BFL

Lietuvos didvyris, tikras patriotas, iki panagių kariškis su savo garbės kodeksu, galintis kartu su pareigūnais nubėgti 10 kilometrų, o ne vien sėdėti ir vadovauti štabe. Taip apie buvusį Viešojo saugumo tarnybos (VST) vadą Sergejų Madalovą (70) atsiliepia daugelis su juo susidūrusių kolegų.

Dovaidas PABIRŽIS

„Jis yra žmogus, išmanantis savo reikalą. Apie 1993 metus kartu dalyvavome kursuose apie krizių valdymą ir kovą su terorizmu JAV, jau tada jis kalbėjo angliškai, buvo matyti, kad tai specialistas, kuris žino, ką kalba. Nuo tų laikų atsimenu jį kaip didelį mūsų valstybės draugą, laikantį Lietuvą savo antrąja tėvyne“, – buvusį VST vadą apibūdina brigados generolas, vienas Lietuvos kariuomenės kūrėjų Česlovas Jezerskas.

Įspūdį daro ir rami, solidi, šiek tiek rusiško akcento atskiesta generolo kalba, iš pažiūros šaltai ir užtikrintai atremianti bet kokius jam mestus šešėlius ar kaltinimus.

Tačiau tuo pat metu akis bado skandalinga situacija jo buvusioje tarnyboje: šimtai giminystės ryšiais susijusių darbuotojų, fiktyvūs įdarbinimai, valstybei galbūt nelojalūs ir Rusiją garbinantys pareigūnai, VST poligonuose laisvai šaudantys bei Lietuvos šaulius užgauliojantys Rusijos desantininkų uniforma pasipuošę veikėjai, angaruose saugomos privačios jachtos, tarnybos transportui rūdijant lietuje.

Daugumą šių faktų žiniasklaidai atskleidė pusmetį VST vadovaujantis pulkininkas, buvęs Karo policijos vadas Ričardas Pocius, netiesiogiai dėl šios padėties apkaltindamas į atsargą išėjusį buvusį tarnybos vadovą generolą S.Madalovą.

„Atėjęs čia jaučiuosi kaip Sovietinėje armijoje su „didžiosios“ armijos sindromu vidury Lietuvos. Čia viskas grindžiama šeimynine ir giminės ranga, privačiais interesais ir nelegaliais verslais, ir visa tai turi politinę priedangą bei gražią paradinę pusę. Paradai, „pakazuchos“, viešieji ryšiai ir politinis protekcionizmas – tarnybos prioritetas, tarnyba buvo pristatoma vos ne kaip elitinė. O iš tikrųjų vidus yra supuvęs ir merdintis“, – vaizdžiai padėtį nušvietė R.Pocius.

Tokia padėtis nesusiklosto per vieną naktį, todėl akivaizdu, kad generolui S.Madalovui VST ilgą laiką netrukdomai leista tvarkytis savarankiškai. Neoficialiai buvo galima išgirsti tarnybą vadinant asmenine S.Madalovo kariuomene, kurios pareigūnai besąlygiškai paklūsta tik savo vadui.

Tačiau brandžioje demokratinėje valstybėje pirmoje vietoje visada yra institucijos, o ne joms vadovaujanti asmenybė, kuriai pasikeitus kyla abejonių dėl pareigūnų lojalumo ir veiklos. Tad kaip šiam generolui pavyko taip ilgai kurti tarnybą, kurios organizacija ir veikimo principai labai primena „valstybę valstybėje“?

Pasižymėjo sunkmečiu

Čečėnas S.Madalovas gimė 1945-ųjų birželį. Sovietų okupacijos metais tarnaudamas Sovietinės armijos daliniuose Lietuvoje ir kitur gavo pulkininko laipsnį. 1986-aisiais atsisakęs dalyvauti gresiančiame pilietiniame kare Uzbekistane iš kariuomenės pasitraukė ir ėmėsi verslo.

1991-aisiais tuometis vidaus reikalų viceministras Arvydas Svetulevičius prikalbino S.Madalovą grįžti į Lietuvą ir kurti vidaus tarnybos pulką. Situacija tuomet buvo ne iš lengvųjų – iš Maskvos valdomos sovietinės vidaus reikalų struktūros grasino nutraukti Lietuvos kalėjimų apsaugą ir paleisti apie 13 tūkst. nuteistųjų į laisvę. S.Madalovas skubiai ėmėsi tarnybos, galinčios perimti šią funkciją, formavimo. Sudėtingomis sąlygomis – kai kurie pirmieji kalėjimų sargai budėjo ir su mediniais automatais, bet tai pavyko sėkmingai įgyvendinti.

„Kai jam buvo patikėta sukurti kalėjimų apsaugą, tuomet pulkas net uniformų neturėjo, su senomis sovietinėmis budėjo, tik Vyčio ženklelius ant jų prisisiuvo“, – giria S.Madalovą Č.Jezerskas.

Viena iš pasakojamų istorijų apie 1-ąjį pulką – iš 1992-ųjų vasaros. Tuomet buvo suimtas ir Lukiškėse įkalintas Lietuvoje dar dislokuotos Rusijos kariuomenės jūrų pėstininkų brigados vadas Ivanas Černychas, užsimojęs tapti Klaipėdos kariniu gubernatoriumi. Tuomet pasklido kalbos, kad Rusijos 7-oji oro divizija nusprendė jėga jį išvaduoti. Ginti Lukiškių kalėjimą buvo nutarta patikėti 1-ojo pulko savanoriams. Į Vilnių atvyko daugiau nei 100 pareigūnų, kurie saugojo kalėjimą 10 dienų. Tiesa, stoti į mūšį tuomet neprireikė, krizė buvo išspręsta politinėmis priemonėmis.

„Tai buvo unikalu – paskirti čečėną vadovauti tokiai struktūrai. Buvo ir tam tikros rizikos, kita vertus, tuo metu tarp Lietuvos ir Čečėnijos susiklostė geri santykiai. S.Madalovas kai kuriems Lietuvos politikams buvo reikalingas ir kaip tarpininkas“, –  pasakoja buvęs vidaus reikalų ministras (1992–1996) Romasis Vaitekūnas.

Jis vardija ir daugiau sudėtingų to meto situacijų, su kuriomis S.Madalovo vadovaujamas pulkas sėkmingai tvarkėsi arba bendradarbiavo su kitomis institucijomis: Pasienio policijos departamento kūrimas, popiežiaus Jono Paulio II vizitas Lietuvoje 1993 m., pakaunės savanorių maištas.

„Jį dabar kaltina tuo, kad pasinaudojo Jurijaus Borisovo sraigtasparniu, bet mes taip ir darėme –  iš kur tik galėjome gauti kokių nors išteklių, tuo ir naudojomės. 1994 m. susiklostė geri santykiai su Artimosios Pomeranijos ministru, buvau pas juos sykį, S.Madalovas buvo du kartus. Ten mūsų ir klausia: nurašome visą automobilių parką, Vakarų Vokietija mus perginkluoja, norite – padovanosime jums? Taip gavome 300 automobilių su draudimu ir atgabenimu, tereikėjo iš Klaipėdos pasiimti, nemažai gavo ir S.Madalovas. Padėvėti automobiliai tie buvo, bet mes neturėjome ir tokių“, – prisimena tuometis vidaus reikalų ministras.

Seimas – prieš V.Adamkaus veto

Iki pat 2004-ųjų vidaus tarnybos pulkų pagrindą sudarė šauktiniai kariai, kurių čia tarnavo daugiau nei tūkstantis, todėl ne kartą buvo keliama idėja prijungti šiuos pulkus prie kariuomenės. Vis dėlto 2002-aisiais pradėta jų reorganizacija, pamažu pereinant prie profesionalios tarnybos. Tuo metu buvo nuspręsta priimti specialų įstatymą ir pulkus reorganizuoti į Vidaus reikalų ministerijai (VRM) pavaldžią VST.

Tarp tarnybai numatytų užduočių buvo riaušių ir kitų neramumų malšinimas, strateginių objektų ir Lietuvoje apsilankančių svarbių asmenų apsauga, kalinių konvojavimas, dingusių žmonių paieška. VST pareigūnai taip pat teikia pagalbą kariuomenei, policijai ir pasieniečiams, atlieka specialias kovines užduotis, vasarą palaiko viešąją tvarką kurortuose.

2006–2007 m. svarstant tarnybos ateitį Seime susidūrė dvi priešingos pozicijos: arba vidaus tarnybos pulkus perduoti policijos struktūroms, arba steigti atskirą tarnybą – VST. Seimas pasirinko pastarąjį variantą, kurį vetavo Prezidentas Valdas Adamkus, tačiau Seimas V.Adamkaus veto tuomet atmetė.

Tuometis vidaus reikalų ministras Raimondas Šukys „Veidui“ aiškino, kad daugelyje Europos Sąjungos valstybių egzistuoja specialūs padaliniai, skirti ypatingoms užduotims vykdyti, o viena pagrindinių šios tarnybos funkcijų yra gana represinė – atkurti viešąją tvarką po masinių riaušių ar neramumų.

„Turint galvoje, kad policininko paskirtis viešajame gyvenime yra būti tarsi žmogaus pagalbininku ar gynėju, tam tikrose situacijose, kai siaučia minia sirgalių ar chuliganų, pareigūnas su ta pačia uniforma negali panaudoti specialiųjų priemonių, kai nėra kažkokio aiškaus ir konstatuoto nusikaltimo. Priemonių prieš civilius neturėtų imtis pareigūnas, kurį žmogus laiko savo pagalbininku. Tokios pajėgos turi būti ir specialiai parengtos, ypač svarbus kovinis, fizinis pasirengimas, taip pat ir psichologija“, –  gina VST variantą R.Šukys.

Argumentas, kad tokia tarnyba būtina, pasak buvusio vidaus reikalų ministro, buvo Bronzinio kario perkėlimo Estijoje istorija. Estai tokių specialių pajėgų neturėjo ir dėl to kilo rimtų problemų, teko net ikiteisminio tyrimo pareigūnus skubiai mobilizuoti, aprengti uniformomis ir siųsti į gatves rusų riaušių malšinti. Nepakako net specialiųjų priemonių, todėl kreiptasi pagalbos į kitas šalis. Padėti Estijai tuomet ėmėsi ir Lietuva.

Panaši situacija susiklostė ir Lietuvoje, kai 2009 m. pradžioje prie Seimo susirinko naktine mokesčių reforma nepatenkinti žmonės ir chuliganai. Tuomet neramumams numalšinti buvo pasitelki VST pareigūnai.

S.Madalovas sugebėjo vinguriuoti

2007-aisiais, kai sujungus Kauno ir Vilniaus vidaus tarnybos pulkus buvo sukurta VST, jai vadovauti paskirtas pulkininkas S.Madalovas. Kaip teigia R.Šukys, kandidatų, atitinkančių įstatyme nurodytus kriterijus, tuomet buvo keletas, bet S.Madalovas buvo užsirekomendavęs kaip labai principingas, padorus ir kvalifikuotas. Be to, vienas pasirinkimo motyvų buvo ir tas, kad VST vadavietę nuspręsta įkurdinti Kaune. Dėl šių priežasčių abejonių nekilo nei socialdemokratų premjerui Gediminui Kirkilui, nei kitiems Vyriausybės nariams.

Kad tiek metų išliktum Kauno vidaus tarnybos pirmojo pulko, o vėliau VST vadu, nuo pat 1991-ųjų reikėjo turėti politinį užtarimą ir palaikymą tiek tarp dešiniųjų, tiek tarp kairiųjų. Tačiau, kaip „Veidui“ tvirtino buvęs vidaus reikalų ministras R.Vaitekūnas, S.Madalovą visuomet labiau palaikė dešinieji. Šis „Veido“ pašnekovas pabrėžia generolo sugebėjimą diplomatiškai vinguriuoti tarp įvairių politikų, siekiant visokeriopai padėti savo tarnybai.

„Per visą Lietuvos nepriklausomybės istoriją vieni politikai labiau mėgsta Krašto apsaugos ministeriją, kiti – Vidaus reikalų ministeriją, yra toks savotiškas susipriešinimas. Paprasčiausiai jie laukia, kuri struktūra prašaus pro šalį, o tada mes tai sureikšminame. Tai kenkia Lietuvai. Bet S.Madalovas viešai niekada nepolitikavo, nėra nieko pasakęs“, – sakė „Veidui“ buvęs ministras R.Vaitekūnas.

Kita vertus, ilgo S.Madalovo buvimo aukštumoje receptas gali būti ir paprastesnis. Ne paslaptis, kad daugelis VRM struktūrų finansuojamos nepakankamai, tačiau iš VST dėl to jokių skundų ar protestų politikai niekada ir nesulaukdavo.

„Jis yra tikras kariškis, gauna įsakymą ir jį vykdo. VRM, o aš vadovavau per pačią krizę, per didžiausią pinigų trūkumą, didesnių problemų dėl mažesnio finansavimo turėjome su policija – buvo visko: demonstracijų, policininkai vaikščiojo basi ar pakirptais kruvinais sparnais. Su VST ir generolu S.Madalovu taip niekada nebuvo – paaiškini, kad krizė, pinigų nėra, o jis atsako: taip, aš supratau, yra biudžetas, ir vykdysiu, nėra pinigų tai nėra, galbūt bus rytoj“, – pasakoja 2008–2012 m. VRM vadovavęs Raimundas Palaitis.

Pasak jo, tuomet jokios neigiamos informacijos, išskyrus apie pareigūnų muštynes ne darbo metu, nebuvo. Buvęs ministras atmetė ir teiginius, kad VST nebuvo tinkamai prižiūrima ir tikrinama. R.Palaitis dabar aiškina, kad tai darė Valstybės saugumo departamentas. Tuo metu skubos tvarka buvo priimtas ir įstatymas, leidęs pratęsti S.Madalovo galimybę vadovauti, iki jam sukaks 65-eri. Po to R.Palaitis pratęsė terminą net iki 70 metų. Tam pritarė ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„Seimas priėmė įstatymo pataisą ir pakeitė tą tarnybos laiko limitą. Taip tapo galima S.Madalovui pratęsti tarnybą, ji ir buvo pratęsta. Negaliu komentuoti Seimo veiksmų, čia yra 141 tautos atstovas, o ministrai tik vykdo įstatymus“, – tuometį sprendimą komentuoja ministras. Jis nutyli, kad ir pats su bendrapartiečiu R.Šukiu prisidėjo prie kuo skubesnio šios pataisos priėmimo.

Kodėl triukšmas kilo dabar?

Atrodo, kadencijos pabaigoje S.Madalovui nepavyko užtikrinti visiškos VST vadovybės kontrolės. Žiniasklaidoje jau nuskambėjo istorija apie tai, kaip VST priklausančiame Rūdninkų poligone čia treniruotis norėjusi Šaulių sąjunga pernai susidūrė su nedraugiškai nusiteikusiais ir Rusijos kariuomenės uniforma vilkinčiais vieno sostinės šaudymo klubo nariais.

Kai buvo bandoma kreiptis į VST vadus, VST Vilniaus dalinio vadas Sandrius Survila, „Veido“ šaltinių žiniomis, tuomet priminė, kad Vilniuje vadovauja jis, o S.Madalovo į tai nebūtina painioti.

S.Madalovas iš VST vadų buvo atleistas šių metų viduryje. Nepaisant Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos atliekamo tyrimo dėl nenusišalinimo sprendžiant sau artimų asmenų tarnybos reikalus, liepą Prezidentė D.Grybauskaitė apdovanojo jau atleistą iš darbo S.Madalovą ordinu. Nuo tada, kai Šaulių sąjunga informavo valstybės vadovus ir kitas valstybės institucijas apie istoriją su rusiškomis uniformomis vilkinčiais veikėjais Rūdninkų poligone, buvo praėjęs pusmetis. „Veido“ žiniomis, įsikišus Prezidentūrai šis poligonas buvo uždarytas lygiai prieš metus.

Pulkininkas R.Pocius informaciją apie padėtį VST paskelbė netrukus po to, kai sprendimą likti savo poste pranešė ministras Saulius Skvernelis. Vėliau paaiškėjo, kad skandalinga padėtis VST jau kurį laiką stebima, nors surinktą medžiagą apie tai teisėsaugai ketinama perduoti tik kitąmet.

R.Pocius papasakojo ir apie apverktinos būklės BTR šarvuočius, prastą pareigūnų apginklavimą standartų neatitinkančiais automatais „Kalašnikov“, tuščius amunicijos sandėlius, kuriuos dar labiau ištuština nuolat rengiami šou aukštiems valdžios atstovams. Todėl toks R.Pociaus ėjimas gali būti suprantamas ir kaip bandymas atkreipti dėmesį ir galbūt gauti papildomo finansavimo ar paramos.

„Veido“ kalbinti pašnekovai piktai vertino naujojo VST vado ėjimą į viešumą. Visi aiškino, kad tokius dalykus karininkams derėtų slėpti, o su problemomis reikėtų tvarkytis patiems arba kreiptis pagalbos į valdžią. Kita vertus, visi, kurie Lietuvoje yra ką nors veikę, supranta, kad tik viešumas gali priversti politikus imtis greitų ir ryžtingų priemonių pradėti reformas, kurioms VRM sistemoje ypač priešinasi įtakingos profsąjungos.

Akivaizdu, kad S.Madalovo ir panašių pareigūnų veiklos tipas bei metodai labai tiko ir atrodė normalūs pereinamųjų laikų suirutėje, kenčiant nuolatinį nepriteklių, kai pasižymėjęs karininkas gali pagal savo supratimą ir gebėjimus tvarkytis pats, bet tokios ir panašios improvizacijos nebėra pateisinamos praėjus 25-eriems atkurtos nepriklausomybės metams. Lietuvoje galioja ar bent jau turėtų galioti ES standartai ir normos.

Netrukus į Lietuvos knygynus atkeliaus nauja knyga – Tomo Rekio “Sovietų armijoje”. Ypač įdomi ji turėtų būti jaunajai kartai. O “Veidas” siūlo ištrauką iš šio kūrinio.

Mokyklos dvasia

Radiotechnikos mokykloje senių sau ant sprando neturėjome – po pusės metų apmokytus karius išskirstydavo į visas keturias puses, išsiųsdavo į dalinius. Paskui mokyklą pripildydavo naujų šauktinių partija. Tad salagomis mūsų vadinti nebuvo kam, mus net vadino kursantais, nors tai menkai guodė.
Vietoj senių čia mus „dulkino“ (kariuomenėje tai labai jau populiarus žodis, suprantama, sakomas rusiškai, šiurkščiu keiksmu, kurio čia vis dėlto neteikiu) karininkai ir seržantai. Mums tai atrodė blogai, nes dar nežinojome senių reiškimosi formų. Tik nuogirdas, tačiau, kad įsitikintum, reikia viską patirti savu kailiu. Tokia jau žmogaus prigimtis, o armijoje kitokio pasirinkimo ir nebuvo.
Tikruosius senius pažinome vėliau, tarnaudami kariniuose daliniuose. Ir tada mokykla jau nebesirodė tokia bloga. Tačiau mokydamiesi visi savo padėtį lyginome su vakarykšte graždanka, arba civiliniu gyvenimu, tad jautėmės lyg pragare, ir tiek. Nesusimąstydami, kad tikrasis pragaras dar tik laukia, kad jis gali turėti ir savo pakopas, gilyn einančius ratus.
Mokykloje pirmiausia susidūrėme su faktu, kad kareivis gyvena tik pagal komandą. Kokį įsakymą, kokią komandą vykdai šiuo metu? Ką darai, ką dirbi ar kokiu pagrindu ilsiesi? Nėra ir negali būti kareivio šiaip sau. Be komandos kareivis tiesiog neegzistuoja. Kiekviena kario būties akimirka turi būti reglamentuota komanda. Kiekvienam ir bet kokiam veiksmui reikėjo asmeniškai prašytis leidimo, taip pat ir į tualetą. Reikėjo prašyti leidimo net ir kreiptis. Tam buvo žodis „разрешитe!“, „Leiskite kreiptis!“ Tai oficialus kreipimasis į karininkus ir į bet kurį aukštesnio laipsnio kareivį – seržantą (arba salagos į senį – tas pats). Kitaip pradėti kalbos nebuvo galima. Tai ir iš esmės vienintelė kasdienio sveikinimosi forma. Taigi šis rusiškas žodis tartas dažniausiai. Jam pirma vieta – verta jį čia pristatyti!
Taigi armijoje lyg ir kažkas esi, bet kartu tavęs lyg ir nėra. Tavimi disponuoja kiti. Tu esi tik dalis личного состава (karinio personalo). Tą santykį kur kas geriau išreiškia pažodinis vertimas – „asmeninio sąstato dalis“… Kaip kad karys valdo savo ginklą, taip karininkai valdo tą savo personalą. Tai mums į smegenis kalė ir žodžiu, ir raštu. Visa tai ir dar daugiau buvo išdėstyta ustave – Kareivio statute.
Kareivio statutas buvo vienas pirmųjų dalykų, kurį privalėjome išmokti. Tą nedidelę knygelę tarsi kokį katekizmą su poteriais – taisyklėmis ir punktais – reikėjo iškalti atmintinai. Būtent – ne laisvais žodžiais atpasakoti ir gal netgi ką nors suprasti, o įsikalti į galvą taip, kad ir naktį prikeltas galėtum išbelsti to ustavo punktus dar pusiau miegodamas. Tačiau tas mistinis reikalavimas turėjo savotišką prasmę ir pateisinimą.
Reikalavimą mašinaliai iškalti paaiškina vienas toks statuto punktas, pagal kurį kareivis turi atiduoti pagarbą kitam kareiviui ir tuo labiau karininkui, pridėdamas ranką prie kepurės, maždaug ties smilkiniu. Tačiau taip daryti reikia tik dėvint visą karinę uniformą – taigi būtinai su kepure, kaip privalomu uniformos atributu. Be kepurės pagarba vyresniajam atiduodama jau kitaip – pasitempiant, sustingstant kaip pagal komandą „смирно!“ – „Ramiai!“ Tada rankos nuleistos prie šlaunų. Ir jei čia kas padaro klaidą – atiduoda pagarbą ranką pridėdamas prie galvos, ant kurios nėra kepurės, tai gauna pastabą: „К пустой голове рука не прикладывается!“ – „Prie plikos galvos ranka nekeliama!“ – t.y. taip pagarba nereiškiama. Čia įstabu, kad pažodžiui verčiant skamba tiksliau – prie tuščios galvos ranka nekeliama…
Būtent! Skvarbi kariška išmintis taip pagrindžia nepaprastai gilią tiesą: tavo galva iš esmės yra tuščia, o viskas, ką turi, kas tau atstoja smegeninę, yra kareiviška kepurė! Ji yra ustavo reprezentantė, be jos esi tik sustingęs mietas. Be tos kepurės nėra jokio veiksmo, jokio mąstymo! Taigi kepurė išreiškia tikrąją kareivišką esatį – ustavą galvoje vietoj smegenų. Galva be kepurės – tarsi tuščia galva be smegenų… Toks yra idealaus kareivio paveikslas.
Vis dėlto kareivis turėjo šiokią tokią mąstymo ir veikimo laisvę. Ypač pagal vieną liaudišką, visiškai nestatutinį posakį, taikomą tais atvejais, kai gauni komandą kažką padaryti, bet neturi tinkamo įnagio ar daikto. Ir jei purkštauji, kad nėra priemonių, gauni demokratišką patarimą, lyg įsakymą: „Прояви солдатскую смекалку!“ – „Parodyk kareivišką sumanumą!“ Bendrąja prasme tai reiškė teigiamą savybę – kareivio miklumą ir išradingumą vykdant kokį nors įsakymą ar atliekant užduotį. Tačiau konkrečiai tai reiškė: nušvilpk, ko reikia, iš kur tik nori ir įvykdyk užduotį.
Tas visokeriopai skatinamas kareivio sumanumas dažnai sietinas su savotišku mąstymo primityvumu. Pavyzdžiui, darbo užduočiai įvykdyti reikalingas koks nors medinis kuolas, ir jeigu tokio nėra, kareivis paims taburetę, nulauš jos koją ir nusitašys tam kartui kuolą! Arba, tarkime, tau įsakyta išplauti grindis, bet nėra skuduro. Tai ir ieškai, iš kur nugvelbti kokį rankšluostį… Tokios ir bus kareiviško „sumanumo“ apraiškos. Žūtbūt atlikti užduotį, o jau kaip – tavo reikalas! Taip kareivis demonstruodavo absurdišką protavimą, bet kartu ir vienintelį galimą sprendimą duotomis sąlygomis. Kai pagalvoji, tokiai armijai joks priešas nebaisus.
Apmąstant kareivišką „sumanumą“ etiniu požiūriu, vertėtų pridurti, kad socialistinėje sistemoje vagystė buvo suprantama kiek kitaip nei įprasta. Juk socializme viskas bendra. Dėl to tikrovėje neretai kildavo chaosas, kuriame pasitaikydavo tarsi niekam nepriklausančių daiktų. Ir jei niekam nematant ką nors paimi, kaltas nesi. O kareiviui tuo labiau atleidžiama – jis juk neturi privataus intereso, visada tik vykdo kieno nors įsakymą. Kokia tad čia gali būti vagystė? Blogiausiu atveju esi kaltas, kad buvai pastebėtas. Blogai mąstei, vadinasi, tomis savo smegenimis. Pasukti galvą ir yra pagrindinė šio posakio – įsakymo – dalis, nors ir ne pagal ustavą.
Turint omeny vieną pagrindinių ustavo punktų, kad „įsakymas turi būti ne aptarinėjamas, o tik vykdomas!“, galima tarti, kad tuo smekalkos imperatyvu įteisinta vienintelė laisvo mąstymo galimybė neperžengiant geležinių ustavo rėmų. Tos laisvės išraiška tegul ir primityvi, bet tiksli ir teisinga, dar ir su humoro gaidele. Vis dėlto vėliau tarnaudamas patyriau, kad kartais tas kareiviško mąstymo paprastumas visai rimtai paperka savo naivumu ir kitą sykį netgi, kaip sakoma, – vaikų ir kvailių lūpomis kalba tiesa.
Taigi kareivis be ustavo – lyg be smegenų. Ir tą ustavą reikia kažkaip įsikalti į smegeninę ir perkelti į kepurę. Kitaip grėsė bemiegės naktys: už bausmę eini grindų plauti, sniego kasti, tualeto valyti. Atmintinai išmokti visą tą knygelę – ne juokas. Prisipažinsiu, buvo šiek tiek gaila ir pačios smegeninės. Kemši į ją visokį jovalą…

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Liūdna sukaktis: prieš 70 metų, 1943 m. rudenį, Vilniaus krašte savo veiklą ypač suaktyvino lenkų karinė pogrindžio organizacija Armija krajova, nuo kurios nukentėjo tūkstančiai vietos gyventojų, ypač lietuvių.

Neretai rengiamose bendrose mokslinėse konferencijose Antrojo pasaulinio karo įvykiams aptarti Lietuvos ir Lenkijos istorikų pateikiami Armijos krajovos (AK) veiksmų Vilnijoje vertinimai labai skiriasi: lenkams tai žygdarbiai, didvyriška kova dėl laisvės, mūsiškiams – nekaltų žmonių žudymai, plėšimai, bandymai vėl užgrobti šį kraštą. Tad kodėl nuomonės taip skiriasi?
Priminsime, kad 1939 m. rudenį hitlerinė Vokietija, užgrobusi Lenkiją, ten įvedė labai žiaurų okupacinį režimą (beveik tokį pat, koks vėliau buvo TSRS užimtoje teritorijoje), paskelbė, kad Lenkijos valstybė išnyko visiems laikams ir niekada nebebus atkurta. Bet lenkai, ilgų nelaisvės metų užgrūdinti ir pamokyti, nepasidavė: sukūrė galingą, masinį pasipriešinimo judėjimą, kuris buvo remiamas iš Londono. Šis judėjimas iš pradžių vadinosi Ginkluotos kovos sąjunga, o 1942 m. vasarį buvo pavadintas Armija krajova. Tai buvo iš dalies sukarinta partizanų organizacija, vadovaujama iš Varšuvos ir pavaldi Lenkijos vyriausybei.
Vilniaus krašte viso lenkų pogrindžio priešakyje buvo 1942 m. įkurta šios vyriausybės Delegatūra, vadovaujama buvusio gimnazijos direktoriaus, filosofijos daktaro Zygmundo Fedorovičiaus, čia veikė ir AK, pavaldi Delegatūrai. Tačiau jos padėtis buvo kitokia nei Lenkijoje, kitokie buvo ir jos uždaviniai bei veikimo metodai. Negana to, ir keitėsi jie kelis kartus. Iš pradžių emigracinė Lenkijos vyriausybė Londone ir centras Varšuvoje iš AK reikalavo „stovėti su ginklu prie kojos“, t.y. vengti stambesnių ginkluotų operacijų, kol politinė padėtis galutinai paaiškės, taip pat taupyti jėgas lemiamoms kovoms ateityje. Iš esmės taip ir buvo daroma. Tačiau 1943 m. pavasarį padėtis ėmė keistis – tą lėmė keletas svarbių aplinkybių.

Lenkai ir vokiečiai – sąjungininkai?

Pasauliniam karui persivertus į antrąją pusę, ėmė artėti lemiamo rytinių Lenkijos sienų, taip pat Vilnijos likimo sprendimo momentas, o tai skatino lenkus stiprinti savo pozicijas šiame krašte, ruoštis jo reokupacijai. Tiesa, tam labai trukdė lietuviškoji krašto administracija ir vokiečiai, be to, labai trūko ginklų. Bet kaip tik tada atėjo palankus metas šioms kliūtims įveikti: vokiečiai, pablogėjus jų reikalams fronte, ėmė intensyviai ieškoti naujų sąjungininkų, galingesnių ir labiau paklusnių už lietuvius. Prasidėjo represijos prieš mūsų inteligentiją, ūkininkus, o kartu vokiečių įstaigų atstovų – abvero, SS, vermachto atstovų derybos su Armijos krajovos vadovybe dėl abipusio bendradarbiavimo.
Tai, kas dar visai neseniai atrodė absoliučiai neįmanoma, dabar tapo realybe, nes šalių interesai sutapo: AK reikėjo, kad vokiečiai prispaustų lietuvišką krašto administraciją, ir ginklų, vaistų, maisto ji gauti iš niekur kitur negalėjo – tik iš vokiečių. O šiems atrodė, kad stipri, gerai organizuota Armija krajova bus jiems patikima sąjungininkė pirmiausia prieš partizanus, o vėliau gal ir prieš Raudonąją armiją. Maža to, iš vokiečių pusės būta net užuominų, kad lenkų lojalumas, jų pagalba Reichui padės palankiai spręsti jų ateities reikalus po karo.
Žinoma, abiem pusėms tokia sąjunga buvo negarbinga, negraži ir dar rizikinga. Vokiečiai baiminosi, kad jų Armijai krajovai padovanoti ginklai gali būti panaudoti prieš juos pačius – taip galų gale ir įvyko 1944 m. vasarą. O lenkams jų vyriausybė Londone griežtai uždraudė tartis su vokiečiais – juk tiek ji, tiek AK vadovybė Varšuvoje skelbėsi kovojančios antihitlerinės koalicijos gretose.
Tačiau Varšuva buvo toli, Londonas – dar toliau, o AK plėstis, vykdyti iš aukščiau gautus uždavinius (kurių svarbiausias – sustabdyti Raudonąją armiją ties 1939 m. rytine Lenkijos siena, susigrąžinti Vilnių ir Lvovą) reikėjo.
Armijos krajovos aprūpinimas vokiečių ginklais Vilnijoje vyko labai sėkmingai: gavę atitinkamus pranešimus, lenkų partizanai patys pasiimdavo juos iš menkai tesaugomų sandėlių. Vilniaus apygardos lietuvių saugumo viršininkas Aleksandras Lileikis net turėjo fotonuotraukų, kaip vokiečiai ginkluoja AK būrius Šalčininkų rajone.
Beje, bendradarbiavimas tuo neapsiribojo: Armija krajova gaudavo maisto iš SS sandėlių ar iš lenkų valdomų dvarų (su vokiečių žinia), taip pat ir vaistų, ir medicinos pagalbą karo ligoninėse. Be to, lenkų partizanams pažadėta mokėti tokias pat algas, kaip ir lietuvių policijai.
Žinoma, šis sandėris buvo slaptas, bet paslaptis – menka: AK būrių vadai atvirai kalbėjo: „Mes prieš vokiečius nekariaujame, mes – tik prieš lietuvius.“ Greitai tą sužinojo ir lietuvių administracija Vilniaus krašte, policija, mat vokiečiai jai įsakė nepersekioti lenkų partizanų, leisti jiems veikti, jie paleisdavo į laisvę mūsų policijos suimtus AK vadus. A.Lileikis iš vokiečių bandė sužinoti, ką visa tai reiškia, bet, žinoma, nieko nelaimėjo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

JAV armijai nebereikia naujų M1 Abrams tankų, o ir poreikio modernizacijai taip pat nėra. Apie tai JAV Kongrese kovo 7 dieną pranešimą skaitė sausumos karinių pajėgų vadas generolas Ray Odierno.
Tokiai generolo pozicijai pritarė ir JAV Armijos sekretorius John McHugh, kurį citavo leidinys Army Times. Pasak sekretoriaus, dabartinis JAV armijoje esančių Abrams tankų amžius siekia 2.5 metų, o iš anksčiau nupirktų tankų tiekimas pasibaigs tik 2014 metais. Tad artimiausia tankų modernizacija galėtų vykti ne anksčiau kaip 2017 metais.

Ši žinia Kongreso nariams nėra naujiena – jau pernai metais kariškiai bandė politikus įtikinti, jog tankų pirkimas JAV armijai – bereikalingas lėšų švaistymas. Tačiau nežiūrint kariškių pozicijos, pernai metais Kongresas iš biudžeto paskyrė 255 milijonus JAV dolerių 42 naujiems Abrams tankams įsigyti. Motyvas – būtina palaikyti kad ir minimalų užsakymų lygį tankų gamykloje General Dynamics Land Systems.

JAV kariškių skaičiavimu, norint, jog gamykla General Dynamics Land Systems nenutrauktų darbo, per metus minimaliai turi būti pagaminta bent 70 tankų. Laikinas gamyklos sustabdymas kainuotų apie 600-800 milijonų JAV dolerių. Tačiau jei gamykla per tą patį laikotarpį gamins tankus, kurių niekam realiai nereikia, įvertinant visus eksploatacijos kaštus išlaidos sieks iki trijų milijardų JAV dolerių.

JAV armija nenorą priimti naujų tankų motyvuoja dar ir tuo, jog artimiausiuose armijos planuose sunkiosios kovinės technikos junginių mažinimas. Tačiau ką tuomet daryti su General Dynamics Land Systems gamykla ir jos darbuotojais?

Kariškių pasiūlymas paprastas – didinti M1 Abrams tankų eksportą. Šiuo metu JAV tankai Abrams jau yra Egipto, Australijos, Saudo Arabijos, Irako ir Kuveito arsenaluose. Štai 2011 metais JAV su Egiptu pasirašė sandorį, pagal kurį bus parduota 1200 tankų už 1.3 milijardus JAV dolerių. Tiesa, pačiame Egipte veikia atskira M1A1 Abrams tankų surinkimo linija. Dalis detalių tiekiama iš JAV, dalis – vietinės gamybos.

Pernai pasigirdo kalbų, jog 400 Abrams tankų galėtų įsigyti ir Graikijos karinės sausumos pajėgos.

Abrams tankas JAV armijos dalimi tapo nuo 1980 metų ir pakeitė technologiškai pasenusius M60. Abrams tankai sveria apie 54.4 tonas, ginkluotas 120 mm pagrindiniu pabūklu, turi 12.7 mm sunkųjį kulkosvaidį ir du 7.62 mm lengvuosius kulkosvaidžius.

technologijos.lt

JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas (Robertas Geitsas) ketvirtadienį, jog margai Libijos sukilėlių armijai labiausiai reikalingi ne ginklai, o apmokymas kautis su šalies lyderio Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) pajėgomis, tačiau šią užduotį turėtų atlikti kitos šalys.

JAV įstatymų leidėjams reiškiant susirūpinimą, kad ginkluota intervencija Libijoje gali atvesti į aklavietę, R.Gatesas ir aukšto rango Pentagono pareigūnas Mike’as Mullenas (Maikas Malenas) sakė, kad NATO vadovaujamų pajėgų antskrydžiai sudavė skaudų smūgį M.Kadhafi pajėgoms, tačiau dar jų nepalaužė.

R.Gatesas pabrėžė, kad šios karinės misijos tikslas nėra nuversti M.Kadhafi, tačiau prognozavo, kad ekonominis ir politinis spaudimas, taip pat Libijos žmonės, o ne antskrydžiai, galiausiai privers lyderį atsisakyti valdžios.

Prasčiau ginkluotoms sukilėlių pajėgoms traukiantis nuo M.Kadhafi pajėgų puolimo, Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės dabar svarsto, ar būtų galima paremti kovotojus ginklais arba suteikti kitokią pagalbą, sakė R.Gatesas.

Pentagono vadovas aiškino, kad sukilėlių pajėgas yra “padrikos” ir improvizuotos, kurios gauna ginklų iš užimtų režimo armijos karinių sandėlių, tačiau jiems labai stinga kariškių vadovavimo.

“Iš tikrųjų jiems reikalingi mokymai, vadovavimas, kontrolė ir tam tikra nuosekli organizacija”, – R.Gatesas sakė JAV Atstovų Rūmų ginkluotųjų tarnybų komitetui.

Jis pridūrė, kad siekiant apmokyti sukilėlius “turi būti siunčiami instruktoriai, taip pat sudėtingesni ginklai, siekiant juos apmokyti naudotis šiais ginklais”.

Tačiau R.Gatesas pabrėžė, kad JAV vaidmuo šioje kampanijoje yra ribotas ir kad kitos šalys galėtų bei turėtų imtis sukilėlių mokymų bei teikti jiems pagalbą, užuot patikėjus šią užduoti perkrautai JAV kariuomenei.

“Tiesą sakant, juos mokyti ir teikti pagalbą gali daugelis šalių”, – aiškino Pentagono vadovas.

R.Gatesas kampaniją Libijoje visą laiką vertino atsargiai, tačiau neaišku, ar jo komentarai atspindi Baltųjų rūmų poziciją. Pastarieji nurodė tebesvarstantys, ar galima apginkluoti sukilėlius.

M.Mullenas sakė, kad Libijos opoziciją galėtų apmokyti ir apginkluoti arabų šalys.

Tikslių žinių apie sukilėlių pajėgų struktūrą iki šiol sunku gauti, o JAV vyriausybė yra gavusi informacijos tik apie kai kuriuos Libijos rytinę dalį kontroliuojančių kovotojų lyderius, nurodė R.Gatesas.

“Iš tiesų nedaug apie žinome apie šią, mano nuomone, labai padriką, neorganizuotą opoziciją prieš Kadhafi”, – pridūrė jis.

Pentagono vadovas nesureikšmino galimo tarptautinio teroristų tinklo “al Qaeda” poveikio sukilėlių vadams, sakydamas, jog mažai tikėtina, kad ekstremistai “užgrobs” Libijos opoziciją.

R.Gatesas anksčiau buvo Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius ir praeito amžiaus 9-ame dešimtmetyje vadovavo pastangoms apginkluoti Afganistano kovotojus, kurie priešinosi įsiveržusioms Sovietų Sąjungos pajėgoms. Tačiau gynybos sekretorius atsisakė komentuoti CŽV veiklą Libijoje.

JAV Ginkluotųjų pajėgų štabų vadų tarybos pirmininkas M.Mullenas tame pačiame posėdyje sakė, kad per tartpautinės koalicijos bombardavimus buvo likviduota 20-25 proc. M.Kadhafi pajėgų, tačiau “tai nereiškia, kad jis netrukus bus palaužtas kariniu atžvilgiu”.

M.Kadhafi armija, kuri turi tankų ir kitų sunkiųjų ginklų, tebėra gerokai pranašesnė už sukilėlius, nurodė M.Mullenas, pabrėžęs, kad jėgų santykis yra “dešimt prieš vieną” režimo naudai.

Skeptiškai nusiteikę įstatymų leidėjai sakė esantys susirūpinę dėl galimos neaiškios šio karo pabaigos. Jie skundėsi, kad Baltieji rūmai nepasitarė su jais prieš pradėdami šią kampaniją, taip pat reiškė nerimą, jog Libijos lyderis gali likti valdžioje, kai padėtis aprims.

“Aš tiesiog neįžvelgiu, kuo visa tai baigsis”, – sakė senatorė Susan Collins (Siuzan Kolins).

R.Gatesas pažadėjo, kad NATO perėmus vadovavimą šiai kampanijai, JAV kariškių indėlis artimiausiomis dienomis “reikšmingai sumažės”, taip pat sakė, kad “amerikiečių (karių) batų sausumoje nebus”.

Rusija geriau importuos ginklus, nei pirks pasenusius savo gamybos modelius, pirmadienį pareiškė gynybos ministras, kritikuodamas šalies ginklų pramonę, nesugebančią prisitaikyti prie šiuolaikinių standartų.

Interviu savaitraščiui “Russkij Newsweek” gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas sakė, kad Rusija priversta ieškoti ginklų užsienyje, nes artimiausiais metais ginkluotosioms pajėgoms modernizuoti ketina išleisti daugiau kaip 600 mlrd. dolerių.

“Mūsų ginklų pramonė dažnai neatitinka keliamų reikalavimų”, – sakė ministras.

“Šioje situacijoje mes elgiamės kaip vartotojai. Vartotojai tos ginkluotės, kurią tiekia ginklų pramonė. Mūsų įmonės nori gaminti seno modelio ginklus. Mes jų nenorime pirkti”, – sakė jis.

Rusija, antra didžiausia ginklų tiekėja pasaulyje, derasi su Prancūzija dėl galimybės įsigyti “Mistral” klasės karo laivą. Tai būtų jos pirma karinė technika, įsigyta iš NATO valstybės.

Tačiau šiuo metu derybos yra įstrigusios, nesutariant dėl technologijų perdavimo.

“Taip pat atsitiko su “Mistral”. Rusijos karinė pramonė neatitinka dabartinių normų. Todėl mes deramės dėl galimybės įsigyti užsienio karo laivų”, – sakė A.Serdiukovas.

Jis pridūrė, kad Rusija suinteresuota nusipirkti technologijų iš buvusios šaltojo karo priešininkės ir didžiausios ginklų gamintojos pasaulyje – Jungtinių Valstijų, nepatikslindamas, kas tai galėtų būti.

Rusija praėjusį mėnesį pranešė apie savo planus per ateinantį dešimtmetį savo iš sovietinių laikų paveldėtos armijos modernizavimui išleisti 19 trilijonų rublių (613 mlrd. dolerių).

Civilis asmuo, mokesčių inspekcijai vadovavęs A.Serdiukovas, 2007 metais buvo paskirtas Gynybos ministerijos vadovu sudėtingoms reformoms armijoje vykdyti. Jis pripažįsta, kad korupcija ginklų pramonės sektoriuje lieka svarbiausia problema.

“Kai aš atėjau dirbti į Gynybos ministeriją, tai, atvirai kalbant, buvau išgąsdintas ten vykstančių vagysčių masto. Tas pojūtis liko iki šiol. Finansai tvarkomi aplaidžiai, o žmonės lieka nenubausti, nes jų niekas netikrina”, – sakė A.Serdiukovas.

Praėjusį mėnesį prezidentas Dmitrijus Medvedevas padėtį Rusijos ginkluotės sektoriuje pavadino “gana bloga ir gana sudėtinga”.

Tiktai apie 10 proc. Rusijos ginkluotės atitinka moderniai ginkluotei keliamus reikalavimus, o likusioji karinė technika yra dar sovietinių laikų, laikraštyje “Novaja gazeta” rašė karinis ekspertas Pavelas Felgenhaueris .

Ginkluotės įsigijimas – tik viena didžiulės reformos Rusijos ginkluotose pajėgose dalis. Jas paskatino 2008 metų karas su Gruzija, atskleidęs, kad reikia pakeisti pasenusią valdymo struktūrą, nesikeičiančią nuo 1945 metų.

Tačiau nepaisant didžiulių išlaidų ginkluotei, A.Serdiukovas pripažino, kad Rusija kol kas atidėjo planus pereiti prie visiškai profesionalios armijos, kaip tai yra padariusios kitos Didžiojo aštuoneto (G-8) šalys, dėl lėšų stokos.

“Mes iš tiesų galėjome atsisakyti perginklavimo ir pinigus išleisti kontraktinės tarnybos plėtrai. Tačiau tada turėtume šiuolaikinių reikalavimų neatitinkančius ginklus ir techniką”, – sakė ministras.

Ministras sakė, kad ankstesni bandymai buvo nesėkmingi, nes armija nebuvo pasirengusi pasiūlyti kariams deramo atlyginimo. “Buvo aišku, kad joks kareivis kontraktininkas nenorės tarnauti armijoje už 7 tūkst. rublių (167 eurus), jeigu kitur jis gali uždirbti mažiausiai 15 tūkst. rublių”, – sakė A.Serdiukovas.

Nuo 1991 metų, kai žlugo Sovietų Sąjunga, sukurti profesionalią Rusijos armiją buvo mėginama tris kartus. Tada beveik 4 mln. žmonių turėjusi armija šiandien turi tik milijoną karių.

Šiandien, siekiat užpildyti karių gretas, tarnyba armijoje trunka vienerius metus.