Pensijų fondų valdytojai, raginantys didinti įmokas į pensijų fondus, dažnai nepagrįstai kaltinami savanaudiškais tikslais.

Pamėginsiu susidariusią padėtį nupasakoti autoritetingų organizacijų mintimis.

“Mes turime pasirinkti tarp skurdesnių pensininkų ir didesnių socialinių mokesčių arba žmonės turės dirbti daugiau ir ilgiau”, – jei pamanėte, kad taip šneka tik pesimistai arba dažnai apie biudžeto deficito mažinimą pasisakanti Lietuvos Vyriausybė, labai klystate. Šie žodžiai priklauso Europos Komisijos komisarui Laszlo Andorui, kuris prieš kelias savaites paskelbė, kad EK pradeda viešas diskusijas apie tai, ką daryti su šiuo metu Europos Sąjungos šalis kamuojančiomis pensijų sistemų bėdomis. “Į pensiją išėjusių europiečių skaičius, palyginti su juos išlaikančiaisiais, iki 2060 m. padvigubės – tokia padėtis yra nestabili”, – sakė L.Andoras.

Taigi EK jau galvoja, kas bus po penkiasdešimties metų. Ji susirūpinusi visos Bendrijos narių pensijų sistema ir ketina siekti, kad būtų užtikrintos adekvačios, stabilios ir pakankamos pensijos. Taip pat svarstoma, kaip ES galėtų prisidėti prie kiekvienos šalies pastangų šioje srityje. EK yra įsitikinusi, kad, nereformavus dabartinių sistemų, jos neatlaikys senstančios visuomenės ir kitų veiksnių spaudimo.

Europos Komisija vėluoja mažiausiai metus, nes dar 2009-ųjų birželį Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) perspėjo vyriausybes neatidėti pensijų reformų, sprendžiant trumpalaikius ekonominius sunkumus, nes žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą tokie veiksmai pridarys dar daugiau žalos. EBPO tuomet išreiškė susirūpinimą, kad šalių vyriausybės susivilioja trumpalaikiais praktiniais sprendimais, stabdančiais anksčiau pradėtas reformas, o ilgalaikis strateginis planavimas, kuris yra gyvybiškai svarbus pensininkų pajamoms, paliekamas nuošalyje.

Šie žodžiai ypač taiklūs, jeigu kalbėsime apie Lietuvą. 2008-ųjų pabaigoje ir 2009 m. pavasarį, kai buvo sumažintos įmokos į pensijų fondus, Vyriausybė žadėjo, kad taip bus tik iki šių metų pabaigos. Bet atėjo 2010 m. vasara – ir šis sprendimas pratęstas neapibrėžtam laikotarpiui.

Kada Vyriausybė ketina susimąstyti apie ilgalaikius procesus, tokius kaip senstanti visuomenė ir emigracija? Juk daugiau nei akivaizdu, kad dabartinis “Sodros” finansavimo principas “vaikai išlaiko tėvus” yra pasmerktas. Lieka neatsakytas vienas klausimas – kiek laiko prireiks, kad tai pripažintų ir pati valstybė.
Galima suprasti, kad Vyriausybei svarbu suvaldyti dabartinę padėtį, bet negalima vėl nepacituoti EBPO, kuri prieš metus sakė: “Trumpalaikių politinių sprendimų poreikis vyriausybėms daro milžinišką spaudimą, bet svarbu atsispirti norui priimti sprendimus, kurie sukels grėsmę ilgalaikiam stabilumui, garantuojančiam pensininkų pajamas”.

Lietuvoje bandoma ginčytis ir sakyti, kad šiam klausimui išspręsti tereikia pertvarkyti “Sodrą”, peržiūrėti jos išlaidas ir mokamas išmokas ar pašalpas. Tačiau tokios kalbos rodo, kad Lietuvos politinis elitas ignoruoja tai, ką jau seniai yra supratęs pasaulis – bismarkinės 120 metų senumo sistemos senstanti visuomenė neišlaikys. Pakaktų peržiūrėti tokių institucijų, kaip Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas, EBPO, EK ir kitų rekomendacijas dėl senatvės pensijų mokėjimo, kad taptų aišku, jog visos jos rekomenduoja sukurti sistemą, kuri garantuotų trijų tipų senatvės pensiją – privalomoji “Sodros” tipo pensija ir dvi papildomos: sukaupta antrosios pakopos pensijų fonde ir sukaupta savanoriškomis įmokomis trečiosios pakopos pensijų fonde. Kitaip tariant, sistema nuo principo “vaikai išlaiko tėvus” pasukama “aš pats taupau savo pensijai” link.

Ir kai politikai bando pensijų fondų valdytojus kaltinti, esą šie siekia asmeninių tikslų, jie sako, kad visos šios organizacijos yra neteisios. Ar jie tą ir nori pasakyti?

O gal laikas Lietuvos visuomenę informuoti apie galimus nieko nedarymo politikos padarinius, kuriuos aiškiai įvardijo EK: “Arba skurdesni pensininkai, arba vėlesnė pensija, arba didesni mokesčiai”.