Asmeninio albumo nuotr.

Rūta Naujokaitė, euroblogas.lt

„Verslo neplanavau, bet dabar jau treti metai gyvenu su ta aistra. Jaučiu malonumą dirbdamas nuo ryto iki vakaro. Net nereikia pinigų, nes man patinka tai daryti”, – sako Ernestas Klevas, Danijoje parduodantis rūšinę arbatą „Tealure”. Vaikinas šią idėją parsivežė iš viešnagės Nepale, o sulaukęs paramos per globalaus finansavimo platformą „Kickstarter” šiemet didina pardavimų apimtis ir skverbiasi į platesnę rinką. Dabar jam – tikras darbų įkarštis: arbata pakuojama į naujo dizaino dėžutes ir siunčiama idėjos rėmėjams iš daugiau nei 20 pasaulio šalių.

Siūlo iki 30 kartų daugiau už perpardavinėtojus

Gyvenimas kartais pasisuka visai netikėta linkme. To pavyzdys – Ernestas. Nusprendęs siekti magistro diplomo Danijoje, ten ilgai neužsibuvo – rado galimybių keliauti ir mokytis Australijoje bei Nepale. Berenkant medžiagą visuomenės sveikatos magistro baigiamajam darbui Nepalo rytuose ir ragaujant gardžią tenykštę arbatą, jam netikėtai šovė mintis imtis verslo. Ši idėja tapo vienu didžiausių lietuvio gyvenimo variklių.

Kodėl Ernestas jaučia tiek aistros šiam verslui? Nes arbata nuostabi, o ūkininkų kasdienybė – niūroka. Supirkimo kainos, nepriklausomai nuo prekės kokybės, Nepale yra labai žemos.

Geros kokybės arbata tiesiog pranyksta, maišant ją su kitomis

Paradoksas – prekė puiki, bet visus pinigus susižeria ne ūkininkas, o perpardavinėtojai. Geros kokybės arbata tiesiog pranyksta, maišant ją su kitomis, taip siekiant suteikti panašų skonį visoms arbatoms. Dėl to vaikinas nusprendė sukurti naują rūšinės arbatos liniją ir taip padėti ūkininkams, kurie yra išnaudojami stambių perpardavinėtojų.

Ernesto sukurto verslo pagrindas – socialinis. Jis ne tik nori užsidirbti pinigų, bet ir pagerinti ūkininkų finansinę padėtį. Kartais jo siūloma supirkimo kaina yra iki 30 kartų aukštesnė negu siūlomoji Nepalo perpardavinėtojų ar arbatos aukcione Indijoje.

Išskirtinis produktas

Reta (angl. single origin) arbata gaminama tame pačiame regione. Dėl savitų geografinių, klimato ir gaminimo ypatumų ji įgauna išskirtinį, tik tam regionui priskiriamą skonį. Tai – arbatos, gaminamos iš to paties derliaus lapelių pas tą patį ūkininką arba kelis to regiono ūkininkus.

Mums įprastos juodosios arba žaliosios arbatos skonis dažnai sukuriamas dirbtinai arbatas maišant taip, kad skonis būtų panašus visą laiką. Kiekvieno retų arbatų derliaus skonis truputį skiriasi. Panašiai kaip rūšinio vyno skonis priklauso nuo aplinkos, kurioje augo vynuogės, drėgmės ir saulės kiekio tą sezoną.

Pasak Ernesto, rūšinės arbatos pardavimai yra toje pačioje stadijoje, kaip rūšinės kavos prieš 20 metų. Žmonės dar vis geria nekokybišką, masinės gamybos arbatą, bet po truputį ima labiau domėtis reta arbata, atsiranda specializuotų parduotuvėlių.

Interneto parduotuvę įkūrė per anksti

Ernestas verslą pradėjo siekdamas glaudesnių santykių su gamintojais. Susipažino su daugybe ūkininkų, kurie gamina išskirtines arbatas. Jis jau bendradarbiauja su 20 ūkininkų, kuriuos kruopščiai atrenka kiekvieną sezoną priklausomai nuo jų arbatos pavyzdžių kokybės. Iš ūkininkų perka nuo 5 iki 50 kg arbatos. Ne apimtys, o kokybė yra pagrindinis Ernesto kompanijos „Tealure” rodiklis. Vaikinas nesiruošia statyti arbatos fabriko, tenori kurti išskirtinį produktą, padedantį augintojams.

Verslo našumas matuojamas pagal sugebėjimą prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių. Kokių didžiausių iššūkių vaikinas sulaukė, vystydamas savo verslą?

Nepale galioja visiškai kitoks verslo supratimas

Pirmasis – verslo kultūros skirtumai. Nepale galioja visiškai kitoks verslo supratimas. Skaičiai rodo, jog ūkininkui daug labiau apsimoka parduoti tau, o ne perpardavinėtojui, bet jis vis tiek nori daugiau argumentų. „4 mėnesius negirdėti iš ūkininko, kuriam pinigus sumokėjau ir laukiu prekės. Kasmet pavasarį važiuoju į Nepalą ieškoti naujų ūkininkų ir arbatų, bet dar neperkandau sistemos, kaip bendradarbiavimą padaryti sklandesnį”, -prasitaria Ernestas. Sunku kontaktuoti su ūkininkais išvykus iš Nepalo. Net rezervavus ar sumokėjus už prekę gali jos ir negauti.

Antras iššūkis – jau minėtas klientų pritraukimas Danijoje. Negali vystyti verslo turėdamas vien interneto parduotuvę. Svarbiausias – artimas bendravimas su klientais. Specializuotos arbatos industrija ir suvokimas apie ją dar tik gimsta, todėl sunku įrodyti net žmonėms, perkantiems rūšinį vyną ar brendį, jos vertingumą, kad ir rūšinė arbata verta dėmesio.

„Skambini potencialiam klientui ir bandai siūlyti pavyzdžių, o paragavę žmonės dažniausiai ir nusiperka. Tiesiog turi parodyti jiems kokybišką prekę”, – aiškina pašnekovas. Edukacija ir arbatos pavydžiai padeda parodyti specializuotos arbatos pranašumą. Pripažįsta praradęs daugiau nei metus naiviai galvodamas, jog atidarius interneto parduotuvę klientai patys ateis. Pardavimas buvo minimalus ne dėl to, kad prekė buvo bloga, bet dėl to, kad nekontaktavo su savo klientais.

„Tik įtvirtinęs gerą savo vardą, kai žmonės žino, kad tavo prekė kokybiška, gali eiti į virtualią erdvę”, – kalba verslininkas. Nuo antrųjų metų jis pakeitė savo požiūrį ir ėmė ieškoti vietų, kur galėtų pardavinėti „Tealure” arbatas. Taip pradėjo bendradarbiauti su restoranais, kavinukėmis ir viešbučiais.

Netikėtai aplankiusi idėja apie socialinį arbatos verslą visiškai pakeitė vaikino gyvenimą. Jo pavyzdys puikiai parodo, kaip keliavimas ir noras padėti kitiems gali sukurti pozityvius pokyčius visuomenėje. Vietos ir situacijos pakeitimas įkvepia pažvelgti į problemas iš kito kampo ir taip sukurti netikėtus jų sprendimo būdus.

Ernesto patarimai pradedantiems savo verslą

Svarbiausia – turėk tikslią viziją, kokį verslą noti matyti po 5 ar 10 metų. Turėk tikslą ir eik „kiaurai”.

Neprarask vizijos besigilindamas į smulkmenas. Žvelk į didesnį paveikslą. Pats daug laiko praleidau kapstydamasis po mažmožius. Minimali problema verslui jokios įtakos neturėjo.

Svarbu pradėti net nuo minimalių žingsnių. Žmonės prisiskaitę knygų, komentarų internete bijo pradėti, bet juk svarbiausia – pradėti, galbūt ir mažais žingsneliais, tačiau eiti į priekį. Ieškai klientų, pardavinėji draugams, žiūri, kaip jie reaguoja. Jei išpirko, užsisakė, eini toliau.

„Visai sutemus, pamatai žvaigždes.“
Persų patarlė

„Trys puodeliai arbatos“ – tai viso dešimtmečio, per kurį vienas jos autorių alpinistas Gregas Mortensonas pastatė per penkiasdešimt mokyklų Pakistane – tose uždraustose žemėse, kurios išnešiojo Talibano režimą, – istorija. Pateikiame ištrauką iš šios naujos knygos.

Pakistano Karakorume, nudaigsčiusios vos per šimto mylių plotą, atšiauriu kalnų grožiu viršum niekieno neregimų laukinių aukštikalnių puikuojasi daugiau nei šešiasdešimt aukščiausių pasaulio viršukalnių. Be snieginių leopardų ir kalnų ožių, tiek mažai gyvų būtybių perkeliavo šį pliką ledynkraštį, kad iki XX a. pradžios apie antrojo Žemėje aukščiausio kalno K II egzistavimą pasaulyje težinota vien iš nuogirdų.
Tekėdamas žemyn nuo K II į gyvenamąją Indo aukštupio slėnio pusę, tarp keturių rievėtų Gašerbrumo granito viršūnių ir mirtim gresiančių Didžiųjų Trango Bokštų ašmenų, šešiasdešimt dviejų kilometrų ilgio Baltoro ledynas beveik netrikdo šios sustingusios uolų ir ledo katedros rimties. Net šios užšalusios upės judėjimas, o nukeliauja ji ketvertą colių per dieną, beveik nepastebimas.
1993 m. rugsėjo 2 d. popietę Gregui Mortensonui atrodė, kad ir pats iriasi ne ką greičiau. Vilkėjo lopytu sulopytu purvo spalvos šalvarkamyzu, plačkelnių ir marškinių kostiumu, tokiu kaip ir jo pakistaniečiai nešikai, ir jam atrodė, kad sunkūs juodi odiniai alpinisto batai patys kreipia jį Baltoru žemyn, gabena savu ledyniniu greičiu pro armadą aisbergų – lyg tūkstančių lede sustingusių laivų burių.
Mortensonas vylėsi, kad tučtuojau išvys Skotą Darsnį – jų ekspedicijos narį, su kuriuo keliavo atgal į civilizaciją, sėdintį sau ant milžiniško akmens ir besišaipantį, kad jis taip lėtai eina. Tačiau aukštutinis Baltoras primena veikiau labirintą nei taką. Mortensonas dar nesuprato, kad paklydo ir atsiskyrė. Nuo pagrindinės ledyno masės jis pasuko šonine atšaka, vedančia ne vakarų kryptimi, į už penkiasdešimties mylių esantį Askolės kaimą, kur tikėjosi rasti iš šių kalnų išsikapstyti padėsiantį džipo vairuotoją, bet pietų pusėn, į neišžengiamą sueižėjusio, byrančio ledo labirintą bei už jo plytinčią aukštumų karo zoną, kur pakistaniečių ir indų kareiviai per išretintą orą svaidosi vieni į kitus artilerijos sviediniais.
Kitu atveju Mortensonas būtų įdėmiau apsižiūrėjęs. Būtų atkreipęs dėmesį į tokią išlikimą ar mirtį lemiančią informaciją, kaip tai, kad nešikas Muzafaras, pasirodęs tarsi palaima ir pasisiūlęs patempti sunkų krepšį su alpinisto įranga, gabeno ir jo palapinę bei mažne visą maistą, – ir nebūtų išleidęs jo iš akių. Būtų atkreipęs daugiau dėmesio ir į pribloškiamos aplinkos fizinius požymius.
1909 m. Abrucų kunigaikštis, vienas didžiausių savo meto alpinistų ir veikiausiai geriausias savo amžiaus skardingų peizažų žinovų, vedė italų ekspediciją į Baltorą, bet K II viršukalnės įveikti jiems nepavyko. Kunigaikštį apstulbino atšiaurus kalną supančių viršukalnių grožis. „Šių viršukalnių grožio nepranoktų jokie kalnai, – rašė jis savo dienoraštyje, – tai ledynų ir stačių uolų pasaulis, neįtikimas reginys, puota tiek menininko, tiek alpinisto akiai.“
Net kai saulė ėmė grimzti už aštrių Muztago Bokšto smailių vakarų kryptimi, o šešėliai ropštis rytinėmis slėnio sienomis aštrių it ašmenys Gašerbrumo monolitų link, Mortensonas to veik nepastebėjo. Tą popietę jis žvelgė sau į vidų, apstulbintas ir susimąstęs apie tai, ko iki šiol gyvenime nebuvo pažinęs, – nesėkmę.
Šalvarkamyzo kišenėje apčiuopė jaunėlės sesutės Kristos dažnai nešiotą gintarėlių vėrinį. Tanzanijoje, kur iš Minesotos kilę Mortensono tėvai buvo nuvykę kaip liuteronų misionieriai ir mokytojai, trejų metukų Krista susirgo sunkios formos meningitu ir nepasveiko. Dvylika metų už ją vyresnis Gregas tapo jos globėju. Nors Kristai buvo sunkios ir paprasčiausios užduotys, – kasryt apsirengti užimdavo kone valandą, – nors ją ištikdavo sunkūs epilepsijos priepuoliai, Gregas reikalaudavo, kad mama Džerenė suteiktų seseriai bent kiek nepriklausomybės. Jis padėdavo Kristai susirasti paprasto fizinio darbo, išmokė Tvin Sičio autobusų maršrutus, kad galėtų nuvykti kur norinti, ir, motinos pasibaisėjimui, sužinojęs, jog sesutė vaikšto į pasimatymus, paaiškino jai apie kontracepciją.
Tarnaudamas amerikiečių kariuomenės mediku ir būrio vadu Vokietijoje, studijuodamas ir taip siekdamas slaugytojo kvalifikacijos Pietų Dakotoje, tobulindamasis magistrantūros studijose Indianoje, gilindamasis į epilepsijos neurofiziologiją su viltimi išgydyti Kristą, net Kalifornijoje, gyvendamas bastūno alpinisto gyvenimą įsikūręs savo automobilyje Berklyje, Mortensonas kasmet kviesdavo jaunėlę sesutę mėnesiui atvykti pas jį. Kartu lankydavo ypatingas vietas, ir tai Kristai suteikdavo nepaprasto džiaugsmo. Jie keliavo Indianopolio 500 mylių automobilių lenktynių trasa, lankėsi Kentukio Derbyje, automobiliu pasiekė Disneilendą, Gregas parodė seseriai tuo metu slaptą savo katedrą – vaizdingąsias Josemičio slėnio granito sienas.
Dvidešimt trečiojo gimtadienio proga Krista su motina planavo keliauti iš Minesotos į Ajovą, javų lauką Dajersvilyje, kur buvo filmuotas Kristos mėgstamas ir daugybę kartų žiūrėtas “Svajonių laukas”. Tačiau paryčiais, gimtadienio dieną, dar joms nespėjus išvykti, Krista mirė nuo sunkaus epilepsijos priepuolio.
Po Kristos mirties iš nedaugelio likusių sesers daiktų Mortensonas išsirinko vėrinėlį. Jis dar kvepėjo laužu, kurį juodu kūreno sesutei lankant jį Kalifornijoje. Suvyniotą į tibetietišką maldų vėliavą vėrinėlį jis atsivežė į Pakistaną jau nusprendęs, kaip pagerbs sesers atminimą. Mortensonas buvo alpinistas ir nutarė, kokiu prasmingiausiu, artimiausiu sau pačiam būdu pagerbs jos atminimą. Jis užkops į K II – viršūnę, kurią daugelis alpinistų laiko sunkiausiai Žemėje pasiekiama, ir ten, 28 267 pėdų aukštyje, paliks Kristos vėrinėlį.
Mortensonas užaugo šeimoje, kuriai patiko sunkios užduotys, kaip antai pastatyti mokyklą ir ligoninę Tanzanijoje, ant Kilimandžaro kalno šlaitų. Tačiau nors nesvyruojančių tėvų tikėjimas kreipė jį išmintu taku, Mortensonas dar nebuvo apsisprendęs, kokios prigimties jo dievybė. Jis paliks auką tam dievui, kuris gyvena aukštutinėje atmosferoje.
Prieš trejetą mėnesių Mortensonas tiesiog peršoko šį ledyną vien „Teva“ sandalais, basaminčia, ir keturiasdešimt kilogramų sverianti kuprinė atrodė niekai, palyginti su nuotykiu, viliojusiu į Baltorą. Kartu su anglų, airių, prancūzų ir amerikiečių grupe, dalyvaujančia šiame kuklių lėšų, bet protą pranokstančios drąsos bandyme įkopti į antrą aukščiausią pasaulio viršukalnę, iš Askolės jis leidosi į ilgesnį nei septyniasdešimties mylių žygį.
Jie visi žinojo, kad, palyginti net su Everestu, besidriekiančiu per tūkstantį mylių į pietryčius Himalajų ketera, K II yra žudikas. Alpinistams, vadinantiems jį „Laukine viršūne“, tai tebėra didžiausias išbandymas – skustuvo ašmenis primenanti granito piramidė tokia stati, jog sniegas neprilimpa prie jo aštriabriaunių gūbrių. Mortensonas, tuo metu tvirtas it jautis trisdešimt penkerių jaunuolis, vienuolikos metų įkopęs į Kilimandžarą, išėjęs laipiojimo po gryno granito Josemičio slėnio uolas mokyklą, o paskui sėkmingai įveikęs dar pustuzinį Himalajų viršūnių, atvykęs čia gegužės mėnesį nėmaž neabejojo, jog netrukus stovės ant, kaip manė, „didžiausios ir grėsmingiausios Žemės viršukalnės“.
Jam liko sukrečiamai mažai, vos šeši šimtai metrų, iki viršūnės. Tačiau jam už nugaros K II atsitraukė į rūkus, sesers vėrinėlis tebebuvo kišenėje. Kaip tai galėjo įvykti? Rankove nusišluostė ašaras, sutrikdamas jas pamatęs, – tikriausiai ašaroja dėl aukščio. Jautėsi tikrai tarsi nesavas. Po septyniasdešimt aštuonių dienų pirmapradės kovos su aukščiu ant K II kalno jautėsi it silpna susitraukusi savo paties karikatūra. Jis net nežinojo, ar jam liko jėgų nueiti dar 50 mylių šia pavojinga vietove iki Askolės.
It šratinio šautuvo šūvis šaižus atskylančios uolos garsas sugrąžino jį į tikrovę. Žiūrėjo, kaip triaukščio namo dydžio akmuo ėmė riedėti vis greičiau, šokčiodamas ir sukdamasis žemyn byrančiu šlaitu, kol sumalė į miltus pakeliui pasitaikiusį ledkalnį.
Mortensonas pabandė pasipurtyti, atgauti budrumą. Apsižiūrėjo, išvydo, kaip aukštai šešėliai užkopę rytinėmis viršūnėmis, pamėgino prisiminti, kada matė kitų žmonių ženklą. Turbūt jau kelios valandos, kai Skotas Darsnis pranyko, pirma jo nusileidęs taku žemyn. Prieš kokią valandą, gal dar anksčiau, girdėjo armijos mulų karavano varpelius – jie gabena amuniciją Siačeno ledkalnio link, į dvidešimties tūkstančių pėdų aukštyje esantį mūšio lauką, per tuziną mylių į pietryčius nuo ten, kur Pakistano ir Indijos karinių pajėgų konfliktas sustingo amžinoje aklavietėje.
Žvilgsniu naršė taką ieškodamas kokių nors ženklų. Jei takas vestų į Askolę, bet kur ant jo matytųsi kariuomenės šiukšlių. Tačiau nesimatė jokių mulų išmatų. Jokių nuorūkų, jokių skardinių nuo maisto. Nei pribyrėjusio šieno, kurį mulų varovai gabendavosi galvijams pašerti. Bet juk čia nė nepanašu į taką, čia tiesiog plyšys nestabiliame akmenų ir ledo labirinte, tik niekaip negalėjo suprasti, kaip į šią vietą atklajojo. Pabandė susikaupti ir galvoti aiškiai. Tačiau taip ilgai prabuvus dideliame aukštyje, Mortensono gebėjimas ryžtingai veikti ir mąstyti buvo pakirstas.

Greg Mortenson, Deivid Oliver Relin
Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke

Apie knygą ir autorius

1993-iaisiais patyręs alpinistas Gregas Mortensonas, kopdamas į K2 viršukalnę, pasiklysta kalnuose. Galiausiai atsiduria „paskutinėje žmonių gyvenamoje salelėje“ Pakistane, Himalajų prieigose, kur vietiniai gyventojai padeda jam atgauti stichijų išsekintas jėgas. Jis pasižada sugrįžti ir pastatyti miestelyje pirmą ir tuo metu vienintelę mokyklą. G.Mortensenas Pakistane pastato daugiau nei penkiasdešimt mokyklų, o gyventojams duotas pažadas ir visa ši istorija virsta knyga.
Vos trejų sulaukęs G.Mortensonas apsigyveno Rytų Afrikos valstybėje Tanzanijoje – jo tėvai ten vyko misionieriauti ir mokytojauti. Išsyk po Vietnamo karo, dar prieš Berlyno sienos griuvimą, jis tarnavo Rytų Vokietijos pasienyje, vėliau studijavo mediciną, o galiausiai atsidėjo humanitarinei veiklai. Šiuo metu jis – Centrinės Azijos instituto įkūrėjas ir direktorius.
Knygos bendraautoris Deividas Oliveris Relinas yra po visą pasaulį keliaujantis žurnalistas, pelnęs daugiau kaip keturiasdešimt nacionalinių apdovanojimų.

"Veido" archyvas

Lietuvoje kokybiškesnės arbatos įsigyti galima ne prekybos centruose, o specializuotose arbatos parduotuvėlese

Arbatų įvairove Lietuvoje skųstis tikrai negalime, tačiau daugeliui vartotojų jos paieškos ir ruošimas vis dar atrodo laiko švaistymas. Rytų išmintis teigia, kad prie kavos diskutuojama, o prie arbatos šnekučiuojamasi.

“Euromonitor” duomenimis, nuo 2004 iki 2009 m. arbatos pardavimas Rytų Europoje padidėjo 14,1 proc., tuo tarpu Vakarų Europoje tai tesudarė 2 proc. Beje, nuo krizės arbata nukentėjo mažiau nei kiti karšti gėrimai.

Ir iš tiesų arbata – puiki galimybė neišeinant iš namų prisiliesti prie tolimų kraštų, atrasti jų skonį ir kvapą – juk atogrąžų ir paatogrąžų kraštuose užaugę lapeliai virsta daugiau nei 3000 šio gėrimo rūšių. Kita vertus, “paprasta” arbata vis dėlto pigesnė už kavą, o daugelis pasitenkina tiesiog įpročiu gerti karštą gėrimą – ypač šaltuoju metų laiku.

Mėgavimosi potencialas

Du visžalio arbatkrūmio porūšiai camellia sinensis (lot. – kiniškas) ir cmaellia assamica (Asamo) bei jų hibridai leidžia išgauti daugybę skonių, kaip ir iš vynuogių gaunamas įvairiausio skonio rūšių vynas. Skonis priklauso nuo daugybės veiksnių – geografinės vietos, šlaito pusės, aukščio, dirvos sudėties, klimato, auginimo ir skynimo būdų, metų laiko, kai nuimamas derlius, apdorojimo ir kt.

Arbatkrūmiai mėgsta šiluma, drėgną dirvą ir daug lietaus. Subtiliausio skonio rūšių arbata išauginama maždaug 900 m aukštyje, kur vėsa anksti rytą ir vakare neleidžia augalams taip greitai leisti naujų atžalų, intensyvi kaitra dieną formuoja lapelių skonį ir aromatą, o praplaukiantys debesys aprūpina augalus taip reikalinga drėgme.

Palikti augti laisvai arbatkrūmiai pasiektų 4,5–18 m dydį, bet jie genimi žmogui maždaug iki juosmens – kad būtų lengviau skinti. Geros kokybės arbatai nuo kiekvienos ataugos skinama tik viršūnėlė su 2–3 lapeliais. Suprantama, kad kai pasaulyje kasmet parduodama 4 mln. tonų, arbatai skinti naudojamos ir mašinos, tačiau jos nelabai gali pakeisti žmogaus akis ir rankas, tad didžioji arbatos dalis yra paprasto, o ne subtilaus skonio.

Dangaus rasa

Kaip byloja kinų legenda, arbatos dubenėlyje buvo sutvertas pasaulis. Šiaip jau kiekviena arbatą auginanti tauta turi arbatos atsiradimo mitus. Maždaug prieš 4700 metų sode staiga pakilus vėjui į didžiojo Kinijos valdovo Šenono (beje, laikomo ir žemdirbystės, tradicinės žolininkystės ir medicinos pradininku) dubenėlį su karštu vandeniu įkritę trys laukinio arbatmedžio lapeliai. Valdovui patikęs malonus kvapas – o paragavęs kvapnaus vandens jis pasijuto atsigavęs ir susikaupęs.

Japoniją arbata pasiekė gerokai vėliau, IX a. pradžioje, tačiau ši šalis išgarsėjo arbatos ceremonija, kuria aukštinamas dvasios tyrumas, pagarba žmonėms ir vidinė harmonija, ji skirta išvaduoti žmogaus dvasią nuo visko, kas slegia. Arbatos ruošimo menas Rytų šalyse laikomas ryšio tarp žmogaus ir visatos ieškojimu. Pirmasis arbatos namelis – sukija – netoli Kioto Higašijamoje, buvo įrengtas 1561 m.

Žvali ramybė

Įdomu tai, kad prieš 5 tūkst. metų arbata Kinijoje buvo žinoma tik kaip vaistas. Beje, ir šiandien kasdieninio gėrimo sudėtyje nustatyta medžiaga epigalokatechingalatas (EGCG) laikoma vėžio gydymo viltimi. Suprantama, dar reikia išsamių tyrimų optimaliai EGCG dozei nustatyti, tačiau dideli epidemiologiniai duomenys ne sykį teigė: kraštuose, kur tradiciškai geriama žalioji arbata, piktybiniai augliai žmones kamuoja gerokai rečiau nei, pavyzdžiui, Europoje.

Paprastiems vartotojams arbata – tiesiog natūralus produktas, kuriame nėra konservantų, dirbtinių dažiklių ar priedų (išskyrus aromatizuotas arbatas), geriamoje be pieno ir cukraus arbatoje nėra netgi kalorijų, užtat kokybiškoje ir tinkamai užplikytoje – daug aromato, taigi, ir malonumo ją gerti. Dar manoma, kad arbata gerina virškinimą, mažina cholesterolio kiekį kraujyje, saugo dantis nuo apnašų ir ėduonies (polifenoliai padengia dantis mikroplėvele, tad ėduonį sukeliančios bakterijos nebeturi palankios terpės maitintis), daro žmogų žvalesnį, mažina nuovargį, padeda susikaupti. Nervų sistemą ir medžiagų apykaitą itin palankiai veikia arbatoje esantys B grupės vitaminai. O diabetu sergantiesiems labai pravarti juodoji arbata, mat joje esantys polisacharidai veiksmingai reguliuoja gliukozės kiekį kraujyje pavalgius.

Tikruoju arbatos stebukladariu laikomi polifenoliai. Šių stiprių antioksidantų arbatoje – maždaug 15 proc. Jiems būdingas antimikrobinis, uždegimą slopinamasis poveikis. Manoma, kad reguliariai geriama arbata – gera profilaktika nuo trombozės ir insulto. Žaliojoje arbatoje polifenolių daugiau nei jų turi juodoji.

Be to, arbatoje yra fluoridų, kurie puiki apsauga nuo osteoporozės (kaulų retėjimo) ir arterinės sklerozės, juolab kad žmogaus organizmas fluorą iš arbatos paima labai gerai.

Žvalinantį arbatos poveikį sukelia kofeinas. Jo arbatoje – nuo 0,9 iki 5 proc., taigi su vidutinio dydžio puodeliu (150 ml) gauname 20–56 mg kofeino. Kavoje šios medžiagos – du–tris kartus daugiau. Užtat arbatoje esančio kofeino poveikis švelnesnis ir ilgiau išliekantis. Geriausiai žvalina neilgai pritraukusi arbata.

Geriau – be ceremonijų?

Apie 80 proc. viso arbatos derliaus sufasuojama į arbatos pakelius – taip patogiau vartotojui. Tačiau, kad ir kaip liaupsintų jų turinio kokybę pardavėjai, jie nedrįs ginčytis, kad už tokią pat kainą gautume geresnės kokybės “palaidos” arbatos. Juk fasuoti į maišelius – papildomos sąnaudos.

Arbata maišeliuose buvo netyčia “atrasta” JAV praėjusio šimtmečio pradžioje. 1908 m. arbata prekiavęs Thomas Sullivanas nusprendė pavyzdžius savo klientams siųsti ne sunkiose ir brangiose metalinėse dėžutėse, o šilkiniuose maišeliuose. Maišelio turinys buvo skirtas vienam arbatinukui. Klientai tą naujovę interpretavo savaip – jiems patiko, kad iš arbatinuko nereikia krapštyti arbatos likučių. 1929 m. vokiečių firmos “Teekanne” užpatentuoti maišeliai naudojami iki šiol. Tiesa, šeštajame dešimtmetyje šilką pakeitė marlė, vėliau popierius ir pluoštas, patys naujausi arbatos maišeliai savo išvaizda vėl primena šilką…

Suprantama, užplikyti arbatos pakelį – greičiau ir švariau, be to, arbata visada bus intensyvios spalvos. Mat kuo labiau susmulkinta arbata (o tokia ir fasuojama į maišelius), tuo stipriau ji nudažo vandenį. Ir greičiau praranda aromatą – nes nesmulkintame visame lapelyje eteriniai aliejai išlieka kur kas ilgiau. Lapelių, o ne pakelio plikymas ir košimas – kad ir silpnas, vis dėlto šioks toks arbatos ceremonijos atgarsis mūsų kasdienybėje, suteikiantis galimybę atsiriboti nuo maišaties ir skubėjimo, kartu pajusti skonio malonumą.

Spalvų ir skonių paletė

Baltoji arbata – 60 valandų ore vytinami ir labai švelniai džiovinami pumpurėliai – kadaise dėl itin subtilaus aromato buvo skiriama tik imperatoriui. Tikrasis šios arbatos gėrimo sezonas – vasara, mat baltoji arbata išskirtinė dėl vėsinančio poveikio.

Žaliajai arbatai nuskinti lapeliai vytinami saulėje arba šiltai fabrike. Karštai džiovinant suardomi baltymai, tad jie nebereaguoja su oro deguonimi ir lapeliai negenda. Žaliosios arbatos nefermentuojamos.

Žaliosios ar baltosios rūšies arbatą stipriai suspaudus į nedidelius skrituliukus, “lizdelius” arba plyteles gaunama presuota arbata, ji populiari Kinijoje ir Nepale.

Ulongo (kiniškai – “juodasis drakonas” ar “juodoji gyvatė”) arbata gaminama daugiausia iš Kinijos Fujiano provincijoje ar Taivanyje užaugintų lapelių. Ši arbata pusiau fermentuota – oksidacija nutraukiama, kai lapeliai per vidurį dar geltonai žali, o kraštai įgauna raudonai rudą spalvą. Geros kokybė ulongo arbata – tin aromatinga, raudonai auksinės spalvos, subtilaus skonio niuansų.

Visų rūšių juodoji arbata (kinai ją vadina raudonąja) vytinamos, sukamos, oksiduojamos (fermentuojamos) ir džiovinamos karštu oru. Kuo mažesni lapelių gabaliukai, tuo greičiau arbata pritraukia. Dideli nesmulkinti lapeliai atskleidžia savo aromatą ir spalvą po keturių–penkių minučių.

“Šampanu” tarp arbatų laikoma Daržilingo arbata (itin vertinami pirmieji pavasariniai lapeliai) auga pietiniuose Himalajų šlaituose, intensyvi saulė suteikia augalams sodrų ir sykiu švelnų aromatą. 100 g tokios arbatos reikia 2000 rankomis skintų lapelių.

Čia svarbu priminti, kad arbata nuo seno buvo aromatizuoja – paprastai svogūnais, gvazdikėliais, druska, žolelėmis, tačiau populiariausiais aromatais tapo vaisiai ir gėlės – ličiai, bergamotės jazminai, rožės, gardenijos, sausmedžiai, orchidėjos, magnolijos.

Pasakojama, kad kai Didžiosios Britanijos ministru pirmininku buvo grafas Charlesas Gray (1830–1834), vienas Britanijos diplomatas išgelbėjo kinų mandarinui gyvybę, o šis atsidėkodamas davė arbatos su bergamotėmis receptą. Toji arbata tapusi mėgstamiausia premjero arbata – o šiandien tai viena populiariausių aromatizuotų arbatų pasaulyje.

Puodelyje arbatos yra:

• Geležies (0,3g) – 2–5 proc. rekomenduojamos dienos normos

• Fluoro (0,1mg –0,25g) – 10–25 proc.

• Kalio (30mg–86mg) – 1–2 proc.

• Mangano (1mg–3mg) – 25–50 proc.

• Natrio (0,1mg–0,3mg) – 0,01 proc.

• Cinko (0,1mg) – 0,67 proc.

• Vitaminų A, B1, B2, B3, B5, C, E ir K.