X ir Y karta užaugo su posakiu „mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis“, o dabartinei Z kartai formulių kalti per naktis neteks. Jai ugdyti pasitelkiama tarpdalykinė integracija. STEAM (science, technology, engineering, art, mathematics) ugdymas leidžia mokytis eksperimentuojant ir iš naujo vertinant vadovėlines tiesas.

Viktorija DAČINSKAITĖ

Steve‘o Jobso pamaina

„Kokių žmonių dabar labiausiai reikia pasaulyje? Kūrėjų. Ateityje jų reikės dar labiau. Ypač jei įvertinsime gamybos procesų automatizavimą ir tą faktą, kad vis daugiau darbo vietų perima robotai. O štai vykdytojų turime pakankamai“, – sako Lietuvos darbdavių konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Vaidotas Levickis.

Pasak jo, savo vietą darbo rinkoje turės tie, kurie sugebės kurti naujus produktus ir technologijas, o STEAM mokymas būtent ir padeda lavinti tam reikalingus gebėjimus.

„Puikiai suprantame, kad po 10 metų darbo rinkoje bus profesijų, apie kurias šiandien net nenutuokiame. Švietimo sistema per daug inertiška, kad jau dabar galėtume numatyti, kokių tiksliai specialybių žmonių reikės, ir juos rengti. STEAM padeda ugdyti įvairias reikalingas ir tarpusavyje susijusias kompetencijas, kad žmogus galėtų nesunkiai pasirinkti savo kelią ir gebėtų persiorientuoti. Ateityje tai bus labai svarbu“, – tikina V.Levickis.

Jis taip pat priduria, kad STEAM kompetencijų turintys specialistai ne tik laisviau konkuruos darbo rinkoje, bet ir lengviau pereis, pavyzdžiui, iš vieno inžinerijos sektoriaus į kitą. Tačiau jei įgūdžiai nebus suformuoti, persiorientavimas ne visada duos gerų rezultatų. Mokėjimą greitai prisitaikyti pasikeitus aplinkybėms V.Levickis įvardija kaip vieną svarbiausių ateities darbuotojo gebėjimų.

Prieš atsirandant STEAM mokymui buvo taikoma kita metodika – STEM, į kurią dar nebuvo įtraukti menai. Jų integravimą V.Levickis laiko svarbiu žingsniu: „Paprastas pavyzdys: Steve‘as Jobsas yra sakęs, kad rinkoje laimi tie, kurie suderina technologijas su dizainu. Menai ir technologijos seniai nėra skirtingi poliai. Turime suprasti, kad, pavyzdžiui, „iPhone“ telefonui svarbi ir išvaizda, ir tai, kas jo viduje. Būtina problemą spręsti kompleksiškai, sugebėti modeliuoti ir pan. Inžinerinės kompetencijos yra kritiškai svarbios.“

Kad STEAM specialistų laukia šviesi ateitis, abejonių nekyla. Europos Komisijos duomenimis, jiems 2020 m. numatoma 16 mln. laisvų darbo vietų. O tokios specialybės, kaip inžinierius programuotojas, aviacijos technikas ar kompiuterių sistemų inžinierius, Lietuvos Vyriausybės jau yra įtrauktos į trūkstamų sąrašą.

Žinias taiko mokydamiesi

Nors posakis „mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs“ dar gajus, vargu ar su juo sutiktų Vilniaus Žemynos progimnazijos technologijų mokytojo Romo Čiupailos mokiniai. Jo tikinimu, galimybė per technologijas pritaikyti kitų mokslų žinias mokinius labai motyvuoja: „Kiekvienas daiktas turi būti ne tik panaudojamas, bet ir gražus, todėl be menų neapsieisi, o matematikos žinių reikia, jeigu nori ką nors tiksliai apskaičiuoti, nubrėžti. Pavyzdžiui, vaikai darė papuošalų dėžutes kalėdinei parodai. Per technologijų pamoką pjaustė metalą, matematikos žinias taikė, kai reikėjo apskaičiuoti plotą, kraštinių aukštį, o per dailę jas gražino.“

Mokytojas neabejoja, kad STEAM ugdo mąstymą, plečia akiratį. „Ką per informatiką sužino, pritaiko per mano pamokas. Vaikai ypač džiaugiasi išmokę, pavyzdžiui, užprogramuoti robotuką, įvairius šviesos efektus. Mokslas nebeatrodo toks abstraktus dalykas, ir jiems patiems įdomiau“, – teigia R.Čiupaila.

Vadovaujantis STEAM metodika nuo šių mokslo metų mokoma ir po vieną antrokų, trečiokų ir ketvirtokų klasę. Taip vaikai nuo gana ankstyvo amžiaus pradeda lavinti skirtingus gebėjimus.

Iš esmės panašios nuomonės laikosi ir Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centro direktorius Vincentas Klemka. Jo vadovaujamame mokymo centre daug dėmesio skiriama IT mokslams. Šiuo metu rengiami naujausių programų specialistai: JAVA, žiniatinklio programuotojai, programinės įrangos testuotojai, multimedijos paslaugų teikėjai.

V.Klemka įsitikinęs, kad šiandien IT specialistas turi būti savotiškas išradėjas, gebėti pasinaudoti įvairių mokslų žiniomis. „Kad svetainė lankytojui būtų patogi, žiniatinklio programuotojas turi suprasti dizainą. Multimedijos specialistas privalo mokėti kurti radijo, televizijos klipus, filmus, reklamas, o be technologijos ar menų mokslų tai būtų praktiškai neįmanoma. IT specialistams reikia ir matematikos žinių. Galimybė taikyti skirtingų mokslų kompetencijas padeda sukurti geriausią galutinį rezultatą“, – pasakoja mokymo centro vadovas.

Skatina eksperimentuoti

Mokytis STEAM jau ne vienus metus moksleiviams padeda ir šių mokslų konkursas „Mūsų eksperimentas“, kurio esmė – skatinti kūrybiškai mokytis gamtos, technologijos, inžinerijos, menų ir matematikos dalykų bei gerinti mokinių pasiekimus atliekant tiriamuosius darbus. Jam kasmet pristatoma kelios dešimtys fizikos, chemijos, biologijos eksperimentų. Vieni įdomesnių – kaip pasitelkus augalų savybes kuo ilgiau išlaikyti šviežius ekologiškai augintus obuolius, bandymai patiems pasigaminti garsiakalbį ir net 3D spausdintuvą.

O štai tarp pirmąsias vietas užėmusiųjų buvo Joniškio r. Žagarės gimnazistės, atlikusios kiaušinio lukšto tvirtumo tyrimą. Jos aiškinosi, ar skiriasi naminių ir paukštynuose auginamų vištų kiaušinių lukšto stiprumas, kaip jį veikia „Coca-Cola“ ir ar galima jį apsaugoti dantų pasta.

„Tai ne tas konkursas, kuriame būtų atskiri laimėtojai, nes laimi visi, kurie tik dalyvauja. Tai konkursas, kuriame galima išbandyti savo galimybes ir kūrybingumą, taip pat, kas ypač svarbu, darbą komandoje su mokytoju. Laisvai dirbančios mokinių ir mokytojų komandos ir turėtų tapti mokymo bei mokymosi pagrindu“, – sako prof. Vladas Vansevičius, „Mūsų eksperimento“ vertinimo komisijos vadovas.

Šiame konkurse gali dalyvauti 1–11 klasėse besimokantys moksleiviai iš bendrojo ugdymo mokyklų, neformaliojo švietimo, profesinio mokymo įstaigų. Jų užduotis – atlikti tiriamąjį darbą bet kuria STEAM mokslų ar jų grupių tematika ir komisijai pateikti darbo aprašą bei tyrimą iliustruojančią filmuotą medžiagą. Tyrimas atliekamas susibūrus į ne didesnes kaip penkių mokinių komandas STEAM mokslų pamokų arba neformaliojo švietimo pamokų metu. Darbui turi vadovauti vienas ar keli pedagogai.

Skatins mokslą regionuose

Švietimo ir mokslo ministerija inicijavo dešimties regioninių STEAM centrų steigimą, kuriuose moksleiviai galėtų geriau pažinti gamtos, technologijos, inžinerijos, matematikos ir menų mokslą, eksperimentuoti ir patys kurti, o vėliau rinktis su tuo susijusias studijas.

„STEAM centruose mokiniai susipažins su tiksliųjų mokslų dėsniais, naujausiomis technologijomis, išradimais. Čia jie galės eksperimentuoti, atlikti laboratorinius, projektinius, brandos darbus. Tai turėtų pagerinti mokinių pasiekimus „kietųjų“ mokslų srityje, paskatinti rinktis su jais susijusias studijas. Taip mes auginsime būsimus tyrėjus ir šalyje formuosime inovacijų kultūrą“, – sako Švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo departamento direktorė Žydronė Žukauskaitė-Kasparienė.

Tokie centrai steigiami Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus miestuose.

Per šiuos ir ateinančius metus daugiau kaip 700 šalies mokyklų, kuriose mokosi 1–8 klasių mokiniai, Švietimo ir mokslo ministerija aprūpins naujomis gamtos ir technologinių mokslų mokymosi priemonėmis, kurioms skirta beveik 7 mln. eurų Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijų.

Mokykloms bus nupirkta priemonių ir įrangos, skirtos tyrimams ir bandymams: tai gamtos tyrinėjimo rinkiniai, meteorologinės stotelės, diodiniai lazeriai, elektronikos mokomieji rinkiniai, nauji įvairūs tūrių matavimo indai, cheminės medžiagos, termometrai, svarstyklės, mėgintuvėliai, mikroskopai, žiūronai, kompasai, mechanikos, optikos rinkiniai, kėlimo mechanizmai ir kt. Taip pat bus parengtos metodikos, kaip pamokose efektyviai naudoti nupirktas priemones. Planuojama parengti apie 100 pamokų metodinės pagalbos priemonių, kurias sudarys pamokų aprašymai ir filmuota medžiaga.

Liepos 4 d. Vilniaus rotušėje bus atidaryta tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo projekto CreArt paroda „White noise, black word“. Ši Europos komisijos iniciatyva Europoje įgyvendinama jau trečius metus iš eilės.

Joje dalyvauja 20 menininkų iš dvylikos šalių. Tarp jų šiemet pateko ir trys lietuviai – tapytojas Saulius Dastikas, medijų menininkas ir kritikas Remigijus Venckus ir dailininkė Patricija Gilytė. Šiemet paroda bus rengiama ne tik Lietuvoje, bet ir Kroatijoje bei Rumunijoje.
Vilniaus rotušėje savo darbus eksponuos dvylika menininkų. Visų jų darbai ne tik skirtingos tematikos, bet ir stilistikos. Parodos kuratorius iš Ispanijos, Miguel Amado, sako, jog paroda bus eklektiška. Čia susipins realistinis ir pasakiškas vaizdavimas, racionalios nuomonės ir nesąmoningi potraukiai, apčiuopiami objektai ir šmėkliški subjektai, primityvūs ritualiai ir kasdieniniai veiksmai, pokalbio dinamika ir intymūs gestai. Pats parodos pavadinimas suponuoja pagrindinę tarptautinės iniciatyvos mintį ir pabrėžia eklektikos svarbą – „balti garsai“ – tai tarsi garsų visuma žmogaus suvokimo ribose, o „juodi žodžiai“ atspindi mažiau matomus elementus socialiniame gyvenime.
„Parodos atidarymas Vilniaus ir apskritai visos šalies kultūrinio gyvenimo kontekste – reikšmingas įvykis. Rotušė nuo liepos 4 d. iki rugpjūčio pabaigos taps menu besidominčių lietuvių ir užsieniečių traukos centru. Didžiuojamės, jog net trys lietuvių menininkai galės pristatyti savo kūrinius Europai ir taip garbingai reprezentuoti Lietuvą“, – pristato VšĮ „Vilniaus Rotušė“ valdytojo pavaduotoja Laima Nerkevičienė.
Lietuviai menininkai aktyviai prisideda prie projekto tikslų – didinti menininkų ir meno kūrinių mobilumą, keistis gerąja vaizduojamojo meno praktika, kurti meno atstovų tinklą visoje Europoje – ir siekia aktyviai juos įgyvendinti.
Vilnietis tapytojas ir „CreArt“ dalyvis Saulius Dastikas, šiuo metu eksponuojantis parodos „Civilizacija vs kultūra“ darbus, pabrėžia, jog Vilniuje rengiama paroda labai svarbi jam kaip menininkui ir apskritai visos šalies kultūrinio gyvenimo prasme.
„Man priimtinas ganėtinai abstraktus parodos konceptas. Paroda Vilniaus širdyje neįpareigoja, o dar svarbiau, kad jai atrinktas mano Indijos tematikos pernai nutapytas darbas „Figūros prie Gango“, kuriame atsispindi bandymai ieškoti naujos ženklų kalbos, kuria būtų galima išreikšti dar mažai pažintus ar intuityviai jaučiamus dalykus, tarsi atliepia parodos abstraktumą“, – reflektuoja S. Dastikas.

Liko vos pora savaičių iki penktosios tarptautinės šiuolaikinio meno mugės “Art Vilnius” atidarymo. Į ją bus atvežta ir Andy Warholo bei Romano Opalkos darbų originalų.

Vienintelė šalyje šiuolaikinio meno mugė šįmet savo dydžiu nebus rekordinė ir dalyvių skaičiumi nepasieks 2009-ųjų aukštumų, į kurias anuomet startavusiam renginiui leido pakilti dosni “Vilniaus – Europos kultūros sostinės” programos parama. Priminsime, kad pirmojoje “Art Vilnius” mugėje dalyvavo šimtas Lietuvos bei užsienio galerijų ir meno organizacijų. Šįmet dalyvių stendų žada būti 65 – tiek pat, kiek būta po krizės atgaivintoje mugėje 2011-aisiais ir šiek tiek daugiau, nei būta pastaruosius dvejus metus.
Tačiau mugės organizatorė, Lietuvos meno galerininkų asociacijos prezidentė Diana Stomienė pabrėžia, kad pirmąkart po 2009-ųjų dalyvių iš užsienio vėl bus daugiau vietinių: to kryptingai siekta visus penkerius metus, garsinant Vilniaus mugę pasaulyje, mezgant tarptautinius ryšius su galerijomis, meno specialistais ir kolekcininkais.
Šįmet mugėje laukiama meno galerijų iš septyniolikos užsienio šalių. Palaikydami kolegas iš Ukrainos, rengėjai nutarė atleisti tris iš šios šalies kviečiamas galerijas nuo mugės dalyvio mokesčio.
“Art Vilnius” per savo egzistavimo laikotarpį taip ir neįgijo konkurentų kaimyninėse valstybėse: artimiausios Lietuvai meno mugės tebėra rengiamos Rusijos (“Art Moscow”), Vengrijos (“Art Market Budapest”) ir Austrijos (“Viennafair”) sostinėse, taip pat Vokietijos mieste Kelne (“Art Cologne”). Nei kitose Baltijos šalyse, nei Lenkijoje ar Baltarusijoje panašių mugių nėra. O ir maskviškėje pernai rugsėjį dalyvavo viso labo 35 galerijos.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 222014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2014-m

Meno mugės „Art Vilnius“ lankytojai vis drąsiau atveria savo pinigines.

Tie, kurie lietuviškoje meno mugėje ne naujokai, žino: nori sutikti draugų menininkų – skubėk į mugę pirmąjį vakarą. Nori ramiai apžiūrėti kūrinius ir padiskutuoti su autoriais – ateik darbo dienomis iš ryto. Beje, pirmosios mugės dienos rytas pagal nerašytą tradiciją skiriamas kolekcininkams. O tiems, kurie mėgsta miestietišką šurmulį, lieka savaitgalis.
Tačiau netgi dairydamasis po mugę darbo dienos vidurdienį dažnai būsi privertas laukti, kol nuo įspūdingesnių darbų atsitrauks meno gerbėjai su fotoaparatais ir vaizdo kameromis. Pernai „Art Vilnių“ aplankė 17 tūkst. smalsuolių, ir pirmosiomis šių metų renginio „Litexpo“ centre dienomis neatrodė, kad jų žada būti mažiau.

Traukos centras – Indija

Ryškiausiu šių metų ekspozicijos traukos centru, kaip ir tikėjosi mugės organizatorės – galerininkė Diana Stomienė ir menotyrininkė Raminta Jurėnaitė, tapo šiuolaikinio Indijos meno stendas. Jam darbus tolimoje šalyje atrinko ir mugėn pristatė latvė Ivonna Veiherte, vadovaujanti Rygos galerijai „Gallery 21“. „Indų menas dabar „ant bangos“, kaip kad anksčiau buvo kinų. Labai daug šios šalies menininkų dalyvauja tarptautinėje meno rinkoje“, – teigia mugės direktorė D.Stomienė.
Ir išties – tiek mitologines dievybes, nešančias pavojingą krovinį primenantį gyvenimą, vaizduojanti skulptūra, tiek iš mažų metalinių šratelių surinktas faktūrinis žmogaus veido profilis ypač traukė lankytojus. O kitoje salėje stovintis geltonas indų menininkės Vibhos Galhotros pripučiamas ekskavatorius atrodė labiau žaismingas nei grėsmingas, nors ir pavadintas „Neo Monster“. Prie jo mugės lankytojai mielai fotografavosi, nepaisydami ant ekskavatoriaus kaušo demonstruojamos vaizdo projekcijos, primenančios, kiek daug gerų dalykų analogiška nežaislinė technika spėjo nušluoti nuo žemės paviršiaus.
Kaimynystę indų menui palaikė sostinės galerijos „AV 17“ pristatyta Nerijaus Ermino instaliacija „Voveraitė ir siena“. Siena apklijuota gėlėtais tapetais, ant jos baubia kičinis praėjusio šimtmečio svetainių sienas puošdavęs briedis. Aplink – sovietmečio konvejerinių baldų fragmentai, iš panašios medį imituojančios faneros sumontuota ir putoplastinės voveraitės uodega. Ji neleis senamadiškų skonių miške įstrigusiam žvėreliui ištrūkti iš savosios epochos kalėjimo.
Panašiais metodais žiūrovus vilioja ir Giedrius Jonaitis, iš lentų, žaislų, senų rakandų ir net kailių konstruojantis savo plokščius lėktuvus. Skraidyti jie veikiausiai negali, bet čia juk meno mugė, o ne aeronautikos paroda. Todėl menininko „Lėktuvnešis”, vyrams nostalgiškai primenantis vaikystės žaidimus, pripažintas geriausiu mugės darbu.
Beje, pretendentai į meno mugės laureatus buvo vertinami penkiais kriterijais. Pirmasis – tai kūrinio įtaigumas, antrasis – jo tapatinimasis su pranešimu, kuris gali būti skaitomas kaip nacionalinė tapatybė. Trečiasis kriterijus prieštarauja antrajam: svarstyta, kaip kūrinys skambėtų tarptautinio meno kontekste. Ketvirtasis kriterijus – idėjos realizavimo meistriškumas, na, o penktuoju vertinamu dalyku tapo kūrinio komponuotė stendo ekspozicijoje. Vertinimo komisijoje šįmet dirbo menotyrininkai Virginijus Kinčinaitis, Simona Makselienė, Ernestas Parulskis ir Skaidra Trilupaitytė, menininkai Bronius Gražys ir Česlovas Lukenskas, kultūrologas Vytautas Rubavičius.

Stebinantys ir atpažįstami

Būta garsių vardų, kurie niekuo nenustebino, – šių šalies menininkų darbai iš tolo puikiai atpažįstami. Būta ir netikėtumų. Prie pastarųjų priskirčiau minimalistiškai stilingą Antano Obcarsko „Akrilinių rašmenų“ stendą, taip pat siužetines stambaus gabarito kompozicijas prisijaukinusį vilnietį tapytoją Paulių Jušką.
Nepažinti Virginijaus Viningo drobių būtų sudėtinga, tačiau pajūrio tapytojui ir nėra būtinybės keistis: keli jo spalvingi paveikslai mugėje buvo parduoti vieni pirmųjų. Pernai šis dailininkas tapo paklausiausiu mugės autoriumi – buvo išpirkti visi Klaipėdos galerijos į Vilnių atvežti jo darbai.
Ekspresyvumu ir spalvingumu V.Viningui mugėje prilygsta nebent kitas garsus tapytojas Vilmantas Marcinkevičius, kurį mugėje pristato nebe lietuvių, o danų galerija: Thorkildui NB Nielsenui priklausanti „NB Gallery“.
Saulius Vaitiekūnas sugrįžo prie juvelyrinių darbų iš akmens ir savojo stendo sieną, paties ranka išmargintą įvairiausiais tekstais, apkabinėjo pjūklu į dvi dalis glotniai perpjautais ir grandinėlėmis pervertais plokščiais akmenukais. Autoriaus valia jie simbolizuoja į dvi puses – tėvynėje ir emigracijoje pasidalijusią lietuvių tautą. Tačiau kas galėtų žiūrovo vaizduotei uždrausti ir kitokių išsiskyrimų interpretacijas?

Svečiai sugrįžta

„Art Vilniaus“ organizatores džiugina nauja tendencija: anksčiau meno kolekcininkai pirkinius atidėdavo iki paskutinių mugės dienų, o šįmet jau atidarymo dieną buvo parduotos maždaug trys dešimtys meno kūrinių. Pradedančio kolekcininko stende, kuriame nedideli paveiksliukai kainuoja ne daugiau kaip 350 Lt, galima rasti ne tik jaunų menininkų darbų, bet ir garsių dailininkų pasirašytų miniatiūrų.
„Lietuvai nebūtina pretenduoti į šiuolaikinio meno rinkos lyderius, tačiau mugė „Art Vilnius“ tikrai galėtų tapti kryžkele tarp Rytų ir Vakarų meno kūrėjų bei pirkėjų. Juolab aplink Vilnių net tūkstančio kilometrų spinduliu jokios kitos meno mugės nėra. „Litexpo“ paviljonai tinkami panašioms ekspozicijoms, turime gerai išplėtotas logistikos paslaugas. Visko pakanka, išskyrus kuklų biudžetą. Verslininkai skaičiuoja, po kiek metų jiems atsipirktų investicijos, tačiau kultūroje norima, kad viskas atsipirktų tą pačią minutę“, – svarsto D.Stomienė.
„Art Vilniaus“ rengėjos siekia užsitikrinti tęstinį valstybės finansavimą, nes pavasarį, kai paaiškėja, bus ar nebus iš ko organizuoti mugę, dauguma žymių galerijų jau būna sudėliojusios savo kelionių planus. Kadangi meno mugė šįmet surengta jau trečią kartą, jos rengėjos įgijo teisę pretenduoti į ilgalaikio finansavimo programą.
Pirmąkart mugė buvo surengta 2009-aisiais, kaip programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ dalis. Nors prasiveržti į šią programą novatoriškai idėjai nebuvo lengva, pasirengimas truko ištisus metus, ir rezultatas visus patenkino. O geriausia mokykla, kaip organizuoti šiuolaikinio meno muges, D.Stomienė vadina keliones po didžiąsias Europos meno muges Bazelyje, Londone, Kopenhagoje. Kopijuoti jų nesistengė – norėjo, kad vilniškė turėtų savo originalų veidą.
Renginio vadovę džiugina, kad daugelis užsienio galerijų, dalyvavusių „Art Vilniuje“ ankstesniais metais, mielai sugrįžta, nors šįmet mugės dalyviams pirmą kartą buvo taikomas simbolinis mokestis. „Litexpo“ centro paviljonuose savo stendus pristatė 53 meno galerijos iš 12 pasaulio šalių. Lankytojai turėjo retą progą vienoje erdvėje išvysti daugiau kaip tūkstantį šiuolaikinio meno kūrinių.

Meno mugės „Art Vilnius 2012“ laureatai

Geriausia menininkė – tapytoja Audronė Petrašiūnaitė
Geriausias užsienio menininkas – Krishna Murari (Indija)
Geriausias Lietuvos jaunasis menininkas – Algirdas Gataveckas
Geriausias užsienio jaunasis menininkas – Kristianas Brekte (Latvija)
Geriausia Lietuvos galerija – VDA tekstilės galerija „Artifex“
Geriausia užsienio galerija – „Gallery 21“ (Ryga)
Geriausias kūrinys – Giedriaus Jonaičio „Lėktuvnešis“
Geriausia skulptūra – Nerijaus Ermino „Voveraitė ir siena“
Geriausia instaliacija – Žilvino Landzbergo „Mano benamiui dievui“

Kai svarstoma, ką vertinga Vilniui (be finansų valdymo patirties ir keleto prieštaringų skulptūrų) paliko VEKS, prisimenami vos du ryškesni tęsinio sulaukę renginiai: Andriaus Mamontovo inicijuota Gatvės muzikos diena ir tarptautinė šiuolaikinio meno mugė. Tiesa, pernai vienam jų – mugei “ArtVilnius” – lėšų taip ir nebuvo rasta. Tad šįmet, mugės direktorės Dianos Stomienės tvirtinimu, trauktis nebebuvo kur: praleidus dar metus, Vilniuje vykstančios mugės patirtis būtų palaidota ir visas organizatorių sukauptas įdirbis nueitų niekais.
“Meno mugė nėra nei bienalė, nei trienalė – įprasta, kad reprezentatyvios mugės Europoje vyksta kasmet. Pernai savo partneriams teisinomės ekonomine krize, tačiau šįmet jau nebeturėtume jokių įtikinamų argumentų. Partneriai – reikšmingos užsienio galerijos – tiesiog išbrauktų Vilnių iš potencialių ateities maršrutų”, – teigia D.Stomienė.
Vis dėlto patvirtinimų, kad “ArtVilnius” tikrai įvyks, užsieniečiai sulaukė tik šių metų vasarį – tuomet, kai sostinės savivaldybė renginiui skyrė 240 tūkst. Lt. Dar 45 tūkst. Lt katalogui parengti ir kitoms mugės organizavimo sąnaudoms padengti sulaukta iš Kultūros rėmimo fondo. Bendras šią savaitę vyksiančios mugės biudžetas tesiekia ketvirtadalį 2009 m. renginiui sukauptų lėšų, todėl neprilygs jam dalyvių skaičiumi ir stendų plotu. 2009-ųjų mugėje dalyvavo 92 galerijos, šįmet dalyvių tebus 65, ir mugės ekspozicija “Litexpo” centre užims viena sale mažiau.
Tai leis sutaupyti, nes už ekspozicijų plotą ir stendų įrengimą kol kas moka mugės organizatoriai, o ne dalyviai. Šie padengia tik savo kelionės, gyvenimo Lietuvos sostinėje ir su meno kūrinių pristatymu susijusias išlaidas. Panašią rinkodarą planuojama taikyti mažiausiai penkerius metus.
Tiek D.Stomienė, tiek “ArtVilniaus” meno vadovė Raminta Jurėnaitė neabejoja, kad ši tarptautinė mugė – vienintelė panaši Europoje, kurios biudžetas nesiekia 100 tūkst. eurų. Tai, kad dvi dešimtys pirmojoje mugėje dalyvavusių užsienio galerijų atvyksta čia antrąkart, organizatorių nuomone, jau yra reikšmingas laimėjimas.
Beje, 2009-aisiais startavusi “ArtVilnius” buvo pirmoji panašaus pobūdžio mugė Baltijos regione. Maža to, savo mugės kol kas nesurengė ir stiprias galerijas bei aukštus reitingus šiuolaikinio meno scenose turintys lenkai. Iš kaimyninės valstybės “Litexpo” centre šią savaitę tepamatysime vienintelį – Poznanėje įsikūrusios “Piekary” galerijos stendą, nes, pasak R.Jurėnaitės, įtakingesnes lenkų, kaip ir kitų valstybių, galerijas Vilniun reikėtų kviesti prieš metus, o ne likus keliems mėnesiems iki renginio.
Tai svarbiausia pamoka, kurią organizatorės išmoko iš debiutinės “ArtVilnius” mugės, tačiau “pasitaisyti” kol kas nepavyksta. “Akivaizdu, kad norint sukurti reikšmingą meno rinkos įvykį minimalus mugės biuras turėtų veikti ištisus metus, o artėjant renginiui reikėtų samdyti didesnį skaičių koordinatorių. Bet finansinių galimybių tam nėra”, – neslepia R.Jurėnaitė.
Džiaugiamasi bent tuo, kad dešimt Vilniaus dailės akademijos UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedros studentų talkindami mugės organizatorėms gali atlikti įskaitinę praktiką. Be jų surinkti katalogui būtiną informaciją iš 65 mugėje dalyvausiančių galerijų būtų buvusi nelengva užduotis. Internete užsiregistravo ir keturios dešimtys savo paslaugas renginiui siūlančių savanorių – dalis jų šią savaitę taip pat sukiosis “Litexpo” centre.

Pritraukia turtingų svečių

“Dėl meno kolekcininkai yra pamišę gerąja prasme. Mugė – tai galimybė pritraukti į Lietuvą tokių žmonių, kurių kitaip čia niekada neišvystume. Tai turtingi svečiai, kurie ne tik gyvens mūsų viešbučiuose ir valgys restoranuose, bet ir lankys kitas sostinėje esančias parodas, muziejus”, – neabejoja mugės nauda sostinei D.Stomienė.
R.Jurėnaitė pateikia pavyzdį: “Pirmojoje “ArtVilnius” mugėje dalyvavo prestižinė Walterio Bischofo galerija iš Berlyno, į Lietuvą atgabenusi kone pačius brangiausius tos mugės eksponatus. Šis galerininkas dalyvaus ir antroje mugėje, maža to, jis jau suorganizavo ištisą vokiečių meno gerbėjų ekskursiją į Vilnių.”
Nors organizatorės tikėjosi, kad pirmojoje mugėje bus labiau perkami lietuvių menininkų kūriniai, pirkėjų sulaukė ir užsienio galerijų stendai. O tai, pasak R.Jurėnaitės, svarbus tikros tarptautinės mugės ženklas. “Vilnius dėl savo geografinės padėties turi galimybę tapti reikšmingiausiu meno įvykių tašku tarp Maskvos ir Berlyno. Artimiausiose mums mugėse menas iš Rytų Europos sudaro tik menką bendros ekspozicijos krislelį, o čia galime pasiūlyti platesnę panoramą, tapti savotiška Šiaurės ir Pietų, Rytų ir Vakarų meno rinkų sankirta. Mugės dalyvių apklausos rodo, kad svečiams patiko tiek “Litexpo” paviljonai, tiek, žinoma, pats Vilnius”, – pasakoja R.Jurėnaitė.
Beje, daug ambicijų turėjusiems Maskvos meno mugės rengėjams kol kas koją kiša vangus šios šalies muitininkų darbas ir transportavimo problemos. Nors Rusijos sostinėje apstu turtingų meno kolekcininkų, jie meno kūrinius dažniausiai įsigyja svetur. Vilniuje vykusios mugės dalyviai dėl mūsų muitinės postuose kylančių nesusipratimų organizatoriams kol kas nesiskundė.

Ko tikėtis savaitgalį

Šįmet atsisakyta mugės metu vykstančios tarptautinės meno specialistų konferencijos – vyks tik keletas diskusijų. Pokalbiui apie meno įstaigų perspektyvas regionuose vadovaus klaipėdietis Ignas Kazakevičius, o pašnekesiui apie meno aukcionų vaidmenį – Meno rinkos agentūros vadovė Simona Makselienė. Jauniesiems mugės lankytojams numatyta edukacinių renginių programa.
Naujovė – specialus pradedančiam kolekcininkui skirtas kampelis, kuriame prekiaujama mažos apimties meno kūriniais, kainuojančiais ne daugiau kaip 100 eurų. “Daugelis šiandien žymių kolekcionuotojų kadaise pradėjo nuo kuklių, bet jiems į akį kritusių darbelių. Taip ketiname suteikti šansą visiems meno mėgėjams, paslapčia svajojantiems apie asmeninę kolekciją”, – dėsto R.Jurėnaitė.
Stendas bus nuolat papildomas, nes nauji kūriniai užims parduotųjų vietas.
Vienkartinis bilietas į mugę kainuos 10 Lt, visoms mugėms dienoms – 25 Lt. Už bilietus surenkamos pajamos atitenka ne mugės rengėjams, o “Litexpo”. Prieš dvejus metus mugėje apsilankė 20 tūkst. žmonių, šįmet tikimasi dar didesnio meno gerbėjų dėmesio.
Kuo pasižymės mugės ekspozicija? “Kaip ir pirmoji – bus itin marga. Matysime ir estetinį pasigėrėjimą keliančių kūrinių, ir šokiruojančių reginių, neišvengsime nepatogių klausimų. Galbūt dar daugiau vietos santykinai užims fotomenininkų darbai”, – teigia “ArtVilniaus” meno vadovė.
Mugėje dalyvaujančios galerijos siūlomų eksponuoti kūrinių sąrašą su rengėjais derina iš anksto. Šie stengiasi, kad stenduose nesikartotų tų pačių menininkų pavardės, ir parenka ekspozicijos profilį labiausiai atitinkančius stendus. Taip pat stengiamasi išvengti neįdomių, pasikartojančios stilistikos kūrinių, galerijų stendams parinkti tinkamiausius kaimynus. “Buvo primygtinai besisiūlančių dalyvių, kurie sutiktų ir patys už stendus mokėti, tačiau jų paslaugų atsisakėme. Vienąkart nuleidę meno kriterijų kartelę, visiems laikams prarastume šansą sulaukti Vilniuje garsių pasaulio galerijų”, – neabejoja R.Jurėnaitė.