Karinis perversmas Egipte supriešino ne tik šalies visuomenę, bet ir Artimųjų Rytų regiono valstybes, todėl be didžiosios tarptautinių santykių galios įsikišimo padėtis Egipte stabilizuota nebus. Rusijai, Kinijai bei JAV nerodant intereso imtis arbitro vaidmens, ES lieka vienintelė galinti ir norinti priimti šį iššūkį.

Septyniolikmetis Kaashifas el-Sabaghas savo kailiu patyrė konflikto Egipte kainą: per skerdynes jis neteko tėvo bei brolio ir buvo atskirtas nuo kitų šeimos narių. „Viskas, ko aš noriu, – kad ši beprotybė ir smurtas liautųsi“, – sako paauglys.
Jis anaiptol ne vienintelis – skaičiuojama, kad dramatiški įvykiai Egipte jau nusinešė daugiau nei 900 gyvybių.
Liepos pradžioje kariuomenei įvykdžius perversmą Egipte, viena didžiausių Artimųjų Rytų valstybių paskendo politiniame, socialiniame bei ekonominiame chaose. Kol kariuomenė jėga vaiko improvizuotas Musulmonų brolijos ir nuverstojo prezidento Mohammedo Mursi šalininkų stovyklas, šie degina šventyklas, apsiaučia ir niokoja verslo centrus bei policijos pastatus.
Jei padėtis nebus stabilizuota, nederėtų atmesti ir pavojingiausio įvykių scenarijaus – pilietinio karo grėsmės vienoje įtakingiausių pasaulyje arabų sunitų valstybių. Todėl Egiptui užimant strategiškai svarbią geopolitinę poziciją Vakarų diplomatija, o visų pirma ES, privalo kuo greičiau imtis visų įmanomų priemonių, kad šiam scenarijui būtų užkirstas kelias.

Gyventojai susiskaldę

Egipto gyventojai skilo į kelias priešiškas stovyklas. BBC kalbintas žurnalistikos magistrantas teigia palaikąs naujojo Egipto gynybos ministro Abdelio Fattah el-Sissi poziciją ir neabejoja, kad jėgos panaudojimas Kaire buvo būtinas, siekiant išvaikyti teroristus iš miesto centro. Tokiam požiūriui atvirai pritaria ir Arabų pavasario nepaliestos, tačiau dėl nuolat didėjančios Musulmonų brolijos įtakos regione nuogąstaujančios valstybės – Bahreinas, Jungtiniai Arabų Emyratai ir Saudo Arabija.
Kitas protestuotojas, 34-erių metų batsiuvys iš Pakistano, laikosi priešingos nuomonės, teigdamas, kad atvyko ginti Arabų pavasario idealų ir „su malda bei nuoga krūtine kovoti prieš karinės diktatūros žiaurumą“.
Panašios nuotaikos tvyro ir Turkijos gatvėse, kur jau kelias savaites iš eilės renkasi didelės nuverstąjį Egipto prezidentą palaikančių protestuotojų minios. Kaip vienam Turkijos dienraščiui tvirtino 30-metis inžinierius iš Ankaros Semitas Okulay, „mes privalome būti su savo broliais ir seserimis iš Egipto baisaus karinio teroro akivaizdoje“.
Valstybiniu lygiu griežčiausiai „teisėtos ir demokratinės vyriausybės nuvertimą“ smerkia buvusios tvirtos nuverstojo prezidento M.Mursi sąjungininkės – Tunisas, Kataras ir ta pati Turkija. Beje, pastaroji ne tik atšaukė savo ambasadorių iš Kairo – jos ministras pirmininkas, islamiškos Teisingumo ir plėtros partijos vadovas Tayyipas Erdoganas atvirai apkaltino Izraelį surengus M.Mursi nuvertimo sąmokslą.
Didžioji Egipto gyventojų dalis kol kas tiesiog neramiai laukia, kuo baigsis dabartiniai įvykiai. Nuosaikesnės pozicijos laikosi ir dalis arabų valstybių, tarp kurių – Iranas, Sudanas, Pakistanas ir Afganistanas.
Lyg spalvingai interesų mozaikai dar trūktų žavesio, savo nuomonę apie įvykius Egipte reiškia ir tokios organizacijos, kaip „Al Qaeda“, „Hezbollah“ ar „Hamas“. Šių teroristinių organizacijų bei šimtų kitų islamiškų judėjimų skelbiami Egipto ateities scenarijai varijuoja nuo visiškos anarchijos įsigalėjimo iki griežčiausia šariato teise grįstos musulmonų valstybės sukūrimo.
Neabejojama, kad be aktyvios didžiųjų valstybių įtakos padėtis Egipte greitai nebus stabilizuota. Akivaizdus Rusijos ir Kinijos susilaikymas nuo aukščiausio lygio politinių pareiškimų Egipto atžvilgiu demonstruoja jų nenorą tiesiogiai veltis į šį sudėtingą lošimą dėl demokratijos Artimuosiuose Rytuose. Tokiame kontekste aiškėja, kad tik JAV ir ES turi reikiamų svertų tapti efektyviais arbitrais Egipto konflikte.

Dominuos ES, o ne JAV

Tokių konfliktų kaip Egipte reguliavimas reikalauja aiškios ir konkrečios darbotvarkės bei greitų sprendimų, todėl būtų naivu tikėtis, kad abi sunkiasvorės – JAV ir ES dalytųsi lyderio vaidmeniu. Jau dabar galima konstatuoti, kad ši pareiga pirmiausia teks ES.
Tą lemia kelios priežastys. Visų pirma, kaip pastebi „Stratfor“ analitikai, JAV nebėra linkusios prisiimti pagrindinio tarptautinių santykių formuotojo vaidmens, jei nekyla grėsmė fundamentaliems interesams. Turint omenyje Egiptą, fundamentalūs Amerikos interesai apsaugomi tol, kol Sueco kanalu netrikdomai vyksta laivyba, o Sinajaus pusiasalis bei pasienis su Gazos ruožu yra griežtai kontroliuojami.
Šių interesų apsaugą JAV garantuoja dar Hosni Mubarako valdymo laikais užsitarnautas Egipto kariuomenės palankumas. Tai patvirtina ir prezidentas Barackas Obama, teigdamas, kad „Amerika negali nulemti Egipto ateities – tai pačių Egipto žmonių reikalas“. Ir nors B Obama atšaukė tradicines JAV ir Egipto ginkluotųjų pajėgų pratybas bei sustabdė keturių F-16 naikintuvų pristatymą Egiptui, tai yra labiau simbolinis gestas, skirtas demokratijos rėmėjams regione pamaloninti, nei rimta sankcija Egipto kariuomenei. O kasmetinis 1,3 mlrd. dolerių paramos paketas, skirtas Egipto kariuomenei stiprinti, nėra ir vargu ar bus atšauktas.
Tuo metu, kai JAV ėmė mažinti savo įsitraukimo į regionines krizes mastą, ES „užsiaugino raumenis“, sukūrė išorinės diplomatijos vadovo pareigybę ir ėmė vis garsiau ir solidariau reikšti 28 bloko valstybių pozicijas tarptautinėje arenoje.
ES siekis atsikratyti ekonominio milžino, tačiau nykštuko politikoje epiteto matomas virtinėje situacijų, nuosekliai pastebimų dar nuo 2011-ųjų įvykių Libijoje. Būtent tada europiečiai, visų pirma prancūzai, prisiėmė atsakomybę už koalicijos, atsakingos už neskraidymo zoną, sudarymą. Panašiai situacija klostėsi ir Sirijoje: B.Obamos administracija daugybę kartų pasmerkė pilietinį karą, tačiau siekė išvengti tiesioginio dalyvavimo konflikte. O ES entuziastingai ėmėsi remti Sirijos sukilėlius, tapdami stipria atsvara Rusijos interesams.
Egipto atžvilgiu ES nusiteikusi taip pat ryžtingai. ES užsienio politikos vadovė Catherine Ashton tapo vienintele aukščiausio rango Vakarų diplomatijos atstove, ne tik du kartus vykusia į Egiptą, bet ir „tvirtai nusiteikusia grįžti, jei tik to norės patys egiptiečiai“.

Pastarosiomis savaitėmis įtampa tarp Izraelio ir arabų šalių pasiekė kritinį tašką: ir viena, ir kita pusė ėmėsi dislokuoti karinius dalinius pasienyje ir rengtis galimam karui.

Praėjusios savaitės įvykiai Artimuosiuose Rytuose priminė įtempto siužeto filmą.
Egipte atakuota Izraelio ambasada. Kita Izraelio ambasada Jordanijoje evakuota. Turkijos premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas susitikinėja su Arabų Lygai priklausančių bei revoliucijas šiemet išgyvenusių šalių vadovais ir aiškina, kad jei Izraelis regione ims jaustis esąs šeimininkas, čia bemat gali atsirasti kariniai Turkijos laivai.
Izraelis savo ruožtu telkia karines pajėgas pasienyje – praėjusią savaitę šalies daliniai buvo dislokuoti prie Libano sienos. Analitikai vienas per kitą aiškino, kad įtampa baigia pasiekti kulminaciją, prie kurios prisideda ir stiprėjanti Sirijos opozicija, atvirai grasinanti Izraeliui karu ir randanti prieglobstį toje pačioje Turkijoje.
Lyg to būtų maža, praėjusią savaitę Irane paleista pirmoji ne tik šioje šalyje, bet ir visuose Artimuosiuose Rytuose Bušero atominė elektrinė, į kurią Izraelis reaguoja kaip į neabejotiną branduolinio ginklo grėsmę, su kuria kovoti esą reikia ginklais.
Vis dėlto didžiausia kibirkštimi Artimuosiuose Rytuose gali tapti palestiniečiai, kurie šią savaitę ketina kreiptis į Jungtines Tautas su prašymu pripažinti Palestinos valstybę.
Jei taip ir nutiks, tai, kad ir koks būtų JT sprendimas, karo rizika Artimuosiuose Rytuose išaugs iki aukščiausio laipsnio. “Karas tikrai bus. Klausimas – kada”, – neabejoja JAV analitikas, karo veteranas Gordonas Duffas. Anot jo, Artimuosiuose Rytuose tvenkiasi juodi karo debesys, o lietus prasidėti gali jau artimiausiomis savaitėmis.
Netgi buvęs JAV viceprezidentas Richardas Cheney praėjusią savaitę pripažino, jog padėtis tampa nepaprastai pavojinga, o jis asmeniškai galėtų laiduoti, kad Izraelis yra pasirengęs atakuoti pirmas – netgi Iraną ir netgi be sąjungininkų.
O sąjungininkus – ar bent tuos, su kuriais arabų šalių supamas Izraelis palaikė pakenčiamus santykius, jis vieną po kito spėjo išbarstyti per labai trumpą laiką.

Prarado visus draugus

Dar prieš metus Izraelis su Turkija buvo vadinami kone geriausiais draugais. Izraelis neabejojo, kad Turkija bus ne kitų arabų šalių, o būtent Izraelio pusėje dėl savo siekio tapti Europos Sąjungos nare. Tuo tikėjo ir pati Turkija.
Tačiau prieš metus šalys rimtai susikirto: Turkija nusprendė gabenti humanitarinę pagalbą palestiniečiams blokuojamame Gazos ruože, o atsakydamas į tai Izraelis atakavo Turkijos flotilę. Turkija tai suprato kaip karinę ataką, ir nuo to laiko situacija tik blogėja, o abipusis tonas aštrėja. Pasak Turkijos premjero R.T.Erdogano, vienintelė susitaikymo galimybė – Izraelio atsiprašymas, o jo, savaime suprantama, tikrai nebus.
Pasak Vašingtone įsikūrusio Artimųjų Rytų politikos instituto vyr. analitiko Sonero Cagaptay, tai reiškia ne vien Turkijos ir Izraelio konfliktą, bet ir Izraelio konfliktą su visomis regiono valstybėmis. Mat Turkija tampa tokia valstybe, kokia anksčiau yra buvęs Egiptas, tai yra regioniniu opozicijos Izraeliui centru.
O juk dar visai neseniai tikėtasi, kad galbūt Turkija perims iš Egipto tarpininkavimą palestiniečių ir Izraelio taikos derybų procese. “Viltis, kad Turkija taps tarpininke, žlugo. Dabar ši šalis yra agresorė”, – teigia Tel Avive esančio Bar Ilano universiteto politologas Geraldas Steinbergas.
Taigi Turkija jau visai atvirai grasina Izraeliui karu ir, matyt, jaučiasi pakankamai užtikrintai. ES, kurioje kalbama apie valstybių bankrotą ir bendros valiutos žlugimą, Turkijai beveik nebeturi ko pasiūlyti. Priešingai, Turkija daug kuo lenkia ne vieną ES valstybę. Visų pirma tai ekonomiškai stipri ir didelė valstybė, o technologijų pažanga atsilieka tik nuo Vokietijos. Bet svarbiausias Turkijos pasitikėjimo savimi koziris yra jos armija – didžiulė, mobili, garsėjanti disciplina ir žiaurumu. Ji galėtų vykdyti karines operacijas visuose Artimuosiuose Rytuose. Be to, Turkijos kariškiai palaiko glaudžius ryšius su Irako, Irano ir Egipto karinėmis pajėgomis.
Su Egiptu Izraelio reikalai irgi labai prasti. Analitikų vertinimu, nuo tada, kai rugpjūčio 18 d. Izraelio pajėgos, gaudydamos kovotojus netoli Egipto pasienio, nušovė penkis egiptiečių policininkus, Izraelis ir Egiptas dabar išgyvena didžiausią krizę per pastaruosius 30 metų.
Priminsime, kad Gazos ruožo kovotojams palestiniečiams per Egipto dykumą prasiskverbus į Izraelį ir surengus išpuolį, kilo susišaudymas, pareikalavęs ne tik aštuonių izraeliečių, bet ir penkių Egipto karių gyvybių.
Netrukus po to Kaire buvo atakuota Izraelio ambasada, ir nors Izraelis išreiškė apgailestavimą dėl Egipto karių žūties, Egipto ministrų kabinetas pareiškė, kad to nepakanka ir reikalingas atsiprašymas. Kaip ir Turkijos atveju, tokio, žinoma, nesulauksime.
Apskritai Egiptas, daugelį metų tarpininkavęs Izraelio ir palestiniečių derybose, po šių metų revoliucijos užima vis agresyvesnę poziciją Izraelio atžvilgiu. Mat anksčiau Egiptą už pavadėlio gana patikimai laikė Vakarai, o dabar, žlugus diktatūrai, didžiulę įtaką įgijusiems Egipto kariškiams Vakarų jausmai mažai terūpi.
Jei imtume Turkijos ir Egipto tandemą, suprastume, kad neutralizuoti jo agresiją Izraelio atžvilgiu gali siekti vienintelė likusi Izraelio draugė – Jungtinės Amerikos Valstijos. Ir ne todėl, kad joms rūpėtų pats Izraelis, o dėl to, kad joms reikalingos su niekuo nekariaujančios Turkija bei Egiptas. Juk Egiptas su savo Sueco kanalu ir Turkija, kuri yra naftos iš Centrinės Azijos bei Šiaurės Irako vartai, abi yra tiesiog gyvybiškai svarbios JAV.
Vis dėlto padėtis tampa vis mažiau valdoma. Ir svarbiausią vaidmenį šiame jėgų balanso žaidime žaidžia palestiniečiai.

194-oji valstybė

Rugsėjo 20-ąją, prasidėjus JT Generalinės Asamblėjos sesijai, palestiniečiai rengiasi pateikti oficialų prašymą, kad jų valstybė taptų 194-ąja Jungtinių Tautų nare. Taigi svarbiausias klausimas – ką dabar nuspręs Jungtinės Tautos ir kokie scenarijai galimi po kiekvieno iš dviejų galimų sprendimų.
Neverta minėti, kad palestiniečių pusėje yra kone visos arabų šalys. Praėjusį pirmadienį tai buvo patvirtinta ir oficialiai: arabų šalių užsienio reikalų ministrų grupė, vadovaujama Kataro diplomatijos vadovo, sutiko palaikyti palestiniečių siekius. “Palestiniečių valstybės pripažinimas yra ne galimybė, o pareiga”, – daugelio arabų valstybių poziciją apibendrina ir Turkijos premjeras R.T.Erdoganas.
Palestiniečių nepriklausomybės siekį per balsavimą JT palaikys ir panašiai galvojanti Rusija: nors palestiniečiams palanki jos pozicija žinoma jau seniai, artėjant lemiamai akimirkai tai dar kartą oficialiai patvirtinta Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo lūpomis.
Visai kitas klausimas – Vakarų valstybių pozicija. Jų nuomonės išsiskiria kardinaliai. Jungtinėms Valstijoms, kurioms, kaip minėta, svarbiausia išlaikyti taiką Artimuosiuose Rytuose, palestiniečių ambicijos kelia siaubą. Juk jeigu Jungtinės Tautos pripažintų Palestinos valstybę, Izraelis beveik neabejotinai su tuo nesutiktų, o nesutikimas reiškia karinius susirėmimus. Štai kodėl JAV laikosi pozicijos, kad Palestina gali atsirasti tik kaip taikos derybų su Izraeliu rezultatas, o ne JT nuosprendis.
Pasak JAV prezidento Baracko Obamos, palestiniečių kreipimasis į JT yra tik “dėmesio išblaškymas”, ir bet kuriuo atveju tai neužtikrins stabilaus palestiniečių valstybingumo.
Taigi, regis, beveik nėra abejonių, kad per balsavimą JAV vetuos palestiniečių nepriklausomybės siekį.

Karas vis dar išvengiamas

Kas tada? Prognozuoti, kad po balsavimo JT Artimuosiuose Rytuose karas neišvengiamas, linkę daugelis analitikų. Pasak G.Duffo, jei balsavimas apskritai bus (tai yra palestiniečiai paskutinę minutę neapsigalvos), bus mesta pirštinė, kurios nepakelti Izraeliui tiesiog neleistų ambicijos.
Sakyti priešingai – kad tokiu atveju konfliktas nekils, drįsta mažuma. Tačiau atsižvelgiant į tai, ką karinis konfliktas regione reikštų visam pasauliui (vien turint omenyje kad ir mažytę, bet nepaneigiamą branduolinio karo, išgyvenamo tik vieną vienintelį kartą, grėsmę), verta ruoštis blogiausiam, bet tikėtis geriausio.
Kas gali išgelbėti Artimuosius Rytus nuo karo? Pirmiausia – sveikas protas, kurio dabar, regis, labiausiai stinga ir Izraelyje, ir palestiniečių stovykloje, ir arabų šalyse.
Jei jo vis dėlto atsirastų, idealiausias scenarijus būtų Izraelio ir palestiniečių kompromisas bei taika. Ir nors JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton praėjusią savaitę duotą nurodymą pasiųsti du pasiuntinius į Artimuosius Rytus derėtis su Izraeliu ir Palestinos autonomija galima vadinti paskutinės minutės desperacija, vis dėlto dabar jau viso pasaulio reikalu tampa siekis, kad Artimuosiuose Rytuose nekiltų karas, tad užsienio spaudoje pasigirsta nuomonių, kad kompromisų paieškoms Artimuosiuose Rytuose gali imti talkininkauti net Kinija ar Indija.

Vaikai smurtą 2010 metais dažniausiai patyrė iš artimųjų, rodo Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikti duomenys.

Tarnybos duomenimis, pernai užfiksuota, kad smurtą patyrė 1250 vaikų. Tai 4 proc. daugiau nei 2009 metais.

Kaip ir ankstesniais metais, dažniausiai prieš vaikus naudotas fizinis smurtas (45 proc. atvejų), nors lyginant su 2009 metų duomenimis, fizinio smurto atvejų santykinai sumažėjo (2009 metais fizinis smurtas sudarė 57 proc. visų patirtų smurto atvejų).

Lyginant su ankstesnių metų duomenimis, santykinai išaugo seksualinio smurto prieš vaikus atvejų (2009 metais seksualinis smurtas sudarė 12 proc., 2010 – 14 proc. visų patirtų smurto atvejų) bei psichologinio smurto atvejų (2009 metais jie sudarė 31 proc., 2010 metais – 41 proc. atvejų).

Užfiksuota, kad pernai prieš vaikus fiziškai ir psichologiškai daugiausia smurtavo suaugę artimieji.

Seksualinį smurtą vaikai iš nepilnamečių artimųjų pernai patyrė 48 kartus, iš suaugusių artimųjų – 44 kartus, suaugę svetimi žmonės prieš vaikus seksualinį smurtą panaudojo 68 atvejais.

Šie duomenys aptariami Nacionalinės smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2008-2010 metų programos ir jos įgyvendinimo priemonių plano vykdymo 2010 metais ataskaitoje, kurioje taip pat pažymima, kad seksualinį smurtą beveik keturis kartus dažniau patiria mergaitės, o fizinį smurtą du kartus dažniau patiria berniukai. Psichologinį smurtą 2010 metais berniukai ir mergaitės patyrė vienodai dažnai.

Ataskatoje taip pat pastebima, kad 2010 metais, kaip ir anksčiau, daugiausiai smurtą patyrusių vaikų yra 10-14 metų amžiaus grupėje.

Ataskaitoje taip pat pažymima, kad padidėjęs užfiksuotų smurto atvejų skaičius nebūtinai reiškia, kad smurtaujama daugiau.

“Žymiai padaugėjo informacijos apie smurtą žiniasklaidoje, o tai padeda formuoti sąmoningesnę visuomenę, be to, kreipiantis į atitinkamas institucijas sulaukiama tinkamos pagalbos”, – teigiama ataskaitoje, kurią kitą savaitę numato svarstyti Vyriausybė.