Juokai juokais, tačiau jei ne itin lietuviškas, bet senamadiškas ilgaamžio Jono Meko įprotis kaupti namuose įvairias praeitį liudijančias smulkmenas, kurias dauguma permainoms neatsparių amerikiečių tvarkydami namus seniai būtų iššlavę šiukšlynan, – nebūtų ir jokio „Fluxus“ rinkinio. Nebūtų ir ginčų dėl jo vertės, ne vienus metus drebinusių Vilniaus savivaldybę ir buvusį sostinės merą Artūrą Zuoką.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Nacionalinės dailės galerijos, eksponuojančios „Fluxus“ kolekciją, direktorė Lolita Jablonskienė pabrėžia, kad, nepaisant revoliucingos patetikos manifestų, į prieš pusšimtį metų įvairiatautės Niujorko menininkų grupelės sukurtą judėjimą vertėtų žvelgti pirmiausia kaip į linksmą kūrybinį žaidimą.

Kolekciją išgelbėjo dūmai

Už 2007-aisiais į Lietuvą parvežtą rinkinį meras Artūras Zuokas iš miesto kišenės nepagailėjo 5 mln. JAV dolerių. Šie pinigai dalimis buvo pervedami Jono Meko vizualiųjų menų centrui, tačiau patys eksponatai ilgokai tūnojo uždaryti viename iš Signatarų namų kambarėlių, tik retkarčiais mažomis porcijomis ištraukiami į dienos šviesą.

Dalį jų išvydome dar 2007-ųjų pabaigoje, kai Jono Meko vizualiųjų menų centras (JMVMC) įsikėlė į anuomet naujus ir prabangiai atrodžiusius „Vilniaus Vartus“. Pernelyg prabangiai, kad atitiktų maištingą, miesčioniškas vertybes klibinti nusiteikusią „Fluxus“ dvasią. Čia nedidelė dalis kolekcijos buvo eksponuojama ir 2010-aisiais, tačiau laikas parodė, kad „Vilniaus Vartuose“, nepaisant patogios vietos miesto centre, neprigyja niekas: nei buržujiški barai ir parduotuvės, nei jų lankytojų snobizmą savais metodais išjuokiantis menas.

Tiesa, Vilniaus savivaldybės įsigyta kolekcija, pagal pirmines vizijas galėjusi tapti būsimo Guggenheimo muziejaus Vilniuje ekspozicijos dalimi, šiek tiek pakeliavo ir buvo plačiau pristatyta savo „gimtajame“ Niujorke bei Sankt Peterburgo Ermitaže. Mat, patinka tai konservatyviai nusiteikusiems lietuviams ar nepatinka, dažnas pasaulio meno akademijų diplomantas paliudys, kad studijuodamas iš savo profesorių girdėjo vos dvi lietuviškas pavardes – J.Meko ir Jurgio Mačiūno.

„J.Mačiūnas dabar yra lygus su visais kitais dideliais XX amžiaus menininkais. Jo darbų už centus jau nenupirksite. Jeigu siūlote tik centus, tai rodo, kad jūs jo nepripažįstate, kad nesuvokiate, jog jis yra lygus su kitais didžiais menininkais, tokiais kaip Marcelis Duchampas, Manas Ray, Josephas Beuys, kuris garbino Mačiūną, ir kiti. Aš jums sakau: Mačiūnas yra lygus su jais“, – rašė tautiečiams J.Mekas, kai jį pasiekė priekaištai dėl menkavertei kolekcijai iššvaistytų sostinės milijonų.

Tuomet garsusis dokumentininkas paliudijo, kad už „Fluxus“ kolekcijos išsaugojimą turėtume būti dėkingi ne tik jam, bet ir jo kaimynams, kurie užprotestavo prieš aitrius J.Mačiūno sukurto laužo skleidžiamus dūmus. Mat šis rengėsi dalį savo turtų sudeginti, kai iš Niujorko susiruošė persikelti į Vermonto sodybą.

„Jis pasisamdė sunkvežimį, į kurį mėgino sukrauti viską, ką laikė mano rūsy. Bet sunkvežimis buvo per mažas. Tuomet Jurgis, būdamas Jurgiu, sukūrė ugnį ir, sako, deginsiu viską, nes nebėra vietos sunkvežimyje. Bet gatvėje pasklido tiek daug dūmų, kad  Wooster Street Nr. 80 gyventojai jam liepė užgesinti ugnį. Tuomet Jurgis man pasakė, kad jis važiuoja, o su tuo, kas liko, aš galiu daryti, ką noriu. Taigi didelė mano kolekcijos dalis susideda iš to, ką Jurgis man paliko išsikraustydamas iš mano buto. Kita, didesnė dalis, yra „Fluxus“ menininkų iš viso pasaulio, kuriuos aš pažįstu ir kurie visi buvo mano draugai, dovanos. Nenoriu girtis, bet maniškė „Fluxus“ ir J.Mačiūno kolekcija yra viena iš labiausiai visapusiškų, ypač kai kalbame apie Soho įkūrimą ir ankstyviausius jo darbus“, – teigė J.Mekas.

Kai kurie dabar Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojami objektai buvo tapę J.Meko namų interjero dalimi. Tarkim, didžiulis domino kauliukas, į kurį pakėlus vieną plokštumą įmanoma įsiropšti, ilgai tarnavo žaidžiančių vaikų ir kačių slėptuve. Šiandien tai gali pamėginti ir smulkesni galerijos lankytojai. Specialiai tokiems žaidimams pagaminta originaliojo kauliuko, taip pat eksponuojamo parodoje „Pasaulis pagal Fluxus“, kopija.

Dokumentiniai kadrai

Apie namuose laikomą kauliuką pats J.Mekas pasakoja viename galerijoje pristatomų savo filmų. Tiesa, šie dokumentiniai filmai nėra minėtosios „Fluxus“ kolekcijos dalis – jie J.Meko rūpesčiu į Vilnių atkeliavo laikinai.

Dar viename filme rodoma liūdna istorija apie koldūnų vakarėlius rengti mėgusį Niujorko menininką, kurio verdamų iš fasuotos tešlos ir pigiausios mėsos pagamintų koldūnų skonio svečiai negalėdavo pakęsti, tačiau vis tiek rinkdavosi žinodami, kad bus linksma. Istorija liūdna todėl, kad ilgametis nesirūpinimas tuo, ką kemši į skrandį, J.Mačiūnui baigėsi prastai: susirgęs vėžiu, gyvenimo pabaigoje jis kentė didelius skausmus ir apskritai nebegalėjo nieko valgyti. Nebepadėjo ir vėlokai Jurgio gyvenime atsiradusios žmonos Billie kulinarinės pastangos: J.Meko filmuotuose kadruose vis dažniau šmėkščioja ligoninės, o galų gale ir gedinčių J.Mačiūno artimųjų apsikabinimai šalia krematoriumo.

Parodos lankytojai stende gali išvysti ir jokiam „Fluxus“ performansui nebepanaudotą dokumentą: po J.Mačiūno mirties jo žmonai Billie patologo anatomo atsiųstą laišką su išvadomis apie jos vyro mirties priežastis.

Pirmas platesnis pristatymas Lietuvoje

Paroda, kuriai kuratorius Liutauras Pšibilskis atrinko per 600 kūrinių, yra pirmasis platesnis Vilniaus „Fluxus“ kolekcijos pristatymas Lietuvoje. Tai išskirtinė galimybė susipažinti su „Fluxus“ judėjimo lobynu, kuris nuo 2007 m. yra Vilniaus nuosavybė, įkurdinta Jono Meko vizualiųjų menų centre.

Vilniaus „Fluxus“ kolekcija verta dėmesio dėl savo dydžio (apie 2600 objektų), kilmės ? J. Mekas didelę dalį eksponatų gavo tiesiai iš J.Mačiūno ? ir sudėties. Joje yra daug garsių „Fluxus“ kūrinių originalų bei jų eskizų, maketų, kuriuos sukūrė J.Mačiūnas, Yoko Ono, Namas June Paikas, George’as Brechtas, Benas Vautier.

Kolekcijoje – J. Mačiūno darbai, skirti „Film-Makers Cinematheque“, „Film Cuture“ žurnalui, J.Meko projektams, išskirtiniai darbai ir dokumentacija, susiję su Soho rajono įkūrimu, darbai ir tekstai iš privataus J.Mačiūno gyvenimo.

Neseniai įspūdingą „Fluxus“ kūrinių kolekciją įsigijo Harvardo universiteto Menų muziejus. Todėl Vilnius, susigrąžindamas į tėvynę dviejų įtakingiausių pasaulyje avangardistų lietuvių išeivių J.Meko ir J.Mačiūno darbus, pretenduoja tapti nauju XXI amžiaus pasauliniu avangardo centru.

Viena pagrindinių įkurto centro misijų – įkurti filmų archyvą, kuriame būtų sukaupti ir saugomi visi avangardinio kino duomenys. Ateityje centras planuoja įsteigti „Fluxus“ mokslinių tyrimų institutą, kuris pagrindinį dėmesį skirtų „Fluxus“ menų tyrinėjimui. Jono Meko vizualiųjų menų centras sulaukė didelio pasaulinių meno centrų ir muziejų kuratorių, tokių kaip Larry Kardishas iš Niujorko šiuolaikinio meno muziejaus, Harry Stendhalis iš Maya Stendhal galerijos Niujorke, Dominique‘as Paini iš Paryžiaus Georges‘o Pompidou centro, palaikymo.

Merų rinkimai. Ar save matantieji sostinės merais skiria esmines miesto problemas nuo fantazijų, kurių realizavimas miesto skolos naštą padidino dešimtimis milijonų?

„Pažadinsime Vilnių – snaudžiančią gražuolę“, – žadėjo 2011 m. trečiąkart sostinės meru tapęs Artūras Zuokas. Dabar, baigiantis kadencijai, jam atrodo, kad jis gražuolę pažadinęs, miestą išvedęs iš aklavietės, ir vėl vilniečiams žada, jo žodžiais tariant, milijonus gerų darbų.

Žada ir kiti vienuolika kandidatų į sostinės merus, kuriuos pirmą kartą piliečiai rinks tiesiogiai. Kai kurie pažadai spręstų esmines opiausias Vilniaus problemas, tačiau kai kurie tėra tuščiagarbės atskirų personų ambicijos, jau užkrovusios ar ketinančios užkrauti Vilniui dar didesnę skolos naštą.

Kas ginčysis, kad Vilnius per pastaruosius keletą metų pagražėjo: ne tik palopyta, bet – beveik stebuklas – naujai išasfaltuota keletas gatvių atkarpų. Galų gale tas faktas, kad Vilniaus savivaldybė – vienintelė Lietuvoje, kurioje gyventojų gausėja, vaikų gimstamumas didėja, įrodo: Vilnius – geidžiamas miestas, su kuriuo savo ateitį nori sieti ne tik vilniečiai.

Tačiau gražus fasadas vis dėlto nedera su vilniečių kasdienybe – valandomis transporto spūstyse, vienais didžiausių tarp miestų mokesčiais už šilumą, beveik neįmanomybe rasti vaikui darželį. Tikrai labai gražus atgimęs Bernardinų sodas, tačiau jame didelė dalis vilniečių, jei ir lankėsi, tai tik kokį kartą. Arba turbūt retas vilnietis yra skridęs sostinės savivaldybės avialinijomis, o spūstyse stovėti ar už šilumą mokėti reikia nuolat. Beje, ir tas gražus fasadas – ar pagal kišenę praktiškai bankrutavusiam miestui, kurio skola viršija metinį biudžetą?

Dar reikia turėti omeny, kad sostinė – ne tik vilniečių, o visos Lietuvos, tad dėl dalies jo projektų, kaip ir problemų, laurai ar kritika turėtų tekti ne tik vietos valdžiai. Tačiau ką iš tikrųjų ji pati pagerino spręsdama opiausias Vilniaus ir vilniečių problemas? Ar už ją išmintingesnės ir toliaregiškesnės atrodo kandidatų į merus naujai kadencijai programos?

Automobilių spūstys: investicijos – į balą

A.Zuokas giriasi, kad Vilnius regione nebepirmauja pagal automobilių spūstis. Tačiau miegamuosiuose rajonuose gyvenantys, o centre dirbantys vilniečiai tose spūstyse stovi kaip stovėję.

Vienas matomiausių per besibaigiančią savivaldybių kadenciją įgyvendintų projektų, skirtų automobilių spūstims mažinti, – viadukas Geležinio Vilko gatvėje ties Vingio parku. Per 35 mln. Lt kainavęs objektas, transporto ekspertų teigimu, realiai nesprendžia spūsčių problemų mieste, tačiau bemaž trejus metus buvo įkalinęs vilniečius kilometrinėse automobilių eilėse ir smoge. Kėlė nuostabą, kaip privačia iniciatyva atsiradęs panašios apimties projektas ties „Ikea“ atsirado per kelis mėnesius.

Vienas iš kandidatų į sostinės merus liberalas Remigijus Šimašius pasakoja, kad su transporto specialistais atlikti skaičiavimai parodė, jog žmonės daugiau laiko sugaišo spūstyse per viaduko Geležinio Vilko g. statybos metus, kai buvo uždarytos kelios eismo juostos, nei sutaupys per 40 metų jį pastačius. Maža to, projektas vykdytas ne rinkos, o didesnėmis kainomis, nuolat buvo atliekami papildomi pirkimai jau pradėtiems projektams baigti. R.Šimašius piktinasi, kad 35 mln. Lt išmesti į balą, o liko neįgyvendintos akivaizdžiai reikalingos transporto sistemos pertvarkos, pavyzdžiui, prie Pedagoginio universiteto žiedo, buvusios Kuro aparatūros gamyklos, Mėnulio kalno ar Ateities g. Viaduko Geležinio Vilko g. naudą galima įžvelgti nebent tokią, kad patvarkytos siurblinės ir nutiestas dviračių takas.

„Reikia preciziškai skaičiuoti, kiek įdėtas euras duos akivaizdžios naudos, o dabar principas – gražu, darom, neskaičiuojant, ar tas „gražu“ labiausiai reikalingas vilniečiams ir ar ne per brangus“, – kritikuoja R.Šimašius.

Kur kas daugiau naudos Vilniui davė baigtas vakarinio aplinkkelio antrasis etapas. Tačiau, tenka pripažinti, šiame projekte daugiau ir finansavimo, ir projekto valdymo nuopelnų tenka ne vietos valdžiai.

Galima džiaugtis, kad sostinėje šiek tiek pagerėjo gatvių danga, bet tai vėlgi ne tik savivaldybės nuopelnas: gražinantis prieš Lietuvos pirmininkavimą ES Tarybai 2013 m. iš valstybės lėšų tam skirta 15,7 mln. Lt (iš jų 5,7 mln. Lt – Šventaragio g. rekonstrukcijai).

Tačiau, „Nordea“ banko vyr. ekonomisto Žygimanto Maurico siūlymu, gatvių kokybe reiktų konkuruoti, kaip kad dabar, ne su Kaunu, bet su Ryga ar Talinu. O čia jau atsiliktume.

Tęsiant susisiekimo temą klaida vertėtų vadinti savivaldybės norą turėti ir savo taksi, ir oro linijas. „Vilnius veža“ – visai pro šalį: tai ne tik neišsprendė sostinės taksi problemų, bet ir smarkiai iškreipė konkurenciją. Savivaldybės sprendimas steigti savą taksi Konkurencijos tarybos pripažintas prieštaraujančiu Konkurencijos įstatymui, o „Vilnius veža“ bendrovės įsteigimui bei veiklai finansuoti iš Vilniaus savivaldybės biudžeto 2012–2014 m. skirta mažiausiai 1,6 mln. Lt dotacijų.

Nepaisant tokio taškymosi mokesčių mokėtojų milijonais, Ž.Maurico vertinimu, taksi paslaugų kokybe Vilnių lenkia ne tik Talinas ar Ryga, bet ir Gruzijos ar Azerbaidžano sostinės.

„Air Lituanica“, nors padarė Vilnių pasiekiamesnį, tačiau bendrovei išleidžiama mažiausiai dešimtkart daugiau nei visai turizmo plėtrai. Skiriant daugiau pinigų turizmo plėtrai, būtų ir reisų, ir turistų, ir susisiekimas būtų geresnis“, – vertina R.Šimašius.

Didžiulė sostinės problema – automobilių parkavimas. Proveržio čia nepasiekta. Na, jei būtų geras susisiekimas visuomeniniu transportu, o miesto prieigose, kaip kad Vakarų Europos miestuose (to pradai jau sukurti ir Klaipėdoje), būtų automobilių aikštelės, sujungtos su miestu visuomeninio transporto maršrutais, automobilių spūsčių ir jų statymo miesto centre problemų būtų mažiau. Dabar tik atvažiuojantiems nuo Kauno yra galimybė palikti automobilį prie „Maximos“ bazės ir autobusu važiuoti į centrą. Tiesa, „Maxima“ ir aikštelę, ir autobusą skyrė ne tokiai paskirčiai, o savo pirkėjams.

Viešojo transporto sistema Vilniuje nepatogi, nors brangi: transporto paslaugų 1 km kaina Vilniuje yra 6,47, skaičiuojant litais, o kituose miestuose privatūs vežėjai veža už 4–5 Lt. Liberalų skaičiavimais, perkant paslaugas skaidriame konkurse per metus galima sutaupyti apie 40 mln., skaičiuojant litais.

A.Zuokas žada spręsti ir perbrendusią automobilių statymo daugiabučių kiemuose problemą – sutvarkyti privažiavimo kelius, apšviesti kiemus. Drauge su bendruomenėmis ir bendrijomis tokie projektai parengti Žirmūnuose ir Fabijoniškėse.

„Daugiabučių kiemuose nėra nei infrastruktūros, nei tvarkos, automobiliai praktiškai stovi ne parkavimo, o vaikų žaidimo aikštelėse. Reikia investuoti, sutvarkyti ir įvesti mokamas aikšteles – tai tikrai geriau nei automobilių mokesčiai“, – siūlo Ž.Mauricas.

Tačiau ekonomistas už pažadų netesėjimą Vilniaus valdžią ir giria: „Gerai, kad nepradėti avantiūristiniai ir labai brangūs metro ar tramvajaus projektai. Vilnius per daug išsiskaidęs, nėra gyventojų koncentracijos, kad galėtų reguliariai naudotis tokiu transportu. Turime vieną „metro“ liniją – nuo oro uosto iki stoties, bet ja praktiškai niekas nesinaudoja.“

Šiuolaikinio tramvajaus projektą, kuris būtų kainavęs apie 300 mln. Lt, žadėta pradėti įgyvendinti jau pernai. Metro idėja taip pat kol kas neįgijusi realaus pavidalo. Na, pasiūlymų, kaip pagerinti komplikuotą sostinės susisiekimo sistemą, buvo įvairių, net tokių kaip gondolos. Kartais tikrai gerai, kad vizijos neįgyvendinamos.

Šildymo kainos: sostinės šiluma beveik brangiausia

Ekonomistas Ž.Mauricas pabrėžia neatitikimą: vilniečiai už šildymą moka beveik brangiausiai iš didžiųjų miestų (lenkia tik Kaunas), nors dėl masto ekonomijos turėtų mokėti mažiausiai. Kaip čia neprisiminsi A.Zuoko įsipareigojimo 2011 m.: „Šilumos kainos sumažės 20 proc. – iki 18 ct už kilovatvalandę ir bus mažiausios Lietuvoje.“  Deja, pernai gruodį mokėjome 24,37 ct/kWh.

Konservatorių kandidatas į merus Mykolas Majauskas piktinasi, kad didžiąją dalį atlyginimo vis dar išleidžiame komunalinėms paslaugoms, ir visiems aišku kodėl. Kaip savo metiniame pranešime konstatavo Prezidentė Dalia Grybauskaitė, „buvęs rubikoninis ikoras tapo grobuonimi, užvaldžiusiu savivaldybių komunalinį ūkį nuo atliekų surinkimo iki vandens ir šilumos tiekimo. Šis darinys, su nuolat besisukančiais skaitliukais, apiplėšinėja šalies žmones ne ką mažiau nei „Gazpromas“, kuriam jau permokėjome 5 mlrd. Lt. (…) Kai kuriuose regionuose ne savivaldybė valdo šilumos tiekėjus, o šilumos oligarchai diktuoja sąlygas vietos valdžiai ir gyventojams.“

Bemaž visi kandidatai į merus, žinoma, išskyrus A.Zuoką, žada vilniečius išvaduoti iš „šilumos oligarchų“ nelaisvės ir šilumos ūkyje sukūrus konkurenciją bei užtikrinus skaidrų valdymą atpiginti šilumą apie 20–25 proc., maždaug iki 18 ct/kWh. Centralizuotu šildymu besinaudojanti vilniečių šeima per mėnesį vidutiniškai sutaupytų iki 27 eurų (94 Lt), arba 136 eurų (471 Lt) per vieną šildymo sezoną.

Vaikų darželiai: neliks eilių?

Švietimui skiriama beveik pusė – 47 proc. Vilniaus biudžeto. Tačiau sostinė nemyli mažiausių vilniečių: darželiuose vietos neranda 1,5 tūkst. vaikų. Beje, valstybiniuose darželiuose vietos neatsiranda net 4 tūkst. mažųjų vilniečių. Dalis tėvelių privačias įstaigas renkasi tik iš bėdos, nes patekti į pigiau kainuojančias valstybines neįmanoma.

A.Zuokas žada: „Eilių į darželius neliks. Per šią kadenciją sukūrėme apie 3,4 tūkst. naujų vietų darželiuose, kai, palyginimui, 2009–2010 m. – tik 460 vietų.“ Tačiau ketverius metus lyginti su perpus trumpesniu laikotarpiu gal ne visai korektiška, kaip ir nelyginti, koks buvo darželio vietų stygius, mat vaikučių sostinėje, priešingai nei kitose savivaldybėse, vis daugėja. A.Zuokas žada statyti naujus, renovuoti senus darželius ir taip sukurti apie 1,6 tūkst. naujų vietų.

Jo konkurento merų rinkimuose R.Šimašiaus įsitikinimu, užuot 19 mln., skaičiuojant litais, investavus į plytas naujiems darželiams statyti, geriau jau dabar jais kompensuoti dalį lėšų vaikams, kurie lankytų privačius darželius. Darželiai galėtų veikti ir modernių biurų patalpose, lengvų konstrukcijų pastatuose, kurių nuomą ar jos dalį kompensuotų savivaldybė. Ne tik sumažėtų savivaldybės išlaidos, bet ir būtų sukurta naujų darbo vietų, padidėtų biudžeto pajamos.

Beje, liberalų iniciatyva supaprastinus darželių steigimo ir veiklos sąlygas, įvedus ikimokyklinuko krepšelį, Vilniuje pradėjo dirbti per pusšimtį nevalstybinių darželių, priimančių daugiau nei 200 vaikų. Liberalų kandidatas į merus žada, kad jo pergalės atveju jau šiemet neliktų nė vieno nepatenkinto prašymo patekti į darželį, nes lėšos, numatytos dviejų darželių (400 vaikų) statybai, leistų nedelsiant patenkinti per 1,5 tūkst. eilėje laukiančių šeimų lūkesčius.

„Kol skraidėme pustuštėmis savivaldybės oro linijomis, vaikai perpildytuose darželiuose miegojo ištraukiamose dėžėse. Lėktuvų irgi reikia, tačiau dar kartą susimąstykime, ko labiau“, – siūlo konservatorių kandidatas į merus M.Majauskas.

Jis piktinasi, kad Vilniaus savivaldybė rūpinosi blizgučiais, o jaunų šeimų problemų nepastebėjo. O juk miestui reikia daugiau gyvybės, daugiau jaunų šeimų, daugiau vaikų, tad ir jis, kaip ir daugelis kitų kandidatų į merus, žada spręsti šią opią Vilniuje problemą.

Parkai ir stadionai: prabanga ar būtinybė

Taigi apie tuos „blizgučius“: ar ne pirmo būtinumo projektai nėra per didelė prabanga ir dar didesnė finansinė našta vis labiau prasiskolinančiai sostinės savivaldybei?

Bernardinų sodą kritikai mini lyg sostinės plikbajoriškumo simbolį. Tačiau, R.Šimašiaus nuomone, nors tai tikrai brangiai kainavęs projektas, puiku, kad sodas atkurtas, nes tokių viešų erdvių reikia. Tik reikia daugiau. O Bernardinų sodo atkūrimo finansavimą, daugiausia iš ES lėšų, užtikrino tuomečiai ministrai: kultūros –  Remigijus Vilkaitis ir ūkio – Dainius Kreivys. 211 mln. Lt projekto sąmatoje savivaldybės dalis – tik 16,2 mln. Lt.

R.Šimašius apgailestauja tik dėl to, kad daug kitų gražių planų įvairiose srityse nė nepasistūmėjo, nors juos buvo galima įgyvendinti ir pasitelkus privačią iniciatyvą, kurios tikrai yra.

Nors A.Zuokas žada, kad vilniečių ir sostinės svečių taip mėgstamas Bernardinų sodas buvo tik pradžia, o visame mieste atnaujinta daugiau nei 200 vaikų žaidimų aikštelių, nuolat atnaujinama per 780 įvairių sporto aikštelių ir aikštynų, tačiau,  Ž.Maurico akimis, tvarkant žaliąsias Vilniaus erdves pasistūmėta dar nedaug, ir tai daugiausia rengiantis Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai. Beje, šiai progai skubėta, bet ne visai spėta sutvarkyti ir Bernardinų sodą.

Ž.Mauricas atkreipia dėmesį, kad Vilnius – viena žaliausių Europos, net pasaulio sostinių, bet didžioji dalis to žalumo, deja, apaugusi krūmais, o tokiomis erdvėmis daugiau naudojasi asocialūs asmenys.

Tikra gėda, kad Lukiškių aikštė per 25-erius nepriklausomybės metus taip ir nesulaukė žadėto renesanso. Reikia tikėtis, kad pagaliau valstybei pavyks atpirkti į liūdnai pagarsėjusio bankininko rankas patekusius daug metų stovinčius apleistus unikalios architektūros buvusius Koncertų ir sporto rūmus ir čia įkurdinti kongresų centrą, – bent jau taip neseniai ir vėl žadėjo premjeras.

Vilnius, kaip reta sostinė, lig šiol neturi padoraus stadiono. Žinoma, jo statyba vieno miesto biudžetui per brangi – tai visos valstybės reikalas, tad iš valstybės biudžeto pažadėti beveik 350 mln., skaičiuojant litais. Lig šiol įkurtuvės buvo vis atidedamos, bet artėjant kokiai sukakčiai minima nauja data. Praėjo valstybės tūkstantmetis, kai nacionaliniu vadinamame stadione jau buvo planuojami renginiai, dabar minima 2016 m. liepos 1-oji, kai vyks Lietuvos moksleivių dainų šventė. Greitai galėsime stadiono atidarymą derinti su jo paties statybos jubiliejumi: 2017 m. sukaks trisdešimt metų, kai jis pradėtas statyti, tam jau išleista apie 120 mln. Lt.

Tad Vilniaus „vaiduoklių“ mažės, sostinė dar gražės. Tik šiame procese dažnai miesto indėlis nėra lemiamas. Bet taip ir turi būti – sostinė yra sostinė, tik nereikia merams prisirašyti svetimų nuopelnų.

Kandidatai į sostinės galvas dabar vilniečius agituoja pažadais, kad bus pasirūpinta ne tik centrine miesto dalimi: ir kituose mikrorajonuose daugės žaliųjų erdvių, sporto bei žaidimų aikštelių, kitų traukos objektų. A.Zuokas tarp naujos kadencijos prioritetų nurodo ir tokį – integruoti į miesto visavertį gyvenimą sodų bendrijas ir individualių namų kvartalus. „Drauge sutvarkysime aplinką bei gerbūvį, kelius, apšvietimą ir viešąjį transportą“, – žada A.Zuokas.

Tačiau urbanistai visų pirma siūlo išbarstytam, todėl ir su tokiomis didelėmis transporto, švietimo, sveikatos įstaigų tinklo ir kt. infrastruktūros problemomis susiduriančiam Vilniui visų pirma urbanizuoti tyrlaukius ar apleistus buvusius pramoninius pastatus ir jų teritorijas centrinėje miesto dalyje.

Skolos: Vilnius užtikrintai bankrutuoja

A.Zuokas džiaugiasi: „Pagaliau pavyko įrodyti, kad Vilnius nepagrįstai skriaudžiamas. Sostinės biudžetas, ačiū Vyriausybei ir Seimui, per pastaruosius dvejus metus padidėjo beveik 200 mln. Lt. Tačiau to negana – juk vilniečiai sumoka daugiausiai mokesčių.“

Ž.Mauricas iš dalies pritaria, kad sostinės skolos didėjimas buvo užprogramuotas: krizės metais sumažinta gyventojų pajamų mokesčio dalis, tenkanti Vilniui, o sumažinus pajamų nepadidinta lėšų naudojimo kontrolė. Atvirkščiai: ypač rengiantis Lietuvos pirmininkavimui ES tarybai buvo skatinama daugiau panaudoti ES lėšų, o juk savivaldybė turėjo prisidėti prie tokių projektų finansavimo. Ekonomisto manymu, savivaldybėms reikia suteikti daugiau autonomiškumo surenkant pajamas, bet labiau kontroliuoti išlaidas. Dabartinė sistema, pasak Ž.Maurico, buvo atvirkštinė: kaip Graikijai, savivaldybėms labiau apsimokėjo daugiau išleisti ir paskui bėdoti, kad būtų padidinta joms tenkančių mokesčių dalis. Taip Vilniuje ir vyko.

Taip, krizės metais stipriai išaugo ne tik Vilniaus, bet ir visų Lietuvos savivaldybių, kaip ir visos valstybės, skola. Tačiau kitų didžiųjų Lietuvos miestų skolos jau pradėjo mažėti, o Vilniaus skola toliau auga. Vilnius tarp Lietuvos miestų labiausiai prasiskolinęs, jo skola siekia 1,4 mlrd., skaičiuojant litais (iš kurios per 400 mln. Lt jau yra pradelsti įsipareigojimai) ir viršija miesto 2015 m. biudžetą (1,16 mlrd. Lt).

Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išanalizavo, kad 2013 m. 42 Lietuvos savivaldybės grimzdo į skolas: miestų savivaldybių skolos vidutiniškai siekia 55 proc. pajamų, rajonų savivaldybių mažiau – apie 46 proc. pajamų. Tačiau sostinės skola šalies vidurkį viršija beveik dukart. Vis dėlto trečdaliui savivaldybių skolų didėjimą pavyko suvaldyti: aštuoniolikoje jų skolos mažėjo.

Beje, kaip atkreipia dėmesį R.Šimašius, apie 90 proc. Vilniaus imamų naujų paskolų naudojama ne investicijoms, o skoloms grąžinti. Net savivaldybės pastatas buvo užstatytas bankams ir pernai Vilniui teko skolintis iš Finansų ministerijos, kad darbuotojams būtų sumokėti atlyginimai.

„Nė vienas Lietuvoje veikiantis bankas Vilniaus meru nebepasitiki ir Vilniui jau nebeskolina. Todėl miestas užtikrintai bankrutuoja, infrastruktūriniai projektai stoja, įsiskolinimai didėja, atlyginimai vėluoja. Matome prastėjančią miesto paslaugų kokybę, nenuvalytas gatves, nepatenkintus mokytojus, gydytojus ir viešojo transporto darbuotojus. Savivaldybė nebeturi pakankamai išteklių laiku atsiskaityti už prekes ir paslaugas“, – konstatuoja ir M.Majauskas.

Jo žiniomis, įmonės priverstos sukandusios dantis tylėti, nes besiskundžiantiems grasinama užsakymus nutraukti. O tuo pat metu, pasak M.Majausko, miesto lėšos per abejotino skaidrumo schemas nuosekliai naudojamos bankrutuojantiems projektams finansuoti, žūtbūt išgyventi iki rinkimų.

Stambias tarptautines kompanijas, vyriausybes konsultavęs finansų ekspertas M.Majauskas neabejoja: „Vilniui nereikia naujų mokesčių ar diržų veržimo – tereikia tvarkos ir skaidrios apskaitos.“

Praktiškai visi kandidatai į sostinės merus, išskyrus A.Zuoką, skolų didėjimo problemos šaknis įžvelgia korupcijoje ir prastame valdyme. Kandidatai siūlo įdiegti skaidrią, centralizuotą ir bendrą finansų valdymo bei apskaitos sistemą, įvesti apribojimus, kurie neleistų savivaldybei prisiimti naujų įsipareigojimų, kol nebus aiškus pajamų šaltinis.

R.Šimašius žada, kad planuojant investicinius projektus visuomet būtų įvertinti miestiečių poreikiai, atlikta sąnaudų ir pajamų analizė, be to, kaip alternatyva būtų svarstoma ilgalaikės paslaugos pirkimo galimybė, nes neretai savivaldybė visai be reikalo imasi konkuruoti su privačiu verslu. Neprioritetiniai projektai būtų įšaldyti. Sostinės savivaldybė, pagal R.Šimašiaus viziją, turėtų ne tik peržiūrėti ir atsisakyti nebūtinų investicijų, žinoma, nedarant žalos miesto plėtros tempui, bet ir parduoti dalį savivaldybės turto ir gautas lėšas panaudoti skoloms sumokėti. Pardavus dalį turto per pirmus metus sumažinti skolą būtų galima 50–70 mln., skaičiuojant litais, per vėlesnius ketverius metus – po 25–30 mln. per metus. Reikia ne tik spręsti skolų bankams, kurios sudaro 40 proc. visų pačios savivaldybės skolų, problemą, bet ir mažinti skolas tiekėjams.

Tiek konservatorių, tiek liberalų kandidatai į merus siūlo depolitizuoti visas savivaldybės įmones ir pertvarkyti jų valdymą, kad didžioji dalis valdybų narių būtų nepriklausomi (dabar  valdybose – savivaldybės tarnautojai ir politikai). Šiuo metu Vilniaus savivaldybės valdomo turto portfelis didžiausias šalyje – 1,8 mlrd., skaičiuojant litais. Tačiau, R.Šimašiaus vertinimu, savivaldybės įmonių veikla vertinama kaip neskaidri, finansinis efektyvumas mažiausias iš visų didžiųjų miestų (vienintelio Vilniaus savivaldybės įmonės dirba nuostolingai). Savivaldybių įmonių didesnį skaidrumą užtikrintų ir dalinis jų akcijų išplatinimas per vertybinių popierių rinką.

O atkūrus savivaldybės mokumą M.Majauskas siūlo žengti toliau: Vilniui turi būti suteiktas tarptautinės reitingų agentūros kredito reitingas, kuris užtikrintų mažas palūkanas ir finansų skaidrumą ateityje, kaip ir kitoms Centrinės ir Rytų Europos sostinėms suteikta galimybė leisti euroobligacijas bei naudotis kitais savarankiškumą didinančiais finansiniais instrumentais.

Investicijos: galėtų būti daugiau

A.Zuokas didžiuojasi, kad per šią kadenciją, bendradarbiaujant Vilniaus savivaldybei, valstybės institucijoms ir privačiam verslui, vilniečiams sukurta 13 tūkst. gerai mokamų darbo vietų, nedarbas sumažėjo nuo 12,4 iki 6,1 proc., Vilnius tapo regiono IT, startuolių, biotechnologijų ir paslaugų centru, kurį pasirenka didžiausios pasaulio kompanijos.

Vis dėlto Vilniuje darbo dar neturi 21 tūkst. žmonių, o algos sostinėje, nors didžiausios Lietuvoje, atsilieka nuo Europos sostinių vidurkio. „Vilnius neatsistos lengvai ant kojų, kol nepradės didėti gyventojų ir miesto pajamos. O tam reikia investicijų ir naujų gerai mokamų darbo vietų“, – pabrėžia M.Majauskas.

Nors A.Zuokas per savo kadenciją prikarpė įkurtuvių juostelių, tačiau turėtų pripažinti, kad tokius vardus, kaip „Barclays“ ar „Western Union“, į Vilnių atvedė ne jis, o  Andriaus Kubiliaus Vyriausybė su „Investuok Lietuvoje“ agentūra.

Tuo metu Vyriausybėje premjero patarėju dirbęs M.Majauskas pabrėžia, kad merui neužtenka būti tik pasyviu investicijų pritraukimo dalyviu, maloniai sutinkančiu perkirpti iškilmingas atidarymo juosteles, ar pasidžiaugti tuo savivaldybės ataskaitose. Investicijų pritraukimas turi tapti visos Vilniaus administracijos prioritetu. Bet tam reikia apvalyti savivaldybę nuo korupcinių interesų, keisti tarnautojų mąstymą (arba juos pačius) ir naikinti biurokratines kliūtis, su kuriomis susiduria investuotojai. Naujos investicijos stiprintų miesto finansinę padėtį, didintų gyventojų pajamas ir kartu suteiktų naujų galimybių jauniems profesionalams kurti savo gyvenimą čia, Lietuvoje.

R.Šimašius lygina: Vilniuje – 32 pasaulinių bendrovių paslaugų centrai su 8,4 tūkst. darbuotojų, o Krokuvoje – 80. Tad rezervų dar yra ir jie būtų geriau panaudojami, jei norint gauti leidimą statybai, renovacijai, prekybai lauke ir kt. verslui nereiktų, kaip dabar, sugaišti nuo dvidešimt dienų iki pusės metų, o kartais ir iki keleto metų. Pastatyti objektą trunka mažiau, nei gauti tam leidimą.

Pasitelkus privatų kapitalą per pastaruosius kelerius metus iškilo ir „Ikea“, pagaliau mažėja „vaiduoklių“: nuo sovietmečio styrojusio vadinamojo komjaunimo viešbučio vietoje statomas verslo kompleksas, prie Vingio parko neliko buvusios „Vel­gos“ gamyklos griaučių, čia bus prekybos centras, gyvenamieji namai. Tačiau, ne paslaptis, kai kurie investuotojai idėjų plėtoti verslą Vilniuje atsisakė dėl neskaidrumo šleifo, neapleidžiančio sostinės savivaldybės.

Vilnius sukuriama beveik 40 proc. valstybės BVP. Čia tiesioginės užsienio investicijos gyventojui šalies vidurkį viršija beveik dešimt kartų, Vilniuje sparčiai auga ir veikiančių įmonių skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų. Pasak LLRI sudaromo Lietuvos savivaldybių indekso projekto vadovo Lauryno Rekašiaus, didžioji dalis investicijų natūraliai nukeliauja ten, kur yra didesnė verslo klasterizacija, išplėtota infrastruktūra ir tinkama darbo jėga. Tačiau daug lemia ir savivaldybės gebėjimas tvarkytis.

LLRI vertinimu, didžiausia sostinės problema ir yra jos valdymas.
Čia Vilniaus rodiklis prastesnis nei šalies vidurkis. Pagrindinės priežastys – nuolat didėjanti ir 100 proc. pajamų viršijanti miesto skola, didėjantis nenaudojamų pastatų plotas ir savivaldybei priklausančių biudžetinių bei viešųjų įstaigų skaičius. Vilnius pirmiausia turėtų siekti suvaldyti vis didėjantį biudžeto deficitą ir mažinti augantį savivaldybės teikiamų paslaugų spektrą, kuris jau seniai išsiplėtė už privalomų savivaldybei teikti paslaugų ribos.

A.Zuokas kandidatų rikiuotėje pirmauja

Nors kritikos dabartiniam sostinės merui daug, ketvirtąkart į šį postą besitaikantis A.Zuokas apklausose tarp kitų kandidatų pirmauja. Taip, jis nebe toks novatoriškas, pilnas modernių idėjų, veiklus politikas, koks buvo pirmą kartą stojęs prie Vilniaus vairo. Prieš ketverius metus rinkėjai jam suteikė dar vieną šansą tvarkyti miestą, o kartu nusimesti per ankstesnę kadenciją užsimestą neskaidrių sandorių naštą. Deja, pastaroji misija jam buvo sunkesnė, nei „piarintis“ tankete traiškant (ačiūdie, tik „fotošopą“ pasitelkus) ne vietoje pastatytus automobilius Gedimino prospekte. Tad praktiškai visų jo konkurentų programų leitmotyvas – užbaigti gėdingą rubikoninį Vilniaus istorijos skyrių ir pradėti švaresnį.

Tačiau A.Zuokas primena perėmęs valdžią po kadencijos, kai sostinės taryboje vyko nuolatinės peštynės dėl valdžios, per ketverius metus pasikeitė net trys sostinės merai, beveik keturis kartus išaugo miesto skolos, vyravo nedarbas, Vilnius pretendavo tapti duobių sostine, o miesto gatvėse buvo išjungtas apšvietimas, manant, kad tai geriausias būdas taupyti, bet taip didėjo nusikalstamumas, vilniečiai jautėsi nesaugiai.

Vilniaus pašviesėjimą (kaip ir patamsėjimą), žinoma, lėmė ir bendra ekonominė situacija, tačiau ir A.Zuoko teigiamo indėlio vilniečiai neneigia, priešingu atveju sociologų apklausų ir politologų prognozėse jis nebūtų tarp neabejotinų antrojo mero rinkimų turo dalyvių. Naujausioje „Baltijos tyrimų“ apklausoje A.Zuokas sulaukė 25 proc. respondentų simpatijų.

Antroje vietoje esančio liberalo R.Šimašiaus (21 proc.) programa išsamiausia tarp dvylikos varžovų valdyti Vilnių, kartu ambicinga ir reali, o politikas – nebe naujokas, turi politinės patirties Seime ir Vyriausybėje.

Kas dešimtas balsuotojas rinktųsi „Lietuvos sąrašo“ kandidatą Naglį Puteikį. Savo programoje „Perženkim Rubikoną“ jis žada skaidrų valdymą vilniečiams tiesiogiai dalyvaujant miesto valdyme: naujoji miesto taryba kartu su meru turėtų savo sprendimus grįsti privalomomis viešosiomis konsultacijomis, viešaisiais klausymais ir gyventojų apklausomis, o svarbiausius, ilgalaikių pasekmių turinčius sprendimus priimti tik atsiklaususi miestiečių nuomonės per visuotinę apklausą. Vilniečiams būtų pristatomi detalūs metiniai biudžetų projektai ir viešai atsakoma į visas miestiečių pastabas, o skolai veiksmingai valdyti sudaryta ekspertų taryba, investiciniai projektai būtų aptariami ir rengiami kartu su vietos bendruomenėmis. Siūlomi miesto privalomieji referendumai. Žodžiu, būtų nuolat diskutuojama.

Na, socialdemokratų Vyriausybės darbo grupių valdymas baigėsi šnipštu – sugaišta daug laiko, o sprendimų darbo grupių svarstytais opiausiais klausimais taip ir nepriimta. Bet daliai rinkėjų toks N.Puteikio siūlomas tiesioginis piliečių valdymas, be abejo, skambės patraukliai.

„Darbiečiui“ Jonui Pinskui „Baltijos tyrimų“ apklausa žada 9 proc., o konservatoriui M.Majauskui – 8 proc. rinkėjų simpatijų.

Nors Lenkų rinkimų akcijos lyderiui Valdemarui Tomaševskiui šioje apklausoje prognozuojami šansai menki, vos 4 proc., tačiau kitose – net vieta antrajame rinkimų ture. Beje, jam ilgos programos nereikia: jis turi tikslinę auditoriją – 44 proc. sostinės kitataučių ir į ją orientuojasi, žinoma, neužmiršdamas pridurti religinių akcentų: nebe pirmą kartą jo keliamos Dievo gailestingumo sanktuariumo Vilniuje iniciatyvos ir tautinių mažumų centrų veiklos ar naujų steigimo. Jo planuose – daug miesto erdvių tvarkymo darbų, vandens tiekimo tinklo miesto pakraščiuose, socialinio būsto plėtra.

Socialdemokrato Gintauto Palucko, kaip ir daugelio jo konkurentų, programoje žadama mažinti šilumos kainas, tiesti dviračių takus, spręsti darželių, automobilių parkavimo problemą, net suskaičiuota, kiek būtų nupirkta naujų autobusų ir troleibusų.

Dar keli kandidatai, galima sakyti, temankština politinius raumenis tolesnei politinei veiklai.

Bet, kaip pastebi ekonomistas Ž.Mauricas, ir tiesiogiai išrinkti merai turės labai mažai galių, tad čia dar reikėtų keisti įstatymus. O sostinės mero alga, 1,5 tūkst. eurų, mažesnė nei savivaldybės administracijos vadovo ar vidutinio lygio specialisto. Gali kilti įvairių klausimų, kodėl taip varžomasi dėl palyginti menkai atlyginamo darbo.

Savivaldos rinkimai svetur: panašumai ir skirtumai

Galų gale ar mūsų vietos valdžios rinkimai smarkiai skiriasi nuo skandinavų, į kuriuos dažnai norime lygiuotis? Švedijoje savivaldybių rinkimai vyko šį rudenį, kartu su apskričių ir nacionaliniais rinkimai. Švedijoje gyvenanti mokslininkė Milda Celiešiūtė pasakoja, kad sujudimas per rinkimus čia didelis. Kandidatai pastato specialų miestelį-mugę, kuris veikia kelias savaites prieš rinkimus, skirtinguose mediniuose nameliuose galima pasišnekėti su skirtingų partijų atstovais. Rinkėjai tokia proga labai naudojasi.

Dažniausios temos – viešasis transportas, jaunimo nedarbas, ligonių ir pagyvenusių žmonių priežiūra bei jos kokybė, sveikatos paslaugos.

M.Celiešiūtė pasakoja, kad radikalios, populistinės partijos kelia savo idėjas, pavyzdžiui, prieš imigraciją, nors šis klausimas iš esmės priklausytų nacionalinei politikai.

Labai aktyvios diskusijos viešojo transporto ir susisiekimo tema. Žalieji pirmenybę teikia aplinkai, tvariai plėtrai, o dešinieji tradiciškai remia naujas statybas, investicijas, siekia kuo geresnio susisiekimo, darbo vietų gausėjimo. Žalieji pasisako už visišką nuosavų automobilių ribojimą, nemokamą viešąjį transportą, skatinimą dar daugiau važinėti dviračiais. Dešinieji Stokholme žadėjo tęsti daug kainavusią aplinkkelio statybą.

Pastaruoju metu Švedijoje stiprėjo feministinė linija, apskritai palaikoma visų kairiųjų partijų. Pavyzdžiui, diskutuodami susisiekimo temomis jie siūlo viešojo  transporto sistemą padaryti kuo patogesnę tėvams su vaikais pasiekti miesto centrą. Jų manymu, kuo geresnis viešasis transportas, tuo daugiau lygybės visuomenėje. Beje, po rinkimų kai kurios kairesnės savivaldybės atsisakė pirkti paslaugas iš pelno siekiančių įmonių – tai švedams svarbi tema. Pavyzdžiui, ar gali sveikatos priežiūros ar mokslo įstaigos siekti pelno?

Kita opi problema – jaunimo ir apskritai nedarbas. Buvo ginčijamasi, ar sudaryti sąlygas privalomoms praktikoms atlikti ir pan.

Švedijoje daug diskutuojama apie ilgalaikius projektus. Pavyzdžiui, didžiuosiuose Švedijos miestuose dabar statomos ištisos dalys, rajonų kvartalai, kuriami ilgalaikiai infrastruktūros projektai, ir nėra lengva rasti sutarimą dėl prioritetų: siekti pritraukti didelius verslus ir investicijas ar remti mažas vietines įmones, tiesti greitkelį ar investuoti į kitą viešąjį transportą, kad žmonės mažiau važinėtų savais automobiliais ir būtų mažiau spūsčių.

Ir Švedijoje, čia gyvenančios lietuvės vertinimu, kai kurie projektai abejotini. „Malmėje didžiulis, trijų dalių autobusas ėmė kursuoti tarp dviejų labai skirtingų socialiniu ekonominiu požiūriu miesto dalių. Argumentas buvo mažinti segregaciją. Perstatytos kelios gatvės, mat autobusas netilpo. Dabar jis važiuoja be vargo. Tik kažin ar segregacija sumažėjo“, – abejoja M.Celiešiūtė.

Aušra Lėka

BFL

Etikos sargai pradėjo tyrimą dėl Vilniaus savivaldybės vadovų viešųjų ir privačių interesų galimo supainiojimo. Tyrimas pradėtas dėl mero Artūro Zuoko, pavaduotojo Romo Adomavičiaus ir savivaldybės administracijos direktoriaus Vytauto Milėno.

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pranešė, jog tyrimą pradėjo, gavusi tarybos nario Vido Urbanavičiaus pranešimą, jog gegužės 18 dienos sprendimu dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2012 metams savivaldybės valdžia galėjo supainioti viešuosius ir privačius interesus.

V.Urbanavičius komisijai nurodė, kad taryba 0,5 procentinio punkto sumažino kultūros paskirties, poilsio paskirties nekilnojamojo turto mokestį, o kitos paskirties statiniams – 0,2 punkto, nors su miesto vadovais siejamos įmonės, kurioms buvo naudingas sprendimas, pasak V.Urbanavičiaus, “gali valdyti” nekilnojamąjį turtą Vilniaus mieste.

Anot komisijos, teigiama, kad su A.Zuoku siejamos bendrovės “BNA Grupė”, “BNA Ergo”, su R.Adomavičiumi – “Transtrado”, “Merwal”, Prekybos namai “Mercatus”, “Almiga”, su V.Milėnu – “Audėjas”, “Vilvaista”, “Vilvaista2″, “Simgrė” ir 2V.

V.Urbonavičius teigia, kad dėl tarybos sprendimo minėtos bendrovės ir asmenys gali turėti tiesioginės materialinės naudos.

BFL

Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas ketvirtuoju savo patarėju šią savaitę paskyrė 28 metų socialdemokratą Justą Pankauską, kuris turi Lazdijų rajono savivaldybės tarybos nario mandatą.

J.Pankauskas BNS tokį savo pareigų derinį apibūdino kaip normalų. Jis paaiškino, kad Vilniaus mero A.Zuoko patarėjo pareigos yra labiau techninės, o Lazdijų rajono savivaldybės taryboje jis užsiimąs politine veikla.

“Aš Lazdijų savivaldybėje tikrai nepretenduoju į jokias pareigas, dirbu tik komitete ir atvažiuosiu į tarybos posėdžius. Tikrai nekils problemų vieną kartą per mėnesį išvažiuoti”, – sakė Vilniuje nuolatinį darbą gavęs politikas.

Anot socialdemokrato, su Lazdijų rinkėjais jis bendrausiąs savaitgaliais.

J.Pankauskas sostinės merui pataris savivaldos teisių stiprinimo klausimais, bus atsakingas už darbą su Seimo frakcijomis, Vilniaus atstovavimą Lietuvos savivaldybių asociacijoje.

Jo teigimu, skirti vieną Vilniaus mero patarėjo postą socialdemokratams numatė koalicijos sutartis.

A.Zuokas iš viso gali turėti šešis patarėjus. Jais jau dirba nepartiniai Kęstutis Binkauskas, Birutė Rimšaitė Varnienė ir Rasa Adelė Razgaitis.

J.Pankausko teigimu, pagal koalicijos sutartį, vienu iš patarėjų turėtų būti paskirtas ir Darbo partijos atstovas.

BFL

Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas iš ligoninės bus išleistas anksčiausiai antradienį, sako jo žmona parlamentarė Agnė Zuokienė.

Sostinės mero sutuoktinė sakė dar negalinti pasakyti, dėl kokių priežasčių A.Zuokas atsidūrė ligoninėje, ar pasitvirtino spėjimas, jog buvo apsinuodijęs.

“Kol kas nieko negaliu pasakyti, žiūrėsim, vežu tirti jo vitaminus”, – BNS šeštadienį sakė A.Zuokienė.

Paklausta, kada meras bus paleistas iš ligoninės, sakė, jog anksčiausiai – antradienį.

Vilniaus meras A.Zuokas penktadienį antrą kartą per šią savaitę atsidūrė ligoninėje.

TV3 Žinios pranešė, kad A.Zuokas turėjo vykti į laidos “Savaitės komentarai” filmavimą, tačiau pakeliui pasijuto blogai ir buvo nugabentas į Santariškių klinikas.

A.Zuokas į ligoninę pirmą kartą šią savaitę buvo paguldytas antradienį. Kaip tuomet BNS sakė A.Zuokienė, meras į ligoninę buvo paguldytas dėl apsinuodijimo.

Iš medicinos įstaigos jis buvo išrašytas trečiadienį

BFL

Iš trijų aukščiausių Lietuvos vadovų, nuosavo tinklaraščio neturi tik prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Seimo pirmininkės Irenos Degutienės kampelis internete – “gyviausias” iš visos trijulės, nuolat atnaujinamas ir pildomas, tačiau jis visiškai valdiškas ir biurokratinis, veikiausiai jį prižiūri ne pati politikė, o jos komandos nariai, pavertę šį tinklaraštį paprastu politiko ofiacialios darbotvarkės puslapiu – kuo toks skiriasi nuo Seimo svetainės?

Premjeras Andrius Kubilius – kur kas sąžiningesnis, tiksliau – buvo toks iki rinkimų, kai rasdavo laiko savo tinklaraštyje pasidalyti orginaliomis mintimis ir įžvalgomis. Deja, šio politiko gerbėjams dabar telieka tenkintis jo, kaip premjero, karjeros vingiais, nes paskutinis įrašas asmeniame tinklaraštyje padarytas daugiau nei prieš dvejus metus – 2009 m. sausio 25 d. Įdomu, ar premjeras pats dar užklysta į savo tinklaraštį – vertėtų, nes skaitytojų komenatarai jame paliekami iki šiol.

Šiems mūsų politikos lyderiams tinklaraščio kultūros vertėtų pasimokyti, pavyzdžiui, iš buvusio ūkio ministro Dainiaus Kreivio – 2008 m. sukūręs savo tinklaraštį, jis bent kartą per mėnesį jį papildydavo ir dirbdamas ministru, mintimis su skaitytojais dalijasi ir dabar.

Tačiau net ir jam dar toli iki teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus, kurio tinklaraštyje – nuolatinis srautas minčių (neretai – net ir kritiškų) apie Lietuvos aktualijas, Vyriausybės darbą ir jo tiesiogiai kuruojamą teisingumo sritį.

O štai orginalumu visus pranokta Vilniaus meras Artūras Zuokas: matyt, nebeturėdamas laiko rimtiems įrašams, pastaruoju metu į savo tinklaraštį jis deda vaizdo įrašus, daromus nuosavu riedžiu keliaujant namo. Iš įrašų matyti, kad pro miesto vadovo akis neprasprūsta niekas: nei mašinų grūstys gatvėse, nei suskilusios šaligatvių plytėlės, nei nušiurę suoliukai centrinėje miesto aikštėje.

Trečią kartą į Vilniaus mero kėdę atsisėdo už bandymą papirkti teistas Artūras Zuokas. Naujasis meras, gerai įvaldęs viešųjų ryšių gudrybes, jau pirmosiomis dienomis su entuziazmu griebėsi gyventojams patrauklių akcijų – paliepė iki Velykų išvežti šiukšles, įjungti visus žibintus ir pakvietė verslininkus investuoti. “Veidas” naujojo mero teiravosi, kaip, jo manymu, miestą padaryti patrauklų turistams, ką vadovas ketina daryti dėl šalia sostinės statomos atominės elektrinės ir milžiniškos miesto skolos, kaip jis įtikins miestiečius, kad dirbs jų naudai, o ne gins tam tikrų verslo grupuočių interesus. Pokalbį su A.Zuoku pradėjome nuo artimiausių naujojo mero darbų.

A.Z.: Net jeigu kas nors šiandien Vilniaus miestui duotų milijardą litų, nebūtų ką su tais pinigais daryti, nes per ketverius metus buvo visiškai sustabdytas projektų rengimas ir planavimas. Šiandien, norint kalbėti apie projektus ir jų įgyvendinimą, mums reikia mažiausiai metų projektams parengti, suderinti tarp skirtingų žinybų ir t.t.

O artimiausi planai – gatvių tvarka, kokybė, duobės. Tai miesto higiena, kuri pastaruoju metu buvo stipriai apleista. Kiti pagrindiniai dalykai – šilumos, komunalinis ūkis. Praėjusią savaitę pateikėme pirmąjį siūlymą Vyriausybei – siūlome, kad visų rūšių kuro, naudojamo šilumai gaminti, pirkimas būtų centralizuotas. Tada galima tikėtis vaisingesnių derybų ir, pavyzdžiui, dujų kainą sumažinti 10 proc.

Kitą savaitę nuo antradienio skelbiu 14 val. darbo dieną per parą – pirmiausia sau ir tam tikriems Vilniaus miesto padaliniams. Nuo antradienio susitikinėsime su visais tais, kurie šiandien turi idėjų, planų ir nori investuoti Vilniuje – plėsti savo verslą, kurti naujas darbo vietas. Mes pasirengę atvykti pas verslininkus į jų kontorą ar susitikti savivaldybėje, kad jie pristatytų savo idėjas. Šiandien, manau, yra kelių milijardų dydžio investicinių projektų, kurie iki šiol neįvykę grynai dėl biurokratinių procedūrų.

VEIDAS: Pavyzdžiui?

A.Z.: Pavyzdžiui, 160 mln. Lt vertės naujo viešbučio statyba Senamiestyje – jis jau stovėtų, jei valdžia būtų supratusi, ko reikia investuotojams. Be to, tikiuosi, mums paaiškins, kokį viešąjį interesą gina prokurorai dėl “Teo LT” pastato statybos šalia savivaldybės. “Teo LT” nori investuoti 160 mln. Lt į naujo, kokybiškos architektūros pastato statybą. Ir daugelis kitų projektų.

Aš manau, kad tikrai pasieksime tai, kad tiems investuotojams, kurie įgyvendina didelius projektus ir kuria daug gerai apmokamų darbo vietų, patys atvežtume leidimus į jų kontorą.

VEIDAS: Per Jūsų rinkimų kampaniją buvo daug pažadų, kurie daugeliui kėlė šypsnį. Tarkim,6400 Lt vidutinis atlyginimas ar Vilniaus oro linijos. Iš kur tokiems projektams gausite lėšų?

A.Z.: Jau turime užregistravę bazinio oro vežėjo pavadinimą. Šiandien diskutuojame su skirtingais galimais partneriais – ir Lietuvos, ir užsienio investuotojais. Nacionalinė valdžia šituose projektuose lygiai taip pat turi dalyvauti. Aš neabejoju, kad suvieniję pastangas mes tai padarysime. Baziniam oro vežėjui įsteigti, pagal skaičiavimus, šiandien reikia apie 20 mln. Lt. Ar tai pinigai?

VEIDAS: Ar grįšite prie senų idėjų, tokių kaip tramvajus arGuggenheimo muziejus, kurio idėją jau nugvelbė suomiai? Kokių dar turite idėjų, kaip Vilnių padaryti patrauklų užsieniečiams?

A.Z.: Kad pasiektume 6400 Lt atlyginimą 2020-aisiais, mums reikia stipriai didinti efektyvumą, BVP kūrimą vienam vilniečiui. Viena efektyvių priemonių yra skatinti turizmą – per tą dešimties metų laikotarpį reikia padidinti turistų skaičių daugiau nei keturis kartus, t.y. 2,4 mln. turistų per metus. Kad tai padarytume, mums reikia bazinio vežėjo, gero susisiekimo, pasaulinio lygio kultūros institucijų. Reikia, kad Vilnius garsėtų kaip pirkimo sostinė ir konferencijų centras.

Tam labai svarbi kultūros infrastruktūra. Aš džiaugiuosi privačia iniciatyva šalia Nacionalinės dailės galerijos įkurti Modernaus meno centrą ir sakyčiau, kad turėtume galvoti apie pasaulinio lygio kultūros muziejų. Kiek supratu, Guggenheimo muziejus nuvažiavo, bet turime ir turėjome vieną pagrindinį partnerį – Ermitažą. Klausimas, ar jis nėra pakeitęs nuomonės, ar tebeturi minčių, kad Vilniuje galėtų būtų eksponuojama Ermitažo šiuolaikinio meno kolekcija.

Turime turėti pasaulinio lygio traukos centrų, antraip nebūsime matomi. Lietuviams geriausia aiškinti sporto terminais: norėdami, kad mūsų komanda laimėtų bronzą pasaulio čempionatuose, turime turėti žaidėjų, kurie žaidžia NBA ir geriausiuose klubuose.

Be abejonės, turime susigrąžinti Tautos namų idėją. Vilnius, sostinė, neturi ne tik futbolo stadiono, bet ir šiuolaikinės klasikinės muzikos koncertų salės. O jei kalbame apie visuomeninį transportą, grįšime prie vienos ar kitos transporto rūšies, kuri nukreipta į ateitį. Nėra tikslo bandyti atnaujinti troleibusų parką, nes šiandien visas visuomeninis transportas yra elektrinis – galite pirkti autobusą, kuris važiuoja naudodamas ne degalus, o elektrą, t.y. baterijas, ir jokio kontaktinio tinklo tam nereikia.

VEIDAS: Šiuo metu Vilniaus skola siekia beveik 900 mln. Lt. Kokia Jūsų vizija, kaip ją būtų galima mažinti?

A.Z.: Oficiali savivaldybės statistika rodo, kad kai aš gavau savivaldybę 2000 m. lapkričio 15 d., 2001 m. sausio pirmąją Vilniaus miesto kreditoriniai įsipareigojimai buvo 289 mln. Lt, o 2007 m. kovo 1 d., kai perdaviau Vilniaus miesto savivaldybę Juozui Imbrasui, Vilniaus miesto kreditoriniai įsipareigojimai buvo 273,6 mln. Lt. Šiandien aš gavau Vilniaus miesto savivaldybę, kurios kreditoriniai įsipareigojimai siekia 824 mln. Lt.

Nuo 2006 m. Finansų ministerija pakeitė nacionalinio biudžeto formavimo skaičiavimo metodiką. Apskaičiuota, kad savivaldybė nuo 2007 m. pradžios negavo 264 mln. Lt, kurie priklausytų Vilniaus miestui. Gyventojų pajamų mokestis (GPM) perskirstomas taip, kad jis išvažiuoja ten, kur gyventojų realiai nėra.

Mūsų laikais pagrindinės investicinės lėšos ateidavo iš privatizavimo – mes vykdėme aktyvią privatizaciją ir gaudavome per metus po 100 mln. Lt privatizavimo lėšų. Vėliau privatizavimo faktiškai nevyko. Aišku, dėl to, kad miestas sustabdė privatizavimą ir dėl ekonominės krizės jis praktiškai visiškai neturėjo pajamų. Per mano kadenciją Vilnius miestas realiai dirbo iš privačių lėšų pritraukimo, pavyzdžiui, 12 tūkst. vietų “Siemens” areną miestas pastatė už 67 mln. Lt, o savivaldybės lėšų dalis tame projekte – apie 14 mln. Lt.

VEIDAS: Tačiau arenai mokama subsidija.

A.Z.: Subsidija Vilniaus “Siemens” arenai niekada nebuvo mokama.

VEIDAS: Bet savivaldybė įsipareigojusi iš “Siemens” arenos nuomotis salę ir rengti renginius.

A.Z.: Šiauliai moka subsidiją Šiaulių arenai? Moka per 800 tūkst. Lt subsidiją kasmet. Kaunas mokės subsidiją operatoriui už areną? Mokės 2,5 mln. Lt kasmet. Panevėžys moka subsidiją už savo areną operatoriui? Moka 1,2 mln. Lt kasmet. Vilniaus savivaldybė niekuomet nemokėjo subsidijų, o pirkdavo paslaugas ar nuomodavosi areną savo renginiams, kuriuos atiduodavo vykdyti mokykloms, nevyriausybinėms organizacijoms. Tai skirtingi dalykai.

VEIDAS: Grįžkime prie milžiniškos skolos. Kaip spręsite šią problemą?

A.Z.: Natūralu, kad turėsime spręsti. Pirmiausia neteisingai paskirstomi pinigai. Finansų ministerijos duomenimis, Vilniaus mieste lieka 40 proc. GPM, Kaune – 94 proc. GPM. Visomis įmanomomis teisinėmis priemonėmis sieksime, kad Finansų ministerija, kuri dabar pripažįsta klaidą dėl GPM paskirstymo tarp skirtingų savivaldybių, ištaisytų ją planuodama kitų metų biudžetą.

Antra, mūsų skaičiavimais, 30–40 tūkst. gyventojų dirba ir gyvena sostinėje, tačiau nėra čia deklaravę gyvenamosios vietos. Jeigu pasieksime, kad gyventojai deklaruotų gyvenamąją vietą Vilniuje, kitais metais galėtume gauti papildomai iki 50 mln. Lt pajamų į savivaldybės biudžetą. Trečias dalykas – verslo skatinimas ir vieša bei privati partnerystė, kuri nereikalautų lėšų iš biudžeto.

Kita vertus, mes negalime stabdyti miesto plėtros ir augimo. Laikas nelaukia, kaimyniniai miestai taip pat. Norėdami įtvirtinti Vilnių kaip regiono centrą, mes turime, norime to ar ne, investuoti. Jei šiandien to nepadarysime, paskui bus per vėlu.

VEIDAS: Per Jūsų kadenciją skola mažės ar didės?

A.Z.: Aš manau, kad šiandien turime galvoti apie pajamų didinimą, o ne apie skolos mažinimą. Šiandien Vilniaus miesto biudžetas yra vienas mažiausių regione. Vienam Vilniaus miesto gyventojui tenka dukart mažiau lėšų negu Talino, pusantro karto mažiau nei Rygos ir net pusantro karto mažiau nei Minsko. Vadinasi, mūsų biudžetas per mažas. Mes negauname to, ką Vilniaus miesto gyventojai sukuria, todėl tikslas – didinti pajamas.

VEIDAS: Šalia Vilniaus baltarusiai stato atominę elektrinę. Jūs tuo piktinotės, bet ar ketinate imtis konkrečių veiksmų?

A.Z.: Mūsų manymu, šiandien turime padaryti viską, kad pasikviestume baltarusius, kaip partnerius, ir bendrai statytume atominę elektrinę Visagine.

Jei bus statoma atominė elektrinė šalia Vilniaus, tai pirmiausia bus šitos Vyriausybės ir prezidentės atsakomybė. Tik jų sprendimai galėtų keisti esamą padėtį. Atominė elektrinė šalia Vilniaus miestą, kaip sostinę, paverstų amžinu provinciniu regioniniu centru. Tai reiškia, kad Vilnius nebebus tuo paskutiniu barjeru, už kurio dar užkliūva žmonės, galvodami, ar geriau išvažiuoti į Londoną, Berlyną, Dubliną, ar likti Vilniuje. Vilniuje nebus galima galvoti apie ilgalaikes ir tvarias investicijas. Galime užmiršti planus turėti 2,4 mln. turistų per metus, nekilnojamojo turto kainas.

VEIDAS: Kaip galite tikėtis, kad vilniečiai tikės Jūsų žodžiu, jei pats savo žodžio nesilaikote: 2005 m. su Viktoru Uspaskichu išsivadinote vienas kitą skambiais epitetais, o dabar jis Jums priimtinas koalicijos partneris.

A.Z.: Šiuo atveju turėtume vertinti kontekstą ir situaciją. Žinote, kas valdo Jeruzalę? Žydai ir palestiniečiai, nors tarpusavyje jie net kariauja. Politikoje neišvengiami kompromisai ir susitarimai. Mano pozicija V.Uspaskicho atžvilgiu labai aiški: būdamas ūkio ministras, mano supratimu, jis supainiojo viešuosius ir asmeninius interesus. Jis buvo už tai nubaustas – neteko ministro posto, turėjo palikti Seimą. Tačiau šiandien mes kalbame apie visai kitą situaciją – nėra amžinai kaltų, nėra amžinų bausmių. Todėl šiandien kalbėti ir taikyti tokią retoriką, kokia buvo prieš penketą metų, tiesiog nesolidu. Mano pozicija nepasikeitė – jei būtų lygiai tokia pati situacija šiandien, aš lygiai taip pat elgčiausi. Žinote, vyras su žmona šeimoje taip pat dažnai pasisako tam tikru momentu skirtingų žodžių, bet nereiškia, kad jie po to nesusitaiko.

VEIDAS: Kai 2008 m. buvote nuteistas už pasikėsinimą papirkti, tvirtinote, kad tuo didžiuojatės, ir pasigaminote ženkliuką “Teistas už gerus darbus”. Ar vis dar tuo didžiuojatės ir ketinate tokių “gerų darbų” per šią kadenciją atlikti dar daugiau?

A.Z.: Aš tikrai esu nuteistas ar baustas būtent už gerus darbus. Tikrai tuo didžiuojuosi ir nė trupučio dėl to neišgyvenu. Nesiruošiu atsiprašyti ir teisintis, nors ir kaip kas norėtų, nes pirmiausia tai buvo politinis teismo procesas, tai yra organizuotas tam tikrų interesų grupių, kurioms buvo labai nepriimtini pokyčiai Vilniaus mieste, įskaitant ir teisėsaugos atstovų dalyvavimą. Galiu šiandien pasakyti, kad nauja prezidentė principingiau pažiūrėjo į atskirų teisėsaugos institucijų asmenų veiklą. Šitie iš darbo atleisti ar priversti pasitraukti asmenys mane persekiojo visą tą laikotarpį.

Lygiai taip pat mes užmirštame, kas pradėjo tą teisinį procesą ir kas bandė paveikti miesto tarybos rinkimus, darant spaudimą tarybos nariams, – tuometinis prezidentas, kuris po metų Konstitucinio Teismo sprendimu buvo atstatydintas per apkaltos procesą, ir jo aplinka. Šitie žmonės mane teisė, persekiojo ir šitie žmonės man bandė primesti dėmę, kurią, neabejoju, savo darbais aš bet kuriuo atveju panaikinsiu. Teistumas šiuo atveju yra niekas.

VEIDAS: Jūsų sąsajos su “Icor” (buvusia “Rubicon Group”) paliko tamsią dėmę Jūsų biografijoje. Ko imsitės, kad vilniečiai patikėtų, jog ginsite jų, o ne grupuočių, kaip “Rubicon Group”, interesus?

A.Z.: Prisiminkime tą laikotarpį, pažiūrėkime, kas rašė, kas tą nuomonę formavo, kas tas klišes klijavo. Žiūrėkime į tai, ką darė suinteresuotos interesų grupės, kurios darė didžiausią įtaką žiniasklaidai, tam tikri teisėsaugos atstovai, kurie formavo nuomonę. Ir lyginkime faktus, o ne emocijas. “Siemens” arena pastatyta už 67 mln. Lt, iš jų tik 14 mln. Lt – biudžeto lėšos, o Kauno arena – už 200 mln. Lt iš biudžeto lėšų. Kuris projektas, visuomenės požiūriu, geresnis?

VEIDAS: Praėjusios kadencijos savivaldybės taryba pritarė sutarties su “City service” (priklausančia “Icor” grupei) nutraukimui dėl darželių ir mokyklų šilumos ūkio priežiūros. Trūksta dar vieno balsavimo, kad ši sutartis būtų nutraukta. Ar ji bus nutraukta?

A.Z.: Negalėčiau atsakyti, nes šios sutarties nežinau ir šiuo metu nesu su tuo susipažinęs.

Sostinėje jau keturiolika metų rinkėjai gausiausiai balsuoja nesvarbu, už kurią partiją, – svarbu, kad jai vadovautų Rolandas Paksas arba Artūras Zuokas. Ir nė motais, kad vienas jų pamynęs Konstituciją, o kitas teistas.

Sostinėje gyvenančiam lietuviui visiškai nerūpi, ar politikas doras, – svarbu, kad būtų ūkiškas ir energingas. O vilniečiui lenkui užtenka, kad būtų savas.

Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, žiūrint į oficialią statistiką atrodo, jog vilniečiai balsuoja tai už vieną, tai už kitą partiją, o iš tikrųjų jau penkerius savivaldybių tarybų rinkimus iš eilės jie balsuoja arba už Rolando Pakso, arba už Artūro Zuoko sąrašą, kad ir kaip jis vadintųsi. Iš šio ritmo neišmuša nei tai, kad R.Paksas po apkaltos proceso atstatydintas iš prezidento posto už Konstitucijos pažeidimus ir priesaikos sulaužymą, o A.Zuokas buvo teisiamas.

“Teistas žmogus, o kandidatuoja rinkimuose. Neturi jokios gėdos. Mūsų teisės normose – keista išimtis: jei esi teistas ir tai nuslėpei, išbrauks iš kandidatų sąrašų, o jei prisipažinai, tada tinki”, – teistų asmenų antplūdžiu savivaldybės rinkimuose stebisi garsus advokatas Kęstutis Lipeika. Tačiau maža to, kad teisti asmenys kandidatuoja, – kiti už juos balsuoja, ir dar taip gausiai, kad A.Zuokas tapo rinkimų Vilniuje lyderiu.

O kita – kitatautė Vilniaus dalis visus pastaruosius keturiolika metų palyginti nuosekliai balsuoja už Lenkų rinkimų akciją. Ar lenkai po dvidešimt vienų nepriklausomybės metų tokie nesaugūs, kad jaučia būtinybę turėti savo tautinės mažumos gynėjų valdžioje?

Nedoras kaip daugelis, charizmatiškas kaip retas

“Balsavau ne prieš Kazimierą Prunskienę, ne prieš Viktorą Uspaskichą, bet UŽ A.Zuoką, nes tai buvo pirmas Vilniaus meras, kuris nuveikė labai konkrečių darbų ir pagerino Vilniaus įvaizdį”, – savo pasirinkimą motyvuoja Užupio gyventoja Daina E.Dikavičiūtė.

Ją žavi A.Zuoko energija, nors Užupio gyventoja pripažįsta, kad jos buvo skirta ir veiklai, už kurią dabar A.Zuokas nuolat linksniuojamas. Kad ir kaip ten būtų, pašnekovės manymu, A.Zuokui užteko energijos, kurios buvo įlieta ir į miestą, ne tik į savo daržą. Palyginusi A.Zuoko ir pastarojo laiko Vilniaus vadovų interesų prastūminėjimą, D.E.Dikavičiūtė sakosi balsą nedvejodama atidavė už A.Zuoką. “Taip, glumina jo aferos. Bet žiūriu į tai filosofiškai – žinosime, ko laukti. Antra vertus, šildymo kainos po A.Zuoko didėjo ne vieną kartą. Jei jos grįš į A.Zuoko laikus – gal ir neblogai? Dabar jo laikas pataisyti ne tik savo įvaizdį. O gal jis ir kelią į prezidentus klojasi?” – neatmeta tokios galimybės D.E.Dikavičiūtė.

A.Zuoko atžvilgiu nebūtų veiksminga net demokratinėse šalyse funkcionuojanti profilaktika prieš nepatikimus politikus: ten stiprios bendruomenės, ir jos į vietos valdžią kelia gerai pažįstamus, veikloje jau patikrintus žmones.

Tačiau už gerai pažįstamą A.Zuoką Užupio kaimynai rinkimų dieną ėjo balsuoti ištisais kiemais. Čia už jį balsavo 28,9 proc. rinkėjų. Beje, Muitininkų apylinkėje Naujamiestyje – 33,3 proc., Taurakalnio – beveik 30 proc., Centre, Senamiestyje, Jeruzalėje – per 27 proc. rinkėjų, o juk vilniečiai rinkosi net iš 29-ių sąrašų ir pavienių kandidatų.

Akivaizdu, kad A.Zuoką labiau palaiko ne “proletarinių” ir ne lenkiškų mikrorajonų gyventojai. Štai Naujosios Vilnios Pramonės apylinkėje A.Zuoko rėmėjų nebuvo nė 3 proc., užtai Valdemaro Tomaševskio blokas čia pelnė net 51,5 proc. balsų.

A.Zuokas savo populiarumui išnaudoja ir melodramos vertą savo gyvenimo istoriją. Štai prieš rinkimus pašto dėžutėse vilniečiai rado brošiūrėlę “Aš, Artūras Zuokas”. Joje sukryžminti rinktiniai jo biografijos faktai, kaip iš alkoholikų šeimos liūno, pasitelkęs atkaklumą, pakilo iki labiausiai pasižymėjusio pasaulio jauno žmogaus titulo, su pažadais apie “AirVilnius” ar vidutinį 6400 Lt atlyginimą 2020-aisiais. Gal tai balsavusiems už A.Zuoką pasirodė pasiekiama, kaip kad išsipildė A.Zuoko vaikystės svajonės? Juolab kad ir kitos partijos pripūtė panašių arabų.

Taigi dažnas ir samprotauja: jei visi vagia, visi žada, ko netesės, visi proteguoja savų biznį (ar bereikia priminti mero konservatoriaus Viliaus Navicko atvejį), tai gal energingasis A.Zuokas – mažesnė blogybė, nes juk būdamas meras daug padarė. Tiesa, bepigu merui būti geram, kai sąskaitos paliekamos apmokėti ateities kartoms. Tačiau štai A.Zuoko palikimą kuopę Juozas Imbrasas ir V.Navickas vienu balsu tikina patys nepradėję nė vieno naujo didelio investicinio projekto, lyg tai būtų privalumas, o ne trūkumas. Vadinasi, jei ne A.Zuokas, šiandien, pavyzdžiui, nebūtų pradėtas nė vienas Vilniaus aplinkkelis? Galų gale, jei A.Zuokas taps meru, jo lauks iššūkis grąžinti dar savo meravimo laikotarpiu prikauptas skolas.

Ar pajėgs peržengti Rubikoną?

Vis dėlto filosofija, kad visi vagys, tik kai kurie dar ir energingi, priimtina ne visiems. Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius prisipažįsta nustebintas, kad toks nesisteminis, vadinasi, sunkiai prognozuojamas darinys, kaip A.Zuoko ir Vilniaus koalicija, surinko pakankamai daug balsų. Prestižinės gimnazijos vadovą glumina ir tai, kad žmonės balsuoja už teistą asmenį. “Daug kas susidėliotų šalies politiniame gyvenime į vietas, jei žmonės laikytųsi moralės supratimo principų. Kai to nėra, galima pasakyti, kad nepasitikime teisėsauga, vadinasi, mūsų kandidatas gal buvo neteisingai nubaustas”, – svarsto Licėjaus direktorius.

Gal nepasitikėjimas teisėsauga žmonių akyse iš tiesų “sušvelnino” A.Zuoko prasižengimus, juo labiau kad jis, pripažintas kaltu dėl poveikio tuomečiam tarybos nariui, atsipirko pinigine bauda.

Už A.Zuoką balsavusių 17,7 proc. vilniečių tikrai negalima kaltinti atminties praradimu, nes ją atgaivino įrašas jo kandidato anketoje – teistas. Ne taip lengvai užmirštamos istorijos, kaip A.Zuokas bandė nusipirkti balsą rinkimuose į mero postą, specialiųjų tarnybų įrašytuose pokalbiuose su jo globotos verslo įmonių grupės “Rubicon group” vadovais sublizgėjo net kalinių žargonu, siūlydamas tarybos narį paplukdyti Nerimi pilvu į viršų, o po kratos “Rubicon” būstinėje paskubomis išlėkė į Lenkiją.

Ar A.Zuokas, kaip viešai žadėjo, gali peržengti Rubikoną ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme – nebūti valdomas kurios nors verslo grupės? “Žmonės lėtai keičiasi. Reikia labai norėti, kad žmogus pajėgtų pasikeisti. Neturiu didelio tikėjimo, kad A.Zuokas to norėtų”, – abejoja Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) narys Rytis Juozapavičius.

A.Zuoko oponentų vis primenama dar nesibaigusi istorija dėl jo sklypo Pilių rezervate ir rinkimų sąraše įrašyto su jo skyrimu susijusio asmens lyg ir nerodo, kad vyktų kokie didžiuliai vertybiniai asmenybės pokyčiai.

Tad jei A.Zuokas taptų meru, opozicijai būtų darbo jį reikliai kontroliuoti. Belieka klausimas, ar kitos politinės jėgos nesusivienys prieš A.Zuoką. Neoficialių šaltinių teigimu, konservatoriai, tiksliau, jų lyderis Andrius Kubilius, dėl sostinės mero posto pasiryžęs Lenkų rinkimų akcijai žadėti bet ką – vos ne leisti prie Vilniaus ribos iškabinti lenteles “Wilno nasze”.

Lenkus vienija eskaluojamos grėsmės

Antrą vietą rinkimuose pelniusios Lenkų rinkimų akcijos, šįsyk suvienijusios jėgas su Rusų aljansu, lyderis V.Tomaševskis, kitaip nei A.Zuokas, ambicijų tapti Vilniaus meru neturi. Jis, nors kaip ir A.Zuokas suteikė savo vardą partijų blokui, išoriškai – visiška šio priešingybė. Ne toks save įsimylėjęs, kaip kad A.Zuokas, nepanašus ir į uždegantį oratorių, biografija standartinė, profesija eilinė – inžinierius mechanikas. Lenkų lyderis nežiba užkrečiama zuokiška jaunatviška energija, nors yra už jį vos trejais metais vyresnis.

Tačiau tampa aršus, kai kalba pasisuka apie lenkų mažumos teises. Jis aktyviai reiškiasi lenkiškoje Lietuvos žiniasklaidoje, o Europarlamente kovoja dėl lenkų Lietuvoje reikalų taip, lyg tikrai grėstų realus pavojus jų egzistencijai. Tai lenkus vienija į monolitą. Atrodo, kad antra vieta Vilniaus savivaldybėje jiems gali būti geras derybų placdarmas reikalaujant lenkams dar daugiau teisių.

Šokas, bet ne pirmąkart

Taigi nieko nepadarysi – Vilniuje lyderiauja teistas A.Zuokas ir lenkai. Jei ir toliau nepavyks be skandalų bendrauti su vietos lenkais, jie tebeliks valstybe valstybėje. Antra, kol daugelis partijų ar judėjimų veiks pagal konservatoriaus V.Navicko paskelbtą schemą, žmonės rinksis nors labiau susitepusį, bet darantį labiau matomus darbus, tegu ir skolon.

Kol teisėsauga pati nebus skaidresnė už bent jau vidutinį statistinį visuomenės vidurkį, teistumas, na, gal ne už kriminalinį nusikaltimą, politikoje nebus laikomas didele nuodėme.

Ir ne tik Vilniuje. Juk begėdijant, kad sostinė balsavo už politines jėgas, vienos iš kurių lyderis buvo teistas, o kitos lyderio ieškojo net Interpolas, nereikia užmiršti, kad iš dėl dabartinės Seimo valdančiosios daugumos partijų ketvertuko lyderių teisti du. O portalo “Delfi” skaitytojai geriausiu per dvidešimt metų visos Lietuvos meru įvardijo A.Zuoką, trečias reitinge – R.Paksas. Deja, problema kur kas platesnė nei vien rinkimų Vilniuje rezultatai.

“Žmonės turėtų suprasti: jie neturi kaip restorane sėdėti ir laukti, kad atneštų meniu, – reikia ne laukti, kol atsiras tų gerųjų politikų, o eiti, reikalauti, dalyvauti miesto gyvenime. Tik tada ateis pemainos”, – pabrėžia R.Juozapavičius.

Esamas ir buvę sostinės merai – visi keiksnoja savo pirmtakus už paliktas skolas, neapmokėtus darbus, pinigais neparemtus įsipareigojimus ir neprisiima kaltės dėl beveik 900 mln. Lt pasiekusios įskolos.

“Stebuklais netikiu, todėl pirmą kartą savivaldybės biudžete numatytos lėšos skoloms grąžinti, o ne numatyta už skolas pradėti naujus darbus, kaip buvo anksčiau”, – sako nuo gruodžio sostinei vadovaujantis konsevatorius Raimundas Alekna, piktindamasis, jo manymu, labiausiai Vilnių praskolinusiais merais – Artūru Zuoku ir Juozu Imbrasu. Jau daugiau kaip dešimtmetis Vilniaus skolų kreivė šauna į viršų, tik pernai pirmąkart linktelėjo žemyn. Tačiau šiandien jau turime išrinktą naują Vilniaus savivaldybės tarybą ir nuo jos priklausys, kurlink toliau ši pratęs skolų kreivę. O jos dabar siekia 875,2 mln. Lt. Tad net ir labai norint tesėti rinkėjams duotus pažadus, naujai miesto valdžiai tokia suma – nemenkas akmuo po kaklu. Kas taip praskolino Vilnių?

Skaičių ekvilibristika slepia išlaidžiausiuosius

Kuris meras buvo išlaidžiausias, atsakyti ir lengva, ir sunku. Pagal oficialius skaičius akivaizdu: absoliutūs “lyderiai” – tuomet libcentristas Artūras Zuokas ir “tvarkietis” Juozas Imbrasas. Per 2007 m., kai A.Zuokas meravo iki, o J.Imbrasas nuo balandžio, skola išsipūtė net 212,5 mln. Lt. J.Imbraso “asmeninis rekordas” – 2008-aisiais prie skolos pripliusuoti dar 182,3 mln. Lt. Per pastaruosius keliolika metų tik pernai, savivaldybei vadovaujant konservatorių merams, skolų maišą pavyko palengvinti 35,1 mln. Lt.

Tačiau skaičiuojant kreditorines skolas be banko paskolų, t.y. kiek nesumokėta pinigų už paslaugas, darbus, prekes, rekordiniai konservatoriaus Viliaus Navicko “merauti” 2009-ieji, kai skola per metus padidėjo 160,8 mln. Lt.

Taigi į lyderių pozicijas – konkurentų daug. Tačiau nė vienas į tokią lyderystę nesiveržia ir turi tam ne tik pasiteisinimų, bet ir savo skaičiavimų.

“Veidas” vadovavosi Finansų ministerijos skolų be banko paskolų ir Vilniaus savivaldybės pateiktais bendros skolos skaičiais nuo 2005-ųjų. Kodėl tik nuo šių metų? “Man irgi sakė, kad turimi skaičiai tik nuo 2005-ųjų. Norėdamas gauti informaciją, turi būti vos ne agentas 007″, – ironizuoja dabartinis meras R.Alekna.

A.Zuokas, dukart buvęs sostinės meru ir vėl su didelėmis ambicijomis susigrąžinti postą kandidatavęs į savivaldybę, skolos skaičius turi nuo 2000-ųjų, tačiau jie nesutampa su oficialiai pateikiamais. Jo tikinimu, atėjęs vadovauti miestui jis rado apie 270 mln. Lt skolą ir maždaug tokią pat paliko 2007-aisiais. “Reikia įvertinti ir tai, kad per tuos septynerius metus buvo daug investuojama, skirtingai nei dabar”, – akcentuoja A.Zuokas. Jo įsitikinimu, tikros skolos – tai pinigai, pradelsti apmokėti už atliktus darbus ar paslaugas. “Likusi skolos dalis – paskolos, ir visiškai nereiškia, kad miestas turi grąžinti visus tuos 875 mln. Lt per vienus metus. Problema – tie 282 mln. Lt, plius paskolų dalis, kurią reikia grąžinti per šiuos metus, ir paskolų palūkanos. Gąsdinimas visais 875 mln. – nekompetencija. Gal miesto vadovai bando parodyti situaciją blogesnę, nei ji yra, nes niekas nieko nedaro”, – kritikuoja A.Zuokas.

Be abejo, lyginant, kas daugiausia praskolino Vilnių, negalima lyginti vien sumų litais, nes kito ir savivaldybės biudžeto dydis. Skaičiuojant procentais, tenka patvirtinti, kad skola nuo 2005-ųjų iki dabar – lygiai padvigubėjo: A.Zuoko meravimo 2005–2006 m. ji sudarė 42 proc. miesto biudžeto, J.Imbraso 2007–2008 m. užaugo iki 65–76 proc., o V.Navicko 2009 m. – iki 88 proc., bet 2010 m. kristelėjo iki 84 proc.

Tačiau ar šie skaičiai prie merų – tikrai jų “nuopelnas”?

Palikimas – neapmokėtos sąskaitos

Visi be išimties pastarųjų keliolikos metų Vilniaus merai griežia dantį ant kitų partijų pirmtakų. “Premjeras Gediminas Vagnorius pakėlė atlyginimus mokytojams 30 proc., o pinigėlių nė cento savivaldybei nedavė”, – kaip dar 1997 m. prie mero Rolando Pakso pradėjo pūstis sostinės skola, aiškina iš jo mero postą perėmęs, o paskui vėl jam perdavęs J.Imbrasas.

Tačiau A.Zuokas, atvirkščiai, keiksnoja R.Pakso-J.Imbraso palikimą: “2000-aisiais atėjęs į mero postą radau nesumokėtas trejų metų skolas – už Katedros aikštės sutvarkymą, fasadų dažymą, kitus miesto tvarkymo darbus nebuvo mokėta nuo 1997 m.”

O 2007 m. vėl į mero postą grįžęs J.Imbrasas “paveldėjo” A.Zuoko įsipareigojimus. “Buvo pradėti dideli projektai. Naujų nieko nepradėjome, tik porą metų paremontavome kiemus, tam skirdami po 15 mln. Lt. Jei būčiau nors vieną A.Zuoko pradėtą projektą nutraukęs, būčiau buvęs apdrabstytas purvais”, – aiškina J.Imbrasas, bet pripažįsta, kad tęsti aplinkkelių ir gatvių tiesimo darbai buvo labai reikalingi vilniečiams. Pyksta jis ir ant tuomet valdžiusių socialdemokratų: sako, jei kas būtų įspėjęs, kad ateina tokios juodos dienos, gal būtų kokį projektą ir stabdę.

“J.Imbrasas prisirašė sutarčių darbams, o mums reikėjo mokėti. Prie manęs nepasirašyta sutartis nė dėl vieno naujo projekto. Tik kofinansavome ES projektus. Visi nori gyventi iš skolų ir būsimoms kartoms perduoti jas mokėti”, – piktinimosi estafetę perima po J.Imbraso miestui vadovavęs konservatorius Vilius Navickas. O po jo meru tapęs kitas konservatorius R.Alekna apgailestauja, kad dabar, po dvejų metų, jam vis dar tenka pasirašinėti atsiskaitymus už 2009 m. pirmą ketvirtį, kai meru buvo “tvarkietis” J.Imbrasas, atliktus darbus. “Tai visiška avantiūra daryti tokius projektus, kai neturi pinigų”, – pikitinasi dabartinis meras.

Kam savivaldybė skolinga ir kur dėjo milijonus

R.Alekna stebisi, kad pinigų biudžete būdavo neskirta tam, už ką savivaldybė yra atsakinga, pavyzdžiui, švietimo įstaigoms už komunalinius patarnavimus pernai nebuvo numatyta nė lito, vadinasi, jie buvo numatyti kažkur kitoje srityje ar kokio objekto statybai. Taip ir buvo auginama skola, o dabar 120 mln. Lt Vilnius skolingas vien už švietimo įstaigų komunalinius patarnavimus.

Kaip informavo Savivaldybės administracijos Finansų valdymo ir apskaitos departamento direktorius Edmundas Kačkus, šių metų biudžete skoloms grąžinti pagaliau numatyta maždaug 140 mln. Lt. Tačiau, pavyzdžiui, komunalinėms miesto reikmėms biudžete trūksta apie 50–60 mln. Lt, miesto transportui išlaikyti – apie 80 mln. Lt, – kas gali virsti naujomis skolomis. E.Kačkus pastebi, kad visų kadencijų Tarybos investicijoms skirdavę dalį lėšų, kurios turėjo būti skirtos einamiesiems mokėjimams – miestui tvarkyti, švietimui, transportui. Taip skola “Vilniaus autobusams” užaugo iki 44,8 mln. Lt, “Vilniaus troleibusams” – 28,9 mln., ir t.t.

Didžiausių Vilniaus savivaldybės investicijų 2005–2010 m. pareikalavę projektai – aplinkkeliai, gatvės, viadukai: į pietinį investuota 87,7 mln. Lt, vakarinį – 56,4 mln., dar į Lazdynų tilto rekonstrukciją – 19,4 mln., Geležinio Vilko gatvę – 16,6 mln. Lt, ir t.t.

Daugelio šių projektų pradžia – A.Zuoko laikais.

Skola – “legali”

Šiandien Vilniaus skola (be bankų paskolų) sudaro 72 proc. visų savivaldybių įskolų, o pajamos – 22 proc., tad palyginti su savivaldybių vidurkiu, skola nemaža. Siekdama padėti sostinės savivaldybei spręsti skolų grąžinimo problemą Finansų ministerija 2011 m. padidino skolos limitus nuo 55 proc. iki 85 proc., o grynojo skolinimosi – nuo 20 iki 40 proc. Bet pasiskolintas lėšas savivaldybė turės teisę naudoti tik esamoms brangesnėms skoloms iš naujo finansuoti ir skoloms už suteiktas paslaugas mokėti. Taigi skola pagaliau tapo “legali”, nors iki šiol buvo toleruojama, kad viršijo leistiną normą, pavyzdžiui, 33 proc.

Kad Vilniaus biudžetas akivaizdžiai diskriminuojamas, čia vienas kitą keiksnojančių įvairių kadencijų sostinės merai absoliučiai vieningi. Štai sostinė surenka daugiausia gyventojų pajamų mokesčio, tačiau gauna tik 40 proc., o kita dalimi subsidijuojamos mažesnės savivaldybės. Kita, Vilniaus infrastruktūra naudojasi ir žmonės, kurie gyvena Vilniuje, bet savo gyvenamąją vietą yra deklaravę kitur. Dėl tokių “nelegalų” miestas kasmet netenka apie 200–300 mln. Lt. Tokią ydingą tvarką būtina keisti, įsitikinę sostinės merai.

Tačiau reikia prisiminti ir dažnus STT vizitus į Vilniaus savivaldybę, ir A.Zuoko “abonentinę” istoriją, ir V.Navicko auksinę citatą apie neva savų ir svetimų verslą sostinės savivaldybėje. Akivaizdu, kad apstu ir vidinių rezervų milijonams sutaupyti ar uždirbti, jei savivaldybėje būtų daugiau skaidrumo.

Seimo pirmininkė, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininko pavaduotoja Irena Degutienė sako, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryboje pagrindinis valdančiosios koalicijos formuotojas turėtų būti Artūras Zuokas, kurio vedamas rinkimų sąrašas gavo daugiausiai mandatų.

“Iš tikrųjų turbūt derybos bus nelengvos, man nesinori prognozuoti, nes derėsis tie žmonės, tos partijos, kurios yra išrinktos į Vilniaus miesto savivaldybę. Be abejo, turbūt pagrindinis formuotojas, aš įsivaizduoju, turėtų būti logiškai Artūras Zuokas, kadangi jo judėjimas gavo daugiausia balsų”, – Žinių radijui trečiadienį sakė I.Degutienė.

Jos teigimu, šansų gauti mero ar administracijos direktoriaus Vilniuje postą turi keturios partijos.

“Nenorėčiau dabar prognozuoti, kas čia gali būti meras, kas čia gali būti administracijos direktorius. Čia jau tikrai turbūt (spręs – BNS) tie, kurie išrinkti į savivaldybių tarybas. Pagrindiniai atstovai, kaip minėjau, – ir A.Zuoko koalicija, ir lenkų – rusų koalicija, ir Tėvynės sąjunga, ir, ko gero Darbo partija, kuri jau eina po Tėvynės sąjungos. Visi turi kažkokį šansą”, – dėstė ji.

TS-LKD pirmininkas premjeras Andrius Kubilius antradienį sakė, kad Vilniui turėtų vadovauti asmenys, neturintys praeities dėmių.

“Tikrai norėtumėme, kad Vilniaus miestui vadovautų asmenys, neturintys praeities dėmių ir nebūtų vertinami kontroversiškai”, – tvirtino A.Kubilius.

Per sekmadienį vykusius savivaldos rinkimus Vilniuje eksmero A.Zuoko ir Vilniaus koalicija iškovojo 12 mandatų, Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų Aljanso koalicija “Valdemaro Tomaševskio blokas” – 11, TS-LKD – 10, Darbo partija – 8, Lietuvos socialdemokratų partija – 5, partija “Tvarka ir teisingumas” – 5 mandatus.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Vidas Urbonavičius kreipėsi į Generalinę prokuratūrą prašydamas išsiaiškinti, ar Artūro Zuoko viešas siūlymas fiktyviai registruotis bute Vilniuje neturi nusikaltimo požymių.

V.Urbonavičiaus teigia, kad melagingų deklaravimo duomenų pateikimas savivaldybių tarybų rinkimų metu sudaro prielaidas atsirasti tikrovės neatitinkančiam, suklastotam rinkėjų sąrašui, ir yra aiškus asmuo, tyčiniais veiksmais skatinantis tokių duomenų teikimą”.

Anot V.Urbonavičiaus, kviesdamas fiktyviai registruotis Vilniuje esančiame bute A.Zuokas nusižengia draudimui sudaryti melagingą rinkėjų sąrašą, dėl to konservatorius kreipėsi ir į Vyriausiąją rinkimų komisiją.

“Manau, kad A.Zuokas, rinkimuose kandidatuodamas ir savo visuomeninio judėjimo sąrašą keldamas tik Vilniuje, siekia fiktyviai sostinėje įregistruoti žmones, gyvenančius kituose miestuose, kurie vėliau galbūt balsuos už jį. Tačiau tai itin nesąžiningas ir galimai nusikalstamas veiksmas, kadangi tokiu būdu per rinkimus būtų iškreipta tikroji vilniečių valia”, – TS-LKD išplatintame pranešime cituojamas V.Urbonavičius.

Nepriklausomų kandidatų koaliciją į sostinės tarybą rinkimuose vedantis Vilniaus buvęs meras A.Zuokas, kalbėdamas apie situaciją, jog dalis Vilniuje gyvenančių ir dirbančių žmonių savo gyvenamąją vietą yra registravę kitur, todėl jų gyventojų pajamų mokesčiai nepasiekia sostinės, pasiūlė visiems registruotis Užupyje patalpas turinčios bendrovės adresu.

Administracinių teisės pažeidimų protokolas už fiktyvią registraciją numato įspėjimą arba 20-50 litų baudą.

Pats A.Zuokas kaltinimus atremia teigdamas, jog įstatymas, kurio galimu pažeidimu jį kaltina konservatoriai, pažeidžiamas jau seniai, nes, jo teigimu, apie 50 tūkst. Vilniuje gyvenančių ir dirbančių žmonių gyvenamąją vietą yra deklaravę kituose rajonuose, tad jų deklaracija, įstatymo rėmuose, irgi yra “fiktyvi”.

“Konservatoriai su tokiais išvedžiojimais ir keistu įstatymų interpretavimu grasina tiems 50 tūkst. Vilniaus gyventojų, kurie čia gyvena, čia dirba, čia veda vaikus į darželius, bet yra registruoti ne Vilniuje. Aš galiu pažadėti viena – kad tapęs Vilniaus meru supaprastinsiu visas biurokratines procedūras, ir čia gyvenantys žmonės galės laisvai deklaruoti gyvenamąją vietą”, – sakė A.Zuokas.

“Veidas”: Savivaldybių rinkimuose išsikėlėte pats save, ypač pabrėžiate savo nepriklausomybę ir skirtumus nuo Lietuvos partijų. Bet ar tai nėra rinkėjų maustymas – juk Jums už nugaros vadovavimas partijai, prie kurios skilimo esate prisidėjęs, Seimo nario, Vilniaus mero kėdės?

A.Z.: Iš partijos pasitraukiau todėl, kad išsiskyrė mano ir jos vadovybės požiūris į tai, kaip turime elgtis. Partija privalėjo atsinaujinti, bet pasirinko status quo būseną ir pritarimą pražūtingai valdančių konservatorių politikai. Toks konformizmas man buvo visiškai nepriimtinas, teliko trauktis. Sustabarėjusiai politinei sistemai reikia spyrio į užpakalį – o to padaryti, būnant partinės sistemos viduje, neįmanoma.

“Veidas”: Bet savivaldybių rinkimuose Jūs taip pat buriate koaliciją – tik ne partijų, o save išsikėlusių asmenų, tarp kurių daug Jūsų buvusių bendrapartiečių, kolegų iš Vilniaus savivaldybės. Kuo tada skiriatės nuo partijos? Ir kodėl klaidinate rinkėjus, visi prisistatydami kaip esą nepriklausomi kandidatai?

A.Z.: Esmė yra ne nauji žmonės, o naujos idėjos. Kartoju – tradicinės, seniai gyvuojančios partijos paniškai bijo bet kokių naujų minčių, pokyčių, yra užsikonservavusios ir užsižaidusios tarpusavyje. Judėjimo kryptį lemia susikalbėjimas – o jo liberalų gretose jau seniai nebuvo. Dabar buriamės po nauja vėliava, telkiame žmones, kurie neapkerpėję, kupini idėjų ir ryžto. Man nepriimtina, kai ministro postas skiriamas pagal partinių plakatų klijavimo stažą. Darbus turi dirbti ne partinei sistemai nusipelnę, bet idėjų turintys profesionalai.

Politinės partijos Lietuvoje pernelyg uždaros, verda savose sultyse. Ne kartą konfliktuodavau su partijos kolegomis, nes norėdavau atsivesti veiklių, profesionalių, bet politikoje nepatyrusių bendražygių, skirti juos į svarbius postus. Lietuvoje pilna žmonių, kurie nori dirbti valstybės labui, bet neprasiveržia į sustabarėjusią politinę sistemą. Vilniuje susibursime į Artūro Zuoko ir vilniečių koaliciją, kurioje bus mažiausiai 50 žmonių.

“Veidas”: Iš Jūsų praeities – ir “abonento” pravardė, ir byla dėl kolegos papirkinėjimo. Kaip manote, ar šios biografijos dėmės neatbaidys rinkėjų šiemet?

A.Z.: Protingi žmonės supranta, kad visa tai – mano oponentų šmeižtas. Tie, kurie mane juodino, per šią kadenciją Vilniuje turėjo galimybę parodyti, ką sugeba. Ir ką matome? Didžiausias šildymo kainas, milijoninius viešuosius pirkimus be konkursų ir aptemusias gatves. Kur bent vienas tokio lygio projektas, kokių apstu buvo mano vadovavimo metais ir kurie privertė vilniečius didžiuotis savo miestu, sukūrė gerą sostinės įvaizdį užsienyje?