Jungtiniai Arabų Emyratai net skeptikus priverčia patikėti jei ne stebuklu, tai bent neįtikėtina sėkmės istorija, rodos, akimirksniu skurdžius žvejų kaimelius pavertusia prabangiais milžiniškų dangoraižių miestais.

Jei reikėtų Jungtinius Arabų Emyratus palyginti su kokiu nors pasakos personažu, bene labiausiai tiktų pamotės engiama Pelenė, netikėtai gavusi stebuklingą progą tapti karaliene. Tokių paralelių galima įžiūrėti susipažinus su šio krašto istorija. Priminsime, kad Persijos įlankos pakrantės teritorijoje, kurioje dabar įsikūrę JAE, dykumoje gyveno šeichų valdomos gentys, besiverčiančios kupranugarių auginimu, o pakrantėse buvo įkurti žvejų kaimeliai ir nedideli skurdūs miesteliai, kurių gyventojai ne tik gaudė žuvis, bet ir rinko perlus.
Europos šalims užmezgus prekybinius santykius su Indija, beveik šalimais nusidriekė vandens keliai, kuriais pirmyn atgal zujo laivai, prigrūsti prabangos prekių, tokių kaip šilkas ar prieskoniai. Tad pakrantėje savo bazes ėmė kurti piratai ir jau XVI a. ši vietovė buvo žinoma kaip Piratų krantas. Jūrų plėšikai taip įkyrėjo, kad turtingos šalys, tokios kaip Portugalija ar Didžioji Britanija, ėmėsi karinių veiksmų, kuriais siekė kontroliuoti šią teritoriją. XIX a. viduryje britams nusiaubus pakrantę ir sudeginus kelis miestus, septyni emyrai pasirašė taikos sutartį su Didžiąja Britanija. Amžina jūros taikos sutartis leido britams kontroliuoti Sutartinio Kranto, arba Sutartinio Omano (taip po sutarties pasirašymo pavadinta ši teritorija), užsienio reikalus ir gynybą, bet neturėjo teisės kištis į vidinius emyratų reikalus.
Padėtis iš esmės pasikeitė XX a. viduryje, kai Persijos įlankoje rasta milžiniškų naftos klodų: tada buvo nutraukta sutartis su Didžiąja Britanija, o septyni emyratai susijungė ir pasivadino Jungtiniais Arabų Emyratais. Šiandien JAE sudaro septyni emyratai: Abu Dabio, Dubajaus, Adžmano, al Fudžairos, Ras al Chaimos, Šardžos ir Um al Kaivaino.

Santūrioji sostinė
Prasidėjus naftos gavybai, dviejų ir šiaip turtingesnių Abu Dabio bei Dubajaus emyratų ekonomika pradėjo sparčiai augti ir greitai pasivijo turtingiausias pasaulio šalis. Nors pagrindinės pajamos gaunamos iš naftos, emyratai nemažai investuoja ir į kitus sektorius – finansų, statybų ar turizmo. Tarkime, JAE tikisi, kad per 2015 m. šalį aplankys net 25 mln. turistų. Ir atrodo, kad tokie skaičiai ne iš piršto laužti. Prabanga ir komfortas kiekviename žingsnyje, modernūs miestai, aukštosios technologijos visur, kur tik įmanoma, pasaulio rekordų vaikymasis bei karštis ištisus metus (idealiausias laikas europiečiams lapkričio–balandžio mėnesiais, kai vidutinė oro temperatūra svyruoja apie 26 laipsnius šilumos) pritraukia milžiniškus srautus turistų, o dalis jų čia grįžta ne kartą.
Didžiojoje Britanijoje gyvenanti lietuvė Kristina Safadi su dviem sūnumis JAE atostogavo jau trečią kartą. Ir nors iš kelionės grįžo tik prieš kelias dienas, moteris sako, kad jau vėl ima svajoti apie viešnagę šioje šalyje ir jokie kiti egzotiniai kraštai jos nevilioja. “Aš ten atostogauju ir dėl oro, nes esu garantuota, kad jis visuomet bus geras, ir dėl prabangos”, – sako Kristina.
K.Safadi su vaikais paprastai atostogauja per moksleivių pavasario atostogas, nors tuo metu būna pats turizmo įkarštis ir visos paslaugos šiek tiek brangesnės. Štai devynios dienos penkių žvaigždučių viešbučio kambarys su vaizdu į Corniche bulvarą ir jūrą trims asmenims kainavo apie 9,6 tūkst. Lt. Tiesa, Kristina pabrėžia, kad tikrai galima rasti viešbutį, kuris trijų asmenų šeimai kainuotų kelis kartus brangiau ar gerokai pigiau, pavyzdžiui, 5,6 tūkst. Lt. Už vakarienę trims picerijoje “Pizza Hut” tenka pakloti apie šimtą litų. Na, o iš viso per atostogas Kristina išleido apie 12 tūkst. Lt.
Lietuvė poilsiui renkasi sostinę Abu Dabį, nes, pasak jos, būtent šiame mieste galima pajusti tikrą emyratų dvasią, kurios Dubajuje jau ir su žiburiu neberasi. Pavyzdžiui, vakare, kai leidžiasi saulė ir šiek tiek atvėsta, į 7 km ilgio Corniche bulvarą, nutiestą palei pat jūrą, išeina pasivaikščioti minios žmonių. “Vaikšto arabų šeimos: vyrai baltais ilgais apdarais, moterys, vaikai su auklėmis, o Dubajuje, kur tik pasisuksi – visur turistai, kur tik nueisi – vieni rusai”, – miestus lygina Kristina ir priduria, kad vis dėlto Dubajuje turistams yra gerokai daugiau veiklos, ir ji su vaikais porą kartų ten būtinai nuvažiuoja.
Iš tiesų, nors sostinė gerokai kuklesnė – nėra pasaulinių rekordų besivaikančių statybų ar septyniomis žvaigždutėmis besipuikuojančių viešbučių, jos nurašyti kaip nuobodžios nedera. Abu Dabyje verta aplankyti šeštą pagal dydį pasaulyje, akinamu baltumu švytinčią Šeicho Zaedo mečetę, atsikvėpti prie vieno iš daugiau kaip dviejų šimtų miesto fontanų. Pasak Kristinos, įdomu užsukti į didžiausią pasaulyje teminį parką uždarose patalpose – „Ferrari“ pasaulį. Čia skuba ne tik vaikai ar paaugliai, bet ir suaugę „Formulės 1“ gerbėjai, norėdami išbandyti bolidus imituojančius treniruoklius su autentiškais vairais ir sėdynėmis. Parke gausu su „Ferrari“ automobiliais susijusių atrakcionų, parodų ir kitų pramogų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Parodoje „Islamiškoji ir modernioji arabų kaligrafija“ pristatoma ~ 30 meno darbų, kuriuos sukūrė du arabų kaligrafijos menininkai: arabų kaligrafas iš Aleksandrijos Mohamed Ibrahim ir Aleksandrijos Bibliotekos spaudos padalinio vadovas Mohamed Gomaa. Tai moderniųjų menininkų darbai (Aleksandrijos bibliotekos arabų kaligrafija).

Taip pat parodoje pristatoma keletas kitų meno mokyklų kaligrafijos darbų, kurie buvo atspausdinti Aleksandrijos bibliotekai bendradarbiaujant su UNESCO.
Šios parodos tikslas – atkreipti dėmesį į šių kaligrafų unikalius pasiekimus ir parodyti jų Arabų kaligrafijos eksperimentus – perėjimą nuo klasicizmo iki modernizmo arabų abėcėlės naudojimo priemonių pagalba.
Kaligrafija yra žinoma kaip „gražus rašymas ranka“, arabų kalba tai taip pat reiškia „rašiklio/ plunksnos menas“ ir „geometrijos dvasia“. Arabų kaligrafija yra unikali arabų ir islamo meno šaka, jungianti literatūrinį arabų kalbos paveldą su islamo religija. Tai yra nepaprasto grožio, turtingumo ir galios meno tradicija. Koranas arabų rašto ir kaligrafijos raidai turėjo didelę įtaką. Pirmasis Korano apreiškimas įkvėpė arabų ir musulmonų menininkus būti kūrybiškais ir naudoti kaligrafiją kaip dvasinės ir meninės tapatybės išraišką. Šimtmečius kaligrafija buvo naudojama architektūros statiniams, rankraščiams ir kasdieninio gyvenimo daiktams puošti. Nors arabų ir islamo pasauliui būdinga įvairovė, arabų kaligrafija yra labai svarbus islamo meną vienijantis elementas. Tai menas, garbinimo forma, kuri suvaidino svarbų vaidmenį arabų ir islamo kultūroms.

Per šimtmečius kaligrafija išliko aukščiausia meno forma, kuri pakeitė dizainą, tapybą ir skulptūrą. Kaligrafija buvo naudojama ne tik ant rūmų ir mečečių, bet ir ant rūbų, kilimų, dekoruotų daiktų ir literatūros kūrinių.

Parodą parengė Aleksandrijos biblioteka (Egiptas), bendradarbiaudama su kultūros centru “In Actio” (Lietuva).

Praėjusių metų gruodį Tunise prieš korupciją protestavęs ir viešai susideginęs Mohamedas Bouazizis sukėlė tikrą revoliuciją visame Arabų pasaulyje.

Nepaisant to, kad savižudybė yra draudžiama pagal Islamą, M. Bouazizis tapo Arabų pavasario didvyriu, o protestai ir demonstracijos domino efektu nusirito per Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalis.

Praėjus beveik metams nuo Arabų pavasario pradžios, galima įvertinti pirmuosius pokyčius. Sukilimai regione pasiekė skirtingų rezultatų: Tunise, Egipte ir Libijoje buvo nuversti senieji diktatoriai; Maroke ir Jordanijoje režimai sutiko atsisakyti dalies savo privilegijų ar padaryti tam tikrų nuolaidų, Sirijoje ir Bahreine neramumai vis dar tęsiasi, o likusias šalis revolucijos paveikė nežymiai.

Panašu, kad Tunisas kol kas sėkmingiausiai žengia demokratinės tranzicijos keliu. Šalyje prasidėję protestai greitai pasiekė savo pirmuosius rezultatus: prezidentas Zine el Abidine Ben Ali su šeima pasitraukė į Saudo Arabiją, vėliau atsistatydino ministras pirmininkas Mohamedas Ghannouchis. Pasikeitus vyriausybei buvo paleisti politiniai kaliniai, ratifikuotos kelios tarptautinės konvencijos, panaikintos išlygos Konvencijoje dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims bei paskelbta pirmųjų demokratinių rinkimų data 2011 m. spalio 23 d. Nors istoriniai rinkimai, kuriuos laimėjo nuosaikiųjų islamistų partija „Ennahda” („Atgimimas”) buvo palydėti protestais ir demonstracijomis, laprkičio 22 d. sėkmingai įvyko pirmasis naujai išrinktos konstitucinės asamblėjos, kurioje moterys sudaro net 23%, posėdis. Akivaizdu, kad Tuniso demokratinė tranzicija gali tapti pavyzdžiu kitoms arabų šalims.

Nepaisant Egipto prezidento Hosnio Mubarako pastangų išlikti valdžioje, ilgametis diktatorius buvo nuverstas, o valdžią perėmė Egipto ginkluotosios pajėgos, kurios paleido parlamentą bei suspendavo Egipto konstituciją. H. Mubarako teismo proceso pradžia teikė vilčių, kad Egipte prasidėjo pereinamojo laikotarpio teisingumo procesai, tačiau nesėkmingas bandymas pereiti nuo karinio prie civilinio valdymo bei Aukščiausios ginkluotųjų pajėgų tarybos nesugebėjimas įgyvendti savo pažadus privertė žmones tęsti kovą dėl savo tikslų, o neramumai ir smurtas sugrįžo į Egipto miestus likus mažiau nei dešimt dienų iki rinkimų.

Libijoje protestai peraugo į pilietinį karą, į kurį turėjo įsikišti Jungtinės Tautos. Kruvini susirėmimai tarp sukilėlių ir M. Gaddafi rėmėjų tęsėsi iki pat rugsėjo, o užėmus Sirto miestą spalio 20 d. M. Gaddafi nužudytas. Atstatomojo teisingumo požiūriu, diktatoriaus nužudymas buvo pirmoji sukilėlių Laikinosios nacionalinės tarybos (LNT) klaida: buvusio režimo vaiduokliai ateityje gali pasireikšti klanų ir giminių kerštu bei vėl suskaidyti visuomenę. Kitas svarbus klausimas, kaip sukilėliai pasielgs su Gaddafi sūnumi Saifu al-Islamu: ar LNT yra pasirengusi bendradarbiauti su Tarptautiniu baudžiamuoju teismu ir užtikrinti teisingą teismą, taip įrodydama, kad Libija pripažįsta teisinės valstybės principus ir yra pasirengusi pereiti prie demokratinio režimo?

Naivu tikėtis, kad nuvertus senuosius režimus, šalyse greitai įsitvirtins demokratinės tradicijos ar atsiras pagarba žmogaus teisėms, tačiau politikos apžvalgininkai jau kalba apie ketvirtąją demokratizacijos bangą.

Jaunų žmonių – vyrų ir moterų! – dalyvavimas pilietinio nepaklusnumo judėjimuose ir nesmurtiniuose protestuose yra viena iš pirmųjų pilietinės visuomenės užuomazgų ir žingsnis įtvirtinant žodžio laisvę bei vertybių pliuralizmą – svarbiausius demokratinius principus.

Ieva Kunevičiūtė