Scanpix

„Amerika, Amerika…“ – devynioms Lietuvos mėsos perdirbimo įmonėms šie žodžiai dabar reiškia posėdžius, sprendimus, sutartis. Nuo lapkričio JAV leidžia įvežti šių įmonių gaminius. Statistikos duomenys rodo, kad į Ameriką skverbiasi ne vien lietuviški maisto produktai. Eksporto augimo ženklai ramina verslininkus ir politikus, laužančius galvas, kaip prisitaikyti prie Rusijos rinkų praradimo.

Arūnas BRAZAUSKAS

„Išlipdavau O’Hare aerouoste agresyvi kaip tautinė vėliava“, – taip Giedra Radvilavičiūtė prozos knygoje „Suplanuotos akimirkos“ prisimena atvykimus į Čikagą, kažkada garsėjusią skerdyklomis. 2003-iaisiais, metai anksčiau, nei išleista ši knyga, JAV ir Lietuvos vėliavėlės ėmė ženklinti segtuvus ir aplankus su detalia informacija apie žemės ūkio produktų perdirbimo sąlygas Lietuvoje. Lietuviškų pieno ir mėsos produktų kelias į žemės ūkio gigantės Amerikos rinką nebuvo trumpas, ir agresyvumas – bene mažiausiai reikalinga savybė pradiniame etape. Vien ryžto nepakanka – reikia kompetencijos, atsakomybės, kruopštumo.

Patikrų patikros

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) ėmėsi bendro darbo su JAV žemės ūkio departamento Gyvūnų ir augalų sveikatos inspektavimo tarnyba (APHIS). Siekta Lietuvoje taikomos valstybinės maisto ir veterinarijos kontrolės pripažinimo lygiaverte (ekvivalentiška) Amerikoje taikomoms procedūroms. Pildyti klausimynai, priimtos amerikiečių inspektorių komandos. Galiausiai 2007 m. APHIS pripažino, kad Lietuva laisva nuo snukio ir nagų ligos ir galvijų maro. Tai atvėrė kelią Lietuvos pieno perdirbimo įmonių produkcijos eksportui į JAV.

2005-aisiais VMVT pradėjo bendradarbiauti su kita JAV žemės ūkio departamento įstaiga – Maisto saugos ir inspektavimo tarnyba (FSIS). Vertintas mėsos, paukštienos ir kiaušinių produktų kontrolės Lietuvoje ir JAV ekvivalentiškumas. Veiksmai suaktyvėjo 2010 m. – JAV žinybai buvo įvardytos Lietuvos įmonės, pageidaujančios eksportuoti į JAV. Nuo 2012 m. amerikiečių ekspertai atliko kelis auditus – įvertino eksportuotojų pasirengimą ir Lietuvos valstybinės kontrolės efektyvumą.

Visų šių pastangų rezultatas – FSIS neseniai patvirtintas įmonių sąrašas. Jame 9 Lietuvos mėsos perdirbimo įmonės, atitinkančios JAV reikalavimus.

Vienišos lietuviškos ožkos

Lietuvos proveržis – dar ir leidimas greta kiaulienos įvežti kitų rūšių mėsą. Iš ES šalių tiktai Airijai ir Lietuvai leista į JAV eksportuoti jautieną. Amerika įsileido ir Lietuvišką avieną, o europietiška ožkiena ten gali būti tiktai iš Lietuvos, nes kitos ES narės leidimų šios rūšies mėsą įvežti dar negavo. Lietuvoje nėra kempinligės – todėl ir atsivėrė Amerikos rinka lietuviškų galvijų, avių, ožkų mėsai.

VMVT direktorius dr. Jonas Milius „Veidui“ priminė, kad reikalavimai įvairiose valstybėse skiriasi, pavyzdžiui, JAV reikalauja tam tikrų laboratorinių tyrimų, kurių nereikia ES. Pasak VMVT vadovo, JAV specialistų auditai itin griežti: tikrinta lietuviškos kontrolės kokybė – nuo lauko iki stalo. Matyt, aukščiausias lietuviškos tvarkos įvertinimas yra tai, kad VMVT dabar suteikta teisė pačiai nustatyti, kurios įmonės atitinka JAV reikalavimus.

„Pasitikėjimas daug ką reiškia. Mes galime juos apvilti tiktai vieną kartą. Dėl vienos įmonės eksporto leidimai gali būti panaikinti ir kitoms“, – sako J.Milius.

Amerikiečių auditai vyksta kasmet – netgi be išankstinio perspėjimo. „Sulaukėme skambučio, kad amerikiečiai norėtų užsukti į mūsų tarnybą. Net nežinojome, kad jie audituoja pieno įmonę“, – prisimena VMVT vadovas.

Šiuo metu VMVT dirba su klausimynais dėl kiaušinių miltelių eksporto į JAV. Iš ES valstybių įvežti šį produktą ten kol kas leista tiktai Nyderlandams.

J.Milius prisimena vienoje Danijos įmonėje matytą kiaulės atvaizdą, į kurį buvo prismaigstyta per 100 įvairių valstybių vėliavėlių. Žalios ar perdirbtos, įvairios skerdienos dalys eksportuojamos į skirtingas šalis – ne vien maistui, bet, pavyzdžiui, ir vaistų gamybai.

Devynios Lietuvos įmonės kol kas nenoriai dalijasi planais, kokios lietuviškų galvijų, kiaulių, avių, ožkų dalys keliaus į JAV ir į kurias tos didžiulės šalies vietas. Rinkos veikiausiai yra tiktai žemėlapyje, o realiam jų užkariavimui būtinos konkrečios sutartys.

Į galimybę Amerikoje konkuruoti būtent su lietuviais, „Veido“ kalbinti įmonių atstovai atsakė vienareikšmiškai – be abejo! Gal Amerikoje tautiečių atžvilgiu prireiks ir verslininkiško agresyvumo, o Lietuvoje tenka kruopščiai laikytis amerikietiškų reikalavimų. Netikėti svečiai iš Amerikos ir garantuotos kiekvienos siuntos patikros Amerikoje – tokia gamintojų kasdienybė. „Auditai buvo ir bus“, – nuolatinį eksportuotojų rūpestį „Veidui“ nusakė Klaipėdos mėsinės vykdomasis direktorius Marius Valančius.

Galima išgyventi be Rusijos

Lyginant šių ir praėjusių metų tris ketvirčius lietuviškas maisto ir žemės ūkio produktų eksportas į JAV beveik padvigubėjo – didėjo 93,9 proc. Maisto produktų eksporto į JAV lokomotyvai kol kas yra pieno perdirbimo įmonės. Daugiausia prie eksporto plėtros prisidėjo sūrių eksportas, kuris didėjo beveik 15 mln. eurų – iki 16,3 mln. eurų, taigi daugiau nei 10 kartų.

„Lietuvos maisto pramonė užmezga ir naujų prekybos ryšių, pavyzdžiui, nuo šių metų antrojo ketvirčio eksportuota vištų kiaušinių už 1,5 mln. eurų“, – VšĮ „Versli Lietuva“ vyr. ekspertas Justas Jurevičius „Veidui“ pristatė trapaus produkto kelionę į JAV .

Su įsitvirtinimu naujose rinkose – JAV, Kinijoje, Japonijoje, Vidurinėje Azijoje, Saudo Arabijoje siejamos eksporto didėjimo viltys. „Greičiausiai gali atsiverti Kinija“, – „Veidui“ sakė VMVT vadovas J.Milius. Ši rinka, jei pavyktų ten įsitvirtinti, gali atstoti ir pranokti prarastas Rusijos platybes.

Ar JAV rinkos atvėrimas Lietuvos mėsos gaminiams nebuvo savotiška tos šalies kompensacija Lietuvai už praradimus Rytuose? Užsienio reikalų ministerijos Išorinių ekonominių santykių departamento direktorius Simonas Šatūnas „Veidui“ sakė, kad dėl kokybės reikalavimų vargu ar gali būti kokių nors kompromisų su JAV žinybomis. Kompensaciją „susiveikė“ patys lietuviai, kuriuos aplinkybės privertė labai paspartinti žingsnius į JAV rinką.

Apskritai žvelgiant JAV ir Lietuvos prekybiniai ryšiai nėra itin didelių apimčių, todėl ypač svarbios naujienos, tokios kaip lietuviškų mėsos gaminių eksportas į JAV. Tam pasiekti reikėjo ne vienų metų pastangų.

Naujausiais duomenimis, Lietuvos prekių eksporto į JAV vertė per tris 2015 m. ketvirčius sudarė 708,6 mln. eurų. Į JAV ypač daug produkcijos eksportuoja AB „Orlen Lietuva“ – naftos produktų eksportas sudaro net du trečdalius viso šalies eksporto į JAV. Trečdaliu, iki 50 mln. eurų, padidėjo ir chemijos pramonės eksportas, ypač fermentų; tekstilės gaminių eksportas didėjo ketvirtadaliu (24,7 proc.), iki 13 mln. eurų.

J.Jurevičius atkreipia dėmesį, kad prie palankios eksporto raidos prisidėjo ir palanki valiutos kurso tendencija: euras JAV dolerio atžvilgiu šiais metais buvo pigesnis, vadinasi, ir lietuviška produkcija JAV rinkoje konkurencingesnė.

BFL

Nors skolintis dabar pigu, įmonės neskuba imti paskolų. Apdairumą stiprina ir ūkio plėtros perspektyva, kuri nėra nei rožinė, nei juoda: šuoliško augimo nenumatoma, o į galimas negandas žvelgiama stojiškai – tiek valstybė, tiek verslas pasirengę išbandymams.

Arūnas BRAZAUSKAS

2009-aisiais užgriuvusiai pasaulinei finansų krizei apibūdinti vartoti vaizdingi palyginimai. Aptariant finansus kalbėta apie užsuktą kreditų čiaupą, klausta, kada gi pagaliau iš bankų pliūptelės paskolų srovė, kuri gaivins sumenkusią ekonomiką.

Elementari statistika, apimanti visas verslui išduotas paskolas ir vidutines palūkanas, prašosi kitokio palyginimo: bankai čiaupą atsuka vis labiau, bet iš ten į verslo kibirus prisipilama vis mažiau. Antai vidutinės metinės palūkanos už verslo įmonėms išduotas paskolas pastaraisiais metais mažėjo be didelių vingių, tas pat ištiko ir verslui naujai suteiktų paskolų sumas.

Akivaizdu, kad įmonėms nerodant noro skolintis didėja bankų ir kitų finansinių institucijų konkurencija siūlant palankesnes skolinimosi sąlygas. Dėl to mažėja palūkanos ir paraiškų vertinimo griežtumas. Tačiau iš Lietuvos banko (LB) nuolat atliekamų bankų atstovų apklausų matyti, kad bankai nelinkę dar labiau lengvinti kreditavimo sąlygų.

Kiekvienas gali būti didelis

Šiaip ar taip, dabartinis laikotarpis atrodo palankus smulkiojo ir vidutinio verslo (SVV) įmonėms.

Kreditų SVV rinkoje ryškiai matomas „Swedbank“, kurio užsakymu bendrovė „Spinter tyrimai“ liepą aiškinosi vartotojų nuostatas. Tyrimo duomenimis, pas smulkiuosius vietos gamintojus ir prekybininkus bent kartą per savaitę apsiperka dauguma mažesniuose miestuose gyvenančių žmonių. Nors šalyje gausėja prekybos tinklams priklausančių parduotuvių, regionuose SVV prekybos įmonės pajėgios konkuruoti su tinklais.

Juolab kad smulkieji verslininkai labiau nei didelės prekybos įmonės gali palaikyti artimus ryšius su klientais. Pagrindinė priežastis, kodėl žmonėsi perka iš smulkiųjų gamintojų ir prekybininkų, yra galimybė pasiderėti dėl kainos. Kitas patrauklus klientams dalykas (tai nurodė apie 50 proc. apklaustųjų) – smulkieji vietos gamintojai ir prekybininkai gali pasiūlyti geresnį kainos ir kokybės santykį.

Šįmet bankas įgyvendina SVV palaikymo projektą „Kiekvienas gali būti didelis“ – banko teigimu, pirmą tokį Lietuvoje. Svarbiausi projekto renginiai – smulkiojo verslo savaitgaliai, kurių metu vartotojai kviečiami pakeisti įprastus apsipirkimo kelius: norimų prekių, paslaugų įsigyti iš smulkiųjų vietos gamintojų ar prekybininkų. Smulkieji verslininkai skatinami pasiūlyti pirkėjams nuolaidų, ypatingų prekių.

Pagal projektą numatyta suteikti 12 prizų verslui plėtoti po 3 tūkst. eurų. Tokius prizus jau gavo 6 „Swedbank“ klientai – kelios parduotuvės, muzikinis baras, parduotuvė-kavinė.

Plėtra lėtėjo kartu su eksportu

Nuosaikumas, kuris kalbant apie valstybės finansus vadinamas griežtu taupymu, būdingas ir didžiajam verslui. Tai matyti iš ekonomikos flagmanų – stambiųjų pramonės įmonių lūkesčių, kuriuos Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) tiria kas ketvirtį – apklausia 150 didžiausių įmonių. Lapkričio pradžioje LPK paskelbė šių metų ketvirtojo ketvirčio apklausos duomenis. „Įmonės vis dar prieštaringai žiūri į papildomą skolinimąsi“, – konstatavo LPK Ekonomikos ir finansų departamento analitikas Juozapas Preikša.

Stambiojo verslo atsargumą vertėtų laikyti optimistiniu, nes nuosaikaus pasitikėjimo ateitimi teikia tiek šių metų ūkio būklė, tiek raidos prognozės.

Spalį vyriausiasis „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis konstatavo: „Šiemet Lietuvos ekonomika auga maždaug dvigubai lėčiau, nei prognozavo Finansų ministerija ir daugelis ekonomistų.“ To priežastis – sumažėjęs eksportas.

Rugsėjo pradžioje LB paskelbtoje šalies ūkio apžvalgoje teigiama, kad „grynojo eksporto indėlis į ūkio plėtrą yra daug prastesnis, nei laukta, todėl šių metų ūkio augimo prognozė sumažinama iki 1,6 procento (anksčiau prognozuota 2,0 proc.).“ Pagal LB numatymus, 2016 m. Lietuvos ūkio augimas paspartės iki 3,2 proc.

Pasidžiaugus, kad dėl lėtesnių ūkio augimo tempų šalies biudžetas kol kas nenukentėjo (eksporto svyravimai menkai veikė biudžeto pajamas – per tris metų ketvirčius valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamų planai buvo viršyti 2 proc.), galima pasidžiaugti ir šalies ūkio gebėjimu prisitaikyti prie staigaus eksporto rinkų praradimo Rytuose – eksporto srautus pavyko perorientuoti į ES ir Šiaurės Ameriką.

Dėl politinės konfrontacijos su Rusija bet kokie svarstymai apie ES jai įvestų sankcijų ir atsakomųjų Rusijos priemonių žalą Lietuvos ūkiui atsiduria informacinio karo zonoje. Tačiau sprendimų priėmėjai privalo žinoti realią padėtį. Nenuostabu, kad spalio pabaigoje Seimui pateiktame pranešime LB daug dėmesio skyrė būtent Rusijos ekonomikos būklei ir jos poveikiui mūsų šalies ūkiui.

Nemažą Lietuvos eksporto į Rusiją dalį sudaro pervežimo paslaugos, kurios, palyginti 2014-ųjų pirmąjį pusmetį su 2015-ųjų, sumažėjo trečdaliu. LB konstatuoja, kad transportavimo ir saugojimo paslaugų teikėjai palengva persiorientuoja į kitas rinkas, pavyzdžiui, Vokietiją, Prancūziją, Latviją, tačiau tai kol kas nekompensuoja netekčių Rusijoje. Tarp transportavimo ir saugojimo veiklų didžiausių netekčių patiria sandėliavimo paslaugų teikėjai – vilkikus galima lengvai nukreipti į kitas šalis, o sandėliai stovi ant žemės.

N.Mačiulis yra atkreipęs dėmesį į teigiamas ES ir kitų šalių sankcijų Rusijai pasekmes Lietuvos biudžetui: dėl sumenkusių vilkikų srautų sumažėjo cigarečių bei degalų kontrabandos, ir tai didino akcizų įplaukas. LB analitikų teigimu, Rusijos veiksnys juntamas ir apdirbamojoje pramonėje, tačiau ten jis yra ribotas.

Rusija nebuvo pagrindinė Lietuvos apdirbamosios gamybos produkcijos rinka: 2014 m. į Rusiją buvo eksportuojama tik 2,5 proc. jos produkcijos, o 2015 m. pirmąjį pusmetį ši dalis sumažėjo iki 1,4 proc.

Rusijos embargas iš ES įvežamoms prekėms paveikė tik labiausiai su Rusija susijusias Lietuvos apdirbamosios gamybos šakas – pieno ir mėsos produktų gamybą. LB vertinimu, pieno produktų gamintojai kol kas nesugeba kompensuoti dėl Rusijos įvesto embargo smukusių pajamų. Mėsos produktų gamintojų padėtis geresnė, šios veiklos įmonės prarastas pajamas sugebėjo kompensuoti didesniu pardavimu Lietuvoje ir padidėjusiu eksportu į kitas rinkas.

Viską apimantis nuosaikumas

„Pagrindiniai neigiami pokyčiai matomi būtent maisto pramonėje. Didžiausią įtaką turėjo pieno perdirbimo įmonės, kurios vis dar kenčia dėl to, kad neatrasta rinkų po Rusijos rinkos uždarymo“, – pristatydamas metų ketvirtojo ketvirčio pramonės lūkesčių indeksą aiškino LPK analitikas J.Preikša, kartu pripažindamas, kad indekso reikšmė, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, padidėjo 6 punktais, nors nuotaikos apskritai vertintinos kaip nuosaikios.

Išvardyti veiksniai lemia atsargų požiūrį į skolinimąsi. Tai komentuoja J.Preikša: „Iš esmės visos skolinimosi paklausos perspektyvos vertinamos nuosaikiai. Išsiskiria galbūt metalų, mašinų ir įrengimų pramonė. Šios įmonės savo skolinimosi augimą sieja su inovacijų diegimu. Kitoje pramonėje, pavyzdžiui, medienos ir baldų, kur inovacijų ir šiaip gausu, tos įmonės iš esmės nežada didinti skolinimosi tempų. O metalų, mašinų ir įrengimų pramonėje, kur tikimasi naujų investuotojų ir užsakymų, įmonės tikrai didins savo skolinimąsi. Didesnis skolinimosi lūkesčių mažėjimas pastebimas maisto ir gėrimų pramonėje dėl jau minėtų priežasčių – nepavyko atrasti naujų rinkų. Galima tikėtis, kad įsitvirtinus naujose rinkose šios įmonės didins investicijas ir skolinimąsi.“

SEB banko Finansavimo paslaugų departamento direktorius Vaidas Žagūnis „Veidui“ aiškino didesnio skolinimosi sąlygas: „Aktyvesnį įmonių skolinimąsi lemia Lietuvos ekonomikos situacija. Lietuvos ekonomikos augimui teigiamą įtaką daro vidaus vartojimas, stiprėjantys vartotojų ir verslo lūkesčiai dėl ateities. Mažas ir vidutines įmones paveikė geopolitinė situacija, tačiau joms pavyko palyginti sklandžiai perorientuoti srautus į Vakarus. Tai įrodo didelį šalies įmonių lakstumą, greitą reakciją ir gebėjimą keistis. Be to, naftos kainų kritimas turi teigiamos įtakos didesnės dalies įmonių sąnaudoms ir pelningumui. Taigi visi esminiai SVV sektorių veikiantys veiksniai buvo labiau teigiami ir tai lėmė aktyvesnę įmonių plėtrą ir skolinimąsi šiemet. Ateityje spartesnio paskolų portfelio augimo lūkesčius siejame su nauju ES finansinės perspektyvos laikotarpiu, kuriuo turėtų pagyvėti investicijos ir darbo vietų kūrimas.“

Verslo finansavimo 2014–2020 m. ES lėšomis svarbą yra pabrėžęs Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas. Balandį viešame asociacijos komentare jis teigė, kad kredito įstaigų galimybės dalyvauti tokių programų kofinansavime nepelnytai nuvertinamos, neatsižvelgiant į itin palankias šiuo metu rinkoje esančias skolinimo sąlygas ir bankų sistemos finansines galimybes.

Komentuodamas „Veidui“ padėtį, S.Kro­pas sakė, kad paskolų garantijų tvarka, turinti palengvinti kredito įstaigų dalyvavimą projektuose, vis dar neparengta, ir išreiškė viltį, kad už tai atsakingos Finansų ir Ūkio ministerijos paspartins rengimo darbus.

Konstatuojant, kad Lietuvos ūkio raida 2015-aisiais vyko teigiama kryptimi, atsargiai žvelgiama į ateitį – ypač į eksporto plėtros perspektyvas.

LB veržlesnį eksporto augimą sieja su mažomis žaliavų kainomis ir gera besivystančių rinkų būkle. N.Mačiulis atkreipia dėmesį, kad grėsmė gali ateiti iš ten pat, iš kur tikimasi paskatų Lietuvos ūkio augimui: pasak jo, net ir nuosaikios Finansų ministerijos prognozės dėl BVP, atlyginimų, darbo vietų ir kainų pildysis, jeigu pasaulio nesukrės dar viena finansų krizė ir ekonomikos nuosmukis, šį kartą galintis prasidėti labai pažeidžiamose ir pakankamai svarbiose besivystančiose rinkose.

Nors šįmet daugumos vartotojų nuostata buvo laukti kainų kilimo, statistikos duomenys kol kas rodo kainų indekso mažėjimą. Metų pradžioje naftos kainų kritimas ir su tuo susijęs vartotojų kainų mažėjimas spaudė žemyn ir infliacijos rodiklius, suteikdamas jiems minuso ženklą, – kitaip tariant, vyko defliacija.

LB aptakiai prognozuoja, kad infliacija artimiausiu metu netaps teigiama: „Vartotojams palankią kainų raidą ir toliau palaikys atpigusi energija ir nedaug kylančios ne energijos kainos.“ LB dar prognozuoja, kad 2015 m. infliacija sudarys  minus 0,5 proc., o 2016 m. bus teigiama – sieks apie 1,5 proc., nes energija, lemianti kainų kritimą 2015-aisiais, kitąmet nebeturėtų pigti, o kitos kainos kils sparčiau.

„Swedbank“ vyr. ekonomistas N.Mačiulis spalį išdėstė nuomonę, kad blogam ūkio raidos scenarijui Lietuva šiuo metu pasirengusi geriau nei prieš sunkmetį, prasidėjusį 2009 m.

Pasak jo, tada biudžeto pajamos buvo dirbtinai ir laikinai išpūstos nekilnojamojo turto, kreditavimo ir vartojimo burbulų, o šiuo metu nėra nė vieno iš šių neigiamų veiksnių. Jeigu labai blogas pasaulio ekonomikos plėtros scenarijus taptų tikrove, N.Mačiulio nuomone, Lietuvai pavyktų išvengti skausmingų taupymo priemonių, kurių teko imtis 2009-aisiais.

Pabėgėliai į Lietuvą kol kas plūsta tik iš televizorių ekranų, o ne per valstybės sieną. Lietuviams, kitaip nei, pavyzdžiui, vengrams ar vokiečiams, prieglobsčio ieškančios minios dar netapo valstybine problema. Nelaukiant, kol tai įvyks, derėtų ištarti pragmatiškus, o ne ideologinius klausimus.

Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK), kas ketvirtį tirianti savo narių verslo lūkesčius, į pastarąją apklausą įtraukė klausimų apie pabėgėlius – ši žmonių kategorija įvardyta būtent taip. Lapkričio pradžioje paskelbti tyrimų rezultatai rodo, kad tyrime įprastai dalyvaujantys 150 įmonių vadovai iš esmės teigiamai žiūri į galimybę įdarbinti tokius žmones.

Iškart reikia atkreipti dėmesį, kad kalbama ne apie labdarą, o apie tuščių darbo vietų užpildymą. Todėl ir pramonininkų pozicijų atskaitos tašku derėtų laikyti ne humaniškumą, o darbininkų poreikį.

Šiuo atžvilgiu įdomiausia LPK ataskaitos vieta yra jos pabaiga, kur vardijamos deficitinės profesijos: inžinieriai, specialios įrangos operatoriai, technikai, elektrikai, siuvėjai, baldininkai, sandėlininkai, suvirintojai, logistikos ir, be abejo, IT specialistai.

Būtent tokių darbuotojų reikia  net 65 proc. įmonių, patiriančių specialistų stygių. 35 proc. pramonininkų sako, kad darbuotojų kol kas netrūksta, bet, kita vertus, klausiami apie darbo rinkos tendencijas per 36 proc. nurodė, jog darbuotojų poreikis per ateinančius dvejus metus padidės. Vadinasi, ir tų pramonininkų, kuriems kol kas dar nestinga specialistų, liks mažiau.

Nors 46,25 proc. įmonių svarsto, ar priimti pabėgėlius į darbą, tačiau darbdavio humanizmas yra pragmatizmas. Labdarai jis gali skirti ir labai daug, tačiau tik tai, ką uždirbo. Pabėgėlių įdarbinimas – pirmiausia įmonių vadybos ir finansų dalykas.

Apie 80 proc. pramonininkų norėtų, kad valstybė vienokiu ar kitokiu būdu primokėtų už pabėgėlių įdarbinimą: 42,5 proc. pageidauja mokesčių lengvatų, 36,25 proc. – subsidijų. Pramonininkai iš valstybės tikisi pastangų profesiškai apmokant pabėgėlius, rengiant jiems žinių ir darbo patirties patikras. Ką gi, visi šie dalykai nėra pigūs.

Be to, panašių veiklų nesikrato ir patys darbdaviai – jie linkę įsitraukti į profesinius mokymus, patikras, netgi į pabėgėlių socialinės integracijos iniciatyvas (23,75 proc. atsakiusiųjų).

Tačiau pragmatizmas – ir nuobodus dalykas. Tūlas lietuvis, dabar iš TV ekranų apšaudomas pabėgėlių temomis, gali sulaukti ir labai paveikių ideologinių strėlių su gerai pažįstamais antgaliais. Žiūrėk, koks nors kairysis, manantis, kad yra didis humanistas ir šovinizmo priešas, prisimins didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškus, kuriais šis kvietė į Lietuvą amatininkus. Tiesa, tai buvo ne arabai, o daugiausia vokiečiai, ir ne bėgliai, o kviestiniai specialistai.

Krikščioniškos atjautos kupinas dešinysis, nuoširdžiai pasigraudenęs dėl Artimuosius Rytus užgriuvusių nelaimių, nebūtinai tyliai pagalvos, kad pabėgėlių priėmimo kvotos, kurias ES nustato savo narėms, primena sovietų okupacijos laikus, kai plėtojant pramonę, o kartais tuo tik prisidengiant, į Baltijos šalis buvo atkeliami žmonės iš Rusijos ar kitų vietų, nors būta ir nuo stichinių nelaimių nukentėjusių žmonių. Tarkim, praradusių pastogę per 1966 m. žemės drebėjimą Taškente.

Vis dėlto pragmatizmas – geriausias vaistas nuo ideologinių aistrų. Apie tai, kad tuščias darbo vietas reikia užpildyti kviestiniais žmonėmis, kalbama jau keleri metai. Šįmet paūmėjusi pabėgėlių krizė – dar viena proga paklausti to, ko kratosi politikai.

Vienas klausimų: kiek pagrįsta viltis, kad mū­sų emigrantai sugrįš ir užpildys atsiveriantį darbo vietų vakuumą? Bet yra nediskutuotinų dalykų, kaip piliečių teisė nuspręsti, kokių svečių jie nori, o kokių ne.

BFL

Televiziniuose svarstymuose dėl progresinių mokesčių, kuriuos nuo kitų metų siūlo įvesti Seimo vicepirmininkas socialdemokratas Algirdas Sysas, neliko nepastebėta jo vešli santaklausiška barzda, kurią parlamentaras žadėjo nusiskusti, kai mokesčių reforma pagaliau bus įgyvendinta. Ne vien ši įvaizdžio detalė kelia įtarimą, kad dėl progresinių mokesčių sukeltas šurmulys labiau susijęs su rinkimais, o ne su biudžeto papildymu.

Arūnas BRAZAUSKAS, Aušra LĖKA

Žinia apie A.Syso pasiūlymą kai kam pasirodė netikėta. Tačiau iš archyvinių duomenų galima sudėlioti ilgoką šnekų apie progresinius mokesčius istoriją. 2007-aisiais tikėtasi, kad teikiant kitų metų biudžeto projektą socialdemokrato Gedimino Kirkilo vadovaujama koalicinė Vyriausybė pateiks ir įstatymų pataisas, kurios nuo 2008-ųjų pradžios įteisins progresinius mokesčius.

Tada jokie mokesčių pakeitimų projektai nebuvo pateikti, bet svarstymai apie progresinius mokesčius nesiliovė. Tuometis ir dabartinis finansų ministras Rimantas Šadžius 2008-aisiais žiniasklaidai sakė, kad progresiniai mokesčiai, apie kurių įteisinimą, anot jo, kalbama nuo 2002-ųjų, galėtų įsigalioti nuo 2009 m. pradžios. Kartu jis pasakė ir kitą politiškai svarbų dalyką: progresinių mokesčių įvedimas – tai ne biudžeto pajamų surinkimo didinimo, bet socialinės atskirties ir gyventojų pajamų diferenciacijos mažinimo įrankis.

Kitaip tariant, svarbu ne biudžetą papildyti, o įtvirtinti praktiką, kad daugiau uždirbantieji sumoka daugiau mokesčių.

Konservatoriai – progresinių mokesčių tėvai

Progresinius mokesčius 2009-aisiais neapsikentusi įvedė konservatorių lyderio Andriaus Kubiliaus Vyriausybė. Pagal ekonomikos abėcėlę progresiniais tarifais galima apmokestinti pajamas, nekilnojamąjį turtą; progresyvumas taip pat pasiekiamas įvedus neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD), kuris kistų priklausomai nuo visų gaunamų pajamų.

Vienas iš mokesčių „naktinės reformos“ vaisių – kintamas NPD. Dabar šis dydis apskaičiuojamas pagal formulę, kurioje atsižvelgta į visas per metus gautas pajamas, vaikų iki 18 m. skaičių, nedarbingumą. NPD skaičiavimo tvarka nusakyta Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 20 straipsnyje.

Atsiribojus nuo išimčių ir išlygų, dabartiniai parametrai tokie: metinis NPD negali būti didesnis negu 1992 eurų, jeigu gyventojo metinės pajamos neviršija 3480 eurų; didėjant pajamoms NPD mažėja. NPD skaičiuoklę galima rasti Valstybinės mokesčių inspekcijos tinklalapyje www.vmi.lt.

2013 m. pabaigoje vėl pasklido kalbos, kad socialdemokratai rengiasi progresyviai apmokes­tinti pajamas. Galiausiai Seimui buvo pa­teik­tos A.Syso siūlomos įstatymo pataisos, įregis­truotos 2012 m. gruodį ir perregistruotos 2015 m. kovą. Pagal A.Syso planą, kuris turėtų įsi­galioti nuo kitų metų sausio 1-osios, gyventojams, kurių pajamos neviršija 14 tūkst. eurų per metus, būtų taikomas dabartinis 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifas; uždirban­tiems nuo 14 iki 36 tūkst. eurų per metus galiotų 25 proc. tarifas, gaunantiems per 36 tūkst. eurų ir daugiau – 40 proc. tarifas.

LRT laidoje „Dėmesio centre“ paprašytas pakomentuoti A.Syso siūlymą finansų ministras R.Šadžius pripažino, kad progresiniai mokesčiai Lietuvoje jau yra – būtent kintamas NPD. A.Syso pasiūlymams ministras nepritarė ir priminė, kad Vyriausybė parengė planą apmokestinti pajamas, gaunamas iš vertybinių popierių bei palūkanų.

Pigus populizmas – norma

Jungtinės Karalystės investicinio fondo „Covalis Capital“ partneris Žilvinas Mecelis ap­gailestaudamas sako, kad tokie politikų žings­niai visiškai nestebina – pigaus populizmo ieško­jimas prieš rinkimus Lietuvoje yra norma.

Finansų ekspertą labiausiai liūdina, kad neatlikta net elementari analizė, ką tokie pasiū­lymai duotų šaliai net žvelgiant į trumpalaikę per­spektyvą. Eksperto manymu, juk ir patys so­cialdemokratai turėtų suprasti, kad šis jų atstovo siūlymas neatitinka jų politikos.

Ž.Mecelio nuomone, siūlymas visiškai ne­ska­tintų uždirbti daugiau. Atvirkščiai, jis skurdi­na didžiąją dalį vidurinės klasės, kuri ir taip ma­ža. Daugiau kaip 1166 eurus per mėnesį Lie­tu­voje tegauna apie 200 tūkst. dirbančiųjų. Li­ku­siems 800 tūkst. dirbančių žmonių, kurie ne­gau­na nė 1000 eurų, siunčiama paprasta žinia: „Už­dirbsi daugiau – atimsime.“ To pasekmė bus didėjantis šešėlis ir emigracija.

Antra, nėra jokio diferencijavimo pagal na­mų ūkio pajamas. Kodėl išlaikantieji tris vaikus turėtų mokėti tiek pat, kiek ir nieko neišlaikantis dirbantis žmogus? Ar tai būdas skatinti gim­s­tamumą ir tautos išlikimą?

Trečia, prisidengiama idėja, esą taip būtų kom­pensuojamas „Sodros“ lubų efektas. Bet „Sod­ros“ lubos bus taikomos tik nuo 7000 eurų per mėnesį. Tiek Lietuvoje uždirba vos keli žmo­nės. Visi kiti ir toliau mokės 34 proc. O 40 proc. pajamų mokestis būtų taikomas jau nuo 2833 eurų per mėnesį.

„Taigi išvada – mokesčiai didės praktiškai vi­siems. O bene 300 tūkst. ne pagal darbo sutartis pajamas gaunančių asmenų ir toliau naudosis landomis bei nuolaidomis (ūkininkai, teisinin­kai, besiverčiantieji su verslo liudijimais, in­dividualios veiklos vykdytojai ir pan.) – jiems ir da­bar taikomos tiek „Sodros“ lubos, tiek su­ma­­žin­ti pajamų mokesčiai“, – pasiūlymo padari­­nius „Veidui“ apibendrina Ž.Mecelis.

Pasak finansų eksperto, kalbant apie platesnę perspektyvą, jeigu jau norime įvesti progresinius mokesčius, gal pirma reikėtų leisti žmonėms uždirbti tiek, kiek Europoje. Juk vidutinis atlyginimas Lietuvoje bemaž keturis kartus mažesnis už ES vidurkį. Visos Europos valstybės kovoja dėl talentų ir darbo apmokestinimą šiuo metu ma­žina – net Prancūzija persvarstys savo drakoniš­kus mokestinius sprendimus. Jungtinė Ka­ra­lystė, į kurią Ž.Mecelis persikėlė iš JAV (kur vadovavo Niujorko investicijų fondo „Zimmer Lucas Partners“ departamentui) seniai tai­ko mažesnius mokesčių tarifus, kad į savo šalį pri­trauktų tų žmonių, kurie daug uždirba.

„Bet, matyt, Lietuvai talentų nereikia – būsime pasmerkti likti pigios darbo jėgos šalimi Eu­ropos užribyje“, – apgailestauja Didžiojoje Bri­ta­nijoje dirbantis lietuvis.

Lietuva nesugeba surinkti mokesčių

Prieš savaitę Briuselyje Europos Komisijos (EK) Ekonomikos ir finansų reikalų direktorato surengtoje konferencijoje dauguma ekspertų kons­tatavo, kad mokesčių reformos visoje Eu­ropoje neatliepia esamų problemų.

EK pareigūnai ir kelių Europos universitetų mokslininkai diskutavo apie mokesčių reformas ir jų politinius aspektus. Kalbėta apie teisingumo ekonomiką, daug pranešėjų akcentavo mo­kesčių naš­tos mažinimą, ypač mažas pajamas gau­nan­tiems asmenims. Tačiau nesigirdėjo, kad mo­kes­čių didinimas daugiau uždirbantiems, ką siūlo Lie­tuvos socialdemokratai, būtų pagrindinė ar re­komenduojama mokesčių pokyčio kryp­­tis.

Mokesčių mažai uždirbantiems našta dažniausiai lengvinama didinant neapmokestinamą minimumą, kas de facto yra progresi­nių mo­kesčių forma. Nuo 2009 m. tokia krypti­mi mo­kesčiai reformuojami ir Lietuvoje.

ES šalių mokesčių sistemų tikroji bėda – tikrai ne tai, ką, kaip įprasta prieš rinkimus, puolė tai­syti A.Sysas. Ne pirmi metai šalys narės, taip pat ir Lietuva, raginamos darbo apmokes­tinimą  mažinti, nes tai trukdo augti ekonomikai ir ma­žinti nedarbą.

EK analitikai apskaičiavo, kad nuo 2014 m. vi­durio iki 2015 m. vidurio devynios ES šalys dar­bui taikomus mokesčius sumažino, dar ke­tu­rios sumažino mokesčius mažiau uždirbantiems asmenims ar kitoms specifinėms grupėms, kilstelėdamos mokesčius didesnių pajamų gavėjams. Ir tik trys šalys (Bulgarija, Lat­vi­ja, Liuk­sem­­burgas) padidino darbo mokesčius.

EK rekomenduoja praplėsti mokestinę bazę (t.y. mokesčių naštą perkelti kitoms sritims, kad ir įvedant vadinamuosius žaliuosius ar nekilnojamojo turto mokesčius).

O svarbiausias dalykas – Lietuvai taip pat – reikėtų gerinti mokesčių surinkimą. EK Eko­no­mi­kos ir finansų direktorato ats­tovas Florianas Wohlbieris atkreipė dėmesį į vis dar didelį skirtumą tarp realiai surenkamų ir teoriškai galimų surinkti mokesčių.

Lietuva čia – prie lyderių: pagal galimo ir rea­liai surenkamo pridėtinės vertės mokesčio (PVM) žirkles mus lenkia tik Rumunija, bet ir jo­je rezultatas šiek tiek geresnis nei prieš me­tus, o Lietuvoje atotrūkis dar padidėjo. Toks ato­­trūkis Lietuvoje maždaug pustrečio karto di­desnis nei ES vidurkis ir net per devyniskart di­desnis nei, pavyzdžiui, Suomijoje.

Tad Lietuvos mokesčių bėda tikrai ne tai, ką siūlo A.Sysas. Kodėl siūlo tai, kas pri­darytų tik žalos valstybės ateičiai?

Atsakymas lengvai nuspėjamas – iki rinkimų liko mažiau nei metai. Konferencijoje Briu­se­ly­je ne vienas kalbėtojas citavo EK pirmininko Jea­no Claude’o Junckerio frazę: visi politikai ži­no, kokių mokesčių reformų reikia, bet nežino, kaip po to būti perrinktiems.

Scanpix

„Išsilaisvinimas truko per ilgai, laikas pasivyti“, – spalio 18 d. tviteryje angliškai parašė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Ministras turėjo galvoje priklausomybę nuo Rusijos energijos išteklių. Mažai kam kyla abejonių, kad vaduotasi per ilgai. Kitas klausimas – ką galėtume pasivyti? Kokioje trasoje ir už kokią kainą?

Arūnas BRAZAUSKAS
L.Linkevičius pateikė ir nuorodą į žurnalo „Forbes“ straipsnį „Kaip Lietuva stumia Rusiją prie kelkraščio“. Objektas, kuriuo Lietuva sugebėjo nustumti Rusiją, – prieš metus, 2014-ųjų spalio 27-ąją, į Klaipėdą įplaukęs Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo laivas „Independence“.

„Forbes“ cituoja energetikos ministrą Roką Masiulį: „Prieš kelerius metus mes mokėjome už dujas didžiausią kainą Europoje.“ Pasak ministro, tik terminalas privertė Maskvą sumažinti koncerno „Gazprom“ dujų kainą daugiau nei 20 proc. – nuo 32,9 euro už megavatvalandės ekvivalentą iki 25 eurų. Ministras nurodė ne tūrio, o energijos vieneto kainą – dujos ap­skaitomos ir tokiu būdu.

Trumpas „Forbes“ rašinys baigiasi tuo, kad „Gazprom“ sumažino kainas, ir tai laikoma pergale. Kitų autorių kitoje vietoje parašytas tęsinys galėtų prasidėti faktu, kad per terminalą importuojamos Norvegijos bendrovės „Sta­toil“ dujos yra brangesnės už „Gazprom“ du­jas, kurių kaina stebuklingai ėmė mažėti artėjant SGD terminalo veiklos pradžiai.

Iki šiol buvome įpratę, kad Rusija spaudžia Lietuvą, jai kerštauja būtent didelėmis kainomis. „Gazprom“ dabar jau nusileidžia, taip bandydamas sužlugdyti SGD terminalo veiklą, – pirkti dujas per terminalą rinkos sąlygomis ne­apsimoka. Tad ir ministro R.Masiulio paminėtas dujų atpigimas tampa dviprasmiškas – ne­aišku, ar tai Lietuvos pergalė, ar signalas apie ki­tokiais būdais vykdomą Lietuvos ūkio trikdymą.

Terminalo dujas tenka piršte piršti

Seimo narys Dainius Kreivys, Tėvynės są­jungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko pavaduotojas, kuris yra ir šešėlinis energetikos ministras, maždaug prieš pusmetį konstatavo, kad 2014-aisiais „Lietuvos dujos“ su „Gazprom“ susitarė ne tik sumažinti ateityje perkamų dujų kainą, bet ir atgaline data atpiginti nuo 2013 m. pradžios nupirktas dujas. Todėl „Gazprom“ dar labiau nuleido kartelę.

D.Kreivio vertinimas: „Gazpromo“ dujos dėl įskaičiuotos kompensacijos tapo pigesnės nei per terminalą tiekiamos dujos. Brangesnes SGD dujas tenka tiesiog piršte piršti stambiesiems vartotojams, nes terminalas privalo veikti bent minimaliu režimu.“

Derinys „piršte piršti“ apibūdina realijas, kurioms buvo iš anksto ruoštasi. 2012 m. birželį Seimas priėmė įstatymą, numatantį, kad per SGD terminalą importuojamų ir vidaus rinkoje suvartojamų gamtinių dujų kiekis turi siekti ne mažiau kaip 25 proc. visų suvartotų dujų. Eu­ropos Komisijai (EK) pradėjus tyrimą dėl šios nuostatos, 2013 m. birželį įstatymas buvo pakeistas. SGD terminalo veiklai užtikrinti buvo paskirtas tiekėjas „Litgas“. Ši bendrovė ne ginčo tvarka „įperša“ tam tikrus dujų kiekius reguliuojamiems elektros ir šilumos gamintojams.

Ši schema kažkuo primena prezidento An­tano Smetonos laikus, kai valstybės tarnautojai pasaulinės ekonominės krizės metais buvo įpareigoti pirkti žąsis, nes jų eksporto rinkos susitraukė dėl pasaulinės ūkio krizės. Dujų atveju peršama ne sava produkcija, kurią sunku parduoti užsienyje, o importuotas dalykas, kurio tam tikrą kiekį valstybė privalo įsivežti pagal sutartis.

Birželį per terminalą dujas importuojančios įmonės „Litgas“ vadovas Dominykas Tučkus aiškino, kad energijos gamintojams tiekiamų du­jų kaina šįmet yra 12 proc. mažesnė, nei bu­vo 2014-ųjų pirmąjį ketvirtį. Jo teigimu, „gamtinių dujų kaina Lietuvos biržoje yra jau panaši kaip ir konkurencingose rinkose, tokiose kaip Vokietija, nors pernai pirmąjį pusmetį mūsų kaina buvo apie 30 proc. didesnė“.

Tokios kalbos glosto ausį tiems, kurie turėjo vilčių, kad SGD terminalas atpigins dujas. Ta­čiau tikrovė turi ir tokią briauną: per SGD terminalą importuotos dujos, kaip teigė „Veid­o“ šaltiniai, šiuo metu kainuoja 30–32 eu­rus už me­gavatvalandę, o dujos iš „Gaz­prom“ vamzdžio – 17–18 eurų už megavatvalandę (R.Ma­siu­lio minėta kaina 25 Eur – vienas iš svyruojančių kainų kreivės taškų).

Tankas – ne pelno įrankis

Seimo narys socialdemokratas Artūras Skar­džius kovą leidiniui „Transportas“ teigė: „Man neapsiverčia liežuvis sakyti, kad SGD terminalas buvo atidarytas be reikalo. Niekada nepamiršiu Bronislovo Lubio žodžių, kad šis terminalas bus tarsi tankas Lietuvos kariuomenei: jis turbūt niekad neiššaus, bet jį turėti reikia kaip tam tikrą gynybinį pajėgumą nuo per aukštų dujų kainų.“

Tankas pasirodė tikrai pajėgus priversti Rusiją sumažinti dujų kainas, tačiau norvegiškų dujų kainos to tanko nebijo. Per terminalą Lietuva gauna dujas pagal penkerių metų sutartį su „Statoil“, numatančią, kad Lietuva kasmet pirks ne mažiau kaip 540 mln. kubinių metrų dujų.

SGD terminalo prigimtis dvilypė: viena vertus, tai komercinis objektas, kita vertus, energetinio saugumo garantas. Bet saugumą užtikrina ir karo laivai, iš kurių jokio pelno nesitikima. Akivaizdu, kad terminalas nėra rinkos są­lygomis veikianti įmonė – antraip Vyriausybė nesiūlytų jo išlaikymo modelio pakeitimo, kuris jau pateiktas Seimui.

D.Kreivys „Veidui“ išdėstė savo požiūrį į principus, kuriais turi remtis toks modelis: „SGD terminalas yra gamtinių dujų perdavimo infrastruktūros dalis, tad logiška būtų jo išlaikymo sąnaudas apmokėti dujų vartotojams tokiu pat būdu, kaip yra palaikoma  kita dujų infrastruktūra – Jauniūnų kompresorinė stotis, perdavimo vamzdynai, skirstyklos. Ateityje, kai terminalas taps regioninis, dalį jo palaikymo sąnaudų turėtų perimti kaimyninės valstybės.“

A.Skardžiaus nuomonė: kadangi dujų po­reikis šilumos gamybai nuolat mažėja, būtina infrastruktūros (taigi ir SGD terminalo) išlaikymo sąnaudas tolygiai paskirstyti visiems vartotojams.

Kęstutis Daukšys (Seimo Darbo partijos frakcija) naujojo modelio esmę „Veidui“ aiškino paprastai: metines SGD terminalo išlaikymo sąnaudas, apie 61 mln. eurų, reikia sudėti į dujų perdavimo kainą.

Nepriklausomybės ir pilietinio karo laivas

„Forbes“ straipsnyje pateikta iliustracija – grafitis ant Vilniaus sienos: ant Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną pašiepiančio užrašo užpurkštas ES menkinantis šūkis rusų kalba. Kadangi svarbiausia rašinio žinia yra politinė – Lietuva išsivadavo iš visiškos priklausomybės nuo Rusijos dujų, grafitis primena, kad kova nesiliauja, ypač propagandinė.

Tačiau politinės kovos dėl energetikos vyksta pačioje Lietuvoje. To pavyzdys yra pati SGD terminalo istorija – savotiškas politinių jėgų pilietinis karas.

SGD terminalas numatytas 2007 m. sausį patvirtintoje Nacionalinėje energetikos strategijoje. Socialdemokratų Vyriausybė šį projektą pradėjo įgyvendinti kitais metais – Ūkio ministerijos ir koncerno „Achema“ pastangomis bu­vo įkurta įmonė. 2008 m. po Seimo rinkimų sudaryta konservatoriaus Andriaus Kubiliaus Vyriausybė įmonę  likvidavo.

Atsakingų Ūkio ministerijos darbuotojų veikla buvo tiriama, prieita iki teismo. 2014 m. Lietuvos Aukščiausias Teismas nutraukė bylą ir visus kaltinamuosius išteisino. Tuometės konservatorių valdžios oponentai socialdemokratai tikina, kad dėl nepastatyto SGD terminalo Lietuva permokėjo dujų monopolininkui „Gazprom“ apie 1,16 mlrd. eurų.

2010 m. gegužę konservatorių Vyriausybė nusprendė įgyvendinti vadinamąjį ES trečiąjį energetikos paketą, pasirinkdama pagrindinį modelį – visišką dujų perdavimo sistemos ir dujų tiekėjų nuosavybės atskyrimą. Tuo siekta, kad perdavimo operatoriui nedarytų įtakos tiekėjo interesai. 2010 m. birželio 11 d. bendrame AB „Lietuvos dujų“ akcininkų OAO „Gaz­prom“ ir „E.ON Ruhrgas“ pareiškime nuogąstauta, kad Lietuvos sąlygomis nuosavybės at­skyrimas padidintų įmonės sąnaudas.

Akcininkai laišku kreipėsi ir į Vyriausybę, reikalaudami atlikti visų kitų direktyvoje paminėtų galimybių tyrimą, mat ES buvo leidusi Lietuvai pasinaudoti išimtimi ir atidėti pagrindinio modelio taikymą. Tuometės Vyriausybės kritikai nurodo, kad griežtas Lietuvos apsisprendimas paskatino „Gazprom“ didinti dujų kainas. Iš tiesų 2012 m. „Gazprom“ dujų kaina Lietuvai buvo didžiausia Europoje.

2012 m. EK pradėjo oficialų tyrimą dėl „Gazprom“ veiklos ir per didelių dujų kainų Lietuvoje, taip pat kai kuriose Rytų ir Pietų Europos šalyse. Įtarta, kad koncernas piktnaudžiauja dominuojama padėtimi tų šalių rinkose. Šįmet po trejų metų tyrimo EK pripažino, kad „Gazprom“ galėjo nustatyti nesąžiningas kainas. Virš „Gazprom“ pakibo baudos galimybė. Įvairiais skaičiavimais, „Gazprom“ gali tekti sumokėti iki 4 mlrd. eurų – viskas priklauso nuo tolesnės tyrimo eigos.

2010 m. lapkritį apsispręsta dėl SGD terminalo technologinio sprendimo – laivo, kuriame būtų galimybė saugoti SGD. Tinkamiausia vieta pripažinta Kiaulės Nugaros sala, esanti Klaipėdos jūros uoste.

2010 m. gruodį surinkti Seimo narių parašai dėl interpeliacijos energetikos ministrui Arvydui Sekmokui. Interpeliuojant klausta ir dėl ES trečiojo energetikos paketo įgyvendinimo modelio pasirinkimo. 2011 m. kovo 10 d. balsų dauguma interpeliacija atmesta.

2011 m. rugsėjo 20 d. AB „Klaipėdos nafta“ paskelbė tarptautinį konkursą pirkti SGD laivą su dujinimo įrenginiu.

2012 m. kovo 2 d. su Norvegijos kompanija „Hoegh LNG“ pasirašyta 10 metų sutartis dėl laivo nuomos su išpirkimo galimybe.

2013 m. gegužės 3 d. Pietų Korėjos laivų statykloje „Hyundai Heavy Industries“ SGD laivas „Independence“ nuleistas ant vandens.

2014 m. gegužės 8 d. AB „Lietuvos dujos“ su „Gazprom“ pasirašė susitarimą dėl ženklaus im­portuojamų gamtinių dujų kainos sumažinimo.

2014 m. spalio 27 d. „Independence“ at­plau­kė į Klaipėdos uostą.

Didelio ir mažo terminalo partijos

Nuo „Achemos“ terminalo projekto žlugimas išryškino dvi politikų stovyklas, turinčios skirtingus požiūrius į Lietuvos dujų ūkio ateitį. Viena, kuriai atstovauja K.Daukšys, skeptiškai vertina dabartinio SGD terminalo viso panaudojimo galimybę. Per „Independence“ galima kasmet atgabenti iki 4 mlrd. kub. m dujų.

Lietuvos poreikiai – apie 3 mlrd. kub. m du­jų per metus. Terminalas šiuo metu apkrautas aštuntadaliu pajėgumų – tiek reikia nupirkti pagal sutartį su „Statoil“. K.Daukšio vertinimu, dujų poreikis mažėja, nes jas išstumia biokuras: „Šilumos gamybai – tam reikalingos bu­vo dujos – mes dabar naudojame medį, arba greitu laiku daugiausia naudosime.“

Vertindamas praeitį K.Daukšys „Veidui“ sakė, kad kokį nors terminalą buvo būtina pa­statyti, bet „reikėjo su protu pastatyti, kokį „Achema“ buvo sugalvojusi“, – kitaip tariant, mažesnio pajėgumo terminalą, kuris vis dėlto tenkintų šalies energetinio saugumo poreikius.

Energetikos ministerijos 2012 m. parengtoje Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje rašoma: „Norint 2020 metais užtikrinti pirmojo būtinumo dujų paklausos patenkinimą iš alternatyvių šaltinių, turi būti užtikrintas saugus 0,9–1,5 mlrd. kub. m dujų tiekimas (prognozuojama dujų paklausa 2020 m. sieks 1,6–3,7 mlrd. kub. m).“ Nesunku ap­skaičiuoti, kad „Gazprom“ alternatyvą – SGD terminalą, esant maksimaliam dujų poreikiui, pakanka naudoti 37 proc. – ir saugumas garantuotas.  Ką daryti su likusiais pajėgumais?

Kita stovykla – ta, kuri laimėjo, nelaiko „In­dependence“ pajėgumų per dideliais. „In­fras­truktūra kuriama visam Baltijos regionui, o ateityje galbūt ir Suomijai, jei, kaip planuojama, ji susijungs povandenine jungtimi su Es­tija“, – „Veidui“ sakė D.Kreivys.

„Didelio terminalo partijai“, taip pat ir A.Kubiliaus Vyriausybei, oponentai prikiša su­tarčių sudarymo neskaidrumą ir tai, kad įgyven­dinant terminalo projektą nebuvo siekta ES paramos, nors, tarkim, Lenkija, šį spalį pradėjusi eksploatuoti SGD terminalą Svinoui­s­cyje, tokia parama naudojosi. Vienas iš spėjimų, kodėl „Independence“ į Lietuvą atplukdžiusios politinės jėgos nesistengė gauti ES pa­ramos, yra finansinės kontrolės vengimas – taip mano jų oponentai.

Politinės, ekonominės geografijos ir tarptautinio saugumo ekspertai akylai seka ir aptarinėja Baltijos šalių ir Lenkijos veikimą siekiant energetinės nepriklausomybės nuo Ru­sijos. „Stratfor“ analitikų vertinimu, Rusijos ga­­limybės dominuoti regione mažėja. SGD ter­minalai Lietuvoje ir Lenkijoje, Lietuvos elek­tros jungtys su Švedija, taip pat Lenkiją ir kitas Baltijos valstybes jungiantis dujotiekis silpnina saitus su Rusija.

Nors visiškos nepriklausomybės dar nėra, Maskva turi mažiau galimybių panaudoti gamtines dujas ir elektrą kaip politinio spaudimo priemones.

Kadangi ilgalaikė Lietuvos sutartis su „Gazprom“ baigiasi 2015 m., šalis nebus įpareigota pirkti rusiškų dujų. SGD terminalas „In­­dependence“ gali tenkinti didelę dalį Lat­vijos ir Estijos poreikių. „Stratfor“ vertina tas reikmes atitinkamai 1,8 mlrd. ir 0,5 mlrd. kub. m per metus.

Lenkijos terminalas, kurio pajėgumas – 5 mlrd. kub. m per metus, gali tenkinti maždaug pusę šalies dabartinių poreikių (10,6 mlrd. kub. m). Per kelerius metus lenkai tikisi išplėsti terminalo pajėgumus iki 10 mlrd. kub m. – tada reikalui esant per terminalą būtų galima im­portuoti beveik visas reikiamas dujas.

Ateities scenarijai: gal vytis, gal bėgti?

Tokie visą regioną apimantys vertinimai ir įžvalgos palankesni lietuviškai „didelio terminalo partijai“. Atsakydami į klausimą, kurį sukėlė užsienio reikalų ministro L.Linkevičiaus raginimas „laikas pasivyti“, galėtume sakyti, kad SGD terminalas „Independence“ atveria Lietuvai, vis pasvajojančiai apie kokią lyderystę regione, galimybę tapti SGD paskirstymo centru (angl. hub) visoms Baltijos valstybėms. Esant tokiems siekiams didelis terminalas ne vien pageidautinas, bet ir būtinas.

Kalbant apie ateitį vertėtų paminėti ir Audriaus Bačiulio klausimą, kurį jis pateikė prieš metus: „Ką darysime, kai Rusija ims siūlyti savo dujas grasindama ginklu?“ A.Bačiulis svarstė apie „Independence“ saugumą. Juk pakanka sunaikinti terminalą, ir vėl teks prašyti „Gazprom“ malonės.

Įdomu, kad A.Bačiulio veikiausiai neskaitęs Dmitrijus Marinevičius, anaiptol ne itin reikšmingas Rusijos prezidento aparato darbuotojas, kurio funkcija – internetinio verslo teisių priežiūra, neseniai sukėlė skandalą pareikšdamas, kad Rusijos aukštąsias technologijas reikia pardavinėti grasinant karine jėga. Tokie pareiškimai neleidžia išbraukti iš darbotvarkės itin nemalonaus dalyko, susijusio su Rusija  – karinio konflikto galimybės.

Šių metų Nobelio premija ekonomikos mokslų srityje paskirta A.Deatonui, 70 metų Prinstono universiteto (JAV) profesoriui, už „vartojimo, skurdo ir gerovės analizę“. Iš ekonomistų tikimasi efektingų receptų ūkiui ir šiaip gyvenimui pagerinti. Gal todėl šios srities nobelistų pasiekimai bene dažniausiai traukiami per dantį.

Arūnas BRAZAUSKAS

„The Guardian“ autorius J.Luyendijkas prieš paskelbiant šių metų ekonomikos mokslų Nobelio laureatą rašė: „Rudenį sukanka septyneri metai nuo to momento, kai globalus finansų krachas ir po to prasidėjusi didžiausia istorijoje nuo 1930-ųjų panika netikėtai užklupo ne vien pavienius ekonomistus, bet ir visą jų gildiją. Vis dėlto spalio 12-ąją, Nobelio premijos skyrimo dieną, ekonomika lyg niekur nieko bus pagarbinta greta fizikos, chemijos ir medicinos.“

Nevengiantieji pašaipos ekonomistams būtinai pamini M.Scholesą ir R.C.Mertoną, kurie su kitais asmenimis 1994 m. įsteigė ribotos rizikos (kartu ir alternatyvaus investavimo) fondą LTCM. Fondo veikla grįsta M.Scholeso ir R.Mertono ekonominiais modeliais. 1997 m. jie tapo Nobelio premijos laureatais, o po metų LTCM per kelis mėnesius patyrė 4,6 mlrd. dolerių nuostolių ir taip supurtė viso pasaulio finansus, kad JAV centrinio banko iniciatyva privatūs bankai pinigų injekcijomis išgelbėjo nobelistų vairuotą fondą. 2000 m. LTCM buvo likviduotas.

A.Deatonas apie save praneša, kad turi JAV ir Didžiosios Britanijos pilietybę. Jo interesų sritis – sveikatos apsauga, gerovė ir ūkio plėtra.

Žurnalas „The Fortune“ apie 2015-ųjų nobelistą rašė: „Ar pasaulis virsta pragaru rankinėje? Ar gyvenimas gerėja? Atsakymai į tokius klausimus veikiausiai priklauso nuo asmeninio požiūrio. Jei pasiteirautumėte A.Deatono, Škotijoje gimusio Prinstono profesoriaus, jis atsakytų džiugiai: „Reikalai gerėja – iš esmės taip“ („Things are getting better, and hugely so“).“

Žinomiausia A.Deatono knyga vadinasi „Didysis pabėgimas: sveikata, turtas ir nelygybės priežastys“ („The Great Escape: Health, Wealth, and the Origins of Inequality“). Norint ką nors apie tą veikalą  pasakyti, reikėtų jį dorai perskaityti arba atrasti skaičiusįjį.

Bičiulis pramonininkas, pasirodo, šią knygą ne tik nusipirko, bet ir perskaitė. Kadangi nevargina savęs akademine veikla, turi pakankamai laiko įsigilinti į esmę. Mano paprašytas, jis recenzavo knygą: „Didysis pabėgimas“ – taip vadinosi filmas apie anglų ir amerikiečių karo belaisvių išsivadavimą iš vokiečių konclagerio. Vieni nė nebandė bėgti, daugelį sugavo, kai kas išsiveržė į laisvę. A.Deatonas tokiam pabėgimui prilygina Anglijos ir kitų Europos kraštų ūkio plėtrą, kuri per pastaruosius 250 metų leido įveikti skurdą. Sekasi ne visiems, bet tiems, kurie veikia. Pats autorius pateikia tokią veikalo santrauką: „Ši knyga – apie nesibaigiantį pažangos ir nelygybės šokį.“ Tik A.Deatonas nagrinėja ne vien pajamų nelygybę, bet ir kitas nelygybės formas: sveikatą, gyvenimo trukmę. Į gyvenimo kokybės indeksą jis siūlo įtraukti ir dalyvaujančiųjų laidotuvėse skaičių.“

Mano apsiskaitęs draugas skeptiškai pabrėžė, kad ekonomistams derėtų apsiriboti vien su pinigais susijusių reiškinių nagrinėjimu. Nobelio premijos suteikimas A.Deatonui, kuris į tokius rėmus netelpa, atitinka Nobelio premijos kritikų lūkesčius – yra manančiųjų, kad apdovanojimas turėtų būti teikiamas už pasiekimus socialiniuose moksluose, apimant sociologiją, psichologiją, antropologiją. Einant šia kryptimi gali kilti klausimas, kaip nesupainioti šitaip plačiai apibrėžtos premijos su Nobelio literatūros premija.

Scanpix

„Matote – verkiu“, – sakė apsiašarojusi 67-erių Svetlana Aleksijevič žurnalistams, kai šie paklausė, kaip ji sutiko žinią apie jai suteiktą Nobelio literatūros premiją. Paprastas atsakymas apsunkino darbą tiems, kurie apie 2015-ųjų laureatę norėtų rašyti įmantriai.

Arūnas BRAZAUSKAS

Į ankštą laikraščio „Naša niva“ redakciją su­sirinkusiems žurnalistams (erdvesnių pa­talpų Baltarusijos sostinėje neatsirado) lau­reatė pasakė ir kitą paprastą dalyką: šiais laikais žmogui sunku būti sąžiningam. Lite­ratūrai neabejingas doras skaitytojas, kuris No­belio premijos skyrimo dieną pirmąkart išgirdo Alek­sijevič pavardę, nevaizduos, kad yra skaitęs jos veikalų.

Panaršius kultūrinę žiniasklaidą aiškėja, kad apie rusiškai rašančią Baltarusijos pilietę nuo 2013 m. kalbama kaip apie potencialią nobelistę. Švedijos PEN centras pirmąkart ją nominavo dar 2002-aisiais. Bet Lietuvos skaitytojai turi kitų favoritų.

„Gaila, kad mano Haruki Murakami negavo Nobelio“, – pasakė japonų rašytojo gerbėja, kuriai 86-eri. Šešiais dešimtmečiais jaunesnė skaitytoja panašią nuomonę išreiškė gerokai karščiau ir nelabu žodžiu apibūdino Švedijos akademiją, skiriančią premiją.

Vargu ar šie nusivylę žmonės vyks prie Stok­­­holmo rotušės, kai S.Aleksijevič ten sakys laureato kalbą. Tačiau leidybos statistika pa­tvirtina tai, ką nestatistiškai atskleidžia pažįsta­mų lentynos: H.Murakami’o daug, o S.Alek­­­sijevič – nulis, ir tai nepaisant to, kad lie­tuviškai išleistos jos knygos „Paskutinieji liudytojai“ (1989 m.) ir „Černobylio malda“ (1999 m.).

Dokumentinės prozos gaivalas

Bandant sąžiningai pristatyti visiškai nepažįstamą autorę tenka per daug nesirenkant ryti S.Aleksijevič tekstų kąsnius. Visa tai, už ką baltarusė gavo Nobelio premiją, laisvai prieinama internete rusų kalba. Tokia literatūra dabar vadinama non fiction – negrožine literatūra, dokumentine proza. S.Aleksijevič kū­ryba – beveik neapdoroti kitų žmonių pasakojimai.

Prietaringai tikintiems pirmojo įspūdžio tikrumu pažersiu keletą pastebėjimų. Šiek tiek pavargęs nuo vienu metu atverstų A.Alek­si­jevič veikalų, persijungiau į Ukrainos visuomeninės TV tinklalapį hromadske.tv. Ten radau in­terviu su rusiškai kalbančia pensininke iš Kra­matorsko, kurį dabar vėl kontroliuoja Ki­jevas. Lazdele besiramsčiuojanti moteris gyvai pasakoja, kaip ji kažkokioje salėje giedojo Ukrainos himną, tačiau kai himno kartu klausęsi, bet neatsistoję kaimynai parodė jai špygą, pensininkė dešinę ranką atitraukė nuo širdies ir panaudojo atsakomajai trijų pirštų kombinacijai.

Tada pagalvojau, kad niekur aš nepabėgau, esu tame pačiame gaivale, iš kurio trykšta S.Alek­­sijevič herojų liudijimai. Minėtas TV epizodas kažkiek juokingas, tačiau tenka pa­tikslinti, kad į gyvenimą rašytoja žvelgia anaiptol ne satyriko žvilgsniu. S.Aleksijevič – ne Mi­chailas Zoščenka.

Jos veikalai daugiausia parašyti pirmu asmeniu. Herojai pasakoja apie savo išgyvenimus per karą, Černobylio avariją, „perestroiką“. Krinta į akis, kad regimai paprastų tekstų sintaksė mirga nuo kabučių ir daugtaškių – do­ku­mentinėje prozoje reikia pažymėti pašnekovų tiesioginę kalbą ir kupiūras. Naršau „Pa­skutiniuosius liudytojus“ rusų kalba. Skaitinėju pasakojimų pradžią.

„Aš išmokau melstis… Dažnai prisimenu, kad per karą išmokau melstis…“

„Papasakosiu apie karą… Kaip kvepia ka­ras…“

„Prieš karą… Tarsi save pamenu… Viskas buvo gerai: vaikų darželis, rytmečiai, mūsų kiemas. Berniukai ir mergaitės. Aš daug skaičiau, bijojau kirmėlių ir mylėjau šunis…“

„Per karą mėgau sapnus… Mėgau sapnus apie taikų gyvenimą, apie tai, kaip mes gyvenome iki karo…“

Pirmųjų sakinių magija: jei dabar tai nebūtų pažymėta auksiniu Nobelio ženklu, gal atsiversčiau kitą tinklalapį. Tačiau Nobelio literatūros premija, matyt, suteikta ne už daugtaškius ir kabutes. Vadinasi, reikia naršyti toliau ir giliau.

Kiaurai skrodžianti istorija

Viename ankstesnių interviu S.Aleksijevič aiš­kino: „Laikas, kur patekome, atsidūrėme, tai katastrofos ir katastrofos-utopijos laikas. Ir mes galbūt net iki galo nesuprantame, į kokį laiką patekome, ir gal prireiks nutolti, ir mes kaip nors kitaip į tai pažvelgsime. Aš rašiau ir dabar baigiu rašyti utopijos žmonių istoriją – tai yra žmonių, kurių daugiau niekada nebus – taip aš pasakyčiau, nes dabar tas žmogus nueina nuo istorijos scenos. Ir tai ne mano pasaulėžiūros reikalas, o reikalas toks, kad tas žmogus taip gyveno.

Kadangi aš tiesiog ėjau su juo, štai dvidešimt metų ėjau su juo, ir paaiškėjo, kad reikiamu laiku atsidūriau reikiamoje vietoje. Aš dar užklupau revoliucijos žmones, kurie visa tai pra­dėjo, idėja buvo jauna, stipri, patraukli. Se­kiau iki galo, kas su ja įvyko – iki suirimo, iki Černobylio. Ir todėl tai, apie ką mes kalbėjome… aš garbingai įvykdžiau savo rašytojo pa­reigą, būtent taip, kaip buvau rusų kultūros ir rusų literatūros išauklėta. Bet jau šiame cikle – vadinu tai „Žmogus-pažįstamas“ – aš supratau, kad trūksta dviejų knygų, kuriose būtų privatus žmogus: tai knyga apie meilę ir paskutinė, septintoji šio ciklo knyga – tai žmogus senatvėje, žmogus vienatvėje su tuo išėjimu, išnykimu, ka­da jis paklaus: kam visa tai?“

S.Aleksijevič žmogus-pažįstamas – anaiptol ne angelas ir ne vien auka: „Mano knygoje „Second hand laikas“ yra tokia istorija: vienas iš herojų dar būdamas berniukas buvo įsimylėjęs suaugusią moterį, tetą Olią. Paskui, kai jis jau mokėsi institute, prasidėjo perestroika, ir mama papasakojo, kad teta Olia apskundė tikrą brolį, šis žuvo lageryje. Tuo metu teta Olia sirgo vėžiu, jau buvo prie mirties, jis atvažiavo pas ją ir paklausė: „Kokius atsimeni 1937-uosius?“. Ir ji sako: „Tai buvo puikus laikas! Geriausias mano gyvenimo me­tas. Buvau laiminga, mane mylėjo.“ Jis klau­sia: „O kaipgi brolis?“. O ji atsako: „Na, pa­ban­dyk tuo metu atrasti sąžiningą žmogų.“ Jį apstulbino, kad apie tą laikmetį jau tiek pripasakota, tiek kny­gų išleista – o ji dėl savo teisumo nė trupučio neabejojo.“

Pozicijų išradimo menas

Filologijos daktaras Aleksandras Mar­kovas iš Maskvos universiteto parašė įmantriai, nors tai ne S.Aleksijevič kalbų ir raštų bruožas: „Nobelio premija – politinio žaidimo ir kompromiso menas, ir tai kompromisas ne tarp pozicijų, ne tarp argumentų ir partijų, bet tarp galimybių išrasti naujas pozicijas, verti jas ant so­cialinės aistros siūlo. Nobelio premiją visai galėjo gauti jaunas Serhijus Ža­danas ar senolis Milanas Kundera – nepai­sant am­žiaus, tai di­dūs pozicijų išradimų meis­trai, ku­rie pasiekė savo nušvitimą. Tačiau pasirinkta Svetlana Alek­sijevič – su­griauto, Antrojo pa­saulinio karo sutraiškyto paribio, pasienio atstovė. Kada traiško šalį – tai žemina, kada traiško pa­ribį – tai katastrofiška. Pa­kankamos atminties apie katastrofą nebuvimas, katastrofos sumenkinimas iki sugriovimų ir asmeninių tragedijų – štai prieš ką pasisako Alek­sijevič. Jai katastrofa – tai viršasmeninė tragedija.“

Išties Švedijos akademija išradinėja naujas pozicijas, dėl kurių galima diskutuoti. Ernesto He­mingway‘aus „nobelystė“ (1954 m.) – tarsi sa­vaime suprantamas dalykas, o metais anksčiau premiją gavęs Winstonas Churchillis ma­žai kam žinomas kaip literatūrinės Nobelio premijos laureatas.

S.Aleksijevič – nauja pozicija rusakalbių nobelistų gretoje. Prieš ją buvo Ivanas Bu­ni­nas (1933 m.), Borisas Pasternakas (1958 m.), Mi­chai­las Šolochovas (1965 m.), Alek­san­dras Sol­ženicynas (1970 m.), Josifas Brodskis (1987 m.). W.Churchillis, be viso kito, gavo Nobelį už ora­torystę (dar rašė istorinius ir biografinius vei­kalus), tad kodėl nesuteikus premijos S.Alek­­sijevič už dokumentinę prozą?

S.Aleksijevič kūryba – kelios neplonos knygos, kino scenarijai, pagal kuriuos sukurti do­kumentiniai filmai. Autorė ieškojo žmonių, kal­bino juos, įrašinėjo pokalbius, dėliojo iš tos medžiagos tekstus. Panašiai fotografas darbuojasi su objektyvu, tačiau tai tik reikalo pradžia – reikia atrinkti nuotraukas, jas kadruoti, o ir pradinis vaizdas priklauso nuo intuicijos, jautrumo aplinkai. Kadangi meninė fotografija neužmušė drobės, molberto ir paletės, tikėkimės, kad žmogus su diktofonu neužmuš romanisto.

Kol kas dar menamas S.Aleksijevič kūrybinis konkurentas – kokios nors solidžios ar ne­solidžios žiniasklaidos interneto komentarų re­daktorius. Atradęs „perlų“ (o jų pasitaiko rep­­likų sraute), sudėliojęs juos pagal savo talentą, toks fotografą primenantis autorius ga­lė­tų su­kurti ką nors įdomaus. Panašų darbą atl­ie­ka tie, kurie kuria vadinamuosius daidžestus (san­traukas) iš tinklaraščių ištraukų.

Ką nervina S.Aleksijevič

Jeigu S.Aleksijevič pykina rusus, tai tik to­dėl, kad ji cituoja kitus rusus, kurie, pavyzdžiui, taip apibūdina savo tautą: „Pagrindinė profesija – skaitytojas. Žiūrovas. Kartu su tuo – ypatin­gumo, išskirtinumo jausmas, nors tam nėra jokio pagrindo, išskyrus naftą ir dujas. Iš vienos pusės, būtent tai ir kliudo gyvenimo permainoms, o iš kitos pusės, suteikia prasmės pojūtį ar kažką panašaus. Visada sklando ore, kad Ru­­­sija turi sukurti, parodyti pasauliui ką nors iš­skirtinio. Dievo išrinktoji tauta. Ypa­tin­gas ru­siškas kelias. Pas mus vien oblomovai – guli ant minkštasuolių ir laukia stebuklo.“

Kairiuosius turėtų sunervinti kito jos pašnekovo frazė: „Komunistas – tas, kuris Marxsą skaitė, o antikomunistas – tas, kuris jį suprato.“

Tačiau nervinti Nobelio premijos laureatė gali ir pati. „Aš pirmoje spaudos konferencijoje pa­sakiau, kad Ukrainą okupavo. Tuo visa Putino ir Medvedevo meilė man baigėsi“, – svarstė S.Alek­sijevič apie savo pareiškimus iš­kart po No­belio premijos suteikimo.

Kadangi rašytoja, tikėkimės, kada nors at­vyks ir į Lietuvą, galime spėlioti, kuo ji su­ner­vins mus. Gal pradės kalbą apie Lietuvos po­licijos batalionų veikimą Baltarusijoje An­trojo pasaulinio karo metais?

Pirmąją nepriklausomos Baltarusijos pilietę, ga­vusią Nobelio premiją, pasveikino ir ką tik pe­r­­rinkęs save dar vienai kadencijai Aliaksandras Lu­kašenka, nors rašytoja vertina jį labai kritiškai, sa­­kydama, kad Baltarusijos šviesuomenė ne­­įvertino A.Lukašenkos klastos. Spaudos kon­fe­rencijoje Berlyne spalio 10 d. rašytoja pa­sakė pa­prastai ir aiškiai: „Kas ketveri metai nauji Eu­ropos valdininkai ateina į valdžią ir mano, kad gali išspręsti Lukašenkos klausimą, nežinodami, kad tai žmogus, kuriuo negalima pasitikėti.“

Baltarusijos prezidento rinkimų baigtį ji pa­komentavo Stalino, iš kurio nėra ėmusi in­ter­viu, žodžiais: „Nesvarbu, kas balsuoja, svarbu, kas skaičiuoja balsus.“

A.Lukašenka per daugelį metų turėjo ne vieną progą pasveikinti autorę, kurios knygos išverstos į dvi dešimtis kalbų, kūryba apdovanota ne vien sovietinėmis, bet ir prestižinėmis Vokietijos, Austrijos, Lenkijos, Švedijos, JAV pre­mijomis, Prancūzijos ordinu, – A.Lukašen­ka galėjo nedrausti Baltarusijoje naujų jos knygos leidimų. Autorė jau daugelį metų tėvynėje nespausdinama.

Po Nobelio premijos skyrimo amžinasis Bal­tarusijos valdovas reiškėsi kaip literatūros kritikas: „Tai gerai, kad žmogus turi savo poziciją, gal kažkiek ir opozicinę… Ji parašė norma­lių knygų, jos atitinkamas stilius… Tai jos for­ma, jos stilius. Aš nieko prieš neturiu… Dabar svarbiausia, kaip tu pasinaudosi tuo bagažu. Jeigu tu Baltarusijos pilietė, tai tavo žemė, tavo valstybė, ar tau patinka, ar nepatinka, tačiau tu šiandien žmogus, kuris pakilo aukštai, – pažiūrėsime, kaip tu tą įvaizdį, tą bagažą, kuris pas tave atsirado, panaudosi savo liaudies labui.“

Galima spėlioti, kiek A.Lukašenkai, kuris pats nusprendžia, ką ir kaip apdovanoti Bal­tarusijoje, nemalonus tas faktas, kad „kažkokie švedai“ iškėlė jam oponuojančią rašytoją į dė­mesio ir garbės aukštumas.

Retas diktatorius mėgsta rašytojų šlovę. Svertų atkeršyti A.Lu­kašenka turi ne itin daug. Minske mokytojauja S.Aleksijevič įdukra – bet juk dabar nedarysi iš jos įkaitės.

Rašytoja turės sumokėti mokesčius nuo to maždaug milijono dolerių, kurį dabar gauna no­belistai. Kas nutinka tiems, kurie nemoka mo­kesčių, žinome iš Alesio Beliackio pavyzdžio – šis kovotojas už žmogaus teises ne be Lie­­­­tuvos įstaigų idiotizmo praleido trejus me­tus Baltarusijos kalėjime.

Žinant, kaip Rytų Europos žmonės kartais garbina rašytojus, galima tikėtis, kad S.Alek­si­jevič taps guru – gyvenimo mokytoja daliai bal­tarusių ir rusų. Ar tai ir politinė pozicija? „Ba­rikados – pavojinga vieta menininkui“, – yra pa­sakiusi S.Aleksijevič.

Tai, kad beveik pusė Sirijos gyventojų yra pabėgėliai, nebuvo slapta informacija. Tačiau kol dalis tų žmonių neplūstelėjo į Europą, tragedijos mastą suvokė gal tik jie patys, taip pat politikai ir šiaip smalsūs piliečiai.

Rusija rugsėjo 30-ąją  ėmė bombarduoti Sirijos gyvenvietes, kur neva yra įsitvirtinusi  vadinamoji Islamo valstybė (ISIS). Fronto žemėlapiai tapo neaiškūs – pirmųjų Rusijos antskrydžių taikiniai, kaip juos vaizduoja palydovų nuotraukas perpiešusi JAV spauda, išsidėstę teritorijoje, kurią kontroliuoja Sirijos prezidento Basharo al Assado pajėgos. Jos ribojasi su priešininkais, tačiau tai ne ISIS, o Vakarų valstybių remiama opozicija.

Gal išties bombarduojamose vietose įsitvirtino ISIS teroristai, prasiskverbę pro B.al Assado armijos užtvaras, o gal kiti Sirijos prezidento priešininkai – kas nupieš žemėlapį? Tie, kurie išties disponuoja tikslia žvalgybine informacija, nutekino į spaudą tai, ką nutekino.

Ne mažiau painus politinių vertinimų žemėlapis. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savaip sudėliojo taškus. Pasak jo, tik Rusijos karo veiksmai Sirijoje yra legalūs tarptautinės teisės atžvilgiu, o JAV ir kitų valstybių vykdomos karinės operacijos – nelegalios. Vakarai jau priprato prie V.Putino įžūlumo, bet kartais kietai ir atsikerta. Šįkart Rusijos ir jos oponentų Vakaruose dialogas primena ne itin triukšmingą barnį, kurį pertraukia šūktelėjimai „O gal?“

O gal derantis dėl Sirijos ateities įtraukime ir B.al Assadą? – pasakė Vokietijos kanclerė Angela Merkel. O gal jį nušalinkime? – dar 2012 m. sakė dabartinis B.al Assado ramstis V.Putinas, tada pasirengęs jį išduoti.

Šį dalyką priminė buvęs Suomijos prezidentas Martti Ahtisaari, Nobelio taikos premijos laureatas, kuris tada klausėsi tokių Rusijos pasiūlymų. Dabar jis neatskleidė, ko Rusija prašė mainais.

Rusijos įsikišimas, kurį JAV įvardijo kaip strateginę klaidą, kol kas negarantuoja, kad karas Sirijoje greit pasibaigs. Priešingai, tai akstinas musulmonų sunitų pasauliui susitelkti prieš B.al Assadą remiantį šiitų Iraną ir prie jo prisiplakusią Rusiją. Tokiomis aplinkybėmis pakimba ant plauko politinės ir, sakytume, ekonominės geografijos užduotis Vakarams – kad bėglių srautai sumažėtų arba iš viso išnyktų.

Kol konflikto dalyvių ilgalaikių tikslų įgyvendinimas skendi migloje, aišku viena: Rusijos prezidentui pavyko apstulbinti bent jau dalį savo liaudies.

Citata iš Rusijos tinklaraštininko šūkaliojimų: „Pirmąkart per visą naujausiąją istoriją, per visus metus, praėjusius nuo SSRS suirimo Rusijos aviacija smogia priešininkui, kuris yra ne vien už Rusijos ribų, bet ir apskritai už buvusios SSRS ribų. Tai reiškia, kad Rusija susigrąžino Didžiosios Galybės statusą. Prisiminkime milijonus benamių rusų, mirusių sąvartynuose iš bado ir šalčio; milijonus benamių rusų vaikų. Prisiminkime totalinį rusų liaudies apiplėšimą.“

Pastarojo ketvirčio amžiaus Rusijos istorijos pažemintas žmogus džiūgauja, kad kelios dešimtys rusų lėktuvų mėto bombas dykumoje.

V.Putinas dievažijasi, kad Rusija nesurengs Sirijoje sausumos pajėgų operacijos. Vadinasi, veikiausiai surengs. Todėl švelnius Vakarų pabarimus galima suprasti kaip skatinimą: tu tik greičiau ten įlįsk.

O gal Vakarai susitars su B.al Assado aplinkos šulais, kad šie jį nuverstų? Naujieji Sirijos valdovai pasakys rusams: „Ačiū už paslaugas. Kraukitės daiktus.“ Ir sės prie derybų stalo, kur juos pakvietė A.Merkel. Braižomame ateities žemėlapyje įmanoma ir tokia linija. Rusijos puolimo Sirijoje geografija neaiški, užtat žinomas

BFL

„Esu žemaitis“, – sako 66-erių Miša Jakobas, Vilniaus Šolomo Aleichemo žydų gimnazijos direktorius. Mokytojo dienos – Spalio 5-osios išvakarėse jis primena savąjį ugdymo principą: „Vaikai mokykloje turi būti laimingi.“

Arūnas BRAZAUSKAS

Sostinės J.I.Kraševskio gatvėje įsikūrusios gimnazijos pastatas atrodo solidžiai – sakytume, smetoniškai. Namas, į kurį žydų gimnazija įsikėlė šį vasarį, stiebiasi virš Žvėryno stogų, o ne bando prie jų prisiploti. Nors tai po­ka­rinė sovietinė architektūra, fasado vertikalės tu­ri tarpukario Lietuvos švietimo įstaigoms bū­dingo iškilmingumo, kurio nebeliko, kai mokyklas imta funkcionaliai sprausti į gyvenamuosius ra­jonus.

Miša Jakobas „Veidui“ sako, kad atsirado rė­mėjas, kuris pastato remontui nepagailėjo daugiau nei 800 tūkst. eurų. Be to, buvo gauta lėšų dalyvaujant konkurse pagal ES klimato kaitos specialiąją programą.

Aukštais mokinių pasiekimais garsėjanti mo­kyk­la verta atnaujintų sienų. 2015-ųjų „Veido“ rei­tinge Šolomo Aleichemo gimnazija užima 7 vie­tą – valstybinių brandos egzaminų (VBE) vi­durkis buvo 78,53 iš 100 galimų balų. Pagal lietuvių kalbos VBE gimnazija 2015 m. buvo 9-a šalyje, pagal matematikos – 6-a, anglų kalbos – 4-a, istorijos – 4-a.

– Nelabai sureikšminčiau tuos reitingus, – ramiai sako M.Jakobas. –  Jeigu jie aukšti – gerai, galima džiaugtis. Bet aš manau, kad mokykloje vaikas turi jaustis laisvai, mokykloje jam turi būti gera. Ir aš žinau, kaip yra, ir dažnai tai tikrinu. Klausinėju vaikų, tėvų, juos pasitinku, atvirai bendrauju. Teiraujuosi tėvų, ar noriai vaikai eina į mokyklą. Ar mažiukai neverkia, kad reikia eiti į pamokas. Ar nebando išsisukti: mamyte, aš sergu, nenoriu eiti ir panašiai.

Tokių atvejų beveik nėra – jei ir pasitaiko, tik vienas kitas. Vaikams mokykloje yra gerai, jie labai gerai jaučiasi – vaikai apgaubti mūsų mokytojų rūpesčiu.

Naudodamasis proga noriu pasakyti nuoširdų ačiū mūsų labai rūpestingiems pedagogams. Nors Mokytojo diena tik vienąkart metuose, šitokia sėkmė nėra vienos dienos darbas. Tai sunkus, atsakingas gal netgi alinantis triūsas. Ėjau į tai 25 metus. Kartais tekdavo atsisakyti kai kurių dalykų, pavyzdžiui, grįžti vėliau namo ir anksčiau išeiti į darbą. Pasakysiu taip – gyventi reikia su darbu. Ir tada ateina sėkmė.

– Tokia patirtis leidžia giliau pažvelgti į Lietuvos švietimą, įvertinti jo problemas.

– Kritikuoti lengviausia. Taip išreiškiamos pačios bendriausios įprastos mintys. Bet aš nenorėčiau peikti Lietuvos švietimo. Mes visi keliaujame, daug būname Vakarų Europoje, Amerikoje ir dar toliau. Pasakysiu, kad mūsų vaikai bendrame kontekste atrodo visiškai neblogai. Jie galbūt žino netgi daugiau, jų akiratis platesnis negu kai kurių Amerikos ar, sakykime, Izraelio moksleivių. Tai akivaizdu.

Mūsų gerieji moksleiviai baigia vidurines mokyklas ir gavę atestatus vyksta studijuoti į užsienį, ten nepasimeta ir sėkmingai mokosi toliau, todėl manau, kad labai kritikuoti mūsų švietimo sistemos nėra pagrindo. Aišku, trūkumų yra, jų buvo ir bus. Kai ekspertai, švietimo darbuotojai viešai diskutuoja apie tuos trūkumus – vis tiek pripažįsta, kad esame ką nors pasiekę.

Žinoma, norėčiau, kad būtų sustiprintos kai kurios mokyklos ugdymo grandys: matematika, fi­zika, informacinės technologijos. Galų gale pripa­žinome, kad mums nereikia tiek daug socialinių darbuotojų ar teisininkų, o pasaulio gerovė pri­klauso nuo inžinierių, technikos darbuotojų, nes jie iš esmės kuria tą produktą, kurį mes varto­jame, – jie yra pasaulio ekonomikos varomoji jė­ga.

Todėl XXI amžiuje negalime sau leisti nemokėti matematikos, nesuprasti informatikos, nežinoti, kokios svarbios yra fizika ir chemija. Manau, jog tai negatyvu, ir drįstu sakyti, kad esame čia šiek tiek nusikaltę. Mes turėjome neblogas pozicijas tais laikais, kai dar buvau mokytojas, – dirbti pradėjau 1971 metais. Mūsų olimpiadininkai tada džiugino – žinoma, ir dabar dar džiugina. Turėjome neblogas pozicijas matematikoje. Tenka pripažinti, kad jas užleidome, ir šiandien sunku atsigriebti. Mūsų tikslieji mokslai klimpsta – tarsi būtų nuleista padanga.

– Koks jūsų požiūris į privalomąjį matematikos egzaminą?

– Būčiau tokio egzamino nuosaikus šalininkas. Galbūt čia reikėtų diferencijuoti. Versdami užkietėjusius filologus laikyti kietą matematikos egzaminą, galime juos sužlugdyti. Manyčiau, kad galėtume sugrįžti prie mokyklinio matematikos egzamino. Nebūčiau valstybinio matematikos egzamino šalininkas. Vaikai, kuriems nereikalinga matematika, galėtų laikyti mokyklinį egzaminą – vien tam, kad parodytų savo išprusimą, ki­taip tariant, kad nėra kvaili. Ir viskas būtų gerai.

O tie, kurie iš tikrųjų yra pasiruošę ir siekia užimti geras gyvenimo pozicijas, turėti gerą darbą, gerą atlyginimą, būti inžinieriais, užsiimti technine kūryba, – tokiems mūsų studentams matematika tikrai praverstų.

– Kaip jūsų gimnazijos auklėtiniams sekasi olimpiadose?

– Dauguma Lietuvos olimpiadininkų, kurie pasirodo tarptautinėje arenoje, yra tam specialiai atrenkami ir rengiami. Daugelis mokosi Vilniaus licėjuje. Ten patenka patys geriausi. Sveikinu tokį dalyką. O mūsų gimnazijoje tokios atrankos nėra. Mes kviečiame į pirmą klasę visus, kurie turi pagrindą čia mokytis. Pirmiausia tai žydų bendruomenės vaikai. Čia mokosi broliai, seserys, ir kam lieka vietos – tam lieka.

Taigi jokios atrankos nėra. Vaikai įvairūs, ir pasigirti, kad aš čia turiu daug žvaigždučių, negaliu. Tarptautinėje arenoje esame mažiau matomi, bet šalyje, Vilniaus mieste mes užimame geras pozicijas. Turime neblogų matematikos, fizikos, lietuvių kalbos ir literatūros pasiekimų. Dėl olimpiadų nesu pesimistiškai nusiteikęs.

– Klausantis susidaro įspūdis, kad jūs kalbate pavyzdine lietuvių kalba. Kur tokios išmokote?

– Esu žemaitis iš Telšių. Turėjau ten labai gerą lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją. Noriu pasakyti nė kiek nepataikaudamas: lietuvių kalba man nepaprastai graži. Labai melodinga. Išgirsti šiandien gražiai kalbantį – vis sunkiau. Jaunimas – bent dauguma – nemoka kalbėti. Grįžtu prie to, kad man tai labai graži kalba. Nemokėti gražiai kalbėti būtų gėda. Skaitau labai daug knygų ir todėl mano kalba išlavinta.

Nuo mokyklos laikų, jeigu reikėdavo kur nors pasisakyti, siūlydavo man. Aš nebijojau auditorijos, nebijojau scenos. Drąsiai žvelgdamas į salę, nenuleisdamas galvos, galiu kalbėti, aiškinti ir taip toliau. Su amžiumi patirties tik daugėja. Pasisakymams aš ruošiuosi. Darau tai greitai. Esu matematikas. Žinau, ką noriu pasakyti. Kalba turi būti trumpa, aiški, gerai sudėliota – mintis po minties. Žinau pradžią, žinau, kas turi būti pasakyta pabaigoje.

– Matematikos mokslus krimtote irgi Lietuvoje?

– Gyvenau Telšiuose, netoli buvo Šiauliai. Buvo Šiaulių pedagoginį institutą baigusių mano giminaičių. Atvažiavau į Šiaulius, baigiau aukštąją mokyklą, gavau paskyrimą į Plungę, dirbau ten trejus metus. Paskui atvykau į Vilnių ir visą laiką nuo 1974-ųjų čia gyvenu. Dvidešimt metų dirbau matematikos mokytoju. Po truputį, po truputį kopiau karjeros laiptais. Kitąmet bus 25-eri, kai aš gimnazijos direktorius.

Turiu pasakyti labai svarbų dalyką: ačiū Die­vui, kad tapome laisvi ir nepriklausomi. Jei­gu nebūtume to pasiekę, vargu ar būtų čia žy­dų gimnazija. Ir aš dabar nesėdėčiau su ju­mis prie stalo šiame krėsle. Tais sovietiniais laikais man buvo pasakyta: tu pakankamai gabus žmogus, galėtum kopti karjeros laiptais, tačiau tavo sesuo gyvena Izraelyje.

Mano vyresnioji sesuo išvažiavo 1981 m. Ir vis­kas – karjera baigta. Šolomo Aleichemo gim­nazija atsirado beveik kartu su nepriklauso­mybe – 1989 m. Pirmasis direktorius buvo Sa­muelis Levinas. Paskui buvo išvažiavęs į Iz­raelį ir ilgą laiką ten gyveno. Dabar jis vėl Lie­tu­voje.

– Ar nejaučiate mokinių skaičiaus mažėjimo?

– Žydų bendruomenė Lietuvoje nedidelė – ten­ka didžiai apgailestauti. Žinome kraupią Ho­­lokausto istoriją, žinome laisvės metus, ka­da nukrito geležinė uždanga, susijungė šeimos. Ačiū Dievui, dabar galime važiuoti į bet kurį pa­saulio kraštą. Suprantama, mūsų bendruome­nė sensta, atsinaujinimas vyksta labai lėtai. Kiek mes gyvensime – nežinau, bet pagal mo­kyk­los mokinių skaičių nesakyčiau, kad yra la­bai blogai. Žydų bendruomenės vaikai iš tiesų čia patenka, kaip sakoma, be eilės. Yra ir nežydų, kurie labai nori, labai veržiasi.

– Iš tiesų, kelių mano draugų nežydų šeimos leidžia savo vaikus į jūsų gimnaziją. Girdėjau vienos motinos argumentus – jai kelia pasitikėjimą žydiškas požiūris į išsilavinimą. Kiek nežydų dabar mokosi gimnazijoje?

– Aš visą laiką skaičiuodavau, sakydavau pro­centus. Dabar nepasakysiu. Žinot kodėl? To­dėl, kad man gėda dėlioti procentus ir skirstyti vaikus į žydus ir nežydus. Jie atėjo, jie parašė pareiškimą, tėvai išreiškė norą. Pridedu ran­ką prie širdies: kiekvieną tėvą,  kai jis parašo pa­reiškimą, kviečiu maždaug valandos pokalbio. Išaiškinu, ką aš tam tėvui galiu duoti, ko­kias aš turiu galimybes, kokių galimybių neturiu ir niekados neturėsiu. Ir ko jis gali iš manęs laukti.

Aš sakau: jūs turėsite taip pat man kažką pa­daryti. Visų pirma siekti išsilavinimo, auklėti savo vaiką, žinoti, kad mokykla yra ne tvartas. Gerbti tuos mokytojus, kurie dirba su jūsų vaiku. Sakau, kad jūsų laukia, vaizdžiai kalbant, ilgas ir sunkus kelias per kopas. Nes aš esu tas, kuris sako vieną labai paprastą dalyką: manęs niekas daugiau nejaudina, tik jūsų vaiko išsilavinimas.

Kada ateina nežydų vaikai, jie mokosi hebrajų kalbos, jie nori mokytis hebrajų kalbos. Sako: „Mes norime ir mums įdomu. Mums įdomu sužinoti žydų istoriją. Mums įdomu pažinti žydų tradicijas.“ Pavadinčiau tai gražiu reiškiniu.

Kartais bandau atkalbėti, bandau sakyti, kad sunku, kad esame skirtingo tikėjimo. Kar­tais, kaip sakoma, pradedu kalbėti juodai.

Man atsako: „Direktoriau – mes viską žinome. Esame prisiskaitę. Dabar paslapčių nėra, direktoriau, nepieškite juodomis spalvomis – mes netikėsime, ką jūs sakote. Mes norime, prašome, jei yra galimybių, mūsų vaikas yra gabus. Mūsų vaikas labai nori. Mes, direktoriau, tikrai čia dirbsime.“

Aš tada sakau: jūs esate laisvi žmonės. Jo­kios prievartos nėra. Norite eiti į bažnyčią – pra­šom eiti į bažnyčią. Norite krikštyti vaikus – pra­šom krikštyti vaikus. Darykite viską, kas jums pridera. Kada nors pabandykite ateiti į si­nagogą – nieko baisaus jums nenutiks. Už­si­dė­ki­te kipą ir pabūkite kartu su žydais šabato šven­tėje. Švęskite kartu su mumis religines šven­tes, valgykite kartu su mumis macus. Ne­bi­jo­kite – nieko neatsitiks.

Visi labai mielai draugiškai sutinka. Bent ma­no akims šitaip atrodo.

– Ar gimnazija ir jos auklėtiniai jaučiasi saugūs Vilniuje?

– Vilnius išties taikus. Tai geras, gražus ir nuosta­bus miestas. Tačiau niekas iš pašalies neateis ir neapsaugos – turime patys apsisaugoti. Mes ry­tais čia stovime, sutinkame mokinius. Yra įėjimo kor­telės, tėvai gauna pranešimą, kas atė­jo. Žo­džiu, mes apsisaugome patys. Tėvai ši­tai supranta. Apie tai su jais kalbamės. Pa­sau­ly­je ne­ramu. Ir nežinome, kam kokia mintis ga­li šauti į galvą – ateiti ir ką nors stuktelėti ar pa­šau­dy­ti. Juk pa­šau­­do Paryžiuje, Izraelyje, Ame­ri­ko­je. Visokių yra žmonių – kartais negali suprasti, kas jų galvose.

Renovavome šitą mokyklą – pastatėme ge­ras ka­­meras, tvoras. Yra budintis apsaugos dar­buo­to­­jas. Vakare viskas uždaroma, už­ra­ki­na­ma.

Turiu padėkoti Vilniaus policijai, kad čia at­važiuoja patrulių mašinų – ir ryte, dienos metu, ir vakare, ir naktį sustoja. Kol kas apsieita be di­delių incidentų.

– Kokios kalbos dėstomos Š.Aleichemo gimnazijoje?

– Dėstoma valstybine lietuvių kalba. Dar mokoma anglų, hebrajų, rusų kalbų.

– Ar daug auklėtinių išvyksta gyventi svetur?

– Nedaug. Mano buvę abiturientai, kurių turiu per 300, labai sėkmingai mokosi Lietuvos aukš­to­siose mokyklose. Palyginti sėkmingai ko­pia kar­jeros laiptais. Yra gražių pavyzdžių. Aš su jais pa­laikau labai gerus santykius. Jie daž­nai užeina į gimnaziją. Kalbasi su abiturien­tais, kalbasi su mo­kytojais. Visa ta mūsų mo­kyk­loje vykdoma po­litika – išsilavinimas, darbas – pasiteisina. Jie sa­ko: „Direktoriau, dar dau­giau viso to reikėtų, nes juk gyvenimas yra la­bai sunkus, iš mūsų labai daug reikalauja darb­daviai, mes pripratę daug dirb­ti.“

O įprasti daug dirbti reikia čia, mokyklos suo­le, nes kai būsi nepratęs, nieko neišeis. Pra­dė­jome nuo pirmos klasės ir lipom, lipom, li­pom – 2000 m. išleista pirmoji abiturientų lai­da.

Hebrajų kalba irgi kai kam praverčia. Lie­tu­va kuria naujus santykius – reikalingi žmonės, jiems reikalinga kalba. Keli buvę abiturientai pasakojo panašią istoriją: „Skambinu į Izraelį, ir kai pasisveikinu „Šolom“, pasakau vieną kitą sakinį hebrajų kalba, kitame laido gale suklūsta ir klausia: kas jūs toks, iš kur mokate hebrajų kalbą? Sakau, kad baigiau Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnaziją. Jie sako: žinom, žinom tokią. Ir klausia, ko norėtume. Vadinasi, galima eiti prie reikalo.“

– O kokia jidiš kalbos vieta?

– Dėl jidiš tenka tik apgailestauti. Mokytojai, ku­rie moka jidiš, yra jau garbingo amžiaus. Atei­ti į mokyklą ir kalbėti su vaikais jiems sun­ku. Neturi tokios drąsos, neturi patirties. Aš pats jidiš kalbą moku labai gerai, tai mano pirmo­ji kalba. Graži kalba – tiems, kas ją moka, kas supranta. Deja, tai išmirštanti kalba.

Hebrajų kalba užkariauja savo pozicijas. Kada kūrėsi Izraelio valstybė, kilo klausimas, kokia kalba bus kalbama. Atsigręžta į praeitį, ištakas. Visi šventieji tekstai parašyti hebrajiškai. Padaryta klaida, kad nebuvo skirta dėmesio tai jidiš kalbai, ir dabar Izraelio valstybė tai supranta. Nors po karo tai buvo galima puikiausiai padaryti. Į Izraelį atvažiavę žydai kalbėjo jidiš. Buvo galima eiti ta linkme – galėjo būti dar viena kalba. Deja, nepavyko.

Šiandien norima atsigriebti. Izraelio jaunimas žiūri į jidiš kalbą su lengva šypsenėle. O yra puikios literatūros, nuostabių kūrinių, didžių rašytojų: Šolomas Aleichemas, Abraomas Sutzkeveris. Į jidiš kalbą išverstas Sha­kes­pea­re‘as, Čechovas. Deja, kalbančiųjų jidiš kalba bend­ruomenė nyks­ta.

Scanpix

Rusija linkusi įsitraukti į konfliktą Sirijoje ir jos pajūryje sukurti nuo rusų priklausomą zoną, panašią į Rytų Ukrainoje sulipdytas „liaudies respublikas“. Konflikte, kurį Jungtinių Tautų generalinis sekretorius apibūdino kaip statytinių karą, svarbūs veiksniai yra dujotakiai ir gamtinių dujų telkiniai.

Arūnas BRAZAUSKAS

Karą Sirijoje susiejus su šalies istorija, tarptautiniais energetikos projektais, kitų arabų valstybių, taip pat ES, JAV interesais, veriasi painoka priežasčių bei pasekmių panorama.

Alavitų valdžia

Po Pirmojo pasaulinio karo dabartinės Sirijos teritoriją kontroliavo Prancūzija, gavusi Tautų Lygos mandatą. Prancūziškoji Sirija susidėjo iš kelių dalių, vadintų „valstybėmis“: Damasko, Alepo, Drūzų, Alavitų (pastarieji yra musulmonų šiitų atšaka). 1930 m. sujungus minėtus darinius buvo suklijuota dabartinė Sirija, kuriai 1936 m. Prancūzija įsipareigojo per 25 metus pamažu suteikti nepriklausomybę. Tiek laukti nereikėjo – Sirija tapo nepriklausoma jau 1946 m.

Prieš 2011 m. prasidėjusį pilietinį karą iš 22 mln. Sirijos gyventojų 74 proc. buvo arabai sunitai, 12 proc. – alavitai, 10 proc. – krikščionys, 3 proc. – drūzai, likusią dalį sudarė izmailitai, jezidai, žydai. Karas išjudino daugiau nei pusę Sirijos gyventojų: per 7 mln. pasitraukė iš karo zonų, bet pasiliko Sirijoje, o 4 mln. rado prieglobstį Libane, Turkijoje, Jordanijoje, Irake. Apie 300 tūkst. sirų atsidūrė Europoje.

Buvusioje alavitų teritorijoje yra Tartuso ir Latakijos uostai. Rusija nuo 1971 m. Tartuse turi savo karinio jūrų laivyno aptarnavimo punktą, Latakijoje šiuo metu skubiai įrengiamos Rusijos vadavietės ir aviacijos bazė.

1970 m. generolas alavitas Hafezas al Assadas, dabartinio prezidento Basharo al Assado tėvas, įvykdė valstybės perversmą. Socialistine save laikiusios „Baath“  partijos veikėjas H.al Assadas apvalė Sirijos vadovybę nuo sunitų ir šiitų, valdžios viršūnėse įsitvirtino alavitai.

JAV politologas Robertas D.Kaplanas H.al Assado iškilimą apibūdino taip: „Tarsi neliečiamųjų kastos atstovas būtų tapęs Indijos maharadža ar žydas būtų tapęs Rusijos caru. Tai precedento neturintis įvykis, kuris šokiravo gyventojų daugumą – sunitus, daugelį amžių turėjusius valdžios monopoliją.“

Nenuostabu, kad sunitai buvo ir yra priešiškai nusiteikę prieš Assado režimą. 1982 m. H.al Assado pajėgoms slopinant sunitiškos Musulmonų brolijos kurstytą maištą Hamos mieste buvo nužudyta ne mažiau kaip 10 tūkst. civilių.

Nuo sausros iki karo

Tokią valstybę kaip Sirija nesunku destabilizuoti iš išorės. 2007–2010 m. šalį užklupusi sausra kirto per sirų gerovę: kilo maisto kainos, nederliaus prispausti gyventojai iš kaimų plūstelėjo į miestus. 2011 m. B.al Assado įsakymu malšintos demonstracijos tik pakurstė maištus, kurie peraugo į pilietinį karą.

2012 m. rugpjūtį Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius Ban Ki-moonas Sirijos pilietinį konfliktą apibūdino kaip „statytinių karą, kuriame regioniniai ir tarptautiniai žaidėjai ginkluoja vieną ar kitą pusę“. Kokie tai žaidėjai? Hassanas Hassanas žurnale „Foreign Policy“ 2015 m. liepą rašė: „Kelerius metus Sirija buvo kruvino statytinių karo matomiausias teatras, kuriame kaunasi du padriki blokai, vadovaujami Rijado ir Teherano.“

B.al Assado pajėgas remia Iranas ir Libane įsitvirtinusios šiitų „Hezbollah“ bei krikščionių pajėgos. Su B.al Assadu kaunasi Katare ir Turkijoje centrus turinčių sunitų organizacijos, susijungusios į Sirijos nacionalinę koaliciją, kurią remia JAV. Su visomis šiomis jėgomis kovoja Sirijos ir Irako „Islamo valstybė“ (angliška santrumpa ISIS) ir ją palaikanti „Al-Nusra“, kuri susijusi su „Al Qaeda“.

Konkuruojantys dujotakiai

Ne vien sausra ir represijos privedė prie pilietinio karo. Planuojamų dujotakių žemėlapis kartu yra ir savotiška konflikto priežasčių išklotinė.

2011 m. prasidėjusiame Sirijos pilietiniame kare viena svarbiausių statytinius stumdančių valstybių laikytas Kataras.

Persų įlankos dugne slūgso tarp dviejų valstybių padalytas dujų telkinys: Pietų Parsu vadinama dalis priklauso Iranui, Šiaurės kupolas – Katarui. Iš Pietų Parso galima tiesti vamzdžius Viduržemio jūros link per Iraną, Iraką ir Siriją. Iš Šiaurės kupolo galima kloti dujotakį per Saudo Arabiją, Jordaniją ir Siriją. Akivaizdu, kad abu projektai konkuruoja. Jei vienas kuris dujotakis per Turkiją jungtųsi prie vamzdžių, vedančių į Europą, negalima apeiti Sirijos. O ir Latakijoje, kur Rusija dabar stato karinę bazę, dujos galėtų būti skystinamos ir toliau gabenamos laivais.

Energetikos ekspertas Nafeezas Ahmedas yra pateikęs Artimųjų Rytų energetinių ir politinių kolizijų apžvalgą („The Guardian“, 2013 m. rugpjūtis). 2009 m. B.al Assadas atsisakė pasirašyti susitarimą su Kataru dėl dujotakio tiesimo į Turkiją. Sirijos prezidento motyvas susijęs su Rusijos interesais – Kataro dujos konkuruotų su „Gazprom“.

Kadangi anksčiau buvo pasiektas Turkijos ir kelių ES valstybių susitarimas dėl „Nabucco“ dujatakio, Turkijai vėrėsi perspektyva tapti itin svarbia dujų tranzito šalimi. 2010 m. pradžioje Turkijos vadovybė ėmė derėtis dėl dujotakio iš Kataro tiesimo per Saudo Arabiją – tarsi Sirija, kurios negalima apeiti, nebūtų blokavusi tokio dujotakio galimybės. O B.al Assadas 2010 m. ėmė tartis su Iranu ir Iraku dėl dujotakio tiesimo į Siriją. Irano dujos iš Pietų Parso telkinio per Siriją būtų tiekiamos Europai, bet Rusijos interesai šiuo atveju nenukentėtų, nes „Gazprom“ kartu su kompanijomis ENI (Italija) ir „Total“ (Prancūzija) dalyvauja telkinio eksploatacijoje.

Irano, Irako ir Sirijos susitarimai pasirašyti 2012 m. – jau vykstant karui Sirijoje. Nors dėl galimybės finansuoti šį 10 mlrd. JAV dolerių vertės projektą reikštos abejonės, bent jau Irane jis plėtojamas: 2015 m. liepą tarp privataus Irano banko „Pasargad“ ir valstybės pasirašytas susitarimas, pagal kurį bankas dengia 25 proc. išlaidų, o kitką finansuoja Irano nacionalinis plėtros fondas. JAV ir Irano kompromisas dėl pastarojo branduolinės programos leidžia tikėtis, kad Irano dujoms bus leista atitekėti iki Viduržemio jūros.

Pasak N.Ahmedo, Irano–Irako–Sirijos dujotiekio projektas buvo antausis Katarui ir Saudo Arabijai. Todėl 2013 m. Saudo Arabijos princas Bandaras bin Sultanas, patyręs diplomatas, tuo metu šalies žvalgybos vadovas, bandė įtikinti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, kad šis neberemtų B.al Assado, – jo teiginys buvo toks: kad ir kas šį pakeistų, naujoji Sirijos valdžia vis tiek priklausys nuo Saudo Arabijos ir su jokia Persų įlankos valstybe nepasirašys susitarimų, kurie grėstų Rusijos dujų eksportui.

2013 m. rugpjūtį „The Telegraph“ pateikė nemažai B.bin Sultano ir V.Putino derybų detalių, kurios iki to laiko buvo nutekintos įvairiais kanalais. Siekiant palaikyti aukštesnes naftos kainas Saudo Arabija siūliusi Rusijai sąjungą su naftos eksportuotojų karteliu OPEC, Rusijai žadėta, kad po B.al Assado nuvertimo ji galėsianti ir toliau naudotis laivyno baze Tartuse. B.bin Sultanas neva garantavęs, kad Saudo Arabijos kontroliuojami čečėnų kovotojai susilaikys nuo išpuolių per Sočio žiemos olimpiadą.

Kadangi V.Putinas remti B.al Assado neatsisakė, Saudo Arabija ėmė dar dosniau finansuoti prieš režimą kovojančius Sirijos sukilėlius.

Biržos brokeris, istoriko išsilavinimą turintis Felixas Imonti straipsnyje „Kataras: turtingas ir pavojingas“ nagrinėjo tos šalies interesus per Sirijos konfliktą 2012-jų rugsėjį ir pabrėžė, kad Kataras, bendradarbiaudamas su Turkija, norėtų pašalinti B.al Assadą ir atvesti į valdžią Musulmonų broliją. Taip būtų blokuotos Saudo Arabijos pastangos įtvirtinti valdžioje vahabitus.

Kadangi Kataro emyras turi ryšių su šios brolijos atstovais visame pasaulyje, tikėtina, kad jai įsitvirtinus Sirijoje bus lengviau susitarti dėl dujotakio. Saudo Arabijos pastangomis Turkijos Adanos mieste buvo įsteigta vadavietė, koordinuojanti Turkijos, Saudo Arabijos ir Kataro veiksmus prieš B.al Assadą. Beje, į Adaną, turizmo centrą, vis dar galima nuskristi tiesioginiu reisu iš Vilniaus.

Yra ir kitų telkinių

Yra ir kitų argumentų, kodėl Katarui ir Iranui su savo dujomis verta skubėti į Europą. Jau pradėti įsisavinti 2009 m. Viduržemio jūroje atrasti dujų telkiniai, kurie driekiasi Egipto, Izraelio, Kipro, Libano teritoriniuose vandenyse ir išskirtinėse ekonominėse zonose.

Jau 2003-iaisiais Egipto turimi ištekliai leido tenkinti vidaus poreikius ir eksportuoti dujas į Jordaniją, Izraelį, Siriją. Planuota tiekti dujas Libanui ir Turkijai. Tačiau auganti vidaus paklausa privertė Egiptą šįmet pradėti dujų importą iš Izraelio ir JAV. Imta derėtis dėl dujotakio tiesimo dujų importui iš Kipro. Šios nepalankios Egiptui aplinkybės buvo įveiktos šįmet, kai ENI paskelbė atradusi Egipto vandenyse gamtinių dujų telkinį, kuris apibūdintas kaip vienas didžiausių pasaulyje. Jis gali dešimtmečius tenkinti Egipto vidaus poreikius.

Zohru telkinys nustūmė į antrą vietą Izraeliui priklausantį Leviataną: tas 2010-aisiais atrastas dujų klodas laikytas didžiausiu Viduržemio jūroje. Leviatano ir Tamaro jūriniai telkiniai (pirmieji gręžiniai Tamare padaryti 2008 m.) leido Izraeliui pasijusti energetine galybe – išteklių pakanka, kad Izraelio energetiniai poreikiai būtų tenkinami 150 metų. Esant tokiai dujų gausai galima jas ir eksportuoti.

2013 m. rugpjūtį buvo pasirašytas trišalis susitarimas tarp Graikijos, Izraelio ir Kipro, pagal kurį dujos iš Leviatano ir Kiprui priklausančio Afroditės telkinio bus skystinamos Vasiliko uoste (Kipras) ir iš ten eksportuojamos. Svarstoma apie dujotakių tiesimą iš Kipro į Kretą, iš ten į Graikiją ir Italiją. Pirmieji gręžiniai Afroditės telkinyje padaryti 2011 m.

Atradus telkinių Izraelio ekonominėje zonoje Libanas susirūpino sienomis. 2010 m. ši valstybė išdėstė Jungtinėms Tautoms poziciją dėl savo ekonominės zonos Viduržemio jūroje. 2013 m. Izraelis išreiškė nepasitenkinimą, kad Libanas rengiasi suteikti leidimą tyrimo darbams tose vietose, kurias Izraelis laiko priklausančiomis jo ekonominei zonai. Siekdamos balanso, JAV tarpininkauja Izraelio ir Libano ginče, kuris dar netapo kariniu konfliktu, nors Izraelyje esama jėgos panaudojimo šalininkų.

Turkija irgi demonstruoja jėgą, nes šiaurinė Kipro dalis, vadinamoji Šiaurės Kipro Turkų Respublika (ŠKTR), yra de facto Turkijos okupuota dar 1974 m. Turkija remia jos vienos pripažintos ŠKTR pretenzijas turėti išskirtinę ekonominę zoną, kuri gaubia Kipro salą lanku, apimant ir Afroditės telkinį. Turkija yra perspėjusi tyrimus vykdančias kompanijas, kad nesiimtų darbų ginčijamose vietose, – grasinta uždrausti jų veiklą Turkijoje.

Iki 2010 m. Kipras sutartimis su Libanu, Izraeliu, Egiptu nustatė savo jūrų sienas. Turkija tų sutarčių nepripažįsta, nors Kipro energetikos projektus palaiko ES, Rusija, JAV. 2008 m. Turkijos karo laivai epizodiškai trikdė Kipro vandenyse vykdomus darbus. Prasidedant gręžimo darbams 2011 m. Turkija tose vietose surengė karinio jūrų laivyno manevrus, kuriuos, kaip teigia žvalgybos šaltiniai, stebėjo du Rusijos atominiai povandeniniai laivai – mat Rusija taip pat turi nemenkų interesų Kipre.

Kur dujos – ten ir rusai

Rugsėjo pradžioje pastebėta, kad Rusija smarkiai padidino pagalbą Sirijai ginklais, kariniais specialistais ir net Rusijos kariais. Maždaug tuo laiku datuojamas V.Putino pasiūlymas Izraelio premjerui Benjaminui Netanyahu, apie kurį pranešė Izraelio tinklalapis debka.com, laikomas Izraelio žvalgybų ir kariuomenės šaltinių kanalu, nors nebūtinai skleidžiančiu tiesą.

Rusijos prezidentas neva pasiūlęs Izraeliui „stogą“ – Rusija įsipareigosianti saugoti Izraelio dujų versloves jūroje. Kartu V.Putinas viliojo investicija į Leviatano telkinio plėtrą, apimančią ir dujotakio į Turkiją tiesimą (tai jūros zona, kurioje veikia ir Rusijos laivynas). Suma – iki 10 mlrd. dolerių.

V.Putino argumentai panašūs į šantažą: Izraelio dujų telkiniai yra ties ginčytina jūrų siena su Libanu, kuris negalėtų sulaikyti „Hezbollah“. Neva Rusija tvirtinusi, kad ji apsaugos investicijas į Leviatano telkinį, nes „Hezbollah“ nedrįs pulti verslovės, į kurią investavo Rusija. Nuo rugsėjo 15 d. iki spalio 7 d. tarptautinių vandenų zonoje tarp Kipro ir Tartuso Rusija vykdo karinio laivyno laivyno šaudymo pratybas. Rusijos pasiūlymą B.Netanyahu jau neva aptarė su Italijos vadovybe.

Izraelio tinklalapio teigimu, dabartinis Rusijos pajėgų telkimas Sirijoje buvo galutinai suderintas su Iranu dar liepą (Irano ir Rusijos karinio bendradarbiavimo planą imta rengti 2014 m. balandį). Nors NATO narės Turkija, Graikija, Bulgarija yra uždariusios oro erdvę Rusijos kariniams skrydžiams, ši permeta techniką ir kariuomenę oru per Kaspijos jūra, Iraną, Šiaurės Iraką.

Rusijos karinių oro pajėgų vadavietė yra Jablahe prie Latakijos, o netoliese esančioje Ghorino bazėje įsikūrė Irano jūrų pėstininkai. Rugsėjo 7 d. buvo pranešta, kad Rusijos atominis povandeninis laivas „Dmitrij Donskoj“, galintis raketomis atakuoti taikinius jūroje, ore ir žemėje, plaukia Sirijos link.

Rugsėjo 12 d. Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu pasiūlęs JAV tartis dėl nuolatinių karinių ryšių Sirijos frontuose, kad būtų išvengta susidūrimo tarp JAV remiamų sukilėlių prieš B.al Assadą ir Rusijos pajėgų.

Rugsėjo 19 d. JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry išreiškė viltį, jog Rusija ir Iranas paveiks B.al Assadą tiek, kad šis sės prie derybų stalo.

Rugsėjo 20 d. Vokietijos leidinys „Bild am Sonntag“ pateikė informaciją apie JAV ir Rusijos žvalgybų kontaktus: neva amerikiečiai perdavę rusams žinių apie ISIS pozicijas Sirijoje.

Rugsėjo 21 d. Izraelio premjeras nuskubėjo į Maskvą, kur, tikėtina, derėtasi dėl Izraelio karinių oro pajėgų veikimo sąlygų, kai Sirijos oro erdvėje veikia ir Rusijos kariniai lėktuvai.

Populiarus Rusijos veiksmų Sirijoje vertinimas: V.Putinas demonstruoja jėgą, kad grįžtų prie derybų stalo kaip visavertis Vakarų partneris. Kita vertus, bent jau JAV pareigūnų pareiškimai rodo, kad Rusija ketinama pasinaudoti kovoje su ISIS, nors ir reiškiamas susirūpinimas dėl galimų incidentų. Rusija remia B.al Assado kovą prieš ISIS, bet Sirijos režimas kaunasi ir su koalicija, kurią remia JAV. O „Hezbollah“ yra ne vien ISIS, bet ir Izraelio priešininkė.

Ar bus grįžta prie prancūziško žemėlapio?

Rusijos įsitraukimas į konfliktą teikia jėgų merdinčiam B.al Assado režimui. Iš tiesų Rusija remia ir remiasi visa alavitų viršūne, apie kurią JAV tyrinėtojas Danielis Pipesas 1989 m. rašė: „Daugelį amžių alavitai buvo silpniausi, kaimiškiausi, labiausiai niekinami ir atsilikę Sirijos gyventojai. Pastaraisiais metais jie transformavosi į valdantįjį Sirijos elitą. Šiandien alavitai dominuoja vyriausybėje, užima svarbiausius karinius postus, naudojasi neproporciga švietimo išteklių dalimi, tampa turtingi.“

Pasak D.Pipeso, asadų klano valdžiai priešiški sunitai ir kitos Sirijos tautinės ir religinės grupės kaltino alavitus ilgalaikiu sąmokslu, kuris galiausiai pavyko, – šie užgrobę valdžią šalyje.

Esant tokioms aplinkybėms Sirijos konflikto užbaigimas padalijant ją į kelias valstybes kaip prancūzų valdymo pradžioje ar sukuriant tokių valstybių federaciją – vienas iš būdų pasiekti pilietinę taiką. Irakas po Saddamo Husseino nušalinimo galiausiai buvo sutvarkytas panašiai. Trims pagrindinėms bendruomenėms – arabams sunitams, arabams šiitams ir kurdams šalies konstitucija garantuoja bendruomenių dydžiui proporcingas pajamas iš energijos išteklių eksporto (matyt, ne juokais sakoma, kad šiitų viršūnėlė pavagia apie 80 proc., o kurdų viršūnėlė – tik 20 proc. tokių įplaukų).

Sirija, kurios visa teritorija išdalyta dujų bei naftos paieškų koncesijoms, irgi galėtų būti sulipdyta panašiai. Šalies, kažkada turėjusios nemažai pajamų iš energijos išteklių eksporto ir turizmo, ūkis dabar visiškai sužlugdytas.

Antai iki karo Sirijoje kasdien buvo išgaunama iki 380 tūkst. barelių naftos per dieną ir pusė to kiekio buvo eksportuojama. Dabar gavyba sumažėjusi daugiau nei dukart: 2014 m. rugsėjį ISIS užgrobtoje teritorijoje išgauta apie 80 tūkst. barelių, o B.al Assado valdomoje dalyje – tik 17 tūkst. barelių per dieną.

Tikėtina, kad ISIS, prieš kurią dabar susitelkusios tarptautinės pajėgos, įskaitant Rusiją, bus įveikta, tačiau naujosios Sirijos architektūra neįmanoma be alavitų teritorijos – Sirijos pakrantės. Sunku įsivaizduoti eksportu ir turizmu paremtą ekonomiką be uostų, o ten dabar įsitvirtina Rusija.

Lietuvių nacionaline religija laikomas krepšinis – patogus atspirties taškas nesportiniams samprotavimams apie šalies ir pasaulio reikalus.

Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis neseniai rašė apie vadinamąjį socialinį modelį: „Šiais laikais rungtynes laimi komandos, kurios žaidžia kontaktinį, greitą krepšinį. Kurios kibiai ginasi ir turi įvairių ginklų puolimo arsenale. Visai kaip Lietuvos rinktinė, kai pagauna bangą. Mūsų dabartinis Darbo kodeksas, daugeliui neaiškių, negaliojančių ir mistinių taktinių schemų kratinys, jau gerokai atgyvenęs ir vis dar neleidžia mums užsidirbti, pelnant lengvesnių taškų.“

E.Masiulio palinkėjimas darbo santykiuose pereiti prie „kontaktinio, greito krepšinio“ veikiausiai ilgokai liks vien palinkėjimu, nes tie, nuo kurių priklauso kokybinės permainos, politikoje žaidžia prastai, nors krepšinio aikštelėje gal geriau pasirodo. Solidarumas, komandos jausmas, atsakomybės pojūtis – anaiptol ne tos krepšininkų savybės, kuriomis švyti mūsų politikai net ir savo partijose ar frakcijose, kur turėtų būti vieningi. Juolab kad tokiose sudėtingose varžybose, kaip Darbo kodekso priėmimas, taškai pelnomi ne vien svarstant ar balsuojant, bet ir vilkinant.

Socialinis modelis reguliuoja darbo santykius panašiai kaip eismo taisyklės eismą. Vis dėlto eismo taisyklės nenurodo, iš kur paimti transporto priemonių. Taip ir socialinį modelį sudarantys įstatymai nepasako, iš kur paimti darbo jėgos.

Įstatymai įteikti Seimui kartu su prognozėmis apie darbingo amžiaus žmonių skaičiaus absoliutų ir santykinį mažėjimą. Ateities poreikiai nusakomi sporto terminais: „Mums reikės legionierių.“ Krepšinio aistruolis į tokį pasakymą reaguoja ramiai, tačiau kai kalbama apie darbo rinką, jis tampa susirūpinusiu, netgi įniršusiu piliečiu ir šaukia: „Migrantams ne!“

Šiųmetis nenumatytas migrantų antplūdis į Europą palaikytas dar vienu kėliniu, kuriame Europai gresia pralaimėjimas. Nesėkmės pojūtį stiprina tai, kad ES valstybės kol kas nesugeba kaip komanda reaguoti į migrantų srautus.

Tūlas Lietuvos pilietis jaučiasi prievartaujamas, tad jei mūsų valstybė visiškai uždarytų duris pabėgėliams, jis gal pasakytų, kad Lietuva įveikė tradicinį silpnumą, atlaikė, nepalūžo ir išplėšė pergalę.

Tačiau krepšinis – ne vien aistros. „Mes pirksime legionierių“ – apskaičiavimu paremtas sprendimas. Kadangi dažnai manoma, kad ES vartus atėjūnams atveria penktąja kolona laikomi kairieji, nenorinčiuosius skaičiuoti gali įtikinti sprendimai, prie kurių einama tautiškai savaip uždarose valstybėse.

Apie ketvirtį Japonijos gyventojų dabar vyresni nei 65 metų, iki 2055-ųjų tokių bus 40 proc. Oficialiais skaičiavimais, per 50 metų Japonija turės integruoti 10 mln. atvykėlių. Vien slaugių ir medicinos seserų iki 2025-ųjų japonams reikės iš kažkur paimti dar milijoną.

Gerokai mažesnio masto pavyzdys: nors aplink Izraelį apstu darbo neturinčių žmonių, neseniai ten sutarta dėl 20 tūkst. darbininkų iš Kinijos įkurdinimo. Kinai būtini tam, kad vyriausybė vykdytų pigaus būsto statybų planus. Tai nėra migrantai, kuriuos ketinama integruoti, – kinai dirbs pagal 5 metų sutartis.

Vangiai kaip mūsų Seimas sprendžiančiose ES viršūnėse pasigirdo balsų, kad negalima valstybėms narėms primesti pabėgėlių kvotų. Priverstinis vaišingumas atgrasus, bet nerimaujančius lietuvius galima raminti, kad atvykėliai ilgai neužsibus. Jų tikslas – turtingesnės šalys.

Vis dėlto pabėgėlių krizė – gera proga pereiti nuo krepšiniui būdingų aistrų, kai nedraugingai reaguojama į svetimus, prie krepšinio racionalumo ir pasvarstyti, kokių legionierių reikia. Jie neišvengiami net robotizuotoje Japonijoje.

BFL

Rugsėjo 10 d. prie Seimo įvykęs tik 8 proc. šalies dirbančiųjų vienijančių profsąjungų piketas turėjo tikslą sudaryti įspūdį, kad vadinamasis naujasis socialinis modelis, dėl kurio profsąjungos demonstravo, neva verčia dirbančiuosius dar didesniais bejėgiais, o darbdavius – visagaliais. Tačiau ši tariama kaktomuša vyksta esant abiejų pusių sutarimui maždaug dėl devynių dešimtųjų to modelio nuostatų.

Arūnas BRAZAUSKAS

Socialiniu modeliu vadinamas įstatymų projektų paketas, kurio branduolį sudaro naujas Darbo kodeksas (DK) ir įstatymai, reformuojantys socialinės apsaugos sistemą. Iš viso modelis apima daugiau kaip 40 taisomų ar naujai parašytų teisės aktų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) užsakymu visa tai parengė mokslininkų ir ekspertų kolektyvas.

Vyriausybė apsvarstė socialinį modelį dar birželį ir Seimo sekretoriate įregistravo įstatymų paketą. Jis turėtų būti pateiktas Seimui rugsėjo 10 d. prasidėjusioje rudens sesijoje. „Veido“ šaltiniai Seime tikina, kad tikrai neketinama delsti ir socialinis modelis bus pateiktas parlamentui „greitai“. Po to prasidės modelio svarstymai Seimo komitetuose. Sesijos pradžios išvakarėse pateikimo data dar nebuvo nustatyta ir įtraukta į Seimo darbotvarkę, nebuvo parengtos ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados.

Kompromisai pleškant petardoms

Socialinio modelio įstatymams gulint Seimo sekretoriate vyko intensyvus darbas Trišalėje taryboje. Rugsėjo 7-ąją SADM surengtoje spaudos konferencijoje Darbo departamento vadovė Eglė Radišauskienė teigė, kad socialiniai partneriai susitarė dėl 82 proc. naujojo DK straipsnių. Likę 8 nesvarstyti straipsniai, o dėl 40 straipsnių fiksuoti socialinių partnerių nesutarimai. Pasak E.Radišauskienės, realu, kad pavyks susitarti dėl 90 proc. DK straipsnių, juolab iki rugsėjo 10 d. vyksiantys dar keli Trišalės tarybos posėdžiai.

Tačiau Seimui bus pateiktas tas socialinio modelio paketas, kuriam birželį pritarė Vyriausybė, o Trišalėje taryboje vėliau pasiekti kompromisai bus teikiami atskirai.  E.Radišauskienė: „Vyriausybė savo darbą atliko, o dabar Trišalė taryba, nes ji dirba, baigs derinti ir pateiks socialinių partnerių nuomonę dėl atskirų straipsnių. Seimas turės apsispręsti, kaip įvertinti vienas ar kitas nuostatas.“

Svarstymų Seime išvakarėse viešieji ryšiai priminė „paskutiniuosius šūvius“ prieš rinkimus. Seimo sesijos pradžios dieną prie parlamento surengtos protesto akcijos rengėjai šūkius sudėliojo taip, tarsi nieko nebūtų suderėta Trišalėje taryboje ir apskritai būtų protestuojama ne prieš parengtą DK projektą, o prieš kažkokį dokumentą, surašytą feodalizmo dvasia. Pasirinktas paprastas, tačiau, rengėjų supratimu, efektyvus visuomenės informavimo būdas – sudrebinti viešąją erdvę griausmingais „Ne!“: darbo užmokesčio mažinimui; maksimalios darbo savaitės ilginimui iki 60 valandų; profesinių sąjungų veiklos suvaržymui ir pan.

Įprastas masinių nuotaikų raiškos būdas – mitingas – kelia įspūdį, kad vyksta arši klasių kova, nors socialinis modelis pasiekia Seimą oponuojančioms jėgoms sutarus dėl daugelio pozicijų.

Antai protestuotojų šūkiui „Darbuotojų atleidimui, įspėjus prieš 3 dienas – Ne!“ veikiausiai pritartų nemažai darbdavių, nes, pagal teikiamą DK projektą, atleidimas įspėjus tik prieš 3 darbo dienas yra brangus darbdaviui – tektų sumokėti ne mažesnę nei 6 vidutinių darbo užmokesčių išeitinę išmoką.

Nuo pat viešų diskusijų dėl socialinio modelio pradžios jis pristatomas kaip būdas įveikti Lietuvos atsilikimą darbo santykių srityje. Lengvesnė darbuotojo atleidimo tvarka, galimybės lanksčiau tvarkyti darbo laiką bei kitos naujovės pristatomos kaip didinančios šalies ūkio konkurencingumą, patrauklumą investuotojams. Apie daugumą viešojoje erdvėje sklandančių šūkių, perspėjančių dėl teikiamo socialinio modelio „baisybių“, jo rengėjai yra parengę komentarus, kurie diskusiją nukreipia į dalykinę plotmę, jeigu besiginčijančios pusės išties to nori.

Tikimasi darbo vietų gausėjimo

SADM surengtoje spaudos konferencijoje, kurioje, be E.Radišauskienės, dalyvavo teisininkas prof. Tomas Davulis (DK rengusios grupės vadovas), advokatas doc. dr. Tomas Bagdanskis, Rimantas Stanevičius, „Investuotojų forumo“ darbo santykių darbo grupės narys, skambėjo teiginiai, nuosekliai pagrindžiantys naujo socialinio modelio būtinumą.

Bene svarbiausia tezė, kurią išsakė visi dalyviai: dabartinis DK – barjeras kuriant darbo vietas. Bijodami griežtų sąlygų darbdaviai nekuria darbo vietų ir ieško šešėlinių įdarbinimo formų. Apklausos rodo, kad 42 proc. apklaustųjų aplinkoje yra žmonių, kurie dirba neoficialiai arba greta oficialaus atlyginimo gauna nelegalius vokelius.

T.Bagdanskio teigimu, dauguma dabar galiojančio DK garantijų yra „popierinės“: apie 90 proc. atleidžiamų darbuotojų apskritai negauna jokių išeitinių kompensacijų, du iš trijų atleidžiamų išeina „savo noru“, kuris iš tiesų nėra jų noras.

Pabrėžiama, kad dabartinis DK yra sovietinis palikimas, pritaikytas didelėms gamykloms ir visiškai nepritaikytas smulkiajam ir vidutiniam verslui, nors šis sukuria du trečdalius darbo vietų. Pasak T.Bagdanskio, DK dabar reikalauja paskelbti darbo grafikus prieš 7 dienas, tačiau mažos įmonės, kurios dirba tada, kai turi užsakymų, negali tokiu tikslumu numatyti savo darbų. „Investuok Lietuvoje“ tyrimas rodo, kad ir septyniems iš 10 samdomų darbuotojų svarbu yra dirbti lanksčiu darbo grafiku.

Pagal darbo santykių lankstumą ES Lietuva yra 21-oji – 6-a nuo galo. Iš 183 valstybių 143-ijose atsisveikinti su netinkamu ar nereikalingu darbuotoju yra pigiau ir paprasčiau nei Lietuvoje.

Naujuoju DK numatoma mažinti išeitines išmokas. Atsižvelgiant į aplinkybes jų dydis sudarytų nuo pusės iki dviejų mėnesių darbo užmokesčio. Kaip minėta, atleidžiant darbdavio valia ir nesant svarbių priežasčių numatoma iki 6 mėn. algos dydžio išeitinė išmoka, jeigu įspėta tik prieš tris darbo dienas. Tam tikrų darbo santykių reglamentavimą nuo 2018 m. siūloma perkelti į kolektyvines sutartis, taigi įstatymas numatytų tokių santykių galimybę, tačiau negarantuotų – reikėtų derėtis.

Nedarbo išmokos galės būti mokamos iki 9 mėn., jos didės iki 75 proc. gauto atlyginimo.

Naujasis DK numato lankstesnį darbo laiką, drauge leidžiant viršvalandinį darbą iki 12 val. per savaitę ir, be abejo, tik darbuotojo sutikimu. Būtų apskaitomas ne visas darbo laikas, o tik nukrypimai nuo darbo laiko normų – viršvalandžiai ir pan.

Įmonėse, kuriose 50 ir daugiau darbuotojų, siūloma įsteigti privalomas darbo tarybas – jos būtų sudaromos darbdavio iniciatyva. Darbuotojų patikėtiniai būtų renkami slaptu balsavimu visuotiniame darbuotojų susirinkime.

Tikimasi, kad DK pakeitimai, kurie čia pristatyti pasirinktinai, išjudins naujų darbo vietų kūrimą (aišku, detalus socialinio modelio nušvietimas, pavyzdžiui, šešių dešimčių naujų teisių, kurias įgauna darbuotojai, vardijimas ir aptarimas, žurnalo straipsnyje neįmanomas). Prognozuojama, kad vien darbo santykių liberalizavimas paskatins darbdavius per tam tikrą laiką sukurti Lietuvoje apie 85 tūkst. naujų darbo vietų, dėl to nedarbo lygis sumažės iki 7 proc.

Viešos kolizijos dėl socialinio modelio daugiausia apsiriboja ginčais dėl darbo trukmės ir išeitinių išmokų. Daug mažiau kalbama, kad modelis numato privalomą pensijų indeksavimą. Pagal naują tvarką, „Sodrai“ tenkančios darbdavio įmokos gali būti kasmet mažinamos (galimybė yra, nors Vyriausybė to daryti neįpareigota).

Dėl to atsiradusį „Sodros“ deficito padidėjimą ar lėtesnį, nei planuota, mažėjimą kompensuotų valstybė. Apie atsirandančių skylių finansavimą atsakoma lakoniškai: darbo santykių liberalizavimas pagyvins ekonomiką, padidins visumines mokesčių įplaukas – tai ir padengs pensijų reformos išlaidas, o naujų mokesčių žadama neįvesti.

Socialinių mokslų daktaras Romas Lazutka, vienas su pensijų reforma susijusios socialinio modelio dalies autorių, „Veidui“ sakė, kad dėl išeitinių išmokų sumažėjimo, taip pat galimo „Sodros“ tarifų mažinimo darbdaviui palengvėjusi našta galėtų atlaisvinti išteklius atlyginimams kelti. O jų didėjimas būtų neišvengiamas, pavyzdžiui, minimalią mėnesinę algą (MMA) pagal naująjį DK būtų galima mokėti tik už nekvalifikuotą darbą.

Kadangi neįveikiamų nesutarimų tarp socialinių partnerių nėra daug, profsąjungų vadovybė dabar linkusi suteikti protestams kitą atspalvį: neva reikia priminti parlamentarams, kad socialinį modelį būtina įteisinti kuo skubiau.

Seimas kol kas atsipalaidavęs

Nuogąstavimai, kad socialinis modelis įklimps Seime, turi pagrindo. Dabartinis parlamentarų informuotumas apie keturias dešimtis teisės aktų yra menkas, o politinių jėgų pozicijos dėl modelio galutinai aiškės tik svarstymų metu. Tikėtina, kad rudenį Seime atsiras svarstymų serialo Trišalėje taryboje naujesnė versija, taigi debatai užims laiko, juolab kad pagal geriausias parlamentinio turgaus tradicijas viešai galima ginčytis dėl vieno, o tikrasis užkulisinių derybų objektas – visai kitas.

Seimo narys socialdemokratas Algirdas Sysas „Veidui“ sakė, kad, jo spėjimu, labai mažai Seimo narių nuodugniai išstudijavo socialinio modelio įstatymus – gal šiuo klausimu daugiau išprusę kai kurių parlamentarų patarėjai. Jo vertinimu, ekonomikos rodiklių kreivėms, pavyzdžiui, darbo našumui, šiuo metu kylant į viršų, darbo užmokesčio kreivė nuo jų atsilieka.

Politinių jėgų taktiką Seimo debatuose, matyt, nemažai lems 2016 m. Seimo rinkimai. Kadangi koziriai kol kas kišenėse ir rankovėse, galima spėti, kad politiniame turguje garsiausiai bus diskutuojama dėl DK, nes prieš rinkimus politinės jėgos bus linkusios „paskirti“ kaltus dėl ženklaus dirbančiųjų teisių pabloginimo arba priešingai – išaukštinti labiausiai nusipelniusius, kurie užkirto tam kelią.

Kyla pavojus, kad tokios diskusijos užgoš esmines problemas, nes pagal įstatymų nuostatas, kurios dabar kelia daugiausia aistrų, tvarkoma mikroskopiškai mažai darbo santykių. Galima tikėtis, kad išloš pensininkai, dėl kurių reikalų kol kas mažiausiai diskutuojama. Mat kas norės būti niekšu, kuris priešinosi pensijų sistemos išlaisvinimui nuo politinės konjunktūros – reguliariam pensijų indeksavimui.

Kitas klausimas: iš kur paimti pinigų socialinės apsaugos reformai nedidinant mokesčių? Viltys siejamos su geruoju aitvaru, kuris ims nešti gėrybes, vos tiktai bus įteisintas naujasis socialinis modelis.

Stora prognozių knyga

2024 m. vidutinis bruto atlyginimas (t.y. popieriuje) šalyje sieks 1034,49 euro. Taip prognozuojama knygoje „Socialinis draudimas Lietuvoje: kontekstas, raida, rezultatai“, kurią 2013 m. išleido Lietuvos socialinių tyrimų centras (autoriai: Romas Lazutka, Daiva Skučienė, Gediminas Černiauskas, Algirdas Bartkus, Jekaterina Navickė, Jolita Junevičienė). Autoriai viliasi, kad toks lygis bus pasiektas, nors demografinės būklės pagerėjimo nenumatoma.

Statistikos departamento duomenimis, šįmet nuo vasario iki rugpjūčio šalies gyventojų skaičius sumažėjo 17 811 žmonių (tai gimimų, mirčių ir deklaruotos migracijos balansas). Oficialus gyventojų skaičius metų pradžioje – 2 918 598 – jau yra maždaug 70 tūkst. mažesnis, nei prieš porą metų prognozavo minėtos knygos autoriai.

Gyventojams nykstant šių metų tempais – po 3 tūkst. kas mėnesį, nekyla abejonių, kad lengvai išsipildys kita autorių prognozė: 2060 m. vienam 65 metų amžių perkopusiam senjorui teks 1,9 darbingojo. Šiuo metu pensinio ir darbingo amžiaus gyventojų santykis yra 1:4,3. Apvalindami skaičius ir atsiribodami nuo detalių sakytume, kad šiandien vienam pensininkui išlaikyti dirba 4 žmonės, po 45 metų tokia našta teks dviem dirbantiesiems.

Subalansuoti „Sodros“ įmokas ir išmokas gali tik spartus darbo jėgos aktyvumo ir darbo našumo (produktyvumo) didėjimas – vis daugiau žmonių dirba (mažėja nedarbas), jie daugiau padaro. Tačiau prognozuojami darbo jėgos aktyvumo, darbo našumo rodikliai nepakankami, kad būtų atsvertos neigiamos gyventojų senėjimo ir emigracijos pasekmės. Darbo našumo didėjimas didintų ir „Sodros“ pajamas. Tačiau, knygos autorių požiūriu, prognozuojamas trumpėsiantis darbo laikas atsvertų palankų darbo našumo didėjimo poveikį.

Vis dėlto, net ir esant dabartinėms tendencijoms, „Sodros“ deficitas mažėtų ir, prognozuotojų teigimu, apie 2024 m. siektų gal 7,5 mln. eurų ir 2025 m. galėtų būti įveiktas. Dabartinis deficitas atsirado dėl 2008 m. didintų išmokų ir nuo 2009 m. prasidėjusio įmokų mažėjimo, kurį sukėlė pasaulinė finansų krizė. Šįmet septynių mėnesių „Sodros“ biudžeto deficitas buvo 159,9 mln. eurų – 30,7 proc. (70 mln. Eur) mažiau nei atitinkamą praėjusių metų laikotarpį ir 10,6 proc. (18,9 mln. Eur) mažiau, nei planuota.

Knygos autoriai teigė, kad labiausiai dabartinėje socialinės apsaugos sistemoje pasigendamas dalykas – su gyvenimo lygio kilimu ir infliacija susietas išmokų indeksavimas. Jie taip pat prognozavo, kad socialinis draudimas anksčiau ar vėliau bus remiamas iš kitų mokesčių (pajamų, pelno, PVM ir t.t.) surinktomis lėšomis, nes vien draudimo įmokų nepakaks (pavyzdžiui, Lenkijoje penktadalis socialinio draudimo pajamų išmokoms imama iš biudžeto).

Pensijų indeksavimas ir jų finansavimas ne iš „Sodros“ mokesčių – kol kas mažai diskusijų keliančios naujojo socialinio modelio naujovės.

Menamas, bet realistinis pavyzdys

Socialinio modelio autoriai viliasi, kad naujieji įstatymai sumažins šešėlinės ekonomikos mastą. Ar šešėliniai darbo santykių klodai lengvai išjudinami vien DK pakeitimais?

Įsivaizduokime įmonę, kuri turi kelis padalinius, užsiimančius atitinkamai informacinėmis technologijomis, nuotoliniu pardavimu, reklamos ir viešųjų ryšių paslaugomis, – derinys nėra neįmanomas. Ten dirba daugiau nei 50 žmonių – daugiausia jaunimas. Aukštojo išsilavinimo neturi tiktai biuro vadybininkės, kitaip tariant, sekretorės. Visi kiti – programuotojai arba humanitarai su diplomais. Kažkuri iš dviejų buhalterių pildo vadinamuosius tabelius, kuriuose fiksuojamas išdirbtos darbo valandos.

Tai toks pat laiką gaišinantis popierizmas, kaip priešgaisrinės apsaugos ar darbo saugos popierių tvarkymas: jokių instruktažų nebūta, tūlas darbuotojas neparodys, kur guli vaistinėlė, jei tokia iš viso yra, o vieninteles duris, pro kurias galbūt galima išsigelbėti kilus gaisrui, ir šiaip visi žino, nes pro jas ateinama į darbą.

Tabeliai, nevykstantys instruktažai – gamykloms pritaikytos darbo teisės palikimas, tačiau dirbti tai netrukdo, nors formalumams gaištami vieno ar dviejų administracijos darbuotojų darbadieniai.

Kadangi įmonė iš esmės parduoda „orą“ – įvairias su informacija susijusias paslaugas, kurių „kietoji“ dalis – kompiuterių programų priežiūra, iš esmės darbas kūrybinis, ir savininkai tą puikiai supranta. Todėl pro duris nebūtina įeiti visiems vienodu laiku. Galima susitarti ir dėl „ne visos darbo dienos“, ir dėl „darbo iš namų“ – kabutės parašytos todėl, kad darbo dienos trukmės sąvoka šioje įstaigoje iš esmės neturi jokios prasmės.

Darbo laikas nenormuojamas, todėl neaišku, kas galėtų būti viršvalandžiai. Čia toleruojamas ir skatinamas darbštumas, tiksliau, „persidirbimas“, tačiau sunku apgauti vadovus atėjus į darbą valandą prieš jo oficialią pradžią ir pasilikus ten iki išnaktų. Vertinamas apčiuopiamas rezultatas, tad koks skirtumas, kur tai pasiekiama – galima dirbti ir kavinėje. XXI amžiaus darbo stilius čia seniai įsigalėjęs – vien todėl, kad tai neformalūs, šešėliniai susitarimai, kurių neužčiuops Darbo inspekcija.

Kitas įdomus dalykas – tvarkingai pagal įstatymus pildomi popieriai rodo, kad beveik visi darbuotojai įdarbinti ne visą darbo dieną (paprastai kalbant, puse ar dar mažiau etato). Jų oficialiai gaunami atlyginimai gerokai mažesni už MMA. Skirtumą tarp „baltos“ algos ir realių pajamų darbuotojai gauna vokeliuose su „juodais“ pinigais, nors banknotai spalvoti.

Ar kolektyvas dėl to protestuoja? Galbūt kai kas nepatenkintas, tačiau maištų dėl to nekyla. Kiekvieno naujai priimamo paklausiama, ar jis sutinkantis būti šešėlinės schemos dalyviu. Galima nesutikti, tačiau tada arba neįsidarbinsi, arba neilgai dirbsi. Esama konsensuso tarp darbdavių ir darbuotojų, kad geriau nelegalus darbas, negu jokio darbo.

Šį iš kelių šaltinių liudijimų sudėliotą vaizdelį galima pildyti realistinėmis detalėmis. Darbdaviai nelabai bijo sankcijų, nes puikiai susipažinę su tų sankcijų skyrimo ir taikymo tvarka. Kadangi įmonė nuolat apskundžiama, joje periodiškai lankosi Darbo inspekcijos pareigūnai. Išdaliję, paskui surinkę apklausų lapelius, jie dingsta tam, kad sukurptų dar vieną ataskaitą apie patikrinimą. Sunku įsivaizduoti, kad tokioje įstaigoje bus rimtai žiūrima į reikalavimą turėti skaidrias darbo apmokėjimo sistemas, kaip to reikalautų naujo DK projektas.

Vargu ar tokia darbo santykių kultūra gali pasikeisti iš vidaus. Darbdavio ir darbuotojo pozicijos nelygiavertės (ne veltui naujajame DK norima fiksuoti nuostatą, kad dirbantieji – silpnoji pusė). Korupcinė kultūra nuleidžiama iš viršaus – vokelių tvarką įveda darbdavys.

Bandymai racionaliai derėtis dėl darbo santykių, tam tikslui susitelkiantys neformalūs būreliai ar pagal įstatymus kuriamos profsąjungos laikoma maišto apraiškomis, ir maištininkai galiausiai išėdami iš darbo. Konflikto viešinimas sukelia bangeles žiniasklaidoje, tačiau ką nors pakeisti gali teismai ar kitos valdžios institucijos.

Pirmuoju atveju reikalingi įrodymai, antruoju atveju būtina, kad institucija nebūtų darbdavių veiksmus pridengiantis stogas. Šešėliniai santykiai gana lengvai aptinkami pagal „Sodrai“, Mokesčių inspekcijai teikiamą informaciją.

Kodėl šešėlis nenušviečiamas akinama sankcijų šviesa? Dėl institucijų menkų galių, skurdžių išteklių (teisingumas kainuoja!) ir pareigūnų korupcijos.