Kol pasaulio dėmesį buvo prikaustę JAV prezidento rinkimai, Estijoje įvyko valdžios rokiruotė. Lapkričio 7-ąją Centro partijos vadovu išrinktas Jüris Ratas (38 m.) partijos vadovo poste pakeitė 66-erių Edgarą Savisaarą.

 

Arūnas BRAZAUSKAS

 

 

Po poros dienų parlamentas  pareiškė nepasitikėjimą 37-erių metų premjeru Taavi Rõivu (nuotr.), ir bene jauniausias iš ES vyriausybių vadovų atsistatydino (parlamentas jį nuvertė 63 balsais prieš 28, susilaikė 10). Nauju premjeru veikiausiai taps J.Ratas, kurio kandidatūrą, kaip tikimasi, Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid pasiūlys iki nustatyto laiko – lapkričio 23-iosios.

2015-ųjų balandį išrinktame Estijos parlamente Reformų partija turėjo 30 vietų iš 101. Partija be pertraukų 17 metų įeidavo į koalicines vyriausybes, nuo 2005-ųjų jai priklausė premjero postas. Partijos lyderis Andrusas Ansipas 2014-aisiais užėmė Europos Komisijos nario, atsakingo už bendrą skaitmeninę rinką, postą. Jį pakeitęs T.Rõivas galiausiai ėmė kirstis su koalicijos partneriais – dviem mažesnėmis partijomis: Estijos socialdemokratų partija (SDE) bei „Tėvynės“ ir „Res Publica“ sąjunga (IRL), kurios nusprendė pasitraukti iš koalicijos. Partnerių nesutarimai apėmė praktiškai visą vyriausybės veiklos spektrą: ekonomiką, socialinius, kultūrinius klausimus. Mažesnieji partneriai parlamente turi 29 vietas, taigi visa koalicija skaičiuoja 59 parlamentarus.

SDE ir IRL pradėjo derybas dėl koalicijos su opozicine Centro partija, turinčia 29 vietas. Šių trijų partijų koalicija kartu turėtų parlamente viena vieta mažiau nei ankstesnė – 58.

Centro partija yra gausiausia šalyje ir itin populiari tarp rusakalbių. Ji yra sudariusi bendradarbiavimo sutartį su valdančiąja Rusijos partija „Vieningoji Rusija“.

Centro partija yra gausiausia šalyje ir itin populiari tarp rusakalbių. Ji yra sudariusi bendradarbiavimo sutartį su valdančiąja Rusijos partija „Vieningoji Rusija“.

2003-iaisiais partijos suvažiavimas nepalaikė Estijos stojimo į ES. Tačiau Estijai tapus ES nare partija pakoregavo savo euroskeptiškas nuostatas, juolab kad Europos Parlamento rinkimuose 2004 m. ji surinko 17,5 proc. balsų ir gavo vieną vietą Europarlamente.

E.Savisaaro pasitraukimas yra ženklas, kad partija bent iš dalies atsisveikina su savo prorusiška praeitimi. Tai suteikia svorio naujos koalicijos partijų pareiškimui, kuriame teigiama, kad jos besąlygiškai laikysis dabartinių saugumo ir užsienio politikos principų, pagal kuriuos narystė NATO ir ES yra svarbiausia Estijos saugumo garantija. Partijos įsipareigoja gynybai skirti NATO rekomenduojamus 2 proc. šalies BVP, kurių iš NATO sąjungininkų primygtinai reikalavo išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas, per savo rinkimų kampaniją vainodamas Šiaurės Atlanto sąjungą.

Kol kas nesitikima didelių Estijos užsienio politikos kurso permainų. Palankumu Maskvai įtariama Centro partija turi nuo prorusiškumo saugančius koalicijos partnerius, kurie kilus naujai krizei su Centro partija gali padaryti tą patį, ką dabar padarė su Reformų partija – pasitraukti iš koalicijos.

Potencialus premjeras J.Ratas iki šiol buvo parlamento vicepirmininkas. 2005–2007 m. jis buvo Talino meras.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

 

 

Valstybės kontrolė „Veido“ rengiamuose rinkimuose šįmet pelnė geriausios valstybės institucijos vardą. Vertindamas šios žinybos darbą Seimo kontrolierių įstaigos vadovas Augustinas Normantas pavartojo holizmo sąvoką, kuri reiškia įsitikinimą, kad visuma yra daugiau nei jos dalių suma.

 

Arūnas BRAZAUSKAS

 

A.Normantas „Veidui“ pasakė: „Manau, kad Valstybės kontrolės vadovo holistinis požiūris į finansinių ir žmogiškųjų išteklių darnaus paskirstymo svarbą prisideda prie valstybės finansinės drausmės bei valstybės raidos.“ Atėjo laikas paklausti valstybės kontrolierių Arūną Dulkį, koks jo vadovaujamos įstaigos santykis su valstybės visuma.

 

– Jūsų įstaigos pavadinime žodžiai „Aukščiausioji audito institucija“ gerokai didesni už žodžius „Valstybės kontrolė“.

– Mūsų institucijos pavadinimas, jo keliamos asociacijos žadina visai kitokius lūkesčius negu tai, kam mūsų institucija yra sukurta. Valstybės kontrolė – istorinis pavadinimas. Tarpukario Lietuvoje buvo institucija tokiu pavadinimu. Atkūrus nepriklausomybę buvo perimta ir šalies Konstitucijoje įtvirtinta daug istorinių pavadinimų ir sąvokų: Seimas, Lietuvos bankas, litas, taip pat ir Valstybės kontrolė. Tai gerai, bet pasaulis keičiasi. Atkūrėme nepriklausomą Lietuvą, bet pasąmonėje liko daug senų baimių, pavyzdžiui, „liaudies kontrolė“ ar įstaigos, kurių pavadinimų santrumpų nė nesinori ištarti. Buvo daugybė dalykų, tokių kaip inspekcija, revizija, pirminė ir paskesnė kontrolė, kurie buvo mūsų kasdieninio gyvenimo dalis, tačiau sąvokos „auditas“ žmonės nežinojo. Nepriklausomybės laikais baimių sumažėjo, atsirado juokas: buvo tik revizoriai, o pradėję gerai dirbti ir nusipirkę „Audi“ automobilius jie tapo auditoriais.

Kitaip tariant, lūkesčiai, kuriuos sukuria institucijos pavadinimas, ir tai, kuo iš tiesų užsiima institucija, neatitinka. Nesena apklausa parodė, kad apie 2 proc. piliečių mano, jog ir viešojo transporto keleivių kontrolė yra mūsų užduotis.

 

Lūkesčiai, kuriuos sukuria institucijos pavadinimas, ir tai, kuo iš tiesų užsiima institucija, neatitinka. Nesena apklausa parodė, kad apie 2 proc. piliečių mano, jog ir viešojo transporto keleivių kontrolė yra mūsų užduotis.

Kai kas mano, kad mūsų darbas susijęs tik su teisėsauga – kvotomis, bylomis ir panašiai. Tokiu atveju susiformuoja neteisingi lūkesčiai: įsivaizduojama, kad auditas yra geras tik tada, jeigu medžiaga atiduota prokuratūrai, kitoms teisėsaugos institucijoms. Jeigu po audito tokių veiksmų neatliekama, kyla retorinis klausimas – ką jūs apskritai veikiate?

Nežinau, galbūt kas nors ilgisi tų laikų, kai tvyrojo inspektoriaus atėjimo baimė, gal kam nors darė įspūdį ir teikė pasitenkinimą kvotos funkcijų vykdymas. Tačiau šiandien įstatyme nėra nė vienos funkcijos, kuria mums būtų pavesta ką nors kontroliuoti. Mes įpareigoti atlikti auditus, vertinti, bendradarbiauti.

 

– Kokia audito nauda – be prokuratūros,  tardytojų, teisėjų?

– Mūsų institucijos darbo patirtis parodė, kad didelė dalis auditų metu pastebėtos ir teisėsaugos institucijoms perduotos medžiagos kur nors įstringa: arba dėl procedūrinių dalykų, arba dėl kitų priežasčių. Pavyzdžiui, 2013 m. penkis kartus kreipėmės į Generalinę prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, dviem atvejais atsisakyta taikyti gynimo priemones, dėl vieno atvejo žinių visai nėra. 2014 m. kreiptasi tris kartus, daugiausia dėl neteisėtai iš užimamų pareigų atleistų asmenų ir valstybės biudžetui padarytos žalos. Visais atvejais taikyti viešojo intereso gynimo priemones atsisakyta. Taigi auditoriaus pastangos baigiasi niekuo, o visas nagrinėjimo procesas valstybei kainavo. Manau, kad įvertinus skaičius sumos būtų įspūdingos. Vadinasi, kažkas mūsų teisės aktų sistemoje negerai.

Matydami tą neefektyvų procedūrų smagratį kreipėmės į Seimo Audito komitetą, aprašėme tipinius pavyzdžius, kada mūsų pastebėjimai įstringa tarpinstitucinėje erdvėje. Po mūsų iniciatyvos Vyriausybės lygiu buvo sudaryta darbo grupė, kurią sudarė institucijų ekspertai ir akademinio sektoriaus atstovai. Ši grupė analizavo situaciją ir pateikė įvairių siūlymų, kaip tobulinti teisės aktus, kad reikalai keistųsi.

Turime suprasti, kad teisėsaugos ir audito institucijų darbo, įrodymų rinkimo ir dokumentavimo principai iš esmės skiriasi. Mes pasitikime teisėsaugos institucijų darbu. O auditas yra universalus dalykas. Pavyzdžiui, privačiame sektoriuje įmonės savininkas užsisako audito paslaugą. Tai gali būti finansinių ataskaitų tikrinimas, gali būti inventorizacija, gali būti konsultacijos veiklos tobulinimo atžvilgiu. Taigi auditorius ateina pas savininką ir sako: „Kad šitą užduotį atlikčiau, darysime tokius dalykus, jūs gausite štai tokio turinio ataskaitas.“ Auditorius atneša ataskaitą, savininkas ją atsiverčia, ten parašyta: „Jūsų sandėlyje nustatytas prekių trūkumas, jūsų vyriausiasis finansininkas sumaišė apskaitos formas ir jūs neteisingai mokate mokesčius, jūsų laukia baudos, finansinių ataskaitų analizė rodo, kad įsipareigojimai viršija turimą turtą, dideli nerealizuotų prekių kiekiai gana ilgą laiką stovi sandėliuose, todėl kyla rizika dėl įmonės veiklos tęstinumo.“ Ką daro savininkas? Tikėtina, kad kartu su savo komanda imasi ryžtingų veiksmų.

Valstybėje, viešajame sektoriuje turėtų būti lygiai taip pat. Yra valstybės auditoriai, kurie teikia ataskaitas Seimui, Vyriausybei, ministerijoms. Auditorių pastebėjimai ir rekomendacijos turėtų žadinti norą imtis aktyvių veiksmų.

 

– Ar gali valstybės auditoriai padėti įveikti vešančią biurokratiją?

– 2007–2013 m. kartu su ES struktūrinės paramos pinigais iš ES institucijų Lietuvą pasiekė ir penki esminiai dokumentai, kurie vienaip ar kitaip kažką reglamentavo arba kėlė reikalavimus, kad atitinkamai būtų pakoreguota, papildyta nacionalinė teisė. Mūsų šalyje tie penki teisės aktai virto daugiau nei septyniais tūkstančiais įvairių nacionalinių teisės aktų. Galiu labai nuoširdžiai pasakyti, kad ir mūsų institucija – Valstybės kontrolė – turi prisiimti dalį kaltės dėl biurokratijos masto didėjimo Lietuvoje.

Kodėl ir kaip tai įvyksta? Kaip jau kalbėjome, daugelis turi interesą, kad auditorius galiausiai tik nukreiptų medžiagą į teisėsaugos institucijas. Kur kas rečiau norima matyti auditorių, kuris padeda kurti pridėtinę vertę ar tobulesnę organizaciją. Valstybės auditoriai turėtų būti ne tik pagiriami už pastebėtus teisės aktų pažeidimus, bet ir skatinami padėti patarimu, kaip geriau daryti.

Taip, iš tikrųjų mūsų institucija ilgą laiką daug dėmesio skyrė finansinio teisėtumo patikrinimams.

 

Mūsų institucija ilgą laiką daug dėmesio skyrė finansinio teisėtumo patikrinimams.

Kas tada vyksta? Pavyzdžiui, audito metu duodame pastabų dėl teisės aktų nesilaikymo. Audituotose institucijose į jas reaguojama: kuriami papildomi teisės aktai, papildomos taisyklės, papildomos tvarkos, papildomi reglamentai, kurie turėtų užkardyti ir sutrukdyti pasikartoti tam tikroms neteisėtoms veikoms. Taip nekuriama pridėtinė vertė realioje veikloje. Kol kuriami tie papildomi teisės aktai, praktikoje dažniausiai veikiama pagal seną schemą. Kai vienos pažeidimų durelės užveriamos, kas nors atranda naujas. Vėl kuriami nauji teisės aktai, vėl kažkas turi juos įgyvendinti, vėl kažkas turi tikrinti. Ir taip biurokratija tarpsta – gyvenimas net verda susirašinėjant.

Ką turėtume daryti kitaip? Dabartinis mūsų institucijos turimas planas – tai darbas tik pagal svarbiausias rizikas, tik pagal prioritetus. Karyboje naudojamas toks būdas – priešo jėgų išsklaidymas: taip sakant, išdraskysime tavo kariuomenę ir pažiūrėsime, ką tu gali. Lietuvoje gausu ne tik krepšinio trenerių, bet ir galinčiųjų kelti kokio nors patikrinimo klausimą. Deja, iš tikrųjų mus supa daugybė negerovių, todėl kiekvienas reikalauja: nueik ten, patikrink, o dabar nueik ten ir patikrink. Kol mes dabar kalbamės, pasirašoma šimtai įsakymų ir sutarčių, tūkstančiai tarnautojų atlieka arba neatlieka savo pareigų, pasirašo įvairiausius dokumentus. Gal visa tai reikėtų patikrinti? Jeigu mes savo auditorių pajėgas išskaidysime kad ir tikroms, tačiau smulkioms negerovėms, taip niekada ir neprisikasime prie to židinio, tos tikrosios priežasties, iš kurios viskas kyla, kurioje slypi atsakymas, kodėl mums taip nesiseka spręsti bendrų klausimų, kodėl taip nesiseka tvarkytis su bendrais pinigais.

Ten, kur negerovės jau žinomos, turi veikti institucijų vadovai ir jiems atsakingos vidaus kontrolės sistemos. Mums, auditoriams, būtina eiti ne ten, kur jau viskas ir taip aišku arba kur kas nors garsiau rėkia, o ten, kur kiti dar nesusivokė nueiti. Ten reikia atlikti rizikos analizę, išmąstyti, ką daryti. Gal įvairūs garsiai kalbantys patarėjai kaip tik nori nukreipti mūsų dėmesį nuo svarbesnių ir prioritetinių dalykų?

 

– Gal tai nėra karinė paslaptis, apie kokius prioritetus kalbama?

– Praėjusių metų pabaigoje Seimui pristatėme naujos koncepcijos audito programą. Pradėjome daryti ne atskirų ministerijų auditus, o ir horizontalius sisteminius auditus: pasirenkama tema ir visos institucijos vienu metu pagal tą temą patikrinamos. Jau dabar yra atlikta keletas auditų, kurie horizontaliai persmelkia visas institucijas. Tai duoda neįtikėtinų rezultatų. Pavyzdžiui, Valstybės investicijų programa. Visi asignavimų valdytojai – ministerijos – turi kokią nors išteklių dalį, dirba pagal vidinius prioritetus. Tvarkosi taip, kaip jiems gerai atrodo. Tai nereiškia, kad yra gerai valstybės mastu. Vėliau, kai nėra koordinavimo ir bendrų prioritetų, kriterijų, dėl bendros nesėkmės labai lengva vieniems kitus kaltinti.

Dabar truputį apie tai, kokios buvo mūsų klaidos, kai dirbome išblaškę pajėgas. Anksčiau mūsų padaliniai buvo pasiskirstę pagal konkrečias temas. Atlikdavo savo auditus konkrečiose srityse, pavyzdžiui, žemės ūkio, sveikatos apsaugos, krašto apsaugos. Atlikdavo konkrečios srities rizikos analizę – kokių yra blogybių, rizikingų veiklų, kurias reikėtų patik-rinti. Kiek turėdavome auditorių atitinkamos srities padalinyje, tiek ir siųsdavome dirbti pagal tas temas konkrečioje srityje. Pernai įvedėme horizontalius kriterijus: visos tikrinimo idėjos tam tikrose srityse turėjo atitikti pagrindinius kriterijus visos valstybės mastu. Pavyzdžiui, koks yra ryšys su valstybės tarptautiniais įsipareigojimais, su Lietuvos pažangos strategija, ar yra ryšys su konkrečiais rodikliais, kurie šalies mastu turi būti pasiekti.

Taip vertinant dalis temų tiesiog atkrinta, nes valstybės mastu paaiškėja esant ir rizikingesnių dalykų. Tarkime, kokia nors tema atrodo labai svarbi žvelgiant vien į žemės ūkį, tačiau kompleksiškai įvertinus energetiką ir finansus bei kitas sritis paaiškėja, kad auditorių pagalbos trūks plyš reikia kitur.

 

Kokia nors tema gali atrodyti labai svarbi žvelgiant vien į žemės ūkį, tačiau kompleksiškai įvertinus energetiką ir finansus bei kitas sritis paaiškėja, kad auditorių pagalbos trūks plyš reikia kitur.

Valstybės investicijų programos auditas parodė, kad valstybės mastu nėra vieno šeimininko, kuris koordinuotų visus tuos projektus ir už juos prisiimtų galutinę atsakomybę. Tai pavadinta Valstybės investicijų programa, bet suvedus galus paaiškėjo, kad šalyje nėra nė vienos institucijos, kuri turėtų visą ir išsamų tų projektų sąrašą. Atlikę auditą atradome, kad įvairių pradėtų, vykdomų, įvairios stadijos projektų yra tris kartus daugiau, nei skelbta viešai. Jeigu valstybė sugalvotų visa tai įgyvendinti, reikėtų milijonų, o jei nieko nekeisime, tai ir daugiau – milijardų eurų.

Tokia situacija susiklostė todėl, kad keičiasi centrinės valdžios, pareigūnų, savivaldybių norai. Stabdomi ankstesnių valdančiųjų projektai, pradedami nauji. Vėl pasikeitus valdžioms net ir po dešimt metų atgaivinami seni pradėti projektai. Tai, kas, pavyzdžiui, prieš aštuonerius metus galėjo kainuoti kelis šimtus tūkstančių eurų, dabar kainuoja milijonus, nes pabrango medžiagos, reikia atlikti papildomų veiksmų: perplanuoti, kurti naują dokumentaciją ir pan.

Manome, kad valstybės investicijų prog-ramai kosmetinių pakeitimų jau neužtenka. Ministerijos lyg ir pačios nusistato kriterijus, pagal kuriuos konkretūs projektai pakliūva į Valstybės investicijų programą. Tarkime, kriterijai yra, bet į programą įtraukiami projektai su mažesniu balų skaičiumi, negu derėtų. Yra ir tokių, kurie patenka į programą turėdami nulį balų. Yra ministerijų, kurios neturi jokių vertinimo sistemų – tiesiog ima ir daro. Audituoti nulį labai sunku.

Valstybės investicijų programoje daugiau nei pusė projektų yra iki pusės milijono eurų vertės. Tai ir visokiausi dažymo darbai, ir kitokie keisti dalykai, pavyzdžiui, pripučiamos valtys, peryklos, staklės ir pan. Ir visa tai kažkam teko aprašyti ir pagrįsti kaip investicijas. Tarkime, jūs perkate pripučiamą valtį. Kaip reikia sugebėti surašyti pagrindimą, kad ši „investicija“ prisidės prie tvarios Lietuvos ekonomikos plėtros? Deklaruojama, kad taikoma sąnaudų ir naudos analizė, tačiau jei perkama vaizdo kamera – kaip ją pritaikyti? Sąnaudų ir naudos analizė skirta alternatyvoms vertinti, o mes matome tik alternatyvą pirkti ar nepirkti. Ši analizė turėtų būti skirta įvertinti investicijoms, o ne pavieniams pirkiniams.

Man jau nemalonu vardyti tų „investicijų“ įvairovės, tačiau iš dviejų tūkstančių pavadinimų maždaug pusė nėra susiję su jokiomis investicijomis – tai yra tiesiog išlaidos. Ir dar reikėtų pasižiūrėti, ar jos apskritai buvo reikalingos.

 

Man jau nemalonu vardyti tų „investicijų“ įvairovės, tačiau iš dviejų tūkstančių pavadinimų maždaug pusė nėra susiję su jokiomis investicijomis – tai yra tiesiog išlaidos. Ir dar reikėtų pasižiūrėti, ar jos apskritai buvo reikalingos.

Likusioje programos dalyje irgi galime atrasti pačių keisčiausių dalykų. Tai nemažos vertės projektai, pavyzdžiui, daugiafunkciai centrai (arenos, baseinai ir kt.), kurie iškils kas keli kilometrai. Žinome, kad nuo 2020 m. imsime judėti demografinės duobės šlaitu žemyn. Apie 2036-uosius vienam pagyvenusiam žmogui teks ne pusketvirto darbingo žmogaus, o vos du. Kas visa ta infrastruktūra naudosis, kas ją išlaikys?

Beje, didžiausi, plačiausi šaligatviai už ES struktūrinės paramos pinigėlius iš miestelių aikščių veda į kapines. Nepykite, pasakiau ir nuskambėjo tarsi užslėpta potekstė.

Taigi nėra analizės, kodėl vienas projektas svarbesnis už kitą. Viskas vyksta chaotiškai. Kažkas pradedama, kažkas sustabdoma, paskui vėl iš naujo pradedama. Nėra vieno šeimininko, kuris viską tvarkytų tarsi prie vieno pulto.

Mes mėgstame skaičius. Kiek Lietuva skiria investicijoms? – 1,4 mlrd. eurų per metus. Skamba neblogai. Bet visiems tiems dalykams, kuriuos būtų keista vadinti investicijomis, kuriami dokumentai. Milžiniškas biurokratinis aparatas visoje Lietuvoje susirašinėja, diskutuoja, posėdžiauja, tvirtina kokias nors pažymas. Taip biurokratija perauga į aukštesnį lygmenį ir virsta biuropatologija.

 

Savo institucijos viduje paskelbėme karą vidiniams teisės aktams – jie inventorizuojami, supaprastinami, naikinami nereikalingi.

Tai ta stadija, kai biurokratui mąstyti pradeda trukdyti jo paties sukurtas teisės aktas, kai viešojo sektoriaus institucijos pradeda tarnauti ne žmonėms, o savo pačių egzistencijai pagrįsti. Prie to pridurkime tūkstančius lapų ataskaitų, arti poros tūkstančių kriterijų ir rodiklių, pagal kuriuos vertiname institucijų veiklą. Kadangi nebetarnaujama žmonėms, tai ir nepastebima, kad tikslų pasiekimas matuojamas ne žmonėms aiškiais dalykais, o suorganizuotų susitikimų ar išleistų lankstinukų skaičiumi ir pan. Ar tikslas pasiektas? Valstybės tarnyboje kai kas jau įtikėjo, kad tai yra jų darbo rezultatas: parašyti tam tikrą skaičių orderių, išleisti kažkiek pranešimų spaudai. Ir tai nėra piktybiškumas. Biuropatologija yra baisi organizacijų liga, taip užvaldanti, kad tarnautojai tikrai nebesupranta, kodėl prie jų kabinėjamasi. Horizontalūs auditai atskleidžia būtent tokius dalykus.

Mūsų institucija ne išimtis. Savo institucijos viduje paskelbėme karą vidiniams teisės aktams – jie inventorizuojami, supaprastinami, naikinami nereikalingi.

 

– Kokie artimiausi aukščiausiosios audito institucijos planai?

– Spalio mėnesį Seimui pateikėme 12 svarbių audito dokumentų: apie programinį biudžetą, valstybės investicijų programą, valstybinės žemės situaciją, apie visus fondus. Ir dabar su nauju politiniu ciklu žiūrime į tai kaip į pokyčių galimybę. Rengiamės susitikti su visais naujais ministrais. Kartu su Audito komitetu ketiname Seime surengti konferenciją, kurioje visiems naujiems parlamentarams išdėstytume savo sisteminių auditų pasiūlymus, jų esmę.

Manau, kad atėjo laikas, kai šioje valstybėje kas nors turi imtis vienyti viešąjį sektorių. Manome, kad 2017 m. mūsų institucija galėtų pradėti vienyti visus savo audito klientus: ministerijas, institucijas, įtraukti verslo žinia-sklaidos atstovų. Būtų surengta viešąjį sektorių jungianti konferencija, kuri taptų reguliari. Kiekvienais metais pristatytume savo matomą rizikos analizę valstybės mastu. Tai būtų puiki proga viename būryje bendrauti, dalytis įžvalgomis. Galėtume į Lietuvą pakviesti kolegų iš kitų šalių, kurie pasidalytų patirtimi. Pavyzdžiui, kaip Austrijoje buvo atliekama biudžeto reforma. Dabar kiekviena institucija – kaip atskiras laivas. Vieni į dešinę, kiti į kairę, kiti dar kur nors, o kai kurių laivai taip ir lieka ant kranto.

Tokia viešajam sektoriui skirta valstybės tvarios plėtros konferencija – mūsų ambicinga idėja, kuri turėtų pridėtinę vertę ir ateities kartoms.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

 

 

Barackas Husseinas Obama nuo šiol net ne „šluba antis“, kaip vadinami kadenciją baigiantys JAV prezidentai. Jis praeities puslapis, ir JAV atvertė naują. Būtų neteisinga priekaištauti amerikiečiams, tesudarantiems 4,3 proc. pasaulio gyventojų (325 mln. iš 7,4 milijardo), kad jie išsirinko naują „pasaulio valdovą“. Amerikos liaudis nekalta, kaltos aplinkybės, pavertusios JAV galingiausia pasaulio valstybe.

 

Arūnas BRAZAUSKAS

Kol apklausų duomenys prieš rinkimų dieną lapkričio 8-ąją šoko pasiutpolkę, JAV karo laivai patruliavo pagal išankstinius planus. Kol vyko kova dėl Amerikos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado posto, kuriame 2017-ųjų sausį pasikeis pamaina, JAV jūrų pėstininkai buvo pasirengę išsilaipinti, kur nurodys dabartinis vadas B.Obama. Internete yra tinklalapių, nuolatos atnaujinančių informaciją apie JAV kovinių grupių judėjimą vandenynuose.

Kadenciją baigiančio prezidento įvaizdis europinėje Marijos žemėje nekoks (kita Marijos žemė yra Amerikoje – tai Merilando valstija). Per mažai B.Obama žvangino ginklais, per minkštai kalbėjo su Rusija, per daug nuolaidžiavo rusams Sirijoje.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – realiai įžūlus, todėl atrodo kietas. B.Obama – oratorius taikdarys, todėl atrodo skystas. Jis nedaro įspūdžio „minkštasuolių generolams“ Marijos žemėje. Kitas reikalas, jeigu JAV prezidento įsakymu būtų paskandintas, tarkime, dūmijantis Rusijos lėktuvnešis, – tada jo reitingai „musyse“ kaipmat šoktelėtų į viršų.

B.Obamos angliška iškalba nepelnys jam Nobelio literatūros premijos kaip Winstonui Churchilliui, juolab kad vieną Nobelio premiją jis jau gavo – taikos. Ji buvo paskirta 2009-ųjų spalį, kai B.Obama dar buvo kojų neapšilęs prezidento poste. Čia galima įžvelgti savotišką Norvegijos parlamento sąmokslą – taikos premiją skiria būtent ši institucija. Sukaustytas Nobelio medalio grandine, net ir vanagas ima panašėti į antį – nebūtinai šlubą. Tačiau B.Obama išties nėra vanagas, tad Nobelio premijos atveju nesuklysime pasakę, kad kirvis atitiko kotą, tiksliau, medalio grandinė kaklą. Premija B.Obamai buvo skirta už jo tvirtą nusistatymą dėl branduolinio ginklo neplatinimo ir kuriamą naują tarptautinių santykių klimatą – ypač siekiant dialogo su musulmonų pasauliu.

Apžvelgdami pasaulį B.Obamos kadencijos pabaigoje (kaip anais laikais sakydavo, „ataskaitinį laikotarpį“) branduolinės ginkluotės baruose matome atominiais žaisliukais besišvaistančią Šiaurės Korėją ir šantažui pasiryžusią Rusiją, kuri vis dar laikoma lygiaverte JAV priešininke. Komunistinė Korėja, juolab Rusija kausto JAV karinius išteklius. V.Putino taktika – drumsti vandenį, skaldyti Vakarų stovyklą. Užsigviešta netgi kištis į prezidento rinkimų eigą vagiant elektroninius laiškus, padirbinėjant dokumentus ir visaip diskredituojant rinkimų procesą.

 

V.Putino taktika – drumsti vandenį, skaldyti Vakarų stovyklą. Užsigviešta netgi kištis į prezidento rinkimų eigą vagiant elektroninius laiškus, padirbinėjant dokumentus ir visaip diskredituojant rinkimų procesą.

Galėtume klausti, ar visi šie dalykai nebūtų išryškėję, jeigu B.Obama būtų kietas, kaip to „musyse“ norėtų kai kurie „feisbuko generolai“. Tai, kad JAV karo laivai nešaudo, naikintuvai nepašauna įžūliai provokuojančių Rusijos lėktuvų, kai kam kelia nuobodulį. Staigaus adrenalino pliūpsnio nesukelia išties reikšmingi dalykai – kad Rusija savo veiksmais visiškai izoliavosi, užsitraukė Vakarų sankcijas, įsivėlė į karą Sirijoje, kuriam galo nematyti. Į žemę smingantis Rusijos strateginis bombonešis būtų daug stipresnis dirgiklis.

Tačiau kol B.Obama palmės šakele vaikė agresijos demonus, mygo santykių su Rusija „perkrovos“ mygtuką, Rusijos – vienintelės galinčios JAV mesti iššūkį valstybės – ekonomika ėmė stagnuoti, ir specialistai sako, kad ilgam. Sankcijos tą procesą sustiprino. Kažin kas yra didesnė strateginė pergalė – veltis į galbūt savižudišką karą su branduoliniu priešininku, ar izoliuoti jį ir ekonomiškai numarinti be didelės žalos sau?

Aišku viena: B.Obamos įpėdinis turės laisvesnes rankas Rusijos atžvilgiu vien dėl to, kad ji smarkiai prisidirbo. Nauja valdžia – nauja užsienio politika. O ir dabartinis JAV karinių pajėgų vyriausiasis vadas iki sausio dar gali spustelėti mygtuką. Būtų gerai, kad ne branduolinį.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

 

 

Afišoje prie Muzikos ir teatro akademijos perskaitę apie fortepijoninio dueto „Ara“ koncertą, „konservos“ senbuviai ir šiaip išmanesni klausytojai nesunkiai atspėdavo, kad dueto pavadinimas sudėliotas iš atlikėjų Arabelo Moráguezo ir Rasos Biveinienės vardų pirmųjų skiemenų. Ir tik trumpesnę atmintį turinčiuosius glumino, kad abu pianistai – iš Ispanijos.

 

Arūnas BRAZAUSKAS

 

Koncertmeisterė, atlikėja, meno renginių organizatorė R.Biveinienė išnyko nuo lietuviškos scenos apie 2000-uosius. Dabar ji lankosi tėvynėje turėdama ne vienų metų ispaniškos karjeros stažą. Ji – profesorė, Galisijos miesto Vigo konservatorijos Fortepijono katedros vedėja. Dėl aiškumo reikia pasakyti, kad Galisija ir Galicija yra skirtinguose Europos pakraščiuose, o Vigo miestas ne taip jau toli nuo Santjago de Kompostelos, žinomos tūlam lietuviui katalikui.

 

Apgaulingas lengvumas

Šį pavasarį išklausius „Ara“ koncerto, kuriame greta melodingos klasikos skambėjo „džiazuojantys“ Claude‘as Bollingas, George‘as Gershwinas, Gregas Andersonas, teko neatsargiai prasitarti, kad muzika buvo lengva. Profesorė atlaidžiai ir kantriai paaiškino: „Tą „lengvą muziką“, kaip kai kas apibūdina, dažnai būna labai sunku groti. Yra „lengvų“ dalykų, kuriuos sunkiau groti nei Mozarto sonatas. Atlikimo technikos atžvilgiu tai yra virtuozinė programa – kūriniai, kurių lengvumas pasiekiamas itin dideliu darbu. Skamba lengvai, bet skambinti labai sunku. Groti ką nors virtuoziškai, atseit lengvai – savotiška apgaulė. Klausytojai atpažįsta melodiją, gali ją net pašvilpauti. Jie sako: čia juk ta muzika, kurią aš lengvai niūniuoju. O pianistui tai sunkus kūrinys. Žinoma, yra sudėtingų kūrinių, kurių klausantis galima suprasti atlikėjo triūsą. Bet neretai po tokių didelių pastangų sulauki sveikinimų už smagios muzikos lengvą atlikimą. Tai komplimentas. Vadinasi, sugrojai taip, kaip reikėjo.“

Pianistė prisimena, kaip pasiekiama „tai, ko reikia“: „Nuo pat vaikystės man tai reiškia rutiną, discipliną, kasdienes pratybas – visa tai, kuo remiasi žymioji rusiškoji atlikimo mokykla su jos pedagoginiais metodais. Daug valandų darbo – gal net savotiškas vaikų kankinimas. Bet aš sutinku, kad taip turėjo būti. Tai kaip sportas. Kasdien reikia groti tam tikrą skaičių valandų. Savaitgaliais dvigubai daugiau.“

Tarp autorių, kurių kūrinius atlieka „Ara“, įrašytas Karolio Biveinio vardas. „Jis – Galisijos kompozitorių sąjungos narys“, – R.Biveinienė pristato sūnų.

Ispaniškos konservatorijos auklėtinis, fortepijono ir kompozicijos specialybių absolventas, 34 metų kompozitorius su lietuve žmona Kristina gyvena Tujo mieste Galisijoje – kažkada ten teko dirbti ir jo motinai. Sūnaus pasiekimai – kino filmams rašoma muzika ir pripažinimas, kurio jis sulaukė kino muzikos konkursuose. Kompozitoriaus kūrinių galima rasti jo tinklalapyje https://karolisbiveinis.com.

 

Karjera iš naujo

R.Biveinienė pasakoja: „Atvažiavau į Ispaniją 2000-aisiais, o 2006-aisiais laimėjusi konkursą užėmiau fortepijono pedagogo vietą valstybinėje konservatorijoje. Viskas susiklostė tarsi atsitiktinai. Su dukra Barbora atvykau pas vyrą Ričardą Biveinį, kuris tuo metu dėstė fortepijono discipliną „Mayeusis“ konservatorijoje Vigo mieste. Planavau ten pagyventi kelis mėnesius ir grįžti. Tuo metu tarp Vilniaus ir „Mayeusis“ konservatorijų buvo itin geri dalykiniai ryšiai. Rektoriui Juozui Antanavičiui tarpininkaujant Lietuvos pedagogai vykdavo ten dėstyti. Neturėjau rimtų priežasčių palikti Lietuvą – čia gyvavo mano pradėtas koncertų ciklas „Jaunieji talentai“. Dievinau kamerinę muziką. Lietuvoje grojau, su kuo norėjau, akompanavau labai talentingiems dainininkams.“ Ispanijoje R.Biveinienės kartą paprašė akompanuoti. Po to pasipylė siūlymai akompanuoti, groti solo. Po kelių mėnesių atvažiavo sūnus Karolis. Jis buvo baigęs fortepijono klasę Vilniaus M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje. „Karolis irgi neplanavo pasilikti Ispanijoje, bet jam padarė įspūdį aplinka, visa ta laisvė – žmonės ten tarsi kitaip alsuoja. Nėra įtampos, vidinio nerimo, to darymo vardan darymo. Barbora ėmė mokytis ispanų kalbos, paskui lankyti tenykštę mokyklą. Karolis įstojo į konservatoriją. Aš mačiau vaikus laimingus ir tada man iškilo dilema: ar aš juos tempsiu atgal į Lietuvą, ar mes pasiliksime čia. Suvokiau, kad turėsiu pradėti nuo nulio“, – apie gyvenimo lūžį pasakoja pianistė.

 

Aplenkė 138

Pasak R.Biveinienės, nors užsieniečiai Ispanijoje nepaprastai gražiai priimami, kelią reikėjo skintis pačiai. Žinoma, jeigu žmogus bando prasimušti ir atima kieno nors darbo vietą – būna visokiausių komentarų. „Tai, kas parašyta tavo biografijoje, neturi didelės reikšmės. Tačiau mane lydėjo sėkmė. Be jokios ekonominės paramos, be nieko. Visi žmonės, kurie mane supo, tiesiogiai ir netiesiogiai padėjo. Man buvo gera, jaučiausi reikalinga. Žinoma, buvo atvejų, kokių negalėjau įsivaizduoti Lietuvoje. Pavyzdžiui, reikėjo groti vestuvėse. Nieko – grojau. Reikėdavo bet kur ir bet kam akompanuoti – ėjau, dirbau. Iš pradžių ispanų kalbos žinios buvo nulinės. Tai buvo išbandymas ir kartu pervertinimas viso to, ką pasiekiau Lietuvoje. Dar kartą pasitikrinau, ko esu verta, ar aš galiu atsistoti ant kojų, ar ne“, – kelio pradžią svečioje šalyje prisimena R.Bivenienė.Atsirado kvietimų į privačias konservatorijas, kur mokami geri atlyginimai. Profesorė prisipažįsta: „Apie tai, kaip reikia bendrauti ir dirbti su vaikais, neturėjau jokio supratimo.“ Vis dėlto jai neblogai sekėsi, ir vos tik Lietuva įgijo visas teises Europos Sąjungoje, ji išbandė laimę konkurse į valstybinę darbo vietą. Tam reikėjo išlaikyti ne vien ispanų, bet ir galisų kalbos egzaminus. Konkursas eiti fortepijono profesoriaus pareigas apima muzikos istorijos, kūrinių analizės, harmonijos, pedagogikos egzaminus, be to, reikia apginti mokslinį darbą ir dar apie valandą groti. „Išlaikiau. Į dešimtį darbo vietų buvo 140 pretendentų. Aš buvau antra. Jei nebūčiau užsienietė, gal būčiau buvusi pirma“, – reziumuoja R.Biveinienė. Vigo konservatorijos Fortepijono katedroje, kuriai vadovauja profesorė, dirba dešimt dėstytojų. Tarp jų dueto „Ara“ partneris A.Moráguezas. „Jis – geriausias iš tų, su kuriais galima groti“, – apie kolegą sako pianistė. „Esu vienintelė užsienietė. Katedroje yra du kubiečiai, tačiau jie laikomi savais, kaip ir kiti atvykėliai iš Lotynų Amerikos. Esu baltas paukštis“, – priduria ji.

 

Pedagogikos pagrindas: turi būti įdomu

R.Biveinienės įžvalgos apie darbą su vaikais ir paaugliais: „Tai nuostabu. Tai metas, kai formuojasi jų muzikiniai ir interpretaciniai skoniai. Formuojasi muzikinė asmenybė. Darbas turi tapti kasdienybės dalis, todėl labai svarbu, kaip vaikas nukreipiamas. Jeigu jis talentingas ir dar geba susitelkti, reikia stengtis parodyti įdomiąją, patraukliąją darbo pusę. Tada jis dirbs tiek valandų, kiek reikia. Per pertraukėles gal paklausys įrašo, gal paskaitinės ką nors, tačiau vis tiek atliks darbus, kurie užduoti, pavyzdžiui, lavins pirštus, o tokius pratimus galima atlikti pasidairant aplinkui, netgi klausantis muzikos.“Klausantis, ką fortepijono pedagogė pasakoja apie savo vaikystę, neatrodo, kad muzikinis ugdymas jai būtų didelė paslaptis. Kai buvusi maža, jai nieko nereiškė išsėdėti prie fortepijono ir tris, ir keturias valandas. Ji savaip apgaudinėjusi tėvus. Jie nežinodavę, kokius kūrinius privalo groti duktė. „Man labai patikdavo atsiversti nežinomus kūrinius ir juos groti – tai vadinama groti iš lapo. Užduodavo vieną Muzio Clementi sonatiną, o aš sugrodavau visą natų knygą. Turėdavau laikrodį, kad gročiau privalomas valandas, bet užduotiems namų darbams skirdavau mažiau laiko, o daugiau grodavau iš lapo. Man tai labai patiko, aš labai mėgau tai, ką dariau“, – pedagogė prisimena muzikinę vaikystę, kuri neatrodo tokia jau tolima.

 

Lietuviškas tramplinas

R.Biveinienės šuolis į Ispanijos konservatoriją primena nusileidimą po skrydžio atsispyrus nuo tramplino. Žvelgiant atgal matyti, kad kelio pradžia irgi buvo vaisinga. Baigusi Vilniaus konservatoriją R.Biveinienė išvyko dėstyti į Klaipėda, kur buvo paskirtas jos vyras R.Biveinis, fortepijono specialybės absolventas. „Klaipėdos fakultete tuo metu buvo nepaprastai kūrybiška aplinka, aukšto lygio profesūra“, – prisimena profesorė. Po poros metų ji grįžo į Vilnių. „Mane labai traukė darbas su dainininkais. Esama skirtumų dirbant su vokalistais ir, tarkime, stygininkais. Mokydamasi konservatorijoje jau nuo antro kurso dirbau – akompanuodavau Dainavimo katedroje, todėl grįžti nebuvo sudėtinga. Ėmiau akompanuoti Gehamo Grigoriano klasės studentams. Po to dirbau su Vaclovo Daunoro auklėtiniais. Tai buvo nepaprastai įdomu“, – apie lietuvišką tarpsnį pasakoja R.Biveinienė.Pasak jos, Ispanijoje taip besispecializuojantis pianistas vadinamas „repertuarista“. Tai yra koncertmeisteris, dirbantis tik su dainininkais. Lietuvoje tokie specialistai nerengiami. „Savo didžiuoju mokytoju šioje srityje laikau Virgilijų Noreiką, – sako R.Biveinienė. – Tai asmenybė, kuri mane labai paženklino ir kaip atlikėją, ir kaip dėstytoją. Vien iš pedagoginio taško jis mane labai praturtino.“ Iš V.Noreikos ji sako išmokusi labai daug: bendravimo su studentais, pagarbos savo profesijai ir publikai, kruopštumo. „Vienu metu jam akompanavau, tai buvo nuostabūs koncertai. Važinėjome po Lietuvą, ir vėl mokiausi – netgi kaip reikia kvėpuoti. Kolosalios pamokos. Jo maniera dirbti su kiekvienu studentu visiškai skirtinga. Jis staigiai prisitaikydavo pagal charakterį, pagal temperamentą. Man tai buvo labai didelis atradimas ir tam tikrų mano pačios patirties spragų užpildymas. V.Noreika – nepaprasto dydžio asmenybė. Labai apsiskaitęs, įdomus, tolerantiškas, šiltas žmogus. Kartu išlaikantis tam tikrą natūralią distanciją, kuri kuriama ir palaikoma kaip pagarba kitam žmogui, bet ne todėl, kad tokios yra žaidimo taisyklės. Jis niekada tų dalykų nepabrėždavo, viskas klodavosi natūraliai“, – prisimena V.Noreikai akompanavusi pianistė.

 

Karas ir taika prie fortepijono

Ar Galisijoje vyrauja rusiška fortepijono mokykla kaip kažkada Vilniuje? „Tikrai ne“, – šypsosi profesorė. Pasak jos, rusiška tradicija išugdė fenomenalių atlikėjų. R.Biveinienė mini Tatjaną Nikolajevą. Kada ši nuvyko į tarptautinį konkursą, programoje nebuvo pažymėta, kurį Johanno Sebastiano Bacho preliudą ar fugą ji gros. Į klausimą ji atsakė klausimu: ko jūs norėtumėte? Visus fortepijoninius Bacho kūrinius ji žinojo mintinai. Rusiškosios mokyklos žvaigždės švytėjo ir švyti plataus spektro repertuaru. Tai legendinis Sviatoslavas Richteris (1915–1997), Eliso Virsaladzė (g. 1942 m.), Grigorijus Sokolovas (g. 1950 m.)„Yra nuostabių pianistų, kurie niekada gyvenime neturėjo kontaktų su rusų profesoriais, rusiška mokykla. Ir tai fantastiški pianistai. Yra vokiška tradicija ir jos atstovas Andras Schiffas, vokiečių virtuozas ir pedagogas. Yra amerikiečiai Murray Perahia ir Glenas Gouldas, – vardija R.Biveinienė ir priduria, kad Bachą jie groja visiškai skirtingai. – Interpretacijos menas kinta kaip visa kita. Tai nėra kokie nors kvadratukai, kurių nebūtų galima nupešti kitaip.“ Pasak profesorės, esama spėlionių, kad Sovietų Sąjungoje minėta T.Nikolajeva, puiki atlikėja, buvo parinkta kaip atsvara genialiajam G.Gouldui. Sovietmečiu kultūrinė konkurencija įgaudavo valstybinį mastą. 1958 m. Maskvoje vykusio Piotro Čaikovskio muzikinio konkurso pirmoji vieta vos ne vos atiteko amerikiečiui Vanui Cliburnui (Harvey Lavan „Van“ Cliburn, 1934–2013). Kalbėta, jog kliūtis buvo ta, kad jis nebaigė Maskvos konservatorijos.Ispaniškoji fortepijono tradicija, anot R.Biveinienės, prisodrinta kitų tradicijų pėdsakų, srovių, srovelių. „Kai prasivėrė geležinė uždanga, buvo galima išvažiuoti koncertuoti, dalyvauti meistriškumo pamokose, supratau, kad fortepijono mokyklos, atlikimo stiliai praturtina vieni kitus, o ne konkuruoja. Nebent rusiška mokykla jaučiasi konkuruojanti su kitais“, – sako ji.Solo ir su mokiniais R.Biveinienė grojo ir groja nemažai galisų muzikos. Su savo klasės studentais koncertuodavo kitose Galisijos konservatorijose. Galiausiai kolegos pradėjo remti prie sienos: gal reikia visiems ką nors padaryti? Kilo idėja surengti kasmetį galisų muzikos festivalį – pasikviesti atlikėjų iš kitų mokyklų. Tokia buvo penkių konservatorijų festivalio pradžia. Laikui bėgant Vigo mieste R.Biveinienė suorganizavo dar du festivalius. Veikla neliko nepastebėta: 2011-aisiais visuomeninė organizacija, renkanti Galisijos garbės piliečius, suteikė tokį vardą R.Biveinienei.

 

Nusisekęs multikultūralizmas

Ispanų kalba pačioje Ispanijoje vadinama kastiliečių kalba. Ja kalba Kastilijos ir La Mančos regione. Kituose autonominiuose regionuose oficialiai vartojamos baskų, katalonų, galisų kalbos. R.Biveinienė pasakoja apie kalbų mokymąsi: „Norint gauti valstybinį darbą Galisijoje reikia mokėti vietinę kalbą. Dvejus metus lankiau galisų kalbos kursus, išlaikiau egzaminą. Toje kalboje daug bendrų žodžių su ispanų kalba, tačiau, žiūrėk, tai galūnės skiriasi, tai linksniai kitaip vartojami. Dar negaliu pasakyti, kad laisvai galiu mėgautis galisietiškais tekstais, gėrėtis literatūrine kalba. Labai mėgstu jų poezijos klasikę Rosalią de Castro. Pačioje Galisijoje esama įvairių dialektų. Nuvažiuoji kelias dešimtis kilometrų nuo Vigo – žmonės jau kitaip šneka. Kartais patys tarp savęs nesusišneka. Šnekamoji galisų kalba skiriasi nuo norminės. Yra profesorių, kurie susikirto per galisų kalbos egzaminą, nes jie šneka dialektais. Konservatorijoje vieni dėstytojai šneka ispaniškai, kiti galisietiškai. Aš kalbu abiem kalbom. Reikia prisipažinti, kad būdama ten mąstau ispanų kalba.“ Dažnai lankydamasi Portugalijoje, R.Bi-veinienė prisipažįsta mėgstanti greitai, gal net per greitai važinėti pagal jos dizainą dekoruotu visureigiu, kuriame, kad kelias neprailgtų, klausosi įvairiausios muzikos – nuo bliuzo iki fado. Vigo konservatorijos profesorės antropologiniai pastebėjimai gali būti įdomūs ne vien turistams. Pasak jos, galisai skiriasi nuo kastiliečių, andalūziečių ne vien šneka. Palyginti su kitais Apeninų pusiasalio gyventojais, galisai uždaresni, nors portugalai gal dar uždaresni. Portugalijos ir Ispanijos kultūros skiriasi, pavyzdžiui, pagal požiūrį į vaikus. Jeigu vaikas kuo nors užsiima, portugalai į tai žiūri itin rimtai – laukia iš jo konkretaus rezultato. O ispanų tėvai gali pasakyti: mums nereikia, kad vaikas ko nors išmoktų, reikia, kad jis gerai praleistų laiką. Rezultatai lyg ir nebūtini, todėl ispanų vaiko užsiėmimai gali būti labiau išblaškyti, padriki.R.Biveinienė su 24 metų dukra Barbora gyvena name Vigo pakrašty, netoli vandenyno. Keturis aukso medalius Galisijos jojimo varžybose pelniusi Barbora puikiai kalba ispanų ir galisų kalbomis, todėl kai kam kyla minčių, kad R.Biveinienė ją įsidukrino. Absoliučią muzikinę klausą turinti Barbora nepasuko motinos ir brolio pėdomis – šiuo metu ji žvalgosi solidžių nemuzikinių mokslų.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

 

Spalio 23-iąją mesdamas rinkimų biuletenį į balsadėžę pagalvojau apie priešgaisrinę apsaugą. Kiek užpildytų biuletenių reikėtų sudeginti, kad rinkimai taptų negaliojantys? Tą ugnies ir sunaikinimo įvaizdį galima visaip vartalioti. Manau, paryčiais nebuvo politinių jėgų, kurios norėtų, kad besisklaidant visuotinio gaisro dūmams šie rinkimai būtų paskelbti niekiniais.

 

Arūnas BRAZAUSKAS

 

Jei tai būtų ne branduolinio sprogimo gaisras, jei Lietuvoje išliktų dabartiniai rinkėjai, ant plėnių perrinktas Seimas vis tiek būtų panašus į tą, kuris iš balsadėžių išsirito spalio 23-iosios rytą. Po ketverių metų bus kitaip.Gaisriukų gal norėtų tie, kurie vienmandatėse apygardose pralaimėjo nedideliu skirtumu. Bet ar gaisras Vilkaviškio vienmandatėje apygardoje, kur tam kartui pasibaigė Algirdo Butkevičiaus era, ką nors pakeistų iš esmės? Gal po gaisro perrinktas A.Butkevičius padėkotų rinkėjams už dar ketverius pasitikėjimo metus, o už ką rinkėjams padėkotų visi socialdemokratai? Už trukdymą atsinaujinti stagnuojančiai partijai? Lietuva jau tiek sugeba jaustis ar apsimesti brandžios demokratijos nacija, kad partinė viešoji nuomonė, tikėkimės, spustelės pirmininką pasitraukti.

Gaisriuko gal neatsisakytų Algirdas Paleckis, kuris pralaimėjo Naujojoje Vilnioje. Bet vėlgi – ką tai pakeistų? Politinis parijas liktų pariju iki kitų rinkimų. Ant žalio arklio atjojusių nugalėtojų lyderis, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, politikams ir žurnalistams patarė neskubėti braižyti koalicijų. Išties, kas paskubės, tas apsijuoks, o kalbant vaizdžiau – gal ir išsidurs. Rinkimų nuovargis ir bemiegė naktis neretai iš politikų lūpų ištraukia slapčiausius lūkesčius. Antai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininko pavaduotojas Andrius Kubilius pasisakė už tai, kad būsimos (neaišku kokios) koalicijos lyderiai būtų patikrinti specialiųjų tarnybų. Taikydamas į R.Karbauskį, jis nusistebėjo, kodėl šis nesiveržia į Vyriausybę, o nori likti Seime. „Aš keliu klausimą, kas po tuo slypi“, – svarstė A.Kubilius. Iš tos jo kalbos galima daryti išvadą, kad mūsų politinis elitas yra tarsi dviejų rūšių: tiesiog patikrintieji ir antrąkart gerokai patikrintieji – prie pastarųjų galima priskirti premjerą ir ministrus.

Sakytume, kad toks modelis yra hibridinis, nes derinamos skaidrios ir nelabai skaidrios procedūros. Pagal įstatymą kandidatai į Seimą turėtų deklaruoti bent jau buvusius ryšius su užsienio šalių spec. tarnybomis (esamus ryšius deklaruotų tiktai politinis savižudis).

 

Nereikės nė spec. tarnybų – gal nepraeis nė ketveri metai, ir skaisčiai žalias nugalėtojų žirgas pakeis spalvą ar taps dėmėtas.

Dėmėtus nominantus į ministrų postus reikėtų išgaudyti iki Prezidentei juos paskiriant Vyriausybės nariais. Vėliau išryškintus mūsų spec. tarnyboms būtų neapdairu deklaruoti, nes už tokį žioplumą kai kam būtų nuplėšyti antpečiai. Skaidrumas skirtas ne rinkėjams apakinti, o tam, kad jie blaiviai nuspręstų, ar buvęs agentas vertas būti parlamentaru. Nuslėpusius praeitį turėtų išgaudyti mūsų spec. tarnybos ir garantuoti slapukams „nemalonumus per valdiškus namus“. Kas būna po priverstinio paviešinimo, daugmaž žinoma. Kaip rodo Kazimiros Danutės Prunskienės pavyzdys, kas kuo buvo, nusprendžia teismas. Noras, kad spec. tarnybos, kurių procedūros dėl jų prigimties yra neskaidrios, turėtų ieškoti dėmių ministrų politinėje biografijoje, nėra atkeliavęs iš kosmoso ar gretutinės tikrovės. Kaimyninėje valstybėje, kuri kelia pasaulinių rūpesčių, spec. tarnybos aukštesnės už teismus, ir dauguma tos šalies piliečių sistemos neskaidrumą laiko didžiuliu privalumu.Veterinaras pasakytų, kad dėmių gali būti ant raudonų, žalių, netgi trispalvių arklių. Nereikės nė spec. tarnybų – gal nepraeis nė ketveri metai, ir skaisčiai žalias nugalėtojų žirgas pakeis spalvą ar taps dėmėtas. Gal net nenuplaunamai. Tokie vadinami obuolmušiais.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Besižvalgant po feisbuką akį patraukė langas, pavadintas „Baltų vienybės ugnies sąšauka“. Rugsėjo 22-ąją, per rudens lygiadienį, minima Baltų vienybės diena, kurią ir Lietuvos Seimas, ir Latvijos Saeima įtraukė į atmintinų dienų sąrašus. Tądien 1236 m. įvyko Saulės mūšis. Kaip ir ankstesniais metais, per šiųmetį paminėjimą Lietuvoje ir Latvijoje užkurta daugybė laužų. Išties labai gražus vaizdas, tačiau koks ugnimi prisišauktos senovės santykis su nūdiena? Juolab kad Baltų vienybės diena – viena iš daugiau nei penkių dešimčių atmintinų datų, įtrauktų į oficialų sąrašą.

 

Arūnas BRAZAUSKAS

 

Kalbantis su mitologu Dainiumi Razausku tas klo­das, kuris apima baltišką pasaulėjautą, mi­­­to­logiją, papročius, nejučia ir įgavo „baltų lau­­žų“ pavadinimą. Patogi metonimija – vieno dė­mens pa­vadinimas priskiriamas visumai. Labai platus, įvairus reiškinys įvardijamas nurodant liepsnojančius laužus.

Skaitant šį pokalbį nereikia pamiršti, kad kalbama ne apie malkas ir liepsnas, o apie gausų sąjūdį, kurio dalyviai turi pažiūras ir charakterius. Tai ir kultūra, ir ją puoselėjantys žmonės.

 

– Žvelgiu į žemėlapį: pritemdytoje Lietuvoje pažymėti ryškūs taškai, kur per rudens lygiadienį liepsnojo baltų laužai. Išsakau pirmą klausimą, bet labai prašau neatsakinėti, nes tai nuves į istorijos brūzgynus. Kuo čia dėta baltų vienybė? Pavyzdžiui, 2003-iaisiais Vilniuje atidengiant paminklą karaliui Mindaugui dalyvavo pulkelis iškilių asmenų: Švedijos ir Liuksemburgo monarchai, Lenkijos ir Estijos prezidentai, Maskvos meras, kitos garbios personos, bet nebuvo nei Latvijos prezidentės Vairos Vykės-Freibergos, nei kitų Latvijos atstovų. Numanoma priežastis – Mindaugas buvo atidavęs Kalavijuočių ordinui gabalą dabartinės Latvijos teritorijos. Bet Mindaugas ir dalį Lietuvos istorinių žemių buvo atidavęs kryžiuočiams. Tiesa, Latvijoje, Agluonoje, dabar stovi paminklas karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai. Vis dėlto klausimą apie baltų vienybės pavyzdžius senovėje palikime kitam kartui. Kas dabar vienijasi, daugmaž aišku – žmonės susirenka prie laužų ir išsiskirsto. Jie grįžta į tikrovę, kur apstu už laužą sudėtingesnių energijos ir šilumos prietaisų, pavyzdžiui, energiją taupančių lempų. Toje tikrovėje veikia ne paprotinė teisė, o Darbo kodeksas. Koks baltų laužų santykis su tikrove, kurios jie nenušviečia, nes sudega malkos ir reikia skirstytis – grįžti į kasdienybę?

– Matyt, norėta paklausti ko nors labai paprasto, bet klausimas nepaprastai žiaurus. Iš tikrųjų klausiama, kas yra tikrovė. Galiu atsakyti irgi labai žiauriai: nėra tikrovės be jos suvokėjo. Tikrovės svorio cen­tras yra ne tai, kas suvokiama, ne suvokinys, o su­­­vokiantysis. Kiekvieno žmogaus asmenį galima bū­tų suskaidyti į daugelį asmenų, skirtingų interesų sub­jektų. Galima įsivaizduoti dramą su daugybe per­sonažų, kurių kiekvienas būtų atskira mūsų vidinio pasaulio esybė. Mes nesame vienalyčiai. Yra esy­bė, kuri klausosi Bacho muzikos, ir esybė, kuri, de­rėdamasi su kitais, sako: na, tų penkiolikos centų aš jiems nė už ką nenuleisiu. Jeigu manyje įsigali esy­bė, kuri nuo visų nusuka ir niekam nenuleidžia, tai mano tikrovė yra turgus, o baltų laužai – kažkokie paistalai. Gal tie žmonės, kurie prie laužų renka­si, – nevykėliai, gal jiems paguodos reikia. Tegul jie prie laužų pabūna, paskui jie man daugiau ­už­dirbs.

Gali atsirasti ir toks padaras, kuris prisigretins prie laužo tik tam, kad nemačiom ištrauktų kam nors piniginę. Jo tikrovė tokia. Vis dėlto yra tokių, kurie klausosi Bacho arba Čiurlionio ir išgyvena atitinkamą tikrovę. Jų tikrovė tokia.

 

– Bet kapšą prie laužo galėjo pavogti ir senojoje Kernavėje prieš daugelį šimtų metų. Tokia buvo tikrovė. Kokią tikrovę mes norime prisišaukti, kai šiais laikais užkuriame baltų laužus? Išties mes žinome, ko norime. Tai tikrovė, kurioje nėra vagių. Bet ar tai nėra gražus išgalvotas teatras – kaip sakoma, konstruktas? Tarsi sektantai pačia geriausia šio žodžio prasme. Kol apsijuosę tautinėmis juostomis, tol nevagia.

– Man rėžia ausį tokie pasakymai, kaip „konstruktas“. Pati konstrukto sąvoka, tiesą sakant, yra su­kons­­truota, „konstruktas“. Jei vykdome dekonstruk­­­ciją, pritaikykime ją ir pačiai konstrukto sąvokai. Tada reiškiniai išsilaisvins nuo jos, nuskaidrės. Ga­lėsime kalbėti apie juos kaip apie tikrus.

Imkime tokius dalykus, kaip vadinamoji są­moks­lo teorija. Žmonės per daug gerai apie save galvoja. Ma­no, jog gali sukonstruoti ir paleisti veikti kokias nors minties sroves, judėjimus – kad ir tuos baltų laužus. Bet vargu ar tikrovė taip lengvai sukonstruojama. Tarkime, „The Beatles“: staiga kažkas sprogo ir nusirito per visą pasaulį. Kartu ėmė tekėti pinigai, prasidėjo įtakos žaidimai. Stebuklas! Visi apsalę – kaip padaryti tokį dalyką? Arba krikščionybė. Mes kiek norime galime kalbėti, kad krikščionybė su­kons­truota, tačiau du tūkstančius metų tai tęsiasi – di­delė žmonijos dalis atiduoda tam savo širdis. Joks ma­niakas, joks sąmokslo teoretikas nei praktikas nesugebėtų to dirbtinai padaryti.

 

– „The Beatles“ palyginimą su krikščionybe reikėtų iškart įkelti į feisbuką, paskui iškalti granite kur nors prie Vilniaus katedros.

– Dar žiauriau pasakysiu: antrasis atėjimas jau įvy­ko ke­turiais asmenimis – „The Beatles“. Kaip žaibas nuo Vakarų iki Rytų. Žinoma, galima bandyti val­dy­ti sroves. Tarkime, žaibas trenkia iš dangaus į že­mę. Gal žmogus galėtų iškrovą kažkiek pakreipti į kai­rę ar į dešinę – perkūnsargiai taip ir veikia. Bet žai­bo šaltinis nėra žmogus, žaibas nėra „konstruktas“.

 

– Gyvasis lietuvių klasikas Kęstutis Navakas romano „Vyno kopija“ personažo lūpomis išsako hipotezę, kad vadinamieji grandininiai arba tęstiniai žaibai yra žydų darbas. Tiksliai pagal tekstą – „tęstinė žydų inovacija“.

– Žydai kaip kempinė sugeria projekcijas, kaip tai vadino Karlas Gustavas Jungas. Žmonės nesupranta reiškinio priežasties, o būtinai turi ją sau įvardyti – jeigu atsisakytų įvardyti, gal pasijustų arčiau Di­džio­sios Paslapties. Bet jiems reikia užverti, už­kimš­­ti tą angą – reikia įvardyti. Kadangi nėra ką dau­­­giau pasakyti, sako „žydai“. Šiuo požiūriu žy­dams net pavydėčiau. Jiems tokie dalykai priskiriami! Vadinasi, žydai su savo vardu sugebėjo susieti to­kias galias (tiksliau, žmonių sąmonėje jos susisiejo su jų vardu), kurios senovėje buvo priskiriamos tik dievams. Jeigu padaryta kas nors neįmanoma, va­dinasi, žydai padarė. Tai yra jėga.

 

–  Bitlų palyginimas su krikščionybe man pačiam nušvietė paskatas, dėl kurių aš, vaizdžiai kalbant, kabinėjuosi prie tos baltų vienybės. Klausta, koks baltų laužų santykis su tikrove, su Darbo kodeksu, su energiją taupančia lempute, klausta, kur ta vienybė, ar tikrai neapvogsime savo artimo ir panašiai. Dabar klausiu: ar baltų laužai gali būti kūrenami kasdien, ar gali išplisti sprogstamuoju būdu kaip „The Beatles“?

– Tai ne teorinis, o praktinis klausimas. Žinoma, ga­lima į tą klausimą pažiūrėti teoriškai. Kaip elgtis, kada ateina srovė? Galima apie savo naudą svarstyti: ar srovė pakankama, kad pasiduočiau kartu su ja? Dar nežinia, kiek stipri ji bus, ar prasiverš, ar uždus, – kaip Sąjūdžio metais prieš nepriklausomybę, kai savanaudžių armija nuščiuvusi tykojo, kur link visa pasuks. Dar matyti tik kibirkštys – ar įsiplieks laužas? Galima ir kitaip žiūrėti: kiek aš pajėgus prisidėti, kas šioje srovėje priklauso nuo ma­nęs?

 

– Žemaičių bajoras, kuris prieš daugelį šimtmečių krikš­tijosi, galėjo regzti sąmokslą: na gerai, aš po­terius kalbėsiu, bet ir žalčius kur nors pakampėje penėsiu.

– Kalbėjome apie daugiariopą, daugialypį žmogų, apie įvairias jo būsenas, apie konfliktus tarp interesų ir atitinkamų vidinių personažų, virtualių asmenų, kurių žmoguje ne vienas. Galima taip pasakyti: vie­­nas iš tų virtualių personažų kibirkštį iškart pa­gauna, įsižiebia nuo jos kaip kempinė, ja patiki, ir tai teikia jam jėgų – kaip antrasis kvėpavimas. Kaip su Ba­cho muzika – kol jos klausosi, tol jis žmoguje jau­čiasi gyvas. Taip ir su baltų laužais. Kol žmogus da­lyvauja judėjime, kol skaito knygas, kreipia mintį į tą pusę, kol jis su tuo save sieja, bendrauja su bendra­minčiais ir bendrajausmiais, tol jaučiasi gyvas. Kai to kurį laiką nedaro, glemba, geibsta, vysta kaip gėlė be vandens.

Klausimas, ar tie dalykai, apie kuriuos kalbame, pa­ima už širdies, ar ne? Jeigu paima, tai belieka ar­ba širdies klausyti, arba įtikinėti save, kad tai ne­svar­bu, nerimta. Srovės atžvilgiu pasekmės atitinka­mos: vieni žmonės bus jos įkvėpti, o kiti numos ranka. Ir kokių bus daugiau, toks ir pačios srovės li­ki­mas toje visuomenėje.

Įsivaizduokime karo žygį. Ne vienas karvedys yra prisipažinęs: eičiau su dešimčia tikinčių prieš šim­tą netikinčių. Tikėjimas iš esmės keičia žmogaus padėtį, jo sugebėjimus ir galias. Žmonių kolektyvą, pavyzdžiui, tautą, galime palyginti su laivynu. Įsivaiz­duokime burlaivius ir vėją, kuris gali papūsti ar­ba nepapūsti, kaip jam valia. Kiekvienas kapitonas gali rinktis: ar vėjui papūtus kelti bures, ar ne. Skir­tumas tas, kad tie, kurie pakėlė bures, – išplauks. Bal­tų laužai – tarsi vėjas, pučiantis jau ne vieną šim­tą metų. Ir tai ne Simono Daukanto „konstruktas“, jis rašė ne tuščioje vietoje. Daugybė stygų nutįsta į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kuri irgi buvo nevienalytė, ten būta ir labai lietuviškų klodų.

Sakoma, Daukantas – romantikas. Aš pasakyčiau: Daukantas – su vėju. Jo darbai gal ir ne perne­lyg pedantiški šiuolaikinių priekabių požiūriu. Bet kad jis buvo įkvėptas, nėra abejonių. Tai žmogus, ku­ris pakėlė bures – laiku ir vietoje. Kuo daugiau lie­tuvių pakeltų bures tam vėjui, tuo sparčiau mes kil­tume. Ar verta taip daryti – asmeninių sugebėjimų ir apsisprendimo reikalas. Klausimas, kuo tu no­ri gy­ven­ti: vien pilvu ir pasturgaliu ar širdimi ir gal­v­a?

Darsyk noriu prisiminti vieną svarbiausių mūsų istorijos įvykių – Sąjūdį, kurį irgi sudarė ne viena sro­vė. Bet tai, ką mes čia pavadinome baltų laužais, bu­vo labai stipru, stipriausia. Tai buvo Sajūdžio šerdis. Sąjūdį aš prisimenu kaip šių laužų šviesą ir šilumą. Dalyvavau bene visuose mitinguose, ir šita gai­da visuomet skambėjo stipriausiai. Dar buvo labai stiprus ekologinis dėmuo. Pamenu, 1987 m. pats rin­­kau parašus prieš rusų naftos gavybą prie Kuršių ne­­rijos. Apie Lietuvos nepriklausomybę tada dar ne­buvo kalbos, o kai tokia kalba pasigirdo, tai buvo tie patys žmonės. Esu ryšėjęs raištį, ir tas raištis bu­vo ne mėlynas, ne raudonas, o žalias. Ekologinis ir tautiškasis, baltiškasis dėmuo žengė koja kojon. Tai ne tas pats, tai skirtingi dalykai, bet jie žengė išvien. Baž­ny­tinis dėmuo, bent jau man, buvo daug menkiau ma­to­mas.

Mano patirtis neginčytinai byloja, kad Lietuvą iš­laisvino baltų laužai. Vadinasi, ir politiškai jie nėra neįgalūs. Kodėl dabar toks atoslūgis? Sakyčiau, kad dabar jokia politinė jėga baltų laužams neatstovauja. Daugelio žmonių santykis su pasaulėžiūra pasiro­dė gana apgailėtinas: pamatę, kurios valiutos ver­tė kyla, jie iškart į ją iškeičia savo pinigus. Tenori pr­i­siplakti prie bet ko, kas kyla. Taip galiausiai iš­čiul­­piama simbolio vidinė vertė, įvyksta ženklų infliacija. Ne išimtis ir baltų simbolika. Bet juk ir ma­fiozai ant krūtinės nešioja kryžių!

Visa viltis, kad baltų laužai apskritai skaidrina er­dvę, ir įvairių politinių partijų žmonės, jeigu jie bu­riasi prie tų laužų, juos kūrena, – darosi šviesesni. Aš pats politikams esu visai neparankus, nes ma­nau, kad svarbiau ne konservatoriai ar socialdemo­kratai, ar dar kurie nors, o tiesiog sąmoningesni, švie­­sesni žmonės.

 

– Rugsėjo 22-oji – baltų, o ne visos žmonijos vienybės diena. Ir valstybiniu lygmeniu tai pamini ne Jungtinės Tautos, o Latvija ir Lietuva. Iškyla tautos, genties, pilies ribų klausimas. Kas savas, kas svetimas?

– Jeigu kitos tautos žmogų iškart laikysime priešu, mes daužysime veidrodį, kuriame patys į save žiūrime. Jei vien dėl kilmės ar tautybės žmogus laikomas sve­timu – tai apgailėtinas nesusipratimas, visiška klai­­­da. Gali būti kitos tautos, kitos kalbos, kitos rasės žmo­gus – netgi marsietis! – bet matai, kad prieš tave žmo­gus.

 

Jeigu kitos tautos žmogų iškart laikysime priešu, mes daužysime veidrodį, kuriame patys į save žiūrime.

 

Tikrasis priešas yra ne tauta, ne rasė, ne politinių pažiūrų atstovas, o būtybė, kuri į tave žiūri vien kaip į priemonę savo tikslams pasiekti. Nuo tokio būtina iš visų jėgų gintis, mirtinai. Žudyti. Neturiu dėl to nė mažiausių abejonių. Tik reikia gerai nusitaikyti – žudyti ne gyvą būtybę, ne žmogų, o tą sąmonės bū­se­ną, tas mintis ir sprendimus, kurie tave pavertė prie­mone sau. Priešas turi vienintelį tikslą – jis te­nori tave suvalgyti. Čia negali būti jokio nuolaidžia­vimo, jokių kompromisų, jokių dviprasmybių. Iš­kart trauki kardą ir kerti pirmas.

Kitas klausimas, ar esi tikras, kad prieš tave tikrai priešas? O rimtas priešas tikrai vaidins draugą, kad prisileistum prie minkštos vietos. Todėl būtina labai blaiviai ir akylai stebėti, nes jis anksčiau ar vėliau išsiduos. Nevalingai duos ženklą. Ausis teps medumi, bet po stalu parodys nagus. Ir jeigu pasiduosi gražbyliavimui, apsalsi nuo lapės pagyrų bei pažadų, užsimirši ir bent trumpam patikėsi, kad visi aplinkui vien gero linki, – būsi skaniai suvalgytas. Tai savižudybė. Didžiausia kvailystė, kokią tik miš­ke galima pa­daryti. Anksčiau ar vėliau visi atsipeikės, visa Eu­ropa, ir tada suskubs tvarstyti nugraužtas savo dalis.

Tai labai rimta tikrovės ypatybė: ne visi tau trokš­­ta gero! Einame per mišką, o miške yra padarų, kurie tyko nukąsti koją ir gerklę perkąsti. Net ne­mirktelėję, su malonumu ir be sąžinės graužimo. Ir jeigu jo pilve dar cyptelėsi, tai tave patį apkaltins na­­cionalizmu, atsilikimu ar kuo tik nori, ir kuo la­biau teisinsiesi, tuo labiau būsi kaltas. Nuo tikro prie­šo reikia gintis besąlygiškai ir mirtinai.

 

Einame per mišką, o miške yra padarų, kurie tyko nukąsti koją ir gerklę perkąsti. Net ne­mirktelėję, su malonumu ir be sąžinės graužimo. Nuo tikro prie­šo reikia gintis besąlygiškai ir mirtinai.

 

Tai pa­čios Būties iššūkis – paliegę suvalgomi. Šia prasme sveikata ir gynyba yra sinonimai. Niekuomet ne­bu­vo valstybės, tautos, kuri tuo nesirūpintų, nesektų kuo akyliausiai, ar kas nors iš už to ar ano krūmo į ją nesikėsina. Šiuolaikinės Europos saldus užsnūdimas labai greitai baigsis, jau iš esmės baigiasi – antraip tektų baigtis Europai.

O kai visus savo mirtinus priešus suseki ir užbėgi jiems už akių, tada galima kilniai siūlyti taiką ir draugystę. Aš – už taiką ir draugystę. Už tokią taiką ir draugystę, kurioje turiu vilties išlikti gyvas.

 

Dainius Razauskas (g. 1960 m.)

Mitologas, religijotyrininkas, rašytojas, vertėjas. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas, žurnalo „Liaudies kultūra“ vyresnysis skyriaus redaktorius, Vilniaus universitete kartais dėsto lietuvių religiją ir mitologiją.

 

Veikalai:

• Ryto ratų ritimai: pagrindinio kosmologinio modelio rekonstrukcija su etimologiniais priedainiais. Vilnius: Pradai, 2000.
• Vėjūkas: lietuvių vėjo demono vardo ir įvaizdžio rekonstrukcija, atsižvelgiant į vieną skitų atitikmenį. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004.
• Vytis simbolikos požiūriu: baltas raitelis su iškeltu kalaviju raudoname lauke. Vilnius: Aidai, 2008.
• Krosnis mitologijoje. Vilnius: Aidai, 2011.
• Visi dievai: „panteono“ sąvokos kilmė, pirminis turinys ir lietuviškas atitikmuo. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016.
• Maironis – praamžės tradicijos dainius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2016.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Maždaug po pusantros savaitės: bal­sa­dėžių turinys išverstas ant stalų, balsai suskaičiuoti, žiniasklaida trimituoja apie rezultatus. Balsavimo biuleteniai keliauja į archyvą, ten pat gula partijų rinkimų pažadai. Pagal nerašytą taisyklę juos bandys pamiršti šimtui dienų, paskui pradės po šapelį traukti ir badyti tuos, kurie jau sėdės ministrų kėdėse.

 

Arūnas BRAZAUSKAS

 

Kodėl šimtas dienų, o ne devyniasdešimt devynios ar šimtas viena? Tai lyg ir nuoroda į šimtą dienų, kurios praėjo nuo Napoleono pabėgimo iš Elbės salos iki jo visiško žlugimo. Per tą laiką buvo telkiamos kariuomenės, skiriami vadai, amunicija kraunama į gurguolės, o po Vaterlo mūšio prasidėjo… normalus gyvenimas. Mažai šaudyta, rašyta daug raštų. Derėtasi, intriguota, tartasi. Laimė­tojai perbraižė žemėlapius, pralaimėjusieji traukėsi iš kabinetų, krovėsi la­gaminus – kai kas labai tolimoms kelionėms.

 

Asmenybių švytėjimo po šių rinkimų Lietuvoje tikėtis ne­verta – tai bene svarbiausia savaime iš­sipildanti prognozė.

 

Tačiau ne apie šurmulingą praeitį kalba, o apie nuobodoką ateitį. Po­li­tinės jėgos, kurių atstovus tikimasi ma­tyti premjero poste, daugmaž įvardijo ir pretendentus į kitas ministrų vietas. Šiokia tokia dovanėlė žiniasklaidai, nors ir ne pirmo šviežumo, būtų kokia nors partinė blondinė, kuri atsiradus spragai ministrų sąraše kviestų jai mažai pažįstamus žmones jei ne iš gatvės, tai iš užrašų knygelės.

Net ir didelių administracinių ga­bu­­mų ministras, paimtas ne iš pakampio, o iš solidaus sąrašo, per pirmąjį šimtadienį bus nugramzdintas į savo žinybos popieryną. Šiai Seimo ir mi­nistrų kadencijai einant į pabaigą kai kur buvo padaryta visokiausių reorganizacijų, ir ne visos jos itin sėkmingos. Galima lažintis, kad naujųjų vadovų bandymai taisyti nesąmones bus sunkiai atskiriami nuo kėdžių perstumdymo siekiant susodinti į vietas patikimus kadrus.

Neseniai draugas verslininkas, profesionaliai besidomintis ekonomika ir politine istorija, pasakė: „Vienam Lee Kuan Yew tenka dešimt mugabių.“ Legenda tapusį autoritarinį Singapūro vadovą sugretinęs su liūdnai garsėjančiu Zimbabvės diktatoriumi, mano draugas norėjo pasakyti, kad geri diktatoriai – retenybė. Asmenybių švytėjimo po šių rinkimų Lietuvoje tikėtis ne­verta – tai bene svarbiausia savaime iš­sipildanti prognozė. Užtat galima guos­­tis, kad geriau nuobodūs, riboti, bet šiek tiek patyrę, negu charizmatiški, trenkti ir iš gatvės.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Greitai ir darželinuko neįsivaizduosime be kokio nors išmaniojo prietaiso, leidžiančio naršyti internete. Kartu su pasauliniu tinklu kilo klausimų, kurie kol kas neturi aiškių atsakymų. Kokia interneto ateitis reguliavimo požiūriu? Ar reguliavimas spėja paskui technologijų kaitą? Koks švietimo vaidmuo, kai kalbama apie apsaugą nuo tam tikro turinio? Ką galima pasiekti reguliavimu, o kur reikia šviesti ir diegti kritinį požiūrį?

 

Arūnas BRAZAUSKAS

 

„Veido“ apskritojo stalo diskusijoje savo nuomones reiškė Ryšių reguliavimo tarnybos direktorius Feliksas Dobrovolskis, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) mokslo ir inovacijų prorektorius prof. habil. dr. Antanas Čenys, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos direktorius prof. Renaldas Gudauskas, „Teo“ ir „Omnitel“ teisės vadovė dr. Giedrė Kaminskaitė-Salters, asociacijos „Infobalt“ inovacijų vadovas Andrius Plečkaitis.

 

Ar visuomenė spėja paskui technologijas?

 

A.Čenys: Kai atsirado raštas ir imta rašyti ne vien apie tai, kiek avių turi Mesopotamijos valdovas, bet imta užrašinėti poeziją ir kitus gražius dalykus, kilo nepasitenkinimas – esą raštas žudo poeziją, ir tai gali sužlugdyti kultūrą. Nebeliks dainių, niekas nenorės kurti naujų eilėraščių. Panaši istorija pasikartojo, kai pradėta leisti knygas: palyginti su rankraštine knyga, spausdinta knyga yra visiškas niekalas, ir tai žlugdo vienuolynų kultūros tradicijas.

Žvelgdamas į internetą tikrai negaliu nuspėti, kaip jis atrodys po penkių ar dešimties metų, bet manau, kad žmonija visą laiką turėjo panašių iššūkių. Nors dabar viskas vyksta greičiau ir sudėtingiau, manyčiau, kad mes tenai jau buvome – ir ne vieną kartą. Esu nusiteikęs optimistiškai – mano nuomone, žmonija su tuo susitvarkys. Jei ir bus blogai, veikiausiai dėl kitų priežasčių, ne dėl interneto.

Tematiškai turėtume skirti dvi sritis. Pirmoji – interneto keliamas pavojus saugumo atžvilgiu. Kuo mes daugiau naudojamės internetu, tuo daugiau pavojų kyla – piktavaliai žmonės turi daugiau galimybių padaryti ką nors negero. Kita sritis yra turinys ir su tuo susiję pavojai. Koks turinys keliauja į internetą? Nuo ko mes norime apsaugoti vaikus ir kitas socialines grupes? Turinio problema irgi iškildavo visais laikais.

Nemanau, kad internetas yra iš esmės kas nors nauja, ir nemanau, kad jį bus įmanoma sustabdyti reguliavimo priemonėmis. Tai panašu į bandymą sumažinti oro pripildyto baliono tūrį tą balioną spaudžiant. Technologinės galimybės dabar yra tokios, kad net Kinijos valdžios bandymas kontroliuoti internetą yra tik iš dalies sėkmingas – jis rodo, jog laikui bėgant viską galima apeiti.

G.Kaminskaitė-Salters: Pritariu dėl pozityvaus požiūrio į interneto ateitį. Statistika rodo, kad, pavyzdžiui, prieš porą metų 97 proc. visos informacijos tarptautiniu lygmeniu buvo apsikeičiama būtent per internetą. Ateitis labai tvirtai susieta su internetu. Internetas nuo pat atsiradimo buvo kuriamas demokratiniais pagrindais. Jis buvo prieinamas visiems. Europos Komisija artėja prie interneto, kaip universalios paslaugos, traktavimo. Ta paslauga turi būti prieinama visiems už įperkamą kainą. Europos Sąjungos strategijos interneto srityje nesikeičia metų metais – daugiausia perrašomi ir atnaujinami seni teiginiai. Tačiau pačios technologijos labai keičiasi.

Manau, kad labai svarbu neperlenkti lazdos bandant sureguliuoti internetą. Yra tam tikros sritys, pavyzdžiui, vaikų apsauga nuo tam tikro turinio, ir visi turi padaryti tai, kas privalu ir svarbu mums, kaip piliečiams. Bet mums labai svarbu nesuvaržyti interneto per daug, nes tada užkirstume kelią visoms investicijoms, iniciatyvoms – tarkime, tokiems dalykams, kaip daiktų internetas. Svarbu atrasti balansą tarp žodžio laisvės ir mūsų, kaip piliečių, saugumo. Nors tai ne visuomet paprasta, toks balansas yra įmanomas.

F.Dobrovolskis: Čia paminėti du dalykai, du ramsčiai: turinio saugumas, visų pirma pažeidžiamiausiems vartotojams, pavyzdžiui, mažiesiems, ir kibernetinis saugumas. Turinys susijęs su tokiais dalykais, kaip patyčios, kibernetinis saugumas apima ir kriminalinius nusikaltimus, taip pat valstybės saugumą.

Internetas – geopolitinis įrankis. Pasiekiamumo požiūriu pasaulis traukiasi, mažėja. Greičiai didėja, viską galime sužinoti daug greičiau. Buvo akmens, bronzos, geležies amžiai, dabar gyvename informaciniame amžiuje. Nuolatos vyksta diskusijos. Viena vertus, yra noras apsaugoti, reguliuoti, stabdyti, filtruoti. Iš kitos pusės, žmonės nori reikštis laisvai ir būti to viso tinklo dalimi. Mano įsitikinimu, jeigu žmogus aukoja savo laisvę dėl saugumo, jis galiausiai netenka ir vieno, ir kito.

Manau, kad veiksminga priemonė galėtų būti švietimas. Bet reikalas tas, kad vaikai apšviečia savo tėvus geriau, negu tėvai gali apšviesti vaikus. Technologijos taip greitai žengia į priekį, kad jaunimas jas įsisavina greičiau.

Vaikai apšviečia savo tėvus geriau, negu tėvai gali apšviesti vaikus. Technologijos taip greitai žengia į priekį, kad jaunimas jas įsisavina greičiau.

Kitas dalykas – tam tikra koordinuota veikla. Veikėjai, kurie fiziškai valdo tinklą, per kuriuos eina informacija, balansuoja tai tam tikromis reguliavimo priemonėmis. Minėti du ramsčiai yra pagrindiniai dalykai, ir būtent čia reikia ieškoti balanso. Švietimas – strateginis dalykas, jį reikia plėtoti, į tai reikia investuoti.

 

Internetas – masinio naikinimo ginklas?

R.Gudauskas: Prisimenu visiškai neseną šių metų konferenciją apie interneto situaciją, jo perspektyvas. Ji buvo sutelkta į jaunimo radikalizacijos temą. Ten dalyvavo nuo buvusių teroristų iki įvairių saugumo ekspertų. Dabar išgirsite apibrėžimą, kuris tapo vos ne darbiniu: internetas buvo pavadintas masinio naikinimo ginklu, nes jis pasiekia visus, visur ir visaip. Jei pažvelgsite į Pasaulio banko 2014 m. ataskaitą, ten matysite tiktai technologines grėsmes. O 2016-ųjų ataskaitoje iškyla tokie dalykai, kaip valstybių griūtys, santvarkų kaita. Šios rizikos susijusios ne tiek su technologijomis, kiek su informacijos sklaida. Valstybės yra ne vien nepriklausomos, bet ir tarpusavyje priklausomos. Sąsajų medis nestabilus.

Ar saugūs Lietuvos valstybiniai tinklai? Neseniai įsteigtas Lietuvos kibernetinio saugumo centras, bet mes nežinome atsakymo, ar šis centras gali apginti nuo kibernetinių atakų.

Neseniai įsteigtas Lietuvos kibernetinio saugumo centras, bet mes nežinome atsakymo, ar šis centras gali apginti nuo kibernetinių atakų.

Mano pozityvus nusiteikimas dėl informacinės visuomenės susijęs su grėsmių supratimu, nes kitaip sunku būti pozityviam. Kaip mums apsiginti nuo visų tų dalykų? Tarkime, žinome, kad 97 proc. informacijos perteikiama internetu. Bet tie 97 proc. informacijos nėra tokie reikšmingi, kaip 3 proc. labai svarbios informacijos, kurią galime laikyti verte, kuriančią vertę. O vertingi dalykai visame pasaulyje saugomi po devyniais užraktais.

Jei ima dominuoti technologiniai dalykai, kurių mes nesuvaldome, tada turime ištisą rizikų galaktiką ir kompleksiškumo suvaldymas tampa problema. Mes, informacinės visuomenės kūrėjai, prisidedame prie jos komplikacijų, jeigu nebandome šios dilemos išspręsti, subalansuoti problemų. Žmogaus ir kompiuterio sąveikos mokslas dabar jau vadinamas tinklo mokslu.

A.Plečkaitis: Jau dešimtmečius diskutuojama dėl interneto saugumo, dėl vaikams draugiško interneto. Su šiais klausimais jau susigyvenome. Kaip saugumo ekspertai, mes žinome, kad šimtaprocentinio saugumo nėra. Kyla klausimas, kuriose srityse mes šiandien jaučiamės mažiau saugūs. Ir kurios šiandieninės tendencijos mums kelia iššūkius ateityje? Yra tokių savaime išsipildančių prognozių. Gal visuomenė to ir nesuvokia, tačiau ekspertai apie tai kalba. Informacinių išteklių daugėja, jie pinga. Gali būti, kad robotai kada nors taps išmanesni už žmones. Kokių tai sukels problemų, kol kas neturime aiškaus atsakymo. Viena iš prognozių teigia, kad ateityje žmonės bus dviejų rūšių: tie, kurie valdys robotus, ir tie, kuriuos valdys robotai.

R.Gudauskas: Čia išsakyti dalykai yra prielaidos. Mes negalime diskutuoti vien prielaidų lygmeniu.

 

Nauja socialinė struktūra

G.Kaminskaitė-Salters: Bet mes galime sukonkretinti perspektyvą. Galime svarstyti, kiek dabartinės tendencijos jau dabar veikia mūsų, kaip komunikacijos dalyvių, informacijos vartotojų, kasdienį gyvenimą. Pavyzdžiui, telekomunikacijų srityje dirbantis teisininkas turėjo suprasti, kaip reguliuojami tinklai, kaip reguliuojami dažniai. Dabar jau mūsų komandai reikia išmanyti ir finansų teisę, nes telekomunikacijų įmonės žengia į mokėjimų sritį. Reikės išmanyti ir medicinos reguliavimą, jei žengsime į sveikatos sritį, ir suprasti, kaip veikia startuoliai. Mes negalime ateiti pas juos su standartine  popierine sutartimi – jiems reikia, kad sutartis primintų išmaniąją programėlę ir jie žinotų, kur paspausti ir kaip tą sutartį suprasti. Taip mes, vienos komandos žmonės, susiduriame su visai kitokiu pasauliu ir turime prie jo prisitaikyti. Ką jau kalbėti apie dalykus, kurie jau dabar yra visiškai konkretūs. Pavyzdžiui, jeigu išmanusis automobilis atsitrenkia į sieną ir visi ten esantys žmonės žūva, kas šiuo konkrečiu atveju yra kaltas?

F.Dobrovolskis: Grįžkime prie tų robotų ir klausimo, kas už ką išmanesnis, kas ką valdys. Neseniai vieno žaidimo kūrėjai sugebėjo išstumti į gatves pabėgioti telefonus turinčius žmones, kurie mūvi džinsus. Bėgiojo kaip geri sportininkai. Štai pavyzdys, kaip su tinklinės technologijos pagalba galima išjudinti žmones, išvaryti į lauką, kad jie pasportuotų.

A.Čenys: Manau, kad dauguma ką tik išsakytų klausimų skirti ekonomistams. Senaisiais laikais graikų visuomenė susidėjo iš vergvaldžių, kurie nedirbo, tačiau kariavo, kūrė meną, rašė eiles ir visaip kitaip turtino kultūrą. O dirbo kiti. Manau, kad visuomenė, kurioje mažuma valdo robotus, o kiti neturi ką veikti, nes nesugeba, – tai optimistinis variantas: kas gali, rašo eiles, dainuoja, filosofuoja. Visi turi daug laisvo laiko, nes robotai viskuo aprūpina.

Kodėl manau, kad toks scenarijus gana tikėtinas? Firmos, kurios visus tuos robotus pagamina, kad ką nors uždirbtų, turi turėti kam parduoti. Viduramžiais tokios įmonės nebūtų pelningos. Jos galėtų parduoti, tarkime šešiems karaliams ir septyniems hercogams. Internetinių bendrovių didysis verslas susijęs su tuo, jog atsirado globali visuomenė, kuri pakankamai turtinga, kad žmogus galėtų turėti ne vien dviratį, siuvimo mašiną ir rankinį laikrodį, – taip kažkada buvo apibūdinamas turtingas žmogus komunistinėje Kinijoje. Tam, kad ekonomika vystytųsi, pinigus reikia paskleisti tarp žmonių.

Visame tame atseit baisiame robotų pasaulyje galima rasti ir daugiau gražių pusių, tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į dalyką, kuris, manau, šiuo metu pavojingesnis, ir tai tik netiesiogiai susiję su technologijomis, pavyzdžiui, internetu, nors tai jo pasekmė. Mes tai matome dabar, ir tai kelia didelį nerimą. Daugumoje valstybių prisikaupė nepasitenkinimo esama padėtimi. Pažiūrėkime į rinkimus Amerikoje, į „Brexit“. Visuomenė nepatenkinta tuo, kas yra, ir neaišku, ar migrantai, ar dar kas nors dėl to kaltas. Tiesiog žmonės mano, kad dabar yra negerai ir reikia kažką keisti. Neseniai vykę rinkimai vienoje iš Vokietijos žemių, simpatijos Marine Le Pen Prancūzijoje atskleidžia visuomenės nuotaikas. Mes turėtume pagalvoti, iš kur tas nepasitenkinimas atsiranda. Matyt, dabartinis socioekonominis modelis, kuris tiesiogiai susijęs su globalizacija, keičia visuomenės gebėjimą gyventi taip, kad dauguma būtų patenkinti.

Dabartinis socioekonominis modelis, kuris tiesiogiai susijęs su globalizacija, keičia visuomenės gebėjimą gyventi taip, kad dauguma būtų patenkinti.

Aš ne ekonomistas, ne sociologas ir tikrai nežinau, bet leidžiu sau spėti, kad didžioji dalis žmonių, kurie balsuotų už Donaldą Trumpą, yra tie darbuotojai, kurių atlyginimai ne tai kad mažėja, tačiau kyla nepakankamai, ir jie jaučia, kad jų gyvenimas darosi santykinai blogesnis, negu buvo anksčiau. Tam tikra prasme mes grįžtame prie aristokratinės visuomenės, nors ji neapibrėžiama kaip aristokratinė. Manau, kad šis visuomenės struktūros pasikeitimas labai pavojingas. Didele dalimi tai susiję su globalizacija, kurią įgalino internetas. Žvelgdamas į tolimą perspektyvą manau, kad visa tai bus išspręsta, tačiau nemažai problemų kyla jau dabar.

 

Pozityvūs pokyčiai

G.Kaminskaitė-Salters: Sutinku su tuo, ką sakote, bet yra ir kitokia globaliu mastu vykstančių procesų interpretacija. JAV ekonomistas ir sociologas Immanuelis Wallersteinas yra sukūręs modelį, kuriuo atskleidžiama, kaip išsivystę Vakarai išnaudoja likusį pasaulį: Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos valstybes. Išnagrinėjęs finansinius srautus jis parodė, kad tai yra būdinga kapitalizmo apraiška.

I.Wallersteino kritikai dabar argumentuoja, kad būtent dėl interneto viskas gręžiasi kita kryptimi. Tarkime, Afrika peršoko industrializacijos etapą, jo tenai nebuvo, tačiau visi mokėjimai ten dabar vyksta vien mobiliaisiais telefonais. Jie neturi bankų, neturi bankinės infrastruktūros, remiasi vien mobiliaisiais telefonais. Ir ekonomikos plėtra, ir netgi moterų išlaisvinimas socialiniu požiūriu, tarkime, Artimuosiuose Rytuose, kai kurių teoretikų nuomone, vyksta dėl interneto, kuris užtikrina informacijos prieinamumą ir galimybę tą informaciją operatyviai paskelbti realiuoju laiku.

Interneto paskatintas ekstremalių nuomonių ir ekstremalios politikos atsiradimas – tai vienas dalykas, tačiau yra kitas interneto inspiruotas reiškinys – ekonominis augimas, kartais panašus į sprogimą, ir socialinės permainos, išsilaisvinimas.

A.Čenys: Tikrai negaliu ginčytis. Tačiau yra socialinės grėsmės, kylančios kaip Artimuosiuose Rytuose, kurie dabar, matyt, – pati pavojingiausia vieta pasaulyje. Tai tikrai vieta, kur yra negerai. Klausimas – kodėl, ir būtent dabar? Kiek čia prisidėjo internetas, tikrai negaliu pasakyti. Kiek čia dėta ekonomika, išnaudojimas, geopolitika, irgi sunku pasakyti. Bet manau, kad pagrindiniai interneto ir technologijų pavojai reiškiasi per tas grėsmes, kurios atsiranda atskirose visuomenėse įvairiose pasaulio dalyse. Tačiau mes negalime „pataisyti“ interneto, ir dėl to visuomenė pasveiks. Aš tuo netikiu.

R.Gudauskas: Girdėdamas visas tas teisingas mintis atkreipsiu dėmesį ir į kitą pusę. Man neramu, kad žmogus tampa robotu ir internetas prie to labai prisideda – jis platina masinio mąstymo stereotipus. Mes kalbame apie D.Trumpą, „Brexit“, galimybę paveikti rinkimų rezultatus ir panašiai. Neseniai vienoje konferencijoje Afrikoje man kelis kartus uždavė klausimą: kaip mums naudotis internetu, jeigu, įvairiais skaičiavimais, nuo 35 iki 43 proc. afrikiečių neturi interneto, nes kyla elektros tiekimo problemų? Į klausimą atsakiau taip: išspręskite elektros problemą, tada nebus problemų dėl interneto. Man atsakė, kad aš nesupratau klausimo, – jiems rūpi, kaip prieiti prie interneto net ir neturint elektros. Mes gyvename kelių greičių pasaulyje.

A.Čenys: Tai man primena pažįstamą, kuri kaime nusipirko skalbimo mašiną, tačiau negalėjo jos prijungti, nes nebuvo vandentiekio. Bet ir šiuo atveju didelį vaidmenį vaidina stambios technologijų kompanijos, kurios veikia atsižvelgdamos į savo konkrečius interesus. Jeigu norima parduoti dar 200 mln. išmaniųjų telefonų, reikia pasirūpinti, kad vartotojai galėtų įkrauti baterijas. Taip atsiranda iniciatyvos propaguoti mažas saulės baterijas ar net jėgaines, kurias galima nusipirkti ar išsinuomoti už kelis šimtus dolerių. Tai leidžia įkrauti viso kaimo telefonų, kompiuterių ir panašių įrenginių baterijas.

G.Kaminskaitė-Salters: Dažnai būtent moterys imasi šios iniciatyvos.

F.Dobrovolskis: Afrikoje būta tokios verslo nišos. Žmonės surinkdavo savo gyvenvietės telefonus ir veždavo juos į ryšio zoną. Ten telefonai atlikdavo savo funkciją: išsiųsdavo ir gaudavo žinučių. Pasirodo, sprendimų yra netgi ten, kur nieko nėra.

A.Plečkaitis: Visuomenės, politinės sistemos dalykai yra šalies vidaus politiniai reikalai. Mes negalime už kitus sutvarkyti jų infrastruktūros. Tai lėšų ir iniciatyvos klausimas. Bet yra kitų dalykų. Pavyzdžiui, visų technologijų miniatiūrizacija: galime matyti eksperimentinių pavyzdžių – tarkime, yra nanorobotų, pernešančių tam tikrą informaciją. Ateityje daugelis dalykų vyks žmogui visiškai nepastebimai. Tokiomis aplinkybėmis kyla etikos klausimų: ar tu sutinki, kad visa tai vyktų? Manau, kad artimiausiu metu tai bus vieni svarbiausių mums kilsiančių klausimų.

 

Atsiveria naujos galimybės

G.Kaminskaitė-Salters: Pritarčiau kolegai, kad gali vykti tam tikrų dalykų, kurių žmonės nežinos. Ir tai gali vykti netgi jų vardu. Mes paliečiame asmeninių duomenų apsaugos klausimą. Iš „Teo“ patirties žinau, kad dabar įsigaliojęs duomenų apsaugos reglamentas, kurį turime įgyvendinti iki 2018 m., reikalauja didžiulių visos įmonės pastangų. Mes įvertiname riziką visos įmonės mastu. Įvertiname esmę ir šio reglamento radikalumą ir tam ruošiamės. Nežinau, ar visi ruošiasi. Būtų įdomu pasidomėti, kokia yra praktika didžiųjų įmonių mastu, nes vartotojas pagal tą reglamentą bus tikrai daug labiau apsaugotas. Vartotojui bus suteikta daug didesnė pasirinkimo teisė. Tai vyksta labai įdomiu metu – kai įmonės ima analizuoti asmens duomenis ir iš jų daryti verslą. Tokių dviejų labai stiprių jėgų susirėmimas bus labai įdomus.

A.Plečkaitis: Visiškai pritarčiau išvadai ar idėjai, kad atsiveria didelės technologinės galimybės manipuliuoti informacija ir sukurti ką nors, kas galbūt nėra faktas. Tada atsiranda dar vienas iššūkis – patikrinti, pavyzdžiui, ar vaizdas „YouTube“, kur rodoma ataka iš oro, atėjo iš Sirijos, ar iš Afrikos, ar dar iš kur nors, ar tai vyko šiandien, ar prieš dvejus metus. Tam yra dirbtinio intelekto sistemos, kurios su didele tikimybe leidžia tai patikrinti. Gali būti, kad kritinis mąstymas šiais laikais dažniau paleidžiamas į darbą negu anksčiau.

G.Kaminskaitė-Salters: Visos nedemokratinės santvarkos bandė valdyti mases duona ir žaidimais. Vienintelis ginklas prieš tai yra išsilavinimas. Nesvarbu, ar mes mokomės iš vadovėlių, ar iš delninukų. Technologijos nelabai ką keičia. Svarbiausia – kritinis mąstymas.

 

Šviesti, šviesti, dar kartą šviesti

A.Čenys: Manau, kad švietimo vaidmuo labai didelis. Kai mes kalbame apie visas turinio problemas, pradėkime nuo to, kad, pavyzdžiui, vaikai nori tą turinį surasti. Mano nuomone, be viso kito, tai rodo, jog tėvai, pedagogai neturi pakankamai laiko, kad užimtų tuos vaikus kuo nors kitu. Paprastai kalbant, geriausias blogo turinio stabdys yra futbolo klubas. Tai veikia kur kas geriau negu koks nors teisinis reguliavimas. Jei kalbėsime apie švietimą apskritai, manyčiau, kad svarbiausias dalykas – ne pats geriausias, ir ne pats blogiausias, o vidutinis visuomenės išsilavinimo lygis. Jeigu vaikų mama turės gerą išsilavinimą, tikimybė, kad vaikai nežiūrės blogo turinio, bus gerokai didesnė. Ir nesvarbu, kuo ji dirbs. Masinis išsilavinimas yra raktas į daugelio problemų sprendimą.

F.Dobrovolskis: Ryšių reguliavimo tarnyba yra viena iš keturių saugesnio interneto projekto dalyvių. Mes esame karštosios linijos operatoriai. Priimame pranešimus apie žalingą turinį. Tai apima ne tik žiūrėjimui netinkamą turinį, bet ir patyčias internete. Kita medalio pusė – kas tokį turinį kuria? Vienas iš švietimo aspektų – vertybių formavimas. Jei žmonės nekeltų tokių dalykų į internetą, būtų paprasčiau gyventi. Švietimas susijęs ne vien su turinio žiūrėjimu ar nežiūrėjimu, bet ir su turinio kūrimu.

R.Gudauskas: Ar kas nors prisimena juoką iš tų laikų, kai buvo tiktai laidinis telefonas? Tarp miestų A ir B nutiesta telefono linija. Ar miestas A turi ką pasakyti miestui B? Mes kalbame apie turinio perdavimą ir apie saugumą. Man svarbiausia praktinio strateginio mąstymo taisyklė – žinoti, ko nereikia daryti. Pavyzdžiui, Dešimt Dievo įsakymų dažniausiai prasideda neiginiu „ne“. Tačiau strategijos susijusios ne su neveikimu, o su veikimu. Kai kalbama apie startuolius, retai išgirsi apie akademinius startuolius, apie profesūrą – tokius žmones, kurie turi kurti kitus žmones. Nacionalinės bibliotekos veiklą mes plėtojame keliomis pagrindinėmis kryptimis. Tai kultūra, švietimas, mokslas ir, be abejo, ekonomika. Veikdama šiomis kryptimis, kurdama bendruomenes, biblioteka prisideda prie valstybės kūrimo.

 

Visą naują “Veido” numerį rasite ČIA

Kokia nors senolė, kuri kaupė kojinėje pinigus, kad ką nors nusipirktų, galbūt atsidūsėdama klausėsi nesenų Eligijaus Masiulio poringių: kaip jis su giminaičiais žvalgęsis į nekilnojamąjį turtą pajūryje, kaip grynuosius pasiskolinęs, ir… še tau, kad nori.

 

Arūnas BRAZAUSKAS

 

Prieš kamerą E.Masiulio prisipažinimai  atrodė kaip gerai išmokto teksto kartojimas. Įdomu, kokios intonacijos iš jo sklinda, kai jis kalbasi su artimiausiais politiniais bendražygiais? Juk tai viską suprantančių žmonių būrelis.

Pavydas – viena stipresnių aistrų, nors ir kenkianti sveikatai. Pikt­džiū­gys­tė dėl kito žmogaus nesėkmių savaip tą pavydą neutralizuoja – kaip šarmas rūgštį. Tada galima ir ašarą nuvarvinti, ir iš E.Masiulio besityčiojančius nenuoširdžiai sugėdinti – ne­sidžiauk dėl to, kad kitas turi ne­malonumų „per valdiškus namus“, nes ir pats gali būti iškviestas į Ge­ne­ralinę prokuratūrą, tą namą su kreivais langais.

E.Masiulio bylojimai – politinės tautosakos kūrinėliai. Jie apaugę komentarais, šnabždesiais, galvų lingavimais… Taip, visi ima, kad finansuotų rinkimų kampanijas… Tą pagavo, o anų nepagavo… O kainos krito, ir politikams duoda vis mažiau… Ar tu matei, kaip toks ir toks drebėjo, kai buvo pasakyta, kad visi pokalbiai įrašyti?

Bet ir šimtą kartų girdėtos liaudies pasakos įdomu klausytis. Juolab kad beveik aišku, kas bus toliau. Vei­kiausiai bus nutekintos telefoninių įrašų išklotinės. Gal net ir teismas bus. Ir truks jis veikiausiai ne vienus metus. O rezultatas greičiausiai bus toks: ir kas galėtų paneigti, kad žmogus išties kaupė pinigus kojinėje ir skolinosi grynaisiais? Juk negalima net ir išmaniam politikui uždrausti elgtis kaip neišmaniam senoliui. Kas laisvalaikiu puodus žiedžia, kas vyžas pina, o kas, žiūrėk, su­si­lieja su liaudimi, laikydamas kokiame nors plyšyje grynuosius pinigus.

Užtat pats šios istorijos herojus gali guostis, kad tapo panašus į Do­mi­ni­que’ą Straussą-Kahną. Pastarąjį visi be­veik pamiršo, o juk jis galėjo būti Pran­cūzijos prezidentas vietoj Francois Hol­lande’o. Niujorko viešbutyje D.Straus­sas-Kahnas kažkada atsidūrė vienoje erdvėje su kambarine. Kaip vėliau paaiškėjo, D.Straus­sas-Kah­nas vei­kiau­siai nedarė to, kuo jį apkaltino kam­barinė. Tačiau šis veikėjas dabar ne šalies prezidentas, o tiktai paskaitininkas, kartais patariantis Pietų Sudano vyriausybei.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Žemės ūkis suaugo su 1918–1940 m. Lietuvos įvaizdžiu, o kokia šalimi pavadinti šiuolaikinę Lietuvą? Dešimt procentų Lietuvos dirbančiųjų triūsia žemės ūkyje. 20 procentų ką nors gamina, 70 procentų dirba aptarnavimo sferoje. Su šiokiais tokiais suapvalinimais taip atrodo šalies darbo jėgos dėlionė.

Arūnas BRAZAUSKAS

Yra, kaip yra, tik ar suvokiame, kaip yra iš tiesų? Duona, sūris, kumpis – tai vis dar siejama su lietuviškumu, tačiau skaitant politinių partijų rinkimų programas tenka pasukti galvą, ar išties žemės ūkis yra nuoseklios, visa apimančios politikos objektas.

Įdomiausia, kad žemės ūkis bent jau programiškai padalytas, „iškaišiotas“ į pakampes būtent Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) programoje, o ši partija istoriškai sieja save su prieškariniais valstiečiais liaudininkais. Kaip teigiama tinklalapyje darnilietuva.lt, partija siekia sukurti 5D tikrovę. Tai penki darnūs deriniai: darnus žmogus, darnios visuomenė ir aplinka, darnūs švietimas ir kultūra,  darnūs ekonomika ir finansai, darnus valstybės valdymas. Žemės ūkis yra tarsi visų tų darnų pa­raš­tėse. Kas ginčysis, kad reikia skatinti kooperaciją ir inovacijas žemės ūkyje, didinti jo konkurencingumą. Tačiau tai tik vienas iš kelių punktų, skirtų gyvybingam Lie­tuvos kaimui išsaugoti. Visa kita susiję su žaliąja energetika, gamtosaugos reikalavimų su­paprastinimu, kai­mo kultūriniu gy­ve­nimu, bendruomenių stiprinimu.

Ką daryti su kaimo gy­ven­to­jais, nes dauguma jų ne­ga­lėtų pragyventi iš žemės ūkio? Koks atsaky­mas, ga­li­ma matyti iš Europos Są­jun­gos biudžeto struktūros: 2014–2020 m. apie 42 proc. išlaidų skiriama natūraliųjų išteklių palaikymui.

Politinių „valstiečių“ programa be­ne aiškiausiai išreiškia socialinį ir ekonominį būvį, kuriame žemės ūkis – ne valstybės gyvybingumo pamatas, o rūpestį ir galvos skausmą kelianti sritis, kuri reikalauja nuolatinės paramos. Kiek aprėpia rašytinė istorija, giltinė šie­navo žmoniją bado dalgiu. Gy­ven­tojų perteklius buvo teritorinės ekspan­sijos ir emigracijos priežastis. Ta­čiau XX a. mokslo ir technikos skverbis į žemės ūkį bent jau Europoje ir JAV išsprendė maisto produktų stygiaus problemą. Iškilo klausimas, ką da­ryti su kaimo gyventojais, nes dauguma jų negalėtų pragyventi iš žemės ūkio. Koks atsakymas, galima matyti iš Europos Sąjungos biudžeto struktūros: 2014–2020 m. apie 42 proc. išlaidų skiriama natūraliųjų išteklių palaikymui. Tai apima ir bendrąją žemės ūkio politiką, kurį į mūsų ūkininkų kišenes liejasi tiesioginėmis išmokomis.

Vargu ar vartotojas, ragaudamas ūki­ninkų turgelyje pirkto sūrio, pajus Eu­ropos mokesčių mokėtojų pinigų skonį. Tačiau skaičiai negailestingi – vaiz­džiai kalbant, kaimas neišsiverčia be miesto paramos, ir artimiausiu laiku kitaip nebus.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

 

 

Rugpjūčio 12-ąją pasikeitė Rusijos prezidento Vladimiro Putino administracijos vadovas. Iškilo 44 metų amžiaus Antonas Vaino, o ankstesnis vyr. administratorius Sergejus Ivanovas (63 m.) tapo specialiuoju prezidento atstovu gamtosaugos, ekologijos ir transporto srityse – „katyčių patikėtiniu“, kaip juokavo žiniasklaida, nes tai postas, iš kurio tik į pensiją. A.Vaino, greta kitų nuopelnų, yra išradęs nooskopą – dalyką, kurio keliais žodžiais nenusakysi.

Arūnas BRAZAUSKAS

 

Etninis estas A.Vaino, kaip jį pristatė Rusijos TV, išlindo iš šešėlio – žiniasklaida paknopstom ėmė ieškoti informacijos apie iškilėlį. Gimęs Taline, jis gal ir susikalba estiškai, o japonų ir anglų kalbomis šneka laisvai. A.Vaino senelis – Karlas Vaino (g. 1923 m.) vis dar gyvas paskutinis Estijos kompartijos pirmasis sekretorius, išėjęs į pensiją 1990 m. Jo sūnus Eduardas, Antono tėvas (g. 1949 m.), Talino politechnikos instituto auklėtinis, šiuo metu yra bendrovės „Avtovaz“ viceprezidentas ryšiams su valdžios organais.

A.Vaino baigė prestižinę aukštąją mokyklą – Maskvos valstybinį tarptautinių santykių institutą, 1996–2001 m. dirbo Rusijos pasiuntinybėje Tokijuje, paskui Užsienio reikalų ministerijoje. Nuo 2003 m. pradėjęs triūsti Rusijos prezidento aparate, A.Vaino administraciškai iki šiol neatitrūksta nuo V.Putino. 2012-aisiais buvo paskirtas prezidento administracijos vadovo pavaduotoju, šį rugsėjį pakilo laipteliu aukščiau.

Laisvu nuo administravimo laiku A.Vaino užsiima moksline poezija – sunku kitaip apibūdinti jo veikalų žanrą. Jam tapus prezidento aparato vadovu, žiniasklaida įsikibo nooskopo – mįslingo prietaiso, o gal tiktai koncepcijos, kuri siejama su A.Vaino įžvalgomis. „Nooskopas – pirmasis prietaisas, leidžiantis tyrinėti žmonijos kolektyvinę sąmonę“, – 2012-aisiais rašė A.Vaino straipsnyje „Ateities kapitalizacija“, rusų kalba išspausdintame žurnale „Ekonomikos ir teisės klausimai“. Pasak autoriaus, nooskopas analizuoja visus procesus, kurie vyksta visuomenėje, ir tai panaudojama valstybės valdyme.

Erdviniai santykiai skiriasi nuo spalvinimo būdo

Didesnę dalį profesinės karjeros praleidęs kaip reikalų tvarkytojas, A.Vaino tame straipsnyje rašo: „Nėra jokių būdų, kuriais galima įrodyti, t.y. pagrįsti logiškai, kad mums tiek įprastas išorinis pasaulis – pažįstamas mums per regėjimą, klausą, lytėjimą – egzistuoja realiai, o ne vien mūsų vaizduotėje. Lygiai taip pat nėra jokių būdų tiesiogiai palyginti mūsų pojūčius, kurie sudaro mūsų subjektyvios pasaulėjautos esmę. Taigi ir sensorinė, ir visa kita jutimo sistema pajungta išorinio pasaulio modelio kūrimui smegenyse, ir tas modelis dažnai panašus į gaublio ir pasaulio politinio žemėlapio kombinaciją: pirmajame pavaizduoti erdviniai santykiai kardinaliai skiriasi nuo jo spalvinimo būdo.“

A.Vaino priklauso neformaliam V.Putino aplinkos būriui, kurio nariai nevengia intelekto žaismės ir kuria ateities vizijas: gamtamokslines, socialines, ekonomines. Vienas iš naujojo vyr. administratoriaus bendraautorių Viktoras Sarajevas leidiniui gazeta.ru paaiškino nooskopo idėją: „Šiuo žodžiu vadinu tam tikrą metodų ir priemonių visumą, kuri leidžia pagreitinti pažinimo procesą… Intriga glūdi tame, ar 10 žmonių gali pagimdyti idėją 10 kartų greičiau…“

Straipsnyje „Ateities kapitalizacija“ A.Vaino rašo, kad nooskopas kūriamas NBIC technologijos pagrindu (N – nano, B – bio, I – info, C – kogno (nuo lot. cogito – mąstau), nooskopo branduolys yra konvergencinis keitiklis, į kurį įeina erdvinis skeneris, prototipavimo sistema, konvergencinis tinklas…

Rusijos mokslų akademijos Pseu­domokslų ir tyrimų sukčiavimo komisijos narys Aleksandras Sergejevas žiniasklaidai sakė, kad nooskopo aprašymai – tai žodžių srautas, kurio tikslas – įtaiga. Nė viena formuluotė neturi aiškios prasmės, pasakė mokslininkas ir pasiūlė perprasti A.Vaino sakinį: „Rinkos kodas – laiko perėjimo į erdvę ir erdvės į laiką mechanizmo holografinė sutelktis, ir jų projekcija pasireiškia rinkos kapitalizacija.“ Pasak A.Ser­gejevo, panašius tekstus naudoja totalitarinių sektų ir komercinių kultų guru, kad manipuliuotų sekėjais. Mokslų akademijoje geros reputacijos kol kas neturintis A.Vaino apibūdinamas kaip uolus, darbštus, reiklus ir mandagus administratorius, visiškai atsidavęs V.Putinui. n

 

 

Arūnas BRAZAUSKAS

Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės, truksiančios nuo rugpjūčio 5 d. iki 21 d., kol kas neatrodo patikimai apsaugotos nuo teroristų. Didžiausia grėsmė – „Islamo valstybės“ (ISIS arba „Daesh“) smogikai. Tačiau ir patys brazilai nėra itin draugiški – ypač tie, kurie dėl olimpiados negauna algų.

Olimpiados išvakarėse Tarptautinė atominės energijos agentūra paskolino Bra­zi­lijos valdžiai įvairios aparatūros ra­dia­ci­jos lygiams matuoti. Nuogąstaujama, kad „Da­esh“ gali panaudoti „purviną bombą“ – radioaktyvių medžiagų, kurios, nors ir nesukels branduolinio sprogimo, tačiau labai užterš aplinką.

„Daesh“ propaganda – tarptautinė, o prieš olimpiadą jos pagausėjo portugalų kalba. Liepos 25-ąją Brazilijos teisėsaugininkai pa­skel­bė suėmę „Daesh“ įkvėptų 12 šalies piliečių, kurie įtariami rezgę sąmokslą. Jie apibūdinti kaip nepatyrę saviveiklininkai, kurie viešai komunikavo socialiniuose tinkluose, netgi bandė internetu įsigyti ginklą. Tiesioginių ryšių su ISIS kol kas neaptikta.

Trūksta apsaugininkų

Sakoma, kad arkliai brastoje nekeičiami. Juolab ne laikas keisti apsaugininkus, kai plėšikai laužia duris. Tačiau būtent sargyba buvo pakeista likus savaitei iki Rio de Žaneiro olimpiados pradžios. Brazilijos teisingumo ministerija nutraukė sutartį su privačia kompanija „Ar­tel“, kuri išpeikta už nekompetenciją ir at­sa­komybės stoką. Priežastis bado akis – firma žai­d­ynių išvakarėse tenusamdė 500 ap­sau­gi­nin­kų vietoj 3,4 tūkst. – tiek buvo nu­ma­tyta pa­gal sutartį. Tiek žmonių reikia, kad būtų tikrina­mi žiūrovai prie įėjimų į olimpinius renginius.

Rio olimpiados apsaugai iš viso sutelkta 85 tūkst. policininkų, specialiųjų tarnybų agentų, kariškių ir privačių apsaugininkų.

Apgavus privatininkams, daiktų patikra metalo detektoriais, radiacijos matuokliais, rentgenu ir čiupinėjant rankomis patikėta vietiniams policininkams, kurie jau spėjo pasižymėti protestais dėl menko atlyginimo. Rio olimpiados apsaugai iš viso sutelkta 85 tūkst. policininkų, specialiųjų tarnybų agentų, kariškių ir privačių apsaugininkų.

Panašios bėdos buvo iškilusios 2012 m. Lon­do­no olimpiadoje, kai viena didžiausių pa­sau­ly­je apsaugos kompanijų „G4S“ nesugebėjo su­telkti reikiamo kiekio darbuotojų. Likus ke­lioms savaitėms iki žaidynių „G4S“ tebuvo nu­samdžiusi ir apmokiusi 10 tūkst. apsaugininkų iš planuotų 13,7 tūkst. Spragos tada buvo už­kamšytos policininkais ir kariškiais.

Londono olimpiada 2012 m. įsiminė įspūdingomis saugumo pastangomis ir tam buvo skaudžių priežasčių. 2005 m. liepos 7-ąją, kitą dieną po to, kai Londonas buvo išrinktas olimpiniu miestu, „Al Qaeda“ šalininkai surengė sprogimus Londono transporto sistemoje.

Olimpiados metu Londone dieną naktį budėjo apie 40 tūkst. žmonių: 13 tūkst. policininkų ir 17 tūkst. kariškių. Priemonių arsenalas apėmė karinius lėktuvus, sraigtasparnius, raketas „žemė-oras“. Apsauga kainavo apie pusę milijardo svarų sterlingų.

2016-ųjų Rio olimpinių žaidynių saugumą užtikrina ne vien samdomi apsaugininkai, bet ir informacija. Antai bendrovė „PGI In­tel­li­gen­ce“ siūlo pirkti informacijos paketą, į kurį įeina:

l         Rio de Žaneiro pavojingų rajonų žemėlapiai, apimantys tiek kriminalinę, tiek socialinių riaušių riziką;

l         kibernetinių grėsmių ir politinio aktyvizmo, galinčio paveikti klientų reputaciją, analizė;

l         informacija apie medicinines grėsmes, sveikatos apsaugos įstaigas, miesto transportą.

Tragedijos atskleidžia spragas

Teroristams sportas nereiškia taikos ir paliaubų. Jie tai parodė 1972 m. per Miun­che­no olimpiadą, kai palestiniečių grupė, pasivadinusi „Juoduoju rugsėju“, paėmė įkaitais 11 Iz­raelio sportininkų. Teroristai reikalavo paleisti daugiau kaip du šimtus kalinių iš Izraelio kalėjimų, taip pat vadinamosios Baaderio ir Meinhof gaujos teroristus vokiečius (apie šią grupuotę rašoma šio numerio 38–41 p.). Rugsėjo 5–6 d. vykęs incidentas baigėsi tragiškai – visi izraeliečiai buvo nužudyti. Apie sėk­mingas Izraelio pastangas sunaikinti tris pa­sprukusius užpuolikus (penkis jų nušovė vokiečių policija) ir žudynių organizatorius pasakoja Steveno Spielbergo vaidybinis filmas „Miun­che­nas“ („Munich“, 2005 m.).

Reikėjo tragedijos, kad išryškėtų Miun­che­no olimpiados spragos, o Brazilijoje apie jas garsiai rėkia policininkai. Birželio 27-ąją atvykusieji į Galeano aerouostą Rio de Žaneire galėjo matyti laisvu nuo darbo metu čia atėjusius policininkus, kurie laikė šūkius anglų kalba: „Sveiki atvykę į pragarą“. Kiti jų iškelti plakatai skelbė, kad policininkai ir gaisrininkai negauna atlyginimų, ir Rio de Žaneiro svečiai nebus saugūs.

Kitose Rio vietose policininkai tomis dienomis demonstravo nepasitenkinimą mažais atlyginimais ir veiklai būtinų elementarių daiktų sty­giumi. Trys šimtai policininkų sustojo ant Rio de Žaneiro valstijos įstatymų leidybos institucijos laiptų.

Viename iš plakatų šūkis skambėjo taip: „Policijos prioritetas – žmonės, vy­riau­sybės prio­ritetas – olimpiada.“

Viename iš plakatų šūkis skambėjo taip: „Policijos prioritetas – žmonės, vy­riau­sybės prio­ritetas – olimpiada.“ Po­li­ci­nin­kai pra­šė žmo­­nių paaukoti tai, ko trūksta – nuo degalų iki tua­letinio popieriaus. Tik labdara ne­įmanoma už­kimšti finansinės skylės: tuo me­tu Rio de Ža­nei­ro miestas ir valstija iš vy­riau­sybės nebuvo ga­vę žadėtų 860 mln. JAV dolerių.

Pasprinkite savo olimpiada

Olimpiada startuoja ne pačiu geriausiu Brazilijai metu. Šalis patiria didžiausią per pastaruosius 25 metus ekonominę recesiją. Naujausios apklausos rodo, kad pusė Brazilijos piliečių nepritaria tam, kad jų šalyje būtų rengiama olimpiada, kuri bent jau Rio de Žaneiro valstiją paliko be išteklių, kurie reikalingi policijos, švietimo ir sveikatos apsaugos įstaigų darbui. Gal todėl kai kurie brazilai nerodo di­delės pagarbos olimpinei ugniai.

Protestuojai išplėšė fakelą iš bėgiko rankų, maža to – apmėtė policiją akmenimis bei plytomis

Liepos 27 d., kai iki olimpiados pradžios buvo likę 10 dienų, protestuotojai, tarp kurių būta streikuojančių mokytojų, turistų traukos taške Angra dos Reise pagrobė ir užgesino olimpinę ugnį, kuri buvo nešama į Rio de Žaneirą. Protestuojai išplėšė fakelą iš bėgiko rankų, maža to – apmėtė policiją akmenimis bei plytomis. Jų reikalavimai nesusiję su olimpiada: reikalauta atidaryti vietinį neatidėliotinos pagalbos centrą – tą, į kurį skambinama bendruoju pagalbos telefonu. Įstaiga uždaryta nutraukus finansavimą. Riaušininkai buvo išvaikyti ašarinėmis dujomis ir guminėmis kulkomis. Tačiau olimpinė ugnis vis dėlto užgeso – pirmas pavykęs bandymas iš keleto: į Brazilijos keliais neštą ugnį taikyta vandens čiurkšlėmis, gesintuvų putomis.

Policininkai protestuoja, o jais apsimetę plėšikai kartais patuština užsieniečių pinigines. Naujazelandietis džiudžitsu meistras Jasonas Lee, kuris, tiesa, olimpiadoje nedalyvauja, liepos 29 d. žiniasklaidai pareiškė, kad du karinės policijos uniformas dėvintys žmonės privertė jį iš bankomato išimti ir jiems atiduoti apie 800 dolerių. J.Lee nusprendė Rio de Žaneire nepasilikti.

Ar tualetai jau veikia?

Saugumo problemos – vienos iš daugelio paskutinę akimirką išlindusių 2016-ųjų olimpiados organizacinių spragų. Vandens sporto varžybų išvakarėse savanoriai graibė šiukšles ir atliekas Guanabaros įlankoje. Statybininkai skubiai remontavo ir baigė tvarkyti olimpinio kaimelio patalpas, kurios, kaip pareiškė jau atvykę olimpiečiai, vis dar netinkamos gyventi.

Sklando gandai, kad neužbaigti darbai – atlyginimu nepatenkintų statybininkų sabotažas. Neveikiantys tualetai ir elektros jungikliai bei kitokie defektai išlindo bent 400 iš 3600 kambarių, turinčių talpinti 18 tūkst. sportininkų. Kliūtys šalinamos, tačiau ne taip greitai, kad netvarka nepatenkinta Australijos komanda būtų sutikusi įsikelti liepos 31 d., kaip buvo suplanuota.

Sportininkams neramu ir dėl Zikos viruso, kurį platina kraujasiurbiai vabzdžiai – kaip ir maliariją, geltonąją karštinę bei kitas infekcines ligas

Sportininkams neramu ir dėl Zikos viruso, kurį platina kraujasiurbiai vabzdžiai – kaip ir maliariją, geltonąją karštinę bei kitas infekcines ligas. Būtent dėl šios infekcijos baimės žaidynėse atsisakė dalyvauti kai kurie sportininkai, tarp jų bent septyni ne patys prasčiausi gol­fo žaidėjai iš įvairių šalių. Nėščioms moterims apskritai patarta nevykti stebėti olimpiados.

 

Apdairų ir Dievas saugo

Be sportininkų, į Rio turėtų atplūsti apie pusę milijono žiūrovų. O Brazilija nėra rami šalis.

Nemokamuose patarimų šaltiniuose apstu paprastų perspėjimų. Rašoma, kad Kopakabanos, Ipanemos, Lemės, Leblono, Arpoadoro paplūdimiai itin gausiai lankomi dienos metu, o naktį yra pavojingi – ypač, jeigu tušti.

Pavojinga tuščia erdvė

l         Bendras patarimas visais atvejais – vengti vietų, kur visiškai nėra žmonių. Galima ir netgi įdomu vakare pasivaikščioti krantinėmis, besidriekiančiomis palei paplūdimius, tačiau tiktai kartu su vietinių minia. O prie jūros vakare geriau neiti  – nebent ir ten būtų gausus būrys žmonių.

l         Rio de Žaneiro centras – verslo ir prekybos zona, kurioje beveik niekas negyvena, kartu yra pavojaus zona naktimis, savaitgaliais, per valstybines šventes, kai neveikia įstaigos ir parduotuvės. Nurodytu laiku ten geriau nesirodyti nei vietiniams, nei turistams. Vieta, kurios apskritai reikėtų vengti – šiauriniai Rio rajonai. Jie neįdomūs ir pavojingi turistams. Reikėtų atsižvelgti į tai, kad nusikaltėliai mobilūs. Plėšikai ant motociklų, motorolerių, netgi dviračių – daugelio didmiesčių, taip pat ir Rio de Žaneiro, kasdienybė. Pėstute daug nepavaikščiosi, tad geriau naudotis taksi kompanijų paslaugomis, o ne viešuoju transportu.

Taurė su dangteliu

l         Patariama nesiūlyti policininkams kyšių, nes galimi didesni nemalonumai, palyginti su tais, nuo kurių bandoma atsipirkti kyšiu.

l         Šiukštu nesikviesti nepažįstamų žmonių į viešbutį. Jei kas nors gatvėje neva netyčia aplieja, nereikia leisti, kad imtų valyti rūbus – tai įprastas būdas ištraukti piniginę.

l         Baruose, restoranuose geriau neatsitraukti nuo užsakytų gėrimų, neleisti vaišinti nepažįstamiems žmonėms. Taures patartina laikyti pridengus delnu, kad kas nors neįpiltų svaiginančių, migdančių preparatų.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA