Kuo skiriasi ir kuo panašūs mokslai bei dėstymas JAV ir Lietuvos universitetuose? Su kokiomis problemomis susiduria ir kokių sprendimų imasi abi sistemos? Pagaliau – kiek kainuoja studijos JAV?

Evaldas Labanauskas

Finiksas, JAV

Apie visa tai ir dar daugiau – pokalbis su architektūros istorijos profesoriumi Arizonos valstijos universiteto Dizaino mokykloje dr. Kęstučiu Pauliumi Žygu, kuris yra ir Lietuvos garbės konsulas Arizonos valstijoje. Jis turi ne tik didžiulę dėstymo JAV universitetuose patirtį: 1991–1992 m. K.P.Žygas padėjo kurti Vytauto Didžiojo universiteto Menų institutą ir iki šiol yra šio leidžiamo žurnalo „Meno istorija ir kritika“ redakcinės kolegijos narys.

VEIDAS: Maždaug tris dešimtmečius dėstote JAV universitetuose, taip pat turite darbo su Lietuvos aukštosiomis mokyklomis patirties. Kuo skiriasi lietuviški ir amerikietiški universitetai?

K.P.Ž.: Tai labai plati tema ir apie tai kalbėti galime labai ilgai.

Galima pradėti nuo to, kad Amerikos bakalauro sistema nėra profesinė specializacija. Tai yra bendri mokslai. Per ketverius metus studentas turi galimybę save atrasti, apgalvotai ir neskubėdamas pasirinkti specialybę. Bakalauro studijų metu studentai sužino apie anksčiau vidurinėje mokykloje jų nežinotas mokslo sritis ir profesijas. Bakalauras praplečia pasaulėžiūrą, duoda pagrindą nutarti, kuria kryptimi pasukti savo gyvenimą.

Bakalauras Amerikoje – tai apsišvietimo laipsnis: išmokstama kritiškai skaityti, rašyti, mąstyti. Tai naudinga visam gyvenimui, bet kurioje profesijoje ar karjeroje.

VEIDAS: Ar JAV universiteto diplomas – daugeliui amerikiečių vis dar prabanga? Kiek, pavyzdžiui, kainuoja studijuoti Arizonos valstijos universitete?

K.P.Ž.: Vien už mokslą reikia sumokėti 12 tūkst. dolerių per metus. Dar prisideda gyvenamosios vietos nuomos kaina, pragyvenimas, taip pat reikia pirkti knygas, o tai irgi nėra pigu. Tad susikaupia iki 30 tūkst. dolerių per metus.

Žinoma, jei studentas gyvena pas tėvus, tai išeina pigiau. Bet jei esi iš kitos valstijos, ne tik negali gyventi pas tėvus, bet ir moki didesnį mokestį už mokslą. Tuomet vien mokslas kainuos 22 tūkst. dolerių, vadinasi, metai studentui atsieis 40 tūkst. dolerių. Bet kuriuo atveju tėvai vaikui kasmet išleis 10 tūkst. dolerių maistui, drabužiams ir t.t. Tai ta suma, kurios nereikėtų įtraukti į mokslo kainą.

Tiesa, yra įvairių rūšių stipendijų. Jeigu studentas laimi valstybinę stipendiją, jam apmokama viskas – nuo mokslų iki pragyvenimo. Patys universitetai siūlo stipendijas pagal poreikį, kai padengiama dalis mokslų kainos. Taip pat yra stipendijos, skiriamos talentingiems, nepaprastai gabiems studentams, bet jomis apmokamas tik mokslas. Be to, dauguma studentų dirba vasaromis, mokslo metų eigoje.

Tradiciškai studentai skolinasi iš tėvų, giminių, bankų, vyriausybės. Prisiskolina įvairiai. Beje, dailės studentai moka mažiau negu būsimi inžinieriai, daktarai, teisininkai, bet baigę mokslus pastarieji daugiau uždirba ir greičiau grąžina paskolas.

VEIDAS: Jūsų Arizonos valstijos universiteto prezidentas Michaelas Crow iškėlė Naujojo Amerikos universiteto idėją. Kas tai yra, jūsų manymu?

K.P.Ž.: Kaip sako prezidentas M.Crow: „Mes norime būti apibūdinti ne tais studentais, kuriuos atmetame, bet tais, kuriuos priimame.“ Manyčiau, kad siekiama suteikti galimybę kuo didesniam skaičiui abiturientų tapti universiteto studentais. Prezidentas kalba apie tai, kad reikia priimi kuo daugiau studentų, tai yra suteikti jiems galimybę gauti aukštesnį išsilavinimą. Bet įstojęs studentas privalo įrodyti, kad yra vertas aukštojo mokslo diplomo.

Taip kiekvienam, nepaisant kilmės, suteikiama galimybė gauti universitetinį išsilavinimą, jei jis yra gabus ir sugeba išlaikyti egzaminus. Nėra kažkokių kvotų. Svarbiausia – durys nėra uždaromos.

Šiemet pas mus, Arizonos valstijos universitete, studijuoja apie 82 tūkst. studentų.  Stipriausi Anglijos ir JAV universitetai – Oksfordas, Kembridžas, Sorbona, Harvardas – apsiriboja maždaug 20 tūkst. studentų, Heidelbergo ir Niujorko Kolumbijos universitetuose yra apie 30 tūkst. studentų. Yra mažesnių, pavyzdžiui, Masačusetso technologijos instituto ir Kalifornijos technologijos instituto (atitinkamai 11 ir 2 tūkst. studentų) specializacija – griežti mokslai. Mokslo kokybė juose ypatinga. Apie 80 Nobelio laureatų vienu ar kitu būdu siejasi su Masačusetso technologijos institutu, per 30 laureatų – su Kalifornijos technologijos institutu.

VEIDAS: Lietuvoje kalbama apie tai, kad aukštojo mokslo diplomas nuvertėjo, ir bet kas be didelių pastangų gali tapti bakalauru, bet po to yra priverstas važiuoti į Norvegiją ar Angliją indų plauti. Šiuo metu Lietuvoje yra apie dvi dešimtis universitetų…

K.P.Ž.: Tai, žinoma, kad Lietuvoje universitetų per daug. Lietuvoje turėtų būti apie tris keturis universitetus. Maždaug vienas universitetas vienam milijonui žmonių. Pavyzdžiui, Arizonoje yra 6 mln. žmonių ir trys rimti universitetai. Dabar Lietuvoje gyventojų skaičius mažėja, tai turėtų likti tik pustrečio universiteto.

Nesu pirmas manantis, kad universitetai ir akademijos tame pačiame Lietuvos mieste turėtų vienyti jėgas, jungtis į konsorciumą. Taip daryta Paryžiuje, ir rezultatai – labai geri.

JAV gyvena apie 320 mln. gyventojų ir yra apie 2,5 tūkst. universitetų. Jie siūlo bent ketverių metų bakalauro studijas, kiti – dar magistrantūrą ir doktorantūrą. Panašus skaičius siūlo tiktai dvejų metų programas, kurios teikia sertifikatus ar diplomus. Tie studentai gali įstoti į universitetus, kuriuose dar bent dvejus metus truks įgyti bakalaurą.

Kitaip nei Lietuvoje, Amerikoje universitetai, akademijos ir mokslo institucijos nedygsta kaip grybai po lietaus. Jų steigimą griežtai akredituoja valstybinės ir mokslo įstaigos. Universiteto vardas tinka tik institucijoms, kurios pajėgios rengti magistrus ir doktorantus. Turi būti kritinė profesūros masė, biblioteka, laboratorijos ir t.t. Pasaulinė patirtis rodo, kad maždaug 10 tūkst. studentų ir apie 500 dėstytojų jau gali sudaryti pakankamą kritinę masę stipriam universitetui. Žinoma, kitas reikalas yra koledžas, kuriame dėstomas ribotas skaičius studijų šakų ir kuris rengia vien bakalaurus.

Be to, Amerikoje universitetai nuolat tikrinami, kad išlaikytų savo veiklos licencijas. Tikrinamas personalas, dėstymo ir darbų kokybė. Pavyzdžiui, architektūros mokyklas kas penkerius metus aplanko komisija. Iš kitų vietovių atvyksta du architektai, du dėstytojai, du studentai. Jiems skiriamas kabinetas ir jie visą savaitę tikrina fakultetą, studijų programas, studentų projektus ir jų veiklos rezultatus. Jei komisijos įvertinimas neigiamas, tuomet mokslo įstaiga netenka akreditacijos ir studentų. Taip prieš keletą metų nutiko architektūros mokyklai San Diege.

Veikia ir tam tikri filtrai, atsijojantys negabius studentus, – tai valstybiniai egzaminai tiek po mokyklos, tiek norint įstoti į magistrantūrą. Kitas pavyzdys – baigus visus kursus ir seminarus duodama šešeri septyneri metai disertacijai parašyti. Apie pusę JAV doktorantų, pradėję rašyti disertacijas, jų neužbaigia…

Taip bandoma išvengti aukštojo mokslo devalvacijos.

Beje, Amerikoje taip pat kalbama, kad aukštojo mokslo kokybė dabar yra „atskiesta“, palyginti su tuo, kas buvo anksčiau.

VEIDAS: Ar pastebite skirtumų tarp JAV ir Lietuvos akademinės bendruomenės?

K.P.Ž.: Sunku pasakyti. Vytauto Didžiojo universitete, kaip ir šiame Arizonos valstijos universiteto Architektūros fakultete, mes labai gerai sugyvenome. Bet, tarkim, greta esančiame pastate Menų fakultetas pjaunasi tiesiogine žodžio prasme, vieni kitiems kiša koją. Anksčiau dėsčiau viename universitete Los Andžele, tai ten irgi buvo frakcijos, kurios priešinosi viena kitai, o pasekmė – visiška fakulteto stagnacija.

Kito universiteto Los Andžele Meno istorijos fakultete stojantiesiems buvo tiesiai pasakoma, kad dėstytojai yra marksistai ir meno istorija bus dėstoma pagal marksizmą. Nepatinka – nestok.

Dar kitus universitetus uzurpuoja tam tikra grupė, kuri samdo vien savo tautiečius. Vienoje žymioje architektūros mokykloje daugumą dėstytojų sudarė argentiniečiai, kurie palankūs Argentinos studentams. Floridoje viename universitete Architektūros  fakulteto susirinkimai vyksta ispanų kalba, nes dauguma dėstytojų yra ispanakalbiai.

VEIDAS: Lietuvoje madinga bėgioti per kelis universitetus, kai vienas dėstytojas dėsto keliose aukštosiose mokyklose…

K.P.Ž.: Taip, kaip žiurkės labirinte. Jie neturi jokio pastovumo.

VEIDAS: O ar Amerikoje egzistuoja tokia praktika, kad dėstytojai dirbtų per kelis universitetus?

K.P.Ž.: Kai kurie taip daro, ypač dvejų metų akademijų atveju. Priklauso nuo miesto dydžio ir kiek ten koledžų ar universitetų. Pas mus, pavyzdžiui, yra dėstytojas, kuris kiekvieną savaitę skraido iš Los Andželo, bet tai daro ne dėl finansinių motyvų, o iš malonumo.

Bėgiojimas tarp universitetų – tikrai prastas būdas dėstyti. Negali susikaupti. Pavyzdžiui, mano studentai visada žino, kur aš esu, ir gali ateiti pasikonsultuoti.

Be to, visu etatu dirbantis dėstytojas turi dėstyti nustatytą skaičių valandų. Aš dėstau du kursus, tai yra apie šešias valandas per savaitę. Tada dar prisideda pasirengimas paskaitoms, fakulteto, universiteto komitetų ir senato susirinkimai. Fakulteto nariai daro įstojančių studentų atranką, skirsto stipendijas, atrenka dėstytojus, sukuria akademines programas,  kasmet vertina kolegas profesorius. Šalia viso to dėstytojas taip pat turi atlikti tyrimus savo srityje, publikuoti rezultatus straipsniuose ir knygose, dalyvauti ir pristatyti tyrimus konferencijose.

Dėstytojas gali geriau atrinkti būsimą magistrantūros studentą negu klerkas ar administratorius. Taip pat ir su kandidatais į dėstytojus. Pavyzdžiui, per visą Ameriką paskelbę istorijos dėstytojo darbo vietos pasiūlymą dažniausiai sulaukiame 30–40 kandidatų. Atrenkame penkis, juos pakviečiame atvykti. Jie praleidžia kokią savaitę, su jais nuolat susitinkame, bendraujame, o tada pateikiame savo pasiūlymus universiteto prezidentui.

Kai Lietuvoje dėstytojai laksto kaip žiurkės labirinte, jie nedalyvauja universiteto veikloje, neaugina jo kokybės. Jie neturi kaip kelti institucijos lygio. Dėstymas tampa tik pajamų šaltiniu.

VEIDAS: Dėstytojai Lietuvoje bėgioja ne dėl to, kad jiems patinka toks „sportas“, bet dėl finansinio aspekto. Ar Amerikoje apsimoka daryti akademinę karjerą?

K.P.Ž.: Priklauso nuo srities. Jei esi šokio arba aktorystės dėstytojas, tau mokės mažai, nebent dar vakarais turėsi kokį studentų teatrą. Bet jei dėstai teisę, verslą, fiziką, inžineriją, mediciną, tai su keliolikos metų patirtimi tose srityse alga gali viršyti 100 tūkst. dolerių per metus. Tad apsimoka.

Pradedantysis instruktorius gauna 40–30 tūkst. dolerių per metus. Tai nėra labai daug, bet užtenka. Diplomuoti doktorantai gali pradėti nuo 60 tūkst. dolerių per metus.   Daug priklauso nuo mokslo srities, gyvenvietės ir universiteto resursų. Normaliai alga keliama keliais procentais kasmet, žinoma, išskyrus recesijas.

VEIDAS: Kaip iš už Atlanto atrodo Lietuvos universitetai? Ar leistumėte ten studijuoti savo sūnui?

K.P.Ž.: Aš ten leisčiau vasaroms pasimokyti lietuvių kalbos.

VEIDAS: Bet ne architektūros?

K.P.Ž.:  Architektūra atkrinta, nes jis nenori jos studijuoti. Pažįstu kelis, kurie dar sovietiniais laikais važiavo į Lietuvą studijuoti medicinos, tada grįžo čia, perlaikė egzaminus ir pradėjo karjerą. Amerikoje labai sunku ir brangu studijuoti mediciną. Leisčiau sūnui Lietuvoje mokytis medicinos, bet pirma turi baigti bakalaurą. Tada rinkdamasis magistrantūrą atsižvelgs į Lietuvos ir kitų universitetų reitingus.

Atsiminkime, kad be Europos Sąjungos paso Europoje mokytis brangu. Taip pat reikia įtraukti Atlanto perskridimo išlaidas, nes kasmet skristų kelis kartus.

Jeigu mano vaikas norėtų studijuoti verslą ar ekonomiką, aš siųsčiau jį į Londoną ar Niujorką. Jeigu žiūri į pasaulinius universitetų reitingus, viršutiniame šimtuke yra dauguma JAV universitetų. Ir gal tai nėra visai proporcinga.

VEIDAS: Kaip vertinate daug diskusijų tiek Lietuvoje, tiek Jungtinėse Valstijose keliantį aukštųjų mokyklų reitingavimą?

K.P.Ž.: Aš už reitingus, tai labai naudingas dalykas. Sūnus dabar ruošiasi stoti į universitetą, tai žiūri į lengvai internete prieinamus duomenis, kurie nurodo įstojančių studentų pažymius vidurinėse mokyklose, valstybinių egzaminų balus, klasių dydžius, stipendijų fondus, mokomų sričių įvairumą, studentų atsiliepimus, viso etato profesorių skaičių, bendrą akademinį lygį. Taip pat žiūri į statistiką, kiek baigusiųjų tam tikrą mokslo įstaigą įsidarbina per metus po baigimo ir kiek absolventai uždirba.

VEIDAS: Ar pastebite skirtumų architektūros mokslų srityje Lietuvoje ir JAV? Kuo skiriasi dėstymas, akademinis požiūris?

K.P.Ž.: Priklauso nuo universiteto. Mano fakultete dėsto architektai iš Anglijos, Italijos, Ispanijos, Vokietijos, Argentinos, Turkijos, Kinijos, Indijos. Visi tebėra savo krašto piliečiai. Kai kurie JAV universitetų fakultetai turi ar turėjo vadovą, kuris yra labai garsus bei charizmatiškas ir diktuoja šios mokslo įstaigos kryptį. Tarkim, Ilinojaus technologijos institute visi projektuoja kaip Miesas van Der Rohe ir visi nori būti mažesnės jo versijos. ~Taliesin~ mokykloje visi daro taip, kaip Frankas Lloydas Wright’as darė, nors jis seniai miręs. Pensilvanijos universitete vis dar gyvastingas mirusio guru Louiso Kahno pavyzdys.

Kitos mokyklos, tarp jų ir mūsų, padeda studentui atrasti sprendimą. Pavyzdžiui, penkiolika studentų studijoje – tai ir bus penkiolika skirtingų rezultatų. Semestro pradžioje duodamas tas pats uždavinys, o semestro gale yra penkiolika sprendimų. Svarbu ne tai, kad sprendimai skirtingi, bet koks buvo procesas, kaip jie tą rezultatą pasiekė. Su dėstytoju susitinkama per savaitę po porą valandų asmeninėms konsultacijoms. Mes žinome, kad semestro gale bus kažkas dar nematyta.