Arūnas BRAZAUSKAS
„Ar romai yra primityvūs, ar tiesiog skurdžiai?“ – „The New York Times“ 2013 m. spalio 13 d. pasirodė tokio pavadinimo Dano Bilefsky straipsnis. Klausimai aktualūs ir šiandien.

Autorius pradėjo nuo reportažo iš Nansi, esančio Prancūzijoje, kur prieš kelias dienas baigėsi iš Kroatijos kilusios romų gaujos teismas. 27 jos nariai, išskyrus vieną, buvo nuteisti. Jie kaltinti įvairiausiais nusikaltimais, tarp jų – nepilnamečių romų tautybės nuotakų prekyba, už ką gauta apie 270 tūkst. eurų grynaisiais. Mergaičių vertė priklausė nuo jų gebėjimo vogti. Vien 2011-aisiais gauja įvykdė apie 100 vagysčių ir plėšimų Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje. Dvidešimtmetis liudininkas prisipažino nuo 13 metų amžiaus pavogęs grynųjų pinigų ir brangenybių už maždaug 600 tūkst. eurų – tai sudaro daugiau nei 7 tūkst. eurų per mėnesį. Pasak jo, pasiekę menkesnių vagiliavimo rodiklių abiejų lyčių vaikai būdavo baudžiami – netgi mušami. Jie buvo gaujos vadeivos 66-erių senolės anūkai.

Tyrėjai tvirtino, kad trijų šeimų klano namai Kroatijoje itin prabangūs, o jų stovyklose Šiaurės Prancūzijoje policininkai rado „Mercedes“ automobilių, „Dolce & Gabbana“ ir „Louis Vuitton“ bižuterijos.

D.Bilefsky atkreipė dėmesį, kad romų gynėjai, užuot įprastai aiškinę, jog šie nusikalsta, nes yra diskriminuojami ir gyvena skurde, tikino, kad kai kuriais atvejais romų elgesį lemia senosios jų tradicijos – jie veikia, tarsi gyventų viduramžiais, ir nelabai paiso šiuolaikinių normų. Pasak autoriaus, Europoje romų reikalai susiję su klampiais etniškumo, rasės, socialinės atskirties ir politinių žaidimų klausimais. Maždaug savaitę prieš aprašytą teismą Prancūzijoje protestuota dėl penkiolikmetės romų mergaitės, kurią policija sulaikė stebint moksladraugiams ir deportavo su tėvais į Kosovą. Šeima penkerius metus nelegaliai gyveno Prancūzijoje.

2013-ųjų rugsėjį tuometis Prancūzijos vidaus reikalų ministras Manuelis Vallsas padarė nebūdingą socialistui pareiškimą, esą labai nedaug romų gali integruotis į Prancūzijos visuomenę – suprask, visi kiti turėtų nešdintis iš šalies. Apie 20 tūkst. romų, daugiausia iš Bulgarijos ir Rumunijos, kurie nėra Prancūzijos piliečiai, gyvena taboruose miestų pakraščiuose.

Apžvelgęs nykų, iš esmės kriminalinį 11 mln. Europos romų tautos būvį, D.Bilefsky su viltimi rašo apie Ispaniją. Ten gyvena 750 tūkst. romų, pusė jų jaunesni nei 25 metų. Beveik visi romų vaikai čia baigia pradines mokyklas, nors vidurinius mokslus įkanda tik mažuma. 1978 m. 75 proc. romų gyveno būstuose, neatitinkančiuose sanitarinių ir kitokių standartų, dabar taip gyvenančiųjų yra 12 proc. Straipsnio pabaigoje autorius nurodo dviejų Vengrijos romų pavyzdį. Tėvai skatino juos siekti mokslo, ir štai duktė tapo muzikos terapeute, sūnus – futbolo treneriu.

Beje, Vengrija – ta valstybė, kur romų klausimas nevyniojamas į vatą. Premjeras Viktoras Orbanas 2015-aisiais pareiškė, kad vengrai iš nieko Vakaruose nereikalauja gyventi kartu su didele romų mažuma. Tai buvo pasakyta vykstant svarstymams, kaip Vengrija turėtų reaguoti į pabėgėlius iš Artimųjų Rytų. Prieš kelerius metus Vengrijos kraštutinių dešiniųjų partijai „Jobbik“ atstovaujantis gudragalvis politikas pasiūlė įstatymą, numatantį atsakomybę už romų prigimtinio polinkio į nusikaltimus neigimą.

„Ir per televiziją rasizmas išeina. Visą laiką ant čigonų, ant čigonų“, – taip romas Lietuvos žiniasklaidai nusakė neseniai jo tautiečų įvykdytos šiurpios žmogžudystės pasekmes. Sakytume, konservatyvus žmogus – vadina save čigonu, nors galėtų vartoti oficialiai teiktiną romo vardą. (Lietuvos čigonų bendrija „Čigonų laužas“ ir VšĮ Romų visuomenės centras – šiokio ir anokio pavadinimų pavyzdžiai.)

Vienas Lietuvos politikas jau ėmė kliedėti apie Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy plano pakartojimą – romų išsiuntimą į „savo namus Rumunijoje“. 2009-aisiais iš Prancūzijos imta deportuoti nelegaliai gyvenančius romus – 300 eurų į rankas, ir namo. Iš viso per kelerius metus taip ištremta apie 10 tūkst. žmonių. Bet reikalas tas, kad dauguma iš 6 mln. romų, gyvenančių ES, yra kurios nors šalies piliečiai. Romą, kuris turi Lietuvos pasą, ne jo noru galima perkelti tiktai į Lietuvos kalėjimą. Arba paskatinti emigruoti į turtingesnes ES šalis – kartu su tūkstančiais lietuvių.

Arūnas BRAZAUSKAS

Aleksandras Šaburovas apsireiškė Vilniuje kovo 9 d. Žurnalistų sąjungoje. Menininkas vilkėjo tvarkingą juodą eilutę, iš po švarko švietė tokios pat spalvos užsivelkamas per galvą plonas megztinis su aukšta, prie kaklo prigulančia apykakle – kitaip tariant, golfas, ne vien patogus drabužis, bet ir teiktinas žodis. Nebuvo jis prisiklijavęs mėlynos dirbtinės nosies, iš kišenių nešaudė fejerverkai. Tokie vaizdeliai – ne susitikimams su publika, o A.Šaburovo performansams ir filmams.

Nesinorėjo klausti, ar jam būdinga raiškos maniera – greitakalbė su lengvu mikčiojimu – suvaidinti dalykai, ar ne. Net ir padoriai atrodančiam menininkui apsimoka būti šiek tiek paslaptingam – ypač tokiam kaip A.Šaburovas, kuris teigia, kad gyvenimas jam yra nuolatinis performansas.

Meno pasaulyje A.Šaburovas buvo pastebėtas jau iki tol, kol jį pastebėjo aukštas Rusijos pareigūnas – kultūros ministras. Ne vien pastebėjo, bet ir išreiškė nuomonę. Tačiau būtent ministro pastebėjimai galutinai įtvirtino A.Šaburovą išskirtinių Rusijos menininkų sąraše. Nėra skandalo – nėra išskirtinumo. Įvykio žymos – besibučiuojantys milicininkai.

O buvo taip. Nuo 1999-ųjų A.Šaburovas daugelį darbų kuria kartu su porininku Viačeslavu Mizinu. Juodu pasivadino „Mėlynomis nosimis“. Kai kuriose fotografijose ir filmuose tokias nosis prisiklijuoja. 2004-aisiais „Mėlynos nosys“ nufotografavo du vyrus su sovietinės milicijos uniformomis. Meiliai apsikabinę milicininkai bučiuojasi tarp beržų. Fotografiją pavadino „Gailestingumo era“ (rus. „Era miloserdija“). Tai buvo viena iš „Laikraštinių antraščių“ ciklo fotografijų, tarp kurių būta ir tokių: „Rusija ant naftos adatos“, „Rusija ant dujų vamzdžio“, „KGB sprogdina Rusiją“. Pasak „Mėlynų nosių“, jie bandė pažodžiui iliustruoti žiniasklaidos klišes. Menininkai neslėpė, kad „Gailestingumo era“ įkvėpta grafičių kūrėjo Banksy darbo, kuris vaizduoja du besibučiuojančius Londono policininkus.

„Mėlynų nosių“ meilūs milicininkai ėmė keliauti per pasaulį: nuotrauka 2005-aisiais užklydo į Venecijos bienalę, 2007-aisiais eksponuota Maskvos Tretjakovo galerijoje, kur vyko paroda „Soc-Art. Politinis menas Rusijoje ir Kinijoje“. Pastaroji paroda 2007-ųjų spalį turėjo pasirodyti Paryžiaus galerijoje „La Maison Rouge“. Tada trenkė žaibas. Rusijos kultūros ir masinių komunikacijų ministras Aleksandras Sokolovas pareiškė, kad parodos pasirodymas Paryžiuje būsianti Rusijos gėda. Pasak ministro, „…po to, kai švenčiausiasis patriarchas Prancūzijoje kalba apie dorovę, apie dvasingumo kriterijus, pirmas dalykas, kurį daro Rusija, – ji rodo ten pornografiją“.

Tretjakovo galerija išlaikoma iš biudžeto. Į žaibus sureaguota – meilūs milicininkai už valstybės pinigus į Paryžių nenuvyko. Tačiau žaibavimas nesiliovė. Vieni iškilūs menininkai pasisakė už raiškos laisvę, kiti „Mėlynų nosių“ kūrybą vadino šlykštybe. Parodos organizatoriai apkaltino ministrą A.Sokolovą nekompetencija. Tretjakovo galerijos vadovybė padavė A.Sokolovą į teismą dėl šmeižto, kenkiančio įstaigos dalykinei reputacijai, tačiau ieškinys nebuvo priimtas. A.Šaburovas tada pareiškė: „Fotografija niekaip nesusijusi su gėjų judėjimu. Tai iki absurdo privesta fantazija apie tai, kas galėtų nutikti, jeigu visi vienas kitam rodytų geraširdiškumą ir švelnumą.“

Nuotrauka su besibučiuojančiais milicininkais šiuo metu laukia naujosios eros atėjimo savo nuolatinės ekspozicijos vietoje – Maskvos šiuolaikinio meno muziejuje ART4.RU.

Rusijos valdžia ir šiuolaikinis Rusijos menas – gretutiniai pasauliai. Jų sankirta nebūtina, kad menininkas laimingai ir pasiturimai gyventų.

„Mėlynos nosys“ dėl savo išmonės galėtų būti genialūs reklamos kūrėjai (gal ir kuria, bet nesireklamuoja). Jų viešą santykį su reklamos pasauliu galbūt išreiškia tai, kad savo talentus jie švaisto buitinėmis sąlygomis kurdami mažai išteklių reikalaujančius filmukus ir performansus. Pavyzdžiui, fejerverkui iš kelnių reikia plačių treningo kelnių ir paties fejerverko reikmenų. Tiesa, kojas būtina apvynioti ugniai atsparia izoliacija.

Prieš keliolika metų A.Šaburovas sugalvojo, kad jo dantys gali būti meno objektas. Jis pasiprašė dotacijos iš George‘o Soroso fondo dantims taisyti ir gavo pinigų tokiam menui. Vilniaus publikai jis sakė, kad dėl infliacijos galėjo kurti meną ne vien savo, bet ir draugės burnoje. „Nors jos ir šiaip buvo puikūs dantys“, – pridūrė menininkas.

Vilniuje A.Šaburovas rodė savo ir V.Mizino performansų įrašus, ištraukas iš laibai trumpų filmukų rinkinio „Video ant kelėno“. Po peržiūros A.Šaburovas buvo pagirtas iš salės: jo parodytą kovos su socialinėmis bėdomis būdą mielai perimtų Lietuvos valdžia. Filmukuose matome visišką politinių šūkių triumfą. Alkoholizmas, socialinė atskirtis, visokiausi iškrypimai išnyksta, vos tiktai Haris Poteris (vaidina A.Šaburovas) pamojuoja burtų lazdele.

Arūnas BRAZAUSKAS

Rusijos prezidento posto siekiančiam Aleksejui Navalnui (41 m.) nelengva šalyje steigti savo štabo skyrius. Kovo 13-ąją turėjo būti atidaryta jo rinkimų įstaiga Žemutiniame Naugarde, bet kažkokie piktavaliai pasistengė, kad durys neatsidarytų tiesiogine prasme – kelios dienos prieš atidarymą užpylė duris ir raktų skyles putomis sienų plyšiams taisyti. Štabo durys buvo nugrandytos, tačiau iki A.Navalno pavardės 2018-aisiais vyksiančių Rusijos prezidento rinkimų biuletenyje dar toli šviečia.
Incidentas su greitai kietėjančiomis putomis įvyko netrukus po to, kai A.Navalnas užpylė kompromatu Rusijos premjerą Dmitrijų Medvedevą – nei daugiau, nei mažiau. Kovo pradžioje A.Navalno vadovaujamas Kovos su korupcija fondas (rus. santrumpa FBK) paviešino filmą ir tyrimą rusų bei anglų kalbomis. Paaiškėjo tai, ką buvo galima numanyti: D.Medvedevas, pagarsėjęs posakiu „Pinigų nėra, bet jūs laikykitės“, pats laikosi neblogai – vien FBK aprėpto ir parodyto nekilnojamojo turto vertė sudaro maždaug 1 mlrd. JAV dolerių.

Nuo sportbačių iki dvaro

A.Navalno teigimu, FBK tyrimo pradžios taškas – D.Medvedevo internetiniai pirkiniai. 2014-aisiais Rusijos programišių grupė „Šaltai-Boltai“ įsilaužė į elektroninio pašto dėžę firtreeman14@gmail.com, kuria neva naudojosi D.Medvedevas. Medžiaga buvo paskelbta internete. Patyrinėjus korespondenciją išaiškėjo, kad pašto dėžės savininkas internete perka daiktus, kurie siunčiami Vladimiro Djačenkos adresu. Antai vien per tris mėnesius buvo nupirkti 73 marškinėliai, 20 porų sportbačių, 30 glaudžių. Palyginus pirkinių aprašus ir išvaizdą su D.Medvedevo apranga, kurią jis demonstruoja savo paskyrose socialiniuose tinkluose, neliko abejonių, kad V.Djačenkos adresu atėję pirkiniai paskui atsiduria ant Rusijos premjero kūno.

V.Djačenka vadovauja firmoms, valdančioms nekilnojamąjį turtą, kuris priklauso su D.Medvedevu susijusiems labdaros fondams, taip pat turinčioms akcijų versluose, kurie, tikėtina, yra D.Medvedevo nuosavybė (tai vynuogynai ir agrokompleksas). Firmos „Promtechinvest“ ir „Techinpro“ registruotos adresu, kuriuo atsiunčiama amunicija paskui pasipuošia Rusijos premjeras.

„Šaltai-Boltai“ programišiai ir su jais susiję Rusijos federalinės saugumo tarnybos (rus. santrumpa FSB) pareigūnai buvo suimti pernai, o A.Navalnas ir jo organizacija narpliojo gijų raizgalynę. „Šaltai-Boltai“ inkriminuojama, kad jie vogdavę aukštų pareigūnų korespondenciją, paskui reikalaudavę, kad šie susimokėtų už tylėjimą. Jei aukos pašykštėdavusios, programišiai nešdavę vogtą korespondenciją į neoficialią kompromato biržą. Antai vieno Rusijos „Sberbank“ darbuotojo korespondencija tokiu būdu buvo parduota anonimui net už 58 bitkoinus (56 666 dolerius). Teigiama, neva „Šaltai-Boltai“ programišiai Ukrainoje paversdavę bitkoinus grynaisiais pinigais.

A.Navalnas teigia, kad D.Medvedevo turto reikalų atraizgymas buvo milžiniškas darbas: jis iš pradžių abejojęs, ar tai galima atlikti fondo jėgomis. Pasak antikorupcinio fondo vadovo, už kurio nugaros FBK filme matomas filmavimui skirtas dronas, jo bendradarbiai surado ir nufilmavo visas premjero rezidencijas Rusijoje ir užsienyje. Pagal instagramo nuotraukas, geografines nuorodas socialiniuose tinkluose išsiaiškinta, kada ir kur plaukė premjero jachtos. Buvo peržiūrėtos visos prieinamos D.Medvedevo nuotraukos ir nekilnojamojo turto registrų duomenys.

„Jis jums ne Dimonas. Jis rimtas dėdulė korupcionierius, – premjerą vadindamas jo populiaria pravarde, sako A.Navalnas. – Tai gana gudrus ir godus žmogus, akivaizdžiai šiek tiek pamišęs dėl rezidencijų bei elitinio nekilnojamojo turto ir vardan to sukūręs vieną didžiausių korupcinių schemų šalyje. Ir, reikia pripažinti, vieną pačių išmaniausių.“

Labdara ne šiaip sau

FBK atrado ir dokumentais pagrindė, kad egzistuoja labdaros ir nekomercinių fondų tinklas, kurį sukūrė D.Medvedevo patikėtiniai ir giminaičiai. „Žodis „labdara“ neturėtų gluminti: „pagalbos“ gavėjai yra Medvedevas ir jo šeima“, – sako A.Navalnas.

Fondais naudojamasi tam, kad būtų gaunami „aukų“ pavidalo kyšiai iš oligarchų ir valstybinių bankų. Tos lėšos naudojamos perkant rūmus, jachtas, žemės naudmenas, vynuogynus Rusijoje ir už jos ribų. Objektai nepriklauso fiziniams asmenims, jų savininkai – įvairūs fondai. Tačiau virš tų žemės valdų ir statinių draudžiama skraidyti, teritoriją saugo Federalinė apsaugos tarnyba, kurios žinioje yra aukščiausiųjų valstybės pareigūnų saugumas.

D.Medvedevo nekilnojamojo turto imperiją valdo keli fondai, kuriems vadovauja dažniausiai tie patys žmonės – bendramoksliai, giminaičiai. Pagal tų organizacijų viešas ataskaitas suskaičiuota, kad fondai yra gavę mažiausiai 70 mlrd. rublių piniginių ir turtinių įnašų. Pagal dabartinį rublio kursą tai sudarytų šiek tiek daugiau nei 1 mlrd. dolerių. D.Medvedevui „aukojo“ oligarchai Ališeras Usmanovas, Leonidas Michelsonas, įvairios kompanijos, tarp jų – „Gazprombankas“.

Fondai valdo rezidenciją Znamenskojėje prie Maskvos, prabangų Milovkos dvarą prie Volgos, agrokompleksą Mansurove, iš kur kilusi Medvedevų giminė, kalnų rezidenciją Sočyje, vynuogynus Anapoje (Rusija) ir Toskanoje (Italija).

Pernai A.Navalno organizacija paskelbė informaciją apie Milovkos dvarą, kuriame D.Medvedevas su šeima ėmė rodytis 2008-aisiais, kai buvo Rusijos prezidentu (juokaujama, kad jis „šildė“ kėdę Vladimirui Putinui, kuris vėl užėmė prezidento pareigas 2012-aisiais). „Bajorų gūžta“, pastatyta 1775-aisiais, restauruota, atnaujintas ir paminklu laikomas parkas. Formalus dvaro savininkas yra fondas „Gradislava“, užsiimantis istorinio ir kultūrinio paveldo išsaugojimu.

D.Medvedevo kaimynystė palankiai paveikė gretimą Pleso miestą. Jis buvo gazifikuotas, atnaujinta elektros tiekimo sistema, kanalizacija, rekonstruota krantinė, suremontuota tuberkuliozininkų sanatorija, pastatytas slidinėjimo centras. Visa tai už biudžeto pinigus.

D.Medvedevo paskatinti privatūs mecenatai restauravo mieste istorinę Prisikėlimo cerkvę, parėmė žymaus dailininko Isako Levitano (1860 m. Kybartai – 1900 m. Maskva) centro statybą, restauravo Peizažo muziejų ir medinę cerkvę, pavaizduotą viename žymiausių I.Levitano paveikslų. Deja, restauracijos įkarštyje buvo iškirsti beržynai, kuriuos tapė I.Levitanas. Priežastis – D.Medvedevo atžala Ilja alergiškas beržams.

Mansurovo kaimas Kursko srityje, iš kur kilę D.Medvedevo senelis ir tėvas, irgi nenukentėjo dėl to, kad kaimynystėje atsirado D.Medvedevo dvaras ir agrokompleksas. Kaimiečiai gali nueiti į cerkvę, kuri pastatyta toje vietoje, kur kažkada būta Medvedevų namo, – gal jų maldos bus išklausytos. Užtat pats Rusijos premjeras naudojasi daug patikimesnėmis ryšio priemonėmis: dvaro nuotraukose aiškiai matomos specialiojo valstybinio ryšio antenos.

A.Navalnas pateikia V.Djačenkos firmos „Promtechinvest“ veiklos licencijos kopiją, kurioje nurodytas licencinės veiklos objektas – 4 ha ploto sodyba Znamenskojės gyvenvietėje Maskvos srityje, kur yra 3 tūkst. kv. m ploto rezidencija. Kas šių grožybių savininkas? Oficialaus registro duomenimis, žemė priklauso Socialiai reikšmingų valstybinių projektų fondui (sutrumpintai „Socgosprojektas“) ir jos antrinei įmonei „Green Yard“. „Socgosprojekto“ stebėtojų valdybos pirmininkas yra Ilja Jelisejevas, D.Medvedevo studijų draugas, paskui kolega dėstytojas Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) universitete, taip pat ir D.Medvedevo verslo partneris.

Vis dėlto ne fondo prievaizdo darbas daro I.Jelisejevą viešai reikšmingą, o „Gazprombanko“ valdybos pirmininko pavaduotojo postas. Neviešai jis yra D.Medvedevo patikėtinis, vadovaujantis dar ir fondui „Dar“ – įstaigos „Gradislava“ pirmtakui valdant dvarą su iškirstais beržynais.

Naštos nebijantis I.Jelisejevas vadovauja ir Socialinių kultūrinių iniciatyvų fondui, paprastai vadinamam Svetlanos Medvedevos fondu (premjero žmona irgi užsiima labdara), ir Žiemos olimpinių sporto šakos rėmimo fondui, kuriam priklauso prabangi rezidencija Sočyje.

„Socgosprojekto“ direktoriumi įdarbintas D.Medvedevo moksladraugis Aleksejus Četvertkovas.

Znamenskojės dvaro žemė ir pastatai, A.Navalno teigimu, kainuoja apie 5 mlrd. rublių (per 80 mln. dolerių dabartiniu kursu). Iš kur „Socgosprojektas“ gavo pinigų tokiam pirkiniui? Fondas dvarą gavo dovanų iš oligarcho A.Usmanovo (g. 1953 m.), kurio turtas, „Forbes“ duomenimis, 2016 m. viršijo 12 mlrd. dolerių. A.Usmanovas jau senokai įeina į turtingiausių Rusijos žmonių trejetą, nors nuo 2016-ųjų jis jau nėra Rusijos mokestinis rezidentas, mat daug laiko praleidžia užsienyje.

Penkių milijardų rublių dovaną D.Medvedevo fondui galima laikyti oligarcho kyšiu. Užtat svečių namai „Psechako“ netoli Sočio (juos aptarnauja irgi „Promtechinvest“) pastatyti už biudžeto pinigus. Tai apie 7 mlrd. rublių kainuojantis olimpinis objektas, skirtas viso labo vienam 2014-ųjų Sočio olimpiados žiūrovui – Rusijos premjerui D.Mevedevui. Apie tai liudija D.Medvedevo instagramo paskyroje įkeltos nuotraukos. Nors premjeras lieka paslaptingas ir viso vaizdo nerodo, sulyginus nuotraukų detales su iš drono nufilmuotu „Psechako“ vaizdu aiškėja, kur premjeras leido laiką.

Fondai valdo ir kitą D.Medvedevo turtą – prabangų namą Peterburge (kažkada priklausė grafui Kušelevui-Bezborodkai), dvi jachtas, vynuogynus Pietų Rusijoje ir Italijoje. Rusijos premjeras, matyt, turi žemvaldžio gyslelę – vynuogynai Pietuose ir latifundija Kursko srityje yra pelningos įmonės, kuriomis vyriausybės vadovas rūpinasi: 2013-aisiais jo pastangomis vynas Rusijoje perkvalifikuotas iš alkoholinio gėrimo į žemės ūkio produktą, vyną leista reklamuoti per televiziją, Rusijoje pagamintam vynui sumažinti akcizai.

Detalė – D.Medvedevo vynuogynų valdytojas yra tas pats asmuo, kuris prižiūri ir žemės ūkio ministro Aleksandro Tkačevo vynuogynus.

D.Medvedevo atstovė spaudai pareiškė, kad A.Navalno publikacija yra priešrinkiminis išpuolis. Iš tiesų kovotojas su korupcija pernai gruodį patvirtino, kad dalyvaus Rusijos prezidento rinkimuose 2018 m. FBK filmą A.Navalnas naudoja ir savo rinkimų kampanijai – ragina rinkti už jį parašus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2017-m

Arūnas BRAZAUSKAS
Gali būti, kad po metų kitų Lietuvoje suklibės idėja „kas nedirba, tas nevalgo“. Pripažinkime, kad tai ne vien ekonomikos, bet ir visos lietuvių kultūros pamatas. Į tikrovę norom nenorom teks įsileisti robotus, kurie, vaizdžiai kalbant, valgys žmones, tiksliau, jų darbo vietas.

2013-aisiais britų tyrėjai iš Oksfordo universiteto Benediktas Frey‘us ir Michaelas Osborne‘as pateikė prognozę – iki 2050 m. automatizacija JAV palies 47 proc. darbo vietų. Kalbama apie galimybę, kuri šviečiasi jau dabar. Gal po 10 metų tyrėjai nurodys dar didesnius skaičius.

Ateities pasaulis primena technologines utopijas, kuriomis sovietinis žmogus buvo gundomas, iki subyrėjo Sovietų Sąjunga. Ypač aktyviai fantazuota praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje. Tyrimo stotys ir netgi miestai tolimose planetose, žali Žemės megapoliai, apraizgyti žmogui ir gamtai palankaus transporto kelių. Tuo metu pasirodė ir lietuvių autoriaus knygelė, kurioje svajota, kaip pasitelkus itin pažangias technologijas Vilniuje labai greitai dygsta daugiaaukščių namų rajonai. Tada dar nebuvo Lazdynų, Karoliniškių. Autoriaus vaizduotėje naujų kvartalų statybos greitis buvo skaičiuojamas ne metais, o mėnesiais. Tokiose technologinėse utopijose vis pasirodydavo simpatiškas, žmogui draugiškas personažas – robotas. Gal kiek kvailokas – intelektas didesnis nei šuns, bet žmogui neprilygsta.

Prieš 50 metų „Vaga“ išleido apsakymų rinkinį „Aš, robotas“. Amerikietis Isaacas Asimovas svarstė apie įsivaizduojamus žmonių ir robotų santykius. Maždaug tuo metu, kai I.Asimovo knyga išspausdinta lietuvių kalba, pasirodė ir prognostinis dokumentas, kuriame pranašauta, kad mašinos ir robotai sukurs beveik neriboto darbo našumo galimybes. Todėl gamyboje nuolatos mažės darbo vietų. Atitinkamai didės nedarbas. Dokumentas siūlė valdžiai šiuos iššūkius pasitikti valstybiniais viešaisiais darbais, pigių būstų ir viešojo transporto programomis, energetikos plėtra. Siūlyta rengtis pajamų perskirstymui ir netgi technologijų plėtros ribojimui.

Išvardytos idėjos, dvelkusios socializmu, 1964 m. surašytos „Trilypės revoliucijos“ („The Triple Revolution“) memorandume ir pateiktos tuometiniam JAV prezidentui Lyndonui Johnsonui. Greta revoliucinių permainų, kurias neša kibernetika – skaičiavimo mašinos ir robotai, buvo svarstoma apie ginklavimosi revoliuciją (raketos, branduolinis ginklas) bei permainas žmogaus teisių srityje.

Visos trys revoliucijos išties žengė koja kojon: 1967 m. JAV Aukščiausiasis teismas galutinai panaikino suvaržymus skirtingų rasių asmenų santuokoms, 1969 m. JAV astronautai išsilaipino Mėnulyje (pastarąjį žygį įgalino tiek kibernetikos, tiek raketinės technikos, kuri reikšminga karybai, pažanga).

Išvardytus įvykius tinka minėti per proginius pranešimus, kada kalbama apie žmonijos progresą. Per 50 metų pro fanfarų gaudesį ėmė vis aiškiau girdėtis šaižūs pavojaus švilpukai. Maždaug tuo metu, kai baigta „Apollo“ programa (1972 m.), JAV statistika ėmė rodyti, kad darbo našumo kreivei šaunant į viršų nuo jos tarsi panaudota pakopa atsiskyrė pramonės darbininkų realaus darbo užmokesčio kreivė ir ėmė sklęsti maždaug tame pačiame lygyje. Išvada tokia: kad ir kaip triūstum prie staklių, darbo užmokestis vis mažiau priklauso nuo tavo pastangų. Taip yra JAV, labiausiai išsivysčiusioje pasaulio valstybėje.

Iš ko gyvens žmonės, kada apie darbą bus galima pasakyti tik tiek, kad jis žmogų puošia? Puošia, bet pragyvenimo neužtikrina. Tarp pasaulio ekonomistų ir politikų lyg užkratas plinta garantuotų bazinių pajamų idėja. Vietoj krūvos lengvatų ir išmokų tūlas pilietis gauna nustatytą pinigų sumą. Ar tu jaunas, ar tu senas – nuo pilnametystės turi teisę į kokią nors pensiją. Ir ne todėl, kad esi asocialus, o dėl to, kad pati visuomenė asociali, – darbo vietų vis mažiau.

Ne juokai – socialinis principas „kas nedirba, tas nevalgo“ tampa atgyvena. Lietuvių elitas sunkiai virškina revoliucines idėjas, o ir judresni liaudies atstovai jau greičiau susikraus lagaminus, negu lauks revoliucijų namuose.

Kas mūsų laukia? Valstybei, kuri du dešimtmečius trypčiojo ir neapsisprendė dėl pensijų sistemos optimizavimo, per artimiausią dešimtmetį teks įteisinti garantuotas bazines pajamas.

Arūnas BRAZAUSKAS
Lietuvos Respublikos Konstitucija iškart nukreipia į amžių glūdumą. Apie lietuvių tautą sakoma: „…šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę; išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius…“ Į neatmenamus laikus nusidriekusi istorija – nepaisant tęstinumo – vis tiek dalijama į amžius, dešimtmečius, metus. Padalos yra būtinos.

Politiniu požiūriu šiuo metu esame tarsi galutinėje stotelėje. Konstitucijoje parašyta: Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Stotelė formaliai pasiekta 1922 m., kada priimtas pirmasis nuolatinis Respublikos pagrindinis įstatymas. Bet iki tol būta bent trijų laikinųjų konstitucijų, parengtas konstitucinės monarchijos projektas. Nuolatinių konstitucijų iki 1940-ųjų buvo trys.

Yra paprotys pagal konstitucijas įvardyti valstybės raidos etapą. Antai sakoma, kad Prancūzija dabar yra Penktoji respublika – skaičiuojant, regis, nuo 1792 m. Bandydami nurodyti Lietuvos santvarkos numerį pagal nuolatines konstitucijas, veikiausiai rašytume Nr. 4. Tokia būtų formali nuoroda į realiai veikusius nuolatinius pagrindinius įstatymus. Nepriklausomybės tarpsnis po 1918-ųjų iš esmės skyla į du laikotarpius: daugmaž demokratinę parlamentinę santvarką iki 1926 m. gruodžio 17-osios ir autoritarinį režimą, kurį kai kas vadina autoritetiniu. 1940-aisiais nepriklausoma Lietuvos valstybė buvo sunaikinta. Atkūrus nepriklausomybę 1990 m. kovo 11-ąją priimtas Laikinasis pagrindinis įstatymas, o 1992-ųjų spalio 25 d. referendumu patvirtinta dabartinė Konstitucija.

XX a. Lietuvos santvarkų numeracija pagal nuolatines, laikinąsias konstitucijas nepamirštant ir sovietinės okupacijos metų būtų tokia paini, kad niekas rimtai tuo ir neužsiėmė (pagrindinių įstatymų, įskaitant ir visiškai formalius, realiai neveikusius sovietinius, susidarytų dešimtis). Matyt, todėl prigijo populiarus skirstymas į Pirmąją (iki 1940-ųjų) ir Antrąją (po 1992-ųjų) Respublikas.

Pirmoji Respublika, atsiradusi 1922 m. po karų su bolševikais, lenkais, bermontininkais, teįvykdė vieną rimtą karinę operaciją – Klaipėdos prijungimą 1923-iaisiais, tačiau šalies viduje dvidešimtmetį tvarkėsi kaip kariaujanti valstybė. Ypatingoji padėtis atšaukta gal pusmečiui 1926-aisiais ir su išlygomis 1938-ųjų lapkritį.

Kaip besisuktume, ta Pirmoji Respublika buvo dvispalvė. Nors būta demokratinio etapo, Pirmosios Respublikos „prekės ženklas“, brendas (angl. „brand“) dabar yra autoritarinis prezidentas Antanas Smetona.

„Mano giliu įsitikinimu, kalbėti apie demokratiją, kovoti už demokratiją gali būti tiktai per vėlu, bet niekad ne per anksti“, – rašė prezidentas Kazys Grinius, išrinktas 1926 m. birželio 7 d. ir nuverstas tų pat metų A.Smetonos brendas nebuvo populiarus tarp Lietuvos partizanų. Jų vadų pasirašytoje 1949 m. vasario 16-osios deklaracijoje teigiama, kad iš sovietinės okupacijos išsivadavusi Lietuva kursis ant 1922-ųjų Konstitucijos pamatų. Deklaracija įstatymiškai pripažinta Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingu aktu – sakytume, kad tai tiltas tarp Pirmosios ir Antrosios Respublikų. Ją pasirašiusiems partizanams suteiktas signatarų statusas.

Vis dėlto realiu juridiniu tiltu tarp Pirmosios ir Antrosios Respublikų tapo 1938 m. gegužės 12 d. Konstitucija, kurios galiojimas 1990-ųjų kovo 11 d. buvo maždaug pusvalandžiui atkurtas. Po to įsigaliojo Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas.

Supaprastinus Respublikų skaičiuotę iki dviejų, dabarties lietuvių mentalitetas netampa paprastesnis. Pirmosios nepriklausomybės brendas yra A.Smetona, jis savaip garbinamas ir Antrojoje Respublikoje (kodėl gi ne – juk nebuvo despotas kaip Vytautas Didysis). O ta Antroji Respublika tiek de jure, tiek de facto tvarkoma pagal K.Griniaus idealus, nors jis vis dar primirštas herojus.

Žvelgiantiems į ateitį galima priminti 2012-ųjų liepos 24 d. „Veide“ išspausdinto straipsnio pavadinimą: „Pirmoji Respublika – vaikas su degtukais, Antroji – su emigranto lagaminu“. Tenka konstatuoti, kad dabar tarptautiniu mastu su degtukais žaidžia ne vaikai, ir tai ne vien Lietuva. O emigracijai pasirengusių lietuvių su lagaminais nemažėja. Ar šie išorės ir vidaus veiksniai galėtų pagausinti respublikų ir pratęsti populiarią jų skaičiuotę: Trečioji, Ketvirtoji ir t.t.? Gal ir galėtų, bet pageidautina viena sąlyga – taikus tęstinumas.

Dovydas užmušė Galijotą iš laidynės paleistu akmeniu, o Donaldas Trumpas daužo žiniasklaidą tviterio įrašais. Greta to, D.Trumpas vis ką nors pasako oficialiai. Pavyzdžiui, sausio 27 d., kada pagal Junginių Tautų kalendorių minima pasaulinė Holokausto aukų diena, Baltieji rūmai padarė pareiškimą, kuriame nepaminėti nei žydai, nei Holokaustas.

Arūnas BRAZAUSKAS

Vėliau aiškinant visuomenei, kodėl nutylėta apie žydus, Baltųjų rūmų atstovė sakė, jog žuvo ne vien žydai, bet ir penki milijonai nežydų. Išlaukęs maždaug mėnesį, per tą laiką porą kartų spaudos konferencijose atsisakęs komentuoti neapykantos žydams apraiškas JAV, D.Trumpas vasario 21 d. pareiškė: „Antisemitiški grasinimai, nukreipti prieš mūsų žydų bendruomenę bei jos įstaigas, yra siaubingi.“

Nevertėtų pamiršti, kad D.Trumpas remia Izraelį, prezidento žentas – žydas ortodoksas, D.Trumpo duktė Ivanka irgi perėjo į tą tikėjimą.

Vien šįmet JAV būta arti 70 grasinimų sprogdinti žydų bendruomenių būstines. Vasario 21 d. žydų kapinėse Sent Luise (Misūrio valstija) išvartyta apie šimtą antkapių.

Įvykius Montanos miestelyje Vaitfiše verta aptarti atskirai. Tai 6 tūkst. gyventojų turintis slidinėjimo kurortas. Ten gyvena ponia Sherry Spencer. Jos sūnus Richardas Spenceris (g. 1978 m.) vadovavo konservatyvios pakraipos leidyklai, dabar yra Nacionalinės politikos instituto (NPI) vadovas. Tai privati įstaiga, susirūpinusi baltosios rasės išlikimu. R.Spenceris vis pacituodavo Hitlerį, užsipuldavo žydus, yra pasisakęs už taikų Europos etninį valymą nuo musulmonų. Išrinkus D.Trumpą prezidentu į viešumą pateko NPI renginio vaizdo įrašas, kuriame R.Spenceris šaukia „Heil Trump!“ ir saliutuoja kaip mūsiškė Asta Baukutė. Vėliau jis aiškino, kad tai ironiškas gestas.

Tai šit – jo motina Sh.Spencer Vaitfišo spaudoje pasiskundė sulaukusi grasinimų. JAV neonaciai ėmė organizuoti ginkluotą demonstraciją Vaitfiše – kad parodytų žydams jų vietą. Žydų Vaitfiše tėra šeši. Leidimo demonstruoti Vaifišo valdžia iš pradžių nedavė dėl esą netvarkingai užpildytų popierių, bet š.m. sausio 18 d. pareiškė, kad leidimą duos, tačiau neleis demonstrantams turėti ginklų, nors Montanos įstatymai to nedraudžia. Sausio 11-ąją, planuotų eitynių išvakarėse, į Vaitfiša suvažiavo keli šimtai žmonių, pasirengusių demonstruoti prieš neonacius. Šie savo eitynes atidėjo, nuo to laiko jų nesigirdi. 2014-aisiais R.Spenceris buvo išprašytas iš Vengrijos už bandymą organizuoti rasistinį renginį (taip pasirodė Vengrijos valdžiai). Trejiems metams jam uždraustas įvažiavimas į Šengeno zonos valstybes. Vengrija, matyt, ne veltui traukia panašaus mentaliteto žmones – partijai „Jobbik“ priklausantys deputatai vis pažeria antisemitinių pareiškimų iš parlamento tribūnos. D.Trumpo administracijos pareigūnas Sebastianas Gorka, jau dabar viešojoje erdvėje prastą reputaciją turintis terorizmo ekspertas, dar labiau susidirbo, kada paaiškėjo jo ryšiai su „Jobbik“ partija, apimantys ir straipsnių rašymą partinei spaudai. S.Gorka pasižymėjo tuo, kad gynė vadinamosios Arpado vėliavos naudojimą viešuose renginiuose. Šis istorinis simbolis dabar siejamas su Vengrijos „Sukryžiuotų strėlių“ partija, kurios nariai dalyvavo žydų žudynėse Antrojo pasaulinio karo metais. Tiesa, Arpado vėliava lyg ir primena JAV vėliavos juostas, tik jų skaičius mažesnis ir amžius senesnis.

Tikėtina, kad Vengrijos valdžiai prireikia mažiau išteklių nei Amerikos policijai, kai būtina ginti, pavyzdžiui, Vengrijos romus nuo bendrapiliečių. Vengrijoje neleidžiama laisvai įsigyti ginklų, o ir su „Jobbik“ susijusi sukarinta „Vengrų sargyba“ („Magyar Gárda“) išformuota ir uždrausta.

Valstijoje, kur yra Vaitfišas, legaliai veikia Montanos milicija – sukarinta savanoriška organizacija, kurios nariai pasirengę kovoti su valstybe, ypač jei ši pasikėsins į JAV konstitucijos Antrąją pataisą, garantuojančią ginklų įsigijimo laisvę. Milicijų skaičius JAV kinta, pvz., 2015-aisiais buvo 276 – tai kelios dešimtys tūkstančių ginkluotų žmonių.

D.Trumpo retorika yra pilietinio karo retorika. Prezidentas ir pagrindinės Amerikos žiniasklaidos priemonės iškasė karo kirvį. Tokių leidinių kaip „The New York Times“, CNN atstovams Baltųjų rūmų durys dabar užvertos. Prie grėsmių JAV valstybei D.Trumpas priskyrė ir Federalinį tyrimų biurą – dėl informacijos nutekinimo. Rinkimų kampanijos metu D.Trumpas yra užsiminęs, kad „Antrosios pataisos žmonės“ gali imtis veiksmų Hillary Clinton pergalės atveju – jeigu ši bandys įvesti griežtesnę ginklų kontrolę. Nagi nagi, kaip sakoma, – kad tik neprisišauktum. Konfrontuojant su žiniasklaida ir nepriklausomomis institucijomis D.Trumpui gali kilti pagunda pasiremti ginkluota liaudimi.

Prieš tuziną metų, kai Lietuva įstojo į ES, daugelio greičių Europos šūkis skambėjo kaip grėsmė. Visos šalys lygios, bet kai kurios tarsi lygesnės, nes greičiau juda integracijos link. Ar greitesnės neskriaus lėtesniųjų, ar įsiklausys į nuomonę, ar paisys interesų?

Arūnas BRAZAUSKAS

Nors ir kritikuotas, šis šūkis iš darbotvarkės niekada nebuvo išbrauktas. Po pernykščio „Brexit“ referendumo Jungtinėje Karalystėje (JK) ir prasidedant audringiems 2017-iesiems, kuriais laukiama ES ateičiai galbūt lemtingų rinkimų Prancūzijoje, Nyderlanduose, Italijoje, Vokietijoje, daugelio greičių ES vėl darbotvarkėje. Šalys, kurios kažkada stovėjo prie Sąjungos ištakų, vėl prašneko apie daugelio greičių Europą po vasario pradžioje Maltoje vykusio ES viršūnių susitikimo.

Kokia nors vizija dabar reikalinga, nes kovą numatyta susitikti minint pamatinės ES Romos sutarties 60-metį. Ta proga bus paskelbta deklaracija apie ES ateitį po JK pasitraukimo.

Tarp pritariančiųjų daugelio greičių Europai – Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Pasak jos, pastarieji keleri metai parodė, kad bus skirtingų greičių Europa, tad ne visi dalyvaus to paties lygmens integracijoje.

Viena iš grupių, kuri norom nenorom turės judėti kartu panašiu greičiu – euro zona, apimanti 19 valstybių. Glaudesnės integracijos visų pirma norėtų Vokietija ir Prancūzija. Šios šalys taip pat norėtų glaudesnės ES integracijos gynybos srityje – ypač po JK pasitraukimo.

Palikta likimo valiai Europa gali tapti lengvu grobiu Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, pripažįstančiam vien galios argumentus. Nėra ženklų, kad jis labai gerbtų valstybių sienas ar kad pasitrauktų iš aneksuoto Krymo, – nepaisant sankcijų, kurias jam įvedė JAV ir ES.

Skeptiškai apie ES ateitį pasisakantis JAV prezidentas Donaldas Trumpas iš pirmtako Baracko Obamos paveldėjo bene didžiausią nuo Šaltojo karo laikų NATO jėgų telkinį Europoje. Vis dėlto mažai kas tiki, kad karinių pajėgų, kurias sudaro 11 valstybių, įskaitant JAV, kariai, išdėstymas Vidurio ir Rytų Europoje galėtų apginti Baltijos šalis nuo Rusijos puolimo, jeigu tai įvyktų.

Nesenas pasiūlymas sukurti 5,5 milijardo dolerių fondą, kuris leistų nariams įsigyti sraigtasparnių bei dronų, tobulinti karinę technologiją, vargu ar iš esmės padidintų Europos karinius pajėgumus tiek, kad ką nors atgrasytų. Vis dėlto, pasitraukus JK, ES juda jungtinės vadavietės steigimo link. Tokio organo steigimą ilgai blokavo JK, nes tai esą silpnino NATO. Tačiau nuo vadavietės dar toli iki visavertės ES kariuomenės.

Nors, atrodo, lygybės šalininkams teks susitaikyti su daugelio greičių Europa, tokios koncepcijos priešininkai vis dar turi svarių argumentų.

George‘o Orwello kūrinyje „1984“ vaizduojamos trys galybės: Okeanija, Eurazija ir Rytų Azija. Jos nuolatos kariauja tarpusavyje. Kurios nors dvi sudaro koaliciją prieš trečią, tačiau koalicijos nuolat keičiasi.

Pasaulyje, kuriame Amerika vis mažiau dominuoja, G.Orwelo trijulę atitinka JAV, Kinija ir Rusija. Pastaroji, palyginti su pirmosiomis dviem, yra ekonominė nykštukė, tačiau galinga kariniu požiūriu. Zbigniewas Brzezinskis mano, kad tvarka pasaulyje gali būti palaikoma pasiekus pusiausvyrą tarp šių valstybių, bet Kinija ir Rusija turėtų būti „pastatytos į vietą“. Amerika galėtų pasinaudoti Rusijos ir Kinijos prieštaravimais.

Arūnas BRAZAUSKAS

Ramybės drumstėjos

Robertas Kaganas žurnale „Foreign Affairs“ (š.m. vasaris) vadina Kiniją ir Rusiją revizionistinėmis, nes jos sukilo prieš JAV palaikomą tarptautinę tvarką.

Dešimtmečiais stipri pozicija pasaulyje, kurią užėmė JAV ir jų sąjungininkai, nesulaukė rimtų iššūkių. Kol JAV buvo laikomos patikimomis sąjungininkėmis, Kinijos ir Rusijos lyderiai bijojo, kad agresyvūs žingsniai smogs bumerangu ir išklibins jų režimus – gal net negrįžtamai. Todėl kai kurie istorikai ir politologai teigė, kad vienpoliam pasauliui, kuriame dominuoja JAV, būdingas prigimtinis stabilumas. Kai nepatenkintos regioninės galybės, Kinija ir Rusija, bandydavo išjudinti status quo, sunerimę jų kaimynai kreipdavosi į tolimą Ameriką, kad ši sulaikytų grėsmingas ambicijas. Ir tai darė poveikį. Kai JAV įsikišdavo, Rusija ir Kinija dažniausiai pasitraukdavo – jeigu iš viso pajudėdavo dėl JAV prevencinių veiksmų.

Dėl šių kliūčių abi valstybės, siekiančios ardyti pasaulio tvarką, pagal galimybes stengdavosi silpninti JAV įtaką iš vidaus, arba bent jau vylėsi tai padaryti. Tam bandyta atskirti JAV nuo sąjungininkų skleidžiant abejones dėl JAV pasiryžimo juos ginti – taip norėta, kad galimi JAV partneriai, sąjungininkai atsisakytų palaikyti esamą pasaulio tvarką ir siektų susitarimų su tais, kurie tvarką griauna.

Todėl šiuolaikinė sistema priklauso ne vien nuo Amerikos galios, bet ir nuo demokratinio pasaulio vienybės ir darnos. JAV turėjo atlikti vien šios tvarkos esminio garanto vaidmenį, ypač strateginiu ir kariniu atžvilgiu, tačiau šios tvarkos ekonominė ir politinė šerdis, demokratinės Europos ir Azijos šalys, taip pat turėjo išlikti santykinai sveikos ir pasitikinčios savimi.

Pastaraisiais metais išklibintos abi atramos – tiek JAV, tiek visas kitas demokratinis pasaulis. Demokratinė tvarka skilinėjo ir silpnėjo savo šerdyje. Sunkios ekonominės sąlygos, nacionalizmo ir netgi gentiškumo atgimimas, silpna ir nepasitikinti politinė valdžia, nejautrios politinės partijos, naujoji komunikacijos era, kuri, užuot silpninusi nacionalizmą, kartu su juo sukėlė nepasitikėjimą ne vien demokratija, tačiau visu liberaliu Apšvietos projektu. Šis projektas individo teisių ir vieningos žmonijos principus iškėlė virš etninių, rasinių, religinių, nacionalinių ir gentinių principų. Buvo bandoma skatinti didėjančią ekonominę tarpusavio priklausomybę, kuri peržengė sienas. Siekta sukurti skirtumus gludinančias, švelninančias, bendradarbiavimą skatinančias tarptautines institucijas. Visa tai praeityje – pastarąjį dešimtmetį stiprėjo nacionalizmas ir gentiškumas, nepasitikėjimas svetimaisiais, taip pat vyriausybėmis, visa kapitalistine sistema bei demokratija. Taigi įvyko kažkas priešinga anksčiau skelbtai „istorijos pabaigai“. Mes matome sugrįžtančią istoriją – ji reiškiasi tamsiąja savo puse: geidžiama stipraus lyderio, kuris vadovautų sumaišties laikais.

Amerikos pasitraukimas

Kadenciją baigusio JAV prezidento Baracko Obamos požiūris į Amerikos pasaulinį vaidmenį buvo dviprasmiškas, tačiau jo esminė strategija iš esmės reiškė pasitraukimą. Savo veiksmais ir pareiškimais jis kritikavo ankstesnę Amerikos strategiją ir skatino visuomenės nuotaikas, pritariančias mažiau aktyviam JAV vaidmeniui ir siauriau apibrėžtam Amerikos interesui. B.Obamos administracija reagavo į George‘o W.Busho administracijos klaidas Irake ir Afganistane ne atkurdama JAV galią ir įtaką, tačiau ją mažindama. Nors B.Obama žadėjo iš naujo subalansuoti JAV užsienio politiką Azijoje ir Ramiajame vandenyne, praktiškai tai reiškė globalių įsipareigojimų mažinimą ir susitaikymą su galybėmis, kurios maištavo prieš JAV. Susitaikymą sąjungininkų sąskaita.

Per daug ankstyvas Amerikos bandymas „perkrauti“ santykius su Rusija smogė pirmą smūgį JAV kaip patikimo sąjungininko reputacijai. Kadangi „perkrova“ prasidėjo netrukus po Rusijos intervencijos į Gruziją, tai atrodė kaip atlygis Maskvai už agresiją. „Perkrova“ vyko JAV sąjungininkų Centrinėje Europoje sąskaita: karinio bendradarbiavimo su Lenkija ir Čekijos Respublika programos buvo apkarpytos, kad būtų nuramintas Kremlius. O Rusijos politika Vakarų atžvilgiu, nekalbant apie Rusijos prezidento Vladimiro Putino elgesį su savais žmonėmis, darėsi vis agresyvesnė. Užuot paskatinusi Rusiją geriau elgtis, „perkrova“ padrąsino V.Putiną spausti dar labiau.

Pasak R.Kagano, tarp liberalios demokratijos šalių paplitęs mitas, kad revizionistinės valstybės gali būti nuramintos darant joms nuolaidų. Pagal tokią logiką, Amerikos pasitraukimas turėtų sumažinti įtampą ir varžybas. Deja, praktika rodo, kad yra priešingai. Kuo saugiau jaučiasi revizionistinė valstybė, tuo daugiau ambicijų ji turi. Tokia valstybė siekia pakeisti sistemą savo naudai, nes atrodo, kad pasipriešinimas jos veikimui silpnėja. Rusija ir Kinija per pastaruosius du šimtmečius nebuvo labiau apsaugotos nuo išorės antpuolio nei dabar. Tačiau abi nepatenkintos ir darosi vis agresyvesnės siekdamos pranašumų, nes Jungtinės Valstijos daugiau nebesipriešina, kaip tai darė anksčiau.

Pastaruoju metu Rusija panaudojo ginklą, kurio kinai neturi arba nusprendė jo nenaudoti. Tai galimybė tiesiogiai kištis į Vakarų rinkimus, tiek siekiant paveikti jų rezultatus, tiek siekiant diskredituoti demokratiją. Rusija remia dešiniąsias populistines Europos partijas, pavyzdžiui, Prancūzijos „Nacionalinį frontą“, remia Rusijai tinkamus kandidatus ir smukdo jų oponentus, skleidžia pramanytas žinias, kad paveiktų rinkėjus, kaip tai buvo per Italijos referendumą, įsilaužia į politinių organizacijų ir privačių asmenų kompiuterius. 2016-aisiais Rusija panaudojo šį ginklą, kad paveiktų JAV prezidento rinkimus.

Skaldyk ir atgrasink

Z.Brzezinskis pernai Osle skaitytame pranešime atkreipė dėmesį į Rusijos ir Kinijos prieštaravimus. Pasak jo, ilgalaikė Kinijos įtakos stiprinimo programa gali apimti Pekino planą laipsniškai infiltruoti didžiulius Sibiro plotus. Per Rusijos ir Kinijos sieną nuolatos plūsta darbo jėga iš Kinijos, ir nesimato rimtų Rusijos vyriausybės pastangų vystyti tas teritorijas – atgaivinti senas gyvenvietes ir statyti naujas.

Rusijos Amūro srityje gyvena 830 tūkst. žmonių. O visame Rusijos Tolimųjų Rytų regione yra 6 mln. gyventojų. Kitoje Amūro pusėje esančioje Kinijos provincijoje gyvena 40 mln. žmonių. Toks kontrastas gali išprovokuoti geopolitinę įtampą tarp Kinijos ir Rusijos. Tuščių Sibiro plotų užkariavimas gali tapti ilgalaikiu Kinijos tikslu.

Kinija skverbiasi į Centrinę Aziją, kad paklotų kelius tiesioginiam prekybiniam susisiekimui su Europa. Tai atvedė prie Rusijos ekonominės įtakos susilpnėjimo. Kinijos programa „Viena juosta – vienas kelias“ kelia Maskvai nerimą, todėl ji linkusi stabdyti Kinijos skverbimąsi Europos link, tačiau mažai ką gali padaryti.

Jungtinėms Valstijoms būtina aiškiai patvirtinti pasirengimą ginti Vakarų ir Centrinę Europą. Jos turi būti pasirengusios reaguoti karinėmis priemonėmis, nors pasaulio bendrija abejoja, kad Amerika, jeigu prireiks, imsis ryžtingų veiksmų. Todėl reaguoti reikėtų netgi tam, kad būtų išsklaidytos panašios abejonės. Svarbu, kad JAV nedviprasmiškai praneštų Kremliui, jog Amerika Europoje neliks pasyvi stebėtoja.

JAV nesirengia imtis rimtų politinių ar karinių veiksmų, kad izoliuotų Rusiją, tačiau Kremlius turi suprasti, kad jeigu bus pasikėsinta į Latvijos ar Estijos nepriklausomybę, Rusijos uostai Baltijos ir Juodojoje jūroje bus blokuoti. Gyvybiškai svarbių Sankt Peterburgo ir Novorosijsko uostų blokada sutrikdys maždaug du trečdalius Rusijos jūrų prekybos.

Ryžtinga JAV reakcija ne vien smarkiai apribos Rusijos tarptautinės prekybos galimybę, bet ir duos pakankamai laiko, kad amerikiečiai ir jų sąjungininkai Europoje įvestų į Centrinę ir Rytų Europą kuo daugiau kariuomenės. Jei Kinija liktų neutrali, Rusijai tektų rinktis tarp pražūtingos kapituliacijos ir kariuomenės atitraukimo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2017-m

Arūnas BRAZAUSKAS
Ar grėsmių kupiname dabarties pasaulyje visa ES veikia per lėtai? Tačiau ką reiškia greitis, pavyzdžiui, kare? Su karine operacija kai kas lygina neseną Europos pabėgėlių krizę – esą neįvardytos ES priešiškos jėgos paskatino šią nelaimę.

Kokiais greičiais vyksta didelių žmonių masių judėjimas? Per Antrąjį pasaulinį karą Vokietijos armija 1941-aisiais pajudėjo į rytus, o po trejų metų vėl atsidūrė daugmaž tose pačiose pozicijose, iš kurių pradėjo puolimą. Grįžimas į išeities tašką vokiečiams reiškė pralaimėjimą – jiems ir toliau teko trauktis. Per tuos kelerius metus frontui keliaujant į rytus ir atgal kartu judėjo milijonai žmonių – kariškių ir civilių.

2015-aisiais vien per Viduržemio jūrą Europos krantus pasiekė apie 1 mln. žmonių. Tačiau 2016-aiasiais šiuo jūros maršrutu išsilaipinti Europoje bandė tiktai 362 tūkst. žmonių. Jei lygintume su desanto operacija, sakytume, kad arti trijų kartų sumažėjo puolančiųjų skaičius. Nors mirčių jūroje 2016-aisiais buvo daugiau: apie 5 tūkst. tais metais, o 2015-aisiais per patį antplūdį nuskendo 3,7 tūkst. žmonių. Vėlgi kalbėdami karybos terminais sakytume, kad mažiau gausus desantas 2016-aisiais patyrė didesnių nuostolių. Nežinia, kada bus grįžta prie „neintensyvių karinių veiksmų“, kokie buvo 2012-aisiais, – tais metais Europos krantuose išsilaipino vos 22,5 tūkst. žmonių.

Ar pabėgėlių problemą Europoje galima spręsti taip, kaip tai ketina daryti dviem didžiuliais vandenynais nuo pasaulio atskirtų Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas? Į JAV nelegalūs bėgliai plūsta daugiausia per Meksikos sieną, o jūra kai kam pavyksta atplaukti iš Kubos. Kol kas nebuvo planų atsitverti siena nuo Kanados.

Jeigu ES veiktų D.Trumpo metodais, ES valstybių karo laivai gaudytų laivus su pabėgėliais ir verstų juos grįžti atgal. Dalis jų gal pasiektų krantus, nuo kurių leidosi į kelionę. Daugumai pabėgėlių tai Turkija. Kodėl tad turkams nepasielgus taip pat – gal reikėtų neleisti grįžtantiems išsilaipinti pakrantėje? Kiek kartų pabėgėliai be didesnių maisto atsargų plaukiotų pirmyn atgal?

Vengrija, per kurią ėjo pabėgėlių maršrutai link Vokietijos ir Skandinavijos kraštų, pasienyje surentė tvorą. Sausumos tvoros nuo Turkijos skiria Graikiją ir Bulgariją. Kitos tvorų besiprašančios vietos – Slovėnijos ir Kroatijos, Austrijos ir Slovėnijos pasieniai. Vis dėlto metalinių tinklų išilgai Viduržemio jūros nenutiesi, todėl pabėgėlių krizę tenka spręsti diplomatijos priemonėmis.

2016 m. kovą ES susitarė su Turkija, kad ši priims grąžinamus pabėgėlius mainais už 3 mlrd. eurų, kurie bus panaudoti pabėgėlių infrastruktūrai Turkijoje – namams, vandentiekiui, sanitarijai ir t.t. Ši šalis dabar priglaudė arti 3 mln. pabėgėlių iš Sirijos. Numatyta, kad už kiekvieną į Turkiją grąžintą Sirijos pabėgėlį ES legaliai įsileis irgi vieną. Taip siekiama skatinti legalią imigraciją. Sutarta, kad greta to bus pagyvintos derybos dėl Turkijos narystės ES, supaprastintas vizų režimas, galiausiai vizos atšauktos.

Po nesėkmingo perversmo bandymo Turkijoje pernai liepą bevizis režimas su ES ir narystė joje atsidėjo geresniems laikams. O susitarimas dėl pabėgėlių grąžinimo į Turkiją kol kas vyksta vėžlio tempais. Nuo susitarimo galiojimo pradžios grąžinta arti 900 žmonių. O vien 2017 m. sausį Graikijos salose išsilaipino per 1 tūkst. pabėgėlių.

Neatrodo, kad procesas artimiausiu laiku taps greitesnis. Paspartinti grąžinimą trukdo Graikijos įstatymai, o ir pinigais ta šalis nėra aptekusi. Kita vertus, pabėgėliai yra Graikijos politinis koziris – panašiai kaip ir Turkijos. Susimokėkite, darykite nuolaidų – tada žiūrėsime. Įdomu, kokį pavidalą būtų įgavusi pabėgėlių katastrofa, jeigu nebūtų Vokietijos, kuriai galų gale tenka mokėti daugiausiai.

JAV prezidento Donaldo Trumpo veiksmai purto Ameriką ir pasaulį. Jau spėjęs sukelti nerimo savo užsienio sąjungininkams, visų pirma Europai, D.Trumpas sulaukė JAV verslo gigantų pasipriešinimo ir įsivėlė į teisinį konstitucinį konfliktą.

Arūnas BRAZAUSKAS

D.Trumpo įsakas dėl draudimo atvykti į JAV kai kurių šalių piliečiams ir pabėgėlių programos sustabdymo sukėlė pilietinę bei teisinę audrą, kurią prezidentas vargiai nuslopins savo įprasta priemone – tviterio įrašais. O teismai kol kas sprendžia D.Trumpo nenaudai.

Vasario 9 d. 9-osios apygardos (tokių JAV yra 13) apeliacinio teismo San Fransiske trijų teisėjų kolegija vienbalsiai atmetė Teisingumo departamento ieškinį, kuriuo siekta grąžinti D.Trumpo įsaką Nr. 13769, draudžiantį 90 dienų įvažiuoti į JAV septynių musulmoniškų šalių piliečiams. Sausio 27-ąją pasirašyto įsako veikimą vasario 3 d. iš dalies sustabdė Vašingtono valstijos federalinis teisėjas Jamesas Robartas – kol nesibaigs Vaišingtono ir Minesotos valstijų byla prieš D.Trumpą. Ieškinį Baltiesiems rūmams sausio 30 d. pateikė Vašingtono valstijos generalinė prokurorė ir parėmė valstijos gubernatorius, kitą dieną prie ieškinio prisidėjo Minesotos valstija. Ieškinio esmė – minėtas įsakas prieštarauja JAV konstitucijai ir keletui įstatymų.

D.Trumpas tviteryje parašė apie J.Robarto sprendimą: „Šio vadinamojo teisėjo nuomonė, kuri iš esmės išveja teisėsaugą iš mūsų šalies, yra juokinga ir bus atmesta!“

Po to, kai prezidentas parašė apie „vadinamąjį teisėją“ (angl. „so-called judge“), JAV žiniasklaidoje pasirodė antraštės apie „vadinamąjį prezidentą“.

D.Trumpas toliau kovojo tviteriu: jeigu JAV padaugės teroro aktų, reikia kaltinti teismus, nes jie trukdo įgyvendinti prezidento įsaką. Jis leptelėjo, kad žiniasklaida nutyli apie teroristinius išpuolius. Baltieji rūmai netgi paskelbė išpuolių, dėl kurių tylėjo žiniasklaida, sąrašą. Pagrindinės JAV žiniasklaidos priemonės viena po kitos atsikirto, kad dauguma to sąrašo įvykių buvo nušviesti, – taigi Baltieji rūmai ir vėl apsijuokė.

Į prezidento išpuolį prieš teismus reagavo D.Trumpo kandidatas į laisvą Aukščiausiojo teismo teisėjo vietą Neilas Gorsuchas. Kalbėdamasis su senatoriumi demokratu Richardu Blumenthaliu, pasak pastarojo, N.Gorsuchas pareiškė, kad ataka prieš teismų sistemą yra demoralizuojanti. Pats N.Gorsuchas savo pareiškimo neįgarsino, tačiau R.Blumenthalio liudijimas laikytinas oficialiu, nes senatorius pranešė apie kandidato į teisėjus susitikimą su įstatymų leidėjais.

Baltųjų rūmų spaudos atstovui Seanui Spiceriui teko išsisukinėti ir aiškinti, kad nors N.Gorsuchas kalbėjo apie demoralizuojantį poveikį, tačiau tai nesusiję su D.Trumpo tviterio įrašais.

Sukilo verslas

Prieš prezidento įsaką stojo didžiausios Amerikos aukštųjų technologijų bendrovės, suinteresuotos įdarbinti užsienio specialistus. Vasario 6-ąją 127 bendrovės jau buvo pasirašiusios pareiškimą, kuriuo remia teisėjo sprendimą sustabdyti įsako galiojimą. Tai vadinamasis „teismo draugų“ (lot. „amicus curiae“) pareiškimas, kurio teikėjai nėra proceso šalys, tačiau remia vieną iš šalių ir yra pasirengę duoti parodymus. Tarp pareiškėjų – „Amazon“, „Apple“, „Adobe Systems“, „Google“, HP, „eBay“, „Facebook“, „Intel“, „LinkedIn“, „Microsoft“, „Mozilla“, „Patreon“, „PayPal“, „Pinterest“, „Shutterstock“, „Tesla“, „Twitter“, „Uber Technologies“.

Prieš D.Trumpo įsaką griežtai pasisakė „Ford Motor Company“ vadovybė. Automobilių bendrovė įsikūrusi Dirborno mieste Mičigano valstijoje. Arti 40 proc. iš 100 tūkst. „Ford“ sostinės gyventojų yra arabų kilmės, nemažai jų dirba „Ford“ gamyklose. Dar sausio pradžioje „Ford“ vadovybė pozityviai įvertino D.Trumpo išrinkimą – esą tai gali būti naudinga JAV automobilių pramonei. Tuo metu visi automobilininkai buvo sunerimę dėl D.Trumpo tviterio įrašų, kuriais jis peikė arba gyrė kompanijas – priklausomai nuo to, kur surenkami automobiliai JAV rinkai: pačiose JAV ar Meksikoje, ar automobiliams naudojamos meksikietiškos dalys. Dėl tų tviterio įrašų biržoje smuko „Toyota“ ir „General Motors“ akcijos. „Ford“ finansų direktorius Bobas Shanksas pareiškė, kad komunikavimas tviteriu yra inovatyvus, nes apeinama žiniasklaida ir galima tiesiogiai bendrauti su D.Trumpą palaikiusiais rinkėjais.

JAV verslo gigantai užima įvairias pozicijas skirtingų D.Trumpo veiksmų atžvilgiu. Antai „Intel“ parėmė įvažiavimą draudžiančio prezidento įsako sustabdymą, tačiau po poros dienų „Intel“ vadovas Baltuosiuose rūmuose iškilmingai paskelbė apie ketinimą investuoti 7 mlrd. dolerių į naują gamyklą Arizonoje. Elono Musko „Tesla“ ir „SpaceX“ – tarp „teismo draugų“, pasisakančių prieš D.Trumpo įsaką. O pats E.Muskas pasiliko D.Trumpo verslo patarėjų taryboje, nors „Uber Technologies“ vadovas Travis Kalanickas iš tarybos pasitraukė būtent dėl to įsako.

Vasario 7 d. Larry Summersas, buvęs prezidento Baracko Obamos ekonomikos patarėjas ir iždo sekretorius prezidento Billo Clintono laikais, pareiškė CNBC televizijai, kad D.Trumpo ketinimai nutraukti kelias galiojančias laisvosios prekybos sutartis yra „kontrproduktyvūs“ ir „pavojingi“. Jo požiūriu, jeigu JAV atsitvers siena, tą patį padarys ir kitos šalys, ir tai bus katastrofiška JAV ilgalaikių saugumo interesų atžvilgiu. Pasak L.Summerso, Meksika gali atsitverti labiau nei JAV. Kita vertus, dėl D.Trumpo kalbų, pažadų ir tviterio įrašų Meksikos pesas nuvertėjo 15 proc. – vadinasi, gundymas gaminti Meksikoje, dėl ko D.Trumpas peikė JAV bendroves, ypač automobilininkus, tapo svaresnis irgi 15 proc., nes tiek atpigo meksikietiškos prekės.

Pernai per pokalbį su finansininku Davidu Smicku, internetinio leidinio „The International Economy“ redaktoriumi, L.Summersas apibūdino JAV finansų būklę. D.Smickas domėjosi, kodėl po 2008-ųjų finansų krizės į JAV plūstančio kapitalo srautas padidėjo dukart. Jis konstatavo, kad ne vien Rusijos oligarchai ir turtingi kinai investuoja JAV, bet ir nemažai vokiečių  perka įmones Amerikoje, nors krizė turėjo diskredituoti JAV rinkų reguliavimo tvarką. Iš kur ta meilė JAV? – klausė D.Smickas.

Pasak L.Summerso, Amerika – vis dar rami užuovėja investuotojams. Tai šalis su išplėtota pramone, kur kiekybiškai auga darbo jėga ir dinamiškai vystosi technologijos.

L.Summerso požiūris į alternatyvias doleriui valiutas: šiandien euras – daug problemiškesnė konstrukcija nei prieš 10 metų. Jis pacitavo kitą ekonomistą, kuris teigė, kad krizė tvenkiasi daug ilgiau, negu visi mano, ir įvyksta daug greičiau, negu buvo galima tikėtis. Daugelis buvo labai sunerimę dėl euro įvedimo 1999 m., nors pirmieji euro gyvavimo dešimtmečiai buvo be debesėlio tuo atžvilgiu, kad problemos neiškilo greitai, o kai iškilo, pasirodė daug rimtesnės, nei anksčiau prognozuota. L.Summerso išvada: doleris vis dar patrauklus investuotojams ir neturi konkurentų.

Bankai paskambino varpeliu

Iš pradžių rinkos teigiamai reagavo į D.Trumpą. Sausio 25-ąją, praėjus kelioms dienoms po D.Trumpo inauguracijos, Niujorko biržos „Dow-Jones“ (DJ) indeksas pirmąkart pasiekė istorines aukštumas – 20 000 žymenį. Apskritai nuo D.Trumpo išrinkimo iki inauguracijos sausio 20 d. DJ indeksas išaugo arti 10 proc., o kitas ne mažiau ženklus „Standard & Poors“ (SP) – apie 7 proc. Akcijų kursai kilo, nes investuotojai tikėjo D.Trumpo pažadais reformuoti mokesčių sistemą, sumažinti verslo suvaržymus ir investuoti į stambius infrastruktūros projektus.

Tačiau pirmosiomis savo kadencijos savaitėmis D.Trumpas ėmėsi prieštaringų veiksmų, kuriems verslas nepritaria. Tai prekybos sutarčių anuliavimas ir imigracijos ribojimas.

Vasario 6 d. trys iš keturių didžiausių JAV bankų paskelbė prognozes, kurios nušviečia rizikas, susijusias su D.Trumpo prezidentavimu. Bankai perspėjo investuotojus, kad šie būtų atsargūs.

„Goldman Sachs“ pareiškime teigiama, kad D.Trumpo programa yra rizikinga, nes mokesčių mažinimas ir infrastruktūros projektai gali stimuliuoti ekonomikos augimą, tačiau to teigiamą poveikį gali nusverti prekybos ir imigracijos suvaržymai. Pasak „Goldman Sachs“ ekonomistų, pirmąjį metų mėnesį rizikų balansas yra mažiau pozityvus nei anksčiau. Banko požiūriu, JAV Kongreso respublikonai nelabai sutaria, kaip išardyti ankstesnio prezidento B.Obamos socialinės rūpybos sistemą, vadinamąją „Obamacare“, todė ir sprendimų dėl mokesčių reformos ir infrastruktūros finansavimo negali greitai atsirasti.

Bankas „Wells Fargo“ sunerimęs dėl politinės sumaišties ir protestų, vykusių pirmosiomis D.Trumpo prezidentavimo savaitėmis. Pasak banko analitikų, prieštaringa politika ir geopolitiniai įvykiai gali sulėtinti pasaulio ir JAV ekonomikos atsigavimą. Todėl „Wells Fargo“ rekomenduoja investuotojams rinktis konservatyvią investavimo strategiją.

„Bank of America“ pareiškime svarstoma, kad santykinai žemas nedarbo lygis JAV apsunkins ekonomikos augimą, kokio norėtų D.Trumpas. Bankas perspėja, kad prezidento planai didinti išlaidas infrastruktūrai gali paprasčiausiai atvesti prie atlyginimų infliacijos ir stipresnio dolerio, o tai apsunkintų JAV produkcijos konkurenciją užsienio rinkose.

Minėtame interviu L.Summersas ramiai ir taikiai svarstė apie dolerio ir euro santykius. Jis nelabai jaudinosi dėl vadinamojo kiekybinio palengvinimo (angl. santrumpa QE – „quantitative easing“), kaip dabar korektiškai vadinamas „pinigų spausdinimas“, t.y. jų kiekio didinimas. Nors Europos centrinis bankas (ECB) aktyviai vykdė QE, keldamas įtarimų, kad tuo siekia devalvuoti eurą, L.Summersas pripažino, jog QE tikslas – be viso kito, didinti verslui prieinamų kreditų kiekį. Bet pabėgėlių krizė Europoje ir neaiški politinė perspektyva dėl stiprėjančių populistinių partijų didino grėsmę, kad kapitalas iš ES ims bėgti į Ameriką. Tačiau, kaip rodo vasario pradžioje paskelbtos trijų JAV bankų prognozės, D.Trumpo veikla tapo veiksniu, dėl kurio Amerika gali tapti mažiau patraukli investicijoms.

L.Summersas atkreipė dėmesį, jog globaliame ūkyje siekiama susitarti, kad ekonominės galybės – JAV, ES, Japonija nesinaudotų valiutų kursais, norėdamos įgyti ryškių konkurencinių pranašumų. Kitaip tariant, valiutų karai, kai valiutos devalvuojamos, nėra toleruotini.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2017-m

Arūnas BRAZAUSKAS

1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto metinės šįmet ypatingos skaičiaus 99 grafiniu vaizdu. Gražiai ir šiek tiek mistiškai tas skaičius atrodo. Tačiau 99-asis minėjimas praranda šiek tiek reikšmės, nes, žiūrėk, po metų bus šimtmetis, kurį reikės dar ypatingiau paminėti.

Sukakčių minėjimas kaip bažnytinė liturgija turi ką nors priminti. Pastaroji budraus dalyvio atminty atgaivina bent jau tikėjimo tiesas. O istorinės sukaktys pačios savaime daugiau tinka geriems pažymiams mokykloje ir taškams proto mūšiuose rinkti. Be gilesnio išaiškinimo tokie minėjimai tėra dar viena rutina.

Sakoma, jog istorijos reikia mokytis tam, kad ko nors pasimokytum. Viena iš pamokų, kurią tūlas neišmanėlis galėtų gauti pasikapstęs po 1918-ųjų aplinkybes, arba jeigu kas paaiškintų, yra ta, jog Vokietija, kad ir kaip nusiaubė Lietuvos ūkį, galų gale susitaikė su lietuvių savarankiškumo siekiais. Visiškos nepriklausomybės vokiečiai nebūtų toleravę, tačiau priklausomą karalystę su vokiečių kataliku soste – velniai nematė, prašom.

Karalystės neatsirado, nes pralaimėjo Vokietija, tačiau ant kojų besistojanti Lietuva dar kurį laiką buvo Vokietijos orbitoje – gavo iš ten paskolų, be to, Lietuvos pusėje kovėsi saksų samdiniai. 1919-aisiais į Paryžiaus taikos konferenciją atvykusiems Lietuvos atstovams nebuvo suteiktas oficialus statusas, o neoficialiai jie buvo laikomi įtartinais vokiečių parankiniais. Galiausiai iš pilkosios zonos, kurioje net sienos neaiškios, Lietuva per kelerius metus išsikapstė į šviesesnę pripažintų valstybių sritį, nors ir su Lenkijos okupuota sostine.

Sakytume, kad Vasario 16-osios aktu pradėtas Lietuvos kelias iš rusiškų gubernijų būvio į europietišką tvarką. Tvarkytojai iš pradžių buvo vokiečiai – kaip prieš kelis šimtus metų kryžiuočiai.

Vieni nesunkiai pastebi, kitiems tenka kalti į galvą, kad Europa, viena vertus, yra nuolatinio konflikto zona, o kita vertus, tai visą laiką besiderančių subjektų pasaulis. Valstybės ne vien kariauja, atplėšia teritorijų gabalus, jungiasi, skyla, bet ir nepaliaujamai tariasi. Diplomatija keičia ginklą ir atvirkščiai, tačiau nė vienai valstybei nepavyksta ilgai dominuoti. Jėgų perteklius ir pasitikėjimas savimi neretai atveda ne prie pergalės, o prie katastrofos – kaip trims imperijoms atsitiko per Pirmąjį pasaulinį karą.

Tačiau gal geriau būti derybų ar konflikto objektu Europoje negu Rusijos gubernija? Antai Liuksemburgo Didžioji Hercogystė taip ir netapo nė vienos kaimynės provincija. Dabar tai didžiausia tarp Europos mažutėlių valstybių, nors pagal plotą keturis kartus didesnė už Singapūrą. Prieš padalijimus, kurių tarp 1659 ir 1839 m. buvo trys, Liuksemburgas driekėsi dar keturis kartus plačiau – dabar tai būtų pusė Izraelio. Hercogystės istorinis savitumas įdomus, tačiau pati istorija kelia klausimą – kodėl tokia valstybė apskritai išliko? Vienas iš galimų atsakymų – Liuksemburgo kaimynai ir kitos galingos Europos valstybės, nors ir su žirklėmis, naudojosi Liuksemburgo suverenitetu savo varžybose. Mažos valstybės suvereniteto gynimas – pravarti korta, kai derybose reikia paspausti konkurentus.

Rusijos užgrobtose žemėse nieko panašaus nebuvo. Pakraščiuose imperija dar pakentė šiokias tokias autonomijas – Suomijoje ar ketvirtį senosios Abiejų Tautų Respublikos tesudariusioje Lenkijos Karalystėje, kuri 1815–1831 m. turėjo konstituciją, seimą, netgi kariuomenę. Tačiau kuo arčiau centro, tuo mažiau būta pakantos savitumui ir savarankiškumui – prisiminkime Maskvos žiauriai sunaikintą Didžiojo Naugardo respubliką, ką jau kalbėti apie gubernijomis sudalytą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją.

Po Vasario 16-osios Lietuva tarsi peršoko per aptvarą, įveikė barjerą – 22 metus buvo tarptautinių santykių subjektu. Kitas klausimas – ar labai sėkmingu? Antrasis šuolis per barjerą 1990-ųjų kovo 11-ąją galiausiai leido visus teritorinius lūkesčius patenkinusiai Lietuvai prisijungti prie tarptautinių saugumo sistemų. Būtų galima laikyti tai savotiška istorijos pabaiga – tarptautiniai tikslai pasiekti, belieka ilgai ir laimingai gyventi. Tačiau toji saugumo sistema dabar braška dėl Rusijos agresijos.

Visuomenė gal kiek pavargo nuo kartojimo, kad apsukę ratą artėjame prie 1940-ųjų situacijos. Tačiau nepavargsta nei laikrodis, nei, atrodo, Rusija.

Žurnalistas, vertėjas, kino kūrėjas Jonas Ohmanas dabar dažniausiai sutinkamas vilkintis kariško pavyzdžio drabužiais. Subūręs organizaciją „Mėlyna/geltona“ (angl. „Blue/Yellow“), kuri telkia paramą Ukrainai, J.Ohmanas matomas karščiausiuose Ukrainos ir Rusijos fronto taškuose. Su „Veidu“ jis dalijasi įžvalgomis apie mūsų regiono ir visos Europos būklę.

Arūnas BRAZAUSKAS

– Kai kas mano, kad Rusija dabar bando, kokios bus naujosios JAV administracijos reakcijos. Dėl to – ir konflikto Ukrainoje paūmėjimas, mūšiai prie Avdijivkos, ir t.t.

– Manau, akivaizdu, kad dabar daromi rimti testai. Mes matome, kad ir NATO stengiasi neprovokuoti Rusijos. Tie pasakymai, kad neprovokuokime Rusijos, man jau čia stovi (braukia pirštu per gerklę – A.B.). Atvirai šnekant, manęs jau nedomina Amerika, ar jie kažką darys, ar nedarys. Jie dabar turi daug savo vidinių problemų, aiškiai tą matome. Tenai tam tikra prasme prasidėjo diktatūra. Kiek tai truks, kuo tai baigsis – per anksti sakyti.

Kaip jau esu šimtą kartų sakęs, šita padėtis yra Europos problema. Plačiąja prasme Europos – Europos Sąjungos, Europos kontinento ir, be abejo, visų europiečių: mes ko nors tikimės iš amerikiečių. Tai, kad jie yra ir ką nors darys – gerai. Yra NATO, tam tikri Šaltojo karo pabaigos įsipareigojimai. Tačiau tikėti, kad amerikiečiai ką nors sutvarkys, – ne.

– Būtų įdomu pakalbėti apie pajėgas ir jų balansą: Lenkiją, Švediją ir visą Šiaurės regioną. Be Lenkijos, Rumunijos, kurios – gal ir klystu – nelaikau rimta karine jėga, taip pat Šiaurės šalių, neįsivaizduoju, kam tiesiogiai galėtų rūpėti Rusijos iškilimas. Na, gal vokiečiams.

– Britams. Jie savaip žengia į pirmą liniją – taip kartais daro. Istoriškai tai yra šalis, kuri tokiuose reikaluose visuomet pasireiškia. Ir, sakykime, gana aktyviai. Padėtis keista: britai lyg ir traukiasi iš Europos dėl „Brexit“, bet iš tarptautinių reikalų – lyg ir ne.

– Kariniu požiūriu toks judėjimas yra taktikos dalis.

– Ir politikos dalis – viskas, kas dabar vyksta, kai kalbame apie tą, kaip mėgstu sakyti, hibridinę būseną. Kiekvienas karinis veiksmas turi tam tikrą politinį kontekstą. Siunčiama labai daug signalų. Kad ir švedų karių dislokavimas Gotlando saloje. Aišku, tai simbolinis veiksmas, bet aš žinau tą sistemą ir suprantu, kodėl tai daroma. Jūsų minėtas Avdijivkos atvejis kol kas yra simbolinis. Žinoma, tai tragedija, tačiau iš Rusijos pusės tai tik tam tikras testas. Mes turime suprasti, kad tokių testų bus ir čia.

– Čia, Lietuvoje?

– Baltijos šalyse. Karinių, politinių, dar kokių nors. Įmanoma įsivaizduoti, kad Rusijai staiga reikia apginti savo interesus. Reikia permesti didelį kiekį karių į Kaliningrado sritį.

Ar jie tai darys, ar nedarys – kitas reikalas. Tačiau panašūs reikalavimai visiškai įmanomi. Kitokio pobūdžio, bet panašių dalykų gali būti ir Latvijoje, ir Estijoje. Nepamirškime, kad „Narvos Liaudies Respublika“ buvo beveik realizuota.

– Kai Vladimiras Putinas dar buvo tiktai Sankt Peterburgo administracijos darbuotojas, jis kuravo referendumą Estijos Narvos regione. Tiesa, referendumas neįvyko.

– Gali būti visko. Jeigu mes, kaip pilietinė visuomenė, pakankamai gerai tai suprantame, tai mes turime tą privalumą, kad galime ką nors daryti. Yra veikimo laisvė. Aš esu išugdytas Švedijos pilietinės visuomenės. Kai sakau „Švedija“, tame slypi labai daug įvairių dalykų – pilietinių, tautinių, kultūrinių, valstybinių. Tie dalykai pakankamai tiršti, sakykime taip, su archajiškais, moderniais ir postmoderniais atspalviais: vikingai, „Ikea“, „Volvo“. Bet dabar aš esu čia, ir tam tikra prasme aš lietuvis.

– Jei galima, eilės tvarka apie karinę padėtį. Tas frontas Ukrainoje: trumpai drūtai – kas tenai vyksta? Kokia šiuo metu Ukrainos karinė potencija?

– Ukrainos karinis potencialas gana didelis. Yra kiekybė. Šalis eina karo keliu. Žmonės tai supranta – bent jau didelė jų dalis. Valdžia privalo tai žinoti ir, sakykime, nuoširdžiai tą supranta. Padėtis jokiu būdu nėra beviltiška. Įdomus dalykas – laikui bėgant atsiranda tinkamų vadų. Kai mes pradėjome bendradarbiauti, jie buvo kuopos, bataliono lygio vadai. Dabar jie padarė karjerą ir yra labiau patyrę.

Kalbant apie Ukrainą reikia suvokti kelias problemas. Tarkime, kokią pusę aukščiausiosios karinės vadovybės jau šiandien reikėtų atleisti. Jie yra netinkami.

– Matyt, ir Rusijos agentų ten nemažai.

– Ir Rusijos agentų, ir tiesiog seno kirpimo žmonių. Jie netinkami tarnybai, ir jie tenai varo kažkokius savo biznius. Mes tai matome. Mes gauname jų prašymus ir galime iš to daryti išvadas.

Bet vis tiek kariauti su Ukraina rusams nėra paprasta. Ukrainiečiai darosi vis pavojingesni –  kariniu požiūriu. Jie turi labai daug rimtų žmonių. Kad būtų įdomiau, pateiksiu vieną pavyzdį. Mes remiame vieną mažą, bet labai efektyvią grupę. Iki šio laiko jie yra nukovę daugiau nei du šimtus separatistų.

– Kokio pobūdžio organizacijos „Mėlyna/geltona“ veikla Ukrainoje?

– Mes esame viešoji įstaiga. Dirbame pagal Lietuvos įstatymus. Renkame lėšas. Pagal ukrainiečių prašymus stengiamės pateikti jiems reikiamų dalykų. Tai nėra ginklai, bet esant reikalui galėtume tiekti ir ginklus – esame pasiruošę. Tačiau tiekti ginklus brangu ir sudėtinga. Ginkluotės yra įsigiję patys ukrainiečiai.

Kadangi vyksta karas, mes labai gerai žinome jų poreikius. Mes galime jiems parūpinti, tarkime, labai gerų taikiklių. Štai parodysiu jums labai efektyvias ausines. Jas užsidėjęs tampi kaip katinas, girdi daug geriau. O šaudant tos ausinės slopina garsą.

– Tikriausiai yra ir humanitarinių dalykų.

– Taip, tai kita veiklos pusė. Pavyzdžiui, dabar vešime į Ukrainą vaistų. Vieno miestelio vaikai gaus jiems reikiamų vaistų – ne vien aspirino. Taip dirbame su mokyklomis. Mes vežame literatūros, vaikiškų drabužių. Yra mokykla – koks kilometras nuo fronto.

– Ar pastaruoju metu iki Avdijivkos buvo intensyvių susišaudymų?

– Buvo labai daug. Vadinamojoje Promzonoje – tiesiog šakės, kaip sakoma. Šiuo metu ten sutraukta labai daug dalinių, daug artilerijos. Sakyčiau, gal daugiau iš separatistų pusės. Ukrainiečiai, kiek įmanoma, stengiasi gerbti Minsko susitarimą, o rusams tie susitarimai yra „dzin“. Su Rusija susitarti neįmanoma, beprasmiška netgi bandyti. Kartoju – Rusiją reikia parklupdyti, nes turėsime šitų bėdų amžinai. Reikėtų visiškai izoliuoti Rusiją – visomis prasmėmis. Atsižvelgiant į JAV prezidento įsakus, kuriais draudžiama atvykti į Ameriką iš kelių musulmoniškų kraštų, galima uždrausti iš Rusijos atvažiuoti į Vakarus. Niekas iš jūsų čia nevažiuos, nes jūs esate teroristinė šalis – Rusija.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2017-m