Arūnas BRAZAUSKAS

Bandant suprasti, kas yra „alternatyvūs faktai“, kilo noras padaryti pertrauką. Nuėjau į kiną. Filmas „Zero III“ – lietuviškas, nešvankus, pritvinkęs plūstančių pajamų, kurios, spėju, bus gausios.

Kai kuriuos apibūdinimus reikia tikslinti. Filmas veikiau indoeuropietiškas nei siaurai lietuviškas. Rusų kalba kemša ausis ir lengvai neišsiplauna. Bet vertimo nereikia, nes tai kalbos klodas, vėl tapęs savas. Indoeuropiečiai ilgokai stovyklavo Okos upės (Rusija) baseine. Dabar jau rusiškų upių vardynas pateko net į indų epą. Tačiau ne „Mahabharatos“ turtai byra iš „Zero III“ ekrano, o rusiški keiksmai – tai, kas Lietuvos politinį elitą sieja su iškalbingesne liaudies dalimi.

Ne vienas pažįstamas Rusijos pilietis yra nusistebėjęs dėl tų lietuviškos šnekos puošmenų. Tautiečiai indoeuropietiškų klodų tamsią gyslą perėmė kaip galios išraišką. Ant kerzinio okupanto bato buvo prilipęs ypatingas žodynas. Nelabai gausus, bet reikšmingas. Prievarta – sovietinės visuomenės klijai. Ir prievartos kalba specifinė.

Manoma, kad archajiškose visuomenėse keikimas ir keikimasis buvo papročių reglamentuoti. Tikėta, kad ištartas žodis gali būti mirtinas. Sovietinėje santvarkoje paveikios buvo realios bausmės. Kariuomenėje, represiniuose organuose, įkalinimo vietose aidėjo galios ir bejėgiškumo ištarmės. Ir žodžiai buvo atitinkami – tokie, kuriais galima išgąsdinti, grasinti, įžeisti, užčiaupti. Į viešumą patenkantys politikų privačių kalbų įrašai bei nuosavos ausys liudija, kad „Zero III“ leksika – įprasta elito susikalbėjimo priemonė.

Beje, kuo žmogus bejėgiškesnis, tuo sodriau prakeikia ką nors, kam negali nieko padaryti. „Dar viena gražbyliaujanti siurbėlė ant Lietuvos sprando. Ir ja būdama, kaip matyt, labai didžiuojasi, net springdama savo, atsiprašant, išmintį barsto. Tik kaži ką toji lakštingala užgiedotų, jei pačiai reiktų dvėsti?“ – šiek tiek paredaguotas viešas įrašas, turintis neanonimiškus autorių ir adresatą. Pastarasis pirmojo neskaito, nes tas yra socialinis niekas, tad žodžio meistras bergždžiai keikiasi sau į feisbuką – be vilties, kad jį perskaitys daugiau nei 30 iš beveik trijų milijardų interneto vartotojų.

„Zero III“ panašaus susvetimėjimo nėra: veikėjai girdi vieni kitų galios kalbą. Ir ne tik kalbą – pajunta vieni kitų smūgius. Bet ne keiksmai vardan keiksmų, ne galia vardan galios yra tų veikėjų siekiamybė. Perfrazuodami Karlo Marxo etnografinius pastebėjimus, vietoj daugtaškio rašydami kitą tautvardį, sakome: lietuvių dievas yra pinigai.

Bet kas čia naujo? Ar tai naujiena, kad nuo nepriklausomybės atgavimo, pavyzdžiui, dalis žiniasklaidos reketuoja, ką gali numelžti? Tu sumoki ir pagal tavo užsakymą kokia nors visuomenės informavimo priemonė šliūkštelėja purvo ant tavo nurodyto asmens ar organizacijos. Jei tie sumoka daugiau, purvasklaidos čiaupas nukreipiamas į tave. Purvo vonių aukcionas.

Demokratijos švyturys – Jungtinės Valstijos turi kadenciją pradedantį prezidentą. Jo spaudos atstovas primelavo, kad per prezidento priesaikos iškilmes Vašingtono metro naudojosi daugiau žmonių nei per pirmtako inauguraciją. Suprask – atvyko daugiau žiūrovų. Dabartinio prezidento patarėja apgynė melus – pasakė, kad tai „alternatyvus faktas“.

Ar „Zero III“ vaizduoja „alternatyvią tikrovę“? Pro daugiaaukščio langą išmestas šaldytuvas su virtiniais, opozicijos lyderio patirta trauma – meninė išmonė, t.y. „alternatyvūs faktai“. Elitinė narkotikų ir sekso orgija – ne faktas, o kino kalba perteiktas kažkieno prisiminimas. O tai, kad filmo režisierius Emilis Vėlyvis, kūrybiškai tikrinęs tikrovės ribas, atsidūrė daboklėje, – tiesiog faktas be alternatyvos.

Ar dėl „Zero III“ socialinio modelio kovojome 1991-ųjų sausio 13-ąją?

Atsakymas. Norėjome, kad būtų geriau, o pavyko, kaip pavyko. Ir kuo tasai „Zero III“ modelis blogas? Institucijos, pvz., spectarnybos, veikia. Žiniasklaida renka kompromatą – vadinasi, apyvartoje ne vien „alternatyvūs faktai“. Politikai susimoka – tai reiškia, kad ūkis paveža, nors ir neklesti.

Alternatyva „Zero III“ tikrovei – arba dar geresnė tėvynė, arba kaustytas okupanto batas, kurį, tikėtina, abejingai sutiktų tėvynės skurdžiai. Žinoma, galima stagnuoti. Tada atsiras galbūt neįdomus, besikartojantis „Zero IV“.

Arūnas BRAZAUSKAS

Dvidešimt penkerius metus gyvuojančioje nepriklausomoje Lietuvoje nesiliauja diskusijos apie lietuvišką tapatybę. Sausio 24-ąją Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje apie tai vėl kalbėjo prof. dr. Alfredas Bumblauskas ir Lietuvos istorijos instituto mokslinis bendradarbis dr. Tomas Balkelis. Diskusiją moderavo Ginas Dabašinskas, bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vadovas. „Veidas“ pateikia šios diskusijos ištraukas.

G.Dabašinskas: Ką turime galvoje, sakydami – lietuviška tapatybė?

A.Bumblauskas: Tapatybė gali būti įvairi: europietiška, žemaitiška, protestantiška, katalikiška ir t.t. Apie lietuvišką tapatybę galime konkrečiai ir atsakyti be didelio teorizavimo: be tapatybės neturėtume Kovo 11-osios. Kažkodėl Kovo 11-ąją mes galvojome, kad turime teisę būti savarankiški ir atskiri. Apsibrėžėme, kad esame bendruomenė, kuri nori gyventi savarankiškai ir laisvai.

T.Balkelis: Tapatybės terminas Vakarų mokslo pasaulyje, nacionalizmo studijose atsirado iš tikrųjų ne taip ir seniai. Jeigu šiandien apie tapatybę bandysime kalbėti kaip apie solidarumo jausmą, tapatinimąsi su tauta, tada, manau, reikia pasakyti, kad tai yra tam tikro istorinio proceso rezultatas. Tautinė tapatybė neatsiranda staiga kažkokiame istorijos ūke. Bent jau nacionalizmo studijos sakytų, kad tautinės tapatybės yra absoliučiai nauji istoriniai dariniai, kurie atsiranda tiktai po Prancūzijos revoliucijos.

G.Dabašinskas: Klausimas toks – ar Vinco Kudirkos „Varpas“ budino tą pačią tautą, kuri dabar čia, Lietuvoje?

T.Balkelis: Tai, ką budino V.Kudirka, buvo jo paties ir jo bendražygių įsivaizduojama tauta. Bet labai didelis klausimas, ar ji jau tuomet egzistavo. Be abejo, egzistavo, lietuviai – etninė bendruomenė su savo kalba, papročiais, su savo istorija, istorine atmintimi, bet tautos kūrimo procesas prasideda būtent nuo tų žmonių. Kitas klausimas: koks buvo tautos sąmoningumo lygis V.Kudirkos laikais? Reikėtų sakyti, kad, be V.Kudirkos ir dar kelių jo bendražygių, nebuvo tiek daug tų vadinamųjų lietuvių. Žmonių, kuriuos lenkai vadino „litvomanais“, – tai yra už lietuvybę kovojančių asmenų.

G.Dabašinskas: Kiek jų buvo? Tūkstantis? Tiek, kiek būta „Aušros“ tiražo?

T.Balkelis: Yra dar kuklesni skaičiai. Pavyzdžiui, čekų mokslininkas Miroslavas Hrochas „Aušros“ laikais suskaičiuoja tiktai 250 vadinamųjų aktyvistų, patriotų. Tai buvo žmonės, kurie bendradarbiavo su „Aušra“.

A.Bumblauskas: Pridurčiau – ar tik ne vienas iš brolių Biržiškų yra sakęs, kad lietuvių tauta susirinko dabartinėje Filharmonijoje per Didįjį Vilniaus Seimą.

G.Dabašinskas: Man įdomi sąmoningo apsisprendimo situacija. Kai žmonės diskutuoja naktimis ir bando apsispręsti, ar jie lenkai, ar lietuviai. Tai ir V.Kudirkos patirtis. Kaip pasirinkti orientaciją? Vadinasi, galima tą tautinę tapatybę sąmoningai rinktis. Ir tada, ir gal dabar. Galbūt tapatybė ne viena. Gal skirtingose situacijose ją galima ir tautinėje plokštumoje rinktis įvairią, skirtingą.

A.Bumblauskas: Žemaičiai tai dabar įsakmiai demonstruoja. Žemaičiai ir lietuviai.

G.Dabašinskas: Gal žemaičius galima priskirti prie lietuvių?

A.Bumblauskas: Tačiau dalis jų net nenori būti priskiriami.

G.Dabašinskas: O, pavyzdžiui, lenkas ir lietuvis kartu gali būti iškart?

A.Bumblauskas: Tai aišku. Mykolo Romerio formulė ir buvo tokia. Net ir šiandien demonstruojame kelias dvigubas tapatybes. Nematau problemos – dviguba tapatybė gali būti.

G.Dabašinskas: Tapatybė nėra toks dalykas, kuris susiformuoja visiems laikams. Brendimo laikotarpiu ją galima keisti.

A.Bumblauskas: Netikiu visais tais istorikais, kurie teigia, kad lietuvių tauta atsirado akmens amžiuje. Tai lietuvių tautai, kokią mes įsivaizduojame, iš tiesų yra šimtas metų. Nuo Jono Jablonskio. Šiandien mūsų istorinės vizijos pagrįstos formule – lenkai nutautino Lietuvą. Bet, mielieji, atsakykite į klausimą: o kada ji buvo sutautėjusi? Ji nebuvo sutautėjusi XIII–XIV a., kaip mes suprantame Maironio laikų Lietuvą. Nėra tautos. Yra Mindaugo ar Vytauto valdiniai. Dabar atsiranda puikios teorijos. Leičiai – kažkoks lietuviškas, pavadinkime, „specnazas“. Gal vikingai. Sunku pasakyti. Bet kuriuo atveju formulė, nukalta Smetonos laikais, kad lenkai kalti dėl visko, nes nutautino Lietuvą, – mažų mažiausiai dviem punktais neteisinga. Lietuviai nebuvo sutautėję, ir Vytauto laikais jie įsileido į Vilnių ne lenkus, o gudus, ukrainiečių ir baltarusių protėvius.

T.Balkelis: Norėčiau draugiškai paprovokuoti dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bajorų tautos. Koks tai buvo reiškinys ir ar tas tautos pavadinimas, kalbant apie bajorų tautą LDK laikais, yra problemiškas, ar jis normalus ir priimtinas?

A.Bumblauskas: Problemiškas. Dėl to, kad lietuvių bajorų tauta turi mažai ką bendro su moderniąja lietuvių tauta. Tai savaime problemiška. Dėl lietuvių bajorų tautos kyla klausimas, iš kur žodis „Lietuva“. Vytautas tą žodį jau vartoja. Magnus Ducatus Lituaniae – mes kartais įsivaizduojame, kad ji amžina. Ne, mielieji, tai atsirado Vytauto valdymo galia. Atsiranda Lietuvos Didžioji Kunigaikštija. O iki to yra tik didieji kunigaikščiai.

Etnonimo kilmė ir jo tolimesnė evoliucija – didžiulė mokslinė problema, prieš kurią mes užsimerkiame. Mes laikome tai vos ne amžina kategorija. Taip nėra, aš manau. Ir ta lietuvių bajorų tauta, kuri susiformuoja kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos indigenatu pagrįsta bendruomenė, yra be galo įdomi ir marga. (Indigenatas – kurios nors valstybės pilietybė arba valdinybė – A.B.)

Pažiūrėkime į Liublino unijos signatarus. Pavardes visas paskaitykime. Kas yra lietuvių bajorų pilietinė tauta? Oho! Išsigąstumėte – net nežinome, kaip vardus rašyti. Yra prof. Edvardo Gudavičiaus siūlymas visus Ivanus „joninti“ – Jonais vadinti. Bet ką daryti, jeigu ta pati pavardė – Sapiegos, bet vienas Ivanas, o kitas Jonas. Tada negali abiejų „joninti“. Štai tokia mūsų bajorų visuomenė. Ji yra gudų kilmės. Pusiau lietuvių, žinoma. Beje, gudų skaičius didėja lietuvių politinėje bendruomenėje, lietuvių tautoje. Chodkevičiai labai anksti lenda į elitą, Soltanai labai anksti lenda, Sapiegos, Tiškevičiai ir t.t. Taigi jie ne etninės lietuvių kilmės. Štai tokią mes turime tą lietuvių tautą, kuri, kaip kažkada E.Gudavičius yra gražiai sakęs, yra trijų dalių, vėlgi pagal politinį apsibrėžimą: tai yra lietuviai Lietuvoje, žemaičiai, kadangi yra žemaičių autonomija, ir rusėnai. Man atrodo, nepralenktas yra Oskaro Haleckio tekstas „Litwa, Ruś i Żmudź jako części składowe Wielkiego Księstwa Litewskiego“ – „Lietuva, Rusia ir Žemaitija kaip sudėtinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos dalys“.

Arūnas BRAZAUSKAS

Vos ne kasdien ausyse nuskambantis žodis „tapatybė“ atrodo paprastas kaip pasas ar asmens kortelė. Taukšt antspaudą, ir viso gero. Viskas aišku, kol nepradedi narplioti. Tai dažniausiai atsitinka dviem atvejais: kada dėl tapatybės turi papildomos naudos arba žalos.

Pavyzdžiui, kiekvienas Vilniečio kortelės turėtojas galėjo išbandyti jos naudą sausio 28 d. Kaune. Kai kurie Laikinosios sostinės restoranai ir kavinės tądien darė nuolaidų vilniečiams Vilniaus gimtadienio proga. Turi reikiamą tapatybę – sutaupei.

Bet juk nutinka, kad dėl tapatybės gali sulaukti nemalonumų per valdiškus namus. Antai šiomis dienomis septynių musulmoniškų valstybių piliečiai gali iš tolo aplenkti taškus, iš kurių galima nuvykti į JAV. Prezidento Donaldo Trumpo valia 90 dienų jiems nebus leista įvažiuoti į JAV. 280 mln. žmonių gali patrepsėti prie slenksčio – tiek tose šalyse gyventojų.

Pasaulis dėl to šurmuliuoja, bet nepamirškime, kad draudimas imigruoti tam tikros tapatybės žmonėms – istorinė JAV praktika. 1870 m. JAV Kongresas priėmė įstatymą, ribojantį kinų imigraciją, Kalifornijoje jiems drausta įsigyti žemės. Ribojimas kinams įsikurti JAV galiojo iki 1943 m.

1907 m. JAV ir Japonijos vyriausybės džentelmeniškai susitarė, kad Japonija neduos pasų norintiems išvykti į JAV. Greta to Amerika įvairiu laiku ribojo atvykėlių iš Rytų ir Pietų Europos skaičių, darė kliūčių atvykti psichikos sutrikimų turintiems žmonėms bei sergantiems užkrečiamomis ligomis.

Kartais tapatybę sunku nustatyti – tada galima bent jau išvengti žalos. Deja, per Antrąjį pasaulinį karą daugumai Amerikos vakarų pakrantėje gyvenusių JAV piliečių japonų jokių landų neliko. Pašneki japoniškai – keliauk į lagerį, kur gyvensi kaip kurorte, – taip skelbė propagandiniai filmai. Pragmatiškas sprendimas siekiant nukenksminti pavojingą terpę, kurioje karo sąlygomis galėjo laisvai slėptis japonų šnipai ir diversantai.

Pavojų keliančioms bendruomenėms klijuojama kolektyvinę atsakomybė. Ne juridinė, bet, sakytume, praktinė, kuri prasideda nuo neigiamos viešosios nuomonės. Manoma, kad visi tos aibės individai turi kokią nors bjaurią charakterio savybę ar yra pavojingi valstybei.

Lietuviams dėl jų lietuviškos tapatybės kol kas neuždrausta įvažiuoti į jokią šalį. Galėtume neretoriškai paklausti: ko labiau turėtų saugotis Londono lietuvis – tautiečio ar policininko? Pastarasis neretai gali būti išgelbėtojas. Prieš kelerius metus vienas Londono policininkas pareiškė, kad lietuvių tapatybės išskirtinumas – girtuoklystė. Pasigeria, paskui susimuša tarpusavyje. Neaišku, kas labiau kaltas – smurtautojas ar auka.

Pernai Skotland Jardas paskelbė labiausiai Jungtinėje Karalystėje ieškomų nusikaltėlių sąrašą. Lietuviai parodė trečią rezultatą: greta aštuonių lenkų, keturių rumunų sąrašą praturtino du lietuviai: Mantas Jurgšatas ir Algimantas Ringaila. Sąraše – nė vieno esto. Jie pralenkti ir tuo atžvilgiu, kad, kaip teigia šaltiniai, Londono policijos požiūriu, estų emigrantų terpė nėra kriminogeninė, o, pavyzdžiui, lietuvių ar albanų bendruomenės – kriminogeninės. Kitaip tariant, lietuvis, kuris svetur per daug bendrauja su lietuviais, rizikuoja patekti į blogą kompaniją.

Sausio 24 d. Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje vykusioje diskusijoje apie tapatybę prof. Alfredas Bumblauskas priminė apklausos duomenis, pagal kuriuos, 70 proc. lietuvių su nepasitikėjimu žiūri į tautiečius (diskusija nušviesta šiame „Veido“ numeryje, 32 p.). Galėtume pasvarstyti, kas yra priežastis, kas pasekmė. Ar nepasitikėjimas vienų kitais kyla iš prigimtinio lietuvių bjaurumo, ar lietuviai kažkodėl nepasitiki tautiečiais ir dėl to tampa vis bjauresni?

Tame pačiame Londone gyvenanti sikhų bendruomenė labiau pasitiki savimi nei policija. Tą parodė 2011 m. Londono riaušės, kad sikhai susibūrė ginti savo verslų ir šventyklų.

Tapatybė gali tapti našta dėl svetimų kalčių. Koks nors arabas dabar negali įvažiuoti į JAV todėl, kad jo bendratikiai musulmonai vis dažniau tapatinami su agresyvia ir žiauria mažuma – islamistais. Šiuo požiūriu lietuviai gali manyti, kad turi didžiulį rezervą. Matyt, lietuviai emigrantai svečiuose turėtų išprievartauti ir nužudyti šimtus merginų, pačioje Lietuvoje nuo kvaišalų apsinešę tėvai turi negyvai uždaužyti šimtus vaikų, kad lietuviams, pavojingų maniakų tautai, būtų uždarytos kokių nors valstybių sienos.

JAV prezidento Donaldo Trumpo kol kas niekas nelaiko sukriošusiu, nors jis yra vyriausias į postą žengiantis prezidentas per visą JAV istoriją – jam 70 metų. Svarbiausia jo varžovė Hillary Clinton ne ką nuo jo atsilikusi – jai 69-eri, o H.Clinton konkurentui partijos viduje Bernie Sandersui – 75-eri. Iki D.Trumpo seniausias buvo Ronaldas Reaganas, kuris užėmė postą būdamas 69 metų.

Arūnas BRAZAUSKAS

„Forbes“ žurnalisto Antono Gopkos nuomone, senyvi valstybių vadovai išreiškia naują tendenciją. Anksčiau vyravęs gyvenimo skirstymas į išsimokslinimo, darbo ir pensijos laikotarpius grimzta į praeitį. Jungtinėse Valstijose ir Vakarų Europoje iki 65 proc. vyresnių nei 65 metų žmonių, turinčių aukštąjį išsimokslinimą, tęsia darbą.

Buvo nuogąstaujama, kad gyvenimo trukmės ilgėjimas smogs ekonomikai. Tačiau vis daugiau vyresnių žmonių aktyviai dirba, jų darbo našumas nenusileidžia jaunesnių kolegų pasiekimams. Senjorai atsparūs stresams ir konfliktams, iki ketvirčio jų gauna papildomą išsilavinimą, daugelis planuoja keisti profesiją ir darbdavius.

Senjorai formuoja rinką

2020 m. į septintąją dešimtį kopiančių žmonių Žemėje bus apie 1 mlrd. Formuojasi didelė rinka: tai vyresnio amžiaus žmonės, kuriems reikia ne vien vaistų nuo rimtų ligų, bet ir gyvenimo kokybę užtikrinančių prekių bei paslaugų. Jie nori gerai jaustis daugelį metų po to, kai įžengs į pensinį amžių.

Nors ilgą amžių užtikrinančių preparatų gamyba kol kas netapo farmacijos vieškeliu, netrūksta pavienių entuziastų. Toks yra Peteris Thielas (49 m.), kurio turtas vertinamas apie 2,7 mlrd. JAV dolerių. Jis buvo pirmasis išorinis „Facebook“ investuotojas, dalyvavo įkuriant „PayPal“ mokėjimo sistemą. Gal neatsitiktinai P.Thielas įsijungė į „senolio“ D.Trumpo komandą.

P.Thielas finansuoja mokslininkų Aubrey de Grey‘aus ir Cynthios Cannon tyrimus, susijusius su gyvenimo trukmės ilginimu. Antai C.Cannon aptiko kirmėlių genų mutacijas, kurios keliskart pailgina jų amžių.

P.Thielas buvo vienintelis turtingas Silicio slėnio investuotojas, parėmęs D.Trumpą. Likus trims savaitėms iki rinkimų jis paaukojo dabartiniam prezidentui 1,25 mln. dolerių. Tai sukėlė didžiulį Silicio slėnio bendruomenės nepasitenkinimą, buvo netgi reikalaujama pašalinti P.Thielą iš „Facebook“ direktorių tarybos. P.Thielas gali tapti vienu pagrindinių naujojo prezidento patarėjų technologijų klausimais.

Spėjama, kad naujoji administracija supaprastins daugelio sudėtingiausių technologijų naudojimą – įskaitant regeneracinę mediciną bei su ląstelėmis susijusius tyrimus (kamieninių ląstelių savybės, pakaitinių kūno organų „auginimas“). Tai reguliuojantys įstatymai įstrigo kadenciją baigusio JAV prezidento Baracko Obamos administracijoje, nes daug samprotauta apie etiką ir įsikišimo į žmogaus biologiją riziką. Nenuostabu, kad farmacijos kompanijų akcijų rinka į D.Trumpo išrinkimą sureagavo sektoriaus akcijų indekso augimu.

Nori gyventi amžinai

Nors sritis yra griežtai ir painiai reguliuojama, nemažai investuotojų įdeda į sritis, susijusias su senėjimo problemomis. Būdingas investavimo būdas – tiesioginiai investuotojų ir mokslininkų santykiai. Dažnai tai panašu į labdarą, kai investuotojas tikisi mažos arba nesitiki jokios grąžos.

72 metų amžiaus „Oracle“ įkūrėjas Larry Ellisonas (turtas vertas 49,3 mlrd. dolerių) pareiškė, kad nori gyventi amžinai. Nuo 1997 m. jis paaukojo daugiau nei 430 mln. dolerių senėjimo procesų tyrimams. Tačiau 2013-aisiais jis liovėsi remti šią kryptį, nes „Google“ įkūrėjai 43-ejų Sergejus Brinas (turtas – 36,8 mlrd. dolerių) ir Larry Page‘as (valdo 37,7 mlrd. dolerių turtą) įsteigė naują biotechnologijų bendrovę „Calico“ („California Life Company“), kurios užduotis – tirti senėjimo procesus. „Calico“ su partnere „AbbVie“ susitarė skirti su amžiumi susijusių ligų tyrimams iki 1,5 mlrd. dolerių.

Mokslas kol kas neturi duomenų, kad galima pailginti maksimalų žmogaus amžių, siekiantį daugmaž apie 100 metų. Iki šiol ilgiausiai gyvenusiu žmogumi, kurio amžius nekelia abejonių, laikoma prancūzė Jeanne Calment (1875–1997), išgyvenusi 122 metus ir 164 dienas. Nepatvirtintais duomenimis, vyriausias Žemės gyventojas yra 1870 m. gimęs (taigi einantis 147-uosius) indonezietis Mbahas Gotho, pergyvenęs savo keturias žmonas ir 10 vaikų. Tačiau nėra jokių duomenų apie žmones, kurie gyventų, pvz., 170 metų. Kol žmogaus amžiaus galutinė riba skendi migloje, galima viltis, kad visokiais būdais bus gausinamas ilgaamžių skaičius ir gerinama jų gyvenimo kokybė.

Kita vertus, esama populiacijų raidos matematinių modelių, iš kurių aiškėja, kad individų gyvenimo trukmės ilginimas veda prie išmirimo bei išsigimimo. Tačiau žmonija jau senokai gyvena nenatūraliomis sąlygomis. Tikėtina, kad neigiamas amžiaus trukmės dirbtinio ilginimo poveikis populiacijai irgi bus įveiktas dirbtiniais būdais.

"Scanpix" nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS

Pasaulio ekonomikos forumas Davose sausio 17–20 d. vyko šurmulingomis tarptautinėmis sąlygomis. JAV prezidentu tapo Donaldas Trumpas, Didžioji Britanija lėtai, bet užtikrintai traukiasi iš ES. Rusija kibernetiniais ir propagandos ginklais kišasi į politinius procesus Europoje ir netgi Amerikoje, greta to jos karinės pajėgos kariauja Sirijoje. Davose pasirodę du įtakingi Kinijos komunistai – valstybės vadovas ir milijardierius prekeivis, kompanijos „Alibaba“ savininkas tikino, kad globalizacija yra gėris ir Kinija perima jos vėliavą.
Savi marškiniai arčiau kūno, tad ir tarp Davoso temų Lietuvai artimiausi ES reikalai. Jungtinės Karalystės (JK) premjerė Theresa May ekonomikos forume tikino, kad šalis neužsivers verslui, tačiau ne vienas finansų magnatas susitikimų užkulisiuose žurnalistams teigė, kad ketina mažinti verslo apimtis JK.

Nuotoliniu būdu forume dalyvavęs buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris sakė galįs įsivaizduoti, kad į „Brexit“ bus pažvelgta ne žalos sumažinimo aspektu, o pasinaudota kaip būdu sukurti naujus Amerikos ir Europos partnerystės vaidmenis.

ES braška

Nepaisant išmanių optimistinių įžvalgu, Davose tvyrojo nerimas dėl ES ateities. Atrodo, kad Sąjungą išgelbėti nelengva. Žemynas pastaraisiais metais patyrė keletą stiprių smūgių: įvyko „Brexit“ referendumas, Italijos rinkėjai atmetė svarbias reformas, nes buvo nusiteikę prieš politinį elitą. Parlamento rinkimai artėja Nyderlanduose, Prancūzijoje, Vokietijoje ir, tikėtina, Italijoje. Davoso forume dalyvavęs JAV viceprezidentas Joe Bidenas perspėjo, kad Rusija bandys paveikti rinkimus tose šalyse.

Europoje telkiasi populistinės jėgos. Prancūzijos nacionalinio fronto lyderė Marine Le Pen jau gali tikėtis apie 25 proc. balsų. Prieš ES nusistačiusi Laisvės partija gali surinkti didžiausią dalį balsų šį kovą vyksiančiuose rinkimuose į Nyderlandų parlamentą. Nacionalistinės partijos gali sugriauti tai, kas Europoje pasiekta per 70 metų. Bandymai spręsti Graikijos skolų krizę gali baigtis nesėkme. Kyla abejonių dėl euro ateities. „Valiuta ateityje gali kapanotis kurį laiką, tačiau ji negali išlikti amžinai, jeigu nebus išspręstos fundamentalios problemos“, – CNN sakė Europos centrinio banko (ECB) vyriausiasis ekonomistas Otmaras Issingas.

Legendinis investuotojas ir spekuliuotojas George‘as Sorosas kalbėdamas Davoso forume pareiškė, kad ES dezintegracijos procesą bus sunku sustabdyti ir pakreipti atgal. Kiti susirinkusieji žėrė panašius perspėjimus. Banko „JP Morgan“ vadovas Jamie Dimonas sakė, kad euro zona gali neišgyventi. „Sakau tai iš pagarbos europiečiams, bet jie privalo ruoštis permainoms. Jas gali vykdyti politikai, nauji vadovai“, – aiškino jis žinių agentūrai „Bloomberg“.

Euras patyrė beveik fatališką krizę, kai 2008-aisiais prasidėjo pasaulio finansų rinkų griūtis. Tai paskatino reformas tose ES šalyse, kurioms to labiausiai reikėjo. Tačiau beveik po 10 metų Europos pinigų sąjunga nėra geresnės būklės.

Nedarbo lygis pakilo į rekordines aukštumas ir, nepaisant tam tikro pagerėjimo pastaruoju metu, daugelyje ES valstybių yra labai aukštas. Kai kurios vyriausybės taip prasiskolinusios, kad yra visiškai priklausomos nuo ECB, kuris superka tų šalių obligacijas, kad apsaugotų jas nuo brangaus skolinimosi iš kitų šaltinių, nes brangiai skolindamosi jos kirstų per savo pačių mokumą.

Kol kas nėra konsensuso, ką reikėtų daryti. Martinas Schulzas, Vokietijos socialdemokratas, 2012–2017 m. buvęs Europos Parlamento pirmininku, vis dar mano, kad svarbiausia bloko misija – užkirsti kelią naujam konfliktui žemyne, prisikentėjusiame nuo karų.

Markas Rutte, Nyderlandų premjeras, tokius argumentus atmetė teigdamas, kad glaudesnės sąjungos idėja, kuri apie 30 metų telkė žemyną, šiuo metu yra mirusi.

Jau senokai iškeltas siūlymas Europoje sukurti mokestinę, arba išmokų, sąjungą, kuri leistų mokesčių mokėtojų pinigus pervesti iš turtingesnių kraštų į tuos, kurie patiria stygių. Tačiau toks siūlymas ignoruoja faktą, kad ES yra suverenių valstybių sąjunga. O suverenumas reiškia, kad mokesčių surinkimas ir viešosios išlaidos yra nacionalinių vyriausybių kompetencija. Ši atskaitinga rinkėjų išrinktam parlamentui. Sunku įsivaizduoti, kad kas nors šiais klausimais pasikeistų, nes tai pareikalautų atitinkamų pakeitimų ES sutartyje, o Vokietijos atveju dar ir nacionalinėse konstitucijose. Visa tai mažai tikėtina.

Mokestinė sąjunga neįmanoma be demokratinio įteisinimo. Euro gyvavimo tvarka remiasi tuo, kad nė viena valstybė nebus išperkama, – tai esminis sutarties dėl euro elementas. Šio principo kol kas neįmanoma atšaukti, tai turi veikti Europos sprendimą, kuriuo keliu eiti. Vienintelis įmanomas kelias pirmyn – visoms šalims vykdyti griežtas reformas, kad paisant mokesčių disciplinos būtų skatinami augimas ir užimtumas.

Eurą gelbsti centrinis bankas

ECB balansas rodo, kad kapitalas rekordiniais kiekiais ir tempais bėga iš krizės apimtų šalių į saugius uostus, ypač Vokietiją, o Graikija svyruoja tarp dar vieno jos skolų išpirkimo (t.y. euro zonos šalių didelės finansinės pagalbos) ir būtinybės palikti euro zoną. 

Tokiomis aplinkybėmis euras gali kurį laiką pinklioti ir šiaip taip gyvuoti. Tačiau jis negali išlikti amžinai, jeigu nebus sprendžiamos esminės problemos.

Žemomis palūkanų normomis būtent ECB palaiko euro zonos vientisumą. Ir tai vienintelis įmanomas lošimas. Tačiau centrinis bankas yra perkrautas savo įsipareigojimais ir jam tenka savo veiklą vykdyti ties įgaliojimų riba. Taigi ateityje laukia dar ambicingesnės reformos.

ECB paskelbė, kad jis supirkinės euro zonos narių obligacijas, kitaip tariant, skolins joms, nors tai bus daroma lėtesniais tempais. Dabartinės apimtys – 80 milijardų eurų kas mėnesį – bus palaikomos iki balandžio pradžios, paskui sumažintos iki 60 mlrd. eurų per mėnesį.

Tokia politika neatitinka investuotojų lūkesčių – jie tikėjosi, kad programa truks trumpiau, tačiau obligacijų pirkimo apimtys nebus mažinamos.

ECB vadovas Mario Draghi pareiškė, jog ECB galėjo sumažinti obligacijų pirkimo apimtis todėl, kad jų kainų kritimo rizika dabar yra mažesnė negu 2016-ųjų kovą, kai bankas padidino pirkimus nuo 60 mlrd. iki 80 mlrd. eurų per mėnesį.

Pasak M.Draghi, ši politika nereiškia monetarinės politikos griežtinimo, o tik tai, kad ECB išliks rinkoje ir darys poveikį rinkos kainoms jų neiškreipdamas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2017-m

Arūnas BRAZAUSKAS
Bikiniu praminto maudymosi kostiumėlio jubiliejus pernai praėjo be didelio triukšmo. Paplūdimio uniformos istorija tokia. Automobilių inžinierius Louisas Réardas iš motinos paveldėjo apatinių drabužių verslą. Moterys, kurios raitojo palankus, kad labiau nudegtų saulėje, pažadino inžinieriaus atjautą, ir jis pasiūlė minimalistinį sprendimą: paplūdimy pakanka keturių medžiagos trikampių, dviejų didesnių, dviejų mažesnių, susiūtų poromis, – būtent toks klasikinis bikinis.

L.Réardo išradimą 1946-ųjų vasarą viename iš Paryžiaus baseinų pristatė striptizo šokėja. Drabužių dizaineriu tapęs automobilininkas vykusiai parinko pavadinimą. Tais metais JAV pradėjo branduolinius bandymus Bikinio atole Didžiajame vandenyne. Tai pasibaigė tik 1958 m., buvo susprogdinti 23 užtaisai.

Bikinio vardas asocijavosi su grėsme, karu, mirtimi. Ir dabar atole radiacijos lygis viršija normą. Tas maudymosi kostiumėlis irgi buvo savaip „sprogstamas“. Striptizo šokėja jį demonstravo todėl, kad neatsirado kitų tam pasiryžusių manekenių. Prancūzas Jacquesas Heimas pora mėnesių prieš L.Réardą sudrebino rinkas minimalistiniu maudomuku „atome“, tačiau nugalėjo bikinio „radiacija“ – su paplūdimiu mes siejame pastarąjį žodį.

Dviejų dalių maudymosi kostiumėlis ir branduolinis ginklas pirmiausia audrina vaizduotę. Bomba dar ir didžiulius žemės plotus padaro netinkamus gyventi.

Galima įžvelgti ir daugiau sąsajų. Ir bikinis, ir atominė bomba yra savaip minimalistinės technologijos. Mažinti tuos keturis trikampius ir didinti niekuo nepridengtą kūno plotą galima tik iki tam tikros ribos, už kurios net ir ploniausiu siūleliu pridengta moteris vis tiek bus laikoma nuoga. Atominio ginklo naudojimas irgi turi sveiko proto ribas. Kovai parengtų branduolinių galvučių, kurias turi, pavyzdžiui, Rusija ir JAV, abi maždaug po 1,8 tūkst., – akivaizdžiai per daug, kad visos būtų panaudotos. Tikėtina, kad iki pirmosios salvės vyktų intensyvios derybos. Jeigu vis dėlto prasidėtų branduolinis karas, viso to arsenalo sprogdinimas reikštų kariaujančių valstybių savižudybę. Kartu susinaikintų ir dabartinė žmonijos civilizacija.

JAV prezidentas Donaldas Trumpas su bikiniu susijęs bent keliais atžvilgiais. Visų pirma jis merginų grožio konkursų organizatorius, kuris 2013-aisiais būdamas Maskvoje aktyviai komunikavo su konkurso „Mis Visata“ dalyvėmis, pavyzdžiui, pasak mis Vengrijos, pasikvietė ją į numerį.

Kas buvo D.Trumpas iki š.m. sausio 20-osios? Valdžios neturintis žmogus, kuris judino rinkas, varė iš proto sąjungininkus bei priešininkus vien savo kalbomis ir trumpais tviterio įrašais. Panašiai ir bikinis nuo 1946-ųjų vis dar padrebina vaizduotę, nors tai tik dvi medžiagos atraižos.

O kaip politikas D.Trumpas jau padarė pareiškimų, tiesiogiai susijusių su branduoliniais ginklais. Pernai gruodį jis tviteryje parašė, kad JAV turi stiprinti savo branduolinį arsenalą, kol pasaulis neatsipeikės dėl branduolinio ginklo. Kitaip tariant, reikia ginkluotis, kad kiti išsigąstų ir būtų nuolaidesni dėl nusiginklavimo.

Artėjant inauguracijai D.Trumpas atskleidė kortas dėl nuolaidų Rusijai. Jis pareiškė, kad siūlys Vladimirui Putinui gerokai sumažinti kovai parengtų branduolinių galvučių skaičių. Jei Rusija sutiktų, pasak D.Trumpo, tai būtų prielaida palengvinti ar net panaikinti sankcijas, kurios Rusijai įvestos dėl Krymo užgrobimo ir agresijos prieš Ukrainą.

Kadenciją baigęs JAV prezidentas Barackas Obama priminė, kad jis bergždžiai įtikinėjo V.Putiną mažinti branduolinius arsenalus. 2013-aisiais JAV ir Rusijos prezidentai apsikeitė laiškais. Amerika siūliusi įsileisti rusų inspektorius į priešraketinės gynybos objektus. V.Putinas atsakė aptakiai, o 2014-aisiais valstybių santykiai labai pablogėjo dėl Ukrainos.

Vertinant D.Trumpo pasiūlymus V.Putinui nereikėtų pamiršti, kad abu labu tokiu. Rusijos prezidentas gali paskelbti, kad jo šalies pajėgos išvedamos iš Sirijos, ir pradėti ten didinti jų skaičių. D.Trumpas gali deklaruoti ginklavimosi varžybų pradžią ir tuo pat metu siūlyti Rusijai mažinti branduolinius arsenalus. Jo valioje kelti Rusijai reikalavimus, kurie panėšėtų į užduotį sunešioti geležines kurpes. Kitaip nei Rusija, Amerika turi daugiau išteklių, kad keltų neįmanomas sąlygas.

Arūnas BRAZAUSKAS

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) daug metų nuolatos perspėdavo, kad randasi žinomiems vaistams atsparūs ligų sukėlėjai. Superbakterija, kurios negriebia dauguma žinomų antibiotikų, pirmąją auką numarino pernai rugsėjį, tačiau apie tai pranešta tik š.m. sausio 13-ąją.

Septyniasdešimtmetė amerikietė, kuri Indijoje buvo gydoma dėl blauzdikaulio skilimo, galiausiai grįžo į JAV ir mirė vienoje iš Nevados ligoninių. Mirties priežastis – kraujo užkrėtimas, kurį sukėlė bakterija Klebsiella pneumoniae. Ji pasirodė atspari ne vien tokiais atvejais naudojamam kolistinui, bet ir visiems 26 antibiotikams, kuriuos JAV leidžia naudoti Maisto ir vaistų administracija (Food and Drug Administration, FDA). Skrodimo duomenys parodė, kad sukėlėjas nebuvo atsparus fosfomicinui, kuris naudojamas kai kuriose Europos šalyse, bet JAV yra uždraustas.

Šis mirties atvejis laikomas pirmuoju, kai JAV gydytojams nebeliko gydymo medikamentais variantų. Tikėtina, kad FDA palengvins taisykles arba Klebsiella bakteriją susigriebusiems pacientams teks gydytis užsienyje.

Beje, užsienyje tos bakterijos ir perisi. Pavyzdžiui, Indijoje, Kinijoje vaistai yra santykinai pigūs, antibiotikai lengvai prieinami pacientams. Kita vertus, antibiotikai be saiko naudojami žemės ūkyje. Taip yra Kinijoje, kur kolistinas duodamas kiaulėms ir galvijams nepaisant PSO rekomendacijų. Taip atsiranda visos sąlygos bakterijoms mutuoti ir prisitaikyti prie aplinkos.

Net ir JAV, kur suvokiama nevaržomo antibiotikų naudojimo grėsmė, kaip rodo tyrimai, nuo 30 iki 50 proc. atvejų gydymas tokiais vaistais būna perteklinis arba apskritai skiriamas nepagrįstai.

Klebsiella bakterijos įtrauktos į žmonijos priešų sąrašą – PSO paskelbė tai esant netikėta, staigia grėsme.

Evoliucijos greičiai

Netikėtos grėsmės atsiranda tenai, kur evoliucija vyksta žaibiškai, – būtent mikroorganizmų pasaulyje. Kasmet skiepijamės nuo vis kitokios gripo rūšies. O banginiai lieka banginiais kaip ir prieš milijonus metų. Nors mokslininkai iš esmės pritaria teorijai, kad banginio protėviai prieš kokius 50 mln. metų buvo maždaug 1,75 m aukščio žinduoliai, panašūs tiek į šunis, tiek į šernus – nelygu kokia stebėtojo vaizduotė. Jei lygintume su virusų mutacijomis, tie šunys-šernai mutavo ir iš sausumos persikėlė į jūrą per labai ilgą laiką.

Atokiuose Amazonės baseino miškuose gyvenantys čiabuviai prisitaikę medžioti visokiausius gyvūnus – galbūt išmoktų įveikti ir kokius nors netikėtai atsiradusius plėšrūnus. Tačiau atsidūrę mieste tokie džiunglių gyventojai gali numirti nuo infekcijos, kurią miestiečiai lengvai pakelia. Todėl Brazilijos valdžia slepia kai kurių genčių arealus, kad būtų išvengta kontaktų, galinčių tapti epidemijų priežastimi.

Mikroorganizmų visatoje evoliucija vyksta dešimtis milijonų kartų greičiau, nei iš šerno išsivysto banginis. Didžiausias PSO rūpestis – aptikti, įvardyti ir užkardyti mikrobų siurprizus. Svarbiausia čia greitis ir mastas. Ar bus spėta laiku, ar vakcinų užteks visiems?

Farmacininkų vargai

Būdinga sąmokslo teoretikų minties kryptis – didžiosios farmacijos kompanijos seniai žino, kaip įveikti kokią nors mirtiną ligą, tarkime, vėžį, tačiau yra susimokiusios slėpti šį pasiekimą, nes brangių preparatų pardavimas duoda didžiulius pelnus. Net ir vėžio atveju tokia logika abejotina, ir jau visiškai niekam tikusi, kai kalbama apie vaistus, kurie turėtų įveikti nuolatos mutuojančias bakterijas.

Siekiant pelno fronto bare, kur netikėtai prasiveržė Klebsiella, reikia kurti naujus preparatus, o ne laikyti užspaudus kokį nors supervaistą. Be to, reikia atidžiai sekti, kad laisvos mokslinės konkurencijos sąlygomis kas nors iš naujo neišrastų to superantibiotiko ar skatikus tekainuojančio vėžį gydančio preparato.

Šiuo metu preparatai nuo vėžio sudaro apie 30 proc. (90 mlrd. dolerių) JAV receptinių vaistų rinkos (apie 310 mlrd. dolerių). Sunku įsivaizduoti labai efektyvų vėžį gydantį preparatą, kuris būtų, tarkime, pigus kaip aspirinas. Tačiau net ir triskart pigesnių vaistų pasirodymas, dėl ko rinka susitrauktų irgi triskart, pavyzdžiui, iki 30 mlrd. dolerių, nėra kažin koks didelis smūgis farmacijos kompanijų pelnams. Juk visi diversifikuoja gamybą.

„Svarbu ne pinigai, o laikas“, – teigė farmacijos giganto „Novartis“ vadovas, aiškindamas, kodėl kompanija susitelkė į vėžį gydančių preparatų tyrimus ir atsisakė šalutinių verslų, nors dėl to sumažėjo pajamas.

Neatrodo, kad eksperimentiniai kovos su vėžiu metodai būtų pigūs. Antai kraujo vėžį bandoma įveikti perprogramuojant baltuosius kraujo kūnelius taip, kad šie naikintų vėžines ląsteles. Tam tikslui visas paciento kraujas perleidžiamas per tam tikrą aparatūrą. Gali būti, kad šis būdas taps masiškesnis. Tačiau kraujo vėžys kada nors gyvenime gresia maždaug 1,5 proc. žmonių, o Klebsiella bakteriją pakanka įkvėpti ar užkrėsti ja kraują įsibrėžus. Epidemija būtų baisi tuo, kad antibiotikų pakaktų, tačiau jie neveiktų. Būtent šiame vaistų kūrimo bare laiko veiksnys yra lemiamas.

"Scanpix" nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS

Gunnaras Heinsohnnas, dabartinėje Lenkijoje 1943 m. gimęs vokiečių mokslininkas skandinaviška pavarde, žinomas kaip demografinis aliarmistas. Brėmeno universiteto profesoriaus straipsnyje, pasirodžiusiame 2016-aisiais, „su pirštų pagalba“ bandoma paaiškinti, kokioje civilizacinėje duobėje atsidūrė Europa.

Žvelgiant į maždaug 7,3 milijardo Žemės gyventojų, aktyviai dirbantieji (tokių yra apie 2,8 mlrd.) susideda iš dviejų grupių: 1,7 mlrd. Rytų Azijos žmonių (Kinija, Taivanas, Pietų Korėja, Vietnamas) konkuruoja su 1,1 mlrd. Europos, Šiaurės Amerikos, Australijos, Izraelio piliečių (460 mln. iš jų gyvena anglosaksų valstybėse). Pirmieji (azijiečiai) jau dabar savo kompetencija lenkia antruosius (kultūriškai tai europiečiai). Tarptautiniai tyrimai (pvz., PISA 2012 m.) rodo, kad geriausi 20 proc. azijiečių moksleivių vidutiniškai pelnė po 560 balų, o jų bendraamžiai europiečiai – vos 520 balų. O juk visi rungtynių dalyviai po 2008-ųjų gyveno ekonominės krizės sąlygomis.

Minėti 2,8 mlrd. dirbančiųjų sukuria 75 proc. pasaulinio bendrojo vidaus produkto (BVP), tai sudaro 55 ir 77 trilijonus dolerių. Likusieji 4,5 mlrd. žmonių sminga į vis gilesnę ekonominę prarają. Indija, Pakistanas ir Bangladešas (buvusi Britų Indija) 1980 m. gamino tiek pat kiek Kinija, o dabar jų BVP sudaro penktadalį kinų produkcijos. Iš 170 tūkst. išradimų, kuriuos 2015 m. užregistravo JAV patentų tarnyba, tik 3,2 proc. padarė tų atsilikusiųjų 4,5 mlrd. atstovai (iš to du trečdalius patentų pelnė indai).

Produktyvieji viršutiniai 2,8 mlrd. – santykinai vyresni, tačiau gana kompetentingi (ypač Europoje), žemiau esantys 4,5 mlrd. – jauni, tačiau prastai išlavinti. Minėtas PISA tyrimas parodė, kad trys geriausi moksleiviai iš arabų šalių surinko po 380 balų – tai Lotynų Amerikos atstovams prilygstantis blogas rezultatas. Afrikos, Artimųjų Rytų, Centrinės ir Pietų Azijos, Lotynų Amerikos blokas grimzta vis giliau į pelkę dar ir todėl, kad „galvų medžiotojai“ gabiausius tų šalių atstovus pervilioja į sparčiai besivystančias šalis.

Talentingi žmonės daug rečiau perviliojami į Rytų Azijos šalis. Pavyzdžiui, Kinija nepatraukli europiečiams dėl kalbos ir demokratijos suvaržymų. Tačiau būtent besivystančiuose Azijos taškuose santykinai daugiausiai migrantų – tai Honkongas (39 proc. atvykėlių), Singapūras (43 proc.), Makao (59 proc.). Migracijoje šiais atvejais dalyvauja daugiausia Rytų Azijos gyventojai.

Nykstantys europiečiai

O senojoje gerojoje Vokietijoje maždaug trečdalis piliečių nesugeba taisyklingai skaityti ir rašyti. Todėl europiečiai nuolatos medžioja talentus. JAV maždaug pusė vaikų sunkiai sprendžia matematikos uždavinius. Ten atsirado „žemutinė klasė“, siekianti apie 70 mln. žmonių, iš kurių pusė mažiausiai pusmetį gyvena likusių mokesčių mokėtojų sąskaita. Tie mūsų amžininkai Silicio slėnyje ar Volstrite jaučiasi ne savo vietoje, kaip, tarkime, neandertaliečiai skaičiavimo centre. Vokietijoje pusę visų nesėkmių per baigiamuosius egzaminus patiria imigrantų vaikai, nors tesudaro 35 proc. visų abiturientų.

Žmones iš tų vargstančių 4,5 mlrd. vis labiau vilioja Europos socialinės garantijos, kokių nėra Rytų Azijoje ar daug mažesniu mastu yra JAV. Apskritai anglosaksų šalys linkusios teikti mažiau garantijų ir seka Rytų Azijos pavyzdžiu – ne itin dosniai remia nekvalifikuotas mases. Panašios ribojimo tendencijos atsirado Skandinavijoje, kurią lengva atitverti nuo migracijos sausuma, pavyzdžiui, uždarius Vokietijos ir Danijos sieną. Tai skamba netikėtai, nes dar 2015-aisiais Švedija, kurioje daug senyvo amžiaus žmonių, buvo bene dosniausia atvykėliams.

Didžiuma Rytų Europos nuo Estijos iki Vengrijos šiuo metu yra laisva nuo šariato, islamo teisės, pagal kurią bendruomenių viduje neretai tvarkosi atvykėliai iš musulmoniškų kraštų, o plotai tarp Portugalijos ir Oderio yra pagrindinė „talpykla“, į kurią spraudžiasi jaunimas, bandantis pabėgti iš skurdo zonos, apimančios 4,5 mlrd. žmonių (2050 m. tos zonos gyventojų padaugės iki 6,5 mlrd.). Vokietija su 60 mln. vyresnio amžiaus žmonių ir 20 mln. migrantų yra geidžiamiausia atvykėlių vieta.

Europa apsupties žiede

Didžiausią demografinį spaudimą Vakarų Europai šiuo metu daro 52 valstybės, kuriose iš viso yra 1,4 mlrd. gyventojų. Toms valstybėms būdingas akį rėžiantis santykis tarp jaunimo ir pagyvenusių žmonių. Vienam tūkstančiui 55–59 metų vyrų, netrukus išeisiančių į pensiją, tenka nuo 3 iki 7 tūkst. 15–19 metų jaunuolių, kuriems nėra jokių darbo vietų. Vokietijoje toks santykis visai kitoks: 1 tūkst. priešpensinio amžiaus vyrų tenka 660 jaunuolių.

Daugumoje iš tų 52 valstybių prievarta tampa nuolatiniu gyvenimo veiksniu. Jaunimas verbuojamas į pilietiniuose karuose kovojančias kariuomenes. Potencialūs ekonominiai migrantai atsiduria karo veiksmų zonose – tai papildomas argumentas prašant pabėgėlio statuso Europoje. Dėl šios priežasties senimo ir jaunimo santykį dar galima vadinti karo indeksu.

Manoma, kad iki 2050 m. tas 52 valstybių blokas sumažės iki 42 valstybių. Tačiau gyventojų ten padaugės nuo 1,4 mlrd. iki 2 mlrd. 1950 m. Afrikoje į pietus nuo Sacharos gyveno 180 mln. žmonių, 2015-aisiais – 1 mlrd., 2050 m. jų bus 2,2 mlrd. (tiek žmonių pasaulyje gyveno 1930 m.). Pusė visų pasaulio naujagimių atsiras į pietus nuo Sacharos (1950 m. ten gimdavo tik 9 proc.).

Jau 2009 m. 38 proc. tos zonos gyventojų norėjo emigruoti, dabar tokių yra apie 40 proc. Apskritai į Europą šiuo metu norėtų persikelti 400 mln. žmonių, iki 2050 m. šis skaičius gali siekti 850 mln. Jeigu tai įvyktų, Europa rasiniu požiūriu taptų panaši į Braziliją, tik vyrautų ne katalikybė, o islamas. Jeigu tas fantastiškas tautų kraustymasis įvyktų, Afrikoje vis tiek gyventų 350 mln. žmonių daugiau nei dabar – be jokios vilties emigruoti.

Į 52 valstybių zoną įeina kai kurios arabų valstybės. Arabų skaičius padidėjo nuo 70 mln. 1950 m. iki 380 mln. šiuo metu. 2050 m. jų bus 620 mln. 2009 m., dar iki karo Sirijoje ir naftos kainų kritimo, ketino emigruoti 23 proc. arabų. Optimistiškai manant, kad dabar emigruoti norėtų apie 30 proc. arabų, tai sudarytų 120 mln. žmonių, o 2050 m. jų skaičius padidėtų iki 200 mln.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2017-m

Šmėkla klaidžioja po Europą – veltėdžiavimo šmėkla. Ne vienoje šalyje sklando idėjos apie garantuotas pajamas, kurias žmogus gauna tiesiog už tai, kad gyvuoja. Senovėje būta pagalvės mokesčio, dabar svarstoma apie pagalvės pajamas. Ar tu dirbi, ar nedirbi, tau vis tiek kažkiek priklauso – ir gauni.

Arūnas BRAZAUSKAS

Idėja iškelta, dėl jos netgi balsuojama. Pernai birželį Šveicarijoje referendumu buvo klausiama, ar skirti kiekvienam šalies piliečiui 2250 eurų per mėnesį, nepaisant to, ar jis dirba, ar yra bedarbis, ir po 580 frankus – kiekvienam vaikui iki 18 metų. Šveicarai pasiūlymą atmetė.

Užtat Suomijoje nuo 2017-ųjų pradžios prasidėjo bandymas. Burtais atrinkti bedarbiai, kurie iš valstybės gaus garantuotas minimalias pajamas be jokių konkrečių įsipareigojimų. Apie du tūkstančius žmonių gaus maždaug po 560 eurų per mėnesį. Iš jų nebus reikalaujama įrodyti, kad jie aktyviai ieško darbo. Taip norima ištirti, ar šie žmonės suras darbą greičiau nei tie, kurie gauna įprastas pašalpas.

Panašus mažesnio masto bandymas vyksta Nyderlanduose. Utrechto mieste ir jo apylinkėse (iš viso 19-oje savivaldybių) 250 piliečių kas mėnesį be jokių įsipareigojimų gaus po 900 eurų.

Tokių bandymų tikslas – ištirti socialinę elgseną ir supaprastinti socialinę rūpybą. Formalumai susitraukia iki minimumo. Garantuota išmoka vietoj įvairiausių pašalpų. Patvirtinai tapatybę – gavai pinigų.

Šveicarai, tikėkimės, tam kartui atmetė idėją ne dėl to, jog valstybė nesudurtų galų ar jai trūktų vadybinių išteklių, kad tokia sistema veiktų (valdininkų išties reikia mažiau). Nepritarimo motyvas – šveicarai vis dar tiki, kad kas nedirba, tas nevalgo. Užtat Irane, kur gyventojų skaičius artėja prie 80 mln., garantuotos pajamos įvestos 2010 m. Jomis pakeistos visokios socialinės išmokos.

Ar dar nepamiršome formulės – iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius? Prie žodžio „poreikiai“ prirašykime „minimalūs“ – perskaitysime tai, kas norėta visuotiniu mastu įgyvendinti Šveicarijoje ir daug mažesniais mastais jau įgyvendinama Suomijoje, Nyderlanduose, Akvitanijos regione Prancūzijoje, bandoma Indijoje, bandyta netgi Namibijoje (apie garantuotų pajamų geografiją galima sužinoti įvedus į naršyklę žodžius „basic income around the world”).

Minėta formulė yra Sovietų Sąjungoje nepastatytos komunistinės visuomenės principas. Pirmajame šio rašinio sakinyje „veltėdžiavimą“ pakeitę „komunizmu“, atkursime „Komunistų partijos manifesto“ pradžią. Kaip žinote, manifestą parašė Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas.

Garantuotų minimalių pajamų, arba pagalvės pajamų, idėja itin sena. Būta visuomenių, kurios taip ir tvarkėsi, pavyzdžiui, senovės inkai. Tačiau nereikia toli ieškoti. Didžiuma senovės Romos piliečių neturėjo nei turto, nei darbo. Kodėl jie nedirbo? Tebuvo ribotas „garbingų“ darbo vietų skaičius karyboje, valstybės tarnyboje, žemės ūkyje (tam reikėjo turėti žemės). Veltėdžiai piliečiai gaudavo nemokamą būstą, duonos iš valstybės aruodų, veltui lankydavo pramogų renginius. Jų šūkis – „Duonos ir žaidimų!“, o „negarbingus“ darbus dirbo vergai.

Didžiuma Romos gyventojų glaudėsi daugiabučiuose, labai panašiuose į tai, ką sovietmečiu vadino „chruščiovkėmis“. Tik Romos namus gal derėtų vadinti „neronkėmis“ pagal imperatorių Neroną, kuris po Romos gaisro nustatė tokių daugiabučių statybos standartus. Ten gyvenę laisvi, bet skurdūs piliečiai tetiko vaikams gimdyti – būsimiems legionieriams gausinti. Todėl buvo vadinami proletarais pagal žodį „proles“ – palikuoniai.

Vienas JAV profesorius „The New York Times“ išspausdintame straipsnyje rašė, kad pagalvės pajamos būtinos, nes tradicinė sąsaja tarp darbo ir pajamų sunaikinta. Johnas Pomfretas tai rašė 1964 m., kada gremėzdiški robotai tebuvo žaislai. Po pusės amžiaus robotai naikina darbo vietas kaip prieš kelis šimtus metų Anglijoje avys „valgė“ žmones (taip kalbėta apie pelningos avininkystės plėtrą).

Matyt, artimiausių dešimtmečių perspektyva tokia: robotai pinga ir ima konkuruoti su pigiomis darbo rankomis besivystančiose šalyse. Homo sapiens rūšies gyvūnai vis sunkiau randa nuolatinį darbą. Užtat niekas netrukdo jiems daugintis – ypač tuose kraštuose, kur visuomet stigo darbo vietų, podraug ir pajamų.

Žurnalistas ir rašytojas Andrius Tapinas yra žiniasklaidos novatorius. Jo įsteigta „Laisvės TV“ kol kas verčiasi sutelktiniu finansavimu (angl. „crowdfunding“). Tai dalykas, kurio sėkme Lietuvoje mažai kas tikėjo. Su „Veidu“ A.Tapinas dalijasi įžvalgomis apie tėvynės ir jos žiniasklaidos perspektyvas. Jos nusakomos keliais raktiniais žodžiais: internetas ir draugystė su Skandinavija.

Arūnas BRAZAUSKAS

– Koks pojūtis, kokia nuojauta pradedant 2017-uosius?

– Mano nuojauta yra neramiai optimistinė. Optimistinė dėl to, kad mes dabar gyvename aplinkybėmis, kada jos iš tiesų atitinka tą labai seną ir kvailą posakį „tu pats esi savo laimės kalvis“. Galimybės, įrankiai tau tvarkingai padėti stalčiukuose, ir tu išsitrauki, ko tau reikia. Mūsų valstybėje nėra valdžios, kuri tau už tai duotų per pirštus. Pavyzdžiui, kai tu nori ką nors daryti, bet ateina valdžia ir sako: „Ne, mes pasiimsime tavo verslą ir truputį paturėsime.“ Laimei, to nėra.

Aš sakyčiau, kad ta mūsų obsesija, įnikimas į tai, kokią valdžią išsirinkome ir kaip čia viskas toliau bus, – toks rūpestis yra gerai. Aš už tai, kad mes labai domėtumėmės, ką daro mūsų valdžia, bet manau, jog yra tęstinumas tuo atžvilgiu, kad einama į priekį dažnai nepaisant to, ką daro valdžia. Valstybės ėjimas į priekį nėra tiesiogiai susijęs su valdžios veiksmais. Mane tai džiugina.

Dėl visų mūsų plačiąja prasme – tai medijos, verslas, akademinis jaunimas ir t.t. – aš esu optimistas. Yra nerimo, kuris turbūt natūralus, tai yra tam tikra nežinomybė, tvyranti dėl geopolitinių aplinkybių ir po truputėlį skambančių pavojaus varpelių – pradedant JAV prezidento rinkimais, Europoje ką tik pamatėme italus, nuo seniau turime lenkus, tuojau sulauksime vokiečių su prancūzais. Ir visi tie rezultatai kelia šiokį tokį nerimą.

Man patiko dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus mintis, išsakyta po to, kai jis grįžo iš Maskvos, kur statė kažkurią iš savo pjesių. Įvertinęs geopolitinę situaciją, įskaitant tai, kas vyksta kaimyninėje Lenkijoje, jis pasakė, kad Lietuva tampa paskutiniu Rytų Europos laisvės židiniu. Mūsų šalis apsupta arba visiškai nedemokratinės tamsos, arba sparčiai radikalėjančios demokratijos, kokia plėtojasi pas vis čia minimus mylimus kaimynus lenkus. Dėl šių dalykų kyla šioks toks nerimas.

Optimizmas susijęs su tuo, kad tu gali pats kažką padaryti, o nerimo priežastis ta, kad tu nelabai gali kažką pakeisti, pavyzdžiui, negalima padaryti jokios įtakos didelio masto geopolitiniams procesams.

– Ar nėra taip, kad gerai sutvarkytas pasaulis, nepriklausomai nuo Lietuvos galimybių, kurios nemenkos, tas gerai sutvarkytas pasaulis yra kažkur kitur. Todėl Lietuvos piliečiui, užuot kūrus sau palankią darbo aplinką, tarkime, steigus veiksnias profsąjungas, kurios kovotų dėl atlyginimų, gal parankiau susipakuoti lagaminus ir išvažiuoti ten, kur viskas jau sutvarkyta, sudėliota į lentynas, net jeigu tenai teks rinkti braškes ar plauti tualetus. Ten su tavimi tarsi geriau elgiasi. O didelio noro kovoti už teisybę čia, Lietuvoje, nesijaučia.

– Ar tikrai?

– Galime padiskutuoti.

– Tiesą sakant, nesu tikras, kad viskas taip, kaip čia bandyta nušviesti. Aš esu beprotiškas optimistas ir lituanofilas. Man sunku objektyviai žvelgti į situaciją. Dėl visos tos emigracijos aš sutinku, kad tai neigiamas, minusinis dalykas. Lietuvoje tai labai jaučiama. Kokios permainos bent jau teoriškai galėtų ateiti iš valdžios, kuri atstovauja jėgai, galiai, – tai pagarba žmogui. Pagarba mokytojui, pagarba verslininkui, pagarba ugniagesiui, pagarba kūrėjui.

Kartais man tenka bendrauti su išvykusiais žmonėmis. Pagarba neretai yra svarbesnis dalykas nei didesnis atlyginimas ar kažkas panašaus. Pagarba individui, pagarba bendruomenei, tarkime, Skandinavijoje vystėsi daugelį metų. O mūsų demokratija teskaičiuoja 27-us metus.

– Eikime prie medijų, žiniasklaidos. Kokia yra virsmų pajauta? Kas su tomis medijomis vyksta, vartaliojasi?

– Mano galva, vyksta viena ryškiausių transformacijų, ir mes tai matome. Transformacija prasidėjo su interneto atėjimu. Su turiniu, už kurį tu lyg ir nesi linkęs mokėti.

– Nuo to nenoro mokėti prasideda visokios įdomybės.

– Tai klausimas, apie kurį diskutuoja protingiausi medijų žmonės iš „The New York Times“, CNN ir kitų informacijos tiekimo gigantų. Prognozuojant šiek tiek į ateitį galima teigti, kad socialinių tinklų įtaka tik stiprės. Jeigu jau jie, tie tinklai, išrinko Donaldą Trumpą, turbūt mažai kas gali ginčytis, kad socialinių tinklų įtaka šiuo atveju buvo didžiulė. Ateity jų poveikis bus dar didesnis. JAV dabar 62 proc. jaunų žmonių feisbuką vadina savo pirmuoju informacijos šaltiniu.

– Mama, tėtis, feisbukas?

– Veikiau feisbukas, mama, tėtis. Galbūt atsiras išvestiniai, antriniai tinklai. Žmogus taps savo paties informacijos kontrolieriumi. Ta tradicinė vartų sargo funkcija, kurią atliko tradicinė žiniasklaida, be abejo, neturėtų išnykti, nes minios žurnalistika iš esmės skiriasi nuo pilietinės žurnalistikos. Tačiau formatas pasikeitė. Žurnalistika turės labai skubiai prie šito prisitaikyti – dėl to didelio klausimo nekyla.

Apie perėjimo vien į internetą pasekmes nesužinai, kol nepabandai, – kalbu apie žiniasklaidos vadovo, redaktoriaus potyrius. Lietuvoje niekas labai rimtai nebandė to daryti. Nei interneto portalai, nei televizijos neinvestavo į turinį, kuris būtų prieinamas vien tiktai interneto vartotojams. Kodėl neinvestavo? Dėl tos priežasties, kad tai neapsimoka, tenai nėra pinigų, tai yra visai kita medija ir taip toliau. O „Laisvės TV“ bando tai daryti. Rinka mus stebi labai susidomėjusi. Ar viena peržiūra internete yra lygi vienam TV žiūrovui, kuris pažiūri TV laidą? Ar viena interneto peržiūra vertingesnė, ar mažiau vertinga? Niekas negali duoti tikslaus atsakymo.

Kitas dalykas – jeigu TV laidos gali generuoti internete apie 100 tūkst. peržiūrų, tai yra sig-nalas, kad atsirado televizinio lygio auditorija. Jeigu atsiras vis daugiau tokių laidų, jeigu atsiras prodiuserių, kurie norėtų keliauti į internetą, galbūt iš paskos ateis ir pinigai. Nežinau – niekas negali to pasakyti.

Trečias momentas, nuo kurio mes pradėjome, – tai mokamas turinys. Klasikinis posakis – internetas išlepino žmones. Jie nebenori mokėti už turinį, nenori pirkti žurnalo, nenori prenumeruoti laikraščių. Ir atrodo, kad jie gyvenime tikrai nemokės už interneto turinį. Bet „The New York Times“ uždarė savo turinį, padarė jį mokamą. Kiti, kaip „The Guardian“, bando išgyventi iš savo turimų fondų, kartu apeliuodami į pilietiškumą. Tai yra labai aiškiai politiškai angažuotas leiboristų leidinys. Tie jų fondai, tos jų pajamos ir tie jų rėmėjai turi apibrėžtą politinę priklausomybę. Viskas šiuo atveju skaidru, nematau čia didelės problemos. Lietuvoje matėme vieną rimtesnį bandymą – tai „15 minučių“ turinio apmokestinimas. Kiek žinau, bandymas nėra labai sėkmingas.

Kitas bandymas – mūsų „Laisvės TV“. Mes siūlome už turinį savanoriškai susimokėti. Tai vadinamasis sutelktinis finansavimas – angliškai „crowdfunding“. Esame viena iš kol kas kelių pasaulyje egzistuojančių platformų, turinčių televizinį modelį ir mėginančių veikti sutelktinio finansavimo principais. Yra apie 4 tūkst. žmonių, kurie mums stabiliai kas mėnesį paskiria tam tikrą pinigų sumą, nors galėtų tai gauti nemokamai. Palaikymas yra jų pilietinio apsisprendimo išraiška.

Ar tai ilgai gali veikti – niekas nežino. Ekspertai sakė, kad būtent Lietuvoje, kur žmonės labai sunkiai skiriasi su pinigais, ypač jeigu reikia mokėti už žiniasklaidą, tai neįmanoma. Mes parodėme, kad įmanoma pradėti. Klausimas, ar įmanoma tai išlaikyti. Jeigu paaiškės, kad įmanoma išlaikyti, gal rasis vis daugiau medijos projektų – specifinių, nišinių. Gal netgi žurnalinių projektų, kurie eis į internetą ir bandys su labai geru turiniu ieškoti sutelktinio finansavimo. Kiek tai bus sėkminga – nežinau. Manau, kad tradicinė žiniasklaida privalo ieškoti naujų būdų, nes ji paprasčiausiai numirs. Sutelktinio finansavimo ribos – mes esame maža valstybė, tačiau toks finansavimas yra garantija, kad liksi nepriklausomas.

Mes naudojamės „Patreon“ platforma. Esame unikalūs tuo, kad „Laisvės TV“ – vienintelis iš 40 tūkst. šia platforma besinaudojančių projektų pasaulyje yra pajamingiausių dvidešimtuke, nebūdamas anglakalbis. Mes esame devyniolikti. Tai vien lietuviškas projektas, ir didžiuma iš 100 tūkst. „Patreon“ lankytojų nesupranta, kas čia vyksta. Negalime pasinaudoti visomis galimybėmis, nes dauguma reklamos skirta anglakalbiams.

O kaip įmonė mes esame normali televizija, kuri balansuoja pajamas ir sąnaudas. Mes nekursime serialų, nekursime tokių laidų kaip „Duokim garo“. Grįžtamasis ryšys – po kiekvienos laidos sulaukiame galybės kritikos, o kiekvienas parėmęs bent doleriu gauna mūsų ataskaitą apie mūsų veiklą ir finansus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2017-m

Jungtinių Valstijų kareiviams ir tankams išsilaipinant Europoje, taigi siunčiant signalą Rusijai, kad Amerika gins rytinį NATO pakraštį, kitoje vandenyno pusėje žvalgybos šulai bandė įtikinti išrinktąjį JAV prezidentą Donaldą Trumpą, jog Rusija kišosi į rinkimus – vadinasi, ir prie jo, D.Trumpo, pergalės prisidėjo.

Arūnas BRAZAUSKAS

Kadangi susitikimas su žvalgybų vadovais buvo iš anksto numatytas, o jų pranešimo turinys nutekintas į žiniasklaidą anksčiau, nei oficialiai paviešintas, šnekusis D.Trumpas visaip reiškėsi, tviteriu bendravo su pasauliu ir skleidė nuomonę, kad žvalgybininkų duomenys abejotini. Esą jis, D.Trumpas, turįs žinių iš kitų šaltinių. Iš jų D.Trumpas įvardijo tik Ekvadoro ambasadoje Londone besislapstantį Julianą Assange‘ą, kurio nuomonę išrinktasis JAV prezidentas pritariamai pacitavo: „WikiLeaks“ įkūrėjas svarstė, kad Demokratų partijos serverį, kurį neva nulaužė Rusijos programišiai, galėjo įveikti net 14 metų paauglys.

Vis dėlto po susitikimo su žvalgybininkais išrinktojo prezidento aparato vadovas Reince‘as Priebusas pareiškė, kad D.Trumpas pripažino Rusijos įsikišimą, ir netgi gali Rusijai pritaikyti sankcijas. Tačiau R.Priebusas pakartojo, kad Demokratų partija nepadarė nieko, kad apsaugotų savo duomenis, – kitaip tariant, demokratai patys kalti, nes žiopli.

Galima suprasti D.Trumpą, kuriam neparanki versija, kad Rusija siekusi jam padėti. Regimai nenumaldomas D.Trumpo noras dar iki inauguracijos siųsti Rusijai draugystės signalus irgi turi racionalių paaiškinimų. D.Trumpas ketina griežčiau kalbėti su Kinija, ir jau pradėjo ją erzinti, pvz., tik išrinktas telefonu bendravo su Taivano prezidente Tsai Ing-wen. O Pentagono požiūriu, Kinija ir Rusija kelia JAV didžiausias karines grėsmes. Be to, šalys turi ir bendrų ekonominių interesų, pvz., rusai turi vilčių parduoti Kinijai energetinių išteklių, kurių vis mažiau pavyksta įpiršti Europai. Matyt, nereikia būti genialiu strategu, kad suprastum, jog konfrontuojant su Kinija reikėtų susitarti su Rusija, – tegul ši bent jau lieka nuošaly.

D.Trumpas ketina ir Iraną iš naujo „pastatyti į vietą“ – atšaukti JAV prezidento Baracko Obamos susitarimus su šia valstybe dėl jos branduolinių programų. O iki B.Obamos atėjimo į valdžią būta daug kalbų apie galimą JAV ir Izraelio smūgį Iranui. B.Obamai pradėjus tartis su iraniečiais, Izraelis pagrasino pats vienas smogsiąs tai šaliai.

Rusija negali veikti Sirijoje be Irano paramos. Vaizdas iš Alepo miesto dalies, kurią užėmė Sirijos diktatoriaus Basharo al Assado pajėgos, atskleidžia, kas yra kas: ten greta iškabinti plakatai su Rusijos prezidento Vladimiro Putino, B.al Assado, musulmonų šiitų karinės organizacijos „Hezbollah“ vado ir Irano dvasinio lyderio atvaizdais – visiems jiems reiškiama padėka.

Taigi D.Trumpo pastangos pervilioti į savo pusę Rusiją visiškai suprantamos. Tai silpniausia neviešos trijų valstybių sąjungos grandis. D.Trumpas gali turėti vilčių, kad nors ir nedidelės nuolaidos Rusijai ją neutralizuotų, juolab kad neaišku, ką JAV žvalgyba slepia užantyje. Nuo Rusijos agresijos Ukrainoje pradžios 2014-aisiais vis pašnekama, kad JAV laiko Rusijos oligarchus už gerklės – visuomet galima areštuoti jų banko sąskaitas. Tai liečia ir V.Putiną. Ne mažiau nemalonus dalykas V.Putinui būtų paviešinti duomenys apie jo tiesiogiai ar per tarpininkus valdomus turtus.

Po to, kai buvo priremtas prie sienos argumentais dėl Rusijos kišimosi, D.Trumpui bus sunku pirmosiomis savo kadencijos dienomis apdalyti Rusiją dovanėlėmis. Ateitis parodys, ar dovanėlės tikrai būtinos, kad Rusija būtų neutralizuota, kai JAV susidauš kaktomis su Kinija ir Iranu. Gal JAV ir Rusijai pakaks išlaikyti šaltai mandagų toną.

V.Putinas suvirškintų net simbolines nuolaidas – kokių nors nereikšmingų sankcijų atšaukimą. Kremliaus propaganda Rusijos viduje išpūstų tai kaip didžiulę V.Putino diplomatijos pergalę.

D.Trumpo politika iš kalbų virs darbais tik po jo inauguracijos. Tada paaiškės, kokį lauknešelį V.Putinui sukrovė 93 metų politikos veteranas Henry Kissingeris, pasisiūlęs būsimam JAV prezidentui tarpininkauti tarp Vašingtono ir Kremliaus.