Algimantas Nasvytis / S.Žiūros nuotr.

„Vilnius mane sužavėjo, jaučiausi tarsi apsėstas“. Taip savo pirmąją dieną sostinėje prisimena garsus architektas Algimantas Nasvytis. Pasak jo, užteko vos kelių žvarbios 1939 metų žiemos akimirkų, praleistų Senamiestyje, kad apsispręstų ateityje būti architektu.

Šiandien kūrėjo projektuoti pastatai tapo neatsiejama sostinės dalimi. Dalį jų – Seimo rūmus, Nacionalinį dramos teatrą, restoraną „Neringa“ – iš arčiau bus galima pažinti savaitgalį (balandžio 23 – 24 d.) vyksiančiame antrajame atviros architektūros „Open House Vilnius“ renginyje. Su architektu, Kultūros ir meno premijos laureatu A.Nasvyčiu kalbamės apie garsiausius ir mylimiausius jo kūrinius.

- Nedaug kas žino, o ypač jaunesnė karta, kad dabartinių Seimo rūmų vietoje buvo „Žalgirio“ jaunimo stadionas. Kokią tą vietą pamenate dar prieš statybas?

- Prieš statybas ten buvo dykas laukas, aptvertas gana įmantria tvora. Tiesa, dar senas lentpjūvės pastatėlis, kadangi toje vietoje per upę plukdydavo sėlius. Šį faktą šiandien atsimena labai mažai vilniečių, gal koks dešimt. Todėl žmonės dabar gali sakyti, kad kažką išsigalvoju. Tačiau gerai pamenu, kad pastatėlyje šalia stadiono buvo persirengimo kambarys, kur žmonės susidėdavo pačiūžas.

- Vadinasi, žiemą ten veikdavo čiuožykla?

- Taip, tai buvo populiari vieta. Mėgdavau ir aš pačiuožinėti. Tačiau pagrindinis sostinės čiuožyklos stadionas visgi buvo ten, kur dabar yra senasis „Žalgirio“ stadionas, kurio dienos, deja, jau suskaičiuotos.

- Sakykite, kokius pagrindinius tikslus sau kėlėte projektuodamas Seimo rūmus?

- Kad tas objektas galėtų ilgai tverti. Kad tiktų naudoti ir atgavus Nepriklausomybę (šypsosi).

Seimo Rūmai / N.Tukaj nuotr.

- Kuo Seimo rūmų projektavimo patirtis skyrėsi nuo kitų jūsų sukurtų pastatų? O gal nesiskyrė visai?

- Labai skyrėsi. Iki tol su broliu (architektu Vytautu Nasvyčiu – red. pastaba) nebuvom suprojektavę nė vieno administracinio pastato. O čia – dar ir centrinis objektas, ir dar toks svarbus. Tiesa, Seimo rūmų statybai buvo skelbiamas konkursas, kurį mes laimėjome. Konkursas atvėrė šiek tiek daugiau laisvės interpretacijai, galėjom dirbti ramesne dūšia.

- Iš pradžių Seimo rūmuose du ar tris kartus per metus vykdavo deputatų suvažiavimai. Taigi tuomet tie rūmai buvo tik kaip valdžios imitacija, vaidinimas. Niekas ten nereziduodavo kiekvieną dieną?

- Taip, tikrai ne kasdien. Taigi funkciškai ta jų veikla buvo tik toks viršutinis sluoksnelis, imituojantis valdžią. Pastato funkcija buvo įprasminta kiek vėliau. Kol „apsigyveno“ naujieji valdininkai, kol priprato ten dirbti, praėjo beveik metai.

- Kitas didelis jūsų projektas – Nacionalinis dramos teatras. Skirtingai nei, pavyzdžiui, Operos ir baleto teatras, jis išsiskiria nuosaikiu, nepompastišku interjeru. Iš kur sėmėtės idėjų jo interjerui?

- Tuo metu beveik trejus metus dirbau Maskvoje, Lietuvos paviljono vyriausiu dailininku. Turėjau laiko ir galimybių naudotis visomis bibliotekomis ir architektūros spaudos fondais. Itin retais – taip pat. Įdomią informaciją iš knygų ir žurnalų užfiksuodavau ant mikrojuostelių. Užfiksuodavau ir siųsdavau chebrai čia, Vilniuje. Nauda buvo išties didelė.

Su broliu projektuodami teatrą jautėme, kaip keičiasi laikas. Jautėme, kad tam, ką sumanėme, atėjo tinkamas metas.

Daug sėmiausi ir iš Kauno folkloro muziejaus fondų. Darbuotojai specialiai man parinkdavo, kas, anot jų, galėjo mane dominti. Taigi turėjau puikią galimybę gilintis į mūsų, lietuvių, lobyną.

Nemažai įkvėpė ir suomių architekto Alvaro Aalto kūryba. Aš jį atradau Lenino bibliotekoje Maskvoje. Visą medžiagą apie jį ir jo kurtus pastatus nufilmavau. Su broliu nagrinėdami jo kūrybą, savotiškai pasitikrinome, jog einame gera kryptimi, kad su mumis viskas gerai.

Lietuvos Nacionalinis Dramos teatras / A.Šapolo nuotr.

- Ar galima sakyti, kad Nacionalinis dramos teatras buvo jūsų atsakas į socrealizmo monumentalumą?

- Su broliu projektuodami teatrą jautėme, kaip keičiasi laikas. Jautėme, kad tam, ką sumanėme, atėjo tinkamas metas. Tiesa, pats principas kurti be puošybos egzistavo jau nuo mūsų pirmųjų interjerinių darbų. Taigi tai nebuvo maištas prieš socrealizmą – viskas vyko natūraliai, organiškai.

- Tačiau vienu mylimiausių savo kūrinių visgi įvardinate „Neringos“ restoraną?

- Tai buvo pirmas kompleksiškas ir didesnės apimties mūsų su broliu darbas. Įdėjome į jį daug širdies. Tokie dalykai visada išlieka. Visai kaip pirma meilė. Aš ir dabar „Neringoje“ labai gerai jaučiuosi. Tiesa, tik publika labai pasikeitė.

- Viename interviu minėjote, kad restorano koncepciją įkvėpė Neringos vietovė.

- Prieš karą, kol į Klaipėdą dar nebuvo įžengęs Hitleris, vasarodavome Neringoje, Nidoje. Buvome įsimylėję šį kraštą. Todėl kai pradėjome projektuoti restorano interjerą, pagalvojome, jog įkvėpti Nidos  galime elgtis laisviau. Interjerą padiktavo pajūrio atmosfera. Šviesos ir šešėlių žaismas, Nidos kopų kontūrai. Norėjome užfiksuoti emociją.

- Meilę Nidai perkėlėte į Vilnių.

- Taip, tačiau nenorėčiau nuneigti ir Vilniaus reikšmės, jo įtakos. Pamenu, iš Kauno į Vilnių atvažiavome 1939 m. pabaigoje kartu su Lietuvos kariuomene. Mano tėvas buvo Vilniaus rinktinės, kuri žygiavo į Vilnių, karo medicinos pulkininkas.

Gal su laiku ateis į žmonių galvas kita gadynė.

Taigi jis mane atvežė iki komendantūros prie Neries ir Vilnelės santakos, išsodino, pasižiūrėjo į laikrodį, parodė kryptį ir pasakė, kad po trijų valandų susitiktume toje pačioje vietoje. Visą tą laiką pravaikščiojau po Vilnių. Diena buvo šaltoka, švietė saulė, buvo šviežiai prisnigta. Gatvėse vaikščiojo žydai, gimnazistai su lenkiškom uniformom. Kavinių vitrinose riogsojo milžiniški chalvos bokštai. Vilnius mane sužavėjo, jaučiausi tarsi apsėstas. Man rodos, būtent per tas kelias valandas apsisprendžiau būti architektu.

"Neringos" kavinė / R.Urbakavičiaus nuotr.

- „Neringa“ greitai tapo legendine Vilniaus vieta. Tikėjotės tokio populiarumo?

- Tikrai nesitikėjau. O populiarumą, man rodos, lėmė keli faktoriai. Kaunas tuo metu turėjo „Konrado kavinę“, dar kitaip vadintą „Tulpe“. O Vilniuje viskas buvo išgrobstyta per tuos tris mėnesius, kol čia buvo rusai. Jie viską nusiaubė. Todėl miesto valdžia pasikvietė mus su Vytu ir sako – štai, gaunat šitą plotą, darykit ką norit, bet turi būti ne blogiau nei Kaune. Taip mums durys ir atsivėrė.

- Ar dažnai lankydavotės „Neringoje“ pats? Ar mėgstate čia užeiti šiandien?

- Jei atvirai, pats dažnai nesilankydavau. Manau, kad negali architektas sėdėti nuo ryto iki vakaro kavinėje. Dailininkas, rašytojas – gali. O architektas – ne. Esame labiau „kabinetiniai“ žmonės. O šiandien aš neturiu kitos mėgstamos kavinės. Šita – vienintelė.

- Sovietiniai pastatai ir jų išsaugojimas. Ką pasakytumėte tiems, kurie nemato priežasčių išsaugoti ir restauruoti to laikotarpio pastatų?

- Tai didelė problema. Dažnai paveldo naikinimas randasi iš nežinojimo. Manau, dėl kai kurių pastatų išsaugojimo net neturėtų būti diskutuojama. Tai turėtų būti konstanta. Man džiugu, kad šiandien tie patys Seimo rūmai, Dramos teatras ir „Neringa“ jau yra paveldo registro objektai. Restoraną būtent ir išgelbėjo specialūs reglamentai. Juk jo vietoje kažkada buvo galvojama įrengti video ir audio parduotuvę. Gal su laiku ateis į žmonių galvas kita gadynė.

BFL

Architektas prof. Rolandas Palekas neslepia, kad Lietuvoje statinio kokybė ar darna su aplinka vis dar tebėra antraeiliai dalykai, nublankstantys prieš jo kainą. „Siekiama kuo pigiau pastatyti kuo daugiau kvadratinių metrų“, – apibendrina R.Palekas.

Vaiva SAPETKAITĖ

– Tai, kad Lietuvos architektūros ir urbanistikos padėtis nėra gera, kalbama seniai.  Kas jums kelia didžiausią nepasitenkinimą?

– Pradėčiau net ne nuo architektūros, bet nuo skaudulių, darančių įtaką ir architektūrai, ir ne tik jai. Tai tam tikra vertybių ir požiūrių sankloda, kai į pirmą vietą keliami materialūs dalykai ir skaičiai. Dažnai darbą pradedame ne nuo to galo. Pasakoma, kad štai turiu tiek pinigų, dabar už juos padarykite maksimaliai gerai ir ilgiems amžiams, o ne ieškoma idėjos, kuri pagerintų vietą ir sukurtų palankesnes sąlygas gyventi.

Architektams ir urbanistams uždedamas skaičių ir taisyklių apynasris, jie priverčiami pradėti darbą nuo apribojimų ir draudimų. Vis dar nesuvokiama, kad kūrėjas galėtų duoti nepalyginti daugiau, jei tik juo būtų labiau pasitikima, suteikiama daugiau laisvės. Architektūra gali sukurti didžiulę pridėtinę vertę ir transformuoti aplinką, o ne tik patenkinti užsakovo poreikius dėl kvadratinių metrų ir gerai apšiltintų sienų.

Bet Lietuvoje tai tapo norma. Dažniausiai per viešuosius pirkimus perkama kaina. Jei tavo projektas pigus, jis geras ir bus įgyvendintas, jei brangus – dienos šviesos neišvys. Todėl mūsų miestai vienodėja, architektūros lygis – žemas.

– Kokiu argumentu galima būtų atremti kainos viršenybę?

– Vadovaudamiesi tik kaina sumokame kur kas daugiau. Pastatyti gyvenamąjį namą ar visuomeninį pastatą kainuos tik nedidelę dalį to, kiek jis pareikalaus vėliau. Daug daugiau kainuos pastato eksploatacija: jei pastatysi nekokybiškai, ateityje išlaidos gali išaugti per prakiurusio stogo remontą ar vamzdyno keitimą.

Negana to, statydamas pastatą architektas užkoduoja tam tikrą žmonių gyvenimo būdą. Galima suprojektuoti tokį kambarį, į kurį saulės šviesa nepateks 50 namo stovėjimo metų, bet galima ir tokį, kad namo gyventojai kas vakarą galėtų džiaugtis saulėlydžiu. Abiem atvejais tai gali kainuoti tiek pat. Padauginkime tai iš pusės amžiaus.

Nors šie dalykai labai svarbūs, lemiantys gyvenimo kokybę, tokie kriterijai vykdant viešuosius pirkimus nieko Lietuvoje nedomina. Svarbu tik tai, kad šiandien būtų išleista kuo mažiau. Mano supratimu, toks taupymas nepateisinamas.

– Viešųjų pirkimų tarnyba gal atsakytų, kad, atmetus mažiausios kainos kriterijų, nebeliktų kliūčių nepagrįstam išlaidavimui.

– Realybėje viskas atrodo kitaip. Tarkim, renovuojamos mokyklos. Kam? Kad būtų pakeisti langai ir apšiltintos sienos? O gal sieną apskritai reikėtų nugriauti, ir mokyklos kokybė iškart pasikeistų? Viską suvokiame per daug vienpusiškai. Išleidžiami didžiuliai pinigai, kad pagerėtų energinė pastato kokybė, bet juk bendrą kokybę kuria ne tik energinė sienų varža.

Bėdos prasideda, kai nėra idėjos, o galvojama tik apie sienų šiluminę varžą. Gal mokykla ir tampa šiek tiek geresnė, bet tai yra tik vienas aspektas iš šimto galimų.

Svarbu, kaip formuluojama užduotis. Jei pinigai skiriami mokyklos renovacijai ir klausiama, už kiek mažiausiai galima suprojektuoti mokyklos apšiltinimą, architektas negali siūlyti mokyklos perplanavimo, nors ji vaikams taptų kur kas patrauklesnė. Susiduriame su nekvalifikuotai nustatomomis sąlygomis. Visų lygių sprendimus priimančiose įstaigose matome atsilikimą, nekompetenciją, daug kur apskritai neturime išsigryninę savo architektūros politikos.

– Ką siūlytumėte?

– Ten, kur valstybės lygiu svarstomos mūsų aplinkos kokybės problemos, konsultaciniu pagrindu galėtų būti kviečiami kvalifikuoti architektai ir urbanistai. Iniciatyvą rodo ir patys architektai. Pavyzdžiui, jau veikia keletas neformalių architektų judėjimų. Paprastai valdžios atstovai palinksi galvomis, nes tiek supranta, kad reikia pritarti pažangioms idėjoms, bet po to vis tiek nieko nekeičia.

Žinoma, niekada nebūna kalta tik viena pusė. Daugumos šalies savivaldybių architektai – be stuburo, veikia kaip marionetės, nors turėtų būti svarbios savivaldos figūros. Tačiau mūsų architektams tėra svarbu sklypų ribos, kadastrai ir kiti smulkūs dalykėliai ar kad jie neliktų dėl ko nors kalti. Tuo pat metu retai tegalvojama apie miesto savitumą, jos erdvinius ir socialinius bruožus, tai, ką verta išsaugoti,  paryškinti.

Lietuvos architektūra yra vidutiniška, pilka, beveidė, nors kartais ir atsiranda išskirtinių, geros kokybės architektūros pavyzdžių ir net miesto kvartalų.

– Ką iškeltumėte pavyzdžiu?

– Pavyzdys galėtų būti Telšiai ar Anykščiai, kur savivaldybės architektai veikia kaip tikri architektai, sugebantys mąstyti ir veikti plačiau nei kadastro lygis.

Tačiau visuomenė architektų neskatina, kad geri pavyzdžiai taptų ne išimtimis, o tendencija. Visuomenės abejingumas architektūros, žmogaus rankomis kuriamos aplinkos aspektams didėja.

Galimas daiktas, labai dažnai tiesiog trūksta žinių, kas yra gera architektūra. Apskritai turbūt iškreiptas architektūros supratimas. Paprasčiausiai manoma, kad tai tėra namai ir jų fasadai, o architektas – tik fasadų braižytojas. O juk tai – visa žmogaus rankomis kuriama aplinka: aikštės, gatvės, keliai, miestai, tiltai, reklamos objektai, landšaftas.

– Ar tikite, kad kada nors pavyks pasiekti architektūros darną ne tik didžiuosiuose, bet ir kituose šalies miestuose?

– Tikėjimas yra paskutinis dalykas, kurį turėtume prarasti. Be jo nebūtų prasmės ką nors daryti.

Architekto misija – pagražinti aplinką, padaryti ją patogesnę. Kiekvienas su savo indėliu turėtų prisidėti kuriant – tarsi iš nedidelių pagerintų lopinėlių – vientisą gražų audeklą mūsų Lietuvai. Bet kyla bėdų dėl skirtingų lopinėlių koordinavimo.

Vienas daiktas pats savaime negali būti nei geras, nei blogas. Jis vienoks ar kitoks pasirodo derinyje su kitais. Kompleksinis mąstymas reikalingas ir laiko perspektyvoje: ar tai galės keistis ir kaip? Tarkim, jei šiandien mūsų architektūros studijos projektuota Vilniaus universiteto biblioteka Lietuvoje gerai vertinama, tai dar nereiškia, kad taip bus ir ateityje.

– Kaip pakeisti strategiją?

– Lietuvos architektų rūmai bando tai daryti, pirmiausia rūpindamiesi įstatymų, reglamentuojančių architektūrinį projektavimą, gerinimu. Tačiau jau daug metų politikų stalčiuose guli niekaip nepriimamas Architektūros įstatymas. Todėl ir neturime tvirto pagrindo atsikirsti, kad miestus statome ir aplinką kuriame ne metams ir ne trejiems, o architektūra yra ne tokia meno rūšis, kai jos kūrinio, priešingai nei nevykusio paveikslo, galėtum nekabinti ar nusukti kita puse į sieną. Tai ne tik estetiškai badys akis – kažkam tokioje aplinkoje teks gyventi.

Jei tai būtų fiksuota įstatymu, architektai galėtų tvirčiau oponuoti užsakovams, dažnai besivadovaujantiems trumpalaikio pelno interesais, kai žūtbūt siekiama už kuo pigiau pastatyti kuo daugiau kvadratinių metrų, ir priminti  jiems apie pridėtinę vertę miestui ir visuomenei. Tada galėtume klausti, ar ši aplinka bus kokybiška ir po kelerių metų.

Galiausiai įstatymas turėtų apibrėžti, kas yra architektūra, kodėl ji reikalinga, nes vadovaujantis dabartiniais įstatymais susidaro įspūdis, kad architektūros iš viso nereikia – tik vienoje Statybos įstatymo vietoje paminėta, jog architektūra turi derėti prie aplinkos. Manau, kad Architektūros įstatymas sudarytų prielaidas architektūros kokybei.

Šiuo metu veikia daug griežtų taisyklių, apimančių smulkmenas, bet nesirūpinama strateginiu požiūriu. Tiesiog turi išlaikyti atitinkamą atstumą tarp laiptinių, kad, neduok Dieve, nebūtų daugiau nei 25 metrų nuo tolimiausių durų iki artimiausios evakuacijos laiptinės, ar privalai iškišti stogus virš sienų 40 centimetrų, bet tik ne 39 cm, ir panašiai.

Gal, sakau, mes, lietuviai, jau pripratę prie žemų gyvenimo standartų ir mums tai tiesiog nerūpi?

– Pastaraisiais metais pastatyta daug iš pažiūros gražių namų, kurių defektai išryškėja vos po kelerių metų nuo statybos pabaigos. Ar iš šiuolaikinių pastatų turėtume tikėtis ilgaamžiškumo?

– Manau, dažno pastato laikas bus trumpas. Nėra motyvacijos statyti ilgaamžio pastato, labiau motyvuoja tai, kas duotų greitą pelną. Greitai daug tokių namų gali tekti paprasčiausiai griauti. Nekokybiški dalykai greitai primena apie save ir tampa problemiški. Tai supratę butų savininkai gali imti juos pardavinėti, tokiu atveju kristų jų vertė rinkoje. Kadangi sklypų vertė nekris, o nuvertės tik pastatas, logiška bus jį nušluoti.

Tiesą sakant, nežinau, ar tai visada blogai. Taip yra ne tik Lietuvoje. Žemės audeklas kinta: diskutuojama, ar pastatai iš tiesų privalo būti ilgaamžiai. Ar tai, kad statinys nesikeisdamas stovės vienoje vietoje, yra jo privalumas, ar ateityje tai tik trukdys?

Socialinės žmogaus gyvensenos būdas ir poreikiai kinta geometrine progresija, palyginti su tuo, kas buvo prieš keletą šimtmečių. Anksčiau architektūra keitėsi lėtai, o kaip pasikeitė mūsų miestų vaizdas per pastarąjį šimtą metų? Tokia sparti kaita atspindi žmonių poreikių pokyčius – jau praėjus dešimtmečiui norima gyventi kitaip.

Žvelgiant iš šio taško galima klausti, ar bus privalumas tai, jei šiandien pastatytas namas stovės 50 metų. Gal privalumu taps tai, kad po dešimtmečio namą bus galima nesunkiai perstatyti arba negriaunant nesunkiai jį išardyti? Architektūra nuo stabilios ir ilgaamžės suka besikeičiančios link. Tačiau net ir dešimtmečiui statomas pastatas privalo būti kokybiškas.

– Mūsų miestai plečiasi į plotį, nors daugumoje pasaulio valstybių stiebiasi aukštyn. Tai kelia vis daugiau nepatogumų – ilgėja kelionių atstumai, išsitęsia komunikacijos, nėra kur statyti automobilių. Kas čia negerai padaryta ir kaip tai reikėtų pakeisti?

– Ši problema tik aštrės. Tam, kad miestai plėstųsi natūraliai, juose turi būti „medžiagos“, kitaip tariant, miestuose turi daugėti gyventojų. Bet mūsų miestų plėtra vyksta ne dėl to, nors laisvos vietos netrūksta netgi centruose.

Kokybiškas miestas turi būti tankus, gyvenimas čia turi būti intensyvus ir vibruojantis, ypač centre. Toks miestas turi daug privalumų: nereikia tiesti naujų gatvių, jas užtenka tik praplatinti, atstumai mažesni, daug ką galima pasiekti pėsčiomis. Jei miestas kompaktiškas, jame dominuoja pėstieji ir dviratininkai. O Lietuvos miestai užstatyti kaip kaimai – ekstensyviai. Matyt, dėl to, kad į miestus taip ir nebuvo masinės migracijos.

Plėtrą į pakraščius labiausiai lėmė tai, kad anksčiau miestai ir miesteliai buvo apstatyti daugiabučiais rajonais, nes nebuvo leidžiama statyti individualių namų. Kai šis draudimas buvo panaikintas ir žmonės suprato, kad mieliau gyvens name su sodu, buvo užimtos dar tolimesnės nuo centro teritorijos. Tarp miestų centrų ir tų miegamųjų rajonų tiesiog nebuvo pakankamai vietos.

Taip susiformavo trisluoksnė mūsų miestelių struktūra. Norime gyventi mieste, bet jaustis kaip kaime. Tačiau miesto pakraščiuose taip pat reikalinga infrastruktūra, keliai, apšvietimas, viešosios erdvės, suoleliai.

Kita vertus, miestuose yra daug tik iš pažiūros užstatytų plotų, nes tai, kuo jie užstatyti, jau nebeveikia, neatlieka jokių funkcijų. Turiu galvoje senas nebeveikiančios gamyklas su savo aptvertomis teritorijomis, menkaverčius pavargusius pastatus, kurie nebenaudojami arba naudojami ne pagal paskirtį. Tokių vietų daug ir tai būtų galima paversti naudingesne aplinka. Netrūksta ir visai susidėvėjusių pastatų, kurių nebūtų gaila ir nugriauti. Pasaulyje nemažai puikių pavyzdžių, kaip galima atnaujinti tokias teritorijas, pasiekti naują kokybę. Čia slypi didelis mūsų potencialas.

Miestų plėtra į šonus yra chaotiška – didieji miestai turėjo tradiciją kurti bendruosius planus, tačiau mažieji daug metų plėtėsi kaip išeina.

– O kaip turėtume elgtis su istoriniu architektūros paveldu? Verslas kviečia žiūrėti liberaliau ir veikiau mąstyti apie geresnį pritaikymą visuomenės reikmėms, o architektai neretai pasisako už griežtą požiūrį ir kokio nors betoninio sovietinio monstro saugojimą. Kurios pusės nuostata turi daugiau racijos?

– Su istoriniu paveldu reikia elgtis pagarbiai, tačiau labai griežtas reglamentavimas irgi nėra geriausia išeitis. Daugiau vilčių dėčiau į edukaciją.

Manau, net akivaizdžiai vertingą statinį kartais galima nugriauti dėl aukštesnių miesto tikslų, todėl čia negali būti kategoriškų taisyklių. Blogai, kad dažniausiai apskritai sunku suprasti, kas vyksta ir ko siekiama. Tarkim, stovi istorinis objektas, kurį gaila griauti, – nustatomos ir aprašomos kelios vertingos jo savybės, kurias architektui būtina išsaugoti, o į kitas tarsi galima nekreipti dėmesio. Tokia filosofija man atrodo keista.

– Kaip vertinate Vilniaus Šnipiškes? Argi ne keista, kad menkaverčiai, prastos architektūros mediniai ar silikatinių plytų namai sostinės centre stovi šalia dangoraižių?

– Šnipiškės – unikali ir šarminga, tiesa, ir prieš­taringa vieta, turinti daug netikėtų ir nesumeluotų dalykų. Toks yra tikras gyvenimas. Tuo ši vieta vertinga. Ar ji turi galimybę tokia išlikti? Vargu. Natūralus spaudimas, kurį patyrė daugybė didelių pasaulio miestų, neišvengiamai tokias Šnipiškes išstums.

Prisimenu, kad būta planų ten įkurti tarsi rezervatą su nustatytomis aiškiomis ribomis. Tai būtų įdomu.

– Tiesą laikote architektūros stiprybe? Kuo tai paaiškintumėte?

– Man nepatinka, kai imituojama, bandant sukurti įspūdį, kad tai kažkas istorinio, kai iš architektūros daroma tarsi scenografija. Vienas tokio imitavimo pavyzdžių – Valdovų rūmai.

Man nesuprantama už to slypinti filosofija, kai skatinama imituoti tam tikrą Lietuvos statybos laikmetį. Tarkime, norima, kad mūsų nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose būtų statoma daugiau tradicinių sodybų. Sudedamas tam tikras rinkinukas detalių (langų, palangių, ornamentikos, lentų dėjimo), ir pagal tai neva gali susidėlioti XIX a. lietuvio sodyba. Man tokia imitacinė architektūra yra blogis. Tai melas. Tai buvo tiesa tik XIX a., kai buvo galima išpjauti tik tokio stiklo dydį arba padaryti kitokį tada buvo per brangu.

Žmonės žiūrėdavo į ežerus pro mažus apdūmijusius langelius, padalytus kryžiaus formos rėmeliu, tik todėl, kad tada turėjo tik tokias galimybes. Jei dabar galima matyti puikų ežero vaizdą pro didesnį langą, kodėl turėtume dėti tą mažą imitacinį XIX a. langelį? Šios dienos statybos galimybės leidžia kur kas daugiau.

Apsigaunama manant, kad tokia imitacinė architektūra dera prie aplinkos. O ką – jau kitokia, su didesniu langu, nebederės? Darna nepriklauso nuo stiliaus – vienas stilius ar laikmetis negali geriau derėti aplinkos nei kitas. Čia svarbūs kiti dalykai.

– Kokią mūsų architektūros ateitį prognozuotumėte?

– Gerų idėjų ir gerų architektūros sprendimų gali pasiūlyti tik puikiai išsilavinę architektai. Dėl to reikia padėkoti jauniems architektams, kurie Vakaruose studijavę geriausiose architektūros mokyklose, gavę pasiūlymų dirbti garsiuose architektų biuruose, grįžta į Lietuvą ir bando čia kažką pakeisti. Tik jiems labai sunku. Jei architektas yra idealistas, o kitokio aš nė neįsivaizduoju, jo darbas apmokamas labai mažai, palyginti su tuo, kiek jis skiria kūrybinės energijos kiekvienam projektui.

Vis dėlto tikiu, kad jaunoji puikiai išsilavinusių architektų karta, grįžtanti į Lietuvą, atneš pokyčių. Reikia tik sugebėti juos čia išsaugoti.

Modernistinė Kauno architektūra sulaukė rimto tarptautinio įvertinimo: Europos Komisija pasiūlė Kaunui suteikti Europos paveldo ženklą. Tai turėtų tapti paskata siekti dar didesnio pripažinimo – įtraukimo į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Dovaidas Pabiržis

Europos paveldo ženklo sąrašo iniciatyva gimė 2006-aisiais. Ja siekiama padidinti susidomėjimą Europos istorijai, kultūrai ir vystymuisi svarbiais objektais, asmenybėmis, istoriniais įvykiais. Šiemet Europos Komisija iš viso sulaukė 36 objektų pasiūlymų iš 18 šalių narių. Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyrius „Veidą“ informavo, kad iš Lietuvos šiemet buvo pateiktos dvi paraiškos: „1919–1940 m. Kaunas“ ir „Vilniaus universiteto architektūrinis ansamblis“, tačiau tarptautinė ekspertų grupė savo rekomendacijose pasiūlė Europos paveldo ženklą suteikti tik Kauno miesto savivaldybės pateiktam objektui. Oficialiai Europos paveldo ženklas Kaunui bus suteiktas šį pavasarį.

Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjos Andrijanos Filinaitės teigimu, šio įvertinimo praktinė nauda yra padidėjęs visuomenės dėmesys ir finansavimas, taip pat miesto žinomumas ir įvaizdžio kūrimas. Ir nors Europos paveldo ženklas labiau orientuotas į vadinamąsias minkštąsias veiklas, jis gali būti ir atimtas, jei nesilaikoma paraiškoje numatytų sąlygų – paveldas nėra pakankamai tvarkomas, populiarinamas ir kt. Tokia stebėsena vykdoma kas ketverius metus.

„Tai jau savaime yra įvertinimas, bet kam tokie ženklai nėra duodami, vadinasi, turime didžiulį turtą, kurio patys dažnai nevertiname, ypač kasdienybėje. O dabar šis įvertinimas bus kaip informacinis pranešimas, kad tai yra turtas. Čia lyg kokios įmonės akcijų vertė būtų pakilusi. Kitas būtinas žingsnis yra maksimali informacinė kampanija, kuri žmonėms primintų, kad jie turi šį turtą ir jame gyvena, nes daugelis žmonių tik pasąmonėje supranta, jog Kauno centras yra ne tik gražus, bet ir labai vertingas. Kažkas, tą pasakęs iš šalies, jau yra kaip autoritetas“, – pripažinimą vertina architektas Algimantas Kančas.

Postūmis siekti UNESCO pripažinimo

Architektai, istorikai ir paveldosaugininkai vieningai sutaria, kad per trumpą laiką tarpukariu iškilęs Kauno Naujamiestis yra unikalus reiškinys, reikalaujantis deramos apsaugos ir įvertinimo. Tačiau ar pirmasis rimtas Kauno tarpukario architektūrinio paveldo tarptautinis pripažinimas taps paskata siekti kur kas didesnio tikslo – įtraukimo į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą?

Lietuvos ambasadorius prie UNESCO Arūnas Gelūnas įsitikinęs – diskusijos dėl Kauno Naujamiesčio įtraukimo į pasaulio paveldo sąrašą jau davė miestui daug naudos, matomumo, atkreipė dėmesį į ilgametes Naujamiesčio problemas. Kitas logiškas žingsnis – paraiškos rengimas ir teikimas.

„Europos paveldo ženklas patvirtino mūsų grupės žmonių nuomonę, kad svarstant, kur dar Lietuvoje būtų galima rasti pasaulinės reikšmės paveldo objektų, Kauno Naujamiestis būtų vienas iš jų. Statistiškai žiūrint Lietuva, kaip tokio dydžio kraštas, su keturiomis vertybėmis UNESCO pasaulio paveldo sąraše atrodo labai neblogai, todėl iššūkis rasti kažką naujo yra nemenkas rebusas kultūros istorikams ir diplomatams. Tačiau jeigu laimėjome šiame konkurse, verta pasirungti ir didesniame. Negaliu išpranašauti Kaunui sėkmės ar nesėkmės, bet tikiu, kad verta pabandyti dėl daugelio priežasčių“, – tvirtina A.Gelūnas.

Pasak jo, šiuo klausimu jau pasisakė mokslininkai, visuomenės veikėjai, politikai, architektai, daug refleksijų sulaukta ir spaudoje, taigi diskusijų fazė jau turėtų būti pasibaigusi. Todėl šiuo metu kyla pragmatinis klausimas: kas susės prie stalo ir kvalifikuotai parengs paraišką? Tuomet savo darbą galės pradėti ir diplomatai.

Tačiau prieš teikiant paraišką būtina nuspręsti, kurią būtent miesto dalį ketinama saugoti. Patekimas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą yra ne tik reklama, pasitarnaujanti miesto puoselėjimui, socialinio kapitalo kūrimui ir turizmo skatinimui, – tai ir įvairūs draudimai bei statybos apribojimai. Todėl svarbu apsibrėžti, ar saugoma konkreti miesto Naujamiesčio teritorija, ar kelios dešimtys rinktinių objektų, ar kelios gražiausios Naujamiesčio gatvės.

„Kalbėdamasis su įvairiais žmonėmis aiškaus atsakymo galutinai nesu gavęs, labai tikėčiausi, kad artimiausiu metu jis išsikristalizuos, – sako ambasadorius. – Jeigu Kauno miesto savivaldybė pasako, kad yra už, sukuria darbo grupę, mobilizuoja ekspertus ir rengia paraišką, nieko daugiau ir nereikėtų. Kaunas galėtų pasikviesti ir paveldo ekspertų iš UNESCO misijos ankstyvam kandidatūros įvertinimui. ICOMOS ar kitos ekspertinės organizacijos specialistai galėtų nustatyti, ar turi Kauno Naujamiesčio architektūra galimybių būti pripažinta pasaulinės reikšmės. Tai labai padėtų tolesniame kandidatavimo arba kandidatūros suspendavimo procese.“

UNESCO yra viena iš Jungtinių Tautų organizacijų, kurią šiuo metu sudaro 195 šalys narės. Kiekviena valstybė joje turi po vieną balsą, todėl konkursas dėl to, kuriuos naujus objektus įtraukti, – didžiulis. A.Gelūno pasakojimu, kai kurioms valstybėms tai jau tapo savotišku sportu ar varžybomis, „kas surinks daugiau“. Italija, Ispanija, Prancūzija ar Kinija jau turi po keliasdešimt saugomų objektų, tad net siūloma įvesti tam tikrą limitą. O kitos valstybės, pavyzdžiui, Švedija, slopina įvairias naujas iniciatyvas, įsitikinusios, kad pasaulio paveldo sąraše įrašytų objektų jau pakanka.

Be to, pastaruoju metu pastebima tendencija garsiai teigti, kad Europa ir taip jau yra pasiėmusi per didelę objektų dalį. Dažnai pasigirsta raginamų atsigręžti į greitai nykstantį nematerialųjį paveldą Afrikoje ir kituose kraštuose, kur nėra tiek daug nekilnojamojo palikimo. Siekiant palengvinti sprendimo priėmimo procesą, valstybės sudaro įvairias koalicijas, teikiamos kelių šalių bendros paraiškos. Pavyzdžiui, 2005-aisiais į UNESCO paveldo sąrašą įrašyta Tartu universitete dirbusio astronomo Friedricho Georgo Wilhelmo Struve’s vardu pavadinta beveik 3 tūkst. kilometrų ilgio trianguliacijos grandinė, skirta tiksliam Žemės dienovidinio lanko ilgiui nustatyti. Tuomet bendrą paraišką pateikė devynios valstybės, tarp jų ir Lietuva. Svarstyta ir bendra Ukrainos, Baltarusijos bei Lietuvos paraiška dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gynybinių pilių, tačiau prasidėjus karui Ukrainoje ši iniciatyva kol kas pritilusi.

Naujų objektų įtraukimo sėkmei įtakos turi ir esamųjų priežiūra, tačiau Lietuva, anot A.Gelūno, tarp „nenaudėlių“ kol kas nėra linksniuojama. Didelį konfliktą su UNESCO galėtų sukelti nebent tiltas į Kuršių neriją.

Paveldą menkai vertina patys kauniečiai?

Kauno Naujamiesčio modernizmo, sulaukusio tarptautinio pripažinimo ir įvertinimo, architekto A.Kančo įsitikinimu, nevertina patys kauniečiai. Pasak jo, Naujamiesčio gyventojai turėtų susivokti, kad negalima kiekviename aukšte dėti skirtingų langų, šalinti senų durų, šiltinti pastatų iš išorės ar bet kaip keisti stogų. Būtent dėl šių priežasčių daugiausiai autentiškumo šiuo metu dažniausiai yra išsaugoję viešosios paskirties pastatai, kuriuose žmonės nuolat negyvena.

„Baisiausia, kad žmonės daro rekonstrukcijas butais, o ne namais. Niekur Vakarų Europoje nerasi namo, kad būtų penki skirtingi butai viename name, todėl reikia daugiau reglamentuoti, griežtinti baudas. Fasadas yra namo veidas, viskas jame turi būti kompleksiška ir harmoninga: juk žmonės nevaikšto užsidėję akinių, kurių pusė yra su paprastu rėmeliu, o kita pusė – nuo saulės“, – lygina architektas, kurio manymu, įtraukimas į UNESCO paveldo sąrašą padėtų sustabdyti tokias renovacijas.

A.Kančo teigimu, didelė klaida buvo Kauno Naujamiestį su apgriuvusiais turgaus rajonais pratęsti iki geležinkelio stoties, kur iš esmės nėra nieko saugomo. Be to, „charakirį“ miestui padarė ir pėstiesiems paskirta Laisvės alėja, suardžiusi buvusią miesto struktūrą. Kol ja galėjo važinėti automobiliai, kiekvienas kiemas turėjo savą įvažiavimą, o dabar kiemai virto kreivomis vidinėmis gatvėmis su apgriuvusiais „viduriais“.

„Pakeisti Laisvės alėjos grindinį, žinoma, būtų gerai, bet tai tik savotiškas papudravimas, nes reikėtų ir tuos vidinius kiemus susiremontuoti – čia turi gyventi žmonės, kurių trūksta centre. Dabar namai yra likę tik pagal perimetrą, o visas vidus perverstas lygiagrečia kampuota ir raityta gatve“, – sako architektas.

Vytauto Didžiojo universiteto istoriko Arvydo Pakštalio manymu, Kauno tarpukario paveldo reikšmės nelabai suvokia nei visuomenė, nei politikai. Paprastai interpretuojama, kad tai yra keliasdešimt gražių pastatų, į kuriuos reikia žiūrėti kaip į gražius monumentus ar muziejinius eksponatus, tačiau modernizmą reikėtų suprasti plačiau – ne tik kaip pastatus, bet ir kaip istorijas bei naratyvus.

„Juk modernizmas ketvirtajame dešimtmetyje kilo kartu su miesto infrastruktūra, su žmonėmis. Paveldas turi būti įnaratyvintas ir papasakotas. Jeigu šalia materialaus paveldo nėra nematerialiojo – bohemiško, diplomatinio, studentiško, tarpkultūrinio ir kitokio Kauno, tai šis palikimas yra negyvas, neneša to krūvio, kurį turėtų nešti“, – teigia istorikas.

Pasak jo, šiuo metu Kauno kultūrinė vizija dažniausiai apsiriboja tuo, kad reikia atnaujinti Laisvės alėją, pakeisti šviestuvus ir grindinį, o tuomet esą gyvybės atsiras savaime, tačiau iš tiesų reikėtų platesnės kultūrinės vizijos, kaip gyvinti Naujamiestį: miesto valdžia turėtų pasirinkti kryptį ir visokeriopai stengtis kurti naratyvą apie modernų Kauną.

Įvairių Kauno centro gaivinimo vizijų netrūksta, tačiau jos dažniausiai ir lieka vaizduotėje ar popieriuje. A.Gelūnas pasakoja, kad nebūna nė vieno Kauno architektų absolventų darbų gynimo be projektų, kaip miestui pagaliau išeiti prie upės: kuriami kavinių, uosto pastatų, pasivaikščiojimo zonų projektai. Nedaugelis jų išvysta dienos šviesą. Tačiau ar UNESCO pripažinimas nesumažintų ir taip menkų miesto poslinkių? Vienareikšmiško atsakymo čia nėra.

„Jeigu šalia UNESCO paveldo kas nors sumanytų statyti milžinišką upių uostą su kavinių tinklų, ko gero, nepavyktų tokio dalyko padaryti, bet smulkūs pakeitimai, prisitaikantys prie architektūrinio kraštovaizdžio, šiurkščiai su juo nekonfliktuojantys, – įmanomi. Be to, Kaunas didžiuojasi vienais talentingiausių architektų Lietuvoje, kurie tas intervencijas labai sėkmingai vykdo“, – primena Lietuvos ambasadorius prie UNESCO.

Analogų turi nedaug

Peržvelgus dabar į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytų objektų sąrašą galima įsitikinti, kad Kauno Naujamiesčio architektūra turi nedaug analogų. Į šį sąrašą įtraukta „Bauhaus“ architektūra Vokietijos Veimaro ir Desau miestuose, tarpukariu statyti daugiabučiai Berlyne, Havro miestas Prancūzijoje, atstatytas po Antrojo pasaulinio karo, architekto Victoro Hortos suprojektuoti modernistiniai namai Briuselyje, Edinburgo naujamiestis bei keletas pavienių pastatų.

Architekto A.Kančo teigimu, pasaulyje yra tik trys taip sparčiai ir vientisai pastatyti miestai: tai Tel Avivas Izraelyje, į kurį tarpukariu bėgdami nuo persekiojimų suvažiavo bene visi talentingiausi žydų architektai, gaisro per naktį sunaikintas ir jugendo stiliumi per septynerius metus atstatytas Olesiundas Norvegijoje ir Kaunas Lietuvoje.

„Lietuvos istorijoje turėjome tik du laikotarpius, kurie atitiko pasaulinį vystymąsi ir nevėlavo kokiais dviem šimtais metų, – tai barokas Vilniuje ir modernizmas Kaune. Su jais galime į pasaulį eiti bet kur, nes jie turi savo kokybės ženklą ir išskirtinumą. Tuo metu architektūra buvo kaip gyvenimo būdas, pasididžiavimas, tautos energijos išraiška. Neturėsime antro tokio atvejo, kad visuomenė norėtų būti moderni. Tarpukario architektūra buvo kuriama pagal Europos pavyzdį, visi namai projektuojami tarsi vilos. Tuomet vyravo požiūris: esame Europa ir viską padarysime gerai. O dabar lietuvių tendencija yra „namų kaip tėviškės“ kūrimas, architektūra pasuko retro link. Tuo metu buvo išduodami penki–septyni šimtai statybos leidimų per metus ir didelė dalis pastatų buvo su kokybės ženklu, architektūriškai vertingi, o dabar iš tiek pat išduotų leidimų vienos rankos pirštais galima suskaičiuoti, kiek tų namų yra vertingi“, – apibendrina A.Kančas.

Į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą Lietuvoje įtraukta:

Vilniaus istorinis centras (1994 m.)

Kuršių nerija (2000 m.)

Kernavės archeologinė vietovė (2004 m.)

Struvės geodezinio lanko punktai (2005 m. kartu su Norvegija, Švedija, Suomija, Estija, Latvija, Baltarusija, Ukraina ir Moldova)

Į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtraukta:

Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje (2001 m.)

Dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos šalyse (2003 m.)

Lietuvių polifoninės dainos – sutartinės (2010 m.)

Objektai, kuriems šiemet pasiūlyta suteikti Europos paveldo ženklą:

Miunsteris ir Osnabriukas – Vestfalijos taikos sutarties vietos (Vokietija)

Hambacho pilis (Vokietija)

Senovės Atėnų centras (Graikija)

Aragono karalystės archyvas (Ispanija)

Studentų rezidencija Madride (Ispanija)

Kliuni vienuolynas (Prancūzija)

Roberto Schumanno namai (Prancūzija)

Pikniko „Už Europą“ 1989 m. memorialinis parkas (Vengrija)

Alcide de Gasperi namai-muziejus (Italija)

Kaunas 1919–1940 m. (Lietuva)

Liublino unija (Lenkija)

1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija (Lenkija)

Istorinė Gdansko laivų statykla (Lenkija)

Koimbros universiteto biblioteka (Portugalija)

Mirties bausmę panaikinantis įstatymas (Portugalija)

Franja partizanų ligoninė (Slovakija)

UNESCO pasaulio paveldo pripažinimo nauda ir kaina (2007 m. „PricewaterhouseCoopers“ Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas)

Nauda:

Partnerystė

Papildomas finansavimas

Paveldo išsaugojimas

Turizmas

Paveldo atkūrimas

Pilietinis pasididžiavimas

Socialinis kapitalas

Edukacija ir mokymasis

Kaina:

Siūlymas – paraiškos rengimas, dokumentacija, studijos, komunikacija

Valdymas – ataskaitos, stebėsena, administravimas

Planavimas – kontrolė, vystymosi suvaržymai, krūvis žmonėmis

Kitos išlaidos – infrastruktūra, rinkodara, lankytojų patirtys

DSC_3104

Šiuolaikinė architektūra neįsivaizduojama be naujųjų technologijų, jų pažangos ir novatoriško požiūrio. Tačiau net ir bundant ekologiniam visuomenės mąstymui proveržis Lietuvos architektūroje sunkiai prognozuojamas.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Architektūros istorikė, o dar kitaip – jos metraštininkė Jolita Kančienė neslepia, kad architektai visais laikais siekė keisti visuomenę. Tačiau kintant laikmečiui architektūra įgyja naują galią – ji tampa socialine programuotoja ir veikia kiekvieno mūsų gyvenimą.

VEIDAS: Kuo pasižymi nacionalinė architektūra?

J.K.: Rašytojas Česlovas Milošas, atsiimdamas Nobelio premiją, apibūdino save kaip žmogų iš mažo krašto, kuriame net ir gamta pasižymi žmogišku masteliu. Šis apibūdinimas itin taikliai nusako ir nacionalinę šalies architektūrą (Lietuvos atveju – tai daugelio kartų ieškojimų ir atsakymų neradimo klausimas), kurios formos ne tik žmogiško mastelio – negniuždančios žmogaus savo didingumu, bet ir itin taisyklingų formų. Būtent tarpukaris (bene iškiliausias laikotarpis Lietuvos architektūroje, kaip ir tuo metu, t.y. 1920–1940 m., iškilę statiniai – Prisikėlimo bažnyčia, Kauno centrinis paštas ir pan.) šiandien suteikia teisę kalbėti apie savos lietuviškos architektūros mokyklos egzistavimą.

VEIDAS: Kauno architektūros unikalumą ne kartą esate prilyginusi Izraelio sostinei Tel Avivui (2003 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą). Kuo, jūsų vertinimu, šie miestai panašūs?

J.K.: Tiek tarpukario Kaunas, tiek Tel Avivas buvo suformuotas kone per dvidešimtmetį. Skirtumas tik tas, kad Tel Avivą statė viso pasaulio žydai, projektavo garsiausi pasaulio architektai, o Kaunas statėsi vien savo jėgomis. Kaip žinome, savo statybos industrija, specialistų stygiumi ir medžiagomis (trūko betono, metalo ir pan.) buvome labai atsilikę, todėl daug kas buvo importuojama iš užsienio. Jokia paslaptis, kad tarpukariu kitų šalių ekonomika buvo geriau išsivysčiusi, tai ir lėmė, kad naudojomės ne tik savais ištekliais (Lietuva niekada nebuvo ekonomiškai stipri šalis). Tačiau šiandien Kauno tarpukario architektūra yra fenomenas, neturintis analogų Europoje.

VEIDAS: Ar pagrįstos diskusijos dėl modernios Kauno tarpukario architektūros įtraukimo į Europos vertybių ar UNESCO sąrašą?

J.K.: Dalis visuomenės nuogąstauja, kad sėkmės atveju kiltų daug problemų dėl architektūrinio paveldo priežiūros, tačiau neabejoju, kad turėtume galimybę jį išgelbėti. O šiandien, nesant prievaizdo, kiekvienas tą paveldą niokoja: tyliai savo nuožiūra keičia langus, duris iš vidinės kiemo pusės ir pan. Pasaulio istorijoje mūsų tarpukario architektūra gal ir nėra tokia reikšminga, tačiau pasirūpinti jos apsauga ir išlikimu – mūsų reikalas.

VEIDAS: Kiek prie kintančio visuomenės požiūrio gali prisidėti socialinė architekto atsakomybė?

J.K.: Šiuo atveju labai daug lemia architekto asmenybė, individualus būdas: vienas parengtą projektą tiesiog numeta užsakovui, nenorėdamas nieko daugiau matyti, kitas ir toliau su juo dirba, patarinėdamas, ugdydamas ir pan. Dialogas ne visuomet įvyksta, bet tai yra siekiamybė, architekto pareiga – padėti užsakovui susiorientuoti, gal todėl ši profesija prilyginama psichologo ar psichoterapeuto darbui. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad architektai visais laikais siekė keisti visuomenę. Individas, kasdien būdamas tarp statinių, yra jų veikiamas (darbo erdvė, namų aplinka ir pan.), tačiau svarbu paminėti, kad kintant laikmečiui architektūra įgyja naują galią – šiandien ji tampa socialine programuotoja, tokiu būdu veikdama kiekvieno mūsų gyvenimą (kiekvienam svarbu, kad mus supantys statiniai būtų patvarūs, funkcionalūs bei estetiški).

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Vilnius 1900–2012. A Guide to the City‘s Architecture“ – leidinys miesto svečiams ir jo išsiilgusiems architektūros entuziastams.

Angliškasis Vilniaus architektūros gidas bene pirmą kartą vienoje vietoje Lietuvos sostinę pasauliui pristato kaip šiuolaikinį miestą, kuriame galima aptikti visas pasaulines XX ir XXI a. pradžios architektūros tendencijas, atspindinčias socioekonominių sąlygų ir politinių santvarkų kismą, ir šiandien neatsiliekantį nuo pasaulinių architektūros madų.

„Architektūros fondo“ suburta redakcinė kolegija kartu su 13 autorių kruopščiai atrinko 238 pastatus, aprašė jų istorijas, parengė fotografijas ir brėžinius. Anot leidinio sudarytojos Rūtos Leitanaitės, pagrindinis pastatų atrankos kriterijus buvo jų reikšmė miestui. Atrinkti objektai yra tam tikri vizualiniai arba socialiniai ženklai, žymintys Vilniaus ekonominius, istorinius ar miestiečių mentaliteto pokyčius. Tie ženklai, surinkti į vieną leidinį, nebūtinai yra kokybiškos architektūros pavyzdžiai, tačiau dėl to tampa dar įdomesniu miesto tyrinėjimo ir pažinimo šaltiniu.

Angliškasis Vilniaus architektūros gidas taps alternatyva tradiciniu sostinės įvaizdžiu nesitenkinantiems turistams. Nes Vilnius – ne tik baroko ir klasicizmo miestas, nudaigstytas begalės bažnyčių bokštų. Vilnius – šiandien gyvas, aktyvus miestas. Čia rasime ir žavingų moderno architektūros fragmentų, pabirusių po Senamiesčio bei Naujamiesčio gatves, ir švarios stilistinės raiškos tarpukario modernizmo pastatų. Kontraversiškas, tačiau stilistiškai įspūdingas Vilniaus sovietinis laikotarpis, bylojantis apie unikalią patirtį Europos kontekste, kurį pakeitė ryškios postmodernizmo tendencijos, susipynusios su vėlyvuoju modernizmu. O Vilniaus architektūros dabartis – intriguojantis informacijos kodas, atskleidžiantis dinamiškus visos šalies procesus: estetikos idėjas, staigų ekonomikos pakilimą, miestiškos aplinkos kokybės ir vilnietiškos architektūros paieškas.

Vilniaus architektūros gidas anglų kalba jau pasiekė netinklinius knygynus Vilniaus centre ir internetininius knygynus, netrukus atsiras didžiuosiuosiuose tinkluose šalies didmiesčiuose. O Vilniaus knygų mugės lankytojai leidinį pigiau galės įsigyti leidyklos „Apostrofa“ stende.

http://issuu.com/vilniusarchitectureguide/docs/vilniusarchitectureguide?mode=window

www.facebook.com/VilniusArchitectureGuide

Pažvelkime, kaip pasaulio architektai įsivaizduoja mūsų ateities namus.

Daugeliui mūsų namai asocijuojasi su blokiniais daugiabučiais ir automobilių prigrūstais kiemais. Tačiau pasaulio urbanistikos ekspertai tikina, kad praeis keli šimtai metų ir tipiški keturių sienų su stogu butai jau nebebus tradicinis būstas.
Kaip prognozuoja žurnalas “Forbes”, pristatęs įdomiausias ateities būstų vizualizacijas, klimato kaita, didėjantis gyventojų skaičius pasaulyje bei geopolitiniai pokyčiai jau dabar nubrėžia gaires, kaip atrodys mūsų gyvenamosios erdvės ateityje.
Niujorko architektas Victoras Vetterleinas pabrėžia, kad visi namai ateityje bus kuriami ir statomi panaudojant saulės, vėjo ir vandens energiją, o vis tobulėjančios technologijos atveria neaprėpiamas galimybes projektuotojams.
Štai šveicarų grafikos dizaineris Timonas Sageris suprojektavo ateities namus, pavadintus “Wolke 7″, kurie kasdienį gyvenimą tiesiogine to žodžio prasme pakylėja į naujas erdves. Jungtinės Tautos prognozuoja, kad 2100 m. pasaulio gyventojų skaičius pasieks 10 mlrd., tad gyvenimas “dangaus namuose”, T.Sagerio nuomone, galėtų pagelbėti susiduriant su sunkumais dėl gyventojų perviršio.
Šie ir kiti architektų fantazijos vaisiai šiandien atrodo dar nelabai realiai, bet jų autoriai tikina, kad net ir pačios fantastiškiausios idėjos yra pagrįstos logika. Kada tokie namai taps kasdienybe, dabar dar niekas negali pasakyti, bet architektai įsitikinę, jog efektyviausios idėjos ilgainiui tikrai bus įgyvendintos.

Uraganams atsparus namas
Honkongo “10Design” grupės architektas Tedas Givensas sukūrė galingiems uraganams atsparaus būsto prototipą. Pakilus stipriam vėjui hidraulinė svirtis namą įtraukia po žeme. Kai uraganas praeina, namas vėl iškyla į paviršių ir jo gyventojai tęsia normalų gyvenimą.

Namai danguje
Dėl šio namo, kurio autorius – Šveicarijoje dirbantis dizaineris T.Sageris, skrydžiai pirmąja klase įgyja naują prasmę. Kelis denius turinčiame skraidančiame name yra viskas, ko tik gali reikėti patogiam gyvenimui.

Juose nebaisūs jokie karščiai
Korėjos dizaineris Christopheris Danielis sukūrė namo, pritaikyto gyventi karštose ir sausringose vietovėse, koncepciją. Atsižvelgiant į saulės aktyvumą galima reguliuoti netgi, pavyzdžiui, langų stiklų skaidrumo lygį. Namo projektas sukurtas galvojant apie karščių alinamus JAV Kalifornijos valstijos gyventojus.

Povandeninis viešbutis
Įsivaizduokite, kad žiūrėdami per savo viešbučio kambario langą matote praplaukiančių margaspalvių žuvų kolonijas. Šio viešbučio, kurio idėja priklauso Lenkijos kompanijos “Deep Ocean Technology” kūrėjams, svečiai tokią galimybę turėtų, mat pastatai yra ir panirę po vandeniu, ir virš jo. Čia būtų galima mėgautis nardymo, SPA malonumais, o panorėjus įkvėpti gryno oro – pailsėti virš vandens iškilusiose terasose.

Namai kalvose
Vos žvilgtelėję pamatysite pačią paprasčiausią kalvą. Bet įsižiūrėję įdėmiau pastebėsite, kad ši kalva turi įėjimą. Tokių požeminių būstų autoriai – Vankuverio (Kanada) architektai. Po žole apaugusiais piliakalniais pasislėpę nedideli namai puikiai įsilieja į natūralų kraštovaizdį.

Dirbant tokiame neeiliniame objekte kaip diplomatinė šalies atstovybė smulkmenų nebūna, patikino ką tik naują Lietuvos ambasados pastatą Londone šeimininkams užleidę Panevėžio statybos tresto (PST) specialistai. Už tūkstančio kilometrų nuo Lietuvos metus jų vykdytos rekonstrukcijos darbus sunkino statybinių medžiagų bei darbuotojų logistikos problemos, galvos skausmą kėlė ir skirtingi šalių įstatymai.

Lietuvos ambasados Londone rekonstravimo darbų sutartį pasirašę didžiausios Lietuvos statybos įmonės Panevėžio statybų tresto projektų vadovai nesitikėjo, kad pirmiausia teks užsiimti projekto derinimu su atsakingomis Vestminsterio institucijomis. Būtent šiame rajone dar 2007 metais buvo įsigytas erdvus maždaug 1,5 tūkst. kvadratinių metrų ploto 5 aukštų Lietuvos ambasados pastatas, kuriame pritaikymo naujoms reikmėms darbai prasidėjo tik praėjusių metų rudenį. Lietuviai projekte privalėjo suderinti Didžiosios Britanijos ir Lietuvos standartus, iš esmės skirtingas Lietuvos technines ir britų saugos bei ventiliacijos taisykles. Taip pat turėjo būti užtikrinta, kad remonto darbai atitiktų Lietuvos viešųjų pirkimų įstatymą ir NATO valstybėms narėms privalomus specialius saugumo standartus.

Taigi iš anksto pagal Lietuvoje galiojančias normas bei standartus parengtą techninį pastato rekonstrukcijos projektą teko koreguoti. „Neplanuotas derinimo etapas užėmė šiek tiek laiko ir pareikalavo papildomų išteklių“, – pripažino PST projektų vadovas Tomas Gesevičius. Prasidėjus statybų darbams teko nuolat konsultuotis su Vestminsterio savivaldybės atstovais bei priešgaisrinėmis tarnybomis, kurių reikalavimai griežtesni nei Lietuvoje.

Po Antrojo pasaulinio karo iškilęs pastatas pastarąjį kartą buvo rekonstruotas 1984 metais, bet nebuvo labai apleistas, nes pastatytas iš itin kokybiškų medžiagų, turi betonines perdangas, pasakojo T. Gesevičius. Prieš 27 metus, kaip ir dabartinės rekonstrukcijos metu, buvo iš esmės pertvarkytas pastato vidus, tačiau išsaugotas istorinis fasadas.

Įmonės Jungtinių architektų dirbtuvių specialistai pasirūpino išsaugoti ne tik fasadą, bet ir interjero elementus, sukurtus, matyt, 1984 metais rekonstruojant pastatą.

Architektūros [pokalbių] fondas pristato vieno progresyviausių jaunosios kartos Europos architektų Anton‘o Garcia-Abril‘io paskaitą. Paskaitoje architektas susipažindins su savo kūrybos metodais, procesu ir vertybėmis, pristatys naują požiūrį į konstrukcijų estetikos filosofiją.

Anton‘as Garcia-Abril‘is dirba su gamtiniais elementais, juos jungdamas su pramoninėmis statybos sistemomis, analizuoja konstrukcijų tankumo, efektyvaus veikimo ir apkrovimo principus. Architekto mastelis varijuoja nuo gyvenamo namo ar skulptūrinės instaliacijos iki miestų bendrojo planavimo, nuo individualių iki visuomenės poreikių tenkinimo, pozityviojo miesto fenomeno tyrimo. Architekto iššūkis – konstrukcijomis ne tiek spręsti struktūrines pastatų problemas, bet kurti erdves kuriančias konstrukcijas, išreikšti skirtingus konstrukcijų medžiagiškumus per architektūrą, taupiai ir atsakingai naudoti aplinkos išteklius. Keldamas diskusijas apie techninę architektūros pusę, Anton‘as taip pat atkreipia dėmėsį ir į socio-ekonomines, kraštovaizdžio vientisumo sferas, kurioms architektūra ir architektai turėtų skirti žymiai daugiau dėmesio.

P.Abrilis nuolatos dėsto Madrido technikos universitete, kaip kviestinis dėstytojas skaito paskaitas Harvardo, MIT, Kornelio universitetuose, AA architektūros mokykloje Londone ir Veimaro BAUHAUS universitete. 2010 metų Venecijos architektūros bienalėje p.Abril‘is ir jo studija ENSAMBLE pristatė net dvi kompozicijas.

Tarp žinomiausių Anton‘o kūrinių – Hemerescopium (2005, www.ensamble.info/actualizacion/projects/hemeroscopium), Truffle House (aka Karvės Paulinos namas, 2010, http://www.ensamble.info/actualizacion/projects/truffle, http://www.youtube.com/watch?v=-gurt6fQ6nI ), ar šiuo metu statomas Cervantes Theater (http://www.ensamble.info/actualizacion/projects/cervantes).

Anton‘o Garcia-Abril‘io paskaita ir diskusija po jos įvyks 2012 vasario 9 dieną Nacionalinėje dailės galerijoje, 20.00. Renginys nemokamas.

Viešus nemokamus šviečiamuosius renginius organizuojantis “Architektūros [pokalbių] fondas” kviečia jau į šeštojo ciklo susitikimus su įkvepiančiais pašnekovais iš architektūros pasaulio, kurie vyksta 2012 metų sausio-vasario mėnesiais Nacionalinėje dailės galerijoje. Iš viso įvyks 5 ciklo paskaitos/diskusijos, kuriose vėl laukiamos ir tikros tarptautinės architektūros žvaigždės. VI-ojo ciklo tema – PROCESAS – kviečia susipažinti su labai skirtingų architektų kūrybinių procesų užkulisiais.

Paskaitų ciklo, kurio kuratoriais šį kartą tapo architektai Aurimas Sasnauskas ir Lukas Rekevičius, tikslas – supažindinti visuomenę su skirtingais architektūros kūrybos metodais, eiga, idėjų įgyvendinimu realybėje.

„Siekiame atkreipti dėmesį į architektūros kūrimo procesą, kuris dažnai pamirštamas ir nuvertinamas, tačiau tai vienas svarbiausių orientyrų kelyje į kokybišką architektūrą.“

veidas.lt

Balandžio 21 d. – gegužės 26 d. kas savaitę rengiami įkvepiantys pokalbiai su išskirtiniais pašnekovais, skirti ugdyti savyje architektą – humanišką, jautrų, mąstantį, įžvalgų. Juose dalyvauja inspiruojančios asmenybės, kurios ne tik pristato, aptaria ir apibendrina aktualią temą, bet ir suintriguoja, priverčia mąstyti kitaip.

Balandžio 28 dieną 20.00 val., Nacionalinėje dailės galerijoje paskaitą skaitys antrasis pranešėjas – Jüri Soolep iš Estijos. Paskaitos tema: ARCHITEKTŪROS EDUKACIJA: Į, NUO IR IŠ

Kuo pokalbis įkvepiantis: Architektūros edukacija visada yra politinių, ekonominių ir poetinių priešpriešų sūkuryje. Pokalbio tema – architektūros edukacijos tendencijos Europos, Šiaurės ir Baltijos šalyse. Taip pat J. Soolep pasidalins patirtimi akredituojant studijų programas ir užtikrinant jų kokybę.

Kuo pašnekovas išskirtinis: Architektas, Estijos dailės akademijos, architektūros fakulteto dekanas. Nuo 2001-ųjų – akademijos profesorius, 2009-aisiais tapo Šiaurės šalių architektūros akademijos prorektoriumi. Dalyvauja Europos komisijos veikloje sprendžiant su architektūros edukacija susijusius klausimus. J. Soolep tyrimų sritis – laiko ir erdvės reiškiniai architektūroje, jos istorinių bei mitologinių aspektų analizė.