Arūnas BRAZAUSKAS

„Veidui“ iš Elbos

Po šimto dienų nuo darbo pradžios vyriausybių ir valstybių vadovai imami kalti prie simbolinių kryžių. Dienų skaičius galbūt nurašytas nuo Napoleono Bonaparto stulbinamo šimtadienio.

Ar šiaip vedžiosime pirštu kalendoriuje, ar kitaip, „Erelio skrydis“ – taip vadinamas paskutinis Napoleono blyksnis – truko šimtą ir dar maždaug tuziną parų. Laiką galima skaičiuoti nuo pabėgimo iš Elbos salos 1815 m. vasario 26 d. iki pralaimėjimo Vaterlo mūšyje birželio 18 d. Žiūrint nuo 1815 m. kovo 20 d., kada imperatorius vėl paėmė valdžią Paryžiuje, iki liepos 8 d., kada ją prarado, – irgi daugiau nei šimtas dienų.

Napoleono šimtadienis buvo „išnešiotas“ per 9 mėnesius ir 21 dieną – tiek Bonapartas praleido Elboje nuo išsilaipinimo 1814 m. gegužės 3-iąją.

Nė metų neišbuvęs saloje, imperatorius tapo savotišku aitvaru, kuris jau du šimtmečius neša elbiečiams pinigėlių. Pagrindinio Elbos uosto Portoferajo suvenyrų krautuvėlės dabar „bonapartistinės“. Nemažai turistų patraukia Napoleono rezidencijos saloje.

O ir būdamas tenai Napoleonas negailėjo investicijų. Gal tai būta informacinio karo manevro – tegul visi mano, kad saloje jis ketina ilgai gyventi ir nukaršti.

Spaudžiamas vadinamosios Šeštosios koalicijos, kurios kariuomenė apsiautė Paryžių, Napoleonas I atsisakė sosto 1814 m. balandžio 11 d. Pagal tądien pasirašytą Fontenblo sutartį buvo atkurta Burbonų dinastijos valdžia – sostą užėmė Liudvikas XVIII.

Napoleonui ir jo sutuoktinei Marijai Luizai, Habsburgų giminės atžalai, buvo palikti imperatoriaus ir imperatorienės titulai, tačiau jų palikuoniams atimtos teisės į Prancūzijos sostą.

Marijai Luizai atiduotos valdyti Parmos, Plačentijos ir Gvastalos kunigaikštystės Italijoje. Napoleono ir Marijos Luizos sūnus Napoleonas (1811–1832), vėliau įvardytas Napoleonu II (nors pasimirė būdamas austrų karininkas), tapo Parmos, Plačentijos ir Gvastalos princu.

Pačiam Napoleonui buvo įsteigta Elbos kunigaikštystė – nuo Prancūzijos valdų tam tikslui atskirta suvereni valstybė, kur jam leista išvykti su kelių šimtų vyrų apsauga. Prancūzų imperatoriaus (būtent prancūzų, o ne Prancūzijos) titulą teko pritaikyti prie aplinkybių – Napoleonas tituluotas „imperatoriumi Elboje“.

1799-aisiais įvykdęs karinį perversmą Napoleonas kelis kartus keitė šalies konstituciją. 1804-aisiais plebiscitu buvo įteisinti konstitucijos pakeitimai – Napoleonui suteiktas imperatoriaus titulas, kurį galėjo paveldėti jo vyriškos lyties palikuoniai. Plebiscitas vyko atvirai balsuojant – specialiuose sąrašuose greta pavardės įrašant „taip“, arba „ne“. Iš maždaug 7 mln. rinkėjų (20 metų sulaukę vyrai) atėjo balsuoti 47 proc. Imperijos konstitucijai pritarė 99 proc. pasirašiusiųjų.

Napoleonas lygiavosi į Romos imperiją, bet nereikia pamiršti, kad vadinamoji Romos imperija išsaugojo juridinį respublikos fasadą. Imperatorius buvo veikiau titulas, o ne pareigybė. 1804 m. konstitucijoje parašyta, kad respublikos valdymas patikimas imperatoriui Napoleonui Bonapartui, „pirmajam nacijos atstovui“, ir jo vyriškiems palikuoniams.

Pagal Fontenblo sutartį Prancūzija įsipareigojo mokėti vien titulą, bet ne valdžią išsaugojusiam Napoleonui po du milijonus frankų kasmet.

Kadangi toliau bus minimos įvairios pinigų sumos, pravartu bent jau pabandyti tai konvertuoti į eurus. Napoleono kaldinta 20 frankų moneta turėjo 5,805 g gryno aukso. Pagal aukso kainą, kokia buvo pateikiant šį straipsnį spaudai, apskaičiuota, kad Napoleono frankas prilygsta maždaug 10,5 euro. Vadinasi, Napoleono renta tremtyje sudarė apie 21 mln. eurų. Tik reikia turėti omeny, kad už eurus dabar galima pirkti išmaniuosius telefonus ir lėktuvo bilietus, o Napoleono laikais visų tų dalykų nebuvo, bet buvo gerokai daugiau žirgų. Mechaniškai nustatytas kursas – dar ne palyginamoji kaina.

Užtat adekvatu lyginti valdų plotus. Elba užima 224 kv. km. Mažiausio Lietuvoje Širvintų rajono plotas – 906 kv. km. Pagal plotą Elba šiek didesnė už to rajono Širvintų seniūniją, kuri prilygsta Lichtenšteinui. Iš akies galėtume sakyti, kad Elbos plotas – kaip dviejų Meškuičių seniūnijų Šiaulių rajone. Toje seniūnijoje yra Naisių gyvenvietė. Napoleonas tapo maždaug 12 tūkst. piliečių valdovu. Širvintų rajone dabar gyvena apie 16 tūkst. žmonių.

Atvykęs į Elbą pareiškė, kad pavers ją poilsio sala. Per tuos 9 mėnesius imperatorius be jokio poilsio vykdė visokiausias reformas. Alexandre‘as Dumas Napoleonui skirtoje knygoje rašo: „Pirmąsias dienas paskyręs būtiniems įsikūrimo reikalams, gegužės 18-ąją jis šoko ant žirgo ir apjojo visą salą, norėdamas įsitikinti, kokia žemės ūkio būklė, kokių pajamų iš komercijos gali turėti sala, kiek gali duoti žvejyba, marmuro ir metalų gavyba. Ypač jis domėjosi karjerais ir šachtomis – pagrindiniais tos žemės turtais.“

Apžiūrėjęs kiekvieną kaimelį ir visur parodęs gyventojams dėmesio, sugrįžęs į Portoferają Napoleonas ėmėsi skaičiuoti pajams, kurias davė geležies kasyklos (iš to buvo galima uždirbti iki milijono frankų per metus), taip pat tunų žvejyba, duodavusi nuo keturių iki penkių šimtų tūkstančių frankų per metus, druskos kasyba, pelnydavusi maždaug tokią pat sumą. Sudėjus viską į krūvą, pridėjus Napoleono rentą, buvo galima turėti apie keturis su puse milijono frankų metinių pajamų (per 47 mln. eurų).

Savo stiliumi Napoleono veiklos Elboje aprašymai kartais primena kokios nors Lietuvos savivaldybės ataskaitą apie Europos Sąjungos lėšų panaudojimą. Napoleonas gilinosi į pavaldinių ūkinius reikalus, nurodinėjo, kaip sutvarkyti savo nykštukinę karalystę. Įvykdė žemės reformą – dalijo dirvonuojančius plotus, skatino juos apdirbti. Ragino veisti naujus vynuogynus, ėmėsi šilkverpių aklimatizacijos.

Valdovas leido dekretus, kuriais siekė pagerinti viešosios higienos būklę, nurodė įrengti akvedukus, kanalizaciją, sodus, statyti tiltus, tiesti kelius. Įrengė ligoninę, globos namus, suremontavo kareivines, pertvarkė gynybos įtvirtinimus, pastatė teatrą. Miestuose imta grįsti gatves, pasirūpinta geriamojo vandens tiekimu. Vien kelių būklei gerinti buvo skirta 60 tūkst. frankų (630 tūkst. dabartinių eurų).

Kaip tikras liberalas, imperatorius sumažino mokesčius, muitus, rinkliavas – leido verslui kvėpuoti. Kartu prigriebė vieną kitą monopolininką. Antai tunų žvejybos teisė priklausė turtingam genujiečiui, kuris rentė Portoferajuje verslui reikalingus statinius. Neperspėjęs savininko, Napoleonas įsakė jam nepatikusius namus nugriauti. Genujietis grasino teismu, tačiau, kas nagrinės bylą? Napoleonas genujiečiui atsakė skelbsiąs naują konkursą dėl tunų žvejybos teisių ir atiduosiąs jas tam, kas daugiausiai sumokės. Pradinė kaina būsianti 20 tūkst. frankų (210 tūkst. eurų) didesnė nei anksčiau. Genujietis iškart sutiko sumokėti Napoleono padidintą sumą, o šis kilniaširdiškai nuleido 10 tūkst. frankų (apie 105 tūkst. eurų).

Elbos imperatoriaus užmojai įspūdingi, tačiau ataskaitų kalba gali apgauti dėl masto. Ir apie Vilnių, ir apie Naisius galima parašyti, kad vandentiekis tenai veikia puikiai, tačiau sutvarkyti gyvenvietę su maždaug 600 gyventojų lengviau negu miestą, kuriame gyvena tūkstantį kartų daugiau žmonių. Matyt, ir pastangų santykis 1:1000.

Napoleono veikla reikalavo pinigų, o jų imperatorius daug neturėjo. Prancūzija neskubėjo mokėti jam skirtos rentos. Napoleonas savo projektams Elboje leido slapta atsivežtus imperijos iždo pinigus. Atvykęs į Elbą jis turėjo apie 4 mln. frankų (42 mln. eurų). Iki pabėgimo jau buvo trečdalį išleidęs.

Gyventojai ir ypač vietinė diduomenė buvo jo apžavėti. Kitas reikalas, ar Napoleoną žavėjo provincialus pasaulėlis, dar ankštesnis nei jo tėvynė Korsika.

Gimtoji Napoleono Bonaparto kalba buvo korsikiečių – tai italų kalbos dialektas, kuriuo šnekama Korsikoje ir Šiaurės Sardinijoje. 1768-aisiais Korsika tapo Prancūzijos valda – vieni metai prieš Napoleonui ateinant į šį pasaulį. Napoleonas ėmėsi mokytis prancūzų kalbos jau būdamas paauglys. Hipotezė: kai kurie 
 tyrinėtojai mano, kad Napoleono prancūzų kalbos žodynas buvo skurdokas, todėl tai neva sukeldavo nesusipratimų perteikiant jo įsakymus mūšio lauke.

Pakeliui į Elbą Napoleonas perskaitė, ką tik galėjo, apie salos istoriją ir tuometinius reikalus. Pirmąkart jis ten užklydo 1799-aisiais, grįždamas iš Egipto žygio. Plaukdamas į savo karalystę Napoleonas sukūrė jos vėliavą: baltą audeklą su raudona įstrižaine, ant kurios nupieštos trys auksinės bitės, – jos „atskrido“ iš imperatoriško Napoleono herbo. Laivo siuvėjas pasiuvo porą naujos valstybėlės vėliavų, bet plaukiant pro uosto vartus anksčiau atvykę Napoleono pasiuntiniai iškėlė Prancūzijos imperijos trispalvę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2017-m

Arūnas BRAZAUSKAS

Balandžio pabaigoje žiniasklaida pranešė apie papildus Zalavo nekropolyje. Brolių Pilsudskių gimtinėje prie Pabradės lietuviai pastatė trijų metrų aukščio granito paminklą ir gražiai lietuviškai aprašinėjo. Tikėtina, kad ir garšvos aplink nuravėtos.

Kodėl tas paminklas čia pavadintas balvonu, paaiškinta kiek toliau.

Iš lrytas.lt žinome, kad pilko granito steloje įtvirtinti brolių atvaizdai, po jais išraižyta: „Bronislavas Petras Pilsudskis ir Juozapas Klemensas Pilsudskis“. Prie svarbiausių J.Pilsudskio gyvenimo datų parašyta: „1922 metais nuo Lietuvos atplėšė Vilnių ir jo kraštą, 1926–1935 m. Lenkijos patvaldys ir karo ministras“. Yra J.Pilsudskio citata: „Lietuvis esu ir lietuvišką tvarką jums įvesiu.“ Taip jis pasakęs 1926 m. išvaikant Lenkijos Seimą.

Istorikas Antanas Kulakauskas atidengiant paminklą Lenkijos maršalui ir jo broliui kalbėjo: „Ši žemė davė žmonių, kurių Lietuvoje nėra daug. Ir neverta vaizduoti užpykusių. Lietuviai vis dar vaduoja Vilnių, ir tai lietuviškumui nėra gerai. Tie lietuviai, kurie lygina Juzefą Pilsudskį su Adolfu Hitleriu ir Josifu Stalinu, patys nežino, ką sako.“

Pabradės seniūnas Edvardas Voršinskis ta proga vylėsi, kad ši vieta taps abiejų tautų draugiškumo simboliu.

Paminklą broliams Pilsudskiams pastatė broliai Kęstutis ir Vytautas Musteikiai, ne vien granito, bet ir ledo skulptūrų meistrai. Gal tai tie patys Musteikiai, kurių herbas yra Vytis (lenk. Pogoń). Tai tas Vytis, kuriame tiktai raitelio ranka su kardu tesimato, – tuo skiriasi nuo istorinio Lietuvos herbo. Pilsudskių herbas buvo Kościesza (Strzegomia, Strzegomita, Strzegonia). Fonetiškai užrašant herbų pavadinimus toje steloje būtų galima iškalti dedikaciją: „Stžegoniai nuo Pogonios“.

Kadangi brolių Pilsudskių biografijos nuodugniai nesurašytos Lietuvos mokyklų vadovėliuose, vertėtų priminti, kad jie buvo nuteisti pasikėsinimo prieš carą byloje. Abu buvo ištremti, o kitas nuteistasis pagal tą bylą Vladimiro Uljanovo (Lenino) brolis Aleksandras – pakartas. Bronislavas Pilsudskis (1866–1918) tremtyje Sachaline vedė čiabuvių ainų tautos moterį.

Greta žinomų Jozefo Pilsudskio (1867–1935) nuopelnų rečiau minimas toks: vadovavo revoliuciniams plėšikams, todėl, kaip teigia legenda, Vilniuje nėra tramvajaus, tiktai Tramvajų gatvė – mat J.Pilsudskio vyrukai apšvarino traukinį su tramvajaus tiesimui skirtomis lėšomis.

Būsimasis Lenkijos maršalas Japonijos vyriausybei pateikė Rusijos imperijos griovimo planą. Nežinia, ar to plano paskatinta Japonijos žvalgyba pinigais rėmė revoliucionierius per sumaištį Rusijoje 1905–1908 m. Tapęs Lenkijos „patvaldžiu“ 1933 m. J.Pilsudskis slapta siūlęs Prancūzijai prevenciškai užpulti ką tik išsiperėjusią nacistinę Vokietiją.

J.Pilsudskis buvo federalistas, įpėdiniams prisakė su Lietuva elgtis meiliai. 1938 m. kovo 17 d. Lenkija meiliai pateikė Lietuvai ultimatumą, kuriuo reikalavo tarp šalių užmegzti diplomatinius santykius. Užmezgimas reikštų, kad Lietuva de facto pripažįsta Vilnių priklausant Lenkijai. Kovo 19 d. Lietuva sąlygas priėmė. Po dviejų mėnesių, 1938 m. gegužės 12 d., įsigaliojo nauja Lietuvos konstitucija. Jos 6-asis straipsnis: „Lietuvos sostinė – Vilnius. Kitur ji gali būti perkelta laikinai įstatymu.“ Datų seka: 1926 m. gegužės 12 d. J. Pilsudskis įvykdė valstybės perversmą, 1935 m. gegužės 12 d. J. Pilsudskis mirė, 1936 m. gegužės 12 d. J. Pilsudskio širdis palaidota Vilniuje, 1938 m. gegužės 12 d. įsigalioja Lietuvos konstitucija.

Kokią žinią siuntė pasauliui Antanas Smetona, kai Lenkijoje iškilmingai minint J.Pilsudskio mirties metines Lietuva konstituciškai patvirtino, kad Vilnius, kur palaidota maršalo širdis, – Lietuvos sostinė? O 1939 m. rugpjūčio 22 d. A.Smetona paskyrė Lietuvos konsulą Vilniuje. Abrakadabra: ar Vilnius sostinė, ar užsienio valstybės miestas?

Po kelių mėnesių, kai Lietuva prisijungė Vilnių, prie Jono Basanavičiaus ir J.Pilsudskio širdies kapų pastatytos lietuvių karių garbės sargybos.

Mitologas dr. Dainius Razauskas tikina, kad žodis „balvonas“ reiškia stabą, kuriam aukojama, mat „balva“ lietuviškai – tai auka, atnaša. Zalave pastatytas balvonas broliams Pilsudskiams dabar tinka ir lietuvių atnašavimui: užrašai lietuviški – su žaltį ir Žemaitiją primenančia „ž“, nors neišvengta ir lenkų vartojamo nosinių žymėjimo, pavyzdžiui, „ą“. Tarsi plunksnele skrebenant kaltuku paklotas švarus pagrindas bendroms lietuvių ir lenkų apeigoms.

Arūnas BRAZAUSKAS
Emmanuelis Macronas išrinktas Prancūzijos prezidentu – kaip ir galima buvo tikėtis. Dėl jo pergalės būta mažiau abejonių, nei pernai laukiant, kaip apsispręs Didžioji Britanija per „Brexit“ referendumą, ar kiek vėliau lažinantis, kas laimės JAV prezidento rinkimus: Hillary Clinton ar Donaldas Trumpas.

Lyginant su šiomis kvapą gniaužiančiomis kovomis, Prancūzijos prezidento rinkimų išvakarėse paskelbta žinia, kad „atsistatydino“ Didžiosios Britanijos karalienės vyras princas Philipas, yra politiškai bereikšmė.

E.Macronas bus kviečiamas perkirpti juostelės atidarant kokį nors labai modernų objektą, pavyzdžiui, mokslinį centrą, tačiau greta to jis valdys valstybę pagal konstitucijos suteiktas galias. Princas Philipas nuo liepos 1-osios juostelių nekarpys ir kalbų nesakys, o realios valdžios jis niekada neturėjo.

Tačiau tiek jauno 39-erių metų vyro įgalinimas, tiek vis dar regimai tvirto, tačiau nuo pareigų pavargusio 96-erių metų džentelmeno „pasitraukimas į pensiją“ duoda progos pasvarstyti apie gyvus simbolius – žmones, kurie tapatinami su valstybe. Ar jiems dylant nesubraška valstybės?

Ore sklando planai dėl dar vieno Škotijos nepriklausomybės referendumo bei referendumo, kuriuo Šiaurės Airija atsiskirtų ir prisijungtų prie Airijos Respublikos. Pasakymas „kova už Anglijos nepriklausomybę“ nėra juokai, nes Anglija, kitaip nei Škotija, Velsas ir Šiaurės Airija, neturi vietinio parlamento. Tad ir kovojanti už savo teises Anglija bent jau teoriškai gali aplenkti Škotiją judant prie užrašo „Exit“, reiškiančio išėjimą iš Jungtinės Karalystės (JK).

Ta proga verta prisiminti, kad pernai sukako šimtmetis nuo to laiko, kada JK pirmąkart įvesta privalomoji karinė tarnyba. Paėmus kalendorių nesunku įsitikinti, kad pirmus dvejus Pirmojo pasaulinio karo metus pakako savanorių iš Britanijos salų ir plačiosios imperijos. Australija ir Naujoji Zelandija buvo istoriškai nereikšmingi užkampiai. Tų kraštų savanorių narsa Galipolio mūšyje 1915 m. balandį tapo vienos ir kitos britų dominijos tapatybės ašimi. Jei žmogus savo noru eina į karą, matyt, tai daro ne vien dėl adrenalino pertekliaus, bet ir iš meilės tėvynei bei jos simboliui karaliui.

Dabartinei Europos Sąjungai nerimą keliančios byrėjimo galimybės įvardijamos kaip krizės. Jei būtų buvusi išrinkta E.Macrono oponentė Marine Le Pen, nežinia, kas lauktų euro ir visos Bendrijos. Škotijos, Katalonijos bandymai atsiskirti, Belgijos suirimo grėsmė – ir vėl politinės sumaištys, rinkų drebėjimai.

Tačiau tokios krizės kartu yra demokratijos triumfas. Prieš šimtą metų separatizmas būtų buvęs numalšintas jėga, o koks nors vandenį per daug drumsčiantis politikas nužudytas. Valstybių ir jų sąjungų pamatai dabar griaunami balsavimu. Rezultatus keblu užginčyti kariniais perversmais. Sunku įsivaizduoti, kad vis dar Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as gebėtų tokį dalyką įvykdyti M.Le Pen pergalės atveju.

Prieš 40 metų Prancūzija buvo mažiau „procedūriška“. 1968-ųjų gegužę, kada Prancūzijoje kilo grėsmė, kad link visuotinio streiko judantys studentų neramumai gali sugriauti Penktąją respubliką, prezidentas Charles’is de Gaulle’is ieškojo kariškių paramos, svarstė apie karo padėties įvedimą, gal net valstybės perversmą. Metais anksčiau įvykęs „juodųjų pulkininkų“ perversmas NATO narėje Graikijoje nebuvo pasveikintas demokratiškoje Europos dalyje, tačiau apsiribota žodine kritika. Verta pridurti, kad Graikijos karalius Konstantinas 1967-ųjų gruodį bandė surengti nesėkmingą kontrperversmą. Po tuzino metų, 1981-aisiais, Ispanijos karaliaus Juano Carloso aktyvus įsikišimas neleido kariškiams užgrobti valdžios. Lietuvoje neseniai besilankiusiam belgų karaliui (būtent belgų, o ne Belgijos) Philippe’ui vargu ar teks koks nors perversmininko ar kontrperversmininko vaidmuo, jeigu Valonija ir Flandrija nuspręs sugriauti Belgiją. Karalius veikiausiai pasirašys kokį nors popierių – tik tiek. Jei nepasirašys – išliks istorijoje kaip rezistentas.

ES dabar irzliai reaguoja į bet kokį demokratijos pamatų klibinimą. Nors demokratiškai išrinktos Vengrijos ir Lenkijos vyriausybės politinių represijų nevykdo, joms primenama apie ES sankcijų galimybę vien dėl tam tikrų naujų įstatymų.

Senosios tapatybės prisisotinusios ir ja ėmusios bodėtis nacijos nori kažko naujo. Nudėvėti valstybiniai simboliai nelabai ką gali suklijuoti – net jeigu tai simpatingi žmonės, kaip dauguma išlikusių Europos monarchų. Permainos – geras dalykas, o rimtos bėdos prasidės tada, kada nacijos ims bodėtis savo konstitucijomis.

Filmus „Nasrai“, „Šių dienų apokalipsė“, „Konanas barbaras“, „Raudonojo spalio“ medžioklė“, „Teksaso reindžeriai“ sieja scenarijų autoriaus Johno Miliaus pavardė. „Mėgstu napalmo kvapą rytais“, – ši bent jau anglakalbių pasaulyje kultinė frazė iš Franciso Fordo Coppolos filmo „Šių dienų apokalipsė“ (1979 m.) – J.Miliaus vizitinė kortelė.

Arūnas BRAZAUSKAS

Nors lietuviname pavardę – John Milius vadiname ne Miliusu, o Miliumi, Jonu jo nepravardžiuosime. Kitaip nei Jonas Mekas, J.Milius (g. 1944 m.) lyg ir netapatina savęs su lietuvybe, nors jo dukterys, įvardytos pagal lietuviškų pavardžių rašybos taisykles, būtų Miliūtės. Užtat J.Milius visiškai sutapęs su Holivudu – legendinis kino scenarijų autorius bei režisierius, F.Coppolos ir Steveno Spielbergo draugas.

Kilęs iš Lietuvos

J.Miliaus lietuviška kilmė neretai primenama greta kitų Holivudo „lietuvių“ – „Foresto Gampo“ (1994 m.) kūrėjo Roberto Zemeckio (g. 1952 m.), aktoriaus Charleso Bronsono (1921–2003), kurio pavardė pagal metriką tai rašoma, tai nerašoma skliaustuose – Karolis Dionyzas Bučinskis. Lyg ir smulkmena, skirianti J.Milių nuo Ch.Bronsono, – pastarasis katalikas, o pirmasis judėjas. Vadinasi, ir J.Miliaus lietuvybė gali būti litvakiška. J.Miliaus tėvas buvo vardu Williamas Styxas Milius.

Tiems, kuriems lietuviškai skambantys vardai glosto tapatybę, derėtų daugiau pastudijuoti J.Miliaus biografiją, jo saviraišką. Greta standartinio smalsumo ir palankumo kilmei iš Lietuvos gal atsirastų nerimo – juk asmuo nestandartinis. Tačiau nereikia gąsdintis – juk visi kuriame pasakas apie save. Ko norėti iš talentingo žmogaus, kuris labai brangiai parduoda savo parašytas istorijas ar netgi tampa kino personažu. Brolių Coenų filmo „Didysis Lebovskis“ („The Big Lebowski“, 1998 m.) personažas Valteris Sobčiakas, kietas vyrukas, (suvaidino Johnas Goodmanas) yra tarsi nulietas J.Milius.

2012-aisiais J.Milius kalbėjo apie save: „Nesu reakcingas. Esu tiesiog dešiniojo sparno ekstremistas, gerokai nutolęs nuo krikščioniškosios tapatybės žmonių ir panašių į juos, nužengęs toliau dalykų, kurių jie net negali įsivaizduoti. Esu tiek toli už ribos, kad esu maoistas. Esu anarchistas. Visada buvau anarchistas. Kiekvienas tikras dešinysis, jeigu jis eina pakankamai toli, nekenčia visų vyriausybės formų, nes vyriausybės turėtų būti kuriamos galvijams, o ne žmogiškoms būtybėms.“

Lietuviška pavardė, japoniškas turinys

Johnas Frederickas Milius gimė Sent Luise, Misūrio valstijoje. Tėvas, pardavęs batų gamybos verslą, įsikūrė Vakarų pakrantėje ir daugiau nedirbo, tad, matyt, nelaikytinas tiesiog batsiuviu. Kalifornijoje jauniausias iš trijų vaikų J.Milius atsistojo, sakytume, ant savo visos kūrybos pagrindo – banglentės. Kadangi nebuvo drausmingas, tėvai jį išsiuntė į nuošalią privačią mokyklą kalnuose, kur J.Milius tapo ne vien nepailstančiu skaitytoju, bet ir rašytoju – kūrė apsakymus. Pasak jo, labai anksti išmokęs rašyti kokiu nori stiliumi – galėjęs mėgdžioti Ernestą Hemingway‘ų, Jacką Kerouacą, Johną Melville‘į, kurio „Mobis Dikas“ tapo scenaristą maitinančia versme.

J.Miliui darė įspūdį banglentininkų pasakojimai. 1976-aisiais duotame interviu jis pasakojo: „Mano religija buvo banglentės. Kitas dalykas, kuris mane labai paveikė jaunystėje, buvo visa tai, kas susiję su Japonija. Studijavau dziudo imtynes, kendo kardų kovą, tapybą. Geriau jaučiausi su japoniškais daiktais ir japonais negu su europiečiais. Mane žavi feodalizmas bet kurioje šalyje, bet kuriuo laikotarpiu. Aš suprantu Azijos žmonių mintijimą, man tai prasminga. Dzenas yra labai praktiškas, visas tuo pagrįstas daiktų suvokimas yra logiškas, o daugelis vakarietiškos motyvacijos dalykų – godumas, verslumas – man nepatinka, nesuprantu jų prasmės.“

Norėjo tapti jūrų pėstininku, eiti savanoriu į Vietnamo karą, tačiau nebuvo paimtas dėl astmos. „Jaučiausi atstumtas kaip žmogus“, – savo savijautą apibūdino J.Milius.

„Valkirijų skrydis“ ir kitos legendos

Tiek J.Miliaus giluminės biografijos faktų pakanka kultinei frazei iš kultinio filmo bene garsiausios scenos „atrakinti“. Sraigtasparnių ataka aidint Richardo Wagnerio „Valkirijų skrydžiui“ – ne vienam daugelį kartų matytas vaizdas.

Kai Vietname JAV kariai rengiasi operacijai, tarp kraunamos amunicijos matyti ir banglentės. Kai kurie iš 2000-aisiais gimusių žiūrovų gal pirmąkart pamato juostinį magnetofoną – šitas daiktas atrodo keistesnis už sraigtasparnyje greta įtaisytą kulkosvaidį. „Valkirijų skrydį“ užleidžia vienas iš karių. Užpuolama taikiai atrodanti, tačiau ne visai taiki vietnamiečių gyvenvietė. Operacijai vadovaujantis papulkininkis Bilas Kilgoras atrodo šiek tiek trenktas. Atokvėpio minutę po desanto išlaipinimo jis tai sako, kad plaukti banglente čia saugu, tai šaukia jau plaukiančiam kariui, kad neplauktų, tai pats, atrodo, ketina stoti ant banglentės. Jis įsako pasodinti į sraigtasparnį ir išgabenti vietnamietę, pribėgusią su sužeistu vaiku. Tuo pat metu atskridę lėktuvai napalmo bombomis užmėto tai, kas liko iš kaimo. Papulkininkis sako mėgstantis napalmo kvapą rytais: „Kvepia kaip… pergalė. Kada nors šis karas pasibaigs.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2017-m

Arūnas BRAZAUSKAS
Gegužės pirmąją, Tarptautinę darbo dieną, minime ir Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą (ES). Žodžiai „darbas“ ir „Europa“ norom nenorom susiję tuo, kad emigracija iš Lietuvos į ES vyksta daugiausia ieškant geriau apmokamo darbo.

Šiame „Veido“ numeryje bent keli straipsniai skirti dabarties ir ateities dirbančiųjų problemoms. Esant įspūdingiems migracijos mastams jaučiamas tam tikrų profesijų trūkumas. Valstybė patvirtino 27 profesijų sąrašą, pagal kurį galima pasikviesti ir įdarbinti šalyje reikiamus specialistus. Ar daug jų reikia? Asociacijos „Infobalt“ teigimu, per artimiausius metus, pavyzdžiui, IT sektoriuje trūks 8 tūkst. specialistų, o Lietuvos švietimo sistema nepajėgi patenkinti tokio poreikio.

Vytautas Žukauskas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentas, primena prognozes: iki 2035 m. Lietuvoje bus automatizuota pusė dabar esančių darbų. Kompiuteriai ir robotai pakeis vidurinio lygio vadovus, paprastus apskaitininkus, kasininkus ir pan.

Kaip tai vyksta jau dabar, aprašyta straipsnyje, skirtame pasitikėjimu paremtai prekybai. Antai Švedijoje atidaryta pirmoji pasaulyje parduotuvė be darbuotojų. Pirkėjas, naudodamasis specialia telefono programėle, bet kuriuo paros metu gali pasiimti reikiamų prekių, nuskenuoti jų kodus ir nusipirkti. Tokia sistema nėra kokia naujiena. Atėjęs į didelę parduotuvę, pirkėjas prie durų pasiima telefono dydžio skenerį, paskui su visais pirkiniais juda prie kurios nors kasos – dažniausiai automatinės. Darbuotojų tokioje parduotuvėje reikia mažiau.

Kitas pavyzdys. Sistema „Uber“ ne vien išstumia tradicinius taksi, bet ir akivaizdžiai parodo, kad nereikalingi biure sėdintys žmonės, kurie priima užsakymus telefonu ir perduoda juos taksistams.

Savitarna ir skaitmena išstumia fotojuostelių gamybą. „Instagram“ programėlę 2010-aisiais parašė Kevinas Systromas ir Mike‘as Kriegeris. Tai buvo veltui platinamas priedas, ilgainiui pritaikytas kelioms operacinėms sistemoms. Kada 2012-aisiais „Facebook“ už milijardą dolerių nupirko „Instagramą“, pastarosios kompanijos būstinėje San Fransiske tedirbo 13 darbuotojų.

O juostinių fotoaparatų gigantė „Eastman Kodak“, įsikūrusi Ročesteryje, Niujorko valstijoje, tuo metu judėjo bankroto kryptimi ir uždarinėjo gamybą. „Kodak“ ėmė kovoti dėl išlikimo dar praėjusio šimtmečio 10-ajame dešimtmetyje: krintant fotojuostelių pardavimui kompanija susitelkė į skaitmeninę fototechniką, skaitmeninį spausdinimą. Išsipardavimas dengė nuostolius. Už daugiau nei pusę milijardo dolerių „Kodak“ pardavė patentų „Apple“, „Facebook“, „Amazon“, „Microsoft“, „Samsung“ ir kt. kompanijoms. „Kodak“ tapo į aptarnavimą orientuota kompanija. Didžiosios kino studijos nuperka kažkiek kino juostų. 2016-aisiais paskelbta apie legendinės filmavimo kameros „Kodak Ektra“ (1941 m.) atgimimą išmaniojo telefono pavidalu. Bankroto pavyko išvengti.

Per visas tas kovas dėl išlikimo „Kodak“ uždarė 13 gamyklų, 130 fotolaboratorijų, buvo atleista 47 tūkst. žmonių. Kas juos pakeitė? Juk ne tie 13 „Instagram“ darbuotojų?

Galima sakyti, kad fotojuostelių gamintojus ir ryškintojus pakeitė… liaudies masės. Žmonės patys fotografuoja, patys keičia fotografijų kokybę – ryškina, blukina, tamsina, šviesina. Patys dalijasi nuotraukomis be rėmelių. Iš tautosakos nyksta sąvoka „Kodako momentai“ – įamžinimo verti veidai, įvykiai, peizažai.

Įžengėme į asmenukių (angl. „selfie“) epochą, kai tereikia turėti išmanųjį telefoną, o juostelių ryškintojai, rėmelių gamintojai ir atvirukus pristatantys paštininkai nereikalingi. Nelabai reikalingi ir meną kuriantys fotografai: nuo 2000 iki 2012 m. fotografų JAV žiniasklaidoje sumažėjo 43 proc. – nuo 6171 iki 3493 žmonių (profesionalų gildijos skaičiuoja tiksliai).

Po kelių dešimtmečių lietuviai galbūt keisis ne vien įspūdingomis asmenukėmis, bet ir savos gamybos daiktais. Kas įdomesnio dizaino batą atspausdins erdviniu spausdintuvu, kas paspirtukus su elektros varikliu garaže štampuos tokiu pat būdu. Tik nedės jie tų prekių ant Gariūnų prekystalių, o pardavinės, tarkime, per „Alibaba“ sistemą. Koks skirtumas, kur tada bus šio internetinio turgaus būstinė – Hangdžou, Kinijoje, kaip dabar, ar dėl globalizacijos ir mažesnių biuro išlaikymo sąnaudų „Alibaba“ persikels į Gariūnus.

Bet lietuviai ištikimi papročiams. Vargu ar dėl tokių permainų Gegužės 1-oji bus pervadinta Tarptautine nedarbo diena.

Arūnas BRAZAUSKAS

Vienuolika kandidatų Prancūzijos prezidento rinkimuose – nei daug, nei mažai. Pretendentų karuselė sustojo balandžio 23-iajai einant į vakarą. Mažai kam kilo abejonių, kad nė vienas nesurinks daugiau nei 50 proc. balsų, tad antrajame ture varžysis du lyderiai. Jų surinkti balsai beveik atitiko apklausų duomenis: centristu įvardytas Emmanuelis Macronas gavo 23,86 proc., kraštutine dešiniąja laikoma Marine Le Pen – 21,43 proc. balsų.

Tie, kurie po „Brexit“ referendumo Jungtinėje Karalystėje ir Donaldo Trumpo išrinkimo JAV prezidentu prarado pasitikėjimą apklausomis, gali tam kartui nusiraminti… iki antrojo Prancūzijos prezidento rinkimų turo. Nors už borto likę respublikonas Francois Fillonas ir kairysis Jeanas Lucas Mélenchonas paragino gegužės 7-ąją, kada spręsis, kam atiteks prezidento postas, balsus atiduoti E.Macronui, šio pergalė nėra garantuota.

Lyg meteoras švystelėjęs kairysis J.L.Mélenchonas atsiliko nuo „Nacionalinio fronto“ lyderės M.Le Pen pora procentinių punktų. Atrodo, kad maždaug 40 proc. prancūzų imponuoja arba kraštutinės kairės, arba kraštutinės dešinės kandidatai. Labai smalsu, kuo gi skiriasi jų pozicijos. 

J.L.Mélenchono programa nudažyta raudonais ir rausvais tonais. Jis pasisako už dirbančiųjų teises ginančius įstatymus, taip pat už turto perskirstymą, kad būtų įveikta socialinė atskirtis. Socialinėje srityje J.L.Mélenchonas siektų visiško sveikatos apsaugos išlaidų kompensavimo iš valstybės kišenės. Politinėje plotmėje jis linkęs mažinti prezidento galias ir galiausiai paversti Prancūziją parlamentine respublika. Dabar jau tradicinis tapęs kairiųjų programos punktas – lengvųjų narkotikų legalizavimas.

Apie M.Le Pen galima pasakyti, kad jos ekonominė programa tolokai nuo liberalams būdingo siekio mažinti valstybės vaidmenį ir privatizuoti valstybines įmones. „Nacionalinio fronto“ lyderė pasisako už stiprią valstybę, nesiekia mažinti valstybės turimos dalies įvairiuose versluose. 

Taigi du valstybininkai – J.L.Mélenchonas ir M.Le Pen gal ir sutartų dėl valstybės ekonominio vaidmens. 

Lyginant jų programų tarptautines dalis gali kilti klausimas, kas nuo ko nusirašė. M.Le Pen mato Prancūziją be euro, ji linkusi pradėti derybas su ES dėl stojimo sutarties pakeitimų ir galiausiai surengti nacionalinį referendumą dėl šalies narystės ES. M.Le Pen linkusi matyti tokį Prancūzijos vaidmenį NATO, kuris nevaržytų šalies suverenumo. Ji pasisako už tai, kad šalis faktiškai pasitrauktų iš karinės NATO organizacijos – pasiliktų vien politinės sąjungos nare. 

Verta priminti, kad 1966 m. prezidento Charles‘io de Gaulle‘io iniciatyva šalis jau buvo pasitraukusi iš NATO karinės sąjungos – tada netgi NATO būstinę teko perkelti iš Paryžiaus į Briuselį. Valdant prezidentui Nicolas Sarkozy Prancūzija 2009-aisiais vėl tapo visaverte Aljanso nare.   

J.L.Mélenchonas žadėjo iš naujo derėtis su ES dėl narystės sąlygų, jis taip pat pasisako už Prancūzijos pasitraukimą iš NATO. 

Imigracija – tas punktas, dėl kurio J.L.Mélenchono ir M.Le Pen pozicijos radikaliai skiriasi. Pastaroji uždarytų sienas, o pirmasis jas dar labiau atvertų. 

Reikia pasakyti, kad jų abiejų nemylima ES pasirinko vidurio kelią. Užuot atidariusi sienas ar jas užtvėrusi spygliuotomis vielomis, ES steigs atrankos punktus Afrikoje, nes, kaip pareiškė Europos Komisijos komisaras migracijos klausimais Dimitris Avramopoulas, Europai reikia 6 mln. imigrantų, o jų įleidimas tiesiogiai per sienas skatina populizmą. 

Migrantų bangos tai tvenkiasi, tai nuslūgsta, bet nesikeičia ES demografija. 2015 m. vienam ES pensininkui teko keturi dirbantieji, o 2060 m. šis santykis bus 1:2. Kol neįsibėgėjo robotizacija, darbo jėgos stygių tenka kompensuoti imigrantais. 

J.L.Mélenchono pozicijos „arčiau“ demografijos ir darbo jėgos statistikos, M.Le Pen – arčiau piliečių nepasitenkinimo ir baimių.

Ir dešinioji prezidento rinkimų finalininkė, ir kairysis ketvirtos vietos laimėtojas nevengia antivokiškos retorikos. M.Le Pen požiūriu, Vokietija primeta savo imigracinę politiką visai Europai. Pasak „Nacionalinio fronto“ lyderės, vokiečiai įdarbina tūkstančius „vergų“ iš užsienio, ir tai galiausiai kerta per vokiečių atlyginimus. J.L.Mélenchonas 2015-aisiais išleistoje knygoje „Bismarcko silkė (vokiški nuodai)“ gąsdino, kad Vokietija vėl kelia pavojų dėl imperialistinių kėslų. Nors ir atviras migrantams, jis reiškė nepasitenkinimą, kad Vokietija siekia „deportuoti“ savo senyvus žmones į Tailandą ir Rytų Europą.

Paolo Sorrentino režisuotas serialas „Jaunasis popiežius“ („The Young Pope“) pradėtas rodyti 2016 m. likus savaitei iki JAV prezidento rinkimų. Dabar žvelgiant atgal dar labiau sustiprėja po 10 serijų peržiūros likęs įspūdis: filmo personažas Pijus XIII savo veiksmais panašus į realų Donaldą Trumpą. Be to, abu yra amerikiečiai. Tik tiek.

Arūnas BRAZAUSKAS

Nujausdamas kylančius protestus, kad negalima lyginti ežio su šepečiu, patikslinsiu, ką turiu omeny. Panaši ne išorė ir aplinkybės, o veikimo būdas. Leny Belardo (pasaulietiškas popiežiaus vardas), kurį vaidina Jude‘as Law, filme 20 metų jaunesnis už realų D.Trumpą. Pastarasis, tikėtina, pasileidęs, o Pijus XIII paiso kunigo priedermių (bent jau per pirmąjį serialo sezoną). Popiežius – nepolitinės bendruomenės galva, nors jo ganomos sielų kaimenės skaičius ir viršija vieną milijardą. Popiežius neturi divizijų, o JAV prezidentas turi lagaminėlį su branduolinės atakos kodais.

Tai skirtumai. O panašumas tas, kad ir Pijus XIII, ir D.Trumpas nusiteikę revoliucingai. Abudu ultrakonservatoriai – D.Trumpas deklaruoja, o filmo popiežius toks ir yra.

D.Trumpas užsibrėžė „nusausinti Vašingtono pelkes“ – įveikti valstybinę biurokratiją, tai, ką D.Trumpo sekėjai vadina „deep state“, t.y. užsikasusia, pogrindine valstybe. Pijus XIII vartalioja katalikų hierarchus. D.Trumpo šūkis – „Pirmiausia Amerika“ („America First“), likęs pasaulis gali ir palaukti. O filmo popiežius gręžiasi į katalikybės dvasinius pamatus. Jis ne tik bodisi, bet ir sąmoningai vengia, pavyzdžiui, Jonui XXIII būdingų viešųjų ryšių. Bet Vatikane Leny Belardo elgiasi kaip stačiokas amerikietis: rūko kabinete, gaivinasi kokakola. Prezidentui pirmiau Amerika, popiežiui – dogmos. Ir vienas, ir kitas pasirinkimas kelia keblumų, nes tikrovė nepalanki paprastiems sprendimams.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2017-m

Prieš Velykas per socialinius tinklus pasklido Vilniaus forumo kreipimasis „Dėl būtinybės keisti Lietuvos socialinę ir ekonominę politiką“. Iš esmės bedantis ir deklaratyvus dokumentas, tikėkimės, bus pamirštas be didelių pasekmių jo kūrėjams ir Lietuvai.

Arūnas BRAZAUSKAS

Vertinimais ir vertybėmis aptekęs tekstas iš esmės yra ideologizuotas burbėjimas, kurio subjektą reikėtų aptarti atskirai. Luominėje sovietinėje santvarkoje būta inteligentijos sluoksnio, kuris raudonai vėliavėlei pamojavus išsirikiuodavo į darnią gretą ir tapdavo dar viena fasadine institucija greta kitų tokių pat fasadinių ir nesavarankiškų.

Vilniaus forumas bando į gretą rikiuoti kažin kokį kontingentą ir tai rikiuotei netgi parengtos instrukcijos. Šiuo požiūriu įdomus klausimynas, kurį tas forumas parengė pernykščiams rinkimams. Visų partijų programas siūlyta vertinti pagal 12 punktų:  

1. Ar programoje keliamas nykstančio suverenumo ir ES federacijos kūrimo grėsmės klausimas?

2. Ar prieštaraujama masinės dvigubos pilietybės įteisinimui?

3. Ar pripažįstama, kad demokratija Lietuvoje yra fasadinė, ir siūlomos konkrečios reformos tam pakeisti?

4. Ar pritariama iš vyro ir moters santuokos kylančios šeimos sampratai ir atmetama genderizmo ideologija?

5. Ar keliamas tikslas ugdyti išsilavinusį Lietuvos pilietį, o ne vien darbo rinkos dalyvį?

6. Ar keliamas tikslas pakeisti aukštojo mokslo finansavimą, užtikrinant visiems vienodai pagal pasirengimą prieinamą mokslą?

7. Ar pripažįstama būtinybė išsaugoti ir stiprinti krikščioniškąja civilizacija grįstą unikalią tautinę kultūrą ir aiškiai atmetamas multikultūralizmas?

8. Ar pripažįstama būtinybė išsaugoti valstybinės kalbos statusą, atmetami dvikalbystės reikalavimai?

9. Ar keliamas tikslas didinti visuomenės solidarumą, naikinant esamą regresinę mokesčių sistemą?

10. Ar priešinamasi Seimo priimtam ir Prezidentės vetuotam Vyriausybės parengtam Darbo kodeksui?

11. Ar priešinamasi ES vykdomai nelegalių migrantų priėmimo ir dalinimosi tarp šalių narių politikai?

12. Ar reiškiama parama Ukrainai gynyboje prieš Rusijos agresiją ir palaikoma Lietuvos narystė NATO?  

Lietuvos „fasadinė demokratija“, „genderizmo ideologija“ (kas tai yra?), „neregresiniai mokesčiai“ (vadinasi, progresiniai), „w“ raidė (aiškiau formuluokime, kas yra „dvikalbystės reikalavimai“) – tai, matyt, pakankamai ryškios skiriamosios Vilniaus forumo žymos, kartu ir pamatiniai stuobriai, kuriuos sukalus į liulančią vertybių pelkę galima statyti Lietuvos ateities rūmą.

ES federacijos kūrimo grėsmė – atskiras diagnozės punktas, ypatinga fobija, kuriai, beje, seniai sukurtas vaistas. Jis vadinasi Europos greičių dėžė. Kas bijo federacijos, gali važiuoti kur nori, o kas nebijo, – taip nusiteikusios „senosios Europos“ valstybės, stovėjusios prie ES lopšio, – spaus akceleratorių didesnės integracijos kryptimi. Narsuoliai važiuos su Angela Merkel, fobijų apimtieji – su Vilniaus forumu. 

Matyt, nebūtų tikslu vadinti Vilniaus forumą patologiškai euroskeptišku, nes jau pirmojoje minėto kreipimosi pastraipoje pasiremiama Europos Komisija. Ši institucija visuomet paranki, kada jos ištarmės savo gedulinga gaida panašėja į Vytauto Radžvilo, gausių raudų autoriaus, radžviliadas. Kreipimesi rašoma: „Didėjantį skurdą ir socialinę nelygybę kaip vieną didžiausių mūsų šalies problemų savo naujausioje ataskaitoje apie Lietuvą įvardina ir Europos Komisija.“

Raginame „Veido“ skaitytojus nepraleisti skaitymo malonumo ir patiems panagrinėti kreipimąsi, šitą siaubaraštuką (yra toks vaikų folkloro žanras). Bet kalbant apie realias pateiktų lozungų įgyvendinimo galimybes kyla, sakytume, techninių klausimų. Antai parašyta: „Iš esmės pakeisti socialinių grupių galios santykius šalyje ir sustabdyti vidurinės klasės nykimą Lietuvoje susiaurinant stambiojo verslo oligarchines privilegijas bei įtaką ekonominėmis ir teisinėmis priemonėmis apribojant jo galimybes piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi šalies ūkyje ir pernelyg didele politine galia, trukdančia valstybei priimti nešališkus, teisingus ir visiems šalies piliečiams naudingus sprendimus.“ 

Kaip tą nykimą sustabdyti? Importuoti vidurinį luomą iš Kinijos? Juk švedai nevažiuos. Kaip susiaurinti stambiojo verslo privilegijas? Beje, kur ir kaip jos įteisintos? Gal reikėtų decimuoti asmenis, kurių pajamos viršija tam tikrą ribą? Kitaip tariant, sušaudyti kas dešimtą.

Kreipimosi pliusai: dokumentas nėra ilgas ir palieka erdvės politinei kūrybai.

Šaunuolio VDU profesoriaus Liudo Mažylio surastus Vasario 16-osios akto rankraščius – lietuvišką ir vokišką būtų įdomu patyrinėti rašysenos ekspertams. Gal jie atrastų kokių detalių, kurios atskleistų daugiau Akto parašymo aplinkybių. Buvo rytas ar vakaras, kokiu kampu krito šviesa ir pan.

Arūnas BRAZAUSKAS

Bent jau man, diletantui, pasirodė, kad galima suskaičiuoti, kiek kartų Aktą surašęs Jurgis Šaulys merkė plunksnakotį į rašalinę. Rašysenos linija tai storesnė, tai plonesnė. Smulkmena ne mažiau įdomi nei ta šiek tiek aukščiau už kitas iškilusi raidė „ė“ Akto mašinraštyje. Į tai atkreipė dėmesį serialo „Laisvės kaina. Savanoriai“ kūrėjai ir netgi pamėgdžiojo nelygias eilutes su išsišokusia „ė“ rašytiniuose ekrano tekstuose. Dar viena tema istorikams – kas buvo meistras, kuris sulietuvino istorinę mašinėlę. Spėju, kad keičiant šriftą raidė „w“ nebuvo paaukota.

Kada nors Lietuvoje gal atsiras Liudo Mažylio gatvė. Atmintinėje lentoje, tarkime, bus iškalta, kad štai 2017-ųjų kovo 26 d., sekmadienį, profesorius sėdo į autobusą, pirmadienį jau buvo Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve ir trečiadienį surado Vasario 16-osios aktą.

Kovo 29 d. L.Mažylis, be Vasario 16-osios akto, taip pat rado ir 1917 m. gruodžio 11 d. Nepriklausomybės paskelbimo aktą, kuriuo buvo numatyta Lietuvos ir Vokietijos sąjunga. Būtent šio dokumento pagrindu 1918 m. kovo 23 d. Berlynas pripažino Lietuvos valstybingumą.

Kad nebūtų painiavos, dar kartą surikiuokime datas. 1917-ųjų gruodį Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomybę. Akte rašoma: „…Taryba pasisako už amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos imperija, kuri visų pirma bus įgyvendinama per karinę, susisiekimo, muitų ir pinigų sąjungą.“

Šių metų gruodžio 11-ąją šiam aktui (matyt, mažąja raide) sukaks šimtas metų. Galima lažintis, kad kitąmet kovo 23-iąją, kada jau bus atslūgusios Vasario 16-osios akto šimtmečio iškilmės, Vilniuje tikrai neatsiras Vilhelmo II gatvės, alėjos, skersgatvio ar akligatvio – nors kaizeris ir buvo pirmasis valstybės vadovas, kuris pripažino Lietuvą po 1918 m. vasario 16-osios. Bet palaimino jis nes tą Aktą, kurio pirmąjį amžių minėsime kitąmet, o aktą, kurio šimtmečio šįmet su fanfaromis veikiausiai nešvęsime.

Iš kaizerio pasirašyto pripažinimo: „Mes, remdamiesi aukščiau minėtu 1917 m. gruodžio 11 d. pareiškimu, pripažįstame Vokietijos valstybės vardu Lietuvą laisva ir nepriklausoma valstybe ir esame pasirengę suteikti Lietuvos valstybės atkūrimui reikalingą prašomą apsaugą ir paramą. Mes manome, kad konvencijos, kurios bus sudarytos, atitiks tiek Vokietijos valstybės, tiek Lietuvos interesus ir kad Lietuva palengvins Vokietijos karinę naštą, o tai irgi prisidės prie Lietuvos išvadavimo.“

Lietuvos Tarybos susirašinėjimas su pasauliu atrodė taip. Taryba paskelbė nuo Vokietijos priklausomos valstybės nepriklausomybę. Vokietija tylėjo. Po kurio laiko Lietuva paskelbė nepriklausomybę ir atskyrė naują valstybę nuo visų valstybinių ryšių, „kurie yra buvę su kitomis tautomis“. Aktas kartu yra pripažinimo prašymas. Valstybės, į kurią kreipiamasi, pavadinimui įrašyti Vasario 16-osios akte paliktas ilgas daugtaškis.

Kaizeris ištraukė iš stalčiaus 1917 m. gruodžio 11-osios aktą, kuriame nebuvo jokių daugtaškių – vien Vokietijos vardas, ir pareiškė: pripažįstame. Ką darysi – jeigu jau kaizeris pripažįsta, 1918 m. liepos 11 d. Taryba pakvietė karaliumi Vilhelmą von Urachą, Viurtembergo hercogą. Nekartosime žinomų dalykų, tik priminsime, kad tų metų lapkritį Vokietija pralaimėjo karą ir vėl atsirado vieta daugtaškiams – Lietuva turėjo nustatyti santykius su visu pasauliu. Žinoma, pirmiausia nubrėžti ir apsiginti sienas.

Rašybos ženklai, tokie kaip ilgas daugtaškis, kartais šį bei tą pasako apie geopolitiką. 1990 m. kovo 11-osios akte jokių daugtaškių nėra, užtat yra nuoroda į 1975 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje aktą, kuris numato sienų neliečiamumą. Popierinės Helsinkio akto garantijos neatrodė patikimos – per tuziną metų po Kovo 11-osios Lietuva padarė viską, kad įsijungtų į Vakarų politines, ekonomines ir karines sąjungas. Daugtaškio vietą užėmė konkrečių valstybių vardai.

Prof. L.Mažylis pasidžiaugė, kad apie atradimą paskelbta ne balandžio 1-ąją, o kovo 29-ąją, kada Lietuva minėjo 13-ąsias įstojimo į NATO metines.

Arūnas BRAZAUSKAS

Tinklalapis http://defendinghistory.com („Defending History“ – „Ginant istoriją“) gerai žinomas besidomintiems lietuvių ir žydų santykiais. Tinklalapio redaktorių dr. Dovidą Katzą dažnai matome renginiuose, kuriuose iškyla tai, ką švelniai pavadintume politinės, kultūrinės, istorinės komunikacijos dviprasmybėmis. Tarkime, demonstrantai ir vėl neša šūkį „Lietuva lietuviams“. Ką tai reiškia?

Kartu su dr. Dovidu Katzu neretai pasirodo šiuolaikinės lietuvių tautosakos personažu jau tapęs dr. Efraimas Zuroffas. Abu daktarai atlieka, sakytume, Lietuvos stebėsenos darbus. Neturiu žinių, ar jie abu buvo priešakinėse linijose, kada šių metų Vasario 16-ąją Kaune buvo nešamas plakatas su užrašu „Lietuva prisidės prie naujos geresnės Europos sudarymo“ – Kazys Škirpa“.

Plakatas man pasirodė keistas. Prieš tolesnius svarstymus apie K.Škirpą noriu plačiau aptarti itin svarbų dalyką – matematinį nelygybės ženklą „≠“. Tai tinklalapio „Defending History“ logotipas. Pačia plačiausia prasme šis ženklas išreiškia principą, kad negalima lyginti sovietų ir nacių nusikaltimų. Lietuvos tarptautinės pastangos būna ir priešingos krypties – mūsų valstybė tam tikrais tarpsniais (nelygu, kas valdžioje) nacių ir sovietų vertinimus bando suklijuoti lygybės ženklu „=“.

Kazusas. Nacių šulai, 1942-aisiai susirinkę Vanzėje (Wannsee) prie Berlyno, susitarė dėl žydų klausimo „galutinio sprendimo“. 2012 m. sausio mėnesį minint šio įvykio 70-metį keli Seimo bei Europos Parlamento nariai socialdemokratai pasirašė deklaraciją, kurioje, be viso kito, atmetamos pastangos sumenkinti Holokaustą manant, kad jis prilygsta, yra panašus ar lygiavertis komunizmui. Kitaip tariant, buvo griežtai parašytas nelygybės ženklas „≠“.

Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM), kuriai tuomet vadovavo Audronis Ažubalis, pareiškė (ištrauka): „Apgailėtina, kad Lietuvos socialdemokratai imasi politinių žingsnių priešinga kryptimi, negu kad eina visa Europa.“ URM pozicija (beje, partinė, konservatoriška): „Iš esmės tokia socialdemokratų retorika atkartoja Kremliaus ideologų nuostatas: Stalinas „geras“, o Hitleris – blogas. Rasti skirtumų tarp Hitlerio ir Stalino galima nebent jų ūsuose (Hitlerio jie buvo trumpesni). Abiejų totalitarinių ideologijų išpažinėjus – komunistus ir nacistus – vienija neapykanta demokratijai. Jų padarytų nusikaltimų teisinė kvalifikacija yra visiškai vienoda: tai karo nusikaltimai, genocidas ir nusikaltimai žmogiškumui.“

Ką K.Škirpos atžvilgiu reikštų ženklas „=“? Minėtame keistame plakate į reptiliją panašus žalios veido spalvos K.Škirpa gudriai šypsosi nevyriškai dažytomis lūpytėmis, jo kumšteliu paremta pasmakrė, matyt, reiškia susimąstymą. Už jo nugaros – Kauno centrinis paštas, sukilėlių užimtas 1941 m. birželio 23 d. Ar tai reiškia, kad žinia apie Naująją Europą šiandien perduodama visam pasauliui? Žinodami, kad Lietuvos indėliu į „naują geresnę“ Europą K.Škirpa laikė visų Lietuvos žydų išvarymą, klausiame, ar teisinga lygtis: Kazys Škirpa = Heinrichas Himmleris? Kitaip tariant, ar tik pagal akinių rėmelius galime atskirti K.Škirpą nuo H.Himmlerio?

O gal plakato stilistika, primenanti „Der Stürmer“, to nacių „Charlie Hebdo“, karikatūras, sieja K.Škirpą su žydais, nacių „tabloido“ pajuokos objektais? Sakyčiau, gudri, postmoderni interpretacija: ir žydai, ir jų varytojas K.Škirpa – nacių aukos. Reikia pridurti, kad „Charlie Hebdo“ taško į visas puses, o „Der Stürmer“ taikė į žydus – tuo demokratija, matyt, skiriasi nuo totalitarizmo.

Ar nederėtų atsverti galimo K.Škirpos nuvertinimo spaudžiant D.Katzo pamėgtą mygtuką „≠“? Gal reikia papildyti gatvių, kuriose įrašytas K.Škirpos vardas, pavadinimus, pvz., „ Kazys Škirpa ≠ Michailas Suslovas“? Pastarajam stalinistui, vienu metu buvusiam LSSR kompartijos antruoju sekretoriumi (t.y. Antano Sniečkaus prievaizdu), priskiriamas siūlymas ištremti 800 tūkst. LSSR gyventojų (žinoma, daugiausia lietuvių).

Kol sprendžiamos lygtys, matematiniai ženklai liejasi kaskadomis. Stasys Lozoraitis vyresnysis ≠ Justas Paleckis (nors S.Lozoraitis ir rašė K.Škirpai: „Žydiškas atsišaukimas tegul sau eina. Jeigu po to, kai 3 milij. lietuvių užrakino į kalėjimą, nukentės ir kiek nekaltų žydų, žemės drebėjimo nebus, pasaulis nesugrius.“). Toliau: Petras Klimas ≠ Antanas Sniečkus (nors pirmasis rašė K.Škirpai: „Manęs nešokuoja nei įspėjimas žydams, nes tie parazitai parodė, kas tėra buvę net tokiame krašte kaip Lietuva, kur niekas jiems nekliudė gyventi ir pogromų nedarė.“).

Greitai skaitantys J.Paleckio ir A.Sniečkaus pavardes gali nuryti nesukramtę – kaip ir K.Škirpos lyginimą tai su H.Himmleriu, tai su žydu. Prie to dar grįšime. Citatos paimtos iš dokumentų, kuriuos nurodo Andrius Kulikauskas – jo straipsnis išspausdintas šiame „Veido“ numeryje, 30 p.

Ar toks jau neteisus D.Katzas, braukantis lygybę ir keičiantis ją ženklu „≠“? Pastarojo ženklo nevengia Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGRTC), kurio vadovė Teresė Birutė Burauskaitė pasirašė atsakymą į Kauno m. savivaldybės administracijos paklausimą dėl K.Škirpos ir Lietuvos aktyvistų fronto (LAF). Pažymoje rašoma: „Išanalizavus Berlyno LAF organizacijos parengtuose tekstuose sutinkamus antisemitinius teiginius, galima tvirtinti, kad jos nariai „žydų problemą“ siūlė spręsti ne genocido, o išvarymo iš Lietuvos būdu. Tačiau L.Truskos nuomone, LAF atsišaukimai buvo viena iš priežasčių, kodėl 1941 m. vasarą dalis lietuvių prisidėjo prie nacių nusikalstamų įsakymų vykdymo.“

Lygčių sistema su „=“ ir „≠“ po ranka, ir ši siekia parašyti: Kazys Škirpa = Adolfas Hitleris. Argumentai: Hitlerio antisemitizmas žinomas, tačiau nėra jo pasirašytų dokumentų dėl žydų klausimo „galutinio sprendimo“. K.Škirpa irgi nėra davęs įsakymų žudyti žydus. Juos tereikėtų išvaryti. Kur? Kaip? Palyginimui: kitaip nei dabartiniams pabėgėliams iš Sirijos, Europos valstybės ir JAV vengė teikti prieglobstį iš Vokietijos išvaromiems žydams (paieškos žodžiai naršyklėje: Eviano konferencija). Tiktai Japonija, siekdama naudos, buvo parengusi „Fugu“ planą apgyvendinti Mandžiūrijoje žydus, kurie pabėgo iš Vokietijos.

P.Klimo replika į K.Škirpos „žydišką atsišaukimą“: „Kad dėl to gali kentėti daug niekuo nekaltų, nieko nepadarysi: ar gali tie nekaltieji garantuoti, kad jie neprigimdys vaikų rusapalaikių ir visokių komunistų nenaudėlių?“ Priminsiu Norvegijos kalėjimo sąlygomis nuolatos besiskundžiančio Anderso Behringo Breiviko, nuotoliniu būdu studijuojančio politologiją, argumentus, kodėl jis iššaudė 69 vaikus ir jaunuolius. Todėl, kad tai būsimi „kultūriniai marksistai“, beauganti politinių funkcionierių pamaina, kuri galutinai atvers Norvegijos vartus musulmonams. Politinį blogį reikia naikinti, kol neišsikerojo. Rašome šalutinę lygtį: P.Klimas = A.B.Breivikas.

Dar viena P.Klimo frazė dėl to paties atsišaukimo: „Čia nėra kokio antisemitizmo, o tik apsigynimo priemonė prieš elementą, kuris naudojasi svetima jėga savo parazitiškoms savanaudiškoms vakchanalijoms išdarinėti.“

Bendras vardiklis tokioms svaigioms lygtims galėtų būti Jakovas Gensas (1903–1943), Lietuvos savanoris, karininkas, karo su Lenkija dalyvis, Vilniaus geto policijos, paskui viso geto viršininkas. Buvo vedęs lietuvę. Andriaus Juzėno filme „Vilniaus getas“ (2006 m.) J.Gensą suvaidino vokietis Heino Ferchas, todėl, matyt, juos galima jungti lygybės ženklu – beje, puikus vaidmuo. J.Gensas aukojo dalį geto žydų (senų, ligotų), o kitai daliai pramanydavo darbo: įtikindavo vokiečius kokios nors veiklos nauda Reichui. Scenaristas Joshua Sobolis rėmėsi Vilniaus geto išlikėlių atsiminimais, tad jo ir reikia klausti, ar į lietuvių vykdomas egzekucijas pasmerktuosius lydėję geto policininkai žydai tikrai pasisavindavo nužudytųjų daiktus. J.Gensas žinojo apie geto ginkluotas pogrindines grupes ir jas pagal išgales dengė. Naciai jį sušaudė 1943 m.

Rašydami K.Škirpa = A.Sniečkus = J.Paleckis = J.Gensas, mes sujungiame į vieną lygti skirtingų charakterių ir likimų žmones, kurių atžvilgiu lygybės ženklas išreiškia panašų požiūrį į kolaboravimą: bendradarbiaujant galima pasiekti daugiau (išgelbėti saviškių, duoti naudos tėvynei, nužudyti priešų). Tokios taktikos grynuolis buvo litvakas Yevno Azefas (1869–1918). Bendradarbiaudamas su caro policija ir išdavinėdamas bendražygius, jis organizavo daugiau teroro aktų, nužudė daugiau Rusijos pareigūnų, negu būtų pasiekęs be ryšių su „ochranka“.

LGRTC pažymoje rašoma: „Reikia pastebėti, kad karo išvakarėse Berlyno LAF nariai neturėjo jokios informacijos apie tai, kad naciai planuoja visiškai išžudyti žydus.“ Šiame „Veido“ numeryje išdėstytą A.Kulikausko hipotezę supratau taip: lietuviai nežinojo, nes to plano gal ir nebuvo. Užtat K.Škirpa pasiūlė „pasitiktinį planą“ – išvaryti žydus. Jau pirmosiomis karo dienomis paaiškėjo, kad žydų egzekucijoms atsiras pakankamai lietuvių savanorių. Tad ir Holokaustas Lietuvoje yra ne vien „nusikalstamų įsakymų vykdymas“, o nacių ir savaip organizuotos lietuvių dalies sinergija.

Patriotai nupiešė K.Škirpą kaip Pepę Varlę. JAV Antidefamacijos lyga atkreipė dėmesį, kad Pepė tapo neapykantą kurstančiu simboliu, kai 2016-aisiais JAV prezidento rinkimų metu Varlę ėmė naudoti Donaldą Trumpą parėmę vadinamieji „alt-right“ dešinieji. (Ką darysi – J.Gensą įkūnijo vyriškas H.Ferchas, vyrišką K.Škirpą – geibi Varlė.)

Tokiomis postmoderniomis aplinkybėmis norisi paklausti lietuvių tautos, mėgdžiojant Algio Ramanausko suvaidinto „masono“ (t.y. mūrininko) Miroslavo intonacijas: „O ką apie Kazį Škirpą manai tu, lietuvi katalike?“

Arūnas BRAZAUSKAS
Melagių dienos, balandžio 1-osios, išvakarėse knieti pasvarstyti, kas yra tiesa. Dalykai, kuriais visi tiki, dažnai vadinami akivaizdžiomis tiesomis. Kas nuo teisybės paieškų pavargusioje Lietuvėlėje bandytų neigti, kad spec. tarnybos visur prikaišioja „blakių“? Akivaizdi tiesa – politikų kalbų pasiklausoma. Kokių dar gali būti abejonių? Argi Rolando Pakso gyvenimo ir nuotykių metraštyje raudonu rašalu neįrašyti jo pokalbių pasiklausymai? Eligijaus Masiulio gal nesiklausė? Ar pasiklausymai nėra įprasta aplinkos dalis – tos aplinkos, kuri dėl visko kalta?

O štai Amerikoje tokio visuotinio tikėjimo neva akivaizdžiais dalykais nėra. Prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad jo pokalbių klausytasi – ir ne šiaip sau, o pirmtakui prezidentui Barackui Obamai nurodžius. Tik pamanykite – Kongresas iš D.Trumpo pareikalavo įrodymų. Tokių Baltieji rūmai kol kas nepateikė. Bet D.Trumpas nenusileido, klydęs neprisipažino, tik apie pasiklausymą nustojo rašyti tviteryje. Tam kartui.

Jei laikytume D.Trumpą vien menininku, – toks jis širdyje, matyt, yra, – apgailestautume dėl nebaigtų darbų. Yra tėkštelėjęs purvo ant šviesaus tėvynės veido: esą tie milijonai balsų, kuriais jį aplenkė Hillary Clinton, nors ji ir netapo prezidente, – tai nelegalų ir „mirusių sielų“ balsai. Ir šio kūrinio D.Trumpas kol kas neužbaigė – gal jau ir nebaigs.

Prezidento pastangomis Jungtinės Amerikos Valstijos, ši jaunutė, nė pustrečio šimto metų neskaičiuojanti valstybė, itin keistu būdu vėl tapo švyturiu visam pasauliui.

„Demokratija miršta tamsoje“, – parašyta „The Washington Post“ tinklalapyje po leidinio pavadinimu. Šūkis šiais laikais patrauklesnis nei „Visų šalių proletarai, vienykitės“. Neaišku, ar šviesa užgęsta, kada miršta demokratija, ar ji miršta todėl, kad užgęsta šviesa. Veikiausiai ir taip, ir taip.

Elektroninės žiniasklaidos galimybės leidžia įjungti šviestuvus visu stiprumu. Dabar kiekvieno rimtesnio straipsnio pradžioje galima pažiūrėti trumpą vaizdo siužetą. Kad ir tokį: D.Trumpas įvairiomis progomis sako, kad pačią pirmą dieną panaikins B.Obamos sveikatos draudimo planą, vadinamąjį „Obamacare“. Vieną kartą sako, kitą – tai rinkimų mitinge, tai TV laidoje. Paskutinis siužeto vaizdelis – artimiausių padėjėjų apsuptas D.Trumpas rėžia niekada niekam nežadėjęs, kad „Obamacare“ panaikins iškart. Dabar jau aišku, kad gal niekada nepanaikins, nes „Obamacare“ pakaitalas ilgam paskandintas JAV Kongrese demokratų ir dalies respublikonų jungtinėmis pastangomis.

„The New York Times“ prieš kelias dienas pasirodė Franko Bruni komentaras „Su tviteriu link užmaršties“. Autorius rašo, kad D.Trumpui iškilo rūstus pasirinkimas: jis gali „tvitinti“ arba jis gali valdyti. Tviteris dabartiniam JAV prezidentui buvo tarsi alternatyvi žiniasklaida. Savo tviterio įrašais JAV prezidentas kovoja su visa kita Amerikos žiniasklaida, kuri, jo požiūriu, gyvuoja nesibaigiančios balandžio 1-osios sąlygomis: nuolatos meluoja – ypač apie jį, D.Trumpą. Tačiau jo pastangos „žiniasklaidos melą“ atmušti „alternatyviais faktais“ kol kas veda tik prie dar didesnės JAV prezidento izoliacijos.

Rusijoje matome priešingą vaizdą. Kremliaus pastangomis visa žiniasklaida buvo pajungta – visų pirma televizijos kanalai. Užvesta 24 val. per parą transliuojanti melo mašina, kurios simbolis – žurnalistas Dmitrijus Kiseliovas. Maža to, kišamasi į politinius procesus JAV ir Europoje – skleidžiant propagandinį melą, dezinformaciją, pasitelkiant Rusijai palankius politikus. Ne vien Kremliaus nuomonę išsakančių, daugiau analitikos įsileidžiančių žiniasklaidos priemonių, tokių kaip radijas „Echo Moskvy“, TV kanalas „Dožd“, laikraštis „Novaja gazeta“, įtaka mažėjo net ir be Kremliaus spaudimo. Atrodė, kad daugumai rusų mielesnė oficialiosios žiniasklaidos balandžio 1-oji, trunkanti 365 dienas per metus. Ir še tau, kad nori, – Aleksejaus Navalno pastangomis sukurtą filmą apie Rusijos premjero Dmitrijaus Medvedevo „dačas“ pažiūrėjo daugiau nei 10 mln. žmonių. Žiūrėjo youtube.com, o ne per valdžios kontroliuojamus TV kanalus. Kovo 26-ąją A.Navalno pakviesti protestuoti prieš korupciją Rusijoje išėjo dešimtys tūkstančių žmonių. Oficiali Rusijos žiniasklaida pamiršo apie tai pranešti. Bet ir ją galbūt greitai pamirš, kaip imama bodėtis D.Trumpo tviteriu.

Balandžio 1-osios proga verta pasvarstyti, ar tik greičiausiai nejuda užmarštin tie, kurie meluoja: ar tai būtų vienas tviterio aistruolis, ar valstybinė propagandos mašina.

Arūnas BRAZAUSKAS

Priminimai apie Algį Budrį (1931–2008) mūsų viešojoje erdvėje dažniausiai tėra dviejų žymų variacijos: jis lietuvis, amerikiečių mokslinės fantastikos klasikas. Priduriama garbinga kilmė, nors tai nėra nuopelnas. A.Budrio tėvas Jonas Polovinskas-Budrys – Lietuvos žvalgybininkas, diplomatas, Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos organizatorius.

Nelietuviškai rašiusio trakiškio ir švenčioniškės žydų palikuonio Romaino Gary (Roman Kacew, 1914–1980) neleidžia pamiršti atmintinė lenta Vilniuje. O Algio Budrio vardas nei įsitvirtinęs, nei kur nors pritvirtintas. Jeigu jis būtų labiau žinomas, negausūs straipsniai apie jį, per pastaruosius 20 metų pasirodę lietuvių kalba, nebūtų vien nesibaigiantys A.Budrio pristatymai. Atrodo, laikas būtų pereiti prie kūrinių nagrinėjimo. Tačiau amerikiečių fantastikos klasiko veikalų į gimtąją jo kalbą teišversta vos vienas kitas. A.Budrys vis dar šešėlyje tarsi nematoma Mėnulio pusė.

Autoriaus koordinačių paieška

Bene geriausiu laikomo A.Budrio kūrinio „Šelmis Mėnulis“ vertinimų lietuvių kalba negausu – ypač internete. Gal jų užkišta, kur nesiekia „Google“ naršyklė. Pirmoji  atsiliepimų banga nuvilnijo iškart pasirodžius lietuviškam vertimui 2002-aisiais. Komentaruose prasprūsta numanomas, nors ir nesuformuluotas klausimas: ko vertas autorius, kurio viešos koordinatės rodo aukštį, bet ne aukštumas? Lyg ir gerai matomas anglakalbės fantastikos padangėje, tačiau nebuvo pirmo ryškio žvaigždė. Įtrauktas į mokslinės fantastikos antologijas, tačiau prestižinei Hugo premijai tiktai nominuotas. Pagal 1958 m. parašytą A.Budrio romaną „Kas?“ („Who?“) 1973 m. sukurtas filmas laurais nesuvešėjo (rašytojas dėl to juk nekaltas).

Paraštėje knieti pastebėti, kad A.Budrys daugelį metų organizuodavo konkursą „Ateities rašytojai“, redaguodavo atsiųstus kūrinius, buvo žiuri narys. Konkurso steigėjas, kuklių prizų (iki 5 tūkst. dolerių) fundatorius – Lafayette‘as Ronaldas Hubbardas (1911–1986), arba tiesiog L.Ronas Hubbardas, kaip jis prisistato ant viršelių. Jo pinigais ne vienus metus leista geriausių konkurso darbų antologija „L.Ronas Hubbardas pristato ateities rašytojus“.

Lietuvoje 1996–2000 m. išleisti septyni L.Rono Hubbardo romanai: „Mūšio laukas – Žemė: saga apie 3000 metus“ (3 dalys), „Grobikų planas“ (2 dalys), „Blogio genezė“, „Vidaus priešas“, „Visiškas užtemdymas“, „Operacija „Ateiviai“, „Baimė“. Iš aštuonių A.Budrio romanų į lietuvių kalbą išverstas tiktai vienas.

Lietuvos leidyklų statistika: rungtynes Hubbardas – Budrys laimėjo pirmasis santykiu 7:1, o ir viso gyvenimo nuopelnų skaičiuoklė ne A.Budrio naudai: L.Rono Hubbardo romanų sąrašas sudaro 29 pozicijas. Tokius gretinimus, faktiškai ilgio matavimus, taikliai apibūdino A.Budrio skaitytojas Efka (citata kiek toliau). Polinkis matuoti sąrašų ilgį – šiuolaikinio literatūros vertintojo instinktas (Antanas Maceina kita proga tai vadino meile krūvai).

A.Budrys ir 20 metų už jį vyresnis L.Ronas Hubbardas prakuto toje pačioje terpėje – JAV mokslinės fantastikos žurnalų ir leidyklų pasaulyje. A.Budrys visą gyvenimą dirbo redaktoriumi (įskaitant porą metų „Playboy Press“), kažkiek vertėsi viešaisiais ryšiais. L.Ronas Hubbardas, kurį vienas iš jo biografų apibūdino kaip patologišką melagį, iš tos terpės ištrūko ir sukūrė pelningą savo tikrovę.

J.K.Rowling – bene vienintelė, kuri uždirbo milijardą dolerių rašydama knygas („Hario Poterio“ parduota 400 mln. egzempliorių), o L.Ronas Hubbardas turėjo verstis per galvą – išrasti „alternatyvią psichoterapiją“, kurią pavadino dianetika (Vilniaus dianetikos centro feisbuko paskyra nuolatos atnaujinama), įkurti Scientologijos bažnyčią ir numiręs tepalikti varganus 26 mln. dolerių asmeninio turto (tiesa, kalbėta apie 650 mln. dolerių, bet neaišku, ar tai jo, ar jo įkurtų organizacijų, ar tai tiesiog blefas).

Scientologijos bažnyčios nariams L.Rono Hubbardo skaitiniai privalomi, organizacija nuolatos perleidžia jo romanus savo lėšomis, todėl nepuldama į patologinę melagystę, o tik pagražindama reikalus, bažnyčia savo šaltiniuose gali tvirtinti, kad jos įkūrėjas yra vienas perkamiausių autorių. Įvairūs šaltiniai teigia, kad „Ateities rašytojų“ konkursas, kurį organizuodavo A.Budrys, turi gerą vardą mokslinės fantastikos bendruomenėje nepaisant sąsajų su L.Ronu Hubbardu.

A.Budrio nekrologuose amerikiečių ir britų spaudoje 2008 m. pabrėžiami literatūriniai jo kūrinių privalumai, o L.Ronas Hubbardas autoritetingose mokslinės fantastikos studijose neblizga, jis laikomas bulvarinio skaitalo (pulp fiction) rašytoju. „Tose [mokslinės fantastikos] apžvalgose jis pasirodo išnašose – ne kaip autorius, o kaip tas, kurio pseudomokslas suteršė žanro gerą vardą. Jo rašytiniai kūriniai neverti paminėjimo“, –  rašo scicrit pasivadinęs mokslinės fantastikos žinovas (https://scicrit.wordpress.com/2014/05/24/l-ron-hubbard-literary-genius-or-hack). Sakytume, kad raštų krūvos sukelta nuostaba tėra pirmas veiksmas vertinant literatūrą. Paskui reikia kapstytis krūvoje.

Vienintelis „tragiškai“ išverstas romanas

„Šelmio Mėnulio“ viršeliui su skafandre įpakuota žmogysta dar neišnykus nuo lentynų, Gediminas Kulikauskas 2002-ųjų liepą rašė: „Užburia neskubus, elegantiškas su savotiškos estetikos kvapsniu Budrio stilius…“ (http://skaityta.lt/old/algis-budrys-selmis-menulis.html).

Po 14 metų Efka rėžė (kalba netaisyta, išskyrus tas vietas, kurios taisytos): „Nepaisant to, kad ši knyga įtraukta į visokius geriausių, įtakingiausių, klasikinių ir kitus panašius sci-fi (mokslinės fantastikos – Red.) literatūros sąrašus, man ji pasirodė nykus, nuobodus, neaiškaus siužeto kūrinys. Nelabai net supratau, ką autorius norėjo juo papasakoti, ir kodėl sci-fi kūrinyje apie mėnulį ir ateivių labirintą mėnulis ir ateivių labirintas lieka net ne antram, o kokiam ketvirtam plane, o pirmus tris planus užima Coelho‘iška filosofija ir, pardon my french, nuolatinis betikslis visų veikėjų matavimasis kurio didesnis ir kuris sugebės toliau prieš vėją m*žtelt („*“ įrašyta redaktoriaus – Red.). Ne kažkas. Skaityt siūlau nebent iš smalsumo, bet už kokybę ir malonumą, arba tiksliau, jų nebuvimą, liksit atsakingi tik patys. Aš siūlau negaišti laiko, yra šimtai to vertesnių knygų.“ (http://www.goodreads.com/review/show/1723574089)

Šįmet Goda Raibytė tinklalapyje techo.lt vėl priminė, kas buvo „garsiausias, bet mažiausiai Lietuvoje įvertintas fantastas“: „Ryškiausiai A.Budrys suspindėjo, kai parašė romaną „Rogue Moon“ (kuris yra tragiškai išverstas į lietuvių kalbą ir pavadintas „Šelmis Mėnulis“). „Rogue Moon“ tapo mokslinės fantastikos klasika, buvo nominuotas prestižinei Hugo premijai bei įtrauktas į „The science fiction hall of fame“.“

Vertinimas „tragiškai išverstas“, nors tik dviejų žodžių, irgi atviras kūrinys, kaip tai aiškino Umberto Eco. Suprasti tragizmą galima įvairiai. Visų pirma romaną smelkia nuolatinės varžybos – kas pralošia, tas žūva. Tikėkimės, kad taip ir parašyta, o ne vertėjos Aurelijos Jucytės nuspalvinta. Vadinasi, vertimas tragiškas.

Pasvarstykime, ar Mėnulis tikrai šelmis. Anglų k. žodis rogue reiškia nedorėlį (sinonimai: scoundrel, villain, miscreant, rascal, good-for-nothing, wretch). Veiksmažodis to rogue – ravėti (dažniausiai ravima tai, kas kenkia kitiems – piktžolės). „Google“ vertėjas: Rogue Moon = Nesąžiningas Mėnulis.

Šelmių romanai, dar vadinami pikareskomis, – istorinė žanro aušra. Tokių romanų veikėjai – sukčiai ir perėjūnai. Žanras angliškai įvardijamas picaresque novel, nurodoma, kad ispaniškas terminas picaresca kilo iš picaro, kas reiškia rogue, rascal.  Reikšmių ratas užsidaro. Ispanai iš jo ištrūko – numoję ranka į pikareską ir picaro, romano pavadinimą susiejo su labirintu: „El laberinto de la Luna“.

Lietuvių kalboje šelmis bernelis dabar jau nebėra nuoroda į piktybišką nedorėlį, nes būti suvedžiotai – jokia katastrofa, o ir suvedžiojimo sąvokos prasmė išskydo. Galima apgaule išvilioti pinigų, o ką reiškia suvedžioti moterį? Žaisti, bet nebūtinai apgauti?

Romano pavadinimas išreiškia tai, ką veikėjai patyrė labirinte, kurį, tikėtina, Mėnulyje pastatė ateiviai. Ir tas A.Budrio pramanytas labirintas, kuris tapatinamas su Mėnuliu, nėra nedorėlis, jis nei sukčius, nei perėjūnas. Veikiau piktas pokštininkas, kartu ir mokytojas. Blogas, blogas, blogas Mėnulis (prisiminkime ansamblio „Creedence Clearwater Revival“ dainą).

Bet ir pats A.Budrys nėra aiškus.

Šelmiai: autorius ir kūrinys

Įpusėjus romaną kyla įtarimas, kad fantastikos dalykai, technologijų aprašymai tėra labai įtaigus karkasas, palaikantis fabulą, kurios žmogiškoji dalis – tarpasmeninių kovų vaizdai. Pašalinus šitą karkasą, galima įsprausti kitokį. Pavyzdžiui, nukelti veiksmą keliais dešimtmečiais atgal nekeičiant nei personažų, nei jų charakterių ir vaizduoti alkoholio kontrabandininkų nuotykius (skaitydamas „Šelmį Mėnulį“ prisiminiau Ernesto Hemingway‘aus „Turėti ir neturėti“ – todėl ir atėjo į galvą siužetas su kitokia technologija, bet panašaus kietumo veikėjais). Personažų dialogai galėtų likti beveik tie patys.

Vis dėlto teleportacijos į Mėnulį programą pakeitę siužetu apie „mūnšaino“ gamintojus ir gabentojus (moonshine – naminukė) nubrauktume kai kurių klausimų galimybę.

A.Budrys aprašo mokslinių tyrimų programą, kurią JAV laivyno užsakymu vykdo išgalvota kompanija „Continental Electronics“. Savanoriai yra skenuojami, informacija apie jų biologinę sąrangą įrašoma į laikmeną, žmonės sunaikinami, informacija transliuojama į stotį Mėnulyje, kur jie atgimsta iš naujo – būna atspausdinti,   dabarties kalba šnekant, 3D spausdintuvu ir lyg niekur nieko ima vykdyti užduotis. Pradeda, tačiau sėkmingai nebaigia. Jiems nurodyta tirti nežinomų ateivių paliktą labirintą, tačiau dauguma tenai išprotėja. Jie partransliuojami namo taip pat, kaip buvo nugabenti, tačiau kas iš to – grįžo, o ne visi namie.

Užsakius programos vadovui Edvardui Hokui (originale Edward Hawks), atrandamas lyg ir tinkamas užduočiai vienakojis antžmogis Elas Barkeris (Al Barker). Viliamasi, kad jis neišprotės. Galiausiai kartu su Barkeriu į Mėnulį teleportuojasi ir programos vadovas Hokas.

Palikdamas skaitytojui pačiam sužinoti, kuo viskas baigiasi (nors internete galima rasti siužeto atpasakojimų), išvardysiu klausimus, kurie ėmė kilti tebeskaitant pirmąjį knygos trečdalį. Kodėl tame trečdalyje arti pusės teksto sudaro flirto scenos? Ar ne todėl, kad nepaisant technologinio fono – ar tai būtų sudėtinga teleportacijos į Mėnulį įranga, ar svaigalų kontrabandininkų kateris iš kitos knygos – žmogaus sielos sąranga daugmaž vienoda. Todėl ir santykių įtampos nekinta: žmonės nuolatos konkuruoja dėl statuso, kovoja dėl mylimųjų dėmesio. Širdys užkariaujamos, priešai nukariaujami. „Šelmio Mėnulio“ pagrindinių vyrų, save apibūdinusių kaip žudiką ir savižudį, kūnai naikinami ir atkuriami, o širdys (kūniškos širdys?) visada su moterimis. A.Budrys įtaigiai vaizduoja nuolatines veikėjų vyrų rungtynes, tarp jų ir dėl Kler (Claire), kurią vienas personažas apibūdina ir, matyt, nesuklysta: kalė.

Scenų seka. Atsimušęs nuo Kler provokacijų, nepanoręs pabūti kaskadininku kartu su Elu, Hokas pėsčias pėdina į miestą, lyg nebūtų amerikietis. Pakeliui jis „padaro“ degalinės savininką (manau, Efka supras, ką turiu omeny) – priverčia atiduoti nuo grąžos nusuktus centus nepažįstamai merginai. Jai bevežant herojų į miestą, Hokas sėkmingai ją „užkadrina“. Būtent jai, Elizabetai, mokslininkas atsako į technologinį klausimą, kuris romano skaitytojui bado akis nuo pat teleportacijos aprašymų  (vartoju aiškų, bet netikslų terminą – romane kalbama ne apie materijos perkėlimą, o apie gyvų organizmų tikslų kopijavimą). Hokas svajoja, kaip būtų galima pagerinti nuskenuotus žmones, užuot juos atkūrus tokius pačius. Išties, ar nebūtų galima nuolatos atkuriamam Elui išauginti naują koją, o Hoko asistentą Laturetą nužudyti ir atkurti be vėžio?

Įdomu, kad praėjus daugmaž pusei amžiaus nuo lietuvio padėto paskutinio taško romane „Šelmis Mėnulis“, lietuvio Virginijaus Šikšnio vadovaujamas Vilniaus universiteto mokslininkų kolektyvas išrado genų redagavimo metodą, kurio licenciją jau įsigijo JAV kompanija – tikra „DuPont Pioneer“, o ne pramanyta „Continental Electronics“.

Aukštųjų technologijų galima paklausti, ko nepaklausi kontrabandininkų katerio. Kodėl eksperimentuodami su teleportacija laivyno šulai nusitaikė į Mėnulį? Ar labai svarbu išsiaiškinti, kas yra labirinto viduje? Gal vietoj tos į Mėnulį besidriekiančios savanorių vertikalės būtų geriau žemės paviršiuje horizontaliai teleportuoti sprogmenis, karinę techniką, gyvąją jėgą? Ištekliai iš taško A į tašką B perkeliami žaibiškai – nereikia laukti, kol atskraidins lėktuvai, atplukdys laivai.

„Continental Electronics“ užsakovas romane yra laivynas. Su JAV laivynu siejami šiuolaikinės amerikiečių tautosakos naratyvai (paprasčiau kalbant, pasakos) apie 1943-iųjų spalį Filadelfijoje atliktą eksperimentą. Karo laivas „Eldridge“ buvo apgaubtas itin stipriu elektromagnetiniu lauku – siekta, kad jis taptų nematomas. Laivas neva išnyko, paskui vėl atsirado doke. Per tą laiką jis buvo pastebėtas kitoje vietoje už kelių šimtų mylių. Kai kurie eksperimente dalyvavę komandos nariai išprotėjo, kai kurie išsivertė į kitą pusę – vidaus organai atsidūrė išorėje. Šių pasakų šaltinis gali būti realus laivyno eksperimentas su aukštos įtampos generatoriumi, kurio metu laivo korpuso dalys ėmė švytėti – tai būta dirbtinai sukeltų šv. Elmo ugnių.

„Šelmis Mėnulis“ JAV išleistas 1960 m. Laivyno programa slapta, tad sužinojęs, kad bus teleportuotas į Mėnulį, Barkeris nustemba ir klausia, kodėl tenai neskraidoma raketomis. Tuo metu apie raketas kalbėta viešai ir slapta. 1958-aisiais JAV karinės oro pajėgos parengė planą nuskraidinti ir susprogdinti Mėnulyje atominę bombą (projektas A119). Karinės oro pajėgos taip pat parengė „Lunex“ projektą, numačiusį 21 žmogaus įkurdinimą požeminėje bazėje Mėnulyje. Neatsiliko armija: 1959 m. parengtas projektas „Horizon“, kurio galutinis tikslas – apie 1966 m. įkurti Mėnulyje karinę stotį su tuzino žmonių įgula. 1960 m. liepą NASA viešai pristatė skrydžių į Mėnulį programą „Apollo“. Žmogus ten išsilaipino 1969-aisiais.

A.Budrys fantazuoja ne apie ateitį, o apie laiką, kuriuo gyvena. Pirmame romano sakinyje parašyta, kad veiksmas vyksta 1959 m. Greta atkampių namų su plaukymo baseinais ir pro langą besiveriančiais nuostabiais gamtovaizdžiais, šalia greitkelių bei apsnūdusių degalinių 

 su nerangiais darbuotojais egzistuoja technologijos, įgalinančios sunaikinti ir atkurti žmones. Kokius žmones? Jų kūnai serga arba yra sužaloti, sielos pavydžios. Jie nuolatos konkuruoja, o ir visuomenė pertverta anaiptol ne technologinėmis sienomis. Faktas paraštėje: kada vyko A.Budrio pramanyti eksperimentai, iki draudimo tuoktis skirtingų rasių asmenims galutinio panaikinimo JAV buvo likę arti dešimtmečio (laikai pasikeitė: jeigu „Šelmis Mėnulis“ dabar būtų ekranizuotas Holivude, tarp veikėjų būtinai atsirastų juodaodis, gal ir meilės trikampis būtų tarprasinis).

Drįstu manyti, kad, nepaisant stulbinamai tikslių proveržių į technologijų ateitį, „Šelmio Mėnulio“ autoriui mokslo pasiekimai tėra priemonė paklausti apie žmogaus prigimtį. Mokslinės fantastikos apžvalgininkas Markas Yonas 2012 m. rašė apie romaną: „Šelmis Mėnulis“ pradžioje atrodo kaip didžiulio ateivių artefakto, atrasto Mėnulio paviršiuje, tyrinėjimų dėlionė. Visi mėginimai ištirti tai atveda prie bebaimių tyrėjų žūties ar beprotybės. Tačiau jų mirtys laipsniškai atskleidžia, kad mirties procesas yra svarbiausias taškas: mirdami įvairiais būdais, patirdami tai, žmonės kažką sužino apie save – kaip, matyt, ir ateiviai, jeigu jie vis dar egzistuotų. Tai tarsi Arthuro Clarke‘o testas – išbandymas, kurį žmonės turi atlaikyti, kad peržengtų dabartinį būvį ir vystytųsi toliau. Tai rodo, kad „Šelmis Mėnulis“ gilesnis ir sudėtingesnis romanas, nei iš pradžių tikimės.“

Stumdytojai ir pastumdėliai

Apie amerikiečių būvį romano vertime skaitome lietuviškai. G.Kulikauskas pastebi, kad tai „kiek kitokia lietuvių kalba – pvz., ar dažnai bepamatysi vartojant žodį „valioja“?“ Tai pripažinimo žiedelis vertėjai A.Jucytei. Nuo savęs pridursiu, kad lietuvišką tekstą skaičiau su pasimėgavimu. Perskaitęs, kad „Klerės Pek juokas sučiurleno lyg metalinis raibulys“, panorau patikrinti, ar vertimas nėra vaizdingesnis už originalą. Išmokau, kad skiausčias nėra gulsčias (gal ir svambalą masonai galėtų vadinti skiaustuku?). Kelias sienas pats esu praurbinęs, todėl žodžio mokytis nereikėjo. A.Jucytė savaip išlaisvina: sakinį galima pradėti dalelyte „gi“, galima dėvėti pliažines šlepetes ir sustoti prie benzino kolonėlės.

Tarpukario Lietuvos autorius, tikėtina, su meile aprašytų arklius, gal pastebėtų netaupiai žibinamą žibalinę lempą. A.Budrys rašo apie automobilius, greitkelius, degalines. Jis pastebi, kad cigaretės „filtro galiukas buvo apklijuotas blizgančia raudona juostele, skirta paslėpti lūpų dažų žymes“. Bet ne filtro galiukas, o Elas yra ta vieta, kur Kler palieka regimą pėdsaką: „Jos lūpos palengva slydo apšepusiu jo smakru link gerklės, palikdamos taisyklingą eilutę žymių: drėgni, raudoni lūpų dažų skliausteliai supo tamsesnes dėmeles, likusias tose vietose, kur priekiniai jos dantys suerzino jo odą.“ Ir tam nubučiuotam vyrui negana – jis ryžtasi trenktis į Mėnulį, kad pro vienintelę skylę įlįstų į labirintą, kuriame dedasi velniai žino kas.

Romano pradžioje „Continental Electronics“ viceprezidentas dėsto Hokui elementarią socialinę teoriją: yra dvi žmonių rūšys – stumdytojai ir pastumdėliai. Koks buvo A.Budrys? Spėju, kad nenustumtas žmogus, gyvenantis savo malonumui. L.Ronas Hubbardas, su kuriuo A.Budrys bendradarbiavo, – savaip sėkmingas stumdytojas. Budrio herojai atsakymų ieško Mėnulio labirinte, o Hubbardas, iš senų senovės paėmęs kelis atsakymus, juos perpakavo ir sėkmingai pardavinėjo. Tai buvo ne fantastinė literatūra, o tikrovė, kur už vietą reikia susimokėti.

L.Ronas Hubbardas tikino, kad žmonėse įkūnytos nemirtingos dvasinės būtybės, kurias jis vadino tetanais (thetans). Daugelį kartų įsikūnydamos jos kaupia negatyvią energiją, jos pėdsakai, sankaupos vadinama engramomis. Scientologijos bažnyčios nariai gali nuo to apsivalyti vadinamuosiuose audito kursuose, kuriuos rengia bažnyčia. Tai brangi procedūra, galinti kainuoti iki pusės milijono dolerių, po kurios žmonės iš apyšvarių (pre-clear) tampa švarūs (clear).

Stumdytoju L.Ronu Hubbardu sekantys mokovai pasiima ne tik pinigus, bet ir laisvę, nes perša vienareikšmius atsakymus. A.Budrio Mėnulis yra šelmis, tačiau nestumdo. Skaitytojas, kuris ne pastumdėlis, pats klausia ir pats atsako.

Žinoma, jeigu klausia. ■

Gimė 1931 m. Karaliaučiuje. Tėvas Jonas Polo-vinskas-Budrys (1889–1964) įvairiu metu buvo Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas, vadovavo Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos karinei operacijai, buvo Klaipėdos krašto gubernatorius, ėjo Lietuvos generalinio konsulo Karaliaučiuje ir Rytų Prūsijoje pareigas, nuo 1936 m. iki mirties – generalinis konsulas JAV.

Algis Budrys studijavo Majamio ir Kolumbijos universitetuose. Literatūrinės agentūros „Zeno“, tvarkiusios jo leidybos reikalus, tinklalapyje rašoma, kad jis „buvęs Renesanso žmogus… Jo pirmoji meilė buvo rašyti apsakymus, bet jis buvo ir redaktorius, kritikas, knygų apžvalgininkas, jaunų rašytojų ugdytojas bei leidėjas“.

Ten pat sužinome, kad XX a. 7-ajame dešimtmetyje jis dirbo firmose, kurios reklamavo įvairius produktus: nuo marinuotų agurkėlių iki visureigių. A.Budrys yra pardavęs savo tapybos darbų. Be to, jis mėgo remontuoti dviračius, yra parašęs ir išleidęs knygą apie tai.

2012-aisiais perleidus „Šelmį Mėnulį“ anglų kalba, apžvalgininkas Markas Yonas rašė, kad A.Budrys nusipelno didesnio pripažinimo tarp žanro meistrų, nors šiais laikais, jei apskritai prisimenamas, yra labiau žinomas kaip kritikas: 1965–1993 m. jis apžvelgdavo knygas „Galaxy“ ir „The Magazine of Science Fiction and Fantasy“ leidiniams, buvo „Clarion Writers Workshop“ organizatorius ir mokovas, „Ateities rašytojų“ konkurso organizatorius, redaktorius ir žiuri narys. „Taigi – stiliaus meistras, kuris nerašė vien dėl to, kad išsispausdintų“, – vertina M.Yonas.

A.Budrio vardas yra įtrauktas į 25 žymiausių XX a. antrosios pusės rašytojų fantastų sąrašą, jo biografija ir kūrybos analizė pateikta Charleso Platto knygoje „Kas rašo mokslinę fantastiką“ (šalia Isaaco Asimovo ir kitų žymių fantastų).

Pirmasis rašytojo apsakymas „Aukštas tikslas“ („The High Purpose“) pasirodė žurnale „Astounding Science Fiction“. 1954 m. išėjo trumpoji romano „Netikra naktis“ („False Night“) versija. Papildytas naujais epizodais ir naujai pavadintas romanas „Kažkas nemirs“ („Some Will Not Die“) išspausdintas 1961 m. Romane vaizduojama maro nusiaubta Amerika.

1958 m. pasirodė romanas „Kas?“ („Who?“). Politinio trilerio pagrindinis herojus – mokslininkas kiborgas, kuris buvo pakeistas ir perkeistas Sovietų Sąjungos laboratorijose. 1973 m. „Kas?“ ekranizuotas (režisierius Jackas Goldas).

Romane „Krintantis fakelas“ („The Falling Torch“) vaizduojama žmonių kova su ateiviais (1959 m.). Parduota 250 tūkst. knygos egzempliorių.

1977 m. romane „Michaelmas“ („Michaelmas“), televizijos apžvalgininkas Michaelmas, pasinaudodamas superkompiuteriu „Domino“, ne vien stebi pasaulio įvykius, bet ir kuria juos.

Paskutinė rašytojo knyga „Sunkus nusileidimas“ („Hard Landing“) pasirodė 1993 m. Joje pasakojama apie žmonių visuomenėje įvairiais pavidalais užsimaskavusius ateivius.

A.Budrys pasirašinėjo slapyvardžiais Frank Mason, John A.Sentry, Paul Janvier, William Scarff, Robert Marner, David C.Hodgkins, Ivan Janvier, Alger Rome.

A.Budrys padėjo prasimušti bent dviem šimtams jaunų rašytojų. Goda Raibytė tinklalapyje techo.lt cituoja Stepheno Kingo atsiliepimą apie A.Budrį: „Kai man buvo 16 metų, pradėjau gauti neigiamus ranka rašytus atsakymus [iš leidyklų ir žurnalų]. Pirmasis jų buvo nuo Algio Budrio, kuris tuomet buvo „Fantasy“ redaktorius. Jis perskaitė mano apsakymą „The night of the tiger“ ir parašė: „Geras apsakymas. Ne mums, bet geras. Tu esi talentingas. Bandyk ir vėl.“ Šitie keturi trumpi sakiniai, parašyti ranka, praskaidrino tą atmetimų žiemą mano 16-aisiais gyvenimo metais.“

A.Budrys anglų kalba parašė aštuonis romanus, išleido tris apsakymų rinkinius. Lietuviškai išversta ir išleista: romanas „Šelmis Mėnulis“, 2002 m.; apsakymas „Tūnantys prieblandoje“ (žurnale „Kaukas“, 1991 m., ir apsakymų rinkinyje „Užslinks naktis“, 1998 m.); apsakymas „Šunų šeimininkas“ (žurnale „Fantastika ir detektyvai“, 1990 m.).

1999 m. rašytojas lankėsi Lietuvoje ir dalyvavo Lietuvos fantastikos mėgėjų renginyje „Lituanicon“.

1954 m. A.Budrys vedė Edną Duną, su kuria susilaukė keturių sūnų, santuoka truko iki jo mirties 2008-aisiais (sirgo vėžiu).

Šaltiniai:

http://zenoagency.com/zenoauthor/algis-budrys/

http://www.sffworld.com/2012/02/bookreview805/

http://www.astronomija.info/algis-budrys/

http://kauno.diena.lt/naujienos/klaipeda/miesto-pulsas/klaipedos-sukilelio-sunus-budrys-mokslines-fantastikos-kurejas-617961

http://techo.lt/garsiausias-bet-maziausiai-lietuvoje-ivertintas-fantastas/