Lietuvoje apstu vadinamųjų minkštasuolių generolų, kurie internetinėje erdvėje lieja komentarus apie karą Rytų Ukrainoje, reikliai vertina viso pasaulio politikus ir džiugiais šūkavimais sutinka ginklų žvangesį.

Tačiau nuo minkštasuolių neatsklinda jokių karo tarp NATO ir Rusijos scenarijų. Tokius planus kariškiai ir politikai kurpia už sandariai užvertų durų, o minkštasuolių generolai niekam neįsipareigoję ir dažnai neskiria tikrovės nuo kompiuterinių žaidimų.

Organizacija, pasivadinusi Europos lyderystės tinklu (European Leadership Network), neseniai suskaičiavo, kad tarp Rusijos ir NATO karinių pajėgų šįmet būta bent 40 reikšmingų incidentų, tarp jų 11 labai rimtų, iš kurių trys itin pavojingi.

Potencialios karo priežastys – casus belli: Rusijos žvalgybinio lėktuvo skrydis virš Baltijos kovo pradžioje, kada šis išjungė vadinamąjį transponderį, siunčiantį atpažinimo signalus, ir vos nenusidūrė su kompanijos SAS lėktuvu, ką tik pakilusiu iš Kopenhagos; toliau sekoje – Estijos saugumo policijos pareigūno pagrobimas rugsėjį ir neįvardyto povandeninio objekto medžioklė Švedijos vandenyse spalį.

Minkštasuolių generolai galėtų pastrateguoti dėl kiekvieno atvejo eskalavimo: kaip reaguojama į karinio ir civilinio lėktuvo katastrofą, susišaudymą Estijos ir Rusijos pasienyje, per kurį, tarkime, žuvo žmonių, Rusijos povandeninio laivą atradimą kitos valstybės vandenyse – pavyzdžiui, ar tą „submariną“ reikia užmėtyti giluminėmis bombomis.

Tokius žaidimus smėlio dėžėje ar vandens prileistoje vonioje veikiausiai užgoš kiti, nes tikėtina, kad karo veiksmai Rytų Ukrainoje suintensyvės: galima laukti Mariupolio šturmo, bandymų nustumti Ukrainos pajėgas nuo Donecko.

Atsakas į tolesnę Rusijos agresiją Ukrainoje bus Vakarų sankcijų plėtra, kurias minkštasuolių generalinis štabas vertina beveik vieningai – sankcijos nieko neduoda.

Jeigu alternatyva sankcijoms yra NATO ir Rusijos karas, matyt, „minkštasuoliai“ irgi sutinka, kad karą galima pralaimėti, arba laimėti tokią taiką, kuri baisesnė už karą.

George’as Friedmanas, vadovaujantis JAV analitinei įstaigai „Stratfor“, kurią puikiai žino Lietuvos ekspertai ir politikai, prieš kelerius metus išleistoje knygoje „Kitas 100 metų“ prognozavo, kad didelė NATO ir Rusijos konfrontacija gresia apie 2020 m. Pasak autoriaus, Rusija periodiškai ginklu nustato savo sienas ir būtent tada šios „kartografinės pratybos“ pasieks didžiausią įtampą.

Žvelgdami į tai, kas vyksta dabar, galėtume sakyti, kad ir karas Rytų Ukrainoje, ir Vakarų sankcijos tėra pasirengimai didesnei konfrontacijai, kuri nebūtinai turėtų įsiplieksti rytoj.

„Jei nebūtų Krymo, reikėtų sugalvoti kitą priežastį“, – neteko aptikti, kad kas nors panašiai sakytų ar rašytų, tačiau juk būtent Krymo užgrobimas leido Vakarams įvesti sankcijas. O šios vienaip ar kitaip kerta per Rusijos ginklavimosi programą. Prie to prisideda pinganti nafta. Jau dabar Rusijos bendrovės turi didelių keblumų besiskolindamos tam, kad refinansuotų skolas.

Vladimiro Putino išskaičiavimas, matyt, toks: Rusijos ekonomikos atsparumas didelis, o sankcijoms galima suversti kaltę dėl ekonomikos stagnacijos ir pateisinti politines represijas.

Gali būti, kad sienų, dėl kurių Rusija rengiasi karui, reikia ieškoti Arktyje. Iš šio regiono jau dabar eina 22 proc. šalies eksporto, o Rusijos kontinentinio šelfo ribos nenustatytos. Arktyje kertasi Rusijos ir NATO narių JAV, Kanados, Norvegijos, Danijos interesai.

Tad ir minkštasuolių generolai galėtų persikelti į sūkurinę vonią, prisibėrę ten ledukų iš šaldytuvo.

„Vyresnio vidutinio amžiaus vyriškis, perskaitęs Andriaus Jakučiūno romaną „Lalagė“, ieško vidutinio jaunesnio amžiaus merginos, kurią ištiko panašus likimas.“

Tokio pavidalo apsiskelbimą esu kelis kartus pakartojęs viešai, nes vis tenka kalbėti apie knygas.

Mano veiksmuose nereikia įžvelgti vien humoru pridengto provokavimo flirtui. Minėdavau ir kitus kūrinius, pavyzdžiui, Günterio Grasso „Skardinį būgnelį“, Roberto Musilio „Žmogų be savybių“, o ir ieškomą subjektą/objektą apibūdindavau nebūtinai, kaip aukščiau nurodyta.

Šauksmas, manyčiau, išreiškia beviltiškai gerų knygų skaitytojo vienatvę. Vis dėlto mano nuostatą, kad pokalbiai apie literatūrą ir meną tėra būdas „kabinti“ vaikinus ir merginas, sukritikavo viena itin gerbiama ir literatūros sluoksniuose vertinama rašytoja, kuri man asmeniškai priminė, jog literatūra vertinga pati savaime, o ne kaip įrankis.

Jos mintis reiškia, kad tarp kūrėjų ir visų kitų žioji praraja. Kūrėjai kuria dėl kūrybos, ką sukuria – parduoda arba dovanoja kitiems, o šie kūriniais švaistosi kaip įrankiais.

Akivaizdu, kad pinigai negali paprastuoju būdu pavirsti šedevrais. Buvo ir yra labai didelius honorarus gaunančių rašytojų, tačiau nei milijoninės dotacijos, nei visų rašytojų suvarymas į vieną didžiulę redakciją, kaip neva tvarkomi reikalai Šiaurės Korėjoje, neužtikrina, kad bus parašytos talentingos knygos.

Kada šedevras parašytas ir leidyklos nupirktas, prasideda visuotinis gundymas. „Kabinami“ visi, kurie gali atverti pinigines. Tad ir šio rašinio pirmasis sakinys gali atrodyti kaip paslėpta reklama. Kodėl miniu „Lalagę“, o ne to paties autoriaus „Tėvynę“? Kodėl neminiu Sigito Parulskio romano „Tamsa ir partneriai“? Gal tame nepaminėjime yra kokia nors slapta tendencija? Juolab kad visiškai neaišku, ar esu perskaitęs bent vieną čia nurodytą knygą.

Knygynai – mandagybės ir etiketo židiniai. Žiaurybės ir melagystės prasideda už jų ribų. Leidėjas, privačiai komentuodamas romaną, kurio reklamai išleido nemažas sumas, prasitaria, kad iš tiesų tai prasta knyga. Vargu ar pasakys tai viešai – juk nėra savo paties rinkodaros priešas. Bet ir „eilinis skaitytojas“, kuriam ta knyga nuoširdžiai nepatiko, ne iškart prasižios, nes reklama tam ir reikalinga, kad jį, tą skaitytoją, užhipnotizuotų. Švento knygos pirkimo akto niekas neturi trikdyti.

Bet leidyklos juk ne vien iš knygų pardavimo gyvena. Leidyba dotuojama.

Pamenu, kažkada apskaičiavau, kad vienoje lietuvių autoriaus prozos knygoje, kurią paremė valstybė, maždaug 5 proc. leksikos sudaro rusiškos kilmės keiksmai. Bet kaip apie tai parašyti? Paviešinsiu – pagarsėsiu kaip skundikas. Gal autorių išbrauks iš dotuojamųjų sąrašų, gal tą knygą ims viešai deginti?

Pasiguodę, kad sunku surasti abiejų lyčių pašnekovų, su kuriais daugiau negu tirs minutes būtų galima šnekėti apie „Lalagę“, pripažinkime, kad šis žiaurus, vienatvės persunktas verpetas, kurį vadiname literatūriniu gyvenimu, hipnotizuoja pačius autorius – jie nepaliauja rašyti eilėmis ir proza, nors iš tokio rašymo šioje šalyje pragyventi neįmanoma.

Taigi dailioji literatūra Lietuvoje tenkina visus požiūrius. Autoriai kuria beveik veltui. Leidyklų gundomi skaitytojai susimoka. Jeigu jie dabar vieniši – patys kalti. Draugijoje svarstyti apie knygas reikėjo laiku – kada mokytasi mokykloje. Gal tokios privačios kalbos būtų paveikus būdas gaivinti dėmesį literatūrai. Daug kas skundžiasi, kad dabartinės pamokos nykios.

Perkeista ir antrašte paversta Pauliaus Širvio eilutė atliepia šio „Veido“ numerio gundomiausią vietą – viršelį (daugiau nei viršelyje skaitykite 8 p.)

Didelio amžiaus skirtumo sutuoktinių meilė ir nemeilė, darna ir nedarna žadina smalsumą, kursto kalbas. Tai puiki proga paplepėti apie save, net ir nuduodant, kad šneki apie kitus.

O ir reklamos menui tai neišsemiama temų versmė. Prisiminus kažkada matytas dailės kūrinių reprodukcijas, pavyzdžiui, senolio ir paauglės „šliūbo“ vaizdelį, ar kariškio piršlybas, iš kurių bando pabėgti persigandusi jaunamartė, lenda į galva visokiausi siužetai: nuo burnos higienos priemonių iki batų tepalo reklamos.

Kitaip nei tai jaunai, kuri senam patiko, žurnalui pageidautina turėti kokių nors puošmenų, mat viršelių striptizas – taigi jų plėšymas – leidinio patrauklumą mažina. Jauna žmona dar gali įtikinti vyresnį vyrą, kad ir be tų puošmenų joje svarbiausias turinys, o skaitytojas, pamatęs vitrinoje raides be paveikslėlių, veikiausiai pamanys, kad tai instrukcija vartotojui, kaip rašyti skundus.

Žvelgiant giliau, derėtų skųstis tik savimi pačiais. Juk pasidavę pagrindiniam instinktui – daugumai plepėti apie meilę kažkodėl įdomu – mes pražiopsome mažiau pastebimus, tačiau labiau mūsų gyvenimą veikiančius gundymus.

Senolis, kuris veda prie altoriaus vos subrendusią panelę, gali būti mūsų švietimo sistemos simbolis. Tad ir tos aukštųjų mokyklų rektorių kvadratinės kepurėlės, aukso retežiai, mantijos su spurgais – tretiniai lytiniai požymiai.

Rašinyje apie politikos studijų reitingus šiame „Veido“ numeryje apstu statistinių duomenų, kurie siaubo nekelia (14 p.).

Kažkada ir man siaubo nesukėlė anaiptol ne erdvi patalpa, kurioje susispraudę jauni žmonės nepakeldami akių maigė klaviatūras ir tarpusavyje dažniausiai bendravo „Skype“ padedami, nes taip daug patogiau, nei pakilti iš vietos ir pasikalbėti. Juk ne sportbačių gamykla kur nors Azijoje, o žiniasklaidos priemonės cechas Lietuvoje. Darbuotojai laisvai išeina kavos išgerti, parūkyti, po to vėl grįžta prie kompiuterių ir, daugiausia naudodami komadas „copy“, „paste“, kurpia žinutes. Apie ką? Apie „bele ką“, kas sugundytų skaitytoją bent jau paspausti nuorodą ir pelnyti leidiniui „kliką“. Vertingiausias šio išspaudų fabrikėlio turtas – pats jaunas kolektyvas, kurio dauguma baigusi politikos mokslus garbingoje Vilniaus aukštojoje mokykloje.

Bet juk varu į aukštuosius mokslus niekas nevarė. Palyginti nesenais patriarchato laikais negalėjai susituokti be tėvų valios, o prakutęs jaunimas šiais laikais simboliškai „tuokiasi“ su brandžia profesūra tik iš meilės – platoniškos, be abejo (gana retos išimtys, kada meilė dalykui virsta meile dėstytojui, skaičiuojamos dešimtimis, o ne šimtais).

Tačiau tos platoniškos meilės pasekmės kitąkart sunkesnės nei atsitiktinio neplatoniško ryšio. Ketverius ar penkerius metus gyvenai su tretiniais lytiniais požymiais gundančia profesūra, arei ir kalei iš meilės, bet štai „vedybų sutartis“ pasibaigė – viso gero, eik prie klaviatūros, pragyvenk iš „copy“ ir „paste“ komandų.

Karta, kuri platoniškai pamilo prestižines studijas, pati atsakys, ar ji yra prarastoji. Profesūra, kurios tretiniai lytiniai požymiai anksčiau ar vėliau bus apiberti naftalinu ir pakabinti spintoje, gali guostis, kad sugundytoji karta dirbs ir uždirbs, – tad ir jie, akademiniai pensininkai, į banko sąskaitas gaus, tikėkimės, ne vien platoniškai.

Kaip technologiškai pasenęs ir lietuvių keikiamas „Lietuvos telekomas“ tapo viena vertingiausių šalies bendrovių? „Veido“ žvilgsnis į TEO LT ir jos vadovą Arūną Šikštą.

Šiemet sukako dvidešimt metų, kai atskyrus Lietuvos paštą ir telefonų tinklus buvo įkurta valstybės įmonė „Lietuvos telekomas“, kuri 1998 m. privatizuota ir parduota Švedijos bei Suomijos įmonių konsorciumui.
Nors „Lietuvos telekomo“ privatizavimo procesas buvo skubotas ir chaotiškas, ekspertai įmonės privatizaciją laiko viena sėkmingiausių šalies istorijoje, nes iš jos valstybei esą pavyko išpešti tuo metu maksimalią naudą. Tad ekspertų nuomonė vienareikšmiška: šis sprendimas pasiteisino.
Šie du dešimtmečiai „Lietuvos telekomui“, vėliau tapusiam TEO LT, buvo itin permainingi, kaip ir visai valstybei. Vis dėlto reikia pripažinti, kad buvusi valstybės įmonė su pasenusia infrastruktūra ir tragiškai blogu įvaizdžiu, kurios pagrindas buvo kadaise pažangios, bet tuo metu jau gęstančios fiksuotojo telefono ryšio paslaugos, per gana trumpą laiką transformavosi į modernų ir universalų telekomunikacijos bei IT paslaugų operatorių. O šiandien TEO LT jau rikiuojasi greta vertingiausių Lietuvai bendrovių.
Iki privatizacijos „Lietuvos telekomui“ vadovavęs Gintautas Pangonis, dabar AB „Grigiškės“ generalinis direktorius, sako, kad įmonė per šį laikotarpį pasikeitė iš esmės: „Tuo metu telekome buvo sovietinės stotys, daugybė darbuotojų ir visai kitoks požiūris į klientą. Po privatizacijos daug kas pasikeitė – ir technologijos, ir darbuotojų mentalitetas. Tai buvo neabejotinai teisingas žingsnis“, – vertina G.Pangonis.

Šviesolaidžio plėtra – TEO LT nuopelnas

Skandinavų investuotojai savo ilgametę patirtį, kaip veikti naujoje rinkoje, sėkmingai pritaikė Lietuvoje: sumaniai pasinaudoję jau esama nacionalinio operatoriaus infrastruktūra, taip greitai diegė naujus sprendimus ir užėmė vis naujas nišas, kad visi kiti žaidėjai, nuo pat pradžių neturėję tokio konkurencinio pranašumo – monopolininko „Lietuvos telekomo“ bagažo, atsiliko labai toli. Skandinavų investuotojų pranašumas buvo ne tik patirtis, bet ir investicijos, kurios į Lietuvą vis didėjo ir tebedidėja. Taip Lietuvoje susiformavo didžiausia telekomunikacijų ir IT paslaugų bendrovė, kurios veiklos spektras prasiplėtė nuo įprastų balso telefonijos iki interneto, skaitmeninės televizijos, duomenų perdavimo bei IT verslui paslaugų.
Tiesa, net ir po rinkos liberalizavimo TEO kai kuriems konkurentams išliko tuo pačiu monopolininku, pirmiausia todėl, jog nė vienas jų neturi tokios infrastruktūros, kad galėtų teikti interneto ar telefono ryšio paslaugas kone kiekviename Lietuvos taške. Ir nors visuomenė šią įmonę laiko vienu geriausių darbdavių, iš konkurentų ji kartkartėmis vis sulaukia kaltinimų dėl nesąžiningos konkurencijos ir ne visai gražių žaidimų. Šiemet nuskambėjo ir įmonei garbės nedaranti istorija dėl kai kurių paslaugų mokesčių, kuriuos, kaip nutarė teismas, TEO LT iš klientų rinko neteisėtai. Prieš kelerius metus buvo išaiškėjęs faktas, kad TEO tinkle nėra užtikrintas klientų telefono pokalbių saugumas, nes pasinaudodamas paprasta radijo stotele (racija) jų gali pasiklausyti bet kuris gyventojas.
Kad ir kaip būtų, šiandien TEO LT yra daugiausiai investuojanti ir daugiausiai mokesčių valstybei sumokanti telekomunikacijų bendrovė Lietuvoje. Reikia pripažinti ir tai, kad būtent dėl TEO LT investicijų Lietuva pirmauja Europoje pagal šviesolaidinio tinklo plėtrą. Į šviesolaidinio ryšio (angl. fiber to the home, FTTH) tinklą įmonė lig šiol investavo 373 mln. Lt, tai sudaro apie 80 proc. visų investicijų į šviesolaidinio ryšio plėtrą Lietuvoje.
Šis skandinavų investuotojų žingsnis, be abejo, irgi buvo gerai pasvertas: rugsėjo duomenimis, 41 proc. visų įmonės interneto paslaugų vartotojų prie interneto jungėsi jau per šviesolaidinę prieigą. Likusieji apie 60 proc. klientų toliau naudojasi senos kartos interneto ryšiu, tačiau per ateinančius kelerius metus dauguma jų taip pat turėtų pereiti prie šviesolaidžio (vien pernai tokių vartotojų padaugėjo 35 proc.). Faktas ir tai, kad įmonė šiandien užima didžiąją dalį šalies šviesolaidinio interneto rinkos: TEO dalis siekia beveik 40 proc., o kito artimiausio žaidėjo – tik kiek daugiau nei 8 proc.
1998–2005 m. įmonės valdybos pirmininko pareigas ėjęs Gintautas Žintelis primena, kad privatizuotas telekomas turėjo licenciją teikti ir mobiliojo telefono ryšio paslaugas, tačiau kadangi tie patys akcininkai įsigijo ir „Omnitel“, įmonei kelias tapti dar vienu mobiliojo ryšio operatoriumi buvo užkirstas. Šią nišą galiausiai užėmė „Tele2“.
„Atiduoti licencijos nesinorėjo, nes tais laikais atrodė, kad išgyventi neteikiant mobiliojo ryšio paslaugų tiesiog neįmanoma, – prisimena G.Žintelis. – Situacija tikrai neblizgėjo, bet išėjo taip, kad šiandien įmonė laikosi ne blogiau negu bet kuris mobiliojo ryšio operatorius.“
G.Žinteliui teko dirbti su visais tuomečio „Lietuvos telekomo“, o vėliau – TEO LT generaliniais direktoriais: iš pradžių – su Tapio Paarma, vėliau apie metus – su Kjelliu Ove Blomu, o nuo 2004-ųjų – ir su ligšioliniu, ilgiausiai šias pareigas einančiu A.Šikšta. Visi jie, pasak G.Žintelio, įmonėje atliko tam tikrą svarbų vaidmenį. Tarkime, T.Paarma padarė juodžiausią darbą – ėmėsi radikalių reformų, sumažino darbuotojų skaičių nuo 11 tūkst. iki 3 tūkst. Jam vadovaujant telekomo įvaizdis itin smuko.
„Kai visas juodas darbas buvo atliktas, akcininkai išsikvietė mane į Stokholmą ir pasakė, kad T.Paarmą reikia skubiai atleisti, nes jis įmonei tapo stabdžiu. Pakeisti neigiamą opiniją apie bendrovę paliekant tą patį vadovą buvo neįmanoma. Be to, kaip vadovas, T.Paarma netiko tolesnei plėtrai“, – pasakoja G.Žintelis.
Vietoj T.Paarmos paskirtas kitas užsienietis K.O.Blomas, bet jis, pasak G.Žintelio, buvo priimtas tik kaip pakaitinis vadovas, kol bus surastas lietuvis generalinis direktorius.
Jau netrukus, 2003-iųjų viduryje, užsienio galvų medžiotojų komanda pasiūlė kandidatą – A.Šikštą, tuometį banko „Hansa-LTB“ valdybos pirmininką. „Aš irgi tame procese dalyvavau ir pasisakiau už A.Šikštą, nes jis iš karto išsiskyrė savo kompetencija, įspūdį darė ir darbas bankų kūrimosi stadijoje. Vėliau ne kartą įsitikinau, kad sprendimas buvo teisingas – A.Šikšta yra puikus vadovas, gebantis matyti visumą, nuspėti, kas laukia ateityje, mokantis parinkti komandą ir nuosekliai dirbti. Jis tikrai pranoko savo pirmtakus užsieniečius“, – neabejoja G.Žintelis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2012-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryj