ARGINTOS archyvo nuotr.

Aušra LĖKA

Kolega prisipažino, kad dirbdamas vienoje iš ministerijų pagaliau turėjo į valias laiko baig­­ti rašyti romaną: atsėdėti „nuo – iki“ bu­vo pri­valoma, darbą imituoti reikia, o įnikęs į kom­piu­terį valdininkas, energingai spaudantis klaviatūrą, su­darė pavyzdingo darbuotojo įvaizdį.

Bet vis dar ne ką geriau kai kur ir privačiame sektoriuje. Vilnietis Evaldas pasakoja: į namą vedė šviesolaidžio kabelį, vienas kasė, du žiūrėjo. Tokių pavyzdžių – gausybė.

„Kas pasiekta didinant darbo našumą – tik krizių dėka“, – konstatuoja Lietuvos inžinerinės pramo­nės asociacijos (LINPRA) Eksporto ir investici­jų komiteto pirmininkas, UAB „Arginta En­gineering“ direktorius Tomas Jaskelevičius.

Tai patvirtina ir oficiali Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) statistika: našumas kilo po 1998 m. krizės Rusijoje, ki­tas di­des­nis šuolis – po 2008–2011 m. pasaulio fi­nansų ir ekonomikos krizės.

Kodėl Lietuva nenaši ir ar tikrai tik koks naujas šokas privers dirbti efektyviau?

Našumo rodiklius žemyn tempia regionai

„Nors 1995–2014 m. Lietuvoje darbo našumas vidutiniškai didėjo 5 proc. kasmet, jis vis dar išlieka trečdaliu mažesnis už EBPO šalių vidurkį. Lie­tuvos žmonių gerovė galės ir toliau kilti tik tada, jei su tu­rimais ištekliais bus pagaminama daugiau“, – pa­brė­žia dr. Jonas Rasimas, Europos Ko­misijos (EK) at­stovybės Lietuvoje ekonomikos po­litikos pareigūnas.

Ekspertas aiškina, kad darbo našumą lemia dau­gybė veiksnių, tačiau technologinėms žinioms ir fiziniam kapitalui tenka esminis vaidmuo. EK kas­met atlieka valstybių narių ekonomikos raidos ap­žvalgą ir pateikia rekomendacijas. Šiemet Lie­tuvai EK, be kita ko, rekomendavo daugiau investuoti į žmogiškąjį kapitalą ir spręsti kvalifikuotų darbuotojų trūkumo problemas: didinti švietimo sistemos atitiktį darbo rinkos poreikiams, gerinti mokymo kokybę, skatinti suaugusiųjų mokymąsi. Taip pat rekomendavo didinti ir gerinti naujų tech­nologijų diegimą ir įsisavinimą visuose ekonomikos sektoriuose, gerinti inovacijų politikos koordinavimą, kuo dar ženkliai atsiliekame nuo kitų ES šalių. Turi būti daugiau privačių investicijų į naujas technologijas.

T.Jaskelevičius, ARGINTOS archyvo nuotr.

Kai kurioms Lietuvos įmonėms EK priekaištų neturėtų. Jei apie Lietuvos darbo našumą būtų spren­džiama pagal T.Jaskelevičiaus darbovietę – „Ar­gintos“ įmonių grupę, neabejotinai būtų galima sakyti, kad mes gerai dirbame ir gerai uždirbame. Prieš kelias savaites 25-metį atšventusi „Ar­ginta“ šiandien orientuojasi tik į kokybiškų produktų ga­mybą ir aukščiausio lygio paslaugų teikimą metalo apdirbimo, vandentvarkos bei atsinaujinančių šal­tinių energetikos srityse, pripažįstama nugalėtoja Metų gaminio, Metų eksportuotojo konkursuose. „Arginta En­gineering“ dirba 200 darbuotojų, iš kurių 160 – darbininko profesijų. Vidutinis atlygini­mas į rankas – 800 eurų (vidutinis visoje Lie­tuvoje – 584 eurai).

Apskritai didžiuosiuose miestuose – Kaune, Vil­niu­je, Klaipėdoje inžinerinės pramonės darbuotojų at­lyginimai 20–30, net 40 proc. didesni nei re­gio­nuose. Tuose trijuose miestuose daug įmonių dirba eksportui, vadinasi, efektyvumu neatsilieka nuo kitų šalių. Čia daug pinigų investuota į šiuolaikiškus įrenginius, gera vadyba, aukštos kvalifikacijos darbuotojai. Pasak T.Jaskelevičiaus, pelno siekiama ne mokant mažą atlyginimą, o stengiantis daugiau pa­daryti ir daugiau uždirbti.

LINPRA skaičiavimais, tokios pačios gamybinio darbo vietos Vilniuje ir Panevėžyje ar Šiauliuose skirtumas – 300 eurų, arba apie 150 eurų į ran­kas (tiesa, vilnietis to labai stipriai nejaučia, nes pragyvenimas, ypač nekilnojamasis būstas Vil­niuje daug brangesnis).

T.Jaskelevičius skaičiuoja, kad gaminant tokį pat produktą Šiauliuose ir mokant vidutinį 650 eu­rų atlyginimą būtų galima sutaupyti 60 tūkst. per mėnesį. Jei „Arginta“ Vilniuje su 800 eurų vidutiniu atlyginimu dirba pelningai, analogiška įmonė Šiauliuose turėtų visas prielaidas uždirbti 720 tūkst. eurų per metus daugiau pridėtinės vertės, kiekvienam iš 200 darbuotojų – po 3,6 tūkst.

T.Jaskelevičiaus nuomone, našumo rodikliai būtų kitokie, jei vystytųsi ne trys, kaip dabar, o kokie dešimt centrų. Juolab visų žmonių nesuveši į Vilnių – ir taip čia nekilnojamojo turto kaina ne­reali. Bet plėtrai reikia užsienio investicijų. „Ta­čiau vietos valdžia labai gina vietos verslą, nes ji nebus iš­­rinkta, jei vietos verslas jos nerems, o verslas ne­rems, jei jam iš to nebus naudos, – tokia ko­rupcinė schema. O turėtų būti siekiama pritraukti naujų investicijų ir ateinantiems naujiems verslams duoti geresnes sąlygas. Kuo daugiau ateis verslo įmonių, tuo didesnė bus konkurencija dėl darbo jė­gos, vadinasi, didės ir atlyginimai. Deja, priiminėjami teisės ak­tai, kurie vietiniams duoda nuolaidų, o naujų už­sienio investicijų atėjimui yra nepalankūs“, – konsta­tuoja T.Jas­ke­levičius.

Jis pateikia tokį pavyzdį: Šiauliai savo verslininkus atleidžia nuo kai kurių mokesčių, nors šalia yra laisvoji ekonominė zona (LEZ) su mokesčių lengvatomis. Tad kuriamas konkurentas LEZ’ui. „Žiūrima, kaip sutaupyti iš visos Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų, o ne kaip uždirbti. Viskas sukasi viename rate“, – piktinasi T.Jaskelevičius.

Jis apgailestauja, kad Lietuvoje gyvenama šia diena, nesirengiama tam, kad per artimiausius de­šimt metų atlyginimai Lietuvoje pakils 30 ar 40 proc., o regionuose – gal ir dvigubai, nes šiandien ten mokama 400 ar 500 eurų ir taip tęstis negalės: at­­­lyginimai neabejotinai didės, ir tai spiria eiti į prie­­kį. Bet atlyginimai gali pakilti tik tada, kai į re­gio­nus ateis užsienio investicijos.

Privatizuotų sovietmečio įmonių efektyvumas – perpus mažesnis

Dabar pridėtinė vertė vienam darbuotojui, pa-vyz­džiui, Kupiškyje ir Vilniuje, pasak T.Jas­ke­le­vi­čiaus, gali skirti du tris kartus, o parduodamo produk­to kaina juk panaši: „Regionuose daug inžinerinės pramonės įmonių priklauso vienam ar dviem fi­zi­niams asmenims, privatizavusiems ją atkūrus ne­pri­klausomybę. Tokiose įmonėse mokama maža al­ga, nedaug inovacijų, bet įmonės kol kas dirba pelnin­gai, nors vidutinis tokių įmonių efektyvumas dvi­gubai mažesnis nei kitose Europos šalyse.“

A.Šetikas, RIFO archyvo nuotr.

Panevėžio įmonės „Rifas“ generalinis direktorius Aidas Šetikas pritaria: „Senoji karta, kuri priva­tizavo ar „prichvatizavo“ įmones, ir joja ant to pri­­dvėsusio arklio, nieko nebandydama keisti. O nau­joji karta verslą kūrė nuo nulio, klydo, atradinėjo ir mokėsi, naudojo kitus vadybos metodus. Kol nepasikeis kartos, neišnyks senieji dinozaurai, verslą darę ant senų privatizuotų gamyklų pamatų, be­si­­vadovaujantys logika, kad gerai taip, kaip yra, ir nieko naujo nereikia, tol situacija nesikeis. Čia kaip toje biblinėje istorijoje: Mozė po dykumą 40 metų žmones vedžiojo ne todėl, kad kelio nerado, bet kad išmirtų dvi vergų kartos ir žmonės ne­pri­si­mintų, jog buvo vergai, būtų laisvi.“

T.Jaskelevičius daug tikisi iš kartų kaitos: jaunesnė karta versle visą laiką turėjo dirbti rinkos są­­lygomis, už viską mokėti ir viską užsidirbti, priešin­gai nei vyresnė, kuri įmones privatizavo, gavo dy­kai ar maža kaina, tad jų kitas ir požiūris į verslą.

O įprotis ką gauti dykai prasimuša ir su ES pi­nigais. T.Jaskelevičius pasakoja, kad ankstesniu ES finansavimo laikotarpiu, kai ES finansavo 50–70 proc. projektų vertės, įmonės stipriai konku­ravo dėl pinigų, o dabar, kai 30 proc., pinigai pa­sidarė neįdomūs, aktyvumas dėl konkursų su­menkęs. Nors jei tikrai nori investuoti į plėtrą, į įrenginius, nusipirkti beveik trečdaliu pigiau būtų sėkmė. „Tačiau įmonėms mažo finansavimo nereikia, vadinasi, įmo­nės neketina investuoti, jei to negauna už dy­ką“, – daro išvadą T.Jaskelevičius.

T.Jaskelevičius, ARGINTOS archyvo nuotr.

O juk dar treji ketveri metai, ir tokios dosnios, kaip lig šiol, ES paramos neliks. Tada, kaip progno­zuoja T.Jaskelevičius, ir išlįs visos tikrosios mū­sų li­gos, jei iki tol įmonės nesusitvarkys. O kai ku­rios jų regionuose dar dangstosi europiniais pinigais, taip pa­silengvindamos gyvenimą, nors tai iškreiptas bū­das: kai gauni pinigų už dyką, jų nevertini.

Darbo efektyvumą mažina ir lig šiol gajus sovietmečio principas, kad vogti iš valdžios – ne nuodėmė. Pasak T.Jaskelevičiaus, įmonių dirbti efektyviai neverčia ir galimybė per viešuosius pirkimus kažkokiais korumpuotais būdais už savo darbą gau­ti di­des­nę nei realią kainą.

Vis dėlto įmonės, net valdomos dinozaurų, ne­iš­ven­giamai bus priverstos kažką daryti, nes konkuren­cija dėl darbuotojų didėja, atlyginimai kyla, tad rei­kia investuoti į technologijas, darbo efektyvumą. T.Jaskelevičius prognozuoja, kad dalis įmonių susitvar­kys su iššūkiais, dalis bankrutuos ir jų vietą už­ims naujos, efektyviau dirbančios. Efektyviausia bū­­­­­tų, jei ateitų daugiau Vakarų šalių, Skandinavijos ben­­drovių, mokančių didesnį atlyginimą, nes jį lygina su algomis savo šalyje. Be to, tose įmonėse darbas būna efektyvesnis, ten reikalaujama rezultato, o ne, kaip kai kas neatpranta nuo sovietmečio, tik at­sė­dėti darbo valandas. Vakarietiškose įmonėse ne­pra­tę laukti nemokamų dovanų, o žiūrima, kaip už­dirb­ti, tad yra iš ko daugiau mokėti ir darbuotojams.

Keistis priverčia sunkmetis

Kol užsienio bendrovių nėra tiek, kad jos diktuotų gerą verslo toną, efektyvumą didinti labiausiai priverčia krizės. T.Jaskelevičius primena, kad štai inžinerinė pramonė nemažą darbo efektyvumo šuolį į priekį padarė per 2008 m. prasidėjusią krizę. O maisto pramonėje didelė efektyvumo ir naujų rin­kų paieškos revoliucija įvyko Rusijai paskelbus em­bar­gą mūsų produkcijai.

Evaldas Rimša, BALTEC CNC TECHNOLOGIES archyvo nuotr.

Krizės spyris padėjo žengti naują žingsnį ir Kau­ne dirbančiai metalo apdirbimo įmonei „Baltec CNC Technologies“.  „Ir anksčiau buvo noro padary­ti geriau ir efektyviau, būti geresniems savo klientams. Bet ne visada smarkiai to reikėjo, nes ir taip, ne­persidirbant, pavykdavo pasiekti gerų rezultatų. Vie­nas iš spyrių buvo 2009-aisiais, kai staiga krito vie­no svarbiausių klientų užsakymų skaičius“, – prisi­mena įmonės verslo plėtros vadovas Evaldas Rim­ša.

Prasidėjusi pasaulinė krizė gerokai sudrebino ne vienos įmonės ramų darbo ritmą. „Baltec CNC Tech­nologies“ tai buvo pradžia permainų diversifikuo­jant savo darbą, kad įmonė taip nepriklausytų nuo vieno ar dviejų stambių klientų. Išsigryninta in­dus­trija, su kuria įmonė nori dirbti, imta analizuoti, kur daugiausiai problemų, ir periodiškai ma­tuoti, kaip sekasi jas spręsti. Įmonės valdymo srityje efektą davė švediška sistema „Monitor“ – kompiuterio pro­grama, leidžianti viena sistema planuoti ir valdy­ti visus procesus nuo pirminio pasiūlymo iki sąskai­tos išrašymo ir gaminio išsiuntimo.

E.Rimša pasakoja, kad „Baltec CNC Tech­no­lo­gies“ dabar negamina to paties, ką gamino prieš de­šimt ar dar daugiau metų: anuomet sudėtinga pro­duk­cija sudarė vos keletą procentų, o dabar – ke­liasdešimt.

Kadangi įmonė gamina gana sudėtingus, ne ma­­sinės gamybos produktus, labai didelė darbuotojų reikšmė – jų motyvacija, kompetencija. Įmonės mo­kymo centras tarnauja ir naujiems darbuotojams pa­rengti, ir esamų kvalifikacijai kelti. Ga­my­boje dir­ba apie 70 darbuotojų, jiems sudaromi individua­lūs kvalifikacijos kėlimo planai ir žmogus dirbda­mas pasiekia aukštesnę kategoriją.

Efektyvi ir „Lean“ metodika (iš anglų k. – lieknas, liesas) – vadinamoji taupi vadyba, sukurta bendro­vės „Toyota“ Japonijoje. Jos esmė – atsisakyti ne­reikalingų veiklų ir mažesniais ištekliais sukurti di­desnę pridėtinę vertę.

E.Rimša pasakoja, kad „Baltec CNC Tech­no­lo­gies“ labai aiškus darbo užmokesčio paskirstymas ga­­­­­­­­mybos darbuotojams: sistema kuriama dalyvaujant darbuotojams, kiekvienas atlikęs darbą žino, koks atlygis jam priklauso. Palyginti su Statistikos de­­par­­tamento skelbiamu vidutiniu atlyginimu, įmo­nėje at­­lyginimai konkurencingi, o kai kurių specialistų ir di­­deli. O darbo sąlygos tokios, kad atvykstantys klien­­­tai iš vakarietiškų, skandinaviškų įmonių nu­stem­ba tokias pa­matę, ypač Rytų Europos kontekste.

Tačiau, kaip pastebi E.Rimša, kad ir kokie bū­tume našūs, atsiliksime nuo vakariečių ar skandinavų, kol Lietuva specializuojasi mažesnės pridėtinės ver­tės produktų gamyboje, esame labiau sub­kon­traktoriai, o galutinių produktų gamyba lieka vakarietiškų, skandinaviškų įmonių rankose, mat todėl ir susidaro ženklus skirtumas tarp mūsų ir vakariečių ar skandinavų įdirbio per valandą.

Bet, pasak E.Rimšos, toks užsakovų sprendimas: kertinius gamybos etapus jie nori turėti arba patys, arba vietos rinkoje, juolab juose būna ir ko­mercinės paslapties. O paprastesnių elementų ga­mybai pasitelkia ne vietinius, taip norėdami sutaupyti. Tad kol negaminsime daugiau galutinių produktų, neturėsime savo prekių ženklų, tol bus sun­ku prilygti darbo našumo lyderiams.

Verslas – nei talka, nei labdara

Panevėžio įmonės „Rifas“, gaminančios mo­der­nius elektrotechninius įrenginius, generalinis di­rek­torius A.Šetikas primena: efektyvumas – tai naudos ir sąnaudų santykis. Tad „Rifas“ visuomet stengiasi, kad nauda būtų didesnė nei sąnaudos, nes tokiu atveju tai yra verslas. Jei nauda ir sąnaudos tokie pat – tai talka, o jei nauda mažesnė nei sąnaudos – labdara. „Labai svarbu suvokti, ką da­rai – verslą, tal­ką ar labdarą. Jei darai verslą ir nori žmonėms duoti daugiau naudos, nei jie patiria sąnaudų, jie atsilygina ir nori daryti verslą kartu, ir ne vieną kartą, o jei tik nulupti pinigus – nebenori to daryti“, – sako „Rifo“ vadovas.

Pradėjęs vadovauti įmonei jis bandė suprasti, ne ką įmonė moka ir gali, o ko klientui reikia, už ką jis moka pinigus. Labai svarbu, kad santykiai su part­neriais būtų tęstiniai, tad „Rifas“ daug laiko in­vestuoja ne tik į savo darbuotojų mokymus, bet ir į bendrą jų mokymąsi kartu su partneriais.

A.Šetiko įsitikinimu, norint efektyviai veikti svar­bu neiti tuo keliu, kuriuo kai kas eina: mano, kad nu­­kopijuos, ką daro kaimynas, ir gaus tą patį re­zul­tatą, tačiau negauna. Vadinamasis cargo kultas (krovi­nių kultas), kai Okeanijos Melanezijos gyventojai ti­kėjo magiška stebuklingo, visas problemas iš­sprę­siančio europiečių atvežto krovinio galia, neveikia.

Įmonė nepuolė ir vaikytis madų – nediegė „Lean“ ar kitų metodikų, bet bandė prisitaikyti įvai­­rias darbo organizavimo sistemas vadovaujantis sveiko proto principais. „Juk pagal gyvenimą knygą parašyti gali, o pasiimti knygą ir pagal ją nu­gyventi gyvenimo dar nė vienam nepavyko. Nė­ra tobulų instrukcijų, reikia atrasti pačiam, ku­ris kelias geriausias, taip pat ir klaidų būdu. Bet turi vadovautis taisykle: klysti reikia, bet kiekvienąkart kitaip. Jei darai tokią pat klaidą, vadinasi, nesimokai“, – taikliai pastebi A.Šetikas.

Didinant darbo našumą labai svarbi dedamoji – kvalifikuoti darbuotojai. Bet T.Jaskelevičius pa­tiks­­­lina: „Inžinerinėje pramonėje sakome, kad dar­buo­tojai visų pirma turi būti ne kvalifikuoti, o mo­tyvuoti, nes kvalifikaciją galima suteikti –  kiekvie­na įmonė darbuotojus sau vis tiek rengiasi pati.“

A.Šetikas pasakoja, kad jo paties atsiradimas Pa­nevėžio „Rife“ prieš penkerius metus susijęs su tuo, jog įmonei reikėjo postūmio, naujo mąstymo, naujo požiūrio, reikėjo tapti atvirai, lankstesnei. Anks­čiau jam yra tekę dirbti Prancūzijoje, Ang­lijoje, vadovauti bendrai Lietuvos ir Švedijos įmonei. Jam im­po­nuoja skandinaviškas požiūris, bet svarbiausia laikytis ir universalios taisyklės: elkis su kitais taip, kaip nori, kad elgtųsi su tavimi.

Ar sunku lietuviams įdiegti vakarietišką, skandinavišką darbo kultūrą? „Taip, labai sunku, ypač vyresnės kartos žmonėmis, kurie labiau tiki bizūno principu nei laisva žmogaus valia“, – mano „Rifo“ vadovas.

Jis pasakoja, kad jų įmonėje vyrauja demokratiš­kas požiūris: niekas neskaičiuoja, kada atėjai, ka­da išėjai, – svarbu, jog būtų padarytas darbas. Sa­vo­tiš­ka laisvė, pasitikėjimas vienas kitu, tikėjimas ko­man­da ir noras išlikti jos dalimi, A.Šetiko įsi­ti­ki­ni­mu, varo į priekį. O jei stengsiesi išspausti žmogų kaip citriną, labai greitai jį sužlugdysi mo­rališkai ir jis neteks galimybės dirbti. Žmogus ne­gali aštuonias valandas nepakeldamas galvos dirb­ti to paties darbo. Jei vis tiek verti tą daryti, jis arba pradeda imituoti darbą, arba ima daryti klaidų. Taip prarandamas efektyvumas, nes turi taisyti klaidas, prarandi laiką, pinigus.

„Ne, neblokuojame portalų ar feisbuko. Bu­vu­sių savininkų buvo užblokuota viskas, kas įmanoma, bet manome, kad žmogus turi teisę ir pailsėti, jei sa­vo darbą padaro sutartu laiku ir sutartos ap­imties. Ži­no­ma, rezultatai matuojami, nes jei nori pagerinti juos, turi matuoti, o jei nematuoji – nepagerinsi, nes ne­­žinai, kur tu esi“, – įmonės filosofiją aiškina A.Šetikas.

Lietuvoje tik kas antras stengiasi dirbti

„Ne veltui sakoma, jog tam, kad kažką pasiektu­me, nepakanka žinoti, mokėti ir galėti, dar reikia norėti tai padaryti“, – primena Almanta Jakš­taitė-Vinkuvienė, „OVC Consulting“ partnerė, įsitraukimo sprendimų vadovė. Kaip konsultantei jai tenka dalyvauti sprendžiant įvairių organizacijų vidinius veiklos klausimus ir ji siūlo daugiau dėmesio kreipti į darbuotojų įsitraukimą į organizacijų veiklą.

Darbuotojų įsitraukimu vadinamas geras darbuotojų požiūris į savo darbdavį, nusiteikimas ir pa­stangos padaryti tai, kas svarbu darbovietei. Idea­lu, jei įsitraukę visi darbuotojai, tačiau „OVC Con­sul­ting“ Lietuvoje atliekamo pasaulinio „Aon“ darbuo­­tojų įsitraukimo tyrimo duomenys ro­do, kad pas mus vidutinis darbuotojų įsitraukimo lygis siekia 47 proc., o Europoje – 60 proc., pa­saulyje – 65 proc.

„Vaizdžiai šnekant, Lietuvoje darbe stengiasi dirb­ti kas antras darbuotojas. Vadinasi, negalime bū­ti tikri, jog net ir diegiant naujas technologijas pro­duktyvumas keisis tiek, kiek galėtų keistis kartu iman­tis tikslingų žingsnių, kad darbuotojai būtų nu­siteikę savo darbą padaryti kuo geriau“, – sako  A.Jakš­taitė-Vinkuvienė.

O pasauliniai „Aon“ tyrimai rodo: kur įsitraukę per du trečdalius darbuotojų, dirbama apie 20 proc. produktyviau nei ten, kur įsitraukę iki trečda­lio. Ar­ba, pavyzdžiui, labai įsitraukę pardavimo pa­dalinių darbuotojai gali net dvigubai viršyti vidutiniškai įsitraukusiųjų pardavimo rezultatus.

„Dažniausiai dėl savęs paties norima kažką pa­da­­ryti stipriau nei dėl kito, tad įsitraukusiems daug la­­biau rūpi, kad jų darbo rezultatas iš tiesų būtų ver­tingas. Tai skatina žmones stengtis padaryti ge­riau, ieškoti ir diegti efektyvesnius sprendimus bei pa­tobulinimus, o tai jau tiesiogiai atsiliepia darbo na­šu­mui. Tyrimai patvirtina, kad kuo organizacijoje daugiau įsitraukusių darbuotojų, tuo daugiau pa­siūloma inovacijų“, – pasakoja A.Jakštaitė-Vin­ku­vie­nė.

„OVC Consulting“ Lietuvoje atliekamo pasaulinio „Aon“ darbuotojų įsitraukimo tyrimo duomenimis, atskirose organizacijose šis rodiklis – nuo 19 iki 86 proc.  Pavyzdžiui, jau kelerius metus, kai šis tyrimas atliekamas ir Lietuvoje, pirmauja „Lietuvos drau­dimas“.

Suprasti, kad dirbti efektyviai apsimoka, visus ver­čia ne tik ekonominė, bet ir demografinė situaci­ja. Negi našumui kelti Lietuvai reikia dar vienos krizės?

Lietuvos pramonininkų konfederacijos Užsienio ryšių ir paslaugų verslui departamento direktorius Aleksandras Izgorodinas: „Nepakankamai našūs, bet vis brangesni. Tai grėsminga“

Aleksandras Izgorodinas

– Ar dabartinis darbo našumo lygis jau kelia eksporto mažėjimo grėsmę?

– Dabar gamybos lygis trečdaliu didesnis, nei buvo prieš krizę, o darbuotojų skaičius 12–15 proc. mažesnis. Tai rodo, kad įmonės našumą padidino. Kol kas eksporto rezultatai neblogi, vadinasi, šiandien su našumo problema susitvarkome. Po truputį mažėja ir Lietuvos našumo rodiklių atotrūkis nuo labiau išsivysčiusių šalių. Tiesa, klausimas, ar našumas tikrai didėja taip sparčiai, mat jis didėja ne tik dėl augančios ekonomikos, bet ir todėl, kad rodikliai dalijami vis mažėjančiam žmonių Lietuvoje skaičiui.

Vis dėlto darbo našumo kėlimas jau dabar labai aktualus ir vis aktualės, nes pagal mūsų ekonomikos situaciją labai stipriai panašėjame ar net grįžtame į 2004–2008 m., kai taip pat didėjo atlyginimai, o investicijos – ne tiek daug, tad mūsų įmonės po truputį prarado konkurencingumą.

Pramonėje atlyginimai šiais metais padidėjo 8 proc., keturis kartus daugiau nei paaugo BVP, o investicijų lygis 26 proc. mažesnis nei prieš metus ir dešimtadaliu mažesnis nei prieš krizę, nors gamybos apimtys, palyginti su ikikrizinėmis, gerokai didesnės. Jei neateis nauja krizė ir stipriai nesikeis ekonominės tendencijos, būsime nenašūs, tačiau vis brangesni, bus sunkiau konkuruoti užsienio rinkose. Tai tampa grėsminga, nes orientuojamės į eksportą: jis sudaro apie 80 proc. Lietuvos BVP, pramonė eksportuoja beveik 70 proc. savo produkcijos.

– Kurios priemonės efektyviausios darbo našumui kelti?

– Vienos įmonės siekia gaminti tą patį produktą su mažiau žmonių, diegdamos pažangesnes technologijas, kitos – po truputėlį bandydamos pereiti nuo pigesnių paslaugų eksporto  prie savo produkcijos, savo prekės ženklo vystymo. Tose srityse, kurios gamina didelės pridėtinės vertės produkciją, ir našumas didesnis nei tose, kurios teikia paslaugas, negamina galutinio produkto. Ilgalaikis sprendimas – pereiti prie savo prekių ženklų ir jų pardavimo, nes ilgainiui mūsų pranašumas dėl darbo jėgos pigumo išblės.

Labai svarbu ir verslo aplinka, mokesčių lengvatos inovacijoms, investicijoms. Svarbu ir mokesčių sistema, biurokratinė našta, taip pat ir susijusi su ES parama: pinigų čia gali gauti, bet tenka sumokėti gana didelę kainą už jų administravimą, nes projektai sudėtingi ir tam reikia samdyti papildomą personalą.

– Nors algos kyla sparčiau nei našumas, ir pagal jas atsiliekame nuo ES šalių.

– Kad kyla atlyginimai, gerai, nes tai didina vartojimą, kelia ekonomiką. Bet jų augimas turi sietis su našumo didėjimu, o šis nedidėja, nes nedidėja investicijos. O jos nedidėja dėl kelių priežasčių: naujo ES finansinio laikotarpio paramos projektai vėluoja, tvyro neapibrėžtumas dėl situacijos užsienio rinkose, susijusios su „Brexit“, situacijos Rusijoje, vis dar šiek tiek sukaustyta finansų rinka.

– Kokia darbuotojų motyvacijos svarba darbo našumui?

– Tai labai svarbu: darbuotojai turi matyti bendrą įmonės viziją ir tikslus, juos suprasti, turi veikti aiški motyvavimo sistema: jei įmonė pasiekė rezultatą, su darbuotoju turi pasidalyti pasiekta nauda. Verslas kritikuojamas, kad vadovai nesidalina su darbuotojais, bet tai jau keičiasi.

Jei būtų palankesnė darbuotojų motyvacijos sistema, jie siektų daugiau dirbti ir uždirbti. Deja, galiojantis Darbo kodeksas kai kur to neleidžia, o naujasis įstrigęs Seime. Estai, latviai seniai liberalizavo savo darbo santykius ir tai duoda teigiamą rezultatą.

Reikėtų kalbėti ir apie užsienio darbo jėgos importą – kvalifikuotus ir brangius specialistus, kurių mums reikia, žinoma, nedempinguojant vietinių. Šie procesai po truputį vyksta, nes ateinančios į Lietuvą užsienio kompanijos atsiveža ir šiek tiek savo darbuotojų. Apskritai jos moka didesnį atlyginimą, tad ir Lietuvos įmonės neturi kito kelio, kaip jį kelti.

Tačiau problema – didžiulė emigracija, fiziškai darbo jėgos Lietuvos lieka vis mažiau.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

„Veido“ rengiamame Metų vadovo konkurse ketvirtą vietą užėmę Artūras Mrazauskas ir Gintautas Kvietkauskas – vienos sparčiausiai Vidurio Europoje augančių technologijų bendrovių „Arginta“ bendrasavininkiai.

Visi „Veido“ kalbinti Artūro Mrazausko ir Gintauto Kvietkausko kolegos verslininkai, buvę bendradarbiai, konkurentai, universitetų atstovai tvirtina, jog „Argintos“ vadovų darbas – pavyzdys, kad galima įgyvendinti net ir sunkiai įmanomas idėjas, o neperspektyvių sričių versle nėra.
Pasak Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos prezidento Vaclovo Šleinotos, „Arginta“ įrodė, kad metalo apdirbimas, kuris Lietuvoje nėra populiari sritis, gali būti sėkmingai plėtojamas. Mat įmonės plėtra vyksta didžiuliais tempais, didėja pardavimas ir pelnas. Vien pernai „Argintos“ gaminamų metalo konstrukcijų, įrenginių sudedamųjų dalių, skirtų įvairioms pramonėms šakoms, eksportas išaugo nuo 22 mln. iki 34 mln. Lt. Beje, visos įmonės pagamintos metalo konstrukcijos iškeliauja į užsienio šalis.
Per pastaruosius penkerius metus bendrovės pardavimo pajamos didėjo net 297 proc. Tad „Arginta“ tarp 500 sparčiausiai augusių technologijų bendrovių Vidurio Europoje užėmė 47 vietą.

Vadovaujasi pažangia verslo filosofija

Metalo apdirbimas – ne vienintelė 1991 m. įkurtos įmonės veiklos kryptis. Nuo 1995 m. „Arginta“ dirba ir vandentvarkos srityje – užsiima buitinių nuotekų valyklų statyba ir rekonstrukcija. O prieš trejus metus bendrovės vadovai nusprendė investuoti į atsinaujinančių šaltinių energetiką – pradėjo projektuoti ir statyti saulės baterijų jėgaines. Be to, pernai atidarė didžiausią Baltijos šalyse saulės baterijų bandomąją jėgainę-laboratoriją, kad išsiaiškintų, kokio tipo saulės elementai labiausiai tinkami Lietuvos sąlygomis.
„Jėgainė per metus pagamina tiek elektros energijos, kiek įmonė suvartoja per du mėnesius. Nors į saulės jėgainę investavome daug, ji skirta ne tam, kad būtų pagaminta ir parduota kuo daugiau saulės energijos. Čia atliekame mokslo tiriamuosius darbus, kurių rezultatus perduodame universitetams. Tai pinigais neišmatuojama nauda“, – pasakoja „Argintos“ gamybos direktorius G.Kvietkauskas.
Vis dėlto saulės jėgainė buvo pastatyta ne vien mokslo tikslams. „Argintoje“ pagaminta saulės elektra atiduodama į Lietuvos elektros tinklą. „Tai labai nedidelis kiekis, tačiau džiugu, kad pradėjome naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius. Be to, „Arginta“ yra pavyzdys, kad saulės elektrą galima naudoti ne tik savo reikmėms, bet ir parduoti“, – sako bendrovės „Lesto“ generalinis direktorius Arvydas Tarasevičius.
Jis priduria, kad „Argintos“ bendrasavininkiai vadovaujasi pažangia verslo filosofija, taiko inovatyvius valdymo, darbo ir gamybos metodus. Štai prieš trejus metus įmonė pradėjo taikyti „Lean“ gamybos filosofiją, kuri skatina atsisakyti nereikalingų veiklų ir koncentruotis į kuriančias vertę. A.Tarasevičiaus nuomone, „Argintoje“ tai daroma racionaliai, todėl bendrovė yra viena pažangiausių Lietuvoje.
V.Šleinota taip pat mano, kad „Argintai“ puikiai sekasi, nes įmonės vadovai vieni pirmųjų mūsų šalyje pradėjo taikyti pažangias gamybos valdymo sistemas, nuolat ieško naujų sprendimų, pristato nestandartinius kokybiškus produktus. Pavyzdžiui, surenkami popieriaus, faneros gamybos, pakavimo ir kiti įrenginiai, naudodami pažangią įrangą įmonės specialistai suvirina aukštos įtampos transformatorių detales, dyzelinių laivų variklių duslintuvus ir kitus gaminius.
„Sąlygos kurti verslą visiems vienodos, tačiau ne visiems sekasi. „Argintos“ vadovams taip pat ne viskas einasi kaip iš pypkės. Pavyzdžiui, strigo projektų derinimas dėl saulės jėgainės statybos, tačiau jie neatsisakė savo idėjos. Mat A.Mrazausko ir G.Kvietkausko požiūris į verslą – nevienadienis. Be to, jie nebijo investuoti, stengiasi realizuoti naujoviškas idėjas“, – teigia įmonės „Saulės energija“ direktorius Edmundas Žilinskas.
Ši įmonė taip pat projektuoja bei įrengia saulės ir vėjo mikroelektrines, tačiau E.Žilinskas sako, kad tokių verslininkų kaip „Argintos“ vadovai negali vadinti konkurentais.

Skatina verslo ir mokslo bendradarbiavimą

Kitos „Argintos“ konkurentės, įmonės „Traidenis“, gaminančios nuotekų valymo įrenginius, generalinis direktorius Sigitas Leonavičius taip pat pabrėžia, kad su A.Mrazauskus ir G.Kvietkausku yra kolegos. „Mes pažįstami jau penkiolika metų ir dirbame panašioje srityje, tačiau bendraujame kaip kolegos. Tai santūrūs, kitus gerbiantys žmonės“, – gerų žodžių „Argintos“ vadovams negaili S.Leonavičius.
Be to, jis pabrėžia, kad A.Mrazauskas ir G.Kvietkauskas labai aktyvūs ne tik versle, bet ir visuomeninėje veikloje. „Jie vieni pirmųjų Lietuvoje suprato, kad verslas be mokslo negali būti sėkmingai plėtojamas. Ir atvirkščiai, mokslas turi būti derinamas prie verslo. Tad pradėjo siūlyti būdus, kaip suartinti mokslo įstaigas ir pramonės įmones“, – pasakoja „Traidenio“ generalinis direktorius.
„Arginta“ aktyviai bendradarbiauja su Vilniaus Gedimino technikos universitetu (VGTU), Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija, Vadybos ir ekonomikos universitetu (ISM), Vilniaus kolegija. Be to, G.Kvietkauskas yra VGTU tarybos narys. „Dedam daug pastangų, kad priartintume mokslą prie gamybos įmonių. Nors sekasi sunkiai, mokslo įstaigų atstovai nesupranta verslininkų, o šie jų, tačiau rankų nenuleidžiu. Esu išsikėlęs tikslą per penkerius metus priartinti mokslą prie verslo“, – vieną tikslų atskleidžia G.Kvietkauskas.
VGTU Statybos fakulteto dekano Algirdo Juozapaičio nuomone, „Argintos“ gamybos direktoriaus požiūris į mokslą yra progresyvus. „Jis skatina kuo didesnį dėmesį skirti studentų praktikai, priima daug jaunuolių atlikti praktikos įmonėje. Ragina, kad universitetai sudarytų sąlygas studentams savarankiškai studijuoti, o ne studentauti“, – teigia A.Juozapaitis.
Jam antrina Kauno technologijos universiteto (KTU) tarybos pirmininkas prof. Arvydas Janulaitis: „Pono Kvietkausko išdėsytos mintys, kad studentų baigiamųjų darbų ir praktikų užduotis, tematiką, kryptis formuluotų ne universitetai, bet darbdaviai, pramonės atstovai, labai įdomios. KTU taryba atsižvelgė į tai.“
Kodėl „Argintos“ gamybos direktoriui ne tas pats, koks bus verslo ir mokslo ryšys? „Noriu, kad Lietuvai būtų geriau. Tada ir man bus gerai“, – nedaugžodžiauja G.Kvietkauskas.
O kol universitetai ir profesinės mokyklos parengia nepakankamai specialistų, šiuo metu reikalingų Lietuvos pramonei, „Argintos“ vadovai patys jų pasirengia gamykloje įkurtoje Suvirinimo akademijoje, kuri greitai gaus licenciją kaip mokymo įstaiga.

Dvidešimt metų verslą kuria dviese

G.Kvietkauskui svarbus ne tik glaudesnio ryšio tarp verslininkų ir mokslo atstovų skatinimas – jam rūpi ir Vilniaus Užupio rajono, kuriame gyvena, bendruomenės reikalai. „Jis vienas aktyviausių bendruomenės narių. Ne tik finansiškai prisideda prie projektų ar renginių įgyvendinimo, bet ir pats juos organizuoja. Kai sprendėm klausimus dėl saugios kaimynystės, kiekvieną šeštadienį ateidavo į susirinkimus. Retas geba išlaikyti balansą tarp aukšto lygio įmonės vadovo ir paprasto žmogaus“, – mano Užupio šerifu vadinamas Vytautas Ratkevičius.
Beje, su vienu „Argintos“ savininkų jam teko bendrauti ir verslo reikalais. Nors V.Ratkevičiaus ir G.Kvietkausko nuomonės išsiskyrė, poną Vytautą nustebino „Argintos“ gamybos direktoriaus tolerancija kito nuomonei, gebėjimas konkurentą vertinti kaip potencialų partnerį.
Iš kitų Lietuvos verslininkų G.Kvietkauskas ir A.Mrazauskas išsiskiria ir tuo, kad jau daugiau nei dvidešimt metų kartu kuria verslą. V.Šleinota primena, kad verslo pasaulyje tai gana retas atvejis, mat partneriai dažniausiai neišsitenka vienoje įmonėje, vienas kitam pradeda pavydėti, ir jų keliai išsiskiria.
Įdomu tai, kad G.Kvietkauskas ir A.Mrazauskas dar prieš įkurdami į įmonę abu dirbo „Vilniaus vandenyse“. G.Kvietkauskas ėjo Vilniaus miesto valymo įrenginių direktorius pavaduotojo pareigas, o A.Mrazauskas dirbo vyriausiuoju vandentvarkos technologu.
Vilniaus nuotekų valyklos vadovas Vidmantas Puodžiūnas, buvęs G.Kvietkausko ir A.Mrazausko viršininkas, prisimena, kad ir anuomet „Argintos“ vadovai išsiskyrė kaip iniciatyvūs darbuotojai. „Jiems neužteko žinių, įgytų universitete, todėl verždavosi į seminarus, įgyvendino naujas idėjas, ypač kai Lietuvai atkūrus nepriklausomybę valykla buvo rekonstruojama. Labai didelis jų indėlis, kad nuotekų valykla iki šiol dirba“, – neabejoja V.Puodžiūnas. Ir priduria, kad tokiems iniciatyviems, nebijantiems rizikuoti žmonėms visus savo sumanymus buvo sunku realizuoti valstybinėje įmonėje, todėl jie pasuko į verslą.
„1991 m. neturėjome jokio supratimo apie verslą, be to, pradėjome nuo nulio, nes neprivatizavome jokios įmonės. Tačiau matėme galimybes ir norėjome pasiekti daugiau. Iš pradžių gaminome langų grotas, kurios tuo metu buvo labai populiarios, ir tik vėliau įmonė perėjo į kitą metalo apdirbimo lygį“, – prisimena G.Kvietkauskas.
Jis sako, kad nors Lietuvoje nėra lengva plėtoti verslą, įmonė ir ateityje turi didelių ambicijų plėstis. „Norint gyvenime kažko pasiekti, nereikia jokių įgimtų savybių. Svarbu turėti tikslą ir dirbti“, – įmonės sėkmės paslaptį atskleidžia G.Kvietkauskas.

Vadovai: Artūras Mrazauskas (51 m.) ir Gintautas Kvietkauskas (50 m.)
Apyvarta (mln. Lt):
2009 m.     437,9
2010 m.     255,5
2011 m.     430,7
Darbuotojų skaičius:
2009 m.     108
2011 m.     232
Vidutinis atlyginimas     2831 Lt