Naglį Puteikį, neleidusį Klaipėdos miesto centre statyti šešių apvalių stiklo ir klinkerio bokštų, teismas pripažino „sąžiningai suklydusiu“.

Lietuvos teismų sprendimai nesiliauja stebinę. Štai Klaipėdos apygardos teismas balandžio 19-ąją nutarė, kad buvęs Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjas Naglis Puteikis, vėliau tapęs nariu, „veikė sąžiningai klysdamas“, atsisakydamas derinti pateiktą sklypo detalųjį planą iki jis atitiks planavimo sąlygas.
Šis sklypas, dėl kurio detaliojo plano jau dvejus metus verda teisminiai ginčai, yra pačiame Klaipėdos centre, šalia pagrindinės Herkaus Manto gatvės. Jame atokiau nuo gatvės stūkso buvęs „Vaivos“ kino teatras, kuriame jau daug metų neberodomi filmai, užtat pavalgyti kviečia „Čili kaimas“. Tiesa, kvies nebeilgai: sklypą įsigiję verslininkai planuoja atokiau gatvės stypsantį sovietmečio pastatą sulyginti su žeme, o jo vietoje iškelti šešis architekto Gintauto Natkevičiaus suprojektuotus apvalius klinkerio ir stiklo kompozicijos bokštus.
Paveldosaugininkai atkreipė dėmesį, kad anksčiau šiame sklype prie gatvės stovėjo dailus istorinis pirklio ir mecenato Heinricho Gerlacho namas, subombarduotas besibaigiant karui. „Siūlėme, kad jis būtų atstatytas – tegu ir moderniomis priemonėmis, pavyzdžiui, kaip vieno iš „stiklainių“ prieangis, kuriame galėtų būti prekybinis pasažas. Tuomet stulpai liktų kieme ir mažiau išsišoktų iš aplinkos. Tačiau projekto užsakovas – bendrovė „Investicijų kvadrantas“ – su tuo nesutiko“, – teigia N.Puteikis.
Šiek tiek kitokią įvykių versiją pateikia G.Natkevičius. „Užsakovai sutiko atstatyti Gerlacho namą, tačiau atlikus tyrimus paaiškėjo, kad jo pamatai yra po dabartiniu šaligatviu, netoli važiuojamosios H.Manto gatvės dalies. Paveldosaugininkai pasakė: „O jūs patraukite fasadą“. Bet kaip tuomet su istoriškumo principu – ar tai nebūtų visuomenės klaidinimas, pastangos imituoti, kad mes kažką atstatom? Nors visa istoriografinė Gerlacho namo medžiaga – vos keletas senų nuotraukų“, – dėsto bokštų architektas.

Įstatymo apėjimo ratas

„Manęs nenuteisė, bet išaiškino, kad stiklainiai gali būti. Nuo šiol kiekvienas Kultūros paveldo apsaugos sistemos valdininkas, prieš pareikšdamas protestą turtingo užsakovo nepriimtinam projektui, apskritai gerai pamąstys, nes įvertins mano dvejų metų bylinėjimosi pamoką. Aš turiu jau didelę patirtį teismuose, todėl advokatų nesamdžiau. O jei būčiau samdęs, išlaidų man niekas nebūtų atlyginęs, nes esu pripažintas „klydusiu“, nors ir „sąžiningai“. Klaipėdos apygardos teismas šioje byloje stojo projekto vystytojų pusėn. Ne mecenato Gerlacho, pagarsėjusio tuo, kad netoliese esančius savo pagrindinius rūmus testamentu paliko miesto bibliotekai su sąlyga, kad jo žmona ten galės užbaigti gyvenimo dienas. Šis žmogus savo pavyzdžiu įrodė, kad ir turtus kaupiant galima galvoti apie visuomenę. Mūsų investuotojai apie ją negalvoja: atėjau, pasiėmiau pinigus ir nušokavau toliau, į kitą objektą“, – tvirtina N.Puteikis.
Bet Kultūros paveldo departamento atstovas Arūnas Umbrasas tikisi, kad N.Puteikio bylos precedentas savaime žalios šviesos „stiklainiams“ neuždegs: „Jokių lengvatų projektų valstybės saugomose vietovėse vystytojams neatsirado, niekas nesuteikė jiems teisės nepaisyti įstatymo. Niekas nedraudžia projektuoti ir statyti saugomose teritorijose, pagrindinis ginčas šiuo atveju – dėl statinių apimčių. O stengiantis statyti kuo daugiau, kaip ir Kauno Laisvės alėjos „stiklainio“ atveju, nepaisoma teisinio reguliavimo. Įstatymo apėjimo mechanizmas toks: departamentui teikiamas prašymas, siunčiama pas ekspertą, gaunama palanki eksperto išvada (beje, ekspertas Kauno ir Klaipėdos „stiklainių“ atveju tas pats – profesorius Jurgis Bučas) ir prašymui siūloma pritarti. Iš esmės tai manipuliacija įstatymų spragomis“, – aiškina A.Umbrasas.
Architektų sąjungos pirmininkas Gintautas Blažiūnas pritaria, kad statyti be leidimų ir toliau nebus leidžiama, bet atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje saugomų paveldo objektų dešimtimis kartų daugiau nei Švedijoje, nors realiai stokojama lėšų tiems objektams prižiūrėti. Todėl neleidžiant nieko daryti, taipogi vykdomas naikinimas.

Visuomenės nuomonė neįdomi

„Sąžiningai suklydęs“ N.Puteikis teigia atsisakęs derinti detalųjį planą todėl, kad pagal išduotas projektavimo sąlygas sklype turėjo būti projektuojami du pastatai, o pateiktame projekte stovi šeši. Tiesa, bylinėjantis Vyriausiasis administracinis teismas pripažino šešis G.Natkevičiaus bokštus vienu pastatu, nes jie sujungti vienu požeminiu garažu. „Nors iki šiol įstatymas vienu pastatu laikydavo statinius, jungiamus bendro stogo, o ne garažo“, – stebisi Seimo narys.
Jis pasakoja, kad lietuviško kapitalo verslo grupė, kurią atstovauja „Investicijų kvadrantas“, pagarsėjo investicijomis į prestižinėse Klaipėdos vietose stovintį nekilnojamąjį turtą. „Jie brangiai supirko tai, ko neįstengė įpirkti kiti, ir logiška, kad stengiasi išspausti iš investicijų maksimalią grąžą. Suprojektuotų pastatų aukštingumas – maksimalus, koks leidžiamas bendrajame plane, o atstumai tarp atskirų bokštų – minimalūs. Kadangi tiesioginio išvažiavimo į H.Manto gatvę nėra, transportas į visą kompleksą judės nedidele S.Šimkaus gatvele, todėl jos gyventojų sąlygos taps košmariškos“, – prognozuoja N.Puteikis.
Neseniai jis išklausė vieno prancūzų architekto paskaitą: lektorius teigė prieš imdamasis naujo projekto visuomet negailintis laiko išsiaiškinti, kokį pastatą toje vietoje norėtų matyti aplink gyvenantys žmonės. Taip išvengiama visuomenės protestų prieš būsimas statybas, kurie Lietuvoje tampa įprasti. To, kad mūsų šalyje nei investuotojai, nei architektai nesirūpina būsimo objekto kaimynystėje gyvenančių žmonių interesais, neneigia ir G.Blažiūnas.

Stiklo traukos priežastys

Kodėl „stiklainiai“ veržiasi į miestų centrus? „Centre didesnės nekilnojamojo turto kainos“, – nesvarstydamas atsako A.Umbrasas. „Stiklainius“ pastatyti greičiau ir pigiau, nors eksploatuoti juos brangiau: žiemą jie greičiau atšąla, vasarą labiau įkaista. Stiklo populiarumas Lietuvoje veikiausiai susijęs ir su „otkatu“: mūro, metalo, akmens kainos lengviau suvokiamos ir patikrinamos nei šiuolaikinių stiklų konstrukcijų, kurių kainos svyravimo amplitudė labai plati. Nenuostabu, kad visi nauji valdiški pastatai dabar stikliniai“, – pastebi N.Puteikis.
G.Blažiūnas priduria, kad dėl to kalta ir viešųjų pirkimų tvarka, nes projektavimo konkursus laimi projektuotojai, pasiūlę mažiausią kainą: „Ką jie suprojektuos, ar apskritai moka projektuoti – niekas nežino. Todėl ir turime problemą“.
O architektas G.Natkevičius tvirtina, kad stikliniais pastatais visoje Europoje bandoma gelbėti apmirusius didmiesčių centrus: „Miestų centrai gangrenuoja dėl to, kad juose nieko nebeleidžiama daryti. Europa tai seniai suprato. O kaltinti architektus, kad jie naudoja stiklą, būtų nekorektiška. Supraskit, kad žmogus, brangiai mokantis už būstą centre, nori ir matyti miesto centrą. Stiklas – skaidri medžiaga, suteikianti galimybę matyti. Be abejonės, už tai tenka sumokėti prastesne šilumine varža“, – neslepia architektas.

Lietuvių architektų darbai vis dažniau įvertinami užsienyje, tačiau Lietuvoje ši profesija, nuo kurios priklausys, kaip mūsų šalis atrodys po kelių dešimtmečių, vis dar slepiasi statybų sektoriaus šešėlyje.

Neseniai Europos architektūros, meno, dizaino ir miestų planavimo studijų centras kartu su Čikagos architektūros ir dizaino muziejumi „The Chicago Athenaeum“ paskelbė konkurso „Europe 40 under 40“, kurio metu išrenkama keturiasdešimt geriausių jaunųjų Europos architektų iki 40 metų, laimėtojus. Tarp jų minimas ir lietuvis architektas Donaldas Trainauskas. Šis įvertinimas jam skirtas už kartu su kolega Dariumi Baliukevičiumi iš architektūros biuro „4plius“ suprojektuotą modernų A. ir M.Miškinių bibliotekos pastatą Utenoje, gyvenamąjį namą Tarandės mikrorajone bei dar nepastatytą Pašilaičių bažnyčią.
Pastaruoju metu svetur daugiau dėmesio sulaukia ir kiti lietuvių architektai. Pavyzdžiui, jaunų Lietuvos architektų komandos „Processoffice“ (Vytauto Biekšos, Roko Kilčiausko, Mariaus Kanevičiaus, Ježio Stankevičiaus, Austės Kuliešiūtės, Miglės Nainytės ir Andriaus Skiezgelo) pristatytas projektas neseniai laimėjo Latvijos nacionalinio meno muziejaus rekonstrukcijos konkursą.
Taigi architektai nesėdi rankų sudėję, nors sunkmetis jų profesijai kirto itin skaudžiai. “Veidas” domėjosi, ar architektai pagaliau išsivadavo iš statybų sektoriaus šešėlio ir kas jie yra šiandien: menininkai ar užsakovų paliepimus vykdantys amatininkai?

Architektai trukdo statybininkams

Architektūra Lietuvoje vis dar turi paskelbti savo “nepriklausomybės aktą”. Mat jau ilgą laiką ji laikoma tiesiog statybų sektoriaus dalimi. Šis požiūris ypač įsitvirtino pučiantis nekilnojamojo turto burbului. Tada architektams darbo netrūko, o užsakovai retai kada kreipdavo dėmesį į projekto kokybę, išskirtinumą ar meninę vertę. „Lietuvoje yra netgi toks posakis, kad architektas trukdo statybininkams normaliai statyti namus“, – juokauja Europoje įvertintas architektas D.Trainauskas.
„Tuo metu dominavo „kvadratūra“ ir daug mažiau dėmesio buvo kreipiama į objekto derėjimą su aplinka ar meninę jo pusę. Šiandien, kai statybų sektorius stipriai susitraukęs, užsakymų mažai ir jie smulkesni, architektai turi daugiau laiko ir į savo projektuojamus objektus gali įdėti daugiau kokybės bei savasties”, – pasakoja poilsio namus „Nakcižibis“, šiemet pelniusius Aplinkos ministerijos apdovanjimą už laimėjimus urbanistikos ir architektūros srityje, suprojektavusios komandos „Arches“ narys Arūnas Liola. Jis netgi mato perspektyvią ir išskirtinę nišą, kurioje galėtų specializuotis Lietuvos architektai, – projektuoti tokius objektus, kurie būtų susilieję su gamta ir kuo mažiau pastebimi jos fone.
Bendrovės „Processoffice“ architektas R.Kilčiauskas pritaria teiginiui, kad dabar ambicingi ir kūrybingi architektai turi daugiau galimybių kurti išskirtinius objektus. „Šiandien gana daug privačių namų užsakovų neskuba ir neskubina architektų, todėl mes galime skirti daugiau laiko aplinkai pažinti ir parengti kokybiškesnį projektą“, – paaiškina R.Kilčiauskas.
Tačiau ne visi architektai tokie optimistai. Štai bendrovės „Architektų biuras“ vadovas Gintautas Natkevičius teigia, kad sunkmetis privertė stipriai optimizuoti savo veiklą: dabar architektai priversti rinktis smulkesnius užsakymus, kuriems tenka skirti daugiau laiko, o paslaugų kainos stipriai kritusios. „Žmonės, besistatantys privačius namus, šiandien demonstruoja didžiausią norą gauti tikrą architektūrą. Tačiau architekto talentui tobulėti yra būtinas subalansuotas užsakymų paketas – jame turi būti ir privataus, ir verslo, ir viešojo sektoriaus užsakymų“, – patikslina G.Natkevičius.
O štai Architektų sąjungos pirmininkas Gintautas Blažiūnas nusiteikęs dar liūdniau. „Apsižvalgykite aplink – ar daug matote iš statybos aikštelių kyšančių kranų? Deja, statybų pramonė beveik sustojusi, o architektai tik bando išgyventi“, – skundžiasi pašnekovas.

Tenkinsis mokyklų renovacija

Daugelis „Veido“ kalbintų architektų tvirtina, kad daugiausiai problemų kyla dėl viešojo sektoriaus užsakymų. Pasak G.Blažiūno, viešųjų erdvių architektūra yra labai svarbi valstybės kultūros dalis, formuojanti visuomenę, kuri užauga tose erdvėse. Deja, šiandien mūsų valstybė neturi miestų plėtros vizijos. „Pavyzdžiui, japonai ateityje prognozuoja savo gyventojų mažėjimą – atitinkamai ir yra planuojamos bei keičiamos viešosios erdvės. Lietuvoje taip pat, ko gero, gyventojų tik mažės, tačiau niekur net neužsimenama apie miestų plėtros planus ar jų pokyčius“, – priduria G.Blažiūnas.
Architektui ypač svarbu žvelgti kuo toliau į ateitį, jei nori, kad jo kūriniai kuo ilgiau išliktų. „Pažiūrėkite, kaip gerai su laiko dvasia eina automobilių ar mobiliųjų telefonų dizaineriai. Taigi ir architektas turi žvelgti ypač toli į priekį, antraip pastatas pasens, dar net nebaigtas statyti“, – palygina R.Kilčiauskas.
Bene visi architektai kaip vieną svarbiausių viešojo sektoriaus rengiamų konkursų klaidų mini aklą mažiausios kainos siekį, neskaidrius ir šabloniškus reikalavimus bei neprotingus kvalifikacinius barjerus. „Labai trūksta konkursų viešinimo ir informacijos sklaidos. Be to, dažnai konkursuose keliami stulbinamai keisti kvalifikaciniai reikalavimai net neleidžia dalyvauti jauniems ir novatoriškų idėjų turintiems architektams“, – stebisi G.Natkevičius.
„Tikros architektūros artimiausiu metu bus mažiau arba dažnai ji liks tik popieriuje. Architektai iš viešojo sektoriaus neturėtų tikėtis grandiozinių projektų, galėsiančių formuoti viešąsias erdves. Artimiausiu metu teks tenkintis renovacijos projektais, pavyzdžiui, mokyklų ar darželių“, – priduria D.Trainauskas.
Pašnekovas, šiemet nemažai lankęsis užsienio parodose, pastebi, kad Lietuvos architektų projektai niekuo nenusileidžia vakarietiškiesiems, tačiau didžiausia bėda, kad jie nėra realizuojami. „Popieriuje galime surinkti daug išskirtinių ir ypač modernių darbų, tačiau skirtumas išryškėja vaikštant, pavyzdžiui, Vilniaus ir Talino gatvėmis. Pastarajame mieste daug daugiau tikros šiuolaikinės architektūros pavyzdžių, – įspūdžiais dalijasi D.Trainauskas. – Štai Olandijos spaudos kioske galima nusipirkti katalogą, kuriame sužymėti vertingiausi šiuolaikinės miesto architektūros objektai. Ar galėtume tokį gidą išleisti Lietuvoje?“

Architektų parengiama per daug

Nors statybų pramonė Lietuvoje dar neatsitiesė po krizės ir užsakymų architektai daug nesulaukia, aukštosios mokyklos “tebekepa” naujus specialistus. „Architektų rengiama per daug, juolab kad darbo jiems šiuo metu yra mažai. Jaunus specialistus rengiame Vakarų kompanijoms, į kurias jie ir pabėga“, – kritikuoja Architektų sąjungos pirmininkas G.Blažiūnas.
Jam pritaria ir G.Natkevičius. „Tačiau garsiuose užsienio architektų biuruose jaunimui belieka tenkintis trečiaeilėmis pareigomis ir atlikti rutininius darbus“, – neabejoja architektas.
Pašnekovai taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos provincijos savivaldybėse šiandien itin trūksta gabių specialistų, kurie galėtų įnešti naujų idėjų į korumpuotų valdininkų uzurpuotą architektūros sritį.
Nemažai talentingų jaunų architektų žvelgia ir į Rytus, o ypač – posovietines valstybes. „Rytuose mūsų architektai dar nuo sovietinių laikų turi užsidirbę gerą vardą ir yra vertinami. Be to, mokantiems rusų kalbą lengviau bendrauti su užsakovais“, – paaiškina A.Liola.
Lietuvių architektai pastaraisiais metais atrado ir vis dar tebestatomą naująją Kazachijos sostinę Astaną. Čia rengiamuose konkursuose pirmąsias vietas pernai laimėjo net dvi lietuvių architektų komandos – pagal jų projektus turėtų būti pastatyti kazachų ir rusų dramos teatrų pastatai. Deja, kol kas jų ateitis dar gana miglota – statybos vis neprasideda.

Architektų sąjungos pirmininkas G.Blažiūnas: „Būtent nuo jaunų architektų priklausys, kaip Lietuva atrodys ateityje.“

G.Natkevičius: „Kiekvienas lietuvis – didžiausias krepšinio ir architektūros ekspertas“

Lietuvoje trūksta gerąja prasme beprotiškų architektūrinių objektų ir ambicingų užsakovų jiems pastatyti. Įvairios komisijos ir ekspertai nuolatos tikrina, draudžia, kišasi, kontroliuoja. Leiskime architektams eksperimentuoti – juk jei pastatas nepavyks, ilgainiui jis bus nugriautas. Tačiau tie eksperimentai suteiks architektams daugiau drąsos sukurti kažką išties išskirtinio. Originaliose erdvėse užaugs ir kitokia, vidutiniškumu nepersismelkusi visuomenė.
O labiausiai šiandien trūksta profesionalios architektūros kritikos – visuomenė turi žinoti, kodėl vienas ar kitas objektas architektūriniu bei meniniu požiūriu yra brandus ir įvertintas. Šiandien turime panašią situaciją kaip ir krepšinio atžvilgiu – kiekvienas lietuvis yra didžiausias architektūros „specialistas“.