Šiauriečiai ateis su trenksmu. O kas gali trenkti? Rusai. Niekas neturi tiek pajėgų regione ir nėra tiek gerai pasiruošęs susidoroti su aplinkos atšiaurumu. Visos kitos valstybės atsilieka ir, kalbant apie JAV, net neatrodo bandančios pasivyti: Amerika yra Arkties valstybė be Arkties strategijos vis kaistančiame regione.

Globalaus atšilimo poveikis dabar Arktyje matomas geriau nei bet kada: ledas tirpsta, taigi prie regiono lengviau prieiti, tai sutampa su energijos išteklių atradimu ir technologijų juos išgauti plėtojimu – ir tai sutelkė Arkties valstybių dėmesį į galimus laimėjimus ir praradimus, kurių gali būti pačioje sudėtingiausioje pasaulio aplinkoje. Daugelis šalių regione kelia besivaržančius tarpusavyje reikalavimus, kol kas jos nesirūpino spausti – kol kas. Bet yra daug ko pareikalauti ir dėl daug ko ginčytis.

Žodis „arktis“ kilęs iš graikų arktikos, reiškiančio „netoli lokių“, tai nuoroda į Ursa mayor, Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždyną, kurio paskutinės dvi žvaigždės rodo link Šiaurinės žvaigždės.

Arkties vandenynas yra 5,4 milijono kvadratinių mylių, tai mažiausias pasaulio vandenynas, bet vis dėlto jis beveik toks pat didelis kaip Rusija ir pusantro karto didesnis už JAV. Žemynų šelfai šio vandenyno dugne užima santykinai daugiau ploto negu bet kuriame kitame vandenyne, tai viena iš priežasčių, kodėl sunku sutarti dėl suvereniteto atskirose teritorijose.

Arkties regionui priklauso žemė dalyje Kanados, Suomijos, Grenlandijos, Islandijos, Norvegijos, Rusijos, Švedijos ir JAV (Aliaska). Tai kraštutinumų žemė: vasarą temperatūra kai kuriose vietose trumpai gali pakilti iki 26 laipsnių Celsijaus, ilgais laikotarpiais žiemą ji krinta žemiau nei –45. Čia yra stingdančių vėjų išgraužtų uolų, platybių, poliarinių dykumų ir net upių. Tai didžiulio atšiaurumo ir didžio grožio vietos, tūkstantmečiais traukusios žmones.

Pirmoji ekspedicija aprašyta 330 m. prieš Kristų, tai buvo graikų jūreivis Pitėjas iš Masilijos, radęs keistą žemę, vadinamą „Tulė“. Kai grįžo prie Viduržemio jūros krantų, nedaug kas tikėjo jo stulbinamais pasakojimais apie tyrai baltus kraštovaizdžius, užšalusias upes ir keistas būtybes, įskaitant didžiulius baltuosius lokius; bet Pitėjas buvo tik pirmasis iš daugelio žmonių, per šimtmečius aprašiusių Arkties stebuklą ir pasidavusių jos keliamoms emocijoms.

Dar daugelis pasidavė jos nepritekliams, ypač tie, kurie keliavo iki žinomo pasaulio pakraščio ieškodami to, ką abejojantieji vadino „mitiniu“ Šiaurės Vakarų jūrų keliu pro Arkties vandenyną, siejančiu Atlantą ir Ramųjį vandenyną. Vienas iš pavyzdžių yra Henry Hudsonas. Gal jo vardu ir pavadinta antra pagal dydį pasaulyje įlanka, bet 1607 m. jis turbūt mieliau būtų rinkęsis išgyventi iki senatvės negu būti išmestas plūduriuoti ir beveik neišvengiamai pasiųstas mirti sukilusios įgulos, kuri pavargo nuo jo tiriamųjų kelionių.

Į klausimą, kas pirmas pasiekė „Šiaurės ašigalį“, atsakyti sudėtinga, turint galvoje, kad nors planetoje yra fiksuotas taškas, ženklinantis jo poziciją, ledas, ant kurio stovima, juda, ir be GPS įrangos sunku pasakyti, kur tiksliai esama. Seras Edwardas Parry neturėdamas GPS pabandė tai padaryti 1827 m., bet ledas judėjo į pietus greičiau, negu jis galėjo judėti į šiaurę, taigi jis pasuko atgal, bet bent jau išgyveno.

Kapitonui serui Johnui Franklinui pabandžius kirsti paskutinę neplauktą Šiaurės Vakarų jūrų kelio dalį 1845 m. pasisekė prasčiau. Du jo laivai įstrigo lede netoli Karaliaus Viljamo salos Kanados archipelage. Visi 129 ekspedicijos nariai žuvo, kai kurie laivuose, kiti – juos palikę ir patraukę į pietus. Ieškoti išgyvenusiųjų buvo pasiųstos kelios ekspedicijos, bet jos rado tik keletą griaučių ir išklausė inuitų medžiotojų pasakojimų apie tuzinus baltųjų, kurie mirė eidami per įšalusį kraštovaizdį. Laivai dingo visiškai, bet 2014 m. technologijos pasivijo geografiją, ir Kanados paieškų komanda naudodama sonarą nustatė vieno iš jų – „HMS Erebus“ – buvimo vietą: Šiaurės Vakarų jūrų kelio dugne. Ekspedicija iškėlė laivo varpą.

Franklino ekspedicijos likimas neatgrasė daugybės nuotykių ieškotojų nuo bandymų rasti savo kelią per archipelagą, bet tik 1905 m. didysis norvegų tyrinėtojas Roaldas Amundsenas nutiesė per jį kelią mažesniu laivu su vos penkių žmonių įgula. Jis praplaukė Karaliaus Viljamo salą, kirto Beringo sąsiaurį ir įplaukė į Ramųjį vandenyną. Kad tai padarė, jis suprato pamatęs priešais atplaukiant banginių medžiotojų laivą iš San Fransisko. Savo dienoraštyje jis prisipažino, kad jį užplūdo emocijos, tai retas atvejis, beveik tiek retas, kiek ir jo didis laimėjimas: „Šiaurės Vakarų jūrų kelias įveiktas. Mano vaikystės svajonė tą akimirką buvo įgyvendinta. Keistas jausmas kaupėsi mano gerklėje, buvau kiek pernelyg įsitempęs ir išsekęs – jaučiau silpnumą – bet mano akys ašarojo.“

Po dvidešimties metų jis nusprendė praskristi virš Šiaurės ašigalio, ir nors tai lengviau negu jį pereiti, žygis nebuvo paprastas. Kartu su italu pilotu ir keturiolika įgulos narių jis praskrido pusiau standžiu dirižabliu virš ledo ir iš 300 pėdų aukščio numetė Norvegijos, Italijos ir Amerikos vėliavas. Tai gal ir buvo didvyriškos pastangos, bet dvidešimt pirmame amžiuje jos nebuvo vertinamos kaip suteikiančios teisinį pagrindą šioms trims šalims savintis regioną.

Tai pasakytina ir apie įspūdingas japono Shinji Kazamos pastangas – 1987 m. jis tapo pirmuoju žmogumi, pasiekusiu Šiaurės ašigalį motociklu. Ponas Kazama buvo toks bebaimis, jog nekreipė dėmesio į besitraukiančią ašigalio ledo kepurę, tokie žmonės važiuotų per pūgą, kad patektų į istorijos knygas, bet nebėra abejonių, jog ledo, kurį tenka įveikti, dabar yra mažiau.

Kad ledas traukiasi, neabejojama – palydovinės nuotraukos per pastarąjį dešimtmetį aiškiai rodo, jog ledo sumažėjo, – abejojama dėl priežasties. Dauguma mokslininkų įsitikinę, kad atsakingas žmogus, ne tik natūralūs klimato ciklai, ir kad būsimų atodangų eksploatavimas paspartins procesą.

Kaimai Beringo ir Čiukčių jūros pakrantėse jau perkelti, nes prasidėjo krantų erozija, buvo prarasta medžioklės plotų. Vyksta biologinis persigrupavimas. Ėmė trauktis baltieji lokiai ir šiaurinės lapės, jūrų vėpliai pradėjo kovoti dėl erdvės, o žuvys, nieko nežinodamos apie teritorinių vandenų ribas, pasislinko į šiaurę, ištuštindamos kai kurių šalių aruodus ir papildydamos kitų. Skumbrės ir atlantinės menkės dabar aptinkamos Arktyje žvejojančių tralerių tinkluose.

Tirpstančio ledo poveikis bus juntamas ne tik Arktyje: tokios tolimos šalys kaip Maldyvai, Bangladešas ir Nyderlandai tirpstant ledui ir kylant jūrų lygiui patirs padažnėjusių potvynių riziką. Dėl šio domino efekto Arktis yra globalus, o ne regioninis klausimas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2017-m

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

2014 m. rugpjūtis. Du norvegų mokslininkai į sudėtingą ekspediciją Arktyje pasiima gausybę įrangos: prietaisą vandenyno gyliui matuoti, instrumentą vandens srovėms apskaičiuoti ir specialią valtį ant oro pagalvės, leidžiančią plaukti vandeniu ar judėti grublėtu ledo paviršiumi. Ši valtis pavadinta „Sabvabaa“, o inuitų kalba tai reiškia „greitai sklendžia paviršiumi“.

Mokslininkai išlaipinami ant stambios ledo lyties, kuri kelis ateinančius mėnesius plūduriuos atšilusiuose vandenyse ir savo nuožiūra plukdys tuomet 72 metų Yngve Kristofferseną ir jo gerokai jaunesnį kolegą Auduną Tholfseną po Arkties platybes, nunešdama juos ten, kur nesugeba priartėti net ledlaužiai.

Mokslininkų tikslas – per ledą pragręžti angas iki vandens, nufilmuoti vandenyno dugną ir paimti milijonų metų senumo nuosėdų pavyzdžių.

Po kelias savaites trunkančios kelionės ant ledo luito jie pagaliau priplaukia Arkties „sausumą“ – ledyną, kuriame, be vienišos baltosios lapės, nesutiksi nė gyvos dvasios. Temperatūra čia kartais nukrinta iki –45 laipsnių, be to, nuolat siaučia galingos audros. Štai kodėl vieną vėlyvą 2014 m. spalio vakarą mokslininkai negali patikėti savo akimis: tolumoje, už kelių kilometrų nuo savo bazės, jie išvysta žmones.

Bet kol pastveria savo prožektorius, netikėti svečiai jau šoka į povandeninį laivą ir dingsta iš akių. Akivaizdu: jie nenorėjo būti pastebėti. Paskui norvegų mokslininkai iš nuotraukų, kurias spės padaryti, išsiaiškins, kad atvykėliai keliavo rusų povandeniniu laivu „Orenburg“. Tokie naudojami povandeninės žvalgybos misijoms, tad norvegai beveik neabejodami gali tvirtinti, kad Arktyje užklupo rusų šnipus.

„Orenburg“ veikiausiai atvyko tyrinėti Lomonosovo kalnagūbrio – daugeliui menkai girdėto povandeninio kalnų masyvo. Po šiuo maždaug 1800 km ilgio kalnagūbriu slūgso maždaug ketvirtadalis planetos iškastinio kuro atsargų. Neseniai buvo atrastas naftos telkinys sankirtoje tarp Barenco ir Karos jūrų. Vien šiame telkinyje esančios naftos atsargos prilygsta Saudo Arabijos naftos atsargoms. JAV geologinių tyrinėjimų ataskaitose minima, kad iš viso Arktis saugo maždaug 13 proc. pasaulio naftos ir 30 proc. dujų atsargų. Dar pridėkime auksą, deimantus bei geležies rūdą ir gausime turtą, kurio vertė gali siekti apie 17,2 trln. JAV dolerių. O tai prilygsta visai JAV ekonomikai.

Tik kad visi turtai glūdi po stora ledo kepure, be to, šiais ištekliais kol kas niekas net ir labai norėdamas bei turėdamas technines galimybes negali pasinaudoti – kliuvinys yra dar 1982 m. priimta Jungtinių Tautų Jūrų konvencija, kurią pasirašiusios šalys sutinka, jog pasaulinio vandenyno turtai priklauso visoms pasaulio valstybėms. O kadangi Arktis laikoma vandenynu, ši konvencija galioja ir čia.

Tačiau eilėje prie Arkties turtų rikiuojasi ne viena interesantė: Danija, Islandija, Norvegija, Švedija, Suomija, JAV, Kanada, Rusija, siekiančios naujo JT išaiškinimo dėl Arkties. Kol kas Arktis suskirstyta atskirais sektoriais, tačiau tai jų šeimininkėms nesuteikia teisės išgauti kokias nors naudingąsias iškasenas. Nepaisant to, visos šios šalys mėgina įrodyti, kad turi teisę į Arkties gėrybes, nes jų žemyninė dalis ribojasi su Arkties vandenynu, o jų pakrančių miesteliuose gyvena „Arkties gyventojai“.

Iš tiesų, Arkties srityje gyvena daugiau nei 4 mln. žmonių. Gyventojų yra tiek mažuose miesteliuose, tiek didesniuose miestuose, tokiuose kaip Barou Aliaskoje, Trumsas Norvegijoje, Murmanskas ir Salechardas Rusijoje.

Į Arkties turtus nepretenduoja tik Norvegija – ji atsisakė bet kokių pretenzijų ir Arktyje pageidauja atlikti vien mokslinius tyrimus. O štai visos kitos yra aršiausios konkurentės ir aktyviausiai reiškia savo teises į Lomonosovo kalnagūbrio slepiamus gamtos išteklius.

2014 m. norvegų mokslininkų Arktyje pastebėti rusai tuokart kaip tik vykdė didelę ir slaptą žvalgybos misiją, kurios rezultatai paskelbti tik neseniai.

Rusai tikisi, kad jau netrukus pavyks užsitikrinti teisę gvieštis Arkties turtų, o tam kiekvienais metais vis palankesnės bus ir gamtos sąlygos.

Ledo kepurė tirpsta

Arkties regionas yra šiaurinio poliaus srityje, todėl jam būdingas natūralus ledo tirpimo ciklas. Beveik pusė ledo vasarą ištirpsta, o žiemą tas pats vanduo vėl sušąla į ledą. Žiemą arktinio ledo plotas praktiškai prilygsta Rusijos plotui. Tačiau tyrimai rodo, kad po keleto dešimtmečių vasarą gali ištirpti visas Arkties vandenyno ledas.

Būtent Arktyje labiausiai juntamas pasaulinio atšilimo poveikis, o ledas čia tirpsta sparčiau nei kur nors kitur Žemėje. Vašingtono poliarinių studijų centro mokslininkai tikina, kad tarp 1975 ir 2012 metų ištirpo 65 proc. ledo, dengiančio Lomonosovo kalnagūbrį. Kembridžo universiteto profesorius Peteris Wadhamsas aiškina, kad tai reiškia tik viena: Arkties ledas atsidūrė mirties spiralėje.

Valstybėms, besiribojančioms su Arkties vandenynu – Rusijai, JAV, Kanadai ir Danijai (per jos valdomą Grenlandiją), tai žada ir naujų galimybių, ir visiškai naujų iššūkių.

Viena vertus, pro plonesnę ledo kepurę pasiekti Arkties iškasenas būtų gerokai lengviau. Tačiau nežinia dėl ledo storio ateityje valstybėms trukdo planuoti investicijas į reikalingą techniką.

Tas pats ir dėl kelių į Arktį tiesimo. Antai Kanada jau 2017–2018 m. žiemą ketina baigti unikalų kelių inžinerijos projektą – pirmąjį Šiaurės Amerikoje asfaltuotą kelią, vedantį iki pat Arkties vandenyno. 137 kilometrų greitkelis, kurio galutinė kaina sieks apie 270 mln. eurų, sujungs Inuviko miestą su Arkties vandenyno pakrantėje esančiu Tuktojaktuku, turinčiu mažiau nei tūkstantį gyventojų.

Tuktojaktukas, nors ir mažas, yra nepaprastai svarbus strateginiu požiūriu. Čia, apžiūrėdama Kanados šiaurės teritorijas, yra viešėjusi net karalienė Elizabeth II, o garsioji roko grupė „Metallica“ 1995 m. surengė koncertą, pavadintą „Poliariniu paplūdimio vakarėliu“. Na, o kelią nuo Tuktojaktuko iki Čikagos amerikiečiai jau lygina su legendiniu JAV maršrutu „Route 66“, besidriekiančiu nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno.

Tačiau kol jis bus baigtas, teks dar nemažai paplušėti. „Didžiausias iššūkis yra šylantis klimatas, kuris keičiasi tiesiog drastiškai. Nes tam, kad ledo keliai ant vandens telkinių atlaikytų 40 tonų sveriančias transporto priemones, oro temperatūra turi siekti bent –20, o dar geriau –30 laipsnių. Ledo kelius turime tinkamai parengti, kad asfaltui tiesti reikalinga skalda būtų atvežta kuo anksčiau“, – aiškina Tuktojaktuko meras Mervenas Grubenas.

Be to, kelias tiesiamas ant amžinojo įšalo. Nors skaldos sluoksnio storis smarkiai pranoksta tą, kuris naudojamas tiesiant greitkelius ne tokiose atšiauriose klimato zonose, o visa tai papildomai tvirtinama užpoliariniams keliams sukurta apsaugine danga, net ir tai ateityje gali neapsaugoti nuo problemų. Dėl klimato atšilimo jau artimiausioje ateityje amžinas įšalas gali pasirodyti ne toks jau ir ilgaamžis.

„Jei apatinis sluoksnis dėl klimato atšilimo pažliugtų, kelio danga imtų linkti ir virstų amerikietiškais kalneliais“, – teigia projektą prižiūrintis inžinierius Kevinas McLeodas.

Beje, tai nebus pirmas kiaurus metus veiksiantis asfaltuotas kelias į Arktį. Mat daugiau nei 1200 km M8 greitkelį, jungiantį Maskvą ir Severodvinską, dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje nutiesė sovietai. Bet jis baigiasi ties vidine Baltąja jūra, kuri tik šiauriau įsilieja į Arkties vandenyną. Todėl greitkelį į Tuktojaktuką pagrįstai galima vadinti pirmuoju pasaulyje asfaltuotu keliu iki pat Arkties vandenyno.

Net jei kanadiečiai ir rusai susiginčytų dėl tokio statuso, akivaizdu, kad dar labiau juos kiršina teisė į Arkties turtus. Rusija čia demonstruoja agresyviausią poziciją. Ji taip pat suaktyvino savo karinę veiklą Tolimojoje Šiaurėje, karinėse bazėse Naujojo Sibiro salose, Čiukčijoje. Be to, Rusijos gynybos ministerija neseniai paviešino reklaminį filmuką, kuriame matyti, kaip Rusijos šiaurės laivyno Arkties motorizuotųjų šaulių brigados karininkai ir kareiviai pirmą kartą važiuoja šunų laikų ir šiaurės elnių kinkiniais. Šie mokymai vyko Murmansko srityje, Lovozero gyvenvietėje, o kariškiai čia vykdė taktines užduotis.

Analitikų vertinimu, tokie manevrai yra akivaizdus praeities patirties kartojimas. Antai per Rusijos ir Suomijos bei SSRS ir Vokietijos karą elnių ir šunų kinkiniai buvo plačiai naudojami kariniuose veiksmuose.

Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto direktorius prof. dr. Saulius Katuoka neabejoja, kad Arktyje Rusijos vykdytos karinės pratybos ir desantininkų išmetimas yra mėginimas demonstruoti ir galią, ir tam tikrą poziciją.

Tačiau tai nelieka be atsako. Kai kurios valstybės – Danija, Norvegija ir kitos – sudarė bendrus gynybos planus, kaip ginti savus interesus Arktyje. Į šį procesą įsitraukė ir NATO.

Vis dėlto rungtynes kol kas laimi Rusija. Ir ne tik dėl to, kad čia jau turi apie 40 ledlaužių (o JAV – tik du).

Sueco konkurentas

Grandioziniai Rusijos planai Arktyje negali nepatraukti dėmesio. Pernai Arktyje buvo įsteigta nauja Arkties jungtinė strateginė vadavietė, per trejus metus čia bus dislokuota per 7 tūkst. karių ir priešlėktuvinė gynyba. Iš viso Rusija atšiauriausiuose rajonuose žada steigti ar atnaujinti dešimt bazių.

Pernai liepos pabaigoje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Kaliningrado srityje paskelbė naująją jūrų doktriną, kuri pabrėžia karinio laivyno plėtrą Arktyje.

Dar 1932 m. pradėtas naudoti Šiaurės jūrų kelias, kuris gali tapti alternatyva Egipte esančiam Sueco kanalui, yra vienas stipriausių Rusijos pareiškimų Arktyje. Tai trumpiausias susisiekimo kelias tarp Vakarų Europos, Rusijos, Tolimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos uostų.

Praėjusių metų kovą Rusijos naujienų agentūra „Regnum“ paskelbė, kad, pagal optimistines prognozes, 2020 m. metinė Šiaurės jūrų kelio kanalo apkrova pasieks 65 mln. tonų. Rusijos valdžia šį skaičių iki 2030 m. nori padidinti iki 80 mln. tonų.

Sueco kanalu per metus pergabenama maždaug milijardas tonų, arba dešimtadalis visų pasaulio krovinių. Už naudojimąsi Sueco kanalu Egiptas susirenka 5,3 mlrd. dolerių.

Kita vertus, ambicijos yra viena, o galimybės – visai kas kita. Antai neseniai atliktos apklausos duomenimis, šiauriniuose Rusijos regionuose savo veikla užsiimantys verslininkai labiausiai baiminasi, kad Maskvos planas plėtoti Šiaurės jūrų kelią gali būti neįgyvendintas dėl nepakankamo finansavimo lėtėjant šalies ūkio augimui ir dėl įsišaknijusios korupcijos.

Rusijos valstybinės komisijos, atsakingos už Arkties vystymą, vadovas Sergejus Šiškariovas neseniai pareiškė, jog būtent dėl to reikia užtikrinti, kad ši transporto arterija funkcionuotų ištisus metus, ir pridūrė, esą itin svarbu sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui plėtoti šiame atšiauriame regione.

Šiaurės jūrų keliu pastaruoju metu labiau domisi Kinija, Japonija ir Pietų Korėja. Štai Kinija jau šiandien yra antra pagal aktyvumą šiuo kanalu besinaudojanti šalis.

Tačiau Kinija yra ne tik klientė, bet ir didelė konkurentė. Išteklių ir žaliavų ištroškusi ekonomika jau 10 metų visais įmanomais būdais siekia įsitvirtinti Arktyje, ir jos atstovas konferencijoje Aliaskoje pareikalavo, kad šiuos siekius Arkties šalys gerbtų.„Ne Arkties valstybės taip pat turi pagrįstų teisių tvarkyti Arkties klausimus, ir jas reikia gerbti bei palaikyti“, – tvirtino Kinijos specialusis atstovas Arkties klausimais Tang Guoqiangas.

Antra pagal karines išlaidas pasaulio galybė Kinija priminė apie save ir per istorinį JAV prezidento Baracko Obamos vizitą Aliaskoje: penki Kinijos karo laivai pirmą kartą priartėjo prie Aleutų salų netoli Aliaskos.

Šnipinėjimo kryžkelė

Interesų Arktyje turi daug kas. Tik prieš gaudamos Arkties turtų visos tokių pageidavimų turinčios valstybės Jungtinėms Tautoms turės įrodyti, kad turi teisę į Arkties lobius. O JT sprendimas gali užtrukti metų metus, galbūt net ištisus dešimtmečius. Tad kol kas šios valstybės į Arktį tyliai siunčia savo karius, šnipus ir mokslininkus. Toks tylus armijų rikiavimas beveik nepastebimas, nes visų dėmesys krypsta į Artimuosius Rytus ir kitus regionus.

Arktyje galima darbuotis be didelio aplinkinių susidomėjimo. Štai kodėl vien per pastaruosius keletą metų Arktyje pridygo statinių, pasiklausymo bazių, priviso palydovų, dronų, šnipų lėktuvų.

Danija ir Kanada skelbia užfiksavusios jau ne vieną šnipinėjimo atvejį jų Arkties valdose. Kanados specialiųjų tarnybų vertinimu, šnipinėjimo mastas Arktyje netgi viršija šaltojo karo laikus. NATO jau keletą metų virš Arkties kasmet užfiksuoja maždaug triskart daugiau Rusijos žvalgybinių orlaivių nei ankstesniais metais. JAV savo ruožtu maždaug kas pusvalandį virš Arkties paleidžia po palydovą ir kuria naujos kartos jutiklius, gebančius stebėti viską virš ir po vandeniu bei ledu.

Jamesas Bamfordas iš „Foreign Policy“ Arktį lygina su Viena, šaltojo karo laikais tapusia šnipinėjimo kryžkele: „Vienoje saugiai kūrėsi Rytų ir Vakarų šnipai, kurie paskui akylai vienas kitą stebėjo gurkšnodami kavą Vienos kavinėse. Dabar kažkas panašaus vyksta Arktyje. Tik ten šnipinėja technika, o ne agentai.“

Pasak senos inuitų patarlės, tik lūžus ledui sužinosi, kas yra tavo draugas, o kas – priešas.

Rusijos arktinėms lapėms pavojų kelia auganti jų giminaičių – rudųjų lapių – populiacija, teigia mokslininkai. Pirmąkart Rusijos tolimojoje šiaurėje rudoji lapė buvo pastebėta besibraunanti į arktinės lapės olą, kur ji augina jauniklius. Arktinė lapė paliko savo olą įsibrovėlei, kartu palikdama savo mažylius rūpintis savimi pačius, praneša BBC.

Anot mokslininkų, tai yra įrodymas, jog rudosios lapės išstumia arktines lapes, kadangi šiltėjantis klimatas leidžia joms išgyventi daug toliau šiaurėje. Arktinės lapės gyvena kalnuotuose tundros arealuose, netoli šiaurinio poliarinio regiono. Ankstesnių tyrimų metu nustatyta, kad šios lapės traukiasi nuo pietinio jų paplitimo arealo krašto.

Mokslininkų įsitikinimu, taip yra todėl, kad rudųjų lapių populiacija plečiasi, ir ten, kur šių dviejų lapių rūšių paplitimo zonos persidengia, rudosios lapės ima dominuoti mažesnių arktinių lapių atžvilgiu. Nors šios konkurencijos stebėjimai buvo atlikti Švedijoje, tyrėjai iš Rusijos ir Norvegijos norėjo išsiaiškinti, ar arktinės lapės giliau šiaurėje patiria tą patį spaudimą. Jų tyrimų rezultatai publikuoti žurnale „Polar Biology“.

„Mes buvome nustebę, kai pamatėme rudąją lapę mūsų tiriamoje zonoje, esančioje Rusijos arktinėje tundroje, kadangi ši rūšis tokiose šiaurinėse teritorijose yra labai reta“, – aiškina mokslininkė Anna Rodnikova. Ji ir jos kolegos vasarą vykdytų tyrimų metu stebėjo, kaip rudoji lapė prisiartina prie arktinės lapės olos Jamalo pusiasalyje, Šiaurės vakarų Sibire.

Arktinės lapės oloje nebuvo, bet kai ji sugrįžo, ji elgėsi neryžtingai – kai pamatė rudąją lapę, sustojo už 50 m ir pradėjo loti. Nors rudoji lapė atrodė prastos būklės, ji šio netikėto susitikimo metu atrodė užimanti aiškiai dominuojančiojo poziciją. Nustojusi protestuoti, arktinė lapė pasitraukė iš varžybų ir nebegrįžo į olą.

„Buvo keista matyti, kad arktinė lapė-mama taip bijojo rudosios lapės, jog net nebandė ginti savo mažylių, kurie tikriausiai buvo olos viduje“, – sako A. Rodnikova.

Anot tyrėjų, šis susitikimas įrodo, jog rudosios lapės yra priežastis, kodėl arktinės lapės traukiasi dar toliau šiaurę. Nors arktinių lapių dar yra šimtai tūkstančių, jos laikomos svarbiu klimato kaitos indikatoriumi.

„Nemanome, kad klimato šilimas sudaro daug sunkesnes sąlygas arktinėms lapėms. Labiausiai tikėtina, kad šiltėjantis klimatas leidžia rudosioms lapėms išgyventi šiaurės sąlygomis. Taigi jos turi galimybę plėsti savo arealą į šiaurę, kur dominuoja prieš arktines lapes“, – teigia A. Rodnikova.

Saulius Žukauskas

technologijos.lt

Ozono sluoksnis virš Arkties žiemą rekordiškai suplonėjo dėl itin didelių šalčių stratosferoje ir atmosferoje esančių cheminių medžiagų, sakoma JT pasaulinės meteorologijos organizacijos pranešime.

Pranešama, kad ozono kiekis Arktyje nuo žiemos pradžios iki kovo pabaigos sumažėjo 40 proc., tuo metu kai ankstesnėmis žiemomis (per du dešimtmečius) jis sumažėdavo 30 proc.

“Nors prie žemės paviršiaus Arktyje ką tik praėjusi žiema buvo šiltesnė, stratosferoje ji buvo šaltesnė negu įprasta”, – nurodė JT orų agentūra.

Pasak mokslininkų, pagrindinė ozono sumažėjimo priežastis 2011 metais – neįprastai šalta žiema stratosferoje bei chemikalų poveikis. Po tokio didelio mažėjimo ozono atsigauti trukdo į atmosferą išmetamos cheminės medžiagos, suvartojančios ozoną.

Tačiau specialistai prognozuoja, kad iki 2030 metų ozono lygis gali atsistatyti iki 1987 metų lygio, nes 196 šalys pasirašė Monrealio protokolą, kuris numato nebegaminti cheminių medžiagų, ardančių ozono sluoksnį.

Britų BP galės įskaičiuoti į savo balansą tuos Arktyje esančius išteklius, kurie atitiks jos dalį, realizuojamą bendrame projekte Arktyje kartu su “Rosneft”, pareiškė kompanijos “Rosneft” prezidentas Eduardas Chudainatovas.

“Rosneft” ir BP sutarė steigti bendrą įmonę trijų plotų Arktyje įsisavinimui. “Rosneft” tenkanti dalis sudarys 67 proc., o BP – 33 poc. Atitinkamai, vieną trečdalį atsargų mūsų partneriai gali konsoliduoti į savo balansą”, – sakė žurnalistams E.Chudainatovas.

“Rosneft” prezidentas pažymėjo, kad šis projektas taps įmanomas, kai bus gauti gręžinių rezultatai. Šiuo metu trijuose plotuose, kuriuose partneriai žada dirbti, bendri naftos ištekliai sudaro 49,7 mln. tonų, 1,8 trilijonus kubinių metrų dujų ir 49 mln. tonų kondensato.

Pasak E.Chudainatovo, abi bendrovės pirmiausia tikisi gauti naftos. Dujų gavybą apimanti projekto dalis dar nerengiama.

“Mes tikimės pirmiausia gauti naftos. Ten yra vienas plotas su dujų ištekliais, bet mes kol kas jo realizavimo detaliai nenagrinėjame; vis dėlto iš pradžių reikia išgręžti gręžinį”, – sakė jis.

E.Chudainatovas pabrėžė, kad išteklių plotai yra tokioje geografinėje vietoje, kuria būdingos ekstremalios gamtinės sąlygos. Pavyzdžiui, Karos jūroje ledo storis siekia 2,2 metro, todėl norint ten statyti naftos platformas, reikia kad jos galėtų atlaikyti milžinišką ledų spaudimą.

Kaip jau pranešta anksčiau, britų ir rusų bendrovės BP ir “Rosneft” paskelbė steigiančios globalų strateginį aljansą, kuris grindžiamas bendru akcijų valdymu.

Taip pat šios bendrovės sutarė steigti bendrą įmonę, kuri atliks geologinę žvalgybą bei įsisavins tris licenzinius plotus Arkties šelfe Karos jūroje: EPNZ 1, 2 ir 3 (rus. Vostočno- Prinovozemelskije-1, -2, -3).

“Rosneft” teks 66,67 proc. o BP – 33,3 proc. bendrosios įmonės akcijų.

Arktyje galima apsieiti be NATO, pareiškė Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas deryboms su Norvegijos ministru pirmininku Jensu Stoltenbergu pasibaigus.

“NATO vykdo savo politiką. Šią politiką apibrėžia pats Aljansas. Bet kokiu atveju Rusijos Federacija rimtai vertina tokio pobūdžio aktyvumą. Kodėl? Todėl, kad tai taikaus ekonominio bendradarbiavimo zona. Dalyvaujant kariniam faktoriui, paprastai visada iškyla papildomi klausimai”, – sakė D.Medvedevas.

“Kalbant apie bendradarbiavimo perspektyvas, tai jos tikrai man nedera su Šiaurės Atlanto Aljanso dalyvavimo eskalavimu Arkties regione”, – spaudos konferencijoje, kurioje taip pat dalyvavo Norvegijos premjeras, pareiškė D.Medvedevas. “Mano nuomone, Arktyje būtų galima visiškai apsieiti be NATO”, – pridūrė jis.

Rusijos prezidentas pažymėjo, kad Arktyje esantys “bendri turtai neturi jokio ryšio su kariniais uždaviniais”. Jis pridūrė, kad regione galima tvarkytis ekonominių reguliavimo priemonių ir tarptautinių sutarčių pagalba.

J.Stoltenbergas, atsakydamas į tą patį klausimą dėl NATO interesų Arktyje, pareiškė: “Norvegijos narystė NATO netrukdo bendradarbiauti čia Šiaurėje”.

Pasak Norvegijos premjero, NATO buvimas Šiaurėje yra bendradarbiavimo dalis ir yra teigiamas dalykas.

“Neįžvelgiu čia jokių problemų – buvimas NATO mums netrukdo bendradarbiauti su Rusija”, – sakė jis.