Internete apstu žemėlapių su maršrutais, kuriais bėgliai iš Afrikos ir Azijos plūsta į Europą. Kelių valstybių sienas kiaurai skrodžia rodyklės. Jos tarsi kokie taikos balandžiai. Militarizuotais šaltojo karo laikais rodyklės būtų apsigręžusios atgal prie socialistinio lagerio sienos.

Arūnas BRAZAUSKAS

Bėglių maršrutai dabar vingiuoja per Turkiją, Graikiją, Serbiją. Jei panaši humanitarinė katastrofa būtų ištikusi iki Pirmojo pasaulinio karo, tarp Austrijos ir Vengrijos nebūtų kilę viešo ginčo, ką daryti su bėgliais. Austrija-Vengrija tada buvo viena valstybė, suklijuota daugiau nei personalinės unijos saitais. Sostinėje Vienoje sprendimą būtų priėmę keli žmonės, pasikonsultavę su dar keliolika. Imperatorius, vyriausiasis politinių jėgų arbitras, būtų išleidęs įsaką. Greičiausiai viskas būtų pasibaigę kariuomenės telkimu prie sienos ir į valstybės teritoriją patekusių bėglių deportacija.

Didesnės teritorijos lengviau įsiurbia bėglius. Po Antrojo pasaulinio karo į dabartinę Vokietiją iš jos prarastų žemių suplūdo apie 12 mln. žmonių. Vokietija buvo padalyta į keturias okupacines zonas, o ne į kelias dešimtis valstybių, kaip būta iki šalies suvienijimo 1871 m.

Jeigu kokioje nors alternatyvioje istorijoje būtų plūstelėję bėgliai iš Rytų, kaip tos pabiros vokiečių karalystės ir kunigaikštystės būtų priėmusios milijonus vokiečių? Kaip be Reicho gali atsirasti bendra politika, jei keleri metai iki jam susikuriant prūsai kariavo su saksais? 1949 m. po žiauraus pralaimėjimo kare sukurtos dvi vokiečių valstybės tvarkėsi lengviau, nei būtų tekę atskirai Prūsijai, Bavarijai, Badenui, Viurtembergui, Saksonijai, Braunšveigui, Oldenburgui, Meklenburgui, Koburgui, Veimarui, Esenui, Gotai – tai tik tuzinas iš 27 valstybių, kurios 1871 m. buvo sujungtos į imperiją, išsaugant dinastijas ir šiokią tokią autonomiją.

Ieškant panašumų tarp Bismarcko laikų Vokietijos ir dabartinės Europos Sąjungos, Lietuva lygintina ne su žemėlapyje be padidinamojo stiklo matomu Viurtembergu, iš kur 1918 m. norėta atsikviesti Lietuvos karalių, o su dar mažesniais dariniais, pavyzdžiui, Veimaro kunigaikštyste. Akivaizdu, kad šiuolaikinė Lietuva gali išlikti tiktai kaip sąjunginė valstybė – ES ir NATO narė. Tiktai kaip sąjunginė valstybė, beje, vis dar nemažą savo biudžeto dalį gaunanti iš ES, Lietuva gali atsakyti į karinius, demografinius, ekonominius iššūkius. Alternatyva – priklausomybė nuo Rusijos.

Su kokiomis programomis pasitinka dabarties iššūkius lietuvių nacionalistai?  „Lietuviško nacionalizmo programinius teiginius“ aptikau Kaliningrade veikiančio „Rusų pasipriešinimo Baltijos avangardo“ tinklalapyje (http://zarenreich.com/). Verčiame atgal į gimtąją kalbą krislą autoriaus lietuvio teiginių (jo pavardę galima rasti tinklalapyje): „Bandymas sukurti naujo tipo imperiją – Europos Sąjungą – irgi akivaizdžiai sužlugo. O su ta valstybių valdymo sistema, kuri kažkodėl vadinama „demokratija“, tačiau iš tiesų tokia nėra, taip pat teks atsisveikinti.“

Galėtume pasvarstyti, ar verta ginčytis su kiekvienu šmukštaru. Šįkart jis ne „astronomas“, o „istorikas“, „politologas“, padrikai vainojantis ES, kapitalizmą, demokratiją. Tai, kas guli, tiksliau, voliojasi žemiausiame mintijimo lygyje, gal norėtų glaustis prie Antano Smetonos, Stasio Šalkauskio ir kitų šviesulių. Nieko naujo – juk dabar kiekvieną kovą Vilniaus Gedimino prospekte pamatome iškilių lietuvių portretus pramaišiui su naujais ir senais odinių drabužių pavyzdžiais.

Kai kam vis dar naujiena, jog tokie minčių atplaišų, šūkių, vaizdinių karnavališki kratiniai – raugas, kurį mielai pilsto Rusija, kad Lietuvoje

Žaliųjų sąjūdis prieš porą metų persirito per 25-metį ir artėja prie 30-mečio. Kokią reikšmingą politinę darbotvarkę žalieji galėtų pasiūlyti šiandien?

Klausimas ne tiek Lietuvos žaliųjų partijai, kiek į orą. Partija įregistruota 2011 m. kaip Lietuvos žaliųjų sąjūdis, 2012 m. įgavo dabartinį pavadinimą.

Partija kaip partija. Turi valdymo organus, tinklalapį. Valdybos pirmininkas – Linas Balsys. Jis atstovauja žaliesiems Seime, priklauso Mišriai Seimo narių grupei.

Labiau nei kuklus partijos žaliavimas šiuo metu atrodo blankiai, palyginti su galinga žaliųjų banga, kilusia 1988 m. ir kelerius metus siūbavusia gausiuose mitinguose, eitynėse ir kitokiuose tautos atgimimo proveržiuose. Atsiradę kaip populiarus ir daug simpatijų pelnęs judėjimas, žalieji Atgimimo metu vis dėlto netapo bent kiek reikšmingesne politine jėga – veikiau buvo starto aikštelė keliems politikams ir valstybės pareigūnams.

Pozityvi užmaršties pusė – daugmaž gera reputacija, garbės nepraradęs politinis prekės ženklas.

Sovietinei okupacijai pasiekus finalinę „perestroikos“ fazę žalieji savaip kėlė Lietuvos suverenumo klausimą, pavyzdžiui, kas turi galią nuspręsti, ar siurbti naftą iš jūros prie Kuršių nerijos. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvos valstybė pati ėmė spręsti, kam, kur ir ką leisti, – galbūt ne visuomet racionaliai. Gamtosauginę, ekologinę darbotvarkę perėmė didesnės ir, visuomenės požiūriu, labiau „prisidirbusios“ politinės jėgos – tos, kurias rinkėjai prileidžia prie valdžios.

Žvelgdami į opiausių gamtosaugos problemų sąrašą pasvarstykime, kas priklauso nuo Lietuvos žmonių.

Taršą galima kontroliuoti – dėl to nekyla abejonių. Tačiau globaliai žvelgiant tarša yra kaina, kurią mokame už dalies žmonijos gerovę. Pavyzdžiui, kai kas teigia, kad į vandenį patekę skalbikliai sukelia žuvų mutacijas, tačiau dėl to nebus mažiau skalbiama – veikiau kuriamos mažiau kenksmingos skalbimo medžiagos.

Klimato kaita? Net jeigu anglies dvideginio išmetimas į atmosferą šiuo atveju niekuo dėtas, geriau turėti menamą priežastį, negu jokios. Iš automobilių ir pro gamyklų kaminus išmetamų teršalų švarinimas yra gėris – ar kas nors ginčysis?

Nyksta tropiniai miškai? Priekaištai valstybėms, kurios išsidėsčiusios prie pusiaujo. Jūros ir vandenynai tampa vis rūgštesni? Taip, tačiau besimaudančiųjų Lietuvos pajūryje indėlis ne toks jau didelis.

Kokios lietuvio priedermės ekologinės apokalipsės sąlygomis? Matyt, visi sutiksime, kad būtina rūšiuoti buitines šiukšles ir atliekas, tuščius plastiko bambalius krauti į bagažines, o ne išmesti į krūmus. Dar būtina važinėti tvarkingais automobiliais, sveikai gyventi ir nevengti gamtosaugai skirtų demonstracijų bei mitingų. Daugiau nuo mūsų mažai kas priklauso.

Vis dėlto verta apmąstyti tarptautinio solidarumo klausimą. Nebūtinai itin altruistiniu, o netgi labai egoistiniu atžvilgiu. Pradėkime nuo pinigų, nors ne banknotų gamyba nustekeno miškus.

Solidari ES narių atsakomybė, pavyzdžiui, dėl Graikijos skolų – itin nemalonus dalykas visiems europiečiams, išskyrus graikus. Kita monetos pusė – nežinia, kada Lietuva bus kaip Graikija. Tada tarptautinis solidarumas gelbstint Lietuvą gali pradėti mums labai patikti. Į Europą besiveržiančių bėglių apgyvendinimas Lietuvoje didelio visuomenės entuziazmo nesukelia. Tačiau karo veiksmai, apie kurių galimybę nepaliaujama šnekėti, ir jų sukeltos ekologinės katastrofos taip pat kada nors gali paversti bėgliais nemažai lietuvių.

Lietuva dabar priklauso ES ir NATO – organizacijoms, kurios vienaip ar kitaip deklaruoja principą „visi už vieną, vienas už visus“. Egoistinis išskaičiavimas – viltis sulaukti pagalbos – verčia būti altruistais, žinoma, nepamirštant rūšiuoti šiukšlių, sveikai maitintis, reguliariai valytis dantis.

Liepai einant į pabaigą – artėjant poeto, publicisto, leidėjo Vaidoto Daunio (1958–1995) žūties 20-osioms metinėms, sutikau du vaizdo ir plunksnos darbininkus – maždaug jo sūnaus amžiaus trisdešimtmečius. Vienas apie V.Daunį nebuvo nieko girdėjęs, kitas patarė, kas iš kultūros veikėjų galėtų apie jį papasakoti.

Arūnas BRAZAUSKAS

Įprastu požiūriu, žinantis vertinamas labiau – juk išmano, kas yra kas. O nežinantį galima priversti pasijusti nesmagiai – ypač jeigu neišmanymas išaiškėja atsidūrus tarp apsišvietusiųjų. Tačiau V.Daunio kūrinių neskaitęs, apie jį negirdėjęs žmogus turi progą nustebti, susižavėti – jeigu kur nors ramiai įsigilins į V.Daunio esė rinkinį „Šeštoji diena“. O žinantieji ne visuomet sugrįžta prie perskaitytų knygų.

~Nepranyksta manoji mirties liūdnuma ir nepranyks, vien – kils tarsi vis sunkesnė našta, vis stipresnė. Netampu pamišęs dėl jos, nemirštu; ir nemirsiu: esu pasmerktas nemirčiai. Mano kančia didesnė už tą, nuo kurios mirštama ir išprotėjama. Mirsi – kartu su tavim pranyks ir tavo kančia; išprotėsi – nebežinosi nei apie save, nei apie ją. O dabar gi – nėra nei baigties, nei išeities; netgi pradžios nėra – prarasta jinai.~

Šitaip Levas Karsavinas rašė savo meditacijų knygoje, pavadintoje „Poema apie mirtį“. Būtent šia citata V.Daunys pradėjo savo paskutinį esė, kuris „Lietuvos ryte“ išspausdintas 1995 m. liepos 29-ąją – autoriaus žūties dieną.

Paskutinis įrašas V.Daunio dienoraštyje: „Tuoj eisiu pirmam susitikimui su oreiviais. Rytoj – pakylam.“

Nenumaldoma trauka

Vingio parkas, netikėtas oro baliono šuolis nuo žemės aukštyn, žmogus, kuris įsikibęs į gondolos apačią – mat apie ranką apsivijusi virvė mirtinai prikaustė prie kylančio baliono, nesėkmingas oreivio bandymas įtraukti pakibusįjį į gondolą, plyštantys drabužiai, kūno skrydis žemyn. Laisvė nuo fizinių pančių ir Newtono fizika. „Mano geriausias draugas žuvo – daugiau jų neturėjau”, – artėjant tragedijos dvidešimtmečiui „Veidui“ parašė Vaidoto bendražygis filosofas Arvydas Juozaitis.

„O debesys ironiški ir basta“ – tai eilutė iš V.Dauniui dedikuoto eilėraščio, kurį Rolandas Rastauskas parašė 1979 m. Po draugo žūties 1995 m. poetas sukūrė dar vieną posmą. Dvi eilutės iš ten:

Neduok man Dieve laidoti draugų

Neleisk portretams po mirties užgesti

Veikiausiai tiktai debesys gali būti ironiški, nes tuos, kurie tada stebėjo traukos dėsnio veikimą, buvo apėmęs siaubas. Galas nusakomas itališku žodžiu basta . Tačiau tai kūno reikalai. O siela kaip vaidilutė neleidžia užgesti portretams. Siela pasmerkta nemirčiai.

„Jis skleidė šviesą… susitaršęs, gražaus šviesaus veido, nerūpestinga, truputį išsiblaškiusio žmogaus eisena“, – liudija Vaidoto bičiulis Algirdas Kumža, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras.

Vis dėlto rašytojo portretas yra tai, ką jis parašė. Kiekvienas savarankiškai nuvalome dulkes nuo paviršiaus, kuriame norime ką nors įžvelgti. Savo supratimu arba nesupratimu galime apšviesti arba temdyti.

Idėjų optika

V.Daunio esė akina gerai temperuotos minties švytėjimu.  Idėjų spindulius perlaužia daili kalbos optika – autorius kruopščiai, nors ir lengvai groja lyg ne savo sugalvotą, o kitur – nekintamų esmių pasaulyje – išgirstą muziką. Pro žodžius galima įžvelgti tarsi kokį  taisyklingą lęšių darinį, kokie būna švyturiuose.

V.Daunio minčių įtaigumas kelia pagundą karpyti jo tekstus citatomis. Bėda ta, kad padriki karpiniai – pastraipų, skilčių epochos laikmenos. Epochai apibūdinti Hermanas Hesse’ė vartojo žodį „feljetonas“ (pažodžiui – lapelis). Ar V.Daunys lapelių „gadynėje“ jautėsi savas? Nepaisant pasidygėjimo, kurį jo sąrangos žmogui kelia iš skivytų durstoma kultūra, į kelis mašinraščio lapus telpantys V.Daunio esė – žanro viršūnė. Vieną jų „Veidas“ šiame numeryje spausdina ištisai.

„Tekstai, kuriuos jis rašė, – apie literatūrą, apie žmogaus egzistencijos dalykus, – daugeliui paviršutiniškų skaitytojų buvo per sunkūs, per gilūs, per daug sudėtingi, kad jis būtų įvertintas kaip rašytojas, mąstytojas, poetas, žmogus“, – „Veidui“ sakė Vidmantas Valiušaitis, V.Daunio bičiulis, kartu su juo plėtojęs  fondo „Į Laisvę“ projektus (V.Valiušaitis 1992 m. išrinktas fondo Lietuvos filialo tarybos pirmininku, V.Daunys buvo tarybos narys).

1988ieji – metai, kada Lietuvos visuomenė ėmė laisvintis iš idėjinio sąstingio, pradėjo organizuotis politiškai. Susikūrė Sąjūdis. V.Daunys įkuria žurnalą „Krantai“, redaguoja almanachą „Veidai“, leidžia almanachą „Regnum“, redaguoja žurnalą „Naujoji Romuva“. Pastarąjį leidinį gaubė legendinė Juozo Keliuočio aura – tai įpareigojo ir teikė energijos. A.Juozaitis, po redaktoriaus žūties stojęs jo vieton, teigia, kad pirmajame atgimusios „Naujosios Romuvos“ numeryje suformuluotos kūrybos taisyklės buvo „kone visos Vaidoto kūrybos credo“.

Žurnalistinio meno taisyklės

Manifestą vertėtų prisiminti dėl kai kurių sąvokų. Lyg ir smulkmena, paprastas sintaksės dalykas – pavadinimas rašytas be kabučių, tačiau tai keičia vaizdinį: Naujoji Romuva atrodo esanti daugiau nei leidinys. Taisyklių būta tokių:

– „Naujoji Romuva“ pripažįsta, jog pasaulyje egzistuoja objektyvūs kriterijai, pavyzdžiui,meilė ir teisybė;

– „Naujoji Romuva“ yra krikščioniškasis kultūros žurnalas, teigiantis plačiausią tradiciniais idealais motyvuotą tolerancijos skalę;

– „Naujoji Romuva“ yra tautinę civilizaciją – atvirą ir kūrybišką  – puoselėjantis leidinys;

– „Naujoji Romuva“ teikia pirmumą asmens laisvei, kuri yra laisvos ir autoritetingos valstybės pamatas;

– „Naujoji Romuva“ yra visuomeninis, bet ne politinis leidinys, – į politiką jinai žvelgia tik kaip į vieną žmogiškosios kūrybos sričių;

– „Naujoji Romuva“ kviečia bendradarbius kurti žurnalą kaip pasipriešinimą provincializmui, nekritiškumui; inertiškoms gyvenimo formoms;

– „Naujoji Romuva“ yra aktualiojo „dabar“ puoselėtoja – jai rūpi naujumas ir romumas kaip dvi žurnalistinio meno taisyklės.

Visą šį akordą verta matyti, kad nepasimestų paskutinė taisyklė, kuri užkabina  žodžiu „romumas“, nors žodžio prasmė nėra rėžianti. Minint romumą žodynuose dažnai atsiranda avinėlis.  Nurodžius romumą kaip žurnalistinio meno taisyklę plunksnos broliai veikiausiai prapliuptų juoku. Romus – švelnus, ramus. Romus kaip avinėlis žurnalistas dažniausiai nukryžiuojamas paprastuoju būdu – jis neprasimuša į viešumą. Bet argi „Naujosios Romuvos“ narys neprivalo būti romus?

Romuviečio romumas – ne avies bejėgystė, o visiškai ramaus stebėtojo bruožas. Stebėtojo, kuris kruopščiai, bešališkai mato ne vien tai, kad atsiveria čia ir dabar, bet ir savo nerimą, sukeltą kiekvienos naujos akimirkos. Tai Stebėtojas, su kuriuo galėtų susitapatinti nuo aistrų, nuotaikų, nuomonių išsilaisvinęs žmogus. O tas, kuris Šv. Rašte vienur yra Avinėlis, kitur vadinamas Teisėju. Romus žurnalistas – kitaip sudėliotas priesakas, kad rašantysis privalo būti nešališkas.

Santarvės elegancija

V.Daunio esė apstu sakinių, kurie skamba kaip žadintuvai. Tai ne migdantys perspėjimai, o budinančios ištarmės, įžiebiančios skaitytojo mintį (jei tik šis turi to kuro). „Tarp sąvokų, kurias vertėtų patikslinti, yra ir tokia: elegantiška santarvė“ („Šeštoji diena“, 1993 m. kovo 6 d.).

Esame įpratę sakyti: „Gražiai sutaria.“ Santarvė yra graži, tačiau juk ne kiekviena darni pora elegantiška. V.Daunys rašo apie „daugiskaitas“ – politines jėgas: „Apie elegantišką sprendinį yra sunku kalbėti, kai kiti būdai iš viso ignoruojami ar laikomi nereikalingais. Toks sprendėjas gali vaizduoti esąs rafinuotas šachmatininkas, tačiau jo ėjimai anksčiau ar vėliau pasirodo esą narciziškai bergždi, kadangi daromi „į tuštumą“, į ten, kur tėra šešėliai ir jokio kito gyvo sprendėjo. Šitas nesugebėjimas „spręsti“ gimdo norą apsibrėžti vienintelės teisingos Lietuvos (t. y. patikimųjų žmonių) ratą, iš kurio nurodoma likusiems, kas yra priešas, kas beveik priešas ar jau beveik draugas. Šitaip trejus metus pas mus „daroma“ santarvė.“

Prie tų trejų metų pridėkime dar maždaug 23, atsiribokime nuo personalijų ir paklauskime: ar politikoje padaugėjo elegantiškų sprendinių? Santarvės paieškos Lietuvoje panėšėja į netrumpą buvimą kalėjime. Kitas to paties dalyko apibūdinimas – laisvės atėmimas. O juk manome, kad mūsų būvis priešingas.

Ar Sąjūdžio laikais būta potencialo, kuris leistų atgimstančios šalies tikrovę kurti pagal V.Daunio išpažintus principus?  Juk šie nusako civilizacijos ir kultūros pamatus, todėl tinka socialinių sluoksnių, politinių jėgų elegantiškai santarvei. R.Rastauskas mano, kad taip: „Užtenka pažvelgti į Sąjūdžio veikėjų ir pirmųjų paskutiniosios Nepriklausomybės metų politikų pavardes.“ „Veido“ paklaustas, ar tokio potencialo esama dabar, V.Daunio draugas atsako lakoniškai: „Akivaizdu, kad ne.“

Ne vienas V.Dauniui artimas žmogus, ar tyrėjo distanciją išlaikantis „kultūros kartografas“ pripažįsta, kad po jo žūties kultūrinių pastangų erdvėje liko sunkiai užpildoma spraga. Žurnalistas Ginas Dabašinskas: „Mažose kultūrose, – o lietuviškoji būtent tokia, – vieno žmogaus vaidmuo gali būti kritiškai reikšmingas. Tarkime, Gintaras Beresnevičius pasitraukė – ir sunyko ištisas įdomesnių tyrinėjimų, netikėtų požiūrių klodas. Vaidoto vaidmuo buvo panašus. Kultūroje jis užėmė ypatingą vietą. Vadinčiau tai krikščioniška etine ir poetine pozicija, nors žodis „versmė“ čia labiau tinka. Po jo ta versmė tapo seklesnė.“

R.Rastauskas nusako dabartinį lietuviškos poezijos būvį: „Vis labiau įsivyrauja eseistinis eilėraščio tipas, stumiantis pašalėn romansinį, elegiškąjį. Paradigmų, pavyzdžių daugėja, tačiau pati poezijos skaitytojų auditorija mąžta – pažvelkime į tiražus. Poezija praranda savo kultinį statusą, tačiau Tomo Venclovos, Donaldo Kajoko, Antano A.Jonyno, Kęstučio Navako, Aido Marčėno pastangomis vis dėlto išlieka neapeinama.“

R.Rastausko vertinimu, V. Daunys pirmiausia buvo „kultūros animatorius“ – kitaip tariant, gaivintojas: redaktorius, leidėjas, talentų ieškotojas ir atradėjas, romantiškojo bendravimo ir bendrabūvio kultūroje išpažintojas ir tik po to – poetas, eseistas ir kritikas.

Poetas Aidas Marčėnas, kurio knygą, įstrigusią sovietinėse leidyklose, animavo V.Daunys:

Moterų dalis ir dalia

Dėliojant V.Daunio bičiulių ir bendražygių prisiminimus, rikiuojasi dabar jau vėtytų ir mėtytų, kūrybingų vyrų pasisakymai. Užgrūdinti politikos bei kultūros srovių, skersvėjų, visi jie panašiai atsako į klausimą, kaip V.Dauniui sektųsi šiandien: nebūtų kitoks, todėl jam nebūtų lengviau. „Dažnai pagalvoju, kaip dabar būtų sumalę Vaidotą į miltus – už komunistišką krikščionio poziciją“, – spėja A.Juozaitis.

Vaidoto našlei Raimondai teko išbandymai, pareikalavę kitokio kūrybingumo – gajumo ir atsakomybės išlikti, kada užgriūva nebaigti vyro reikalai su visomis jų dalykinėmis paraštėmis.

R.Daunienė prisimena: „Vadino save liberaliu kataliku. Šeima jam buvo sakrali. Tikėjo, kad tik šeima gali leisti vaikams išaugti tvirtiems  ir susivokiantiems, leisti jiems jaustis saugiems, išugdyti prigimtines savybes. Kai vaikai buvo maži, maniau, kaip gerai, kad mes turime tokį tėvelį – su jo išmintimi, švelnumu. Gal vaikams tapus paaugliais neiškils sunkumų, kurių daugelyje šeimų pasitaiko. Bet likimas pasišaipė – netekome Vaidoto, likau aš ir penki mūsų vaikai.“

Ji su dėkingumu mini tuos, kurie padėjo verstis, atrodo, katastrofiškomis buitinėmis sąlygomis: Vaidoto bičiulius, menininkus, kūrėjus, valdžios žmones. Meilės ir pareigos suburta talka – taip apibūdintume daugelio žmonių pastangas sukurti orias gyvenimo sąlygas Vaidoto našlei ir vaikams: Augustinui (g. 1983 m.), Joanai, Vitai Marijai, Elenai, Kotrynai Ugnei, kurios atėjo į pasaulį kartu su valstybės ir tautos prisikėlimu 1987–1995 m.

„Džiaugiausi, kad vaikai turi kokių nors tėvelio prigimties savybių – vienokių ar kitokių. Matau daugelį Vaidoto bruožų“, – sako Raimonda.

Vaidoto dukterys, gyvenime – seserys, scenoje – ansamblis „Regnum musicale“, mistišku būdu įgyvendino tai, ko siekė tėvas: pasak Raimondos, būdamas labai muzikalus, jis svajojo pats pramokti groti.

A.Kumža prisimena kažkada jam išsakytą V.Daunio svajonę: „Norėčiau šienauti, rašyti knygas ir turėti dar keletą vaikų…“

Perskaitę tai metaforiškai, galėtume sakyti, kad nematyti V.Daunio prisikėlimo pabaigos. Knygų jis nerašys, tačiau tai, kas parašyta, bus atrandama ir skaitoma. Dukterų arfa, smuikas, violončelė ir fleita ataidi iš tų šaltinių, kurie gaivino tėvą.

Mes dabar gyvename tokį laikotarpį, kai pastebėti bjaurastį yra kur kas lengviau ir netgi privaloma, – tokia yra nerašyta visuomenės konstitucija, taisyklių sankaupa.

„Šeštoji diena“.  1994 m. lapkričio 26 d.

Kiekvienas žmogus kuo nors verčiasi, bet ne kiekvieną vadiname verslininku.

Panašiai galima pasakyti ir apie kūrybą: kiekvienas žmogus yra kuriančioji būtybė, kiekvienas savo gyvenimą ar tiesiog savo gyvenime ką nors kuria, tačiau ne kiekvieną vadiname kūrėju.

Vaidotas DAUNYS

Kūrėjas yra išskirtinė būtybė. Verslininkas taip pat yra išskirtinė būtybė. Visi mes esame išskirtinės būtybės. Kiekvienas savaip.

Tam tikrais laikotarpiais susiklosto labai nepalanki nuomonė apie tam tikras išskirtines būtybes. Dažniausiai šią nuomonę puoselėja kiti išskirtinieji.

Filosofas Platonas menininkus buvo išgujęs iš savo įsivaizduojamosios valstybės, jis laikė juos nevykusiais mėgdžiotojais. Tiesa, kitas filosofas (kitoje epochoje) – Plotinas – reabilitavo menininkus. Šitaip tikriausiai atsitiko dėl to, kad patsai Plotinas tarp filosofų tapo išskirtine būtybe – jis grožį mylėjo nė kiek ne mažiau už išmintį.

Mūsų laikais tokių gainiojimų irgi yra daug ir įvairių. Vienas geras lietuvis poetas pasiūlė kiekvieną bankininką palaikyti kalėjime. Prevenciškai, profilaktiškai.

Siūlyta buvo be humoro – argi šiandien kas kalba su humoru apie bankus, ypač bankrutuojančius! Nebent patys bankininkai šiais laikais su humoru kalba apie poetus, ypač apie tuos, kurie skelbia valstybę. Arba: štai vienas išskirtinis kompozitorius, kuris dabar ne graudenosi, o tiesiog stato namus, visai be humoro pasiūlė Lietuvos menininkams emigruoti į Vakarus ir ten pauždarbiauti. Yra gudresnių už Platoną.

Tačiau ypač nepalankiai pas mus yra susiklosčiusi nuomonė apie verslininkus, t. y. apie tuos, kurie išskirtinai gyvena iš verslo. Nežinia kodėl – ar dėl pavydo, ar dėl garbės – kas antras menininkas yra prisidėjęs prie šito nepalankaus įvaizdžio susiklostymo. Piktdžiuga, nukreipta prieš verslininkus, pas mus tarsi sklando ore, ji atrodo tarsi savaime suprantama ir iš prigimties teisėta.

Antisemitizmą, ko gero, dabar sunkiau pastebėti nuogu jo pavidalu, užtat antiverslininkiškos nuotaikos yra nuogos ir įprastos.

Nelaukdami, kol epocha bus palankesnė verslo žmonėms, turėtume pacituoti Plotiną, kuris prieš pusantro tūkstančio metų buvo toks palankus menininkams.

Plotinas sako: „Grožio gausu regos srityje, rasi jo klausoj, kur derinama žodžiai, ir visoj muzikoj (nes melodija bei ritmas yra kažkas gražu). Bet taip pat, iškopiant iš juslinės srities, esama gražių verslų, poelgių, būsenų, mokslų ir galop dorybių gražumo; o ar už to viso bėra dar ko gražu – tatai paaiškės.“ Plotino traktatą „Apie grožį“ dar anos Lietuvos laikais išvertė Rapolas Serapinas.

Plotinas kalba apie gražiuosius verslus ir apie verslų gražumą. Iš esmės jis kalba apie bendrinį grožį, kuris kiekvienoje individualioje žmogaus sieloje glūdi. Tai reiškia, kad, norint pastebėti verslo gražumą, būtina turėti grožio savojoje sieloje.

Mes dabar gyvename tokį laikotarpį, kai pastebėti bjaurastį yra kur kas lengviau ir netgi privaloma, – tokia yra nerašyta visuomenės konstitucija, taisyklių sankaupa. Rečiau susimąstome apie tai, kad, „limpant“ prie bjaurasties, reikia savojoje dūšioje bjaurasties aptikti. Visuomenė, įjunkusi į kalbas apie bjaurastį, paprastai yra bjauri visuomenė, negraži. Ji mėgaujasi tuo, kas bjauru, ir už šį išvirkščią malonumą dar būtinai susiranda ką kaltinti.

Bjaurumas yra narkotinis maistas. Kuo daugiau jo ragauji, tuo daugiau įjunksti. Mūsų laikraščiuose, televizijos ekranuose, paskalose ir kalbose yra taip gausu kriminogeninės bjaurasties, kad išvada peršasi pati: kriminogeninė Lietuvos situacija tiesiogiai priklauso nuo to, kaip išvirkščiai visuomenė mėgaujasi ja.

Žodis „verslininkas“ pas mus yra apgaubtas labiau neigiamomis reikšmėmis nei teigiamomis, labiau bjauriomis nei gražiomis. Tai yra kažkas labai neteisinga. Verslininkai yra tam tikra mūsų dabartinės visuomenės mažuma, kuri kiek įmanydama siekia išgyventi daugumos atakuojama.

Šią daugumą sudaro „valstybinis“ reketas, t. y. valdžia ir valdininkai, renkantys absurdiškus mokesčius; vadinamieji „tautiniai“ reketininkai, irgi renkantys mokesčius, pavydžioji visuomenės dalis, kuri neabejinga turtui; piktoji visuomenės dalis, kuri viskam abejinga.

Pamenu, kažkada, dar tik atvykęs Lietuvon, ateitininkų vadovas Arvydas Žygas kalbėjo maždaug taip: nusiviliu Lietuvoje ne tais, kurie netiki Kristumi, o tikinčiaisiais, tais, kurie manosi tikį ir didžiuojasi tuo.

Ne pakartoti, o tiesiog pritarti norėdamas tokiems žodžiams dabar galvoju: ne verslininkais nusiviliu, o tais, kurie mano esą doresni. Jeigu kas paklaustų, kas iš paskutiniaisiais metais sutiktų žmonių man pasirodė jautriausi ir sąžiningiausi, atsakyčiau: tarp jų dauguma buvo verslininkų. Plotinas sako, jog esama gražių verslų.

Mes priduriame, esama gražių verslininkų. Ypač Lietuvoje, kur tarsi ugny dabar yra tikrinama ištikimybė, garbė, mirties ir meilės tikrumas.

Per ketvirtį amžiaus socialinė tikrovė keitėsi kūlversčiais, tačiau socialinėje mitologijoje apstu lieka nekintamų temų.

Arūnas BRAZAUSKAS

Žodis „socializmas“ šiais laikais per daug nešvyti. Prie jo prilipę nekokie vaizdiniai: pilka buitis, kurią akylai stebi nesaugumo jausmą skleidžianti įstaiga, nors jos pavadinime įrašytas „saugumas“. Sąrašą galima dėlioti pagal abėcėlę: skyrelyje „L“ – lageriai, skyrelyje „Š“ – šlapia dešra. Prie žodžio „prekystaliai“ klijuojasi žodis „tušti“.

„Kapitalizmas“ tais laikais – pavydą kelianti pažadėtoji žemė už „geležinės uždangos“. Ten pilni šaldytuvai, drabužių margumynas, vinilo plokštelės (kam „The Beatles“, kam Aznavouras). Iš ten sklido „Laisvės radijas“, „Amerikos balsas“. Eteriu sklindantį kapitalizmą slopino keliose Lietuvos vietose styrantys bokštai, praminti radijo kiaulėmis.

Būta ir kitokio kapitalizmo – piešiamo oficialios propagandos, o ne pavienių keliauninkų, pagal to meto papročius rengusių privačius įspūdžių vakarėlius. „Šluota“ spausdino karikatūras, kuriose atsikartojo tas pats siužetas: nutukęs kapitalistas (kad nekiltų abejonių dėl socialinės kilmės – su cigaru dantyse) baisiai skriaudžia darbo žmogų (kad būtų įtaigiau – kuo liesesnį, kuo labiau skarmaluotą).

Žvelgdami į socialistinę santvarką, kuri subyrėjo prieš ketvirtį amžiaus, galėtume paklausti, kokias pažiūras į kapitalizmą atsinešėme iš tų laikų. Tai klausimas apie socialinę mitologiją.

Vienas populiaresnių inteligentiškų paniurzgėjimų prieš kapitalizmą: rypavimai dėl vartotojiškumo, kurio simboliu pasirenkama kurio nors prekybos tinklo didelė parduotuvė.

Bet prekes į vežimėlius kraunantys žmonės susimoka prie kasų, ir būtent todėl dalis tų sumų galiausiai tampa pramonės darbininkų, ūkininkų ir mygtukus spaudančių kasininkų algomis. Didesnė apyvarta – valstybė surenka daugiau mokesčių. O žmogus, kuris nepraveria piniginės, sabotuoja ekonomiką. Vis dėlto, sunku įsivaizduoti, kad šykštuolis pirkėjas taptų satyros objektu. Jau greičiau tokiu taps parduotuvės savininkas, kuris nelinkęs didinti darbuotojų aalgų. Tačiau mitas, kad „teisingai“ perskirsčius pajamas skurdžiai praturtės – viena archaiškiausių socialistinių pasakų.

Kitas pavyzdys – padūsavimai dėl globalizacijos blogybių. O kas būna, kada globalūs ryšiai trūkinėja? A.Smetonos laikų istorija: Kauno universiteto dėstytojas anglas rengiasi į Laisvės alėją išvesti už pavadėlio pririštą žąsį – privalėjo ją nusipirkti, bet sveikata neleido suvalgyti. Žąsų eksportas iš Lietuvos strigo dėl pasaulinės ekonomikos krizės.

Kinijoje kasmet keliolika milijonų žmonių palieka kaimus, nelabai pakitusius nuo Konfucijaus laikų, ir persikelia į miestus. Jei viso pasaulio parduotuvėse pirktų mažiau kiniškų prekių, daugiau kinų pasiliktų gyventi, anot  kito klasiko, kaimiško idiotizmo sąlygomis.

Lietuvoje, kur nuo socializmo griūties sunkiai reformuojamos sveikatos apsaugos, švietimo sritys, nelabai kinta ir pasąmonėje slūgsantys socialinės mitologijos klodai. Konfucijus pasakytų, kad reikia ištaisyti pavadinimus, tačiau, kam tai įdomu?

Teisingai vartodami sąvokas turėtume pripažinti, kad palyginti su ES vidurkiu Lietuvoje darbo našumas daugiau negu pustrečio karto mažesnis. Perskaičiavus pagal kainų skirtumus ir perkamąją galią darbo našumas siekia beveik 70 proc. euro zonos vidurkio, tačiau tokia aritmetinė manipuliacija iš esmės nekeičia vaizdo po pavadinimų taisymo: lietuviai mažiau pagamina, mažiau uždirba, tačiau santykinai pigiau apsiperka.

Darbo našumas, o drauge ir visuotinė gerovė nemaža dalimi didėja dėl investicijų į naujoves, o šios mėgsta verslui palankias sąlygas: procedūrų paprastumą, skaidrumą, mažesnę korupciją. Snku tokią nemitologinę tiesą išreikšti paprastu piešiniu. Ypač, kai pasąmonė užkimšta komunistinės „Šluotos“ karikatūromis.

JAV aukščiausiojo teismo sprendimas dėl tos pačios lyties asmenų santuokų įteisinimo visose valstijose, regis, pramušė skylę net homofobiško Kremliaus sienoje.

Rusijos Federacijos Tarybos narys Konstantinas Dobryninas pareiškė, kad reikia atrasti juridinę formą, kuri tiktų gėjų ar lesbiečių sąjungoms. Jam pritarė net Rusijos propagandos rėksnys Dmitrijus Kiseliovas, gerokai anksčiau pagarsėjęs siūlymu deginti mirusių homoseksualų širdis, užuot panaudojus jas organų donorystei.

Jeigu visa Europa ir kaimynai – ypač Rusija – aplenktų Lietuvą vienalyčių santuokų įteisinimo srityje, ši kaip ir krikšto atveju liktų bene paskutinė, atsisakiusi „pagonybės“, – jeigu, pritempę šią sąvoką, užklijuotume ją teisiniam vakuumui ir naujai religijai prilygintume iki tol nebūtų normų įvedimą. Žinoma, dar toli iki to – katalikiškoji Lenkija vargu ar skubės sekti katalikiška Airija, kurioje vienalytėms santuokoms piliečiai pritarė referendumu. Mūsų tautininkų pamiltoje Vengrijoje tos pačios lyties asmenų partnerystė įteisinta nuo 2009 m. liepos. Valdant Viktoro Orbano vyriausybėms įstatymas nepanaikintas.

Istoriškai žvelgiant į lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų (LGBT) reikalus sąmokslo teorijos atrodo naiviai. Neva požiūris į juos keitėsi vien dėl LGBT lobistų veikimo – o jų neva visur pilna. Antai skirtingų rasių (be abejo, ir skirtingų lyčių) santuokos visoje JAV teritorijoje Aukščiausiojo teismo sprendimu legalizuotos tik 1967 m. (laiko juostoje galėtume pažymėti, kad 1969 m. amerikiečiai išsilaipino Mėnulyje). Sunku įsivaizduoti, kad to pasiekta vien todėl, kad veikė afroamerikiečių lobistai, prasiskverbę į valdžios viršūnes, įsitvirtinę žiniasklaidoje ir pramogų versle. Juolab kad rasiniai apribojimai dalyvauti JAV rinkimuose galutinai panaikinti tik 1965 m.

Jungtinių Tautų generalinis sekretorius neseniai išlygino visų organizacijoje dirbančių vienalyčių sutuoktinių teisės: jiems galioja vienodos mokesčių lengvatos, nepriklausomai nuo to, kur jie susituokę. Šalyse, kuriose tuoktis finansiškai apsimoka, kova dėl vienalyčių porų teisės juridiškai tapti šeima yra kova dėl mažesnių mokesčių. Prisiminkime, kad XVIII a. nepriklausomybės karas Šiaurės Amerikoje prasidėjo dėl mokestinio ginčo.

Prieš porą metų ~bernardinai.lt~ publikavo Bertrand‘o Vergely svarstymus apie gėjų santuokas. Anot šio prancūzų filosofo ir teologo, jos negrįžtamai keičia šeimos, giminystės ir paveldo supratimą, nes santuokos visais laikais buvo neatsiejamos nuo giminės pratęsimo. Gyvybė gimsta susijungus vyrui ir moteriai – šią natūralią vyro ir moters sąjungą visuomenė siekė apginti, juridiškai įteisindama santuokos instituciją. B.Vergely klausia: „Jei jausmai yra svarbiausi, o gamtinė duotybė nėra esminis veiksnys, tai nėra jokio pagrindo drausti kraujomaišos. Mylinčiam tėvui derėtų suteikti teisę kurti šeimą su dukra, seseriai – su broliu?“ Pridurkime: seseriai su seseria, broliui su broliu.

Kitaip žvelgdami į negrįžtamus procesus sakytume, kad šeimos institucija Vakaruose miršta savaime, o LGBT čia niekuo dėti. Reprodukcija „perkelta“ į griežtos šeimyninės moralės kraštus panašiai kaip sportbačių gamyba: gimdo musulmonės, jų vaikai „importuojami“. LGBT galima kairuoliškai paklausti: kodėl jūs džiūgaujate įšokę į skęstantį laivą – nejau tikitės išgelbėti buržuazinę šeimą?

Net ir Lietuvoje įteisinus vienos lyties asmenų partnerystę (santuokos neleidžia Konstitucija), iškils kultūros rezistencijos klausimas. Vienas fronto baras: homoseksualiai porai ateiti į šeimos šventę. Kitas baras: visuomenei peršant kolektyvinės kaltės ir atgailos nuotaikas (taip neretai klijuojama europiečių vienybė – neva visi prasikaltę) neatsiprašyti, nejausti kaltės už Donelaitį, Baranauską, Kudirką – juk jie apie LGBT nėra gero žodžio parašę.

Lietuvių kalboje žodžiai „valstybė“ ir „valstietis“ įtartinai panašūs. Net ir dvejetukininkui gali kilti mintis apie bendrą šaknį, kylančią iš valios ir valdžios.

Senais negerais laikais, kada į Anglija slapčia skverbėsi senstelėję „Trijų muškietininkų“ herojai, Thomas Hobbesas išleido knygą „Leviatanas, arba Bažnytinės ir pasaulietinės valstybės medžiaga, forma ir valdžia“, kurios įvadinis piešinys žvelgia nuo šio „Veido“ numerio viršelio.

Pavaizduotas karūnuotas valdovas, laikantis rankose kalaviją ir ganytojo lazdą, – tai pasaulietinės ir bažnytinės valdžios ženklai. Valdžios veidas nebūtinai simpatiškas, juolab kad Biblijoje kelis kartus minimas Leviatanas yra jūrų pabaisa, kartais vaizduojama kaip banginis. Tas viršelio valdovas gal ir nebjaurus, gąsdinti turėtų mirtis ir pragaras, gresiantys už nepaklusnumą, – apie ką gi daugiau primena šaltasai ginklas ir dvasininko lazda?

Piešinys simboliškai išreiškia valdžios esmę – valdovo figūra sudaryta iš mažų žmogelių, kurie kaip užkerėti žvelgia į jo veidą. Lietuviai, kurių dauguma vis dar nesupyksta, kada juos apibūdina kaip „valstietišką tautą“, valdžia linkę laikyti tą karališką fizionomiją, kad kuo ji pasireikštų: valsčiaus viršaičio, Seimo nario, valstybės vadovo ar vadovės veidais. O tūlam anglosaksui, nors šis ir nepamiršta karalienės, premjerų, prezidentų, gal svarbiau visuomenė, iš kurios kyla valdžia. Karalienė tegu sau šypsosi nuo sienų ir iš ekranų, bet labiau rūpi, kas yra žmonių rinkti šerifas, meras, teisėjas.

Valstiečių tautos žodynas, kuriame apstu parankių žodžių: valia, valsčius, valstija, kol kas apsieina be lietuviško „respublikos“ atitikmens. Tai, kas į lietuvių kalbą išversta žodžiu „valstybė“, minėtasis T.Hobbesas vadina „common wealth“ – kitaip tariant, bendrasis turtas, gėris. Tai atitinka lotynišką sąvoką „res publica“ – bendras, arba viešas, reikalas.

Lenkai „res publica“ sulenkino, prikaišioję šnypščiamųjų priebalsių, – „rzeczpospolita“, o lietuviai gilyn į savo valstietišką kalbą nelindo: tokie žodžiai kaip „bendralabis“ (bendras labas) ar „visagėris“ (visuotinis gėris) gal egzistuoja tik šiame rašinyje. („Visagėris“, neprasimušęs į politiką, galėtų likti bent jau Joninių ar Mindauginių švenčių kulinariniu žymeniu.)

Padailinę, paspalvinę T.Hobbeso knygos graviūrą, galėtume sukurti vaizdinių mįslių protmūšiams. Pavyzdžiui: figūrą sudarantys žmogeliai išsidėstę kaip piramidėje – arčiau valdovo veido, vietoj kurio yra skylė galvai įkišti, spiečiasi tokie tarsi valdininkai su užsiūtomis kišenėmis; jie dalija žemiau stovintiems raktus nuo būstų, o patiems apatiniams, kurių kišenės neužsiūtos, dar ir kuklias pinigų sumas tenai įdeda. Visų žmogelių, išsidėsčiusių tiek viršuje, tiek apačioje, burnos užklijuotos. Klausimai: kokia tai visuomenė, kieno portretą piešiame vietoj skylės? Atsakymas: tai Singapūras prie velionio premjero Lee Kuan Yew. Valstybė su itin maža korupcija – pagal šį rodiklį artima Švedijai, Šveicarijai. Valstybė su labai suvaržyta žodžio laisve – reitinguose nuo paminėtų šalių Singapūras atsilikęs dešimtimis pozicijų. Nors ypatingoji padėtis neįvesta, įstatymai – lyg būtų karo padėtis. Ir fizinės bausmės išspjovusiems kramtomąją gumą ant šaligatvio.

Reikėtų pasukti galvą, kaip pavaizduoti Rusiją. Gal taip: visi žemiau stovintys deda į kišenę aukščiau stovintiems, pačių aukščiausių kišenės keliskart didesnės už pačius žmones, todėl šie atrodo tarsi nenormaliai nutukę. Maža to – tie viršutiniai laiko įsikandę kateterius, kuriais iš žemutinių luomų siurbia kraują. O į skylę galima kišti bet kurio valdovo galvą, nuo Ivano Rūsčiojo iki Vladimiro Putino.

Namų užduotis – pavaizduokite lietuvišką Leviataną. Pamatysite, kad piešiant atlapas, užsiūtas ir nuplėštas kišenes, lipdant pleistrus ant burnų teks nuvalyti įžvalgų lęšius, pamiklinti vaizduotę, gal net praturtinti žodyną.

Arūnas Brazauskas

Scanpix

Misija. „Hromadske.TV“ (tai ir interneto adresas) – ukrainietiškai reiškia tiesiog „visuomeninę televiziją“. Apibūdinimas „keista“ nelabai dera TV kanalui, kuris visą laiką nušviečia aktualijas ir turi milijoninę auditoriją Ukrainoje bei už jos ribų. Vis dėlto keistumo jausmas neapleidžia, kai žinai, jog reklamos netransliuojantis kanalas atsirado lyg iš nieko ir pinigus ima tarsi „iš oro“.

„Hromadske.TV“ neturi programų tinklelio, turinį maitina aktualijos, dalis finansavimo gaunama iš įvairių fondų ir vadinamojo kraudfandingo (angl. ~crowdfunding~), arba minios finansavimo, kai internetu ar telefonais rėmėjai sumeta po griviną.

Romanas Skrypinas, „Hromadske.TV“ idėjos autorius ir vienas steigėjų, anaiptol ne juokaudamas „Veidui“ aiškino, kad viena iš šios televizijos užduočių – valdžios „trolingas“, tai yra provokavimas ir erzinimas. Pavyzdžiui, į oficialius prašymus pateikti nuorodas apie filmuotą medžiagą atsakoma tik raštu, todėl valdininkai priversti po raidelę surinkinėti anaiptol ne trumpus interneto adresus. R.Skrypinas aiškina, kad „Hromadske.TV“ iš principo nenusistačiusi prieš reklamą, tačiau, pavyzdžiui, kačių ėdalo reklama galėtų atsirasti, jeigu ekrane pasirodytų laidos vedėjo katinas – būtų proga prasitarti, kad gyvūnas ėda „Whiskas“. Visiškai nejuokaudamas R.Skrypinas šios televizijos valdymo schemą lygina su kibucu, Izraelio žemės ūkio kooperatyvu.

VEIDAS: Kaip kitur imtis to, ką Ukrainoje darote jūs?

R.S.: Ukrainoje, net pačiuose mažiausiuose miesteliuose, manęs irgi klausinėja, kaip tai daryti. O aš atsakau: daryk, ir viskas. Stokis ir eik.

VEIDAS: O pinigai patys ateis?

R.S.: Pinigus jums mokės, jei būsite reikalingi. Kitaip sakant, klausimas – kiek jūs atliepiate socialinį poreikį. Kažką darant tiesiog imti ir sakyti „duokite man pinigų“ – ne visada suveikia. Jei jūs užkabinote auditoriją, ji jums nori mokėti. Negaliu patarti, ką žurnalistas turi sakyti, kad auditorija užkibtų, nes nežinau, ko auditorija tikisi. Tačiau svarbiausia – daryti tai, kas patinka. Žurnalistas turi kurti tokį turinį, koks jam pačiam prie širdies.

Tiesa, to nepakanka, jei esi visuomeninis kanalas. Žinoma, galima eiti autorinės žurnalistikos keliu. Tačiau kadangi mes esame visuomeninis informavimo šaltinis, mūsų misija – tarnauti visuomenei. Vesti visuomenę į priekį. Suteikti jai tai, kas būtina.

Jei norite būti visuomeninis kanalas, privalote prisiimti atsakomybę už šią misiją. Jei norite kurti autorinę žurnalistiką, galite tai daryti, tačiau pinigų jums niekas neduos – juos reikės užsidirbti.

Europoje yra pavyzdžių, kai žurnalistai kuria autorinį turinį ir gauna pinigų iš vadinamojo kraudfandingo. Tačiau tuomet privalai labai gerai perprasti savo auditoriją, suvokti, ką jai duoti ir ar už tai ji pasirengusi tave išlaikyti.

VEIDAS: Kokią dalį pajamų jūs gaunate iš kraudfandingo?

R.S.: Šiuo metu, žinoma, mažiau nei vos tik įsikūrus. Aš visuomet išsiimu mobilųjį telefoną, nes į jį ateina banko išrašai apie pinigus, kurie įplaukia į mūsų sąskaitą. Štai, žiūrėkite įnašus: šimtas, tūkstantis.

VEIDAS: Čia, žinoma, grivinomis?

R.S.: Taip. Yra ir išlaidų, tačiau galima sakyti, kad vidutiniškai per dieną gauname apie tris tūkstančius grivinų. Į valiutos kursą galima nekreipti dėmesio, nes tai, kas pas jus kainuoja dešimt eurų, pas mus gali kainuoti dešimt grivinų. Pavyzdžiui, visuomeninio transporto bilietėlio kaina – trys grivinos, arba dešimt euro centų. Pas jus yra bilietėlių po dešimt euro centų? Ko gero, ne.

Galiu pateikti rusų žurnalisto Arkadijaus Babčenkos pavyzdį. Jis paprasčiausiai atidarė sąskaitą, į kurią jo skaitytojai perveda tokią pagalbą, kokią gali. Iš to jis išlaiko šeimą ir užsiima žurnalistika. Beje, ne šiaip paprasta žurnalistika – neretai jis rizikuoja savo gyvybe. Tačiau rizikuoti verta – A.Babčenka rašo labai gerus straipsnius.

Beje, mes su juo dalyvavome „trolingo“ varžybose, tačiau jis pralaimėjo sausu rezultatu. Mes sau sėdime, alų geriame, ir jis staiga klausia: jūs ką, demokratinę valstybę čia kuriate? O aš jam atsakau: Arkadijau, nagi nereikia pavydėti. Ir jis užtyla, supranta, kad prieš mane su savo replikomis nepašokinės. Su rusais viskas paprasčiau.

VEIDAS: Tai buvo viešas pokalbis?

R.S.: Kaip dabar mūsų su jumis – prie stalo. Tai tik juokeliai. Tačiau Lvove tas žurnalistas viešėjo su visa šeima. Ir visus aprengė „vyšivankomis“, siuvinėtais ukrainietiškais marškiniais. Pasivaikščiojo, pasivaikščiojo, o išvažiuodamas viską nusivilko ir paliko Lvove. Paprasčiausiai persirengė…

VEIDAS: Tai geriausias atsakymas į klausimą apie demokratinę valstybę, ar ne?

R.S.: Na, yra vienas Rusijos žurnalistas, kuris persikėlė gyventi į Lovovą, – Ivanas Jakovina. Dabar jis Rytų separatistams aiškina, kad reikia padalyti Ukrainą – atskirti Galiciją.

VEIDAS: Separatistinis Vakarų Ukrainos atsiskyrimas?

R.S.: Taip, nors jis iš Rusijos, tačiau jis už Galicijos atskyrimą. Juokais kalbame, kad štai dabar mes tave išsiųsime pas Rytų separatistus. Tai irgi „trolingo“ lygio kalbos.

VEIDAS: Apie valdžios „trolingą“ sakėte, kad į oficialius paklausimus atsakinėjate tik raštu. Ant popieriaus.

R.S.: Bet juk interneto nuorodos ant popieriaus nepaspausi… Kitas „trolingo“ pavyzdys: mes padarėme viešą pareiškimą, kad, be kitų tikslų, norėtume, jog valstybė mums perleistų Kijevo srities televizijos ir radijo kompanijos patalpas. Žinoma, mums nieko panašaus nereikia. Mes tai paleidome kaip antį, tikėdamiesi, kad tokiu būdu pavyks pasiekti visų kitų tikslų. Tačiau valdininkai labiausiai išsigando būtent šito. Jie taip persigando, kad jiems su mumis kalbantis net rankos drebėjo. O kai paprasčiausiai pasakėme, jog patalpų mums nereikia, jie nesuprato, kad visa tai buvo juokas.

VEIDAS: Klausantis jų net gaila. Šitaip jūs bendraujate su valdžia. O kaip su savanoriais?

R.S.: Su savanoriais mes bendraujame, tai normalūs žmonės. Jie nėra nepakeičiami. Štai valdininkai nepakeičiami, o kariai tokie nėra. Jie žmonės su savo problemomis ir rūpesčiais. Mums svarbiausia buvo vengti kviesti politikus. Į mūsų studiją ateidavo paprasti žmonės, kurie nori kažką papasakoti. Tai daug svarbiau nei plepalai iš parlamento deputatų ar ministrų lūpų – intelektualiniai, populistiniai pliurpalai,  vadinamasis baltasis triukšmas.

O štai paprasti žmonės kalba apie konkrečius dalykus. Taip pat ir savanoriai.

Mane pritrenkė keletas dalykų, kurie tiesiog pakeičia mąstymą. Maždaug prieš metus mes nuvažiavome į „Dešiniojo sektoriaus“ bazę ir ten kalbėjomės su vienu vaikinu. Jis nenorėjo sakyti nei vardo, nei kas toks yra. Bet paklaustas, kuo buvo anksčiau, atsakė: IT specialistas. Tada supranti, kad šitam žmogui tiesiog sugriovė gyvenimą.

O kitas sėdi Dniepropetrovsko srities administracijoje visas tatuiruotas, merginos prie jo tiesiog limpa. Ir į klausimą, kas toks yra, atsako, kad buvo didžėjus.

VEIDAS: Prašom detaliau papasakoti apie jūsų projektą.

R.S.: Jam atiduoti dveji metai, o jūs norite, kad viską papasakočiau per šešias minutes? Turėčiau pasakoti dvejus metus.

VEIDAS: Ar pas jus vadovavimas – „slenkantis“, kitaip tariant, rotacinis?

R.S.: Ne, ne slenkantis. Manęs dažnai klausia, kas pas mus viršininkas. Nėra tokio. Kiekvienas turi savo atsakomybės sritį. Yra vykdomasis direktorius, tačiau, jei reikia sumontuoti naujus stalus, jis, kaip ir visi, surinkinėja stalus.

Prezidento administracija kartą per savaitę sukviečia pagrindinių kanalų ir leidinių vyriausiuosius redaktorius, o iš mūsų kiekvieną savaitę atvyksta naujas žmogus. Viskas prasidėjo tuomet, kai vienam mūsų redaktoriui buvo užsiminta, kad jis daugiau neateitų. Tuomet mes ir nusprendėme – jei netinka šis žmogus, tuomet kas savaitę siųsime vis kitą. Susirenkame ir tariamės, kas keliaus šį kartą. Jei yra norinčių – pirmyn.

VEIDAS: O kiek jūsų yra?

R.S.: Mūsų organizacijoje yra dvidešimt žmonių, priimančių sprendimus. Dvidešimt du, jei tiksliai. Neskaitant mūsų partnerių žurnalistų, kuriančių originalų turinį.

VEIDAS: Tai kaip pas jus priimami sprendimai? Daugumos balsais?

R.S.: Ne, ne daugumos. Du trečdaliai išrenka vadovaujančią programų tarybą, o ši taryba dviem trečdaliais balsų išrenka atstovą, vadinkime jį pirmininku. Kiekvienu atveju mes vertiname, ar žmogus tinkamas, ar ne.

VEIDAS: Kaip masonai?

R.S.: Taip, masonai. Masonų kibucas.

Arūnas Brazauskas, Rima Janužytė

„Hromadske.TV“

Ukrainos TV kanalas „Hromadske.TV“ (HTV) veikia 24 val. per parą. Tai internetinė televizija, kuri pagal Ukrainos įstatymus nėra registruota kaip žiniasklaidos priemonė. Kaip tai įmanoma? HTV – visuomeninė organizacija. Visos medžiagos skelbiamos „YouTube“ tinkle, kuris Ukrainoje nėra registruotas. Tiesioginėms transliacijoms naudojamasi JAV kompanijos „Ustream“ paslaugomis.

HTV – televizija, kuri aplenkia televizorių ekranus, bet yra pasiekiama kompiuteriais ir išmaniaisiais telefonais.

HTV – tinklinė organizacija, turinti autonomiškus padalinius keliuose Ukrainos miestuose. Studijoje Kijeve dirba apie 30 žmonių. Pagrindinis HTV laidų formatas – telemaratonas su studijos svečiais pramaišiui su žinių blokais ir tiesioginėmis transliacijomis iš įvykių vietos. Darbo dienomis tiesioginės laidos transliuojamos keturiskart po dvi valandas, savaitgaliais – po dvi valandas. Visą parą HTV tinklalapis papildomas medžiagomis, kurias galima matyti „YouTube“.

2015 m. balandį HTV tapo televizija tikrąja žodžio prasme: ėmė transliuoti HD (raiškiuoju) formatu per Azerbaidžano palydovą „ AzerSpace 1“ (juridiškai tai nesuteikia pagrindo laikyti „Hromadske.TV“ Ukrainos žiniasklaidos priemone).

HTV idėjos autorius – Romanas Skrypinas. Pirmoji transliacija įvyko 2013 m. lapkričio 22 d. 14 val. – keturiomis valandomis anksčiau, nei numatyta: skubėta nušviesti dieną prieš tai priimtą Ukrainos vyriausybės sprendimą pristabdyti pasirengimus Ukrainos ir ES sutarties pasirašymui.

2013 m. HTV aštuoni žurnalistai steigėjai – R.Skrypinas, Dmitrijus Gnapas, Mustafa Najomas, Julija Bankova, Serhijus Andruška, Romanas Vintonivas, Danilas Janevskis, Andrejus Baštovojus sudarė Programų radą (tarybą), HTV savivaldos organą, kurio pirmininkas renkamas vienirms metams. Šiuo metu radai vadovauja R.Skrypinas.

HTV, kaip visuomeninė organizacija, sudaryta iš narių žurnalistų, o ne darbuotojų. Nariu galima tapti po vienų metų bandomojo laikotarpio. Panašiai tvarkosi HTV regioniniai padaliniai.

2013 m. lapkričio pabaigoje HTV auditorija pasiekdavo 100 tūkst. žiūrovų. 2014 m. vasarį HTV puslapis „YouTube“ buvo peržiūrėtas 30 mln. kartų, 2014 m. balandį tą puslapį užsiprenumeravo 250 tūkst. vartotojų.

HTV išlaikoma visuomenės aukomis, yra gavusi vienkartinės paramos iš George’o Soroso fondų, JAV ir Nyderlandų vyriausybių. Viena finansavimo formų – kraudfandingas (angl. ~crowdfunding~), tai yra smulkios aukos, sumokamos internetu ar telefonu.

Arkadijus Babčenka

Gimė 1977 m. 1995 m. pašauktas į kariuomenę, tarnavo Šiaurės Kaukaze ryšių dalinyje, išėjo į atsargą 1995 m. Antrojo Čečėnijos karo metu pagal kontraktą tarnavo Rusijos kariuomenėje ryšininku. Demobilizavosi 2000 m.

Turi juristo diplomą, verčiasi žurnalistika, rašo karinėmis temomis. 2012 m. Rusijoje jam iškelta byla dėl masinių neramumų kurstymo (priežastis – jo tinklaraščio rašinys apie galimą demonstrantų taktiką mitinge už teisingus rinkimus).

Nemažai rašė apie karus Čečėnijoje. Apdovanotas keliomis premijomis, tarp jų – Rusijos žurnalistų sąjungos premija „Už narsą ir profesionalumą“.

Kadenciją baigiantis Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis nūnai būdamas Slovakijoje apgailestavo, kad JAV yra įtakingų žurnalistų, kuriuos papirko Rusija.

Lenkijos valstybės galva pareiškė, kad galima įvardyti konkrečius Amerikos TV kanalus, kuriuose už Rusijos pinigus dirba puikūs žurnalistai, daugeliu klausimų atstovaujantys Rusijos pozicijai. Tačiau B.Komorowskis nenurodė nė vienos pavardės.

Dar Lenkijos prezidentas kalbėjo taip, tarsi lenkų žvalgai stebėtų Vladimiro Putino miegamąjį ir skaitytų jo mintis: „Esu įsitikinęs, kad prezidentas Putinas, guldamas miegoti, galvoja apie tai, kodėl subyrėjo Sovietų Sąjunga ir visa sovietų imperija. Tikriausiai jis dažnai svarsto, ar galėtų apgręžti laiką atgal. Aš manau, kad daugelis rusų pasirengę pripažinti, jog SSRS nuosmukis atnešė jiems nelaimę.“

B.Komorowskio išsakyti dalykai reikšmingi ne todėl, kad yra nauji, o todėl, kad šneka valstybės vadovas. Kiek laiko Rusija žaidžia pasaulio galybių lygoje, tiek ji papirkinėja kitų valstybių politikus. Antai XIX–XX a. Rusijos finansai nemažai priklausė nuo to, ar prancūzai pirks Rusijos iždo obligacijas, todėl rusai papirkinėjo prancūzų politikus ir žurnalistus, kad šie palankiai nušviestų tautų kalėjimu tada vadintą Rusijos imperiją. Paskui carinius archyvus perėmę bolševikai šantažavo kyšius ėmusius prancūzus – grasino paskelbti jų pavardes.

Tačiau siekiant įtakos nereikia būti pasaulio galybe. 1976 m. JAV įsiplieskė vadinamasis „Korėjageitas“ (~Koreagate~) – politinis skandalas, susijęs su Pietų Korėjos bandymais papirkinėti JAV Kongreso narius. JAV politinės sistemos atsparumą tokiems dalykams rodo tai, kad viskas galų gale baigėsi parlamentiniu tyrimu, po kurio atsistatydino dešimt Kongreso narių, nors sklido gandai, jog kyšius ėmė daugiau nei šimtas.

Korėjiečių požiūriu, tikslas pateisino priemones: Kongresą bandyta papirkti ne dėl kokių nors ekonominių nuolaidų ar lengvatų, o siekiant, kad JAV nesumažintų ar visiškai neišvestų savo kariuomenės iš Pietų Korėjos (draugystės su Kinija siekusio prezidento Richardo Nixono galvoje sklandė tokios mintys). Spręsdama savo saugumo problemas, Pietų Korėja žvalgėsi į sėkmingo lobizmo pavyzdžius – Taivaną ir Izraelį.

Jeigu dabar Ukraina bandytų papirkti JAV, kad šios tiektų ukrainiečiams ginklų, ar Baltijos šalys nelegaliai susimokėtų kongresmenams, kad šie „prastumtų“ sprendimą dėl JAV kariuomenės brigados nuolatinio dislokavimo tų valstybių teritorijoje, – sakytume, jog naudojamos žinomos schemos, kurios savo kilme nėra rusiškos, o, tarkime, kad ir babilonietiškos, nes yra senos kaip rašytinė istorija.

Nesunku atspėti, kodėl B.Komorowskis užvažiavo Jungtinių Valstijų, svarbiausių Lenkijos sąjungininkių, žiniasklaidai. Lenkija derasi su JAV dėl amerikiečių kariuomenės nuolatinių bazių Lenkijoje įkūrimo esant didesnei ar mažesnei Vokietijos opozicijai – tiek politiniu, tiek viešosios nuomonės lygmeniu (74 proc. vokiečių pernai lapkritį pasisakė prieš tokias bazes). Belieka tik atrasti, kurie įtakingi amerikiečių žurnalistai nepritaria JAV kariuomenės dislokavimui Lenkijoje.

Kol viršūnės sprendžia klausimus diplomatijos priemonėmis, Rusija greta karinio šantažo ir papirkinėjimo naudoja gana pigius būdus, skirtus dundukams. Lietuviško interneto troliai veisia tekstus apie visuotinį sąmokslą, iliuminatus, gėjų planus numarinti tradicinę šeimą, iš stratosferos barstomus nuodus ir reptilijas, kurios, apsimetusios žmonėmis, išties valdo pasaulį, – visa tai pramaišiui su pacifizmu, antiglobalizmu ir raudomis dėl „pamatinių vertybių“. Smegenų plovimas kvailystėmis – minkštoji interneto pusė. Kietoji jo galia reiškiasi, pavyzdžiui, tuo, kad birželio 21 d. kol kas nežinomi programišiai kelioms valandoms sutrikdė didžiulio oro uosto darbą – kažkodėl Varšuvos.

Sakoma, kad istorija – gyvenimo mokytoja. O kaip, beje, mokytis pabaigus mokyklą? Ir kur tą išmanymą dėti?

Antai kokiam nors vokiečiui, pamačiusiam minutės trukmės filmuką su trumpais komentarais apie Vokietijos sienų kaitą XIX–XX a., galva veikiausiai nesusisuka, nors siužetas gniaužia kvapą. Įsigalėjo viena iš daugelio vokiečių valstybių su baltišku, o ne germanišku pavadinimu – Prūsija, kuri, beje, atsirado ir sustiprėjo ne vokiškose žemėse, o, sakytume, kolonijoje. Dar XIX a. prūsų ir kitų vokiečių valstybių kareiviai kovėsi tarp savęs mūšiuose, o, žiūrėk, 1914 m. prūsai ir saksai – jau tos pačios armijos kariai. Praėjus dar penkiasdešimčiai metų – vokiečių divizijoms pabuvojus ir prie Lamanšo, ir prie Maskvos – Vokietija vėl padalyta. Prūsijos net vardas išnykęs, o vis dar saksai, pasikaustę komunistine ideologija, rengiami branduoliniam karui – be visų kitų, ir su bavarais. 1989 m. šalis vėl susivienija, tačiau jos teritorija – tik du trečdaliai to, kas buvo 1914 m. Užtat dabar tai didžiulis, eksportu trykštantis taikos balandis.

Filmukas apie vokiečių istoriją – šiurpalas su neapibrėžtai laiminga pabaiga, ir kelios vokiečių kartos pratinamos į tai žiūrėti ramiai.

Dėl ko nepameta galvos tūlas lietuvis? Senovės tarpusavio kovos nelabai aktualios. Neteko girdėti, kad liepos 6-ąją susimuštų Treniotos ir Mindaugo šalininkai – juolab kad tai ne sporto komandų pavadinimai. Besižvalgant į artimesnius laikus – argi dabar verksi dėl to, kad žmonės apie Gardiną jau nekalba lietuviškai, ar sielvartausi dėl prarastų teritorijų rytuose, kada vakaruose prie Lietuvos, atrodo, negrįžtamai prijungta Klaipėda, kur išnyko ir memelenderiai vokiečiai, ir tarsi atskira nacija linkę tapti lietuvininkai?

Kas kartais sukelia svaigulį? Greta pasididžiavimo valstybe „nuo marių iki marių“ istorijos paraštėse yra klodas, kuriuo svaiginasi paslapčių gurmanai: poringės apie sarmatus, gotus, laivais atplaukusią Palemono šeimyną. Šlovinga ar mįslinga praeitis tarsi energiniai gėrimai pakelia ūpą, patepa istorijos padarytas tapatybės žaizdas. Viešosios erdvės tyruose galima atrasti keistą samplaiką: greta tikrų ar tariamų sarmatų pašlovinimo būtinai išlenda kokia nors šiuolaikinė sąmokslo teorija ir pavojaus signalai dėl vadinamųjų europinių vertybių grėsmės, kurią šios kelia tautinėms. Lietuvoje tokia vis dar mikroskopiška tendencija panaši į tai, kas kažkada vešėjo tarpukario Vokietijoje ir dabar Kremliui palaistant vis labiau veši Rusijoje. Nežabotos jėgos naudojimas taip besisvaiginantiems ar bent jų daliai – savaime suprantamas dalykas.

Rusijoje militarizmas – oficiali politikа, o Vokietijoje apie interesų įtvirtinimą jėga geriau neprasižioti. Pavyzdžiui, 2010-aisiais atsistatydino Vokietijos prezidentas Horstas Köhleris, nes bundesvero buvimą Afganistane jis neatsargiai susiejo su šalies ekonominiais interesais.

Vokiečiai kažkada svaiginosi nežabotos jėgos galimybe ir žiauriai pralaimėjo. Jie iki šiol jaučiasi atsakingi. Rusija, branduolinė valstybė, Sovietų Sąjungos įpėdinė, prieš 70 metų laimėjo žūtbūtinį karą su Vokietija ir dabar vėl svaigiai nori kariauti. Tarp šių galybių patekusi Lietuva rezistavo su itin dideliais nuostoliais, bet istorinė atmintis per daug neužnuodyta atsakomybe: įprasta sakyti – „nuo mūsų mažai kas priklausė“.

Tos patirtys savaip pasireiškia dramatiškoje nūdienos situacijoje. Kai kurie vokiečių politikai, pavyzdžiui, abejoja, ar JAV, nesuderinusios su visomis NATO narėmis, gali dislokuoti tankus ir kitą sunkiąją ginkluotę Baltijos šalyse. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šiomis dienomis pareiškė, kad, vaizdžiai kalbant, į tuos tankus nutaikys raketas su branduoliniais užtaisais. O dėl lietuvių nesuprasi: ar galimybė tapti taikiniais juos svaigina, ar gąsdina?

Michailo Saakašvilio tapsmas Ukrainos piliečiu ir Odesos srities gubernatoriumi – efektingas ir daugiabriaunis reikalas. Evoliucijos keliu einančioje šalyje toks kūlverstis šokiruotų, o revoliucinėje Ukrainoje tai sutikta gana nuosaikiai, nors nuostabos būta.

Po gegužės 30-osios, kada Ukrainos prezidentas Petro Porošenka pasirašė dekretą dėl Michailo Saakašvilio skyrimo, viešoji erdvė užkaito nuo komentarų. Viena vertus, pripažįstamos M.Saakašvilio, kuris 2004–2013 m. buvo Gruzijos prezidentas,  kovinės savybės: užsispyrimas, politinė bei dalykinė vaizduotė, polinkis į autoritarizmą. Kita vertus, uoliai krapštomasi ieškant kliaudų jo politikoje ir asmeniniame gyvenime. Klausantis iš pašalės susidaro įspūdis, kad niekas negali vienareikšmiškai įvertinti jo inicijuotų permainų Gruzijoje.

Būta kvapą gniaužiančių reformų nuo ekonomikos iki viešojo administravimo: antai 2005–2007 m. Gruzijos bendrasis vidaus produktas augo po 9 proc. kasmet. Beveik visiškas policijos personalo pakeitimas buvo reklamuojamas kaip dalykas, kuris neva smarkiai sumažino korupciją. Reformos kažkodėl negarantavo M.Saakašvilio partijos ilgaamžiškumo: 2012 m. ji pralaimėjo parlamento rinkimus, o ir pats prezidentas 2013 m. baigęs antrąją kadenciją išėjo politinių atostogų. Grįžimas į tėvynę M.Saakašviliui gresia nemalonumais „per valdiškus namus“ – gal tuzine bylų jis yra liudytojas ar įtariamasis.

Nuo š.m. vasario M.Saakašvilis buvo P.Porošenko patarėjas, nuo gegužės vidurio – Ukrainos reformų tarptautinės patariamosios tarybos pirmininkas, birželį jis pradėjo kaip Odesos gubernatorius, pažadėjęs atleisti daugelį srities administracijos pareigūnų, įveikti kontrabandą ir korupciją.

Odesos srities plotas maždaug dvigubai mažesnis nei Gruzijos, gyventojų srityje irgi tiek pat kartų mažiau, užtat Odesa ir Tbilisis – palyginami milijoniniai miestai. Galbūt M.Saakašviliui pavyks Odesoje padaryti ekonominį stebuklą ir jam ten kada nors pastatys paminklą greta vieno iš Odesos tėvų įkūrėjų – hercogo Armand’o du Plessis de Richelieu, kuris 1804–1815 m. buvo Novorosijos ir Besarabijos generalgubernatorius, nuo 1815 iki 1821 m. (su pertraukomis) ėjo ponapoleoninės Prancūzijos premjero pareigas.

Šiomis dienomis įprastas klausimas apie M.Saakašvilį: ką šis, pripažinkime, mįslingas paskyrimas reiškia politinių šachmatų lentoje, kuri labai svarbi JAV ir ES?

Ukrainos vidaus politikos požiūriu – tai smūgis oligarchui Viktorui Kolomoiskiui, kurio statytinis Igoris Palica buvo Odesos gubernatorius iki M.Saakašvilio. Odesoje sutelkti nemenki V.Kolomoiskio ištekliai. Vaizdeliai tarsi iš Nikolajaus Gogolio prozos: ne itin mandagaus liežuvio V.Kolomoiskis leptelėjo, kad M.Saakašvilis atiduosiąs Odesą rusams, paskui teksią miestą atsikovoti.

Odesos šmaikštuoliai įvairiose miesto vietose prikabinėjo kaklaraiščių – primindami M.Sakašvilio mitybos klaidą, kada jis itin grėsmingą Gruzijos karo su Rusija akimirką 2008-aisiais savo kaklaraištį palaikė valgomu daiktu.

Tie kaklaraiščiai ir V.Kolomoiskio replika – užuominos į buvusį ir būsimą karus. Prieš paskelbiant apie M.Saakašvilio paskyrimą buvo demonstratyviai sustiprinta Odesos priešlėktuvinė gynyba. Gegužės pabaigoje Ukraina panaikino sutartis dėl Rusijos karinio tranzito į Padniestrę, kurioje esama apie pusantro tūkstančio Rusijos karių (oficialiai – taikdarių). Grupuotė izoliuota, susisiekimas galimas tiktai oru. Ukraina lėktuvų nepraleis, neaišku, ar praleis Rumunija, Moldova. Padniestrės, kurią Rusija oficialiai vis dar pripažįsta Moldovos dalimi, visuomeninės organizacijos birželio 1 d. kreipėsi pagalbos į Vladimirą Putiną.

Taigi M.Saakašvilio vadovaujama Odesos sritis panaši į Gruziją dar ir tuo, kad pašonėje turi karo židinį. Ar tik nebus jis paskirtas atsižvelgiant į galimą Padniestrės grąžinimą visiškai Moldovos kontrolei?

Arūnas Brazauskas

Referendumas Airijoje, kuriuo pritarta tos pačios lyties asmenų santuokoms, privertė tradicinių vertybių sergėtojus Lietuvoje pasijusti taip, tarsi juos kas nors priverstinai žirgdytų ir neleistų susikliaudinti (t.y. suglausti kojų).

Airija daugelį metų galynėjosi su skyrybomis: 1986 m. santuokos nutraukimui nepritarta referendumu, tačiau 1995 m. kitas referendumas atvėrė kelią konstitucijos keitimui ir skyrybų įteisinimui (beje, vos 0,5 proc. balsų persvara). Dar po 20 metų uždegta žalia šviesą vienalytėms santuokoms.

Gėjų ir lesbiečių santuokų šalininkai Airijoje laimėjo santykiu 1 201 607 : 734 300. Iš maždaug 2 mln. dalyvavusiųjų balsavime (60,52 proc. visų rinkėjų) 62,07 proc. pasisakė už tokias santuokas, 37,93 proc. – prieš. Pagal referendumo rezultatus bus priimta konstitucijos pataisa: „Santuoka yra dviejų asmenų sąjunga, nepriklausomai nuo lyties.“

Viena koja Airija žengia tos pačios lyties asmenų santuokos įteisinimo link, kita koja yra vis dar tvirtai įsirėmusi į abortų draudimą. Nėštumo nutraukimas ten leidžiamas tiktai kilus pavojui motinos gyvybei, įskaitant ir savižudybės grėsmę. 1992 m. referendumu garantuota teisė išvykti užsienin ir ten atlikti abortą, taip pat moters teisė būti informuotai apie jos sveikatos būklę. Šių normų atsiradimą paskatino iki teismo nuėjęs atsitikimas, kada išprievartautai nepilnametei kilo keblumų atlikti abortą kitoje šalyje. 2002 m. referendumu nepavyko pašalinti galimos savižudybės iš abortą legalizuojančių priežasčių sąrašo.

„Pamatinių vertybių“ sargų požiūriu, abortai, taip pat gėjų bei lesbiečių santuokos yra blogis. Tai patvirtino Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, šiomis dienomis atsisakę pasirašyti partijų susitarimą dėl žmogaus teisių, nes dokumento autoriai socialdemokratai „siūlo partijoms pritarti tam, kad Lietuvoje būtų įteisinta eutanazija ir abortai, taip pat būtų sudarytos sąlygos Vyriausybei įteisinti vienalytes santuokas“.

Istorikai ir sociologai, tikėkimės, nedels atsakyti į klausimą, ar 1,2 mln. airių „taip“ vienalytėms santuokoms nereiškia maždaug 37 proc. visų balso teisę turinčių piliečių kolektyvinės špygos Katalikų bažnyčiai (špyga teologiškai yra pasiuntimas velniop – t.y. pas žmonijos ir Bažnyčios priešą). Tačiau pati Bažnyčia tvirtai to priešo įsikibusi: apie 14 tūkst. airių pateikė ieškinius dėl seksualinio išnaudojimo, patirto katalikiškose švietimo įstaigose ar kitaip dalyvaujant kunigams, vienuoliams bei vienuolėms. Suderėtų kompensacijų suma 2012 m. siekė apie 1,4 mlrd. eurų, iš kurių gal dešimtadalis teko Bažnyčiai, kitkas – mokesčių mokėtojams, nes, anot oficialios ištarmės, katalikiškos švietimo įstaigos tiek brangios kiekvienam airiui, kad valstybė negali leisti bankrutuoti Bažnyčios organizacijoms (pvz., vienuolių ordinams).

Galėtume pamanyti, kad Lietuvos, Marijos žemės, kunigai yra angelai, jei lygintume su kipšų apsėstais Bažnyčios tarnais airiais, – mat paviešinti seksualinio išnaudojimo atvejai Lietuvoje skaičiuojami vienetais, o ne dešimtimis tūkstančių. Kitas klausimas – kokia to Lietuvos tyrumo priežastis: ar angeliška šalies kunigų prigimtis, ar slėpimo ir veidmainiavimo tradicija, kurią uoliai palaiko Bažnyčia ir ganomųjų kaimenė, besivadovaujančios taisykle: nusidėk, bet nepapiktink paviešindamas. Šiuo požiūriu koks nors Lietuvos katalikų mokslo akademijos narys, beieškantis platoniško draugo lietuviškame gėjų pažinčių tinklalapyje, yra atvirumo bei nuoširdumo pavyzdys, nes Bažnyčia homoseksualumo nelaiko nuodėme, tačiau smerkia netyrą, neplatonišką gėjų seksą.

O ir Airijos piliečiai, viena koja atsirėmę į abortų draudimą, o kitą koją užkėlę ant vienalyčių santuokų pakopos, nėra negražiai prasižergę. Varžant abortus daugėja vaikučių, kuriuos kada nors galės įsivaikinti gėjų ir lesbiečių šeimos.

Arūnas Brazauskas

Svarstant apie švietimo reikalus susirezgė tarsi koks literatūrinis siužetas. Vargu ar tai pamaitins ilgesnį kūrinį, nes romanus žudo laiko stygius – ne vien rašytojų, bet ir skaitytojų.

Įsivaizdavau panelę, kuri gimė apie 1900 m. kokiame nors ne itin varganame Lietuvos vienkiemyje ar dvarelyje. Jei vienkiemyje – namuose kalba kokia nors lietuvių tarme, jeigu dvarelyje – veikiausiai lenkiškai, tačiau aplink visi kalba lietuviškai, todėl panelė yra „litvomanė“ jau vien todėl, kad reikia apsipirkti turguje. Kadangi mergina ne iš vargšų – kelias jai į mokslus.

Nuo 1905 m. gegužės Lietuvos valdiškose švietimo įstaigose liautasi bausti už lietuviškas šnekas tarp mokyklos sienų, kai kur imta dėstyti lietuvių kalbą. Katalikai buvo apšvietos pirmeiviai: „Žiburio“ draugijos istorija – atskira byla. Ypač trūktelėjo į priekį moterų švietimas – 1907 m. Marijampolėje įsteigta lietuviška „Žiburio“ mergaičių progimnazija, iki Pirmojo pasaulinio karo vienintelė vidurinė mokykla, kurioje dauguma dalykų dėstyta lietuviškai. Vokiečių okupacija 1915 m. išvijo iš Lietuvos ir rusų kariuomenę, ir rusišką švietimą. 2015-ieji – pirmųjų lietuviškų gimnazijų šimtmečio metai: rugsėjį–spalį minėsime dabartinių Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos ir Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos jubiliejus.

Apie 1920-uosius tai mūsų archyvinei herojei tenka spręsti, kaip toliau gyventi. Žinoma, svarbu ištekėti, tačiau panelė apsišvietusi ir nelinkusi atsidėti vien šeimai. Mokytojauti! Patriotiška, pilietiška, pažangu. O ir kelias nuo panelės gimnazistės iki panelės mokytojos ne toks jau ilgas. Mokytojų seminarijos – kadrų kalvės, kuriose paskaitantieji ir parašantieji gana greitai apmokomi, kaip mokyti kitus.

Švietimas tarp 1918 ir 1940 m. – Lietuvos pergalių laukas. 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, arti 33 proc. šalies gyventojų buvo neraštingi, o 1940 m. tokių  buvo tik 2 proc. – tarpukariu mokyti ne vien vaikai, bet ir suaugusieji.

Lietuvos pedagogo gyvenimas tarpukariu – daugeliu atvejų sėkmės istorija. Formuluodami sausai sakytume, kad kuriantis valstybei plečiasi tarnautojų luomas. Kada valstybė investuoja į švietimą, net ir pradinių klasių pedagogas gali tikėtis darbo vietos, ką jau kalbėti apie socialinį prestižą.

Apie 1925 m. mūsų galbūt vis dar panelė mokytoja, jaunatviškai apžvelgusi ne itin ilgus nugyventus metus, galėjo pasakyti, kad prieš kokius 10 metų įnikusi į Maironį ji padarė teisingą pasirinkimą. Žinoma, būta romantikos, tačiau kada reikia dirbti ir uždirbti, galima pasidžiaugti gebėjimu rašyti lietuviškai be to meto klaidų (dabar klaidų sąrašas kitoks).

Praleidę šeimos istoriją su karais, deportacijomis ir sovietmečiu, įsivaizduokime tos mūsų tamstos mokytojos proanūkę. Tarkime, ji irgi pedagogė, gebanti rašyti be XXI a. klaidų – ir ne kokia nors „kalbainė“, mirtinai įsikibusi „išmaniojo telefono“ beigi peikianti „smartfoną“ (televizinei Rugilei taip ir nepavyko įrodyti, kad „smartfonas“ neteiktinas – „telefonas“ irgi nelietuviškas žodis).

Dėstanti lietuvių kalbą ir literatūrą, tiek prakutusi ir konkurencinga, kad su savo „smartfonu“ laisvai naršo lietuviškuose internetuose, ji tenai randa padrikai perkeltus lietuvių kultūros fragmentus: skurdžius tekstus, mažyčius paveikslėlius bei žemėlapius ir beveik jokios animacijos. Skaitytojas miršta, jo vieton ant minkštasuolio gula žiopsotojas (nebūtinai žioplys), kuris mygtelės patrauklesnį vaizdelį, o šalia tokio veikiausiai bus angliškas arba rusiškas tekstas.

Proanūkei tenka pripažinti, kad švietimas nūnai – itin problemiška sumaišties sritis. Jei ne mirštanti, tai tikrai apmirštanti veikla: gyventojų skaičiui mažėjant turi trauktis ir pedagogų luomas. XXI a. pradžios tamsta mokytoja susimąsto, kokius strateginius pasirinkimus turėtų padaryti, kad nebūtų nustumta į kelkraštį (Rugilė pasakytų: „Kad nebūčiau ištrenkta iš barščių“).

Arūnas Brazauskas