Kiekvienas žurnalistikos pagrindų ragavęs rašantysis žino, kad yra toks keistas dalykas kaip faktai. Net jeigu rašto darbininkas gauna ideologinių ar reklamos užsakymų, jis suvokia, kad vienu ir kitu atveju jam reikės pudruoti, iškreipti ar nutylėti faktus. Kas yra galutiniai faktų vartotojai? Kodėl jiems svarbi būtent tiesa, o ne prasimanymai? Ar tradiciniai „tiesos bastionai“ – demokratinės Vakarų šalys – netapo apkiautę? Gal būtent pokomunistinių kraštų žmonės labiau linkę eikvoti energiją ieškodami tiesos?

Arūnas BRAZAUSKAS

Istoriškai žvelgiant tiesos ieškoma vardan teisybės – kitaip tariant, vardan teisingumo. Kas iškirto mano mišką? Įtariu kaimyną. Jis neigia. Einame į teismą. Aš su faktais, kaimynas su faktais. O kam reikalingas teismas? Ar ne geriau, kaip sakoma, širdimi pajutus (o dar ir susapnavus), kad kaimynas kaltas, išplėšti jo turtą, nuvaryti gyvulius ir jį patį pakabinti ant šakos?

Apskritai žvelgiant, tokie suprantami ir nuo neatmenamų laikų besikartojantys veiksmai visuomenei labai nuostolingi. Valstybė išrasta ne tam, kad ją garbintų, o todėl, kad reikia palaikyti tvarką, neleisti saviems bet kaip plėšti savų. Jau geriau bendruomenei taikiai sugyventi ir visiems kartu vieningai plėšti kaimynines bendruomenes, gentis, tautas.

Kam reikalinga valstybė?

Valstybės paskirtis – organizuoti teisėtą ir teisingą išnaudojimą savo valdose, taip pat telkti pajėgas savai teritorijai ginti ir svetimoms teritorijoms nukariauti.

Būtent todėl konfliktas dėl miško tampa valstybiniu reikalu. Ginčas patikimas teismui, kuris siekia nustatyti tiesą vardan teisybės. Faktai visų pirma rūpi tyrėjui, teisėjui ir pan. Kiekvienai suinteresuotai pusei rūpi sava pergalė. Todėl priešininkai siekia atkasti oponentui nepalankius faktus ar juos falsifikuoti, o sau nepalankius faktus nuslėpti arba iškreipti.

Kur kova dėl valdžios – tenai dezinformacija. Kol buvo monarchijos, buvo svarbu pagrįsti teises į sostą. Vadinasi, atsiranda falsifikuotų kilmės popierių rinka, svarbi tiems, kurių padėtis priklauso nuo to, kelintos kartos protėvius jie gali nurodyti. Įsigalėjus demokratijai paplinta nesąžiningų rinkimų triukai. Informacija judina rinkas. Iki šiol gyva legenda, kad kai kas labai pralobo, paskleidęs melagingą žinią, jog Napoleonas laimėjo Vaterlo mūšį. Dezinformacija neįmanoma be tiesos – jei „tiesos nėra“, nėra ir dezinformacijos.

Statytinių karai

Neretai tiesa paaiškėja tada, kai tūkstančiai galvų jau padėta dėl klaidingų tikslų. Pietų Amerikos užkariautojai ieškojo Eldorado ir jo aukso kalnų, tačiau rado tik čiabuvių civilizacijas, kurios menkai tegebėjo priešintis. Prisigrobė ir aukso, bet ne tiek, kiek tikėjosi tikintieji legendomis apie Eldoradą.

Vieno iš daugelio neatrastų eldoradų istorija gerai dokumentuota. 1932–1935 m. tarp Bolivijos ir Paragvajaus vyko karas dėl Čako provincijos, kuri po pergalės galiausiai atiteko Paragvajui. Kadangi ginčytinoje teritorijoje tikėtasi rasti naftos, kariaujančias šalis rėmė naftos kompanijos: „Standard Oil“ rėmė Boliviją, „Royal Dutch Shell“ – Paragvajų. Pastaroji kompanija tam ir buvo sukurta, sujungus britų bei olandų bendrovės, kad galėtų konkuruoti su amerikiečių „Standart Oil“.

Karą laimėjo Paragvajaus armija, kurioje pasižymėjo rusų emigrantai, buvę caro armijos karininkai. Ivanas Beliajevas, barono Piotro Vrangelio štabo karininkas, tapo Paragvajaus generolu. Šios šalies kariuomenė naudojosi I.Beliajevo sudarytais Čako žemėlapiais. Paragvajaus pusėje kovėsi ir tos šalies generolo leitenanto laipsnį užsitarnavęs Nikolajus Ernas (pagal vokiškus protėvius Oehrn), buvęs baltagvardiečių karininkas. O Bolivijos pajėgoms vadovavo vokietis Hansas Kundtas, Pirmojo pasaulinio karo dalyvis. Pakariauti nespėjo vokietis Ernstas Roehmas, Bolivijos kariuomenės papulkininkis. Įsivėlęs į vietinę politiką, 1930 m. jis buvo priverstas slėptis Vokietijos ambasadoje. Tenai sulaukė skambučio iš Adolfo Hitlerio, kuris pasikvietė E.Roehmą vadovauti rudmarškinių smogikams (Sturmabteilung – SA). E.Roehmas buvo nužudytas 1934 m. Hitlerio įsakymu per vadinamąją Ilgųjų peilių naktį.

Čako karo istorija išskirtinė tuo, kad Paragvajaus atkariautose žemėse naftos tada nerasta. Prisijungto maždaug Lietuvos teritorijos dydžio ploto (apie 20 tūkst. kv. mylių) kaina – po du paragvajiečius ir tris boliviečius, žuvusius už kiekvieną kvadratinę mylią. Bolivija prarado 65 tūkst. vyrų – apie 2 proc. gyventojų. Paragvajaus nuostoliai siekė 36 tūkst. – apie 3 proc. gyventojų.

Vėliau su Paragvajumi besiribojančiose Bolivijos teritorijose buvo atrasta gamtinių dujų. Ir tik 2012-aisiais Paragvajui priklausančioje Čako dalyje atrasta komerciškai reikšmingų naftos telkinių. Prizas už daugiau nei 30 tūkst. gyvybių investiciją gautas po 70 su trupučiu metų.

Čako karas – puikus statytinių karo pavyzdys. Konflikto priežastis buvo klaidingos žinios. Tokias galima ir tyčia paskleisti, kad priešininkas būtų išsekintas, nors minėto karo atveju abi naftos kompanijos tikėjosi naudos – taigi tikėtina, kad geologų spėjimai nebuvo apgalvotos melagystės.

Dabartinis karas Sirijoje laikomas statytinių karu. Įžvelgiamas Kataro vaidmuo. Atseit šiai arabų monarchijai rūpi nuversti Sirijos diktatorių Basharą al Assadą, nes tas nesutiko per Siriją tiesti dujotiekio, kuriuo į Europą plūstų dujos iš Kataro jūros telkinių. Kol Sirijoje vyksta karas, dujų rinkoje ėmė reikštis JAV su savo skalūnų dujomis, kurios plukdomos laivais. Gali būti, kad ir ekonominės priežastys, dėl kurių siekiama nuversti B.al Assadą, praras prasmę dėl tų dujų iš Amerikos.

Iš dabarties kontroliuojama praeitis ir ateitis

Karo metu melo apie priešininkus skleidimą organizuoja valstybė. Ji taip pat linkusi pateikti visuomenei savas istorijos interpretacijas. George‘as Orwellas romane „1984“ rašo: „Kas kontroliuoja praeitį, kontroliuoja ateitį. Kas kontroliuoja dabartį, kontroliuoja praeitį.“ Aiškiau nepasakysi.

Totalitarinių ir autoritarinių valstybių valdžia interpretuoja istoriją savo naudai. Kur yra „tiesos teritorija“ valstybėje, kurios žiniasklaidą, mokslo įstaigas kontroliuoja valdžia, netoleruojanti žodžio laisvės? Praeitis ir dabartis – valdžios rankose, taip pat ir žinios iš užsienio. Faktai reikšmingi tik siauroje civilinės teisės srityje, kur piliečiams ir ūkio subjektams leidžiama bylinėtis „pagal teisybę“. Totalitarinėje valstybėje, kaip Sovietų Sąjunga, atsiranda ir toks kovos dėl faktų laukas: kadangi viskas priklauso valdžiai, jai rūpi teisinga statistika, o įvairaus rango pareigūnai linkę prirašinėti.

Šiuolaikinėje Rusijoje valdžia kontroliuoja dabartį, vadinasi, kontroliuoja praeitį ir ateitį. Tam nereikia šimtu procentų kontroliuoti visos žiniasklaidos. Rusijoje veikia tokie santykinai laisvi žiniasklaidos kanalai, kaip radijas „Echo Moskvy“, laikraštis „Novaja gazeta“. Tačiau valdžia kontroliuoja televiziją. To pakanka, kad rusai tik paviršutiniškai išmanytų savo istoriją. Pavyzdžiui, šiuo metu apie 90 proc. rusų yra girdėję apie Stalino laikų represijas, tačiau 43 proc. įsitikinę, kad jos buvo būtinos tam, jog šalyje būtų užtikrinta tvarka. O ketvirtadalis jaunuolių nuo 18 iki 24 metų iš viso nėra girdėję, kad būta represijų. Prie to reikėtų pridurti, kad minėtoje amžiaus grupėje tik 17 proc. jaunuolių sugeba kritiškai vertinti informaciją.

Teisybė – liberalios demokratijos „deguonis“

Galėtume paklausti, kokios socialinės ir politinės sąlygos vienaip ar kitaip verčia ieškoti tiesos. Kam rūpi faktai? Kam įdomi socialinė ir politinė tikrovė? Kas yra faktų vartotojas? Juk tik toks atkreips dėmesį į paneigimus, fake news (melagingos žinios) demaskavimus?

Demokratinėje valstybėje faktai rūpi tiems, kurie sprendžia – nuo politikų iki eilinių piliečių: smulkiausių verslininkų, samdomų darbuotojų. Kiekvienas turi savo nišą, tad vartoja skirtingos prigimties faktus. Sužino apie tai ne „iš oro“, bet nusiperka rinkoje. Tiesa atrandama ne vien teismuose, bet ir parduodama konkurencinėje žinių rinkoje, kurioje melagius nubaudžia tie, kurių profesija – išgauti tiesą. Nemeluojančios žiniasklaidos prielaida – žinių rinka.

Dabartinis valstybės modelis, vadinamas demokratiniu, liberaliu, atsirado XVIII a. Įstatymo viršenybė, nepriklausomos institucijos, garantuojančios atsvarų ir patikrų veikimą, – tokia šio modelio esmė. Demokratiniai rinkimai mažai ko verti, jeigu visuomenė dezinformuojama. Todėl laisva, nepriklausoma žiniasklaida – būtina tokio modelio veikimo sąlyga. Norintieji šį modelį adaptuoti, „tiuninguoti“ – pritaikyti savo korupcinėms reikmėms – turi suprasti, kaip jis veikia. Taip, jie supranta.

Pavyzdžiui, Rusijos valdžia, kurios viršūnėje stovi prezidentas Vladimiras Putinas, vengia atvirai falsifikuoti rinkimus. Pasitelkęs įvairias manipuliacijas, tarkim, užvaldęs masinę žiniasklaidą – visų pirma TV, Kremlius siekia, kad per rinkimus prie balsadėžių ateitų būtent V.Putinui lojalūs rinkėjai. Užduotis primena šaudymą į judantį taikinį: geriau, kad nelojalūs rinkėjai liktų namie. Tačiau atėjusiųjų turi būti pakankamai – rinkimai neturi panėšėti į boikotą.

Globalizacija ir dezinformacija

Lietuvoje gerai žinomas JAV istorikas Timothy Snyderis dabar daug komentuoja bestseleriu tapusią savo knygą „Apie tironiją: 20 pamokų iš XX amžiaus“ (2017 m.). Jis primena, jog daugelis linkę manyti, kad dabartinė globalizacija – pirma ir vienintelė, tačiau taip nėra. XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje būta panašios tendencijos. Tada globalinės prekybos plėtra atvedė prie to, kad augo didžiosios pasaulio ekonomikos. Buvo manoma, kad augimas skatins švietimo plėtrą, liberalizmo triumfą, darys politiką labiau etišką. „O po to mes sulaukėme dviejų pasaulinių karų ir Didžiosios depresijos“, – sako T.Snyderis.

Pasak jo, tiek anos, tiek šios globalizacijos tendencijos yra prieštaringos – daugėja vidinių ir tarptautinių įtampų. Daugėja ir dezinformacijos. Todėl verta prisiminti protingus žmones, kurie prieš kelis dešimtmečius svarstė apie globalizaciją. Verta pasimokyti iš vokiečių, čekų ir rusų, kurie XX a. 4-ame–6-ame dešimtmečiuose rašė apie iššūkius, kuriuos liberalizmui ir demokratijai kelia tiek kraštutiniai kairieji, tiek kraštutiniai dešinieji. „Knyga „Apie tironiją“ bando kukliai pasimokyti iš išmintingų žmonių, kurie pirmosios globalizacijos pabaigoje nurodė jai gresiančius iššūkius“, – aiškina T.Snyderis.

Vokietijos leidiniui „Der Tagesspiegel“ T.Snyderis pasakė, kad šiuolaikinė politika – iš esmės ne kova tarp kairiųjų ir dešiniųjų, o veikiau kova tarp tiesos ir „posttiesos“, todėl tiesą ginantiems žmonėms reikia rimtai pagalvoti, kaip tiesa sudominti kitus.

Vertindamas 2016-ųjų JAV prezidento rinkimus T.Snyderis teigia, kad nesugebėjimas įdomiai pateikti faktų, kitaip tariant, tiesos, – viena iš rinkimus pralaimėjusios Hillary Clinton problemų. Sunku atrasti didelių programinių skirtumą tarp jos ir pergalingo oponento Donaldo Trumpo. Demokratų partija, kuriai atstovauja H.Clinton, gerokai pasislinko į dešinę, o D.Trumpo programa neaiški, todėl sunku pasakyti, ar jis kairysis, ar dešinysis. T.Snyderio vertinimu, D.Trumpas nebuvo tradicinis respublikonas, tačiau daugeliu klausimų jis išsako tiek kairei, tiek dešinei pozicijai būdingus teiginius. T.Snyderio požiūriu, juodu skyrėsi tuo, kad H.Clinton rinkimų kampanijos metu stengėsi remtis faktais, o D.Trumpas nevengė prasimanymų. Tačiau H.Clinton daugeliu atvejų nesugebėjo išdėstyti faktų įdomiai ir skambiai. Jai nepavyko sužadinti jai palankių rinkėjų poreikio faktams.

Pavyzdinė Ukraina

Kalbėdamas su „Der Tagesspiegel“ T.Snyderis pateikė savaip sensacingą požiūrį. Istorikas teigia, kad populiarus įsitikimas, jog istorija kuriama Vakaruose ir iš ten plūsta į Rytus, šiuo metu neteisingas. Jo nuomone, jau maždaug dešimtmetis, kai kryptis pasikeitė. Kibernetinis karas atėjo iš Rytų. „Mes buvome per daug pasipūtę ir savimi pasitikintys, kad tai suvoktume“, – sako T.Snyderis.

Šią tendenciją išreiškiančiu svarbiausiu įvykiu tapo Rusijos įsiveržimas į Ukrainą 2014 m. Mokslininkas daro paradoksalų apibendrinimą – Maskvos propagandinė taktika Ukrainoje nesuveikė, o Vokietijoje ir JAV tai suveikė šimtu procentų: „2016-ieji JAV tapo tokiais pat, kokie Ukrainoje buvo 2014-ieji – tik be karinio įsiveržimo. Rusai turėjo kandidatą, kurį jie palaikė, pasitelkę informacines ir programišių atakas. Šiame informaciniame kare tapome dar labiau pažeidžiami nei Ukraina. Rusija laimėjo kibernetinį karą ne Ukrainoje, o JAV. Ginklas buvo Donaldas Trumpas.“

Panašias mintis T.Snyderis dėstė ir „Laisvės radijo“ baltarusių redakcijai. Pasak jo, JAV patiria problemų, būdingų Rytų Europos pokomunistiniams kraštams. Kai kurios tendencijos, kurių logika išaiškėjo būtent Rytuose, dabar pasireiškia Vakaruose. Viena vertus, tai socialinė atskirtis, kita vertus – žiniasklaidos koncentracija nedaugelyje rankų ir melaginga informacija.

T.Snyderio požiūriu, Rytų Europos santvarkos nėra pavyzdinės, tačiau tų kraštų aktyvistams gali būti būdingi pavyzdiniai motyvai. Istorikas perspėja, kad demokratinėse Vakarų šalyse, tokiose kaip Prancūzija, Austrija, Didžioji Britanija, esama politikų ir judėjimų, kurių pažiūros ir programos kertasi su demokratija. „Pažvelkite, JAV dabar yra prezidentas, kurio pasisakymai ir veiklos tendencijos turi klasikinį autoritarinį pobūdį“, – sako T.Snyderis.

T.Snyderis mano, kad amerikiečiai galėtų pasimokyti iš ukrainiečių. Jis pataria tėvynainiams būti kukliems ir nekartoti, kad Amerikoje viskas puiku. T.Snyderis atkreipia dėmesį, kad Ukrainoje jauni ir gabūs žurnalistai kibdavo ir kimba į žinias, keliančias įtarimų dėl melagingumo. Jie siekia atsekti šių žinių šaltinius ir dezinformacija suinteresuotus asmenis. Maidaną jis laiko pavyzdžiu Amerikai: ukrainiečiai buvo pasirengę kovoti dėl įstatymų viršenybės, o būtent įstatymų viršenybė dabar yra pagrindinė JAV problema.

Arūnas BRAZAUSKAS

Atplušėjus tris valstybines šventes – dvi pavasarines ir vieną vasarinę, galima valstybiškai pailsėti iki kitų metų Vasario 16-osios – tos šimtmetinės. O tada vėl eiti kalendorine kūlgrinda link Kovo 11-osios ir Valstybės dienos, liepos 6-osios.

„Tautiška giesmė“ aidi liepos 6-ąją, kada minimas dabar jau mitologizuotas pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas. Valdovai po jo buvo žemesnio rango – didieji kunigaikščiai. Visiems jiems tūlas šių laikų lietuvis turi priekaištų: antai tas išplėtė valstybę nuo marių iki marių, bet jam valdant gudų kalba įsitvirtino kaip valstybinė, o štai anas valdovas išvis buvo pilkas ir menkas.

Kada populiariu lygmeniu kalbama apie didžiuosius kunigaikščius, beveik netenka išgirsti priekaištų, kad jie tvirtino feodalizmą, stiprino valstiečių išnaudojimą. Svarstymai apie klasių kovą išsikvėpė kartu su marksistine ideologija. Tai okupacijos ir komunistų valdžios pasiekimas – tokia atgrasi buvo sovietinė santvarka.

Galimas ir toks požiūris į valstybės šventes: liepos 6-oji, Valstybės diena, – feodalinės valstybės sukaktis, tai menama data, kada 1253 m. buvo karūnuotas Mindaugas, Lietuvos karalystę prieš tai įtraukus į popiežišką Europos valstybių sąrašą. Dabar švęsti netrukdo nei tai, kad Mindaugas tapo karaliumi, nes laimėjo vidaus karą, nei tai, kad praėjus aštuoneriems metams po karūnavimo atsimetė nuo krikščionybės. Šis Mindaugo poelgis nelabai kenkia jo populiarumui, bet visiems laikams nubraukia galimybę tapti šventuoju kaip šv. Kazimieras.

Mindaugo pagerbimas Kovo 11-ąją atkurtoje valstybėje panašus į Vytauto Didžiojo kultą Vasario 16-osios Lietuvoje. Įspūdinga 1930 m. nuotrauka – uniformuoti vyrai nusifotografavo milžino paunksnėje. Virš jų plačiapetis milžinas karžygys. Vytautas nulietas iš bronzos ir tėra tiktai simbolis. O nesimboliniai kariškiai – daugiausia buvę valstiečiai. Palikuoniai tų, kuriuos Vytautas kartu su žeme dalijo bajorams.

Nebandant eiti Juliaus Janonio pėdomis (vienąkart sulaukus traukinio negalima antrąkart padėti galvos ant tų pačių bėgių) verta prisiminti, kad Vasario 16-osios Lietuvą savo reikmėms kūrė ūkininkai. Jiems vadovavo jų išprususios atžalos. Ūkis – nuosavybė. Kur nuosavybė – ten atsakomybė. J.Janonis nesulaukė tos ūkininkų Lietuvos sužydėjimo, kuris, tikėtina, jam būtų buvęs atgrasus. Nesulaukė jis ir tų laikų, kada buvo atkurtas „teisingumas“, – mat, komunistų požiūriu, nuosavybė yra vagystė. Todėl „teisinga“ atimti nuosavybę iš „vagių“ – buožių, pirklių ir fabrikantų – ir atiduoti ją valstybei. Savininkai išnaikinti, tegyvuoja samdomi darbuotojai. Visi tampa kumečiais.

Kad ir kaip norėtume pamiršti luominę visuomenės sąrangą, turime pripažinti, kad kumečiai, iš sovietinių tapę posovietiniais, buvo Kovo 11-osios Lietuvos kūrėjai. Nomenklatūra – ant aukštesnio įtakos laiptelio išsidėstę kumečiai. Kitokių luomų nebuvo. Sovietinis dvaras išparceliuotas, tačiau kiek dar liko samdinių sąmonės galvose?

Šiek tiek padailinau emigranto rašytą feisbuko komentarą. Jis prisimena trumpą apsilankymą savo gimtinėje šiais laikais: „Kolūkiečiai patekę į stambių žemvaldžių rankas ir neturi išsigelbėjimo. Tik vietinis „kniazius“ šiek tiek daugiau moka ir neleidžia tiek gerti. Bet visi iš esmės meldžiasi Aukso veršiui. Vietiniai neapkentė sąjūdininkų – „landsbergininkų“, „konservininkų“, kurie sugriovė kolūkius. Dauguma vietinių garbino „kniazių“ – darbdavį, sukūrusį daug „darbo vietų“ ir besirūpinantį „prasta liaudimi“. Kritinė jų dauguma – buvę LDDP šalininkai, vėliau tapę uspaskininkais. Darbo vietoje klestėjo tarpusavio patyčios ir nesivaldymas, todėl po 7 mėn. neiškentęs pabėgau atgal į Airiją. Žiauru buvo matyti socialinę atskirtį. Būtų įdomu žinoti, ar jie jau blaivosi (ne klinikine prasme), ar vis dar mirks keistose senose iliuzijose? „Kniazius“ supylė jiems „kurganą“, uždraudė gerti ir pakvietė melstis ant jo. Bažnyčia pustuštė.“

Atsiriboję nuo emocijų, matome sutrikusios raidos kumetyną. Kas galėjo, išvažiavo į Vilnių ar Airiją, o kas neišvažiavo, neprasigyveno, ūkininkais ar smulkiais verslininkais netapo – liko priklausomi nuo valstybės ir kokio nors „kniaziaus“ malonės. Atitinkamas ir mentalitetas.

Dėliojant Lietuvos raidą pagal valstybinių švenčių datas tenka pripažinti, kad paskutinė kalendoriuje Liepos 6-oji atitinka ankstyviausią valstybės būvį – feodalinį. Viskas būtų tik istorija, jeigu XXI a. pradžioje Lietuvoje nevešėtų nusigyvenusių kumetynų klodas. Šioje terpėje demokratija yra netvarus dalykas. Žmonės lojalūs tiems, kurie duoda prasimaitinti. O demokratija buvusi nebuvusi.

Arūnas BRAZAUSKAS

Dėl nuošliaužų mąžtantis Gedimino kalnas – anaiptol nepakelia ūpo tiems, kurie liepos 6-ąją gieda „Tautišką giesmę“. Himnas aidi nuo šimto piliakalnių, tačiau svarbiausia Lietuvos piliavietė pastaruoju metu kelia nemažai rūpesčių.

Pirmąją liepos dieną galingos liūties paplautas kalnas vis dar stovi kaip stovėjęs, o apie paviršines nuošliaužas siunčiami optimistiniai raportai: „…imtasi nulyginti susiformavusius grunto nelygumus, siekiant sumažinti grunto apkrovas, tačiau išlaikant ir jų atramines savybes.“

Techninės frazės irgi būna mįslingos. Bet į grunto nelygumus galima pažvelgti poetiškai ir apibendrinti – būtų neblogai visos valstybės nedailumus išlyginti, bet jos atramų nesugriauti.

Liepos 6-oji, Valstybės diena, – tinkamas laikas mąstyti apie valstybės pamatus. Ta diena minima ir kaip Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo sukaktis. Oficialiai jis laikomas pirmuoju ir vieninteliu Lietuvos karaliumi. Jo įpėdinių pasiekimai nelaikomi pergalėmis varžybose dėl karalystės. Galima skelbtis karaliumi ar būti taip pavadintam metraščiuose, galima laukti jau nukaltos karūnos, tačiau karaliumi laikomas tas, kuris karūnuotas popiežiaus valia, nors nelabai aišku, kurioje vietoje Mindaugas buvo vainikuotas.

Dėl Gedimino kalno šiek tiek neramu, tačiau panika dar nekyla. Ramina ne tai, kad koks nors dievaitis, tarkime, Perkūnas, apsaugos pilį nuo griūties. Pažvelgus į 830 m aukščio dangoraižį, pastatytą Jungtiniuose Arabų Emyratuose, tenka kukliai nuleisti akis ir pripažinti, kad Gedimino kalno gelbėjimas XXI a. nėra didelė inžinerinė problema.

Kalną galima nukasti nepajudinant bokšto, paskui toje vietoje įrengti muziejus, automobilių stovėjimo aikšteles, viešbučius ar ką tik nori, galiausiai vėl viską užversti žemėmis ir užkloti velėna – taip, kad užbaigus darbus niekas nesuprastų, kas yra kalno viduje. O tada jau vietoj XX a. statinio – Gedimino bokšto suręsti, ko širdis geidžia XXI amžiuje. O ji, matyt, geidžia Aukštutinės pilies rekonstrukcijos.

Žvelgiant į savo širdies gelmes ne pro šalį susimąstyti, ar visas istorines fantazijas vertėtų atkurti, pasitelkiant XXI a. inžinerijos pasiekimus ir Panevėžio statybos trestą. Po metų kitų iliuzijų kūrimo technika tiek ištobulės, kad Aukštutinės pilies hologramos, kuri bus rodoma vietoj dabartinio bokšto, nebus galima atskirti nuo dailininko ir architekto Juozo Kamarausko (1874–1946) akvarelių. Kitaip tariant, holograma atrodys kaip tikra pilis.

Beje, ginčus keliančios Vyčio skulptūros Lukiškių aikštėje gal išvis geriau nestatyti, o rodyti jau sukurtų projektų hologramas – juolab kad tarp projektų yra tokių, kurie geriau atrodo sklendžiantys ore. Negi gaminsi aerostatą blizgančiu paviršiumi? Jau geriau holograma.

Visus tokius svarstymus apie ateitį nutildo XIX a. parašytos „Tautiškos giesmės“ garsas. Apie šį liepos 6-osios ritualą sakoma, kad esame vienintelė tauta, kuri vieną dieną visame pasaulyje gieda savo himną. Galėtume paklausti, ar daug globalios sąmonės įsileidžiame to ritualo metu. Pasiūlymą po „Tautiškos giesmės“ sutraukti vieną kitą „Odės džiaugsmui“ posmą kai kas iš mūsiškių veikiausiai palaikytų nederamu. Šis Ludwigo van Beethoveno IX simfonijos fragmentas laikomas Europos Sąjungos himnu. Panašiai ir neužmirštuolė, skirta Sausio 13-osios aukų atminimui, sunkiai skinasi kelią į lietuvišką ikebaną.

Vakarų europiečiai jau senokai apsisprendė buvusius nesantaikos simbolius versti vienybės ženklais. Neatsitiktinai Elzaso sostinėje Strasbūre atsirado Europos Parlamento būstinė. Mieste, dėl kurio galvas mūšių laukuose padėjo tūkstančiai prancūzų ir vokiečių, gatvių pavadinimų lentelės yra dvikalbės: prancūziškos ir vokiškos, nors miestas priklauso Prancūzijai. Į Europos Parlamentą Strasbūre buvo atgabentas birželio vidury mirusio Vokietijos ekskanclerio Helmuto Kohlio karstas, uždengtas ES vėliava.

Nesunku sugalvoti analogišką simbolį, kuris išreikštų Lietuvos ir Lenkijos susitaikymą. Pavyzdžiui, menant Abiejų Tautų Respubliką, kas kelerius metus galima rengti bendrus iškilmingus Lietuvos ir Lenkijos seimų posėdžius. Tam tinkama data – gegužės 3-ioji. Arba minint Lietuvos kariuomenės žygį į Vilnių 1939 m. spalio 27–28 d. išrikiuoti lietuviškas garbės sargybas prie Jono Basanavičiaus ir Jozefo Pilsudskio širdies kapų, kaip tai buvo padaryta 1939 m.

Tačiau pasaulinę „Tautišką giesmę“ traukiančios tautos mentalitetas yra toks, kad jau greičiau virš Gedimino kalno sušvis pilies holograma, nei bus rengiami bendri seimų posėdžiai ar rikiuojamos garbės sargybos Rasų kapinėse.

Arūnas BRAZAUSKAS

Sudėjus į vieną daiktą galimybes, kurias teikia įvairios tinklinimo programos, programėlės beigi stebėjimo prietaisai, kaip antai vaizdo kameros, davikliai ir pan., tenka pripažinti, kad žmogaus veikla gali būti totaliai stebima. Galima žinoti, kada ir pro kurias duris kas išėjo, kiek laiko judėjo, kur atsisėdo ar prigulė. Galima žinoti, kokią bylą (t.y. failą) kas nors atsidarė kompiuteryje, kiek laiko redagavo, kokias pataisas padarė. Galima žinoti, kiek laiko rašė tarnybinius laiškus ir kiek laiko praleido bendraudamas feisbuke.

Iškyla klausimas, ar svarbu, kur yra dirbančio žmogaus kūnas. Vien techniškai žvelgiant, pavyzdžiui, vilniečio automobilio variklio diagnostiką gali atlikti meistras iš Aliaskos. Vilniuje tereikia prijungti daviklius. Tas pat pasakytina apie endoskopines chirurgines operacijas, kurias atlieka robotai. Kūnas Lietuvoje, veiksmui vadovauja chirurgas iš Indijos. Kodėl gi ne? Dėl automobilio diagnostikos, manau, niekas neprieštarautų, o nuotolinėms operacijoms kiltų psichologinių kliūčių.

Tikėtina, kad nuotolinė automobilių bei žmonių diagnostika vis dėlto prasiskins kelią greičiau nei išsėtinis tarnautojų darbo organizavimas. Kas rytą pro įstaigų duris sueinantys valdininkai, paisantys aprangos kodo ir bendravimo papročių, yra gana laisvi žmonės, palyginti su baudžiauninkais, kokiais juos galima paversti dabartinėmis tinklinio darbo priemonėmis.

Tos galimybės baisios ne vien pavieniam tarnautojui, kuriam, kada viršininkas paskambins skaipu, jau nebeliks tų kažkada turėtų kelių minučių nueiti iki viršininko kabineto. Baisus dalykas yra tai, kad dokumentų ir veiksmų su jais archyvai, vadinamieji didieji duomenys (angl. „big data“), leidžia kiekybiškai įvertinti institucijų darbą. Kas ką siūlė, kiek vilkino, kada ir kodėl „nuvairavo į šoną“. Mąžta niekuo nepagrįstų darbo vertinimų sritis. Seimo oratoriai orientuojasi tiktai į trumpąją, operatyvinę žmogaus atmintį, todėl gali paistyti blėnis. O didieji duomenys leidžia pamatyti, kaip viskas buvo iš tiesų.

Vis dėlto vadinamasis daiktų internetas, tikėtina, išplis greičiau nei „automatinė valstybė“. Tam yra socialinių priežasčių. Galime paklausti, kokia prasmė suvaryti į kabinetus tarnautojų kūnus, jei tų kūnų veiksmai, jų darbo našumas gali būti daug efektyviau kontroliuojami ne pro viršininko stiklinę sieną, kaip yra ne vienoje net ir valstybinėje įstaigoje? Nors ir galima kontroliuoti per nuotolį, dviejų žmonių akistata – vis dar patikimiausias būdas nustatyti, kas yra viršininkas, o kas valdinys. Tokiai tvarkai ir su tuo susijusiems papročiams gresia tai, kad institucijų efektyvumas vis mažiau priklauso nuo santykio „aš viršininkas – tu kvailys“. Efektyvumą lemia išmanumas.

Tačiau einant nuo paprastutės elektroninės valstybės, kokią jau iš dalies turime, prie robotizuotos valstybės iškyla klausimas, kuris buvo aktualus ir baudžiavos laikais: ką veikti su valgyti prašančiomis burnomis? Siauriau žvelgiant – ką veikti su absolventais, išėjusiais iš Lietuvos aukštųjų mokyklų, kurios jau daugelį metų balansuoja ant reformų bedugnės krašto? Pageidautina juos aprūpinti darbu, kad neemigruotų ir nepadovanotų kokiai nors užsienio valstybei savo išmokslinimui sunaudotų Lietuvos pinigų.

Valstybės tarnyba – anaiptol ne pats blogiausias karjeros pasirinkimas jaunam specialistui. Bent jau Indijos valstybė linkusi išpūsti įstaigų darbuotojų skaičių, kad tik nepaliktų be darbo gausybės koledžų bei universitetų absolventų. Nedarbo problemą bandoma spręsti kaip gerame tų kraštų restorane: vienas padavėjas paduoda meniu, antras padeda servetėlę, trečias įrankius, ketvirtas priima užsakymą.

Jaunas valstybės tarnautojas iš pradžių irgi negali tikėtis kažin ko daugiau. Iš Japonijos diplomato teko girdėti, kad pirmus kelerius metus dirbant užsienio reikalų tarnyboje jo užduotis buvo kopijavimo aparatu dauginti viršininko raštus. Užtat, giminių požiūriu, jis turėjo itin aukšto statuso darbą. Veikiausiai ir Lietuvoje kelias į visiškai robotizuotą valstybę bus lėtas dėl galimų socialinių įtampų ir vengimo kiršinti tarnautojų luomą.

Tačiau yra rimtas argumentas, kuris galėtų paspartinti procesą. Pažvelgus į valdininkus, kurie kasryt skuba į šalies įstaigas, nenorom kyla klausimas – ar jie ne bergždžiai eikvoja savus ar viešojo transporto degalus? Gal tegul dirba iš namų?

Arūnas BRAZAUSKAS

Vilniuje dar nėra metro ir greitųjų tramvajų, užtat yra Tramvajų gatvė. Jei kas nors sumanytų pakeisti gatvės pavadinimą, kaipmat atsirastų aktyvistų, kurie protestuotų dėl pasikėsinimo į miesto istorijos tarpsnį, kada būta tramvajų ir juos traukiančių arklių.

Smolensko gatvės lentelių sostinėje irgi niekas kol kas neklibina. Smolenskas daugiau nei pusantro šimto metų buvo LDK miestas (tiesa – su pertraukomis).

Netoli nuo Smolensko g. driekiasi Birželio 23-iosios gatvė. Dėl šios irgi viskas aišku – taip minimas 1941 m. sukilimas prieš sovietų okupantus. Bet galima lažintis, kad į Birželio 23-iosios gatvę besiremianti Statybininkų g. niekada nebus pervadinta Petro Kubiliūno gatve. O kodėl reikėtų įamžinti P.Kubiliūno atminimą? Kas jis toks?

P.Kubiliūnas (1894–1946), Lietuvos kariuomenės generolas leitenantas, 1929–1934 m. Vyriausiojo štabo viršininkas, kartu ėjo vyriausiojo kariuomenės vado pareigas. Už dalyvavimą 1934 m. birželio 7 d. voldemarininkų puče nuteistas mirties bausme. Ši pakeista sunkiųjų darbų kalėjimu iki gyvos galvos. 1937 m. iš kalėjimo paleistas. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą 1940 m. liepos mėn. NKVD suimtas, kalintas, karo pradžioje iš kalėjimo išlaisvintas. Nuo 1941 m. rugpjūčio mėn. nacių įkurtos civilinės administracijos, kuriai vadovavo generalinis komisaras Adrianas von Rentelnas, generalinių tarėjų institucijos vadovas. Kokie P.Kubiliūno darbai pirmojo generalinio tarėjo poste? Tik vienas pavyzdys, kurį nurodo istorikas Vytautas Tininis: „Jis šaukiamiems į karinius dalinius ir nesiregistruojantiems vyrams grasino bausmėmis ir kalėjimais. 1943 m. gegužės 13 d. P.Kubiliūnas įsakė visiems apskričių viršininkams ir didžiųjų miestų burmistrams sudaryti nesiregistruojančių vyrų sąrašus ir juos policijai suimti.“

1944 m. pabaigoje P.Kubiliūnas pasitraukė į Vokietiją. 1945 m. gruodžio mėn. anglų okupacinėje zonoje sovietų agentų buvo pagrobtas ir atgabentas į Maskvą. 1946 m. liepos mėn. sušaudytas.

Sovietų kalėjime neišgyveno ir Augustinas Voldemaras (1883–1942), kurio vardu pavadinta gatvė Naujojoje Vilnioje driekiasi tarp Medaus ir Bičių gatvių. Iš jo vikipedinio dosjė: 1934 m. birželio 7 d. nepavykusio karinio pučo dalyvis, nuteistas 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo. 1938 m. paleistas iš kalėjimo išvyko į Prancūziją, bet 1939 m. rugpjūčio 27 d. grįžo į Lietuvą. Kirtęs Lietuvos sieną buvo sulaikytas ir apgyvendintas Zarasų mieste. 1940 m. sausio mėn. vėl ištremtas į užsienį. 1940 m. birželio 19 d. iš Berlyno grįžo į Lietuvą. Suimtas, birželio 22 d. išsiųstas į Maskvą, kalintas iki 1940 m. liepos 23 d. Ištremtas į Šiaurės Osetiją, Ordžonikidzės miestą. Čia jam buvo sudarytos išimtinės sąlygos: suteiktas trijų kambarių butas, paskirta namų darbininkė, mokamas 2 tūkst. rublių mėnesinis atlyginimas. 1941 m. birželio 26 d. naktį suimtas. 1942 m. rugpjūčio mėn. pervežtas į Maskvos Butyrkų kalėjimą. 1942 m. gruodžio 16 d. A.Voldemaras ten mirė.

Pagal pradinį Molotovo-Ribbentropo pakto variantą Lietuva turėjo atitekti Vokietijai. Ar A.Voldemaras būtų skubėjęs į vokiečių okupuotą Lietuvą, jeigu sandėris nebūtų buvęs pakeistas? Kadangi atvyko į Lietuvą praėjus kelioms dienoms po Antano Smetonos pabėgimo, paskui iš sovietinės nelaisvės stebėjo, kaip jo politinis šalininkas P.Kubiliūnas tvarkosi, kolaboruodamas su naciais.

Vinco Krėvės prospektas Kaune įspūdingesnis nei V.Krėvės gatvė Vilniuje. Vincas Krėvė-Mickevičius (1882–1954) pirmaisiais sovietinės okupacijos mėnesiais užėmė postus „liaudies vyriausybėje“ – buvo paskirtas ministro pirmininko pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru, vėliau ėjo ministro pirmininko pareigas, 1940 m. liepos 1 d. atsistatydino. Portreto detalės: 1923 m. Klaipėdos sukilimo organizatorius, 1924–1925 m. pirmasis Tautininkų sąjungos centro valdybos pirmininkas. 1923–1924 m. bendradarbiavo su SSRS pasiuntinybe Lietuvoje, tikėdamasis, kad pavyks analogiškas kaip Klaipėdoje sukilimas Vilniuje, derėjosi dėl Sovietų Sąjungos pagalbos išvaduojant Lietuvos sostinę Vilnių iš Lenkijos okupacijos. Per derybas su SSRS pasiuntiniu buvo pareiškęs, kad Lietuvai geriausia stoti į SSRS, kur „tauta turėtų saugų gyvenimą ir kultūrinę autonomiją“.

Skaičiuojant spintoje atrastus skeletus ir karštai besiginčijant, kieno vardais galima ar negalima vadinti viešąsias erdves, nereikėtų pamiršti, kad apie Lietuvos statusą sovietinėje ar nacių imperijose fantazuojantys aktyvistai 1939 – 1941 m. teturėjo nedaug realių atvejų: pavyzdžiui, sovietų satelitės Mongolijos ir nacių satelitės Slovakijos. Lietuvių atmintyje sovietų ir nacių imperinius projektus skiria praraja, per kurią nepastatysi tilto ir nenutiesi gatvės.

Birželio 5-ąją Saudo Arabija, Egiptas, Bahreinas, Jemenas, Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE) ir Libija nutraukė diplomatinius santykius su Kataru. Tos šalies diplomatams ir piliečiams įsakyta palikti minėtas valstybes. Uždaryta Kataro ir Saudo Arabijos sausumos siena, per kurią vyksta 40 proc. Kataro prekybos. Persų įlankos arabų šalių uostai atsisakė aptarnauti Kataro laivus. Nutrauktas oro susisiekimas tarp Kataro ir prieš jį susitelkusių valstybių.

Arūnas BRAZAUSKAS

Kataro būklė ėmė šiek tiek panašėti į Berlyno blokadą 1948–1949 m. Sekmadienį, birželio 11-ąją, Iranas nuskraidino į Katarą penkis lėktuvus su maistu.

Kataras apkaltintas terorizmo finansavimu ir itin glaudžiais santykiais su Iranu, didžiausiu geopolitiniu Saudo Arabijos priešininku. Giluminė priežastis, dėl kurios turtingos arabų šalys, kartu su Kataru įeinančios į Persijos įlankos bendradarbiavimo tarybą (Gulf Cooperation Council, GCC), sukilo prieš kaimynę – Kataras siekia būti aukščiausio lygio tarptautiniu žaidėju. Kataras – didžiausias suskystintų dujų eksportuotojas pasaulyje ir pinigų aktyviai užsienio politikai turi pakankamai.

Dabartinė Kataro santykių su kitomis arabų valstybėmis krizė nėra pirmoji. 2014-ųjų kovo mėn. Saudo Arabija, JAE ir Bahreinas apribojo santykius su Kataru, nes šis neva rėmęs Musulmonų broliją, kuri veikia arabų kraštuose, nors daugelyje šalių yra paskelbta už įstatymo ribų. Tačiau Saudo Arabijos karalius pernai gruodį buvo nuvykęs į Katarą su oficialiu vizitu.

Šįkart Katarui smogta netrukus po JAV prezidento Donaldo Trumpo apsilankymo Saudo Arabijoje. Vizitui pradėta ruoštis iškart po D.Trumpo išrinkimo. Derybose su aukštais Saudo Arabijos pareigūnais D.Trumpo komandai atstovavo prezidento žentas Jaredas Kushneris, žydas ortodoksas. Nuvykęs į Saudo Arabiją D.Trumpas ragino sutelkti „arabų NATO“ – sąjungą, kuri kovotų su terorizmu ir priešintųsi Irano ekspansijai.

Krizės preliudija – intrigos

Dabartinės diplomatinės krizės preliudija – įsilaužimas į Kataro naujienų agentūros tinklalapį gegužės 23 d. Ten buvo išspausdinti vėliau melagingais pripažinti Kataro emyro pareiškimai. Karinės ceremonijos metu jis neva pareiškęs, kad organizacija „Hamas“ atstovauja Palestinos žmonėms, Iranas esąs regioną stabilizuojanti valstybė, Kataro santykiai su Izraeliu geri.

Nors Kataras oficialiai šiuos pareiškimus paneigė, Saudo Arabijos ir JAE žiniasklaida juos citavo kaip teisingus. Buvo užvaldytas ir naujienų agentūros tviteris, iš kurio pasiųsti Kataro užsienio reikalų ministerijai priskirti pranešimai, kaltinantys Saudo Arabiją, Kuveitą, Bahreiną, Egiptą, JAE sąmokslu prieš Katarą, dėl ko iš minėtų valstybių neva atšaukiami Kataro diplomatai. JAV federalinis tyrimų biuras (FTB) pažadėjo Katarui pagalbą tiriant įsilaužimo aplinkybes.

Krizės išvakarėse, gegužės 4 d., įsilaužta į JAE ambasadoriaus JAV pašto dėžę. Iš korespondencijos aiškėjo, kad ambasadorius neva palaikė ryšius su proizraeliška „idėjų kalve“ (angl. „think tank“) ir planavo Katarą kompromituojančius veiksmus, nes JAE siekia, jog JAV savo karinę vadavietę CENTCOM, kurios žinioje JAV pajėgos Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose, iš Kataro perkeltų į JAE.

Šaltasis karas karštoje įlankoje

Kai kas Persų įlankos šalių konfliktuose įžvelgia šaltąjį karą, kuris vyksta tarp Saudo Arabijos ir Irano. Lluísas Bassetsas, rašantis vienam didžiausių Ispanijos dienraščių „El País“, mano, kad Saudo Arabija savo kaimynėms bando taikyti riboto suvereniteto doktriną, kokią Sovietų Sąjunga taikė socialistinės stovyklos šalims ir nevengė intervencijų, pavyzdžiui, Vengrijoje 1956 m. ir Čekoslovakijoje 1968 m.

Pasak apžvalgininko, Kataras valdo didžiulius gamtinių dujų išteklius, jo valdovai vykdo nepriklausomą užsienio politiką, kurios vienas iš įrankių – valstybinė TV kompanija „Al Jazeera“. Kataras norėjęs atsiriboti nuo Saudo Arabijos politikos kaip, pavyzdžiui, Prancūzija nuo JAV ar Jugoslavija nuo Sovietų Sąjungos. Tačiau, kadangi Saudo Arabija ir jos sąjungininkai smogė Katarui, šiam gali tekti pereiti į kitą stovyklą, kurioje jo partneriais taps Iranas, Turkija, Irakas ir netgi Rusija.

Iki šiol Rusija buvo priešiška Katarui, nes jo politika, Rusijos požiūriu, kėlė grėsmę tos šalies dujų eksportui. Rusai bijojo, kad Kataras ir Iranas nuties dujotiekius į Europą ir pamažu iš ten išstums rusus. Sirijos pilietiniame kare, kuris prasidėjo 2011 m., Kataras rėmė prieš Basharą al Assadą kovojančius sukilėlius, mat šis priešinosi Katarui naudingų dujotiekių tiesimo planams.

Arūnas BRAZAUSKAS

Laimingi atrodo tiktai totalitarinių santvarkų valdiniai. Privalomai laimingi, nes viešai rodomo entuziazmo stoka gali sukelti visokiausių nemalonumų. Bet valstybių, kurių valdžia pavydžiai seka emocijų raišką, ne tiek jau daug. Gal net viena vienintelė – Šiaurės Korėja. Kitose pasaulio vietose galima būti daugiau ar mažiau nepatenkintiems valdžia, tik nereikia su savo teisybe lįsti į akis.

Pavyzdžiui, Rusijoje yra opozicinės žiniasklaidos kanalų, yra viešai savo nuomonę reiškiančių intelektualų, tačiau jų politinė įtaka menka. Užtat Rusijoje geriau neprotestuoti gatvėse – jeigu nenorima patekti į juodus sąrašus, būti sulaikytiems policijos, galiausiai atsidurti kalėjime.

O demokratijos ir žodžio laisvės sąlygomis nepasitenkinimas yra vyraujanti nuotaika. Galima neslėpti, kad valdžia nepatinka. Maža to, jei norima permainų, valdžią būtina be gailesčio kritikuoti.

Nuomonė išreiškiama per kiekvienus rinkimus. Patenkinti tie, kurie metų metais nekeičia pažiūrų ir balsuoja už tas pačias partijas. Bet gal juos reikėtų vadinti sustabarėjusiais, o ne patenkintais?

Ryžtingi valdančiųjų veiksmai patinka liaudžiai. Todėl prieš rinkimus galima laukti parodomųjų veiksmų – netgi karinių, nors karinės avantiūros būdingesnės diktatūroms. Vis dėlto kietai besielgiantys vadovai pelno simpatijų, net jeigu vien pažvangina pentinais. Antai JAV prezidentas Donaldas Trumpas, kad ir koks nepraustaburnis būtų, sulaukė anaiptol ne skystų plojimų, kada apšaudė Sirijos diktatoriaus Basharo al Assado pajėgas. Į Šiaurės Korėją nusitaikę JAV karo laivai – irgi pliusas D.Trumpui. Žinoma, kol neprasidėjo dviejų branduolinių valstybių karas.

Naujasis Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas turi mažiau galimybių demonstruoti valstybės karinę galią, užtat yra jaunas ir žvalus – galintis statyti į vietą senus politinius alfa patinus. E.Macronas užsidirbo taškų vienąkart atlaikęs verčiantį iš koto D.Trumpo rankos paspaudimą (šis besisveikindamas timpteli už rankos tarsi dziudo imtynininkas), kitą kartą tol spaudęs D.Trumpo leteną, kol tas ją ištraukė.

Nors Lietuvos Prezidentė metiniame pranešime ką tik pasakė: „Bebaimius sprendimus gali daryti tik laisva, nesusisaisčiusi ranka“, ryžtingi gestai imponuoja tol, kol neliečia pačių piliečių. Su vėzdu geriau mojuoti prieš svetimus. Kada ryžtingos priemonės nukreipiamos į šalies vidų, piliečiai sunerimsta: negi rimtai ketinama ką nors griežtinti, drausti, riboti? Nepasitenkinimas dėl valdžios neryžtingumo staiga virsta baime, kad valdžia bus per daug ryžtinga.

Viešosios erdvės šurmuliavimas dėl Alkoholio kontrolės įstatymo pataisų – tokios nuotaikų švytuoklės atvejis. Viena vertus, yra nemažai piliečių, kuriems patinka kietas kalbų stilius. Tačiau kada kalbos virsta įstatymo kūnu, kyla abejonių ir jas išreiškiančio burbėjimo banga.

Pavyzdžiui, internete galima atrasti, kur pasirašyti po Vilniaus forumo iniciatyvinės grupės kreipimusi „Dėl būtinybės keisti Lietuvos socialinę ir ekonominę politiką“. Iš valdžios reikalaujama būtent konkrečių veiksmų: „Tris dešimtmečius vykstantį Lietuvos tautos ir valstybės irimą įmanoma sustabdyti tik valingais politiniais sprendimais.“ Seimo priimti alkoholio prekybos, vartojimo ir reklamos sugriežtinimai – būtent valingas politinis sprendimas. Kitas klausimas – ar tai sumažins alkoholio vartojimą šalyje?

Politinė valia irgi įveikiama valia. Jei tau nėra 20 metų, gali susitarti su alkoholinę pilnametystę pasiekusiais draugais, kad aprūpintų tave svaigalais. Alkoholio reklamos ribojimai paskatins kai ką dažniau užsukti į alkoholio skyrius parduotuvėse ir pagal kišenę tapti someljė sau pačiam, gal giminėms ir draugams. Draudimai ir kliūtis – ne pačios blogiausios priemonės jaunimo išmanumui ugdyti.

Tai, kad politinės diskusijos šalyje persunktos nepasitenkinimu, tik liudija, jog esame demokratinė šalis. Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos turėtų imponuoti tiems, kurie mano, jog šalyje per mažai draudimų. Pagaliau valdžia parodė valią ir dar šį bei tą uždraudė. Kažkiek gadina nuotaiką tai, kad vyraujant nepasitenkinimui atsiranda dalykas, dėl kurio negali nuoširdžiai išsikeikti ant valdžios. Pro sukąstus dantis tenka pripažinti, kad pasekmės neaiškios, bet vargu ar bus blogos. Prezidentė po pataisomis pasirašė laisva, nesusisaisčiusia ranka. Koks skirtumas, ar ji buvo patenkinta, ar nepatenkinta, – svarbu parašas.

Gegužės 29 d. Maskvoje siautęs uraganas, kuris pražudė 16 žmonių, trumpam nukreipė miestiečių dėmesį nuo vienam milijonui maskviečių gresiančios deportacijos – perkėlimo į neapgyvendintus megapolio pakraščių kvartalus. Valdžia žada deramas kompensacijas. Yra duomenų, kad 56 mlrd. eurų Rusijos biudžetui atsieisiantis projektas turi išspręsti prasiskolinusių oligarchų problemas. Visa renovacijos ir su tuo susijusio iškeldinimo programa truktų iki 15 metų.

Arūnas BRAZAUSKAS

Vadinamoji „chrenovacija“ ėmė trankytis virš maskviečių galvų lyg pavasarinis perkūnas. Nebūta ilgų diskusijų. Balandžio 20 d. Rusijos Dūma pradėjo svarstyti atitinkamą įstatymą. Gegužės 14 d. į mitingą, kuris buvo sušauktas dėl senų namų renovacijos ir su tuo susijusio gyventojų iškeldinimo, suplaukė, organizatorių duomenimis, arti 30 tūkst. žmonių, nors tikėtasi ateisiant 5 tūkst.

Socialinius tinklus užtvindė informacija apie šį gigantišką projektą, kuris jau imtas vadinti didžiąja kriminaline renovacija. Vienas autorius parašė: „Čia viskas aišku. Pagal įstatymo projektą butų atėmimas ir tolesnė jų savininkų deportacija vyksta remiantis daugiabučio namo gyventojų balsavimo rezultatais. Jeigu du trečdaliai balsavo už, tą trečdalį, kuris balsavo prieš, deportuos prieš jų valią. Jeigu niekas nebalsavo, visas namas laikomas balsavusiu už – ir vis tiek deportuojamas. Atšaukta teisė į vienintelę nuosavybę, kurią dešimtys milijonų gavo per reformas po 1990 m., – teisė į nuosavą butą.“

Valdžia ėmėsi įtikinėti, kad jeigu kurio nors namo gyventojai iš viso nebalsuos, tai nereiškia, kad jie bus laikomi pritariančiais.

Maskvos merija paskelbė paskubomis sudarytą renovuojamų namų sąrašą. Jame puspenkto tūkstančio objektų, kurių bendras plotas – 14,2 mln. kv. metrų. Į sąrašus patekę namai būtų nugriauti arba kapitališkai renovuoti. Sąrašuose – ir nenusenę devynaukščiai, ir iki 1917 m. statyti plytiniai geros būklės namai. Neabejingi paveldui maskviečiai aptiko arti 300 istorinių pastatų, tarp jų – 1920–1930 m. pastatytų architektūrinio konstruktyvizmo paminklų.

Toks dalykas kaip medžiagų atsparumas staiga įgavo ideologinį atspalvį. Specialistai prabilo apie tai, kad pastatų nusidėvėjimo vertinimai, kurių pagrindu valdžia priėmė sprendimus, niekuo nepagrįsti. Prabilta, kad tiek Maskvos, tiek visos Rusijos mastu labai mažai statistinių duomenų apie nusenusius ir avarinius pastatus. Iš esmės įvertinti pastato būklę galima tik atliekant konkrečius tyrimus, o ne „iš akies“, kaip daro biurokratai. Maskvoje tokie tyrimai buvo atliekami XX a. paskutiniame dešimtmetyje. Senų namų, tokių, kurie būtų nusidėvėję daugiau nei 60 proc., rasta mažiau nei 2 proc. Yra specialistų, teigiančių, kad namai, kurie menant SSRS komunistų lyderį Nikitą Chruščiovą praminti „chruščiovkėmis“, po kapitalinio remonto gali tarnauti dar 100 metų – vadinasi, juose galima gyventi iki XXI a. pabaigos. Susikauta su mitu, kad statyti naujus namus pigiau, nei remontuoti senus, – esą kapitalinis remontas, apimantis visų tinklų pakeitimą, apšiltinimą, liftų įrengimą,  atsieina pusantro karto pigiau nei nauja statyba.

Manipuliacija duomenimis

Advokatas Aleksandras Toropovas (tinklavardis @?lexander Toropov) paskleidė žinias apie savo atradimus. Pasirodo, dar vasario mėnesį senų butų kadastrinė kaina (t.y. vertintojų nustatyta gyvenamojo ploto kaina, kurią savo skaičiavimuose naudoja valdžia ir kuri, be abejo, skiriasi nuo rinkos kainos) sumažėjo 2–4 mln. rublių (32–64 tūkst. eurų). Tuo pat metu naujos statybos butų kaina padidinama 3–7 mln. rublių (48–112 tūkst. eurų). Toks kainininkas įgalina kai kam itin naudingu būdu panaudoti renovacijai skirtas lėšas – 3,5 trln. rublių (56 mlrd. eurų). Seni butai bus išperkami iš savininkų sumažintomis kainomis, o jų perkėlimui skirtus naujus butus merija nupirks padidintomis kainomis.

Manipuliacija kainomis papildyta žemėvaldos triuku. Šių metų gegužės–balandžio mėn. iš žemės kadastro išnyko duomenys apie senos statybos namų sklypų ribas. Priežastis – dauguma sklypų nebuvo įteisinti kaip namo gyventojų kolektyvinė nuosavybė, nes piliečiai dėl to nesuko sau galvų. Paisant įstatymų raidės nė vieno buto sename name negalima parduoti, dovanoti ir pan., mat, nesant įteisintų valdų ribų ir jų savininkų, visos tos „chruščiovkės“ ir kiti namai iš renovacijos sąrašų laikytini neteisėta statyba.

Kadangi kadastro duomenys vieši, A.Toropovas nurodo, kaip kiekvienas pilietis galėtų internete pasitikrinti savo buto kainos pokyčius pagal kadastrą. Jis primena apie žemės nuosavybės įteisinimo naudą: „Pavyzdžiui, mano kieme yra nustatytos sklypo, kuriame prieš 25 metus nugriauta karvelidė, ribos (18 kv. m), ir aš pažįstu žmogų, kuris šią žemę gavo palikimo. Šių 18 metrų maskvietiškos žemelės kaina – 1 767 836,50 rublio.“ Nuo savęs pridurkime – 27 879,46 euro.

Nuaidėjus pirmiesiems gresiančios renovacijos trenksmams, nemažai maskviečių suskato forminti nuosavybės teisių į namų sklypus. Būti savininku naudinga – žemės kaina dažnai viršija ant jos pastatyto namo kainą. Namo gyventojai yra nuosavybės dalininkai. Jeigu žemė nusavinama valstybės ar municipaliteto naudai, savininkams reikia sumokėti rinkos kainą, arba jiems suteikiamas analogiškas sklypas. Norint tapti savininku, reikia, kad sklypas būtų įtrauktas į žemės kadastrą.

Socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje apstu istorijų, kas tai yra „maskvietiški žemės matavimo darbai“. Antai vieno iš namų sklypas matuojant sumažėjo nuo 4,5 iki 1,5 ha, ir tik gyventojams ėmus protestuoti tas naujai išmatuotas sklypas neįtrauktas į kadastrą. Kaip laikraščiui „Komersant“ pasakojo viena tos istorijos dalyvė, sunkiausia yra atrasti namo ir sklypo dokumentaciją, kuri, pasak jos, „patikimai slepiama“. Jeigu dokumentus pavyksta rasti, paaiškėja, kad „kur nors ne vietoje padėtas kablelis, kur nors rašalo užlašinta“, ir dokumentai nepripažįstami teisėtais.

Gegužės 16 d. Mišino g. Maskvoje buvo atiduotas eksploatuoti rekonstruotas namas. Plytinis keturaukštis virto septynaukščiu. Projektas tęsėsi 11 metų: vienus metus truko projektavimas, vienus – sklypo matavimai, devyneri metai nuėjo derinimui.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2017-m

Arūnas BRAZAUSKAS

Luoravetlanai yra tautybės pavadinimas, o Žemaitė yra Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė (1845–1921). Apie luoravetlanus, kuriuos dar minėsime, ji, regis, nieko nerašė. Užtat rašė apie kitas tautas. Žemaitės raštų 4-ame tome (1957 m.), kurį redagavo sovietinės kultūrinės nomenklatūros šulai Kostas Korsakas, Antanas Venclova, Juozas Žiugžda, skaitome (123 p.):

„Mūsų lietuviai, labiausiai tautininkai, su klerikalais, išsižioję šaukia:

– Žydas – smarvė, žydas – sukčius, makliorius, žydas – nekrikščionis, netikėlis. Žydai – išnaudotojai, siurbėlės… Didžiausias paniekinimas žydams primetamas dešiniųjų vadovų, o paskui juos ir prastieji žmoneliai vedami. Maniau, jog taip kalba ir žydus šmeižia tik Lietuvoje, tamsesnieji žmonės Rusijoje…

Bet ir Amerikoje, matyti, ne kitaip su žydais elgiasi. Tokie pat išsitarimai: – žydai – nenaudėliai, siurbėlės… dešiniuosiuose laikraščiuose skamba.

Kas kita mes, krikščionys katalikai, arba mes, tautininkai, giriasi, – mes mylime tėvynę, už ją galvą guldome, renkame aukas, nukentėjusius šelpiame. Niekas tiek nesidarbuoja ir tiek gero nepadaro, kiek mes…

Tokie ir tolygūs pasigyrimai visoje Amerikoje skambinami. Žodžiai, lygu išpūstos pūslės, vėjo nešiojamos, barška.

Besiklausant ir beskaitant tautininkų-katalikų pasigyrimus, o žydų niekinimus, ateina man į galvą senovės atsitikimai.“

Interneto ir socialinių tinklų eroje lengva atpažinti nuo Žemaitės laikų beveik nepakitusius išsitarimus, išsiliejančius feisbuko komentarais. Tačiau informacijos „kraujotaka“ dabar visiškai kitokia. Žemaitės požiūriu, „didžiausias paniekinimas žydams primetamas dešiniųjų vadovų, o paskui juos ir prastieji žmoneliai vedami“. Bet šiais laikais vadovų klausimą reikia kelti kitaip.

Viena vertus, socialiniuose tinkluose tikslingai organizuojami tam tikro turinio srautai. Nejaugi prorusiškų tinklalapių su įsimintinais lietuviškais pavadinimais autoriai ramiai sėdės savo informaciniuose getuose ir švinks tarp prastai į lietuvių kalbą išverstų Kremliaus propagandos tekstų? Pagal išgales jie lenda į socialinius tinklus ir barsto komentarus – nelygu, koks poreikis. Užsakovui paliepus vieną dieną pavarys prieš NATO, kitą dieną kiršins etninę, rasinę ir visokią kitokią nesantaiką.

Kita vertus, pažįstu ne vieną fizinį asmenį, antisemitinių komentarų autorių, kuris nėra ribotų raiškos galimybių robotas. Jeigu toks (-ia) iškirptų sakinį iš cituoto Žemaitės straipsnio „Žydai“ (1917 m.) ir išplatintų socialiniuose tinkluose, reikėtų ilgai bylinėtis, kad skleidėjui (-ai) būtų inkriminuotas nacionalinės nesantaikos kurstymas. Išmanumas ir literatūrinė kompetencija leistų tokį (-ią) priskirti prie vadovų, kurie primeta „didžiausią paniekinimą“. Mano pažįstami fiziniai asmenys antisemitai, deja (o gal laimei?), tokios kompetencijos beveik neturi. Tad jų išsitarimus galime priskirti prie antisemitinio folkloro, kuris, jei lietuvių raštiją lygintume su stikline, nusėdęs ant dugno nuo tada, kada į stiklinę pripilta vandens. Kartu su nuosėdomis iškyla nuo antisemitinio turinio vartojimo priklausomi asmenys. Tai kultūrinės padugnės, kurių terapijos galimybės ribotos, – kreivą tiktai grabas ištiesins.

Yra tautų, kurių įvaizdis beveik visu šimtu procentų sukurtas tyčinės ir netyčinės propagandos. Luoravetlanai – nuožmi Sibiro tautelė, kėlusi siaubą kaimyninėms gentims ir rusų kolonistams. Nuo XVIII a. juos bandyta sutramdyti, tačiau rusams tai brangiai kainavo. Rusai išliejo pagiežą vaizduodami luoravetlanus visiškais kvailiais. Sovietinėje ir posovietinėje erdvėje apie juos prikurta gausybė anekdotų. Prigijo rusiškas tos itin karingos tautelės pavadinimas – čiukčiai.

Jei kokia nors tauta gauna nuo kitos į kaulus, pirmoji kompensuoja pralaimėjimą, pranašesniuosius vaizduodama kvailiais ar demonais.

Žemaitės rašinys „Žydai“ yra poleminis ir savaip didaktinis. 1917 m. Žemaitė įstojo į Lietuvos socialistų liaudininkų sąjungą. Būtų keista, jeigu ji nepolemizuotų su „mūsiškiais“ – tautininkais ir klerikalais. Žemaitė užkabina „mūsiškių“ psichologijos dugną. Toliau tekste ji primena Šaukėnų gaisrą, kada be pastogės liko daug žydų ir katalikų. Pastarieji padegėliams aukojo šykščiai, o žydų vežimų iš aplinkinių miestelių privažiavo daug. Žinoma, katalikai žydams nieko nedavė, viską suvežė į špitolę, tačiau tenai nieko nerado, nes špitolininkai buvo subėgę prie žydų vežimų, kur dosniai dalyta pagalba. „Iš visų nelaimių išsiraito lygu gyvatės“, – tokį išsitarimą į pavydaus lietuvio lūpas įdėjo Žemaitė.

O šiais laikais padugnės, net ir nebūdamos robotais, tiražuoja neapykantos išsitarimus be nuorodų į kokius nors senovės įvykius.

Gegužės 25 –26 d. Vilniuje, „Astorijos“ viešbutyje, vyko trečiasis „Laisvosios Rusijos“ forumas, į kurį suvažiavo apie Garį Kasparovą besitelkiantys opozicionieriai. Savaitė prieš šį renginį Trakų rajone vyko su Michailu Chodorkovskiu siejamos „Atvirosios Rusijos“ forumas. Taigi dvi Rusijos opozicijos frakcijos savo sambūriams kol kas mielai renkasi Lietuvą.

Arūnas BRAZAUSKAS

„Laisvosios Rusijos“ forumo (LRF) organizatoriai siekia formuoti intelektinę alternatyvą Vladimiro Putino režimui Rusijoje – idėjas ir projektus, prisidedančius prie naujos, europietiškos Rusijos kūrimo.

Pirmasis LRF įvyko 2016-ųjų kovą, antrasis – tų pat metų spalį. Šįkart buvo surengta per 10 sesijų, kuriose kalbėjo daugiau nei 40 žmonių. Tarp jų Garis Kasparovas, Andrejus Ilarionovas, Arkadijus Babčenka ir kt. Akredituota apie 300 dalyvių.

„Vis dėlto mes nesame dalis tos erdvės, kurią Kremlius visiškai kontroliuoja, – atidarydamas forumą kalbėjo jo steigėjas G.Kasparovas. – Akivaizdu, kad mes neturime tokių išteklių, kokių turi kitos opozicinės struktūros. Tačiau mes turime pranašumą – svarstome klausimus, kurie kitiems yra tabu. Mes nepriklausomi nuo vidaus konjunktūros.“

Portalui „Delfi“ jis sakė: „Tie, kurie Rusijoje užsiima opozicine veikla, turi iliuziją, kad rinkimų procesas, nors tai ir yra [režimo] mimikrija, reikalauja laikytis tam tikrų taisyklių ir nelįsti į vadinamąją draudžiamą teritoriją. O čia svarstome viską: Krymo, Rytų Ukrainos temas, apskritai imperialistinę politiką, kuri Rusijai užkerta kelią tapti normalia civilizuota valstybe.“

Oponuoja M.Chodorkovskiui

Rusijos leidinio „Nezavisimaja gazeta“ vertinimu, G.Kasparovo užuomina į opoziciją, turinčią išteklių, – akmenėlis į Michailo Chodorkovskio daržą. Kovo mėnesį G.Kasparovas stebėjosi M.Chodorkovskio straipsniu „The Wall Street Journal“, kuriame Donaldui Trumpui siūlyta pradėti dalykinį pokalbį su V.Putinu ir, kaip pasirodė G.Kasparovui, pripažinti Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją, taip pat įteisinti neutralų Ukrainos statusą – mainais už tai, kad V.Putinas atsisakytų valdžios.

Kadangi G.Kasparovo „Laisvoji Rusija“ politiškai nesutaria su M.Chodorkovskio „Atvirąja Rusija“, į LRF šįmet atvyko mažiau „Atvirosios Rusijos“ atstovų. Lietuva kol kas patogi ir vieniems, ir kitiems.

Savaitę prieš LRF gegužės 18–19 d. Trakų rajone ketvirtame Vilniaus Rusijos forume dalyvavo ir M.Chodorkovskis kartu su daugiau nei 100 pilietinės visuomenės atstovų, akademikų, politikų, žurnalistų iš Rusijos, Lietuvos ir kitų Vakarų valstybių. Vilniaus Rusijos forumas rengiamas Užsienio reikalų ministerijai bendradarbiaujant su Rytų Europos studijų centru ir Tarptautiniu rinkimų tyrimų centru nuo 2013 m.

M.Chodorkovskis tame renginyje pareiškė matąs tris Rusijos ateities scenarijus. Pirmasis – Vladimiras Putinas dalyvauja Rusijos prezidento rinkimuose kitąmet, tampa išrinktas ir pasitraukia 2024 m. ar šiek tiek anksčiau. Antrasis – jis nedalyvauja rinkimuose, tačiau iškelia įpėdinį. Trečiasis – V.Putinas lieka valdžioje iki gyvos galvos. Antrąjį variantą M.Chodorkovskis laiko optimaliu šaliai, tačiau, jo nuomone, opozicija turėtų veikti atsižvelgdama į pirmąjį scenarijų.

Komentuojantieji M.Chodorkovskio vizijas jau atkreipė dėmesį, kad jis mato Rusijos ateitį kaip Lenkijos 1989–1990 m. Sistemai atstovautų prezidentas (kaip Lenkijoje gen. Wojciechas Jaruzelskis), premjeras – opozicijai. Tuo panašumai baigiasi, nes M.Chodorkovskis nerekomenduoja opozicijai vienytis į kumštį – kad negąsdintų V.Putino režimo. Kritikai jau spėjo įvertinti M.Chodorkovskio planus kaip nerealius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2017-m

Arūnas BRAZAUSKAS

Gegužės 26 d. Zbigniewas Brzezinskis paliko šį pasaulį. Kadangi buvo Romos katalikas, tikėkimės, tolesnis maršrutas jam žinomas.

Paliktame pasaulyje veikia angelai ir demonai. Tarp jų ir būtybė, kurią pavadinime įvardijau kaip sodo kaimynę. Koks tai sodas ir kodėl kaimynė reikšminga – kiek toliau.

Posovietinėje erdvėje Z.Brzezinskis galbūt labiau žinomas nei Vakaruose. Žinomas kaip sovietinės, paskui rusiškos propagandos personažas. Ten, kur tiesiogiai veikė ir užėmė postus, kažkiek įgalinusius formuoti JAV užsienio politiką, Z.Brzezinskis buvo įtakingas, reikšmingas politologas bei politikas, o ne propagandos pasakų baubas.

Z.Brzezinskis – lenkas. Gimė 1928 m. Lenkijos diplomato šeimoje. Pats šaipėsi iš savo lenkų kalbos – atseit šneku lyg su bulve burnoje. Savo karjerą siejo su JAV Demokratų partija. 1966–1968 m. buvo prezidento Lyndono B.Johnsono patarėjas, 1977–1981 m. užėmė itin įtakingą nacionalinio saugumo patarėjo postą prezidento Jimmy Carterio administracijoje.

Tarptautinių slinkčių sąrašas Z.Brzezinskiui būnant J.Carterio patarėju: JAV normalizavo santykius su Kinijos Liaudies Respublika ir nutraukė diplomatinius santykius su Taivanu, nors išsaugojo įsipareigojimus Taivanui gynybos srityje. JAV prezidento rezidencijoje Kemp Deivide pasirašyti susitarimai tarp Egipto ir Izraelio.

1979 m. Irane įvyko revoliucija, nuverstas šachas, įkaitais paimti JAV diplomatai. Z.Brzezinskis buvo už karinį įsikišimą, kuris neleistų Irano religiniam lyderiui ajatolai Ruhollah Chomeini įsitvirtinti valdžioje. Tokiam kursui prieštaravo JAV valstybės sekretorius Cyrusas Vance‘as, atsistatydinęs po žlugusios JAV įkaitų išlaisvinimo operacijos 1980 m., kuriai jis prieštaravo. Amerikiečių specialiųjų pajėgų nesėkmė prisidėjo prie J.Carterio pralaimėjimo 1982 m. prezidento rinkimuose.

Ypatingą propagandinės neapykantos bangą jau pokomunistinėje Rusijoje sukėlė 1997-aisiais pasirodžiusi Z.Brzezinskio knyga „Didžioji šachmatų lenta: Amerikos pirmenybė ir jos geostrateginiai imperatyvai“. Būta dėl ko: Z.Brzezinskis teigė, kad nepriklausomos Ukrainos egzistavimas padeda transformuoti Rusiją. Be Ukrainos Rusija nustotų būti Eurazijos imperija, likdama vien azijietiška imperija, įsivėlusia į Centrinės Azijos konfliktus. Z.Brzezinskio požiūriu, Ukrainos nepriklausomybės praradimas turėtų tiesioginių pasekmių Centrinei Europai, nes Europos rytų pakraščio geopolitiniu atsvaros tašku taptų Lenkija.

Z.Brzezinskio oponentai tiek intelektinėje, tiek veiklos plotmėje – įvairių pakraipų akademikai ir politikai. Tačiau yra ir kita jo priešininkų rūšis: tai tie, kuriems tarptautiniai santykiai – pasakų pasaulis. JAV „raudonsprandžiai“, Lietuvos „runkelių“ atitikmuo, savo nuomonę išreiškia balsavimu. Dauguma jų apie Z.Brzezinskį nieko nežino, juolab kad ir jo pavardė nėra lengvai ištariama. Kaip rodo pastarieji prezidento rinkimai, JAV valdžios viršūnėje gali atsidurti „raudonsprandžių“ šneka besireiškiantis politikas, kurio intelekto pajėgumai kelia daugybę klausimų. Užtat „raudonsprandžio (-ės)“ atitikmuo Lietuvoje gali turėti tvirtą nuomonę apie Z.Brzezinskį, nes galvoje neišsitrynė rusiškos propagandos virusai. Toje apšvitintoje galvoje būtinai atrasi tokių veikėjų kaip Henry Kissingeris ar George‘as Sorosas vertinimų. Visi jie demonai.

Vienas mano pažįstamas turi sodo kaimynę, kuri nakčia per kelis centimetrus perkelia riboženklius, o jeigu nepatenkintieji pradeda aiškintis – išnuodija jų tujas. Jos akiratis nėra siauras. Jei sodo kaimynė tampa dar ir feisbuko drauge, nuo jos neužsiblokavusiems ima plūsti žinios apie brzezinskius, kissingerius ir sorosus, kurių tikslas – visiems kenkti. Esi apšvitinamas pagiežingomis pasakomis – tai tarsi kompensacija už sunaikintas tujas.

Ar tokio masto žmonės kaip Z.Brzezinskis turės galios, priklauso ir nuo „raudonsprandžių“. Per pastaruosius JAV prezidento rinkimus Donaldas Trumpas iš viso gavo 3 mln. mažiau balsų nei Hillary Clinton, tačiau jam užteko 110 tūkst. balsų persvaros keliose valstijose, kad užsitikrintų daugumą Rinkikų kolegijoje. Prie didžiosios šachmatų lentos prileidžiami tie, kurie išlošia balsadėžėje.

Atrodo, kad poreikis žavėtis ir lieti jausmus ties apsiverkimo riba rado nišą teatro salėse. Lietuvoje partijų suvažiavimai vyksta ne kasdien, nėra diktatūros kaip Šiaurės Korėjoje. O į spektaklius sezono metu bent jau Vilniuje galima eiti kelis kartus per savaitę. Ir po vaidinimo minutę kitą audringai paploti. Aktoriai iškviečiami nusilenkti kelis kartus. Neatsistoti lyg ir nepadoru. Likusieji sėdėti puikiai matomi. Sunkiau pastebėti, kas pirmas pašoko iš vietos. Paskui, žinoma, – visi pro duris.

Arūnas BRAZAUSKAS

Visuomenės būklę galima vertinti ir pagal ovacijas teatre. Tad ir šis redakcijos laiškas nėra aplama teatro recenzija.

Po kurių spektaklių publika neatsistoja? Ar yra spektaklių, apie kuriuos galėtume pasakyti – publika nušvilpė?

Dėl riaušių ir ovacijų kartais kalta propaganda ir viešieji ryšiai. Jei nėra intereso kurstyti aistras, jos ir nekurstomos. 2012-aisiais protestuota dėl atvežtinio spektaklio „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“. Vaidinimas karštai aptartas net Seime. Prie įėjimo į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą daužyti kiaušiniai – tiesa, į grindinį. Priežastis – spektaklyje Kristaus atvaizdas neva drabstomas, drabstomas… (praleidžiame žodį). O viename lietuvių režisieriaus spektaklyje, kuris vis dar repertuare, koja stumdomas, netgi spardomas kielikas (kas nežino – šv. Mišių taurė). Ir nieko. Ovacijos stovint po spektaklio.

Net ir nugrimuotus jaunesnius aktorius lengva atpažinti pagal tai, kad jie jausmus išreiškia riksmu ir velia žodžius. Scenoje pasirodę senosios mokyklos grandai siunčia publikai signalą – galima kitokia dikcija, kitoks intonacijų spektras. Jei vienų aktorių kalbą galima suprasti, o kitų ne – vadinasi, ir puokščių bei katučių pasiskirstymas po spektaklio galėtų atitikti meistriškumą. Plojimai galėtų būti ne tokie totalitariniai. Bet ne – visiems audringi plojimai po vaidinimo ir jokių švilpesių dėl prastos dikcijos spektaklio metu. Ar tai nėra publikos abejingumo išraiška?

Įteisinta nepasitenkinimo išraiška teatre – galima išeiti namo per pertrauką ar netgi vaidinimo metu. O tie, kurių neišjungtus telefonus išgirsta visa salė, nebūtinai protestuoja – jie tiesiog žiopli. Sporto rungtynių žiūrovai nuoširdesni – reakcija atitinka tai, ką jie mato. Kada žaidimas nepatinka – švilpia.

Teatre įdomiausia pamatyti organizuotus sirgalius, tiksliau, sirgales. Po spektaklio „Žalgirės“, kurį į Vilnių atvežė Kauno dramos teatras, fojė galėjai matyti gal tuziną ratu sustojusių moterų. Labai stilingos, kai kurios trumpai apsikirpusios. Gal krepšinio veteranės? Mat jų amžius – ne aukščiausios lygos varžyboms.

O spektaklis ne tiek apie sportą, kiek apie lesbietes. Prisimindamas veikėjas, lenkiu pirštus: viena besilaukianti kūdikio moterų šeima, viena distanciją išlaikanti trenerė, nors gal jaučia potraukį moterims, viena aistringa moterų viliotoja, kurios geismo objektas pasirodė translytis, – todėl visas spektaklis priskirtas komedijos žanrui. Dar yra gėjų: Lietuvos sporto ministras ir scenoje nepasirodantis jo asistentas.

Spektaklio vaizdo įrašas būtų puiki šviečiamoji priemonė Lietuvos gimnazijoms. Visų pirma dėl sporto komentatorių dueto. Tai šedevras, kuris reikšmingas ne vien dramos būreliams ir jų vadovams. Apskritai vertinant visas spektaklis „sukaltas“ profesionaliai. Aktorės pataiko į krepšį!

Tačiau pedagogams – nuo dėstančių higienos pradmenis iki tikybos mokytojų (nekalbant apie lituanistus) – praverstų „idėjinė“, jei galima taip sakyti, pjesės „Žalgirės“ potekstė. Tarsi kokiame Kinijos kultūrinės revoliucijos laikų spektaklyje rodomi tam tikri žmonių tipai. Iš istorinės sąvokos „socialistinis realizmas“ braukiame vieną žodį ir lipdome naują sąvoką – LGBT šviečiamasis realizmas. Nuo socialistinio realizmo skiriasi tuo, kad komedija baigiasi tragiškai: komanda, kurioje vyrauja lesbietės, žūva su visu ministru gėjumi. Didaktinio žanro atžvilgiu – lyg ir nieko baisaus. Gal visi gavo, ko nusipelnė. Tačiau nėra pozityvaus pavyzdžio – išlikusios heteroseksualios šeimos. Įdomu, kaip „Žalgires“ sutiktų Šiaurės Korėjos publika?

Gausėjant LGBT šviečiamojo realizmo meno, galbūt mažėtų jo sirgalių, nes juk yra toks dalykas kaip persisotinimas. Liktų vien totalitariniai plojikai. Kita vertus, gyvename ne Šiaurės Korėjoje. Prasta dikcija „mūsyse“ nelaikoma sabotažu, dėl to nešaudomi nei pedagogai, nei kultūros ministrai.