Jeigu koks ieškantysis Vasario 16-osios akto originalo surašytų į eilę datas, kada Lietuva ir jos kaimynės paskelbė nepriklausomybę – chronologija atrodytų įdomesnė už vis dar ieškomą dokumentą.

Skelbdama nepriklausomybę Lietuva maždaug savaite aplenkė Estiją, tačiau, matyt, tik todėl, kad Vokietija 1918 m. vasario 18 d. pradėjo puolimą, ir vasario 24-ąją, kada Taline išspausdintas išvakarėse Pernu paskelbtas Manifestas Estijos tautoms, vokiečiai jau buvo užėmę šalies sostinę. Vokiečiai neturėjo galimybės išcenzūruoti šios Manifesto vietos: „… iš vakarų artėja karinga vokiečių kariuomenė, trokštanti gauti savąją Rusijos palikimo dalį ir visų pirma pajungti savo valdžiai Baltijos pajūrio šalis.“

Vokiečiai tuojau pat ėmė įgyvendinti politinę programą, dėl kurios perspėta estų Manifeste: 1918 m. kovo 8 d. įkurta Kuršo kunigaikštystė, prie kurios vėliau prijungta Estija. Su Livonijos ordino valstybės ribomis beveik sutampančią Baltijos kunigaikštystę Vokietijos kaizeris pripažino 1918 m. rugsėjo 22 d. Norėta sukurti satelitinę monarchiją su vokiečių kunigaikščiu soste.

Lietuvoje panašus istorinis tarpsnis, vadinamas Vilhelmo fon Uracho kvietimu sostan, galėjo virsti kitokio valstybingumo pradžia, jeigu Vokietija ir jos sąjungininkės būtų laimėjusios karą ar bent jau nepraradusios to, ką užkariavo. Tačiau istorija susiklostė kitaip, ir dabar minimos tos datos, kada paskelbti visiškos, o ne marionetinės nepriklausomybės siekiai. Todėl ir trijų Estijos gelbėjimo komiteto narių sukurtas vasario 24-osios Manifestas šiais laikais iškeltas į tautos valios apraiškų viršūnę, nors Laikinoji Estijos žemės taryba dar 1917 m. – šalyje vis dar veikiant yrančios Rusijos kariuomenei – deklaravo būtinybę sušaukti steigiamąjį susirinkimą.

Lenkija paskelbė nepriklausomybę 1918 m. lapkričio 11 d., kada Vokietija ir jos priešininkai pasirašė paliaubas. Minima ši data, o ne 1916 m. lapkričio 5-oji, kai „atkurta“ Lenkijos karalystė, į kurios sostą tikėtasi pasodinti vieną iš Habsburgų, kuris galbūt prie Lenkijos būtų prijungęs Krokuvą, likusią už karalystės ribų.

Netrukus po Lietuvos Nepriklausomybės Akto pagarsinimo 1918 m. vasario 16 d. prasidėjusiu puolimu Vokietija siekė papildomų argumentų derybose su Rusija, kurios būsimas bolševikinis diktatorius Leninas 1917-aisiais per Vokietijos teritoriją su jos generalinio štabo žinia grįžo į tėvynę. Būtent po perversmo 1917 m. spalio mėnesį sudaryta Lenino vyriausybė pradėjo taikos derybas su Vokietija. Šiai okupavus didžiules teritorijas 1918 m. kovo 3 d. bolševikai ir vokiečiai pasirašė taiką Brest-Litovske (Lietuvos Brastoje).

Vokietijos kurta satelitinių valstybių sistema kažkuo primena rėžius, kuriuos Rusija atsikando iš buvusių sovietinių respublikų. Vis dėlto Padniestrė, Abchazija, Pietų Osetija, dabar jau ir Ukrainos pietryčių teritorijos (įskaitant Krymą) – labiau nesavarankiškos ir priklausomos nuo jas suformavusios galybės. 1918 m. Baltijos šalys, Baltarusija, Ukraina buvo pakankamai didelės, turėjo užtektinai savų išteklių, kad atsiradusios kaip Rusijos imperijos nuolaužos toliau gyvuotų savarankiškai. Sužlugus Vokietijai, kuri galėjo būti ne be jos pagalbos sukurtų valstybių arbitrė, tos valstybės ėmė rungtis tarp savęs. Pavyzdžiui, Lietuva susidūrė su Lenkija, kuri nepanoro linkti nykštukė, kaip nubraižyta vokiečių ir austrų politiniuose žemėlapiuose.

Šiuo metu ieškoma, su kuo palyginti Rusijos ir Ukrainos konfliktą. Žvalgomasi į Versalio sistemos byrėjimo laikus prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Pavyzdžių paieška kreipiant žvilgsnį į Rusijos imperijos byrėjimą, kuris prasidėjo 1917-aisiais, irgi gali būtį vaisinga. Tai, kas vyko Minske š. m. vasario 11 d., panašu į beveik šimtmečio senumo derybas Lietuvos Brastoje.

Pamenu, prieš kažkuriuos prezidento rinkimus pabandžiau klausti vieno iš kandidatų: „Kas yra pinigai?“ Kaip ir tikėjausi, likau neišgirstas. Klausimas buvo per trumpas ir per daug fundamentalus.

Tokiu klausimu norėjau atsikeršyti už trumpą proto sumaištį, kuri ištiko patyrinėjus vieną istorinį siužetą.

O buvo taip – nesileidžiant į detales. XIX a. britus apėmė masinė mada maždaug penktą valandą po pietų gerti arbatą. Ta buvo gabenama iš Kinijos. Kadangi arbatos reikėjo daug ir greitai, buvo sukurti greitaeigiai buriniai laivai – kliperiai. Jie kursavo tarp Indijos, kur paimdavo opijaus krovinį, gabendavo jį į Kiniją, ten parduodavo narkotikus už sidabrinius pinigus, už kuriuos būdavo perkama arbata. Tada arbatžolių prikimšti kliperiai sukdavo  į Angliją.

Kadangi Kinijos uostuose pagausėjo narkomanų, šalies valdžia uždraudė opijaus importą. Anglai atsakė ginklu – 1839 m. kilo pirmasis opijaus karas. Kinai pasirašė sutartį, pagal kurią uostai atverti britų pirkliams ir, be abejo, leista prekiauti opijumi. Kinai nuolatos laužė sutartį, todėl 1856 m. kilo antrasis opijaus karas, kurį Kinija pralaimėjo.

Besigilinat į tuos istorinius siužetus, minties tėkmę sujaukė elementarus klausimas, kilęs žmogui, kurio piniginėje banko kortelė. Kam tas opijus? Kodėl į Kiniją nebuvo galima nusivežti maišų su svarais sterlingų ar doleriais, ar net ir Prancūzijos frankais? Atsakymas paprastas: tada Kinijoje galėjai ką nors nusipirkti tiktai už sidabrinius pinigus, panašius į lėkšteles ar pelenines. Reikia arbatos – būk malonus, prasimanyk sidabrinių „peleninių“.

Pastarojo piniginio sunkmečio laikais atgijo anekdotas apie žmogų, kuris užsisakė kambarį viešbutyje ir sumokėjo 100 dolerių avansą. Viešbutininkas iškart grąžino skolą tiekėjui, tas – savo kreditoriui ir t.t. Ratas apsisuko ir viešbutininkui 100 dolerių sugrįžo iš kažkokio jo skolininko. Galiausiai klientas apsigalvojo, atsiėmė šimtinę ir išvažiavo. Nors pinigams keliaujant ratu jų nepadaugėjo, kai kas susimokėjo skolas, įvykdė užsakymus ir pan. Reikalai pajudėjo, ekonomika sukrutėjo.

Tokį pasakojimą su laiminga pabaiga gal ir galima pritaikyti Šanchajaus opijaus rūkyklai, bet jei sidabrinė „peleninė“ nepataikytų grįžti į pradinį tašką, o nuklystų kur nors kitur – lauk muštynių.

Skirtumas tarp XIX a. lindynės ir šiuolaikinės įtinklintos aptarnavimo įmonės tas, kad pirmojoje pinigai išties „padengti vertybėmis“, o antruoju atveju cirkuliuoja „pinigai iš spausdinimo staklių“, kurie vis rečiau būna popieriniai.

Kiniškas „pelenines“ prisiminiau prieš kelias dienas, kada per radiją išgirdau, kaip visų galų žinovas kritikavo Europos centrinio banko sprendimą paimti „iš oro“ vieną trilijoną eurų ir laipsniškai įlieti į ekonomiką – tai vadinama kiekybiniu palengvinimu. Kritikas vis kartojo, kad tie pinigai „niekuo nepadengti“.

Kiniški sidabriniai pinigai, be kurių kadaise negalėjai pagirdyti anglų arbata, išties buvo padengti savimi pačiais – tai yra jų vertė prilygo sidabro vertei. Faktiškai būta barterinių mainų – opijus keičiamas į sidabrą, o tas keičiamas į arbatą. Tačiau „niekuo nepadengti“ pinigai gali tapti ekonomikos varikliu, o sidabrinės „peleninės“ – vargiai. Mat, norint investuoti sidabrinius pinigus, reikia jų turėti. O „niekuo nepadengtų“ pinigų galima prisispausdinti, skolinantis ne tiek „iš oro“, kiek iš ateities – viliantis, kad juos atitinkančios gėrybės bus kada nors pagamintos.

Pilietis, reikalaujantis padengti pinigus materialinėmis gėrybėmis, panašus į XIX a. kiną. Už pastarojo šimtmečio ekonomikos plėtrą, globalizaciją ir kitą gėrį tas pilietis turėtų būti dėkingas centriniams bankams, kurie „skolinasi“ pinigus iš ateities. Tiesa, ne be katastrofų.

Nuo kino meno neatšokę piliečiai, kurių žvilgsniai švytuoja tarp salių ekranų ir torentų tinklalapių, be abejo, girdėjo apie rusų režisieriaus Andrejaus Zviagincevo filmą „Leviatanas“.

Minėtas filmas pelnė Holivudo užsienio spaudos asociacijos „Auksinį gaublį“, yra nominuotas „Oskarui“.

Iš paruoštukų protų mūšiams: Leviatanas – Biblijoje minima gyvatiška jūrų pabaisa. Leviatanu pakrikštytas ir prieš 12 mln. metų gyvenęs plėšrus banginis, kurio likučiai XXI a. atrasti Peru.

Filme banginis pasirodo keliskart – tai ant kranto dūlantys įspūdingi griaučiai ir besivartaliojantis jūroje gyvas padaras. Abiem atvejais banginiai nežada nieko gero.

A.Zviagincevo filmas – ne apie gamtą, nors jos, rūsčios ir gražios, filme daug, o apie valstybę. Skaitome protų mūšių paruoštuke: „Leviatanas“ – 1651 m. išleistas Thomo Hobbeso traktatas. Veikalo temą įtaigiai išreiškia pirmųjų leidimų įvadinė iliustracija: virš žemės plotų su laukų ir miestų vaizdais kyla karūnuotas milžinas, kurio kūnas sudarytas ir mažų žmogelių figūrų. Šie tarsi užhipnotizuoti žiūri į karališką milžino veidą, gigantas vienoje rankoje laiko kalaviją, kitoje – vyskupo lazdą. Leviatanas – pasaulietinis valdovas ir dvasinis ganytojas, kunigaikštis ir kunigas, sudarytas iš mūsų pačių.

Toliau skaitome paruoštuką. „Tikėk manimi, kas tik pamato Leviataną, netenka drąsos ir puola ant žemės. Argi jis nėra nuožmus tam, kas jį pažadina? Kas galėtų prieš jį stoti? Kas jam priešintųsi ir nenukentėtų? Po visu dangumi, kas?“ – tai iš Senojo Testamento Jobo knygos 41 skyriaus.

Kas galėtų stoti ir nenukentėti prieš mafiozą, sėdintį, pavyzdžiui, mero kėdėje, prieš jo už virvelių tampomą teisėsaugą ir mušeikas apsauginius? Atsakymas – Lietuvos pilietis galėtų stoti, priešintis ir mažai nukentėti arba visai nenukentėti. Nes Lietuva – ne Rusija.

Nors bet kokia – taigi ir lietuviška – valdžia netobula, tačiau Lietuvoje valstybė daugmaž sėkmingai atskirta nuo organizuoto nusikalstamumo. Valdžių šakos – įstatymus leidžianti, vykdomoji ir teisinė – atidalytos, ir dar nuolatos pjaustomos žiniasklaidos, Valstybės kontrolės, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir kitokiais skalpeliais. „Vis dar pasitaikantys trūkumai“ – įveikiami kaip ir bet kurioje demokratinėje šalyje. Kad ir kokiomis nuo iliuzijų ar mažaprotystės klejojančiomis akimis žvelgtume į „šventą“ valdžios veidą, nesame nenusisekusi valstybė – ~failed state~.

Ar Rusija nėra ~failed state~ – didelis neaiškumas, kurį filmas „Leviatanas“ tiktai sustiprina. Žiūrovą, kuris turi nors kiek sveiko proto ir politinės nuovokos, šis kūrinys turėtų atgrasyti nuo lengvapėdiško purkštavimo prieš Europos Sąjungą. Su tuo, kas nėra Europa politine prasme, turime nemenkus sienos gabalus – tai Kaliningrado sritis ir Baltarusija.

Banginis, tiesa, bevardis, atplaukia ir kitame Biblijos siužete. Pranašas Jona panoro keliauti, kur norėjo, o ne kur Dievas liepė. Praleidžiant kelis serialo apie Joną epizodus – pranašas galiausiai atsidūrė banginio pilve, ir gyvis jį išspjovė Dievo paskirtoje vietoje.

Žvelgdami į būsimą Graikijos vyriausybę, kuri grasina spardytis ES pilve, pakartosime ankstesnę ištarmę: geriau būti Europoje ir šakotis, nei tenai nebūti ir spardytis Rusijos papilvėje, kaip tai nutiko Ukrainai, gal nutiks Baltarusijai ar Kazachstanui. Įvertinkime Leviataną, kuriuo plaukiame. Kad ir kaip spardytųsi Graikija, Leviatanas vis tiek išspjaus ją prie langelio, kur duodami kreditai.

Neseniai išmokau virti kiaušinius be lukšto. Ar ne per vėlai įgijau tuos įgūdžius? Ar tai padidins mano konkurencingumą darbo rinkoje? Klausimai nėra fundamentalūs, nors išreiškia laiko dvasią.

Išmanūs virtuvės saviveiklininkai gali suteikti pramogų sau ir kitiems. Vis dėlto šiais laikais mažėja savo malonumui daromų dalykų. Nauji įgūdžiai apginkluoja – norom nenorom imi galvoti, ar tai padės uždirbti pinigų.

Nevarginant skaitytojo, bet ir neslepiant skrandyje ką tik įgytų žinių: reikia sudaužti kiaušinį, paleisti jį į sietą nepažeidžiant trynio taip, kad nusikoštų šiek tiek baltymo, paskui iš sieto įleisti trynį ir baltymo likučius į verdantį vandenį su actu. O kiek acto reikia pilti – nepamenu. Skaitytojui tai paskata panaršyti internete.

Kiaušinį be lukšto išsiviriau vienoje kavinėje, kurioje lankytojai, vadovaujami patyrusios virėjos, patys pasigamina maisto. Virėjas – gana abstraktus žodis, mažai ką pasakantis apie maisto menininką. Mano atveju darbui vadovavo jauna šefė su puikia iškalba. Radijiniu balsu beveik be kirčiavimo klaidų ta mokovė ne vien rikiavo virėjais tapusius valgytojus, bet ir žaibiškai pjaustė sprandinę, nepakišdama savo pirštų – mat valgiaraštyje būta ne vien kiaušinių.

Pagalvojau, ko dar trūksta vikriai, iškalbingai šefei? Gal mokslinio laipsnio? O gal ji jau mokslų daktarė?

Gnaibydamas šakute tą kiaušinį be lukšto, vyniodamas jį į vytintos jautienos griežinį ir bandydamas visa tai užtepti pačių pasigamintu „Bordeaux“ vyno padažu, kūriau fantazijas apie šefės karjerą.

Tarkime, ji, būdama kokia nors magistrė, kimba į doktorantūrą ir galiausiai įgyja standartinį daktaro laipsnį Ph D – „pi eič di“. Ką jai su tuo „pi eič di“ veikti? Jau veikiau koks nors Ph D taps profesionaliu virėju, aukštos kvalifikacijos neblogai uždirbančiu amatininku ir taip galbūt pasididins asmenines pajamas, o virtuvėje laikysis priesako „krutėk ir ne pi eič dėk“ (taip nusakomos aplinkybės, kurioms esant mokslinis laipsnis neturi prasmės).

Darbo jėgos migracija iš laboratorijų, katedrų, auditorijų į kavinių bei restoranų virtuves – vaizdingas pasakymas, tačiau už to vaizdo slypi šiokia tokia statistika.

Pjaustant ir patiekiant duomenis stambiais gabalais: per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį nuo 1990 iki 2001 m. tyrėjų etatų skaičius mokslo įstaigose sumažėjo perpus. Kitaip tariant, perpus sumažėjo vietų, kur galėjo užsidirbti žmogus, turintis laipsnį arba jo siekiantis. Pačių tyrėjų sumažėjo dar daugiau, nes buvo panaikinti apribojimai vienam žmogui dirbti keliose vietose. Darbo vietos naikintos aukštosiose mokyklose, Mokslų akademijos ir mokslinių tyrimų institutuose. Pastaruosiuose etatų sumažinta net keturis kartus.

Ar pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio sunkmetį pakeitė Europos Sąjungos šviesmetis? Bronislovas Kaulakys, habilituotas daktaras, fizikas, prieš gerą pusmetį žiniasklaidoje konstatavo, kad esama gyvybiškai svarbios srities, kurioje Lietuva per 10 metų nepadarė jokios pažangos, – tai moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra (MTEP). Pavyzdžiui, pagal verslo įmonių išlaidų MTEP santykį su bendruoju vidaus produktu Lietuva nuo Estijos atsilieka daugiau negu penkis, o nuo ES rekomendacijų – keturis kartus.

Verslui mokslas mažai rūpi, tad ir virtuvės šefė, apie kurios karjerą fantazavau, vargu ar sulauks mokslinės stipendijos iš savo darbdavių. Jai pasakys: „Krutėk prie viryklės ir ne pi eič dėk.“

Sausio 11-ąją Paryžiaus gatves užtvindė pusantro milijono piliečių. Įvairių rasių, tikėjimų ir politinių pažiūrų, anaiptol ne visi turintys Prancūzijos pasus, jie jungėsi prie Respublikos maršo (Marche républicaine).

Ausiai ir akims įprastas žodis „respublika“ reiškia viešus, visiems bendrus reikalus. Prancūzams tokiais tapo teroristų surengtos žudynės „Charlie Hebdo“ savaitraščio redakcijoje.

Prancūzijos vidaus reikalų ministerija teigia, kad sekmadieninė ir šeštadieninė (tada į gatves išėjo 700 tūkst. žmonių) demonstracijos – didžiausios, kokių būta šalyje.

Aplink Kaabos akmenį Mekoje vienu metu gali ratu žingsniuoti apie 2 mln. maldininkų. Šv. Petro aikštėje Romoje ir aplinkinėse gatvėse per didžiausius antplūdžius susirenka arti milijono piligrimų. Hadžas Mekoje, Velykos Romoje kartojasi kasmet. Milijoniniai pilietiniai maršai – ne.

Tačiau Respublikos maršas – irgi religinė apeiga. Apšvietos laikais atsiradusios valstybių konstitucijos (beje, 1791-ųjų Abiejų Tautų Respublikos konstitucija – Europoje pirmoji) šventais tekstais nelaikomos, nors jos šventesnės už Šv. Raštą, pavyzdžiui, ginamos ginklais, ko šiais laikais nepasakysi apie Bibliją.

Tikėjimas laisve, lygybe ir brolybe – toks pat iš piršto laužtas kaip tikėjimas prisikėlimu iš numirusiųjų. Nei žmonės gimsta laisvi, nei jie būna lygūs, juolab apimti broliškų jausmų. Tačiau visa naujųjų laikų istorija yra daugmaž sėkmingas bandymas šiuos dalykus įgyvendinti.

Galima teigti, kad asmens juridinės laisvės principas ėmė vyrauti, kada rinkai prireikė visiškai laisvos darbo jėgos. Tačiau ekonominė teorija, matyt, nebuvo labai svarbi tiems juodaodžiams, kurių nepardavė vergų pirkliams, kada britai ėmė karti vergus gabenusių laivų kapitonus.

Galima svarstyti, kas yra pusiausvyra tarp rasių lygybės ir pilietinės tautos teisės apibrėžti santuoką, bet vargu ar rasiškai mišrioms poroms labai rūpėjo teisinė kazuistika, kada 1967 m. Jungtinėse Valstijose buvo galutinai panaikintas mišrių santuokų draudimas.

Po poros metų amerikiečiai išsilaipino Mėnulyje, o 2013 m. Misisipės valstija pagaliau užbaigė vergijos panaikinimo procesą, kaip to reikalauja JAV konstitucija.

Amerikoje laisvės, lygybės ir brolybės principų įtvirtinimas yra vidinis, o ne iš pašalies primestas reikalas. Tikrai ne dėl to, kad reikalauja Europos Sąjunga, Kanada ar Meksika, virš vienos iš San Fransisko kalvų plevėsuoja senoji inkų vėliava, dabar tapusi ypatingo lytinio potraukio mažumų ženklu.

Skirtingose valstybėse skirtingos ir laisvos valios apraiškos. Milijonai prancūzų sausio 11-ąją išėjo protestuoti dėl žurnalistų ir dailininkų išžudymo. O dviem dienom anksčiau keli šimtai sauditų irgi laisva valia žiopsojo, kaip šalia mečetės už piktžodžiavimą botagu plakamas tinklaraštininkas Raifas Badawi.

Žinomas stačiatikių publicistas išpeikė tuos rusus, kurie pritarė žudynėms Paryžiuje, tačiau pareiškė, kad karikatūrų, dėl kurių kerštauta, masiškai perspausdinti nereikia, nes piešiniai bjaurūs.

Lietuviai, kuriems „pilietinio humanizmo“ ir miglotai apibrėžtų „tradicinių vertybių“ derinimas yra skausmingas galvosūkis, gali pasitikrinti tokiu testu.

Viena feministė (atrodo, lesbietė) save nuogą išdažė kaip tautinę trispalvę ir nusifilmavo. Anaiptol ne provokaciniai klausimai:

1) ar piliečiai išeitų į gatves, jeigu šio „meninio veiksmo“ autorę kas nors primuštų?

2) ar esant palankioms oro sąlygoms išeitų nuogi – vien išsidažę tautinėmis spalvomis?

Apšvietos religijos dogma: nesutinku su jūsų pažiūromis, tačiau paaukosiu gyvybę dėl jūsų teisės reikšti pažiūras.

braza22

Lietuva dabar yra ties slenksčiu, kurį prieš kelis dešimtmečius peržengė išsivysčiusios pasaulio šalys. Jos atsivėrė imigrantams, nes to reikėjo ekonomikos plėtrai.

Kažkada mane apstulbino knygelė, skirta vienai Skandinavijos valstybei pristatyti. Viršelyje buvo fotografija, kuri vaizdavo neva tipingus krašto gyventojus. Iš pirmos gretos žvelgė įvairūs nebaltųjų rasių atstovai: afrikiečiai, azijiečiai, o už jų nugarų kukliai stiebėsi baltaplaukis žydraakis skandinavas. Viršelis melavo, nes šalyje įsikūrę užsieniečiai vis dar tesudaro apie 15 proc. gyventojų. O prieš gerą šimtmetį iš tos šalies buvo masiškai emigruojama, nes ten buvo sunku pramisti.

Pavyzdžiui, Airijos gyventojų XIX a. viduryje buvo 8 mln., dabar – apie puspenkto milijono. Tai 1845 m. prasidėjusio bado pasekmės, kada išmirė maždaug milijonas airių ir antra tiek paliko šalį. Gyventojų skaičius galiausiai stabilizavosi, tačiau nedidėjo: 1973 m. Airijoje buvo tiek pat gyventojų kiek 1923 m. – apie tris milijonus. Jeigu dabar airiai masiškai grįžtų į tėvynę, matyt, lietuviams saloje nebūtų vietos.

Išvažiavusieji negrįžta. Tiksliau, grįžta, tačiau tokių gerokai mažiau negu išvažiavusiųjų. Derėtų savęs paklausti, kas geriau: ar ekonomine katastrofa virsiantis pusės milijono išvykėlių iš Lietuvos grįžimas (skaičius apytikslis, užtat „apvalus“), ar tie milijardai litų, kuriuos išeiviai kasmet parsiunčia tėvynėn – daugmaž tiek, kiek mūsų valstybė išleidžia švietimui.

Ekonominiai interesai ima viršų, o kultūriniai ir politiniai nuogąstavimai atmentami. JAV prezidentas Barackas Obama pasiryžo vien savo įsakais apsaugoti apie penkis milijonus nelegalių imigrantų nuo deportavimo – taip susikirsdamas su respublikonų dominuojamu Kongresu.

Statistika rodo, kad Lietuvoje yra maždaug milijonas dirbančiųjų. Jokie politiniai utopistai nežada greitu laiku sukurti pusę milijono naujų darbo vietų – net ir valstybinė Užimtumo didinimo 2014–2020 m. programa. Tad dauguma išeivių liks kur išvažiavę, o tuščias deficitinių profesijų darbo vietas užpildys rinktiniai užsieniečiai.

Lietuvos valdžiai teks apsispręsti ne dėl imigracijos apskritai, o dėl to, kuriems imigrantams atsiverti – kaimynams gudams ar, pavyzdžiui, mūsų bendratikiams filipiniečiams, kaip teko girdėti siūlant vietinius katalikus.

Tačiau ir toks modelis artėja prie dramatiškos kryžkelės. Antai Kinijos kompanijoje „Foxconn“, kuri surenka „iPhone“ ir „iPad“, dirba apie milijoną žemos kvalifikacijos darbininkų. Bet jie pamažėle keičiami robotais. Šie „valgo“ žmones, kaip kažkada Anglijoje žmones „suvalgė“ avys – mat dėl avininkystės plėtros daugybė valstiečių buvo nuvaryta nuo žemės.

Niekas rimtai nebandė užkirsti kelio garo mašinų pakeitimui dyzeliniais, benzininiais ir elektros varikliais. Robotizacija irgi nesustabdoma. Pavyzdžiui, transportas be vairuotojų – jau ne tiek techninė, kiek ekonominė problema: tai įmanoma, bet vis dar labai brangu.

Ateities ekomika: dėl gabiausiųjų konkuruojama, todėl smegenys iš Lietuvos teka kaip tekėjusios. O žemos kvalifikacijos lietuviai dėl robotizacijos tampa ekonomiškai neįgalūs. Atsiranda inkliuzinė ekonomika, panaši į neįgalių vaikų inkliuzinį ugdymą. Pavyzdžiui, net ir prasčiausiame restorane vietoj vieno padavėjo klientą aptarnauja penki: pirmasis pristumia kėdę, antrasis įpila vandens, trečiasis vyno ir t.t.  Nors už grašius, visi turi darbo, tačiau tautininkai džiūgauja – robotai ne vien „suvalgė“ lietuvius, bet ir uždarė sienas filipiniečiams, nes „filipiniečiais“ tapo robotų išstumti vietiniai.