„Veido“ nr. 18 „Redaktoriaus laiško“ skaitytojai uždavė autoriui klausimų (kol kas ne kumščiu į kaktą): ką reiškia, kad Vilnių gins tie, kuriems jis brangus, – taigi ir tie, kuriems „Wilno nasze“? Ar tik nenorėta pasakyti, kad lenkai gins Vilnių nuo lietuvių? Ir kodėl tautiškumas siejamas su stuobriais?

Šįkart bandysiu pasisakyti tiksliau: mažiau metaforų (stuobrių, pelkių), daugiau sąvokų.

Pradžioje apie kariuomenės tautiškumą. Pavyzdžiui, į Izraelio armiją šaukiami abiejų lyčių žydai ir drūzai – arabiškai kalbančios religinės mažumos atstovai (jie tampa karininkais, netgi aukštais; Izraelyje gyvena apie 120 tūkst. drūzų). Arabai musulmonai nešaukiami, nors 2013 m. po kneseto (parlamento) sprendimo, kuriuo 160 tūkst. arabų krikščionių pripažinti ypatinga mažuma, pagausėjo tai grupei priklausančių savanorių (dabar Izraelio armijoje tarnauja keli šimtai arabų krikščionių). Šių žmonių savanorystės motyvas įžvelgiamas jų nore susisieti su Izraeliu, o ne su Palestinos valstybe, kuri galbūt kada nors atsiras tuose kraštuose. Izraelio pilietybę turi apie 1,7 mln. arabų. Dabartiniame knesete (120 narių) yra 17 arabų, iš jų 13 priklauso Jungtiniam arabų sąrašui, kiti įtraukti į žydų partijų sąrašus.

Tai įvadas į klausimus, kurie Lietuvoje beveik neužduodami: kurios Lietuvos tautinės mažumos gali būti patikimos krašto gynėjos, o kurios ne?

Ištikimybės klausimas ne šiandien atsirado. 2011 m. rugsėjį Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasakė: „… norėčiau priminti Lietuvos politikams – kad ir kokiai mažumai jie priklausytų, jie privalo, pagal Lietuvos Konstituciją, būti lojalūs Lietuvos valstybei ir laikytis visų Lietuvoje esančių ir galiojančių įstatymų, jei jie yra Lietuvos piliečiai.“

Izraelis, kitaip nei Lietuva, turi kitokią patirtį, kitokią „muskulatūrą“. Kariuomenė – ne dekoratyvinė, o esminė visuomenės griaučių dalis. Izraelis pajėgus ilgai kariauti vienas, nors turi strategines sąjungininkes – Jungtines Valstijas. Kol kas visi Izraelio karai buvo daugmaž sėkmingi.

Iškilus sionistas Vladimiras Žabotinskis 1940 m. rašė: „Hebrajų ir arabų kalbos turės lygias teises ir lygų juridinį statusą.“ Dabar Izraelyje yra būtent taip: hebrajų ir arabų kalbos oficialios (mūsų terminais – valstybinės). Tūlas turistas kelio rodykles supranta tiktai todėl, kad greta pavadinimų hebrajų ir arabų kalbomis yra angliški užrašai. Šalyje, kuri realiai sprendžia išlikimo klausimą, svarbesni tikri ginklai, o ne simboliai. Užrašai gali likti.

Izraelyje arabų kalba – viena iš dviejų oficialių, nors žydai šalyje sudaro 80 proc. gyventojų. Tačiau piliečiais musulmonais nepasitikima tiek, kad juos šauktų į armiją.

Lietuvoje lietuviai sudaro piliečių daugumą, lietuvių kalba valstybinė, tačiau dalis lietuvių politikų Vilniaus krašte jaučiasi tarsi ne Lietuvoje. Jiems norėtųsi, kad Vilnija savo kalba ir užrašais panėšėtų į Šakių rajoną. Vilniaus kraštas, kuris kelia įtarimų dėl galimo nelojalumo Lietuvai, prie jos klijuojamas lipniomis valdiškomis juostomis: nuorodomis, kuri kalba čia viršesnė, ir kitokiais rūsčiais priminimais.

Tikrai nesiūlau Lietuvos kariuomenę formuoti etniniu pagrindu, atsižvelgiant į „genčių“ lojalumą. Užduodu kitokį klausimą. Nesiginčijant dėl galiojančių įstatymų, norėtųsi pasidomėti, ką padarė valdžia ir lietuviškoji visuomenė, kad Lietuvos lenkai mylėtų Lietuvos valstybę. Girdėjome kažką niurzgant, kad Vilnijos žmonės tėra gimtosios kalbos atsižadėję lietuviai. Žinome diskusijas dėl pavardžių rašybos ir vietovardžių lentelių – įkyrėjusios kalbos ir beveik jokių veiksmų. Klausimas kitas: ar, be biurokratinių žaidimų ir valdiškų pamokslavimų, viešojoje erdvėje buvo kuriama atmosfera, kuri ne tiek verstų Lietuvos lenką būti lojalų „pagal paragrafą“, kiek palaikytų jo meilę Lietuvai, duotų peno pasididžiavimui, kad yra jos pilietis?

Teksto pavadinimas įpareigoja. Kuo mažiau žodžių, tuo didesnio fundamentalizmo galima tikėtis. Šiek tiek išleisdami garą pasakysime, kad čia kalbama apie tyčia blogai kuriamą valstybę.

Galima padiskutuoti, ką prieš ką rašyti: Šėtoną ar valstybę? Mat, pagal populiarų supratimą, svarbesnis yra tas, kuris paminėtas pirmiau. Svarstant šį klausimą vertėtų atkreipti dėmesį, kad dėl žmonijos priešo Šėtono minėjimo konstitucijose nekyla net diskusijų, o štai dėl Dievo neminėjimo ES Konstitucijos projekte kažkada karštai ginčytasi.

Taip, Dievas nėra visiškai pamirštas teisiniuose dokumentuose. Vokietijos konstitucijoje paminėtas Dievas (~Gott~) ir vokiečių tauta (~Deutsche Volk~), Graikijos konstitucijoje nepamiršta Šv. Trejybė, Airijos konstitucijoje pagarbintas Jėzus Kristus. Iš viso Dievas minimas daugiau nei 30 pasaulio valstybių konstitucijose, ką jau kalbėti apie įvairių valstijų, provincijų, žemių, kantonų pagrindinius įstatymus.

Šėtonas daug kuklesnis – jam nereikia viešų paminėjimų, ypač dėl to, kad Šėtono vardas kai kam skamba baisokai (žinau žmonių, kurie apskritai vengia garsiai įvardyti minimą veikėją). Tačiau be šio personažo negali išsiversti nei teologai, nei teatro režisieriai. Juolab kad ir Gėtės „Faustas“ neišbrauktas iš mokyklų programų.

Šėtono kuklumas politinėje sferoje reiškiasi tuo, kad jis dažniausiai vadinamas kipšu ir jo veikla sutelkta į smulkmenas. Kipšiukai smulkmenytėse – ir jokio sieros dvoko.

Taigi pereikime prie mažmožių. Pradžioje nesmulkmeniškai pagarbinkime žmogaus proto galias. Kažkada man didelį įspūdį padarė vieno patyrusio pareigūno pasakojimas apie tai, kaip buvo nustatytas apytikris šalyje nelegaliai parduodamo benzino kiekis. Automobilių ridos pokyčiai, pagal techninių apžiūrų duomenis, buvo palyginti su legaliai parduotų degalų apimtimis. Tapo aišku, kad mašinos nuvažiuoja daugiau, nei teisėtai prisipila degalų. Nesileidžiant į metodo detales, imčių ir atrankų meną, reikia pasakyti, kad tokiu būdu galima įvertinti kontrabandos mastą ir pateikti duomenis valdžiai. Tegul ši susimąsto, kiek pajamų iš akcizų prarandama dėl nelegalios prekybos degalais.

Kitas pavyzdys – ekonomikos ar matematikos studento kursinis darbas. Studentas siūlo naudojant paieškai bankų informaciją sukurti procedūrų ir algoritmų aprašą: kaip aptikti asmenis, kurie kelia įtarimų dėl vokeliuose gaunamų pajamų.

Tokią temą dėstytojas, matyt, pakoreguotų dar ją formuluojant, nes algoritmai seniai žinomi ir Lietuvoje netgi taikomi elementariu lygmeniu. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba gali pasinaudoti banko duomenimis, kad kam nors užduotų klausimą: kaip, tamstele, išgyveni, nors iš įmonės legaliai gauni skatikus? Studentą galima pasiųsti kurti dar gudresnių algoritmų, nes problema šiuo atveju susijusi ne su informacijos paieška ir apdorojimu, o su politika.

Antai žinoma, kad Lietuvoje apie 13,7 tūkst. vadovų oficialiai gauna atlyginimus, nesiekiančius mėnesinės minimalios algos (300 eurų). Prieš pastaruosius Seimo rinkimus spausdinti sąrašai „elgetų“ – bendrovių vadovų, tada teuždirbusių po kelis šimtus litų per mėnesį. Visi jie susiję su viena iš dabartinės koalicijos partijų. Ir ką? Ir nieko… Ne informacijos stygius yra problema, o tai, kad valstybė nelabai nori šį klausimą spręsti.

Kaip jau esame pratę, protestantai estai pamokė katalikus lietuvius paprastuoju būdu. Estijoje darbdavys privalo sumokėti savo socialinių mokesčių dalį, tarsi visi jo darbuotojai gautų minimalią algą. Taip iš valstybės mastu veikiančio kipšo atimta tokia „smulkmenytė“, kaip galimybė slėpti bent jau dalį mokesčių.

O ką Šėtonas, kuris tiktai kipšiukas? Jis visokiais būdais skatins kalbas apie Dievą, „pamatines vertybes“, pilietinę atsakomybę ir pan., tačiau iš paskutiniųjų vilkins sukčiauti leidžiančių juridinių „smulkmenų“ naikinimą.

Arūnas Brazauskas

Nemažai žiniasklaidos užpildo tenka svarstymams apie ateitį – greta reklamos ir pramogų. Pranašavimas – ne toks jau paprastas sceninis ir literatūrinis žanras.

Ką išrinks kokios nors partijos pirmininku? Kiek mokėsime už pieną, kada ES nebeliko pieno kvotų? Kurioje vietoje sustabdysime rusų tankus – ties Kryžkalniu ar ties Vieviu? Ir taip toliau. Daugybė kalbančių ir rašančių galvų pelno dėmesį bei honorarus kalbomis apie ateitį.

Net ne filosofiškai žvelgiant, ateitis kiekvieną akimirką plūsta į dabartį. Teršalais jos nepavadinsi – veikiau nevaldomu ir nežinomu kažkuo. Asmeninės ateities riboženkliai aiškūs ir neatšaukiami – kai kuriuos pasirinkimus galima padaryti jau dabar, pavyzdžiui, apsispręsti dėl karsto ar urnos. Šeimyninė ateitis šiuo požiūriu valdoma testamentais – jie nubrėžia trajektoriją, kuria judės asmeninio turto gabalai. Tačiau pripažinkime, kad visos kitos galimybės sutramdyti ateitį yra menkos. Užtrukai valydamasis dantis, uždelsei išvykti į darbą, ir sankryžoje kažkas įvažiavo tau į bamperį. Ne veltui musulmonai kiekviena proga kartoja ištarmę „Insha’Allah“ – „Tokia Dievo valia“. Bet jeigu kokia nors žiniasklaida vien šia mantra užpildytų prognozių skiltis ar eterį – pagarsėtų kaip brukalo skleidėja.

Numatymo atžvilgiu socialiniai procesai atrodo kaip miglotų ir ūkanotų dalykų kokteilis. Daugmaž apytiksliai nuspėjami ekonomikos augimo mastai. Kartais finansų analitikai išeina iš vėžių ir apstulbina, pavyzdžiui, prognozuodami karus: antai 2011-ųjų kovą neblogos reputacijos ekspertas Charlesas Nenneris tiesioginiame TV eteryje prognozavo labai didelį karą, prasidėsiantį 2012–2013 m., o dabar, kada tarptautiniai santykiai tikrai panašėja į šaltąjį karą, Ch.Nenneris pranašauja, kad pasaulinio konflikto karštoji stadija prasidės „tuojau“.

Esama ne tokių baisių, nors gerokai tikslesnių politinių prognozių. Pavyzdžiui, vadinamuoju A.Lichtmano ir V.Keilis-Boroko metodu galima su 95 proc. tikimybe pasakyti, kas taps JAV prezidentu, ir dabar ši „skaičiuoklė“ rodo Hillary Clinton sėkmę. Tačiau mažai kas imasi prognozuoti, kuriuo metu ir kokiais tempais ims mažėti Žemės gyventojų ir kada mirtinų mikroorganizmų evoliucija aplenks mokslą taip, kad farmacijos kompanijos nebespės kurti vaistų ir vakcinų.

Į tėvynės ateitį žvelgiantiems lietuviams didelis karas ir didelės epidemijos atrodo vis dar neįtikėtini dalykai. Turėkime vilties, kad Lietuvą aplenks viena ir kita grėsmė. Tačiau akivaizdu kita: nors Giltinė mūsų krašto karų bei marų dalgiais kol kas nešienauja, vyksta šalies depopuliacija. Ar emigracija yra didelis blogis, galėtume pasvarstyti patyrinėję, tarkime, Švedijos istoriją – iš ten kažkada emigruota masiškai.

Emigruojama užsidirbti. Nors emigrantai siunčia pinigus namo, negalime tikėtis, kad šie pinigai kada nors bus pakankami mūsų pensininkams išlaikyti – juolab kad srautai iš užsienio ateity nebūtinai didės. Gimstamumo didėjimas kartu reiškia didesnes išlaidas: tiek valstybės socialines, tiek asmenines. Investicija į žmogų atsiperka, tačiau grąža pradeda plaukti geriausiu atveju, kada pilietis persirita per dvidešimtmetį. Jei žmogus lieka čia, grąža vienokia, jei emigruoja – kitokia.

Demografinis modelis šiuo metu aiškus ir paprastas: santykinai pigiau išugdyti rytų europiečiai užima darbo vietas Vakarų Europoje, o gimtinėse į jų vietą stoja dar pigesni migrantai iš Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos. Galbūt pigių robotų atsiras anksčiau, nei katastrofiškai sumažės darbingų piliečių ir Lietuva taps nepatraukli imigrantams. Išlikusiųjų piliečių komunikaciniai įgūdžiai turi būti tokie, kad jie galėtų susikalbėti su robotais. Ar nevertėtų susimąstyti apie nacionalinius diktantus elementaria lietuvių kalba, kuria rašomos trumposios žinutės?

Šiuolaikinį jaunimą užguls ne vien esamų ir būsimų pensininkų išlaikymo našta. Kai kurie dabartiniai jaunuoliai po gero dešimtmečio taps šalies vadovais. Norint atspėti, ko iš jų laukti, vertėtų pasvarstyt, iš kokių šaknų išaugo nūnai vis dar įtakingi šalies politiniai lyderiai.

Vyresnio ir vidutinio amžiaus sovietinės nomenklatūros atstovai pelnė taškų už darbus. Tiesa, ne šiaip už darbus, o už tokius, kurie palankiai nušviesti. Keliai, tiltai, elektrinės stovės ilgai. Tegul ilsisi ramybėje – darbai ir kūrėjai.

Įdomesni kiti, kurie lyg ir mažiau nuveikė, tačiau laikomi „nesusitepusiais“ ar bent mažiau „susitepusiais“. Kultūriškai (kartais ir dinastiškai) jų šaknys driekiasi į tarpukario Lietuvą, kuri nuo televizinės kasdienybės atšokusiems piliečiams atrodo kaip sektinas „prisiminimas apie ateitį“.

Ar neteko sutikti Sąjūdžio šauklių, vedlių ar šiaip aktyvių veikėjų, kurie gūdžiu sovietmečiu stūksojo kaip nepajudinami akmenys? Komunistų valdžios nepriėmė, net į komjaunimą nestojo, tyliai sau kažką skrebeno, kur nereikia – nepasirašinėjo, sovietinius mitingus ignoruodavo ir visaip kitaip rezistavo. Viešai gal ir nepastebimai priešinosi, o širdyje audringai.

Užgriuvus permainoms su tokiais žmonėmis sieta nemažai vilčių. Bent jau tie, kurie ieškojo moralinių atramų, labiau vertino idėjinį tvirtumą, o ne vadybinius sugebėjimus. Kai kurie iš grynuolių, apie kuriuos kalbame, ant Sąjudžio bangos pateko į valdžią. Su savimi jie atsinešė ir charakterio bruožų, kurie galbūt labai pravertė tyliai ir dorai rezistuojant, tačiau nebuvo itin naudingi valdžios žmogui. Rezistentas neprivalėjo būti nei patiklus, nei komunikabilus, nei visiems lipšnus – tegul nomenklatūros mokyklą perėję veiksniai visur pralenda.

Sovietinė santvarka nebuvo demokratiška – aplinkybės nevertė nei labai paisyti kito nuomonės, nei kolegialiai priimti sprendimų. Nebuvo nuo valdžios nepriklausomų įmonių, įstaigų, visuomeninių organizacijų. Visur vadovai būdavo parenkami: iškeliami arba nuimami.

Su Sąjūdžiu ir Nepriklausomybe atėjus dar ir laisvei, visuomenė suskato kurti pati save. Bet visiems žinomas posakis, esą ledai pajudėjo, tinka ir kitokiam palyginimui: juk prasidėjus ledonešiui juda ne kokie nors bičių aviliai, o vis to paties ledo gabalai.

Politinėje erdvėje atsirado bent kelios daugiau ar mažiau autoritariškai tvarkomos partijos, iš kurių ekskomunistai, sukūrę Lietuvos demokratinę darbo partiją, vėliau tapusią Lietuvos socialdemokratų partija, buvo bene judriausi savo organizacijos viduje.

Narystė ES įspraudė ledonešį į aiškias „klimatines sąlygas“. Tegul ledai sau plaukia, o atmosfera tokia, kad upė veikiausiai vėl neužšals. Galima leistis į alternatyvios istorijos fantazijas ir svarstyti, kuris pašalas būtų buvęs geriau – tautinis ar  nomenklatūrinis? Nei viena, nei kita įsitvirtinusi jėga nebūtų vengusi patriotizmo – gal skirtųsi spalvos ir mastas. Kentėtų atsvarų ir patikrų kūrimas valstybės lygmeniu, užtat visur būtų renčiamos sąsparos ir atramos: į plyšius kalamos volės – patikimi žmonės.

Partijoms ištikimi kadrai ir dabar „įkalami“ į reikiamas vietas, tačiau valstybinių institucijų sistema nėra pridusinta, kaip tai įvyko Rusijoje, Baltarusijoje. Užtat daugelio partijų viduje matome kokį nors vieną nepamainomą lyderį palaikančių sąsparų ir atramų statinius. Taip suramstytos partijos veikiau yra „šeimos“, o ne demokratinės organizacijos, kuriose autoritarizmui kelią užkerta atsvaros ir patikros.

Žmogaus prigimtis lanksti, ir politinis jaunimas veikia pagal aplinkybes. „Juodųjų buhalterijų“ bylose matome nomenklatūrinės praeities nepaženklintus jaunus veidus. Išmintinga būtų puoselėti demokratiją, o ne pasikliauti jaunyste.

Ėmus ryškėti Irano susitarimo su JAV kontūrams, kuriuos kol kas derėtų vadinti tiktai ketinimų protokolu, kai kurie Nobelio taikos premijоs komiteto nariai galėjo lengviau atsikvėpti: didelė tikimybė, kad Barackas Obama baigs kadenciją, nedavęs įsakymo užpulti Iraną.

2009-ųjų Nobelio taikos premija ne itin ryškiai šviečia greta kitų Baracko Obamos skiriamųjų ženklų. Vargu ar ji pridės JAV prezidentui daug vertės, jeigu jam tvirtai prilips labiausiai nevykusio šalies vadovo apibūdinimas. Už ką nemėgstamas Obama, tiksliau, kodėl jo įvykdyta sveikatos sistemos reforma ir kitos pastangos socialinėje srityje nelaikomos dideliais nuopelnais, – atskiras klausimas. O Nobelio premijos skyrimas JAV prezidentui nuo pat pradžių atrodė rizikingas. Kita vertus, kokie tik iškilūs veikėjai nebuvo nominuoti tam apdovanojimui!

1917 m. Norvegijos darbininkų partija nominavo premijai Vladimirą Leniną už Sovietų Rusijos vyriausybės paskelbtą Dekretą dėl taikos. 1935 ir 1939 m. nominuoti atitinkamai Benito Mussolini ir Adolfas Hitleris. Josifas Stalinas nominuotas 1945 ir 1948 m. Nė vienas iš minėtų politikų premijos negavo, bet negavo ir Mahatma Gandhi, nominuotas net 12 kartų. Pastarasis būtų gavęs, tačiau jį per anksti nušovė.

Ir Mussolini, ir Hitleris veikė tokiu būdu, kad juos nominavę asmenys ir organizacijos susikompromitavo: 1936 m. Mussolini įsakymu užpulta Abisinija (Etiopija), 1939 m. Hitleris pradėjo karą su Lenkija. Tiesa, Hitlerį iškėlęs Švedijos parlamento deputatas Erikas Brandtas nedarė to rimtai – tai būta savotiško politinio protesto, mat prieš tai Nobelio premijai buvo nominuotas Neville’is Chamberlainas, Didžiosios Britanijos premjeras, be abejo, už Miuncheno susitarimą, kuriuo padalyta Čekoslovakija. Išties, kodėl už tokį diplomatijos pasiekimą nedavus prizo ir Hitleriui? Vis dėlto Brandtas sunerimo, kad juokai liks nesuprasti, todėl nominaciją atšaukė.

Leninas, Stalinas, Mussolini, Hitleris – išvardyti politikai ir taika tarpusavyje nelabai dera. O gal, gavę apdovanojimą, jie būtų vykdę kitokią politiką? Antai 1990 m. Nobelio taikos premija buvo paskirta Michailui Gorbačiovui. Premija nesustabdė kruvinos atakos Lietuvos sostinėje 1991 m. sausio 13 d., o tas smurtas nesutrukdė  Gorbačiovui 1991 m. birželį pasakyti laureato kalbą Osle.

Žvelgiant į Nobelio premijos istoriją nėra aiškaus atsakymo, kodėl dinamito išradėjas švedas Alfredas Nobelis (1833–1896) paskyrė dalį palikimo apdovanojimui už nuopelnus siekiant taikos. Neaišku ir tai, kodėl šią premiją skiriančio komiteto sudarymas pavestas Norvegijos parlamentui. Čia būta rizikos – mat jau Nobeliui rašant testamentą Norvegija, kuri buvo personaline unija susaistyta su Švedija, norėjo atsiskirti ir tapti savarankiška valstybe. 1905 m. šalys išsiskyrė taikiai, tačiau būta nemenkų įtampų, ir Nobelio taikos premiją kuruojantis Norvegijos parlamentas galėjo tapti karą paskelbusia institucija.

Obamos atveju premijos teikėjai nepabijojo rizikos. Prezidentas turėjo apsčiai laiko imtis griežtesnės politikos Irano atžvilgiu, tačiau nenukrypo nuo rinkimų pažado siekti sandorio su Iranu diplomatiniu keliu.

Valdant George’ui W.Bushui galimas karas su Iranu buvo nuolatos viešai aptarinėjamas. Galimi Izraelio oro antpuolio prieš Iraną maršrutai buvo spausdinami laikraščiuose, paslaptingomis aplinkybėmis nužudyti keli su branduoline programa susiję iraniečiai mokslininkai.

Ėmus ryškėti Irano problemos taikaus sprendimo galimybei, saugiai nesijaučia bent dvi valstybės: Izraelis, kuris visada pasirengęs karui, ir Rusija, kuriai sankcijų Iranui atšaukimas reiškia konkuruojančios Irano naftos pasirodymą rinkoje. Jei Nobelių šeimos palikuoniai vis dar valdytų kažkada Rusijoje turėtą naftos verslą (gręžiniai, naftotiekiai, tanklaiviai ir pan.), vargu ar juos džiugintų taikos pergalė, lėmusi naftos kainų kritimą.

Arūnas Brazauskas

Paūmėjus nerimui dėl galimų Rusijos destruktyvių veiksmų prieš Lietuvą, ypač po to, kai buvo paskelbtos Valstybės saugumo departamento ir karinės žvalgybos ataskaitos, tūlas lietuvis jau pastebėjo netgi fizinio Rusijos prasiskverbimo į šalį ženklų.

Per Lietuvą riedėjo įtartini baltai dažyti sunkvežimiai. Žinoma, su rusiškais numeriais. Kaip tikina Valstybės sienos apsaugos tarnybos atstovai, mašinos skirtos parduoti Afrikoje. O ten daugelis automobilių dažyta šviesiomis spalvomis.

Pasirodė Lietuvos keliuose balti sunkvežimiai – socialiniuose tinkluose kilo šurmulys. Rusijos žvalgai gali ir ataskaitėlę sukurpti: KAMAZ’ai pravažiavo – lietuviai sureagavo. Vadinasi, budrūs.

Štai ko paklausčiau: kiek sunkvežimių – nebūtinai baltos spalvos ir nebūtinai su rusiškais numeriais, tačiau pagal komandą iš Rusijos – gali išvažiuoti į Lietuvos kelius ir ką nors nuveikti priešo labui, pavyzdžiui, užtverti pravažiavimą, kad magistralėse kiltų chaosas. Sakote, tokie dalykai tinka tiktai lietuviško serialo scenarijui?

Juk tas nekonvencinis karas, dar vadinamas hibridiniu, kariaujamas būtent pasitelkus išmonę. Siekiama priešui pridaryti kuo daugiau netikėtų kiaulysčių.

Krašto apsaugos ministerija pernai išleido patarimų sąvadą „Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui“. Saugos ir savisaugos veiksmai prasideda nuo reakcijos į sutartinius signalus. Apie kryžiuočių antpuolius senovėje perspėdavo laužai, nūdienos lietuviams apie karą ar stichinę nelaimę turėtų pranešti radijas ir televizija. Tūlo piliečio atsakas į pavojų veikiausiai primintų pasitikrinimus, ar kokia nors žinia nėra balandžio pirmosios pokštas. Sirenų kauksmą jis gal palaikytų mokymu, į mobilųjį telefoną gautos žinutės nepastebėtų arba imtų svarstyti, ar tai ne brukalas. Paveikiausias dalykas – televizijos, radijo ir interneto pranešimai. Žinoma, jei sirenos imtų kaukti naktį, nemažai piliečiai pabustų, gal ir masines komunikacijos priemones įsijungtų.

Išgirdome pranešimą – kas toliau? Priklausomai nuo to, kas pasakyta, reikia arba likti namie, arba judėti nurodyta kryptimi. Pastaruoju atveju patariama nepamiršti daugybės reikalingų dalykų, įskaitant pinigus, kredito korteles, atsarginius automobilio raktus, degtukus, vietovės, į kurią vykstama, žemėlapius, signalines priemones (matyt, naujametinius fejerverkus). O jeigu atvykus į numatytą vietą ten jau siaučia okupantai ir viešoji tvarka pakrikusi? Nenusiminkite: „Išgyvens tie, kurie turės ką valgyti, ką gerti, ką mainyti į tai, ko trūksta (arba, pavyzdžiui, turės ką išmainyti į teisę pereiti pro saugomą sargybos postą). Jeigu einate į parduotuvę – pasikvieskite draugų. Taip galėsite parsinešti daugiau produktų, mažesnė tikimybė, kad grįžtantį jus apiplėš.“

Sakoma, kad generolai dažniausiai rengiasi praeities karui. Kadangi sprogmenys veikia taip pat kaip prieš šimtą, du šimtus ir daugiau metų, nesikeičia ir patarimai: „Kaip elgtis, patekus po nuolaužomis? Svarbiausia – neprarasti vilties. Kvėpuokite giliai, įvertinkite situaciją ir stenkitės bet kokia kaina išgyventi.“

Lietuvoje civiliai rengiami karui leidžiant knygeles, o, pavyzdžiui, Izraelyje – rengiant masinius reguliarius mokymus. Lietuvis gal ir be mokymo įvykdys instrukciją: „Jei pamatai, kad tavo kieme netikėtai iš kažkur atsirado, susibūrė ginkluotų ar uniformuotų vyrų, apie tai derėtų kuo greičiau pranešti.“ Su viena sąlyga – jei veiks mobilusis telefonas. Paskutinę kovo dieną nemažoje Turkijos dalyje nebuvo elektros, tad ir išsekusių baterijų turkai negalėjo papildyti. Ar mūsų valdžia pasirengusi gyvenimui be elektros?

Kaip sakoma, tai didelis klausimas, gal net valstybės paslaptis.

Balandžio pirmoji – melagysčių, pokštų, juokų diena. Rimtai ir nuobodžiai apibrėžiant, melagystė yra pranešimas apie nesamus dalykus. Oi, ir kur jūs taip švarką išsiterliojote – cha cha cha, balandžio pirmoji.

Įprasta, kad balandžio pirmąją žiniasklaida apsimeluoja. Vyksta išmaniųjų melagių varžytuvės. Aukštasis pilotažas – taip sukurpti žinią, kad niekas neužuostų apgavystės. „Tikrai patikėjau“ – didžiausias komplimentas melagingo teksto autoriui.

Melų tradicija turi istoriją. Senais, nors nebūtinai gerais laikais nauji metai įvairiose vietose prasidėdavo skirtingu laiku. Vieni krikščionys juos pradėdavo skaičiuoti nuo kovo pabaigos, kiti nuo dar kada nors. Pernai būta 450 metų sukaktuvių nuo Prancūzijos karaliaus valia įvykdytos Naujųjų metų standartizacijos. Nustatyta, kad metai prasidės sausio pirmąją. Visi, kurie pagal seną įprotį švęsdavo Naujuosius metus balandžio pirmąją, liko kvailiais.

Apmąstant šį istorinį faktą kylą visokiausių klausimų. Antai tas karalius sužinojo, kad 42 šalies vyskupijose metai prasideda skirtingu laiku, tiktai keliaudamas po šalį. Nebūtų išvykęs iš sostinės – gal ir nebūtų sužinojęs. Arba nebūtų to sureikšminęs. O kodėl nežinojo? Matyt, todėl, kad niekas nepasakė.

Kitas klausimas štai koks. Žinome, kad valdžia mėgsta viską standartizuoti – tokia jos misija. Kilometras, kilogramas – prancūziškos kilmės, ko nepasakysi apie paras, valandas, sekundes, kurios tarsi nukrito iš dangaus. Saulės patekėjimą sunku falsifikuoti, o svarsčius galima. Nenuostabu, kad atsiranda institucijos, kurios rūpinasi, jog svaras būtų svaru, kilogramas – kilogramu, mylia – mylia.

Šiais laikais, kada kyla vadinamojo dereguliavimo bangos, galima paklausti, ar reikia viską reguliuoti. Negerai, jeigu atsirastų skirtingi kilogramo etalonai, tačiau ar žodis „Tewyne“ tikrai nesuprantamas? Ar reikia valstybinės institucijos, kuri primygtinai diegtų pusiau perskeltą „w“ ir ant „e“ užrioglintų tašką, kurio nežinojo senovės romėnai? Toks klausimas mūsų šalyje rimtai skamba tiktai balandžio pirmąją. Tik verta paminėti, kad anglosaksų pasaulyje lyg ir nėra valstybinių institucijų, kurios sergėtų anglų kalbos standartus. Bent jau Didžiojoje Britanijoje tikrai ne. Standartus nustato profesoriai, jie redaguoja ir leidžia žodynus, gramatikas. Tai pilietinės visuomenės triumfas kalbos politikos srityje. O kas kalba ir rašo su klaidomis – tas kvailys ne vien balandžio pirmąją.

Grįžkime prie to karaliaus, kuris išbraukė minėtą datą iš naujametinių švenčių sąrašo. Galėtume paklausti, kodėl tiktai išvažiavęs iš sostinės jis susirūpino, kad šalyje netvarka. Vienas iš galimų atsakymų – jis neskaitė regioninės spaudos. Priešingu atveju būtų pastebėjęs, kad tą pačią dieną išėję laikraščiai vienur pažymėti, pavyzdžiui, 1564 m., o kitur – vis dar 1563 m. Tačiau laikraščių tada nebuvo.

Europoje pirmasis laikraštis (savaitraštis) išėjo 1605 m. Strasbūre, vadinosi „Relation aller Fürnemmen und gedenckwürdigen Historien“ – „Visų išskirtinių ir įsimintinų istorijų sąvadas“. Tačiau taip galėtų vadintis ir paskalų laikraštis. Nėra net užuominos, kad istorijos būtų teisingos. Negi Europos žiniasklaida prasidėjo nuo geltonosios spaudos?

Toks klausimas irgi balandinis. Minėtas savaitraštis buvo, sakytume, rimtas, kiek leido to meto sąlygos. Svarbesnis klausimas – kodėl, visiems pripažįstant, kad žiniasklaida dažnai meluoja, vis dar išlieka leidinių, popierinių ar virtualių, kurių skaitytojai, vaizdžiai kalbant, susimoka už teisybę?

Atsakymas – todėl, kad teisybė paklausi ir turi kainą. Nežinosi, kur pasitikrinti, ar tavo svarsčiai atitinka etaloną, neseksi kainų kitimo, darbo skelbimų, netgi orų prognozių – turėsi nemalonumų. Balandžio pirmoji visada prie bankroto ribos, o dienos, kada dauguma stengiasi bent jau kvailai nemeluoti, – ne.

Šešiasdešimt tiesiogiai išrinktų merų – anaiptol ne trys šimtai spartiečių. Vargu ar merai leistųsi sukapojami gabalais kovoje dėl savo savivaldybių šviesaus rytojaus. Tačiau su pavasariu ateina ir politinių permainų nuojauta. Ar lūkesčiai pagrįsti?

„Veido“ užsakymu atlikta apklausa atskleidė, kad 76,2 proc. atsakiusiųjų abejoja, jog tiesioginiai merų rinkimai pagerins savivaldybių darbą (žr. 8 p.) Reikia pasakyti, kad šio komentaro autorius irgi tuo abejoja. Prie to galima pridurti mažai ką reiškiantį pasakymą „pagyvensime – pamatysime“.

Iki šiol merų ir savivaldybių administracijų žemasis ir aukštasis pilotažas koncentravosi į tai, kaip pagrąžinti gyvenimą naudojant ribotus išteklius: ES lėšas, bankų paskolas, luobas po luobo ploninamus valstybės asignavimus, savivaldybės žinioje paliekamų mokesčių skatikus. Žaidimo sąlygos tikrai nesikeis dėl rinkimų. Pasikeitė žaidėjai.

Per šiuose savivaldybių tarybų rinkimus atsiskleidė tendencijos, kurias vainikuos 2016-ųjų Seimo rinkimai. Apie tai jau dūzgia daugiau ar mažiau kvalifikuoti ekspertai nuo politologų iki žurnalistų. Liberalų sąjūdis rodo kilimo ženklų, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pasiekimai prieštaringi, toje partijoje keisis vadovybė, „Tvarkos ir teisingumo“, Darbo partijos elektoratas mąžta (Kėdainiai!).

Iš 60 lopinėlių susiūta Lietuva atrodo kaip tvarkinga demokratija, kuriai daugiausiai pretenzijų turi patys Lietuvos piliečiai. Ilgai brandinti, traukti į politinių partijų programas tiesioginiai merų rinkimai tapo tuo vožtuvu, per kurį išleista tautos politinė energija – tikėkimės, nevisiškai bergždžiai.

Tai, ką stagnuojančioje, korupcijos apimtoje Ukrainoje išjudino Maidanas, „normaliose“ demokratijose įgyvendinama nuobodžiomis procedūromis. Demokratija mažiau spalvinga. Net ir milijoninės eisenos, pavyzdžiui, paminint „Charlie Hebdo“ redakcijos aukas, blanksta prieš Ukrainos revoliucijos vaizdus: šalmais, lazdomis, skydais ginkluotus kovotojus, gaisrus, barikadas, susidūrimus su valdžios pajėgomis.

Lietuvoje viso to greitai nesulauksime dėl vienos priežasties: „orumo revoliucija“, kaip daugelis vadina Ukrainos įvykius, mūsų šalyje vyksta per eilinius rinkimus.

Lietuviško orumo kraštutinumas – minkštasuolį vietoj balsadėžės pasirinkęs pilietis, kuris nėjo balsuoti. Kitas polius – gatvės kovų pasiilgęs protestuotojas, kurio nelepina galimybės: nuo 2009-ųjų sausio riaušių būta vieno „maidanėlio“ Garliavoje. Tarp šių kraštutinumų vingiuoja gana ramus demokratijos srautas. Aistroms iškrauti nereikia deginti padangų ir daužyti langų – pakanka žiūrėti TV ir komentuoti politines naujienas (patartina tai daryti blaiviems).

Pasitikrinę žodžių reikšmes, kiekvieną šalies savivaldybę galime vadinti beveik maidanu, žodžiu, kuris reiškia aikštę – tokią, kurioje sprendžiami bendri reikalai. „Beveik“ reiškia nemenką formalų skirtumą, kurį vertėtų priminti bent jau vardan istorinio išprusimo. Maidanas „išrastas“ tikrai ne Ukrainoje ir ne Šveicarijoje, kur jis vis dar išliko dviejuose kantonuose: Apencelyje ir Glaruse. Senovės Atėnus primenantis vaizdas: visi piliečiai susirenka į aikštę, kur svarsto reikalus ir balsuoja ne biuleteniais, o tiesiog pakeldami rankas. Tiesa, vienąkart per metus, kai renkama kantono taryba. Tokia ne itin patogi tiesioginė demokratija atlaikė ir moterų „orumo revoliuciją“ – kada 1991 m. Apencelyje jos pagaliau gavo balso teisę, taigi aikštė turėjo sutalpinti dvigubai daugiau piliečių.

Vis dėlto „netvarkinga“ revoliucija gali pagreitinti reformas. Galbūt Ukraina pertvarkydama valstybės pamatus aplenks Lietuvą. O Graikijos pavyzdys rodo, kad išoriškai „tvarkinga“ demokratija neapsaugo nuo bankroto, jeigu piliečiai masiškai pritaria išlaidavimui. Todėl aptakus „pagyvensime – pamatysime“ yra patogiausias komentaras.

Ar labai pasikeitė viršininkų ir pavaldinių santykiai per pastaruosius 25 metus? Prie tokio gana abstraktaus klausimo galime pridėti šiomis dienomis dažnai skambantį retorinį papildą: ar tikrai išsivadavome nuo sovietinio mentaliteto?

Pažįstamas pasakojo, kad vaikštinėjęs su iškiliu politiku, prie kurio priėjęs kandidatas į padėjėjus. Politikas visą laiką prie ausies buvo prispaudęs mobilųjį telefoną. Nepradėjo pokalbio su pretendentu, kol nebaigė telefoninio pokalbio, o šio būta karšto ir nemalonaus – politikas keikęs pašnekovą paskutiniais žodžiais. Kada ėmė kalbėtis su galimu padėjėju, šis jau buvo beveik amą praradęs. Kai vėl liko vienu du su politiku, mano pažįstamas paklausė, kodėl, kaip jam pasirodė, telefonas viso pokalbio metu buvo išjungtas? Politikas šyptelėjo ir atsakė, kad kalbomis su menamu pašnekovu norėjęs parodyti pretendentui, jog šis „nešokinėtų aukščiau bambos“. Aš viršininkas – tu kvailys: matyt, tokią nuostatą politikas norėjo įdiegti galimam bendradarbiui. Ir pasirinko tam žinomą metodą: mušk svetimus, kad savi bijotų.

Politikui, tam seno kirpimo pedagogui, apsižodžiavimas su tylinčiu telefonu prideda balų kaip aktoriui. Bet ar jis geras vadybininkas? Teko matyti nemažai viršininkų, kurie patys yra „vis dar pasitaikantys trūkumai“. Tai vadybininkai saviveiklininkai, kurie iššūkiams atliepia ilgomis, neretai rūsčiomis kalbomis. Nevengia jie ir „sisteminių sprendimų“, kurių viršūnė – ant popieriaus nubraižytos schemos ar skaidrės. Vaizdinė medžiaga, kaip ir pradžioje atpasakotas pokalbis, dažniausiai susijusi su vienu vieninteliu klausimu – kas kam pavaldus. Tačiau įsitikinimas, kad ant popieriaus nubraižyta schema pagimdys veiksmą, yra gana bergždžias. Politikai gal ir gali apsieiti be apčiuopiamų rezultatų – pakanka menamų, kuriuos tereikia išreklamuoti. Bet gyvenimo vien pliurpimu nepagerinsi, juolab nesukursi verslo ar valstybės.

Parodomasis savo statuso įtvirtinimas, įprotis bet kokį darbą pradėti nuo hierarchijos schemų braižymo – sovietiniai reliktai. Galima pasvarstyti, kaip tai atsirado ir kodėl išliko. Svarstymų istorinis atspirties taškas – pokaris, kada tapo aišku, jog socializmas į Lietuvą atėjo ne vieniems metams. Aktyviau įsijungusieji į sovietinio socializmo statybą savo kailiu patyrė, kas yra stalininė vadyba.

Kadangi Algirdo Brazausko hidroelektrinė vis dar veikia ir nėra plano ją nugriauti, tenka pripažinti, kad šį inžinerinės minties paminklą sudėliojusi sistema buvo savaip efektyvi. Sovietiniai vadybininkai gal ne prastesni už Egipto piramidžių statytojus, juolab vieni ir kiti naudojo vergų darbą.

Eilinio socializmo statytojo likimas: jėga nuvarytas nuo žemės, pabėgęs į miestą, kad nemirtų iš bado, arba ištremtas, įkalintas. Buitis: nakvynė darbo vietoje prie staklių arba gultas žeminėje – tai apie tuos, kurie ne lageryje. Sovietinis funkcionierius bent jau iki Stalino mirties viena koja partiniame susirinkime, kita koja lageryje.

Lietuvoje šiai sistemai buvo pasipriešinta ginklu. Tačiau ne kovų su kryžiuočiais metas – visi juk negalėjo pasislėpti miške. Taikus, nors anaiptol ne visuomet saugus atsakas: bandymai racionaliai (kai kas sakė „lietuviškai“) gerinti sistemą –  mažinti joje netvarkos ir išties ką nors sukurti. Nebuvo tai lengva, nes sistema buvo priešiška laisvei ir kompetencijai.

Galima klausti, ką laikyti Lietuvos pažangos per pastarąjį ketvirtį amžiaus atskaitos tašku. Pasikeitė politinė santvarka ir nuosavybės santykiai. Bet išliko net ir mažo viršininkėlio tikėjimas, kad sėkmės laidas yra valdžia, o ne išmanymas. Deja, valdžia – tik prielaida, o ne garantija. Komiškas to tikėjimo ritualas – vieši riksmai ir keiksmai. Gerai, jeigu pašnekovas menamas. O jeigu gyvas, ir dar įrašinėja?

Boriso Nemcovo nužudymas sukrečia lyg stiprus sprogimas, tačiau šokui aprimus tai atrodo kaip viso labo dar vienas iš didelio karo trenksmų. Ką turėjo išgąsdinti ši žmogžudystė, kam pasiųstas signalas?

Dėmesio vertų oficialių ir neoficialių versijų nėra daug. Kremliaus išsakytas ir valstybinių tyrėjų pakartotas spėjimas: B.Nemcovas tapo „sakraline auka“, kuria siekiama destabilizuoti padėtį Rusijoje.

Šalyje, kurios viešojoje erdvėje dominuoja televizija, ta „zombių dėžė“, kaip vadina patys rusai, ne itin lengva garsiai išsakyti blaivų požiūrį, kuris nepaskęstų propagandos sraute. Tai savaip pavyko žinomam Maskvos advokatui Genriui Reznikui, tarp kurio klientų būta ir aršios visų Rusijos režimų kritikės Valerijos Novodvorskajos, ir Boriso Berezovskio, ir Boriso Jelcino.

Kitą dieną po žmogžudystės vykusioje TV laidoje G.Reznikas pasakė, kad jo, buvusio tardytojo, patirtis rodanti, jog gali pasirodyti teisinga versija, kuri tyrimo pradžioje atrodė visiškai nepagrįsta. Advokatas pareiškė, kad tokį nusikaltimą paskatino kitaminčių pjudymo kampanija, kurią vykdo masinė Rusijos žiniasklaida. Jis atvirai išreiškė priekaištą Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui dėl to, kad šis iškart pavadinęs nusikaltimą „provokaciniu“ ir taip tarsi primetęs savo versiją tyrėjams – šiems bus sunku nukrypti nuo oficialios linijos (laidos vedėjo ir kitų dalyvių nevalingi gestai išdavė, kad tokie pareiškimai tiesioginiame Rusijos eteryje yra akibrokštas). Greta to advokatas išdėstė ir savo asmeninį spėjimą – esą nusikaltimą įvykdę kraštutiniai rusų nacionalistai.

G.Reznikas priklauso vadinamiesiems Visuomenės rūmams, V.Putino iniciatyva sukurtam patariamajam dariniui, kurio nariai yra žinomi visuomenei žmonės, – taigi advokato pasisakymai skambėjo kaip įtaigus „visuomenės balsas“, oponuojantis Kremliui.

Vis dėlto, „pilietinė visuomenė“, kuri Rusijos sąlygomis vis dar vaduojasi iš kabučių, nėra kažin kokia reikšminga jėga toje šalyje. Atsižvelgiant į jos bejėgiškumą gana silpnos atrodo ir dauguma B.Nemcovo nužudymo versijų.

Londone leidžiamas internetinis žurnalas „The Interpreter“, kuriame skelbiami verstiniai Rusijos žiniasklaidos tekstai, didžiumą hipotezių nuvertino.

Žmogžudystė dėl verslo ar meilės reikalų mažai tikėtina, nes taip susidorojama laiptinėse, tarpuvartėse, o ne Kremliaus pašonėje.

Nužudymas JAV ar Ukrainos specialiųjų tarnybų užsakymu nelogiškas. Ar nevertėjo leisti B.Nemcovui vadovauti kovo 1 d. numatytai masinei protesto akcijai Maskvoje ir tik po to jį pašalinti?

Politinės žmogžudystės Rusijoje neskatina masinių protestų, bet juos slopina. Daugybė politinių nusikaltimų, kurie įvyko Rusijoje per pastaruosius 25 metus, padėties toje šalyje neišjudino, tad žudyti B.Nemcovą vardan destabilizacijos nebuvo prasmės.

Pačios opozicijos paaukotos „sakralinės aukos“ versija abejotina dėl to, kad B.Nemcovas nebuvo liaudies numylėtinis, populiarumu jis negalėjo lygintis su V.Putinu. Daugumai rusų B.Nemcovas – jokia auka.

Rimtesnis atrodo spėjimas apie Kremliaus nesankcionuotą žmogžudystę, kurią įvykdė kokie nors ekstremistai, siekiantys susidoroti su „penktąja kolona“, tačiau tokią versiją silpnina pati nusikaltimo vieta – nuolatos saugomos Kremliaus prieigos.

Atmetus abejotinus užsakovus su nelogiškais motyvais lieka tai, apie ką daugiausiai kalbama: su Rusijos specialiųjų tarnybų žinia įvykdyta žmogžudystė, kurios vietą ypatingai seka ir saugo Federalinė saugumo tarnyba. Žinant Rusijos valdžios sąrangą užsakovų skaičius susitraukia iki vieno.

Pagal užsakovo planą B.Nemcovo žmogžudystė turėtų gąsdinti. Bet ne liaudį, o dabartinius valdžios kritikus iš elito: tiek opozicijos veikėjus, tiek mažiau besireiškiančius gausius „buvusiuosius“ – kažkada valdžiai priklausiusius asmenis. Kitaip tariant, signalas pasiųstas gausiai ir mokiai advokato G.Rezniko klientūrai, neišskiriant jo paties.

Nesikeik ir sugėdink besikeikiantį paauglį. Sudrausk rūkančius nepilnamečius, pats nerūkyk, sveikai maitinkis, sportuok – būk pavyzdžiu, ir taip toliau.

Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme nėra ankstesnėje pastraipoje surašytų formuluočių, nes tai teisės aktas, o ne pamokslas. Bet juk žinome, kad įstatymai, be raidžių, turi dar ir dvasią.

Minėto įstatymo dvasia savaip kovinga ir kyla ji iš didelio rūpesčio sukultūrinti tautos prieauglį, kuris, beje, ne toks gausus, kaip norėtųsi. Rūpestį lengviau suformuluoti, negu jį „filosofiškai“ pagrįsti. O filosofija kabutėse ar be jų yra virtualus dalykas – ji „nukabinama“, „kišama į stalčių“, vos tik „filosofiniai“ klausimai ima trukdyti.

Įstatyme kalbama apie informaciją, kuri „daro neigiamą poveikį nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi“. O dėl dorovinio vystymosi Marijos žemėje vyksta šaltasis pilietinis karas. Vieni iškabina vienokias „filosofines“ vėliavas, kiti kitokias. Pavyzdžiui, nemažai piliečių įsitikinę, kad homoseksualumas yra „dorovinė problema“, tai yra homoseksualai „blogai elgiasi“, yra „nedori“. Tačiau kurstyti diskriminaciją homoseksualų atžvilgiu draudžia to įstatymo 4 straipsnio 10 punktas.

Slidžią LGBT temą tam kartui apeisiu, pasvarstysiu apie kokakolą ir mėsainius. Anądien užsukau į nesveiko maisto restoraną Vilniaus Gedimino prospekte. Nepavyko išvengti vaikų kompanijos. Iš pažiūros – dvylikamečiai. Viena mergiotė neatitiko bent kelių įstatymo paragrafų: nors pakenčiamos figūros (gal bus visai daili, kada subręs), ji turėjo liulantį pilvuką (tikrai ne nėščia) – taigi visa savo išvaizda rodė, prie ko veda „blogi mitybos, higienos ir fizinio pasyvumo įpročiai“. Beje, dėl higienos nežinau – iš tolo nemačiau, ar plaukai pleiskanoti.

Mergaitė be paliovos keikėsi nevalstybine kalba. Bet juk ji ne žiniasklaidos priemonė – neuždrausi jai išeiti į gatvę dėl to, kad jos pilvukas skatina ryti mėsainius užgeriant kokakola. Gal kaip tik ne skatina, o atgraso? Arba skatina ką nors kita. Tačiau dėl keiksmų lyg ir nekyla abejonių – mergaitę reikėtų sudrausti kaip, tarkime, interneto tinklalapį, kuriame, pasak įstatymo, „dažnai vartojami nešvankūs posakiai, žodžiai ar gestai“.

Jos kalboje rusiška necenzūrinė leksika tikrai sudarė daugiau nei 5 proc. turinio – tiek būta viename Kultūros ministerijos paremtame lietuviškame romane. Nežinau, ar labiau toleruotume mergaitę, jeigu ji pasirodytų apsiskaičiusi ir savo iškalbos šaltiniu nurodytų tą romaną arba pasakytų, kad raiškos įgūdžius lavino internete stebėdama besikeikiančius lietuvių komikus, ir dar pacituotų įstatymą: „… viešoji informacija gali būti nepriskirta neigiamą poveikį nepilnamečių psichinei sveikatai, fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi darančios informacijos kategorijai“, jeigu „ši informacija yra reikšminga moksliniu ar meniniu požiūriu“. Tačiau neatrodė, kad mergaitė būtų „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ laidos dalyvė.

Nesveiko maisto restorane besikeikianti mergiotė sugadino man apetitą. Pasigailėjau, kad mano išmanusis telefonas taisykloje. Galėčiau atsistoti, nukreipti į ją objektyvą, priartėti, įkyriai filmuoti veidą (tada paaiškėtų dėl pleiskanų). Tai būtų gąsdinimas. Mergaitė be žodžių turėtų suprasti, kad su filmuota medžiaga padarysiu ką nors baisaus. Tačiau dabar toks donkichotiškas planas man neatrodo išmintingas. Vaikučiai juk irgi ne iš kelmo spirti – gali žinoti, kad be jų pačių ir jų tėvų sutikimo neturiu teisės jų besikeikiančių filmuoti. O gal galiu, juk esu viešosios tvarkos pažeidimo liudininkas? Baudžiamojo kodekso 284 straipsnis, jei kas nežino.

Vasario 11–12 d. Ukrainos, Prancūzijos, Vokietijos ir Rusijos lyderiams neva susitarus dėl ugnies nutraukimo Rusijos okupuotose Rytų Ukrainos dalyse, mažai kas tiki, kad tai tvarios taikos pradžia.

Nelabai žinant, kas toliau bus, gręžiamasi į praeitį – gal ten pavyks sužvejoti kokių nors įžvalgų.

Žiniasklaidoje pasirodė istoriko Algimanto Kasparavičiaus svarstymai apie tarpukario Lietuvos užsienio politiką ir pasirengimus karui. Pasak istoriko, mūsų šalis tais laikais ginklavosi daug atsakingiau nei dabar.

Tačiau Lietuva nebuvo ta valstybė, kuri norėjo ir galėjo pirmoji pradėti karą. Pavyzdžiui, kai naciai 1939 m. pasiūlė užpulti Lenkiją, žadėdami paramą iš oro, Lietuva atsisakė, taigi netapo ketvirtąja šalimi, tiesiogiai dalyvavusia agresijoje prieš Lenkiją – greta Vokietijos, vokiečių marionetės Slovakijos ir SSRS.

Vis dėlto tais laikais būta valstybių, kurios dar iki Čekoslovakijos dalybų Miunchene 1938-aisiais svarstė apie prevencinį karą su Hitleriu. Nuo pat 1933-ųjų sklinda gandai, aptariami ir akademiniuose leidiniuose, kad Juzefas Pilsudskis tais metais Prancūzijos premjerui Édouardui Daladier siūlęs užpulti Vokietiją. Prancūzija nesutikusi – tai aišku ir be rašytinių pėdsakų, kurių nepaliko šios paslaptingos derybos. 1934-ųjų sausio mėn. Lenkija ir Vokietija pasirašė nepuolimo sutartį – gal todėl, kad Prancūzija atsisakė kariauti su Vokietija, o gal gandai apie J.Pilsudskio pasiūlymus buvo lenkų priemonė paspausti Vokietiją dėl nepuolimo pakto.

Kitas galimo karo židinys Europoje suruseno 1938-aisiais – prasidėjus vadinamajai Sudetų krizei. Miuncheno sutartis, pagal kurią tų metų rugsėjį buvo padalyta Čekoslovakija, iki šiol peni masinę vaizduotę – Miunchenas tapo vos ne bendriniu vardažodžiu, reiškiančiu išdavystę, galingųjų susitarimą silpnųjų sąskaita, bergždžias pastangas apmaldyti agresorių.

Kadangi Sudetų klausimas po Antrojo pasaulinio karo buvo išspręstas paprastuoju būdu – „apvalant“ teritoriją nuo vokiečių, gyvenusių ten ilgiau nei, pavyzdžiui, totoriai Lietuvoje, dabar pamirštamas vadinamosios Versalio sistemos konfliktiškumas. Apie Versalio tvarką kažkas yra pasakęs, kad joje glūdėjo tuzinas karų.

Pirmąjį pasaulinį karą laimėjusios šalys taikė nacijų apsisprendimo teisę daugeliui tautų, išskyrus vokiečius ir vengrus. Sutartys draudė buvusių Austrijos karūnos žemių vokiečiams susijungti į vieną valstybinį darinį, taip pat šiam dariniui jungtis prie Vokietijos. Austrijos vokiečiai buvo padalyti tarp kelių šalių. Trianono taikos sutartimi Vengrijai liko 28 proc. jos buvusios teritorijos ir 36 proc. gyventojų, o 31 proc. etninių vengrų atsidūrė už Vengrijos ribų. Nenuostabu, kad dabartinė Viktoro Orbano vyriausybė sutarties pasirašymo dieną, birželio 4-ąją, paskelbė Nacionalinės vienybės diena, kuri minima gana gedulingai.

Adolfas Hitleris rugsėjo 29 d. staiga išvyko į Miuncheną pasirašyti sutarties ir taip sumaišė kortas vokiečių generolo Hanso Osterio sąmokslininkams, kurie rengėsi jį suimti. H.Osteris ir jo bendrininkai gresiantį karą su Čekoslovakija laikė savižudišku, taigi siekė to paties, ko ir britai su prancūzais – taikos. Dabar vis pamirštama, kad karas Europoje 1938-aisiais būtų buvęs vien anksčiau prasidėjęs konfliktas, kurio tik ir laukė Stalinas, kad žygiuotų užgrobti Vakarų Europos. Galima ir kitaip klausti: kokiomis jėgomis Europa būtų pasipriešinusi sovietams, jeigu 1938-aisiais stipriausios jos kariuomenės būtų įsivėlusios į tarpusavio karą?

Ieškant analogijų su šiais laikais tenka svarstyti, ar NATO karas su branduoline Vladimiro Putino Rusija galėtų baigtis NATO pergale, kuri nebūtų baisesnė už taiką, kartu klausiant: ką konflikto atveju veiktų branduolinė Kinija?