Apie europines vertybes (taip pat ir materialiąsias), iššūkius naujai Lietuvos Vyriausybei ir visai ES, kuri nebegali apsimesti, kad jai nereikia keistis, ir kitos naujojo Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovo Arnoldo Pranckevičiaus įžvalgos – „Veido“ interviu.

Aušra LĖKA

– Europos Komisija (EK) jau ne pirmus metus įspėja Lietuvą, kad jai yra  pavojaus įstrigti vidutiniokės sta­tuse, ir teikia rekomendacijas, kaip nuo to gelbėtis. Ligšiolinė Vyriausybė ne itin uoliai jas vykdė. Į ką naujai Vyriausybei siūlytumėte atkreipti didžiausią dėmesį?

– Lietuvos Vyriausybė pati puikiai žino, ko iš jos tikisi Lietuvos žmonės ir kokius lūkesčius jie išreiškė per neseniai įvykusius rinkimus. Čia EK matymas daug kur sutampa su naujos Lietuvos Vyriausybės programa: tiek Lietuvai, tiek visai Europai labai svarbu socialinės atskirties mažinimas ir tolygesnis įvairių regionų vystymasis.

Nepriteklių patiriantys, darbo neturintys žmonės nusivilia visa politine sistema, savo valstybės ir Eu­ro­pos institucijomis, o tai leidžia populistinėms jė­goms įgauti stiprybės ir svorio. Tad kiekvienos atsakin­­gos ir ne tik apie savo išlikimą, bet ir apie savo pa­­­likimą galvojančios Vyriausybės darbas – visų pir­ma spręsti įsisenėjusias socialinės atskirties mažinimo, sveikatos apsaugos ir švietimo problemas. Visos jos susijusios su ekonomine gerove, ekonomikos au­gimu, ypač Lie­­­tuvos kontekste – ir su švietimu, aukštojo mokslo sistema. Būtent švietimo kokybė gali ne tik tiesiogiai paskatinti ekonomikos augimą, bet ir leisti šaliai įsiveržti į pirmaujančių modernių, mokslo tyrimus at­liekančių ir gebančių juos pritaikyti valstybių ratą.

Linkėčiau visais tais klausimais neprarasti entuziazmo, rasti savitarpio dialogą tarp pozicijos ir opozicijos, tarp visų visuomenės sluoksnių. O EK atstovybė Lietuvoje pasirengusi padėti, geriau išaiškinti ir EK, jos pirmininko Jeano Claude’o Junckerio de­šimt politinių prioritetų, kurie didžiąja dalimi atliepia Lietuvos interesus. Tai visų pirma darbo vietų kūrimas, investicijų pritraukimas, energetinė sąjunga, kad Baltijos šalys nustotų būti Europos energetinė sala: reikia baigti nutiesti energetikos infrastruktūros jungtis tiek su Lenkija, tiek su Švedija, už­tikrinant bendrą vidaus energetikos rinką ir daug stipresnį mūsų, kaip ES, gebėjimą derėtis ir tartis su išorės energijos tiekėjais.

Lietuvai taip pat be galo įdomus bendros skaitmeninės rinkos kūrimas, kur tokia dinamiška startuolių terpė ir tiek daug jaunų, ambicingų, išmanių žmonių, norinčių gyventi išmanioje visuomenėje. Ir, ži­noma, stipresnė migracijos politika, ne tik sprendžiant labai jautrias ir sunkias pabėgėlių perskirstymo ir integracijos problemas, bet ir užtikrinant ES sie­­nų apsaugos klausimą ir geriau kontroliuojant mig­­racijos srautus. Tai svarbu ne tik Viduržemio, bet ir Baltijos jūros vals­tybėms, kurios gyvena gana ne­ramiame Rytų re­gio­ne, šalia vykstant Ukrainos ir Rusijos konfliktui, esant vis dar įtemptai geopolitinei situacijai.

Visiškai akivaizdu, kad naujosios Sauliaus Skver­nelio Vyriausybės ir J.C.Junckerio EK prioritetuose daug bendrų taškų, bendrų vizijų ir bendrų darbų, ypač dabar, kylant grėsmių tiek Europos viduje, tiek išorėje ir stengiantis bendromis pastangomis išgelbėti bei sustiprinti Europos projektą.

– Minėjote atotrūkio tarp regionų mažinimo svarbą. Ar įmanoma iš kitų šalių patirties prognozuoti, kaip atrodys ES finansinė pagalba Lietuvai po 2020-ųjų, kai Lietuva jau bus perbraižiusi savo teritoriją į du regionus – Vilniaus ir kitą teritoriją?

– Derybos dėl kito finansinio laikotarpio prasidės jau 2017–2018  m. Skaičių palyginti negaliu, nes tai bus derybų objektas, priklausys, kokie bus Lietuvos ir kitų ES valstybių augimo tempai.

Daugelis kitų valstybių savo teritoriją yra suskirsčiusios net į kelis regionus. Sostinių regionai labiau iš­sivystę, pagal gyvenimo lygį viršija 75 proc. ES vi­dur­kio, Vilnius turbūt taip pat atitiktų šią kategoriją. O kitas Lietuvos regionas pretenduotų toliau gauti didelę ir svarbią ES paramą. Tačiau reikia pa­brėž­ti: kad ir koks būtų regionų perskirstymas Lie­tu­­voje, ji išliks ES struktūrinių ir sanglaudos fondų gavėja, tie procesai vyksta laipsniškai.

Žinoma, ir Lietuvos indėlis į ES biudžetą didėja, kas rodo valstybės brandą, pažangą, ekonominį au­gimą. Bet vis tiek dar ir po 2020 m. Lietuva tikrai gaus svarbią ES injekciją, ir labai svarbu, kad tuo efektyviai pasinaudotų.

Bet svarbu ir priminti, kad į ES įstojome ne tik dėl finansinės paramos. Nereikia užmiršti pažvelgti į daug didesnę buvimo ES prasmę ir tikslą. Tai ne tik pinigai, kurie, be abejonės, labai svarbūs regionams, jų vystymuisi, keliams, mokykloms, žemdirbiams, mokslo tyrimo institutams. Tai – ir buvimas laisvoje bendrijoje, laisvoje bendruomenėje, kur mes visi, kaip ES piliečiai, naudojamės ES laisvėmis, kurias jau priimame kaip natūralų dalyką.

Kai susitinku su Ukrainos ar Gruzijos atstovais, jų akyse matau didžiulį nerimą ir viltį. Kiek daug pa­stangų įdėjo šios šalys, kad gautų galimybę turėti bevizį režimą. Kartais užmirštame, kokioje privilegijuo­toje šeimoje esame. Lietuva – ES branduolio vals­­tybė: esame ir euro zonos, ir Šengeno grupės na­rė, naudojamės visomis įmanomomis ES piliečio tei­sėmis: laisvai keliauti, dirbti, mokytis bet kurioje ES valstybėje. Tai be galo svarbi nauda, kurią gauname iš narystės ES.

Norisi, kad diskusijoje ir derybose dėl naujojo finansinio laikotarpio natūraliai kintančioje proporcijoje tarp Lietuvos įnašo ir pajamų iš ES biudžeto matytume daug didesnį paveikslą ir suvoktume, jog alternatyvos narystei ES nėra, o jei kas mano, kad yra, tai ji nuo mūsų į Rytus, Eurazijos Sąjungoje, kur ne tik niekas nekalba apie struktūrinius fondus ir išmokas žemdirbiams, bet žmonės bijo dėl savo laisvės, savo ateities, savo saugumo. Tad kartais mums irgi reikėtų pagalvoti, kas svarbiausia šiame neramiame ir iššūkių pilname pasaulyje.

– Paminėjote Ukrainą, Gruziją. Kodėl stringa ES Rytų partnerystės projektas, net šio projekto „pirmūnėms“ nepavyksta pakartoti Baltijos šalių sėkmės istorijos? Kokias tendencijas prognozuotumėte artimiausiais metais?

– Manau, Ukrainai, Gruzijai, Moldovai nepasisekė, nes jų politiniai lyderiai ir visuomenės uždelsė apsispręsti dėl europinės integracijos kelio. Baltijos valstybių sėkmės istoriją lėmė ir tai, kad visos trys valstybės – ir visuomenės, ir politinės klasės, tiek dešinė, tiek kairė – nuo pat nepriklausomybės paskelbimo ir Sovietų Sąjungos sugriuvimo puikiai žinojo, kur nori būti, apsisprendė dėl krypties ir nepaisant, ko­kios ideologinės pakraipos būdavo vyriausybės, ta kryptis buvo išlaikoma, buvo siekiama narystės tiek ES, tiek NATO, net nežinant, ar ji bus reali.

Prisiminkime 1994–1995 m., kai Baltijos šalys pir­­­mą kartą kreipėsi laiškais, prašydamos pradėti derybas dėl narystės tiek ES, tiek NATO. Buvo be galo daug skeptikų, ypač Berlyne ir Paryžiuje, abejojančių, ar tai kažkada įvyks. Didelė Rusijos opozicija mūsų narystei atrodė kaip neįveikiama siena. Ta­čiau per dešimt metų vidinė konkurencija, Va­karų valstybių pagalba, ES rekomendacijos padėjo atlikti visus reikalingus darbus, matant narystės ES pers­pektyvą mobilizuotis, reformuotis ir 2004 m. įstoti į abi organizacijas. Žiūrint iš šios dienos perspektyvos tai atrodo kaip stebuklas.

O Oranžinė revoliucija Ukrainoje ar Rožių Gru­zijoje įvyko beveik 14 metų vėliau nei atkurta Lie­tuvos nepriklausomybė. Net atėjus į valdžią proeuropinėms vyriausybėms buvo daug stovėjimo vietoje, gręžiojimosi atgal. Ukrainos prezidentas Vik­toras Janukovyčius bandė melžti abi karves – tiek ES, tiek Rusijos, flirtuojant su abiem, taip siekdamas išlaikyti savo valdžią ir savo pinigus, o savo valstybę įstumdamas gal net į didžiausią šalies istorijoje krizę, kuri kainavo Krymo aneksiją, karą Don­base. Bet tai ir sustiprino Ukrainos visuomenės ap­si­sprendimą, dabar jau galutinį, iš tikrųjų integruotis į Vakarų struktūras.

Tačiau laikotarpis dabar nepalankus ir tuo požiūriu, kad pati ES išgyvena didelę egzistencinę savo krypties, vizijos krizę ir pačioje ES šiuo metu svarbiausias darbas – sustabdyti ES dezintegraciją. Esant tokiai situacijai bet kokia kalba apie ES plėtrą yra neįmanoma, ir tą suvokia ne tik ES, bet ir Rytų partnerystės šalys. Todėl tokioje nelengvoje si­tua­cijoje koncentruojamasi į tai, ką galima padaryti: tai asociacijos, laisvosios prekybos sutartys, bevizis režimas. Tai svarbios ES dovanos šioms šalims, bet kartu ES tikisi kardinalių ir sisteminių reformų visose trijose asocijuotose valstybėse, ypač kovojant su ko­rupcija, nusikalstamumu, stiprinant teisės sistemą, teismus, visuomenės pasitikėjimą institucijomis, iš esmės išgyvendinant iš politinės kultūros oligarchinius modelius, korupcinius procesus.

– Ar likusios Rytų partnerystės šalys paliktos kitos pusės įtakos sferai?

– Ir su kitomis trimis Rytų partnerystės šalimis ES išlaiko atvirumą, bet joms pačioms palieka apsispręsti dėl bendradarbiavimo intensyvumo ir integracijos gylio. Po Krymo aneksijos, karo Donbase įsivyravo didesnis realybės suvokimas, sumažėjo per daug idealistiniai lūkesčiai, bet padidėjo koncentracija į konkrečius ir pragmatiškus darbus, kuriuos galime įgyvendinti.

ES priėmė sprendimą diferencijuoti savo požiūrį į Rytų partneres. Drauge tai nuima įtampą nuo kai kurių valstybių, pavyzdžiui, Armėnijos, kuri buvo priversta nepasirašyti asociacijos su ES sutarties, iš­keisti modernizaciją į saugumą dėl Kalnų Kara­bacho klausimo. Tai nuima įtampą ir nuo santykių su Azerbaidžanu, kuris nuo pat pradžių Rytų part­nerystės su ES programą matė kitaip nei kitos jos šalys, niekada nesiekė asociacijos sutarties ar narystės ES, o matė partnerystę per pragmatinį ekonominį bendradarbiavimą.

Narystės nė vienai Rytų partnerystės valstybei niekada nebuvo pažadėta, bet niekada tokia galimybė nebuvo ir paneigta, nes kiekviena valstybė, kuri yra Europoje ir atitinka Kopenhagos kriterijus, turi galimybę siekti įstoti į ES.

– Tačiau tendencijos atvirkštinės. Ar „Brexit“ labiau įkvepia pasekti Didžiąja Britanija ar, atvirkščiai, matant britų sutrikimą nuo panašių procesų atbaido? Kas daroma, kad ES vėl taptų šalių klubu, į kurį veržiamasi, o ne iš kurio norima pabėgti?

– Galimybė iš ES išeiti tik parodo, kokia savanoriška yra ši sąjunga, priešingai nei Sovietų Sąjunga, su kuria kai kurie žmonės ją lygina. Net šaliai nusprendus išeiti visi gerbia tą pasirinkimą.

Bratislavos ir kituose susitikime ES šalių vadovai labai aiškiai pasakė, kad vienas svarbiausių uždavinių – išlaikyti ES vienybę 27 valstybių derybose su Didžiąja Britanija ir kiek įmanoma sustiprinti ES pamatus, išvengti tolesnio jos byrėjimo. Apie tai Europos šalių lyderiai kovo mėnesį tarsis ir Romoje, kur bus priimta deklaracija dėl ES ateities, jos vizijos, kaip ES narės nori ją reformuoti. O ji negali nesikeisti, nes gyvename jau pasikeitusiame pasaulyje, ir būtų saviapgaulė tai neigti.

Kaip pabrėžia ES vadovai, ne ES sukūrė valstybes nares, o valstybės narės sukūrė ES, ir būtent jos šiandien turi atsakyti į klausimą, ar jos nori, kad ES išliktų, ir kokia. Dabar mūsų atstovybės, atstovybių kitose sostinėse, Europos komisarų uždavinys yra kiek įmanoma stiprinti dialogą ir diskusiją valstybėse narėse, nes bene vienintelis būdas išsaugoti ES – iš naujo atgauti pasitikėjimą Europa ES akcininkėse – valstybėse, o ne Briuselio burbule.

– Kokius prognozuojate rinkimų Vokietijoje, Pran­cū­zijoje rezultatus?

– Nenorėčiau spekuliuoti, kaip baigsis rinkimai Vokietijoje,  Prancūzijoje, Nyderlanduose. Jie labai svar­būs, gali turėti gana lemiamos reikšmės Eu­ro­pos krypčiai ir mūsų visų ateičiai. Bet tikiu, kad eu­ropiečiai turi labai gerą istorinę atmintį, puikiai at­simena Antrojo pasaulinio karo pasekmes, ypač šia­me regione visu kūnu jaučia tiek kibernetines, tiek hibridines atakas, informacinį karą, bandymą tiek iš išorės, tiek iš vidaus sugriauti mūsų pasitikėjimą laisvu pasauliu, įvaryti baimės. Tad norisi tikėti, kad visuomenės supras, kas iš tikrųjų yra tikrosios vertybės, ir savo rankomis nesugriaus pasitikėjimu, laisve ir teise grįstos bendruomenės, kurią visos valstybės narės juvelyriškai kūrė pastaruosius 70 metų. Būtų labai apmaudu, jei europiečiai, kurie, nepaisant teroro aktų ir kitų konfliktų gyvena vis dar pačiame saugiausiame ir pačiame tur­tingiausiame pasaulio regione, savo rankomis su­griautų pačių sukurtą stebuklą.

– Kokia buvo ES klaida, kad tiek daug europiečių nebenori, jog jų šalys būtų ES? Kas toje vizijoje, kurią ketinama priimti kovą?

– Visame Vakarų pasaulyje siaučia globali populizmo audra. Esminė to priežastis – minėta socialinė atskirtis visuomenėse, neišspręstos kai kurios giluminės problemos. Antra priežastis – kai kurių visuomenės sluoksnių pasimetimas globalizacijos procese, informacijos sraute, kuris toks didžiulis ir globalus, kad jame galima nebeatskirti, kas yra tiesa, o kas melas. Kaip sako mokslininkai, gyvename „post-truth“ pasaulyje, kuriame vis daugiau lemia žmonių emocijos, bet ne racionalus protas ir kritinis mąstymas, o tai neretai pasireiškia rinkėjų elgesiu per rinkimus: nerimas, o kartais ir pyktis nukreipiamas į nacionalinę vyriausybę, bet dažnai taikiniu tampa ir ES. Tai patogus kai kurių Europos politikų retorikos objektas, stengiantis išlaikyti populiarumą. Bet tai neatsakingas žaidimas, nes kertama šaka, ant kurios visi sėdime. Per tokį europinių pasiekimų „nacionalizavimą“ ir nacionalinių problemų „europizavimą“ permetant kaltę Briuseliui galiausiai šaunama sau patiems į koją, silpninama visa Europa.

Tad labai daug veiksnių – ir pačių žmonių nusivylimas, ir atminties stoka, ypač Vakarų valstybėse ne­įvertinimas to, ką turime, populistų gebėjimas perimti šią strateginę erdvę iš tradicinių politikų, kurie praradę ryšį su rinkėjais. Yra ir dar viena priežastis – išorės jėgos, kurios padeda šiems procesams labiau stiprėti ir gilėti tiek per informacinį karą, tiek per finansines injekcijas kai kurioms politinėms jėgoms. Šių aspektų visuma ir pagimdo Nigelo Farage’o Di­džio­joje Britanijoje, Marine Le Pen Prancūzijoje, „Penkių žvaigždžių“ judėjimo Italijoje ar „Auksinės aušros“ Graikijoje fenomeną. Pirmą kartą praėjus tiek metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos Eu­ro­poje vėl ky­la ksenofobijos, ultranacionalizmo, rasizmo, ho­mo­­fobijos, antisemitizmo banga – visa tai, ką manėme seniai palaidoję istorijos kapinyne.

– Stebėtinai daug Vakarų politikų ėmė mylėti Vladimirą Putiną. Kokios vis dėlto priemonės gali būti efektyviausios atgrasant Rusiją nuo jos agresyvios politikos?

– Galima pasakyti – ES pagaliau atsibudo. Rusijos ir Ukrainos konfliktas paskatino šį atsibudimą, prie to prisidėjo referendumo Didžiojoje Britanijoje rezultatas, baimės, išsakytos Vokietijos ir Prancūzijos žvalgybų, įvardijant konkrečiai Rusijos vaidmenį tų valstybių politinėse sistemose ir kibernetinio saugumo konteks­te, vis didėjantis noras JAV Kongrese pradėti tyrimą dėl Rusijos įtakos prezidento rinkimų kampanijoje.

Lietuvos žmonėms tai atrodo pavėluota reakcija, tačiau tose valstybėse tai nauja ir fundamentalu. Man pačiam teko ketverius metus gyventi JAV, porą metų mokytis Prancūzijoje, ir mačiau, kad net politiniu ir saugumo tarnybų lygmeniu supratimas apie Rusijos keliamą grėsmę ten visai naujas.

J.C.Junckeris savo kalboje rugsėjį Strasbūre saugumo ir gynybos stiprinimą įvardijo kaip vieną ES prioritetų per ateinančius kelerius me­­tus. Tai ne tik naujai kuriamas gynybos fondas, bet ir didesnis dė­mesys mokslui ir tyrimams gynybos srityje, pakrančių apsaugai, migracijos politikai, kibernetiniam ir informaciniam saugumui.

Daugiau dėmesio bus skiriama geresniam žvalgybos tarnybų darbo koordinavimui, dalijimuisi in­for­macija. Tai svarbu ne tik kovojant su informaciniu propagandiniu karu, kuris siaučia visoje Eu­ro­poje, bet kartu ir bandant užkirsti kelią teroro ata­koms Vakarų valstybėse.

EK, matydama tas grėsmes, įsteigė pirmą ES is­to­rijoje tarnybą „East StratCom team“, kuri tiesiogiai dirba su kontrpropaganda, analizuoja iš Rusijos plau­kiančius mitus, juos demistifikuoja ir kartu ban­do padėti tiek ES lyderiams, tiek visuomenei atskirti, kur ir kaip skleidžiama propaganda iš Maskvos.

– Kaip manote, ar Europoje migracijos krizės sprendimo klausimu 2017 m. ES bus pasiektas konsensusas, ar kaip tik tai bus vis labiau skaldantis ir priešinantis veiksnys?

– Nors krizė be galo skausminga ir įnešusi daug skaudulio tarp šalių, ji padėjo subręsti kaip sąjungai, susitelkti ir apsispręsti, kad šiai problemai turime turėti bendrą atsaką ir supratimą, kad Šengeno siena yra ben­­dra, ne tik Graikijos, Italijos ar Lietuvos, kad visų m­ū­sų pareiga ją ginti, o žmogui, bėgančiam nuo karo, tu­­rime suteikti prieglobstį, kurį numato Ženevos kon­vencija ir mūsų, kaip europiečių, žmogaus teisių su­vokimas.

EK tikisi, kad iki 2017 m. pabaigos didžioji dalis suderėtų pabėgėlių bus perskirstyta. Procesas vyksta lėtai, bet pagaliau įsibėgėja. Pakrančių apsaugos tarnybos ir karinės misijos „Sofija“, kurios užduotis bu­vo sustabdyti nelegalų pabėgėlių srautą iš Turkijos į Grai­kiją, kur dėl nelegalus žmonių pergabenimo verslo prarasta daugybė gyvybių, planas pavyko. Dėl su­sitarimo su Turkija ir daug geresnės pakrančių ap­sau­gos šiandien srautas tarp Turkijos ir Graikijos su­mažėjęs tūkstantį kartų. Didžiausia pabėgėlių krizė suvaldyta. Tačiau tai tik laikini saugikliai, kuriuos reikės pakeisti permanentiniais sprendimais. Svarbu sutarti dėl bendrų migracijos ir pabėgėlių politikos aspektų, kad ateityje tokios krizės neužkluptų mūsų nepasirengusių.

– Kaip Lietuvai šioje srityje vykdyti įsipareigojimus ES, jei atvykę čia pabėgėliai pabėga į turtingesnes šalis?

– Lietuva įsipareigojusi priimti 1105 pabėgėlius, kol kas perkelta palyginti nedaug, bet šis procesas įsibėgė­ja. Kai kurie jų nori vykti į kitas ES šalis, bet ES tai­­syklės griežtos – antrinis pabėgėlių judėjimas ri­bo­­­ja­mas. Jų apsauga ir su tuo susijusios teisės dirbti, pre­tenduoti į socialinę apsaugą negali galioti kitoje vals­tybėje, nei toje, į kurią jie perkelti. Tai svarbu jiems išaiškinti.

O Lietuvos institucijos deda nemažai pastangų skatindamos spartesnę pabėgėlių atranką Italijos ir Graikijos centruose, stengdamosi jiems sukurti sąlygas Lietuvoje. Tam reikia ir vietos gyventojų supratimo, atvirumo, pakantumo, ištiestos pagalbos rankos. Būtų neteisinga nuo karo bėgančius žmones matyti kaip grėsmę, kaip atimančius socialines garantijas iš vietinių, nes tai nėra niekaip susiję su vietos išmokomis – šiai konkrečiai programai pinigus skiria ES. O jei šie žmonės gerai integruojasi, jie gali tapti visuomenės dalimi, darbo jėga. Ypač Lietuvoje, kuri išgyvena didžiulę demografinę krizę ir turi šią problemą spręsti žaibiškai, tai gali būti didelis privalumas.

– Kokių pokyčių gali atsirasti JAV ir ES santykiuose po Donaldo Trumpo pergalės?

– Skaitant J.C.Junckerio ir Europos Vadovų Tarybos pirmininko Donaldo Tusko laišką išrinktajam JAV prezidentui D.Trumpui tarp eilučių matyti, kad ES suinteresuota išlaikyti stiprų strateginį ryšį su JAV – artimiausia partnere pasaulyje, su kuria turime daugiausiai bendrų vertybių tarptautinės teisės, saugumo, gynybos, prekybos ir kitose srityse. Tad yra di­džiu­lis suinteresuotumas dirbti su nauja JAV administracija.

Yra didelių lūkesčių, kad JAV išlaikys strateginį dėmesį ES, kad Europos saugumas liks svarbus ir atitiks JAV nacionalinį interesą, kad bus svarbūs ir kiti tarptautiniai įsipareigojimai. Nors šiuo metu įsivyravusi pauzė dėl ES ir JAV investicijų ir prekybos sutarties, ES lyderiai demonstruoja atvirumą tas derybas tęsti. ES ir JAV turi panašių iššūkių ir labai daug bendro darbo ir bendrų interesų.

Arnoldas Pranckevičius / BFL/Š.Mažeikos nuotr.

Dabar egzistuoja labai aiški sistema, kaip turėtų vykti apsikeitimas „pabėgėliais“ į tikruosius pabėgėlius. Per porą mėnesių  pabėgėlių srautas iš Turkijos į Graikiją sumažėjo beveik 80 proc., tad susitarimas veikia. Bet išlieka klausimas: ar šis susitarimas veiks laikinai, ar tai bus sisteminis pokytis?

Arnoldas Pranckevičius, Europos Parlamento pirmininko patarėjas

Niekas dabar nėra pasirengęs derėtis dėl naujų pabėgėlių skaičių ar naujų finansinės pagalbos skaičių, nes susitarimas labai neseniai buvo pasiektas ir yra labai aiškus. Ir taip, jis labai ambicingas. ES prisiėmė daug įsipareigojimų, bet daug jų prisiėmė ir Turkija. Dėl to Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano pyktis dėl mūsų nepritarimo vizų liberalizavimo sutarčiai yra sunkiai paaiškinamas, nes Turkija pritardama tam paketui įsipareigojo įgyvendinti ir visas nuostatas dėl vizų liberalizavimo sutarties.

Kaip galima įtikinti Europos Parlamentą ir valstybes ES nares pritarti vizų liberalizavimui, kai Turkija net nėra įgyvendinusi minėtų reikalavimų ir imasi tokio šantažo.

Kol kas Turkija nėra iki galo įgyvendinusi visų reikalavimų, kurie yra visiškai aiškūs ir vieši. Vienas svarbiausių reikalavimų – antiteroristinio įstatymo pakeitimas, kuris, mūsų požiūriu, yra esminis, nes šiuo įstatymu prezidentas R.T.Erdoganas naudojasi kovodamas prieš opoziciją ir laisvą žiniasklaidą Turkijoje. Tai tiesiogiai susiję su demokratija ir teisės viršenybe, bendrai – Turkijos patikimumu.

Bet prezidentas sako, kad nekeis šio įstatymo, ir reikalauja vizų režimo liberalizavimo be šio pakeitimo. Taip negali būti. Arba viskas įgyvendinama, arba nieko. Kaip galima įtikinti Europos Parlamentą ir valstybes ES nares pritarti vizų liberalizavimui, kai Turkija net nėra įgyvendinusi minėtų reikalavimų ir imasi tokio šantažo: „Jeigu jūs nepriimsite, mes atversime vėl pabėgėlių srautą į Europą.“

Briuselyje nėra nė vieno žmogaus, kuris nuoširdžiai tikėtų, jog iki birželio mėnesio pabaigos pavyks įgyvendinti visus įsipareigojimus, kad turkai gautų bevizį režimą.

Tai labai pavojinga situacija, bet kol kas tiek Europos Komisijos vadovo Jeano Claudo Junckerio, tiek Europos Parlamento pirmininko Martino Schulzo pozicija yra tokia: mes laikomės savo principų ir savo standartų. Turkijos byla Europos Parlamente yra įšaldyta ir liks tokios būsenos, kol Turkija neįgyvendins savo įsipareigojimų. Žodžiu, vyksta žaidimas „kas pirmas mirktelės“.

Tad birželio mėnesį sutarta vizų su Turkija liberalizavimo data yra nelabai reali. Turbūt ir Turkijos vadovybė tai supranta. Greičiausiai bus susitarta tą terminą pratęsti. Briuselyje nėra nė vieno žmogaus, kuris nuoširdžiai tikėtų, jog iki birželio mėnesio pabaigos pavyks įgyvendinti visus įsipareigojimus, kad turkai gautų bevizį režimą. Kiti susitarimai vykdomi: finansinė parama kaupiama ir skiriama Turkijai, prasidėjo derybos dėl narystės ir kai kurie narystės derybų punktai jau yra atšaldyti. Taigi susitarimų paketas vykdomas, bet nevisiškai.

Kita vertus, tai, ką Turkija padarė migracijos kontekste, yra labai daug. Tai visi įvertina. Pakanka fakto, kad ji sugebėjo priimti ir įkurdinti stovyklose 2,5 mln. pabėgėlių. Sąlygos šiose stovyklose – labai padorios. Žmonės gali ne tik gyventi, bet ir visavertiškai jaustis, tarkim, net mokytis.

E. Labanausko nuotr.

Evaldas LABANAUSKAS

Specialiai „Veidui“ iš Graikijos

„Gėda šveicarams, kurie sutiko sumokėti baudą, užuot priėmę žmones. Jiems tikrai turėtų būti gėda“, – emocingai kalbėjo Fotis, graikas, padedantis pabėgėliams. Tokios nuotaikos dėl pabėgėlių vyrauja Graikijoje, kurioje šiuo metu yra įstrigę apie 44 tūkst. pabėgėlių.

Kavala – nedidelis miestas Šiaurės rytų Grai­­kijoje, Egėjo jūros pakrantėje. Į miestą nuo kalno žiūri senosios pilies sienos, aplink – baltų namų su raudonais stogais skruzdėlynas. Dar viena miesto įžymybė – akvedukas, kurio pamatus, tikėtina, mūrijo romėnai.

Graikai patys ne kartą yra buvę pabėgėliais ir žino, kaip tai būna sunku.

Pagal gyventojų skaičių Kavala prilygsta mū­­­siškiam Alytui, o ir susiduria su panašiomis problemomis – nelengva ekonominė situacija, gy­ventojų mažėja. Vietiniai skundžiasi, kad vi­są turistų grietinėlę nugriebia pietinė Graikija ir salos. Alytiškiai tikriausiai irgi pavydi Pa­lan­gai ar Druskininkams. Taigi Kavala – niekuo per daug neišsiskiriantis gražus Graikijos miestas.

Vis dėlto išskirtinis jis tapo praėjusiais me­tais.

Atsidūrė pabėgėlių maršruto centre

„Pirmoji pabėgėlių banga iki Kavalos atsirito praėjusią vasarą, – pasakojo vietos žurnalistas Anastasios Markoulidis. – Pagrindinis jų maršrutas buvo Izmiras (Turkija)–Graikijos salos–Pirėjo arba Kavalos uostai. Tuomet autobusais į Idomenio, pasienyje su FYROM (Ma­kedonijos Respublika – E.L.), apylinkes.“

Netrukus vietos gyventojai ėmėsi organizuoti pagalbą pabėgėliams: siūlė atsigerti, už-kąs­ti, dalijo drabužius, teikė medicininę pa­galbą.

„Mes pradėjome veikti praėjusių metų rugpjūtį, kai pirmieji pabėgėliai pradėjo atvykti į Ka­valą ir iš čia traukdavo į Skopję (Ma­ke­do­nijos Respublika). Iš pradžių siūlėme pačių bū­tiniausių dalykų – vandens, sulčių, duonos, su­muš­tinių, – prisimena Efi Loiza, viena iš Ka­va­los savanorių, iki šiol aktyviai padedančių pa­bė­gėliams. – Jiems einant ir einant suvokėme, kad šiems žmonėms reikia daugiau pagalbos – drabužių, kojinių ir t.t. Mes suradome vietą ir pradėjome rinkti iš Kavalos gyventojų viską, ką jie galėjo paaukoti. Žmonės labai siūlėsi padėti.“

Efi Loiza, viena iš Ka­va­los savanorių / E.Labanausko nuotr.

Skirstyti pabėgėlių į „tikruosius“ ir „netikruosius“ niekas nebandė, nors, kaip pabrėžia A.Mar­­koulidis, sirai sudarė daugių daugiausia 40 proc. atvykėlių srauto. Kiti buvo iš Af­ga­nis­tano, Pa­kis­tano, Bangladešo ar net Vakarų Sa­cha­ros.

O nepasitaikė vietinių pasipriešinimo, iš­puo­lių prieš pabėgėlius? „Pati situacija – tiek po­litinė, tiek ekonominė – Graikijoje tuomet bu­vo sudėtinga. Todėl dalis graikų baiminosi, kad užplūdę musulmonai sunaikins graikišką gyvenimo būdą. Jie manė, kad pabėgėliai – tai tar­si musulmonų, norinčių paversti Graikiją is­lamo valstybe, Trojos arklys“, – pasakojo žurna­listas.

Pabėgėlių stovykla prie Kavalos / Savanorių nuotr.

Graikai tai patyrė

Vis dėlto tokių nebuvo dauguma. Didžioji dalis graikų padėjo ir tebepadeda pabėgėliams. Daugelis vėliau sutiktų pabėgėlių irgi negailėjo gerų žodžių graikams.

„Graikai patys ne kartą yra buvę pabėgėliais ir žino, kaip tai būna sunku. Paskutinė graikų pabėgėlių banga – 1922 m., po karo su Turkija. Tuo­met 1,3 mln. graikų buvo išvaryta iš Tur­kijos į Graikiją. Kavalos regione – labai daug to meto pabėgėlių palikuonių. Ir nors gyvi tik keli tų įvykių liudininkai, tačiau ta istorinė atmintis gyva“, – paaiškino A.Markoulidis.

Iki šiol žmonės aukoja ir padeda viskuo, kuo gali. Tai labai didelė parama.

Apie pusšimtį kilometrų nuo Kavalos esančiame Ksantės mieste net stovi paminklas pa­bė­gė­liams, primenantis apie tuometį pabėgėlių kelią.

Pagalbos pabėgėliams nuotaikos gajos ir kituose regionuose.

„Esu labai sujaudinta dėl to, kaip graikai puo­lė padėti pabėgėliams. Įvyko didžiulė mo­bilizacija. Mes turime du sandėlius Sa­lo­ni­kuo­se, jie pilni žmonių paaukotų daiktų – drabužių, maisto, žaislų ir t.t. Iki šiol žmonės aukoja ir padeda viskuo, kuo gali. Tai labai didelė parama“, – pasakojo Valbona Hystuna, pagalbos nepilnamečiams pabėgėliams organizacijos ARSIS atstovė.

Valbona Hystuna, iš pagalbos nepilnamečiams pabėgėliams organizacijos ARSIS / E.Labanausko nuotr.

Salonikai – antras pagal dydį Graikijos miestas. Salonikų apylinkėse – viena didžiausių pabėgėlių stovyklų koncentracijų, nes žmonės buvo pervežti nuo Makedonijos sienos, kai gegužės pabaigoje ten buvo panaikintos savarankiškai įsteigtos pabėgėlių stovyklos.

„Žinoma, buvo ir kitokių reakcijų, kurias stebėjome per televizorių, socialiniuose tinkluose, – pridūrė moteris, jau daugiau nei de­šimt­metį dirbanti su nepilnamečiais pabėgėliais, kuri pati į Graikiją prieš 21 metus atvyko kaip pabėgėlė iš Albanijos. – Bet dauguma graikų priėmė pabėgėlius. Manau, tam pasitarnavo ir tai, kad dabar Graikijos valdžioje yra kairiosios jėgos.“

Šiuo metu Graikijos valdžioje – eurobiurokratų nelabai mėgstama kairioji „Syriza“, kurios mažoji partnerė – konservatyvi dešinioji partija „Nepriklausomi graikai“. Pasak žurnalisto ir žmogaus teisių aktyvisto iš Ksantės Yiannio Sidiropoulo, būtent „Syrizos“ dominavimas ir leidžia išvengti priešiškų nuotaikų ar net riaušių pabėgėlių atžvilgiu. „Ši vyriausybė sugebėjo pačioje pradžioje kažkaip sukelti graikų atjautą pabėgėliams, mobilizuoti pagalbą jiems“, – teigia Y.Sidiropoulos.

44 tūkst. žmonių

Vis dėlto sakyti, kad Graikijoje nėra sunkumų dėl pabėgėlių arba šie čia jaučiasi puikiai, būtų per drąsu. Makedonijai sausio pabaigoje uždarius sieną, ES ir Turkijai pasiekus susitarimą dėl nereguliuojamos migracijos sustabdymo, dešimtys tūkstančių žmonių įstrigo Graikijoje. Didelė jų dalis – moterys ir vaikai.

„Graikijos vyriausybę ši įstrigusių pabėgėlių problema užklupo netikėtai, nors kad taip įvyks, kalbėjo dalis ekspertų ir žurnalistų, tarp jų ir aš. Mes sakėme, kad vieną dieną sienos užsivers, taigi ar turime planą tokiam atvejui? Kur mes priglausime pabėgėlius? Bet niekas neturėjo jokio plano“, – kritikavo A.Mar­koulidis.

Paminklas pabėgėgliams Ksantės mieste / E.Labanausko nuotr.

Dar vasaros pabaigoje daugelis įžvalgių apžvalgininkų stebėjosi, kad daugumą migrantų tuomet sudarė jauni vyrai. Kaip paaiškėjo vėliau bendraujant su pabėgėliais, didelė dalis dabar įstrigusiųjų Graikijoje sekė paskui savo vyrus, brolius, kurie prieš pusmetį sėkmingai pasiekė Vokietiją. Kai kurios moterys patraukė būdamos paskutinius mėnesius nėščios ir pagimdė jau Graikijoje. Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros (UNHCR) birželio pradžios duomenimis, šiuo metu Graikijoje stovyklose yra apie 44 tūkst. žmonių.

Vargina ir įtampa, ir gyvatės

„Daugumoje pabėgėlių stovyklų sąlygos yra baisios, labai baisios. Žinoma, kai kuriose stovyklose padėtis šiek tiek geresnė. Bet daugumoje – sąlygos išties labai blogos. Ypač naujose stovyklose, kurios atsirado panaikinus stovyk­las Idomenyje. Jos buvo pastatytos per 24–48 valandas. Ten nėra tinkamų higienos, sanitarijos sąlygų – keli tualetai, dušai, kuriais naudojasi labai daug žmonių. Palapinės – vidury laukų, jokio šešėlio. Maistas – irgi ne per geriausias. Stovyklomis rūpinasi armija. Ka­riškiai daro viską, ką gali, bet labai daug ko trūksta“, – pasakojo V.Hystuna, kuri, kaip ir jos kolegos, kiekvieną dieną lankosi pabėgėlių stovyklose Salonikų apylinkėse ir kitur.

Pabėgėlių stovykla prie Kavalos / E.Labanausko nuotr.

5 km nuo Kavalos esanti pabėgėlių stovykla – vienas tokių pavyzdžių. Iš pradžių pabėgėliai buvo perkelti į vietos ekspozicijų centrą. Dabar jie tai atsimena kaip rojų. Svarbiausia – tuomet buvo stogas virš galvos.

„Užsivėrus sienoms dauguma dabar Ka­va­loje esančių pabėgėlių sugrįžo iš Idomenį, kur pabėgėlių stovyklose buvo gerokai blogesnė padėtis. Kavala tapo labai populiaria vieta, kol jie galėjo glaustis parodų centre“, – pasakojo žurnalistas A.Markoulidis.

Stovykloje taip pat yra du ar trys vaikai be tėvų, vienišų moterų su mažais vaikais.

Tačiau netrukus pabėgėliai buvo perkelti į ki­tą vietą – pramoniniame rajone esančioje ply­­­nėje, kurioje anksčiau buvo regiono šiukšlynas, kariškiai įkūrė pabėgėlių palapinių miestelį. Da­bar ten maždaug 250 žmonių, 110 iš jų – vaikai.

„Žmonėms neleidžiama ten patekti – stovyklą kontroliuoja policija ir kariškiai. Pa­bė­gėliai skundžiasi, kad tenka valgyti vieną ir tą patį. Daug pabėgėlių turi sveikatos problemų. Stovykloje taip pat yra du ar trys vaikai be tėvų, vienišų moterų su mažais vaikais“, – teigė teisininkė iš Kavalos Evgenia Panasta­siou, irgi ak­tyviai padedanti pabėgėliams.

Kavalos savanoriai, padedantys pabėgėliams (iš dešinės į kairę): Evgenia, Chryssanthi, Nikolos / E.Labanausko nuotr.

Ali, pabėgėlis iš Sirijos Alepo miesto, pasakojo, kad didžiausias jų galvos skausmas – gausybė gyvačių ir kitų parazitų (apsilankęs stovykloje pats asmeniškai susidūriau su keliomis gyvatėmis – bėgau, kiek kojos neša). Ali taip pat skundėsi policininkų elgesiu, esą jie šiurkštūs ir agresyvūs.

Pareigūnai atkerta, kad pabėgėliai – irgi ne angelai.

Teko apsilankyti pabėgėlių teisme: įvyko muštynės tarp kelių irakiečių ir sirų, policija įsikišo ir net panaudojo ginklą – iššovė į orą, kad apramintų aistras. Kodėl kilo konfliktas – sunku pasakyti, bet dabar abi pusės jau susitaikė. Vis dėlto teismo procedūra įsisuko, ir tai nieko gero nežada jo dalyviams.

Pasak vienos pareigūnės, pabėgėliai atsineša su savimi religinius ir nacionalinius konfliktus iš tėvynės: sirai prieš irakiečius, šiitai prieš sunitus ir atvirkščiai, o dar tarp pabėgėlių – kurdai, krikščionys. Pastarieji, padedami savanorių, sugebėjo palikti Kavalos stovyklą ir dabar gyvena atskirai.

Per artėjančius graikiškos vasaros karščius palapinėse gyventi bus ypač sunku.

Kitas dalykas – dažnai pabėgėliai labai įtariai žiūri į valdžios pareigūnus. Agresiją, konfliktus skatina ir didelė įtampa, kurią išgyvena visi pabėgėliai, laukiantys sprendimo dėl ateities, ir gyvenimas mažoje erdvėję su nepažįstamais žmonėmis.

„Ten gyvenant neįmanoma išvengti konfliktų“, – pasakojo Sirin, atvykusi iš Sirijos. Mer­ginai pasisekė – ji kartu su tėvu persikėlė gy­venti į pabėgėlių rėmėjų išnuomotą butą pačioje Kavaloje.

Nenuostabu, kad esant tokioms sąlygoms savanoriai ne tik tiekia papildomo maisto, drabužių ir kitų būtinų daiktų pabėgėliams, bet ir siekia, kad šie būtų perkelti į geresnę vietą. Kad bent jau būtų stogas virš galvos. Per artėjančius graikiškos vasaros karščius palapinėse gyventi bus ypač sunku. Kavalos savanoriai oficialiai kreipėsi į vietos valdžią šiuo klausimu ir jau ieš­ko nenaudojamo visuomeninio pastato, kurį būtų galima pritaikyti pabėgėliams apgyvendinti.

Vaikai nori mokytis

Improvizuota mokykla pabėgėlių stovykloje/ V.Hystunos nuotr.

Kita didelė problema pabėgėlių stovyklose – nepilnamečiai. „Dauguma jų pasimetė ar neteko tėvų keliaudami į Europą. Kiti keliavo su kaimynais, šeimos draugais, su kuriais dabar nenori likti. Didelė dalis, kuriems yra nuo 14 iki 19 metų, patys vieni keliavo į Europą. Tarp jų – sirai, irakiečiai, aganistaniečiai, marokiečiai, egiptiečiai, taip pat kilę iš Bangladešo, Etio­pijos ar Somalio“, – teigė V.Hystuna iš ARSIS.

Su pieštuku ir užrašų knygute rankose jie kiekvieną rytą laukia šių pamokų, užuot žaidę, tarkim, futbolą.

ARSIS visoje Graikijoje turi šešias prieglaudas: trys iš jų – be suaugusiųjų priežiūros esantiems nepilnamečiams; viena – nepilnamečiams, kurie tapo žmonų kontrabandos ir iš­nau­dojimo aukomis; dvi prieglaudos – šeimoms. Kiekvienoje prieglaudoje – nuo 20 iki 30 vietų. Kai kuriose stovyklose ARSIS taip pat įkūrė vadinamąsias saugias zonas vaikams. Taip pat organizuojamos neformalios mokyklos – vaikai mokomi vokiečių, graikų kalbos. Į šią veiklą įtraukiami ir kiti pabėgėliai, kurie tėvynėje buvo mokytojai.

„Bandome organizuoti tokias klases, kad tik palaikytume vaikų norą mokytis, lankyti mo­kyk­lą, – pasakojo V.Hystuna. – Ir mes esa­me net nustebę, kad vaikai taip veržiasi į tokias mo­kyklas. Su pieštuku ir užrašų knygute rankose jie kiekvieną rytą laukia šių pamokų, užuot žaidę, tarkim, futbolą.“

Laikinas atoslūgis?

Ar ES ir Turkijos susitarimas sustabdė pa­bė­gėlių krizę? Laikinai – galbūt, toks buvo dau­gelio kalbintų žmonių atsakymas.

„Neabejotina, kad pabėgėlių sumažėjo. Tu­riu kolegų salose, kurie sako, kad nebėra reikalo ten būti, nes žmonių nebeatvyksta. Tačiau dabar per televiziją matau, kaip žmonės bando pasiekti, pavyzdžiui, Italiją. Dabar pabėgėliams beveik neįmanoma keliauti ankstesniu maršrutu per Graikiją. Bet tai nesustabdys migracijos, nes ji vyksta dėl labai rimtų priežasčių ir žmonės nuolat bandys, ieškodami naujų būdų pa­da­ryti savo gyvenimą saugesnį“, – neabejoja V.Hystuna.

Pabėgėliai / E.Labanausko nuotr.

Paskutinis pabėgėlių keltas iš salų į Kavalą atvyko balandį, bet garantuoti, kad netrukus pabėgėlių jūra vėl nesubanguos, niekas negali.

„Pabėgėlių krizė tikrai nesibaigė – dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Visų pirma, kol vyks karas, tol bus pabėgėlių. Kitas dalykas – Tur­ki­joje yra trys milijonai pabėgėlių, kurie tikriausiai nori vykti į Europą. Ir Turkija naudojasi tais žmonėmis, kad išsiderėtų bevizį režimą su ES bei kitų nuolaidų“, – argumentavo savanorė iš Kavalos E.Panastasiou.

Laukite tęsinio.

Jeigu norite padėti savanoriams, kurie siekia perkelti prie Kavalos esančią pabėgėlių stovyklą į gyvenimui tinkamesnę vietą, galite palaikyti jų prašymą ČIA

Aušra LĖKA

Jungtinės Europos valstijos ar ES be britų, gal ir be prancūzų ar kitų? ES ir net Europos Parlamentas (EP) – antieuropinių radikalų tvirtovė? ES ir JAV sutartis – kirtis Lietuvos žemės ūkiui? Atsakymų į šiuos gyvybiškai svarbius Lietuvai ir visai Europai klausimus ieškome su Arnoldu Pranckevičiumi, jau antram EP vadovui patarinėjančiu, kaip ES ištrūkti iš egzistencinės krizės.

– Kai kas skuba skelbti ES pabaigos datas, kiti diagnozuoja ne ką švelniau – ES aižėja. Kaip jūs apibūdintumėte dabartinę ES būklę?

– Šiandien ES turbūt pirmą kartą per savo istoriją iš tikrųjų atakuojama iš visų pusių ir jos išlikimui, jos vienybei kilęs pavojus. Vladimiro Pu­t­ino Rusijos agresija Ukrainoje kelia nestabi­lumą Europos rytuose, „Islamo valstybė“ iš­kė­lė naujų iššūkių visų pirma Pietų Europos vals­tybėms, „importuojamas“ terorizmas, rengia­mi teroro aktai, jų baimė sėja nerimą ES šalių sostinėse. Galų gale ES atakuojama ir iš vi­daus: ES valstybėse vis aukščiau kelia galvą rasistinės, ksenofobinės jėgos, ir šiandien be­veik nėra ES narės, kuri turėtų imunitetą didėjančiam populizmui ir kraštutinėms radikalioms jėgoms. Jos bando perimti politikos mo­no­polį iš tradicinių politinių jėgų ir skleisti vi­suomenėje baimės, nerimo, nenuspėjamumo nuo­taikas, versti žmones užsidaryti savyje, vėl pra­dėti statyti sienas ir iš esmės paneigti taip bran­giai ir per ilgą laiką iškovotas europietiškas teises bei laisves – laisvę judėti, dirbti, prekiau­ti, mokytis visoje Eu­ropoje, laisvę keistis idė­jomis.

ES tikrai patekusi į didelę egzistencinę krizę, nes pirmą kartą per jos gyvavimo dešimtmečius bandoma pajudinti šio juvelyriškai sukurto atvirumo, nuspėjamumo pasaulio pamatus.

Visos šios trys grėsmės veikia skirtingais me­todais ir su skirtingais aktoriais, bet visų jų tiks­las tas pats – paneigti ES integracijos sėk­mę ir iš esmės torpeduoti Europos projektą. ES tikrai patekusi į didelę egzistencinę krizę, nes pirmą kartą per jos gyvavimo dešimtmečius bandoma pajudinti šio juvelyriškai sukurto atvirumo, nuspėjamumo pasaulio pamatus, grįstus teisės viršenybe ir taisyklėmis. Ata­kuo­jamos ES vertybės ir esminiai principai, kuriais remiantis sukurtas šis projektas.

– Bet ar adekvačiai tam priešinamasi? Juk tiek daug trepsėta vietoje, kol sureaguota į Krymo okupaciją ar pabėgėlių invaziją į Europą.

– Demokratinė ES sprendimų priėmimo sistema verčia daug ilgiau svarstyti bet kokį veiksmą, nes turi būti paimtos domėn visų 28 valstybių nuomonės ir suderinti visų trijų pagrindinių ES institucijų interesai. Bet šių iššūkių akivaizdoje mes labiau konsolidavomės, tapome stipresni ir įgijome jiems didesnį imunitetą. Po kiek­vieno didesnio išbandymo ar krizės ES labiau sustiprina savo pamatus: po ekonominės finansinės krizės padėti bankų, ekonominės są­jun­gos pamatai, po Rusijos agresijos Ukrai­noje iš mirties taško pajudėjo energetinės sąjungos projektai ir bendra energetikos politika. Ma­nau, terorizmo ir migracijos iššūkių akivaizdoje ES neišvengiamai juda bendros prieglobsčio ir migracijos politikos link, prie labiau koordinuotos antiteroristinės politikos, siekiant la­biau derinti nacionalinių valstybių žvalgybų dar­bą ir kiek įmanoma suteikti ES įrankius rea­guoti į tokius iššūkius.

– Ar rimtos diskusijos ir apie jungtinę Europos kariuomenę?

– Iki įvykių Ukrainoje diskusija apie gilesnę ES gynybos dimensiją ar net apie Europos kariuomenę būtų buvusi neįsivaizduojama, bet kuris apie tai kalbėjęs būtų buvęs išjuoktas. Bet da­bar tokia diskusija ES viduje plinta. Būtent Eu­ropos Komisijos pirmininkas Jeanas Claude’as Junckeris pirmasis viešai prabilo apie Europos ginkluotųjų pajėgų svarbą. Manau, tai bus lėtas procesas, nes daugeliui ES narių karinės pajėgos nėra politiškai priimtinos. Tačiau yra visos galimybės stiprinti civilinio saugumo ir policijos pajėgumus, kurti greitojo reagavimo pajėgas kartu su NATO, ir ne tik.

Prancūzija ir Didžioji Britanija taip pat yra už didesnius pajėgumus, žinoma, NATO kontekste, ne konkuruojant su šiuo Aljansu, bet sukuriant papildomų pajėgumų.

Tai, kad diskusija prasidėjo ir tokia valstybė kaip Vokietija, kuri dėl savo labai skaudžios istorijos anksčiau vengdavo bet kokios kalbos apie didesnes išlaidas ar pajėgumus gynybos srityje, sureagavo teigiamai, yra tektoninis lū­žis. Prancūzija ir Didžioji Britanija taip pat yra už didesnius pajėgumus, žinoma, NATO kontekste, ne konkuruojant su šiuo Aljansu, bet sukuriant papildomų pajėgumų, kurie padėtų saugumo srityje ten, kur NATO negali įsikišti.

ES jau dalyvauja taikos palaikymo policijos, civilinėse ir pusiau karinėse žvalgybinėse operacijose pasaulyje – ji jau dabar yra šios srities žaidėja, kuriai reikia įrankių greitai reaguoti į jos kaimynystėje vykstančius procesus ir padėti valstybėms narėms operatyviai tvarkytis su ky­lančiomis situacijomis. Beje, ir JAV prezidentas Barackas Obama kiekviename pokalbyje su Europos lyderiais pabrėžia, kad JAV laukia iš mūsų pačių didesnio indėlio ne tik į Eu­ropos, bet ir į globalinį saugumą.

– Šiandien išorinės ES sienos kiauros, tačiau išdygo aukštos tvirtos tarp ES šalių. Pabė­gėlių krizei spręsti tvaraus sprendimo nerasta. Tarp daugelio svarstoma ir versija, kad užkardžius srautus per pietines Europos sienas pabėgėliai gali imti veržtis per rytines, per Lietuvą. Ar ji reali?

– Sunku nuspėti, bet esant šiai beprecedentei migracijos krizei rizika išlieka didžiulė. Visos ES šalys negali būti ramios, nes ES išorinės sienos potencialiai pažeidžiamos.

ES ir Turkijos susitarimas, atrodo, veikia – per pastaruosius du mėnesius migrantų srautas iš Turkijos į Graikiją sumažėjo 80 proc. Šis didžiulis pokytis pasiektas ne tik Turkijos paketo, bet ir įsteigtos jūrų misijos „Sofija“, daugiau lėšų ir pajėgų gavusios ES agentūros „Fron­tex“, NATO laivų Viduržemio jūroje žval­gybos rezultatų dėka.

Bet tai, be abejonės, tėra laikinas krizės spren­dimas. EP jau prieš penketą–septynetą me­­tų įvairiose savo rezoliucijose ir raportuose siūlė, bet niekas į tai nekreipė dėmesio, sukurti bendrą migracijos politiką, kokią turime prekybos ar žemės ūkio srityje. Akivaizdu, kad migracijos sritis išauga iš individualių kiekvienos šalies narės kompetencijos ribų.

Paradoksalu: šiandien iššūkiai, su kuriais kovoja ES, globalūs, tačiau legitimumas ir resursai lieka lokalūs.

Kartu reikia spręsti ir legalios migracijos ga­limybę. EP jau daug metų siūlo mėlynąją kortelę, panašią į JAV egzistuojančią žaliąją. Stra­tegiškai žvelgdami į ateitį, remdamiesi išsamia ekonomistų analize, patys galėtume kontroliuoti ir daryti įtaką legalios migracijos į ES srau­tams, skatinti ją sektoriuose ar regionuose, kur trūksta darbo jėgos, kur patiriamas ekonominis nuosmukis, kad pritrauktume į ES išsilavinusių, potencialiai dideliu darbo našumu pasižyminčių darbuotojų.

Bet tai įmanoma tik ES suteikus daugiau kompetencijų ir resursų. Paradoksalu: šiandien iššūkiai, su kuriais kovoja ES, globalūs, tačiau legitimumas ir resursai lieka lokalūs. Tad kiekvieną kartą, kai reikia susitarimo bendram Eu­ropos reikalui, šaukiami visų šalių lyderiai, ir jų susitikimai virto nesibaigiančiu maratonu.

– Ar šią jūsų mintį galima suprasti, kad, kaip ir jūsų vadovas Martinas Schulzas, esate fe­de­ra­lis­tas ir remiate Jungtinių Europos valstijų idė­ją?

– Nemanau, kad šiandien Europos federacija yra išeitis. Manau, tai liks mažo rato intelektualų, akademikų ir kai kurių politikų svajonė, jų diskusijų objektas prie taurės vyno. Ver­ti­nant šiandienos situaciją reikia būti realistais ir suprasti, kad Winstono Churchillio Jungtinių Eu­ropos valstijų idėja nėra skirta šiai epochai. Bet ten, kur valstybės nepajėgios veikti atskirai, privalus bendras ES veiksmas.

Nepasitikėjimas ES ar Eu­ropos idėja yra tiesiogiai susijęs ir su nepasitikėjimu politiniu elitu atskirose ES valstybėse, po­litine sistema apskritai.

Tačiau, kaip seniai yra pasakęs M.Schulzas, kompetencijas, kurias galima perduoti šalims ar net regionams, reikia ir perduoti, o ES turi koncentruotis tik į strateginius didžiulius iššūkius, taip sumažinant ir biurokratinį aparatą, parodant ES gyventojams, taip pat ir euroskeptikams, kad ES iš tikrųjų sugeba reaguoti į iššūkius ir efektyviai veikia strateginiais klausimais, kurie negali būti išspręsti nacionaliniu lyg­meniu, bet mažiau kišasi į kiekvieno piliečio as­meninio gyvenimo reguliavimą ir reglamenta­vimą nuo produktų iki technologijos standartų.

Tačiau ES narės, jų vyriausybės, deja, linkusios nacionalizuoti bet kokį ES laimėjimą ir eu­ropizuoti bet kokį Europos pralaimėjimą. Tai trumparegiška, nes nepasitikėjimas ES ar Eu­ropos idėja yra tiesiogiai susijęs ir su nepasitikėjimu politiniu elitu atskirose ES valstybėse, po­litine sistema apskritai. Pavojinga taip žaisti su visuomenės lūkesčiais ir skatinti populizmą.

– Bet juk ir EP išlaidauja neatsisakydama „ke­liaujančio cirko“, kai kartą per mėnesį kraustosi iš Briuselio į Strasbūrą.

– Galimybių taupyti, ekonomiškiau naudoti ES pinigus yra. Bet dėl išlaidų kartais kuriami mitai: EK ir EP administracijoje apie 40 tūkst. žmonių – daug, bet tiek pat yra vieno miesto – Paryžiaus ar Londono merijose, tik 3–4 proc. ES biudžeto skirta administracinėms lėšoms. Beje, nuo finansinės ir ekonominės krizės pradžios 2009 m. stipriai sumažintos lėšos ES veiklai ir sumažintas aparatas.

Dėl EP būstinės klausimo, deja, pats EP to negali spręsti, nes tai Romos sutarties dalis, o jai pakeisti reikia vienbalsio visų šalių sutarimo. Prancūzija, bent jau iki šiol, net nenorėjo pradėti diskusijos šiuo klausimu.

– Antieuropinės nuotaikos Europoje plinta, rinkimuose vis daugiau balsų laimi radikalios politinės jėgos. Ar jų įsitvirtinimas valstybių valdžioje neves ir prie konfliktų su kaimynais, taip pat ir ES aižėjimo?

– Tai didžiulė grėsmė. Net pačiame EP po 2014 m. rinkimų euroskeptikų ar radikalių jėgų ats­tovų padaugėjo iki 150 iš 751 EP nario. Ra­dikali dešinė ir radikali kairė derina savo veiksmus ir iš es­mės turi tą pačią programą: išvien balsuoja prieš sutartį su JAV, prieš susitarimus su Ukraina, Moldova, Gruzija, prieš tolesnę ES integraciją, prieš pabėgėlius, bet už kylančias sienas tarp valstybių. Visos šios jėgos akivaizdžiai remia Putino režimą Rusijoje, kai ku­rios, kaip Pran­cūzijos „Nacionalinis frontas“, net finansuojamos Kremliaus. Naujas fenomenas: net EP rū­muose Europos piliečių išrinktos jėgos bando griauti ES pagrindus iš vidaus ir kartais net yra finansuojamos išorės jėgų.

Naujoji po­li­tinė takoskyra – ne tarp kairės ir dešinės, o tarp at­vi­ros pasaulėžiūros ir uždaros pasaulėžiūros.

Antra vertus, radikalių jėgų pagausėjimas EP padėjo mobilizuotis ir konsoliduotis labiau tradicinėms partijoms. Nėra formaliai pasirašytos sutarties, bet egzistuoja didžioji kairiųjų, dešiniųjų ir centristinių jėgų koalicija. Šios po­litinės jėgos kaip niekad anksčiau susitelkusios stengiasi apginti Europos projektą nuo didelės radikalų atakos.

Panašiai vyksta ir daugelyje nacionalinių vals­tybių, pavyzdžiui, Vokietijoje. Tą dabar ma­tome ir Didžiojoje Britanijoje vadinamojo „Bre­xit“ referendumo akivaizdoje. Naujoji po­li­tinė takoskyra – ne tarp kairės ir dešinės, o tarp at­vi­ros pasaulėžiūros ir uždaros pasaulėžiūros, tarp pagarbos žmogaus teisėms, teisės viršenybės ir tarp ksenofobiškų pažiūrų, tarp proeuropinių ir antieuropinių jėgų.

–  Ar, jūsų prognozėmis, galimybė ES likti be britų yra rimta?

– Šiandien tokios galimybės niekas negali pa­neigti, nors, tikiuosi, to neįvyks. ES britų prem­jerui Davidui Cameronui suteikė stiprų ko­zirį – Didžiosios Britanijos ir ES keturių punk­­tų susitarimą: jis pareikalavo daug pastangų, bet Britanijai suteikia neblogas sąlygas at­sa­kyti į savo piliečių susirūpinimą. Tarp di­džiausių ES advokatų buvo ir JAV prezidentas B.Obama, kurio vizitas Britanijoje buvo vienas svarbiausių žaidimo taisykles keičiančių veiksnių: jis sutriuškino euroskeptikų argumentus, kad Britanija viena be ES vidaus rinkos sugebės greitai ir efektyviai suderėti sutartį su JAV ir kitais partneriais.

– Net jei Didžioji Britanija liks ES, ar nebus atverta Pandoros skrynia kitoms ES šalims gąsdinti referendumais (Marine Le Pen pergalės atveju tai jau žada) ir reikalauti išimčių iš ES taisyklių?

– Precedentas sukurtas. Antra vertus, Di­džiosios Britanijos ir ES susitarime pasakyta, kad jokių naujų reikalavimų šalis negalės turėti, o šis susitarimas neturi sukelti precedento siek­ti naujų išlygų kitoms ES narėms. Visų ša­lių interesas – kad Britanija liktų ES, bet nemanau, kad ir kitur atsirastų politinės valios pa­kar­toti šį žaidimą. Jei britai referendume pasakytų „ne“, jų lauktų ilgas persiderėjimo procesas dėl prekybos vidaus rinkos sąlygų. Tai gali būti labai skausminga ir pareikalauti daug lai­ko. Manau, tai atgrasytų kitas šalis sekti britų pavyzdžiu. O britų vyriausybės pateikti skaičiai dramatiški: kiekvienam Britanijos gyventojui išstojimas iš ES gali kainuoti iki 4 tūkst. svarų, šalies ekonomika gali kristi 4–5 proc. BVP.

– Lietuva, pagal įvairias apklausas, išlieka tarp ES entuziasčių. Europoje vis populiarėjant antieuropinėms politinėms jėgoms, Lietuvoje stiprios tokios neatsiranda. Kodėl?

– Manau, Lietuvos žmonės visa savo esybe jaučia istoriją ir jos pamokas, todėl gal net labiau pragmatiškai nei idealistiškai supranta, kad Lietuvai nėra kitos alternatyvos. Šių dienų geopolitinės situacijos kontekste, ypač po to, kai Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos narė, kuri privalo užtikrinti tarptautinės teisės ir JT chartijos laikymąsi, pati aneksuoja savo kaimynės teritoriją, didžioji Lietuvos visuomenės dalis instinktyviai suvokia, kad vienintelis bū­das išsaugoti mūsų nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą yra per narystę ES ir NATO, per buvimą Vakarų klube ir kuo didesnį įsitinklinimą Vakarų struktūrose. Man tai paaiškina, ko­dėl Lietuvos žmonės išlieka proeuropietiški ir kodėl euroskeptiškesnės politinės jėgos Lie­tuvoje nesulaukia gyventojų palaikymo.

Labai džiaugiuosi, kad Vilnius atsilaiko prieš bandymą įtraukti į antibriuselišką koaliciją, kokia buriasi Lenkijoje, Vengrijoje.

Galima didžiuotis, kad visos Baltijos šalys – ne tik euro, Šengeno zonose, bet ir dalyvauja sprendžiant tiek pagalbos Graikijai, tiek migracijos klausimus, nors mus tiesiogiai tai liečia nedaug. Bet parodytas solidarumas labai svarbus ir tai svarbi investicija į ateitį, nes jei mums patiems prireiks ES pagalbos ir solidarumo kuriais nors klausimais, kaip buvo dėl sankcijų prieš Rusiją, ir mes galime tikėtis solidarumo. Labai džiaugiuosi, kad Vilnius atsilaiko prieš bandymą įtraukti į antibriuselišką koaliciją, kokia buriasi Lenkijoje, Vengrijoje.

– Vis dėlto ar jums neatrodo, kad politiniai gaisrai ES ir prie jos sienų užgožė sistemines ES problemas – iš ekonominės ir finansinės krizės neišlipa Graikija, ekonominiu augimu ES lenkia kiti regionai, tad pralaimime konkurencinę kovą?

– Iš tiesų į antrą planą nuėjo pagrindinės sisteminės ES problemos – ekonominio augimo tem­­­pai, nedarbo mažinimas, demografinės prob­lemos. Tačiau neužgesinus gaisrų sunku grįž­ti į normalų procesą ir ilgalaikę perspektyvą.

Problema ir tai, kad dauguma ES šalių lyderių yra situacijos ekspertai, o ne strategai ir vizionieriai. Dauguma jų apriboti rinkimų ka­len­doriaus, neturi laiko ir pajėgų gilintis į strateginius klausimus. Vienintelė Angela Merkel mąsto į tolį labiau nei kiti, bando spręsti problemas ne žiūrėdama vien nacionalinių interesų, bet vertindama ir europinį. Tačiau kad ES pasisektų išlikti šioje egzistencinėje krizėje, reikia daugiau nei vieno lyderio, kuris suprastų, kad bendras interesas yra vienintelis šansas išsaugoti ir savo šalių interesus.

– Tikėtasi, kad ES ekonomiką paskatins prekybos sutartis su JAV, bet paskelbtas jos projektas sukėlė daug nerimo, taip pat ir dėl galimo JAV spaudimo ES pirkti daugiau žemės ūkio produkcijos. Tad ar Lietuva, užuot gavusi naudos, nepatirtų dėl to nuostolių?

– Sutartis savo apimtimi ir ambicija yra di­džiausia prekybos sutartis, dėl kurios savo istorijoje derasi ES. Ją pasirašius ir ratifikavus bū­tų sujungtos dvi didžiausios pasaulio rinkos. Be jokios abejonės, tai padarytų tektoninio lūžio efektą pasaulio prekybos politikoje. Bet šiandien sunku nuspėti, ar pavyks sutartį pasirašyti ir ratifikuoti, nes ratifikacija turės būti ne tik EP, bet ir nacionaliniuose parlamentuose, o kai kurių ES šalių visuomenė ir politikai nusiteikę gana skeptiškai.

Ar ko neprarastų Lietuva? Kaip ir visų didelių sutarčių atveju čia reikia vertinti visumą: gal kurio nors sektoriaus ar valstybės konkurencinėms galimybėms kas gali būti nenaudinga, bet kitos teikiamos galimybės tai ne tik kompensuotų, bet ir padidintų ekonomikos augimo bei plėtros galimybes.

O žemės ūkis – istorinė šaka, dosniausiai ES finansuojama nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai buvo kilusi didelė maisto krizė ir net bado grėsmė, jai tenka apie 40 proc. viso ES biudžeto (o jis siekia trilijoną eurų). Tai ne ta sritis, kuri gali skųstis dėl ES dėmesio stokos. Antra vertus, pinigų kiekis ribotas, tad natūralu, kad ekonomikai keičiantis gali keistis požiūris į vieną ar kitą sritį, ypač dabar, besivystant žinių ekonomikai, didėjant mokslo tyrimų svarbai. Bet žemės ūkis išlieka labiausiai finansuojamas sektorius ES.

Mūsų žemdirbiai, tiek Lietuvos, tiek ES šalių, – vieni geriausių pasaulyje, tad atsivėrimas didesnei konkurencijai su kitu pasauliu neturėtų gąsdinti nei didelių, nei mažesnių ūkininkų.

– Kaip prognozuojate: ar lietuviai bus tokie pat euroentuziastai ir po 2020-ųjų, kai sumažės ES struktūrinių lėšų srautai?

– Eurooptimistinės nuotaikos laipsniškai ma­žėja koreliuojant su ES praleistu laiku. Taip įvyko visose ES šalyse, bet tai natūralu: čia kaip santuokoje – po dešimties ir daugiau metų mei­lė ir aistra šiek tiek sumažėja.

– Tai kartais baigiasi kita santuoka.

– Nutinka ir taip. Bet dažnai santuoka tampa tik brandesnė. Ilgainiui ES šalys, nors praranda pirminį idealizmą, suvokia, kad neturi geresnio klubo nei ES. Prie pat savo sienų turime kitą pavyzdį – Eurazijos Sąjungą, kuri laukia išskėstomis rankomis, tačiau visi suprantame, kuo baigtųsi mūsų narystė joje. Tad po 15 metų ES, kai Lietuva taps ne paramos gavėja, o teikėja, jausime didesnę atsakomybę ne tik už Eu­ro­pos, bet ir už viso pasaulio gerovę, suvokdami, kad kitų regionų stabilumas yra ir mūsų stabilumas, kad nestabili kaimynystė eksportuoja ne­­stabilumą. Lietuvos žmonės taps eu­ro­skep­tiškesni, pragmatiškesni, bet tai nereikš, kad Lietuva taps euroskeptiška valstybe – ji taps la­biau kritiškai mąstančia ir brandesne demokratija, ir į save, ir į ES žiūrinčia kritiškai, bet ne todėl, kad norėtų ją sugriauti, o todėl, kad no­rėtų keisti, darant ją dar efektyvesne, dar ge­riau funkcionuojančia sąjunga.

Arnoldas Pranckevičius

Amžius: 36 metai.

Alma mater: tarptautinių santykių bakalauras (Kolgeito universitetas, JAV), politikos magistras (Paryžiaus politikos mokslų institutas).

Karjera: 2004–2005 m. – Prezidento Valdo Adamkaus patarėjas, 2006– 2009 m. – EP tarnautojas, 2009–2012 m. – EP pirmininko Jerzy Buzeko diplomatinis patarėjas, nuo 2012 m. – EP pirmininko Martino Schulzo užsienio politikos patarėjas.

Visuomeninė veikla: Belgijos lietuvių bendruomenės pirmininkas.