BFL

„Jeigu išlaikau temą du mėnesius neišvystęs jos televizijoje, ji man praranda aštrumą“, – sako žurnalistikos veteranas, vyriausias ekranuose pasirodantis TV laidų vedėjas 83-ejų Algimantas Čekuolis. Tokio žmogaus verta klausti apie amžinas, nuolat aštrias temas – karą, žiniasklaidos ateitį. O pradėti knieti nuo darbingumo paslapties.

Arūnas BRAZAUSKAS

– Kaip jūs išlaikote tokią puikią kūrybinę formą? Kokie jūsų informacijos šaltiniai? Internetas, radijas, televizija, spauda?

– Pradėkime nuo darbo sąlygų, nuo to, kad turiu gerą žmoną – Editą Sirvidytę-Čekuolienę, kuri pati yra keturių knygų autorė. Ji psichologė, dėsto universitete, kolegijoje. Mėgsta šeimininkauti ir mane atskyrė nuo bet kokių buitinių reikalų. Nors dirbu, neturiu tarnybos, į kurią privalėčiau eiti. Pradedu dirbti anksti ryte ir apie vidurdienį baigiu. Kalbu apie pasirengimą televizijos laidoms. Paskui pietauju – beje, dažniausiai su vynu. Man dar lieka 3–4 valandos spaudos ir interneto skaitymui.

– Tai aplinkybės. O ką tokiomis sąlygomis skaitote?

– Prenumeruoju du žurnalus – „Time“ ir „Newsweek“. Dar kelis lenkiškus: „Polytika“, „Wprost“, „Forum“, „Newsweek Polska“. Lenkų mentalitetas ir interesai artimi mūsiškiams. Jie labai informuoti – ypač apie Rusiją ir Ukrainą.

Kiekvienas rimtesnis laikraštis turi interneto tinklalapį. Tarp mano skaitomų – du Pietų Korėjos laikraščiai, du Japonijos, Singapūro „The Straits Times“. Beje, iš Singapūro premjero Lee Kuan Yew kažkada teko imti interviu Kanadoje, kada ten vyko Britų Sandraugos suvažiavimas, – dabar organizacija vadinasi Tautų Sandrauga, Commonwealth of Nations. Dar skaitau Brazilijos „O Globo“, Ispanijos „El Pais“.

– Turite tą pranašumą, kad pasaulyje, kuriame dominuoja anglų kalba, skaitote ir kalbate romanų kalbomis.

– Kuboje dirbau vertėju. Apie mane sakydavo: pažiūrėkite, kaip gerai jis šneka – tai kaire ranka, tai dešine. Aš ten baigiau Johno Reedo kalbų mokyklą, tik ne per dešimt dienų, kurios, kaip sako J.Reedo knygos pavadinimas, sukrėtė pasaulį, o per dvejus metus.

– Jūsų baigtų mokyklų pavadinimuose – rašytojų pavardės.

– Taip, 1953 m. baigiau Maksimo Gorkio literatūros institutą Maskvoje. Beje, įstojau ir mokiausi palyginti silpnais pažymiais. Ten supratau, kad mokėti rašyti – nedidelis dalykas. Tikra literatūra Sovietų Sąjungoje buvo neįmanoma. Gerai literatūrai būtinas konfliktas, o apie kokius konfliktus gali rašyti sovietinis rašytojas? Apie kovą tarp gero ir geresnio? Įsivaizduojate romaną apie tai?

Negalėjau, pavyzdžiui, rašydamas supriešinti smetoninės Lietuvos su sovietine. Būtų reikėję tarpukario Lietuvą šmeižti. Mano tėvai buvo mokytojai, priklausė šaulių, jaunalietuvių organizacijoms. Rašyti apie dabartį? Esu rašęs, kaip pionieriai ieškojo Jiesios upės ištakų, kad padėtų statyti Kauno hidroelektrinę. Šiek tiek juokinga.

Todėl kitą dieną po studijų baigimo, kai kiti mano bendramoksliai dar stojosi ant kojų po išleistuvių banketo, sėdau į traukinį ir iš Maskvos išvykau į Lietuvą. Bet ne į Vilnių, o į Klaipėdą. Išplaukiau į jūrą su žvejybos laivu. Nelabai patiko toks darbas ir gyvenimas, tačiau apie tą gyvenimą galėjau rašyti, kaip norėjau, – apie žmogaus konfliktus su savimi, su gamta. Iki šiol literatūrą suprantu tolstojiškai. Kaip manote, koks geriausias pasaulyje reportažas? Nesikankinkite spėliodamas. Mano požiūriu, tai Levo Tolstojaus romanas „Karas ir taika“.

– Atminty iškilo ir kitas pavadinimas – „Noriu grįžti į Kubą“.

– Tai paskutinė jūrų serijos knyga. Kai jos vertimą į rusų kalbą išleido sovietinė leidykla, mane lyg ir subarė: galima grįžti tiktai į tėvynę. Todėl rusiškai knyga vadinosi „Toli Karibų jūroje“. Po Kubos grįžau į Lietuvą. Netrukus į Vilnių atvyko žinių agentūros „Novosti“ vadovai – ieškojo darbuotojų. Jie bendravo su Antanu Sniečkumi, sovietinės Lietuvos kompartijos vadovu.

Tas ir paklausė – kokių jums reikia žmonių? Atsakymai: turi būti buvęs užsienyje ir neprisidirbęs, jeigu išgeria – kad nesivoliotų gatvėje, jeigu muša žmoną – kad ta nerėktų. A.Sniečkus paklausęs, kiek tokių reikia. Atsakymas – gal dešimties. A.Sniečkus atsakęs (man paskui perdavė jo sekretorė): „Jeigu turėčiau dešimtį tokių, tikrai žinočiau, ką su jais veikti.“

Mudu su A.Sniečkumi nebuvome pažįstami, tačiau apie mane jis žinojo. Paminėjo mano pavardę. Dirbau „Novosti“ korespondentu Kanadoje. Vėliau, kai ieškota kandidato darbui Portugalijoje, kilo klausimas, ar moku portugalų kalbą. Ne, tačiau moku ispanų. Nieko baisaus, nusprendė darbdaviai, – išmoksi.

– Ar tik ne Jules’io Verne’o „Kapitono Granto vaikuose“ geografas Paganelis vietoj ispanų kalbos išmoko portugalų, nes per klaidą pasirinko tokį vadovėlį.

– Tapau agentūros „Novosti“ biuro vadovu Lisabonoje. Portugalijoje įsirašiau į kalbų mokyklą ir mokiausi būtent portugalų kalbos. Tuo metu ten jau buvo įvykusi vadinamoji raudonųjų gvazdikų revoliucija – 1974 m. balandžio 25-ąją kariškiai nuvertė autoritarinį režimą. Saugiai jaučiausi iki kontrperversmo, kuris įvyko 1975 m. lapkritį. Kairuoliškai nusiteikę parašiutininkai tada norėjo Portugaliją nuvesti radikalesniu keliu. Man pasidarė nejauku vaikščioti gatvėmis. Maoistai buvo priešiški Sovietų Sąjungai. Gal nebūtų nušovę, portugalai nėra žiaurūs, tačiau papurtyti galėjo kaip reikiant.

Porą kartų iš tolo pamačiau vieną iš savo kalbos mokytojų. Jis priklausė maoistų organizacijai. Juos buvo galima atskirti pagal ypatingą aprangos stilių. Tos pačios organizacijos narys buvo Jose Manuelis Barroso, būsimasis Portugalijos premjeras, vėliau – Europos Komisijos pirmininkas.

Išbuvau Portugalijoje 5 metus, tačiau po ketverių jau ėmiau prašytis namo.

– Ar tapo nuobodu, kada tenai atslūgo revoliucinis įkarštis?

– Gerai gyventi, gerai uždirbti – dar ne viskas. Prie to pripranti, tačiau pradedi matyti kitus dalykus. Nėra su kuo iš širdies pasikalbėti. O kaip motina, tėvas? Broliai ir brolienės? Brolių vaikai? Kaip barokinis Vilnius, pseudoopozicinė „Neringos“ kavinė? Kartais apimdavo didžiulis tėvynės ilgesys.

Tuo metu aš Portugalijoje sėkmingai leidau žurnalą „Vida Sovietica“ – „Sovietinis gyvenimas“. Kol jis dar ėjo, metrikoje buvo rašyta: įsteigė Algimantas Čekuolis. Dalis tiražo buvo dalijama veltui: advokatų kontoroms, dantistų kabinetams ir panašiai. Žinojau Geležinkelio konduktorių sąjungą – labai kairuoliška, bet ne maoistinė, o tokia prosovietinė, ne eurokomunistinė. Pasikviečiau profsąjungos vadovą pietų. Duodu ryšulį žurnalų. Siūlau: jei prigriebiate zuikį be bilieto, duodate jam žurnalą – užsiprenumeruok, ir tiek jau to, gali važiuoti. Tas žurnalas tapo atsiperkantis ir netgi duodantis pelno. Indijoje panašų žurnalą leido milijoniniais tiražais. Kiek tai kainavo – galite įsivaizduoti.

Po kurio laiko „prisidirbo“ agentūros biuro vedėjas Madride. Reikėjo jį skubiai pakeisti. Aš atsidūriau Ispanijoje, kur mane pasivijo „perestroika“. Įsivaizduokite permainą: buvau propagandistas šalies, kurios nekenčiau. Su saldžiausia šypsena tekdavo suokti visokiausius dalykus. O dabar galėjau kalbėti, ką norėjau. Trėmimai buvo? – Buvo. Baltijos šalis prijungė prievarta? – Prievarta.

Su sovietiniu diplomatiniu pasu galėjau kalbėti panašius dalykus, pavyzdžiui, Ispanijos ir SSRS draugystės draugijos susirinkime. O ten susirinkdavo komunistai – žinoma, jiems nekalbėdavau labai tiesmukai. Tai pasiekė sovietų ambasadą, nors aš per daug neslėpiau, apie ką kalbu. Pasistengė buvę pilietinio karo dalyviai respublikonai – lakūnai, kovoję su nacių legionu „Condor“. Tačiau aš vykdžiau man iškeltą uždavinį – Ispanijos spaudoje spausdinti kuo daugiau straipsnių apie Sovietų Sąjungą. Kokių straipsnių? Teisingų. Iki „perestroikos“ aš gaudavau tuos straipsnius ir perrašinėdavau, kad skaitytojui juos būtų įmanoma suvirškinti. Spausdinau daugiau nei visoje Europos Sąjungoje. Perrašydavau ir nešdavau į laikraštį – juk kas gi spausdins kokio nors generolo 15 puslapių aiškinimą, kad Sovietų Sąjunga nenorinti pulti pirma.

Stengiausi, kad būtų aišku, ką sako tas maskvėnas, tačiau forma būdavo pakeista. Ispanijos kompartija buvo eurokomunistinė, kitaip tariant, kritiškai nusiteikusi Maskvos atžvilgiu. Jos vadovas Santiago Carrillo mane priimdavo, šnekėdavome apie Sovietų Sąjungą, ir jis visą laiką kikendavo. Klausdavau, kodėl jis juokiasi. „Turiu savų minčių“, – atsakydavo.

Susitariau su didžiausiu Ispanijos laikraščiu „El Pais“. Ar jums patinka „perestroika“? Ar norėtumėte, kad jums rašytų SSRS ambasadorius? Manęs paklausė, ar jis rašys. Einu pas Jurijų Dubininą, SSRS pasiuntinį Ispanijoje. Tas išsižiojo. Sovietų ambasadoriaus straipsniai vietinėje spaudoje – tai ne sovietinės diplomatijos tradicija. Sakau: „Mums reikia labai gerai parengti vieną straipsnį.“ Jis atsako: „Tai tu turėsi parašyti.“ Aš atsakau, kad taip ir supratau, bet jis man turės duoti pagrindines gaires, aš rašysiu – jis pataisys. Pirmą kartą porą žodžių pataisė. O laikraščio redaktorius ėmė ir išspausdino. Kitą mėnesį vėl, po mėnesio ir vėl.

Paskui J.Dubininas išvažiavo į Maskvą, į kasmetį visų sovietinių ambasadorių suvažiavimą. O tenai ima svarstyti „perestroikos“ ir Sovietų Sąjungos politikos propagandą užsienyje – Ispanijos pavyzdžiu. Diplomatai sužino, kiek straipsnių parašyta, kur jie spausdinti. Kiti ambasadoriai stebisi – sėdi, vaizdžiai kalbant, atidarę savo burnų dėžutes.

Užsienio reikalų ministru tada buvo Eduardas Ševardnadzė. Jis pasikvietė J.Dubininą į kabinetą ir sako: „Užtenka tau apelsinus valgyti, važiuosi atstovu į Jungtines Tautas.“ J.Dubininas grįžta į Madridą švytėdamas – juk karjeros diplomatas. Pabuvęs SSRS atstovu Jungtinėse Tautose, jis buvo paskirtas ambasadoriumi Vašingtone.

Kada jis išvažiavo, mane irgi iššaukė į Maskvą. Liksi čia. Bet mano šeima ten liko. Nieko – pati parvažiuos. Ir sako man: „perestroika“ – užsieniui, o ne mums. Viskas – uždarė namuose. Negalėjau išvykti į užsienį. Tada kilo idėja. Nuo 1986 m. rugsėjo 1-osios tapau „Gimtojo krašto“ redaktoriumi. Savaitraštis pradėjo „perestroiką“ Lietuvoje dvejais metais anksčiau, nei ji pati čia įsisiūbavo.

Žvelgiant į tą laikotarpį Pirėnų pusiasalyje vertėtų paminėti, kad esu apdovanotas Portugalijos Nuopelnų ordino Komandoro kryžiumi, taip pat Ispanijos ordinu „Už nuopelnus“. Apdovanotas praėjus keleriems metams nuo mano darbų tose šalyse pabaigos. Jie turėjo pakankamai laiko, kad išsiaiškintų, kas buvo kas ir kam tarnavo.

– Iš to, ką sakėte, akivaizdu, kad esate ant popieriaus išspausdinto, o ne elektroninio žodžio vertintojas. Kokios jūsų nuojautos dėl spausdinto žodžio ateities?

– Abejonių išties nekyla, bent jau man. Atvirai šnekant, nepamenu savęs neraštingo. Motina pasakojo, kad skaityti pradėjau nuo trejų metų. Kai reikėjo eiti į mokyklą, nežinojo, į kurią klasę mane leisti. O aš buvau tarsi mokyklos gyventojas. Eidama į pamokas motina neturėdavo kur manęs mažo palikti, todėl pasiimdavo su savimi. Būdamas devynerių metų ėjau į 5 klasę, mano bendramoksliai buvo dvylikamečiai. Smetoninę Lietuvą, kurioje gyvenau devynerius metus, dar kartą pažinau iš senų laikraščių karo metais.

Tyrimų duomenys, kurie teigia, kad 75 proc. skaitytojų geriau įsisavina ant popieriaus išspausdintą tekstą, man atrodo visiškai suprantami. Manau, kad knyga pranašesnė už laikraštį. Iliustruoti žurnalai blizgančiais viršeliais – kažkas tarp knygos ir laikraščio. Pavyzdžiui, „Time“ pirmuosiuose puslapiuose informaciją pateikia laikraščio stiliumi, tačiau rašo tai, ko nėra laikraščiuose. Paskui pereina prie žurnalinio dėstymo.

Popieriuje spausdintas tekstas kažkaip lengviau įsirašo į atmintį. Tam, kad įsisavinčiau elektroninį tekstą, reikia jį perskaityti 3–4 kartus. Žinoma, jeigu labai skubu, skaitau elektroninį.

Turėdamas rankose popierinį leidinį, žinai jo apimtį. Taip lengviau susidaryti teksto mentalinį planą. Būdamas skaitytojas nuo kūdikystės, žinau, kad be plano smegenys ima vargti. O elektroniniai tekstai ne visuomet sužymėti puslapiais. Mano akys protestuoja prieš elektroninį tekstą – žinoma, išskyrus laikraščius.

Nepamirškime, kad daug kas priklauso ne nuo kūrinio pateikimo formos – elektroninės ar spausdintos, o nuo autoriaus. Šią vasarą LRT ėmė rodyti daug senų mano laidų. Pirma mintis: kas dabar žiūrės ir kas pirks mano knygas? Juk įkyrėti irgi negerai. Bet štai išparduotas mano knygos „Iš ko šaiposi pasaulis“ papildomas tiražas.

– Pereikime prie klausimo, kurio negalima linksmai apeiti, kad ir kaip norėtume. Tai klausimas apie karo grėsmę.

– Ar žmonija gali išvengti karo? Daug šnekama apie islamo grėsmę. Bet žmonės kovėsi visur ir visada. Krikščionys žiauriai kariavo tarpusavy – taip pat ir dėl religinių motyvų. Prisiminkime kryžiaus žygius. Jeruzalėje kraujas tekėjo iki kulkšnių. Tačiau per vieną iš kryžiaus žygių kryžeiviai nusiaubė Konstantinopolį, kuris Stambulu tapo vėliau. Krikščionybė buvo tų karų pretekstas, įrankis, o ne tikroji priežastis. Realesnis motyvas, interesas buvo įsitvirtinti sausumos kelyje į Indiją.

Pažiūrėkime, kiek dar pasaulyje liko įtampų, nesuvestų sąskaitų, keršto priežasčių. Europoje žydus daugiau ar mažiau skriaudė nuo tada, kai jie ten pasirodė. Bet ir žydų kovotojai prieš britų kolonijinę valdžią XX a. nebuvo avinėliai. Kalbame apie arabų valstybes, tačiau juk jų sienas XIX ir XX a. nubraižė britai, prancūzai, kiti kolonizatoriai. Vadinamoji Islamo valstybė, kuri tiksliai nenusako savo sienų, – tarsi atsakas į tą frustracijos jausmą, kurio Artimųjų Rytų tautos iki šiol negali įveikti.

Vis dėlto, jeigu apžvelgsime didžiausias visų laikų teroristines grupuotes, tai bus baltųjų žmonių organizacijos – pradedant XIX ir XX a. Balkanų teroristais, baigiant airiais. Rusų teroristai, žudę caro valdininkus, – pirmosiose gretose. Rusija – valstybė, kurioje pati valdžia taiko terorą prieš savo piliečius. Tos šalies valdžia neretai nori, kad jos sienos būtų ginamos iš dviejų pusių: nuo išorės priešų ir nuo tų, kurie nori iš Rusijos pabėgti.

Visiems žinomas paradoksas: mirtini ginklai tapo taikos garantu. Tai pasakytina apie nuodingas dujas. Jų panaudojimas nebūtinai suteikia pranašumo panaudojusiai pusei. Todėl jas palyginti lengvai uždraudė. Sovietai dar Nikitos Chruščiovo laikais galėjo pagaminti termobranduolinę bombą, kuri visiškai nusiaubtų Prancūzijos dydžio teritoriją, bet neturėjo kur jos išbandyti. Branduolinio susinaikinimo pavojus tarsi sulaikė abi puses nuo neapgalvotų veiksmų.

Tačiau sovietai vis tiek brandino planą staigiu smūgiu iš Rytų Vokietijos prasiveržti iki Atlanto, užgrobti nemažas Vakarų Europos teritorijas ir padiktuoti derybų sąlygas. Nebuvo planuojama pulti Amerikos, tikėtasi užimti tokias pozicijas, kurios leistų sudaryti sau palankią taiką.

Dabartinė situacija Ukrainoje šachmatų terminais vadintina patu. Prisiminkime kitą pato situaciją – vadinamąją Karibų krizę, po kurios N.Chruščiovas turėjo patraukti sovietines raketas iš Kubos. Sovietai nusileido, bet po poros metų buvo nuverstas pats N.Chruščiovas.

Jeigu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kada nors užleis savo pozicijas Ukrainoje, po kurio laiko jį gali ištikti N.Chruščiovo likimas. Taigi dabartinė pato situacija, kurioje atsidūrė Rusija, kol kas neleidžia prognozuoti šimtaprocentinės taikos – kitaip tariant, ateitį be didelio karo.

O dėl žmogaus prigimties neturėkime iliuzijų – sutampa 98 proc. žmonių ir didžiųjų žmogbeždžionių genų. Afrikoje esu matęs, kaip du šimpanzių patinai į gabalus suplėšė trečią – patelėms kažkodėl garsiai spiegiant.

Scanpix nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS

Pavadinimas turėtų būti skliaustuose. Skliaustai datose reiškia pabaigą. Umberto Eco (1932–2016) dabar jau skliaustuose. Skirtinguose mituose dausos vis kitokios. Profesoriui Eco galima palinkėti nukeliauti į Amžinąją Biblioteką, kuri dirba be pertraukų.

Linksmoji mirties pusė – visiškai ne­aišku, kas būna po to. U.Eco tikrai gresia autoriaus teisės ženklu (c) pažymėtas nemirtingumas. Laik­menos su E.Eco pa­varde dar ilgai bus paklausios. Gal­būt ne visos jos va­dinsis knygomis.

Prie ko klijuosime „eco“

Yra dar ir tokia nemirtingumo for­­ma, kai at­radėjo ar išradėjo vardu pa­vadinamas koks nors reiškinys, geografinis objektas, matavimo vienetas. Aloi­so Alzheimerio (1864–1915) vardas sukibo su liga, kurią jis tyrė. Kaip ir Ja­meso Par­kinsono (1755–1824). Tie­sa, gali kilti nepatogumų dėl Cyrilo Northcote’o Parkinsono (1909–1993), kurio dėsniai – vadybininkų tautosakos da­lis. Pavyzdžiui, „Dvigubai mažesniam darbui reikia dvigubai daugiau personalo.“

Jau dabar į protų mūšius žengianti jaunuomenė gali susipainioti ir U.Eco palaikyti ekologi­jos pradininku, arba echoskopo išradėju. Nors U.Eco vardas ir labai populiarus, po ran­­ka neatsiranda reiškinių ar ligų, prie kurių tas vardas būtų prilipdytas.

Vis dėlto yra reiškinys, apie kurį visi prisiminė, kai U.Eco iškeliavo į Amžinąją Biblio­teką. Tai fašizmas, kuriam rašytojas ir filosofas paskyrė vieną iš savo esė. U.Eco išvardijo 14 fašizmo po­žymių. Prisimenant velionį tuos požymius im­ta linksniuoti kaip itin gilias įž­valgas. Ir įtariai žvalgytis aplinkui – kiek to fa­šizmo dar ma­tosi.

Nors U.Eco gimė fašistinėje Italijoje, matė to režimo pabaigą, tačiau savo esė jis bandė už­čiuopti tai, ką pats vadino „am­žinuoju fašizmu“, arba urfašizmu (ur-fascism). Dėl amžinybės viskas aiš­­ku, o dėl priešdėlio „ur“ – nelabai. Gal U.Eco norėjo priminti apie Uro miestą, iš kurio kilęs biblinis Abraomas.

Uras, Urukas – šių vietovių vardai at­si­­­kartoja Irako pavadinime. Taigi rašyda­mas apie urfašizmą U.Eco bandė ap­rėpti di­džiulius istorijos ma­syvus. Am-žinasis fa­­šizmas – tarsi universali vi­suomenės „ope­­­­racinė sistema“, kuria visos bendruo­­menės naudojasi nuo seniausių lai­kų. Kei­čiasi santvarkos, epochos, vyraujan­čios kalbos, o urfašistinė sąmonė išlieka.

Diagnostikos pratybos

Sunkoka tai medžiaga – svarstymai apie urfašizmą ir 14 jo požymių, 1995 m. pa­skelbti „The New York Review of Books“. Vis dėlto, kai U.Eco surašyti simptomai populiarintojų pastangomis surašomi dar paprasčiau, juos ga­­lima pritaikyti diagnostikai. Atsistoti prieš veidrodį ir pabandyti atrasti fašistą savyje.

Pabandykime ir mes. Kaip sakoma – pa­punk­­­čiui. Iliustruokime visiems suprantamais pa­vyzdžiais ir pasakymais.

1) Tradicija šventa. Žinija nesivysto.

Tarkime, tradiciškai įsivaizduojame Vy­tautą Didįjį kaip galingą, protingą vyrą. Nors nebuvo jis didelis rašto mokovas, jo vardu pavadintas garbingas Kauno universitetas. Jei atrastume liudijimų, kad Vytautas savo vadybos stiliumi ir manieromis panėšėjo į dabartinį Baltarusijos prezidentą Luka­šenką, kurio vardas Aliak­san­dras – kaip ir Vytauto krikštavardis, tokios ži­nios veikiausiai nebūtų labai populiarios. Vis tiek vyrautų tradicinis Vy­tauto įvaizdis.

2) Dabartis yra blogis.

„Nors nesu sarmatas, vis dėlto pasisakau už Vilniaus Aukštutinės pilies atstatymą. Man tai meiliau nei koks Guggenheimo muziejus, kad jį kur.“

3) Tegyvuoja iracionalumas.

Požymis tiek akivaizdus, kad ieškant įrodymų net nereikia įsijungti TV.

3) Veiksmo kultas. Intelektas kelia įtarimą.

„Kol jūs plepate, aš dirbu“, – tai bando įrodyti vos ne kiekvienas pakaltinamas politikas.

Nepamirškime ir naujausių pareiškimų apie intelektualus. Andrius Už­kalnis, kuriam bandome nustatyti diagnozę pagal 4-ąjį punktą, ne­­seniai pagyvino viešąją erdvę pats diagnozuodamas intelektualus: „Jų mėgstamiausias žo­­dis yra „ontologija“, jie niekada ne­sa­ko „me­todas“, jei galima pasakyti „me­todologija“, ne­ra­šo apie problemas, jei galima paminėti „prob­le­ma­ti­ką“, ir semiotiką jie laiko labai rim­tu mokslu: džiaugiasi tais, kas pasimeta nuo tos metafizinės masturbacijos klo­dų…“ (Ma­to­me, kad kliuvo ir se­mio­­ti­kos mokovui U.Eco.)

4) Nepritarimas yra išdavystė.

Akivaizdu – ką dar įrodinėti?

5) Rasizmas.

Žr. lietuviško feisbuko tyrus.

6) Bandymas remtis pakrikusia vidurine klase. Kitaip tariant, populizmas.

Žr. Lietuvos Respublikos Seimą.

7) Nacionalizmas ir meilė sąmokslo teorijoms.

Žr. gausius „patriotinius“ lietuviškus tinklalapius, kuriuos tvarko kitataučiai žvalgybininkai arba lietuviai beraščiai.

Priešai vaizduojami tuo pat metu ir labai stiprūs, ir labai silpni.

Tautiniai eurofobai įsivaizduoja ES kaip ga­linčią sunaikinti lietuvių tautą, tačiau nesugebančią atsispirti islamistų keliamam pavojui.

9) Pacifizmas tolygus broliavimui­­si su priešu. Gyvenimas – nuolatinė kova.

Taip – diplomatiškas JAV prezidentas Ba­rac­kas Obama atrodo skystas. Užtat Rusijos pre­zidentas Vladimiras Putinas – kietas.

10) Panieka silpnesniam.

Ieškok ten pat, kur ir rasizmo.

11) Mirties kultas.

Tačiau TV nesiūlo alternatyvų.

12) Vyriškumas. Nepakantumas lytinėms mažumoms.

Ar yra kitokia nuomonė?

13) Individas neturi teisių. Kolektyvinę va­lią reiškia tauta.

„Jeigu tu sarmatas, argi tau ne gėda kalbėti apie žmogaus teises?

14) Naujakalbė.

Pats U.Eco romane „Baudolinas“ yra sukūręs naujakalbę, tačiau apie velionį tiktai gerai, arba nieko.

Katalikiška kultūra persmelkė lenkus iki sąžinės panagių. Lechas Wałęsa „kanonizuotas“ kaip komunistinės Lenkijos saugumo agentas. Dirva ilgai rengta, vieni apsiprato ir susitaikė, kiti nekantriai laukė viešumo akimirkos.

Arūnas BRAZAUSKAS

L.Wałęsos atveju profesionalaus elektriko, legendinio „Solidarumo“ lyderio, Lenkijos prezidento (1990–1995) atviras prisipažinimas patvirtino dar 2008 m. paviešintus archyvinius dokumentus. Kaip ir kanonizuojant Joną Paulių II, nuo pirmųjų rimtų kalbų (L.Wałęsos atveju – dokumentuotų apkalbų) iki pripažinimo praėjo maždaug aštuoneri metai. Svarbu, kad įvykis nukristų it prinokęs obuolys.

Nors bažnytinės kanonizacijos ir saugumo agento liustracijos gretinimas daugeliu požiūriu rizikingas, galima pridėti du pirštus prie kepurės arba persižegnoti – taip pagerbiant Lenkijos politinio elito bažnytinę išmintį. Kam reikėjo, tas žinojo, tačiau, atrodo, neskubino įvykių. Ir tiesa pasakyta, ir šioks toks orumas išlaikytas.

Vertinant L.Wałęsos reikalus norisi nerti nuo tos istorijos kuo toliau. Per Europą persiris moralizavimo banga, o panirus į vertybinius svarstymus istoriją perprasti tik sunkiau.

Siekiant suprasti valdžios santykį su revoliucija patartina susirasti kokį nors gerai dokumentuotą pavyzdį, kuris ne vien nušviestų L.Wałęsos atvejį, bet kartu leistų pažvelgti į istorijos gelmes.

L.Wałęsos prototipų konkursui siūlau Evno Azefo (1869–1918) biografiją. Jis tiek pasižymėjo, kad raštijoje dažnai minimas vien pavarde – kaip Leninas ar Stalinas. Litvakas nuo Gardino, neturtingo siuvėjo sūnus nugyveno pavyzdinį revoliucionieriaus, kartu ir policijos provokatoriaus gyvenimą.

1893 m. Azefas pats pasisiūlė teikti mokamas paslaugas Rusijos slaptajai policijai (ochrankai). Tapęs informatoriumi, Azefas 1899 m. įstojo į Socialistų revoliucionierių (eserų) partijos užsienio organizaciją. Veiklus ir energingas Azefas apie XX a. pradžią tapo vienu iš eserų vadovų. 1903 m. sukūrė eserų Kovinę organizaciją. Jos nariai nužudė ne vieną aukštą pareigūną, tarp jų – vidaus reikalų ministrą Viačeslavą Plevę, taip pat didįjį kunigaikštį Sergejų Romanovą, Maskvos generalgubernatorių, caro Nikolajaus II dėdę.

Azefas buvo šių pasikėsinimų organizatorius, tačiau tikrasis jo vaidmuo ochrankai nebuvo žinomas, nes jis išdavė kitų pasikėsinimų dalyvius, pavyzdžiui, sužlugdė pasikėsinimą prieš carą Nikolajų II. Iš viso Azefas išdavė 17 Kovinės organizacijos narių.

1908 m. eserai Azefą demaskavo ir už akių nuteisė mirti, tačiau tarp jų jau nebuvo likę tokių, kurie sugebėtų susekti ir nužudyti provokatorių. Žlugus revoliucinei karjerai Azefas slapstėsi, nors tai jam netrukdė sėkmingai lošti biržoje. Mirė 1918 m. Vokietijoje.

Azefas buvo bene geriausiai apmokamas ochrankos informatorius, gaudavęs didesnį atlyginimą nei jo darbdaviai.

Kita vertus, jis organizavo ir tokius teroro aktus, apie kuriuos ochrankai nepranešė. Taigi jis veikė kaip tikras dvigubas agentas – apgaudinėjo ir ochranką, ir eserus.

L.Wałęsos gretinimas su Azefu – sunkiai įkandamas dalykas vien vertybinėmis kategorijomis mąstantiems žmonėms. O ir istorijos detektyvų mėgėjai gali prieštarauti. Azefas buvo teroristas, o L.Wałęsai neinkriminuojama jokia žmogžudystė. L.Wałęsos teigimu, saugumo agentui jis padėjo plauti menkas pinigų sumas.

Istorija įdomi ne paveikslėliais, o užčiuoptais dėsniais. Azefo teoremą formuluočiau taip: bendradarbiaujant su policija ir išduodant jai dalį bendražygių, galima daugiau jų išsaugoti, taip pat įvykdyti daugiau teroro aktų. Įrodymai? Paieškokime jų Vilniaus knygų mugėje.

Arūnas BRAZAUSKAS

„Reformų įgyvendinimas ir išsikeltų tikslų pasiekimas yra veikiau išimtis, o ne taisyklė. Todėl pagrindinis klausimas galėtų būti, kodėl kartais pavyksta esminės reformos“, – rašo prof. Vitalis Nakrošis kolektyvinės monografijos „Kada reformos virsta pokyčiais?“ įvade. Vieną iš reformų vangumo priežasčių mokslininkas apibūdina Europos Komisijos pirmininko Jeano Claude’o Junckerio aforizmu: „Visi mes žinome, ką daryti, bet nežinome, kaip būti perrinktiems po to, kai tai padarysime.“

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius V.Nakrošis (41 m.) apibrėžimą „politologas“ tikslina taip: „Vie­­šosios politikos tyrinėtojas.“

Savaitraščio „Veidas“ teikiamas „Mini No­be­­lis“ prisivijo dešimčių mokslinių darbų autorių po to, kada pernai jam buvo įteiktas Alenos Bru­nowskos apdovanojimas už didelę kompetenciją ir išskirtinius veiklos rezultatus viešojo administravimo srityje.

Apdovanojimą teikia Vidurio ir Rytų Eu­ro­pos viešojo administravimo universitetų bei mo­­kyklų tinklas NISPAcee, tuo pagerbdamas ir lau­­reatus, ir čekės A.Brunowskos (1941–1998) pa­­­siekimus plėtojant viešojo administravimo studijas regione.

Vyriausybės ir jų prioritetai

V.Nakrošis minėtame įvade į 2015-aisiais kar­tu su E. Barcevičiumi, R. Vilpišausku ir ki­tais TSPMI bendraautoriais iš­leistą kolektyvinį veikalą apibūdina naujųjų ES narių būklę: šalyse apstu įvairių kliūčių re­for­moms. Pasak moks­­lininko, viešosios politikos įgyvendinimas Lie­tuvoje nėra išimtis. Pavyzdžiui, nė vienas stra­teginis energetikos pro­jektas nebuvo baigtas per 15 metų iki 2014 m., kai Klai­pėdos uos­te pagaliau buvo atidarytas suskystintųjų gamti­nių dujų terminalas. Net kelios Lietuvos vy­riausybės nesėkmingai vykdė būsto atnaujinimo programą.

„Viešoji politika, angliškai „public policy“, – tai konkretūs valdžios veiksmai. Šis terminas neįprastas tarp politikų, tarnautojų, netgi žurna­listų. Mes dažniausiai kalbame apie politiką, kaip viešųjų reikalų tvarkymą, – „Veidui“ sakė V.Nakrošis.

Monografija „Kada reformos virsta pokyčiais?“ skirta Lietuvos XV Vy­riau­sy­bės veiklai. Tė­­vynės sąjungos-Lietuvos krikš­čio­­nių demokratų partijos lyderio Andriaus Ku­­biliaus vadovaujama Vyriausybė dirbo nuo 2008 m. gruodžio 9 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d. Knygoje, be teorinių dalykų, apžvelgtos daugiabučių namų renovacijos nesėkmės, valstybės tarnybos re­for­ma, as­mens sveikatos priežiūros tinklo restruktūrizavimas, aukštųjų mokyklų val­dymo reforma, Visa­gino atominės elektrinės projekto nesėkmė.

„Penkioliktoji Vyriausybė pirmąkart vyriausybių istorijoje paskelbė, kokie yra konkretūs prioritetai“, – pasirinkimą aiškino V.Nakrošis. Pa­­sak profesoriaus, mokslininkus domina, kaip už viešosios politikos fasado – Vyriausybės pro­gramos vykdoma reali politika, koks atotrūkis tarp fasado ir realios veiklos. „Pasakius, kas yra prioritetai, kartu pasakoma ir kas nėra prioritetai. Atsiranda nepatenkintų interesų grupių, ku­­rioms stinga politinio dėmesio, – aiškino V.Nak­­rošis ir konstatavo: – Maždaug nuo 2010 m. tie prioritetai kuo toliau, tuo labiau buvo at­skiedžiami. Iš esmės prioritetiškumo neliko.“

Tačiau, pasak tyrinėtojo, socialdemokrato Algirdo Butkevičiaus vadovaujama šešioliktoji Vyriausybė, kuri dirba nuo 2012-jų gruodžio, išsaugojo Vyriausybės veiklos prioritetų planavimą ir jų stebėseną.

V.Nakrošis nušviečia, kaip gyvenimo realijos verčia koreguoti veikimą: „Šių metų pradžioje viešojoje erdvėje kilo rezonansas dėl vaikų, ku­rie buvo įmesti į šulinį. Visuomenei tai darė stip­­rų įspūdį – buvo išspausdintos nuotraukos iš nelaimės vietos, tragedija detaliai aprašyta. Aš patikrinau, ar tarp prioritetinių Vyriausybės užduočių 2016-aisiais yra kova su alkoholio vartojimu, ar įvardytas darbas su socialinės rizikos šeimomis. Dokumente to nebuvo, nors tenai nurodytos 22 prioritetinčs kryptys ir net 162 svarbiausi darbai.

Į Vyriausybės darbotvarkę paminėtos priemonės įtrauktos po to. Vyriausybė pasakė: mes kuriame tarpinstitucinį veiklos planą dėl alkoholio vartojimo mažinimo. Tai geras pavyzdys, kaip greitai gali keistis Vyriausybės darbotvarkė. Pa­vie­­­niai įvykiai gali daryti įtaką politikams: jie priversti šokinėti nuo vieno klausimo prie kito. Dėl nuolat besikeičiančių aplinkybių be aktyvios lyderystės jiems būna sudėtinga išspręsti viešosios politikos problemas.

Politinių blokų sūpuoklės

Ne vien blaškymasis tarp prioritetų tampa politikos kliūtimi. Profesorius konstatuoja: viešosios politikos laukui Lietuvoje būdinga tai, kad vyksta konkurencija tarp dviejų partijų blo­kų, kuriems vadovauja atitinkamai Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) ir Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP).

V.Nakrošis teigia: „Sąveika nepakankamai re­miasi politikos turiniu. Mes turėtume konkuruoti, pavyzdžiui, kaip geriausiai spręsti aukštojo mokslo problemas, kaip geriausiai ką nors padaryti energetikos srityje. Tačiau dažnai konkuruojama, remiantis tų politinių partijų blokų santykiais – jų ankstesniais nusivylimais ar ko­kiais nors laimėjimais. Pažiūrėkime kad ir į ato­minės elektrinės projektą. 2008-aisiais LSDP įsteigė koncerną „Leo LT“, tačiau atėjus į valdžią TS-LKD „Leo LT“ buvo likviduotas ir buvo inicijuotas naujas Visagino atominės elektrinės projektas, kuris galiausiai buvo pateiktas referendumui – taip viskas ir pakibo.

Apskritai žvelgiant, priešprieša tarp konkuruojančių politinių blokų užgožia normalią diskusiją apie viešąją politiką – ką reikėtų daryti, tarkime, sprendžiant alkoholio vartojimo, smur­to šeimoje ir kitas problemas. Taigi pats diskursas labai politizuotas ir remiasi politinių blokų konkurencija.“

Kai politinė konkurencija, o ne išmanymas lemia, kas užims vieną ar kitą postą, kuriam rei­­kalinga būtent kompetencija, atsiranda va­di­namoji patronažinė sistema. Šis reiškinys 2011 m. buvo įvertintas jo ir dr. Žilvino Mar­ti­naičio sudarytoje knygoje anglų kalba „Lithua­­nian agencies and other public sector organisations: organisation, authonomy, control and performance“ („Lietuvos agentūros ir ki­tos vie­šojo sektoriaus organizacijos: sąranga, kon­trolė, efektyvumas“).

Komentuodamas knygą V.Nakrošis rašė, kad Lietuvos politinės sistemos švytuoklės prin­­cipas ir konfrontacija tarp svarbiausių partijų gali paaiškinti, kodėl Lietuvoje politizuoti ne tik įstaigų pertvarkymai, bet ir su tuo susiję vadovaujančių valstybės tarnautojų priėmimai bei atleidimai, pavyzdžiui, kada griebiamasi reor­ganizacijos norint „nuimti“ netinkamą va­dovą. Nors ir prisidengiama įvairiais „organizaciniais modeliais“, iš tiesų siekta ir siekiama „pastatyti“ savus žmones.

Pasak tyrimo autorių, Vyriausybės, kurios atė­­jo į valdžią po esminio valdančiosios daugumos pasikeitimo Seime, priėmė sprendimus dėl dviejų trečdalių organizacinių pokyčių (įs­kai­­tant įstaigų panaikinimą). V.Nakrošis ir Ž.Mar­­­ti­nai­tis tada apskaičiavo, kad vidutinis Lie­tuvos viešojo sektoriaus įstaigų amžius buvo apie 9 me­tus, o 16 šalių, su kuriomis lyginta Lie­tuva, pa­na­šių įstaigų amžiaus vidurkis siekė 32 metus.

V.Nakrošis „Veidui“ apibūdino įvairių Lie­tu­­vos politinių partijų kadrų politikos ypatumus. Pasak jo, LSDP turi nemažą kadrų rezervą ir aktyviai skiria juos į postus, TS-LKD rodo daugiau energijos šalindama iš postų politinių konkurentų paskirtus žmones – beje, į jų vietas konservatoriai neretai paskiria kompetentingus profesionalus. V.Nakrošio vertinimu, Dar­bo partijai dažnai trūksta tinkamų kandidatų į pos­tus, kurie jai tenka pagal partinius susitarimus. „Darbiečiai“ sukasi iš padėties siūlydami įmo­nių, žinybų tarnautojams stoti į partiją ir ža­dėdami už tai greitą karjerą.

TSPMI profesorius „Veidui“ sakė, kad moks­lo įstaigų bei aukštųjų mokyklų finansavimo tvarka neskatina viešosios politikos tyrimų: „Lie­tuvoje yra arti 50 aukštųjų mokyklų. Py­ragą išdalijame visiems po ploną riekelę.“

Dalis nereformuoto finansavimo eina sistemai palaikyti, pavyzdžiui, administracijos al­goms ir kitoms valdymo išlaidoms. Tačiau mokslininką stumia į priekį anaiptol ne materialiniai interesai. „Tyrimas man yra kaip de­tektyvas. Pavyzdžiui, kas nors pateikė įstatymo projektą, paskui staiga tai buvo atšaukta. Aiš­kinamės, kokie interesai paskatino tai pa­daryti. Smalsumas yra svarbiausias mokslininko motyvas“, – „Veidui“ aiškino V.Nakrošis, pel­nęs sa­vait­raščio „Mini Nobelį“.

Vitalis Nakrošis

Gimė 1975 m. sausio 25 d.

1993–1997 m. studijos VU TSPMI, bakalauro laipsnis.

1997–1998 m. studijos Londono universitete, magistro laipsnis.

2000–2004 m. doktorantūra VU TSPMI, daktaro laipsnis.

Publikacijos anglų k. 2000-2012 m. (įskaitant publikacijas su bendraautoriais): per 30 pozicijų.

Valstybės valdymo tobulinimo komisijos (Saulėlydžio komisijos) narys: 2006–2008, 2011–2012, 2013 – iki dabar.

Kelių dešimčių tyrimo bei vertinimo projektų vadovas arba dalyvis.

"Shutterstock" nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS

Valstybės valdomos įmonės – maždaug pusšešto milijardo eurų kainuojantis visaliaudinio turto gabalas – yra tvarkomos itin neefektyviai. Pasiilgusiems socializmo Grūto parke būtų galima įbrukti lankstinuką su Lietuvos valstybinių įmonių rezultatais. Gal ir paminklų Grūte reikėtų ne vien senų, bet ir naujų – sustatant į eilę valstybinio sektoriaus likimą lėmusius politikus.

Stringančią girnapusę primenanti valstybės valdomų įmonių (VVĮ) visuma, nors ir nesukuria pusės bendrojo vidaus produkto (BVP), apima daugiausia komercinės pa­skirties turto šalyje. Jo rinkos vertė 2015 m. sie­kė apie 5,5 mlrd. eurų (apskaitinė vertė bu­vo didesnė, tačiau turtas vertas tiek, kiek gauni jį pardavęs). Lietuvos valstybė buvo 134 įmonių savininkė arba didžiausia akcininkė. Jose dirba apie 40 tūkst. žmonių. Ir šitas valstybinis, t.y. vi­sų mokesčių mokėtojų, turtas buvo tvarko­mas labai šiaip sau.

Pernai gruodį „Veido“ redakcijoje diskutuota, kodėl šalies politikai iš esmės vis dar nelaiko VVĮ realiu turtu, galinčiu ir turinčiu duoti pel­no valstybei. Diskusija, kurioje dalyvavo vals­tybės žinybų, privačių investuotojų, VVĮ  at­stovai, iš­spausdinta 2015 m. nr. 49. Greta ki­tų problemų akcentuota tai, kad VVĮ valdymas politizuotas, įmonių valdybos silpnos – jose mažai nepriklausomų narių, kurie nėra vals­tybės tarnautojai. VVĮ atlyginimai, ypač va­do­vų, vargiai gali konkuruoti su privataus sektoriaus algomis.

Ieškant pasaulyje valstybinio sektoriaus tvar­kymo gerųjų pavyzdžių tenka pripažinti, kad svar­bu ne vien schemos, algoritmai, sistemos. Be­­­ne svarbiausias veiksnys – politinė valia. Be jos bet kokia kompetencija skęsta pelkėje.

Valstybinės įmonės siaubo istorija

Apie socialistinės santvarkos neefektyvumą prirašyta galybė knygų ir straipsnių, pastatyta filmų. Vienas kitas istorinis pavyzdys grąžins mus į „rojų“, kuriame didesnę dalį ūkinės veiklos vykdo valstybė.

Įsivaizduokime šalį, kurioje veikia vienintelė telekomunikacijų bendrovė – be, abejo, valstybinė. Nors kraštas kažkiek kompiuterizuotas, visi telefono abonentų sąrašai kažkodėl saugomi popieriuje (valdžiai atrodo, kad popierines laikmenas lengviau apsaugoti nuo gaisro nei elektronines nuo išsimagnetinimo).

Telefonais toje šalyje sunku naudotis, nes tinklas perkrautas. Gal todėl valdžia neskuba – naujo stacionaraus telefono įvedimo reikia laukti iki trijų mėnesių. Tarpmiestinis telefono skambutis kartais suskamba tik po 20 min. nuo užsakymo. Skambučių tarifai vienodi visu pa­ros laiku. Telefonų aparatus pardavinėja viso la­­­bo viena valstybinė įstaiga – ta pati telefonų ben­drovė. Aparatai dviejų spalvų – juodi ir bal­ti, kitokių nėra. Telefono numerį galima su­rink­ti tiktai disku, nes mygtukinių aparatų reikia parsivežti iš užsienio. Bet ar jie veiks?

Prisimenantieji sovietinę Lietuvą nusišyp­sos dėl greitai slenkančios eilės – juk telefono įvedimo tereikia laukti tris mėnesius! Ir pridurs: jūsų aprašytoji Šiaurės Korėja be mo­biliųjų telefonų – ne tokia jau baisi šalis.

Tačiau vaizdelis pateiktas ne iš paskutinio komandinės ekonomikos bastiono. Tik juodais ir baltais telefonais kažkada prekiavo vienintelė Naujosios Zelandijos telekomunikacijos bendrovė.

Prieš tapdama valstybės valdymo pavyzdžiu likusiai žmonijai (įskaitant ne pačius blogiausius jos atstovus – Lietuvos valdininkus), Naujoji Zelandija įrėžė ir kitokį istorinį pėdsaką – neefektyvų valstybinį sektorių. Te­le­ko­munikacijos ten buvo apsaugotas protek­cio­nistiniais įstatymais – kad tiktai privatus verslas nekištų nosies į valstybės kontroliuo­jamą sritį. „Perestroika“ ten prasidėjo apie 1984-uo­sius, maždaug tuo pačiu laiku is­toriškai pir­mojoje komunistinėje valstybėje So­vietų Są­jungoje prabilta apie reformas, ga­liausiai at­vedusias prie blogio imperijos žlugimo.

Maždaug po 20 metų ėmė skaičiuoti

Nepriklausomos Lietuvos valstybinis sektorius netrukus po SSRS subyrėjimo panėšėjo į girnapusę, kadaise paskandinusią sovietinę santvarką. Premjeru būnant Bro­nislovui Lu­biui (vadinasi, ne vėliau kaip 1993 m. ko­vą), į spau­dos konferenciją susirinkę žurnalistai bu­vo nustebinti, kai prie mikrofono ėmė verž­tis keli valstybinių įmonių direktoriai.

Žurnalistų teisėmis jie norėjo pranešti prem­­jerui, kad negavusios valstybės paramos jų įmonės bankrutuos. Ir neišmaniam stebėtojui tapo aišku, kad B.Lubys, pats pramonininkas, kai kurių direktorių neskuba prisileisti dėl, matyt, vienintelės priežasties – gaus audienciją ir prašys pinigų. Valstybė jau ėjo tokios naštos lengvinimo keliu – vyko privatizacija.

Maždaug po tuzino metų nuo aprašyto epizodo vis dar neatrodė, kad sunkios valstybinio sektoriaus girnos sukasi lengviau. Iš 2009-aisiais paskelbtos Valstybės kontrolės ataskaitos aiškėjo, kad nemažai kontrolierių pastangų surijo bandymai susigaudyti ir suskaičiuoti. VĮ Registro centro pateikta informacija nesutapo su kitų institucijų pateiktais duomenimis, kon­kre­­čių įmonių duomenys ne visuomet buvo tiks­­­lūs. Kontrolieriai apibendrino: „Tai, kad ins­titucijos pateikia skirtingą valstybės įmonių skaičių, rodo, kad savininkas (valstybė) neturi pa­kankamos, tikslios informacijos apie valdomas valstybės įmones.“

Išties, Registrų centro duomenimis, 2008-12-01 buvo 125 VVĮ, o Valstybinės mokesčių ins­pek­­cijos duomenimis, 2008-12-31 tokių bu­vo 112. Kontrolieriai patys suskaičiavo 108 įmo­nes.

Ataskaitoje teigiama, kad 2006–2008 m. valstybė skyrė apie 350,0 mln. Lt (pagal dabartinę apskaitą – maždaug 100 mln. Eur) VVĮ turtui įsi­gyti. Kontrolieriai vardijo tokio „maitinimo“ pa­sekmes: valstybė negauna grąžos mokesčių pavidalu, nes tos lėšos apskaitytos kaip dotacijos, taip pat nedidėja įmonės savininko kapitalas, nuo kurio mokamas valstybės turto naudojimo mokestis. Kontrolieriai konstatavo, kad apie kai kurias įmones nėra patikimų duomenų, ko­kios vertės turtas valdomas patikėjimo teise.

2010 m. pirmą kartą paskelbta valstybės valdomo komercinio turto apžvalga atskleidė, kad daugumos VVĮ veiklos rezultatai buvo prasti, o įmonių finansinė kapitalo grąža 2009 m. siekė vos 0,1 proc. – tai gerokai mažiau už ES valstybinių įmonių vidurkį ir vidutinę kapitalo grąžą Lietuvos privačiame sektoriuje, kuri tada siekė apie 9 proc.

2013 m. duomenimis, VVĮ  nuosavo  kapitalo  grąža,  parodanti,  kaip  efektyviai  naudo­ja­mas  įmonės  turtas,  sudarė  2,7 proc. Šis  ro­­dik­­­lis  buvo  5  kartus  žemesnis nei geriausią  įm­o­­­­nių valdymo  praktiką įgyvendinančio­se vals­­­­ty­bė­se, pavyzdžiui,  Švedijoje, Nor­ve­gi­joje. Nuo Eko­nominio bendradarbia­vimo ir plėtros organizacijos (EBPO) vals­tybių vidurkio lietuviškas rodiklis atsiliko tris kartus.

Nykštukinis centras

2010 m. pradėta VVĮ pertvarka. Iki 2012 m. birželio Vyriausybė patvirtino du esminius dokumentus – vadinamąsias Skaidrumo ir Nuosavybės gaires. Buvo numatytas VVĮ valdymo koordinavimo centro (VKC) įkūrimas.

2012 m. rugsėjį įkurtas VVĮ valdymo ko­ordinavimo skyrius Valstybės turto fonde, atliekantis VKC funkcijas. Laikinai einantis pareigas VKC vadovas  Deividas Gabulas išvardijo „Veidui“ tos įstaigos atliekamus darbus:

– VVĮ finansinių rezultatų ir efektyvumo vertinimas;

–  įmonių strateginių planų vertinimas, jų įgy­vendinimo stebėsena;

–  kandidatų į VVĮ valdybų nepriklausomus narius kompetencijų vertinimas, pavardžių duomenų bazės sudarymas (turimi omeny potencialūs valdybų nariai, kurie nėra valstybės tarnautojai);

– metodinių rekomendacijų rengimas, naujų teisės aktų iniciatyvos, Vyriausybės ir Ūkio ministerijos konsultavimas dėl susijusios politikos formavimo;

– Vyriausybės ir ministerijų konsultavimas dėl VVĮ valdymo, VVĮ konsultavimas dėl veiklos ir gerosios valdymo praktikos įgyvendinimo, naujų verslo planų pagrįstumo vertinimas, Vyriausybės ir Finansų ministerijos konsultavimas dėl dividendų išmokėjimo.

Esant tokiam įspūdingam funkcijų sąrašui ga­lima tikėtis ir gausaus bei labai kvalifikuoto ko­­lektyvo. VKC darbuotojų vis dar nedaug, to­dėl galima spėti, kad jų darbštumas ir kvalifikacija pranoksta vaizduotę. Neskaitant VKC vadovo Dainiaus Velykio, kuris dabar JAV studijuoja pagal verslo administravimo magistro (MBA) programą, VKC šiuo metu dirba 6 (šeši!) žmonės. Pasak D.Gabulo, pernai liepą jų buvo trys.

Palyginimui: peržvelgus VšĮ „Versli Lietu­va“ darbuotojų sąrašą, jų galima iš akies su­skaičiuoti apie 50. Savo misiją „Versli Lietuva“ apibrėžia taip: „Padėti konkurencingiems verslams kurtis ir plėstis Lietuvoje, eksportuoti teikiant mokymų, konsultacijų ir verslo partnerių paieškos paslaugas…“ Ar visos Lietuvos VVĮ veiklos koordinavimo misija reikalauja mažiau žmogiškųjų išteklių? D.Gabulo teigimu, VKC analogas Izraelyje samdo apie 70 darbuotojų (neskaitant aptarnaujančio personalo).

Kad ir kokie kvalifikuoti specialistai būtų su­­bur­ti į darnią komandą, jų balsas į dangų neis, jei­gu įstaiga nebus nepriklausoma, neturės įgalio­­jimų ir autoriteto. VKC, į kurio funkcijas įei­na patarti Vyriausybei dėl tokių gigantų kaip AB „Lietuvos geležinkeliai“, AB „Lie­tuvos energija“ mokamų dividendų valstybei, šiuo me­tu tėra nedidelis Valstybės turto fondo padalinys.

Svetimieji „išvaduotojai“

Kartu su sovietine okupacija užmarštin nu­keliavo tostas, pasibaigiantis fraze: „Tad išgerkime už sovietų valdžią, kuri panaikino visas šias nesąmones.“ Vargu ar šiais laikais atsiras panašus tostas, prasidedantis valstybinės vadybos blo­­­­gybių vardijimu ir pasibaigiantis pagarbinimu: „Tad išgerkime už EBPO, kuri verčia mus taisyti nesąmones.“ 2012 m. Lietuva atnaujino prašymą įstoti į šią organizaciją. Narystės siekis tapo stimulu gerinti VVĮ valdymą.

D.Gabulas glaustai priminė EBPO rekomen­dacijas dėl VVĮ:

– didinti nepriklausomų VVĮ valdybų narių skai­čių;

– stambinti įmones (pavyzdžiui, kelių, miš­kų);

– EBPO rekomenduotas valdymo gaires padaryti privalomas visoms VVĮ (pavyzdžiui, visur taikyti tarptautinius apskaitos standartus);

– stiprinti VKC, plėsti jo galias, didinti finansavimą.

Finansų viceministras Gediminas Onaitis „Veidui“ sakė: „EBPO rekomendacijos patvirtina ir sutvirtina tai, ką iki šiol žinojome ir ką Fi­nansų ministerija yra ne kartą išsakiusi Vy­riausybei. EBPO išvados tik įrodo, kad mes bu­vome teisūs.“

Kvalifikuotų ekspertų teisumas dar nereiškia, kad jų rekomendacijos bus įgyvendintos. Ga­tavų gerosios praktikos pavyzdžių pasaulyje pil­­na. Matyt, ne jų stoka yra neefektyvumo prie­­­žastis.

Politinės kultūros keistenybės

Kodėl Rusijos „Gazprom“, kurio finansiniai ro­dikliai nežiba, nors kontrolinis akcijų paketas priklauso valstybei, nesitvarko kaip valstybinė Norvegijos įmonė „Statoil“? Matyt, daug kas priklauso nuo pačios valstybės. Norvegija – de­mokratinė šalis, o Rusijos santvarka yra klep­­tokratija – vagių valdžia.

Besižvalgant gerosios praktikos pavyzdžių verta dar kartą prisiminti Naująją Zelandiją. Ša­lies sėkmės istorija tapo intelektinio eksporto dalyku.

Tolimųjų salų pasiekimų legenda prasideda jau papasakotu įvadu apie telekomunikacijos baisybes. Apie 1984-uosius stagnuojančią šalį ėmėsi reformuoti kairioji Leiboristų partija. Kai ji pralaimėjo rinkimus, estafetę perėmė de­ši­nioji Nacionalinė partija. Taip jungtinėmis pa­jėgomis buvo sukurtas dabar jau visame pa­saulyje išreklamuotas Naujosios Zelandijos ste­buklas.

Vadovėliuose apdainuoti Naujosios Zelan­di­jos makroekonominiai pasiekimai: telekomunikacijos sektoriaus privatizavimas; valstybinių miškų valdymo reforma; darbo rinkos li­be­ralizavimas. Makroekonominės reformos tolimose salose pavyko todėl, kad konkuruojančios politinės partijos iš esmės vykdė tą pačią programą, o ne griovė, ką prieš tai buvo sukūrę politiniai konkurentai.

Yra vienas „bet“, dėl kurio kyla abejonių, ar Naujoji Zelandija kam nors Lietuvoje reikalinga kaip sektinas pavyzdys, o ne vien kaip turizmo kryptis. Dar iki valdymo reformų Naujosios Ze­landijos valdininkija buvo minimaliai ko­rum­puota ir laisva nuo partijų patronažo – tiesio­ginio kišimosi per savo statytinius.

Susimąstyti apie politinių tradicijų svarbą verčia Naujosios Zelandijos vieta verslo laisvės in­dekse, kurį skaičiuoja „Heritage Foun­da­­tion“.

Naujoji Zelandija jau daug metų yra viena laisviausių šalių. Šįmet ji užėmė trečią vietą po Honkongo ir Singapūro. Pagal demokratiškas anglosaksų tradicijas besitvarkančią Naująją Zelandiją lenkia autoritariški miestai, kuriuose dominuoja kinai. Honkongas priklauso ko­munistinei Kinijai, šios teritorijos atžvilgiu deklaravusiai šūkį „dvi santvarkos – viena valstybė“. Singapūras yra „demokratūra“ – valstybė, ku­rią keli dešimtmečiai iš eilės valdo ta pati partija.

Kodėl su minimalistine socialinės apsaugos sis­tema išsiverčianti Kinija regimai geriau tvarko savo valstybinį sektorių nei skolose ir iš­pūstose pensijose besimaudanti Graikija? Tai klausimai sociologams ir istorikams.

Itin žemą žiniasklaidos laisvės reitingą tu­rintis Singapūras tam tikrais istorijos tarpsniais vadintas diktatūra vardan plėtros. Grai­kijoje nėra diktatūros, bet nėra ir plėtros – šalis suka ratus apie neišmokėtas užsienio skolas.

Galima manyti, kad diktatūros vardan plėtros analogas Naujojoje Zelandijoje buvo partijų susitarimas dėl reformų tęstinumo. Ban­dant numatyti, kokie veiksniai nulems VVĮ valdymo reformos Lietuvoje sėkmę, ranka siekia taurės – norisi kartoti: „Tad išgerkime už EBPO ir kitas tarptautines institucijas.“

Žinant Lietuvos politinę tradiciją vidiniai veiksniai išsakomi aprašinėjant juos klaustukais. Politinių? Jėgų? Tvarus? Susitarimas? Lie­­­tuvoje?

Diskusija „Veido“ redakcijoje, 2015-ųjų gruodis

l Finansų viceministras Aloyzas Vitkauskas: „Dalies įmonių pardavimas būtų racionalus. Esame ap­skai­čiavę, kad būtų optimalu, jei sko­­lintos lėšos sudarytų 53 proc. ben­­drovės kapitalo. Palyginimui: šis rodiklis visose VVĮ 2013 m. siekė tik apie 15 proc., o 2014 m. – 22 proc.“

l Ūkio viceministras Gediminas Onaitis: „Didesnis privataus kapitalo naudojimas, aktyvesnis skolinima­s­is – patraukli galimybė, o dides­nių dividendų mokėjimas – naudingas.“

l „Lietuvos energijos“ vadovas Dalius Misiūnas: „Žodis „privatizacija“ baisus tik todėl, kad tai susiję su bloga patirtimi – pardavimu už grašius.“

„Turime prastų privataus valdymo pavyzdžių, kompromituojančių patį liberalizmą. Bet jei nėra gero reguliavimo (o valstybinis reguliatorius, palyginti su verslininku, dažniausiai būna silpnesnis), tai jau problema.“

l Prezidentės patarėja Lina Antanavičienė: „2014 m. valstybinių įmonių kapitalo grąža siekė 3 proc. ir buvo triskart mažesnė nei EBPO vidurkis.“

l Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis: „Jei valstybė, kaip savininkas, trenktų kumščiu į stalą ir pasakytų, kad turi būti tiek ir tiek dividendų, jų ir būtų.“

l „INVL Asset Management“ fondų valdytojas Vaidotas Rūkas: „Manau, kad beveik viskas galėtų priklausyti privačiam sektoriui. Reguliuoti ir prižiūrėti yra paprasčiau, nei turėti ir daryti.“

„Kada politikai valstybės valdomas įmones ims vertinti kaip realų turtą?“, „Veidas“, 2015 m. nr. 49

Tarp istorinių įvykių negali būti konkurencijos – juos skiria laikas. Bet kiekviena epocha ir jos dokumentai perduoda savą žinią. Vasario 16-oji piliečių atmintyje sukibusi su 1918-aisiais. Tądien dažniau prisimename Nepriklausomybės Aktą, kurį paskelbė Lietuvos Taryba, o ne Minaičių kaime 1949 m. vasario 16 d. priimtą Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaraciją.

Kokią žinią 2016-aisiais gauname iš 1949-ųjų? Deklaracijos originalas išliko – kitaip nei autentiškas Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Aktas. Ir Deklaracijos faksimilė – fotografinis vaizdas internete randamas šiek tiek lengviau ir greičiau nei citatų kopijavimui tinkamas tekstas. Gali pasirodyti, kad Deklaracija vertinga kaip paminklas, o ne kaip darbinis dokumentas.

Archyviniame Deklaracijos lakšte akį patraukia tai, kas greta mašinraščio parašyta ranka. Signatarų parašai: Vytautas, Faustas, Kardas, Merainis, Naktis, Užpalis, Vanagas, Žadgaila.

Įspūdingi slapyvardžiai. Minint signatarus norisi išsaugoti jų vardų paslaptis. Tylos minutė tvenkiasi ir todėl, kad 1949-aisiais tylėti buvo gyvybiškai būtina patiems partizanams.

1999-aisiais Seimas pripažino Deklaraciją Lietuvos valstybės teisės aktu. Todėl ir signatarų tapatybė nekelia juridinių keblumų. Jų veikiausiai kiltų, jei, pavyzdžiui, apie signatarą Naktį žinotume ne ką daugiau nei apie didžiojo kunigaikščio Gedimino dvariškį Liesį.

Palikime pavardes protų mūšių dalyviams, pažvelkime, kas buvo už vardų. Lietuvos kariuomenės kapitonas, penki mokytojai, du mokslus nutraukę studentai. Apie juos rašiusių istorikų pastaba: iš tų aštuonių vyrų biografijų nematyti, kad kuris nors iš jų nepriklausomybės metais būtų buvęs bent arti valdžios.

Valdžia jie tapo išėję į mišką. Visų pirma – sau valdžia. Lietuvos partizanų pastangos palaikyti būriuose karinę drausmę, pagal išgales tvarkingas uniformas – pakartota žinia apie tai, kad valstybė pirmiausia yra organizuota ginkluota jėga. Tai visuomenės mokslų abėcėlė. Kitas dalykas – kiek partizanų valdžia iš tiesų siekė ir aprėpė, kaip ir kieno atžvilgiu jie tą valdžią įtvirtino.

Polemizuodami su populiariu teiginiu, kad šautuvas gimdo valdžią, sakytume, jog šautuvas gali priversti paklusti. Tai būtina valdžiai įtvirtinti, tačiau valdžia kuriama pagal tam tikrus principus, o iš šautuvo tie principai savaime nestyro. Ir vadinamosios Islamo valstybės kovotojai, ir JAV jūrų pėstininkai ginkluoti, tačiau atstovauja jėgoms, kurių principai nesuderinami.

1949-ųjų Deklaracija yra valstybės Konstitucijos metmenys. Jos 14-asis punktas:„Lietuvos valstybės atstatymas, ligi Seimo bus priimta ir paskelbta žmogaus laisvės ir demokratijos siekimus atitinkanti valstybės konstitucija, vykdomas pagal šioje Dek­laracijoje paskelbtus nuostatus ir 1922 m. Lietuvos Konstitucijos dvasią.“

Vytautas, Faustas, Kardas, Merainis, Naktis, Užpalis, Vanagas, Žadgaila – šiuos slapyvardžius išvedžioję žmonės pasirašo po modernios valstybės atkūrimo siekiais.

Jie pasirašė ir po 17-uoju punktu, kuris gali būti pritaikytas jiems patiems: „Asmenys, bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos Teismą.“

Ir tas teismas vyksta – bent jau istorinis. Per 1941-ųjų Birželio sukilimą signatarai nesėdėjo rankų sudėję, ir jų biografijos akylai naršomos.

BFL

Arūnas BRAZAUSKAS

„Suprasčiau – parašyti apie knygą. Bet dar ir apie šaršalą dėl jos? Ypač kada šaršaluoja to meto tikrovės neragavę. O juk į kiekvieną kitoks šautuvas buvo atsuktas ir kitokia patirtis. Laikykis“, – atsakydama į mano viešą žinią, kad recenzuoju Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“, parašė Aldona Ž., Sibiro tremtinė. Laikytis palinkėjo ir žinomas politologas, dėl atstumo ir kitų aplinkybių negalėjęs man išsamiai pakomentuoti R.Vanagaitės kūrinio.

Pervertęs knygą supratau, kad išties reikia laikytis. Tačiau ne rūsčius išbandymus atlaikyti, o bandyti įsikibti į kokią nors nuvažiuojančio traukinio rankeną. Gal tai irgi išbandymas, bet reikia tyčia labai norėti, kad, prabilęs apie R.Vanagaitės (g. 1955 m.) kūrinį, pakliūtum po traukinio ratais. Žinoma, traukinys virtualus, ir važiuoja jis viešojoje erdvėje. Todėl nuorodos į susirašinėjimą feisbuke neatsitiktinės.

Greitai suvokiau, kad tolstančią R.Va­nagaitę galiu vytis, vaizdžiai kalbant, „savomis transporto priemonėmis“. Paban­džiau prisiminti, ką esu rašęs „žydų klausimu“. Byla pasirodė neplona. Esu ėmęs interviu iš Žydų kultūros tyrimų instituto YIVO vykdomojo direktoriaus Jonathano Brento, kalbinęs Holokausto tyrinėtoją Jill Vexler, svarstęs apie žodžio „neva“ pasekmes vieno istorijos daktaro karjerai. Apsikrovus tokia „amunicija“, sunku nusitverti R.Vanagaitės – trukdo nuosavas archyvas.

Todėl ir „Mūsiškių“ recenzija (taip vadinkime šį tekstą) panaši į šūkaliojimą, kuris sklinda iš drezinos, dardančios paskui R.Vana­gaitės vagoną.

Apie savo planus aptarti knygą parašiau FB, kad palengvinčiau darbą – sulaukčiau komentarų. Derlius buvo gausus, tačiau užduotis dėl to nepalengvėjo. Komentarai tik sustiprino tolstančio traukinio įspūdį. Palyginimas neturėtų kelti nevilties: jei traukinys pro tave prašvilpė, yra stotelė, į kurią jis atvažiuos, nes ten ir veža krovinį. Kur ir kam?

Knyga perkama, leidykla turėtų būti patenkinta. Ar patenkinti skaitytojai? Bet ši knyga parašyta tam, kad dalis skaitytojų būtų labai nepatenkinta. Šiuo požiūriu knyga vykusi. Kokia jos turinio kokybė?

Nei vadovėlis, nei naujienų rinkinys

Tomas Čyvas rašo: „Kad lietuviai svariai dalyvavo Holokauste, tiek žudydami, tiek vogdami nužudytųjų turtą – faktas, kuris man, kaip ir daugumai ne urve gyvenančių žmonių, žinomas seniai, neskausmingai išsitaria (nors ir nėra malonus), kažkaip dėl to nesu netekęs jokių draugų. Kokiame zoologijos sode reikia gyventi ir bendrauti, kad taip nutiktų – klauskite R.Vanagaitės, kuri pasiekė ko norėjo – yra dėmesio centre.

… už reklaminę kampaniją ir savęs sureikšminimą bei sušventinimą – rašau dešimtuką. Už knygą – nežinau. Kada nors paskaitysiu – pasakysiu. Už drąsą nerašau nieko, nes visi, kas nėra idiotai, supranta, jog bijoti tikrai realiai nėra ko.“ („Žmogus parašė knygą – na ir kas?“, valstietis.lt, 2016-01-27)

Bet ir vadovėliuose nieko naujo. Ar naujienų stoka, žinomų dalykų kartojimas reiškia nesėkmę? Gal nesėkmė yra vadovėlių nebuvimas?

Iš Lietuvos žydų litvakų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky pareiškimo: „Lietuvos žydų istorijos, kurią sunaikino Holokaustas, nė viena Lietuvos Vyriausybė taip ir neišdrįso įtraukti į mokyklų švietimo programas. Daugelis pažadų taip ir liko tik projektais.“ Pirmininkė nurodo vasario 1 d. išplatinto pareiškimo aplinkybes: „Prieš kelias dienas paminėjus Tarptautinę Holokausto dieną, Lietuvoje vėl įsiplieskė diskusijos Holokausto tema.“

Pareiškime R.Vanagaitė nepaminėta nė karto, nors diskusijos užvirė būtent dėl jos knygos. Kokie dar priekaištai jai? Ausylas tyrinėtojas nuomones graibys ne vien iš FB, bet ir prie šeimyninių pietų stalo.

„Ėjau su drauge miškeliu. Pamatėme kelio rodyklę. Parašyta, kad ten sušaudyta aštuoni tūkstančiai žydų. Atrodo, tiek. Užrašas nutriušęs. Labai liūdna pasidarė. Kas turėtų prižiūrėti? Savivaldybė? Vanagaitė teisi – daugybė žydų kapinių apleista. Bet ji primena piktai. Tai kiršina. Kapinės būtų greičiau sutvarkytos, jeigu daugiau žmonių dėl to apgailestautų. O tokie Vanagaitės priekaištai tik pykdo.“

Sutinku, kad daugiau pasiekia ne tie, kurie nuolat vis ko nors pasigenda iš aplinkinių ir dėl to jiems primena. Įkyrumas – ne pati geriausia manipuliacijos priemonė. Reikia sužavėti užduotimi. Ragintojai pralaimi tokiems kaip Tomas Sawyeris, kuris sugundė draugus už jį atlikti nuobodų darbą – nubalinti tvorą, ir jie dar primokėjo už malonumą.

Kita vertus, jūs valotės dantis veikiausiai ne todėl, kad jums apie tai primena. Naudojame dantų pastą dėl savęs, o ne dėl raganos darželio auklėtojos, kankinusios vaikystėje. Taigi priekaištai R.Vanagaitei dėl blogos pedagogikos nereiškia, kad jos nušviečiamos temos nesvarbios.

Gal R.Vanagaitės knygoje primeluota? Žinoma, galima apgailestauti, jei ten bus atrasta falsifikuotų faktų, tačiau kas dėl to kenčia? Ir gera, ir bloga reputacija dirba autorės naudai – tokie skandalingos raiškos komerciniai dėsniai. O akademiniai istoriniai tekstai tam ir rašomi, kad būtų nuolat kritiškai vertinami. Juolab neakademiniai – kaip „Mūsiškiai“.

Autorė cituoja tai, ką pasakė nacių medžiotojui Efraimui Zuroffui: „Puolate Lietuvą, tai gal atsisėskime į mano automobilį ir pervažiuokime Lietuvą, pakalbinkime žmones, pažiūrėkime, kas teisūs. Nes aš nežinau.“ („Surinko įrodymus, kaip iš tiesų žudėme žydus: nuo R.Vanagaitės nusisuko giminės ir draugai“, delfi.lt, 2016-01-26)

Atvirumas – kartais pavydėtinas bruožas. R.Vanagaitė prisipažino, kad savo tyrimus pradėjo kaip diletantė. Šį dalyką prie pietų stalo pakomentavo ta pati savaitgalinių vaikštynių mėgėja, kurią nuliūdino apšepusi lentelė su nuoroda į masinių žudynių vietą: „Žinok – tam, kad suprastumei kokią nors labai painią sritį reguliuojančius norminius aktus, reikia maždaug trejų metų. Tada gal būsi kietas. O tie, kurie iškart kurpia rekomendacijas, prirašo nesąmonių.“

Savų nesąmonių baimė – stiprus auklėjamasis veiksnys. Ypač tai jaučia apdairūs tinklo senbuviai, įvaldę nesąmonių rašymo meną (meistrystė auga apsijuokiant – nors ne visus tai ugdo).

Troliai ir legendos

FB pastebėjęs, kad nuo vaikystės pažįstamas žmogus, dabar gyvenantis Izraelyje, būtent iš mano paskyros paėmė ir pasidalijo cituoto T.Čyvo straipsnio nuoroda, iškart parašiau tam draugui, kad būtinai pasidalysiu ir šiuo straipsniu. Suprask – greta T.Čyvo nuomonės yra ir maniškė.

Iš to seno draugo kažkada išgirdau liudijimą: „Mano giminaičiai 1941 m. traukėsi iš Kauno. Jie sutiko toli prasiveržusį vokiečių būrį. Vokiečiai netrukdė judėti toliau. Jie suprato, kad bėga žydai, ir perspėjo, kuriuo keliu nevažiuoti, nes galima sutikti ginkluotų lietuvių – tie žydus sušaudys.“

Įterpsiu lyg ir šalutinį dalyką. Šia „įklija“ tikrai nenoriu nusukti kalbos į šoną. Citata: „Kai kas mano, kad tikslusis žinojimas bus minties vainiku, tačiau teisingiau būtų sakyti, kad mintį vainikuos legenda… Neteisinga manyti, kad legenda priklauso pamėkliškai senovei.“ Nenorėdamas palikti be darbo protmūšių rengėjus, neatskleisiu šaltinio, juolab kad tai ne Adolfo Hitlerio „Mein Kampf“. Ištraukėlės autorius nori pasakyti, kad pasakojimas (naratyvas) yra minties viršūnė. Prasmės perteikiamos ne sąvokomis, o siužetais.

Įsivaizduokime, kad liudijimas apie bėgimą iš Kauno yra kokio nors pradinio naratyvo variantas. Kokia buvo tikrovė, vargu ar sužinosime. O keičiant detales galima prikurti gausybę siužetų su skirtingais vertybiniais, moraliniais akcentais.

Įsivaizduoju dvi legendas, sukurtas pagal tą pradinį naratyvą: bėgliai traukiasi, vokiečiai tikrina. Pirmoji: vokiečiai sustabdo bėglių iš Kauno vilkstinę. Žeminamu būdu patikrina, kurie vyrai yra žydai. Nežydams leidžiama bėgti, o žydai  – vyrai ir jų šeimos – nukreipiami keliu, kuriame už šimto metrų laukia baudėjai lietuviai.

Kita legenda: bėglius sustabdžiusio vokiečių patrulio vadas yra žydų kilmės. Jis lojalus Reichui, bet dar negavo instrukcijų šaudyti žydus. O patarti bėgliams dėl pasitraukimo kelių statutas nedraudžia. Kas ekranizuotų tokį siužetą? Gal „Negarbingų šunsnukių“ kūrėjas Quentinas Tarantino?

Intarpas intarpe. Žydai Reicho tarnyboje – savaip gluminanti tema, atklydusi ir į mūsų viešąją erdvę. „Google“ paieška: Č.Iškauskas. Žydai A.Hitlerio tarnyboje. Nesiplėtodamas priminsiu, kad aukščiausią laipsnį turėjęs žydų kilmės Reicho kariškis, o tokių buvo nemažai, – aviacijos feldmaršalas Erhardas Milchas (1892–1972). Pagal 1935-ųjų rasinius įstatymus šis Pirmojo pasaulinio karo veteranas, nacių partijos narys turėjo būti pripažintas pusiau žydu, tačiau Hitlerio valia laikytas „garbės arijumi“. Niurnbergo tribunolas nuteisė E.Milchą kalėti iki gyvos galvos, bet nuosprendis buvo sušvelnintas – 1954 m. kalinys išėjo į laisvę.

Iš pradinio naratyvo apie žydus ir vokiečių patrulį galima priskaldyti visokiausių pasakaičių, tačiau bent jau aš tikiu, kad mano draugo pasakojimas perteikia istorijos esmes. Dėlioju akcentus: nėra „vokiečių“ aibės, kurios visiems nariams (elementams, objektams) būdingas prigimtinis troškimas žudyti žydus, ir nėra istorinės „lietuvių“ aibės, kurios visiems nariams būdingas požymis „nenušovė nė vieno žydo“. Tiems, kurie nemėgsta aibių teorijos ir logikai būdingo neiginių kaitaliojimo, pasakysiu paprasčiau: buvo tokių ir tokių. Akivaizdu, kad panašias tiesas lengviau perteikti naratyvu, o ne aibių teorijos formule. Išties „mintį vainikuos legenda“.

Su tuo vaikystės draugu susijusi ir kita išmanaus trolinimo patirtis. Kalbainiams: pradinė termino „trolinimas“ reikšmė buvo žvejyba su jauku; internete taip vadinasi elgesys, kurio tikslas – išvesti skaitytoją iš pusiausvyros ar kantrybės, sukelti frustraciją. Trolinimu užsiima troliai.

Prieš kelerius metus buvau pakviestas į viešą diskusiją „žydų klausimu“. Nusakydamas savo santykį su praeitimi ir dabartimi pareiškiau, jog nejaučiu kaltės dėl to, kad Lietuvos piliečiai ES vagia automobilius (variantas – pakabinamus valčių variklius, kurie, pasak šaltinių, konteineriais buvo gabenami į Lietuvą). Susiejau tai su požiūriu į praeitį: visais atvejais kaltė – individualus, o ne kolektyvinis dalykas.

Mano pasisakymai buvo sukonspektuoti ir išspausdinti anglų kalba gerai žinomame tinklalapyje, kurio kryptis – istorinės tiesos gynyba nuo iškraipymų. Perskaitęs tą atpasakojimą pamačiau šaltą, cinišką, empatijos stokojantį žmogų, kuriam tinka cituotas  T.Čyvo apibūdinimas: neskausmingai išsakė nemalonius faktus. Nepaisant to, koks iš tiesų esu, pasitelkiau diktofono įrašus ir parašiau laiškus apžvalgos autoriui bei vienai valstybinei įstaigai. Viso to susirašinėjimo pabaigoje tekstas su mano citatomis iš tinklo išnyko.

Kodėl ėmiau „skalbtis“? Bendravimo patirtis rodo, kad žmonės skaito, susidaro nuomonę, bet nebūtinai ją išsako. Tikimybė, kad žinią apie mane perskaitys pažįstami žydai, buvo menka, tačiau nenorėjau atsidurti situacijoje, kai į naratyvą, kuris mane „demaskuoja“, negalėsiu atsakyti savu naratyvu.

Vis dėlto dabar nenoriu likti neprisipažinęs. Darau tai kitokiu pavidalu. Man skaudu, kad šįmet Švedijoje pabėgėlių iš Sirijos vaikas nužudė mūsiškių imigrantų sūnų, ir man nemalonu, kad mūsiškis lietuvis stogdengys pernai išprievartavo ir nužudė septyniolikmetę švedę, už ką buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Tačiau dėl pastarojo nusikaltimo nejaučiu nei savos kaltės, nei ypatingos nacionalinės gėdos (jeigu tai mane slėgtų, būčiau pripažintas, kaip dabar sakoma, potencialiu psichoterapijos paslaugų vartotoju). Kalbu ne apie deklaracijas, o apie realią savijautą.

Kursinis darbas?

R.Vanagaitės prisipažinimas, kad Holo­kausto Lietuvoje klausimu ji buvusi diletantė, palengvina svarstymus apie jos knygą. Taip – ragavusieji aukštųjų mokslų veikiausiai rašė kursinius darbus.

Referatai apie Holokaustą bent jau man – laike tolstantis dalykas. Tačiau tai tolsta žvelgiant iš mano „stotelės“ (nubildėjo, triukšmas slopsta), o galbūt yra vietų, kur artėjančio traukinio garsas vis stiprėja? Ar sąstatas pravažiuos po Vilniaus universiteto skliautais?

Po kelių dešimtmečių bus galima pateikti tikslią statistiką, kiek kartų ten buvo kviesti R.Vanagaitė ir E.Zuroffas. Šiuo metu pagal apsilankymų universitete skaičių E.Zuroffą lenkia Timothy Snyderis. Tai žmogus, kuris formuoja nuomonę, manyčiau, Vakarų akademinio pasaulio mastu, todėl platesnis jo pristatymas (pvz., „žinomas istorikas“) išmaniam skaitytojui nereikalingas.

Kažkada esu rašęs, kad T.Snyderio priekaištai mūsų valdžiai ir visuomenei dėl Holokausto užmaršties Lietuvoje buvo suprasti kaip „korupciniai pasiūlymai“. Neva jūs viešai paatgailaukite, tada turėsite tarptautinės naudos dėl pagerėjusio įvaizdžio. Tas T.Snyderio tekstas ir jo interpretacijos buvo kelių vertėjų ir juos redagavusių žmonių reikalas, todėl viešojoje erdvėje sukėlė nulinį rezonansą kaip ir mano replikos – jomis polemizavau su tais, kurie T.Snyderio vertinimuose įžvelgė vien patarimus dėl viešųjų ryšių. Grįždamas prie temos dabar pasakyčiau, kad holokausto negalima pamiršti dėl jo baisumo, o ne dėl galimos tarptautinės naudos.

Savo naujausioje knygoje „Juodoji žemė“ („Black Earth. The Holocaust as History and Warning“) T.Snyderis plėtoja mintį, kad valstybė, valstybinių struktūrų veikimas arba neveikimas – reikšmingesnis Holokausto veiksnys nei antisemitizmas.

Tarp „vyriško“ (racionalaus) istoriko požiūrio ir „moteriškų“ (emocionalių) R.Vanagaitės naratyvų yra nemenka distancija, todėl mažai tikėtina, kad T.Snyderis ir „Mūsiškių“ autorė būtų pakviesti moksliškai tarp savęs padiskutuoti, – nors niekada nesakyk „niekada“. Vis dėlto, kai bus rašomi išties galutiniai pažymiai, R.Vanagaitė gali pranokti T.Snyderį kaip mažiau faktinių klaidų padariusi autorė (tai tik mano ironiška hipotezė). Kęstučio Girniaus pastaba dėl 1941-ųjų birželio sukilimo, Lietuvos laikinosios vyriausybė (LLV) ir  T.Snyderio knygos „Kruvinos žemės“ („Bloodlands“): „Prestižiniame JAV istorijos žurnale „Kritika“ žinomas istorikas Alfredas J.Rieberis paskelbė straipsnį apie pilietinius karus Sovietijoje per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo. Jis teigia, kad sukilime dalyvavo nuo 100 iki 125 tūkst. žmonių, kad Kaunas buvo išvaduotas ir buvo sudaryta LLV (jis mini ir žudymus Kaune). Rieberis tvirtina, kad ir vėliau lietuviai pralenkė kitus Baltijos šalių gyventojus savo politiniu sąmoningumu ir organizuotumu, aktyviai dalyvavo partizanų pasipriešinime. Rieberis daro faktinių klaidų, kaip ir dar žinomesnis istorikas Timothy Snyderis savo „Bloodlands“, teigdamas, jog K.Škirpa sugrįžo į Lietuvą su vokiečiais ir per radijo laidas skatino lietuvius žudyti žydus. (Tai, kad žurnalo ir knygos redaktoriai nepastebėjo klaidų, rodo, kiek mažai dar žinoma apie Lietuvą.)“ („1941 m. sukilimas: nevienareikšmis, bet labai svarbus“, delfi.lt, 2011-06-22)

Patriotai ir nacių pakalikai

Kas, kur ir kada buvo, ką veikė – reikšmingi dalykai. Pacituosiu Vidmantą Valiušaitį, kuris atsikirto R.Vanagaitei dėl Lietuvos laikinosios vyriausybės: „LLV sukilėlių buvo paskelbta 1941 m. birželio 23 d., o vokiečių kariuomenė įžengė į Kauną birželio 25 d. Ir ji atsirado ne todėl, kad „naciai užėmė Lietuvą“, kaip klaidinamai tvirtina knygos autorė, bet dar iki vokiečiams čia atsirandant ir jiems su tuo nesutinkant.

Dėl tos priežasties Vokietijos URM birželio 25 d. telegrama nurodė savo okupacinėms struktūroms nepalaikyti jokių politinių kontaktų su LLV.

Gestapas reikalavo visą kabinetą nedelsiant suimti. Išgelbėjo generolas Karlas von Roquesas, vokiečių kariuomenės užnugario zonos Lietuvoje viršininkas. Jis griežtai pasipriešino LLV narių suėmimui labiausiai dėl praktinių sumetimų. Vokiečių kariuomenės užnugario įstaigos, atsakingos už fronto pajėgų aprūpinimą maisto produktais bei vietos gamybos prekėmis, stokodamos nuosavo aparato, jautėsi verčiamos prašyti Lietuvos ministerijų ūkinės pagalbos, nepaisant to, kad Reicho politinės vadovybės direktyva draudė joms palaikyti LLV.“ („Išsigimėliai nėra mūsiškiai“, lrytas.lt, 2016-01-27).

Kitaip tariant, LVV struktūros, nors ir nekontroliavo padėties, buvo tiek efektyvios, kad pragmatiški vokiečiai jomis laikinai rėmėsi – nors ir nenoromis. Skaitome V.Valiušaitį toliau: „… nacių pakalikai voldemarininkai naktį iš liepos 23-iosios į 24-ąją suorganizavo gestapo remiamą pučą prieš LLV ir pašalino iš pareigų LLV paskirtą komendantą pulk. Jurgį Bobelį. Tada tas pareigas perėmė kapt. Stasys Kviecinskas, policijos vadu tapo Vytautas Reivytis. Perversmo būdu jėgos struktūras visiškai užvaldė pronaciški veikėjai (nors reikšmingą dalį batalionų jie kontroliavo nuo pat pradžių).

Tuo metu pulk. Bobelis visaip vilkino geto steigimą, užtęsęs šį procesą visą mėnesį. Be to, savo namuose slėpė du žydus – Davidavičių ir Potruchą. Palyginkime su geto įsteigimu Vilniuje, kur Laikinosios vyriausybės veikimas nesiekė ir kur žydai brutaliausiu būdu – per 4 valandas – buvo ten suvaryti, nespėję pasiimti net būtiniausių daiktų.“

Argi tai ne iliustracija kitai temai: Lietuvos nacių (ir naciams simpatizavusiųjų) kova su tais patriotais, kurie neišpažino nacizmo? Grįžtant prie aibių teorijos žaliems: buvo tokių ir tokių. O LVV vertinimą palengvintų klausimas protų mūšių dalyviams: kokiais, pareiškimais LVV pasmerkė nacių vykdytą žydų genocidą? Atsakymas: jokiais.

Civiliokų entuziazmas

Kažkada daug galvojau apie 1941-ųjų birželio sukilėlių psichologiją: jausmus, viltis, lūkesčius. Medžiagos pamąstymams teikė Antano Škėmos autobiografija: „… ir apie savaitę šaudžiau į besivalkiojančius apylinkėse bolševikus. Šaudžiau nevikriai, bet su pakankamu civiliokui entuziazmu.“ Nežinau, ar rašytojas kam nors patikslino smulkmenas. Pavyzdžiui, kiek bolševikų nušovė.

A.Škėmos prisipažinimas apie entuziazmą – gana rizikingas. Juk žudynių entuziazmas, kurį fiksuoja kronikininkai ir po daugelio metų šiurpina kronikų skaitytojus, – kai kam nepaaiškinamas dalykas. Bet nepamirškime, kad maždaug savaitė prieš Vokietijai užpuolant stalininę Sovietų Sąjungą iš Lietuvos dingo keliolika tūkstančių žmonių. Išnyko kaip vieno rusų rašytojo pramanytame bute, kur „dingdavę žmonės“. Tai nuoroda į sovietinę tikrovę: žmones suėmė ir išvežė. Iš Lietuvos juos vežė ne į taksi panašiais „varanokais“, kaip galima spėti apie dingusius iš to buto, o geležinkelio sąstatais.

Žvelkime blaiviai: pakanka, kad, pavyzdžiui, žmona ar vaikas neperspėtų ir kur nors užsibūtų – tada laukiantįjį apima neramus entuziazmas, jis ima skambinti į ligonines. O jeigu nėra, kur paskambinti? Jeigu aišku, kad žmona ir vaikai rieda į Rytus gyvuliniame vagone?

Gūdžiais sovietinės okupacijos metais teko matyti prancūzų filmą „Senas šautuvas“ („Le vieux fusil“) su Philippe‘u Noiret ir Romy Schneider. Ph.Noiret vaidina gydytoją, kuris 1944 m. šeimą išgabeno į savo pilaitę užmiestyje. Atvykus jų aplankyti herojui teko slėptis, nes kaimelį užėmė vokiečiai. Slapčia nusigavęs iki pilaitės, gydytojas randa nužudytas dukterį ir žmoną (ši sudeginta ugniasvaidžiu). Našlys susiranda seną medžioklinį šautuvą ir eina šaudyti vokiečių. Iš kur jo entuziazmas? Argi neaišku?

Pastaba. Šis psichologinis etiudas tik iš dalies tinka keršto aiškinimui, nes filmo herojus šaudė žudikus. Lyg ir mažiau aiškus kerštas nekaltiems žmonėms.

Kitokios egzekucijos faktas. 1945 m. birželio 18-ąją Pžerovo geležinkelio stotyje Slovakijoje iš traukinio buvo išsodinti 265 besitraukiantys Slovakijos vokiečiai – tarp jų 120 moterų ir 74 vaikai. Reguliaraus Čekoslovakijos dalinio kariškiai privertė vokiečius išsikasti duobes ir sušaudė. Šį klausimą tyrė Čekoslovakijos (buvo tokia valstybė) parlamentas. Nesikaps­tydami detalėse – kodėl būtent Slovakijoje ir kokie tai buvo daliniai – pripažinkime, kad vien entuziazmo čia nepakako. Egzekuciją įvykdė organizuota struktūra.

Kartojimas – pedagogikos metodas

Kaip JAV okupacinė valdžia bandė perauklėti vokiečius – įtikinti juos, kad masiškai šaudyti žmones nėra gerai? Vokiečiai būdavo telkiami nesavanoriškiems žemės darbams – perlaidodavo egzekucijų aukas. Gerai žinoma tų laikų nuotrauka: stebint amerikiečių kareiviams, regis, Sudetų vokiečiai virtine praeina pro ką tik sušaudytų žmonių lavonus (šaudė ne amerikiečiai).

Holokausto švietimą galima paversti nuolatiniu priminimu apie žudynes. R.Vanagaitės knyga – tarsi bandymas dar kartą pravaryti skaitytojus pro suguldytus lavonus. Vykdant tokias akcijas anksčiau ar vėliau kyla klausimas: kas dar nematė? Juk negalima nuolat kartoti to paties.

Iš mano pokalbio su J.Vexler:

A.B.: „Žydai buvo „ištrinti“ iš daugelio vietų, kur jie gyveno. Kita vertus, vokiečiai buvo „nutrinti“ nuo Rytų Prūsijos, Klaipėdos krašto, Sudetų, Silezijos ir kitų vietų. Lietuvoje jūs galite gauti daug informacijos apie Holokaustą, tačiau yra daug mažiau informacijos apie vokiečių ir lenkų etninį valymą. Mano nuomone, išsamus nežydų „ištrynimo“ nušvietimas gali pagyvinti Holokausto švietimą, kuris kartais būna nuobodus.“

J.V.: „Įdomu išgirsti, kad švietimas Holokausto klausimais jums atrodo „nuobodus“. Noriu pasakyti, kad man nėra smagu tai girdėti, tačiau mes, kurie šviečiame mokyklose ir muziejuose, turime žinoti, kad mes ne visuomet gerai įtinkame kai kuriems lankytojams ir besimokantiems… Per šešias dienas jūsų šalyje vargiai tapau žinove, bet man įdomu, kad jūs galvojate, jog Lietuvoje lengva gauti žinių apie Holokaustą.“ („Nekenčiu tavęs, bet žydų nekenčiu labiau“, delfi.lt, 2013-03-23)

Trys Lietuvos

Galvodamas apie R.Vanagaitės knygą nusibraižiau jos skaitytojų žemėlapį. Turto požiūriu teisinga kalbėti apie dvi Lietuvas, tačiau kultūriniu požiūriu – jų mažiausiai trys. Pabandysiu tai trumpai apibūdinti.

„Klausimėlio“ Lietuva (priminsiu, kad tai TV laidos pavadinimas). Žmonės, kurie rimtai ir nuoširdžiai svarsto klausimą, ar verta užtvenkti Nemuną ties Biržais.

Protmūšių Lietuva. Smalsūs žmonės, kurie nuolat daugiau ar mažiau šviečiasi. Jų gebėjimai kritiškai vertinti informaciją nėra nunykę.

IQ Lietuva. Elitas. Nors tai nuoroda ir į leidinio pavadinimą, turiu galvoje visą Lietuvos šviesuomenę.

Taip klasifikuodamas nenoriu pasakyti, kad protmūšių Lietuvos intelektas vidutiniškai žemesnis nei elito. Juolab kad visi pasiekia savo aukštumų, nes užduoda klausimėlius.

Prarajos tarp tų Lietuvų atsiranda ne vien dėl žinių apimties bei kokybės, bet ir dėl laiko. Rašydamas šį tekstą suabejojau, ar Tomo Sawyerio paminėjimas bus suprastas. Viena vertus, memas (įsimintinas grafinis vaizdas) yra toks: Tomas Sojeris. Ir aš nežinau, ar Haris Poteris neužėmė jo vietos. Poteriams keičiant sojerius tuštėja ir kitos atminties talpos. Manau, kad R.Vanagaitės pateikta medžiaga kai kam šliūkštelėjo į tuščias ertmes.

O IQ Lietuva skaito knygas, kurias galbūt nespėja perskaityti „Klausimėlio“ Lietuva – pvz, Yuri Slezkine‘o „Žydų šimtmetį“. IQ Lietuvos reakcijas į E.Zuroffą ir R.Vanagaitę Nerijus Šepetys pateikė žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“ – 2015 m. nr. 3 (šis puikus tekstas tik sustiprino nuvažiuojančio traukinio įspūdį).

Iš tų sferų gyvenimo pamenu tokį epizodą. Aš, lyg ir Šiaurės Atėnų gyventojas, gurkšnojau degtinėlę su Šiaurės Jeruzalės senbuviu Dovidu Katzu, tinklalapio defendinghistory.com redaktoriumi. Būtent šio tauraus gėrimo butelis buvo istorijos gynybinis įtvirtinimas.  Pasakiau, kad mane domina žydai ekstremistai. „O… ja…“, – atsakė D.Katzas (dėl citatos tikslumo garantuoju).

Kalbėjau toliau: „Ypač man mielas Avrahamas Sternas, Suvalkuose gimęs poetas, kuris pasirašinėjo Yairo slapyvardžiu. Jis gerbiamas Izraelyje, jo atminimui įamžinti naudojami valstybės pinigai. Britai turėjo priežasčių jį nužudyti Palestinoje 1942 m. Sternas man yra aistringas kovotojas, kuris kartu buvo racionalus. Sakoma – nedėk visų kiaušinių į vieną pintinę. Remti nacių kovą su britais – tai kiaušiniai kitoje pintinėje. Nežinau, kiek teisingi liudijimai, kad Sterno vadovautos organizacijos atstovai susitiko su nacių pasiuntiniais. Tačiau mintis, kad būtent Hitleris nulemtų Palestinos žydų likimą, jeigu laimėtų karą, – ne kokia nors labai geniali, o tiesiog iš strategijos pradžiamokslio. Tad ko jūs norite iš Kazio Škirpos ir Juozo Ambraze­vičiaus-Brazaičio?“

Tada kalbėjau mintyse.

"Scanpix" nuotr.

Lietuvos keliamos tarptautinės bangos dėl Baltarusijoje statomos atominės elektrinės turėtų pasiekti ir Kiniją, kuri kredituoja baltarusiškus projektus. Lietuvos politikams kaimynų jėgainė yra nesaugi elektrinė prie Neries, o patiems baltarusiams – „elektros šventovė“ prie kelio iš Azijos į Europą.

Arūnas BRAZAUSKAS

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sausio 20–23 dienomis Davose vykusiame Pasaulio ekonomikos forume paminėjo ir Baltarusijoje statomą Astravo atominę elektrinę (AE). Šio pro­jekto kritikai Prezidentė išmaniai pasirinko vandens temą: „Mūsų valstybė gerai tvarko savo vandens išteklius ir gali didžiuotis puikia jo kokybe. Bet daug kas priklauso ir nuo kaimyninių ša­lių požiūrio į energetinės infrastruktūros saugumą. Lietuvos kaimynystėje statoma Astravo atominė elektrinė aušinimui naudos Neries upės vandenį. Šis projektas neatitinka tarptautinių sau­gumo reikalavimų. Todėl apie tai kalbėti būtina aukščiausiu tarptautiniu lygiu. Upės neturi sienų, o neatsakingas vandens išteklių naudojimas gali turėti skaudžių padarinių visiems.“

Sausio 22 d. pareiškimą dėl baltarusių „taikaus atomo“ padarė Prezidentas Valdas Adam­kus, Vytautas Landsbergis, Liberalų sąjūdžio pir­­mininkas Eligijus Masiulis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Kar­bauskis, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Gabrielius Lands­bergis. Vandens jie nepilstė, o nusitaikė į reak­torių ir betoną.

Veiksniai, keliantys nerimą, apibūdinami vie­nu žodžiu – „rusiški“. Politikai rašo: „Jė­gai­nės statybai vadovauja „Rosatom“ dukterinė įmo­nė, bus naudojama praktikoje neišbandyta, eks­perimentinė rusiška reaktoriaus technologija. Statybos darbus pagal Rusijoje – Baltarusijoje suprantamą darbo kultūrą atlieka vietos statybos bendrovės. Branduolinės saugos priežiūrą vykdo jokios patirties ir jokio savarankiškumo nuo autoritarinės politinės valdžios neturinti valstybės institucija.“

Astrave planuojamas statyti reaktorius VVER-1200. Bandymų tikslams pastatytų VVER-1200 prototipų nėra, tačiau tai nesutrukdė numatyti tokiam reaktoriui vietos dar neveikiančiuose „Rosatom“ objektuose: Leningrado AE-2 (60 km nuo Sankt Peterburgo priemiesčių) ir Hanhikivi AE (Suomija). Pastarosios statybos pradžia numatyta 2018 m. Mažesnio galingumo reaktoriai VVER-1000 jau veikia Tianvanio AE Kinijoje. Ši elektrinė stovi per 30 km nuo 4,7 mln. gyventojų turinčios Lianjungano miesto aglomeracijos. Be Rusijos elektrinių, VVER-1000  dar veikia Indijos Kudankulamo (Indija) ir Bušero (Iranas) AE.

Stato, kaip yra įpratę

Nors priežiūrą vykdo „savarankiškumo nuo autoritarinės politinės valdžios neturinti valstybės institucija“, pati autoritarinė Baltarusijos valdžia neskuba susitarti su pasauliu. Astravo AE statoma nebaigus tokiam objektui būtino įver­tinimo, kurio reikalauja Jungtinių Tautų po­veikio aplinkai įvertinimo tarpvalstybiniame kontekste konvencija. Kadangi vertinimo nėra, jis nesuderintas su kaimyninėmis valstybėmis, taigi ir Lietuva.

Nuogąstavimus dėl rusiškos ir baltarusiškos darbo kultūros stiprina nuogirdos, atsklindančios iš statybų. Seimo narys Linas Balsys (Mišri Sei­­­mo narių grupė) „Veidui“ perdavė Bal­ta­ru­sijos opozicinių politikų, su kuriais jis bendravo, liudijimus, kad Astravo AE statybų aikštelėje vagiama viskas, ką tik galima pavogti.

Dar didesnėje migloje nei Astravo AE po­vei­kis aplinkai skendi šio objekto ekonominis pagrindimas, paprasčiau kalbant, verslo planas.

Iš­kilių Lietuvos politikų pareiškimas – tarsi koks lengvais potėpiais ant kiniško šilko nu­pieš­tas regiono raidos scenarijus: „Visiškai akivaiz­du, kad Baltarusija niekada negalėtų grąžinti iš Rusijos ir Kinijos gautų milijardinių paskolų, jei Astrave pagamintą elektrą parduotų savo rinkoje ir negautų tvirtos valiutos už jos eksportą, pirmiausia į Lietuvą ir per Lietuvą.“

Atrodo tarsi citata iš neviešo verslo plano, pagal kurį Rusija ir Kinija suteikė baltarusiams kreditus. Pareiškimo autoriai Lietuvos valdžiai prisako užtvenkti baltarusiškos elektros tvaną: „Nesaugi elektrinė bus prijungta prie jau esančių galingų į Visaginą nutiestų ir ketinamų į Kruo­nį tiesti elektros perdavimo linijų, tad ten pa­gaminta elektros energija nevaldomai už­tvin­dys mūsų šalį su visokeriopais ekonominiais bei politiniais padariniais.“

Drauge nurodomas lietuviškas koziris, su ku­riuo mūsų šalis gali palikti Baltarusiją su „ubago terba“: „Turime duoti Baltarusijai ir pasauliui aiškų politinį signalą, labai tvirtai ir kategoriškai pareikšti savo valią jokiomis sąlygomis neįsileisti į Lietuvą nesaugioje Baltarusijos atominės elek­trinėje pagamintos elektros.“

Tačiau nėra jokių žinių, kad Astravo AE atsipirkimą Baltarusijos valdžia sieja su elektros eksportu į Lietuvą ir toliau į ES. „Oficialiai jie statosi savo reikmėms, bet sunku įvertinti, kokios išties tos reikmės yra. Apie eksporto planus neteko girdėti“, – sakė Seimo narys L.Balsys.

R.Karbauskis, vienas iš kreipimąsi į Vy­riau­sybę pasirašiusių politikų, „Veido“ paklaustas apie Astravo AE verslo planą, svarstė: „Prie­lai­dą, kad gali būti toks planas, galime daryti iš to, kad Vyriausybė iki šiol nepadarė jokio pareiškimo dėl Astravo, be tam tikrų reikalavimų pa­teik­ti informaciją, bet aktyvios pozicijos nesimato.“

Poziciją lapkričio 12 d. premjeras Algirdas But­­­kevičius, atsakydamas į konservatoriaus An­driaus Kubiliaus paklausimą, pareiškė: „Mes ne­­siruošiame jokios infrastruktūros pritaikyti tai ato­minei elektrinei ir nesirengiame pirkti elektros energijos iš atominės elektrinės.“ Šioje frazėje slypi pažadas nejungti nesaugios Astravo AE prie jau esančių galingų į Visaginą nutiestų ir ke­tinamų į Kruonį tiesti elektros perdavimo linijų.

Nemirtingas utopijos žanras

Migloje skendintys Baltarusijos valdžios eko­nominiai skaičiavimai – jeigu jų esama – atveria erdvę kultūriniams ir istoriniams svarstymams.

„Rusiškumas“ ar „baltarusiškumas – rimti argumentai, kai kalbama apie betoną ar įrangą. Greta to yra mentalitetas. Neseniai JAV kompanija „Stratfor“, prisistatanti kaip privati žvalgyba, paskelbė prognozę dėl Rusijos politinės ateities. Pranešimo autorius, ilgametis CŽV darbuotojas Stevenas L.Hallas, pasiekęs žvalgyboje karjeros aukštumas ir išėjęs į privatų verslą, bando įkalti elementarų dalyką: jeigu norima suprasti Rusiją, reikia į pasaulį pažvelgti ruso akimis. Tas pats galioja ir Baltajai Rusijai, kuri ilgai priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikš­tystei. Lietuvai Astravo AE dabar yra grėsmės šaltinis. Kas tai būtų baltarusiams – žinoma, jeigu elektrinė būtų galiausiai pastatyta ir pradėtų veikti?

Prieš porą metų baltarusių filosofas ir politologas Aliaksejus Dzermantas, 2013 m. rugpjūtį skaitęs pranešimą Rytų Europos studijų centre Vilniuje, išspausdino straipsnį „Baltoji Vilnia“. Neseniai jis vėl priminė apie šį tekstą socialiniuose tinkluose. Baltąja Vilnia pavadintas ateities Astravas. Baltoji, kaip ir Naujoji, Vilnia įgarsina bei įraidina baltarusišką Vilniaus pavadinimą greta lenkiško Wilno ir rusiško Vilna (Вильна – taip miestas vadintas carų laikais).

A.Dzermanto svarstymai prasideda vokiečių rašytojo Ernsto Jüngerio citata: „Elektrinė taip pat yra šventykla, tačiau tai pastebima tiek pat menkai, kiek šventykloje pastebima elektrinė.“ Kalambūras primena, kad šventykla gali suteikti energijos dvasiai. A.Dzermantas apipina Astravo statybas technologinės utopijos vaizdais, kurie gali savaip energizuoti ateities vektoriaus ieškančią baltarusių visuomenę.

Autorius primena, kad statybų aikštelę pašventino katalikų ir stačiatikių kunigai. Jis per­spėja, kad pasaulis grimzta į tamsą – tai ­rodo švytinčių taškelių mažėjimas Žemės kosmi­nėse nuotraukose: planeta naktimis vis la­biau „išjungia elektrą“. „Tačiau Baltarusija ne­nori būti mažakraujė ir grimzti į tamsą, todėl stato savą „Šviesos šventyklą“ – elektrinę“, – rašo A.Dzermantas. Nuo savęs pridurkime, kad Žemėje naktimis tamsiau dėl energijos taupymo, o ne dėl elektros stygiaus.

A.Dzermanto vizijose Baltąja Vilnia pervadintas Astravas turėtų tapti vos ne nauja Bal­tarusijos sostine – jei ne oficialia, tai bent moksline. Autoriaus vaizduotė mato į Baltąją Vilnią perkeltus Baltarusijos aukštųjų mokyklų fa­kul­tetus. Nuo 8 tūkst. iki 30 tūkst. gyventojų išaugęs mies­tas taptų traukos centru didesnio uždarbio ir aukš­tesnio statuso ieškantiems Lie­tuvos gy­ven­to­jams: neišsivaikščiojusiems Visa­gino atominin­kams, Vilnijos lenkams. Ar tai dar vie­na Rytų Lie­tu­vos socialinio ir ekonominio vys­tymo programa?

A.Dzermantas svajoja: „Faktiškai greta lietuviš­ko Vilniaus gali atsirasti naujas centras, kita Vil­nia, baltarusiška Vilnia, Baltoji Vilnia – šiuo­laikinis miestas su atomine širdimi. Tech­no­lo­­gi­nė sala, elektrinio švytėjimo centras, švytėjimo, sklin­­dančio į visas puse iš senosios metropolijos, valdžiusios žemes tarp Baltijos ir Juo­dosios jūrų.“

A.Dzermanto utopija primena Naujuosius Va­siukus iš Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo ro­mano „Dvylika kėdžių“. Galima būtų numoti į tai ranka – tiesa, konstatavus, kad baltarusiška vaizduotė vis dar piešia savus Elektrėnus, o lietuviškoji – pragmatiškesnė.

Viena įtaigiausių lietuviškų utopijų: turtingų ES pensininkų karšinimo zona, kurioje plotai tarp senelių namų užsėti biokurui tinkamų veislių augalais. Stiprioji lietuviškos utopijos pusė – senoliai niekur neišnyks ir biokuras ilgokai bus paklausus. O dėl  Baltosios Vilnios kyla abejonių, ar ji pergyvens Ketvirtąją pramonės revoliuciją, kuriai buvo skirtas šiųmetis Davoso forumas. Tačiau negalima numoti ranka į kitą dalyką, kuriuo persmelkta baltarusiška utopija: nacionalinio pasididžiavimo jausmą. Be to, Baltarusija – suvereni valstybė. Jai tiesmukai neįsakysi – galima vien diplomatiškai patarti.

Kinija audžia Šilko kelią

Lietuvos politikų vaizduotėje mūsų šalis gali pasukti elektros jungiklį ir taip privesti prie bankroto nelemtąją elektrinę bei pridaryti nuostolių kreditoriams iš Kinijos. O kodėl kinai negaili kreditų tolimos Baltarusijos energetikai? Šios mįslės įminimas – Naujasis šilko kelias. Prekės iš Kinijos į Europą šiuo metu plukdomos jūra pro Singapūrą, Sueco kanalą. Kelio sausuma parametrai: dukart greičiau, už­tat iki 70 proc. brangiau.

Kinijos komunistų partijos ir valstybės vadovas Xi Jinpingas 2013 m. paskelbė, kad bus atgaivintas senovinis Šilko kelias – prekybinis sausumos maršrutas, besidriekiantis Kinijos ir Kazachstano teritorijomis. Kelias gali ap­lenkti Kaspijos jūrą ir per Rusiją, Baltarusiją atsiremti į ES sieną arba panaudojant jūrų keltus eiti per Azerbaidžaną, Gruziją ir vėl jūra iki Ukrainos ir ES.

Naujasis šilko kelias yra atsakas į Kinijos ekonomikos augimo lėtėjimą, dėl kurio reikštas susirūpinimas ir Davoso forume. Akcijų kainų kritimas 2016-ųjų pradžioje, be viso kito sukeltas blogų žinių iš Kinijos, gal ir buvo netikėtas, tačiau pačios žinios – ne.

Kinija jau keleri metai ruošiasi lėtesnėms ūkio apsukoms. Šalies bendrojo vidaus produkto augimo mažėjimas nuo stulbinamų 10 proc. kasmet iki 6 proc., prie kurių leidžiamasi, lėtina viso pasaulio ekonomikos plėtrą. Tačiau 6 proc. – vis dar pavydėtinas rodiklis. Palaikyti ekonomiką kinai tikisi kurdami infrastruktūrą: tiesdami kelius, statydami uostus ir pramonės parkus. Naujasis šilko kelias – ne vien maršrutas. Tai reiškia ir pramonės perkėlimą iš Ki­ni­jos pajūrio regionų į mažiau išvystytas vakarines sritis.

Kinijos planuose Naujasis šilko kelias turėtų tapti vienu didžiausių pasaulyje infrastruktūros darinių. Tam tikslui įsteigtas Šilko kelio fondas su 40 mlrd. dolerių kapitalu. Už tuos pinigus bus tiesiami geležinkeliai ir automobilių keliai, statomos elektrinės. Visiems tiems da­lykams Kinija turi prikaupusi kapitalo ir tech­nologinės kompetencijos.

„Baltarusija – svarbus Šilko kelio mazgas“, – tai pasakė ne Baltarusijos prezidentas Aliak­san­dras Lukašenka, o Kinijos vadovas Xi Jin­pingas. Prie Minsko įkurtame pramonės parke „Didysis akmuo“ Kinija įsirengia „sausumos uostą“ – Europai skirtų Kinijos prekių perkrovos punktą, į kurį kinai pasirengę investuoti pu­sę milijardo dolerių. Antra tiek Kinija žada paskolinti Baltarusijos geležinkelių plėtros projektams. Baltarusijos geležinkelių pervežimuose 2014 m. konteineriai iš Kinijos sudarė 21 proc. visų konteinerių, ir kiniškų buvo triskart daugiau nei 2013 m.

Šiuo metu tarp Europos ir Kinijos nuolat kur­suoja arti dešimties konteinerinių traukinių, tarp jų ir lietuviškas „Saulė“.

Nežinia, ar Plungė, kurioje prieš kelerius metus atidarant nuotraukų parodą Kinijos te­ma išsilaipino kinų diplomatų desantas, ateityje jausis labai arti Šilko kelio. Ir vargu ar Že­mai­tijos reikalai kada nors darys didelę įtaką tam keliui. Tačiau yra regionų, kurių stabilumas itin reikšmingas Šilko kelio projektų sėkmei. Ten glaudžiai susiję tokie dalykai, kaip de­mografija, energetika ir vandens ištekliai.

Antai Vidurinėje Azijoje gausu dujų, bet ma­žai vandens. Vienintelis Tadžikistanas turi daug vandens, bet mažai gamtinių dujų. Viso re­giono tvarios ir tolygios raidos perspektyvos ne­­įmanomos be tarpvalstybinių susitarimų dėl vandens naudojimo.

D.Grybauskaitės ištarmė „upės neturi sie­nų, o neatsakingas vandens išteklių naudojimas gali turėti skaudžių padarinių visiems“ la­bai tinka Vidurinei Azijai, kurios demografinį spaudimą jaučia Rusija – santykinai daugiausia „gastarbaiterių“ Europoje priėmusi šalis (Ru­sija gali prarasti pirmenybę po pernykščio pa­bė­gėlių antplūdžio į Vakarų Europą). Sie­kiant tarpvalstybinio supratimo būtina operatyviai keis­tis informacija.

Už 55 km nuo Vilniaus kylanti atominė elek­trinė, kurios ateities perspektyva skendi mig­loje, – akis badantis tarpvalstybinio nesusišne­kėjimo pavyzdys.

Paminėjus W.Wilsono pavardę daugeliui net ir istoriškai nepraprususių žmonių iškyla tai, kas dabar vadinama tagu, arba žyma, – „14 punktų“. Ir atvirkščiai, paminėjus pasaulio tarpvalstybinę tvarką surikiavusius punktus, sužybsi 28-ojo JAV prezidento vardas. Tačiau pats W.Wilsonas nėra monumentaliai nepriekaištingas.

Arūnas BRAZAUSKAS

Prisiminti Woodrow Wilsoną (1856–1924) būtų galima kiekvieną sausio 8-ąją, kai buvo pagarsinta jo 14 punktų programa, kaip tvarkyti pasaulį po Pirmojo pasaulinio karo. Tikėkimės, JAV prezidentas nebus pamirštas 2018 m., kai programai sukaks 100 metų, – juolab kad po gero mėnesio nuo W.Wilsono gerosios naujienos, vasario 16-ąją, Lietuva paskelbė nepriklausomybę.

JAV prezidento priesakai teikė vilčių, kad bus atsižvelgta į kiekvienos tautos lūkesčius. Dabar 14 punktų atrodo per daug konkretūs, todėl įdomūs vien istoriškai. Jūrų navigacijos laisvė, laisvoji prekyba, nusiginklavimas, kolonijų interesai ir teisės – tokia globalioji dalis.

Lietuviai turėjo viltingai suklusti dėl 6-ojo punkto, kuriuo reikalauta iš Rusijos išvesti visas užsienio kariuomenes. Vadinasi, ir Vokietijos pajėgas, ir sunerimti dėl 13-ojo numerio: „Turi būti sukurta nepriklausoma Lenkijos valstybė, į kurios teritoriją turėtų būti įtrauktos etninės lenkų žemės.“ Tačiau 14-asis punktas teikė vilčių, kad ne vieni lenkai spręs, kas yra „etninės žemės“: „Turi būti sukurta visuotinė tautų asociacija… kurios tikslas būtų užtikrinti politinę nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą tiek mažosioms, tiek didžiosioms valstybėms.“

Anaiptol ne dėl 14 punktų programos, kuri buvo reikšminga kariaujančiai ir pokarinei Europai, W.Wilsono vardas JAV dabar siejamas su besitęsiančiu skandalu.  Prezidentas linksniuojamas todėl, kad kai kas norėtų nuplėšti jam skirtas memorialines lentas. Prinstono universiteto W.Wilsono viešosios ir tarptautinės politikos mokykla (Woodrow Wilson School of Public and International Affairs) – prestižinė kadrų kalvė. JAV atsirado reikalaujančiųjų pervadinti šį darinį – kad W.Wilsono vardo nė kvapo neliktų. Argumentas – W.Wilsonas buvo rasistas.

Po JAV pilietinio karo Demokratų partijai atstovavęs W.Wilsonas buvo pirmasis prezidentas, kilęs iš pralaimėjusių Pietų. Jo valia iš JAV federalinių įstaigų buvo atleidžiami juodaodžiai, o išsaugojusiems darbo vietas taikyta segregacija: jie dirbo ir valgė atskirai nuo baltųjų. W.Wilsonas atsisakė skirti juodaodžius JAV ambasadoriais.

Nobelio taikos premijos laureato W.Wilsono griaučiai tikriausiai vartosi karste, kai kitas tos premijos laureatas JAV prezidentas afroamerikietis Barackas Obama remia LGBT reikalus.

Man, provincialui iš Lietuvos, W.Wilsono nuvainikavimo byla įdomi štai kokiu atžvilgiu. JAV per visą savo istoriją buvo labai nepriklausomos – nebuvo galios, kuri nurodytų, kaip amerikiečiams tvarkytis. Net ir pagal W.Wilsono priesakus įsteigtai Tautų Lygai JAV nepriklausė.

Kovoms su rasine atskirtimi, kitomis diskriminavimo formomis amerikiečius įkvepia ne kokie nors ateiviai iš kosmoso, o Apšvietos idėjos ir Šv. Raštas. Amerikos proto šviesuliai ilgą laiką buvo baltieji anglosaksai protestantai. Žmogaus teisių įtvirtinimas JAV vyko liaudies, o ne išorinės jėgos valia.

Besižvalgant, kas galėtų apmaldyti iš proto einantį pasaulį, nesinori nei rusiškos, nei kiniškos tvarkos. Europa, Amerikos civilizacijos lopšys, kariniu požiūriu dabar yra JAV protektoratas. Todėl man, nenorinčiam gyventi pagal islamo teisę, visiškai ne gėda priklausyti tai civilizacijai, kurios atstovas buvo W.Wilsonas, – juolab kad jo rasizmas seniai įveiktas ne memorialinėmis lentomis, o amerikiečių politine valia. „Esu blyškiaveidis, ir tai labai gerai“, – draugiškai pasakyčiau Amerikos indėnui.

A. Aleksandravičiaus nuotr.

Skaitant Giedros Radvilavičiūtės esė beveik neįmanoma to veiksmo apipinti jungtimis. Žinoma, gali būti tekstas ir kava. Kai nuo puslapio pereini prie jungties su tikrove (pavyzdžiui, reikia susimokėti), jautiesi knygos apšvitintas, nors ant viršelio nebuvo žymos „švelniai radioaktyvi ironija“. Radiacijos poveikis pozityvus – atsiradusi priklausomybė nekelia panikos.

Arūnas BRAZAUSKAS

Manau, kad tie, kuriems Šiaurės Atėnų šviesuomenės kelionė į Pažadėtąją žemę atrodo tarsi šachmatų partiją, pritars palyginimui: G.Radvilavičiūtės judėjimas raštijos erdvėje primena karalienės kelią lentoje – jos galimybės didėja plėtojantis partijai. 2015-aisiais asmeninė kūrybinė trajektorija buvo jungtimi susieta su valstybine: autorei paskirta Nacionalinė premija. Norintieji būtent ta proga paklausinėti laureatę gali būti tikri dėl vieno – jie gaus tą ironijos dozę, kurios nusipelnė.

– Skaitau apie jus „Vikipedijoje“: „1983 m. baigė lituanistiką Vilniaus universitete ir mokytojavo provincijoje.“ Ką reiškė mokytojauti užkampyje?

– Okupacijos metais valstybei reikėdavo trejus metus atidirbti pagal paskyrimą. Dabartiniai studentai kartais mano, kad buvo geri laikai, nes po aukštosios mokyklos baigimo žmonės turėdavo darbo vietą. Iš dalies tai tiesa. Bet dauguma tiesų reliatyvios. Per­sikėlimas iš universiteto, Martyno Mažvydo bibliotekos į Panevėžio rajono vieną blogiausių aštuonmečių mokyklų turėjo nepamirštamų efektų.

Tą humanitarams tipišką situaciją ir jauseną seniai aprašė Salomėja Nėris dienoraščiuose, ir nenorėčiau leistis į sentimentus. Kaip sako rusų rašytoja Marina Stepnova, protas žmogų daro bebaimį, užtat jausmai puikiai žudo. Viso lituanistės krūvio nebuvo, tai dirbau pionierių vadove ir, be piešimo, rusų kalbos ir chemijos, dar dėsčiau anatomiją.

Buvau pametusi galvą (gal Vilniuje?) ir anatomijos metų kursą uoliai išdėsčiau per pusmetį. Tada mama surado gerą knygrišį, jis perrišo švariais lapais dalį dienyno ir kitą pusmetį dėsčiau vaikams erotiškąjį (tada) mokslą iš naujo. Neatsimenu, ar priminiau jiems, kad kartojimas yra mokslų motina…

Neorganizuodavau pagal nuleistus reikalavimus ir nurodytą dažnumą raudonų kaklaraiščių sueigų. Inspektorių teisingais veidais patikrinimus iš švietimo skyriaus sapnavau kaip košmarą dar keletą metų. Dabar tikriausiai elgčiausi kitaip – manipuliuočiau kontrolieriais, sabotuočiau darbą, vesčiau juodu humoru iš kantrybės tikrintojus, kaip tai „sboruose“ darydavo neseniai mus palikęs mano kurso draugas Kunigaikštis Vilgaudas.

Apskritai tada darbas provincijoje aksominei sielai buvo švelni moteriška armija. „Mokytoja nežinojo, kad taip ir liks dirbti šioje mokykloje, pamažu pripras prie vaikų sugrubusiomis nuo ravėjimo rankomis ir visai užmirš persibraukti rytais kojines prie prau­syklos drėgnu delnu.“ Šita citata iš vienintelio apsakymo apie tą periodą, jis vadinosi „Mokytoja žiūrėjo į šalpusnius“.

Perskaičiusi ano meto mano apsakymus viena draugė pasakė, kad kada nors suksiu prozoje į intelektualius struktūruotus kūrinius. Ji buvo dvidešimt penkeriais metais vyresnė, nesuvokiau, apie ką ji kalba, juk stengiausi rašyti „apie gyvenimą“. O jis, kaip matote, nenuspėjamas. Aštuonmetės mokyklos seniai nebėra. Viena iš kartu dirbusių mokytojų yra lietuvių mokyklos vadovė Niujorke. Bet visai gali būti, kad pievoje ten pavasarį tebežydi gajesni už politines ideologijas šalpusniai.

– „Vikipediją“ skaitome toliau: „1986 m. persikėlė į Vilnių.“ Klausimai, kuriuos kelia šis intriguojantis įrašas, susiję su miestietės tapatybe. Knyga „Suplanuotos akimirkos“ atrodo tarsi vilnietės parašyta. Žinoma, Vilniuje studijuota, bet gimtasis miestas – Panevėžys. Apie Čikagą rašote, kad to miesto oro uoste išlipdavote agresyvi kaip tautinė trispalvė. Čikagoje gyventa trumpai, bet gali kilti noras sugrįžti į panašią aplinką. Kas jūs dabar? Vilnietė? Kokių patirčių būta Panevėžyje, ko neatrasi Vilniuje ar Čikagoje?

– Na, mes einame biografija, kaip Nikita Michalkovas „šagajet po Moskvie“ – žingsniuoja per Maskvą. Aš apskritai noriu grįžti į tą vietą, kur jau buvau. Tada ji atsiveria kitaip – pati joje esu savęs prisiminimas ir kartu dabartis. Grįžusi žiūriu į pažįstamus, bet pasikeitusius daiktus per skirtingas funkcijas atliekančius fotoaparato objektyvus.

Miestai, kaip bet kokia aplinka, vaikystėje patiriami ne kultūriškai, bet jutimiškai. Ir ši patirtis įvietina tėvynę. Vaikas, vežiojamas iš šalies į šalį, pasaulį suvokia kaip besikeičiančią mozaiką, ne į gylį, daugiau į plotį. Jam tėvynė yra judrusis ryšys. Nes vaizdai, peizažai, jo kambariai, kalba aplink nuolat keičiasi, jis nedaro atradimų žvelgdamas, tarkim, dešimt metų į tą patį vaizdą už lango.

Palikti namus, kuriuose gyvenai dvidešimt metų, yra kitas jausmas, nei persikėlinėti į kitą socialinį būstą, kai tėvai gauna geresnį darbą. Na, bet atradimų gali patirti ir tokie, ir kitokie žmonės. Dabar abi patirtis suartina technologijos, tačiau tik iš dalies. Nesu prisirišusi prie miesto, mėgstu jame esančius namus. Saugi jaučiuosi tik visiškai pažįstamoje aplinkoje, uždariusi buto duris iš vidaus.

Kiekvienoje naujoje vietoje prigydavau sunkiai, jei tai nebūdavo viešbutis. Tik prabėgus keleriems metams po grįžimo iš JAV suvokiau, kodėl įsigyventi į kitokią aplinką, kaip katei, man yra sunku. Kurį laiką jaučiuosi it celofaninė: be praeities, be ateities, be įpročių, be išsilavinimo, be patirties, be skonio. Tiksliau – be apetito.

Naujoje vietoje daug energijos reikia išeikvoti paviršiniam aplinkos pažinimui, tik vėliau pereinama į gilesnį stebėjimo lygį. Bet tai būtų ilga kalba. Na, norėjau pasakyti, kad meilės (net architektūrai) iš pirmo žvilgsnio nėra. Tik iš keliasdešimto ar šimtojo.

– Biografijos faktas apie ilgą darbą redakcijose irgi intriguoja. Ar Vilniuje dar liko redakcijų? Ar 1986-aisiais būta ko nors tokio, kas dabar kelia nostalgiją, nes išnyko?

– Pakito turbūt tai, kas pakito ir ne redakcijose. Bendravimas tapo funkcionalus. Be to, dažnas kultūros savaitraščio darbuotojas dirba keliuose darbuose, jei nenori badauti. Tai irgi skatina bendravimo funkcionalumą. Atsi­menu, kaip Amerikos lietuviai kartais sakydavo, kad Lietuvoje lietuviai yra nedalykiški, t.y. daug kalba aplink. Tada nesuprasdavau, ką jie turi omenyje. Tiesiog lėtasis laikas leidžia būti ne vien funkcija, o greitasis ne, nes žmogus yra konvejeryje.

Neseniai laidojom seną žmogų. Laidojimo biure, aptariant paskutinės kelionės atributus, ritualus ir reglamentą, kilo klausimas, kas kuriuo momentu sakys kalbą. Paslaugų firmos darbuotoja sako: „Įspėkite kalbėtoją, kad kalba turi būti trumpa, nes mus užmėtys krepšeliais.“ T.y. dar kalbai nesibaigus lydintys velionį ims dėti ant kapo gėles ir dings į darbą ar kas kur. Devyniasdešimt trejų metų senuko portretas turi tilpti į trijų minučių reziumė… Geriau feisbuke RIP – rest in peace, ilsėkis ramybėje.

Mąstymas taip pat tapo funkcionalus. Ta pačia proga vartojami tie patys gestai, žodžiai, intonacijos. Amerikoje mane tai pribloškė, bet nemokėjau to reiškinio verbalizuoti. Vėl pasitikrinau tą įspūdį palyginti neseniai. Dukra tris mėnesius su kita studente dirbo JAV. Keliavo per valstijas į pramogų parkų muges ir jų metu pardavinėjo ledus kioske. Kas trečias žmogus eilėje, artėdamas prie ledų meniu, jį skaitydamas, prieš pasirinkdamas ledų rūšį, pasakydavo tuos pačius žodžius: „Decisions, decisions, decisions…“ Tarsi žodžiai irgi būtų užrašyti ant meniu.

TV geriausiai atrodo neišsiskiriantys žmonės. Jei intonacijos, veido išraiška, kalbinė raiška yra nestereotipinė, jis atrodo nenormalus, rizikingas, keliantis nerimą. Nutolimas nuo normos leistinas, bet griežtai reguliuojamas klišių.

Kartais tenka žurnalistams po kokio renginio duoti interviu ekspromtu. Manęs paklausia: „Kada pasirodys kita jūsų knyga?“ Aš turėčiau atsakyti iš karto kokią visiems žinomą frazę: „Decisions, decisions, decisions…“ Bet imu vograuti apie patirtinį rašymą, melancholiją, kad kiekviena esė yra paskutinė… Ir matau, kaip prieš mane stovinčios žiniasklaidos akys ima stiklėti.

– Išsipasakosiu. Tarkime, kad tai nuoširdūs skaitytojo prisipažinimai. Esu rašęs apie knygą „Siužetą siūlau nušauti“, kurioje yra jūsų esė. Beje, pastarąjį žodį laikiau vyriškos giminės daiktavardžiu, kol raštingi žmonės feisbuke – tai reiškia viešai – nenurodė teisingo genderio.

Dabar mažai ką pamenu ir apie knygą, ir apie tai, ką rašiau. Bet viską galima atrasti ir tuos išorinėje atmintyje palaidotus svarstymus pateikti kaip vis dar spurdantį išgyvenimą. Kitas parodymas. 2015-aisiais keletą savaičių be pertraukos įsimesdavau į krepšį jūsų „Suplanuotas akimirkas“ ir skaitydavau per pietų pertraukas. Viena vertus, tai būta retai pasitaikančio įdėmaus skaitymo, kita vertus, dar kartą susižavėjau jūsų proza. Pasakymas „dar kartą“ gali būti nenuoširdus, bet palikime skaitytojui teisę į pirmojo karto paslaptį. Klausimas, kuris kyla iš šio gremėzdiško įvado: kaip bendraujate su nuoširdžiais ir nenuoširdžiais skaitytojais? Laiškais? Socialiniuose tinkluose? Akis į akį?

– Socialiniuose tinkluose nuoširdžiai bendrauti nesugebu. Manau, kad juose reaguojama operatyviais pa(si)rodymais. Be to, iš esmės pakito pati nuoširdaus bendravimo sąvoka. Tai, kas man yra nuoširdus bendravimas, mano dukrai ir jos amžininkams gali kelti nuobodulį, atrodyti naivu ar net kelti nejaukumą. Nuoširdumo pokyčiai rafinuotumo ir distancijos link – puiki tema sociologams ir psichologams.

Artimiau bendrauju tik su nuoširdžiais žmonėmis. Tarp jų, žinoma, pasitaiko ir mano skaitytojų. Manau, kad vieni nykiausių asmenybės bruožų yra arogancija, pasitenkinimas savimi ir puikybė. Išmuša prakaitas, kai žmogus ima su manimi kalbėtis pagarbiai dėl to, kad esu išleidusi knygų. Tampu pikta, susiraukusi, imu ironiškai kandžiotis arba stengiuosi kuo greičiau pabėgti… iš tokio atsitiktinio atsitiktinių veikėjų susitikimo puslapio.

Pacituosiu vieno nuoširdaus žmogaus sveikinimą gavus Nacionalinę premiją telefono žinute: „Sveikinu. Ir vis tiek manau, kad jūsų knygos labiausiai migdančios pasaulyje.“ Jis yra jaunas politologas, mėgsta fantastinius filmus ir išsamiai pasakoja tų filmų siužetus, kol imu žiovaut. Mus sieja nuoširdus šiltas ryšys.

Būna, kad savo skaitytoją pastebiu salėje. Po renginio lyg magnetas jis pritraukia  mano sielą, dabar jau metalinę, ir užsimezga lyg ir draugystė. Paskutinis toks susitikimas buvo Ženevoje, taip pat ir Bazelyje. Taip susiklostė, kad keli artimiausi žmonės (beje, beveik visi jie nesinaudoja socialiniais tinklais) mano kūryba, literatūra apskritai domisi mažai arba nesidomi iš viso, na, esė perskaito iš draugiškumo.

– Jūsų esė „Teksto trauka“ prasideda taip: „Paveikiam tekstui turiu kelis jo kokybę patvirtinančius kriterijus.“ Toliau eina, mano požiūriu, paveikus tekstas, kuris primena „supakuotą failą“ (kalbainių kalba – sutankintą bylą, o nenormiškai, bet suprantamai – „zip failą“). Ten esama klaidinančios iliustracijos: punktyro ir žirklių. Tai tarsi nuoroda, kur kirpti puslapį, nors žymėjimas nefunkcionalus: „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ ne karpinių knyga, o jei kas ir atkirptų – ką darytų toliau? Klausimas apie „kas toliau“. Cituoju: „Geras tekstas privalo traukti daug kartų prie jo sugrįžti.“ Na, sugrįžote… Kas toliau?

– „Supakuotų failų“ principu parašytose esė sunkiausia yra tęsti nepertraukiant pasakojimą. Nes yra skaitytojų, kuriems įdomi Emiliutės istorija, siužetas, o ne gero teksto kriterijai, „pakasami“ esė. Jei kūrinyje keliama daug slaptų uždavinių, jis vers prie jo grįžti, nes skaitytojas jaus, kad kai ką pakelyje pametė.

To paties kūrinio skaitymą gali skatinti ir kiti dalykai, pvz., patirtis. Daugiasluoksnį kūrinį vienaip skaitai jaunystėje, kitaip po dvidešimties metų. Gali paskatinti ir žinojimas – perskaitai kai ką apie, tarkim, Michailo Bulgakovo biografiją ir suvoki, kodėl Volando buto erdvė buvo kintanti, tada maga tekstą skaityti kitą kartą.

Gali kūrinį atverti naujas išsilavinimas, pvz., literatūros kūrinio perskaitymas sociologo ar psichologo akimis. Nors aš kartu sutinku ir su Laimanto Jonušio teiginiu, kad kūrinys yra paveikus savarankiškai, be žinojimo apie jo parašymo aplinkybes, autorių ir pan. Paveikus – taip, bet jei nori suvokti, kaip jis padarytas, tada svarbu viskas.

Dabar beveik visas knygas jau skaitau galvodama, kaip padarytas kūrinys, o ne kaip istoriją. Bet pasitaiko atvejų, kai tekstas taip užburia, kad pamirštu, jog jis veriasi ne pats, jį konstravo autorius. Užsimiršimo efektas dažniau įvyksta kine. Žiemą dėl tos priežasties žiūriu serialus – „Breaking bad“, „True detective“, tokius, apie amerikietiškus „mentus“. Nemaloni realybė užsikloja „Fargo“ sniego dulksna ir ankstyvą rytą atsikelti tampa paprasčiau. Be to, tuose filmuose pasitaiko gero teksto: „Jei žmogus turi sąžinę, jis negali būti hedonistas.“

– Nuobodžiai grįšiu prie mane pakerėjusio įrankio. „Teksto trauka“ patraukė žirklių piešinėliu – vadinasi, mokėjote sukurti paveikų tekstą. Žirklės mane hipnotizavo, nes klaidino. Nei fiziškai, nei sieliškai to teksto negalima sukarpyti (mano pavartotas nedailus prieveiksmis „sieliškai“ reiškia „teksto išgyvenimo atžvilgiu“).

Nors ten supintos kelios istorijos, jos neišpinamos nei žirklėmis, nei kitaip. O gyvenimas – vieni karpiniai. Neseniai buvau teatre. Kaimynės iki pasirodant aktoriams aptarinėjo ir rodė viena kitai savo vaikinų fotografijas mobiliuosiuose telefonuose. Paskui išjungė aparatūrą. Vaidinimo metu jos nesimuistydamos pakentė nuogą aktorių, kuris kelias minutes stovėjo nugara į publiką. Po ovacijų vėl įsijungė telefonus.

Įtariu, kad paveikių tekstų rašytojai prisitaiko prie aplinkybių, nes turi nurungti kitus gundytojus. Jei karpai, vadinasi, trumpini. Jūsų atsakas „Nokia“ ir „Samsung“ – tai įžvalgų, literatūros kritikos ir pačios literatūros samplaika. Siužetai ne nušauti, o sutraukti į tai, ką vadinčiau „programėlėmis“. Kompaktiška, bet nesukarpoma. Romano nerašote? Nerašysite?

– Šiuolaikinis žmogus gali ir turi (jei nenori gyventi numiręs tarp savo kartos numirėlių) perjunginėti dėmesio objektus taip greitai kaip „glostomame“ telefone. Ilgesnėms reakcijoms, juolab išgyvenimams, realybė nepalieka laiko. Iš laidotuvių žmogus gali pervažiuoti į TV šou, ir tai nebėra smerktina.

Įvyko paradoksas: turime gyvenimą lengvinančių technologijų, o laiko mąžta. Viena iš laiko susitraukimo priežasčių – tai, kad didelė jo dalis ėmė tekėti virtualybėje. Nueiti į parduotuvę, pas gydytoją, pagaminti subtilų patiekalą, išsirinkti drabužį jį pačiupinėjant (ne internete) vos vos spėjame.

Per maždaug dvidešimt rašymo metų jaučiu, kokie teksto darymo principai paseno. Dėl to, kad pakito skaitytojų tikrovės suvokimo, tiksliau – prisijungimo prie jos principai. Mano skaitytojais vis labiau tampa mano kartos žmonės. Prieš dešimtį metų tarp jų daug daugiau buvo jaunų. Tai natūralus procesas. Romano niekada nerašysiu, nes iš karto matau, kaip užsimezgusias esė kankindamasi turėsiu jungti tuščiu tekstu ir banalybėmis.

– Nuodugniai apmąsčiau, ką „Suplanuotose akimirkose“ rašote apie klimakterinio amžiaus vyrus. Greta to tarpsnio teikiamų džiaugsmų pridurčiau rūpestį, nusakomą žodžiais „paveldas“, „tęstinumas“, „palikimas“. Esė „Teksto trauka“ yra ir savotiška metodinė medžiaga. Šiuo atžvilgiu žirklės deramoje vietoje. Ar imtumėtės ugdyti rašytojus? Kalbu ne apie nuotolinį poveikį, o apie mokytojavimą. Yra tokia disciplina – kūrybinis rašymas. Gal dėstote? Norėtumėte dėstyti?

– Norėčiau dėstyti kūrybinį rašymą nieko apie psichologiją nesuvokiančiose itin pasiturinčių žmonių auditorijose, kuriose šiuolaikiniai kašpirovskiai dėsto „sėkmės istorijas“, palikdami sočius dėl visko iki gyvenimo pabaigos (ir net po jo) klausytojus „komforto zonoje“.

Tas paskaitas pertrauktų naujausių mašinų ir kelionių į Dubajų reklama. Viena paskaita (vienam) kainuotų nuo 100 eurų. Pirmas klausimas būtų apie „Lolitą“: „Kaip mirė Humberto Humberto motina?“ Tai būtų „motyvuojanti ir įkvepianti paskaita, kurioje lektorė atvirai dalinasi savo gyvenimo istorija, kiekviename etape paliesdama svarbiausius aspektus, kas tuo metu motyvavo ir vedė į verslą“.

O jei rimčiau, tai keisti užsiėmimus man jau per vėlu. Bet vieną kitą paskaitą „tikslinei grupei“ be tikslo parengti būtų malonu.

– Jūsų ištarmė apie paveikų tekstą: „Taip pasivaikščioti traukia seni parkai.“ Daug savęs atidavėte „Šiaurės vasarai“. Vadinčiau tai tekstų „parku“. Pridurčiau, jog tai „akvaparkas“, nes turinys – sakytume, apsiplovimo vanduo, – nuolatos keičiasi. Dar vienas atsakas „Nokia“, kuri gviešiasi sujungti žmones. Kokį likimą nujaučiate „Šiaurės vasarai“? Šitas steiginys gyvuos, kol bus apmokamos sąskaitos už vandenį. O publika? Ar ji keičiasi? Atsinaujina kaip vanduo? Ko jai reikia?

– Literatūros forumas „Šiaurės vasara“ seniai negyvuotų, jei ne dvi jo pagrindinės rengėjos: anksčiau Dalia Strimaitytė, dabar – Rūta Elijošaitytė. Per trylika metų forumas perėjo ūksmingiausius parkus. Ir jie tebesitęsia.

Buvo asmeniškai smelkiančių akimirkų – Rolando Rastausko skaitymai Jurbarko cerkvėje: Paulo Bowleso tekstai Bernardo Bertolucci filmo fone. Gabaliukai geros literatūros iš autorių lūpų. Smilkstanti kaip gyvenimas (mėgstu banaliai tikslius palyginimus) Kęstučio Navako cigaretė už užsivėrusių jaunystės „The Doors“. Du mirę dalyviai, vienas iškeliavęs katinas, vienas šuo, taip pat dalyviai. Forume pradėtas kūdikis – dabar paauglys. Darbo partijos viršūnių atstovas, penkioms minutėms prisėdęs per paskaitą nusifotografuoti. Jūratė, šventiškai keičianti sidabro žiedus, nes to reikalauja svečiai – Gilles Deleuze ir Šarūnas Sauka. Eligijaus Railos paskaitos pabaiga, kai frazė sutapo su veiksmu – į už nugaros degantį židinį nusviestas rankraštis. Leonido Donskio kvietimas: „The flat is yours…“ Jūsų paties, Arūnai, pasakojimas apie Jurbarko dvaro savininkus Vasilčikovus. Kažkas toje paskaitoje buvo pasmaugtas styginio instrumento styga?.. „Teksto traukos“ irgi nebūtų be forumo… Tylios ir prasmingos Elenos Baliutytės įžvalgos. Savyje nakvojantis Laimantas Jonušys. Temperamentu užkrečiantis Herkus Kunčius: „Ir nevaizduok čia forumo meno vadovės…“ Kęstučio Vaiginio melancholija ir paskutinis griausmingas oksimoroninis jo derinukas su Hernanu Romero. Bet nėra vietos pasakoti visą likusį atmintyje sapną.

Auditorija keičiasi, nes (net provincijoje) padaugėjo renginių. Užsienyje literatūros renginiai sutraukia tik apie trisdešimt–pen­kiasdešimt besidominčių literatūra žmonių. Kalbu ne apie forumus, kuriems skiriama daug pinigų ir jie apipinami įvairiais renginiais, pramogomis ir koncertais, – apie susitikimų auditorijas.

Be to, dalyvavimą kūnu slopina dalyvavimas socialiniuose tinkluose. Daug komfortabiliau, operatyviau ir pigiau diskutuoti feisbuke, o ne trenktis autobusu pasiginčyti gyvai. Norėtųsi, kad išliktų forumo dvasia – intelektinis darbas, netikėtos idėjos, provokatyvumas, geranoriškos diskusijos ir tarpdiscipliniškumas.

Viskas priklauso, kaip visada, nuo žmonių smalsumo ir energijos. Kai netenki šitų dalykų, miršti, bet dirbtinai jų irgi nesukursi. Forumo publika keičiasi, nes šiuolaikiniam žmogui reikia aktyvumo. Todėl daugiau dalyvių ima sutraukti netekstiniai pramoginiai renginiai. Taip buvo visada, bet dabar tai akivaizdžiau.

Literatūra vizualiojoje epochoje nebėra meno centre, vien dėl to, kad ji reikalauja meditatyvumo. Matyt, forume darysime tam tikrą aktualią slinktį – pasamdysime renginį vesti žinomą veidą (labai gali būti, kad žinomas veidas bus be galvos), surengsime patiekalų iš Biržų krašto kulinarinio paveldo kursą, ekskursiją naktį po pilį „Say Hi“ (Radvilai vaiduokliui), pramogą „Neregėta šiaurės vasara“ oro balionu ir nacionalinę ekspediciją su meru aplink ežerą.

– Tas vaikas, kurio rankraštėlis, jo paties išmestas į šiukšlyną, minimas „Suplanuotose akimirkose“, jau, matyt, ne vaikas. Ką jis veikia?

– Daugelis mano sutiktų žmonių įėjo į esė siužetus, kai kurie – tik judesiu, keiksmažodžiu, savo namo kiemu ar raktu, pakabintu ant kaklo. „Vaikas“, dukra Daukantė, neskaitė mano eseistikos. Ji mokosi magistrantūroje Eindhovene, Nyderlanduose. Studijuoja grafinį dizainą. Kaip kažkur rašiau, turbūt pakartodama Woody Alleną, ji nutarė sekti Dievo pėdomis, Viešpats irgi buvo dizaineris, nes viską sukūrė. Žiūrėdama, kaip ji bendrauja su draugais, su mano draugais ir kompiuteriu, geriau suvokiu šiuolaikybę.

Scanpix nuotr.

Sausio 20-ąją, kaip įprasta, Šveicarijos kalnų kurorte Davose prasidėjo Pasaulio ekonomikos forumas. Jo tema – naujoji pramonės revoliucija. Sniego trasomis besileidžiančių slidininkų amunicija kelia minčių apie naujas kompozitines medžiagas, o trasos – apie žemyn lekiančias akcijų kainas. 2016-ųjų pradžia pasaulio biržose – nykiausia per pastarąjį dešimtmetį.

Arūnas BRAZAUSKAS

Kinijos ekonomika augs lėčiausiai per 25 metus – ši žinia sutapo su forumo pradžia. Kinijos premjeras Li Keqiangas pareiškė, kad lėtesnis augimas priimtinas, jeigu sukuriama pakankamai naujų darbo vietų.

Bet ketvirtoji pramonės revoliucija, kuriai skirtas forumas, darbo vietas ne kuria, o naikina. Forumo tinklalapyje rašoma, kad ankstesnės pramonės revoliucijos skatino žmonijos pažangą įdiegiant naujas energijos generavimo, masinės gamybos, informacijos apdorojimo formas.

Ketvirtosios pramonės revoliucijos varikliai – internetas, itin jautrūs sensoriai, dirbtinis intelektas. Tačiau naujų technologijų plėtra naikina darbo vietas ten, kur neseniai atrodė, kad sunku pakeisti žmogų. Nyksta ištisos darbuotojų kategorijos, įskaitant sekretores ir bu­halterius.

Rinkų traukuliai

Pramonės revoliucija žengia nerimstant pa­saulinei kapitalo rinkai. Per pirmąją šių metų savaitę akcijų savininkai prarado arti 2,5 trln. dolerių. Finansininkas ir filantropas George’as Sorosas metų pradžioje pareiškė, kad pirmoji 2016-ųjų savaitė jam primena 2008-ųjų pasaulinės finansų krizės pradžią.

Nuosaikesni analitikai kalba apie 2008-ųjų krizės trečiąją bangą. Pirmoji atplūdo iš JAV nekilnojamojo turto rinkos. Antrosios epicen­tras – Europa ir prasiskolinusios euro zonos ša­lys. Trečioji vilnija iš besivystančių rinkų.

Pernai lapkritį Peteris Oppenheimeris, buvęs „Apple“ viceprezidentas, dabar vienas iš investicinio banko „Goldman Sachs“ direktorių, svarstė galimus artėjančios krizės įvykius. Jis konstatavo, kad nepaisant žaliavų kainų mažėjimo, kuris pastebimas nuo 2010-ųjų, tuo pat metu didėjo akcijų ir kitų aktyvų kainos. Pasak P.Oppenheimerio, viena tokio reiškinio priežasčių – agresyvus stimuliavimas, vadinamasis kiekybinis palengvinimas (angl. quantitative ea­sing), liaudiškai kalbant, pinigų spausdinimas. Lais­vi pinigai išpūtė akcijų burbulą. Bet šiuo me­tu kyla abejonių dėl tolesnio aktyvų bran­gi­mo, nes prastėja besivystančių rinkų būklė, dar labiau krinta žaliavų kainos, numatomas palūkanų normos didėjimas JAV. Be­sivystančiose rin­kose tvenkiasi naujų problemų banga.

Anksčiau rūpestį kėlė labai prasiskolinusios šalys, pavyzdžiui, Graikija. Paskui nerimo šaltiniu tapo Kinija, kurios ekonominės problemos sukėlė grandininę reakciją, – daugelis besivystančių šalių eksportuoja į Kiniją žaliavas. Gali būti, kad šiuo metu artėjama prie kryžkelės, iš kurios vienas kelias veda ilgalaikės stagnacijos, kitas – normalizavimo link.

Stagnacijos scenarijų skatinantys veiksniai: žaliavų pigimas ir griežtėjantis reguliavimas iš­vys­tytose rinkose. Ilgalaikėms augimo perspektyvoms nepalanku ir tai, kad, užuot didinus ka­pitalinius įdėjinius, didėja dividendų išmokos. Tačiau P.Oppenheimeris mano, kad nuogąs­tavimai, susiję su besivystančių rinkų kriziniu po­tencialu, yra perdėti.

Vis dėlto besivystančios rinkos jau nebebus toks pasaulinės ekonomikos variklis, koks buvo pra­ėjusį dešimtmetį, kai, „Goldman Sachs“ ver­tinimu, toms rinkoms teko 75 proc. pasaulio ekonomikos augimo. Šįmet besivystančių rinkų augimo tempai pralenks išsivysčiusių šalių rodiklius 2,1 procentinio punkto (p.p.), o 2009 m. atotrūkis siekė 7 p.p.

Dėl sulėtėjusio augimo mažėja besivystančių rinkų geba patraukti kapitalą, kuris ieško vietos mažėjant naftos, žaliavų, dabar jau ir akcijų kainoms. Londono karališkojo koledžo doktorantė Kaetana Leontjeva „Veidui“ sakė, kad, daugelio analitikų vertinimu, laisvi kapitalai turėtų plūstelėti į Indiją, kuri vienintelė iš vadinamųjų BRICS šalių stabiliai auga. Per 15 metų tos šalys nuėjo kelią nuo sambūrio, į kurį dėta daug vilčių, iki organizacijos su abejotina ateitimi.

BRICS: iš penkių plytų liko pora

2001-ųjų lapkritį vienas iš investicinio banko „Goldman Sachs“ fondų valdytojų Jimas O’Neil­­las parašė straipsnį „Kuriant geresnes glo­­balios ekonomikos plytas“. Angliškame pa­vadinime būta žodžių žaismo: „Building Better Global Economic BRICs“ – bet BRIC šiuo at­ve­ju ne „plyta“ (angl. brick), o santrumpa, reiškianti Braziliją, Rusiją, Indiją ir Kiniją. Po 15 me­tų J.O’Neillas parašė, kad iš tos grupės, kuri nuo jos atsiradimo priaugo dar viena šalimi ir vie­na raide S – Pietų Afrika (angl. South Afri­ca), gali likti vien IC – Indija ir Kinija. Kas įvy­ko?

Akcijų rinkoms krintant žemyn 2016-ųjų pra­džioje pasirodė ir Lietuvos akademiniuose sluoks­­niuose gerai žinomo sociologo Imma­nue­lio Wallersteino straipsnis „BRICS: šių lai­kų mi­tas“. Autorius apžvelgia BRICS istoriją. Jis prime­na, kad J.O’Neillo straipsnis prieš 15 me­tų su­kėlė didžiulį rezonansą. „Goldman Sachs“ finansi­ninkas prognozavo, jog Bra­zi­lijos, Rusijos, In­dijos ir Kinijos ekonomika au­ga tokiais tempais, kad iki 2050 m. aplenks Di­dįjį septynetą (G7) kar­tu sudėjus –JAV, Ja­po­niją, Vokietiją, Didžiąją Bri­taniją, Prancūziją, Italiją ir Kanadą.

Tai būta ne tiek prognozės, kiek rekomenda­cijos „Goldman Sachs“ klientams: būtent į spar­čiai besivystančių rinkų šalis reikėjo investuoti, kad aktyvai nenuvertėtų.

Signalas buvo išgirstas ir BRIC šalyse. 2006 m. sukurta BRIC taryba, nuo 2009-ųjų šalių va­dovai kasmet susitinka. 2009-aisiais į organizaciją buvo priimta Pietų Afrikos Respublika: BRIC išsiplėtė iki BRICS. Taip siekta ir vis dar siekiama sparčius augimo tempus paversti globalia politine įtaka.

BRICS vadovai, bent jau kalbų lygiu oponuodami JAV, deklaravo, kad nori išvystytai pa­saulio Šiaurei priešpriešinti besivystančius Pie­tus. Norėta sukurti naują rezervinę valiutą, ku­ri galėtų pakeisti JAV dolerį, taip pat įsteigti plė­tros banką, kuris konkuruotų su Tarp­tau­ti­niu valiutos fondu ir Pasaulio banku.

I.Wallersteinas konstatuoja, kad šie projektai taip ir liko kalbomis. Maždaug nuo 2010 m. BRICS valstybės susitelkė į eksporto skatinimą. Tai leido šalių turtingiesiems ir viduriniam sluoksniui turtėti, vargšams – kažkiek atkusti.

Nors Pietų Afrikos ekonomika neaugo taip greitai kaip BRIC šalių, 2009-aisiais ji buvo priimta į grupę – matyt, persvėrė geopolitiniai ar­gu­mentai: BRICS dabar apėmė Europą, Aziją, Lotynų Ameriką ir Afriką.

Vis dėlto augimas nebuvo vien BRICS mo­no­polija. Ekonominiame žemėlapyje imta brai­žyti ir kitus derinius, pavyzdžiui, MINT (Mek­­sika, Indonezija, Nigerija, Turkija), bet šios šalys nesusijungė į organizaciją. Tik Pietų Korėja, tinkanti į BRICS kompaniją pagal ekonominius rodiklius, neparodė noro šlietis prie tos grupės.

Tačiau, kaip pabrėžia I.Wallersteinas, po 2010-ųjų BRICS ekonominiai rodikliai ėmė blo­gėti. Jo vertinimu, XXI a. pirmojo dešimtmečio ekonominį augimą lėmė industrializacija ir statybų bumas. Visam tam reikėjo kapitalo, kuris į grupės flagmaną Kiniją plūdo iš BRICS ir kitų šalių.

Kinijos ekonominį augimą lėmė nelabai at­sakinga, korupcinė kreditavimo politika (dalis kre­­ditų buvo pavagiama ir pasidalijama tarp ban­kininkų, valdininkų ir įmonių vadovų). Ki­ni­jos val­­džia ėmėsi priemonių, sugriežtino ban­kų prie­žiūrą ir kovą su korupcija, bet dėl šios veiklos ekonomikos augimas sulėtėjo, nors ir liko spartus.

Kinija – ekonominis gigantas, norintis vaidinti ir svarų geopolitinį vaidmenį. Ginčai su kai­mynais dėl jūrų sienų tik padidino tarptautinę įtampą, o tai nėra palanku norint pritraukti in­vesticijų. Tačiau tiek Kinija, tiek JAV buvo palyginti nuosaikios ir nesiekė bloginti santykių.

Lėtesni Kinijos ekonomikos apsisukimai, kaž­kiek nulėmę ir naftos kainų mažėjimą, vei­kė kitas BRICS šalis, kurios ėmė klimpti į ekonomines ir politines problemas. Brazilijos ekonominė politika – makroekonominio neoliberalizmo ir socialinės paramos trečdaliui gyventojų samplaika – ėmė strigti. Kovos su badu programa „Fome Zero“ nebeveikė.

Rusijos pradėtas karas su Ukraina, paskui karo veiksmai Sirijoje politiškai izoliavo Vla­di­miro Putino režimą. Rusijai pritaikytos ekono­mi­nės sankcijos smarkiai kirto per šalies ekono­miką.

Vienas iš Indijos bandymų bendradarbiauti su Kinija – sumažėjusios investicijos, kurios atei­na iš JAV ir ES gyvenančių indų. Indijos vy­riau­sy­bei, kuriai vadovauja Narendras ­Modis, tapo sun­kiau įgyvendinti pažadus, atvedusius ją į valdžią.

PAR politinių keblumų patiria Afrikos Na­cionalinis Kongresas (ANK), iki šiol išlaikantis daugumą parlamente. Jo pozicijos silpnėja dėl to, kad elektoratas jaunėja ir vis mažiau žmonių prisimena kovą su apartheidu. Pilietinė tai­ka PAR buvo pagrįsta kompromisu tarp skir­tin­gų rasių, tačiau jauni nebaltųjų rasių atstovai nelabai linkę paisyti santarvės. Vidinės įtam­pos PAR stiprėja.

BRICS nevengė deklaruoti opozicijos JAV ekonominiam ir politiniam dominavimui. Ne­nuostabu, kad tai patraukė tokią probleminę šalį, kaip Graikija. Skendinti skolose valstybė, kurios populistiniai vadovai drebina orą pareiškimais, smerkiančiais pasaulio galinguosius ir nevengia pašantažuoti ES flirtu su Rusija, irgi zondavo galimybę prisijungti prie BRICS.

Pernai liepą Rusijai atstovaujantys BRICS pareigūnai pasiuntė graikams signalą, kurį galima laikyti raminamu, jeigu jis nebūtų įžeidžiamas: galėsite prisijungti, kai jūsų ekonomikos augimo tempai prilygs mūsiškiams.

Nepaisant to, ką apie save mano BRICS po­litikai, investuotojams tai jau nebėra raidos po­žiūriu panašių šalių grupė. Toks rodiklis, kaip verslo kelionių mastai, liudija, kad BRICS trau­­kiasi iki IC (Indijos ir Kinijos).

Pasak Pasaulinės verslo kelionių asociacijos (Global Business Travel Association) vykdomojo direktoriaus Mike’o McCormicko, prieš 10 metų tikėtasi, kad Brazilija, Rusija, Indija ir Kinija vystysis visomis kryptimis vienodai, tačiau jų keliai išsiskyrė, kiekvienoje šalyje – savita politinė ir ekonominė situacija.

Kinija bei Indija ir toliau yra verslo kelionių pasauliniai gigantai, o Brazilija ir Rusija patiria politinį nestabilumą bei ekonomikos augimo trukdžius. Pavyzdžiui, Indijoje ir Kinijoje verslo kelionių apimtys 2015 ir 2016 m. didėjo maždaug po 11 proc., Brazilijoje 2016 m. numatomas tik 1,2 proc. augimas. Rusijos verslininkų kelionių rinka 2015 m. susitraukė maždaug 17 proc., šįmet numatomas apie 10 proc. mažėjimas iki 13,7 mlrd. dolerių.

BRICS subliūško – kaltas „Goldman Sachs“?

Izoliuotai Rusijos valdžiai svarbu liaudžiai meluoti apie nemažėjančią savo tarptautinę įtaką. BRICS tam labai tiko. Tačiau dabar Ru­sijai vis sunkiau panaudoti BRICS darinio iškabą savo tarptautinių pergalių propagandai.

Pernai liepą Baškortostano sostinėje Ufoje vykusiame BRICS viršūnių susitikime plevėsavo dar ir Armėnijos, Afganistano, Baltarusijos, Irano, Kazachstano, Kirgizijos, Mongolijos, Pa­kistano, Tadžikistano, Uzbekistano vėliavos. Bu­­vo įsteigtas Naujasis plėtros bankas (New Deve­­lopment Bank), turintis 100 mlrd. dolerių įstatinį kapitalą. Dalyviai pasirašė dokumentą, kuriame deklaruojamas siekis pamažu pereiti prie atsiskaitymų nacionalinėmis valiutomis. Visas šis renginys iš esmės buvo dar vie­na prieš JAV dominavimą pasaulyje nu­kreipta deklaracija.

Bet BRICS vis labiau primena tik popieriuje egzistuojantį darinį. Tai skausmingai konstatuoja apžvalgininkė Tatjana Poloskova, rašanti propagandiniam Rusijos tinklalapiui regnum.ru. Pasak jos, BRICS panašėja į forumų ir konferencijų paradą, kuriam eikvojami Ru­sijos biudžeto pinigai. Apžvalgininkė klausia, ar BRICS idėja nuo pat pradžių nebuvo geopo­litiniai spąstai. Primindama pasaką vaikams, ji rašo apie „žiurkiagaudžio dūdelę“, ku­­ria graužikai išvilioti iš miesto, ir nurodo „žiurkiagaudį“: „Goldman Sachs“ fondų valdytoją J.O’Neillą.

Tokie T.Poloskovos vertinimai yra diagnozė ir jai pačiai, ir rusų politiniam mentalitetui. In­vesticinių bankininkų darbas – nurodyti, kur „už­kasti pinigai“, ir perspėti, kad laikas kasti ki­toje vietoje. „Goldman Sachs“ klientai investa­vo, nes tikėjosi pelno, ir ėmė trauktis iš BRICS rinkų, kai nauda tapo abejotina.

2005-aisiais, po kelerių metų nuo „žiurkiagaudžio dūdelės“ pūstelėjimo, „Goldman Sachs“ publikavo prognozę „Kitos vienuolika“ („Next Eleven“), kurioje išvardytos šalys, augimo tempais besivejančios BRICS: Bang­la­dešas, Egiptas, Indonezija, Iranas, Meksika, Ni­­gerija, Pakistanas, Filipinai, Pietų Korėja, Turkija, Vietnamas. Šios šalys nesudarė jokio po­litinio darinio – kitaip nei BRICS valstybės, ėmusios pūsti geopolitinių ambicijų burbulą.

Davoso forume buvo pristatytas pranešimas apie pasaulines grėsmes („Global Risks 2016“). Labiausiai tikėtina 2016-ųjų grėsme laikoma nesavanoriška migracija. Į šįmet pasireikšti galinčių grėsmių penketuką patenka ir tarpvalstybiniai konfliktai. Nereikia būti dideliu geografijos žinovu, kad suprastum, jog šių grėsmių židiniai išsibarstę būtent besivystančiose rinkose.

LLRI

Neramiomis senųjų ir naujųjų metų sandūros dienomis ekonomistė Kaetana Leontjeva dalijosi mintimis apie demografiją, technologijų pažangą ir religijos svarbą žmonėms, kurių dauguma turi pragyventi iš savo darbo, nes jokia mana iš dangaus nekrinta.

Arūnas BRAZAUSKAS

– Lietuvoje – akivaizdi depopuliacija, o Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos valstybės kenčia nuo gyventojų pertekliaus. Atrodo, kad į besivystančias rinkas buvo perkelta ne vien prekių, bet ir žmonių gamyba. Tiksliau, ten žmonių gamyba nesunyko. „Importuoti“ į Vokietiją, pavyzdžiui, vietnamietį pigiau, negu išugdyti tokio pat amžiaus vokietį ar vokietę. O gal ši prielaida neteisinga? Žvelgiant į Lietuvą sunku įsivaizduoti, kaip demografinę problemą būtų galima spręsti laisvosios rinkos priemonėmis. Kokie jūsų receptai, kai kalbame apie Lietuvos išnykimą?

– Kodėl gyventojų skaičiaus didėjimas Afrikoje ar Azijoje laikytinas krize? Juk tai, kad pasaulyje daugėja gyventojų, savaime nėra problema. Kiekvienas žmogus yra unikali, kūrybinga būtybė ir reikia tik džiaugtis, kad Žemėje gali išgyventi vis daugiau žmonių.

Tačiau problema yra tai, kad kai kuriose didelio gimstamumo šalyse žmonės neturi sąlygų realizuoti savo sumanymus ir pašaukimą ar net elementariai prasimaitinti. Tokiose šalyse dažnai prastai užtikrinama nuosavybės apsauga, išlieka tarptautinės prekybos ribojimai, trūksta kapitalo, dideli biurokratiniai suvaržymai. Visa tai menkina žmonių ir jų šeimų galimybes savarankiškai užsidirbti pragyvenimui arba rasti darbą.

Jungtinės Tautos prognozuoja, kad apie 2050 m. Nigerijoje gyvens daugiau žmonių nei JAV. Jei niekas nesibaimina dėl pernelyg didelio JAV gyventojų skaičiaus, kodėl tuomet baiminamasi dėl Nigerijos? Norisi tikėti, kad taip yra ne dėl rasistinių nuostatų. Atrodo, kad po susirūpinimu dėl pernelyg didelio gyventojų skaičiaus slypi baimė, jog nebus kam pamaitinti visų šių būsimų Žemės gyventojų.

Čia mes susiduriame su iškreiptu žmogaus suvokimu. Bet juk žmogus nėra tik burna – jis yra ir protas, ir siela, o savo proto dėka jis gali prasimaitinti pats, jeigu išorinės kliūtys jam netrukdo veikti.

Išorinių kliūčių veiklai besivystančiose šalyse yra gerokai daugiau nei išsivysčiusiose. Tarkim, atidaryti įmonę Niujorke užtrunka 4 dienas, o didžiausiame Nigerijos mieste Lagose – 28-ias, t.y. septynis kartus ilgiau („Doing Business“ duomenys). Užregistruoti nuosavybę Niujorke įmanoma per 12 dienų, Lagose reikės 77 dienų. Pasauliniame ekonominės laisvės indekse JAV užima 12-ą, o Nigerija – 120 vietą. Tai reiškia, kad ekonomiškai nelaisvų šalių gyventojams sunkiau užsidirbti pragyvenimui, išmaitinti save ir šeimą.

Tiesa, nereikėtų suprasti, kad Nigerija – atsilikusi valstybė: jos ekonomika yra didžiausia Afrikoje ir toliau plečiasi. Bet pabandykime įsivaizduoti, kiek galima būtų pasiekti, jei ten būtų mažiau išorinių trukdžių žmonių veiklai.

Tad siūlau kitaip pakreipti diskusiją apie žmonių skaičių: užuot svarsčius, kaip sustabdyti gyventojų gausėjimą besivystančiose šalyse, reikėtų skirti daugiau dėmesio laisvei, kad kiekvienas naujas Žemės gyventojas galėtų nevaržomai realizuoti save veikdamas bei kurdamas ir taip apsirūpintų pragyvenimui.

Beje, tiesioginė finansinė parama atsilikusioms valstybėms nėra jų problemų sprendimas. Priešingai, tai tik sukuria naujų problemų: atsiranda priklausomybė nuo paramos, sukuriamos sąlygos korumpuotai valdžiai įsitvirtinti, paramai skirtos lėšos ne visuomet pasiekia tikruosius adresatus – nusėda skirstytojų kišenėse. Ištrūkti iš priklausomybės nuo paramos gniaužtų nėra paprasta.

Pereidama prie antros klausimo dalies apie žmonių gamybą, nesutikčiau su tokiu teiginiu, nes sprendimus priima žmonės, o ne kažkokia už „veisimą“ atsakinga organizacija. Vaikai gimsta šeimose ir šeimoms tai yra jų palikuonių, o ne būsimų darbuotojų klausimas. Vokiečių pora nesprendžia, ar jiems geriau turėti vaiką dabar, ar po dvidešimties metų įdarbinti vietnamietį. Juo labiau kad ir neišsivysčiusių valstybių gyventojams nėra taip jau paprasta atvykti dirbti į ES ar ypač į JAV, kur imigracija ribojama.

Kas padėtų Lietuvai ir kitoms ES valstybėms padidinti gimstamumą? Gimdomų vaikų pradėjo mažėti XX a. Žinoma, tam įtakos turėjo kultūriniai ir moterų vaidmens visuomenėje pokyčiai, bet yra ir kitų faktorių. Vienu iš jų teko domėtis. Gimstamumo kritimas sutapo su tuo, kad tuo metu vis reikšmingesnės tapo valstybinės socialinės apsaugos sistemos.

Mokslininkai pastebi ryšį tarp valstybinės socialinės apsaugos sistemos ir vaikų gimstamumo: tose šalyse, kuriose socialinės rūpybos aprėptis didesnė, gimstamumas mažesnis. Ir kristi jis pradėjo po pensijų sistemų įvedimo, kaip nutiko, tarkim, Švedijoje.

Pirmiausia, kai valstybė moka senatvės pensiją, šeimoms nebelieka motyvo gimdyti vaikus dėl saugumo senatvėje. Antra, augindami vaikus tėvai patiria išlaidų, o šiems užaugus didelė dalis jų atlyginimo atiteks visuomenei – nes užaugę jie mokės mokesčius, kurie pateks į biudžeto katilą.

Tad didžioji dalis vaikų auginimo išlaidų yra privačios, o finansinė nauda tampa suvisuomeninta. Žinoma, nereikia to suprasti visiškai pažodžiui. Nesakau, kad būsimi tėvai išsitraukia skaičiuotuvą ir pradeda skaičiuoti, apsimoka ar neapsimoka jiems turėti vaikų. Tačiau tai turi netiesioginės įtakos žmonių mąstysenai ir galiausiai sprendimams.

Čia turime paradoksą: viena vertus, valstybinė socialinės rūpybos sistema blogina demografinę padėtį, kita vertus, dėl blogos demografinės padėties kenčia ta pati sistema, nes tampa netvari.

Bet aprašyta situacija neturi nieko bendro su laisvąja rinka. Laisvosios rinkos sinonimas būtų natūrali tvarka – būtent tokia tvarka, kokia egzistavo iki atsirandant valstybinėms pensijų sistemoms, kai saugumas senatvėje vis dar buvo vienas iš motyvų turėti atžalų. Valstybinės pensijų sistemos tėra XIX a. pabaigoje prasidėjęs eksperimentas, ir atrodo, kad nelabai vykęs. Gal užteks eksperimentuoti?

Žinoma, tai nereiškia, kad dabar reikia – ar net įmanoma – grįžti į XIX a. ir turėti tokias gausias šeimas, kokios būdavo anuomet. Tačiau neišvengiamai būtina mažinti socialinės rūpybos sistemos aprėptį, nes ši sistema ne tik turi įtakos mūsų pasirinkimams dėl palikuonių, bet ir mažina motyvaciją savarankiškai taupyti senatvei. Juk žmonės taupo mažiau nes, viena vertus, mano, kad pensijas jiems mokės valstybė – tad kam taupyti? Kita vertus, Lietuvoje „Sodrai“ kas mėnesį sumokamas trečdalis algos, todėl nebeturima iš ko taupyti (žinoma, tai sumažina ir finansines galimybes turėti gausesnes šeimas).

Tad „Sodros“ vaidmens mažinimas kartu su ekonominės laisvės didinimu leistų didinti gimstamumą, o kartu ir padidintų tikimybę, kad būsimieji Lietuvos piliečiai liks gyventi Lietuvoje, nes ekonominė laisvė reiškia daugiau galimybių veikti, realizuoti save ir užsidirbti. Kitas metodas – mokėti biudžeto pinigus už kiekvieną gimusį vaiką, bet nieko daugiau nekeisti – toli gražu nereiškia, kad ateityje jie neemigruos.

– Technologijų pažanga veda prie to, kad bent jau turtinguose kraštuose vienetiniai pagal užsakymą gaminami („spausdinami“) daiktai stumia į šalį serijinės gamybos prekes. Jei tendencija stiprės, galima situacija, kad, užuot vykęs į parduotuvę batų, aš pigiau juos išsispausdinsiu savo arba kaimyno 3D spausdintuvu. Jei prie to pridėsime pigią energiją, kurią kai kas žada imti „iš oro“, turėsime „keistą naują pasaulį“ su neįprastai pasiskirsčiusiais gamybos veiksniais. Pasaulį, kuriame kainą turi kai kurios technologijos, mašinos, taip pat daiktų pavyzdžiai (modeliai). Kas ir ką tokioje ekonomikoje uždirba?

– Geriausias galimybes uždirbti turi tie, kurie pasiūlo naujoviškų sprendimų, ką galima daryti kitaip – pigiau, paprasčiau, kokybiškiau. Pasaulį keičia ir 3D spausdinimas, ir dalijimosi ekonomika. Dėl technologijų atsiradusi dalijimosi ekonomika leidžia žmonėms pirkti įvairių paslaugų – nakvynę, pavėžėjimą, valymą – arba pasiskolinti nenaudojamus daiktus tiesiogiai iš kitų žmonių. Taip, uždirba ir patys besidalijantys žmonės, tačiau daugiausia uždirba tie, kurie atranda naujų būdų sujungti informaciją apie vienų žmonių poreikius ir kitų galimybes.

Kaip pavyzdį pateikčiau mobiliojo telefono programėlę „Uber“, kuria iš taško A į tašką B nuvykti norintys žmonės virtualioje erdvėje randa, kas juos galėtų už atlygį pavėžėti. Žinoma, dėl šios programėlės pavėžėjantys žmonės gali užsidirbti. Tačiau daugiausia uždirba programėlės savininkai – pernai šios įmonės vertė perkopė 50 mlrd. dolerių, užpernai jos pajamos viršijo 400 mln. dolerių. Šiai įmonei nepriklauso automobiliai, kuriais vežami klientai, ji nesamdo pačių vairuotojų.

Įmonės savininkai uždirba ne tik dėl to, kad rado idėją, kaip sujungti informaciją apie vienų žmonių poreikius ir kitų galimybes, bet ir dėl to, kad rado paprastą ir veikiantį būdą, kaip šią idėją realizuoti. Juk svarbu ne tik nuvežti, bet ir užtikrinti keleivių saugumą. Vien idėjos neužtenka – būtina ją kokybiškai realizuoti.

Pastaraisiais metais įvykusi dalijimosi ekonomikos revoliucija, mano manymu, galėjo įvykti būtent dėl to, kad ji yra palyginti laisva rinka – valdžia dar nespėjo sureguliuoti jos dalyvių. Apribojimų nebuvimas leido dalijimosi ekonomikai sparčiai evoliucionuoti ir plėstis.

Technologijų pažanga mus verčia ne tik svarstyti, kas ir kaip uždirba, bet ir permąstyti ligi šiol elementariomis laikytas sąvokas. Mūsų vartojamos sąvokos, ką jau kalbėti apie mokesčių ir reguliavimo sistemas, visiškai neatitinka šių dienų realijų. Yra daugybė klausimų, į kuriuos šiuo metu Vakaruose dar tik ieškoma atsakymų. Paminėsiu du svarbius dalykus.

Pirmiausia – kaip reikėtų traktuoti dalijimosi ekonomikos dalyvius. Štai jūs klausėte, kas uždirba, – bet kas yra tas, kas uždirba? Ar paslaugą suteikiantis žmogus yra laisvas profesionalas, ar turėtų būti laikomas tapačiu samdomam darbuotojui?

„Uber“ atžvilgiu yra didžiulis ginčas, ar pavėžėjančius vairuotojus reikia traktuoti kaip samdomus darbuotojus, ar kaip individualiai dirbančius žmones. Nepatenkinti „Uber“ plėtra taksi įmonių atstovai ir valdžios institucijos bando įrodyti, kad tie vežėjai yra tapatūs samdomiems darbuotojams. Tačiau tai gali būti atsitiktiniai žmonės, retsykiais pavežantys ką nors po darbo (kad nebūtų liūdna ir brangu vykti vienam), galbūt norintys užsieniečiams aprodyti savo gimtąjį miestą.

2015 m. birželį viena vietinės valdžios institucija Kalifornijoje nusprendė, kad pavėžėjantys vairuotojai yra tapatūs samdomiems darbuotojams. Dabar šį klausimą sprendžia teis­mas Kalifornijoje, kitas posėdis numatytas šių metų birželį. Nuo to, koks bus atsakymas, priklausys daugelis dalykų, tarkime, ar atsiras prievolė mokėti socialinio draudimo įmokas, ar reikės laikytis darbo teisės, mokėti minimalią algą.

Jei dalijimosi platformos būtų prilygintos darbdaviams, išaugtų jų išlaidos. Kai platforma „MyClean“, per kurią galima rasti namų tvarkytojų, pradėjo samdyti iki šiol individualiai dirbusius žmones, jos išlaidos darbo jėgai išaugo net 40 proc. Akivaizdu, kad išsilaikyti rinkoje taptų sudėtingiau.

Antras klausimas – kaip valdžia elgsis šių technologijų atžvilgiu. Ar ji ims tai reguliuoti taip pat griežtai, kaip reguliuojama tradicinė ekonomika? Ar pradės atestuoti 3D spausdinimo modelių kūrėjus arba taikyti jiems licencijas? Taksi vairuotojai Europoje protestuoja prieš „Uber“, nes „Uber“ nėra taikomos licencijos, jų vairuotojai neturi lankyti kursų ir laikyti egzaminų, jiems nėra taikoma dauguma kitų valdžios sukurtų ribojimų. Štai Londone valdiška organizacija „Transport for London“ padavė į teismą „Uber“ dėl to, kad įstatyme numatyta, jog visi taksometru besinaudojantys vairuotojai privalo turėti licencijas. Bet palaukit, kokie dar taksometrai – jie juk atgyvena, nes „Uber“ vairuotojai atstumus matuoja pasitelkę išmaniųjų telefonų GPS. Valdžia vis dar bando taikyti atgyvenusias sąvokas, kai pasaulis skuba į priekį.

Tokie ginčai vyksta ir kitur, tarkime, viešbučiai piktinasi programėlėmis, leidžiančiomis žmonėms išnuomoti laisvą kambarį ar butą, nes viešbučiai privalo atitikti visus higienos, saugos ir kitus reikalavimus, o žmonių būstui tie reikalavimai nėra taikomi.

Bet ar įmanoma visas įmonėms taikomas taisykles pritaikyti žmonėms? Juk neužeis inspektoriai į kiekvieno butą ir neprivers laikytis visų tų reikalavimų. Bandymas taip elgtis būtų bergždžias. Užuot bandžius visas šias taisykles primesti dalijimosi ekonomikai, reikėtų laisvinti tradiciniu būdu teikiamas paslaugas, kad taksi, viešbučiai ir kiti sektoriai galėtų tomis pačiomis sąlygomis konkuruoti su dalijimosi ekonomika.

Tad mes turime permąstyti sąvokas ir pakeisti mokesčių ir reguliavimo sistemas taip, kad jos netaptų pagrindine priežastimi, kodėl tradiciniai paslaugų teikimo būdai pralaimi prieš paslaugas, teikiamas pasitelkus technologijas.

– Esama nuomonės, kad socialinį teisingumą nustato rinka. Kitokios pastangos – socialinio teisingumo iškraipymas. Ar neiname prie situacijos, kai daugelis žmonių negalės parduoti darbo jėgos, nes ji nereikalinga? Kaip tokiomis sąlygomis išgyventi?

– Nėra taip, kad darbo neturinčių žmonių darbas būtų savaime nereikalingas. Kai kuriose šalyse fiksuojamas aukštas nedarbo lygis dažniausiai yra pasekmė to, kad tose šalyse trūksta ekonominės laisvės. Jei tam tikroje šalyje įmonės negalima lengvai įsteigti ar uždaryti, jei neįmanoma laisvai priimti ir atleisti darbuotojų – įmonės bus mažiau linkusios į tokias šalis investuoti.

Ryškus pavyzdys – nuostolinga „Goodyear“ padangų gamykla Prancūzijos šiaurėje. Gamyklos savininkai nuo 2007 m. nesėkmingai bandė efektyvinti gamyklos veiklą ir atleisti dalį darbuotojų, tačiau nuolat susidurdavo su profsąjungų pasipriešinimu ir teismais. Pasiekus tašką, kai gamyklos uždarymas tapo neišvengiamas, net ir bandymas ją uždaryti buvo užginčytas teismuose.

Nepavyko jos ir parduoti – galimas pirkėjas šį pasiūlymą išjuokė, teigdamas, kad nėra toks kvailas. Niekaip nesusitariant, ką daryti, darbuotojai net paėmė įmonės vadovus įkaitais. Ir tai ne vienintelis kartas, kai Prancūzijoje įkaitais imami įmonių vadovai.

Rinka yra sunkiai prognozuojama, tad pradėdamas veikti, samdydamas darbuotojus įmonės savininkas ar vadovai turi turėti galimybę sumažinti veiklos apimtis tuo atveju, jei įmonės veikla nepasiteisintų. Įvairūs įstatymai, kuriais norima apsaugoti darbuotojus, gali tapti nepalankūs patiems darbuotojams, nes įmonės bijos rizikuoti ir tiesiog samdys mažiau darbuotojų. Noriu pabrėžti, kad tai yra ne rinkos veikimo, bet kaip tik trukdymo jai veikti pasekmė.

Tad į jūsų klausimą, kaip tokiomis sąlygomis išgyventi, atsakyčiau, jog visų pirma reikėtų plėsti darbuotojų ir darbdavių galimybes susitarti, kad nei vieni, nei kiti netaptų nelanksčių darbo santykių įkaitais.

– Religija kreipia mus į kelis dalykus, kurie niekaip negali būti susiję su ekonomika, nes materialinės gėrybės čia „ne prie ko“. Vienas dalykas – pomirtinis gyvenimas, kur, tikėkimės, nereikia dirbti; kitas dalykas, bent jau katalikams, tai atpildas: ką žemėje nusipelnysi, tą gausi danguje. Atpildas – „likimas“, kurio netvarko Darbo kodeksas. Paradoksas yra tai, kad bent jau dalis žmonijos santykinai geriausiai gyvena dabar – kai pagrindinės religijos yra sunykusios arba išsigimusios. Technologinė pažanga sklinda iš sekuliarių visuomenių, o religijos atgimimas, pvz., islamizmo pavidalu, yra atgrasus. Patenkame į keistą situaciją, kada, linkėdami religinio atgimimo, pavyzdžiui, Vakarams, turime labai rezervuotai vertinti tokio atgimimo socialines pasekmes. Atgimimas nebūtinai gali privesti prie visuomenės harmonizavimo, nes juk religijos sritis – „ne šios žemės karalystė“. Siekdamas išganymo žmogus gali priskaldyti daugiau malkų, negu uoliai kaldamas pinigus.

– Kadangi žmogus yra ir kūnas, ir siela, o fiziškai gyvena šiame pasaulyje, krikščionybė neapsiriboja vien nematerialiu pasauliu, pavyzdžiui, Katalikų Bažnyčia kalba ir apie materialų pasaulį. Žinoma, kartais atsiranda besipiktinančių, kodėl Bažnyčia kalba apie tokius dalykus kaip ekonomika, tačiau ji kalba apie tai todėl, kad tai rūpi žmogui, nes tai yra žmogaus gyvenimo dalis.

Jūs paminėjote visuomenės harmonizavimą ir religiją. Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo pritaikymas vestų prie didesnės harmonijos ir sutaikinimo visuomenėje. Šis mokymas pabrėžia žmogaus laisvę ir orumą, lygybę, solidarumą ir bendradarbiavimo būtinybę.

Svarbus dalykas yra subsidiarumas. Tai reiškia, kad problemą turi spręsti tie, kurie yra arčiausiai problemos. Tarkime, jeigu žmogus neturi darbo, pirmiausia padėti jam turėtų tie, kurie yra greta jo – šeima, giminės, jo bendruomenės nariai. Būtent jie geriausiai mato ir žino, ar jis sunkiai ir nuoširdžiai ieško, bet neranda darbo, o gal jis darbo neieško, arba dirba, tik neoficialiai.

Bet daugelyje Vakarų šalių subsidiarumo principo nėra laikomasi. Bedarbių paramos atveju yra sukurtos biurokratinės socialinės paramos sistemos, kai dažnai nebūna erdvės prisitaikymui prie individo, kai sprendimai priimami pagal tokius sausus faktus, kaip oficialios žmogaus pajamos arba jo būsto plotas. Lietuvoje prasidėjo tam tikri poslinkiai subsidiarumo link – suteikta daugiau galių bendruomenėms, bet pokyčiai neturėtų tuo apsiriboti.

Nesilaikant subsidiarumo principo natūralią ir solidarią žmonių atjautą ir meilę artimajam pakeičia visuomenės susipriešinimas, susiskaldymas, nes vieni yra nepatenkinti, kad mokesčiais privalo išlaikyti pašalpininkus, o kiti – kad privalo išgyventi iš „per mažų“ pašalpų.

Ši sistema nėra solidari, nes tikras solidarumas neturi būti prievartinis – per mokesčius, tai turi gimti iš žmogaus širdies, iniciatyvos, kai savarankiškai ir su meile artimajam nusprendžiama padėti tam, kas iš tiesų stokoja.

Vakarų šalyse subsidiarumo principas yra pažeistas, o solidarumas taikomas prievarta, tad vargu ar iš viso galime tai vadinti solidarumu.

Jei grįžtume prie Bažnyčios socialinio mokymo ir pradėtume jį taikyti, tai leistų mums visiems gyventi harmoningesnėje ir taikesnėje visuomenėje. Ir nepaisant to, kad, kaip sakėte, šiame sekuliariame amžiuje tikėti nėra lengva, nenuvertinkime to, kad yra daug sąmoningų tikinčiųjų, kurie gilinasi į Bažnyčios tradiciją ir gali pradėti keisti visuomenę nuo savęs, stengdamiesi taikyti šiuos principus savo gyvenime.