"Scanpix" nuotr.

Sekmadienį, liepos 31 d. Armėnijos sostinėje Jerevane saugumo pajėgoms pasidavė dvi dešimtys ginkluotų užpuolikų, kurie buvo užgrobę policijos pulko būstinę ir paėmę įkaitų. Jie pasidavė po to, kai šeštadienį valstybinės saugumo pajėgos ėmė šturmuoti užgrobtus objektus.

Liepos 17-ąją, kai įvykdytas išpuolis, užpuolikai paskelbė, jog reikalauja Armėnijos valdžios atsistatydinimo ir savo veiksmais pradeda perversmą. Tada žuvo policijos pulkininkas, keturi policininkai sužeisti. Užpuolikai pareikalavo, kad būtų išleisti visi politiniai kaliniai, tarp jų judėjimo „Steigiamasis parlamentas“ koordinatorius Žirairas Sefilianas.

Su „Steigiamuoju parlamentu“ susijusi užpuolikų grupė pasivadino „Sasna crer“ („Sasuno narsuoliai“). Sasunas – istorinės Armėnijos vietovė, dabar priklausanti Turkijai. XX a. pradžioje sasuniečiai buvo sukilę prieš turkus.

Ž.Sefilianas birželio mėn. buvo suimtas dėl neteisėto ginklų įsigijimo ir laikymo. Pagal oficialią versiją, jis su bendrininkais planavo užgrobti keletą valstybinių pastatų ir telekomunikacijos priemonių, tarp jų – Jerevano televizijos bokštą. Esą šiuos išpuolius ketinta įvykdyti balandžio mėn., kai Kalnų Karabache tarp Armėnijos ir Azerbaidžano vyko vadinamasis keturių dienų karas. Anksčiau Ž.Sefilianas buvo areštuotas 2006 m., tada jis apkaltintas kurstymu „smurtiniu būdu nuversti vyriausybę“ ir kalėjime atsėdėjo pusantrų metų. 2008-aisiais paleistas į laisvę Ž.Sefilianas bei keli jo šalininkai pernai vėl buvo areštuoti dėl įtarimų rengiant perversmą, tačiau greit paleisti.

Ž.Sefilianas gimė Libane 1967 m., dalyvavo Libano pilietiniame kare, buvo armėnų savigynos būrių savanoris. Jis priklausė vienos seniausių armėnų politinių partijų „Dašnakcutiun“ Libano sekcijai. XX a. paskutiniame dešimtmetyje Ž.Sefilianas atvyko į Kalnų Karabachą, kur dalyvavo karo veiksmuose, tarnavo Kalnų Karabacho savigynos pajėgose. Nuo 2000-ųjų jis dalyvauja Armėnijos politiniame gyvenime, yra judėjimo „Naujoji Armėnija“ lyderis.

Liepos 17-ąją prasidėjus konfrontacijai policijos pulko kareivinėse buvo sulaikyta keletas opozicijos veikėjų, tačiau vėliau jie buvo paleisti. Liepos 18 d. policijai pavyko išlaisvinti du įkaitus: policininką ir greitosios pagalbos vairuotoją. Tarp įkaitų buvo likę penki policininkai, įskaitant visos Armėnijos ir Jerevano miesto policijos viršininkų pavaduotojus. Tą pačią dieną Jerevano centre surengta akcija, kurioje reikalauta nenaudoti jėgos prieš užpuolikus. Per dvi savaites trukusią konfrontaciją įkaitais buvo paimta dalis medikų, kurie atvyko suteikti pagalbos sužeistiems užpuolikams. Paskutiniai du įkaitai buvo paleisti šeštadienį, liepos 30 d.

Tą pačią dieną Jerevano centre surengta akcija, kurioje reikalauta nenaudoti jėgos prieš užpuolikus

Tą pačią dieną keli tūkstančiai žmonių išėjo į demonstraciją Jerevano centre ir užblokavo eismą Bagramiano prospekte, kur yra Armėnijos parlamentas ir prezidento rezidencija. Policijai ėmus vaikyti demonstraciją, nemažai žurnalistų nukentėjo nuo civilių užpuolikų, kurių veiksmų, pasak liudininkų, policija netrukdė. Į „Laisvės“ radijo biurą Jerevane atvykęs JAV pasiuntinys pareiškė, kad tiems pareigūnams, kurie atsakingi už neproporcingą jėgos naudojimą vaikant demonstraciją, gali būti pritaikytos sankcijos.

Šeštadienį buvo pranešta, kad „Sasna crer“ snaiperis nušovė policininką. Išplatintose snaiperio nuotraukose akyli tyrinėtojai netruko pastebėti fotomontažo pėdsakų.

Liepos 17-osios išpuolyje dalyvavo apie 30 žmonių, o pasidavė 20. Kiti sužeisti arba žuvę. Į Armėnijos Pirmojo kanalo TV paskambinęs „Sasna crer“ narys Varužanas Avetisianas nupasakojo pasidavimo aplinkybes: „Policija pastarosiomis dienomis laikėsi taktikos sužeisti į kojas ir išvesti kovotojus iš rikiuotės, o šiandien mūsų draugą snaiperis sužeidė šūviu į krūtinę.“ Pasak jo, šeštadienį policijos šarvuotis taranavo sieną, po to prasidėjo šturmas.

Nepaisant aktyvumo socialiniuose tinkluose, taip pat „Sasna crer“ palaikančio pilietinio komiteto veiklos, Armėnijoje kol kas nepavyko Kijevo pavyzdžiu organizuoti „maidano“. Matyt, priežastys apima ne vien tai, kad dauguma minėto komiteto narių suimta, bet ir liaudies daugumos pasyvumą.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Praėjusį savaitgalį atsinaujinę mūšiai vėl atkreipė pasaulio dėmesį į Kalnų Karabachą. “The Washington Post” pateikia 5 dalykus, kuriuos turite žinoti apie šį konfliktą.

1. Konflikto ištakos siekia Pirmąjį pasaulinį karą

Po Pirmojo pasaulinio karo žlugus Rusijos ir Otomanų imperijoms, Kaukaze prasidėjo nacionaliniai judėjimai ir Kalnų Karabachas tapo krikščionių armėnų ir musulmonų turkų bei kitų tautybių konflikto židiniu.

Sovietų Sąjunga netrukus perėmė regiono kontrolę ir įkūrė Kalnų Karabacho autonominę sritį sovietinės Azerbaidžano respublikos sudėtyje, nors daugumą gyventojų sudarė armėnai. Kalnų Karabachas tapo nesantaikos tarp dviejų sovietinių respublikų – Armėnijos ir Azerbaidžano – židiniu.

Apie 750 tūkst. azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais, 300 tūkst. armėnų turėjo palikti Azerbaidžaną.

Devintame dešimtmetyje, kai Michailas Gorbačiovas pradėjo įgyvendinti reformas ir atpalaidavo kontrolę, armėnų nacionalistai ėmėsi veiksmų Kalnų Karabacho statusui pakeisti. Po SSRS žlugimo 1991 m. Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę. Ką tik nepriklausomas tapęs Azerbaidžanas bandė jėga užkirsti tam kelią, bet su Armėnijos pagalba Kalnų Karabachas atsilaikė ir net perėmė aplinkinių sričių kontrolę. Skaičiuojama, kad apie 750 tūkst. azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais, 300 tūkst. armėnų turėjo palikti Azerbaidžaną. Tarptautinė bendrija pripažįsta Kalnų Karabachą Azerbaidžano dalimi, bet Baku jo visiškai nekontroliuoja.

2. Kalnų Karabachas nėra užšaldytas konfliktas. Jis yra rusenantis

Dažnai Kalnų Karabachas vadinamas užšaldytu konfliktu, kaip ir Padniestrė Moldovoje, Abchazija ir Pietų Osetija Gruzijoje ir dabar Krymas bei Donbasas Ukrainoje.

Skirtingai nei kituose konfliktuose posovietinėje erdvėje, Kalnų Karabache nėra Rusijos karių.

Tačiau tai per daug supaprastinama, nes karas Kalnų Karabache baigėsi 1994 m. paliaubomis, bet taikos sutarties nebuvo sudaryta. Ten nėra tarptautinių taikos palaikymo pajėgų, o kariaujačias puses skiria apkasų ir įtvirtinimų tinklai, iš kurių nuolat vyksta susišaudymai. Praėjusiais metais žuvo  daugiau karių nei kuriais kitais metais po 1994 m. Skirtingai nei kituose konfliktuose posovietinėje erdvėje, Kalnų Karabache nėra Rusijos karių. Tiesa, Rusija turi karinę bazę Armėnijos vakaruose, netoli sienos su Turkija.

3. Kalnų Karabachas priešinasi bet kokiam kompromisui

Atlikti tyrimai rodo, kad Kalnų Karabachas dabar yra ypatingai homogeniškas regionas ir jo gyventojai visiškai nelinkę eiti į kompromisus. Jie pasisako prieš azerbaidžaniečių pabėgėlių sugrįžimą ar bet kokių teritorijų perdavimą Azerbaidžanui.  Kalnų Karabacho gyventojai taip pat išsiskiria iš visų posovietinių ir Balkanų etninių grupių ypatingu pasididžiavimu savo tauta. Net 85 proc. Kalnų Karabacho gyventojų pasisako griežtai prieš sugrįžimą prie sovietinių laikų teritorinių ribų.

4. Kalnų Karabacho gyventojai nėra tikri, kad taikos derybos pavyks ir mano, kad privalo būti pasiruošę kovoti už save

Derybos dėl Kalnų Karabacho per pastaruosius dvidešimt metų nuolat atsinaujindavo, tačiau rezultatų nebuvo pasiekta.

5. Kalnų Karabacho konfliktas atrodo lokalus, tačiau į jį gali įsitraukti pasaulio didžiosios valstybės

Kovos Karabache vyksta dėl kaimų, bet tai gali paveikti visą regioną. Nukritusios naftos kainos ir ekonomikos krizė Rusijoje spaudžia Azerbaidžano vadovo Ilhamo Alijevo režimą. 2015 m. gruodį vyriausybė buvo priversta devalvuoti valiutą manatą. Žmonių nepasitenkinimas didėja. Tad galbūt režimas tikisi, kad karas Kalnų Karabache atitrauks dėmesį. Armėnijos valdžia taip pat susiduria su piliečių protestais dėl demokratijos suvaržymų ir galbūt irgi tikisi, kad atsinaujinęs konfliktas suvienys tautą.

Rusija gali norėti dislokuoti Kalnų Karabache savo taikdarius ir taip galutinai įsitvirtinti regione.

Kitas veiksnys – pablogėję Rusijos, kuri yra sena Armėnijos sąjungininkė, bet ginklus tiekia ir Azerbaidžanui, ir Turkijos, Azerbaidžano sąjungininkės, santykiai. Armėnija yra Eurazijos muitų sąjungos narė, Azerbaidžanas – ne. Rusija gali norėti dislokuoti Kalnų Karabache savo taikdarius ir taip galutinai įsitvirtinti regione.

Todėl Kalnų Karabachas gali peraugti į daug didesnį konfliktą, į kurį įsitrauktų Rusiją ir Turkija – NATO narė ir JAV sąjungininkė.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

"Scanpix" nuotr.

Naktį iš praėjusio penktadienio į šeštadienį ginčijamame Kalnų Karabacho regione po 22 metų pertraukos įvyko keli Azerbaidžano ir Armėnijos karinių pajėgų susirėmimai. Juos analitikai jau suskubo pavadinti daugiau nei tik regioniniu konfliktu, kuriame grumiasi Rusijos ir Turkijos, taip pat krikščionių ir musulmonų interesai.

Azerbaidžano gynybos ministerija skelbia, kad per parą trukusius susirėmimus žuvo 12 jos karių, Armėnija praneša apie daugiau nei 100 žuvusiųjų.

Armėnijos gynybos ministerija išplatino pareiškimą, kuriame skelbia, kad Azerbaidžano karinės pajėgos panaudojo karo lėktuvus, tankus ir artileriją, bandydamos įsibrauti į Kalnų Karabacho regioną. Baku skelbia, kad šį įsiveržimą išprovokavo galingas apšaudymas mortyromis ir didelio kalibro artilerija.

Tiesa, jau balandžio 3 d. Azerbaidžanas paskelbė apie „vienašališką“ ugnies nutraukimą, tačiau pagrasino smogti Armėnijai, jei ši puls Azerbaidžano pajėgas. Armėnijos remiamų Kalnų Karabacho kovotojų gynybos ministerijos atstovas Davidas Babajanas pareiškė, kad kovos palei fronto liniją tęsiasi.

Nors konfliktas įsiplieskė taip pat netikėtai, kaip ir vėl nuslopo, ekspertai ragina šį regioną stebėti akylai ir neatmeta grėsmės, kad kariniai veiksmai gali vėl atsinaujinti.

Kalnų Karabachas nuo 1994 m. yra kontroliuojamas Armėnijos karinių pajėgų, tačiau Azerbaidžanas ginčija šią jo priklausomybę, o pastaruoju metu įtampa nuolat stiprėja.

Kalnų Karabachas, kurio daugumą gyventojų sudaro etniniai armėnai, yra armėnų kontroliuojamas anklavas Azerbaidžano teritorijoje. 1991 m. Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę ir ketinimą jungtis prie Armėnijos. Dėl to kilo karas, per kurį žuvo 30 tūkst. žmonių. 1994 m. Armėnijai jėga užėmus Kalnų Karabacho teritoriją tarp Azerbaidžano ir Armėnijos buvo sudarytos paliaubos. Azerbaidžanas ir Turkija Kalnų Karabacho nepripažįsta.

Azerbaidžano ambasadorius Rusijoje Poladas Biulbiulogly pareiškė, kad Azerbaidžanas Kalnų Karabacho reikalus spręs ne diplomatiniu, o kariniu keliu. Savo ruožtu Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas pareiškė, kad užtikrins Kalnų Karabacho saugumą. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas paskelbė, kad Turkija palaikys Azerbaidžaną.

Lietuva remia taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą derybomis ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Minsko grupės kopirmininkų tarpininkavimo pastangas taikiai sureguliuoti konfliktą, remiantis esminiais Jungtinių Tautų chartijoje ir Helsinkio baigiamajame akte įtvirtintais jėgos nenaudojimo, žmonių apsisprendimo ir teritorinio vientisumo principais.

"Scanpix" nuotr.

Pietų Kaukazas – nuostabios gamtos, šimtamečių vienuolynų ir savitos kultūros regionas. Kerintis vietinis vynas ir rūke paskendusių kalnų kontūrai dažnam turistui čia leidžia pabėgti nuo įtempto Vakarų pasaulio ritmo. Tačiau vietiniams gyventojams tokia ramybe čia nė iš tolo nekvepia – taika šiame regione taip ir neįsivyravo. Nors iš Pietų Osetijos, Abchazijos ir Kalnų Karabacho šūviai kurį laiką ir nebeaidi, tačiau, kaip pastebi Amerikos užsienio reikalų tarybos vyresnysis patarėjas Europos ir Eurazijos klausimais E. Wayne Merry, iki paliaubų čia daug toliau nei iki naujo atviro konflikto. O tai, kad pastarajame geopolitiniame cikle dauguma karštųjų pasaulio taškų pasislinko Vidurio ir Artimųjų Rytų kryptimi, ramybės Pietų Kaukaze tikrai nepridės.

Vilius Milašius, geopolitika.lt

Kalnų Karabachas – kitoks Pietų Kaukazo konfliktas

Analizuojant tris paminėtus konfliktus bendrų bruožų galima rasti daugiau nei skirtumų: pradedant separatistinių teritorijų siekiu priklausyti savo etninei valstybei ir baigiant kariniais konfliktais bei iki šiol neišspręstais de facto pripažinimais. Kita vertus, žvelgiant iš geopolitinės perspektyvos, vienas atvejis gali būti laikomas išskirtiniu. Tai 4400 km² teritorijos (pagal senąsias administracines ribas) tarp Armėnijos ir Azerbaidžano – Kalnų Karabacho – konfliktas.

Nuo kada Rusija atsisakė pretenzijų kontroliuoti svarbiausius įvykius savo artimojoje kaimynystėje?

Šio konflikto paradoksalumas atsiskleidžia lyginant jo eigą kitų dviejų įtampos taškų Pietų Kaukaze kontekste: Pietų Osetijos ir Abchazijos konfliktuose nekvestionuojama šios posovietinės erdvės galia Rusija suvaidino lemiamą vaidmenį, o Kalnų Karabacho atžvilgiu ji taip niekad ir nesugebėjo net suformuluoti principinės pozicijos. Žinoma, skirtingai nei pirmųjų dviejų separatistinių teritorijų, Kalnų Karabacho tikslas nėra tapti Rusijos satelitu, o ir gyventojų daugumos rusai čia nesudaro. Tai greičiausiai reikštų menkesnį Rusijos interesą, tačiau tuomet kyla klausimas: nuo kada Rusija atsisakė pretenzijų kontroliuoti svarbiausius įvykius savo artimojoje kaimynystėje?

Konflikto specifika

Bandant atsakyti į šį klausimą, visų pirma reikia suvokti, ką Rusija iš tiesų gali padaryti sprendžiant Kalnų Karabacho konfliktą. Istorija rodo, kad tokiuose konfliktuose kaip Gazos Ruožas ar Kalnų Karabachas tarptautinės bendruomenės pastangos yra gana ribotos. Ką jau kalbėti apie ESBO forumą ar Minsko grupę – net ir didžioji regiono galia Rusija Kalnų Karabache negali džiaugtis įtakos monopoliu.

Tai dar J.Stalino žaidimų su tautomis užprogramuotas civilizacijų susidūrimas.

Kova dėl Kalnų Karabacho yra tokia sudėtinga ir įsisenėjusi, kad gali būti laikoma kone armėnų ir azerų tautinės sąmonės dalimi. Tai dar J.Stalino žaidimų su tautomis užprogramuotas civilizacijų susidūrimas. Įtampos šaltinio tarp armėnų ir azerų netgi negalima apibrėžti viena dimensija. Jis kyla tiek iš skirtingo tarptautinės teisės traktavimo, tiek iš etninių ir religinių, tiek iš istorinių sankirtų. Todėl kad ir kokių veiksmų imsis Rusija, aukščiausio lygio Baku ir Jerevano bendradarbiavimas yra absoliučiai esminė derybų sąlyga. Sąlyga, kurios per du dešimtmečius nė viena sostinė nepasirodė norinti įvykdyti.

Todėl Rusijos vaidmuo Kalnų Karabache tampa dviprasmiškas: viena vertus, vien Rusijos iniciatyva konfliktas tikrai nebus išspręstas, tačiau lygiai taip pat jis nebus išspręstas ir be Rusijos.

Realpolitik ir racionalus pasirinkimas

Tokioje situacijoje lemiamu tampa klausimas, kiek Rusija nori investuoti į konflikto sprendimą. Kad tą suvoktum, neišvengiamai reikia apsibrėžti, kokiu atveju Rusija gali laimėti daugiausia, pralaimėdama mažiausiai. Neabejotinai blogiausias scenarijus – ginkluotas armėnų ir azerų konfliktas. Tačiau, siekdama sumažinti šio įvykio tikimybę iki minimumo, Rusija rizikuoja prarasti daugiau, t.y. jei Baku ir Jerevanas nerodys iniciatyvos konfliktą išspręsti, forsuodama įvykius Rusija turės naudoti savo įtaką proteguodama vieną valstybę. Tačiau iš Rusijos pusės tai nebūtų racionalu.

Optimaliausia situacija Maskvai – įšaldytas status quo: jis įtampos nepašalins, tačiau ir negrės neprognozuojamu karinio konflikto proveržiu.

Viena vertus, Armėnija yra Rusijos inicijuotos KSSO narė ir ilgalaikė partnerė, kita vertus, per sieną su pietine Rusijos respublika Dagestanu į Azerbaidžaną eina daug prekybos kelių. O kur dar grėsmė, kad, remiant Armėniją, Azerbaidžanas kartu su Kaspijos jūros nafta ims gravituoti link Turkijos įtakos zonos.

Taigi, kol neišspręstas Kalnų Karabacho konfliktas netrukdo Rusijai tenkinti savo politinių ir ekonominių interesų nei Armėnijoje, nei Azerbaidžane, ji tikrai nebus linkusi investuoti savo resursų į jo sprendimą. Optimaliausia situacija Maskvai, skirtingai negu Vakarų valstybės suvokiančiai Armėniją ir Azerbaidžaną kaip racionalius veikėjus, nelinkusius pradėti ginkluoto konflikto, – įšaldytas status quo: jis įtampos nepašalins, tačiau ir negrės neprognozuojamu karinio konflikto proveržiu.

Vakarų pozicija ir Maskvos reakcija

Kita vertus, reikia paminėti, kad nors Rusija ir palaiko status quo, kartu ji niekada nesistengė ir blokuoti Vakarų įtakos Kalnų Karabache – netrikdė nei ESBO, nei Prancūzijos veiklos ir netgi neprieštaravo JAV siekiui 1994-aisiais dislokuoti taikos palaikymo misiją 250 kilometrų nuo Rusijos sienos.

Priežastis paprasta – iš esmės Rusijai išspręstas konfliktas yra geresnė opcija nei status quo. Tačiau turi būti įvykdyta viena sąlyga – Rusija neturi būti ta valstybė, ant kurios kris armėnų arba azerų neapykanta dėl galutinio sprendimo Kalnų Karabache. Tačiau, kaip pažymi S.Markedonovas, Strateginių ir tarptautinių studijų centro Vašingtone kviestinis ekspertas, nors Vakarų lyderiai turi visas galimybes įsitraukti į konflikto sprendimą taip aktyviai, kaip to nori, realiai jų pozicija tokia pat statiška kaip ir Rusijos.

Tai jai leidžia ir toliau išlaikyti esamomis sąlygomis palankiausią variantą – status quo, o kritikams atsakyti pasitelkiant klasikinę what aboutism politiką: taip, jums įšaldyta situacija nepatinka, tačiau kodėl patys nenaudojate savo resursų siekdami ją pakeisti ir išspręsti konfliktą?

Konflikto perspektyvos

Bandyti prognozuoti šio konflikto eigą nėra prasminga, tačiau ji priklausys nuo dviejų pagrindinių veiksnių. Artimiausioje perspektyvoje svarbiausias klausimas – kaip dabartinių neramumų regione nuotaikos persiduos Jerevano ir ypač Baku pozicijoms. Regioninis pakrikimas ir senųjų galios struktūrų Vidurio ir Artimuosiuose Rytuose perkonstravimas sukuria labai rimtas prielaidas kariniam konfliktui įsiplieksti.

Žinoma, tarptautinė aplinka pati savaime jo nesukels, tačiau iš veikėjų gali atimti ir taip gana ribotą jų racionalumą. Maža to, dauguma kitų saugiklių šiuo metu taip pat yra abejotini. Visų pirma, po 2011-aisiais žlugusio paskutinio derybų etapo valstybės nepalaiko jokio dialogo. Visų antra, status quo formuotoja Rusija, šiuo metu įsivėlusi į beprecedentį lošimą Sirijoje, kur dėl savo ginklų tiekimo B. al Asaado režimui spėjo ne tik stipriai komplikuoti santykius su Turkija, bet ir tapti radikaliųjų musulmonų prieše. Todėl vargu ar šioje situacijoje ji galėtų būti svarbiu sulaikomuoju faktoriumi.

Taigi jei Azerbaidžanas šįkart nenuspręs paimti Kalnų Karabacho jėga, tai galės reikšti tik du dalykus: arba jis vis dar nėra tikras dėl savo karinio dominavimo, nors jau kelerius metus aktyviai didina karinį biudžetą, stato karines gamyklas ir stiprina ginkluotąsias pajėgas, arba tai, kad, nors retorika ir arši, nei I.Alijevas, nei gynybos ministras iš tiesų nėra linkę naudoti karinės jėgos, kol negaus tam tikrų garantijų iš savo sąjungininkų – visų pirma iš Turkijos.

Antrasis faktorius yra siejamas su ilguoju konflikto sprendimo laikotarpiu ir Maskvos pozicija. Jei karinis konfliktas neįvyks tol, kol tam yra susiklosčiusi palanki geopolitinė situacija regione, greičiausiai vėl bus stengiamasi armėnus ir azerus pasodinti prie derybų stalo. Galima numanyti, kad nė viena iš šių valstybių per artimiausius metus savo stabiliai priešiškų nuostatų nekeis, bet dabartinės Kremliaus pozicijos negalima laikyti konstanta.

Tam pretekstą suteikia istorinė perspektyva. Pavyzdžiui, po SSRS žlugimo decentralizuotoje Rusijoje atsirado per daug suinteresuotų verslo ir politikos grupių, turinčių skirtingų interesų Armėnijoje arba Azerbaidžane, kad Kremlius būtų pajėgus konsoliduoti savo poziciją konflikto klausimu. Iki pat antrosios V.Putino kadencijos Rusijos siekių ir preferencijų pokyčiai labiau atspindėjo jos vidaus politikos kovas nei reakcijas į konflikto eigą. Žinoma, tikimybė, kad po prezidento rinkimų pasikeitęs politinis elitas Rusijoje ims aktyviai organizuoti taikos derybas, nėra didelė, tačiau ji vis tiek yra labiau tikėtina nei Armėnijos ir Azerbaidžano dvišalis dialogas.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2012 m. lapkričio 30 d.

Scanpix

Armėnų įtūžis dėl brangstančios elektros rimsta, o masiniai protestai išsikvėpė. Nors gatvėse daugiau nei dvi savaites protestavo daugiau nei 10 tūkst. žmonių, šiuo metu Armėnijos sostinėje Jerevane maištautojų liko tik nedidelė saujelė.

Tiesa, politologų nuomone, tai buvo rimtas signalas, kad visuomenėje auga nepasitenkinimas ir trūksta tik kibirkšties, kad Armėnijos gatvėse prasidėtų revoliucija. „Ši protestų banga yra kur kas daugiau nei pasipiktinimas dėl elektros kainų augimo: šalyje jau kurį laiką stebimas piliečių nepasitenkinimas vyriausybe, be to, protestai turėjo ir antirusišką atspalvį. Tačiau Maidanui laikas dar neatėjo“, – teigia Jerevano regioninių studijų centro direktorius Richardas Giragosianas.

Įvykiai, privertę prabilti apie Armėnijoje bręstančias permainas, prasidėjo dar birželio 17 d., paskelbus, kad nuo rugpjūčio šalyje didės elektros tarifai. Tą dieną Jerevane, o dar po kelių parų – ir kituose didesniuose Armėnijos miestuose į gatves išėjo tūkstančiai nepatenkintų žmonių, kurių gretos prieš pat Jonines buvo pasiekusios 10 tūkst. Policija juos vaikyti ėmėsi jėga, tad neapsieita be sužeistųjų, tarp kurių yra ir 11 policijos pareigūnų. Šis bandymas užgniaužti tautos balsą nenusisekė: protestuotojai netrukus vėl grįžo.

Tiesa, jau pasidalinę į dvi stovyklas: vieniems pakako valdžios siūlymo kompensuoti elektros kainos padidėjimą – jie pasitraukė taikiai protestuoti į Laisvės aikštę, kiti, radikalesni, pasiliko pagrindinėje sostinės gatvėje. Pastarųjų teigimu, prezidento pareiškimas apie kompensuojamą elektros kainą yra nepakankamas, jie reikalauja, kad kainų padidinimo būtų visiškai atsisakyta. Jie taip pat reikalauja nubausti policijos pareigūnus, anksčiau naudojusius jėgą prieš demonstrantus.

15 kareivių žūčių ir užrašai ant Vilniaus viešojo transporto priminė apie vieną iš Rusijos sumodeliuotų „įšalusių konfliktų“ – šįkart tarp Armėnijos ir Azerbaidžano.

Jau daugiau nei dvidešimtmetį skaičiuojantis konfliktas išlieka vienu iš Kremliaus įrankių, leidžiančių kontroliuoti posovietinę erdvę ir stabdančių šių valstybių transformaciją.

Senas naujas konfliktas

Rugpjūčio pabaigoje įvykę aršiausi per kelerius metus kariniai susidūrimai priminė, kad ši Pietų Kaukazo žaizda tebėra itin jautri. Neramumai prasidėjo Sovietų Sąjungos žlugimo išvakarėse, kai gausiai etninių armėnų apgyventoje Kalnų Karabacho teritorijoje, priklausančioje Azerbaidžanui, prasidėjo separatistiniai armėnų judėjimai. Viskas prasidėjo įprastai, kai jau kurį laiką sklandžiusios nuotaikos buvo palydėtos taikių demonstracijų. Tačiau didėjant nebeišvengiamo sovietų imperijos žlugimo nulemtiems neramumams įtampa tarp armėnų ir azerų augo.

Lūžis įvyko, kai autonominio Kalnų Karabacho regiono parlamentas 1988-ųjų vasarį nusprendė vienašališkai atsiskirti ir prisijungti prie kaimyninės Armėnijos. Azerbaidžanui pasitraukus iš SSRS sudėties ir panaikinus šio regiono parlamento galias, vietos gyventojai paskelbė apie nepriklausomos Kalnų Karabacho Respublikos įkūrimą.

Tarp dviejų tautų prasidėjęs konfliktas karu virto 1992-aisiais, o tarptautinei bendruomenei nesugebant jo sustabdyti armėnai nužengė ir už regiono ribų. Skaičiuojama, kad šešerius metus trukusiam kariniam konfliktui einant į pabaigą 1994 m. Armėnija kontroliavo ne tik didžiąją dalį Kalnų Karabacho, bet ir jo kaimynystėje esančias provincijas, sudarančias net 9 proc. Azerbaidžano teritorijos. Apie milijoną gyventojų buvo priversti apleisti savo namus.

1994-aisiais tarpininkaujant Rusijai ugnis buvo nutraukta ir įsteigta Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Minsko grupė, atsakinga už taikų konflikto sprendimą. Tačiau šias dvi karšto temperamento tautas, ne tik jaučiančias didelę nuoskaudą dėl teritorinio nesutarimo, bet ir atsakingas dėl konflikto metu kai kuriose vietovėse vykusio etninį valymo, susodinti prie vieno stalo ir šiandien tebėra keblu. Maža to, kalnuotoje vietovėje jau dvidešimtmetį tebevyksta nepaskelbtas ir statiškas karas apkasuose – „Kalnų Karabache nieko naujo“.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 312014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-31-2014-m

„Avia Solutions Group“ Valdybos pirmininkas Gediminas Žiemelis vieno įtakingiausių Armėnijos verslininkų, oro linijų kompanijos „Armavia“ bei futbolo klubo FC „Mika“ vadovo Mikhailo Bagdasarovo kvietimu lankėsi Jerevane, Armėnijoje.

Abiejų šalių aviacijos verslo atstovai kartu su LR Ambasados Armėnijos Respublikoje patarėju Marijumi Nemaniu stebėjo draugiškas futbolo rungtynes tarp FC „Ekranas“ ir Armėnijos čempionato lyderių FC „Mika“. Susitikimo metu aptartos dvišales aviacijos verslo ryšių stiprinimo galimybes bei tolesnio bendradarbiavimo perspektyvos.

„Nuo 2004 m. santykiai su Pietų Kaukazo šalimis įvardijami kaip prioritetinė Lietuvos užsienio politikos kryptis, kuri įtvirtinta Vyriausybės programose, politinių partijų susitarimuose. Abipusis efektyvus bendradarbiavimas su nacionaline Armėnijos aviakompanija „Armavia“ ir gerų nuolatinių santykių palaikymas su jos atstovais padeda gerinti ne tik mūsų įmonių grupės veiklos rezultatus, bet ir Lietuvos-Armėnijos dvišalius santykius, prisidedant prie Lietuvos paslaugų eksporto į Armėnijos Respubliką apimčių didinimo“ – pažymi „Avia Solutions Group“ Valdybos pirmininkas Gediminas Žiemelis.

Anot G. Žiemelio, „Avia Solutions Group“ specialistai Pietų Kaukazo regionui nuolat teikia konsultacijas, padeda formuoti ir keisti lėktuvų parkus, techniškai aptarnauti ir remontuoti orlaivius, ruošti orlaivių įgulas bei techninį personalą ir pan. G.Žiemelio nuomone, vieni iš pagrindinių kriterijų renkantis Lietuvos, o ne Vakarų šalių aviacijos paslaugų įmones, yra geras Rytų ir Centrinio regiono aviacijos specifikos išmanymas, vakarietiška paslaugų kokybė, konkurencingesnės kainos, didelis aukštos kvalifikacijos specialistų skaičius bei patogi geografinė padėtis.

„Savo veiklą intensyviai plečiame ir į Rytų, ir į Vakarų šalis, užmegzdami naujas verslo partnerystes. Pietų Kaukazo regionui keičiant orlaivių parką ir pereinant prie vakarietiško tipo lėktuvų, mūsų veikla šioje rinkoje ir toliau turėtų plėstis. Akivaizdu, jog Armėnija turi ambicingų vystymosi planų ir Lietuva gali aktyviai prisidėti prie jų įgyvendinimo.“ – teigia G. Žiemelis.

„Avia Solutions Group“ įmonėse šiuo metu dirba apie 1300 aukštos kvalifikacijos darbuotojų. 90 proc. grupės paslaugų eksportuojama į užsienio rinkas, įmonė savo klientams siūlo kompleksines orlaivių techninės priežiūros ir remonto, pilotų ir orlaivius aptarnaujančio personalo mokymo, užsakomųjų skrydžių ir lėktuvų nuomos, antžeminio aptarnavimo ir kuro pylimo bei kitas paslaugas.

Scanpix

Mažiausiai keturi tūkstančiai opozicijos šalininkų susirinkę Armėnijos sostinėje reikalauja surengti naujus parlamento ir prezidento rinkimus.

Ši opozicijos protesto akcija yra pirmoji per trejus metus rengiama centrinėje Jerevano aikštėje.

Vyriausybė aikštėje neleidžia rengti jokių demonstracijų po 2008 metų kovą vykusių susirėmimų tarp policijos ir demonstrantų, per kuriuos 10 žmonių žuvo ir 250 buvo sužeista.

Ketvirtadienio protestams vadovauja buvęs Armėnijos prezidentas Levonas Ter-Petrosianas, kuris vadovauja opozicinei partijai – Armėnijos nacionaliniam kongresui. Jis pralaimėjo 2008 metų vasarį vykusius prezidento rinkimus, kurių rezultatai tada sukėlė masines protesto akcijas.

L.Ter-Petrosianas ketvirtadienį pareiškė, jog tikisi politinio dialogo su vyriausybe.

"Veido" archyvas

Keliautojams, kuriems jau įgriso komercializuotos kelionės į Turkiją, Egiptą, Ispaniją ar Bulgariją, vertėtų atsigręžti į Kaukazo šalis, ir ypač į Armėniją.

Vis daugiau egiptietiškus ir turkiškus kurortus išbandžiusių lietuvių atostogoms ima dairytis naujų krypčių. Gana dažnai žvilgsniai nukrypsta į Pietų Kaukazą. Vienus čia masina smalsumas iš arčiau pažvelgti į valstybes, turinčias panašią sovietinę praeitį kaip ir mes, kitus – gamtos grožis ir puikus poilsis keliaujant pėsčiomis po kalnus, trečius – krikščionybės pradžią menantys vienuolynai ir plačiai žinomas kaukaziečių svetingumas.

Po Armėniją – nuomotu automobiliu

Norintieji aplankyti Armėniją šiuo metu gali rinktis įvairius keliavimo būdus. Jei pageidaujama keliauti patogiai ir per atostogas nesukti galvos, kaip nuvykti į vieną ar kitą lankytiną vietą, kur apsistoti nakvynės ar ką valgyti, galima rinktis neseniai Lietuvos keliautojams agentūrų pradėtus siūlyti kelionių paketus. Agentūros siūlo turus iki 12 dienų.Pavyzdžiui, už 11 dienų kelionę šiuo metų laiku tektų pakloti apie 3200 Lt, tačiau tiek mokėsite tik tuomet, jeigu keliausite šešiese. Jeigu ketinate keliauti dviese, tuomet teks mokėti gerokai daugiau. Be to, prie jau nurodytos kainos reikia nepamiršti papildomai pridėti kelionių agentūrų prašomos 900–1000 Lt sumos už lėktuvo bilietus.

Lina ir Andrius Tilindžiai pasirinko kitokį keliavimo po Armėniją būdą. Jie nusprendė patys pirkti bilietus, kurie, perkant prieš keletą mėnesių, atsiėjo po 1200 Lt, patys nuomotis automobilį, ieškoti nakvynės ir patys rinktis, ką nori pamatyti.

Išsinuomoti automobilį lengviausia Armėnijos sostinėje Jerevane, nes čia galima rasti daugiausiai automobilių nuomos punktų. Pasirinkimas platus: nuo sovietinių įvairių rūšių ladų iki prabangių įvairaus dydžio ir galingumo visureigių, kuriais dėl prastų kelių keliauti rekomenduojama dažniausiai.

Lietuvių pora nusprendė nesirinkti egzotika kvepiančios lados ir keliauti dvejų metų senumo vakarietišku automobiliu. Savaitės nuoma kainavo per 1100 Lt.

“Septynių dienų pakanka, kad nuomotu automobiliu išnaršytum beveik visą tokią mažą ir gražią šalį, kaip Armėnija”, – tvirtina savaitę prie nuomoto automobilio vairo praleidęs A.Tilindis.

Pasak jo, keliaujant po šią šalį nepasitvirtino iš sovietinių laikų likęs stereotipas, kad armėnai vairuoja labai agresyviai ir nesilaikydami taisyklių. “Jie laikosi savų taisyklių, kurias nesunku perprasti. Pavyzdžiui, armėnai, užuot rodę posūkį automobilio žibintu, nuolat pypina, taip pranešdami, kad ketina lenkti”, – perprastais vairavimo subtilumais dalijasi Andrius.

Kainos panašios kaip Lietuvoje

Planuojantiems vykti į Armėniją pravers informacija, kad maisto kainos šioje šalyje panašios kaip Lietuvoje. Kai kurie maisto produktai, pavyzdžiui, mėsos gaminiai, kainuoja brangiau, o, tarkime, daržovės ir vaisiai pigesni. “Jerevane yra prekybos centrų ir daug restoranų bei kavinių, kurias galima rinktis pagal piniginės storį. Beveik visoje Armėnijoje tiek sotūs pietūs, tiek vakarienė tvarkingoje kavinėje kainuoja apie 10 Lt žmogui”, – pasakoja Lina.

Viešbučių kainos taip pat labai įvairios. Beveik visose šalies vietose galima rasti puikių aukštos klasės viešbučių, kuriuose už naktį teks mokėti nuo 185 iki 385 Lt. Tačiau lygiai taip pat galima apsigyventi ir vidutinės klasės viešbučiuose, svečių namuose ar tiesiog svetingų armėnų namuose, ir tada naktis atsieis apie 70–140 Lt žmogui.

Vienuolynų ir gamtos grožis

Armėnija labiausiai turistus vilioja savo nepaprasto grožio gamta: į dangų šaunančiais, miškais apaugusiais kalnais, šalia kelių srauniai tekančiomis upėmis, civilizacijos nuošalyje, kalnų apsuptyje ar ant pačių jų keterų, įkurtais šimtmečius menančiais įspūdingais vienuolynais.

Kelionę po Armėnijos vienuolynus geriausia pradėti nuo Ečmiadzino – Armėnijos dvasinio centro, kuriame sutiksi daug gobtuvais galvą prisidengusių vienuolių, pamatysi senovinių rytietiškai išpuoštų bažnyčių ir gausybę šventų relikvijų. Tai vieta, kurioje, pasak legendos, Dievas per šv. Grigorijų Lusavoričių (Švietėją), pirmąjį Armėnijos visuotinį patriarchą (katolikosą), pamačiusį dievišką viziją – šviesos pluoštą, krintantį ant žemės, nurodė, kur statyti pirmąją bažnyčią.

Ečmiadzino svarbą armėnams būtų sunku nusakyti žodžiais. Tai buvusi sostinė ypač reikšmingu tautai istoriniu laikotarpiu – nuo 180 iki 340 m. po Kristaus, kai armėnai buvo ką tik priėmę krikščionybę. Šiandien vietiniai gyventojai didžiuojasi, kad Ečmiadzino muziejuje saugomos unikalios krikščionybės relikvijos: pradedant Nojaus laivo nuolauža, baigiant Viešpaties erškėčių vainiku, taip pat daugelio apaštalų ir šventųjų palaikai.

Pakeliui į Ečmiadziną vertėtų stabtelėti prie armėnų architektūros perlu vadinamos Šventosios Hripsimės bažnyčios (618 m.). Taip pat nereikėtų praleisti progos ir užsukti aplankyti įspūdingų katolikoso Nerseso Statytojo finansuotos 641–661 m. pastatytos Zvartnoco (Nemiegančių Jėgų šventovė) katedros griuvėsių. Zvartnocas buvo drąsus ir unikalus to meto kūrinys dėl apvalios šventyklos formos ir 45 m sienų aukščio. Katedrą sugriovė 930 m. Armėnijoje vykęs žemės drebėjimas.

L.Tilindienė pasakoja, kad didžiausią įspūdį jai padarė turistų ne ypač dažnai lankomas Kobair vienuolynas be kupolo – tiksliau, išlikusios fantastiškai gražios dvylikos apaštalų freskos po atviru dangumi. Vienuolynas yra aukštai kalnuose, tad norint pamatyti freskas reikia kilti į kalną per nušiurusį, varganą kaimelį, išsidėsčiusį tarp medžių ir kalnų uolų, o kelią į jį mielai parodys vietiniai gyventojai. “Kai pakyli į medžiais apaugusių kalnų aukštybes prie apleisto vienuolyno, apima jausmas, o kartu ir aiškus supratimas, kad viskas yra laikina, kad pasaulis prasidėjo dar gerokai prieš mus ir kad jis tęsis dar ilgokai po mūsų”, – patirtais įspūdžiais dalijasi Lina.

Vienuolynai – labiausiai Armėniją išskiriantys architektūros ir istorijos paminklai. Dauguma jų įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Beje, būnant Armėnijoje svarbu klausytis legendų apie vienuolynus, nes iš jų galima sužinoti apie armėnų tautos istoriją.

Pavyzdžiui, lankydamiesi Khor Virap (Gilus šulinys) vienuolyne išgirsite pasakojant, kad pagonis karalius Trdatas III šio vienuolyno šulinyje 12 metų buvo įkalinęs šv. Grigorijų Švietėją, kurį paslapčiomis maitino krikščionė moteris. Po kurio laiko karalius buvęs užkeiktas ir kentėjęs nuo nevaldomų įsiūčio priepuolių, nuo kurių jį stebuklingai išgydęs šv. Grigorijus. Todėl karalius Trdatas atsivertęs į krikščionybę, o šv. Grigorijus tapęs pirmuoju Armėnijos bažnyčios katalikosu.

Sevanas – armėnų pasididžiavimas

Sakoma, kad nebuvai Armėnijoje, jeigu savo akimis nematei armėnų pasididžiavimo – Sevano ežero, 80 km ilgo ir 30 km pločio, užimančio 5 proc. šalies ploto, gėlo vandens telkinio. Armėnai jį vadina jūra, o nuo karščio pavargę jerevaniečiai mėgsta atvykti čia atsigaivinti. Ežero spalva – nuo akinamai žydros iki tamsiai mėlynos su daugybe šešėlių – keičiasi priklausomai nuo oro ir ežero dugne vykstančių paslaptingų procesų. Gaila, kad ežeras yra nukentėjęs nuo neatsakingos žmonių veiklos. Kai 1950 m. iš Sevano ištekančios Razdano upės vanduo buvo pradėtas naudoti hidroelektrinės darbui ir laikų drėkinimui, ežeras nuseko 20 metrų. Armėnai džiaugiasi, kad sovietų planai nusausinti ežerą taip ir liko neįgyvendinti.

Daugybė turistų, ypač planuojančių gydytis, vyksta į Džermuką, kuris garsėja savo sanatorijomis. Čia gausu tiek rusų, tiek gruzinų, tiek iraniečių, tiek pačių armėnų. Viena populiariausių sanatorijų, tačiau kartu ir pati brangiausia, yra neseniai rekonstruota “Armėnija”. Kainos čia ne kiekvieno lietuvio kišenei: mažiausiai už dvi naktis ne sezono metu žmogus turėtų mokėti 350 Lt, daugiausiai – 1350 Lt. Gal todėl šalia sanatorijos rikiuojasi nauji prabangūs visureigiai, be kurių dėl blogų kelių neįsivaizduojamas pasiturimai gyvenančių armėnų gyvenimas.

Esama ir pigesnes paslaugas siūlančių sanatorijų. Tarkim, “Ararato” sanatorijoje naktis atnaujintame dviviečiame kambaryje kainuoja 140 Lt žmogui, o tik šiek tiek pagražintame – 96 Lt. Į šią kainą įskaičiuota nakvynė, maitinimas tris kartus ir gydytojo paskirtos procedūros.

“Įdomu tai, jog visos kelionės metu manęs neapleido jausmas, kad grįžau į sovietinius laikus. Prasti keliai, neapšviestos gatvės, dažnai nėra šaligatvių, beveik visuose Armėnijos miestuose stūkstančios jau nebeveikiančios, surūdijusios gamyklos primindavo, kad šioje šalyje labai gyvas sovietmečio palikimas”, – pasakoja Andrius.

Jis prisipažįsta, kad keliaudamas nuolat lygino po Sovietų Sąjungos griūties pasiektą Lietuvos ir Armėnijos ekonominę, socialinę, kultūrinę pažangą. “Man pasirodė, kad Lietuvai geriau nei Armėnijai sekasi atsisakyti senos nemalonios praeities”, – baigdamas pridūrė Andrius.

Etapais atliekamas konflikto dėl Kalnų Karabacho sureguliavimas nustatant šios srities statusą baigiamajame etape yra vienintelis būdas išspręsti problemą, pareiškė Azerbaidžano užsienio reikalų ministro pavaduotojas Arazas Azimovas.

“Tai vienintelis būdas, jeigu kas nors iš tikrųjų nori išspręsti Kalnų Karabacho problemą”, – sakė diplomatas interviu Turkijos leidiniui “Hurriyet Daily News Economic Review” per savo vizitą į Turkiją praėjusią savaitę.

Pasak A.Azimovo, pirmasis sureguliavimo etapas drauge su Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimu iš penkių iš septynių okupuotų Azerbaidžano rajonų aplink Kalnų Karabachą teritorijos taip pat numato Armėnijos sienos su Azerbaidžanu ir Turkija atidarymą.

Po to, pranešė ministro pavaduotojas, Armėnija išveda savo kariuomenę iš likusios okupuotos Azerbaidžano teritorijos, Kalnų Karabacho gyventojams armėnams suteikiamos saugumo garantijos, pradedamas darbas, kad azerbaidžaniečiai galėtų sugrįžti į šį regioną, po to abi šio regiono bendruomenės turi nustatyti savo buvimo Azerbaidžane formą.

“Tai turi vykti etapais, kiekvienas etapas remiasi ankstesniu etapu. Mes negalime pradėti bendradarbiavimo be teritorijų atkūrimo, mes negalime atstatyti ten būstų, kol Armėnijos kariuomenė neišvesta iš šių teritorijoje”, – pabrėžė A.Azimovas.

Ministro pavaduotojas pareiškė, kad Armėnijai bus tik naudingas toks konflikto sureguliavimo modelis.

“Tik kelios šalys iš tikrųjų suinteresuotos išspręsti problemą, ir Azerbaidžanas ir Turkija yra tarp jų”, – sakė diplomatas Turkijos leidiniui.

Derybų dėl Kalnų Karabacho kliuvinys yra šio regiono statusas. Spręsdami problemą tarpininkai mėgina suderinti du tarptautinės teisės principus: teritorijos vientisumo (kuriuo remiasi Baku) ir tautų teisės į apsisprendimą (Jerevano požiūris).

Turkija uždarė savo sieną su Armėnija dešimtojo dešimtmečio pradžioje.

"Veido" archyvas

Vis daugiau masinio turizmo malonumais persisotinusių keliautojų iš naujo atranda Armėniją. Juk ši šalis nuo seno garsėja nepaprasto grožio kalnais, gydomųjų savybių turinčiu Sevano ežero vandeniu, krikščionybės pradžią menančiais vienuolynais ir itin svetingais vietiniais gyventojais.

Lankytinų vietų Armėnijoje iš tiesų daug, tačiau lygumų gyventojus bene labiausiai vilioja didingi kalnai: taip ir norisi įkopti į kiekvieną snieguotą viršūnę, nuo kurios atsiveria vis kitokia kvapą gniaužianti panorama. Tiesa, karštis ir aukštis keliautojams tampa rimtu išbandymu ir priverčia iš naujo įvertinti savo ištvermės bei smalsumo ribas.

Kita vertus, pavargus nuo kepinančios saulės galima pasprukti į vėsius požemius. Lastivero urve, nuo atėjūnų paslėptame už senovinės sienos, tyvuliuoja mažutis ežerėlis, į kurio galbūt net keleto tūkstančių metų senumo vandenį taip ir norisi įmerkti sukaitusias rankas. O Anapato urvo sienos saugo prieš tūkstančius metų gyvenusių žmonių pėdsakus ir kultūrų sankirtas – šalia ikikriščioniškų žmonių ir gyvūnų figūrų piešinių puikiuojasi kryžiai bei altorius.

Iš senovinių šventyklų ir vienuolynų gausos sunku išsirinkti, kur užsukti, tačiau tikrai verta aplankyti Sanahino ir Hachpato vienuolynus, įkurtus dar X a. ir įtrauktus į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Taip pat nereikėtų praleisti progos pasigrožėti XI–XIII a. Hagarcino vienuolynu ar VII a. uoloje iškaltu Gehardo vienuolynu.

"Veido" archyvas

Antikinės kultūros gerbėjai būtinai kops prie tobulų formų puikiai išsilaikiusios saulės dievo Helijo šventyklos, esančios netoli Garni miestelio. Na, o istorinių kovų žinovai galės įsivaizduoti žiaurias kovas šalia galingos XI a. Amberto tvirtovės, prigludusios Aragaco kalno papėdėje.

Šiuo metu kaip iš gausybės rago pasipylė lietuviškų kelionių agentūrų pasiūlymai keliauti į Armėniją. Agentūros turistus vilioja romantiškais aprašymais ir stebėtinai mažomis kainomis – kai kurios kelionės kainuoja vos per 2 tūkst. Lt. Tačiau atidžiau panagrinėjęs tokius pasiūlymus supranti, kad tikroji kelionės kaina dvigubai ar trigubai didesnė – papildomai reikia mokėti už lėktuvo bilietą, vizą ir kt.

Truputį pigiau keliauti savarankiškai: lėktuvo bilietas iš Vilniaus į Rygą, iš Rygos į Jerevaną pirmyn ir atgal kainuoja apie 2 tūkst. Lt, už šešių dienų turą vietinėje agentūroje teks sumokėti apie 1,5 tūkst. Lt. Viešbučiai turistinėse vietovėse brangūs, už nakvynę vienam žmogui teks pakloti 200–300 Lt, tačiau galima rasti ir pigių, jaunimo pamėgtų nakvynės namų. Turistai, apkeliavę Armėniją autostopu, džiaugiasi nepaprastu vietinių žmonių paslaugumu: armėnai klajūnus ne tik paveža, bet ir padeda susistabdyti kitą automobilį, suranda nakvynės vietą.

Tikrasis Armėnijos kvapas

Paprastai vieni keliautojai pažintį su Armėnija pradeda nuo jos istorinių įvykių, kiti – nuo politinių intrigų, treti atidžiai išsinagrinėja kuo sudėtingesnius kalnų maršrutus. Giedrė Rein, menininkė ir fotografė, pasirinko netradicinį būdą susipažinti su Armėnija – prisidėjo prie grupės moterų, keliaujančių rinkti kvapiųjų žolelių ir mokytis distiliavimo paslapčių: kaip paimti iš augalo kvapą ir jį išsaugoti.

Tik atvykusios į Jerevaną lietuvaitės išskuodė į stovyklą prie Aragaco kalno, ten klajojo po pievas, mokėsi pažinti ir užuosti augalus, prisirinkusios glėbius čiobrelių, šlamučių ir kitokių kvepiančių žolynų, čia pat prie tyro kalnų upelio, plukdančio vandenis nuo pat snieguotos viršūnės, puldavo distiliuoti. Taip ponia Giedrė visų pirma pažino tikrąjį Armėnijos kvapą, vandens skonį ir spalvas.

"Veido" archyvas

“Įsivaizdavau, kad kalnų pievos turi švytėti gražiomis, ryškiomis spalvomis. Tačiau tokių nebuvo, Armėnija yra natūralių – žalsvų, rudų, pilkų tonų šalis, tas natūralumas priverčia ieškoti, pamatyti ir įvertinti tikrą grožį”, – įspūdžiais dalijasi menininkė.

Beje, vaikštinėjant po kalnus verta pasižiūrėti, koks grožis plyti po kojomis – tokio tobulo alpinariumo niekada nesukurs žmogaus ranka: akmenys, vanduo, augalai harmoningai susilieja į tobulą gamtos paveikslą.

Atgal į biblinius laikus

Prisimėgavus gausiais gamtos turtais, Armėnijoje verta prisiminti ir žmogaus rankų darbo stebuklus – vienuolynus. Beveik visi vienuolynai čia yra kalnuose, jie tarsi muziejai po atviru dangumi: kur tik žengsi – visur akmenys ir archajiniai raštai pasakoja apie senovę, apie biblinių laikų pradžią. Armėnai mėgsta pasigirti, kad jų tauta kilusi iš Nojaus vaikaičio Haiko, kad per pasaulinį tvaną Nojus radęs vienintelį sausą plotelį savo laivui – Ararato kalno viršūnę. Tačiau nors šis biblinis kalnas puikuojasi Armėnijos herbe, juo galima pasidžiaugti tik iš tolo, mat jis stūkso Turkijos teritorijoje.

Na, o, ko gero, pats įspūdingiausias ir daugiausiai keliautojų sulaukiantis – Gehardo vienuolynas, iškaltas uoloje prieš 1400 metų, tai viena švenčiausių Armėnijos vietų. Pasak legendos, šiame vienuolyne turėjo būti saugoma ietis, kuria kareivis pervėrė Jėzui Kristui širdį. Gehardo vienuolynas visame pasaulyje garsėja puikia akustika, o čia apsilankę lietuviai neištvėrę užtraukė “Teka teka skaisti saulė”. “Jauti, kaip balsas, ištrūkęs iš balso stygų, atsimuša į sienas ir grįžta. Garso vibracija persmelkia kūną nuo galvos iki kulnų, kiekvieną kūno ląstelę, ir pasijunti patekęs į amžinybės srautą, atrodo, gauni palaiminimą”, – pasakoja ponia Giedrė.

Senųjų vienuolynų atmosfera, jų skliautų šešėlių ir saulės spindulių žaismas sukuria ypatingą nuotaiką, kai žmogus nejučiomis ima mąstyti apie savo ir pasaulio santykį. “Ten išgyvenau jausmą, kad aš esu dalis šios žemės, kad tai mano šaknys, mano kraujo ištakos. Kad iš čia pasklido kultūros, tautos ir net augalai”, – stebisi pašnekovė.

Armėnijos jūra

Svarbu paminėti, kad retas turistas, keliaudamas po Armėniją, neužsuka prie legendomis apipinto Sevano ežero, armėnų vadinamo jūra, mat šis ežeras užima net 5 proc. viso šalies ploto. Snieguotos kalnų viršūnės, ramus ežero vanduo sukuria ypač romantišką nuotaiką, todėl keliautojai bent trumpam sustingsta prie paminklo tragiškai meilei – merginos figūros, laikančios rankose ugnį. Sena armėnų legenda pasakoja apie nuostabią meilę – jūreivis ir mergina pamilo vienas kitą. Vaikinas išplaukdavo į ežerą, o mergina savo mylimojo sugrįžtant  laukdavo ant kranto su žiburiu rankose. Tačiau tai buvo neleistina meilė, ir užsirūstinę dievai užpūtė ugnį. Mylimasis, nematydamas kelio, atsitrenkė į uolas ir žuvo.

Skelbiama, kad Sevano ežero vanduo gydo įvairius negalavimus, mat ežeras tyvuliuoja aukštai kalnuose, yra vienas aukščiausiai virš jūros lygio esančių ežerų visame pasaulyje. “Įbridus į vandenį apima jausmas, lyg per kūną pereitų kažkokia srovė, kūnas ima virpėti”, – pasakoja pašnekovė.

Tačiau ežeras yra nukentėjęs nuo neatsakingos žmonių veiklos. Sovietiniais laikais Sevanas buvo labai nusekintas, nes jo vanduo buvo leidžiamas kanalams bei elektrinėms, taip suardant ekosistemą. Dabar jau keleri metai vandens lygį stengiamasi po truputį grąžinti, pamažu taisoma žala, padaryta gamtai.

Tūkstantmetės maisto gaminimo tradicijos

Giedrė džiaugiasi, kad viešint Armėnijoje jai teko patirti armėnų vaišingumą ir ne tik pasimėgauti burnoje tirpstančiu gardžiu chorovacu (armėnišku šašlyku) ar lavašu (armėnų duona), bet ir susipažinti su senomis jų gaminimo tradicijomis. “Stebėdami, kaip kepamas lavašas, pasijutome tarsi gyvame muziejuje, juk tai labai archajiška tradicija, susiklosčiusi per tūkstantmečius”, – neslepia susižavėjimo pašnekovė.

O kepant lavašą, pasirodo, laikomasi griežtos hierarchijos: viena moteris daro paplotėlį, antra išsuka ir deda ant specialios pagalvės-maišo, užlašina kelis lašelius vandens, kad tešla priliptų prie krosnies sienos, o trečia po keliolikos sekundžių specialiu kabliu ištraukia iškepusį lavašą. Pasirodo, pats sunkiausias ir sudėtingiausias darbas – ištraukti lavašą iš krosnies taip, kad jis nesusigadintų, nesuplyštų, todėl tai atlieka vyriausia ir gerbiamiausia giminės moteris.

Na, o kepti šašlykus – vyrų darbas. Chorovacas kepamas iš įvairios mėsos ir žuvies. Vyrai ant iešmų suveria daržoves – paprikas, baklažanus, pomidorus – ir kepina ant atviros ugnies. Daržovės apskrudinamos ir atiduodamos moterims, kad nukrapštytų apdegusią luobelę, – ant stalo patiekiamas tik sultingas minkštimas. Tuo metu vyrai, suvėrę ant iešmo bulves ir mėsą, nuleidžia į duobę, kurią uždengia dangčiais bei vilnoniais dangalais ir palieka troškintis. Mėsa valgoma su žolynais – kalendromis, petražolėmis, svogūnais.

Giedrei su bendrakeleiviais buvo paruoštas didžiulis stalas. Beje, sėdama prie stalo pagal hierarchiją – gale stalo sėdasi šeimos galva, jo dešinėje garbingiausias svečias, toliau kiti svečiai, kiti šeimos vyrai, tada vyriausia moteris, dar viena kita jaunesnė, o visos kitos moterys rūpinasi maistu ir nešioja patiekalus.

“Šeiminkui labai svarbu, kad svečiai valgytų ir gertų. Jo svetingumo principas reikalauja siūlyti, o svečių svetingumo principas – valgyti. Tai nebuvo sunku, nes maistas nepaprastai skanus. Mus priėmė kaip savo kraujo žmones, kaip savo gimines”, – pasakojimą užbaigia Giedrė.