Gal Vokietijoje 2016-ųjų naujametei nakčiai prilips „Kelno nakties“ pavadinimas. Sutrikusi miesto ir Vokietijos valdžia iš pradžių bandė apipurkšti neigimo dezodorantais žinias apie masinius antpuolius prieš moteris. Taip bijoma kalbėti apie problemą, kurios mastas pranoksta šįkart be aukų pasibaigusį incidentą.

Kodėl žiniasklaida delsė apie tai pranešti, kodėl kai kuriuose oficialiuose komen­taruose kaltė versta aukoms, o ne užpuolikams – svarsto ne vien šurmuliuojantys vokiečiai, bet visų demokratinių šalių žiniasklaida.

Dabar jau neabejojama, kad tai būta suplanuoto antpuolio, o ne vien spontaniško vyriškos energijos proveržio, kurį sustiprino alkoholis ir narkotikai. Naujųjų metų naktį moterys užpultos Austrijoje, Šveicarijoje – tiesa, tai būta pavienių atvejų, bet visiems būdinga viena: smurtininkai yra pabėgėliai iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų.

Europa nei politiškai, nei kariniu požiūriu nepasirengusi svetimšalių antplūdžiui. Visa ligšiolinė politika grindžiama nuostata, kad į ES atvyksta nuo karo ir skurdo bėgantys žmonės, kuriuos integravusi senutė Europa turės vienokios ar kitokios naudos, – kaip kažkada išlošė Vokietija, priėmusi milijonus pigių darbininkų iš Turkijos.

Politiniam elitui ir biurokratijai būdinga inercija – tuose sluoksniuose sunkiai kalasi mintis, kad pabėgėlių krizė yra ir priešiška karinė operacija. Bet juk esama valstybių, kurios hibridinį karą įtraukė į karines doktrinas gerokai prieš 2014 m. pavasarį, kai ši sąvoka vėl imta linksniuoti. Nuoroda į kokius nors Kinijos ar Rusijos strategus iškart keltų įtarimą, kad ieškoma konkrečių pabėgėlių krizės režisierių. Bet svarbu perprasti veikimo būdą ir užkirsti kelią priešininko veiksmams, o ne bejėgiškai baksnoti pirštu į tikrą ar tariamą užsakovą.

Panaši kaip Kelne masinė ataka Suomijos sostinės metro buvo sužlugdyta, nes policija iš socialinių tinklų sužinojo, kokios staigmenos rengiamos Naujųjų metų proga.

Kada tūkstantis jaunų pabėgėlių vyrų susirenka vienoje vietoje – tai nėra atsitiktinumas. Toks Helsinkio policininkų vertinimas pagrįstas ne intuicija, bet sekimu. Pernai Suomija priėmė per 32 tūkst. pabėgėlių, o anksčiau tokių būdavo maždaug trys tūkstančiai per metus. Kartu pagausėjo seksualinio priekabiavimo. Pasak Suomijos policijos pareigūnų, nesaugūs tapo parkai – vietos, kuriose moterys anksčiau vaikščiodavo visiškai ramiai.

Europa nebuvo materialiai pasirengusi iškart vienu metu priimti tiek imigrantų – pernai jų plūstelėjo apie milijoną. Oficialių duomenų, apimančių visus 2015-uosius, dar nėra, bet žinoma, kad per vienus metus iki liepos ES registruota apie 755 tūkst. paraiškų suteikti prieglobstį.

Kiek tarp jų teroristų – klausimas specialiosioms tarnyboms. Tačiau nereikia būti teroristu, kad kiltų noras dalyvauti „Kelno naktyje“ bet kur Europoje. Lietuvių kalbinė vaizduotė pažėrė angliško žodžio „flashmob“ vertinių: spiečius, žaibinė mobilizacija, sąlėkis, šokalynė, staigminė (staigi minia). Žaibinei mobilizacijai nereikia tikslių instrukcijų. Pakanka paskleisti žinią: renkamės sutartoje vietoje – glamžysime europietes.

Nemirtina teroro akcija – toks „Kelno nakties“ apibūdinimas atitinka hibridinio karo realijas. Galima tokio teroro eskalacija – nuo paplekšnojimų pereinama prie dūrių smeigtukais, šakutėmis. Nenuostabu, kad po tokių akcijų kamuolį perima prieš imigrantų antplūdį protestuojanti Vokietijos organizacija PEGIDA, kurios vadovas ir aktyvistai neslepia prorusiškos orientacijos.

Neišmanymas, ką toliau daryti, – viena iš priežasčių, kodėl „Kelno naktį“ iškart bandyta apipurkšti politiškai korektišku odekolonu (Kelno vandeniu, prancūziškai  „Eau de Cologne“).

ekonaujienos.lt nuotr.

Šalys nesiderės dėl kokybės standartų bloginimo. „Tai parašyta juodu ant balto“, – taip sako Užsienio reikalų ministerijos Išorinių ekonominių santykių departamento direktorius Simonas Šatūnas. Tai netiesioginis atsakymas į klausimą, kuris buvo išrašytas plakate: „Ar norėtum chloruotos vištienos savo lėkštėje?“

Arūnas BRAZAUSKAS

Nuodinga mėsa, genetiškai modifikuoti produk­­­tai ir netgi demokratinės santvarkos pa­ma­tų klibinimas – tokiais baubais gąsdina pro­­­­­tes­­tuo­jantieji dėl Transatlantinės prekybos ir in­ves­ticijų partnerystės sutarties (angl. Transatlantic Tra­de and In­vestment Partnership – TTIP), kuri JAV ir ES pa­verstų laisvosios prekybos zona. Gali būti, kad sutartis bus pasirašyta dar iki JAV prezidento Ba­­­racko Oba­mos kadencijos pabaigos 2016 m.

„Vardan korporacijų pelnų aukoti valstybių suvere­nitetą – transgalaktinė nesąmonė!“ – tai dar vienas klau­simas raštu, nuskambėjęs Vilniuje 2015 m. ba­landžio 18-ąją per Pasaulinę veiksmo prieš laisvosios prekybos sutartis dieną. Paskaitos apie TTIP dalyviai nusifotografavo su plakatėliais, tačiau ar tai buvo piketas – veikiau lingvistinė, o ne juridinė problema.

Kas dar, be susirūpinusių aktyvistų, domisi TTIP, ku­­­ri, anot tų pačių aktyvistų, gali negrįžtamai pakeisti eu­­ropiečių gyvenimo sąlygas? Įvardijus svarbiausią TTIP priešininką, į savo vietas atsistoja ir kiti skeptikai.

Kam ir kodėl nepatinka?

Šįmet rugsėjo 28 d. kalbėdamas Jungtinių Tautų Ge­­neralinėje Asamblėjoje Rusijos prezidentas Vla­dimiras Putinas užsipuolė neįvardytų šalių didėjantį ekonominį egoizmą už tai, kad šios valstybės neva nu­­ėjo „uždarų ekskliuzyvinių ekonominių susivienijimų“ kūrimo keliu. V.Putino nuomone, tai gali visiškai išbalansuoti prekybos sistemą, suskaldyti ekonomi­­nę erdvę. Nors V.Putinas nepaminėjo nė vieno kon­­­kretaus atvejo, buvo aišku, kad jis kalba apie TTIP ir panašią sutartį, kuria kuriama Didžiojo vande­­­nyno laisvosios prekybos zona.

Tam tikros formos ūsiukai dar nereiškia, kad žmogus yra nacis, taip ir rūpestis dėl TTIP ar kitų prekybos reikalų nereiškia, kad užduodantieji keblius klau­­­simus atstovauja Rusijos interesams. Kai kas nors sako, kad labai svarbu užtikrinti, jog į ES, taip pat ir į Lietuvą, neatkeliautų genetiškai modifikuotų pro­duktų, kurie JAV maisto pramonėje naudojami la­bai plačiai, – taip jis išreiškia iki šiol galiojančią ES nuostatą.

Europos gamintojams svarbią derybų poziciją kaž­­kada priminė europarlamentaras vokietis Bern­das Lange (Socialistų frakcija): „Turime derėtis dėl ES geografinių nuorodų apsaugos. Ateityje norėčiau bū­­ti tikras, kad parmezanas yra iš Parmos, o Švarcval­­do kumpis pagamintas Švarcvalde, bet ne, pavyzdžiui, Ontarijo provincijoje.“ Smulkmena, kurioje sun­ku įžvelgti turinį, nesusijusį vien su verslu.

Derybas dėl TTIP, didžiausio pasaulyje laisvosios pre­kybos susitarimo, ES ir JAV pradėjo 2013 m. birže­­lį. Vienas iš argumentų prieš sutartį, kurios priešinin­­kų peticijos ES dabar paremtos daugiau nei 3 mln. parašų, – apie susitarimo turinį visuomenė menkai informuojama. Sutarties projektas buvo nutekintas į viešumą 2014 m., o šįmet Europos Komisija (EK) pradėjo viešą dalies punktų aptarimą. Me­džia­ga apie TTIP prieinama ES tinklalapiuose.

„Noriu pasakyti klausimus keliančioms interesų gru­pėms: paskaitykite derybų mandatą“, – „Veidui“ sakė S.Šatūnas. Jis atkreipė dėmesį į tai, dėl ko laužo ietis sutarties priešininkai: tai nuostata, kad inve­stuo­­tojai, kurių teisės pažeistos, galėtų kreiptis į tarptau­tinį arbitražą, o ne vien į nacionalinius teismus.

Antai žiniasklaida cituoja jau minėtą paskaitą apie TTIP  skaičiusį Darnaus vystymosi centro direkto­rių Liutaurą Stoškų: „Jau dabar matome, kad ne­retai politikai lengva ranka laimina sprendimus, ku­rie ne tik kad atskirus žmones, bet ir visą valstybę gali padaryti stambių korporacijų įkaite. Ar mūsų politikai pasiryžę su­tikti, kad Europos šalių politiką nu­lem­­tų trijų šalies piliečių nerinktų ir jų interesams ne­atstovaujančių teisininkų, sudarančių arbitražą, spren­dimai? O juk kaip tik tai ir siūlo viena iš TTIP da­lių: investuotojo ir valstybės ginčų sprendimo me­chanizmas.“

Tačiau, pasak S.Šatūno, tokia nuostata jau 14 m. galioja Lietuvos ir JAV dvišalėje sutartyje – investuotojai gali kreiptis į tarptautinį arbitražą. Tačiau per šį laikotarpį nebuvo kilusių disputų ar problemų.Taigi Lietuvoje toks sprendimas jau seniai palaimintas santykiuose su didžiausia pasaulio ekonomine galybe. „Šiuo metu ES vyksta diskusijos. Siekiama sukurti ir susitarti dėl patobulintos ir reformuotos Investicinių teismų sistemos, kurioje būtų ne tik pirmos instancijos tribunolas, bei ir apeliacinis tribunolas, Tai būtų institucija, kurioje nuolat dirbtų viešai paskirti aukščiausios kvalifikacijos nepriklausomi teisėjai iš ES ir JAV. Tarkime, pagal dabar galiojančią dvišalę Lie­tuvos ir JAV sutartį būtent Lietuva atsakytų, jeigu ji įgyvendina kokią nors ES direktyvą ir dėl to nukenčia investuotojų interesai. O įsigaliojus TTIP su nauja Investicinio teismo sistema, tokio pobūdžio klausimų sprendimas persikeltų į ES lygmenį. Taigi, net ir šiuo aspektu Lietuvai TTIP būtų naudingas. Transat­lan­tinė sutartis sudarytų daugiau galimybių apsisaugoti, jeigu būtų kuriami teisės aktai, kurie keičia sąlygas investuotojams. ES diskusijos dėl to vyksta ir EP, ir valstybėse narėse. Buvo plačiai konsultuotasi ir su visuomene, Atsižvelgiant į tai, EK pateikė siūlymus, kaip ši Investicinių teismų sistema galėtų atrodyti“, – sakė URM departamento vadovas.

Parlamentarų skaitiniai

Vien teksto apimties atžvilgiu TTPI bus ilga – nekalbat apie publikai suprantamus derybinių pozicijų išaiškinimus. Santykis su ilgais ir todėl neįdėmiai skaitomais pamatiniais dokumentais Lietuvoje turi nacionalinių ypatumų. Pavyzdžiui, Sutartis dėl Kons­­titucijos Europai mūsų šalies Seime buvo ratifikuota žaibiškai 2004 m. lapkritį.

Lietuva tapo pirmąja ES valstybe, priėmusia Kons­tituciją, kuri galiausiai taip ir liko istorinis dokumentas, nes Konstituciją atmetė referendumai Pran­cūzijoje ir Nyderlanduose. Buvusio Prancūzijos prezidento Valery Giscard‘o d’Estaing‘o, vieno iš Kons­ti­­tucijos tėvų, sveikinimai Seimui iš tiesų reiškė pa­gar­bą žmonėms, kurie dokumentą ignoravo, nes var­­giai buvo su juo susipažinę.

Žinant Lietuvos politikų įprotį atidėlioti storų seg­­­tuvų su dokumentais skaitymą, o atėjus svarstymams juos paviršutiniškai peržvelgti ir pažerti neišma­nymą atskleidžiančių klausimų, galima tikėtis, kad TTPI pasiekus Seimą argumentus „už“ ir „prieš“ kai kas ims iš parankių vietų internete.

Bent jau lietuvių kalba tokių lyg tyčia sukurtų tink­­­lalapių esama. Jų žymenys: aplinkosauga, žalumas. Politiniu požiūriu tai kairė. Lygiai tos pačios te­mos iškyla tinklalapiuose, iš kurių sklinda radikalios dešinės šauksmas.

„Kai nenorima klausytis, kai kalbama tik emocingai, esą visi valgysime genetiškai modifikuotą maistą ar­ba didelės kompanijos paduos į teismus, – tai yra po­­­litikavimas be argumentų. O tokių organizacijų pas mus yra viena kita. Žinoma, diskutuoti reikia. Mes va­ži­nėjame po Lietuvą, susitinkame su ūkininkais, kitomis interesų grupėmis“, – „Veidui“ sakė S.Ša­tūnas.

Priešininkai, kurie atsidūrė šalikelėje

Lyg tyčia tokių kalbų pavyzdinę formą galima at­ras­ti rusiškai. Rusijos prezidento kalba JT tėra vienas iš tos formos ištrauktų liejinių.

Apibendrinus kelių Rusijos ekonomistų rašinius ga­lima apibūdinti pačią pažiūrų sistemą, pagal kurią TTIP yra didis blogis visų pirma europiečiams. Tei­gia­ma, kad už uždarų durų kurpiama sutartis paveiks Eu­ro­pą labiau nei šimtai tūkstančių pabėgėlių, plūste­lė­ju­sių per jos sienas. TTIP galutinai palaidos ES vi­du­ri­nę klasę. Kuriama podemokratinė Europa. Ža­damas 100 mlrd. eurų bendras ES ir JAV vidaus produkto prie­­augis, kuris atsiras dėl transatlantinės preky­­bos su­tarties, neperžengia statistinės paklaidos ribų.

Taip sukurpti tekstai orientuoti į labiau išsilavinusius piliečius. Prieš TTIP nukreipta propaganda piešia europiečius kaip kvailus, nesuvokiančius savo interesų, lengvai vedžiojamus už nosies.

Tuo siekiama didinti nepasitikėjimą ES institucijomis. Kita vertus, propaganda atskleidžia ir jos kūrėjų pasaulėžiūrą. Kapitalistinė verslo aplinka suvokiama kaip lengvai manipuliuojama, neskaidri, sudaryta iš subjektų, kurie iš esmės nesavarankiški. Tačiau to­kia yra pati Rusija, o ne ES ar JAV, kur verslo subjektai veikia konkurencijos – kitaip tariant, laisvės – są­lygomis.

Kodėl Rusijos propaganda visomis priemonėmis veikia prieš TTIP?

Tik todėl, kad Maskva bijo dėl savo vietos globalio­je ekonomikoje. Šįmet buvo pasirašyta sutartis, ap­imanti 12 valstybių, – Didžiojo vandenyno partnerys­tė (angl. Trans-Pacific Partnership – TTP). Rusijai gre­sia at­sidurti tarp dviejų milžiniškų laisvosios preky­bos zo­nų, kurios užgoš ją savo mastais. Trans­at­lan­tinė sutartis, taip pat vidinių JAV apribojimų panaikini­mas pa­leng­vins Amerikos energijos išteklių kelią į Europą. O tai jau konkurencija Rusijos naftai ir du­joms.

Bandymas visus racionalius svarstymus dėl TTIP lai­­kyti Rusijos inspiruotais dvelktų paranoja. Tačiau ru­­siškų trukdžių nederėtų ignoruoti – kad ir kokie men­ki jie būtų.

Į Ukrainos ketinimą pasirašyti laisvosios prekybos su­tartį su ES Rusija atsakė didžiuliu diplomatiniu, propagandiniu spaudimu ir galiausiai agresija prieš silp­nesnę kaimynę.

Scanpix

„Jeigu pavėlavote išvykti automobiliu – eikite pėsčiomis“, – vienas iš daugelio mūsų karinės žinybos patarimų, kaip elgtis ginkluoto konflikto atveju. Tačiau piliečiams svarbu ne vien žinoti, ką pataria šalies valdžia, bet ir numatyti, kada vis dėlto prireiks instrukcijų, kurių pastaruoju metu pagausėjo. Labiausiai tikėtinas priešininkas – Rusija. Tačiau kada ji užpuls, jeigu iš viso užpuls, Lietuvą ar jos NATO sąjungininkes?

Arūnas BRAZAUSKAS

Krašto apsaugos ministerija (KAM) gruodžio pabaigoje pristatė pakartotinai išleistą patarimų rinkinį „Ką turime žinoti apie pasirengimą eks­tremaliosioms situacijoms ir karo metui: rimti patarimai linksmai“. Prieveiksmis „linksmai“ atsirado dėl piešinėlių, kurie penkių asmenų šeimos (įskaitant kačių padermės gyvūną) rūpesčius kare vaizduoja kaip nuotykingą iškylą. Kadangi nuolatinė civilių parengtis karui – pavyzdžiui, Izraelio, o ne Lietuvos visuomenės bruožas, galimos agresijos data mums tampa itin svarbi.

Rusijoje eskaluojamos kalbos apie karą

2015 m. gruodžio 18 d., kai KAM pristatė savo civilinės saugos komiksą, Rusijos leidinio „Nezavisimaja gazeta“ karybos skiltyje pasirodė gana keistas tekstas „Jeigu kils karas“.

KAM knygelėje duodami konkretūs patarimai civiliams, o minėtame rusiškame straipsnyje pažerta abs­trakčių patarimų Rusijos karinei vadovybei, kaip kariauti su NATO šalimis. Patariama naudotis silpnąja JAV vieta – įpročiu kariauti spaudant mygtukus, Vokietijos kariuomenę galima įveikti išmaniai suplanuotomis operacijomis, Didžioji Britanija pakertama iš vidaus – skatinant islamistų ekstremizmą, prieš prancūzus reikia sutelkti pranašesnes aviacijos pajėgas, Italijos kariuomenė sumušama intensyvia artilerijos ir raketų ugnimi.

Karybos ekspertai iškart įvertino šį tekstą kaip kliedesius – apie tai tą pačią dieną kalbėta radijo „Svoboda“ laidoje rusų kalba. Tačiau panašių kliedesių platintojai to ir siekia – kad apie juos būtų kalbama kuo plačiau.

Bent jau Rusijos visuomenė sistemingai pratinama prie minties apie karą. 2015 m. gruodį Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad prieš islamistus Sirijoje jis kol kas neketina panaudoti branduolinio ginklo (įvardis „jis“ šiuo atveju tikslus, nes Rusijoje dėl svarbiausių politinių ir karinių dalykų sprendžia vienas žmogus). Netrukus jis viešai prasitarė, kad į konfliktą Sirijoje įsivėlusi Rusija gali panaudoti ir papildomas priemones. Kokias? Sausumos pajėgas? Vis dėlto branduolinį ginklą?

Sun Tzu priesakai

Prieš gerą tuziną metų, kai buvo išleistas Ričardo Gavelio romanas „Sun Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste“, pavadinime paminėtas karvedys, tariamai gimęs VI a. prieš Kristų, dar nebuvo tapęs Lietuvos masinės kultūros vardu.

Sun Tzu, kurio traktatas vis dar privalomas daugelyje karo mokyklų, rašė: „Aukščiausias karo menas – sužlugdyti priešininko karo planus, toliau eina jo sąjungų išardymas, trečioje vietoje – sumušti jo kariuomenę, blogiausia – apgulti tvirtoves.“

Dabar apie šį karvedį turėtų žinotis kiekvienas nors kiek vadybos baruose praprusęs pilietis, nes Sun Tzu įžvalgas mielai skleidžia strategijos mokovai – juk verslas irgi karas, tiktai verslo taisyklės nenumato smurto. Tinklalapyje suntzu.lt parašyta:  „Sun Tzu koncepcijos pagrindą sudaro priešo valdymas, kuris suteikia nesunkios pergalės galimybę. Pagal senovės kinų karo meną pagrindiniu tikslu turėtų tapti kitų valstybių užkariavimas neįsiveliant į karinį konfliktą, t.y. ideali pergalė. To reikia siekti diplomatiniu spaudimu, priešo, verslo atveju – konkurentų – užmačių ir sąjungų, strateginių aljansų suardymu ir svarbiausia – jų strategijos sugriovimu.“

Pamokos, kurių nevalia pamiršti

Lengva pasakyti – „priešo valdymas“, „nesunkios pergalės galimybė“. Jeigu viskas būtų taip paprasta, istorijoje matytume vien lengvas pergales. Tam, kad būtų sugriauta priešo strategija, reikia ją perprasti.

Lietuviams derėtų nuolat analizuoti tragišką 1940 m. pamoką. Jeigu visi tie, dėl kurių dvejonių Lietuvos kariuomenė tada nepasipriešino okupantams, būtų perpratę stalininio režimo prigimtį ir nesikliovę naivia viltimi, kad šalis, nors ir tapusi SSRS satelite, išsaugos nepriklausomybę, – veikiausiai būtų pasiryžta priešintis.

Ryžtą būtų sustiprinusi aiškiaregė būsimos inkorporacijos, ūkio sugriovimo, deportacijų nuojauta. Masiškai pasipriešinta, kai užėjo antroji sovietinės okupacijos banga, tačiau partizaninis karas neturėjo tokių tarptautinių politinių pasekmių, kokių buvo galima tikėtis, jei 1940 m. Lietuvos valstybė būtų atsakiusi ginklu.

Galima guostis, kad ir didžiausios pasaulio galybės JAV vadovai neretai suglumdavo bandydami perprasti SSRS veiksmus. Atsakyti į vadovybės paklausimą ėmėsi Maskvoje dirbęs JAV diplomatas George’as Kennanas. Jo 1946 m. vasario 22 d. pranešimas įėjo į istoriją kaip 8 tūkst. žodžių „Ilgoji telegrama“ ir paklojo pamatą amerikiečių strategijai šaltajame kare. G.Kennanas teigė, kad sovietų vadovybė pripažįsta vien jėgą, ji netiki, jog su JAV galima nuolatos taikiai sugyventi, SSRS iš prigimties agresyvi ir linkusi į ekspansiją. Diplomato rekomendacijos: nereikia tikėtis iš Sovietų Sąjungos partnerystės, būtina priešintis bet kokioms SSRS pastangoms išplėsti savo įtakos sferą.

Ar G.Kennano diagnozė tinka V.Putino valdomai Rusijai?

Chuligano taktika

Nors JAV diplomatai vengia kalbų, kad grįžtame į šaltojo karo laikus, idėjų kalvėse (angl. „think tanks“) kuriamos strategijos, paremtos tų laikų principais. Toks yra „Heritage Foundation“ dokumentas „Visapusė JAV strategija Rusijos atžvilgiu“ („U.S. Comprehensive Strategy Toward Russia“, heritage.org).

Autoriai pripažįsta, kad ant molinių kojų stovinti Rusija – silpnėjanti galybė visais atžvilgiais, išskyrus teritoriją, kuri yra savotiškas pasaulio geopolitinis centras, šalies energetinius išteklius, branduolinį arsenalą, atnaujintą įprastinės ginkluotės dalį ir svarbiausią vadovybės bruožą – ryžtą pulti.

Tekste Rusija dažnai apibūdinama anglišku žodžiu „spoiler“ – gadintoja. Negalėdama būti stipriausia pasaulio galybe, Rusija tikisi išsiderėti mokestį už tai, kad negriauna JAV pastangų tvarkyti pasaulį. Gadintojos strateginis tikslas – užsitikrinti sau deramą vietą pasaulio politinėje sąrangoje, o taktika panašėja į chuliganiškus veiksmus. Strateginiai siekiai panašūs į nusikaltėlio norą susitarti su policija – esą jis tvarkysiąs tam tikrų teritorijų nusikaltėlius, neleisiąs jiems peržengti ribų, užtat jam bus leista iš jų imti duoklę. Susitarimą bandoma pasiekti tikintis mokesčio už tai, kad gadintojas liausis kenkti. Todėl jis nuolatos demonstruoja savo galias, bandydamas priversti priešininką derėtis, nors priešininkas ir turi jėgų persvarą.

2015-ųjų paskutiniai mėnesiai buvo paženklinti smurtu: Rusijos lėktuvo žūtis virš Sinajaus spalio 31 d., teroro aktas Paryžiuje lapkričio 14 d. Neliko nepastebėta, kad po lėktuvo katastrofos ilgai tylėjęs V.Putinas prabilo tik po įvykių Paryžiuje. Jis ir kiti aukšti Rusijos pareigūnai transliavo Vakarams žinią: susivienykime prieš teroristus kaip kažkada prieš Hitlerį ir pamirškime Ukrainą.

Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas, lapkričio antroje pusėje nuvykęs į Manilą, svarstė apie Rusiją ir Vakarus: „Mes kaip ir anksčiau vieni priešinsimės terorui ir laimėsime toje kovoje. Tikriausiai ir Vakarai gali atlaikyti. Klausimas, kokia kaina. Bet mano gilus įsitikinimas – šioje kovoje mes privalome būti kartu.“

Susidarė įspūdis, jog Rusija bando įtikinti JAV ir sąjungininkes, kad gali garantuoti „stogą“ – nusikaltėlių (dažnai ir politikų) kalba tai reiškia apsaugą. Kitas klausimas, kiek tokios pretenzijos pagrįstos – net ir darant prielaidą, kad Rusija per savo agentūrą kažkiek kontroliuoja tam tikras islamistų pajėgas.

Rusija ir NATO – asimetriška priešprieša

Kad ir kaip vadintume dabartinę JAV (kartu ir NATO) konfrontaciją su Rusija – naujuoju šaltuoju karu ar ne, Baltijos šalys atsidūrė prie fronto.

Nors NATO deklaruoja pasirengimą ginti Baltijos šalis, joms svarbu nuspėti, kada gali būti užpultos ir paverstos derybų įkaite šaliai gadintojai Rusijai bandant šantažuoti Vakarus.

Dėl Baltijos šalių nuogąstaujama, kad V.Putinas čia pritaikys Ukrainoje naudotus hibridinio karo metodus. Rusų ir Rusiją palaikančių lietuvių, latvių, estų pilietinės akcijos gali būti derinamos su ginkluotų pajėgų skverbimusi. Manoma, kad tokių operacijų tikslas – suskaldyti NATO: paralyžiuoti Aljanso veiksmus sukuriant situaciją, kai sąjungininkai nepajėgs pasiekti konsensuso, kaip atsakyti į Rusijos agresiją. Hibridinis antpuolio pobūdis apsunkina reakciją: neaišku, ar tai kurios nors Baltijos šalies vidaus problema, ar kaimyninės šalies agresija.

„Minkštasuolių strategų“ mėgstamas karinės technikos skaičių lyginimas mažai naudingas. NATO armija gausesnė ir techniškai pranašesnė, tačiau Rusija gali sutelkti galingas pajėgas siauruose fronto baruose, kaip tai nutiko Rytų Ukrainoje. JAV įsipareigojimai globalūs – Jungtinės Valstijos palaiko pusiausvyrą Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose, remia Izraelį, garantuoja Japonijos, Pietų Korėjos, Taivano saugumą. Gadintojos Rusijos taktika – griauti pusiausvyrą viename ar keliuose taškuose.

Pasak JAV leidinio „Military Times“ ekspertų, JAV ir Rusijos armijų gretinimas panašus į minkšto daikto lyginimą su šiltu. Stangrumas ir temperatūra – kokybiškai skirtingos savybės.

JAV ir Rusija siekia skirtingų tikslų. Rusija nebando prilygti JAV ir galynėtis su jomis, tarsi abi valstybės priklausytų tai pačiai svorio kategorijai. Pavyzdžiui, JAV karinis laivynas pranoksta Rusijos, ir ši neturi jokių vilčių kada nors pasivyti amerikiečių.

„Military Times“ vertinimu, Rusija šiuo metu turi tarsi dvi skirtingas armijas. Du trečdaliai maždaug 800-tūkstantinės kariuomenės – prastai apmokyti šauktiniai, užtat kokie 200 tūkst. – jau neblogai parengti daliniai, kuriuose nemažai tarnaujančiųjų pagal sutartis.

Rusijos karinės oro pajėgos techniškai atsilikusios, tačiau rusai vėlgi nesiekia simetrijos. Radarams iš dalies nematomų Rusijos karinių lėktuvų charakteristikos prastesnės nei amerikiečių „stealth’ų“ (angl „stealth“ – slaptas, nematomas), bet rusai plėtoja technologijas, leidžiančias tuos „stealth’us“ aptikti ir numušti.

Priešą pažinsi mūšyje

Bandantiems įvertinti JAV ir Rusijos galias derėtų nepamiršti, kad priešininko pajėgumai galiausiai pažįstami mūšyje. Viena iš karo meno taisyklių – neatskleisti savo galimybių. Nesvarbu, ar tai legenda, kad britai per Antrąjį pasaulinį karą leido vokiečiams subombarduoti Koventrį, nes oro antpuolio prevencija būtų atskleidusi, jog britai „nulaužė“ vokiečių radijo šifrą ir gali perskaityti pranešimus.

Ši populiari versija primena, kad nė viena pusė, jei tik vadai nėra kvaili, neatskleidžia savo išteklių, kol neprireikia jų panaudoti.

Ir „Heritage Foundation“, ir „Military Times“ ekspertai vertina rusus kaip nelygų sau priešininką, su kuriuo reikia skaitytis. Pabrėžiamos JAV pajėgų silpnosios pusės. Panašiai ir Rusijos kariniai ekspertai, vadinantys save nepriklausomais, nevengia menkinti savo šalies galimybių. Abiem atvejais siunčiamas signalas atitinkamai JAV ir Rusijos sprendėjams – galių nepakanka, ginkluokimės.

Pasak vieno iš JAV instruktorių, apmokančių Ukrainos armiją, amerikiečiai turi mažo intensyvumo konf­liktų patirties, kur prieš juos kariauja partizanai, o Ukrainoje jie susidūrė su beveik lygiu sau priešininku. Instruktoriai iš JAV kruopščiai renka duomenis apie rusišką karybą: artilerijos ugnies koregavimą, radioelektroninės žvalgybos ir jos slopinimo priemones.

Nuo 2014 m. kovo, kai Rusija aneksavo Krymą, iki maždaug 2015 m. spalio JAV išleido Ukrainos pajėgų mokymams ir jų aprūpinimui nemirtinais ginklais (pavyzdžiui, radijo žvalgybos priemonėmis) apie 244 mln. dolerių. Maždaug tiek kainuoja trys savaitės JAV karo veiksmų (daugiausia ore) Irake ir Sirijoje.

Amerikiečius neva nustebino tempai, kuriuos parodė rusai, kai 2015-ųjų antroje pusėje sukūrė placdarmą Sirijoje: nuskraidino dešimtis lėktuvų, sraigtasparnių, aptarnaujantį personalą, apsaugos dalinius, priešlėktuvinius įrenginius.

Avantiūristas ar blaivus strategas?

Ginkluotąsias pajėgas modernizuoja visos šalys, pretenduojančios į kokią nors lyderystę, tad ir Rusijos ginklavimosi programos pačios savaime nereiškė agresyvių kėslų. Karas tėra politikos tęsinys kitomis priemonėmis – karines užduotis formuluoja politinė šalies vadovybė.

V.Putino veiksmai užgrobiant dalį Ukrainos, paskui įsiveliant į daugialypį konfliktą Sirijoje, kur rusai parėmė diktatoriaus Basharo al Assado pajėgas, neretai apibūdinami kaip iracionalūs. Rusijos prezidentas laikomas nenuspėjamu avantiūristu, kurio užsienio politikos tikslas – nukreipti visuomenės dėmesį nuo vidaus problemų ir taip pratęsti savo režimo gyvavimą.

Kitas požiūris: Rusijos politika 2014–2015 m. yra ilgalaikės strategijos išdava. Pačioje Rusijoje neoficialiai buvo skleidžiama informacija, kad šalis rengiasi grumtynėms dėl išteklių, į kurias apie 2020 m. įsivels NATO valstybės, Japonija, Kinija.

Viena Rusijos perginklavimo prielaidų – veiksnus karinis-pramoninis kompleksas, kurio nemenka dalis po Sovietų Sąjungos subyrėjimo liko Ukrainoje. Pavyzdžiui, Ukrainoje gamintos sovietų tarpžemyninės raketos. Tos šalies prezidentas Leonidas Kučma (1994–2005 m.) kadaise buvo sovietinės raketų gamyklos Dniepropetrovske vadovas.

Kai Ukrainos prezidentu 2010 m. buvo išrinktas Viktoras Janukovyčius, Rusija ketino pasinaudoti juo kaip Trojos arkliu ir prastumti konstitucinę reformą, kuri suteiktų daugiau teisių regionams. Kartu tikėtasi, kad Ukraina daugiau skolinsis iš Rusijos. Konstitucinė reforma turėjo kloti pamatus dalies regionų „atkabinimui“ nuo Kijevo ir susiejimui su Maskva – ar autonomijų pavidalu, ar netgi visiškai atsiskiriant. O Ukrainos karinių įmonių akcijas Rusija ketino perimti dėl tos šalies skolų. Tokią strateginę schemą sugriovė 2013 m. pabaigoje prasidėjęs Maidanas, ir Rusija ryžosi agresijai, dabar pramintai hibridiniu karu.

Užspeistos valstybės pasirinkimas

Jau prasidėjus Krymo krizei kai kas lygino Rusijos veiksmus su Japonijos antpuoliu prieš JAV 1941 m. gruodžio 7-ąją. Kadangi 1941 m. pavasarį JAV ir Didžioji Britanija įvedė embargą naftos tiekimui į Japoniją, ši galiausiai užpuolė amerikiečių laivyno bazę Perl Harbore, degalų atsargų japonams būtų užtekę 8 mėnesius.

Pasibaigus degalams japonams būtų tekę nutraukti karą Kinijoje, į kurį jie buvo įsivėlę nuo 1937 m. Tai būtų reiškę visos ankstesnės Japonijos politikos žlugimą. O plėsti valdas žemyne japonus vertė žaliavų poreikis ir gyventojų perteklius pačioje Japonijoje. JAV ir Japonijos ekonomikos santykis buvo maždaug 20:1, ir japonai  nesitikėjo laimėti prieš JAV. Jų tikslas buvo prasimušti prie žaliavų šaltinių – visų pirma naftos. Ir galiausiai išsiderėti sau palankias paliaubas arba taiką.

Japonijos veiksmai buvo labai rizikingi, tačiau japonų politikai ir kariškiai nebuvo iracionalūs. Jie suvokė, kad sėkmės tikimybė maža, tačiau kitos išeities nebuvo. Alternatyva – ilgamečio politikos kurso keitimas, kitaip tariant, kapituliacija. Kitas klausimas, ar JAV pagal Sun Tzu priesakus nebuvo pavertusios Japonijos iš išorės valdoma valstybe – užspeistiems į kampą japonams liko viena lengvai nuspėjama išeitis.

V.Putino režimo veiksmai – racionalus JAV šantažas, tikintis, kad Amerika kažkuriuo konfrontacijos momentu nuspręs, jog labiau apsimoka derėtis, ir tam tikromis sąlygomis sutiks su Krymo okupacija, ilgainiui panaikins Rusijai taikomas ekonomines sankcijas. Paskui JAV seks ir ES, kurios kai kurios narės nelinkusios pyktis su Rusija.

Kita vertus, galima spėlioti, kiek JAV prezidento Baracko Obamos regimai neryžtinga  politika Rusijos atžvilgiu tėra priešininko valdymas pagal Sun Tzu priesakus. Kadenciją baigiantis B.Obama, kuriam rūpi jo Demokratų partijos kandidato pergalė JAV prezidento rinkimuose 2016-aisiais, gali būti pasilikęs efektingo užsienio politikos žingsnio galimybę.

2015 m. lapkričio 24-osios incidentas, kai Turkija numušė Rusijos lėktuvą, bombardavusį Turkijos remiamų Sirijos turkų (dar vadinamų Sirijos turkmėnais) pozicijas, parodė, nuo ko gali prasidėti rimtas konfliktas, į kurį įsiveltų branduolinį ginklą turinčios valstybės.

Branduoliniai žaisliukai

Oficiali Rusijos propaganda 2014–2015 m. veikia taip, tarsi šalis būtų prie branduolinio karo slenksčio arba jis jau vyktų. V.Putinas yra viešai pareiškęs, kad  gindamas aneksuotą Krymą būtų nedvejojęs įsakyti branduolinėms pajėgoms būti visiškos parengties, – kitaip tariant, esant reikalui būtų panaudojęs branduolinį ginklą.

Tiesa, Rusijos viešojoje erdvėje esama tokių, kurie tikina, kad Rusijos vadinamosios kosminės pajėgos yra beviltiškai atsilikusios, tad ir jų parengtis nieko nepakeistų. Esą 2015 m. gruodį nepavyko paleisti palydovo, kuris turėjęs signalizuoti apie tarpžemyninių balistinių raketų startą iš JAV aikštelių.

Taigi Rusijos galimybės susekti jos kryptimi paleistas raketas yra mažos. O ir ištekliai, leidžiantys Rusijai bauginti pasaulį branduoliniu karu, menki. Iš šachtų paleidžiamos raketos apleistos, neprižiūrėtos ir nepatikimos. Vienintelis veiksnus ginklas – Europos taikinius siekiančios taktinės raketos, paleidžiamos iš mobiliųjų įrenginių. Bet ir jos gali neprasimušti pro NATO prieš­lėktuvinės ir priešraketinės gynybos užkardas.

Bandant konflikto šalių pajėgumus pagal žinias­klaidos pranešimus nereikėtų pamiršti, kad savo pajėgumų menkinimas – įprasta dezinformacijos priemonė, minima ir Sun Tzu traktate. Kad ir koks išpūstas būtų Rusijos branduolinis potencialas, nė viena NATO šalis nenorėtų, kad į ją pataikytų nenumušta rusų raketa. Ypač tokios šalys, kaip Lietuva, Latvija ar Estija.

Rusijos politologas Andrejus Piontkovskis kadaise yra svarstęs apie tokį scenarijų: rusų gyvenamose teritorijose Estijoje kilus neramumams ar, pavyzdžiui, surengus tenai referendumą dėl Narvos apylinkių prisijungimo prie Rusijos, ši paremia rusus savo kariuomene. Estija tokią hibridinę ataką traktuoja kaip agresiją ir kreipiasi į NATO pagalbos.

Rusija atsakanti taškiniais taktinio branduolinio ginklo smūgiais. A.Piontkovskio vaizduotėje taikiniais tapo Varšuva ir Vilnius. Tolesnis scenarijus: NATO neatsakytų branduoliniu smūgiu, nes tai reikštų žmoniją naikinantį branduolinį karą, bet suskiltų – to ir siekia V.Putinas. Reikalus tektų tvarkyti JAV su negausiais sąjungininkais, bet vargu ar Amerika iškart atsakytų ginklu.

Rusijos pajėgos 2015 m. rudenį atsidūrė Sirijoje. Tos šalies dykumos – vieta, kur Rusija labiau tarptautinio šantažo, o ne kariniams tikslams gali panaudoti taktinį branduolinį ginklą. Tokio ginklo esama regione: Izraelis – nevieša branduolinė valstybė, akylai sekanti, kad kaimynės nepasigamintų atominės bombos.

Daug kalbėta apie galimą Izraelio antpuolį prieš Irano branduolines jėgaines. O štai Sirijos įrenginius, kurie neva galėjo būti panaudoti branduoliniam ginklui gaminti, Izraelis subombardavo 2007 m. rugsėjį.

2012 m. gruodį per spaudos konferenciją Stambule turkų žurnalistas V.Putino paklausė, ar Sirija nepanaudosianti prieš Turkiją branduolinio ginklo. V.Putinas klausimą nuleido juokais – pasiteiravo, ar teisingai išversta, ir pareiškė, kad Sirija nėra branduolinė valstybė. 2015 m. gruodį V.Putinas viešai pareiškė, kad Rusija kol kas neketinanti panaudoti branduolinio ginklo prieš teroristus.

Branduolinio smūgio temos viešinimas – informacinio karo priemonė. Kita vertus, jeigu Rusija, nepaisydama savo pačios karinės doktrinos, panaudos branduolinį ginklą Sirijoje – karo su NATO dėl to tikimybė tikrai mažesnė nei konvencinio ar branduolinio antpuolio prieš Baltijos šalis atveju.

Kodėl tad nesusprogdinus dykumoje mažo galingumo užtaiso? Tai pakurstys V.Putino rėmėjų euforiją Rusijoje, išgąsdins europiečius, gal paskatins daugiau sirų bėgti į ES. Kita vertus, toks scenarijus duoda galimybę griežtam JAV atsakui, kurio taip reikia Demokratų partijai prieš 2016-ųjų rinkimus, pavyzdžiui, įvedant Rusijai dar žiauresnes sankcijas arba netgi blokuojant Rusijos pajėgas Sirijoje.

2015 m. pabaigoje JAV ir Rusija panėšėjo į du automobilius, kurių vairuotojai lekia vienas į kitą kaktomuša, bandydami priešininko nervus – kuris pirmas pasuks į šoną.

Kalbant tiksliau, situacija buvo tokia: sunkiasvoris JAV vilkikas manevravo, vengdamas susidūrimo su gerokai lengvesne transporto priemone, kurios nereikėtų nuvertinti ir vaizduoti kaip V.Putino kažkada turėtos mažo litražo mašinos „Zaporožec“. O rusiškas automobilis, kuriam susidūrimas su vilkiku būtų mirtinas, savo manevrais bandė nustumti tą nuo kelio.

Šie metai gražiai atrodo kalendoriuje ir labai tinka ateities jubiliejams: 2015-ieji dalija XXI amžiaus 2-ąjį dešimtmetį pusiau. Metus norisi apžvelgti tarsi iš Anykščių šilelio medžių lajų tako, kuris atidarytas liepos mėnesį. Galima pasigrožėti reginiu – net ir žinant, kad nusileidę žemyn atrasime ir nelabai gerų dalykų.

Šiame „Veido“ numeryje rašoma apie 2015-ųjų sėkmės ženklus. Vis dėlto, kad ir kaip žvelgtume, už viską susimokame be­ne svar­biausia šių metų naujiena – ES valiuta. Eu­ras Lietuvos piliečių sąmonėje yra tarptautinės sėkmės ženklas, nors toks ženklas jis nėra nei švedams, nei danams, nei britams, kurie turi savas valiutas ir euro įsivesti kol kas neplanuoja.

Sėkmės simbolis – vienas dalykas, tačiau va­liuta turi būti patogi. Dabar galime sakyti, kad į bankomatus ir pinigines atėjęs euras liko tarsi nepastebėtas, – tai irgi sėkmė. Rimtų tech­­ninių keblumų nebūta, juolab kad lietuviai, kurie nepasikliauna savo aritmetikos ži­niomis ir neturi fenomenalių gebėjimų žaibiškai atlikti veiksmų su skaičiumi 3,4528 (tiek litų buvo vertas euras), neliko be skaitytuvų. Paprastumą mėgstantys galėjo naudotis banko kortelę primenančiomis lentelėmis, į kurias žvai­ruojant matyti tai litai, tai eurai, o žengian­tys koja kojon su pažanga kainas perskaičiuodavo išmaniaisiais telefonais.

Ne vien savo išlaidas skaičiuojančiam, bet ir oficialią statistiką sekančiam Lietuvos piliečiui gali kilti šioks toks galvosūkis: kainos lyg ir didėjo, tačiau 2015-ieji baigėsi esant defliacijai – kitaip tariant, infliacijai su minuso ženk­lu.

Statistikos departamentas atliko vartotojų nuomonių tyrimą, iš kurio matyti, jog lietuviai mano pragyvenę kainų didėjimo metus: teigiančių, kad kainos per pastaruosius dvylika mėnesių pastebimai padidėjo, šių metų lapkritį buvo 80 proc. O statistikos duomenys rodo, kad vartotojo krepšelio kaina buvo 0,4 proc. mažesnė negu prieš metus.

Žinoma, krepšelio turinys įvairus. Vienos dedamosios „brinko“ ir sunkėjo, o kitos „džiūvo“ ir lengvėjo ar bent jau nekeitė svorio. Per metus nuo 2014-ųjų lapkričio iki šių me­tų lapkričio brango daugelis paslaugų: poilsio ir kultūros paslaugos (22 proc.), būsto nuoma (19 proc.), įvairių buities prietaisų taisymas (13 proc.), drabužių, avalynės taisymas (7–8 proc.), kir­pyklos (5 proc.), maitinimo paslaugos (6 proc.).

O kas pigo? Vertindami vien paskutinį me­tų mėnesį žinovai tikina, kad 2015 m. gruodžio def­liacijai įtakos turės mažėsiančios maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų, transporto, ap­ran­gos ir avalynės kainos. Tokia buvo ir visų be­si­bai­giančių metų tendencija. Už tą defliaciją rei­kia dėkoti pingančiai naftai, kuri tempia že­myn de­galų kainas. Vaizdžiai kalbant, pigūs de­galai at­svė­rė pasunkėjusias vartotojų krepšelio de­­da­mąsias. Infliaciją gesino žaliavų rinkose at­pigę grū­dai: kviečiai, ryžiai, kukurūzai per me­tus at­pigo daugiau nei dešimtadaliu. Šįmet Lie­tu­voje beveik dešimtadaliu atpigo pieno produktai – dėl Rusijos em­bargo susidarė jų pertek­lius.

Palydėdami euro įvedimo metus ir žvelgdami į ateitį ekspertai sutartinai tvirtina, kad defliacija pasibaigs. Taigi lietuvis galės ramia sąžine ir neprasilenkdamas su statistika sakyti, kad kainos didėja. Veiksniai jau išvardyti, tiktai mi­nusus reikia pakeisti pliusu. Vargu ar maisto pro­duktai toliau pigs. Liausis pigti nafta.

Infliacija į Lietuvą kitais metais sugrįš dėl kylančio vidutinio darbo užmokesčio. Taigi šį­met gavę defliacijos „saldainį“ ateityje galėsime guostis, kad gyvename kaip normali euro zo­nos valstybė.

Lėtesnis šalies ūkio augimas šįmet gali kelti rūpesčių, tačiau jie ne tokie slegiantys, kai ži­no­ma, kad sulėtėjimo priežastis yra už Lie­tu­vos sienų. Rusijos embargas kirto per ­Lietuvos eksportą. Bet galima džiaugtis, kad dėl to ne­nukentėjo šalies biudžetas (eksporto svyravimai menkai veikė biudžeto pajamas – per tris metų ketvirčius  valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamų planai buvo viršyti 2 proc.).

Sėkme laikytinas ir šalies ūkio gebėjimas prisitaikyti prie staigaus eksporto rinkų praradi­mo Rusijoje ir Nepriklausomų Valstybių Sandrau­go­je (NVS): 2015 m. pirmąjį pusmetį (palyginti su atitinkamu 2014-ųjų laikotarpiu) eksportui į Rusiją sumažėjus 54,1 proc., eksportas į Šiaurės Ameriką padidėjo 36,6 proc. Skai­tine išraiška lyginant 2014 ir 2015 m. pirmuosius pusmečius Lietuvos eksporto posūkis atrodo dar įspūdingiau: eksportui į NVS susitraukus 170,8 mln. Eur, eksportas į ES padidėjo 184 mln. Eur, o bendrą 15,8 mln. Eur eksporto nuosmukį lėmė praradimai kitose rinkose.

Besižvalgant tarptautinės sėkmės ženklų negalima nepaminėti Lietuvos pakvietimo de­ryboms dėl narystės Ekonominio bendradarbia­vimo ir plėtros organizacijoje (EBPO). Pre­zidentė Dalia Grybauskaitė viliasi, kad Lietuva taps visateise organizacijos nare 2017 m. – praėjus 21 metams nuo tada, kai EBPO nare tapo Lenkija ir 15 metų nuo pirmosios paraiškos, ku­rią Lietuva pateikė 2002 m.

EBPO dabar priklauso 34 valstybės, kurios kviečia kitas bendru sutarimu.  Narėmis gali tap­ti tik stabilios, ekonomiškai išsivysčiusios šalys. Vienintelė iš Baltijos šalių organizacijos narė kol kas yra 2010 m. pakviesta Estija.

Yra manančių, kad narystė EBPO – ne vien simbolinė, nes naudinga priklausyti turtingiausių, pažangiausių šalių klubui, nors metinis nario mokestis gali siekti kelis milijonus eurų. Viliamasi, kad mokestis atsipirks, nes į EBPO nares palankiau žvelgia tarptautinės reitingų agentūros, finansų institucijos, – vadinasi, įstojusi į šią organizaciją Lietuva galės skolintis geresnėmis sąlygomis.

Ir euras, ir narystė EBPO – savaip nematerialūs dalykai. Nors eurų banknotai šiugžda, valiuta – visų pirma kompiuterinių įrašų simboliai. Nario bilietas iš simbolio tampa vertybe, kai ima duoti naudos. O štai spalio vidury Lie­tuvą ir Lenkiją sujungusi „Rail Baltica“ ge­ležinkelio atkarpa – apčiuopiami bėgiai. Ir ne šiaip kokie nors, o europiniai. Nežinia, kada pra­­sidės reguliarus keleivių pervežimas Kau­ną pasiekusia europine vėže. Užtat į sėkmių skiltį galima įrašyti, kad tiesiant 364,5 mln. Eur vertės geležinkelį sutaupyta per 8 mln. Eur, ir ši atkarpa tekainavo. Vargu ar tais bėgiais greitai pajudės gausybė vagonų su lietuviškais grūdais, nors Lie­tu­voje pastaraisiais metais surenkami vis didesni grūdų derliai. Problemos kyla ne vien dėl transporto, bet ir dėl didžiulės javų pasiūlos. Šįmet grūdų Lietuvoje surinkta arti 6 mln. t – dvigubai daugiau nei prieš 10 metų.

Rekordiniai javų derliai ES ir Lietuvoje reiškėsi kritusiomis supirkimo kainomis. Ūkininkai griežė dantį, vartotojai džiaugėsi pigesniais gaminiais. Vienų sėkmė kartais reiškia kitų nesėkmę.

BFL

„Mes gyvensime geriau, jei turėsime stiprią pilietinę visuomenę“, – „Veidui“ sakė ne pelno organizacijos Maisto banko direktorė 33-erių Deimantė Žebrauskaitė. Jos žodžius patvirtina pilietinės visuomenės pasirengimas aukoti. Lapkričio 20 d. per LNK televizijos labdaros akciją „Pasidalink“ telefono žinutėmis ir internetu surinkta per 183 tūkst. eurų. „Iki šiol žmonės niekada nebuvo tiek paaukoję renginio metu“, – tvirtina D.Žebrauskaitė.

Arūnas BRAZAUSKAS

Maisto banką pastebi ne vien labdaringai nusiteikę piliečiai, bet ir valdžios institucijos. Tiesa, pirmieji aukoja eu­rų, o antrosios apdovanoja gar­­be, tiksliau, garbės raštais. Porą dienų prieš pi­nigų lietumi Maisto banką apipylusią akciją Ūkio ministerija šį labdaros fondą pripažino geriausia socialinio verslo lyderių kategorijoje.

D.Žebrauskaitę irgi dažnai apšviečia dėmesio prožektorius. 2010 m. iš Lietuvos Res­pub­likos Prezidentės Dalios Grybauskaitės ji gavo Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi Metų gerumo ambasadorės ženklus, tais pa­čiais metais pelnė Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo statulėlės apdovanojimą „Už lab­daros šviesą“ ir tapo „Moters“ žurnalo me­tų moterimi socialinės veiklos kategorijoje.

Prie Maisto banko ištakų buvęs ir kadaise jam vadovavęs D.Žebrauskaitės sutuoktinis 45-erių Vaidotas Ilgius šiuo metu yra fondo komunikacijos ir plėtros vadovas.

Labiausiai reikia remti šeimas

D.Žebrauskaitė nušvietė Maisto banko veik­los modelį: „Pinigai reikalingi tam, kad mes ga­lėtume organizuoti maisto aukojimą, per­ve­žimą, dalybas.“ Už pinigus maistas ne­per­kamas, bet organizuojama veikla. Vienas gautas euras duoda maždaug 15 eurų dydžio maisto auką.

„Žmonės kasmet nuperka nuo 10 iki 12 proc. maisto, kurį mes dalijame. Didžiąją maisto dalį gauname iš Lietuvos maisto gamintojų, augintojų, prekybininkų. Gauname pagalbą ir iš ES fondų“, – pasakoja direktorė.

Koks yra vidutinės paramą gaunančios šeimos portretas? „Mūsų statistika tokia, kad la­biausiai paremti maistu reikia būtent šeimas: nepilnas vienišų mamų šeimas ir gausias šeimas. Mes skaičiavome, kad beveik 40 proc. mais­to banko paramos tenka šeimoms. Ne­ma­žai suaugusių tų šeimų žmonių yra dirbantys. Dažnai dirba mažiau kvalifikuotą darbą, dirba sunkiai. Tačiau tas darbas menkai mokamas. Tai parduotuvių darbuotojai, kitų paprastų spe­cialybių žmonės“, –  aiškina D.Že­braus­kaitė.

Pasak jos, vyresnio amžiaus žmonės sudaro apie 10 proc. remiamųjų, nors pagal statistiką būtent pagyvenusieji yra labiausiai skurstantys. Taigi pensininkai nėra didžiausia paramą gaunančių dedamoji.

„Ne“ švaistymui

Maisto bankas daug dėmesio skiria kovai su maisto švaistymu. Kokių papildomų pastangų reikia, kad viešojo maitinimo įstaigos, parduotuvės neišmestų maisto?„Didžiausia papildoma pastanga – priimti sprendimą neišmesti tinkamo maisto“, – mano D.Žeb­raus­kaitė. Rei­kia keis­ti valdymo sistemą, apmokyti darbuotojus, juos motyvuoti. Reikia rūšiuoti, atskirti tai, ką dar galima atiduoti Maisto bankui, o ką mesti tiesiai į šiukšlyną. Per­so­nalui būtų pa­pras­čiau viską išmesti ir nesukti sau galvos.

„Maisto, kurio vartojimo laikas baigiasi tą die­ną, mes galime surinkti apie 8–9 tonas, bet jį reikia išdalyti irgi tą pačią dieną. Tam mums reikia transporto su šaldytuvais. Į visa tai turime investuoti. Mūsų vairuotojai ir savanoriai pradeda važinėti ankstyvą rytą“, – apie „paskutinės minutės maisto“ keliamus iššūkius pasakoja D.Žebrauskaitė.

Koks vidutinio savanorio socialinis portretas? Pasak direktorės, žmonės labai įvairūs, bet Maisto banko specifika tokia, kad labai daug dirbama rytais. Daugiausia darbų padaroma iki pie­tų. Sunku dirbti su moksleiviais ir studentais, kurie pirmą dienos pusę užsiėmę. Todėl Maisto banke daugiausia dirba vyresnio am­žiaus žmonės. Daugelis jų dar nesulaukę pen­sinio amžiaus. Pavyzdžiui, moterys, ku­rioms iki pensijos liko keleri metai, bet jos nu­sprendė nebeieškoti darbo. Bet yra daug išsilavinimą ir kokios nors kompetencijos turinčių žmonių, ku­rie eina į Maisto banką tam, kad jaustųsi nau­dingi. Dauguma jų nori priklausyti kolektyvui, turėti pareigų, savo gy­venimo grafiką.

Skurdžius nereiškia tinginys

Sociologiją studijavusi D.Žebrauskaitė sako, kad Lietuvoje paplitusi nuomonė, esą skurs­ta tie, ku­rie tingi, geria, gyvena asocialiai. „Žmonės skursta dėl įvairių priežasčių. Iš tiesų yra labai daug darbščių ir tvarkingų mamų, auginančių ser­gančius vaikus, šeimoje turinčių asmenų, ku­riems reikia slaugos. Yra šeimų, ku­rias ištiko ko­kia nors nelaimė. Arba žmonių, ku­rie tikrai ne­pla­n­avo, kad sulaukę senatvės at­sidurs skurde. Dar­bas Maisto banke man leido blaiviau vertin­ti aplinkybes“, – įžvalgomis dalijasi direktorė.

D.Žebrauskaitė įsitraukė į savanorystę dar mo­kyklos laikais – dirbo nevyriausybinėje or­ganizacijoje Dingusių žmonių šeimų paramos centras. „Darbas nevyriausybiniame sekto­riuje arba kokia nors socialinė veikla man visą laiką atrodė daug prasmingesnė nei kitos veiklos. Pagal tai rinkausi ir studijas“, – sako Maisto ban­ko direktorė.

Tokių organizacijų tikslas Europoje ir pa­saulyje – mažinti skurdą kovojant su maisto švais­­­tymu. „Man tokia misija labai patinka. Ži­nome, kad Lietuvoje tokio švaistymo dar labai daug. Bet mes galime stengtis pakeisti padėtį, tada daugiau maisto produktų atsiras ant skurdžiai gyvenančių žmonių stalo. Toks požiūris priimtinas racionaliems žmonėms. Esu racionali ir motyvuota. Ir kartu žinau, kad darau ge­rą, prasmingą darbą“, – savo paskatas dėsto D.Že­b­raus­kaitė.

Kaip savo tolesnę karjerą įsivaizduoja jau 8 me­tus Maisto bankui atidavusi darbuotoja, ku­­ri tapo jo vadove? Dabar ji įgavo įgūdžių, leidžian­čių vadovauti prekybos, logistikos įmonėms. D.Žebrauskaitė kol kas savo ateitį sieja su ne­vyriausybinėmis organizacijomis: „Gali būti, kad ateityje Maisto banko veikla plėsis. Ma­no įgyta patirtis leidžia žiniomis dalytis su kitais. Tokia veikla man įdomi. Aš daug laiko skiriu nevyriausybinių or­ga­nizacijų mokymams, kad jos sustiprėtų. Gali būti, kad ateityje toje srityje padarysiu daugiau.“

Valstybės valdomų įmonių (VVĮ) sąrašas netrumpas. Tikrai ne visos jos valstybei reikalingos. Tikrai dauguma jų visiškai nesirūpina pagrindinio akcininko – valstybės kišene. Tikrai daugumai iš jų pagrindinis akcininkas nekelia jokių reikalavimų. Ką būtina padaryti, kad valstybės valdomos bendrovės taptų efektyvesnės, sukurtų daugiau naudos visiems?

Arūnas BRAZAUSKAS, Vaiva SAPETKAITĖ

„Veido“ surengtoje diskusijoje dalyvavo finansų viceministras Aloyzas Vitkauskas, ūkio viceministras Gediminas Onaitis,  Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis, „Lietuvos energijos“ generalinis direktorius dr. Dalius Misiūnas, „INVL Asset Management“ fondų valdytojas Vaidotas Rūkas, Prezidentės patarėja Lina Antanavičienė ir valstybės kontrolierius dr. Arūnas Dulkys. Diskusiją moderavo „Veido“ vyriausiasis redaktorius Rimvydas Valatka.

R.VALATKA: Norėčiau pradėti nuo skolinimosi ir dividendų. Nemažai ekonomistų tvirtina, kad šiais pigių pinigų laikais valstybės valdomoms įmonėms ir ypač valstybei būtų daug naudingiau skolintis apyvartinėms lėšoms ir mokėti didelius dividendus valstybei. Tačiau „Lietuvos energijos“ kapitale tik apie 20 proc. sudaro skolintos lėšos. „Lietuvos geležinkeliai“ beveik nesiskolina ir dividendų šiemet sumokėjo tik 8,2 mln., o pernai – dar mažiau, 3,1 mln. eurų. Kodėl taip yra – ar tai tik pasaulinės finansų krizės aidas, ar valstybės apsileidimas ir visiškas pozicijos neturėjimas?

G.ONAITIS: Apskritai aktyvesnis skolinimasis – patraukli galimybė, o didesnių dividendų mokėjimas – naudingas valstybei. Kodėl taip nedaroma? Tikriausiai valstybėje trūksta tvarkos, o dar didesnė problema – trūksta kompetencijų ir noro. Yra daug dalykų, kurie tebedaromi kaip prieš 30–40 metų, neieškoma geresnių sprendimų.

A.VITKAUSKAS: Tai opus klausimas, manyčiau, susijęs su mūsų mentalitetu. Kodėl VVĮ taip norima investicijoms naudoti savas lėšas, nors privačiam investuotojui toks klausimas nė nekyla?

R.VALATKA: Tada galima teisintis, kad negaliu išmokėti dividendų?

A.VITKAUSKAS: Jei negali mokėti dividendų, kyla pagrįstas klausimas, ar įmonė apskritai dirba efektyviai. Jei kalbame apie VVĮ efektyvumą, jos šiuo požiūriu dažniausiai nusileidžia privačiam verslui. Matome, kas vyksta: įmonės gali kreiptis į Vyriausybę ir prašyti, kad būtų sumažintas dividendų dydis. VVĮ turėtų didinti skolinto kapitalo dalį. Finansų ministerija valdo tik vieną įmonių grupę – „Lietuvos energiją“. Esame apskaičiavę, kad būtų optimalu, jei skolintos lėšos sudarytų 53 proc. bendrovės kapitalo. Palyginimui: šis rodiklis visose VVĮ 2013 m. siekė tik apie 15 proc., o 2014 m. – 22 proc.

V.PLUNKSNIS: Valstybė neparodo, kad ji yra savininkas. Jei savininkas trenktų kumščiu į stalą ir pasakytų, kad turi būti tiek ir tiek dividendų, nebebūtų jokių pasiteisinimų. Kas šiandien stipresnis – ar „Lietuvos geležinkeliai“, ar Susisiekimo ministerija? Šiuo aspektu efektyviausia yra Finansų ministerija, kurios tikslas – turėti kuo mažesnį biudžeto deficitą. Jei mąstai kaip savininkas, liepk mokėti, ir mokės. Jei atsisakys, keisk bendrovės vadovus. Taip išsispręstų daug problemų.

Kita vertus, ministerijos nėra motyvuotos pristatyti daugiau dividendų į biudžetą, nes jie nueina į bendrą katilą. Jei būtų įvesta sistema, kad tam tikrai ministerijai dėl to būtų lengviau gauti asignavimų savo projektams, situacija gal keistųsi. O įmonės direktoriui visada geriau turėti kuo konservatyvesnį balansą.

G.ONAITIS: Yra ir kita medalio pusė: jei atsiras kažkokia papildoma motyvacija ministerijoms, gali kilti  noras „išgręžinėti“ tas įmones.

R.VALATKA: „Lietuvos energija“ moka gerokai daugiau dividendų nei „Lietuvos geležinkeliai“, bet taip pat turi palyginti mažą skolinto kapitalo dalį. Daliau, jei jūs, įmonės vadovas, sugalvotumėte padidinti skolinto kapitalo dalį, ar Finansų ministerija nesakytų – ką čia išdarinėjate?

D.MISIŪNAS: Tokie sprendimai priimami įmonėje. Didiname šią dalį, nors santykis dar nėra optimalus. Mūsų tikslas – investuoti daugiausia iš skolintų lėšų ir tokiu būdu balanse didinti skolintų lėšų dalį, optimizuoti kapitalo struktūrą.

L.ANTANAVIČIENĖ: Pagrindinis mūsų siekis turėtų būti valstybinių įmonių veiklos efektyvumo didinimas. 2014 m. VVĮ kapitalo grąža Lietuvoje siekė vos 3 proc. ir buvo tris kartus mažesnė nei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) vidurkis. Dividendų išmokama taip pat nedaug. Kitaip tariant, VVĮ Lietuvoje dirba neefektyviai ir neduoda biudžetui tiek įplaukų, kiek galėtų. Taip yra todėl, kad įmonių valdymas nėra pakankamai efektyvus.

Siekiant užtikrinti efektyvesnį valdymą svarbu konsoliduoti kiekvieno sektoriaus įmones ir iškelti joms aiškius tikslus. Lietuvoje šiandien veikia daugiau kaip 100 VVĮ, kai kurios jų vykdo identiškas funkcijas.

A.DULKYS: Turime suprasti, kad VVĮ ne tik kuria ekonominę vertę, bet joms patikėta įgyvendinti svarbius strateginius projektus, užtikrinti šalies nacionalinį saugumą. Jos taip pat yra vienos didžiausių šalies darbdavių, valdančios visos valstybės, visų Lietuvos mokesčių mokėtojų, turtą. Prilyginti jas privačioms įmonėms nėra visai teisinga. Tačiau valstybė, būdama svarbi valstybinių bendrovių akcininkė ir valstybės įmonių savininkė (valdo apie 5 mlrd. eurų vertės turto), valstybės įmonių valdymui turėtų kelti didesnių reikalavimų.

Valstybė turėtų veikti kaip aktyvus savininkas, įgyvendinantis aiškią ir nuoseklią nuosavybės politiką. Kiekviena VVĮ turėtų žinoti, ko iš jos tikisi valstybė.

R.VALATKA: Jei valstybinė įmonė sumoka daugiau dividendų, ar įmonių vadybininkams kas nors nuo to tenka?

A.VITKAUSKAS: Anksčiau minėta, kad VVĮ sumokėjus daugiau dividendų ministerijai būtų galima iš to ir tikėtis daugiau. Iš tiesų nereikėtų taip galvoti. Kaip Finansų ministerija mato savo uždavinį „Lietuvos energijos“ įmonių grupėje? Ar mes turėtume tiek daug kompetencijų, kad sugebėtume valdyti šią grupę? „Lietuvos energijos“ įmonių grupė valdoma remiantis geriausiais korporatyvinio valdymo principais, o Finansų ministerija, pasiėmusi iš jos dividendus, žinoma, turi juos pervesti į biudžetą.

Jei įmonės valdomos gerai, nėra jokio skirtumo, ar akcininkas privatus asmuo, ar valstybės institucija. Kaip atrodo „Lietuvos energija“ kitų įmonių kontekste? Dalis privačių šalies įmonių pagal efektyvumą atrodo kur kas prasčiau nei „Lietuvos energija“. Šiaip jau pasaulyje niekas neskirsto, kokia tai įmonė, o žiūri į tai, ar ji dirba efektyviai. Kas privatizavo kai kurias mūsų infrastruktūros įmones – kad ir „Lietuvos telekomą“? Kitos valstybės valstybinė įmonė.

R.VALATKA: Kiek veiklos sėkmė priklauso nuo įmonės veiklos pobūdžio, o kiek – nuo vadybos?

A.VITKAUSKAS: Viskas priklauso nuo trikampio – įmonės veiklų, turimų išteklių ir rezultatų. Jei šie kampai įmonėje tinkamai susieti, viskas bus gerai.

V.RŪKAS: Grįžkime prie dividendų klausimo ir prisiminkime „Lietuvos geležinkelius“. Įmonė galėtų mokėti labai daug dividendų, bet jos vadovai visą laiką teisinasi, kad štai jie atlieka socialinę funkciją – turi vežti keleivius, o tai nuostolinga. Bet tada gal tegu jau LG sumoka dividendus, o ta socialinė funkcija dengiama iš biudžeto. Iš viso būtų galima skelbti konkursą dėl keleivių vežimo. Tą pačią paslaugą iš kitur galima nusipirkti pigiau. Esu apskaičiavęs, kiek kainuoja traukiniu keleivį vežti kilometrą. Praktiškai pigiau jį būtų vežti taksi.

Kai biudžete matytume, kad per 29 mln. eurų skiriame keleivių vežimui tik geležinkeliais, gal kiltų diskusija, ar iš viso to reikia, gal galėtume pigiau tuos žmonės pavėžėti.

R.VALATKA: O kaip su valstybinių įmonių vadovų algomis? Ar jos nėra gerokai mažesnės nei panašią apyvartą turinčių privačių įmonių? Antai Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste ne vieno svarbaus darbuotojo alga yra didesnė nei generalinio direktoriaus, nes kitaip jis tų žmonių nepasamdytų. Bet tai juk nenormalu. Nuo ko tai priklauso? Ar nuo to, kad jokios valstybinės įmonės vadovas neturi teisės uždirbti daugiau kaip 7 tūkst. eurų, nes tiek uždirba Prezidentė? Bet juk tame nėra jokios verslo logikos. Tai – ne laisvos rinkos, o sovietinės valstybės dėsniai.

G.ONAITIS: Be abejo, kad sovietinės valstybės. VVĮ užsiima komercine ar iš dalies komercine veikla: jei norime iš jų sulaukti rezultatų, turime suteikti joms tinkamų priemonių. Pavyzdžiui, jei norime, kad „Lietuvos geležinkeliai“ kažką kažkur vežtų, turime nupirkti tinkamų vagonų, lokomotyvų. Atitinkamai turime pasamdyti tinkamų vadybininkų, kurie pajėgūs pasiekti norimų rezultatų. Kodėl tai nėra keičiama? Bijoma visuomenės. Aš, kaip politikas, turėčiau reaguoti į jos nuomonę, o žmonės nori, kad valstybė mokėtų mažas algas valstybinių įmonių vadovams.

Kitaip tariant, visuomenė nori gauti už labai pigiai labai gerą rezultatą. Jei išėję į gatvę paklaustume apie vadybininkų algas, sakytų: „Aha, čia tie „žulikai“ – jiems reikia mokėti kuo mažiau, vis tiek visi vagia.“

A.VITKAUSKAS: Didžiausia problema yra ta, kad kažkas neturi gauti daugiau už kažką.

R.VALATKA: Ar jums ne keista, kad Lietuvoje žmonės neprašo didesnės algos sau, o prašo, kad kitų algos būtų sumažintos iki jų algų?

A.VITKAUSKAS: Žmonės yra tikrieji VVĮ akcininkai ir turėtų būti suinteresuoti rezultatais, valstybė jiems tiesiog atstovauja. Į VVĮ turėtume žiūrėti per rezultatų prizmę: jei Daliui Misiūnui nebūtų aiškūs tikslai ir uždaviniai, kokių rezultatų tikimasi, jei jis nežinotų, kad šie rezultatai susieti su jo asmeniniais rezultatais, motyvacijos paketu, jis čia nesėdėtų, o dirbtų kažkur kitur. Mes neturėtume nustatyti to, kas kiek turėtų uždirbti, nes rizikuojame VVĮ neturėti tokios komandos, kokia galėtų pasiekti norimų rezultatų.

D.MISIŪNAS: Lietuvoje biudžetinių įmonių vadovų atlyginimai, t.y. sistema, kaip jie skaičiuojami, yra griežtai reglamentuojami įstatymais.

R.VALATKA: Turime 14 ministrų ir premjerą, tai jei 8 iš jų sugalvotų, kad reikia pakeisti algų apribojimus, tai nesąmoningi apribojimai būtų panaikinti ir tiesiog parašyta, kad tai nustato bendrovės valdyba. Padidinus algą vadovui visuomenė nieko nepraloštų, o gal ir išloštų, nes šis būtų motyvuotas dirbti labiau.

D.MISIŪNAS: Galime rasti ir kitą situacijos paaiškinimą – tai susiję su pasitikėjimu. Ar pilietis apskritai suvokia tokių įmonių reikšmę? Jei visuomenė mato VVĮ vadovus kaip „žulikus“, niekada neišaiškinsi, kad jiems reikia mokėti daugiau. Manyčiau, pirmiausia turime pademonstruoti VVĮ naudą. Bet yra taip, kad pirmiausia turime atsikratyti blogos reputacijos, paskui į vietą galbūt atsistos ir motyvacinė sistema.

Pažiūrėkime į estų pavyzdį: „Eesti Energia“, „Lietuvos energijos“ analogas Estijoje, per daugelį metų susikūrė gerą reputaciją, kuri susvyravo tik pastaruoju metu. Tai viena geriausių Estijos įmonių, į biudžetą įnešanti dideles sumas dividendų pavidalu. Ar Estija atitiks euro įsivedimo kriterijus, daugiausia priklausė nuo šios įmonės.

Oficialiais duomenimis, „Eesti Energia“ vadovo atlyginimas yra dvigubai didesnis negu mano. Suomijoje, kur daug didesnė plėtra, stambesnės įmonės, skaidresnė ir geresnė įmonės istorija, analogiškos įmonės vadovo atlyginimas yra didesnis už mano 20 kartų. Tačiau, kad ir kaip norėčiau, kol neįrodžiau savo vertės, negaliu sakyti, jog man turėtų būti mokama daugiau.

R.VALATKA: O kaip jums tokia erezija: premjeras, norėdamas pagreitinti VVĮ reabilitavimo procesą visuomenės akyse, pasiūlo susieti kultūros finansavimą su VVĮ į biudžetą sumokamais dividendais? Tarkim, jei „Lietuvos geležinkeliai“ sumokės 200 mln. eurų dividendų valstybei, teatrai galės pastatyti po keturias premjeras ir dar honoraro aktoriams daugiau sumokės, o jei bus mažiau dividendų, tai ir premjerų bus mažiau, ir aktoriai su režisieriais mažiau gaus. Tada visuomenė labai greitai įvertintų gerus ar blogus VVĮ darbo rezultatus.

Kaip jums toks reabilitavimo planas?

G.ONAITIS: Pritariu minčiai, kad iš pradžių reikia parodyti rezultatus. Pripažinkime, turime nemažai negerų pavyzdžių. Sutinku, kad atlyginimas yra svarbus, bet ten dar reikia daug ką gerinti ir be atlyginimų, vien pakėlus vadovui atlyginimą geriau nepasidarytų.

R.VALATKA: Ką reikėtų padaryti, kad aukščiausio lygio vadybininkai veržtųsi vadovauti valstybinėms bendrovėms?

V.PLUNKSNIS: Turbūt daliai aukščiausio lygio vadybininkų imponuoja iššūkis, ir pinigai nėra pats svarbiausias aspektas. Šiaip susiečiau motyvavimą su kuriama verte: tarkim, „Lietuvos energijos“ atveju, net nežiūrint į operacinius dalykus, akcijų nupirkimas iš „E.On“, „Gazprom“, NDX Lietuvos valstybei uždirbo kelis šimtus milijonų eurų. Ar būtų sąžininga, kad procentą nuo to pasidalytų? Kalba čia eitų jau ne apie kelis tūkstančius eurų. Tokiu atveju būtų veržiamasi, bet ar mūsų visuomenė būtų linkusi tai priimti?

R.VALATKA: Vytautai, iš pradžių retoriškai paklausėte, kas yra stipresnis – ar „Lietuvos geležinkeliai“, ar Susisiekimo ministerija. Iš skęstančios geldos – „Lietuvos jūrų laivininkystės“ pavyzdžio, kai Susisiekimo ministerija liepė atseikėti pinigų ir „Lietuvos geležinkeliai“ gelbėjo laivininkystę, turėtume sakyti, kad ministerija gerokai stipresnė. Ar galima sakyti, kad valstybinė įmonė dirba kaip verslo įmonė, jei ji sutinka su tokia akivaizdžia žala įmonei? Suprantu, kad jūreivius reikia išgelbėti, bet juk pati ministerija nugyveno šią įmonę: ją išskaidė, gerąją dalį pardavė, blogąją pasiliko ir dar nekontroliavo jos.

L.ANTANAVIČIENĖ: Tai turbūt iliustratyviausias neefektyvaus valstybės turto valdymo pavyzdys. Įmonė aštuonerius metus dirbo nuostolingai, tačiau į blogus bendrovės finansinius rezultatus nebuvo reaguojama, nesiimta taisyti padėties. Privatus verslas to tikrai netoleruotų.

V.RŪKAS: Dar ankstesnės Vyriausybės susisiekimo ministro klausiau, ar tarp Kubos ir Nigerijos plaukiojantis laivas tikrai turėtų priklausyti Lietuvos valstybei. Sako, neturėtų, bet kaip dabar pavartosiu tą žodį „privatizuoti“? „Lietuvos energijos“ įmonių grupės balanse taip pat yra šimtamilijoninės vertės investicinis nekilnojamasis turtas. Kodėl jis turi priklausyti valstybei? Vis dėlto kaip visuomenė priimtų privatizavimą, pardavimą, veiklos atsisakymą? Taip pat yra ir su „Lietuvos geležinkeliais: bėgiai – taip, bet ar tais bėgiais riedantys vagonai turi priklausyti valstybei?

Daug ką pakeistų visuomenės požiūrio pokyčiai.

D.MISIŪNAS: Kodėl baisus žodis „privatizacija“? Todėl, kad tai susiję su bloga patirtimi: pardavimu už grašius, kai valstybė pralošė iš sandėrio. Visokių istorijų būta, o jie sumenkino pasitikėjimą. O dėl paminėtų kitų mūsų veiklų – jau esame tokiame etape, kai pamatėme, kad dalies jų mums nereikia. Galime konkrečiai kalbėti apie nekilnojamąjį turtą: pirminė idėja – visą savo įmonių nekilnojamąjį turtą sudėti į vieną vietą.

Nors būtų buvę galima parduoti iš karto, tai būtų panašu į privatizaciją. Šio turto būklė buvo prasta (nesuremontuota, tuščia, nereikalinga), o dabar, po peržiūros, praktiškai visas tas turtas generuoja pinigus. Štai dabar jau galima galvoti apie tokio turto pardavimą – lygiavertį susitarimą tarp šalių, iš kurių viena turi gerą, tačiau strategiškai nereikalingą daiktą, o kita mato gerą turtą, kurio reikia jos pagrindinei veiklai.

Esame energetikai ir mūsų prioritetas – energetika, bet taip jau atsitiko, kad turime nekilnojamojo turto; viską optimizavome – siūlykite gerą kainą. O mes tuos pinigus investuosime į energijos sritį arba išmokėsime valstybei dividendus.

V.RŪKAS: Priminsiu, kad yra toks dalykas kaip Privatizacijos fondas, į kurį patekdavo visi pinigai už privatizaciją. Pavyzdžiui, 2009 m. „Sodros“ skyles dengė ne kas kitas, kaip fondas, gavęs daugybę pinigų už „Mažeikių naftos“ akcijas. Vis dėlto beveik niekas to nesuprato.

R.VALATKA: Todėl, kad žmogus vis dar tebemano, jog savo pensiją jis užsidirbo, nors esant dabartiniam socialinės apsaugos modeliui savo pensijos neužsidirba niekas. Kitas aspektas – ar visos valstybinės bendrovės reikalingos valstybei? Ar situacija optimali?

G.ONAITIS: Nemanau, kad dabar optimalu, ir abejoju, ar kada nors taip bus. Tai tarsi gyvas organizmas. Kažkada, išėję iš sovietinės santvarkos, tikėjome, kad centralizuotas valstybinis valdymas daugumoje sričių turi išlikti, vėliau vyravo mintis, kad kone viską reikia privatizuoti, nes valstybė yra beviltiškas administratorius. Galiausiai priėjome prie labiau subalansuotos situacijos: yra sričių, ypač jei kalbame apie monopolines paslaugas, kuriose valstybė, kaip subjektas, suinteresuotas ne tik pelnu, bet ir bendra gerove, tad net su savo lėtesniais apsisukimais gali užtikrinti pridėtinę vertę.

Peržvelgę VVĮ sąrašą rasime keistų dalykų, dėl kurių kyla nemažai klausimų. Žinoma, yra daug įmonių, kurios neturėtų būti privatizuotos, o galbūt tiesiog eiti į akcijų biržą, siekti privataus kapitalo įplaukų.

V.PLUNKSNIS: Tokių bendrovių sąrašą reikėtų trumpinti, bet, kaip minėta, būtų neteisinga jas privatizuoti už bet kokią pasitaikiusią kainą, tinkamai neparuošus. Vėlgi tam turi pasamdyti gerus vadovus, o tam reikia išspręsti motyvacijos klausimą. Kitas dalykas – valstybė, savininkas, turi suvokti, kiek realiai kainuoja jai priklausantys daiktai, turtas, jog nenutiktų taip, kad privatizuojame įmonę, o ji Žvėryne turi žemės sklypo nuomos teisę, kurios balanse niekas neapskaito.

Reikia sugebėti adekvačiai įvertinti situaciją. Dalies VVĮ turėjimas valstybei paprasčiausiai neturi prasmės. Privatus verslas galėtų greičiau padidinti tokių įmonių efektyvumą ir visi Lietuvoje iš to tik laimėtume. Jei būtų pasitaikęs geras „Lietuvos jūrų laivininkystės“ vadovas, gal jis jau seniai būtų pasakęs, kad štai rinka į blogą pusę krypsta ir protingiau būtų parduoti laivus bei likviduoti įmonę dabar, nes po penkerių metų ją ištiks bankrotas. Bet tai negalioja ten, kur yra natūralios monopolijos ir sunku tikėtis, kad privatus verslas nepadidintų paprasčiausiai tarifų.

V.RŪKAS: Esu liberalas ir manau, kad beveik viskas galėtų priklausyti privačiam sektoriui. Sureguliuoti, prižiūrėti paprasčiau, nei turėti ir daryti. Vis dėlto pritariu nuomonei, kad strategiškai svarbūs objektai galėtų likti valstybės rankose. Tačiau tik ne įmonės, vykdančios vien komercinę veiklą.

A.VITKAUSKAS: Dalies įmonių, iš tiesų neefektyviai vykdančių komercines funkcijas, pardavimas būtų racionalus. Šiame kontekste pritraukti privataus kapitalo būtų teisingas sprendimas. Vis dėlto dėl strateginę reikšmę turinčių įmonių nesutikčiau. Be to, tikrai negalima parduoti, jei matome, kad įmonių vertę galima dar padidinti. Joks privatus savininkas neparduotų verslo prastos būklės, neparduotų galimybės.

D.MISIŪNAS: Turime prastų privataus valdymo pavyzdžių, kompromituojančių patį liberalizmą. Bet jei nėra gero reguliavimo (o valstybinis reguliatorius, palyginti su verslininku, dažniausiai būna silpnesnis), tai jau problema. Bet yra tarpinis variantas – privataus kapitalo pritraukimas. Tai neblogai pasiteisinę pasaulinėje praktikoje. Jei yra strategiškai svarbi sritis, tegul valstybė išlaiko kontrolę ir pasilieka daugiau nei pusę akcijų, o kita tegu atitenka privačiam kapitalui. Tai duotų visai kitokios praktikos.

R.VALATKA: Būdami valdžioje konservatoriai buvo iškėlę „Visuomio“ idėją. Ar ji tokia bloga, kad buvo palaidota? Kokia yra kitų valstybių geroji praktika? Politikai galiausiai atmetė „Visuomį“, bet vietoj jo nesimato kitos idėjos. Ką reikėtų keisti šioje srityje?

V.PLUNKSNIS: Tokio genijaus, kuris Lietuvoje galėtų suvaldyti visą valstybinį „zoologijos sodą“, aš nežinau. Turbūt reikėtų palaikyti tą idėją, kad vieno sektoriaus specialistai, sutelkti vienoje įmonėje, valdo vienarūšes įmones – kaip „Lietuvos energijoje“. Jie turi kompetencijos ir gali pritraukti kitų specialistų. Galime viską sukelti po vienu stogu, galime vadinti „Visuomiu“ ar Turto banku, Turto fondu, bet viską lemia tai, kas prižiūri ir nustato tikslus. Negali sėdėti kas nors vienas ir juos formuoti, valstybė turėtų pradėti nuo to, kad būtų ant lapo surašyta, kokios įmonės yra didžiausios, ir nuo jų pradėti.

Jei būtų susitvarkyta su „Lietuvos geležinkeliais“, gal po šio bendrovės ateitų ir urėdijų eilė. Pritarčiau, kad būtų sukurti specializuoti valdymo dariniai, bet ne taip, kaip daro Susisiekimo ministerija, kurios atstovai nori sukurti holdingą ne tam, kad padidintų VVĮ vertę, o kad užmaskuotų savo praeities klaidas. O „Visuomis“ yra tarsi utopija. Nėra tokios komandos šalyje, kuri sugebėtų dirbti ir energetikoje, ir su geležinkeliais, uostais, ir su urėdijomis.

G.ONAITIS: Nemanau, kad tai utopija ar kad „Visuomio“ idėja buvo bloga. Gal ji buvo ne laiku išsakyta. Šiuo metu po truputį judame ta linkme: turime vieną holdingą, gal dar kas nors atsiras (pavyzdžiui, sujungus miškų urėdijas). Susitvarkius savo daržuose, susikūrus keliems holdingams, kurie galėtų būti prižiūrimi Finansų ministerijos ar kitos jos įstaigos, nematyčiau jokių problemų.

Mano nuomone, holdingų kūrimas – teigiamas dalykas. Kokios valstybės valdomų įmonių problemos? Tose smulkesnėse, mažiau matomose, kurias valdo įvairios ministerijos, gal problemų ir daugiau būtų, atskirų smulkių įmonių suvaldyti praktiškai neįmanoma. Kiekvienoje ministerijoje, kiekvienoje savivaldybėje turi būti atitinkamas žinių potencialas, kad būtų nustatytos užduotys. Reikalingas ir politinis svoris, tinkamai parinkti vadybininkai.

Ko reikia holdingui? „Lietuvos energija“, atlikdama filtro vaidmenį, amortizuodama politinį nestabilumą, savo įmonėms leidžia dirbti kur kas labiau komercinėmis sąlygomis, negu jų turi atskiros įmonės, valdomos įvairių institucijų. Tai teikia didelę pridėtinę vertę – tiesiog susitvarkant atskirus ūkius. Nė viena valstybė, turinti centralizuotus valdytojus, turbūt nepriėjo prie to per vieną dieną – ypač jeigu tai geri modeliai. Pasižvalgę po savivaldybes matome, kad specialistams ten reikia kelti kompetenciją.

V.RŪKAS: Kai iškilo „Visuomio“ idėja, politikai patys jos išsigando. Viena iš numanomų priežasčių – jeigu toks dalykas pavyks, iš ko jie tada lobs? 141 Seimo nario sąrašas netrumpas, o reikia aprūpinti darbo vietomis giminaičius ir artimuosius.

Kitas dalykas – jeigu „Visuomis“ būtų panaudotas vienos partijos interesams, ji būtų tapusi per stipri ir išstūmusi visas kitas. Baimindamiesi to, tiek pozicijos, tiek opozicijos politikai priešinosi „Visuomiui“. Tas pats vyko ir tą idėją iškėlusių konservatorių partijos viduje.

A.VITKAUSKAS: Centralizuoto valdytojo modelis, o toks yra „Visuomis“, turi privalumų ir trūkumų. Žvelgiant per EBPO prizmę, taip daroma Skandinavijos šalyse – Švedijoje, Suomijoje, taip pat Prancūzijoje. Prie to reikia prieiti – tai evoliucinis procesas, jo laikas ateina, kai pasiekiama tam tikra branda. Štai pasirenkame gerą modelį ir sakome: sistema bus tokia. Tada politikai sako: aš toje sistemoje esu politikas arba valdininkas, tuo pat metu esu ir reguliuotojas – formuoju politiką ir čia pat įgyvendinu. Kai kas netgi nesupranta, kad čia jau pats tikriausias interesų konfliktas.

Jeigu evoliucijos procese sukuriamas vienoks ar kitoks darinys, šiuo atveju holdingas, ir jis veikia, veikia efektyviai, generuoja grąžą, tada reikia eiti ta linkme. Vis dėlto reikia labai atskirti politikos formavimą ir įmonių valdymą, reikia subrandinti bent vieną darinį ir pasakyti – štai, šitas veikia. Ministerijų priedermė – formuoti politiką, jos neturėtų dalyvauti įgyvendinant tikslus ir valdyti pačių įmonių.

D.MISIŪNAS: Manau, kad centralizuota sistema veikia. Ne pati forma svarbu. Gali būti „Visuomis“, gali būti kokia nors įsivaizduojama UAB „Įmonių valdymas“, gali būti kompetencijos centras, kuriame sutelkti žmonės, sugebantys valdyti.

Švedijos valstybė turi, regis, antrą po Kinijos valstybės valdomų įmonių portfelį. Visos įmonės, išskyrus dvi, yra Finansų ministerijos pavaldumo. Švedijos pareigūnas, su kuriuo teko kalbėtis, sako: mes esame kompetencijos centras. Jie nesprendžia, pavyzdžiui, energetikos ar kokių nors specialių valdomų įmonių veiklos problemų. Jų misija paprasta – rasti tinkamų žmonių. Nuolat dirba personalo paieškos specialistai, vadinamieji galvų medžiotojai, kurie ieško valstybės valdomoms įmonėms valdybos narių. Šių darbas – parengti strategiją.

Taigi svarbu ne tiek forma, kiek sistema. Tam tikrų taisyklių laikymasis. Jeigu būtų aiškios taisyklės, kaip skiriamos valdybos, kaip valdomos įmonės, kokie yra tikslai, tada kokios nors ministerijos galėtų sakyti: mes negalime valdyti šitų įmonių pagal iškeltus tikslus. Dabar Lietuvoje tokio aiškumo nėra.

R.VALATKA: Kokių pokyčių norėtumėte?

V.PLUNKSNIS: Pasigendu valdymo depolitizavimo ir aiškių tikslų. Jei nemoku pats nustatyti tinkamų tikslų „Lietuvos geležinkeliams“, rasiu, kas moka, vėliau išsireikalausime, kad jie būtų vykdomi.

G.ONAITIS: Pirmiausia reikia koncentruotis į VVĮ valdymo organų keitimą. Mano supratimu, valstybės tarnautojai yra didžiausia problema. Dažnai jie neturi kompetencijų, noro ar drąsos daryti, ką reikia. Valdymą perduokime profesionalams, nereikia čia nei valstybės tarnautojų, nei politikų, bet ne tikslų formavimą. Primityviai sakant, jei nustatysi VVĮ siekti pelno, kainos šaus į viršų, sakysime –  negerai, užtikrink mažiausią kainą, tada stovės kiekvieną dieną ir prašys dotacijos.

V.RŪKAS: Svarbiausia – nepriklausomas vadovų komandos formavimas ir procesų tobulinimas. Tai turėtų būti depolitizuota. Vienareikšmiškai tikslus turėtų nustatyti politikai, bet juos vykdyti profesionalai. Taip pat valstybė neturėtų vykdyti komercinės veiklos, o galiausiai – nustatytų taisyklių turi būti laikomasi. Jei pagal įstatymą reikia mokėti dividendus, juos ir mokėk.

L.ANTANAVIČIENĖ: Efektyvumą lemtų kvalifikuotas ir profesionalus personalas bei skaidri ir depolitizuota valdymo struktūra. Tam į valdybas ir stebėtojų tarybas privalo būti skiriami nepriklausomi, tarptautinio lygio profesionalai, atsižvelgiant į jų turimas kompetencijas, o ne partinę liniją. Deja, šiandien vis dar apstu pavyzdžių, kai valstybinėse įmonėse karjerą lemia ne kompetencija ir patirtis, bet šeimos ar partiniai ryšiai, jose vyksta šešėliniai sandoriai.

VVĮ teikiamos labdaros ir paramos teisėtumas, skaidrumas ir tikslingumas neturėtų kelti jokių abejonių visuomenei. Todėl informacija apie VVĮ veiklą turi būti vieša, jose turi veikti vidaus kontrolės sistema, privalomą veiklos auditą periodiškai turėtų atlikti ir Valstybės kontrolė. Ne kartą tai yra rekomendavusi ir „Transparency International“.

D.MISIŪNAS: Būčiau laimingas, jei politikai imtų vertinti valstybines įmones kaip turtą, kuris turi savo vertę ir gali duoti grąžą, o ne tik kaip vietas, kur galima sukišti savus.

A.VITKAUSKAS: Kad politikai pademonstruotų, jog valstybės valdomų įmonių valdymas ir šios srities kompetencija Lietuvoje evoliucionuoja, yra tęstinumas.

„Tie skeletai spintose nelabai domino. Domino dabartis“, – rašytojas Herkus Kunčius lyg trupinius nuo stalo nužėrė temas, kurios netapo pagrindinėmis jo ir Piotro Kępinskio knygoje „Lietuvio ir Lenko pokalbis“, – tai didelės žaizdos, kurias abi tautos yra padariusios viena kitai. Lenkų kalba išleista H.Kunčiaus ir P.Kępinskio knyga dabar verčiama į lietuvių kalbą.

Arūnas BRAZAUSKAS

H.Kunčius knygoje nušviečia jos atsiradimą: „Pradėjome rašyti 2013 metų rudenį Vilniuje. O atsitiko taip, kad prieš ketvertą metų – bendro bičiulio dėka – susipažinome „Florentino“ restorane Uni­versiteto gatvėje. Tą kartą trise ilgai šnekėjomės, o pasibaigus restorano darbo laikui skirtis vis dar nesinorėjo. Tad patraukėme į Literatų gatvę, kurioje tuomet gyveno Piotras. Nuo to laiko pradėjome susitikinėti, dažniausiai vyninėje „Savas kampas“.

Neretai šie pašnekesiai taip įaudrindavo mūsų abiejų protus, jog nieko kito nelikdavo, kaip ir vėl kuo greičiau susitikti, kad galėtume tęsti ir netausojant laiko plėtoti mums rūpimas temas. Šios buvo pačios įvairiausios – nuo kibernetikos, literatūros, politikos ir meno iki vienadienių naujienų, perskaitytų ar išgirstų vakar žiniasklaidoje. Kalbėjomės tarpusavyje lenkiškai. Kažkurią dieną, kada mūsų pažintis jau buvo pakankamai gili ir kada nebebijojome, kad skirtingi požiūriai pakenks mūsų bičiulystei, staiga abu susivokėme, kad subrendome išsamesniam pokalbiui, kurį vėliau pavadinome „Lietuvio ir Lenko pokalbiu“.

Kalbėjo, ką išmanė

Lietuvis pristato knygos bendraautorį lenką: „Piotras kurį laiką gyveno Vilniuje. Jis žurnalistas, poetas ir literatūros kritikas. Dirbo „Newsweek Polska“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Mudu bendraamžiai – jis gimęs 1964, aš 1965 metais.“

„Mes stengėmės atsiriboti nuo tokių istorinių dalykų, kuriuose mes nedalyvavome ir ne mes sprendėme tuos dalykus, – „Veidui“ pasakojo H.Kunčius. – Daugiau kalbėjomės apie savo kartą, apie praėjusio amžiaus aštuntąjį, devintąjį dešimtmetį, apie tai, kas vyko Lenkijoje, kas vyko Lietuvoje. Kaip mes sugebėjome tuo metu bendrauti.“

Rašytojo nuomone, lenkai apie to meto Lietuvą nelabai ką žino. „Lenkijos televizija, kuri buvo matoma Kaune, prisimenama kaip banalybė, nors ji darė didžiulę įtaką ją žiūrėjusiems lietuviams, – taip jis įvertino kanalą, kuriuo į dalį Lietuvos plūdo žinios apie Lenkiją ir pasaulį. – Lietuvišką įtaką to meto Lenkijai, žinoma, sunku užčiuopti“, – sakė H.Kunčius, prisimindamas, kad Lenkijoje leistos Vakarų autorių knygos, pavyzdžiui, Kurto Vonneguto romanai, Lietuvoje džiugindavo pavargusius nuo Sovietų Sąjungoje leidžiamų vertimų.

Rašytojas vardija dalykus, kuriuos aptarė su savo kartos lenku: mėgstamą muziką, skaitytas knygas, papročius, kurių tekdavo laikytis vienoje ir kitoje šalyje. „Lietuvio ir Lenko pokalbyje“ H.Kunčius rašo: „Negaliu nepaminėti, kad knygos Vilniuje ėmėmės taikos metu, o pabaigėme kaip tik tą dieną, kai Rusijos agresijos prieš Ukrainą faktas net didžiausiam skeptikui nebekėlė abejonių. Galbūt todėl, kaimynystėje žūstant žmonėms ir vis giliau įsismelkiant artėjančios katastrofos jausmui, kai kurias lietuvių ir lenkų santykius liečiančias problemas ėmiau vadinti dekoratyvinėmis.“

„Nejautėme nei noro, nei polinkio diskutuoti, pavyzdžiui, dėl Vietinės rinktinės ir Armijos Krajovos kovų Lietuvoje. Nesinorėjo aitrinti tų žaizdų, stengėmės labiau žiūrėti į dabartį, – „Veidui“ sakė H.Kunčius. – Man, kaip rašytojui, svarbu tai, kas vyksta čia, o ne, tarkime, Vokietijoje. Man įdomūs tekstai tų žmonių, kurie yra iš mūsų regiono – Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos. Daugelis mudviejų su Piotru pasvarstymų – iš tos bendros erdvės.“

„W“ iš kalbos neišmesi

Vis dėlto H.Kunčius pripažįsta, kad kalbant „natūraliai išlįsdavo lenkų reikalai Lietuvoje“, nors jis to vengdavęs: „Mano nuostata – reikia bendrauti. Tarkime, Poznanė – Kaunas, Varšuva – Vilnius, tačiau nereikia tapti Šalčininkų ar Seinų įkaitais. Žmonės lygūs prieš Dievą, tačiau ne visuomet galima surasti bendrą kalbą. Piotrui atrodydavo vienaip, man atrodydavo kitaip. Kildavo ir nesutarimų, tačiau jie buvo neesminiai. Kartais būdavo geriau nesikišti.“

H.Kunčius sako, kad Lenkijoje yra didelė grupė žmonių kuriems rūpi ir lenkiškų pavardžių lietuviškuose pasuose rašymas, ir lenkų kalbos dėstymas Lietuvos mokyklose, taigi raidės „w“ visiškai išvengti negalima. „Kai kurių temų kartais geriau neliesti, nes, žiūrėk, užsirausi ant kokio nors, kuris, atrodo, ir dvi rankas turi, ir dvi kojas, o jo viduje – viduramžiai“, – taip rašytojas apibūdina „pamatinių vertybių“ sergėtojus.

„Lenkija yra didžiulė, – primena H.Kunčius, – kultūrinės įtakos ten labai įvairios, kultūriniai laukai labai skirtingi. Krokuva vienokia, Ukrainos pasienis kitoks. Apie Varšuvą mano draugė profesorė Anna Nasiłowska sakė, kad tai vienintelis miestas, kuriame galima gyventi. Visur kitur esama vietinių kultūrinių ypatybių, kurios kartais varžo. Varšuva – atviras miestas. Pavyzdžiui, Krokuva turi savų tradicijų. Pažįstu ten žmonių, kurių protėviai gyvena Krokuvoje nuo XVI a. Kokiam nors atvykėliui sunku integruotis į tokią bendriją – jo klausia, ko jis čia atvažiavo.“

H.Kunčius juokauja: kartais atrodo, kad lenkų dėmesys nostalgiškai susitelkęs į Vilnių: besisvečiuojantys literatai nelabai noriai važiuoja į Kauną, Šiaulius, kitus Lietuvos miestus, nors Lietuva plati, kad ir nedidelė, – šalyje ne vien Vilnija.

Adamas Michnikas H.Kunčiaus ir P.Kę­pinskio knygos įvade rašo: „Lietuvių pusėje – panašu – dominuoja giliai įsišaknijęs nepasitikėjimas ir įtarumas; lenkų pusėje – neišmanymas. Tas neišmanymas daro mus, lenkus, neatsparius manipuliacijoms ir prietarams; lietuviškas įtarumas veda prie stereotipų gilinimo. Todėl lietuvio ir lenko dialogas padeda pažinti pašnekovą, padeda taip pat suprasti ginčo priežastį tiems, kurie įsiklauso į dialogą.“

Lietuvių įtarumą gali pakurstyti tai, kad knygos autoriai knygos lenkiškame pavadinime surašyti nepaisant kaip akies vyzdys saugomos lietuviškos abėcėlės tvarkos: H.Kunčius paminėtas pirma P.Kępinskio. Lenkiškai Lietuvis (Litwin) pagal abėcėlės tvarką eina pirma Lenko (Polak), bet negi verčiant į lietuvių kalbą reikės paisyti lietuviškos abėcėlės – rašyti Lenką pirma Lietuvio, pastarąjį tautvardį užrašant mažąja raide, kaip reikalauja lietuviška vardų rašymo tvarką, prilygstanti šventraščiui. Ar tik neteks lietuviams šiek tiek sulenkėti, įgauti A.Michniko minimos lenkiškos savybės – neišmanymo. Tada netvarkingai parašytas pavadinimas „Lietuvio ir Lenko pokalbis“ atrodys simetriškas ir grakštus.

Herkus Kunčius

Ištrūkti, nors ir trumpam, į Vakarus didelių vilčių nepuoselėjome. Galimybės ten patekti, kaip supranti, gyvenant už geležinės uždangos buvo minimalios. Devintojo dešimtmečio viduryje, kada sugrįžau iš sovietų kariuomenės, tęsiau mokslus Dailės institute. Vasaromis – tai buvo neįtikėtinas stebuklas – mėnesiui vykdavome į VDR atlikti praktikos, o kolegos iš Leipcigo universiteto atvažiuodavo pas mus.

Kas kartą, atsidūręs Rytų Berlyne, eidavau it piligrimas prie Brandenburgo vartų, kur nostalgiškai žiūrėdavau, kaip už sienos – Vakarų pusėje – nerūpestingai sukasi Velnio ratas… Ir vis dėlto, prasidėjus „perestroikai“, 1989 metų vasarą su draugu ryžausi avantiūrai. Susiveikę iškvietimą ir gavę užsienio pasus, patraukėme į Vengriją, iš kurios ketinome patekti į Austriją. Apsirūpinę keliais vandens siurbliais, kuriuos vos išlipę iš traukinio pardavėme Budapešte mūsų laukusiam biznieriui, patraukėme į Šoproną, ten turėjome nelegaliai pereiti Vengrijos ir Austrijos sieną.

Tačiau Šoprone, pamatę tūkstantinę rytų vokiečių minią, pasiryžusią kaip ir mes emigruoti, ėmėme dvejoti. Atsidūrus tarp nepatraukliai diktų merginų, apšepusių jaunuolių su monumentaliomis kuprinėmis ant pečių, noras pasilikti svetimoje šalyje išblėso, o mintis drauge su jais kelis mėnesius – o galbūt ir metus – gyventi perbėgėlių stovykloje nebeatrodė tokia patraukli, kada atsisveikinę su tėvais lipome į traukinį Leningradas–Budapeštas. Tad pasitarę sugrįžome į Budapeštą. Ten už parduotus siurblius išsinuomojome prašmatnų butą ir trejetą mėnesių lėbavome. n

Piotras Kępinskis

Lenkų muitininkai taip pat buvo profesionalai. Išimčių, žinoma, būdavo. Devintojo dešimtmečio pradžioje pirmą kartą skridau į Vakarus – į Romą. Keliems mėnesiams. Mano tėvas ten mane siuntė. Jo bičiulis buvo Lenkų namų via Cassia direktorius. Iš Poznanės į Varšuvą nuvažiavau kažkokiu lėtu traukiniu (keturias valandas?), paskui Okęcių oro uostas, ten kontrolė, mano bagaže – vien keisti dalykai. Kai kuriuos buvau paslėpęs kosmetinėje. Ponios kontrolierės viską surado. Ir kai tą pamačiau, pamaniau – galas, nenuvešiu šito ir bus siaubingai gėda. Tokia scena: ponios apžiūrinėja knygas ir nieko nesako, galvoju – OK. Laukiu, ką suras toliau. Ir jos randa, kas buvo: čia sidabrinis medalis su Jonu Pauliumi II, ten vertinga moneta, albumas, knyga… Viskas dovanoms. Žiūriu. O jos viena kitai tai rodo ir kalba, kad gražiai padaryta. Klausia, iš kur tai turiu. Atsakau, kad tėvai įdavė. Kur tai galima nusipirkti? Neprasilenkdamas su tiesa atsakau, kad neturiu supratimo. Nes juk šito negalima buvo nusipirkti. Nusivylusios. Slepia viską ten, kur buvo. Ir viena iš jų sako: grįšite? Ir tai buvo viskas. O kita kažkaip liūdnai manęs klausia, ar ilgam skrendu į Romą. Atsakau, kad keliems mėnesiams. Turbūt trims.

Pasakojama, kad CNN įkūrėjas Tedas Turneris skirdavo pinigines baudas už žodžių „užsienis“, „užsienio“ (angl. „foreign“) vartojimą eteryje. Išsprūdo ne vietoje – iš algos atskaitomas doleris. Simboliškas priminimas, kad visais atvejais, kai žodžio „foreign“ nėra įstaigos pavadinime, reikia patylėti.

Tedo Turnerio žinia darbuotojams paprasta: pasaulis vienas, todėl negalima skirti vidaus ir užsienio reikalų. Panaši pažiūra naudinga ir žinių vartotojams. Pavyzdžiui, lietuviui pasaulis atrodo vienaip, kai sakoma „NATO mus apgins“, kiek kitaip, kai sakoma „mes ginsimės kartu su kitomis NATO valstybėmis“.

NATO nevengia priminti savo įsipareigojimų. Po to, kai Turkijos naikintuvas numušė jos oro erdvę pažeidusį rusų bombonešį, NATO parėmė savo narę. NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo pareiškimas: NATO labai rimtai žiūri į Turkijos gynybą. J.Stoltenbergas pasakė ir Lietuvai svarbų dalyką: hibridinė ataka prieš kurią nors NATO šalį bus laikoma antpuoliu prieš visą Aljansą.

Ar „amžinuosius įžadus“ dėl kolektyvinės gynybos sutvirtinantys pareiškimai skatina lie­tuvius apie Aljansą sakyti „mes“, o ne „jie“? Klausimas ne vien retorinis ar pedagogi­nis. Svarbu žinoti, kaip ir kokie sprendimai bus priimti agresijos prieš NATO nares atveju.

Realiai NATO karinis įsikišimas labiausiai priklauso nuo JAV galios. Po 2001 m. rugsėjo 11-osios išpuolių Niujorke JAV tapo pirmąja valstybe, pasinaudojusia NATO sutarties 5-uoju straipsniu dėl kolektyvinės gynybos. Šis precedentas svarbus ir Lietuvai.

Tačiau potencialus Lietuvos priešas yra Rusija, o ne islamistai, kurie, lietuvių požiūriu, kariauja užsienyje (T.Turnerio siūlomos žodyno pataisos dar ilgokai skverbsis į mūsų mentalitetą). Kad ir kokia politiškai įvairi būtų Šiaurės Atlanto sąjunga, Rusija tikrai yra „jie“, o ne „mes“. Lenkija – ne „užsienis“, nes sienos su ja nepastebime, užtat už tikros sienos su Rusija gali būti telkiamos agresijos pajėgos.

Rusijos avantiūrų prognozė verčia pritarti T.Turneriui, kad užsienio sąvoka labai sąlygiška. Kol Rusija įsivėlusi į nepigų karą Sirijoje, kol ten naudojami jos ištekliai, tol yra mažesnė tikimybė, kad Rusija provokuos NATO, pavyzdžiui, užpuldama Baltijos valstybes.

Jeigu iš V.Putino bus atimtas jo „žaislas“ Sirija, Kremliaus valdovui teks ieškoti kitų siužetų propagandai, kuriančiai Rusijos galios iliuziją. Pavyzdžiui, agresyviai užstoti neva skriaudžiamus Baltijos šalių rusus. Toks scenarijus ne vienintelis: Rusija gali veltis į Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktą, gali vėl atnaujinti karo veiksmus Ukrainoje – kasdien atsiranda vis kokia nors taktinė galimybė.

Žinių vartotojams vertėtų pamąstyti ne vien apie užsienio ribas, bet ir apie tai, kas yra karas. NATO nekariauja „karštojo“ karo su Rusija, tačiau elektros tiekimo Rusijos okupuotam Krymui nutraukimas, kuris įvyko dėl elektros stulpų sprogdinimo ne NATO narėje Ukrainoje, ir beveik tuo pat metu Sirijoje numuštas Rusijos lėktuvas – signalai, norom nenorom sugulantys į vieną žinią.

Rusija atsakė papildomomis sankcijomis Ukrainai ir sankcijomis Turkijai, su kuria būta itin glaudžių ekonominių ryšių. Viena vertus, Rusija priversta naudoti daugiau išteklių (ypač dėl Krymo energetinės blokados), kita vertus, ji dar neišvaryta iš Sirijos. Vadinasi, Kremliui kol kas nėra reikalo veržtis kur nors kitur.

Tiktai nereikia apsigauti – kare, kuris vyksta pasaulyje be „užsienio“, visos aplinkybės laikinos.

„Tegalėjau žiūrėti gal penkiolika minučių, paskui prireikė pertraukos“, – taip Seimo narys Stasys Šedbaras nusakė įspūdį, kurį jam padarė dokumentinis filmas apie sovietų nusikaltimus Vokietijoje. Jis pasisakė Rytų Prūsijoje vykdytoms žudynėms skirtoje konferencijoje, kuri lapkričio 28 d. vyko Genocido aukų muziejuje Vilniuje.

Arūnas BRAZAUSKAS

„Ūkio kieme stovėjo vežimas, prie kurio nukryžiuotųjų pozomis prikaltos kelios nuogos moterys. Už didelės užeigos buvo svirnas. Prie dvejų durų nukryžiuotųjų pozomis vinimis prikaltos nuogos moterys“, – liudijo Karlas Potrekas, vadovavęs vokiečių „Volkssturm“ daliniui, sudarytam iš visuotinės mobilizacijos pašauktų senolių ir jaunuolių.

Tai vaizdai iš Nemerkiemio (vok. Ne­mmersdorf), kur gyveno ir lietuvių. 1944 m. spalio 21 d. raudonarmiečiai ten išprievartavo ir nužudė 72 moteris: nuo 8 metų mergaičių iki 84 metų senutės, kuri buvo užmušta kastuvėliu nurėžiant dalį kiaušo. Kartu buvo nužudyti ir šio nusikaltimo liudininkai – 50 prancūzų ir belgų karo belaisvių. Po vokiečių kontrpuolimo Nemerkiemis buvo kuriam laikui atkovotas. Vokiečiai sudarė komisiją, vadovaujamą gydytojo esto, dar joje buvo medikų iš Ispanijos, Šveicarijos, Švedijos. Komisija detaliai dokumentavo, ką rado po žudynių.

Po Berlyno sienos griūties Vokietijoje būta bandymų iš naujo patikrinti, kiek pagrįsta nacių propagandos ministro Josepho Goebbelso žinybos skleista informacija apie Nemerkiemį. Patikslintos detalės: nacių propagandininkai sodrino vaizdus, maišydami nuotraukas iš keliose Rytų Prūsijos vietose vykdytų žudynių, pavyzdžiui, iš Karaliaučiaus priemiesčio Metget­heno, kur 1945 m. sausį nužudyti 36 civiliai. Tačiau kruopštūs tikrinimai nepakeitė vaizdo. Atsirado naujų liudijimų apie raudonarmiečių nusikaltimus.

Sovietų okupantai Nemerkiemį-Nemmers­dorfą pervadino Majakovskoje – savižudybe gyvenimą baigusio sovietų poeto garbei.

Konferencijoje, kurią organizavo Vilniaus vokiečių bendruomenė ir Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“, Genocido aukų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis pasakojo, kad jo kolegų pastangomis buvo padaryti vaizdo įrašai su 63 liudininkų pasakojimais. Pasak direktoriaus, tai būta sunkaus psichologinio išbandymo tiek liudininkams, tiek kronikininkams: įvykių dalyviai buvo arba prievartos aukos, arba išprievartautųjų – motinų, tetų, senelių, seserų – giminės.

Jautresnių nervų žmogui Rytų Prūsijoje išprievartautų ir nužudytų vokiečių, lietuvių moterų fotografijas geriau žiūrėti pramaišiui su kokiais nors psichiką raminančiais vaizdais – žvakės liepsna, židinio ugnimi.

Iš kur atsirado „vilko vaikai“

Genocido pradžia – 1944 m. spalio 16 d. Tuomet generolo Ivano Černiachovskio vadovaujamo III Baltarusių fronto pajėgos įsiveržė į Rytų Prūsiją. Pirmąkart buvo peržengta Vokietijos, o ne jos okupuotų kraštų siena.

Klaipėdos kraštas dvi savaites irgi buvo laikomas Vokietijos dalimi, kol sovietų vadovybė genocido vykdytojams nenurodė, kad tai sovietinės Lietuvos teritorija. 1944 m. spalio 9 d. Raudonosios armijos 159-osios Polocko brigados tankai ties Šilute kirto plentą, kuriuo vežimais traukėsi pabėgėliai. Vilkstinė buvo traiškoma, po vikšrais ir nuo kulkų žuvo apie tūkstantį civilių.

1945 m. žiemą pabėgėliai ėjo per užšalusias Aistmares. Sovietai subombardavo ledą. Keli tūkstančiai žmonių žuvo nuo bombų ir kulkų, paskendo.

Iš genocido epizodų susideda šiurpus netekčių vaizdas, kurį konferencijoje priminė istorikas dr. Arūnas Bubnys. Iki 1944 m. Rytų Prūsijoje gyveno apie 2,6 mln. žmonių. Nuo Raudonosios armijos įsiveržimo iki karo pabaigos gyventojų sumažėjo daugiau nei keturis kartus.

Nors nemažai gyventojų pasitraukė, per 300 tūkst. civilių buvo nužudyta, tarp jų – apie 130 tūkst. lietuvių kilmės žmonių. Gyventojų sparčiai mažėjo ir po karo: 1945 m. pabaigoje Karaliaučiaus krašte buvo likę tik apie 160 tūkst. vietinių. Dalis jų buvo suvaryta į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų Ylavos, Gastų, Tolminkiemio koncentracijos stovyklas. Į Lietuvą ieškoti maisto ir prieglobsčio traukė tūkstančiai Rytprūsių našlaičių – Wolfskinder, „vilko vaikų“.

Potsdamo konferencijos susitarimu 1945 m. rugpjūčio 2 d. Karaliaučiaus kraštas buvo atiduotas laikinai administruoti Sovietų Sąjungai. SSRS valdžios sprendimais 1946 m. balandžio 7 d. teritorija perduota Rusijos Federacijai, liepos 4 d. pervadinta Kaliningrado sritimi. Faktiškai tai buvo Rytų Prūsijos aneksija. 1947 m. spalį sovietų priimtu sprendimu 102 tūkst. vietos gyventojų buvo deportuoti į Rytų Vokietiją.

Spalio 16 d., Raudonosios armijos įsiveržimo į Rytų Prūsiją data, 2006 m. Seimo nutarimu įtraukta į atmintinų dienų sąrašą kaip Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena.

Lietuvininkų žūtis

Mažoji Lietuva – istorinis lietuvių tautos regionas. Būtent ši žemė per Antrąjį pasaulinį karą, palyginti su kitomis lietuvių teritorijomis, nukentėjo labiausiai.

Mažlietuviai, arba lietuvininkai, iki 1944 m. nepatyrė nei sovietinių politinių represijų, nei deportacijų. Naciai persekiojo ir naikino žydus, tačiau netaikė represijų socialiniams sluoksniams – tiktai organizacijoms (komunistams, kitiems kairiesiems, kai kurioms religinėms bendrijoms) ar pavieniams asmenims dėl jų pažiūrų. Būta persekiojimų dėl lytinės orientacijos, psichinių ligonių naikinimo.

Žinoma, lietuvių tautinė veikla nacistinėje Vokietijoje buvo varžoma. O sovietiniai okupantai nužudė per šimtą tūkstančių lietuvių kilmės žmonių. Būtent sovietų, o ne nacių veiksmai sunaikino lietuvininkus kaip ypatingą lietuvių tautos dalį, su visais jos kultūriniais ypatumais, tęstine tradicija. Kartu buvo nušluota vokiška civilizacija. Būtent Mažoji Lietuva davė mums Mažvydą, Donelaitį, Vydūną.

„Po karo mano pažįstami važiuodavo į Ryprūsius, ieškodavo išmestų knygų. Jos buvo naudojamos kurui. Vienur mainydavo knygas į maistą, kitur gaudavau už butelį ar netgi veltui. Taip jie rado kelias dešimtis leidinių iš Karaliaučiaus universiteto Orientalistikos instituto. Iš Vydūno buto išgelbėta knygų, jo rankraščių“, – „Veidui“ pasakojo tų žygių aplinkybes žinantis žmogus.

Mažosios Lietuvos gyventojų genocidas kaip istorinis faktas Lietuvoje nušviečiamas nuosaikiai. Greta išteklių stygiaus tam yra kultūrinių, istorinių, politinių priežasčių. Vokiečių genocido tema nėra eskaluojama pačioje Vokietijoje, kurios Vakarų ir Rytų dalyse po karo prisiglaudė maždaug 20 proc. Trečiojo reicho vokiečių, išvarytų iš prarastų žemių.

Naciai už socializmo pergalę

Nesileidžiant į svarstymus apie pokarinės Vokietijos politinę geografiją verta priminti kai kuriuos faktus. 1947 m. Vokietiją nugalėję sąjungininkai pareiškė, kad Prūsijos valstybė buvo vokiškojo militarizmo židinys, todėl jos daugiau nebebus. Prūsijos vardas išnyko iš dabarties politinio žodyno, teliko vien istorijos faktas. Rusų publicistas Andrejus Skliarovas apie Vakarų Vokietiją rašo: „Gimusieji senojoje Prūsijoje kartu su nacių bonzomis pagal galimybę gauti valstybinę tarnybą buvo pačiose sąrašų pabaigose. Nacionalsocialistų partijos viršūnės didžioji dalis tiesiog nusižudė… Vidurinis tarnautojų sluoksnis buvo visiškai iššluotas.“

Palyginimui – keli žinomi, tačiau menkai aptariami faktai apie Josifo Stalino politiką Rytų Vokietijoje. Po karo jis apstulbino jos vadovais tapusius vokiečių komunistus – Stalino iniciatyva sukurta Vokietijos nacionaldemokratų partija (Nationaldemokratische Partei Deuts­chlands) buvo skirta didelių nusikaltimų nepadariusiems naciams. Stalinas siekė sukurti politinę jėgą, kuri prisidėtų prie neutralios, nuo JAV nepriklausomos vieningos Vokietijos sukūrimo. (Vokietijoje dabar veikianti Nacio­naldemokratų partija istoriškai nėra susijusi su stalinine Rytų Vokietijos partija.)

„Mes tikėjomės, kad suvienytos Vokietijos kancleriu taps Thomas Mannas“, – man pasakojo vyresnio amžiaus Lietuvos vokietė, ilgai dėsčiusi gimtąją kalbą vienoje Kauno aukštojoje mokykloje.

Stalinas buvo numatęs ir kitų kandidatų. 1987 m. Prancūzijos dienraštyje „Le Figaro“ vokiečių istorikas Werneris Maseris parašė, kad 1952 m. kovą, kada Rudolfą Hessą (1894–1987) kalėjime saugojo sovietų pamaina (toks buvo sąjungininkų susitarimas), šis buvo pervežtas į Rytų Berlyną, paskui nuskraidintas pas Staliną. Jį lydėjo Rytų Vokietijos premjeras Otto Grottewohlis. R.Hessui, kadaise artimam Hitlerio bendražygiui, mašinėle išspausdinusiam pirmąjį fiurerio „Mein Kampf“ variantą, buvo pasiūlyta viešai pa­reikšti, kad socializmas, apie kurį jis visą gyvenimą svajojęs, sukurtas Rytų Vokietijoje. Mainais pažadėta laisvė, gerovė ir aukštas postas Rytų Vokietijoje. R.Hessas atsisakęs, todėl buvo grąžintas į kalėjimą.

Pokariniai Stalino žaidimai su R.Hessu ir kitais naciais – politinio pragmatizmo apraiška. Nežmoniškai pragmatiškas buvo ir sovietų vykdytas Vokietijos gyventojų genocidas. Sovietų karo belaisvių liudijimais, prieš įžengiant į Vokietijos teritoriją eiliniams raudonarmiečiams buvo aiškiai nurodyta, kad jie gali plėšti civilių turtą ir prievartauti moteris. Tai skatino ir propagandiniai atsišaukimai. Etninis valymas ir gyventojų bauginimas siekiant juos demoralizuoti, palaužti pasipriešinimą – tokie genocido tikslai.

Vilniaus Aukštutinės pilies dalis, atsigręžusi į Vilnelę, neilgai trukus gali nušliaužti žemyn. Architektas Napoleonas Kitkauskas apie tai dar kartą perspėjo vaizdo interviu, kuris lapkritį pasirodė tinklalapyje alkas.lt. „Veidas“ kol kas neatrado tokią galimybę neigiančiųjų.

Arūnas BRAZAUSKAS

Aukštutinės pilies rūmų liekanos stūkso ant šlaito, besileidžiančio prie Vilnelės. Iš šalies žiūrint tai margoka seno ir naujo samplaika – dalis neva gotikinių sienų sumūryta ant senovinių pamatų XX a. 8-ajame dešimtmetyje. Istorikas Tomas Baranauskas „Veidui“ sakė:  „Visos sienos iš esmės tikros, tiktai aplipdytos naujais sluoksniais, šiek tiek sustiprintos. Galima diskutuoti, kiek ten ko reikėjo pristatyti, tačiau tos sienos turi ir autentišką dalį.“

Beplyštantis mūras

Paminklų restauravimo veteranas Napoleonas Kitkauskas pavojaus varpu skambina visų pirma dėl šio statinio, kuris irsta. „Didžiulis plyšys yra pietinėje sienoje, kuri atsigręžusi į Bernardinų sodą. Plyšys – vidutiniškai gal trijų centimetrų pločio, viršuje gal iki keturių – eina per visą penkių šešių metrų sienos aukštį“, – „Veidui“ aiškino architektas. Pasak jo, panašus plyšys matomas ir šiaurinėje sienoje iš buvusio Arsenalo pusės.

Pernai lapkritį į plyšius buvo įdėtos gipsinės žymos (markės). Jau po mėnesio jos sutrūkinėjo. „Tai rodo, kad procesas vyksta. Plyšys yra gyvas“, – teigia N.Kitkauskas. Jo išvada: Aukštutinės pilies rūmų rytinė siena, kuri yra pati storiausia, dabar atitrūkusi nuo kitų griuvėsių visu savo 35 metrų ilgiu. N.Kitkauskas siūlo patyrinėti Pranciškaus Smuglevičiaus XVIII a. pabaigoje nupieštą piešinį, kuriame aiškiai matyti tarsi pusiau perskeltas Aukštutinės pilies pietinis bokštas, – jo dalis, pasak architekto, nugriuvo, nes nušliaužė gabalas šlaito. Panašus likimas gali ištikti ir laipsniškai atplyštančią Aukštutinės pilies sienos dalį. N.Kitkauskas ragina kuo skubiau parengti kalno inžinerinių sutvirtinimų projektą.

Gedimino kalno šeimininkas šiuo metu yra Lietuvos nacionalinis muziejus. Jo direktorė Birutė Kulnytė „Veidui“ nuodugniai aiškino, iš kur kyla grėsmės kalnui ir statiniams ant jo: „Inžinierių teigimu, kalną reikėjo tvirtinti, kada pradėta statyti Valdovų rūmus. Kai vyko statyba, buvo giliausiai nukastas kalno šlaitas ir tai davė pasekmių.“

Ji vardija dabartinius veiksnius, kurie neprisideda prie kalno stabilumo: intensyvus eismas gatvėse prie kalno, Mindaugo tiltas. „Keltuvas kelia didžiulę vibraciją ir niekas apie tai nenori kalbėti“, – pastebi B.Kulnytė.

„Turime kalną, kokį turime, ir reikia inžinerinių sutvirtinimų būtent nuo Vilnelės pusės“, – teigia direktorė ir konstatuoja, kad šįmet kalno tvarkymui valstybė neskyrė pinigų, nors kitąmet lėšų numatyta. Jos vertinimu, restauruotų Aukštutinės pilies liekanų prasčiausia dalis – nekokybiškas sovietmečio laikų mūras. Nėra prasmės visą tą sovietinį palikimą išsaugoti – dalį mūro teks pašalinti.

Už Gedimino kalno ir Aukštutinės pilies priežiūros darbus Lietuvos nacionalinis muziejus 2013 m. geriausių archeologijos paveldo išsaugojimo darbų konkurse apdovanotas didžiuoju prizu.

Garbinga griūties ir atstatymo istorija

Bet amžiai bėga, ir griūvančios sienos

Kas dieną nyksta, apleistos ir vienos…

Eilėraštyje „Trakų pilis“ Maironis nušvietė daugmaž visų to meto apleistų pilių būklę. Būta šimtmečių, kai sienos griuvo, ir tai aprašyta istorijos šaltiniuose, atspindėta piešiniuose. XV a. pradžioje flamandų kilmės keliautojas Guillebert’as de Lannoy aprašė Vilniaus pilis. Iš jo liudijimų galima spėti, kad būta sutvirtinimų iš akmenų, žemės, mūro, kurie, be viso kito, turėjo apsaugoti ir nuo nuošliaužų. Griūčių ir nuošliaužų istorija mini 1396 m., kai Pilies kalno žemėmis buvo užversti papėdėje stovėję Vilniaus vaivados Alberto Vaitiekaus Manvydo rūmai. Nemažai sugriuvusios pilies piešinių XVIII a. paliko P.Smuglevičius.

XIX–XX a. lakios vaizduotės architektai ėmė piešti atstatytas Aukštutinę ir Žemutinę pilis. Vilniaus pilių statinių ir gynybinių sienų dalys buvo konservuojamos prieš Antrąjį pasaulinį karą, paskui sovietų okupacijos metais imtasi restauravimo – iš dalies atstatytas vienas pilies bokštas, ant Aukštutinės pilies rūmų pamatų suręsta, anot menotyrininkų, „įsivaizduojama gotika“.

1983 m. architektas Giedrutis Laucius ir inžinierius Jakovas Mendelevičius parengė išsamų Gedimino kalno sutvarkymo ir šlaitų sutvirtinimo projektą. Imtasi darbų, kurie vyko 1989–1991 m. Kalno viršutinė dalis juosta poliniais pamatais su rostverku (ištisine viršutine pamatų dalimi). Darbai nutrūko dėl finansavimo stokos, buvo iš dalies atnaujinti 1995 m.

Kalno tvarkybai itin svarbūs 2010 m. Gamta (gal dievas Perkūnas?) savaip priminė apie Žalgirio mūšio 600 metų sukaktį. Tą vasarą lietūs ant Gedimino kalno paliko grėsmingų pėdsakų: šlaitai ir takai susirauplėjo nuo įgriuvų. Lietuvos kultūros ministerijos sudaryta komisija tąkart perspėjo, kad galimos statinių, šlaitų ir papėdės statinių griūtys.

Skubiai imtasi tvarkyti takus, lietaus vandens drenažo vamzdžius ir latakus, nuspręsta iškirsti ant šlaitų augančius medžius. Pastarasis sprendimas sukėlė daug viešų svarstymų. Viena vertus, pilis – tai gynybinis įtvirtinimas, o medžiai – priedanga priešui. Dabartinis plikas kalnas toks, koks buvo kryžiuočių laikais, kai šie negalėjo pasislėpti už kamienų ir išvengti nuo kuorų svaidomų akmenų, pilamos dervos ir kitų mirtinų dalykų.

Medžiai siūbuoja ir turi šaknis – šis teiginys, paimtas tarsi iš vaikiškos knygos, primena, kad medžiai ardo šlaitus. Po jais mažiau žolės, o būtent velėna geriausiai sutvirtina šlaitus. Gedimino kalno medžiai buvo šalinami etapais: pirmiausia kirto tuos, kurie augo per arti pastatų, šaknimis ardė akmenimis tvirtintą šlaito apačią, prisidėjo prie nuošliaužų atsiradimo. Medžių kirtimas, užbaigtas 2013 m., kartais priminė plastinė operaciją – nuplikusias vietas reikėjo kuo greičiau sutvirtinti. Vietomis sėjo žolę, vietomis klojo velėną. „Veidas“ š.m. nr. 31 rašė, kad apie 4 tūkst. kv. metrų kalno šlaito buvo padengta ritinine veja iš Kęstučio ir Gitos Opulskių ūkio prie Debeikių.

Tvarkant kalną teko ištirti požemines slėptuves, kurias kalne per Antrąjį pasaulinį karą įrengė vokiečiai. Galima juokauti, kad jiems pavyko tai, ko kadaise nepadarė kryžiuočiai, – išrausti tunelius (žinoma, ne savo rankomis – dabartinius tunelius kasė karo belaisviai). Nors, pasak inžinierių, tuneliai tesudaro apie vieną procentą kalno tūrio, taigi negali kelti rimtos grėsmės kalno tvarumui, reikėjo tiksliai išsiaiškinti, kur ir kaip jie vingiuoja. Tai padaryta telemetriniais tyrimais ir pasitelkus archyvinę medžiagą.

Dabar yra užversta ir įėjimas į tunelius kalno apačioje, ir ventiliacijos šachta viršutinėje kalno dalyje. Tačiau į tunelius gali skverbtis vanduo, juolab kad mediniai jų tvirtinimai sutrešę. B.Kulnytė mano, kad pradėjus Valdovų rūmų statybą tunelius reikėjo aklinai užlieti betonu.

Ant kokio pamato statysime?

Bet kokios permainos susijusios su tapatybės atnaujinimu. Sovietmečiu atstatytą Trakų pilį ir Gedimino pilies bokštą kai kas vertina kritiškai – ypač pastarąjį. Tačiau ir vienas, ir kitas statinys įsirėžė į nacionalinę savastį, tapo jos dalimi. Valdovų rūmai, tas naujų „senovinių“ pastatų statybos pavyzdys, irgi nebuvo sutikti vien plojimais. Nežinia, ar kokie nors Aukštutinės pilies siluetų pokyčiai lengvai įveiktų konservatyviosios visuomenės dalies pasipriešinimą.

Kokį Aukštutinės pilies pavidalą derėtų atkurti? Kitaip nei teigia legenda apie Gedimino sapną ir jį išaiškinusį žynį Lizdeiką, jau Mindaugo laikais XIII a. ant kalno buvusi medinė pilis. Gediminas šią pilį tik perstatė. Mūrai paminėti 1381 m. kronikose. Manoma, kad Vytautas ant kalno pastatė gotikinę mūro pilį po 1419 m. gaisro. Ant Gedimino kalno stovėjo bažnyčia, šalia jos – kunigaikščių rūmai.

Yra keli Aukštutinės pilies atstatymo projektai. Niekas kol kas nesiūlo atkurti medinės pilies. Esama radikalių vizijų, pagal kurias reikėtų nugriauti visą sovietinių restauratorių darbą (beje, ne itin kokybišką) ir palikti ant kalno patrauklius akiai griuvėsius.

Konservatyvus status quo variantas numato esamų siluetų dailinimą, taip pat nekokybiškų mūrų šalinimą. B.Kulnytė atkreipia dėmesį: „Viršutinė keltuvo stotelė kalno tikrai nepuošia.“

Nei B.Kulnytė, nei N.Kitkauskas iš esmės nėra prieš vienokį ar kitokį Aukštutinės pilies rūmų atstatymą. Esama projektų atkurti menamą pilies siluetą. „Tose šalyse, kur karai praėjo, kur daug sunaikinimų, nevengiama atstatymo“, – sako N.Kitkauskas.

Nacionalinio muziejaus direktorės požiūriu, XXI a. žmogus negali atstatyti to, kas pastatyta viduramžiais: „Atkūrimas be saiko yra keistas.“ B.Kulnytė nurodo gerą pavyzdį – Koldingo pilį Danijoje, kurios fasado dalis buvo atstatyta naudojant šiuolaikines medžiagas, ryškiai besiskiriančias nuo senovinių akmenų.

Kad ir kokia žila senovė būtų naujai statoma ant Gedimino kalno, jis pats turi būti tvirtas. Žinoma, kad sovietmečiu vykdyti stebėjimai, pagal kuriuos nustatyta, jog pilies bokštas kas treji metai pasislenka per vieną milimetrą. Aukštutinės pilies siena plyšta greičiau – dėl to perspėja N.Kitkauskas. O dar greičiau šliaužia sraigės – palyginti su mūro irimu, jos laksto kaip viršgarsiniai lėktuvai. Neatidėliotinas kalno inžinerinis sutvirtinimas dar gali sustabdyti sienų irimą. Tačiau delsiant sunku aplenkti laiką. Juk ir lėtos sraigės į duobę krinta su akmens pagreičiu.

Maždaug 1988-aisiais, būdama pirmokė, viena šio straipsnio autorių su tėvais iš gimtųjų Mažeikių važiavo į artimiausią „didmiestį“ – Šiaulius. Važiavo didelio pirkinio – kasetinio magnetofono. Prie išsirinktojo „Parus“ – tokio spindinčio, blizgančiomis detalėmis ir visai nepigiai kainavusio, pardavėjas jos mamai įbruko dovanėlę – kasetę su rusų roko grupės „Nautilus Pompilius“ dainų albumu „Razluka.“

Rima JANUŽYTĖ, Arūnas BRAZAUSKAS

Rusų kalbą mokėjau nuo mažens, vis dėl­to dainų tekstai vaikui buvo neįkandami. Bet paprašiusi, kad tėvai paaiškintų, apie ką dainuojama albume „Razluka“, visuomet iš­girs­davau tą patį – kad tai muzika „ne vaikams“.

Tik po keleto metų mamos padedama ėmiau susigaudyti, apie ką buvo man labiausiai šiame al­bume patikusi daina „Skovannyje odnoi cep­ju“ („Sukaustyti viena grandine“), kurios žo­džius pa­rašęs Ilja Kormilcevas, rizikuodamas už­si­traukti valdžios nemalonę, eiliuota kalba šai­posi ir iš santvarkos „idealų“, ir iš jais gyvenan­čių ne­matomomis grandinėmis sukaustytų „įkaitų“.

„Krugovaja poruka mažet kak kopot’, ja be­ru čju-to ruku, a čuvstvuju lokotj’“ – kolektyvinė atsakomybė ištepa it suodžiai, aš paimu kažkieno ranką, bet jaučiu tik pašluostę. Arba „Niš­čije moliatsa, moliatsa na to, što ich niščeta garantirovana“ – vargšai meldžiasi tam, kad jų skurdas būtų garantuotas.

Valstybės pažangos tarybos narė politikos mokslų daktarė Ainė Ramonaitė, su kolegomis mokslininkais ką tik išleidusi knygą „Nemato­ma sovietmečio visuomenė“, šioje „Nautilus Pom­­pilius“ įrašo kelionėje iš tuomečio Sverd­lovs­ko (dabar vėl Jekaterinburgas) į Mažeikius istorijoje, ko gero, įžvelgtų bent kelis reiškinius. Viena vertus, kasetę nemokamai įbrukęs sovietinių magnetofonų pardavėjas Šiau­liuose, be jokios abejonės, buvo mažytė ne­matomosios sovietmečio visuomenės dalis – jis puikiai žinojo, ką dovanoja ir kodėl.

Kita vertus, mano tėvai, kaip ir daugelis kitų, saugojo savo vaikus nuo nemalonumų, kurių būtum galėjęs sulaukti, jei, tarkime, mokyklos draugams ar mokytojams būtum ėmęs girtis, kad klausaisi „Naujosios bangos“ muzikos, pa­šiepiančios egzistuojančią sistemą.

Tokių reiškinių, kurie egzistavo už sistemos ribų, sovietų okupacijos metais Lietuvoje ir vi­soje SSRS buvo, kaip ir pagal sistemai nepavaldžias taisykles gyvenusių žmonių, iš kurių pilietiškumo dvasios galiausiai radosi ir Sąjūdis.

Nesovietiniai sovietiniai

A.Ramonaitė knygą „Nematoma sovietmečio pusė“ vadina 2011 m. išleistos ir itin didelio po­puliarumo sulaukusios knygos „Sąjūdžio ištakų beieškant“ tęsiniu. Nors skiriasi ir knygose analizuojamas laikotarpis, bet pirmoje knygoje autoriai kėlė paprastą, lengvą klausimą – kaip atsirado Sąjūdis, kuris, vadovaujantis kai kurių istorikų nuostata, esą visi sovietmečiu bu­vo prisitaikę, susigyvenę su sistema, tiesiog negalėjo atsirasti, nors atsirado. O štai antroje knygoje parodoma, kad sovietinės okupacijos metais, ypač vėlyvuoju jos laikotarpiu, egzistavo daugybė laisvės salelių, kurios gyveno kitokį gyvenimą. Sąjūdis irgi atsirado iš tų kitaip gyvenusių, bet disidentais nebuvusių žmonių.

Bet jeigu sakome, kad Sąjūdį įkūrė nesovietinė visuomenė, tuomet kas yra sovietinė visuomenė? Ir ką reiškia nesovietinė visuomenė, kai aplink – sovietmetis?

„Vėlyvuoju sovietmečio laikotarpiu situacija buvo gerokai pasikeitusi, nes jau nebebuvo tiek smurto, žmonės gyveno pakankamai normalų gyvenimą. Specialiai tyrimui atliktoje reprezentatyvioje Lietuvos visuomenės apklausoje mes klausėme sovietmetį prisimenančių žmonių, ar jie bijojo sovietų valdžios. 74 proc. atsakė, kad ne. Kodėl? Nes jie nedarė nieko, kas būtų netikę tai sistemai“, – tyrimo rezultatus aiškina Ainė Ramonaitė.

Jos nuomone, pasitvirtino antropologų teiginiai, kad plačioji sovietinė visuomenė nebuvo nusiteikusi prieš valdžią ir netgi ją palaikė. Bet kodėl tokia sistema turėjo sugriūti? Juk ji, pasak ano meto ideologų, turėjo būti amžina.

A.Ramonaitė pripažįsta, kad atsakant į šiuos klausimus neišvengiamai kyla konceptuali diskusija, sudėtinga ir filosofiniu, ir metodologiniu požiūriu. Juk viskas iš esmės priklauso nuo to, kokį tą sovietmetį matysi. Pa­vyzdys – vakariečiai, kurie nelabai gerai jį su­pranta, nes mato tik formaliąją pusę, kai viskas sukurta iš viršaus, veikia įvairios organizacijos, visi marširuoja paraduose, balsuoja rinkimuose. Viskas atrodo, kaip ir turi būti, kaip suplanuota.

Tačiau realybėje buvo visai kitokių reiškinių, kurių niekas nesuplanavo, kurie buvo paslėpti nuo pašalinių akių. Knygoje bandoma pažvelgti ne į oficiozinius, paviršinius dalykus, o į tuos, kurių pagal planą visai neturėjo būti.

O tokių reiškinių, pasak A.Ramonaitės, būta labai įvairių. Vieni jų veikė kaip tamsioji sistemos pusė, kaip neatsiejama ir netgi būtina jos dalis, kiti – kaip pasipriešinimo ar atsparumo jai liudijimas.

Antai formaliai Sovietų Sąjungoje egzistavo valstybės reguliuojama ekonomika, tačiau realiai veikė ir juodoji rinka. Bet juodoji rinka buvo susijusi su oficialiąja, nes kaip tik iš oficialiosios nubyrėdavo tai, kas buvo parduodama juodojoje.

Tas pats ir su vadinamuoju blatu. Tokių ryšių niekas nesuplanavo, bet jie leido sistemai veikti: kai parduotuvėse nieko nėra, o žmonėms vis tiek reikia viską gauti, padeda blatas. „Para­dok­sa­lus dalykas: kadangi kaina yra fiksuota, o rin­ka nesureguliuoja pasiūlos ir paklausos, socialiniai žmonių ryšiai tampa mechanizmu kažką gauti – tam tikras valiutos ar rinkos reguliavimo pakaitalas“, – savitus sovietmečio dėsnius aiškina A.Ramonaitė.

Laisvės salelės

Egzistavo ir visai kitokio pobūdžio reiškiniai, pavyzdžiui, pogrindžio spauda. Nors Lietuvoje ji buvo labai persekiojama, tokių leidinių buvo ne­mažai, nors jie ir eidavo palyginti trumpą lai­ką – per dvejus trejus metus juos susekdavo ir uždarydavo. Užtat „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ buvo visoje Sovietų Sąjungoje ilgiausiai leistas pogrindžio leidinys, ėjęs pakankamai ilgai – nuo 1972 m. iki pat Sąjūdžio pradžios.

Be spaudos, egzistavo ir kitokie judėjimai, apie kuriuos užsimenama ir pirmojoje knygoje: žygeiviai, kraštotyrininkai, organizuodavę šventes ar sueigas, neturėjusias nieko bendro su so­vietiniais renginiais, kuriuose nebuvo apsieinama be plakatų, Lenino portreto, valdžios at­sto­vų kalbų.

Pavyzdžiui, Rasų šventė. Dabar atrodo, kad tai nuo senų senovės švenčiama šventė. Iš tikrųjų, pasak A.Ramonaitės, ji jau buvo beveik visai išnykusi, o atsikūrė kaip tik sovietmečiu – septintajame dešimtmetyje, kaip kraštotyrininkų, neklusnių inteligentų kūrybinis reiškinys.

Kaip jie patys sako, vienus papročius jie at­kū­rė, kitus sukūrė, savo nuožiūra pritaikydami et­­nografinę medžiagą. Svarbiausia, jog Rasų šven­tėse tvyrojo tokia ypatinga atmosfera, kad ten susitikdavo nesovietiniai žmonės, kurie mąs­tė kitaip, kurie nenorėjo dalyvauti sovietiniuose paraduose, troško laisvės.

Knygoje kalbinami žmonės prisimena, kad ten pasijusdavai taip, tarsi gyventum nesovietinėje Lietuvoje, būtum kitame pasaulyje, kitoje erdvėje.

Tarp neuždraustų Joninių ir naujai atsiradusių Rasų iš šono net nesimatė aiškaus skirtumo, o iš tiesų tai buvo visai kas kita. Tarp šių švenčių nebuvo nieko bendro, išskyrus tai, kad jos vykdavo tą pačią dieną. Tai padėdavo sumėtyti pė­das, bet paradoksas, kad iki šiol tie dalykai nėra užrašyti, nes net ir istorikai neužčiuopia skirtumo, neturi tiesioginių įrodymų, kad tai buvo nesisteminė veikla.

Gorkynės bohema

Kita laisvės salelė – Vilniaus senamiesčio bo­he­­ma, Senamiesčio kavinėse gyvenusi – nepasaky­si, kad pogrindžio – gyvenimą, nes viskas vy­ko vie­šai, „ant akių“. Jūratės Kavaliaus­kaitės skyrius apie šį Senamiesčio „Bermudų trikampį“ knygoje įdomūs ne tik savo turiniu, bet ir dėl to, kad iki šiol apie tai Lietuvoje rašyta labai mažai. Iš knygoje publikuojamų nuotraukų ne­sun­ku įsi­tikinti, kad išsiskyrė net tos bohemos ats­­tovų po­vyza. Pavyzdžiui, poeto Rimo Bu­ro­ko, kuris vėliau mirė kalinamas Lukiškių kalėjime.

„Eina žmogus gatve, ir tu matai, kad jis ne­sovietinis. Jis išsiskiria viskuo – savo elgesiu, sa­vo išvaizda. Ir leidžia sau tai, ko sovietinis žmogus neleisdavo. Aišku, dėl to jie labai stipriai nukentėdavo, nes juos persekiojo, kišdavo į psichiatrines. Tai buvo labai nelengvas gyvenimo bū­das. Bet jis egzistavo, – pasakoja A.Ramo­nai­tė.

Kaip paaiškinti tokių reiškinių buvimą?

Kai kurių mokslininkų nuomone, Sovietų Sąjunga, nors buvo totalitarinė valstybė, bet ne tokia, kokia buvo planuojama, – ji tiesiog nepajėgė visko sukontroliuoti, tad atsirado tokių ne­sukontroliuotų reiškinių. Vadovaujantis tokia nuostata išeitų, kad viskas nuo blato iki disidentų tampa pasipriešinimu, nes tu nedarai to, ko iš tavęs reikalaujama. Tas pats kombinavimas – vogimas iš gamyklų – kai kam irgi atrodo kaip pasipriešinimas. Neva žmonės tokiu būdu priešinosi sistemai, vogė ir neleido jai efektyviai veikti, dėl to ji galiausiai sužlugo.

Vis dėlto knygos „Nematoma sovietmečio visuomenė“ autoriai laikosi kitokios nuomonės.

Blatas pasitarnavo sistemai

Nors visi šie reiškiniai – neplanuoti valstybės, tačiau blatas, kombinavimas, nomenklatūriniai rateliai, apie kuriuos irgi rašoma knygoje, A.Ramonaitės ir kitų knygos autorių nuomone, buvo sistemos dalis, tik ne formalioji, o nematomoji, be kurios sistema net ir negalėjo veikti.

„Planinė ekonomika negalėjo visko aprėpti. Buvo bandymų įdiegti valdymo sistemą, bet įsivaizduokite, kokio sudėtingumo turi būti sistema, kad tokioje didelėje valstybėje sureguliuotum visą ekonomiką, kam kiek kokios prekės reikia. Tai neįmanomo sudėtingumo uždavinys. Buvo bandymų įgyvendinti tokį mokslinį valdymą, kuris gal kokiame utopiniame variante ir būtų įmanomas, bet praktiškai tokia sistema negalėjo veikti. Visko idealiai suplanuoti neįmanoma, o spragos buvo tokios didelės, kad ta sistema būtų labai greitai sužlugusi, jeigu ne visi minėti neformalūs mechanizmai, kurie tas skyles užkamšydavo ir leisdavo sistemai veikti. Jie iš esmės ne trukdė, o jai padėjo“, – konstatuoja A.Ramonaitė.

Ji atkreipia dėmesį, kad pagrindinė knygos idėja ir yra išryškinti skirtumą tarp dvejopų neformalių, neteisėtų reiškinių – veikusių kartu su sistema ir veikusių prieš ją.

Pirmieji padėjo sistemai veikti, todėl pati sistema į juos žiūrėjo pro pirštus. Formaliai juk nebuvo galima vogti iš fabrikų, bet realiai taip darančių žmonių niekas negaudė.

Per knygos autorių rengtą apklausą žmonių buvo klausiama, kiek rizikingos sovietinės okupacijos metais buvo įvairios veiklos – nuo pogrindžio spaudos skaitymo ir bažnyčios lankymo iki kombinavimo ir blato naudojimo.

Paaiškėjo, kad blatas ir kombinavimas nebuvo labai rizikingi dalykai: teoriškai galėjai būti nubaustas, bet realiai tokia tikimybė buvo labai maža. Knygos autorių nuomone, tokie apklausos rezultatai tik dar kartą patvirtina nuomonę, kad tiek blatas, tiek kombinavimas sistemai buvo naudingi, tai buvo sistemos dalis.

„Tie, kurie kuria sistemą, patys į ją įsivelia ir tampa jos dalimi. Po Stalino mirties Sovietų Sąjungoje nebeliko vieno vado, nuo kurio valios priklauso viskas. Sistema įsisuko į tokį ratą, kuriame net pirmieji sekretoriai bijodavo kažką ne taip pasakyti ar padaryti. O kai įsiveli į tokią sis­temą, nebegali iš jos ištrūkti ir privalai ją suk­ti, nes ir tu nuo jos priklausomas, ir tavo ben­drininkai“, – aiškina A.Ramonaitė, neabejojanti, kad dėl tokios anuomet veikusios sistemos dabar egzistuoja ir Vladimiro Putino Rusija.

Rusiją tyrinėjantys antropologai teigia, kad tamsioji sovietmečio pusė ne tik persikėlė į da­bartį, bet ir tapo ekstremalesnė, o tai reiškia kri­minalinio pasaulio taisyklių įsigalėjimą valsty­bės mastu. Juk rusai turi net tokių sąvokų, ku­rių ne­ra­si jokioje kitoje šalyje: „svoi“ (savi) ar „Nau­tilus Pompilius“ dainose pašiepiama „krugo­vaja poruka“, kurią net ir išversti sunku, dažniausiai tai verčiama kaip „kolektyvinė atsakomybė“.

Pasak A.Ramonaitės, „krugovaja poruka“ nieko bendro neturi su moraliniu solidarumu, kaip būtų galima pamanyti, nes tai kriminalinio pasaulio principas, kai visi yra vienodai įklimpę, vieni kitus dangsto ir neišduoda „savų“, nes priešingu atveju sėstų visi.

Bet tai nereiškia, kad tie „savi“ vieni kitiems jaučia kokius nors šiltus jausmus, kad juos sieja koks nors artimas ryšys. Štai kodėl „Nautilus Pompilius“ dainoje apie šią savotišką kolektyvinės atsakomybės atmainą eiliuota kalba sakoma, kad, paėmus kažkieno ranką, jausmas toks, lyg laikytum kokią pašluostę.

Įdomu tai, kad Lietuvoje irgi buvo tam tikrų kolektyvinės atsakomybės elementų, tačiau jie kai kuriais atvejais suvaidino netgi teigiamą vaidmenį.

Knygoje publikuojamuose Sauliaus Gryb­kaus­­ko straipsniuose aiškinamasi, ar Lietuvoje eg­zistavo pirmojo partijos sekretoriaus klanas. Nors tam tikrų klano elementų būta, bet „krugovaja poruka“ principas čia reiškė, kad yra ne vienas vadas, o ratas, kuriame visi vieni nuo kitų priklauso. Bet ši konsoliduota sistema tam tikra prasme veikė kaip atsvara Maskvai, nes šiam ra­tui rūpėjo gauti kuo daugiau išteklių iš Mask­vos Lietuvos naudai.

Blato sistema Lietuvoje taip pat nėra taip giliai įsitvirtinusi kaip Rusijoje. Daugelis žmonių sovietmečiu juo naudojosi, tačiau neturėdami savanaudiškų kėslų. Priešingai – parūpinti kam nors tai, ką gali gauti užimdamas tam tikras pareigas, buvo savotiško draugiškumo iš­raiška: jei turiu priėjimą, padedu saviškiams, drau­gams, giminėms. Tai ne visai tas pats kas korupcija, nes pats už tai tiesiogiai nieko negaudavai. Kartu tai nebuvo ir joks pasipriešinimas valdžiai, o tiesiog neteisėta veikla sistemos ribose, prisidėjusi prie tos sistemos egzistavimo.

Reikėjo ir išmonės, ir drąsos

Visiškai priešingas pavyzdys – „Kronikos“ leidėjų ratelis. Iš pažiūros jie irgi darė tai, kas nelegalu. Bet skyrėsi pats nelegalumo principas. „Kronikos“ atveju žmonės vieni kitus pa­laikė ir neišduodavo, pasitikėjo, rėmė“, – idėjinius skirtumus nuo sovietmečiu klestėjusios nelegalią veiklą dangsčiusios „kolektyvinės atsakomybės“ vardija A.Ramonaitė.

Įdomu tai, kad apie „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ žino visi, tačiau ypač mokslinių šio fenomeno tyrimų nėra daug. Dar keisčiau, kad kai kuriuos „Kronikos“ leidėjus, kurie be­veik visi tebėra gyvi, viena iš knygos „Ne­ma­to­ma sovietmečio visuomenė“ bendraautorių Ry­tė Kukulskytė apklausė pirmą kartą – niekas kitas to iki šiol nebuvo padaręs. O šie pokalbiai ne tik leido suprasti leidinio sėkmės priežastį, bet ir atskleidė nepaprastai įdomių, kai kada net pikantiškų detalių apie tai, kaip idėja tikintys žmonės derino išmonę, drąsą ir vaizduotę.

Vienas įdomių knygoje aprašomų aspektų – rekonstruoti „Kronikos“ bei kitų pogrindžio leidinių veikimo tinklai.

Kaip turi bendrauti, kad tavęs nepastebėtų? Per kelintą asmenį perduoti slaptą informaciją, kad įkliuvęs straipsnio autorius neišduotų redaktoriaus? „Kai imi lyginti dabartinių slaptų organizacijų veiklą su ano meto, prieini prie labia netikėtų dalykų. Pavyzdžiui, mokslininkai dabar ypač domisi slaptai veikiančių teroristų tinklų sandara. Mes bandėme pažiūrėti, ar so­vietmečiu egzistavusios pogrindžio organizacijos veikė tokiais pačiais principais kaip ir da­bartiniai slaptieji tinklai. Įdomu, kad ne“, – pasakoja A.Ramonaitė.

Tiesa, buvo ir išimčių. Štai „Perspektyvų“ tinklas buvo labai retas, „išskydęs“ ir išties pa­na­šus į  tokį, kokius modeliuoja slaptųjų organizaci­jų tyrėjai, pasitelkdami net kompiuterines si­mu­liacijas. Tačiau sėkmės leidiniui tai nepelnė. Nors redaktorius Vytautas Skuodis, tuomet Vil­niaus universiteto Gamtos fakulteto docentas, stengėsi visai nebendrauti su kitais organizacijos nariais, o leidiniui daug rašęs Gintautas Ieš­man­tas perduodavo medžiagą per kitus žmones, ta­čiau po trejų metų šis vis tiek buvo sučiuptas.

O štai „Kronika“ veikė visiškai ne taip, kaip, mokslininkų teigimu, veikia slaptieji tinklai: „Kronikos“ tinklas buvo nepaprastai tankus, ir būtent tai buvo viena jos sėkmės priežasčių. O juk, atrodytų, logiška, kad slaptas tinklas kaip tik turėtų būti netankus: juk kuo mažiau žmonės tarpusavyje bendraus, tuo sunkiau užčiuopti branduolį.

Galėtume pamanyti, kad kai 1983 m. KGB sugavo pirmąjį „Kronikos“ redaktorių kunigą Sigitą Tamkevičių, leidinys turėjo sugriūti. Tačiau niekas nesugriuvo: visi kiti organizacijos nariai vieni kitus pažinojo, bendravo tarpusavyje ir žinojo, kaip viskas veikia. Likusios seserys susitikusios išsiaiškino, ką kuri moka daryti: viena rašyti, kita spausdinti, trečia fotokopijas daryti, ketvirta žinojo, kur nuvežti dauginti kopijas, penkta – kur jas platinti.

Jos ryžosi viską daryti vienos ir tik vėliau į pagalbą pasikvietė kunigą Joną Borutą. „Bet jos vienos sugebėjo išlaikyti visą tinklą. Ir įdo­mu tai, kad KGB to nesuprato. Gal kartais kaž­ką užčiuopdavo, bet seserų nesuimdavo, nes ti­kė­josi, kad jos išves prie tikrojo redaktoriaus. O kad jos viską pačios ir darė, jie net nesuvokė“, – pasakoja A.Ramonaitė, palyginusi šį tink­lą su pilietinės organizacijos, nors ir veikusios labai nepalankiomis sąlygomis.

Labai svarbu tai, kad šios vienuolės bendravo ne tik dėl „Kronikos“, bet ir dėl kitų veiklų – jos priklausė Eucharistijos bičiulių sąjūdžiui, dalyvaudavo rekolekcijose, bet tuo buvo už­mas­kuotos ir pogrindžio leidybos veiklos.

O kaip seserys slėpdavosi, istorijų labai daug ir tiesiog fantastiškų. Štai kol kas Kauno centre tebestovinčiame namelyje, kuriame gyveno vienuolė vyresnioji sesuo Julija Kuodytė, buvo po­grindžio būstinė.

Kadangi sesuo buvo dantistė, į jos namus nuolat vaikščiojo klientai, tad ten buvo įrengta „Kronikos“ slėptuvė. Ir ne kur nors slaptoje vie­toje, o tarp niekad nerakinamų laukinių ir iš­orinių durų. Ten po kilimėliu buvo įdubusi len­ta, kur buvo padedama medžiaga, o S.Tam­ke­vi­čius ją iš ten pasiimdavo. Slėptuvės KGB neaptiko net per kratą, nes tai buvo pernelyg akivaizdi vieta.

Seserys išmonės tikrai nestokojo. Va­žiuo­da­mos į Maskvą, kur turėjo nugabenti leidinius, dažna užsidėdavo peruką, apsivilkdavo ryškesnę palaidinę, pasidažydavo lūpas – taip rengdavosi nusižiūrėjusios, kaip moterys rengiasi Mask­voje.

A.Ramonaitė prisimena, kaip viena vienuolė interviu pasakojo, jog kartą kita, pamačiusi persirengusią seserį, nusijuokė. O ši kuo rimčiausiai paklausė – ko čia juokiesi? Kai sėsi į kalėjimą šešeriems metams, juokinga nebus. „Tai neįtikėtinai svarbūs dalykai. Ir kiek žmonės turėjo turėti vaizduotės, o kartu ir drąsos bei vidinio entuziazmo tam padaryti“, – seserų valia ir išradingumu žavisi A.Ramonaitė.

Beje, jos teigimu, kamufliažinės taktikos, kai tu apgauni savo persekiotoją, sovietinės okupacijos metais pasiteisino net labiau negu slaptumas, nes KGB surasti tai, kas paslėpta, buvo lengviau, negu susigaudyti, kai buvo gudraujama.

Žinoma, persirengimas – tik pikantiška de­talė, daug kitokių kamufliažinių technikų naudojo ir kraštotyrininkų klubai, etnokultūros būreliai, kitos organizacijos, po kurių iš pažiūros teisėta veikla slėpėsi pogrindiniai dalykai.

Pasak A.Ramonaitės, iš nesovietinių „organizacijų“ – sambūrių, kurie sugebėjo leisti leidinius, organizuoti šventes, gimė ir tas pats Są­jūdis, ir tai, ką mes dabar linkę vadinti pilietine visuomene. „Žinoma, jų buvo labai mažai, bet tai buvo pilietinės visuomenės potencialas, nors kita, tamsioji sovietmečio pusė tempė Lietuvą, jei norit – prie Rusijos, jei norit – prie Afrikos“, – sako A.Ramonaitė.

Šiandien Lietuva vis dar turi abu elementus, kurie labai dažnai konkuruoja tarpusavyje. Vis dar yra žmonių, manančių, kad be blato negausi darbo ar nesutvarkysi svarbaus reikalo. Bet yra žmonių, manančių, kad tokie metodai jau seniai nebeveikia.

A.Ramonaitės ir jos kolegų knyga baigiasi pakankamai optimistine išvada, kad ši šviesioji pusė, atėjusi dar iš sovietinės okupacijos metų, turi galimybių laimėti dvikovą. Kad nesame pasmerkti, įkliuvę į trajektoriją, iš kurios neįmanoma imti ir išlipti, kaip Rusijoje ar kai kuriose Azijos šalyse. „Mes norėjome pasakyti, jog sistema sugriuvo ne dėl to, kad sugedo blogoji pusė, o kad buvo žmonių, kurie sugebėjo išvengti indoktrinacijos ir gyveno nesovietinį gyvenimą.

Ačiū JAV prezidentui Th.Rooseveltui (1858–1919), tvirtos, arba didelės, lazdos politika („a big stick policy“) tapo tarptautiniu priežodžiu. Po lapkričio 13-osios teroro išpuolių Paryžiuje Prancūzija parodė, kad gali užtvoti lazda, – subombardavo vadinamosios Islamo valstybės taikinius Sirijoje.

Vakarų lazda artimiausiu metu daužys ryžtingiau ir smarkiau. Prancūzija ketina plėsti karines operacijas. Prie Si­ri­jos krantų pasiųstas lėktuvnešis „Charles de Gaulle“. Prancūzijos prezidentas F.Hollande’as pasiūlė keisti Konstituciją – įteisinti galimybę atimti pilietybę asmenims, nuteistiems už terorizmą. Svarstoma, ar nepritaikius namų arešto įtartiniems piliečiams, kurie sugrįžo iš Sirijos į Prancūziją.

Kruvinas islamistų smurtas Paryžiuje galbūt ženklina epochos pabaigą. Didžiausią imigrantų spaudimą pajutusios ES valstybės įvedė sienų kontrolę (Lietuvos pasieniečiai irgi pasitikrino, ar sklandžiai galėtų tai padaryti).

Masinė imigracija į Europą pamažu braukiama iš darbotvarkės. Tačiau naujų politinių gairių brėžimas tokiam gremėzdui kaip ES nėra lengvas ir trumpas reikalas.

Žvelgiant į nueinančią epochą verta prisiminti visą frazę, kurią Th.Rooseveltas iš kuklumo priskyrė Afrikos tautosakai, nors, kaip sako antropologai, toks posakis ten nežinomas. JAV prezidentas sakė: „Kalbėk švelniai ir turėk didelę lazdą – toli nueisi.“ („Speak softly and carry a big stick – you will go far.“)

Švelnaus liežuvio galią kadaise parodė Napoleonas, kuris 1798 m. užkariavo Egiptą. Jis apsimetė, kad priėmė islamą, o kai kurie jo aukšti karininkai prancūzai išties tapo musulmonais. Napoleonas skatino gandus, kad yra Mahdis – musulmonų laukiamas mesijas. Dar jis pažadėjo Kaire pastatyti mečetę, kuri pranoktų Stambulo mečetes. Kadangi įsitvirtino ten vos trejiems metams, Lietuvos istorikai neparašė jam gero pažymio už tai, kad jo metodai prilygo mūsų kunigaikščių menui šiems įsitvirtinant stačiatikių rusų gyvenamuose plotuose. Pagonys lietuviai priimdavo valdinių religiją.

ES atvirumas imigrantams pastaraisiais dešimtmečiais kai ką erzino net Lietuvoje, nors šimtai tūkstančių mūsų piliečių dėl atvirų sienų tik išlošė.

Kietumo kitų svetimšalių, bet ne savo atžvilgiu pasiilgusiems tautiečiams vertėtų suprasti, kad Th.Roosevelto frazėje kalbama apie tvarią, il­galaikę politiką („toli nueisi“). Reikia derinti dvi galias – kietąją („didelę tvirtą lazdą“) ir minkštąją („švelnų liežuvį“).

Sienų atvirumas dvelkia humanizmu, bet grindžiamas darbo jėgos poreikiu. Yra mažiausiai dar kelios priežastys, dėl kurių apsimokėjo atsiverti.

Viena vertus, šalys, kurių dauguma gyventojų kažkaip išsiverčia su dviem doleriais per dieną, negali būti stabilios. Joms reikalinga pa­gal­ba – vardan globalios ekonomikos plėtros. Eu­­ropoje gyvenantys afrikiečiai siunčia giminėms į Afriką daugiau pinigų, nei ES teikia pa­gal­bos to žemyno šalims. Jei paštas gerai veikia, pi­niginės perlaidos pasiekia adresatus – kitaip nei valstybinė pagalba, kuri išvagiama.

Pavyzdys ne iš Afrikos: Lie­tu­vos išeiviai kasmet atsiunčia giminėms maždaug tiek pinigų, kiek mūsų valstybė išleidžia švietimui.

ES išmokos keliavo ne vien gi­mi­nėms pa­remti, bet ir sprogmenims įsigyti. Dėl at­virų durų politikos ES subrendo islamo pa­sau­lį krečiančių permainų fermentai.  Tai radika­laus islamizmo dozė (nors radikalų apstu pa­čiuose islamo kraštuo­se) ir to priešnuodis – de­mokratijos siekiai. Abu veiksniai skatina permainas

Kada bent jau ES švelnias kalbas keičia pa­vie­niais smūgiais tvirta lazda, prisimindami Th.Rooseveltą, galime palinkėti laimingo ke­lio – eikite toli ir nesvyruodami.