"Scanpix" nuotr.

JAV ir Rusija pranešė, kad nuo savaitgalio Sirijoje turėtų įsigalioti paliaubos. Tai ne pirmas kartas, kai pranešta apie planuojamas paliaubas, bet iki šiol ten vyksta karas, kuris per beveik 5-erius metus jau nusinešė virš 250 tūkst. gyvybių.

BBC pateikia 8 faktus apie karą Sirijoje

1. Protestuotai virto kruvinu pilietiniu karu

2011-ųjų kovą Sirijos pietuose kilo protestai po to, kai buvo suimti ir kankinami paaugliai, užrašę revoliucinius šūkius ant mokyklos sienos. Saugumo pajėgos prieš protestuotojus panaudojo šaunamuosius ginklus ir nužudė kelis jų. Tai tik įaudrino protestus visoje šalyje. 2011-ųjų liepą šimtai tūkstančių sirų išėjo į gatves reikalaudami prezidento Basharo al-Assado atsistatydinimo. Opozicijos šalininkai pradėjo ginkluotis ir perimti tam tikrų Sirijos miestų kontrolę.

2. Visų karas prieš visus

Smurtas peraugo į pilietinį karą, kai opozicija pradėjo formuoti karines brigadas. 2012 m. mūšiai pasiekė sostinę Damaską ir antrą pagal dydį miestą Alepą. 2013 m. JT pranešė, kad žuvo 90 tūkst. žmonių. 2015 m. šis skaičius išaugo iki 250 tūkst. Tai išvirto ne tik į  opozicijos karą prieš B.al-Assado režimą, bet į visų karą prieš visus: šiitai prieš sunitus, islamistai prieš nuosaikiuosius, kurdai ir t.t.

3. Karo nusikaltimai

JT nustatė, kad visos konflikto pusės įvykdė karo nusikaltimus, tarp jų – žudynės, kankinimai, prievartavimai ir žmonių grobimai. JT Saugumo Taryba pareikalavo, kad visos konflikto pusės nenaudotų ginklų civilių gyvenamose vietovėse, tačiau iki šiol miršta tūkstančiai jų. Dauguma civilių žuvo per režimo aviacijos atakas.

4. Cheminio ginklo panaudojimas

2013-ųjų rugpjūtį žuvo šimtai žmonių, kai raketos su nervus paralyžiuojančių dujų užtaisais nukrito Damasko priemiesčiuose. Vakarai išpuoliu apkaltino B.al-Assado režimą, o šis – sukilėlius.

JAV pagrasinus karine intervencija, B.al-Assadas sutiko perduoti sunaikinimui Sirijos cheminio ginklo arsenalą. Tačiau 2014 m. balandį ir liepą buvo užfiksuoti cheminio ginklo panaudojimo atvejai prieš sukilėlius. “Islamo valstybė” (ISIS arba “Daesh”) taip pat kaltinama savos gamybos cheminio ginklo naudojimu.

5. Humanitarinė krizė

Daugiau nei 4,5 mln. žmonių išvyko iš Sirijos nuo konflikto pradžios, dauguma jų – moterys ir vaikai. Didžiausia pabėgėlių koncentracija – kaimyninėse valstybėse (Libanas, Jordanija ir Turkija). Maždaug 10 proc. sirų pabėgėlių siekia prieglobsčio Europoje. 6,5 mln. sirų neteko savo namų Sirijoje. Pasak JT, reikia 3,2 mlrd. dolerių, kad būtų suteikta pagalbą 13,5 mln. žmonių, tarp kurių 6 mln. yra vaikai. 70 proc. Sirijos gyventojų neturi vandens. Vienas iš trijų badauja ir daugiau nei 2 mln. vaikų negali lankyti mokyklų. Situaciją blogina kariaujančios pusės, kurios neleidžia humanitarinei pagalbai pasiekti civilių gyventojų.

6. Islamistų iškilimas

Sukilėlių grupuotės smarkiai pasikeitė nuo konflikto pradžios. Dabar, taip vadinamos, nuosaikiosios opozicijos pajėgos smarkiai nusileidžia islamistams ir džichadistams. ISIS, pasinaudodama suirute, užėmė dideles teritorijas Irake bei Sirijoje ir 2014 m. birželį paskelbė apie kalifato įkūrimą. 2014-ųjų rugsėjį JAV vadovaujama koalicija pradėjo oro antpuolių prieš “Daesh” kampaniją, tačiau sąjungininkai stengiasi nesuteikti pranašumo B.al-Assado režimui. 2015 m. rudenį į konfliktą įsitraukusi Rusija – atvirkščiai, aviacijos smūgiais atakuoja Vakarų remiamus sukilėlius ir taip bando palaikyti B.al-Assado režimą.

7. Derybos dėl taikos

Nei vienai pusei nesugebant laimėti, tarptautinė bendruomenė teigia, kad tik politinis konflikto sprendimas įmanomas Sirijoje. Kol kas to įgyvendinti nepavyko.

8. Didysis žaidimas

Sirijos karas – tai ne tik Sirijos vidaus reikalas. Iranas ir Rusija intensyviai remia B.al-Assado režimą. Iranas išleidžia milijardus tiekdamas ginkluotę, naftą ir karinius patarėjus. Rusija vykdo karinės aviacijos kampaniją prieš B.al-Assado priešus. Sirijos režimą taip pat palaiko Libano šiitų ekstremistai iš “Hezabollah”.

Sunitų dominuojamą opoziciją remia Turkija, Saudo Arabija, Kataras ir Jordanija. Taip pat JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

Scanpix

Nuo Kalvino iki Kalifato. Praėjus beveik šimtmečiui po atsiradimo Egipte, politinis islamas ir vėl iš naujo apibrėžia musulmonišką pasaulį. Dar vadinama islamizmu, ši įtakinga ideologija teigia, kad milijardinė musulmonų bendruomenė visame pasaulyje bus laisva ir didinga tik tuo atveju, jeigu išliks pamaldi, tai yra jei musulmonai gyvens pagal valstybės užtikrinamą islamo teisę, arba šariatą, kaip būta didžiąją islamo istorijos dalį.

Islamistams jau seniai nepritaria ne tik nemusulmonai, bet ir šariatą atmetantys musulmonai. Kartais taikūs, o kartais žiaurūs, tokie susidūrimai pakurstė 1952-ųjų Egipto ir 1979-ųjų Irano revoliucijas, „Al Qaedos“ išpuolius 2001-asiais, Arabų pavasarį 2011-aisiais ir radikalių islamistinių grupuočių, tokių kaip Islamo valstybe pasivadinusią ISIS, iškilimą.

Ne pats islamas yra nesantaiką kurstanti religija. Problema yra tarp musulmonų gilėjantys nesutarimai dėl to, koks vaidmuo islamui turėtų tekti kuriant įstatymus ir reguliuojant visuomenines institucijas. Dauguma musulmonų, nepriklausomai nuo to, ar jie yra islamistai, nėra nei džihadistai, nei revoliucionieriai. Tačiau šiuo metu vykstanti konkurencija tarp požiūrių, kokia viešoji tvarka yra gera, verčia juos pasidalyti į skirtingas stovyklas, ir taip ne tik užkertamas kelias kompromisams, bet ir dar labiau gilėja takoskyra.

Vakarų mokslininkai ir politikai jau seniai mėgina suprasti šio konflikto esmę, tačiau iki šiol jų pastangos nedavė vaisių. Nors islamo jurisprudencijos, teologijos ir istorijos ekspertai prirašė daug mokslinių darbų apie islamizmą, jie laiko jį unikaliu. Jie pamiršta, kad islamizmas yra ne tik islamas, bet ir „izmas“ – ideologija ir viešojo gyvenimo reguliavimo planas, kuris turi būti analizuojamas šalia kitų ideologijų.

Jokioje kitoje pasaulio dalyje nebuvo prikurta tiek daug „izmų“, kaip pačiuose Vakaruose. Tad tam, kad susidarytume aiškų vaizdą apie šiuolaikinius Artimuosius Rytus, verta atsigręžti į ideologinės nesantaikos istoriją Vakaruose.

Dalis musulmoniškojo pasaulio šiandien stebėtinai primena Šiaurės vakarų Europą prieš 450 metų, kai čia vyko vadinamieji religiniai karai. Tada, kaip ir dabar, per visą regioną ritosi religinio sukilimo banga. Vien septintajame XVI a. dešimtmetyje Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Škotijoje įvyko sukilimai, vadovaujami naujos protestantizmo atšakos – kalvinizmo sekėjų. Tai buvo ne dvidešimt pirmo ir net ne devyniolikto amžiaus presbiterionų kalvinizmas. Ankstyvasis modernusis kalvinizmas – kaip ir to meto katalikybė, liuteronizmas ir kiti krikščionių „izmai“, buvo ne tik religinių doktrinų rinkinys, bet ir politinė ideologija.

Ji atsirado laikais, kai Europos socioekonominė tvarka sukosi aplink Romos katalikų bažnyčią, o iš dalies buvo ir jos reguliuojama. Tad kalvinizmas save apibrėžė kaip opoziciją galiojusiai tvarkai. Ideologijos pasirinkimas buvo ne vien religinis, bet ir politinis pareiškimas. O religiniai karai buvo ir politiniai.

Sukilimai prasidėjo įpusėjus 150 metų trukusioms varžyboms tarp įvairių krikščionybės formų, o šiandien ši istorija vėl daug ką primena.

Kol ideologijos kovojo dėl įtakos, nepritarimas buvo brutaliai nuslopinamas, nuolat pasikartodavo religinės žudynės, o į konfliktą vis įsikišdavo išorinės jėgos. Galiausiai šie neramumai atvedė prie apgailėtino Trisdešimties metų karo, per kurį žuvo mažiausiai ketvirtadalis visų Vokietijos gyventojų (tuo metu sudariusių Šventosios Romos imperijos branduolį). O kai ši krizė pagaliau baigėsi, buvo dar du ideologiniai susidūrimai: tarp monarchijos ir konstitucionalizmo XVIII amžiuje bei tarp liberalizmo ir komunizmo dvidešimtajame.

Šie trys ilgi ideologinės nesantaikos laikotarpiai, kai Vakarų šalys buvo susiskaldžiusios dėl to, koks būdas tvarkyti visuomenę yra pats geriausias, gali tapti esmine pamoka tam, kas vyksta šiandien.

Plačiąja prasme Vakarų istorija rodo, kad dabartinė legitimumo krizė Artimuosiuose Rytuose savo sudėtingumu nėra nei beprecedentė, nei savaime išsisprendžianti paprastu būdu. Politinis islamas, kaip ir daugelis praeityje iškilusių ideologijų, naujų jėgų pasisėmė iš regioninio konflikto, kurį dar sustiprino ir kuris niekur nedings.

Be to, Artimuosiuose Rytuose vykstantys ideologiniai nesutarimai retai baigiasi tuo, kad „nugalėtojas gauna viską“. Jie rutuliojasi tol, kol konkuruojančios doktrinos arba suklesti, arba susilieja. Dažnai tai įvyksta tik po to, kai į krizę įsitraukia išorės jėgos ir sukuriama nauja regioninė tvarka.

Šios pamokos neduoda aiškaus recepto, kaip spręsti šiandienos problemas Artimuosiuose Rytuose, tačiau jos bent jau parodo, kad regioninės problemos nėra unikalios, o lyderiai ir valstybės gali imtis tam tikrų žingsnių, galinčių sumažinti smurtą ir sukurti palankesnes sąlygas žmonijos klestėjimui.

Nors islamizmo atsiradimas Artimuosiuose Rytuose yra unikalus šių laikų fenomenas, tačiau krizės, su kuriomis jis susidūrė, yra tarsi Vakarų praeities aidas.

Tai, kas prasidėjo kaip paprasčiausia konkurencija tarp islamizmo ir sekuliarizmo musulmonų pasaulyje, evoliucionavo į kompleksinį karą. Vis dėlto klausimo esmė išliko tokia pati: kas yra suverenas bei koks yra įstatymų šaltinis ir jų turinys. Islamistai tvirtina, kad tai turi būti šariatas, o tai reiškia, jog įstatymai kildinami iš šventų islamo tekstų. Sekuliaristai siekia, kad įstatymai kiltų iš žmogaus proto ir patirties, o ne iš islamo ar bent jau ne vien tik iš islamo.

Sekuliarizmas į Artimuosius Rytus atplūdo kartu su Europos kolonializmu. Didelė musulmonų elito dalis jį priėmė po nepriklausomybės būtent dėl to, kad galingos Europos valstybės pranoko ir pažemino Osmanų imperiją, paprastai laikomą kalifatu, arba dominuojančia islamo santvarka. Bet sekuliarizmui atsirado atsvara – islamizmas.

Nors patys islamistai savo ideologiją pristato ne kaip „izmą“, o tiesiog kaip islamą – laiko nepaliestą pranašo religiją, jų tikėjimo sistema turi daugiau modernumo bruožų. Trečiajame–penktajame XX amžiaus dešimtmetyje užaugę ankstyvojo islamizmo šalininkai buvo įsitikinę, kad egzistuojant pasaulietinei tvarkai labai sudėtinga gyventi kaip pamaldžiam musulmonui, todėl pradėjo organizuoti pasipriešinimo judėjimą. Šeštajame dešimtmetyje islamistai tapo radikalesni ir ėmė pasisakyti už valstybės palaikomo šariato sugrąžinimą. Sekuliarizmas išsaugojo pranašumą iki septintojo dešimtmečio, tačiau svarbiausiais lūžio taškais, suteikusiais pagreitį islamistams, tapo sekuliaraus Egipto pralaimėjimas Izraeliui 1967-aisiais, Islamo revoliucija Irane 1979-aisiais bei 1990–1991 m. Persijos įlankos karas.

Tam tikra prasme politinis islamas triumfavo. Nors šiuolaikiniai musulmonai nėra nei gryni pasauliečiai, nei islamistai, vidutinis musulmonas Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje yra arčiau islamisto. 2013 m. vykdyta „Pew Research Center“ apklausa atskleidė, kad didžioji dalis žmonių Egipte, Irake, Jordanijoje, Maroke ir palestiniečių teritorijose pasisako už šariato įstatymus. 2012 m. „Gallup“ apklausa parodė ir tai, kad penkiose regiono šalyse – Egipte, Libijoje, Sirijoje, Tunise ir Jemene moterys lygiai taip pat kaip ir vyrai teikia pirmenybę būtent šariatui.

Ir nors islamistų stovykloje išlieka daug vidinių nesutarimų dėl religijos vaidmens viešajame gyvenime ir dvasininkų vaidmens vyriausybėje, dabar net pasaulietiniai vadovai perima islamizmo elementus.

Nepaisant šių laimėjimų, politinis islamas vis dar susiduria su skepsiu dėl jo galimybių išlikti. Nuo pat pradžių išoriniai stebėtojai jį atmetė kaip idėją, nesuderinamą su modernumu. Vėliau ekspertai tikino, kad Artimuosiuose Rytuose didėjantis smurtas, įskaitant savižudžius teroristus ir džihadistų grupuočių, tokių kaip ISIS, vykdomas mirties bausmes nupjaunant galvas, yra tik šio judėjimo desperacijos požymis.

Vis dėlto, jei pačios Europos ideologinės nesantaikos istorija ir gali ko nors pamokyti Artimuosius Rytus, ši pamoka yra tokia: nenuvertinkime islamizmo. Europos religiniai karai iliustruoja, kodėl nepakankamai rimtas požiūris į iš pažiūros atgyvenusią ideologiją yra toks pavojingas. Daug kartų per šiuos karus blaivus protas ir pažanga privertė liautis žiaurumus, sukeltus stiprėjančios katalikų ir protestantų konkurencijos.

Kelis kartus lemtingose sandūrose atrodė, kad krizė įveikta. Taip atrodė 1555-aisiais, kai taikos sutartį pasirašė į religinius karus įsitraukusios svarbiausios Vokietijos kunigaikštystės, arba 1590-aisiais, kai religiniai karai baigėsi Prancūzijoje, o protestantiška Olandija užsitikrino nepriklausomybę nuo katalikiškos Ispanijos.

Tačiau Europai ideologinis smurtas dar nebuvo praeityje, nes jį sukėlusi legitimumo krizė liko neišspręsta.

Dauguma europiečių ir toliau manė, kad politinis stabilumas reikalauja vienos religijos. O kol jie taip manė, menkiausia kibirkštis būtų galėjusi juos nublokšti į radikaliai priešingas grupes – būtent taip nutiko protestantams sukilus Bohemijoje ir privertus visą Europą įsitraukti į Trisdešimties metų karą 1618-aisiais. Tai truko iki pat amžiaus pabaigos, kol europiečiai pamažu išmoko atskirti religinius klausimus nuo politikos, o religinės dogmos prarado savo minias uždegančią galią.

Kitoks pavyzdys, kai nepakankamai įvertinama viena ar kita ideologija, yra pasaulinė kova tarp liberalizmo ir komunizmo XX amžiuje.

1930-ųjų Didžiosios depresijos negandos daugelį žinomų Vakarų intelektualų įtikino, kad liberaliosios demokratijos laikai jau praėjo. Kurį laiką atrodė, kad centralizuotos, prievarta paremtos valstybės su naujais ekonominiais ir socialiniais iššūkiais yra pasirengusios susidoroti kur kas geriau. Tad kai kurie mąstytojai metėsi į komunizmą. Tik nedidelė jų dalis aplankė ir atvirai žavėjosi Sovietų Sąjunga, kur, valdant Josifui Stalinui, sparčiai vyko industrializacija, o darbuotojai niekada nestreikavo. Šias nuotaikas puikiai užfiksavo JAV žurnalistas Lincolnas Steffensas: „Aš patekau į ateitį, ir tai veikia.“

Galiausiai liberalioji demokratija prisikėlė ir vis tiek laimėjo. Tai reiškia ne tai, kad islamizmas Artimuosiuose Rytuose būtinai laimės, o kad protingi žmonės gali nepakankamai įvertinti alternatyvių politinių sistemų gyvybingumą, ir tai gali turėti baisių pasekmių.

Viena politinio islamo ilgaamžiškumo paslapčių yra ta, kad pašaliečiai šią sistemą iš esmės nuvertina. Istorija rodo, kad ideologijos gyvavimas gali būti pratęstas, jei šią ideologiją palaiko valstybiniai rėmėjai, kaip nutiko liberalios demokratijos atveju 1930-aisiais ir islamizmo atveju vyksta šiandien. Politinis islamas ne tik niekur nesitraukia, bet ir, gali būti, įgauna antrąjį kvėpavimą.

Politinis islamas, kaip ir daugelis senų konkuruojančių ideologijų, nėra vienalytis. Nors islamistus vienija bendras atsidavimas šariatui, yra daug jų pakraipų: sunitai ir šiitai; ekstremistai ir nuosaikieji; nacionalistai, internacionalistai, net imperialistai. Ši įvairovė paskatino Vakarus diskusijai apie tai, ar JAV ir jų sąjungininkams nevertėtų leisti nuosaikaus, pragmatiško islamizmo tose vietose, kuriose jis konkuruotų su radikalesniais judėjimais. Tie, kurie nepritaria, paprastai islamizmą piešia kaip vieningą judėjimą ir yra vienijami neapykantos jam Vakaruose. Tie, kurie pritaria, islamizmą suvokia kaip susiskaldžiusį iš vidaus.

Ši diskusija nėra nauja. Bet kurios ideologijos oponentai ideologines takoskyras dažnai mėgina išnaudoti pakreipdami ginčą savo naudai. Vakarų istorijoje yra daug pavyzdžių, kai išorinės jėgos vis bandydavo pasinaudoti taktika „skaldyk ir valdyk“,  nors rezultatai ne visada buvo tokie, kokių tikėtasi.

Paimkime vėl tuos pačius religinius karus. Ilgalaikis konfliktas suskaldė didžiausias Europos ideologijas, o iš jų susiformavusios mutacijos ne tik išgyveno, bet ir ilgainiui ėmė konkuruoti su savo „originalais“. Protestantizmas prasidėjo kaip liuteronizmas, bet greitai išsivystė į cvinglianizmą Šveicarijoje ir anabaptizmą Vokietijoje, dar paleisdamas į pasaulį kalvinistų atmainą Prancūzijoje ir anglikonų – Anglijoje.

Kalvinistai ir liuteronai dėl įtakos dažnai varžėsi nuožmiau, negu tai tarpusavyje darė katalikai. Katalikų Habsburgų dinastija, valdžiusi Šventosios Romos imperiją, nenuilsdama kurstė šiuos nesutarimus. Tačiau galų gale ši strategija nepadėjo nei susilpninti kalvinistų, nei sutrukdyti jiems sudaryti bendro fronto su liuteronais Trisdešimties metų kare.

Išorės stebėtojui belieka išsiaiškinti, ar kai kurios ideologijos yra linkusios į radikalizmą, ir sužinoti, kaip jį išugdyti. O tai galima padaryti visai sėkmingai.

Po Antrojo pasaulinio karo mėginant apriboti Sovietų Sąjungos įtaką Europoje, JAV prezidentas Harry Trumanas pademonstravo didelį nuovokumą, atspėdamas, kuri iš Vakarų Europos kairiųjų partijų gali tapti JAV sąjungininke. Jis teisingai nusprendė, kad Italijos komunistai ir socialistai buvo lyg monolitas: jie vieningai palaikė Sovietų Sąjungą ir priešinosi JAV remiamam Maršalo planui. Trumanas savo ruožtu užaugino krikščionis demokratus, padėdamas jiems laimėti lemiamus rinkimus 1948-aisiais. O štai Prancūzijoje komunizmui oponavo socialistai. Trumanas tai suprato ir sudarė su jais sandėrį, paversdamas Prancūziją tingia, bet patikima JAV partnere.

Tiek akivaizdi, tiek ir slapta išorės jėgų intervencija yra tik dar vienas užsitęsusios legitimumo krizės požymis. Nesutarimai tarp islamistų ir sekuliaristų yra tik naujausias konkurencijos, kurioje dalyvauja užsienio jėgos (tiek veikdamos užkulisiuose, tiek naudodamos karines priemones), pavyzdys.

Kai kas tokias intervencijas kritikuoja. Kritikų teigimu, JAV kampanijos Afganistane, Irake, o visai neseniai ir Libijoje, yra neracionalūs veiksmai, išeinantys už apdairaus valstybingumo ribų. Tačiau iš tiesų jėgos panaudojimas siekiant pakeisti ar nuversti kitos šalies režimą tėra įprasta didelės supergalios praktika. Išorės intervencija nėra atskiriama ir neracionali ideologinių kovų dalis. Per pastaruosius 500 metų tokių intervencijų buvo daugiau nei du šimtai.

Šių kovų sukelta visuomenės poliarizacija padeda paaiškinti, kodėl intervencija pasitaiko taip dažnai. Neretai ideologiniai konfliktai taip pagilina socialinius nesutarimus, kad gyventojai tampa lojalesni užsieniečiams, nei savo tautiečiams. Šie konfliktai stipriai palenkia žmones ir visą šalį link draugystės ar priešiškumo užsienio subjektams, ypač tiems, kurie yra pakankamai galingi, kad ištiestų pagalbos ranką jiems arba jų oponentams. O užsienio veikėjai čia įžvelgia galimybę arba susirasti naujų draugų, arba užkirsti kelią naujų priešų atsiradimui.

Besikišančioms jėgoms nereikia turėti religinių išskaičiavimų – kartais pakanka ir materialinių. Kai kada tai būna ideologinių ir materialinių interesų derinys. Pavyzdžiui, 2011 m., per Arabų pavasarį, sunitų dominuojama Saudo Arabija pasiuntė karius į Bahreiną, kad padėtų sustabdyti šiitų sukilimą, taip susilpnindama ne tik šiitų islamo sekėjų gretas, bet ir šiitų dominuojamo Irano valdžią. Netrukus Iranas lygiai taip pat įsikišo į Siriją, stodamas prieš sunitų sukilėlius, kurie pergalės prieš Assado režimą atveju galėtų sudaryti sąjungą su Saudo Arabija.

Šie įvykiai sukėlė nuogąstavimų, kad Artimuosiuose Rytuose daugėja iracionalių, ideologijomis besivadovaujančių valstybių, kurios yra linkusios sunaikinti regioninę tvarką. Kai kurie stebėtojai nerimauja, kad, pavyzdžiui, jei Iranas turėtų branduolinį ginklą, jis jį galėtų panaudoti sugriaudamas ir taip rizikingą pusiausvyrą Artimuosiuose Rytuose ir net išprovokuoti apokalipsę.

Istorija nesiūlo paprasto atsakymo jaučiantiesiems tokią baimę. Tačiau ji liudija, kad valstybė vienu metu gali būti ir ideologinė, ir racionali. Ideologų vadovaujamas režimas gali turėti ideologinių tikslų, pavyzdžiui, sukurti visiškai naują regioninę tvarką. Siekdamas šių tikslų, jis gali pasitelkti racionalius būdus, atsitraukdamas, kai agresija tampa pernelyg rizikinga. Bet kartais jis gali elgtis ir paneigdamas tradicinę ekonominės geopolitinės naudos logiką.

Johnas M.Owenas IV, „Foreign Affairs“

Vertė Rima Janužytė

"Scanpix" nuotr.

Dar prieš šimtą metų Asirijos bažnyčios patriarchai savo laiškuose Artimuosius Rytus vadino Edeno sodais, tačiau paskutinį šimtmetį krikščionių situacija kasmet blogėja. Ekspertai yra nustatę, kad jau labai greitai kai kuriose regiono šalyse krikščionių nebeliks visai, o kitose jų smarkiai sumažės.

Gytis Janišius, geopolitika.lt

„Sostų karai“ Sirijoje ir Irake

Libano naujienų svetainės NOW redaktorė Hanin Ghaddar konfliktą Sirijoje pavadino „sostų karais“ – daugybė kovotojų grupių kovoja neaišku su kuo, neaišku kodėl ir neaišku už ką. Tačiau viena yra akivaizdu: krikščionims šis chaosas neša mirtiną grėsmę.

Daugybė pranešimų iš Sirijos apie terorą, kankinimus ir žudymus vien dėl religinių įsitikinimų sulaukė popiežiaus Pranciškaus pasmerkimo. Jis tai pavadino genocidu. Tą patį pakartojo ir Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas rezoliuciją 2015 m. gruodį.

Sirijos Alepo mieste, kur prieš ketverius metus gyveno 400 tūkst. krikščionių, šiandien beliko vos 50 tūkstančių.

Tarptautinių organizacijų duomenimis, per konfliktą Sirijoje ir Irake tūkstančiai krikščionių buvo kankinami, verčiami priimti islamą arba žudomi. Tai privertė juos masiškai bėgti. Vien Sirijos Alepo mieste, kur prieš ketverius metus gyveno 400 tūkst. krikščionių, šiandien beliko vos 50 tūkstančių.

Su „Islamo valstybės“ teroru susiduria ne tik krikščionys, bet ir įvairių pakraipų musulmonai, tačiau krikščionys diskriminuojami ir vadinamųjų „nuosaikiųjų“ musulmonų. Jie persekiojami kitose šalyse, pabėgėlių stovyklose ir net atvykę į Europą. Vokietijos vidaus reikalų ministro ataskaitoje sakoma, kad „daugelį pabėgėlių krikščionių iš Sirijos, Irako arba Kurdistano baugina arba puldinėja musulmonai pabėgėlių centruose. Krikščionims jie bando primesti šariatą, iš jų, kaip mažumos, visaip tyčiojasi.“

Prarastasis rojus

Krikščionybė visame Artimųjų Rytų regione paplito dar Jėzaus laikais. Maždaug VI amžiuje ji tapo vyraujančia religija, tačiau vėliau, atsiradus islamui, po truputį ėmė prarasti pozicijas. Vis dėlto XX a. pradžioje apie 20 proc. gyventojų buvo krikščionys. Bendruomenės buvo izoliuotos nuo viso krikščioniškojo pasaulio, todėl išlaikė daug senovinių apeigų ir kalba senosiomis kalbomis. Susiformavo įvairios tradicijos – graikų, sirų, koptų, armėnų, chaldėjų, kiekviena su savo apeigomis, liturgija, teologija ir papročiais.

Sirijoje XX a. pradžioje kas trečias išpažino krikščionybę, dabar tokių sumažėjo iki vos kelių procentų.

Iki Pirmojo pasaulinio karo krikščionių bendruomenės gausiai gyveno visose Artimųjų Rytų regiono valstybėse. Nors pasitaikydavo konfliktų religiniu pagrindu, bendruomenės gebėjo sugyventi kartu. Kai kuriose teritorijose krikščionys sudarė net daugumą gyventojų. Libane 1926 m. pirmą kartą surašius gyventojus, krikščionių buvo per 84 proc., dabar liko apie trečdalį. Sirijoje XX a. pradžioje kas trečias išpažino krikščionybę, dabar tokių sumažėjo iki vos kelių procentų.

Gerą tarpusavio sugyvenimą liudija ir buvusi plati krikščionių visuomeninė veikla bei įtaka. 1860–1930 m. net trys Egipto premjerai buvo krikščionys. „Ba‘ath“ partijos, kuriai priklausė Irako prezidentas Saddamas Husseinas ir Sirijos diktatorius Basharas al Assadas, įkūrėjas buvo graikų ortodoksas Michaelis Aflaqas. Krikščionys vadovavo dviem nacionaliniams Palestinos judėjimams, o kai kurie užėmė svarbias pareigas nacionaliniame kurdų judėjime.

Krikščionys tapo nepageidaujami

Pirmas didelis išpuolis XX amžiuje prieš krikščionis įvyko per Pirmąjį pasaulinį karą. Pralaiminčioje karą Osmanų imperijoje smarkiai sustiprėjo nacionalizmas ir Jaunųjų turkų judėjimas. Kerštas dėl nesėkmingo karo su krikščioniškomis valstybėmis – Rusija, Anglija, Australija ir Prancūzija, krito ant vietos gyventojų krikščionių. Buvo nužudyta apie 2 mln. armėnų, asirų ir graikų. Daug pasaulio valstybių tokį elgesį yra pripažinusios genocidu.

Vėliau kaskart įvykus neramumams Artimųjų Rytų šalyse ar reaguojant į tarptautinius įvykius krikščionys tapdavo teroro taikiniu. Izraelio valstybės sukūrimas, žydų karas su musulmoniškomis šalimis, Irano revoliucija, pilietinis karas Libane, Arabų pavasaris ir kt. įvykiai vis labiau didino musulmonų nepakantumą vietos krikščionims.

Tai nereiškia, kad diktatoriai mėgsta krikščionis, tačiau jie suinteresuoti šalies stabilumu, todėl mažumos gali tikėtis didesnės apsaugos.

Iki 2003 m. JAV intervencijos Irake dar gyveno apie 1,5 mln. krikščionių. S.Husseino laikais ministro pirmininko pavaduotojas buvo Chaldėjų bažnyčios narys Tariqas Azizas, tačiau nuvertus diktatorių situacija ėmė smarkiai blogėti. Vietos krikščionys kaltinti bendrininkavimu su JAV. Chaldėjų arkivyskupas Basharas Warda iš Irako miesto Erbilo pasakoja, kad buvo nužudyta daugybė kunigų, susprogdinta per 60 bažnyčių, o tūkstančiai tikinčiųjų buvo priversti bėgti. Tai nereiškia, kad diktatoriai mėgsta krikščionis, tačiau jie suinteresuoti šalies stabilumu (siekdami išsaugoti režimą), todėl mažumos gali tikėtis didesnės apsaugos.

Religinis konfliktas

Tyrinėtojai teigia, kad antikrikščioniškų nuotaikų stiprėjimas sutapo su didėjančiu visuomenės, ypač jaunimo, pasinėrimu į islamą. Ši tendencija ypač sustiprėjo XX a. 7 dešimtmetyje, kai Artimuosiuose Rytuose staigiai padidėjo gimstamumas ir gyventojai iš kaimo ėmė kraustytis į miestus.

Stingant lyderystės, neapykanta kitokiems musulmoniškose valstybėse tapo kasdieniu reiškiniu, nuo kurio kenčia ne tik krikščionys.

Libano rašytojas Aminas Maaloufas sako, kad miesto gyvenimas ir globalizacija naikina tradicinę arabų kultūrą, todėl musulmonų jaunimui religija tapo vienintele savimonės išraiška ir nacionalinio pasididžiavimo šaltiniu. Prie šio reiškinio dar pridėjus prastą švietimo sistemą, skurdą, radikalius dvasininkus ir silpną politinę valdžią, susidaro pavojingos aplinkybės religinei nesantaikai kilti. Stingant lyderystės, neapykanta kitokiems musulmoniškose valstybėse tapo kasdieniu reiškiniu, nuo kurio kenčia ne tik krikščionys, žydai ar kitokios konfesijos musulmonai. Teroro taikiniu gali tapti bet kas.

Vakarų valstybių lyderiai noriai pasisako prieš moterų, seksualinių ar rasinių mažumų diskriminaciją, tačiau jiems sunku pripažinti, kad krikščionys tampa teroro taikiniu dėl savo religijos. Daug amžių Bažnyčia buvo stiprioji pusė ir pati engdavo kitaminčius. Tiek JAV prezidentas Barackas Obama, tiek kiti Vakarų valstybių lyderiai vengia įvardinti religinius nesutarimus kaip tikrąją konfliktų priežastį. Tokia pozicija atsispindi ir valstybių darbotvarkėse, kur šiai problemai nėra skiriama pakankamai dėmesio.

Nuostolis pasaulio civilizacijai

Kalbėdamas Jungtinių Tautų agentūroje UNESCO, kardinolas iš Libano Bechara Rai sakė, kad krikščionių išnykimas būtų didelis nuostolis visam regionui. Pasak jo, Artimųjų Rytų valstybės ir visuomenės prarastų savo įvairovę, tikėjimų ir etninių grupių sugyvenimo tradiciją, prie kurios krikščionys taip esmingai prisideda. Buvęs britų diplomatas Gerardas Russellas antrina, kad didžiausios sėkmės ir gerovės islamo pasaulis sulaukė tais laikotarpiais, kai įvairovė buvo laikoma pranašumu, o ne trūkumu. Artimieji Rytai be krikščionių taps ne tokie liberalūs, vienodesni ir rizikuoja dar labiau izoliuotis.

Dauguma apžvalgininkų, net ir islamo pasaulyje, sutinka, kad Artimųjų Rytų krikščionių išnykimas yra nuostolis ne tik vietos kultūrai, bet ir visam pasauliui, tačiau situacija kasdien blogėja ir vargu ar artimiausiu laiku pasitaisys. Tai geriausiai iliustruoja Irako Mosulo miesto pavyzdys, kur per šventes nebesuskambo Kalėdų varpai, nors tokia tradicija nepertraukiamai buvo tęsiama 2000 metų.

Straipsnis pirma kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. vasario 12 d.

"Scanpix" nuotr.

"Scanpix" nuotr.

Sausio 2 d. Rijade įvykdyta šiitų dvasininko šeicho Nimro al Nimro egzekucija išprovokavo nepasitenkinimo ir demonstracijų bangą šiitų teritorijose Artimuosiuose Rytuose ir pablogino ir taip įtemptus Saudo Arabijos ir Irano santykius.

Olegas Volkovas, geopolitika.lt

Pažymėtina, jog tą pačią dieną mirties bausmė buvo įvykdyta dar 46 žmonėms, iš jų 43 turėjo sąsajų su „Al Qaeda“. Interviu portalui al-monitor.com davęs nužudyto dvasininko brolis Mohammedas al Nimras šitaip pakomentavo situaciją: „Iš pradžių manėme, kad buvo norima įvykdyti mirties bausmę šeichui Nimrui kartu su „Al Qaeda“ ir „Islamo valstybės“ nariais, kad būtų tam tikra sektinė pusiausvyra. Vėliau nustatėme, kad tikslas buvo atsikratyti šeicho Nimro, o teroristų vardai turėjo tapti priedanga. Tai aišku iš to, kad 42 iš 47 žmonių, kuriems buvo įvykdyta mirties bausmė, laukė egzekucijos nuo 10 iki 13 metų, o šeichas Nimras buvo nuteistas tik prieš metus.“

Saudžių dinastija metų metus įtikinėjo savo Vakarų sąjungininkus, kad autoritarinės monarchijos stabilumas yra vertingesnis už demokratiją.

Rijadas neabejotinai tikėjosi greito atsako iš Irano. Po įsiveržimu pasibaigusios demonstracijos prie Saudo Arabijos ambasados Teherane Saudo Arabijos Karalystė nutraukė visus diplomatinius ryšius su Iranu. Jos pavyzdžiu pasekė Bahreinas, Sudanas ir Džibutis. Kiti Persijos įlankos arabų šalių bendradarbiavimo tarybos nariai – Kuveitas, Kataras ir Jungtiniai Arabų Emyratai atšaukė savo ambasadorius. Žinoma, būtų paprasta nurašyti šiuos įvykius kaip dar vieną sektinio konflikto apraišką, bet įtampa regione, kuri, anot kai kurių ekspertų, jau pasiekė Irako ir Irano karo metu tvyrojusios įtampos lygį, visų pirma turi ekonomines priežastis ir pasekmes.

Nauji vėjai senoje karalystėje

„The Washington Post“ žurnalistas Davidas Ignatiusas taikliai apibūdina Saudo Arabiją kaip „išsigandusią monarchiją“. Stabilumas yra vienas iš argumentų, kuriuos naudoja autokratai, o saudžių dinastija metų metus įtikinėjo savo Vakarų sąjungininkus, kad autoritarinės monarchijos stabilumas yra vertingesnis už demokratiją, piliečių laisvę ir žmogaus teises. Iki šiol karalystę iš eilės valdė šeši valstybės įkūrėjo Abdulazizo bin Saudo sūnūs, bet jau greitai valdžia turėtų pereiti į naujosios kartos rankas.

Vos metus valdantis aštuoniasdešimtmetis karalius Salmanas turėtų greitai užleisti sostą, – praeitų metų balandžio mėnesį jis paskelbė įpėdiniu savo sūnėną Mohammedą bin Nayefą, dabartinį vidaus reikalų ministrą. Antras eilėje yra trisdešimtmetis karaliaus sūnus Mohammedas bin Salmanas, jauniausias pasaulyje gynybos ministras.

Šaliai, kurios 75 proc. biudžeto įplaukų atkeliauja iš naftos pramonės, ši padėtis kelia rimtą ekonominę grėsmę.

Saudo Arabijos valdžios peripetijos dažniausiai likdavo už paslapties šydo, bet gandai apie įtampą tarp dviejų Mohammedų jau kurį laiką drebina arabų pasaulį. Šeštą dešimtmetį įpusėjęs M.bin Nayefas vertinamas kaip protingas politikas, pelnęs JAV valdininkų palankumą ir turintis patirties kovojant su „Al Qaeda“ teroristais.

Jaunesnis M.bin Salmanas savo sekėjų iškeliamas kaip ambicingas lyderis, galintis prikelti karalystę iš stagnacijos. Jaunasis princas palaiko ekonomikos diversifikaciją, didesnio masto privatizaciją ir ateities viziją, kuri yra artimesnė Jungtinių Arabų Emyratų, o ne dabartiniam Saudo Arabijos modeliui.

Princo kritikai vadina jį impulsyviu ir nepatyrusiu, apeliuodami į jo remiamą nesėkmingą karą Jemene prieš Irano palaikomus šiitų sukilėlius, kainavusį karalystei milijardus dolerių.

Tikroji naftos kaina

Šalį krečia ne tik politinė krizė, susijusi su karaliaus įpėdinystės klausimu, bet ir ekonominiai sunkumai. 2015 metais šalies biudžeto deficitas buvo beveik 98 mlrd. JAV dolerių.

Rijado sprendimas padidinti naftos gavybos mastus, norint susilpninti konkuruojantį Iraną ir skalūninės naftos eksportuotojus, baigėsi dideliu naftos kainų nuosmukiu. Naftos barelis 2014 metais kainavo 100 dolerių, o dabar kaina yra nukritusi žemiau 30 dolerių ribos. Šaliai, kurios 75 proc. biudžeto įplaukų atkeliauja iš naftos pramonės, ši padėtis kelia rimtą ekonominę grėsmę.

Anot Tarptautinio valiutos fondo ekspertų, jei naftos kaina išliks žemesnė nei 50 dolerių už barelį, Saudo Arabija neteks visų savo lėšų per penkerius metus. Ta pati padėtis ištiktų ir kitus OPEC narius. Pasak ekspertų paskaičiavimų, Saudo Arabija galėtų subalansuoti biudžetą, jei jos parduodamos naftos kaina būtų 106 doleriai už barelį.

Verta pažymėti, kad Irano padėtis atrodo kur kas geriau, nes, ekspertų skaičiavimais, jei naftos kainos išliktų žemos, Iranas galėtų išsilaikyti dešimtmetį. Dar geresnės yra Kuveito, Kataro ir Jungtinių Arabų Emyratų perspektyvos. Jie turi pakankamus fiskalinius buferius, padėsiančius nenuskursti, jei naftos kainos išliktų žemos. Saudo Arabijos Karalystės iždas taip pat kenčia dėl karinių išlaidų. Karas Jemene prieš šiitų sukilėlius jau pareikalavo ne vieno milijardo dolerių.

Saudžių dinastija naudojosi ekonominiais svertais, kad papirktų savo piliečius.

Dėl šių priežasčių Saudo Arabija, atskleidusi 2016 metų biudžeto planą, paskelbė apie precedento neturinčius griežto taupymo planus. Vyriausybė jau padidino benzino kainą 50 proc., sumažino subsidijas elektrai, vandeniui ir kitoms paslaugoms, už kurias šalies gyventojai nebuvo pratę mokėti.

Prognozuojama, kad vyriausybė bus priversta atsisakyti dar dalies piliečiams taikomų lengvatų, o galbūt netgi pradėti rinkti mokesčius. Pasak buvusio JAV ambasadoriaus Saudo Arabijoje Roberto Jordano, „saudžių dinastija naudojosi ekonominiais svertais, kad papirktų savo piliečius. Pagrindinis režimo svertas buvo tai, kad žmonės nemokėjo mokesčių, todėl nesitikėjo atstovavimo valdžioje. Jeigu valdžia pradės rinkti mokesčius, tikėtina, kad prasidės politiniai neramumai.“

Iranas – dabar ir ekonominė grėsmė

Iranas Artimuosiuose Rytuose yra didžiausias Saudo Arabijos varžovas, su kuriuo karalystė netiesiogiai kariauja Jemene ir Sirijoje. Iki šiol Saudo Arabija mėgavosi visapusišku JAV palaikymu, bet atramos Artimuosiuose Rytuose vaidmuo neatrodo toks užtikrintas, Iranui skaičiuojant dienas iki Vakarų šalių sankcijų panaikinimo.

Šis svarbus žingsnis leis užsienio įmonėms laisviau plėsti savo veiklą šalyje, bus panaikintas 100 mlrd. dolerių vertės iranietiškų aktyvų įšaldymas. Taip pat tikimasi, kad Iranas padidins naftos eksportą, įvesdamas dar daugiau produkto į jau perpildytą rinką.

Iranui siekiant vis svarbesnio vaidmens Artimuosiuose Rytuose, galima tikėtis naujų Saudo Arabijos provokacijų.

Irano ir Saudo Arabijos tiesioginis karas yra mažai tikėtinas, ypač dabar, kai tirpsta ledai tarp Irano ir Vakarų šalių. Nepaisydama to, politinės ir ekonominės krizės ištikta Saudo Arabija nemažina išlaidų gynybai. Iranui siekiant vis svarbesnio vaidmens Artimuosiuose Rytuose, galima tikėtis naujų Saudo Arabijos provokacijų, kurių tikslas – Irano radikalų atsakas, dar kartą diskredituosiantis šalį pasaulio bendruomenės akyse.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. sausio 29 d.

Scanpix

Artimieji Rytai. Sulaikytas į Gazą plaukiantis Švedijos laivas, žlugusi Palestinos vyriausybė ir slaptos derybos Katare pranašauja naują taikos tarp Izraelio ir palestiniečių erą.

Švedijos žiniasklaida pastarosiomis dienomis azartiškai mažėjančia tvarka skaičiavo, kiek buvo likę į laisvę nepaleistų aktyvistų, gabenusių Gazos gyventojams humanitarinę pagalbą ir sulaikytų likus 97 jūrmylėms iki Izraelio kontroliuojamų vandenų. Geltonesni portalai antraštėse nurodo pirmomis valandomis negalėję susisiekti su šiais savo tautiečiais. Kiti nuolat skelbia jų pavardes, kad įsidėmėtų autoritetų besidairantis jaunimas. Juolab kad į Gazą laivu „Geteborgo Mariana“ plaukusioje įguloje buvo ir keletas garsenybių – žurnalistė ir rašytoja Kajsa Ekis Ekman ir Izraelyje gimęs bei žydų kibuce vaikystėje gyvenęs spalvingas švedų muzikantas Droras Feileris.

„Tai, kad Izraelio laivas mus sulaikė tarptautiniuose vandenyse, liudija, jog Izraelio okupacija plečiasi gilyn“, – bene dažniausiai Švedijoje cituojama frazė, kurios autorius – Izraelio nemalonėn pakliuvusios įgulos koordinatorius Steffanas Graneris. O šį sakinį iš lūpų į lūpas kartoja ne tik kairioji, bet ir konservatyvioji visuomenės informavimo stovykla, nors joje Izraelio politiką kritikuojančiųjų yra kur kas mažiau.

Vis dėlto tai, kad buvo sulaikytas švedų laivas, greičiau yra ne priežastis subjektyvioms naujienoms, o Izraelio politinių sprendimų pasekmė. Tačiau apie tai – vėliau.

Turbūt nereikia nė sakyti, kad daugelyje Vakarų šalių švedų laivo istorijos vertinimas gerokai skiriasi nuo to, kokį pateikia Švedijos žiniasklaida. Vakarų šalys tarsi suskirstytos tam tikrais informaciniais sektoriais, kuriuose oficialioji žiniasklaida pateikia tik vieno atspalvio informaciją apie Izraelio ir palestiniečių reikalus. Švedija – neabejotinai trečiasis sektorius, kuriame Izraelis pliekiamas be atvangos. Antrajame gyvena dauguma europiečių, turinčių galimybę išgirsti margesnių naujienų iš Artimųjų Rytų. Na, o Lietuva yra atsikovojusi pirmąją zoną, kurioje Izraelis dėl santykių su palestiniečiais plačiosioms masėms beveik visada vaizduojamas blogiausiu atveju kaip auka, o palestiniečiai geriausiu atveju – kaip laukiniai teroristai.

Mūsų šalyje ir nėra jokios vietinės Tildos Swinton, savo feisbuko paskyroje vietoj nuotraukos įsidedančios palestiniečių vėliavą. O štai Izraelio išplatinta ataskaita apie praėjusių metų Gazos konflikto esmę ima viršų prieš ką tik paskelbtas Jungtinių Tautų išvadas apie tuos pačius įvykius, nes skiriasi jos kaip diena ir naktis.

Švedijoje būtent pernykščiai įvykiai įplieskė seniai rusenančią nemeilę Izraelio politikai palestiniečių atžvilgiu (nemeilę Izraelio politikai, o ne žydams – čia jie nededa lygybės ženklo). Paprastas švedas postringavimų apie tai, kad Izraelio veiksmai pernai Gazoje buvo jei ne teisėti, tai bent pateisinami, klausytųsi akis išpūtęs – tokios pozicijos jis turbūt iš viso dar nėra girdėjęs. Taip kaip paprastas lietuvis, jei specialiai nesidomėjo, nėra girdėjęs visiškai priešingos nuomonės.

Tad laimingi tie, kurie turi progą išgirsti abi puses. Kairysis britų dienraštis „The Guardian“ savo vedamąjį straipsnį pradeda konstatuodamas, kad pernai Gazoje tiek Izraelio kariai, tiek palestiniečiai susitepė karo nusikaltimais. O tam, kad Gaza būtų atstatyta iki tokio lygio, kokio ji buvo iki pernykščių karo veiksmų, prireiks bent 30 metų. Nebent būtų atšaukta Izraelio blokada. Mat atstatyti reikia 141 tūkst. pastatų, o pernai į Gazą buvo leista įvežti tik 130 tūkst. tonų cemento – mažiau nei po toną kiekvienam pastatui. Izraelis pagrįstai baiminasi, kad statybinės medžiagos, įskaitant metalą, „Hamas“ kovotojų gali būti panaudotos ginklų gamybai.

Panašiais argumentais vadovaujamasi ir kuriant nausėdijas Vakarų Krante. Teigiama, kad ten, kur įsikurs Izraelio gyventojai, neapsigyvens teroristai.

Tačiau nausėdijos pasaulyje, o ypač Europoje ir JAV, kelia kur kas daugiau aistrų nei Gazos atstatymo darbai. Praėjusią savaitę JAV Baltieji rūmai pasiūlė pataisą laisvosios prekybos sutartyje, kurioje anksčiau buvo numatyti Izraelio verslo plėtros nausėdijose apribojimai. Tad jei Europa šios sutarties norės, turės sutikti su JAV plušančių Izraelio lobistų interesais. O juk dar neseniai Europos lyderiai buvo sutarę, kad nerems nausėdijų plėtros ir neprisidės prie verslo plėtros okupuotose teritorijose.

Net kai kurios Kinijos kompanijos, vykdančios bendrus projektus su Izraeliu, neseniai iškėlė savo sąlygą: kad nė vienas statybininkas kinas neįkeltų kojos į nausėdijas.

Vis dėlto tokios iniciatyvos paprastai baigiasi tuomet, kai ima trukdyti asmeniniams interesams. Tad gali būti, kad ir Europos pozicija dėl nausėdijų greitai suminkštės, jei taps pagrindine kliūtimi pasirašyti amžiaus sutartį su Amerika.

Palestiniečiai viliasi, kad Europa padės išsaugoti bent jau vieną jų kaimą, pastaruoju metu tapusį kone svarbiausiu Izraelio okupacijos Vakarų Krante simboliu.

Birželio pradžioje Europos diplomatai iš visų ES šalių apsilankė vos 300 gyventojų turinčiame Kirbet Susijos kaimelyje, įsikūrusiame pietinėse Hebrono kalvose, vien tam, kad pademonstruotų bendrą opoziciją Izraelio nausėdijų kūrimui palestiniečių gyvenvietėse. Gegužę Izraelio aukščiausiasis teismas leido išvaryti šio kaimo, gyvuojančio nuo XIX a., gyventojus, o pastatus – nugriauti. Nesvarbu, kad kaimas buvo jau du kartus sugriautas ir vėl atstatytas: teismas pareiškė, kad pastatai neturi leidimų, tad, šiaip ar taip, yra neteisėti, be to, juose gyventi nesaugu, nes nėra reikalingos infrastruktūros.

Patys gyventojai aiškina, kad buvo priversti statyti namus be leidimų, nes jų paprasčiausiai negavo. Kaip ir teisės įsirengti reikiamą infrastruktūrą. Jų teigimu, Izraelis siekia paprasčiausiai sunaikinti kaimą, esantį C sektoriuje – zonoje, kurią pagal 1993 m. Oslo taikos sutartį oficialiai kontroliuoja Izraelio armija, – ir išplėsti netoliese esančią prieš 30 metų įkurtą Susijos nausėdiją.

Žinoma, kol kas tai dar ne liūdnoji Hebrono istorija, tačiau ji ne ką mažiau prikaustė Izraelio politiką kritikuojančių vyriausybių ir nevyriausybinių organizacijų dėmesį, priversdama vėl prisiminti ir šventąjį Hebrono miestą, kurio centrą, ko gero, visam laikui užėmė tik kelioms dienoms į pamaldas palestiniečių mieste atvykę žydai. Ten jiems taip patiko, kad apsitvėrė aukšta tvora ir nebeleido į savo namus sugrįžti palestiniečiams, kurie Izraelio teismo sprendimu namus turėjo palikti tik dviem dienoms – kol žydai atšvęs savo šventes ir apleis jų butus.

Tačiau pačiame Hebrono centre ir dabar tebegyvena žydų naujakuriai ortodoksai, nuo kurių miesto pakraščių gyventojai palestiniečiai saugosi gatves dengdami tinklais: taip jie ginasi nuo naujakurių į palestiniečius mėtomų akmenų, nuo kurių yra žuvę ir vaikų iš netoliese buvusio darželio.

Kaip skaičiuoja JT, 800 žydų dabar gyvena didesnėje Hebrono miesto dalyje, nei spaudžiasi 12 tūkst. palestiniečių.

Vilties atgauti savo namus Hebrone jie nebeturi, tačiau išsaugoti Kirbet Susijos kaimelį Hebrono kalvose vis dar tikisi. Jiems tai – principinė kova, į kurią jie sugebėjo įtraukti ir pasaulio žiniasklaidą, ir net Vakarų diplomatiją. Žinoma, Kirbet Susija nėra nei vienintelis, nei pats svarbiausias palestiniečių gyvenamas kaimas Vakarų Krante, tačiau ir diplomatiniame pasaulyje jis įgijo principinio klausimo reikšmę. Ir šis klausimas – net ne apie toleranciją nausėdijų kūrimuisi. Jis tiesiogiai susijęs su Izraelio ir palestiniečių taikos derybomis. Tiksliau, pagal Izraelio scenarijų perrašomomis taikos sąlygomis, kurias nejučia ir nelabai susivokdami kaip duotybę ima suprasti ir Vakarai. Kitaip sakant, Izraelis deda kirčius ant tų skiemenų, kurie jiems skamba gražiau, o Vakarų šalys mano, kad užsienio kalbos gramatikos negalima kvestionuoti.

Kuo čia dėtos nausėdijos? Didžiosios Britanijos generalinis konsulas Alistairas McPhailas kaimo sunaikinimą pavadino pasikėsinimu į dviejų valstybių sprendimą – taikos sutartį, pagal kurią Izraelis ir Palestina egzistuotų drauge.

Tokios taikos norėtų visi, tik ne Izraelis. Nors JAV prezidentas Barackas Obama nuolat gieda dviejų valstybių dainelę, Izraelio premjeras Benyaminas Netanyahu vyriausiuoju taikos derybininku išsirinko aršų Palestinos valstybės priešininką – vidaus reikalų ministrą Silvaną Shalomą. Būdamas Kneseto nariu, 2012 m. jis pareiškė, kad „visi yra prieš Palestinos valstybę – apie tai net kalbos negali būti“, o dabar jis sės prie derybų stalo ir aiškins, jog Izraelis palaiko palestiniečių teisę į valstybę (ir pusę Jeruzalės). Ir dar skleis žinią, kad to paties nori ir B.Netanyahu.

Kitas klausimas – ko nori patys palestiniečiai. Arba kas jie apskritai yra. Ką tik žlugo jų vyriausybė, o tariama palestiniečių vienybė, stiprinusi jei ne jų derybines pozicijas, tai bent įvaizdį, pakibo ant plonyčio plaukelio. Tiesą sakant, toji vienybė ir anksčiau buvo tik iliuzija.

Pavyzdžiui, metus gyvavusi nepriklausomų technokratų vyriausybė, kurios sudėčiai pernai pritarė tiek „Fatah“, tiek „Hamas“, formaliai valdė ir Vakarų Krantą, ir Gazos Ruožą, kuriuose iki tol septynerius metus dirbo atskiros administracijos. Tačiau faktiškai Gazoje šiai vyriausybei taip ir nepavyko įtvirtinti savo valdžios, mat čia ir toliau paradui vadovavo „Hamas“.

Kad ir kaip keistai iš šalies atrodytų, Izraelis, oficialiai laikantis „Hamas“ teroristine organizacija, su ja, kai kurių šaltinių teigimu, slapta derina poziciją ir visai gali būti, kad būtent „Hamas“ atstovaus palestiniečiams, jei kada nors bus pasirašoma taikos sutartis. Na, bent jau taip spėja palestiniečių ambasadorius Rusijoje Fayedas Mustafa, interviu „Sputnik“ aiškinantis, kad Gaza turi visas galimybes tapti nepriklausoma palestiniečių valstybe. O štai Vakarų Krantą paprasčiausiai suvalgys nausėdijos.

„Izraelis siekia sukurti dviejų valstybių iliuziją, suteikdamas nepriklausomybę Gazai ir pranešdamas pasauliui, kad sprendimas pagaliau rastas, o Izraelis buvo labai dosnus“, – samprotauja F.Mustafa.

Ir perspėja, kad tai pavojingas „Hamas“ žaidimas, mat ši organizacija ir politinė partija, pernai suformavusi bendrą vyriausybę su „Fatah“, tik vaizduoja, kad siekia naudos visiems palestiniečiams. Ji neva padarė viską, kad vyriausybė žlugtų, o „Hamas“ perimtų derybų su Izraeliu vairą ir galiausiai, sėkmės atveju, išsikovotų nepriklausomybę sau ir Gazai, bet ne Vakarų Krantui. Nepaisant to, kad iš Gazos ir Vakarų Kranto sudarytą Palestiną jau šiandien yra pripažinusios 135 iš 193 Jungtinių Tautų valstybių narių.

Neseniai slaptos Izraelio ir „Hamas“ derybos įvyko ir Katare. Tiesa, tai buvo mėginimas pasirašyti penkerių metų paliaubų susitarimą, o ne ilgalaikę taikos sutartį. Vis dėlto Artimuosiuose Rytuose Izraelio bendradarbiavimas su „Hamas“ pasėjo nerimą.

Juolab kad derybas oficialiai parėmė ne tik Kataras, bet ir Turkija, o kai kurių šaltinių tikinimu, ir nemaža ES nei JT šalių. Nors derybos buvo slaptos, tačiau pasirodė informacijos, kad tokias derybas inspiravo Didžiosios Britanijos politikai, konkrečiai – buvęs šalies premjeras Tony Blairas.

Vis dėlto jei tokios derybos pavyktų, tai būtų ne tiek T.Blairo, kiek B.Netanyahu nuopelnas. Ne veltui jo praėjusiuose rinkimuose nepalaikė nei JAV, nei didžioji palestiniečių draugė Švedija. B.Netanyahu Švediją buvo apkaltinęs net sąmoningu jo politinės karjeros žlugdymu.

Tiesa, oponentai iš tokių blevyzgų tik šaipėsi. Izraelio istorikas Gershomas Gorenbergas „Twitter“ paskyroje parašė: „Paskutinė galiūno užuovėja – kaltinti užsienio jėgas ir vyriausybes“.

Ar B.Netanyahu tikrai toks silpnas, kad pabūgo Švedijos vyriausybės, sunku pasakyti. Tačiau sulaikydamas Švedijos laivą tarptautiniuose vandenyse Izraelis pademonstravo ne tiek jėgą, kiek nerimą, kad jo susikurtas derybų su palestiniečiais scenarijus neišslystų iš rankų.

Rima Janužytė

Išvada, kad po vadinamojo Arabų pavasario Viduriniai Rytai pasikeitė neatpažįstamai, nieko nebenustebinsi. Visuotiniai protestai, po politinio islamo pakilimo įvykęs kietas nusileidimas, krikščionių pogromai, režimo pasikeitimai ar kruvini pilietiniai karai – tai yra raktiniai žodžiai, pasitelkiami apibūdinant dabartinę padėtį regione.

Vis dėlto ji nėra visur panaši. Štai Iranas ir karščiausiu Arabų pavasario metu, ir dabar išliko ramus, o Saudo Arabija bei Turkija savo visuomenių bruzdėjimo užuomazgas sugebėjo palyginti nesunkiai užgesinti. Tačiau regiono galios pusiausvyra pakito ir nenustoja keistis. Kaip vieną pavyzdžių galima paimti Egiptą, kuris po chaotiškų režimo pasikeitimų (bent kol kas) pasitraukė iš įtakingiausių regiono valstybių ketvertuko, sudaryto iš prieš tai minėtų valstybių.
Įdomiausiai šiuo metu klostosi JAV sąveika su pagrindiniais regiono sąjungininkais Saudo Arabija bei Turkija ir esminiu priešininku – Iranu. Paradoksalu, bet pastaruoju metu sąjungininko ir priešininko sąvokos šiuose santykiuose pradeda keistis. Kai kada netgi pradeda matytis ženklų, indikuojančių tai, kas anksčiau atrodė neįtikima: sąjungininkai ir priešininkai pamažu perima vieni kitų požymius.

Saudo Arabijos diplomatinis akibrokštas

Prieš keletą savaičių buvo išrinktos penkios nenuolatinės Jungtinių Tautų (JT) Saugumo tarybos narės, tarp kurių buvo ne tik Lietuva, bet ir Saudo Arabija. Nepaisant to, nepraėjus nė 24 valandoms po balsavimo ir neatslūgus, atrodytų, nuoširdžiam pergalės šventimui, Saudo Arabija atsisakė šios pozicijos. Beprecedentis veiksmas savo netikėtumu suglumino visą tarptautinę bendruomenę. Faktas atrodė juolab stulbinantis, nes Saudo Arabija ne tik per diplomatinius kanalus aktyviai siekė šios pozicijos, tačiau ir specialiai jai rengė diplomatus.
Tarptautinių santykių apžvalgininkai JAV iš karto pradėjo kalbėti apie vis labiau žiojinčią properšą santykiuose su viena svarbiausių regiono sąjungininkių. Tokia nuomonė iš tiesų turi pagrindo: kaip žinoma, apie sprendimą nebuvo informuoti netgi patys aukščiausi JAV diplomatai.
Dar aiškesnės aplinkybės tampa pažvelgus į tai, kaip šį veiksmą aiškino patys Saudo Arabijos diplomatai. Jų žodžiais, tokį pasirinkimą lėmė JT dvejopų standartų politika bei tarptautinės bendruomenės neįgalumas užtikrinti visuotinę taiką ir saugumą. Šią diplomatinę vingrybę verčiant į žmonių kalbą, akivaizdi žinutė yra tokia: JAV nepakankamai stengiasi nutraukti smurtą Sirijoje. Jei kalbėtume dar konkrečiau, Saudo Arabija piktinasi, kad JAV nesiima karinių priemonių nuversti Basharo al Assado režimą, o tiesiog ieško dingsčių išvengti realiai įpareigojančios atsakomybės už saugumą regione.
Tai nieko naujo. Vidurinių Rytų regiono musulmoniškos valstybės, nors ir yra vienos konfliktiškiausių bei nesibodinčių dėl menkiausios priežasties griebtis ginklo, tačiau tokiai situacijai tapus sunkiai suvaldomai pačios ne tik beveik niekada nesiima ryžtingų veiksmų, kad sustabdytų besiliejantį kraują, bet ir įžūliai reikalauja, jog tą padarytų Vakarų pasaulis, o dar trumpiau tariant – JAV. Suprantama, šis reikalavimas užmaskuojamas apeliavimu į tarptautinę bendruomenę (konkrečiai – JT), tačiau situacijai nekintant aštriausia kritika dėl neveiksnumo sminga ne į tikrąją ryžtingesnių veiksmų sabotuotoją Rusiją, bet į JAV.
Tiesa, užkliūva ne tik sprendimai dėl Sirijos. Kaip teigia Columas Lynchas iš „Foreign Policy“, ne paskutinės susierzinimo priežastys yra sumažėjusi parama Egipto kariuomenei bei (tai ypač svarbu) pasikeitusi JAV pozicija Irano atžvilgiu.

Dilemos dėl Irano ir Turkijos veiksnys

JAV santykiuose su Iranu pastaruoju metu iš tiesų įvyko beprecedenčių pokyčių. Iš pradžių akis į akį susitiko abiejų valstybių diplomatijos vadovai Johnas Kerry ir Javadas Zarifas, o galiausiai įvyko tai, ko nebuvo nuo 1979 m., – JAV prezidentas Barackas Obama paskambino neseniai išrinktam nuosaikesniam Irano prezidentui Hasanui Rouhani. Kaip žinome, po 1979 m., kai buvo nuverstas JAV palaikomas šacho režimas, JAV ir Irano santykiai niekada nebuvo geri.
Kas lėmė šį netikėtą priešiškų valstybių santykių lūžį (tai tikrai dar ne proveržis)? Priežastys kol kas miglotos, tačiau aplinkybės leidžia suponuoti patikimus spėjimus. Pirmiausia B.Obama per antrąją savo kadenciją, kaip ir dažnas dviejų kadencijų prezidentas, iš tiesų nori įspausti ryškų pėdsaką tarptautinėje politikoje, o santykių su Iranu sureguliavimas būtų jau šis tas. Taip pat svarbu paminėti, kad dabartinis valstybės sekretorius J.Kerry rodo norą ieškoti kompromiso su Iranu (be abejo, ne be B.Obamos palaiminimo), kuris buvo beveik neįmanomas per ankstesnės sekretorės Hilary Clinton kadenciją.
Savo ruožtu Iranas jaučiasi pažeidžiamas po ilgalaikės konfrontacijos su Vakarais. „New York Times“ pabrėžia, kad Irano antiamerikietiška retorika pastaruoju metu praranda savo ideologinį paveikumą regione ir pasaulyje, ypač turint omenyje katastrofiškus tarptautinių viešųjų ryšių pralaimėjimus remiant Assado režimą, po kurio sunitų ir šiitų tarpkonfesinė neapykanta tapo dar nuožmesnė.

Kova su diktatūromis vien per pastaruosius trejus metus visame pasaulyje nusinešė iki pusės milijono gyvybių, neskaičiuojant aukų, kurių diktatoriai kraugeriai pareikalauja tariamos taikos metu.

Kai kartą Sirijos diktatoriaus paklausė, kodėl jis nusprendė studijuoti oftalmologiją, šis atsakė, kad akių korekcijos operacijos jį žavi tuo, kad atliekamos laisvu žmogaus pasirinkimu ir jų metu išliejama labai mažai kraujo. Ši frazė neblogai iliustruoja Basharui al-Assadui vadovaujant pastarąjį dešimtmetį Sirijoje vykusias režimo permainas. Jaunasis šalies vadovas diktatūros neatsisakė, bet gerokai ją sušvelnino, jei lyginsime su prieš tai tironiškai šalį stekenusiu jo tėvu.
Geru ženklu sirai laikė ir alavitų bendruomenei priklausančio diktatoriaus vedybas su sunitų iš Homso miesto palikuone, Didžiojoje Britanijoje gimusia ir užaugusia teisės magistre Asma al-Assad. Netrukus po santuokos ji net pradėta vadinti Sirijos princese Diana. Moterys jai buvo dėkingos už daugiau teisių ir laisvių, skurstantieji – už labdaringą veiklą, jaunimas – už įkvepiančius, pabusti, mąstyti, savo nuomonę reikšti drąsinančius pasisakymus.
Dar užpernai vasarą viena gražiausių pasaulio moterų laikoma Asma ragino sunitus, alavitus, krikščionis ir kitų religinių bendruomenių atstovus susikibti rankomis ir drauge siekti modernios, pažangios Sirijos. Netgi pernai kovą, kai jau prasidėjo pirmosios prieš diktatūrą nukreiptos demonstracijos, ji tebeaiškino, kad jaunimo išmintis ir viltis padės sukurti šalies ateitį. “Atsimerkite, prabilkite, leiskite prezidentui geriau susigaudyti, ko iš jo tikitės”, – ragino Asma, nenujausdama, kad jos paklausę sirai taps to paties prezidento siųstų budelių aukomis, o Homse, kuris kadaise buvo labiausiai ankstesnio diktatoriaus engiamas sunitų miestas, vėl liesis kraujo upės.
Nenujautė ji ir to, kad B.al-Assadui per mikrofoną aiškinant, jog žudomi nuožmūs Sirijos priešai (tarp jų – 225 moterys ir 479 vaikai), pati Asma stovės jo pašonėje ir pritariamai šypsosis palaikydama mylimą vyrą.

Tapo žmogžudžiu
Diktatorių šeimą asmeniškai pažįstantis, aštuonerius metus Damaske praleidęs Vašingtono Artimųjų Rytų politikos instituto analitikas ir žurnalistas Andrew Tableris tai, kad iš taikos balandžių diktatorių šeima staiga virto didžiausiais pasaulio kraugeriais, aiškina paprasčiausiu žmogišku silpnumu. “Asmai labai patinka būti gėrio skleidėja. Bet jai labai patinka ir būti princese. Matyt, ir diktatorius buvo žmogiškas tol, kol nepamatė kitų šalių diktatūrų griūties ir nepabūgo dėl savo kailio”, – svarsto analitikas.
Noras išsaugoti diktatoriaus postą, regis, atėmė B.al-Assadui nuovoką. Jo nurodymu ištisas savaites apšaudomas pasipriešinimo būstine tapęs Homso miestas, kuriame, Sirijos žmogaus teisių organizacijų skaičiavimu, nuo sukilimų pradžios nužudyta per 6 tūkst. žmonių.
Kuo ši kruvina drama Sirijoje baigsis, kol kas sunku prognozuoti. Galimi keli skirtingi scenarijai, pradedant tuo, kad vis dėlto Jungtinės Tautos nuspręs, jog į pilietinį karą turi įsikišti užsienio pajėgos, baigiant tuo, kad sukilėliams gali būti tiekiama ginkluotė ir finansavimas. Kuo toliau, tuo mažiau tikėtina, kad B.al-Assadas savo noru paliks postą, tik neaišku, kiek jo nuvertimas dar pareikalaus gyvybių.
Padėtį Sirijoje dabar galima vadinti ir sunitų genocidu, ir skerdynėmis, bet blogiausia, kad žudynės gali dar labiau plėstis. Baiminamasi, kad nieko nedarant B.al-Assadas tiesiog išskers pusę tautos. Įsikišus užsienio pajėgoms, į šią kovą gali įsitraukti ir “Hezbollah” pajėgos iš kaimyninio Libano, tad aukų būtų dar daugiau.
“Tinkamas nėra nė vienas mano pasiūlymas – nei pasikliauti Rusijos derybininkais, nei apginkluoti prieš režimą kovojančius sirus. Liūdna tiesa ta, kad nebėra nė vieno gero scenarijaus, yra tik skirtingi siaubingų scenarijų šešėliai”, – apibendrina “Foreign Policy” ekspertas Danielis W.Drezneris.
Analitikas Bobas Pape’as netgi nuogąstauja, kad Sirijos pasipriešinimas diktatūrai gali kainuoti dar daugiau gyvybių nei Libijoje, nors atrodė, kad didesnio kraugerio nei dabar jau negyvas Muammaras Gaddafi būti negalėtų. 42 metus šalį stekenusio diktatoriaus sąskaitoje – per 30 tūkst. aukų, kurių pareikalavo šešis mėnesius trukęs pilietinis karas. Netrūko režimo aukų ir taikos metu. Pavyzdžiui, M.Gaddafi persekiojo net užsienyje gyvenančius disidentus. Vien 1980–1987 m. nužudyti 25 užsienyje gyvenę pabėgėliai.
“Turint omenyje tai, kad Libijos civilinio karo metu sukilėliai kontroliavo daugiau nei pusę Libijos teritorijos, o Sirijoje diktatoriaus režimas iš esmės pasiekia net tolimiausią kertelę ir tik keliuose miestuose sukilėliai yra įgiję persvarą, aukų gali būti dar daugiau”, – niūriomis prognozėmis dalijasi JAV politologas B.Pape’as.
Dar blogiau, jei kruvinos žudynės užsitęs, o pergalė bus diktatoriaus pusėje. Analitikas Danielis Serweris nuogąstauja, kad tokiu atveju Sirijos diktatūra gali tapti visiškai represinė, primenanti Šiaurės Korėją su garsiosiomis dujų kameromis kitaminčiams.

Diktatoriai – nemalonūs, bet patogūs?
Svarbus tampa klausimas, kodėl visas pasaulis tik stebi, kaip be jokio gailesčio Sirijoje žudomi vyrai, moterys ir vaikai. Kodėl vedama kraupi žuvusiųjų statistika, bet nė piršto nepajudinama, kad visai nedidelis diktatoriškas alavitų ir šiitų tandemas, sudarantis mažiau nei 10 proc. Sirijos gyventojų, nustotų brutaliai žudyti 70 proc. daugumą sudarančius sunitus. JAV analitikas Stephenas Zunesas negaili kaltinimų ir Jungtinėms Tautoms, ir atskiroms valstybėms.
“Kaip Sirija aklai žudo civilius, taip Jungtinės Tautos aklai sudarinėja savo geopolitikos darbotvarkę, užsimerkdamos prieš humanitarinę savo misiją. Prancūzija lygiai taip pat apsimeta nematanti, kaip Marokas vykdo represijas okupuotoje Vakarų Sacharoje, JAV palaiko Izraelio veiksmus, net jei šie kertasi su tarptautine teise, Rusija ir Kinija naudojasi savo veto Jungtinėse Tautose, kad apgintų Sirijos režimą nuo atsakomybės už žudynes. Už viso to slypi ekonominiai interesai, verčiantys stovėti nuleidus rankas ir stebėti, kaip diktatoriai žudo žmones”, – konstatuoja S.Zunesas.
Beje, Rusija, kurios diplomatai bando apeiti Jungtines Tautas ir patys derėtis su Sirijos diktatoriumi, neslėpdami jam simpatijų, turi labai aiškų ir paprastą išskaičiavimą – ji siekia bet kokia kaina išsaugoti strategiškai labai svarbų Rusijos laivyną Tartuso uoste (tai paskutinis Rusijos laivynas visame Viduržemio regione ir Artimuosiuose Rytuose). Be to, Rusija susirūpinusi atgauti Sirijai paskolintus milijardus, mat ši šalis – ilgametė režimo kreditorė. Rusijos valdžia baiminasi, kad nuvertus diktatorių šių pinigų ji nebeatgautų, o juk ir taip prieš šešerius metus Rusijai teko nurašyti 10 mlrd. JAV dolerių Sirijos skolų.
Lygiai toks pat patogus JAV (taip pat – Rusijai, Italijai ir kitoms šalims) buvo nuverstasis Egipto diktatorius Hosni Mubarakas. Kovodami su jo režimu iš viso per kelis mėnesius žuvo apie tūkstantį žmonių, bet užsienio šalys laikėsi atsargios pozicijos – tokios pačios kaip ir per visą H.Mubarako valdymo laikotarpį, nusinešusį keliasdešimt tūkstančių gyvybių. Pavyzdžiui, manoma, kad H.Mubarako nurodymu buvo atakuojamos revoliucinės grupuotės, o šie išpuoliai iki 1999 m. pareikalavo per 20 tūkst. žmonių aukų.
Bet tai neatrodė taip reikšminga kaip tai, jog Egipto diktatorius nė akimirkos nesudvejojęs stojo į amerikiečių pusę, kai JAV užsimojo apginti Kuveitą nuo Irako. Beje, po šio karo JAV, kai kurios arabų šalys ir Europa nurašė 14 mlrd. JAV dolerių Egipto skolų.
Vėliau H.Mubarakas tapo bene svarbiausiu tarpininku ir derybininku tarp Izraelio ir palestiniečių, be kurio JAV ilgą laiką apskritai negalėjo įsivaizduoti šių derybų baigties. Na, o šių metų sausį per H.Mubarako teismą Rusija ir Prancūzija išreiškė griežtą nepritarimą siūlymui nuteisti buvusį diktatorių mirties bausme, nors, pavyzdžiui, Libijos diktatorius M.Gaddafi buvo tiesiogine prasme medžiojamas.
Vakarai linkę užsimerkti ir prieš kitų “patogių” kraugerių vykdomas represijas. Tarkim, būtų sunku įsivaizduoti, kad Vakarai ryžtųsi kištis į galimą Saudo Arabijos pilietinį karą, nors šios šalies diktatoriaus pajėgos dabar iš peties darbuojasi žudydamos sukilėlius kaimyniniame Bahreine.
Iš šalies pernai sprukęs Tuniso diktatorius Zine’as El Abidine’as Ben Ali daugelį metų (iš viso šaliai jis vadovavo 23 metus) buvo netgi vadinamas “minkštu” diktatoriumi, nes kam skaičiuoti jo režimo aukas, kurių per tuos du dešimtmečius buvo keli tūkstančiai, įskaitant du šimtus žmonių, nužudytų per pernai prasidėjusį sukilimą, jei Ben Ali – vienas puikiausių sargybinių, ginančių arabų šalis nuo Vakarams siaubą keliančių islamistų. Netgi prasidėjus sukilėlių žudynėms, Ben Ali dar kurį laiką buvo ginamas Vakarų, ypač Prancūzijos, spaudoje, ir analitikai tai vadina ne trumparegiškumu, o kaip tik toliaregiškumu ir cinišku išskaičiavimu, kuris iš tiesų susijęs su ekonominiais interesais.
“Ben Ali Tunise, visai kaip ir Hosni Mubarakas Egipte, Vakarams buvo stabilių ekonominių santykių garantas, be to, jiems reiškiama parama užtikrino ir tam tikrą prieigą prie politikos”, – pragmatiškų Vakarų toleranciją kraugeriams diktatoriams aiškina “Le Monde” apžvalgininkas Gilles’is Parisas.

Karui Artimuosiuose Rytuose viskas paruošta: Vakarų šalys pasirengusios atakuoti Iraną, šis laukia progos smogti Izraeliui. Karo tikimybę mažina vienintelis dalykas – galimos milžiniškos finansinės išlaidos.

Jungtinių Tautų branduolinių programų priežiūros agentūra TATENA prieš savaitę paskelbė ataskaitą, kurioje keliama prielaida, kad Iranas mėgino pasigaminti branduolinį ginklą. Kol Vakarų šalių vadovai svarsto, kokių naujų sankcijų sugalvoti šiai šiitų valstybei, Izraelis sureagavo žaibiškai. Praėjusią savaitę britų žvalgybos atstovai paskelbė turį informacijos, kad Izraelis gali dar iki Kalėdų pradėti karinius veiksmus prieš Iraną, siekdamas sustabdyti branduolinio ginklo gamybą.

Praėjusią savaitę panaši informacija pasirodė ir Izraelio spaudoje. Publikacijose teigiama, esą premjeras Benjaminas Netanyahu mėgina užsitikrinti daugumos svarbiausių ministrų paramą karinei akcijai prieš Teheraną.

Manoma, kad pagalbą, bent jau logistinę, Izraeliui yra pasirengusios suteikti Jungtinės Valstijos. „JAV prezidentui Barackui Obamai teks palaikyti žydus. Antraip jis rizikuotų prarasti ypač svarbią JAV žydų paramą per artėjančius prezidento rinkimus“, – teigia britų tarnybos.

Kad žydai nejuokauja, o Didžiosios Britanijos specialiosios tarnybos nemeluoja, matyti ir iš Londono veiksmų. Tiesa, britai kol kas atmeta tiesioginės karinės pagalbos galimybę, nes abejoja, kad tikslas šiuo atveju pateisina priemones. Esą Irano branduolinis ginklas gal ir egzistuoja, tačiau tikimybės, kad jis bus panaudotas, beveik nėra. Nepaisant šio gražbyliavimo, Didžiosios Britanijos gynybos ministerijos atstovai patvirtino turintys netgi veiksmų planą ypatingų aplinkybių atvejui, „jei Londonas nuspręstų palaikyti Izraelio karinius veiksmus“.

Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Williamas Hague’as teigia, kad per ateinančius mėnesius bus siekiama dar labiau didinti taikų spaudimą Iranui. Tačiau jei Iranas nebus linkęs derėtis, „gali ateiti eilė ir kitokiems pasirinkimams“.

Padėtis atrodo dar grėsmingesnė ir dėl to, kad kariniam konfliktui rengiamasi ne tik Izraelyje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV, bet ir kitoje barikadų pusėje.

Iranas turėtų sąjungininkų

„Izraelis bus sunaikintas, jeigu išdrįs smogti Irano branduoliniams objektams“, – Irano televizijos kanalui „Al Alam“ praėjusią savaitę pareiškė šalies ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko pavaduotojas generolas Masoudas Jazayeri.

Jis dar kartą išdėstė nuolat Irano kartojamą poziciją: Izraelio valstybė yra dirbtinis darinys, neturintis teisės egzistuoti, tad anksčiau ar vėliau vis tiek bus sunaikintas, ir tai esą atsitiks jau labai greitai. Pasak M.Jazayeri, kilus kariniam konfliktui pirmučiausias Irano raketų taikinys bus Izraelio branduolinis centras „Dimone“. „Mūsų galimybės tuo nesibaigia. Jei Izraelis imsis net menkiausių priešiškų veiksmų, jis bus sunaikintas“, – pabrėžia generolas.

Ir nors anksčiau Vakarų šalys į Irano grasinimus niekada nežiūrėjo per daug rimtai, manydamos, kad ši šalis neturi sąjungininkų arabų valstybėse, pastaraisiais mėnesiais ši nuomonė sparčiai keičiasi, nes į žaidimą įsitraukė dar viena šalis – Sirija. Jos santykiai su Vakarų valstybėmis pastaruoju metu sparčiai šąla, o su Iranu ji randa vis daugiau bendros kalbos.

Priminsime, kad Sirijoje jau kelis mėnesius nerimsta protestai, kuriuos žiauriomis priemonėmis malšina šalies prezidentui Basharui al Assadui pavaldžios karinės pajėgos. Jungtinių Tautų duomenimis, iki šiol Sirijoje jau žuvo per 3500 protestuotojų, dar keliolika tūkstančių suluošinti ar įkalinti.

Tokia padėtis kelia didžiulį Vakarų šalių nepasitenkinimą, o Sirija įtraukta į tokį pat juodąjį sąrašą kaip ir Iranas. Štai praėjusią savaitę ES šalių lyderiai pritarė siūlymui nebeleisti Sirijai naudotis Europos investicijų banko fondais.

Beje, prie Irano Sirija šliejasi dar ir dėl patiriamo kitų arabų šalių spaudimo. „Turi būti padaryta viskas, kad skerdynės Sirijoje būtų nedelsiant sustabdytos“, – pagrasino Arabų lygos generalinis sekretorius Nabilas al Arabi, o jo žodžius sekė ir veiksmai. Prieš savaitę 22 valstybes vienijanti Arabų lyga paskelbė stabdanti Sirijos narystę ir pasiuntė į šią šalį apie 500 stebėtojų, o daugelis Arabų lygos narių atšaukė Sirijoje dirbančius savo šalių ambasadorius, mat Sirijos protestuotojai atakavo Maroko, Jungtinių Arabų Emyratų ir kitų valstybių ambasadų pastatus.

Tad vienintelė Sirijai šiuo metu draugiška valstybė, regis, yra Iranas. Šios šalies užsienio reikalų ministras Ali Akbaras Salehi pareiškė, kad arabų šalys neturėtų kištis į Sirijos „vidaus reikalus“, ir dar sykį Irano vardu išreiškė paramą Sirijos prezidentui.

„Šios dvi valstybės tampa vis priešiškesnės JAV ir vis labiau sutaria tarpusavyje. Galima daryti prielaidą, kad jei Iraną atakuotų Vakarų pajėgos, Sirija neliktų nuošalyje“, – svarsto JAV analitikas Shibley Telhami.

Paskelbtas karo planas

Dviejų Vakarų nemalonėn patekusių diktatūrų – Irano ir Sirijos suartėjimas yra ne vien logiška politologų išvada. Apie tai, kad karinio konflikto su Vakarais atveju abi šalys laikytųsi išvien, byloja ir kai kurie atskleisti faktai apie jųdviejų karinį sąmokslą.

Turkijos leidinys „Milliyet“ paskelbė turįs informacijos apie slaptą Irano ir Sirijos strateginį planą užsienio intervencijos atveju. Plane numatoma, kad atsakas būtų smūgiai Izraeliui, Turkijai ir JAV karinėms bazėms Artimuosiuose Rytuose.

Portalas „Topwar“ skelbia, kad į pagalbą Iranas ir Sirija pasitelktų dar ir sąjungininkus iš kurdų kovotojų dalinių, kuriuos Teheranas ir Damaskas planuoja „tinkamai apginkluoti“. „Turkijai bus smogta iš karto trimis frontais – nuo sienos su Sirija, Iraku ir Iranu. Tuo pat metu sukilimą pradės Turkijos pietryčiuose esantys kurdai. Kurdų taikiniais taps Turkijos kariuomenė bei JAV karinės bazės Turkijos teritorijoje. Esant būtinybei, prie kovos prisidės ir Irano bei Sirijos sausumos karinės pajėgos“, – skelbiama Sirijos ir Irano plane.

Prasidėjus šiems kariniams veiksmams, esą ateis eilė „Hamas“ grupuotei, kurios užduotis būtų destabilizuoti padėtį Sueco kanalo apylinkėse. Ji stengtųsi sustabdyti JAV ir Europos Sąjungos ginkluotės tiekimą per šį strategiškai svarbų kanalą. Pietuose grupuotės veiksmus turėtų dubliuoti islamistai iš Jemeno ir Somalio, kurie siektų blokuoti kelią per Raudonąją jūrą. Persų įlankos rajone Irano jūrų pajėgos atakuotų prekybinius ir krovininius laivus, gabenančius naftos ir kitokius išteklius.

Proiranietiškos grupuotės tuo pat metu pultų JAV karines bazes Bahreine, Katare ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose, o juk šiose valstybėse išdėstytos vienos svarbiausių JAV karinių bazių regione ir didžiausios degalų atsargos.

Pagal šį planą, Irano specialiosios pajėgos imtų organizuoti didelio masto atakas prieš NATO pajėgas Afganistane, o Teheranas paremtų kovotojus prieš JAV ginklais ir pinigais. Galiausiai Libane mobilizuota „Hezbollah“ organizacija užimtų visą Libano teritoriją ir pradėtų karinius veiksmus prieš Izraelį.

Kol kas sunku pasakyti, ar tokio karo grėsmė tikrai reali. Neatmetama, jog Sirijos ir Irano planas buvo paskelbtas tyčia, siekiant pasiųsti signalą Izraeliui, JAV ir visam Vakarų pasauliui apie tai, kad vietoje pasyvios gynybos Iranas ketina smogti rimtus atsakomuosius smūgius, o Vakarams Irano ir Sirijos nepavyks įveikti po vieną, nes teks pradėti didelio masto karą milžiniškoje teritorijoje nuo Šiaurės Afrikos iki pat Afganistano.

Vis dėlto neatmetama galimybė, kad tokią informaciją galėjo paskleisti ir patys Vakarai, siekiantys kurti atitinkamą Irano ir Sirijos įvaizdį, – esą tai monstrai, pasirengę agresijai ir bet kokiems veiksmams, siekiant išgelbėti autoritarinius režimus. Juk visuomenė turi būti atitinkamai nuteikta ir parengta, kad neimtų reikšti nepasitenkinimo, jei JAV ar Didžioji Britanija iš tiesų paremtų Izraelį ir pradėtų karinius veiksmus Sirijoje bei Irane. Juolab to parengimo reikia turint omenyje, kiek naujas karas gali kainuoti ir ką reikšti JAV, Europos bei viso pasaulio ekonomikai.

„Karas Atimuosiuose Rytuose – tai ir staigus naftos kainų šuolis, ir karinės išlaidos, ir didžiuliai nuostoliai viso pasaulio ekonomikai, kuriuos labiausiai pajustų Europos šalys ir JAV. Tai labai didelė kaina, kurią tektų sumokėti, tad gali būti, kad Vakarų šalims vis dėlto parankesnis branduolinis Iranas, nei toks rizikingas ir brangus karas“, – finansines grėsmes apibendrina Izraelio agentūros „Clal Finance“ vyriausiasis ekonomistas Amiras Kahanovichius.

Praėjusių metų gruodį Tunise prieš korupciją protestavęs ir viešai susideginęs Mohamedas Bouazizis sukėlė tikrą revoliuciją visame Arabų pasaulyje.

Nepaisant to, kad savižudybė yra draudžiama pagal Islamą, M. Bouazizis tapo Arabų pavasario didvyriu, o protestai ir demonstracijos domino efektu nusirito per Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalis.

Praėjus beveik metams nuo Arabų pavasario pradžios, galima įvertinti pirmuosius pokyčius. Sukilimai regione pasiekė skirtingų rezultatų: Tunise, Egipte ir Libijoje buvo nuversti senieji diktatoriai; Maroke ir Jordanijoje režimai sutiko atsisakyti dalies savo privilegijų ar padaryti tam tikrų nuolaidų, Sirijoje ir Bahreine neramumai vis dar tęsiasi, o likusias šalis revolucijos paveikė nežymiai.

Panašu, kad Tunisas kol kas sėkmingiausiai žengia demokratinės tranzicijos keliu. Šalyje prasidėję protestai greitai pasiekė savo pirmuosius rezultatus: prezidentas Zine el Abidine Ben Ali su šeima pasitraukė į Saudo Arabiją, vėliau atsistatydino ministras pirmininkas Mohamedas Ghannouchis. Pasikeitus vyriausybei buvo paleisti politiniai kaliniai, ratifikuotos kelios tarptautinės konvencijos, panaikintos išlygos Konvencijoje dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims bei paskelbta pirmųjų demokratinių rinkimų data 2011 m. spalio 23 d. Nors istoriniai rinkimai, kuriuos laimėjo nuosaikiųjų islamistų partija „Ennahda” („Atgimimas”) buvo palydėti protestais ir demonstracijomis, laprkičio 22 d. sėkmingai įvyko pirmasis naujai išrinktos konstitucinės asamblėjos, kurioje moterys sudaro net 23%, posėdis. Akivaizdu, kad Tuniso demokratinė tranzicija gali tapti pavyzdžiu kitoms arabų šalims.

Nepaisant Egipto prezidento Hosnio Mubarako pastangų išlikti valdžioje, ilgametis diktatorius buvo nuverstas, o valdžią perėmė Egipto ginkluotosios pajėgos, kurios paleido parlamentą bei suspendavo Egipto konstituciją. H. Mubarako teismo proceso pradžia teikė vilčių, kad Egipte prasidėjo pereinamojo laikotarpio teisingumo procesai, tačiau nesėkmingas bandymas pereiti nuo karinio prie civilinio valdymo bei Aukščiausios ginkluotųjų pajėgų tarybos nesugebėjimas įgyvendti savo pažadus privertė žmones tęsti kovą dėl savo tikslų, o neramumai ir smurtas sugrįžo į Egipto miestus likus mažiau nei dešimt dienų iki rinkimų.

Libijoje protestai peraugo į pilietinį karą, į kurį turėjo įsikišti Jungtinės Tautos. Kruvini susirėmimai tarp sukilėlių ir M. Gaddafi rėmėjų tęsėsi iki pat rugsėjo, o užėmus Sirto miestą spalio 20 d. M. Gaddafi nužudytas. Atstatomojo teisingumo požiūriu, diktatoriaus nužudymas buvo pirmoji sukilėlių Laikinosios nacionalinės tarybos (LNT) klaida: buvusio režimo vaiduokliai ateityje gali pasireikšti klanų ir giminių kerštu bei vėl suskaidyti visuomenę. Kitas svarbus klausimas, kaip sukilėliai pasielgs su Gaddafi sūnumi Saifu al-Islamu: ar LNT yra pasirengusi bendradarbiauti su Tarptautiniu baudžiamuoju teismu ir užtikrinti teisingą teismą, taip įrodydama, kad Libija pripažįsta teisinės valstybės principus ir yra pasirengusi pereiti prie demokratinio režimo?

Naivu tikėtis, kad nuvertus senuosius režimus, šalyse greitai įsitvirtins demokratinės tradicijos ar atsiras pagarba žmogaus teisėms, tačiau politikos apžvalgininkai jau kalba apie ketvirtąją demokratizacijos bangą.

Jaunų žmonių – vyrų ir moterų! – dalyvavimas pilietinio nepaklusnumo judėjimuose ir nesmurtiniuose protestuose yra viena iš pirmųjų pilietinės visuomenės užuomazgų ir žingsnis įtvirtinant žodžio laisvę bei vertybių pliuralizmą – svarbiausius demokratinius principus.

Ieva Kunevičiūtė

REUTERS

George’as Mitchellas (Džordžas Mitčelas), kuris anksčiau padėjo susitarti dėl taikos Šiaurės Airijoje, penktadienį paskelbė atsistatydinantis iš B. Obamos administracijos specialiojo pasiuntinio Artimiesiems Rytams posto po bevaisių mėginimų atnaujinti Izraelio ir palestiniečių taikos derybas.

B. Obama, kuris priėmė jo atsistatydinimą, vadino G. Mitchellą nenuilstančiu taikos gynėju.

G. Mitchellas traukiasi iš posto tuo metu, kai B. Obama ruošiasi suaktyvinti savo diplomatines pastangas Artimuosiuose Rytuose. Keliose šio regiono šalyse stiprėja visuomenės neramumai, tačiau, stengiantis rasti taikų sprendinį Izraelio palestiniečių problemoms, didesnės pažangos nebuvo pasiekta. Taikos procesas tebėra įstrigęs nuo praeito rudens, o padėtis tapo dar sudėtingesnė, besivaržančioms palestiniečių frakcijoms susitarus dalytis valdžia.

B. Obama planuoja kitą ketvirtadienį Valstybės departamente išdėstyti savo administracijos požiūrį į padėtį Artimuosiuose Rytuose, o penktadienį, kuris bus paskutinė G. Mitchello darbo diena, į Vašingtoną atvyks Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu (Benjaminas Netanjahus).

Antradienį B. Obama taip pat priims Jordanijos karalių Abdullah II (Abdulą II). Be to, Baltieji rūmai planuoja, kada prezidentas galės pasakyti kalbą Amerikos ir Izraelio viešųjų reikalų komitete – didžiausioje proizralietiškoje lobistų organizacijoje Jungtinėse Valstijose. B. Obama šį susitikimą norėtų surengti prieš išvykdamas į Europą gegužės 22 dieną, nurodė pareigūnai.

Baltųjų rūmų atstovas Jay Carney (Džejus Karnis) sakė, kad JAV administracija vis dar skiria daug dėmesio taikos derybų Artimuosiuose Rytuose atgaivinimui.

G. Mitchellas parašė B. Obamai dviejų pastraipų laišką, primindamas, kad buvo susitarta, jog jis diplomato postą užims tik dvejus metus.

“Tvirtai palaikau jūsų viziją dėl visapusiškos taikos Artimuosiuose Rytuose ir dėkoju, kad suteikėte galimybę tapti jūsų administracijos nariu”, – rašo G. Mitchellas.

B. Obama savo antrąją kadencijos dieną 2009 metų sausį skyrė G. Mitchellui specialiojo pasiuntinio postą. Buvęs Meino senatorius demokratas, iškilęs į Senato daugumos lyderio postą, anksčiau pasižymėjo kaip įtakingas tarptautinių derybų tarpininkas, padėjęs pasiekti taiką Šiaurės Airijoje.

77 metų G. Mitchellas nuo pat savo paskyrimo dažnai lankydavo Izraelį, palestiniečius ir draugiškas arabų valstybes, siekiant atnaujinti seniai įstrigusias derybas, kurias turėtų vainikuoti nepriklausomos Palestinos valstybės įkūrimas.

Tačiau pastaraisiais mėnesiais G. Mitchello veikla buvo pastebimai sulėtėjusi, ypač dėl neramumų arabų šalyse, per kuriuos buvo nuverstas ilgametis JAV sąjungininkas ir svarbus taikos derybų partneris Egipto prezidentas Hosni Mubarakas (Hosnis Mubarakas).

Scanpix

Popiežius Benediktas XVI sekmadienį paragino diplomatija ir dialogu, o ne ginklais spręsti konfliktą Libijoje ir meldėsi už tai, kad “žmogiškasis orumas įveiktų nesutarimų tamsą” Artimuosiuose Rytuose.

“Kristaus spindesys tepasiekia Artimųjų Rytų tautas, taikos ir žmogaus kilnumo šviesa tenugali susiskaldymo, neapykantos ir smurto sutemas, – tradiciniame Velykų kreipimęsi “Urbi et Orbi” (“Miestui ir pasauliui”) sakė popiežius. – Libijoje ginklų vietą teužima diplomatija ir dialogas, o kol vyksta konfliktas tebūnie sudarytos sąlygos suteikti humanitarinę pagalbą kenčiantiems jo pasekmes”.

Kreipdamasis į dešimtis tūkstančių maldininkų, susirinkusių Šv.Petro aikštėje Vatikane, ir milijonus televizijos žiūrovų visame pasaulyje, popiežius pridūrė: “Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalyse visi piliečiai, o ypač jaunimas, tesidarbuoja bendram labui”.

Pontifikas paragino juos “tokią visuomenę, kurioje nebūtų skurdo ir visi politiniai pasirinkimai būtų įkvėpti pagarbos žmogui”.

“Tesidžiaugia dangūs ir žemė liudijimų tų, kurie dėl savo tikėjimo į Viešpatį Jėzų kenčia priešiškumą ir netgi persekiojimus. Žinia apie jo pergalę tepripildo juos drąsos ir pasitikėjimo”, – sakė jis.

Kovo 27 dieną popiežius jau paskelbė “nuoširdų prašymą” pradėti dialogą dėl ugnies nutraukimo ir “paramos net ir silpniausiam atvirumo ir noro susitaikyti signalui” Libijoje.

Vasario mėnesį Libijoje vykę masiniai protestai, kuriuos įkvėpė ilgamečius autokratus nuvertę sukilimai Egipte ir Tunise, virto tikru karu, kai Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) pajėgos pradėjo šaudyti į demonstrantus, o protestuotojai užėmė kelis miestus šalies rytuose.

Savo kreipimesi pontifikas taip pat paminėjo Dramblio Kaulo Krantą, kurį po rinkimų tebekrečia smurtas, ir gaivalinę nelaimę patyrusią Japoniją.

“Tebūnie atkurtas taikus gyventojų sambūvis Dramblio Kaulo Krante, kur reikia nedelsiant imtis susitaikinimo ir atleidimo, idant užgytų pastarojo meto smurtingų įvykių paliktos gilios žaizdos. Tesuranda paguodą ir viltį Japonija, šalinanti neseniai vykusio žemės drebėjimo dramatiškas pasekmes”, – sakė jis.

Aukso spalvos drabužiais vilkintis 84 metų popiežius sekmadienį atrodė atsipalaidavęs, bet jo balsas truputį trūkinėjo jam giedant mišių maldas. Šeštadienį vakare, popiežiui Šv.Petro bazilikoje aukojant Velyknakčio mišias, jo balsas kartais atrodydavo užkimęs.

Sekmadienį Šv.Petro aikštėje žiedų buvo vos ne tiek pat, kiek tikinčiųjų. Tiekėjai olandai paskelbė, kad aikštėje buvo išdėliota maždaug 41 tūkst. vazonų su gėlėmis. Tarp jų buvo 500 hiacintų vazonėliuose, 150 lelijų, tūkstantis šviesių rožių, azalijų ir tulpių, 10 tūkst. narcizų, daugiausia geltonų ir baltų – oficialių Vatikano spalvų.

Perskaičius Evangelijos ištrauką, atrinkti tikintieji priėjo prie sėdinčio popiežiaus, kuris priėmė jų simbolines aukas.

Benediktas XVI šiltai šypsojosi, kai mergaitės italės, vilkinčios idealiai išlygintas Velykų sukneles, stengėsi grakščiai priklaupti prieš jį. Popiežiui jas pristatė jų tėvai.

Benediktas XVI garsiai meldė, kad Velykos padėtų tikintiesiems liudyti savo tikėjimą “žodžiais ir gyvenimu”. Beveik visame Vakarų pasaulyje silpstančio tikėjimo stiprinimas yra svarbus Vatikano tikslas, kuris vienu prioritetų tapo dar popiežiaujant Benedikto XVI pirmtakui Jonui Pauliui II.

“Kristus prisikėlė, jis yra gyvas ir eina su mumis. Dėl to einame giedodami, ištikimi savo pareigoms šiame pasaulyje, bet į dangų pakeltomis akimis.Visiems džiugių Velykų!”, – sakė popiežius.

Lygiai po savaitės Benediktas XVI Šv.Petro aikštėje vadovaus lenkų tautybės Jono Pauliaus II paskelbimo palaimintuoju ceremonijai, į kurią, kaip tikimasi, susirinks bent dvigubai daugiau žmonių nei per Velykas.

Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose vienas po kito verčiami diktatoriai, po kurių į valdžią kėsinasi ne vien demokratijos šalininkai, bet ir radikalūs islamistai.

Tai, kas šiuo metu vyksta Libijoje, jau vadinama nusikaltimu žmoniškumui, o Prancūzijos žmogaus teisių ambasadorius Francois Zimeray skelbia, kad žuvusiųjų Libijoje gali būti per du tūkstančius, – tiek gyvybių pareikalavo diktatoriaus Muammaro Gaddafi smogikai, šaunamaisiais ginklais ir naikintuvais atakuojantys protestuojančius Libijos gyventojus. Nuo vasario 15 dienos Libijoje vykstančių protesto akcijų dalyvius, reikalaujančius, kad atsistatydintų 41 metus vadovaujantis M.Gaddafi, valdžia paprasčiausiai žudo. O dabar jau kalbama ir apie galimą pilietinį karą.

Tai pirmas toks iššūkis M.Gaddafi’o valdymui, trunkančiam nuo 1969 m. ir pagal trukmę nusileidžiančiam tik Kubos, Šiaurės Korėjos ir Gabono režimams. Tačiau gali būti ir paskutinis: “Broliškojo lyderio ir revoliucijos vado” titulą turinčiam pulkininkui M.Gaddafi’ui netrukus gali tekti pasekti savo kolegų Hosni Mubarako ir Ben Ali pėdomis.

Revoliucijų banga

Panašūs revoliuciniai procesai prasidėjo didelėje arabų pasaulio dalyje. O štai organizacija “Freedom House” svarsto, kad ši banga gali nuvilnyti per visą pasaulį. Tarkim, prognozuojama, kad po Libijos diktatoriaus nuvertimo eilė ateis ir Kim Jong Ilo dinastijai Šiaurės Korėjoje, ir brolių Castro režimui Kuboje, ir Robertui Mugabe’i Zimbabvėje, o galbūt arabų šalyse vykstantys procesai taps net ir paskutiniojo Europos diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos valdymo pabaigos pradžia.

Vakarų žiniasklaida vos spėja informuoti, kur ir kokia kaina nuverstas dar vienas arabų diktatorius.

Iš tiesų tai, kas šiemet, šiais mėnesiais, savaitėmis ir dienomis, vyksta arabų pasaulyje, primena domino efektą, nuvilnijusį per Europą 1989-aisiais. Ir tuomet, ir dabar, tik skirtinguose žemynuose, su vis didėjančiu pagreičiu griuvo įsisenėję režimai. Tuomet naujais buvo keičiami socialistiniai, dabar – autoritariniai lyderiai, kuriems nuversti reikia vis mažiau laiko, bet ir vis daugiau aukų.

Tarkim, anuomet sakyta, kad procesai Lenkijoje truko dešimt metų, Vengrijoje – dešimt mėnesių, Rytų Vokietijoje – dešimt savaičių, Čekoslovakijoje – dešimt dienų, o Rumunijoje – dešimt valandų. Dabar labai panašiai viskas vyksta ir arabų šalyse. Tai, kas Tunise buvo pasiekta per kelis mėnesius, Egipte – per mėnesį, Libijoje įvyks per kelias savaites. Tarsi domino kauliukai revoliucijos vienose arabų šalyse persimeta į kitas – su vis didesniu pagreičiu ir vis didesne jėga.

Šios revoliucijos arabų kraštuose iš tiesų sukrėtė pasaulį. Prieš įgrisusius diktatorius žmonės sukilo Tunise, Egipte, Libijoje, Maroke, Alžyre, Sudane, Jemene, Jordanijoje, Bahreine, Džibutyje ir Kuveite. Apie pirmuosius neramumus jau girdime Sirijoje ir Irane. Kalbama, kad tas pats gali kartotis ir Saudo Arabijoje.

Iš esmės tokios revoliucijų ar bandymų jas surengti bangos arabų pasaulyje dar niekada nebuvo.

Kuo visi šie kruvini perversmai baigsis? Demokratija? Naujų autokratinių lyderių atėjimu? Ar masiniu tautų genocidu?

Vakarai bijo islamistinių diktatūrų

Pirmoji Vakarų pasaulio reakcija į arabų revoliucijas buvo tyla. Tik kai kraujas pradėjo lietis upėmis, o Jungtinės Tautos ir žmogaus teisių organizacijos ėmė skambinti pavojaus varpais, JAV ir Europa pagaliau pralemeno, kad vykstantys procesai – pavojingi ir tragiški.

Klausimas, kodėl gi jie nedžiūgauja, jei arabų pasaulyje žmonės savo krauju siekia demokratijos, principinės Vakarų vertybės, ir mėgina nuversti diktatorius, – kitaip tariant, mėgina žengti Vakarų pasaulio pėdomis?

Pati svarbiausia priežastis, matyt, ta, kad Vakarų šalys labiau bijo ne dabartinių diktatorių, su kuriais santykiai per kelis dešimtmečius buvo gerokai apgludinti, bet to, kad po jų į valdžią gali ateiti dar blogesni – islamistai radikalai.

O juk istorinė patirtis rodo, kad dažniausiai po revoliucijų valdžios vairą kaip tik ir perima radikalai. Tad Vakarams būdinga nuostata, jog tik diktatoriai garantuoja, kad “Al Qaedos” įtaka nesustiprėtų Artimuosiuose Rytuose bei Šiaurės Afrikoje.

Tam yra realaus pagrindo. Vos nuvertus Egipto lyderį H.Mubaraką, iš pogrindžio išlindo prieštaringai vertinama Musulmonų brolija, o sukilimą Libijoje oficialiai pasveikino ir jai pagalbą pažadėjo “Al Qaeda”.

“Al Qaedos” įtaka sparčiai didėja ir kitose revoliuciškai nusiteikusiose šalyse – Jemene, Irane, Kuveite. Gyventojai čia linkę palaikyti radikalus, kurie žada pagalbą verčiant diktatorius, tad Vakarai iš tiesų pagrįstai baiminasi, kad radikalios nuotaikos arabų šalyse po šių perversmų sustiprės.

Ar aptariamuose regionuose galima demokratija? Analitikai sutaria, kad vargiai. Visų pirma visuomenėje nėra įsikiepytų demokratinių vertybių, o Vakarų autoritetas per silpnas, kad dabar, po revoliucijų, natūraliai ir ramiai būtų priimtos vakarietiškos vertybės. Galbūt, kaip mano “Financial Times” analitikai, yra galimybė, kad arabų pasaulyje susiformuos koks nors tarpinis tarp diktatūros ir demokratijos režimas: ateis nors ir geležinės rankos, bet daugmaž demokratiškai renkami lyderiai.

Kieno rankose atsidurs nafta

Labai svarbu, kad Vakarams nerimą kelia tai, kieno rankose atsidurs juodasis auksas – nafta, kurios esama iš esmės visose diktatorius šiuo metu verčiančiose valstybėse.

Juk diktatoriai buvo garantas, kad Vakarai turės nuolatinį naftos tiekimą, tad nieko keista, kad net Europos šalys be jokių skrupulų buvo sudariusios ne vieną sutartį su dabar kraugeriu vadinamu Libijos diktatoriumi M.Gaddafi, kuris su savo svita visai neseniai kaip garbingas svečias buvo priimamas Vakarų Europos sostinėse.

Politologas Marius Ėmužis primena ir tai, jog korupcija ir nešvariais sandoriais kvepia tai, kad Prancūzijos premjeras Francois Fillonas Egipte neseniai pramogavo už dabar jau nuversto H.Mubarako pinigus, o ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrė Michele Alliot-Marie palaikė draugiškus verslo santykius su taip pat nuverstu Tuniso diktatoriumi Zine’u al Abidine’u Ben Ali.

Svarbiausias – Izraelio klausimas

Kitas revoliucijų arabų šalyse padarinys – visiškai sugriauta ir taip nestabili padėtis Artimuosiuose Rytuose. Nors pernai dar tikėtasi 2011-aisiais sutaikyti Izraelį su palestiniečiais ir visu arabų pasauliu, dabar tai atrodo visiškai nebeįmanoma. Vienas iš nedaugelio Izraelio sąjungininkų H.Mubarakas – nuverstas, kiti taikos derybų tarpininkai ir šalių valdovai, esant tokiai jautriai situacijai, su daugelio paprastų arabų nekenčiamu Izraeliu net nedrįsta kalbėtis. Taigi, kaip skelbia “The Washington Post”, pusę amžiaus trunkantis Artimųjų Rytų konfliktas ir vėl pasmerktas kraujuoti negyjančia žaizda.

Europą užplūs pabėgėliai

Vis dėlto visi čia išvardyti galimi revoliucijų padariniai – tik spėlionės. Tačiau yra vienas faktas, kurio paneigti jau dabar nebeįmanoma, – tai iš arabų šalių į Vakarus masiškai plūstantys pabėgėliai.

Ir nors žmonės tūkstančiais į Vakarų Europą, ypač Italiją, plūsta siekdami išgelbėti savo gyvybę, kita vertus, Europai tai tampa sunkiai išsprendžiama problema. Teigiama, kad Italijoje perpildytos visos pabėgėlių stovyklos, ir atvykstančių Libijos gyventojų net nebėra kur priimti. Laivais jie gabenami į Italijos salas – Siciliją, Sardiniją, kur įkurtos laikinos pabėgėlių stovyklos.

Su panašiomis problemomis susiduria ir Graikija. Nors šioje šalyje irgi nėra ramu,vis dėlto pabėgėliai iš Afrikos ir Artimųjų Rytų čia ieško ramesnio prieglobsčio.

Pabėgėlių antplūdis juntamas ir Prancūzijoje, Vokietijoje, o dalis jų pasuko dargiliau į Europą. Jungtinių Tautų skaičiavimais, šiemet į Europą prašytis politinio prieglobsčio atvyks mažiausiai milijonas pabėgėlių – dešimt kartų daugiau nei įprastai. Štai Italija šiemet vien iš Libijos turėtų sulaukti per 300 tūkst. nelegalių imigrantų.

“Žinome, ko tikėtis, kai žlugs Libijos nacionalinė sistema, – nenormalios 200–300 tūkst. imigrantų bangos.Ji būtų dešimt kartų didesnė už albanų pabėgėlių fenomeną, kurį stebėjome praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje. Tokie yra kukliausi vertinimai. Tai biblinis išėjimas”, – apibendrina Romos diplomatijos vadovas Franco Frattini.