"Scanpix" nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS

2015-ieji ir 2016-ieji: beprotiški islamistų išpuoliai Prancūzijoje ir Vokietijoje. Atrodo, kad Europą užliejo teroro banga, atnešta pabėgėlių iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos. Tačiau besibaigiant liepai tenka konstatuoti, kad pastarieji keleri metai kol kas neprilygsta praėjusio amžiaus 8-ajam dešimtmečiui, kai Europoje siautėjo kairieji teroristai.

Taip, pasaulyje siautėja islamistai, tačiau jie daugiausiai žudo kitus musulmonus Azijoje ir Afrikoje.

Primiršti teroro laikai

Europai „kruvini“ buvo tie laikai, kai aktyviai veikė baskų ETA, Airijos respublikonų ar­mi­ja (IRA – Irish Republican Army), Rau­do­no­sios armijos frakcija (RAF –  Rote Armee Frak­tion), Rau­donosios brigados (BR – Brigate Rosse). Kairuolių teroras: RAF žudė Vokietijos pramonininkus, sprogdino JAV karines bazes, BR žudė Italijos  pareigūnus ir politikus.

Veikė ir teroristai neofašistai. 1980 m. rugpjūčio 2 d. „Ginkluoti revoliuciniai branduoliai“ (Nuclei Armati Rivoluzionari) išsprogdino Bolonijos (Italija) geležinkelio stotį, žuvo 85 žmonės.

Arabiški sprogmenys XX a. pabaigoje Europą drebindavo tik epizodiškai. Antai 1988 m. gruodį Libijos agentų padėtos bombos pražudė apie 260 žmonių, skridusių iš Frankfurto į Detroitą. Lėktuvas sprogo virš Lokerbio Škotijoje.

XXI a. kruvinas pusmėnulis ėmė šviesti nuolatos: 2001 m. rugsėjo 11-oji, JAV karai Afganistane ir Irake, „Al Qaeda“. Paskui atsiranda „Islamo valstybė“ („Daesh“ arba ISIS).

XX a. paskutinio ketvirčio kairuoliai teroristai, kurie siautėjo užvaldyti Mao Dzedongo ir Levo Trockio idėjų maždaug nuo 1970 m. iki 1988-ųjų – ne itin malonus politinis fonas „gėlių vaikams“ hipiams.

Vokiškoji RAF ir itališkosios BR apsiskelbė esančios 1970-aisiais. BR laikoma iki šiol gausiausia Italijos teroristine organizacija, savo veiklos viršūnėje telkusia šimtus aktyvių narių ir tūkstančius prijaučiančių. BR nužudė daugiau žmonių (85) nei RAF (34). Minint BR neišvengiamai tenka kalbėti ir apie Italijos ekspremjerą Aldo Moro – žymiausią Rau­do­nųjų brigadų auką.

Pačios keisčiausios idėjos pavergia intelektualus ir paverčia juos žudikais.

Vis dėlto viena iš BR kūrėjų Margherita Cagol (1945–1975) netapo tokio masto legenda kaip RAF smogikė ir idėjinė vadė Ulrike Marie Meinhof (1934–1976). „Baaderio ir Meinhof gauja“ – pakaitinis RAF vardas. Jos veikėjų biografijos verčia prisiminti Czesławo Miłoszo knygą „Pavergtas protas“. Pačios keisčiausios idėjos pavergia intelektualus ir paverčia juos žudikais.

Intelektualai smurtininkai

Prisiminkime to meto Vokietiją. Tai regimai klestinti kapitalistinė valstybė, įveikusi Antrojo pasaulinio karo padarinius. Tačiau 1934-aisiais gimusiai U.M.Meinhof  ir jos kartos žmonėms galėjo atrodyti, kad kapitalizmas neturi perspektyvos. Tarp Vakarų Vokietijos intelektualų būta nemažai tokių, kurie prijautė komunizmui ir komunistinę Rytų Vokietiją laikė ateities valstybės pavyzdžiu. Jų požiūriu, šviesų rytojų buvo galima sukurti tiktai prievarta.

U.M.Meinhof tėvai humanitarai turėjo daktaro laipsnius. Tėvas buvo muziejaus direktorius Oldenburge. Jis mirė karo pabaigoje, po kelerių metų mirė ir motina. U.M.Meinhof įmotė istorikė Renate Riemeck aktyviai dalyvavo krikščionių pacifistų judėjime. U.M.Mein­­­hof studijavo  sociologiją, filosofiją, edukologiją Marburgo ir Miunsterio universitetuose. Ji susidomėjo marksizmu, dalyvavo pacifistiniuose judėjimuose. 1959 m. įstojo į Vokietijos komunistų partiją. Nuo 1962 m. iki 1964 m. ji buvo įtakingo Vokietijos kairiųjų leidinio „Konkret“ vyriausioji redaktorė. 1961-aisiais ištekėjo už „Konkret“ leidėjo Klauso Rainerio Roehlio. 1962-aisiais jiems gimė dvynukės Bettina ir Regina.

Roehliai gyveno pasiturinčiai. „Konkret“ buvo šelpiamas Rytų Vokietijos. Kai šis šaltinis užsidarė, K.Roehlis prie politikos pridėjo pornografijos ir taip padidino tiražą. U.M.Mein­hof tapo populiaria žurnaliste, ją dažnai kviesdavo į televiziją. Paagitavusi už prievartinį kapitalizmo sunaikinimą ir proletarinę revoliuciją, ji su savo „Mercedes“ automobiliu grįždavo į prabangius namus. K.Roehlis, matyt, peržengė net ir kairuoliškas „laisvos meilės“ bei neištikimybės žmonai ribas – 1968 m. U.M.Mein­­hof su juo galutinai išsiskyrė.

Teroristų motyvas – protestas prieš visuomenės abejingumą JAV karui Vietname.

Tais pačiais metais U.M.Meinhof  susidomė­jo Andreasu Baaderiu (1943 m.), kuris kartu su parankine ir meiluže Gudrun Ensslin (g. 1940 m.) buvo teisiamas už bandymą Frank­furte prie Maino padegti universalinę parduotuvę. Nusikaltimo metu buvo sugadinta nemažai turto, bet niekas nenukentėjo. Teroristų motyvas – protestas prieš visuomenės abejingumą JAV karui Vietname.

A.Baaderio tėvas buvo istorikas, karo metu patekęs į sovietų nelaisvę, iš kur nebegrįžo. Pats A.Baaderis buvo išmestas iš mokyklos ir aukštųjų mokslų nebaigė – buvo balta varna tarp teroristų intelektualų. G.Ensslin, liuteronų kunigo duktė, puikiai mokėsi, gavo prestižinę stipendiją studijoms Tiubingeno universitete, kur gilinosi į edukologiją, anglų ir vokiečių literatūrą. Ji susilaukė vaiko nuo kairuolio aktyvisto Bernwardo Vespero, kurį 1967-aisiais paliko dėl A.Baaderio.

Neapsieita be arabų

Nuteistas už padegimą A.Baaderis 1969 m. buvo amnestuotas, tačiau tik laikinai, nes teismo sprendimu 1970 m. vėl sėdo į kalėjimą Vakarų Berlyne.

Kairuolių radikalų terpėje, kuriai priklausė A.Baaderis, U.M.Meinhof ir G.Ensslin, susiformavo „Raudonosios armijos frakcija“. U.M.Meinhof buvo viena iš jos įkvėpėjų. RAF tikėjosi apraizgyti Vokietiją ir Europą revoliucinių organizacijų tinklu. 1970 m. U.M.Mein­hof rašytame manifeste pirmąkart buvo panaudota santrumpa RAF ir emblema – automatas raudonos žvaigždės fone.

G.Ennslin su U.M.Meinhof sugalvojo, kaip išlaisvinti A.Baaderį. U.M.Meinhof įtikino kairuolį leidėją finansuoti knygą, kurią ji parašysianti su A.Baaderiu. Šiam kūrybiniam tikslui A.Baaderiui buvo išrūpintas leidimas su apsauga lankytis mokslinėje įstaigoje Vakarų Berlyne. Planuota išlaisvinti A.Baaderį iš instituto bibliotekos. U.M.Meinhof turėjo apsimesti niekuo dėta ir likusi laisvėje savo žurnalistine veikla palaikyti A.Baaderį bei jo bendražygius, beje, vis dar pacifistus. Operacija, kurioje dalyvavo ir dvi RAF kovotojos (G.Enns­lin nebuvo) susiklostė nesėkmingai – per klaidą buvo nušautas instituto bibliotekininkas, nors tai nebuvo planuota. Panikos apimta U.M.Meinhof iššoko pro langą kartu su A.Baaderiu ir kitais bendražygiais. Ji spėjo pasirūpinti vaikais – paskambino draugui, kad paimtų dvynukes iš mokyklos. Tai rodo, kad U.M.Meinhof iš pradžių neplanavo slapstytis.

Trijulė – A.Baaderis, U.M.Meinhof ir G.Ennslin – su dar keliais RAF nariais nuvyko į Jordaniją, kur palestiniečių stovyklose patobulino savo teroristinius įgūdžius. Grįžę į Vokietiją jie organizavo RAF teroro išpuolius: bankų plėšimus, JAV karinių objektų sprogdinimus. 1972-ųjų birželį trijulė buvo suimta kartu su keliais bendrininkais.

1975 m. gegužės 21 d. Štutgarte prasidėjo  RAF narių teismas. Visi jie buvo kalinami ypač saugomame „Stammheim“ kalėjime. 1976 m. gegužės 9 d. U.M.Meinhof buvo rasta pasikorusi. 1977 m. spalio 18 d. žuvo dar trys RAF nariai. Pagal oficialią versiją, Janas Carlas Raspe`as ir A.Baaderis nusišovė,  o G.Ennslin pasikorė. Tą pačią naktį bandė nusižudyti ir Irmgard Moeller – keturis kartus nesėkmingai dūrė į save peiliu. Jos versija skiriasi nuo oficialiosios – I.Moeller teigimu, Vokietijos valdžios nurodymu RAF nariams įvykdyti mirties nuosprendžiai, tik pasikėsinimas prieš ją nepavyko.

Nuo kairuolio iki neonacio

Įdomi RAF nario advokato Horsto Mah­lerio (g. 1936 m.) idėjinė raida. Trijulės draugas, dalyvavęs planuojant A.Baaderio išlaisvinimą, paskui besitreniravęs Jordanijoje, plėšęs bankus, dalyvavęs sprogdinant JAV karinius objektus. H.Mahleris 1974 m. buvo nuteistas kalėti 14 metų ir prarado teisę verstis advokato praktika. 1980 m. jis buvo paleistas į laisvę anksčiau laiko. Kažkada teigęs, kad turi žydų kraujo, H.Mahleris ėmė linkti į dešinę. 2000–2003 m. jis priklausė kraštutinei dešinės pakraipos Nacionaldemokratų partijai. Ga­liau­siai jis buvo nuteistas 12 metų kalėti už nacionalinės nesantaikos kurstymą ir Ho­lokausto neigimą.

2003-aisiais K.Roehlio ir U.Meinhof duktė Bettina Roehl patraukė visuomenės dėmesį, kaip kadaise jos motina. Atrodė, kad, užsipuolusi tuometinį Vokietijos užsienio reikalų ministrą, Žaliųjų partijos atstovą Joschką Fischerį, žurnalistė B.Roehl kėsinasi į valstybės pamatus. Tačiau B.Roehl veikė dėl kitokių paskatų negu jos motina, apie kurią duktė pasakė: „Aš nesu Ulrike Meinhof duktė, aš esu savo senelės anūkė, savo sesers sesuo, savo tėvo duktė, bet nesu savo motinos duktė.“

Savo  išmonę ir energiją B.Roehl nukreipė prieš motinos kartos ir kiek jaunesnius kairuolius, kurių nemažai buvo prasimušę į valdžią. Rašydama knygą, ji aptiko fotografiją, kurioje matyti, kaip J.Fischeris 1973 m. užpuola policininką. Žinodama, kad tai sukels politinį skandalą, B.Roehl pateikė nuotraukas žurnalui „Stern“.

Teroristai – įtakos agentai

Atrodo, kad terorizmas – toks dalykas, dėl kurio moralinio ir teisinio vertinimo negali kilti didelių abejonių. Jų ir nekyla, kol apie tai kalbama apskritai, tačiau net ES šalių įstatymai nebuvo suderinti taip, kad kova su terorizmu eitų tarsi sviestu patepus. Pavyzdžiui, 1985–2002 m. Prancūzija neišduodavo Italijai teroristų, dažniausiai kairuolių, kurie nebuvo įvykdę žmogžudysčių, stambių teroro aktų ir pan. Ši praktika, pagal Prancūzijos prezidento Francois Mitter­rando vardą vadinta „Mit­terrando doktrina“, buvo grindžiama tuo, kad Italijos įstatymai neva ne visuomet paisė žmogaus teisių.

ES narių nacionalinių teisės sistemų suvienodinimas – vis dar aktualus dienotvarkės punktas.

Vargu, ar čia galima įžvelgti vien Pran­cūzijos prezidento socialisto siekį pamokyti Italiją, kurios vyriausybės daugelį metų neapsieidavo be krikščionių demokratų. ES narių nacionalinių teisės sistemų suvienodinimas – vis dar aktualus dienotvarkės punktas.

Valstybinis terorizmas, kai kokia nors šalis pasitelkia teroristus kitai valstybei destabilizuoti – atskira ir labai plati tema.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė 2014 m. lapkritį apie Rusiją pasakė: „Valstybė, kuri nurodo savo kariams nusiimti atpažinimo ženklus, kuri įveda kariuomenę ir sunkiąją ginkluotę be atpažinimo ženklų – tokia valstybė turi visus tarptautinio terorizmo požymius.“

Rusijoje, laikančioje save Sovietų Sąjungos įpėdine, tarptautinis ir vidinis terorizmas visada buvo susiję. Regimai vienvaldžiai carai žūdavo per rūmų perversmus, revoliucionierių pasikėsinimus.

XX a. pradžioje Rusijos valdžios viršūnėse atsirado grupuotė, kuri savo tikslams pasitelkė revoliucionierius neparankiems konkurentams šalinti, tokiu būdu neva atverdama kelią reformoms. Aukštas Rusijos policijos pareigūnas Sergejus Zubatovas jaunystėje pats buvo policijos prigriebtas dėl antivalstybinės veiklos – jis sutiko tapti informatoriumi. Vėliau jis padarė karjerą kaip policininkas. Manoma, kad tai jis kuravo Socialistų revoliucionierių partijos, vadinamųjų eserų, kovinę organizaciją – juk policininkams svarbu, kad teroristai niekada neišnyktų.

Todėl kai kurie fabrikantai mielai rėmė bolševikus, kadangi jų kiršinami darbininkai kėlė politinius reikalavimus, o tokius streikininkus iškart buvo galima kišti į cypę, užuot jiems daugiau mokėjus.

Kita vertus, S.Zu­batovas nuoširdžiai siekė reformuoti sutrešusią carinę santvarką. Jo iniciatyva buvo steigiamos valdžiai lojalios darbininkų organizacijos. Pra­monininkams S.Zu­batovo profsąjungos visai nepatiko, nes per jas darbininkai išsikovodavo didesnius atlyginimus. Todėl kai kurie fabrikantai mielai rėmė bolševikus, kadangi jų kiršinami darbininkai kėlė politinius reikalavimus, o tokius streikininkus iškart buvo galima kišti į cypę, užuot jiems daugiau mokėjus. Beje, tarp bolševikus rėmusių kapitalistų būta sentikių – jie su caro valdžia turėjo savų istorinių sąskaitų.

S.Zubatovo, kaip jam atrodė, kontroliuojama kovinė organizacija pasirodė esanti neblogas įrankis žudyti konservatyvius pareigūnus ir tokiu būdu kloti kelią reformoms. Kita vertus, teroristams nužudžius vidaus reikalų ministrą Dmitrijų Sipiaginą, buvo pašalintas asmeninis S.Zubatovo priešas. Taigi, policijos globojamas kryptingas teroras pasitarnavo ne tiktai visuomenės pažangai, bet ir asmeninei karjerai.

Šis trumpai nupasakotas epizodas vilioja ne vien susipažinti su didesnės apimties kontekstu, bet ir primena, kad tūlas teroristas visuomet turi galingų globėjų valdžios struktūrose – užsienyje, arba netgi šalyje, kurioje dėliojamos bombos.

Raudonosios armijos frakcijos (RAF)   išpuolių chronologija

1970 m. birželio 5 d. Berlyne išplatintas manifestas, kuriame paskelbta apie RAF įsteigimą.

1972 m. gegužės 11 d. Per sprogimą prie JAV kareivinių Frankfurte žūsta vienas žmogus, 13 sužeista.

1972 m. gegužės 12 d. Sprogimo metu prie policijos nuovados Augsburge sužeidžiami 5 policininkai.

1972 m. gegužės 15 d. Bandyta susprogdinti teisėjo Wolfgango Buddenbergo automobilį. Sužeista jo žmona.

1972 m. gegužės 19 d. Sprogimas Axelio Springerio leidykloje Hamburge, sužeista 17 žmonių.

1972 m. gegužės 24 d. Du bombų sprogimai Heidelberge prie karininkų klubo ir JAV kareivinių: trys žuvę, penki sužeisti.

1975 m. balandžio 24 d. Užgrobta Vakarų Vokietijos ambasada Stokholme.  Žuvo 5 žmonės, tarp jų – du RAF nariai.

1977 m. sausio 4 d. Užpultas JAV karinis objektas Gysene, žuvo keli RAF nariai.

1977 m. balandžio 7 d. Nužudytas federalinis generalinis prokuroras Siegfriedas Bubackas. Taip pat žuvo automobilio vairuotojas ir keleivis.

1977 m. liepos 30 d. Nušautas „Dresdner Bank“ direktorius Jurgenas Ponto, bandant jį pagrobti.

1977 m. rugsėjo 5 d. Pagrobtas Vokietijos darbdavių federacijos vadovas Hannsas Martinas  Schleyeris. Žuvo jo vairuotojas ir trys policininkai. Pagrobtasis buvo nužudytas 1977 m. spalio 18 d.

1977 m. spalio 13 d. Pagrobtas „Lufthansa“ lėktuvas su 87 keleiviais. Vokietijos specialiosios pajėgos lėktuvą išvadavo spalio 18 d. Išlaisvinti 86 įkaitai, nušauti trys teroristai. Įgulos vadą užpuolikai nužudė anksčiau.

1977 m. spalio 18 d. RAF vadovai A.Baaderis, G.Ensslinas, J.C.Raspe’as nusižudė kalėjime. Keršydami už jų žūtį, RAF teroristai nužudė pagrobtą H.M.Schleyerį.

1979 m. birželio 25 d. RAF nesėkmingai pasikėsino į NATO pajėgų vadą Europoje JAV generolą Alexanderį Haigą. Po tiltu, kuriuo važiavo generolas, susprogdinta mina.

1981 m. rugpjūčio 31 d. Galinga bomba susprogdinta Ramšteino karinių oro pajėgų bazės parkavimo aikštelėje.

1981 m. rugpjūčio 15 d. Nesėkmingai kėsintasi į JAV pajėgų vadą Vakarų Vokietijoje Fredericką Kroeseną.

1984 m. gruodžio 18 d. Nesėkmingai sprogdintas NATO karininkų rengimo centras.

1985 m. rugpjūčio 8 d. Karinių oro pajėgų bazės prie Frankfurto vadavietės parkavimo aikštelėje susprogdinta bomba. Žuvo du žmonės. Dieną prieš tai pagrobtas ir nužudytas kariškis – siekta pasinaudoti jo asmens tapatybės dokumentais.

1986 m. liepos 9 d. „Siemens“ vadybininkas  Karlas Heinzas Beckurtsas ir jo vairuotojas nužudyti netoli Miuncheno.

1989 m. lapkričio 30 d. „Deutsche Bank“ vadovas  Alfredas Herrhausenas susprogdintas Bad Homburge.

1991 m. balandžio 1 d. Detlevas Karstenas Rohwedderis, kompanijos „Treuhandanstalt“ vadovas, nušautas namuose Diuseldorfe.

1993 m. kovo 27 d. Galinga bomba išsprogdina naujai statomą kalėjimą.

1993 m. birželio 27 d. Susišaudymas gaudant kalėjimo sprogdintojus. Žuvo RAF teroristas ir policininkas.

1998 m. balandžio 20 d. RAF paskelbia apie veiklos nutraukimą.

Iš viso per RAF teroro aktus žuvo 34 žmonės.

Teroristų sielų gelmės

Menas, o ne socialinės teorijos ir psichologija leidžia pažvelgti į teroristų sielas ir sutaupyti laiko, kuris būtų prarastas klausant paskaitų ar skaitant storas knygas.

Jau daugiau nei metai Nacionalinio dramos teatro scenoje rodoma šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo pjesė „Kankinys“, kurią pastatė Oskaras Koršunovas. Tai pasakojimas apie jaunuolį, paraidžiui interpretuojantį Bibliją ir kankinantį aplinkinius pamokslavimu bei klausimais, į kuriuos tie dažniausiai negali atsakyti. Šiuolaikinėje Vokietijos mokykloje formuojasi krikščionio fundamentalisto charakteris, beje, veidmainiškas, linkęs į manipuliacijas. Autorius ir režisierius tarsi rašo daugtaškį: tegul žiūrovas pats sprendžia, ar pagrindinis veikėjas, išpažindamas krikščionių tikėjimą, taps smurtininku.

Prieš metus ekranuose pasirodęs Woody Alleno filmas „Iracionalus žmogus“ („Irrational Man“) – savaip komiška filosofijos profesoriaus istorija. Pagrindinis herojus narplioja asmeninių ir profesinių problemų rezginį, ir gausiai vartojamas alkoholis tam tikrai nepadeda. Jam topteli į galvą nužudyti žmogų – taip tarsi atsiteisiama už neteisybę, apie kurią atsitiktinai nugirsta užkandinėje. Profesorius įgyvendina kėslus, tačiau dangstant nusikaltimą reikia vėl nusikalsti – nužudyti meilužę. W.Allenas šaržavo į U.Meinhof panašų charakterį. Tai savo išvedžiojimuose pasiklydęs intelektualas, kuris staiga pasiryžta, jo supratimu, vieninteliam teisingam poelgiui – žmogžudystei.

Literatūros apie teroristus klasika – Gilberto Keitho Chestertono romanas „Žmogus, kuris buvo Ketvirtadienis“. Autorius, pagarsėjęs apsakymais apie katalikų kunigą tėvą Browną, privatų detektyvą, šiame romane aprašo tarptautinę anarchistų organizaciją. Jos vadovai pasivadinę savaitės dienomis: Pirmadienis, Antradienis ir t. t. Anarchistai ieško, kas pakeis žuvusį Ketvirtadienį. Tarp didžiausių jo nuopelnų – sprogimas kurorto krantinėje, pražudęs daugybę žmonių. Jo atminimui skirtoje kalboje oratorius anarchistas sako, kad Ketvirtadienis nepakentė žiaurumo ir kovojo už tai, kad vietoj pieno būtų vartojamas vandens ir kreidos mišinys, kadangi melžti karves labai žiauru.

Išgalvotus K.Chesterono charakterius įdomu lyginti su tikrais žudikais, pavyzdžiui, Volkertu van der Graafu, kuris 2002 m. nušovė Nyderlandų politiką Pimą Fortuyną, potencialų premjerą. V. van der Graafas buvo žaliasis, kovotojas už gyvūnų teises (protestavo dėl per ankštų karvidžių). Teisme jis sakė, kad žmogžudystei paskatino tai, kad P.Fortuynas vertęs musulmonus atpirkimo ožiais. Jo pasisakymai apskritai buvo nepalankūs socialiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms.

K.Chestertono knygą „Žmogus, kuris buvo Ketvirtadienis“ 2004 m. išleidusi „Katalikų pasaulio“ leidykla metrikoje nurodė užsakymo numerį 666. Beje, prabėgus metams, Londono metro „Al Qaeda“ teroristai sprogdino bombas būtent ketvirtadieniais – liepos 7 d. ir liepos 21 d.

Svarbiausi „Raudonųjų brigadų“ (Brigate Rosse, BR) išpuoliai

1974 m. balandžio 18 d. BR pagrobė Genujos prokuroro padėjėją Mario Sossi. Jis buvo paleistas siekiant iškeisti į 8 kalinius, susijusius su BR. Tąkart valstybė apgavo BR – kaliniai nebuvo išleisti.

1977 m. lapkričio 16 d. BR smogikai Turine pašovė Carlo Casalegno, laikraščio „La Stampa“ redaktoriaus pavaduotoją.  Netrukus jis mirė.

1978 m. kovo 16 d. pagrobtas Krikščionių demokratų partijos pirmininkas Aldo Moro, buvęs ministras pirmininkas. Nužudyti 5 A.Moro asmens sargybiniai. Balandžio 15 d. BR „liaudies tribunolas“ nuteisė A.Moro mirti už jo „kontrrevoliucinę veiklą“. Buvo siūlyta jį iškeisti į 13 įkalintų BR kovotojų, tačiau Italijos vyriausybė atsisakė. A.Moro kūnas rastas automobilyje 1978 m. gegužės 9 d.

1981 m. gegužės 20 d. Mestrio (Mestre) mieste BR pagrobė chemijos inžinierių, kuris vėliau buvo paleistas. Tai būta paskutinio išpuolio, už kurį atsakomybę prisiėmė BR. Po to organizacija suskilo į pavienes grupeles.

Iš viso per BR teroro ak­tus žuvo 85 žmonės.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Arūnas BRAZAUSKAS

Fašizmas – toks lipdukas, kuris klijuojamas į kairę ir į dešinę, kai norima kokį nors reiškinį apibūdinti neigiamai. Fašistas – vadinasi, smurtininkas, kuriam nusispjauti į žmogaus teises. Akademinio pasaulio žmonių aiškinimai, jog fašizmo būta visokiausių atspalvių, nelabai rūpi propagandininkams.

Nors neįmanoma keliomis pastraipomis nušviesti reikalo, priminsime, kad fašizmo sąvoka yra itališkos kilmės, ir fašistų ženklas – rykščių ryšulyje įstatytas kirvis – styro daugelio valstybių herbuose, tarp jų ir Prancūzijos. Matyt, ne simbolis svarbiausia.

Kas bendra tarp italų fašistų, kurie kitaminčiam sugirdydavo ricinos aliejaus (kartais užmušdavo), ir Rusijos kazokų, kurie šįmet Anapoje apmėtė pieno pakeliais opozicijos veikėją Aleksejų Navalną? Vienu ir kitu atveju tai žeminantis smurtas. Žinoma, paleisti viduriai gal didesnis nemalonumas nei pienu permirkę marškinėliai. Teisiniu požiūriu – tai chuliganizmas, į kurį valstybė išoriškai žiūri pro pirštus, o iš tiesų skatina ir koordinuoja.

Teisiniu požiūriu – tai chuliganizmas, į kurį valstybė išoriškai žiūri pro pirštus, o iš tiesų skatina ir koordinuoja.

Iš Rusijos nuolatos ateina žinių apie tokius fašistinius incidentus. Kazokai botagais paplakė skandalingos grupės „Pussy Riot“ nares, Juodosios jūros paplūdimiuose medžiojo gėjus, Peterburgo parduotuvėse naikino produktus, kurie nepaisant sankcijų pateko į lentynas. Tai beveik pramoginiai žiniasklaidos siužetai. Kitame spektro gale – realūs sužalojimai ir žmogžudystės: žurnalistas Olegas Kašinas žiauriai sumuštas, politikas Borisas Nemcovas nužudytas.

Italija – modernios fašistinės valstybės modelis. Greta valstybės institucijų atsiradę savanoriai (itališkai fasci di combattimento – kovos būriai), kuriems vadovavo buvęs socialistas Benito Mussolinis, buvo svertas, jam siekiant valdžios. Galiausiai tie būriai buvo integruoti į valstybę.

Kovingų savanorių pajungimas valdžiai – anaiptol ne paprasta užduotis. Diktatoriai ją sprendžia smurtu: štai Adolfas Hitleris per „Ilgųjų peilių naktį“ 1934 m. praretino smogikų gretas. O šurmuliuojančioje demokratiškoje Ukrainoje savanorių batalionų ir tokių organizacijų kaip „Dešinysis sektorius“ integracijos siekiama politinėmis priemonėmis.

Ką tik pasibaigusį konfrontacijos epizodą Armėnijoje, kur apie 30 užpuolikų šturmavo policijos kareivines, galima dėti į lentyną greta Moncado kareivinių šturmo 1953 m. liepos 26 d. Kuboje – nuo to prasidėjo Fidelio Castro kelias į valdžią. Kelio pabaigoje – ilgiausias kalbas minioms rėžiantis F.Castro. Statome jį šalia Hitlerio, Mussolinio. Prikaustyti dėmesį, įkvėpti, pajungti vado valiai – toks visų tų liežuvio maratonininkų tikslas. Ne visiems pavyksta – velionio Venesuelos prezidento Hugo Chavezo, ištvermingo kalbėtojo, įpėdinis Nicolás Maduro nusišneka – tuo jis panašus į Donaldą Trumpą.

Lietuvoje po 1990 m. būta veiksnių, kurie kitaip susiklosčius aplinkybėms galėjo subrandinti fašistinę santvarką, tačiau, kaip sakoma, sėklos nesudygo. Ginkluoti nusikaltėliai, kurių neįveikė valstybė, tyliai integravosi į verslą. Savanorių akcija Pakaunėje 1993 m. neperaugo į ginkluotą kovą. Partijos „Tvarka ir teisingumas“ erelis – ne antisisteminis žymuo, o vie­na iš politinės sistemos emblemų. Petras Gra­žu­lis kalba trumpais, kapotais sakiniais, o mi­nioms reikia kalbėti iškilmingai, su pauzėmis.

Vis dėlto Rusijos pavyzdys rodo, kad nekeičiant valstybės fasado, nenaikinat demokratinės valstybės institucijų, bet pajungiant jas vienam asmeniui, taip pat užvaldant žiniasklaidą, šalia policijos išstatant kazokus su bizūnais, galima sukurti režimą, kuriam viešpataujant opozicija vargiai becyptelės. Ir ta santvarka greta. Maža to, ji spinduliuoja eterio bangomis.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS

Civiliai nepaliauja įsivaizduoti karo. Į fantastiškus siužetus įpinami ir lazerių spinduliais šaudantys kosminiai palydovai, ir paslaptingas „klimato ginklas“. Vaizduotę nuvilia tai, kad atkaklūs JAV piliečiai išsireikalauja ataskaitų apie slaptus tyrimus, o ir „klimato ginklą“ dabar gali išbandyti visi, kas turi pinigų.

Pasak sąmokslo „teoretikų“, ginklas aptinkamas pagal jo veikimą. Tik naivuolis gali tikėti, kad klimato pokyčius sukėlė vadinamasis šiltnamio efektas. Klimato chaosas – tyčia sukeltas reiškinys, kuriuo tarptautiniai finansininkai siekia pažaboti tarptautinius pramonininkus.

„Klimato ginklas“ sukelia šalutinių reiškinių – potvynių, uraganų, žemės drebėjimų.

Reikalaujant riboti anglies dvideginio išmetimą uždedamas papildomas apynasris tiek besivystančioms, tiek išsivysčiusioms šalims. „Klimato ginklas“ sukelia šalutinių reiškinių – potvynių, uraganų, žemės drebėjimų. Tačiau tarptautiniai sąmokslininkai numoja ranka į žmonių kančias, katastrofų aukas.

Retos „teorinės“ išimtys – sąmokslai, kuriuos rezga gėrio karžygiai. Pavyzdžiui, tarptautinės draudimo bendrovės, suinteresuotos taika, nes karas jas visiškai sužlugdytų. Net ir atsižvelgiant į force majeure, jos neišsimokėtų pagal draudimo sutartis. Todėl slapta draudikų organizacija visą pasaulį apstatė technika, įgalinančia sukelti masinius elektros srovės atjungimus. Įrenginiai užmaskuoti kaip trianguliacijos bokštai ir mobiliojo ryšio antenos. Sąmokslininkų žinia: jei kariausite, išjungsime elektrą.

Priėjus prie trianguliacijos bokšto dar reikia patikrinti, ar ten neprikaišiota gerųjų draudikų aparatūros. Užtat dėl Aliaskoje pastatyto antenų komplekso HAARP mažai kam iš „teoretikų“ kilo abejonių, kad tai, be viso kito, dar ir „klimato ginklas“.

Nieko sau arfa

Anglišką programos pavadinimą „The High Frequency Active Auroral Research Program“ (HAARP) į lietuvių kalbą galima versti taip: Aukštų dažnių aktyvi šiaurės pašvaistės tyrimo programa. Vertimas ne itin sklandus, bet ir angliškas originalas painokas – autoriai, matyt, taikė sukurti įsimenančią santrumpą su užuomina į anglišką žodį „harp“ (arfa).

1993 m. pradėta statyti HAARP antenų sistema, užimanti 13 ha, – bendras JAV karinių oro pajėgų, laivyno, karybos mokslinius tyrimus koordinuojančios agentūros DARPA ir Aliaskos universiteto projektas.

Paskui HAARP velkasi mokslinių ir karinių anekdotų uodega. Ultraaukštųjų dažnių (angl. „ultra high frequency“ – UHF) radijo bangos galinčios sukurti plazmoidu vadinamą jonosferos segmentą, kurį fiksuoja radarai. Tačiau į tą vietą pasiųsti lėktuvai neaptinka nei priešininko lėktuvų, nei „skraidančių lėkščių“. Su HAARP pagalba esą galima kurti įvairių fizikinių savybių plazmoidus. Šie, priklausomai nuo charakteristikų, gali ir atspindėti radijo bangas, ir būti joms idealiai pralaidūs. Kariniu požiūriu svarbūs tokie plazmoidai, kurių spinduliavimas pajėgus išvesti iš rikiuotės priešininko elektroniką. HAARP spinduliavimas neva galėjęs per kelias valandas  sukurti tokius „debesis naikintojus“ virš labai didelių teritorijų.

Kariniu požiūriu svarbūs tokie plazmoidai, kurių spinduliavimas pajėgus išvesti iš rikiuotės priešininko elektroniką.

Kadangi HAARP neskraido, karyboje naudojami ir mažesnių matmenų UHF šaltiniai. Esą per JAV ir Irako karą 1991 m. JAV kosminiuose palydovuose įtaisyti UHF siųstuvai išvedė iš rikiuotės irakiečių radarus bei raketų „Scud“ paleidimo įrenginius („Scud“ – NATO žymuo sovietų ir Rusijos gamybos raketų serijai R-11, R-12 ir t.t.). Amerikiečių raketose įtaisytos UHF „bombos“ savo spinduliavimu degino Irako radarų, tankų, šarvuočių elektroniką.

Archaika: raketos daužomos raketomis

Nors išvardyti dalykai bent iš dalies gali būti teisingi, „Audra dykumoje“ vadinto karo faktai kol kas verčia abejoti, ar JAV sugebėjo UHF bangomis nukenksminti daug Irako raketų. Irakas ėmė apšaudyti Izraelį 1991 m. sausio 18 d. Iš viso į žydų valstybę paleistos 39 raketos, iš jų 12 atskriejo laisvai, o nuo 13-osios jas imta daužyti raketomis „Patriot“. Iš 27 raketų, patekusių į „Patriot“ taikiklius, sėkmingai pašauta 17 raketų – sakytume, ne kažin kas. Vis dėlto per šias atakas žuvo tik du izraeliečiai, 130 sužeista.

Veikiausiai ne dėl bergždumo HAARP projektas 2015 m. buvo baigtas. Kariškiai padirbėjo ir atidavė civiliams – Aliaskos universitetui, kuris ketina už mokestį leisti naudotis antenomis mokslinių tyrimų tikslams.

Gal atsiras norinčiųjų pasiskaityti slaptas HAARP programos ataskaitas, kad būtų žinoma, ką su antenomis veikti, jeigu kils noras jas išsinuomoti. JAV informacijos laisvės aktas suteikia tokią galimybę. Tiesa, pateikta medžiaga bus kupiūruota, pvz., kaip ataskaita apie karinius kamuolinio žaibo tyrimus (paieška internete: Ball Lightning Study Air Force Freedom Information Act).

HAARP uždaryta, bet klimato sumaištis nesiliauja. Jei ir toliau tai tęsis, belieka viltis, kad gerieji draudikai išjungs elektrą sąmokslininkams. Tačiau kur vieni ir kiti?

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Shutterstock" nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS

Lietuviškos kilmės kapitalas jau senokai virsta tarptautiniu: įmonės investuoja užsienyje, kuria filialus ir antrines įmones. Bendrovės į kitas šalis perkeliamos ir todėl, kad ten plėtojamas realus verslas, ir siekiant sumažinti mokesčius. Teisybės ieškantys akcininkai nurodo ir kitokią priežastį: kuriant sudėtingas valdymo bei kapitalo paskirstymo schemas nuo smulkiųjų akcininkų slepiama informacija.

Visuomenės dėmesį patraukusi „Ache­mos“ koncerno smulkiųjų akcininkų teisinė kova su pagrindine akcininke ir turtingiausia moterimi Lietuvoje Lyda Lubiene (6 vieta „Veido“ turtuolių reitinge) kartu yra kova dėl informacijos. Apie 27 proc. akcijų valdantys smulkieji akcininkai iš pradžių siekė perimti kontrolinį „Achemos“ akcijų paketą, o paskui per teismą ėmėsi žygių, kad koncernas nupirktų jų akcijas gera kaina.

Viena iš blogybių, kurias žiniasklaidai yra nurodęs smulkusis akcininkas Adomas Žadeika (tėvai Jūratė ir Romualdas Žadeikos – 23–24 vieta „Veido“ turtuolių reitinge), – koncerno vadovybė neva slepianti nuo smulkiųjų akcininkų svarbią informaciją.

Mūšiai dėl „Akropolių“

Kova dėl teisėto turto užvaldymo kartu yra kova dėl verslo informacijos. Lietuvos turtuolių tarpusavio kovų kronikoje bene didžiausią visuomenės bei žiniasklaidos dėmesį patraukė konfliktas tarp „Vilniaus prekybos“ (VP) akcininkų. „Veido“ turtingiausių žmonių sąraše pirmuoju numeriu pažymėtas Nerijus Nu­mavičius, kuris faktiškai yra svarbiausias asmuo VP imperijoje, ir „Veido“ turtuolių sąrašo nr. 9 Mindaugas Maricinkevičius susikirto dėl „Akropolių“ kontrolės.

Šią gegužę buvo pranešta apie kovų tarpinį finišą: maždaug 400 mln. eurų iš Lietuvos iškeliavo „į Maltą“ – VP grupė nusipirko prekybos centrus „Akropolis“ iš Maltoje registruotos bendrovės „Relvit Ltd“. Faktiškai akcijos perėjo iš vienos VP įmonės į kitą.

Yra pagrindo Maltos pavadinimą rašyti kabutėse, kai kalbama apie sandorio geografiją, kaip ir gūžčioti pečiais, kai VP atstovai tikina, kad po šio sandorio „Akropolių“ valdymas persikėlė į Vilnių „iš Maltos“, kur didžiulių parduotuvių vadyba buvo neva sutelkta keliuose kabinetuose ketvirtame namo aukšte. Taip pat tektų patikėti, kad iš ten ateinančių direktyvų klausė prie Vilniaus „Akropolio“ įsikūrusios VP būstinės darbuotojai, o kažkuriuo metu „Relvit“ valdybos pirmininku ir direktoriumi buvęs Karlas Diacono daugiau išmanė apie prekybos tinklus bei didžiules parduotuves nei „Vilniaus prekybos“ vadovai ir faktinis savininkas N.Numavičius.

Šį sandorį lėmė ne ekonominiai motyvai, o noras nuo akcininkų paslėpti informaciją apie verslą bei iškelti lėšas į sunkiai pasiekiamas jurisdikcijas

M.Marcinkevičius taip komentavo „Verslo žinioms“ valdymą „iš Maltos“: „Dėl didžiulio tarpinių įmonių kiekio nieko nežinome apie „Maximos“ veiklą, o dabar nieko nebežinosime ir apie „Akropolius“. Šį sandorį lėmė ne ekonominiai motyvai, o noras nuo akcininkų paslėpti informaciją apie verslą bei iškelti lėšas į sunkiai pasiekiamas jurisdikcijas.“

N.Numavičius ir M.Marcinkevičius susisaistę ne vien verslo ryšiais, bet ir maždaug dešimčia teisinių ginčų. Iš teisinių ir viešųjų ryšių kovų pernai išnirusi „Baltoji knyga“, kurioje „Vilniaus prekyba“ dėstė savo poziciją, nors ir buvo kai kurių žiniasklaidos priemonių sutikta dygiais, ironiškais komentarais, vis dėlto buvo šioks toks proveržis viešumo kryptimi. Tiesa, nors „Baltosios knygos“ tinklalapyje http://vpatvirai.lt pranešta apie akcijų grįžimą „iš Maltos“, tiems, kurie tą informaciją tyrinėja, būtų pravartu žinoti, kaip ir kodėl „Akropolių“ valdymas persikėlė „į Maltą“. Pavyzdžiui, galima paklausti, ką dabar veikia „Relvit“.

Iš vienos švarko kišenės į kitą

„Relvit“ pardavė VP savo akcijas trijose įmonėse – UAB „Akropolis Group“, Olan­dijos „Akropolis Real Estate B.V.“ ir UAB „Nikola Mushanov projektas“. Šios trys įmonės kartu valdo Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių „Akropolius“, taip pat plėtoja projektus Rygoje ir Vilniuje (Geležinio Vilko g.), valdo sklypus kitose vietose.

„Relvit“ direktorė Lina Karkliauskaitė „Verslo žinioms“ teigė, kad iš „Akropolio“ grupės įmonių akcijų pardavimo gautos lėšos pirmiausia bus naudojamos „Relvit“ skoloms padengti ir naujų investicinių galimybių paieškai.

Be abejo, kad „Relvit“ skolos rūpėjo jos pagrindiniam akcininkui, kuris be didelių gudravimų perkėlė pinigus iš vienos švarko kišenės į kitą – kitaip tariant, sąžiningai apmokėjo savo skolas. Didžiausia „Relvit“ akcininkė buvo bendrovė „Lemax“, kurią kontroliavo pagrindinis VP grupės akcininkas N.Nu­ma­vičius. Likusios akcijos priklauso M.Mar­cinkevičiui, Vladui Numavičiui (8 vieta „Vei­do“ turtuolių sąraše), Ignui Staškevičiui (29–33 vieta turtuolių sąraše), Mindaugui Bagdonavičiui (29–33 vieta turtuolių sąraše), Gintarui Marcinkevičiui (29–33 vieta sąraše) bei Kipro bendrovei „Bertona Holdings Li­mited“.

Būdamas „Relvit“ akcininkas, M.Marcin­kevičius iš VP pareikalavo esminės informacijos apie sandorį

Viena iš konflikto tarp akcininkų briaunų – M.Marcinkevičius turėjo ketinimų nupirkti dalį ar net visas „iš Maltos“ atėjusias akcijas. Būdamas „Relvit“ akcininkas, M.Marcin­kevičius iš VP pareikalavo esminės informacijos apie sandorį. Besidomintieji pernai galėjo stebėti M.Marcinkevičiaus ir VP teisinę kovą. „Akro­polių“ akcijų pardavimą VP sustabdė Maltos teismas pagal M.Marci­nkevičiaus ieškinį. Maltos teismas patenkino ir „Relvit“ reikalavimą – taikant laikinąsias apsaugos priemones buvo areštuotas maždaug 7,8 mln. eurų vertės M.Marcinkevičiaus turtas, tačiau po kurio laiko Lietuvos teismas areštą panaikino. Pernai spalį, kai nebeliko kliūčių sandoriui, jau buvo pasibaigęs „Vilniaus prekybos“ įsigijimo pasiūlymo galiojimo terminas, tad sandoris neįvyko.

Pardavimo procesas atnaujintas šįmet. Šį sandorį lėmė ne ekonominiai motyvai, o noras nuo akcininkų paslėpti informaciją apie verslą bei iškelti lėšas į sunkiai pasiekiamas jurisdikcijas, „Relvit“ pritarė  sandoriui. Kartu baigėsi ir su pardavimu susiję teismai, tarp kurių – 100 mln. eurų ieškinys M.Mar­cinkevičiui dėl žalos atlyginimo.

Ieškinys už ieškinį

M.Marcinkevičius buvo patrauktas atsakomybėn ir dėl kitų dalykų. Pvz., UAB „Ge­ležinio vilko projektas“ pateikė jam ieškinį, kuriuo siekta prisiteisti 5 mln. eurų dėl M.Marcinkevičiaus veiksmų neva sukeltų nuostolių. Įmonė, turėjusi statyti „Akropolio“ prekybos centrą teritorijoje šalia Vingio parko, dar vadinamoje „Velgos“ sklypu, 2010 m. bandė beveik perpus sumažinti šio sklypo vertę ir per teismą susigrąžinti valstybei už žemę sumokėtus pinigus. Prezidentei Daliai Grybauskaitei, tuometiniam premjerui An­driui Kubiliui išreiškus susirūpinimą bei kilus visuomenės pasipiktinimui, bendrovė šio ieškinio atsisakė.

M.Marcinkevičiaus teigimu, jis niekados nebuvo ieškinį dėl kainos sumažinimo pateikusios įmonės vadovu. Pasak jo, sprendimas buvo priimtas stengiantis išsaugoti teigiamą VP grupės reputaciją. Svarbiausias grupės akcininkas N.Numavičius esą ne tik inicijavo patį ieškinį, bet ir nurodė jį atsiimti.

VP po kurio laiko su Vilniaus miesto savivaldybe iš naujo susiderėjo dėl investicijų į miesto infrastruktūrą sumos ir sutaupė 63,5 mln. litų (18,4 mln. eurų). Nors M.Mar­cinkevičius, jo teigimu, buvęs „ne prie ko“, jam vis dėlto iškeltas ieškinys.

M.Marcinkevičius savo ruožtu pernai rugpjūtį pateikė ieškinį buvusiems ir esamiems UAB „Leksita“ (buv. „Vilniaus prekyba“) valdybos nariams, siekdamas atlyginti padarytą žalą neatsakingai skolinant bendrovės turtą. Tuo pat metu Estijoje buvo pateiktas ieškinys įmonės „Klarus Group Houlding“ valdybos nariams, taip pat grupės organizatoriui N.Nu­mavičiui bei jo akcijas valdančiai „Setis Capital“ – iš jų norėta, kad būtų atlyginti nuostoliai, patirti dėl neatsakingai valdomo grupės turto ir galimo iššvaistymo siekiant išvengti mokesčių.

2015 m. rugpjūtį būta ne vien VP akcininkų tarpusavio bylinėjimosi daugiakovės, bet ir viešųjų ryšių akcijos – VP išleido „Baltąją knygą“. Joje buvo prisiminta ir tuzino metų senumo PVM grąžinimo istorija, sukėlusi VP viešųjų ryšių krizę. 2002 m. bendrovė „VP Market“ pasinaudojo PVM įstatymo lengvata, numatančia, kad uždaroji akcinė bendrovė gali susigrąžinti dalį PVM, jeigu tarp jos savininkų yra neįgaliųjų organizacijų. 2002 m. birželį „VP Market“ įsigijo nekilnojamojo turto už 600 mln. litų iš bendrovės „Optimali investicija“, kurios visos akcijos priklausė visuomeninei neįgaliųjų organizacijai „Spindulys“. 2003 m. Finansų ministerija, tuomet vadovaujama D.Grybauskaitės, pritarė, kad „VP Market“ būtų grąžinta 76,2 mln. litų PVM.

Neįgaliųjų organizacija „Spindulys“ išnyko taip pat greitai, kaip ir susikūrė. PVM grąžinimo istorija sukėlė visuomenės nepasitenkinimą

Neįgaliųjų organizacija „Spindulys“ išnyko taip pat greitai, kaip ir susikūrė. PVM grąžinimo istorija sukėlė visuomenės nepasitenkinimą ir tapo akstinu Finansų ministerijai reikalauti, kad būtų panaikintos tokius dalykus leidžiančios PVM įstatymo lengvatos, – tą Seimas ir padarė.

Po keliolikos metų „Baltojoje knygoje“ N.Numavičius atsiprašė: „Labdaros fondo „Spindulys“ PVM susigrąžinimo istorija – vienas skaudžiausių įmonių grupės puslapių. Taip elgtis mums nederėjo, todėl tiek aš, tiek ir „Vilniaus prekyba“ norime atsiprašyti Lie­tuvos, jos visuomenės, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir neįgaliųjų organizacijų.“

VP interesams atstovaujanti advokatė Olga Petroševičienė perdavė ir tokius N.Nu­mavičiaus žodžius: „Natūralu, kad didžiausios lietuviško kapitalo įmonių grupės istorijoje, kaip ir bet kurio žmogaus gyvenime, būna įvairių tarpsnių. PVM susigrąžinimo istorija neabejotinai yra vienas nešlovingiausių. Tačiau pasakydami „A“, privalome pasakyti ir „B“ – per PVM iš valstybės susigrąžinti pinigai niekada nebuvo panaudoti akcininkų naudai. Netgi priešingai – pasklido tarsi lėtai veikiantys nuodai. Todėl vienintelis būdas išsaugoti žmogišką veidą, matyt, yra pripažinti klydus, nors tai ir ne visuomet paprasta, ypač kai daroma taip atvirai.“

Milijoninės akcijų dovanos

Minėti pareiškimai padaryti kitą dieną po to, kai M.Marcinkevičius kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydamas anuliuoti sandorius, po kurių N.Numavičius į savo rankas sutelkė daugiau nei 70 proc. visų „Vilniaus prekybos“ grupės įmonių akcijų. Patenkinus šį ieškinį N.Numavičius netektų teisės į maždaug 1 mlrd. eurų vertės akcijas ir taip prarastų vienvaldžio akcininko statusą.

Pernai išplatintoje medžiagoje spaudai M.Marcinkevičius dėstė savo versiją, kokiu būdu N.Numavičius, perėmęs savo tėvo Vladislovo Numavičiaus ir brolio Juliaus Numavičiaus akcijas, pasididino savo dalį VP pakete nuo 44 iki 72 proc.: „Baltojoje knygoje“ rašoma, kad atėjus 2008 m. ekonominei krizei partneriams buvo išmokėtos didžiulės piniginės lėšos, tačiau nutylima, kad jomis disponuoti negalėjome. Akcininkų sutarimu šie pinigai buvo skirti išskirtinai naujo bendro verslo kūrimui, jei „Vilniaus prekyba“ per krizę bankrutuotų. Šias lėšas tuo metu valdė Nerijaus sekretorė Jolanta Bivainytė. Akcininkų susirinkimuose Nerijus Numavičius tuomet teigė, kad jo brolis išviliojo visus bendrus, juodai dienai atidėtus pinigus ir išvažiavo į JAV. Deja, vėliau paaiškėjo, kad būtent šiomis, mūsų asmeninėmis lėšomis, ir buvo išpirktos Juliaus akcijos, kurios tapo asmenine Nerijaus nuosavybe.“

Akcininkų susirinkimuose Nerijus Numavičius tuomet teigė, kad jo brolis išviliojo visus bendrus, juodai dienai atidėtus pinigus ir išvažiavo į JAV

Pasak M.Marcinkevičiaus, perimant Juliaus akcijas šis jas padovanojo tėvui Vladislovui, o tėvas padovanojo jas sūnui Nerijui. Taip buvo išvengta dėl pardavimo kylančių mokesčių, taip pat apeitos ir akcininkų pirmumo teisės išpirkti bendrasavininkių parduodamas akcijas. Vėliau dėl šio sandorio keletą metų vyko viešas teismo procesas, kurio metu Julius teigė buvęs savo brolio Nerijaus apgautas.

M.Marcinkevičiaus teigimu, teismui pateiktuose dokumentuose matyti, kad Nerijus savo brolio akcijas nupirko už 270 mln. litų, tačiau vengė atsiskaityti iki galo ir nenorėjo Juliui sumokėti dar 30 mln. litų. M.Marcinkevičius nežinąs, ar tai buvo daroma tiesiog norint apgauti brolį, ar dėl kitų nežinomų tikslų.

Po visų tų dovanojimų ir mainų N.Nu­mavičius tapo vienvaldžiu VP įmonių grupės savininku – įgijo daugiau nei 70 proc. VP dalį, perėmęs daugiau nei 22 proc. brolio akcijų. V.Numavičiui atiteko konditerijos fabrikus Lietuvoje ir Lenkijoje valdančios UAB „Eva grupė“ kontrolinis akcijų paketas.

N.Numavičiaus brolis Julius irgi pateko į „Forbes“ sąrašą – bet ne kaip turtuolis, o kaip asmuo, paminėtas N.Numavičiaus dosjė. Apie jaunesnį brolį „Forbes“ rašo, kad jis siekia iš VP grupės prisiteisti 150 mln. dolerių. Jau keleri metai J.Numavičius su šeima gyvena JAV, yra investavęs į nekilnojamąjį turtą, medicininės įrangos gamybą, kitas veiklas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Sumaišties bei išbandymų metu atsiranda piliečių, kurie supranta tiktai tautosaką. Ji trykšta nepaliaujama versme, taip liudydama, kad liaudies kūrybos gaivalas neišseko.

Arūnas BRAZAUSKAS

Iš dar nepasenusių, nors ir primirštų pasakų. „Pedofilų klanas“ yra tarptautinis politinio elito sąmokslas, nukreiptas prieš eilinius Lietuvos piliečius, keliantis pavojų šeimai. „Klanas“ veikia Lietuvoje ir Europoje. Apskritai pedofilai yra aukšto rango politikai ir teisėsaugininkai. Tačiau ne tik. Greta tavęs, žmogau, gali atsirasti morališkai žlugęs ar naivus, nepatyręs pilietis (-ė), kurį pedofilai užverbavo ir juo manipuliuoja. „Pe­do­filų klanas“ grobia ir išnaudoja eilinių žmonių vaikus, žudo eilinius piliečius, kovojančius su „klanu“. Jis yra visagalis, kontroliuojantis šalies žiniasklaidą, politikus, teisėsaugą. „Klano“ veiklą demaskavo garliaviškis Drąsius. Dėl to jis buvo Lietuvos saugumo tarnybų nužudytas. Lietuvos prokurorai apkaltino Drąsių įvykdžius nusikaltimus, nors tikrų įrodymų nėra. Drąsius tapo Lie­tuvos specialiųjų tarnybų ir sugyventinės Laimutės sąmokslo auka. Šioje vietoje pauzė, nors pasaka nebaigta.

Siužetas atpasakotas pagal Lino Svolkino straipsnį knygoje „Epochas jungiantis nacionalizmas“, kurią 2013 m. išleido Lietuvos istorijos insti­tutas. L.Svolkinas nurodo pirminį tautosakos šal­tinį: 2011 m. išėjusią Neringos Venckienės kny­gą „Drąsiaus viltis – išgelbėti mergaitę“ (p. 328).

Kodėl prisiminiau būtent šį folkloro brangakmenį, kai sąmonė nespėja virškinti aktualijų: „Brexit“, susišaudymų JAV, Nicos mėsmalės, perversmo Turkijoje? Todėl, kad paminėtuose politiniuose bei kriminaliniuose siužetuose išnyra paslaptingi sąmokslai, pvz., (vadinamųjų giulenistų sąmokslas Turkijoje) ir pavieniai „didvyriai“, kurie sukilo prieš „sistemą“ ir būtinai ką nors nužudė – dažniausiai niekuo dėtus žmones.

Drąsius Kedys – tik vienas iš teroristų rikiuotės, apraizgiusios Žemės rutulį. Ne vienas iš tų teroristų gal pasakytų, kad jo veiksmai – būtinoji gintis arba tiesiog karinė operacija nepaskelbtame kare, kaip yra pareiškęs „Brexit“ referendumo išvakarėse nušautos britų parlamentarės žudikas.

L.Svolkinas atkreipia dėmesį, kad fronto linija eina, galima sakyti, per tavo daržą (kas neturi dar­žo – per laiptinę ar gonkas): „… sąmokslo da­lyviai savo aukomis renkasi sau artimus žmones. Ar tai būtų ateiviai, kurie siektų kolonizuoti Žemę (kaip vaidybiniame filme „X-failai“), ar tai būtų raganos, ar JAV CŽV, 2011 m. rugsėjo 11 d. įvykdžiusi išpuolį prieš Pasaulio prekybos centrą, ar pedofilai, kurie kėsintųsi į vaikus Lietuvoje, ar Elena Ceaușescu (Elena Čaušesku), komunistinio diktatoriaus Nikolae’s  Ceaușescu (Nikolaės Čaušesku) žmona, kuri tariamai valgė žmogieną, sąmokslininkai negali veikti kažkur toli. Teorija konstatuoja, kad „pedofilų klanas“ yra ypač aktyvus Europos Sąjungos šalyse. Lietuva yra pedofilų taikinys, nes tai silpna ir atsilikusi Europos valstybė. <…>

Nėra labai aišku, kodėl pagrindiniai aktoriai sąmokslo teorijoje yra pedofilai. Kodėl ne aitvarai, raganos arba KGB agentai? Ar buvę KGB agentai ne puikiai atliktų pedofilų vaidmenį? Mano aiškinimas būtų toks: pedofilų idėja nauja, patraukli ir intriguojanti, vienu momentu užvaldė Drąsiaus Kedžio, jo šeimos narių ir „kedininkų“ vaizduotę.“

Nuo savęs pridurkime – ne vien užvaldė vaizduotę, bet ir davė mitologiją, kuri 2012 m. atvedė į Seimą septynis „Drąsos kelio“ partijos atstovus.

Vargu ar „pedofilų klanas“ antrąkart pamėtės tiek politinio kapitalo, todėl alkana vaizduotė dabar ieško kitokio maisto. Jo vis uždera už Lie­tuvos sienų, bet, ačiū pasakų kūrėjams, atrodo, kad kiekvieno Viduržemio jūroje besikapstančio pabėgėlio galutinis tikslas – Kuršių marios: jis tuojau bus čia.

Vargu ar „pedofilų klanas“ antrąkart pamėtės tiek politinio kapitalo, todėl alkana vaizduotė dabar ieško kitokio maisto

Ir tą vargšą pabėgėlį galbūt kreipia paslaptinga kaip pedofilai jėga – tarptautiniai „kultūriniai marksistai“, kurie, pasitelkę Europos homoseksualus ir į žemyną plūstančius migrantus, siekia sužlugdyti Vakarų civilizaciją.

Būtų įdomu suskaičiuoti, kiek parlamentarų išrinkta todėl, kad žmonėms patinka pasakos. Antai Lietuvos sienų užtvarus pralaužiantys pa­bė­gėliai – įsivaizduotas, klaidinantis naratyvas, kuris patogus siekiant konkretaus tikslo – Seimo nario vietos.

Darbo partija išklijavo transporto stoteles plakatais, žadančiais stabdyti pabėgėlių antplūdį. Dar anksčiau buvo paskleistas klaidinantis naratyvas, kad Lietuvos įstatymai prakiurdė šalies sienas. Ta proga nesėkmingai rinkti parašai, kad įstatymai būtų pakeisti. Tačiau dėl imigracijos susirūpinusios politinės jėgos, turinčios atstovų Seime, nežengė elementaraus žingsnio – neinicijavo įstatymo dėl kreipimosi į Europos Tei­sin­gu­mo Teismą siekiant panaikinti Lietuvai nustatytą kvotą: per dvejus metus šalis turinti priimti daugiau nei tūkstantį pabėgėlių.

Ta proga vertėtų prisiminti, kad Lietuvoje kas­­met iš įkalinimo įstaigų paleidžiama apie pusketvirto tūkstančio žmonių. Manoma, kad ilgiau nei trejus metus kalėjęs žmogus praranda socialinio gyvenimo įgūdžius. Taigi „pabėgėlių“, jei to­kiais laikysime išlaisvintus kalinius, užduotį mūsų valstybė sprendžia metų metais.

Klaidinantys naratyvai mažų mažiausiai gali sukelti mases ant kojų, kaip nutiko šią liepą JAV. Mėnesio pradžioje skirtingose vietose policija nušovė du juodaodžius. Kadangi abu incidentai buvo nufilmuoti ir pateko į internetą, kilo masiniai protestai. Žinia sau ir pasauliui: baltaodžiai policininkai žudo juodaodžius. Žinia gramatiškai teisinga. Dienraščio „The Washington Post“ skaičiavimais, pusė iš maždaug pusantro tūkstančio žmonių, kuriuos nuo praėjusių metų sausio iki šių metų liepos 10 d. nušovė policininkai, yra baltaodžiai. Atsižvelgiant į juodaodžių JAV gy­ventojų proporciją, tos rasės žmonės nušaunami pustrečio karto dažniau.

Kita medalio pusė: tiktai 50 iš žuvusių juodaodžių incidentų metu neturėjo ginklų. Tei­gi­nys, kad policininkai šaudo į beginklius afroamerikiečius, yra klaidinantis naratyvas. Tei­singas na­ratyvas: liepos protestus įžiebusių šaudynių metu žuvę juodaodžiai turėjo ginklus ir žuvo todėl, kad elgėsi taip, tarsi siektų juos panaudoti. Kiti ir panaudojo, bet po to. Dalase (Teksasas) juodaodžiai nušovė penkis policininkus, Baton Ruže (Luiziana) – tris.

Apsiginkluoja jie be didelių trukdžių – ypač, kada žudynėms tereikia sunkvežimio

Amerikos patirtis turėtų nuraminti europiečius. JAV piliečiai turi daugiau ginklų, negu yra gyventojų. Kiekvienas sulaikymas, kurį vykdo policija, vyksta tarsi ginkluoto žmogaus ėmimas į nelaisvę. Tačiau baltaodžiai, kurių JAV yra apie 62 proc., nesislapsto namuose, išeina į gatvę. Ar Europa ne tokia saugi? Žmonės ten mažiau ginkluoti, o neeuropietiškos kilmės Europos gyventojų dalis siekia 4 proc. Tiesa, kai kur jų koncentracija didelė, ir apsiginkluoja jie be didelių trukdžių – ypač, kada žudynėms tereikia sunkvežimio.

Iškilioji lietuviškų pasakų sekėja N.Venc­kie­nė, atrodo, vis dar gyvena JAV, kur gali pasimokyti iš Respublikonų partijos prezidentinio kandidato Donaldo Trumpo. Jis yra smulkaus folkloro virtuozas – beria aforizmus, kurių visuma atrodo kvailokai. Tačiau, kaip rodo sėkmingi Vladimiro Žirinovskio ir Aliaksandro Lu­ka­šen­kos pavyzdžiai, būtent nesąmonės patraukia dalį elektorato. Vargu ar greitai išgirsime N.Venc­kie­nės patarlių bei priežodžių, bet gal ji kada nors sugrįš į lietuvių tautosakos barus?

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Arūnas BRAZAUSKAS

Tarp liepos 14-osios parado vaizdų Paryžiuje galima matyti aplink Triumfo arką išsirikiavusią karinė techniką. Ten stovėjusios raudonai dažytos gaisrinės mašinos neatrodo itin militaristiškai, tačiau piliečiai taikos metu kviečia ne tankus, o medikus, ugniagesius, policininkus.

Šįmet liepos 14-ąją Nicoje, kur prie sunkvežimio vairo sėdęs teroristas nugalabijo per 80 žmonių, valstybė buvo vertinama pirmiausia pagal greitosios pagalbos darbą. Gedulo ceremonijoje Nicoje po kelių dienų da­lyvavęs Prancūzijos premjeras  Ma­­nuelis Val­lsas buvo nušvilptas, tačiau rimtos pretenzijos vyriausybei reiškiamos ne švilpimu, o interpeliacijomis. Apie vyriausybės vertimą Pran­cūzijoje kol kas nešnekama. Parlamentas vėl pratęsė nepaprastąją padėtį.

Mažai kas protestuoja, kad Prancūzijos policija dabar gali be teismo skirti namų areštą, atlikti kratas, drausti viešus susirinkimus, demonstracijas, skelbti komendanto valandą. Nepaprastoji padėtis Prancūzijoje įvesta pernai lapkritį po islamistų išpuolio, nusinešusio per 130 gyvybių.

Šį pavasarį, kada parlamentas svarstė, ar pratęsti nepaprastąją padėtį Europos futbolo čempionato laikotarpiu, šalies vidaus reikalų ministras pranešė, kad nuo lapkričio atlikta daugiau nei pusketvirto tūkstančio kratų, suimta apie 400 žmonių. Tarp jų nebuvo Nicos teroristo, kuris, kaip išaiškėjo, kelios dienos prieš išpuolį ištyrinėjo būsimą kruviną maršrutą. Pagauti tokį – tas pat, kas rasti adatą šieno kupetoje, arba patikrinti, kad kiekvienas, kuris perka kirvį, neims juo kapoti traukinio keleivių, kaip tai nutiko liepos 19 d. Vokietijoje, kur iš Afganistano kilęs jaunuolis sužeidė daugiau nei tuziną žmonių.

Izraelyje per kelis konfrontacijos su palestiniečiais dešimtmečius įgyvendinta daugybė veiksmingų saugumo priemonių. Gali būti, kad kai kurios Europos šalys ateity taps panašios į žydų valstybę su kontroliniais punktais keliuose, sekimo kameromis ir – svarbiausia – pilietinės visuomenės sutelktumu bei ryžtu priešintis terorui. Galima tiktai gūžčioti pečiais skaitant nuo 1955 m. Prancūzijoje galiojančius nepaprastosios padėties įstatymo punktus, kurie įteisina spaudos, televizijos, kino ir teatro cenzūrą.

Kokią tai turi prasmę totalinio interneto laikais? Tikėkimės, kad ES šalys imsis interneto kontrolės, kokia įvesta, pavyzdžiui, Kinijoje, tik po to, kai ims atrodyti, jog nepasiteisino fizinio saugumo priemonės. Negi dabar keisi seną gerą Prancūzijos įstatymą, kuris dar gali praversti?

Lietuva istoriškai yra nepaprastosios padėties žymūnė – vadinamasis karo stovis šalyje galiojo beveik visą 1919–1940 m. laikotarpį. 1926 m. antroje pusėje būta didelių laisvių pusmečio, kuris baigėsi su 1926 m. gruodžio perversmu. Karo padėties režimas buvo modifikuotas 1938 m. ir 1940 m. išnyko kartu su sovietine okupacija, atnešusia masines represijas bei deportacijas.

Turkijos atstumą nuo Prancūzijos galima matuoti kilometrais ir metais. Turkijoje nepavyko liepos 15-ąją prasidėjęs karinis perversmas. Prancūzijoje pastarojo karinio perversmo bandymo būta 1961-aisiais. To meto pučistams sėkmės atveju tereikėjo paskelbti nepaprastąją padėtį ir taikyti dabar taikomą Prancūzijos įstatymą.

Vienas dabartinis rusų disidentas pareiškė, kad norėtų, jog Rusija būtų policinė valstybė, kaip Vokietija prie kaizerio, kai paisyta teisės viršenybės ir policija neperžengdavo įgaliojimų.

Mano požiūriu, Lietuvos įstatymų leidėjams neverta sukti galvos dėl naujų teisės aktų. Nepaprastosios padėties įstatymas yra. Priimtos ir griežtai viešosios erdvės kontrolei būtinos teisinės priemonės, kurias siūlau atrasti besirengiantiems Konstitucijos egzaminui.

NATO viršūnių susitikimas Varšuvoje, vykęs liepos 8–9 d., sukėlė entuziazmo bangą mūsų šalyje. Numatytas keturių batalionų dislokavimas Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje laikomas nedviprasmišku ženklu, kad NATO gins šias šalis, jeigu užpuls Rusija.

Jausmų bangos – gera proga susimąstyti, kiek kasdienis civiliokų supratimas apie karą skiriasi nuo pačių kariškių požiūrio.

Lietuva nebūtų siekusi narystės NATO, jeigu ne Šiaurės Atlanto sutarties 5-asis straipsnis, įtvirtinantis kolektyvinės gynybos principą, – kurios nors Aljanso šalies užpuolimas laikomas antpuoliu prieš visą NATO.

Nuo 1994 m. lapkričio, kada Prezidentas Algirdas Brazauskas laiške NATO generaliniam sekretoriui Manfredui Woerneriui pareiškė apie Lietuvos siekius tapti Aljanso nare, iki 2004 m. balandžio, kada mūsų valstybės vėliava iškilo prie NATO būstinės, kolektyvinės gynybos principas nebuvo atšauktas. Niekas nepasikeitė ir per pastaruosius tuziną metų.

Iš kur tad permainų jausmas? Klausimas nėra visiškai kvailas net ir atsižvelgiant į pastarųjų metų permainų laviną: Krymo okupaciją, Rusijos dalyvavimą konfliktuose Rytų Ukrainoje ir Sirijoje.

Iš kur tikrumas, kad, daugėjant iššūkių galingiausiai NATO valstybei JAV, didėja ir Amerikos galimybės tuos iššūkius atremti? Arba kitaip – kodėl abejota, ar NATO gins Baltijos šalis, o dabar tų abejonių sumažėjo?

Manoma, kad Rusijos agresijos atveju keturi šaunieji batalionai iškart įsivels į karo veiksmus – o tai pretekstas NATO atsakui. Tarsi toks pretekstas nebūtų užpultų valstybių kreipimasis pagal Šiaurės Atlanto sutarties 5-ąjį punktą. Netikėjome NATO?

Keturi batalionai kartu su Baltijos šalių pajėgomis galbūt sugebės pristabdyti keturių, keturiolikos, keturiasdešimties Rusijos brigadų puolimą, ir kautis prie Rygos įlankos per Suvalkų koridorių atskubės NATO pajėgos iš Europos gilumos. Baltijos šalys taps kovos lauku kaip Donbasas Ukrainoje. Peizažą su minosvaidžiais, šarvuočiais, tankais paįvairins aviacija, kuri Ukrainos rytuose beveik nenaudojama.

Palikime Antrąjį pasaulinį karą primenančius vaizdelius kompiuteriniams žaidimams. Tie keturi NATO batalionai kol kas neatšaukia scenarijaus, kuris, tikėkimės, seniai žinomas kariškiams, o civiliokų viešojoje erdvėje buvo pagarsintas ruso Andrejaus Piont­kovs­kio, dabar jau emigranto.

Įsivaizduokime, kad Rusija žaibiškai okupuoja Latvijos ir Estijos teritorijų gabalus apie Narvą ir Daugpilį. Kremlius grasina branduoliniu atsaku, jei NATO bandytų tas teritorijas atkovoti.

Rusijos interesas nėra nei rusakalbius tenai ginti, nei valdžią Taline ir Rygoje versti, nei kokias nors iškasenas išgauti. Atplėšti gabalai – trofėjai, dėl kurių ketinama derėtis. Rusijos autoritarinio prezidento Vladimiro Putino tikslas – išsaugoti valdžią sau bei parankiniams, taip pat įpiršti liaudžiai svaigulį nuo pergalių vietoj materialinės gerovės.

Veikimas pagal tokį scenarijų labai rizikingas. Branduolinis šantažas – kraštutinė priemo­nė. V.Putinas turi ir kitų kovos laukų, kur gra­sinant karine jėga ar ją naudojant galima versti Vakarus derėtis. Tai Ukraina, Kau­ka­zas, Sirija, Vidurinė Azija.

Kita vertus, laikas dirba V.Putino nenaudai. Vakarų botagas – ekonominės sankcijos ir jėgos demonstravimas, o pyragėliai – įvairūs diplomatiniai reveransai. Jei NATO kada nors gaus Nobelio taikos premiją, tikrai ne todėl, kad Aljansas yra pacifistinė organizacija. Rusiją parklupdys ilgalaikė taika galiojant ilgalaikėms Vakarų sankcijoms. Netrukdyk priešininkui pačiam nusibaigti – tai karo meno viršūnė pagal visas karybos teorijas, kiek jų žinoma istorijoje.

"Scanpix" nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS, Rima JANUŽYTĖ

„Mano tikėjimas žmonių racionaliu protu smarkiai sumažėjo. Betrūksta dar Trumpo pergalės, ir juodieji scenarijai taps pagrindiniai“, – socialiniame tinkle nusivylimo Didžiosios Britanijos referendumo rezultatais neslepia Vilniaus universiteto politologas prof. Tomas Janeliūnas. Tačiau Didžioji Britanija, tikėtina, išplauks. Jei ne sausa, tai apysausė.

„Birželio 23-iąją galima laikyti Bri­ta­ni­jos nepriklausomybės diena. Ra­cio­nalus protas nugalėjo“, – džiūgauja buvęs BBC radijo žurnalistas, rašytojas Samas Yossmanas.

Vieniems atrodo, kad „Brexit“ ir Jungtinei Karalystei, ir visai Europos Sąjungai reikš nuostolius ir izoliaciją, kitiems – kad laisvas darbo jėgos ir prekių judėjimas liks bemaž nepakitęs, nes ES ir Didžioji Britanija neatsitvers viena nuo kitos nei muitais, nei tarifais: neįvyks nieko, kas nebūtų abiem pusėms naudinga.

ES – tik politinis darinys, ir verslui jokios įtakos nauji politikų susitarimai ne­tu­rės.

Pavyzdžiui, Rusijos ekonomistas, Čikagos uni­versiteto profesorius Konstantinas Soninas neabejoja, kad ilguoju laikotarpiu pasitraukimas iš ES Didžiajai Britanijai neturės didelio poveikio, nes „bendras tarpvalstybinių santykių statusas verslui ir plėtrai ne toks svarbus, o prekybiniai susitarimai ir techniniai protokolai liks nepakitę. „ES – tik politinis darinys, ir verslui jokios įtakos nauji politikų susitarimai ne­tu­rės“, – sako analitikas.

Vis dėlto pirmosios dienos po „Brexit“, sakytum, panašesnės į tą juodąjį scenarijų: gerokai smuko svaro sterlingų vertė, reitingų agentūra „Moody’s“ sumažino Didžiosios Britanijos skolinimosi reitingą. Kaip iš gausybės rago pasipylė perspėjimai, gąsdinimai ir nusivylusiųjų balsai.

Ekonomistė Jekaterina Rojaka suskaičiavo, kad per kelias dienas po referendumo Jung­ti­nės Karalystės akcijų rinka prarado apie 160 mlrd. eurų, t.y. tiek JK būtų sumokėjusi į ES biudžetą per 15 metų.

Tačiau galima lažintis, kad akcijų rinka gana greitai atsities, svaro sterlingų kursas sugrįš į vėžes, o tikrasis „Brexit“ – pasitraukimas iš ES – įvyks tikrai ne šiemet, ne kitąmet, o gal ir iš viso neįvyks.

Procedūrinė painiava

Europos Sąjungos pareigūnai jau patikslino, kaip Didžioji Britanija gali – bet tik gali – oficialiai pradėti derybas dėl pasitraukimo iš Sąjungos. Šalis gali pasinaudoti 50-uoju Li­sabonos sutarties straipsniu, nustatančiu šioms deryboms dvejų metų laikotarpį. Šalis turėtų apie norą pradėti derybas pranešti oficialiu pasisakymu ar laišku.

Europos Vadovų Tarybos atstovas spaudai dar šeštadienį pakartojo, kad Didžiosios Britanijos vyriausybė turi oficialiai kreiptis į Tarybą pasinaudodama 50-uoju straipsniu. „Tai turi būti padaryta nedviprasmiškai, aiškiai parodant ketinimus pasinaudoti 50-uoju straipsniu, – teigė atstovas spaudai. – Tai gali būti laiškas Europos Vadovų Tarybos prezidentui ar oficialus pareiškimas Europos Vadovų Tarybos susitikimo metu, įrašytas oficialiuosiuose susitikimo protokoluose.“

Tačiau kol kas joks britų politikas ar politinė partija nepasakė, kad pasinaudos referendumo suteiktu mandatu ir pasitelks Lisabonos sutarties 50 straipsnyje numatytą galimybę kreiptis į Europos Tarybą dėl pasitraukimo iš Europos Sąjungos.

Jei tai bus padaryta – greičiausiai ne anksčiau nei spalio mėnesį, kai atsistatydins už pasilikimą prieš referendumą agitavęs premjeras Davidas Cameronas.

Tiesa, Europos Sąjungos valstybių užsienio reikalų ministrai Didžiąją Britaniją ragina šį procesą pradėti jau artimiausiu metu. Nuo pat ketvirtadienį pasibaigusio balsavimo sklando spėlionės dėl to, kada ir kaip Jungtinė Karalystė gali pradėti formaliąsias derybas.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel žada, kad derybų metu ES su Didžiąja Britanija „bjauriai nesielgs“. Priešingai, per būsimus posėdžius svarbu nesumažinti kitų šalių noro palikti ES. „Žinoma, derybos neturėtų užsitęsti amžinai, tačiau už trumpas derybas taip pat nepasisakysiu“, – teigia Vokietijos kanclerė, užsimindama, kad ši procedūra galėtų trukti iki 2020 m.

Jei taip nutiks, galime sulaukti ir dar vienos įdomybės, o tiksliau – teisinio paradokso. 2017 m. antrąjį pusmetį, nuo liepos iki gruodžio, Didžioji Britanija pirmininkaus ES Tarybai. Taigi tą pusmetį Didžioji Britanija gali vadovauti deryboms su pačia savimi.

Neatmetama, kad artimiausiu metu ES valstybės spręs, kaip išvengti galimų teisinių kazusų. Gali atsitikti ir taip, jog būsimų pirmininkavimų grafiką bus sutarta perdėlioti kitaip, kad iš ES išstojanti Didžioji Britanija netektų įpareigojimo po metų pavadovauti visai Bendrijai.

Bet gali atsitikti ir taip, jog ES valstybių lyderiai po konsultacijų sutars, kad čia jokių teisinių problemų nekyla, todėl Londonui antrąjį 2017-ųjų pusmetį dar teks pabūti Bendrijos vadovu.

Viešojoje erdvėje vyraujanti nuomonė, esą už pasitraukimą balsavo vyresni ir konservatyvesni britai, o štai jaunimas apie pasitraukimą nenorįs nė girdėti.

Beje, toks scenarijus – irgi ne vienintelė galimybė, mat teoriškai dar yra būdų pasitraukimo iš ES ir visų teisinių kazusų visai išvengti. Vienas jų – dar vienas referendumas. Kitas – būsimos valdžios veiksmai. Jeigu rudenį vyksiančiuose rinkimuose laimėtų už pasilikimą ES pasisakantys politikai, jie turėtų galimybę pareikšti, kad naujasis mandatas yra viršesnis už ankstesnįjį.

„Milijonai britų jaučiasi suklaidinti pasitraukimo iniciatorių ir reikalauja naujo referendumo. Taip pat gali įvykti ir išankstiniai rinkimai, kuriuos laimėtų partija ar partijos, žadėjusios likti ES, – tai taip pat būtų demokratiniu būdu gautas mandatas, viršesnis už ankstesnįjį“, – teigia ekonomistas Nerijus Mačiulis.

„Suklaidinimo“ motyvas Didžiojoje Bri­ta­nijoje iš tiesų gajus. Taip pat kaip ir viešojoje erdvėje vyraujanti nuomonė, esą už pasitraukimą balsavo vyresni ir konservatyvesni britai, o štai jaunimas apie pasitraukimą nenorįs nė girdėti. Iki referendumo apklausos liudijo, kad jaunimas narystę ES vertina išties labiau nei senjorai. Pavyzdžiui, 18–24 metų amžiaus grupėje 69 proc. apklaustųjų prieš referendumą teigė norį, kad Britanija liktų ES. O tarp vyresnių nei 65 metų amžiaus apklaustųjų ši dalis siekė tik 38 proc.

Didžiojoje Britanijoje gyvenanti ir Kemb­ri­­d­žo universitete studijuojanti rašytoja Unė Kaunaitė pateikia ir trumpą sociologinę analizę. Jos nuomone, teiginiai, esą jaunimas balsavo už pasilikimą, o vyresni britai – už pasitraukimą iš ES, yra informacijos supaprastinimas arba žiniasklaidos siekis patraukti skaitytojų dėmesį. „Esame linkę viską padalyti į juoda ir balta. Taip paprasčiau. Bet iš tiesų taip nėra. Net vyriausioje amžiaus kategorijoje, vyresnių nei 65 metų, už pasitraukimą pasisakė ne tiek jau daug: skirtingose apylinkėse – nuo 40 iki 60 proc. žmonių. Vadinasi, mažiausiai 40 proc. vyriausių žmonių norėjo likti ES. Tai didesnis procentas nei į referendumą iš viso atėjusio jaunimo. Nežinome, ar likusieji nėjo, nes nebuvo apsisprendę, ar jiems tiesiog nerūpėjo“, – teigia U.Kaunaitė.

Niekad nesijautė esą europiečiai?

Apklausos liudija, kad britai visuomet jautėsi esą mažiau europiečiai nei bet kurios kitos Europos Sąjungos šalies gyventojai. Net du trečdaliai žmonių Jungtinėje Karalystėje dar prieš referendumą sakė nejaučią jokios europietiškos tapatybės, o tai yra gerokai didesnė dalis nei kitose ES šalyse: 64 proc. Britanijoje apklaustų žmonių sakė besijaučią „tik britais“. Ir tik kas šeštas žmogus (15 proc.) Jungtinėje Karalystėje jautėsi esąs europietis. Be to, save europiečiais laikančių žmonių Britanijoje nuo 1999 m. sumažėjo 17 proc. – daugiausiai visoje Europos Sąjungoje.

Palyginimui, tyrimų agentūra „NatCen Social Research“ skelbia, kad Vokietijoje tik 25 proc. gyventojų teigė besijaučią „tik vokiečiais“, o ne europiečiais, o Prancūzijoje „tik prancūzais“ save laiko 36 proc. žmonių.

Tokia neeuropietiška Didžioji Britanija ne veltui buvo vadinama ne tik ES kiršintoja, savanaude, bet ir atskalūne, o neretai lyginama su Norvegija: atseit Didžioji Britanija ES elgėsi panašiai kaip ES net nepriklausanti Nor­vegija – su ES palaikė tik tuos santykius, kurie jai buvo naudingi. Tačiau Didžiosios Britanijos premjeras yra pareiškęs, kad toks palyginimas – netgi per švelnus, ir siūlė per daug nesižavėti euroskeptikų raginimais sekti Norvegijos pavyzdžiu.

„Aš tam kategoriškai prieštarauju. Nor­ve­gija yra atsakinga ES ir jos gyventojams tenka dvigubai daugiau migrantų nei britams, nors Norvegija net neturi vietos prie ES derybų stalo ir negali prisidėti spręsdama svarbius klausimus. Vienintelis panašumas – kad Norvegija nė nesijaudina prie šio stalo nesėdėdama, tad nuo jo pakilusi Didžioji Britanija irgi per daug neliūdėtų“, – iki pakeisdamas nuomonę dėl „Brexit“ yra sakęs D.Cameronas.

Juolab kad net 30 proc. britų mano, jog jų pačių šalis ES, šiaip ar taip, vertinama prastai.

Beje, viena tokio vertinimo priežasčių – kad Didžioji Britanija nuolat derėjosi dėl geresnių sąlygų ir privilegijų, palyginti su kitomis ES narėmis. Ir nuolat laimėdavo.

Europos Sąjungai britų reikia labiau?

Didžioji Britanija, po kelių nesėkmingų bandymų įstojusi į Bendriją 1973 m., jau 1984 m. išsireikalavo gražią išimtį: tais metais Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher tiesiog išplėšė iš ES sandorį dėl kasmetinio įnašų dalies grąžinimo. Anuomet, kaip ir dabar, Europoje didžiulės lėšos buvo skiriamos žemės ūkiui remti, ir Didžioji Britanija, kurioje žemės ūkis sudaro tik mažą ekonomikos dalį, nenorėjo savo milijardais subsidijuoti didžiausios subsidijų gavėjos Prancūzijos.

Didžioji Britanija turi ir kitų privilegijų: ji nepriklauso nei Šengeno erdvei, nei euro zonai ir iki šiol turi savo nacionalinę valiutą – svarą sterlingų.

Be to, Didžioji Britanija dažnai laikosi atokiau nuo kitų valstybių ir turi savo nuomonę daugeliu klausimų. Pavyzdžiui, apie 60 proc. britų pasisakė prieš ES mokesčių sistemos reformavimą. Londono pasipiktinimą sukėlė ir nesenas Europos Komisijos sprendimas Prancūzijai ir Vokietijai grąžinti atitinkamai 1 mlrd. ir 780 mln. eurų permokų iš bendro ES biudžeto. Tokią Briuselio aritmetiką Didžiosioji Britanija iš karto pasitelkė savo naudai: jei Briuselis skaičiuoja ne jos naudai, tuomet Didžioji Britanija samdys savo buhalterius.

Mes esame penkta ar šešta pagal dydį ekonomika pasaulyje. Sugebėtume egzistuoti savarankiškai – ramiai ir praktiškai.

Beje, apie aritmetiką. Didžiojoje Britanijoje tarp „Brexit“ šalininkų labai populiaru aiškinti, esą išstojusi iš ES šalis bus ne tik stipri, bet galbūt netgi stipresnė. Juk, šiaip ar taip, apie 60 proc. Karalystės užsienio prekybos vykdoma su ne euro zonos šalimis. Be to, Didžioji Britanija ypač džiūgauja dėl stiprėjančių prekybinių santykių su Kinija. Ką jau kalbėti apie argumentą, kad Didžioji Britanija nepražūtų ir dėl savo įtakos visoje imperijoje. Juk šalies karalienė iki šiol vadovauja Tautų Sandraugai, kuriai priklauso 54 valstybės su maždaug 2 mlrd. gyventojų, tarp kurių yra ir tokios ekonomikos, kaip Indija, Kanada ar Australija.

Londonas kartu su Frankfurtu yra vienas stambiausių pasaulio finansinių centrų, o Londono vertybinių popierių birža pagal kapitalizaciją – pati didžiausia visoje Europoje.

Šios šalies ekonomika, kurios vertė – 1,7 trilijonų eurų, sudaro maždaug 14–15 proc. ES BVP. Ji yra trečia pagal dydį Bendrijoje po Vokietijos ir Prancūzijos, be to – šešta didžiausia pasaulio ekonomika.

Skaičiuojama, kad Londono sprendimas palikti ES Bendrijos ekonomikos apimtį sumažintų iki 2004–2007 m. lygio, buvusio iki didžiosios Bendrijos plėtros. Kitaip sakant, viena Didžioji Britanija atsveria 12 naujųjų ES narių.

Didžioji Britanija ES užima trečią vietą pagal gyventojų skaičių. Kitaip tariant, vienas iš aštuonių ES gyventojų yra britas.

Nenuostabu, kad palaikymą išstojimui iš ES yra pareiškusios net kai kurios stambiosios Didžiosios Britanijos bendrovės. Antai statybos įrangos gamintojos JCB vadovas pareiškė, kad pritartų „Brexit“. „Mes esame penkta ar šešta pagal dydį ekonomika pasaulyje. Sugebėtume egzistuoti savarankiškai – ramiai ir praktiškai“, – britų regioninei televizijos tarnybai „BBC Midlands Today“ sakė lordas Bemfordas.

Nereikia pamiršti ir to, kad Londonui priklauso viena iš penkių nuolatinių vietų Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, nors nei Europos ekonomikos milžinė Vokietija, nei Prancūzija tuo pasigirti negali.

Beje, šios dvi šalys – pagrindinės „Brexit“ laimėtojos, jei šiame procese iš viso gali būti koks nors Europos valstybių laimėjimas. Jo esmė – galimybė padidinti savo įtaką priimant svarbiausius Bendrijos sprendimus. Pran­cū­zijos prezidentas Francois Hollande’as jau suskubo pareikšti, esą Prancūzija ir Vokietija turėtų perimti iniciatyvą, kai Britanijos rinkėjai nusprendė, jog jų šalis turėtų pasitraukti iš Europos Sąjungos. „Dabar Prancūzijos ir Vokietijos pareiga imtis iniciatyvos, nes esame pademonstravę, kad iš sielvarto, siaubo ir karo (mūsų šalys) sugebėjo sukurti stiprią draugystę, – pabrėžė F.Hollande’as, turėdamas omenyje abiejų šalių suartėjimą po karo, tapusio ES įkūrimo pagrindu. – Jeigu esame atsiskyrę, tai kyla rizika, kad galime būti susiskaldę, pasidaliję ir besivaidantys“, – perspėjo F.Hollande’as.

Šie jo žodžiai lyg ir turėtų paneigti argumentus, kad labiausiai „Brexit“ nudžiugino ES silpnumo ir susiskaldymo laukiančią Rusiją. Tačiau Rusija iš tiesų džiūgauja.

Naudinga Rusijai

Rusijai ir jos sąjungininkams Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos ir galimas Europos bendruomenės silpnėjimas – labai naudingas. Tuo net neabejoja buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Michaelas McFau­las. Savo straipsnyje, paskelbtame laikraščio „The Washington Post“ interneto svetainėje, jis aiškina, kad, viena vertus, britų referendumo rezultatai gali turėti įtakos Rusijai taikomoms sankcijoms, tiksliau, jų švelninimui ar net panaikinimui. Antra vertus, ambasadoriaus nuomone, referendumas Didžiojoje Bri­tanijoje liudija, kad šiuo metu Europa silpnėja, o Rusija, jos sąjungininkai ir daugiašalės organizacijos stiprėja ir net pritraukia naujų narių.

„Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, žinoma, nebuvo balsavimo už „Brexit“ priežastis, tačiau tai palanku jam ir jo užsienio politikos tikslams“, – sako buvęs diplomatas.

Viena svarbiausių ilgalaikių Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES pasekmių jis vadina Europos išmetimą iš anglosaksų, kitaip sakant, JAV, interesų sferos. „Mes kalbame ne apie Jungtinės Karalystės nepriklausomybę nuo Europos, o apie Europos nepriklausomybę nuo JAV“, – sako M.McFaulas, pabrėždamas, kad JK pasitraukimas iš ES ilgainiui su­silpnins pačią bendruomenę.

Paskatins byrėti ar kaip tik vienytis?

Manančiųjų, kad Didžiojoje Britanijoje po referendumo prasidėjęs finansinis ir politinis chaosas gali paskatinti Europos Sąjungą susitelkti – iš tiesų mažuma. Kur kas daugiau piešiančiųjų juodžiausius ES likimo scenarijus.

Viena vertus, britai referendumui pasirinko „puikų“ laiką, kai Europos Sąjungoje visi veikia, ką nori: Lenkija atsisako priimti jai numatytus pabėgėlius, Vengrija savavališkai nuo jų tveriasi spygliuota siena, Vokietija tiesia “Nord Streem II”, Graikija, kaip visuomet, nesilaiko finansinės drausmės, o Prancūzija stato laivus V.Putinui ir sudaro su juo karines sąjungas.

Šiais metais su Europos Sąjunga susiję referendumai Nyderlanduose ir Didžiojoje Britanijoje, euroskeptiškųjų partijų pergalės Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos nacionaliniuose ir vietos valdžios rinkimuose rodo kylantį nepasitenkinimą ES. Vis daugiau Europos gyventojų pradeda abejoti, ar Europos Sąjunga pajėgi susidoroti su kylančiais iššūkiais, siekdama įgyvendinti savo tikslą – skatinti taiką, vertybes ir tautų gerovę.

Na, o tikimybė, kad Britanija taps pirmąja iš ES pasitraukusia valstybe per šio bloko šešių dešimtmečių istoriją, kursto nuogąstavimus, jog tai sukels domino efektą, kuris gali sužlugdyti visą Europos Sąjungą.

Dar iki referendumo visoje ES įmonės „YouGov“ atlikta apklausa atskleidė, kad Dauguma Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Švedijos gyventojų pritaria, jog tikėtina kad įvykus „Brexit“ ir kitos šalys panorės pasitraukti iš ES.

Juolab kad pati Europos Sąjunga daugeliui nebekelia pozityvių emocijų: tik kas penktas britas atsakė „taip“ į klausimą, ar jis pastaruoju metu matė arba girdėjo ką nors gero apie Europos Sąjungą. Kitose valstybėse, tarp jų ir Vokietijoje, tokių žmonių buvo dar mažiau.

„Brexit“ gali tapti ne tik ES, bet ir visos Vakarų politinės civilizacijos pabaigos pradžia“, – pareiškė net Europos Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas savo interviu vokiečių leidiniui „Bild“. Pasak jo, „Brexit“ suaktyvins visas antieuropietiškas jėgas Europoje. „Maža to, tą dieną, kai britai išstos iš ES, šampaną gers mūsų išoriniai priešai. Mes turime padaryti viską, kad sugadintume jiems vakarėlį“, – sako lenkų politikas.

Ir jis dar palyginti nuosaikus, mat Kinijos centrinio banko Pinigų politikos komiteto narys Huang Yipingas piešia dar juodesnį scenarijų, aiškindamas, kad „Brexit“ gali tapti net globalizacijos nykimo pradžia.

Pasak Europos politikos analizės centro viceprezidento ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresniojo redaktoriaus Edwardo Lucaso, referendumas Didžiojoje Britanijoje buvo balsavimas dėl pasitikėjimo elito gebėjimais valdyti globalizaciją. „Ir mes pavojingai priartėjome prie to pasitikėjimo netekties“, – teigia save patį prie tokio elito pagrįstai priskiriantis vienas žinomiausių analitikų pasaulyje.

Suskilusi Karalystė

Britų sprendimas trauktis iš ES sumaištį kelia ne tik Bendrijoje, bet ir pačoje Didžiojoje Bri­ta­ni­joje. Šalies vidaus politiką referendumo rezultatai pavertė „mess“ – šiuo atveju tiksliausias angliško žodžio vertimas būtų „jovalas“. Ne vien pagrindinės partijos – Konservatorių ir Leiboristų liko „be galvų“, nes keičiasi jų vadovybė, bet ir pati valstybė: Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė (JK) gali subyrėti.

Šalyje yra trys vietiniai parlamentai bei vyriausybės: Škotijoje, Velse ir Šiaurės Airijoje (Olsteryje). Savivaldą turi ir prie Ispanijos prilipusi Gibraltaro uola, kurios gyventojai norėtų išlikti ES. Pagal balsavimo rezultatus, norą pasilikti ES išreiškė būtent škotai, Olsterio gyventojai ir, tai bene reikšmingiausias dalykas, – londoniečiai. Nesudarydamos pritariančiųjų ES daugumos, šios „frakcijos“ reikšmingos politiškai, o Londonas, visos ES finansų centras, – dar ir ekonomiškai.

Škotijos ministrė pirmininkė Nicola Sturgeon iškart po „Brexit“ referendumo pareiškė, kad Škotija 2015 m. balsavo neatsiskirti nuo JK ir taip išreiškė norą pasilikti ES. Kilo klausimas, ar Holirudas (Škotijos parlamentas) galėtų vetuoti Vestminsterio (JK parlamento), sprendimą pritarti „Brexit“ referendumo rezultatams. Kons­ti­tucinės teisės specialistai aiškinasi, kuo veto skiriasi nuo nepritarimo („withdrawal of consent“).

JK Lordų rūmai dar prieš lemtingąjį referendumą pareiškė, kad išstojimo iš ES atveju reikės keisti įstatymus, kuriais įsteigtas Holirudas, o tai galima padaryti tik jam pačiam pritarus. Škotijos nacionalinė partija Holirude turi 63 vietas iš 129 – siekiant daugumos reikės patraukti kitų partijų atstovus, kurie pasisako prieš išstojimą iš ES. N.Sturgeon yra užsiminusi apie pakartotinį referendumą dėl Škotijos nepriklausomybės. Tam pritarė ir buvęs Nacionalinės partijos lyderis Alexanderis Salmondas, vedęs kraštą į nepriklausomybę 2015-ųjų referendume.

Nors apklausos rodo, kad naujo referendumo dėl nepriklausomybės šalininkai daugumos kol kas nesudaro, nuotaikos gali greitai keistis. „The Guardian“ birželio 29-osios redakcijos skiltyje rašė: „Kai Škotijai dabar gresia pasitraukimas iš ES prieš jos valią, p. Sturgeon ir jos partija aiškiai pareiškė, kad kovos iki galo. Daugybė rinkėjų, kurie balsavo prieš nepriklausomybę, įskaitant ir Škotijos leiboristus, bent jau šiuo metu reiškia jai paramą.“

JK premjeras D.Cameronas po referendumo nuvyko į Briuselį ir kaip kadenciją baigiantis, ir kaip besitraukiančios šalies premjeras. Įkandin jo nuvyko N.Sturgeon, tačiau visai kitais tikslais – zonduoti, kokiais būdais Škotija galėtų pasilikti ES. Ji jau sutelkė įvarių partijų ekspertų komandą, kuri aiškinsis šį klausimą.

Skilinėjanti Jungtinė Karalystė, jau praminta „nejungtine“ („disunated“), driekiasi ir Airijos salos šiaurėje. „Jeigu JK nori griežtai kontroliuoti imigraciją – o tai ir buvo svarbiausias „Brexit“ punktas, jai teks varžyti judėjimą per sieną su Airijos Respublika, kuri vis dar leidžia neribotą imigraciją iš ES šalių. Tai turėtų sukrečiančių pasekmių Šiaurės Airijai, kuri atsigauna nuo dešimtmečius trukusios religinės įtampos ir smurto. Neįtikėtina, bet labai mažai politikų kreipė dėmesį į šį dalyką, kai agitavo dėl „Brexit“ referendumo. Tai jovalas“, – leidinyje „Vox“ rašo Bradas Plumeris.

Apie pusantro milijono gyventojų turinčioje JK dalyje tuo sumaišties ir smurto laikotarpiu maždaug nuo 1966 iki 1998 m. žuvo apie 3600 žmonių, tai palietė maždaug 115 tūkst. gyventojų, kurie prarado gimines ir draugus. „Mūsų mažas protektoratas generavo neproporcingai didelio lygmens smurtą, kuris glumina. Daugybė žmonių bijo pasakyti ką nors klaidinga apie tai“, – leidinyje „New Statesman“ neseniai rašė iš Olsterio kilęs Seamas O’Reilly.

Iškart po referendumo Šiaurės Airijos vicepremjeras Martinas McGuinnessas, atstovaujantis partijai „Sinn Fein“, pasisakančiai už vieną valstybę Airijos saloje, pasiūlė referendumą dėl Šiaurės Airijos prisijungimo prie Airijos Respublikos. Vienąkart dėl to jau balsuota 1973 m. Šiaurės Airija, kurios rinkėjai „Brexit“ referendume pasisakė už ES, gauna iš ten vadinamųjų taikos pinigų, skirtų santarvės tarp religinių bendruomenių projektams.

Dauguma velsiečių pasisakė už pasitraukimą iš ES. Tai reiškia ir norą atsisveikinti su ES struktūrinių fondų parama. Nors Velso nepriklausomybės šalininkai didžiausio tokios idėjos populiarumo laikais tesudarė apie 17 proc., po „Brexit“ referendumo vietinė „Plaid Cymru“ partija jau rengiasi konferencijai, kurioje ketinama atnaujinti nepriklausomybės siekių programą.

Škotija ir Gibraltaras ėmė derėtis dėl bendro plano, kuris leistų šiems kraštams neišstoti iš ES. „Įsivaizduoju situaciją, kai vienos Didžiosios Britanijos dalys išstos iš ES, o kitos pasiliks“, – pareiškė Gibraltaro premjeras Fabianas Picardo.

Nors tai būtų politinis ir konstitucinis galvosūkis, dabartinėje ES yra panašių precedentų. Dalis Jungtinės Karalystės jau dabar nepriklauso ES – tai vadinamosios Karūnos valdos: Džersio, Gernsio, Meno salos, lengvatinių mokesčių zonos. ES nepriklauso jos narės Danijos valdos Grenlandija ir Farerų salos.

Prieš „Brexit“ referendumą nebuvo atšaukta balsavimo tvarka, prileidusi prie balsadėžių JK gyvenančius Tautų Sandraugos (buvusi Britų Sandrauga), įskaitant ES nares Kiprą ir Maltą, taip pat Airijos piliečius. Tokių JK yra apie vieną milijoną.

Didžioji Britanija ir ES: kas kam reikalingesnis

Sumoka 12 mlrd., gauna 6 mlrd. svarų

„Brexit“ šalininkai skaičiuoja, kad jų šalis per savaitę ES sumoka 350 mln. svarų sterligų (455 mln. eurų).

Tačiau minusavus M.Thatcher dar 1984 m. „išsimuštą“ pinigų susigrąžinimą, lieka 280 mln. svarų per savaitę. Pernai Didžioji Britanija iš viso ES sumokėjo 12,9 mlrd. svarų.

Atgal šalis gauna dvigubai mažiau pinigų. Bendra subsidjų žemės ūkiui ir švietimui suma siekia 6 mlrd. svarų.

Dešimta didžiausia ES donorė

Europos Komisijos duomenimis, Didžioji Britanija yra dešimta didžiausia ES rėmėja, skaičiuojant pagal jos sumokamų pinigų ir ekonomikos dydžio santykį.

Užsienyje – 1,3 mln. britų, Britanijoje – 3 mln. užsieniečių

Iš viso Didžiojoje Britanijoje gyvena 3 mln. žmonių iš kitų ES šalių. Šis skaičius nuo 2004 iki 2015 m. padvigubėjo. Daugiausia – rytų europiečių, ypač lenkų, sąskaita. Taip pat smarkiai pagausėjo Didžiojoje Britanijoje gyvenančių ispanų ir italų.

Jei Didžioji Britanija liks ES, per 15 metų į šalį atvyks dar per 5 mln. imigrantų. Skaičiai remiasi prielaida, kad prie ES per tą laiką prisijungs Turkija, Albanija, Serbija ir Juodkalnija.

JT duomenimis, pačių britų užsienyje irgi yra nemažai, bet ne tiek daug. Iš viso kitose ES šalyse gyvena apie 1,3 mln. Didžiosios Britanijos piliečių. Iš jų 300 tūkst. Ispanijoje, 250 tūkst. Airijoje, 200 tūkst. Prancūzijoje.

Importuoja daugiau, negu eksportuoja

2015 m. 44 proc. Didžiosios Britanijos prekių ir paslaugų buvo eksportuota į kitas ES šalis. Iš jų Britanija importavo 53 proc. suvartojamų prekių ir paslaugų.

ES britams sukuria 3 mln. darbo vietų

Didžiosios Britanijos vyriausybės vertinimu, prekyba su kitomis ES šalimis britams yra sukūrusi maždaug 3 mln. darbo vietų.

„Mane deportuos iš Prancūzijos, jeigu prezidento rinkimus laimės Marine Le Pen“, – pasakė Lietuvos pilietė paryžietė savo draugams, susižavėjusiems Nacionalinio fronto lydere. Draugai susimąstė – tokia galimybė jiems pasirodė netikėta. Jie manė, kad M.Le Pen išvarys tik nekultūringus išeivius iš Afrikos, kurie dergia laiptinėse.

Ta paryžietė sukūrė ir pasakėčios moralą: daugybė Nacionalinio fronto šalininkų nesusieja priežasčių ir pasekmių. Daž­niausiai jie turi įsikalę kokią nors vieną idėją, pavyzdžiui, kad akyse nesirodytų migrantai. Tik tiek ir tegali pasakyti apie savo pažiūras.

Su Prancūzijos lietuve kalbėta apie „Brexit“, Jungtinės Karalystės (JK) išstojimą iš ES. Jokia paslaptis, kad britus atvykėliai užkniso. Todėl viena iš balsavimo už „Brexit“ priežasčių – galimybė kada nors kontroliuoti JK sienas. Tas „kada nors“ liečia būtent ES piliečius, nes visiems kitiems imigracijos taisykles nustato JK valdžia. Vadinasi, ir lietuviai patenka tarp tų, dėl kurių eilinis britas gali pasijusti nesaugus.

Šalį iš vėžių išmušusi JK rinkėjų dalis gali viltis, kad aristokratai galų gale viską neblogai sutvarkys. O Lietuvoje tokie miražai, kad aiškią ribą tarp sveiko ir nesveiko proto sunku įžvelgti.

Migrantai JK sudaro apie 12 proc. gyventojų. Palyginimui, nelietuvių dalis mūsų šalyje siekia apie 16 proc. Oksforde įsikūrusios tyrimo įstaigos „Migration Observatory“ duomenimis, nuo 2001 iki 2011 m. migrantai iš ES sumokėjo į JK biudžetą 20 mlrd. svarų sterlingų daugiau, negu iš ten gavo, atvykėlių iš kitų šalių sumokėtas perteklius buvo 5 mlrd. svarų, o JK senbuvių britų indėlis buvo neigiamas – jie gavo 615 mlrd. daugiau, nei sumokėjo.

Šie skaičiai turėtų palaidoti argumentus, kad JK piliečiai išlaiko imigrantus. Tačiau balsuojama juk ne už skaičius ir racionalius argumentus. Ekonomiškai labiau atsilikusių JK rajonų piliečiai buvo linkę atsisveikinti su ES. O daugianacionalinės sostinės ir universitetinių miestų gyventojai balsavo už ES. Tai 75 proc. Londono Sičo, 69 proc. Londono senamiesčio (Vestminsterio), 70 proc. Oksfordo, 74 proc. Kembridžo gyventojų.

JK ateitis po „Brexit“ labiau neaiški nei ES. Nuo scenos pasitraukė „Brexit“ kampanijos vadai: buvęs Londono meras Borisas Johnsonas atsisakė dalyvauti varžybose dėl Konservatorių partijos vadovo posto, atsistatydino JK nepriklausomybės partijos (UKIP) lyderis Nigelas Farage’as.

Istorija tarsi pati pakiša palyginimų. Panaši nežinia Didžiojoje Britanijoje tvyrojo 1940 m. gegužės ir birželio mėn., kada vyriausybė sprendė klausimą, ar priešintis Hitleriui, ar leistis sugundomai jo taikos pasiūlymais, ku­rie siųsti įvairiais kanalais. Palyginimas rizikin­gas, nes ES – ne nacių Vokietija, nors B.John­sonas ir leido sau prasižioti kitaip. Juolab ir „Brexit“ nereiškia didžiulių išteklių pareikalavusio pasipriešinimo. Vis dėlto „Brexit“ primena šuolį nežinią.

Tokiomis aplinkybėmis vilties teikia ne paprasta JK liaudis – „prolai“, kaip juos pavadino rašytojas George’as Orwellas, o gerai pasirengęs elitas. Sakoma, kad britų kariuomenė bent jau seniau buvo sudaryta iš degeneratų ir aristokratų. Nors JK politinis elitas, t.y. „aristokratai“, „Brexit“ klausimu ir suskilę, jų gebėjimas atsakyti į iššūkius didelio ne­rimo nekelia – bent jau šių eilučių autoriui.

Daugiau nerimo dėl savo politinio elito, kurio pastarieji kūriniai – Darbo kodeksas, Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, šeimą apibrėžianti Konstitucijos pataisa skatina klausti, kada atmosferos karštis atveda prie degeneracijos.

Šalį iš vėžių išmušusi JK rinkėjų dalis gali viltis, kad aristokratai galų gale viską neblogai sutvarkys. O Lietuvoje tokie miražai, kad aiškią ribą tarp sveiko ir nesveiko proto sunku įžvelgti.

„Brexit“, arba Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš ES, prašyte prašosi dviejų nuvalkiotų palyginimų.

Arūnas Brazauskas

Pirmasis – „Titanikas“ su ledkalnio pramuštu šonu. Palyginimas adekvatus tuo požiūriu, kad nuo smūgio iki laivo žūties praėjo gerokai laiko, ir nemažai keleivių išsigelbėjo. Tačiau „Titaniko“ atveju žmonės negalėjo užtaisyti skylės, o pasaulio ateitis po „Brexit“ priklauso nuo politikų – jų valioje kamšyti skyles ir daryti naujas.

Kitam palyginimui tinka istorinė sąvoka „liepos krizė“. Išties daug kas pasaulyje spręsis 2016 m. liepos mėnesį. Tačiau toji „liepos krizė“, kuri pateko į vadovėlius, rutuliojosi 1914 m. ir prasidėjo nuo Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio nužudymo Sarajeve. Pritempti šį palyginimą prie „Brexit“ galima tiktai tuo atžvilgiu, kad ir tada, ir dabar tolesnė įvykių raida priklauso nuo žmonių. Šūvis – ne fatališkas ledkalnio smūgis. Tada darytos didžiulės diplomatinės pastangos, kad būtų išvengta karo, tačiau gerais norais pasirodė grįstas pragaras.

Vasara žemyne, regis, bus karšta.

„Brexit“ ypatingas tuo, kad joks karas, netgi pilietinis, kol kas į darbotvarkę neįtrauktas. Tačiau darbotvarkė tarsi sulieta rašalu. Reikia kurti ateitį, tačiau ką kurti – mažai kam aišku. Vokietija, ekonomiškai galingiausia ES valstybė, kalba tarsi dviem balsais. Užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris paragino Jungtinę Karalystę (JK) nedelsiant pradėti išstojimo procedūrą. O kanclerė Angela Merkel linkusi neskubėti. Toks „daugiabalsiškumas“ gali būti ir diplomatijos triukas, kuriuo brėžiamos komunikacijos ribos, bet gali išreikšti ir rimtus požiūrių skirtumus. Yra norinčių išstojimą iš ES padaryti skausmingą JK, juolab kad didžiumai ES lyderių britų rinkėjų sprendimas buvo netikėtas tarsi spjūvis. Todėl ir atsakas ne itin meilus. Kita vertus, yra besitikinčių, kad JK viena ar kita forma išsaugos glaudžius ryšius su ES, gal net išstojimo derybos nebus pradėtos.

Pranešti apie ketinimą išstoti turi JK parlamentas – pageidautina esant veiksniai vyriausybei. Premjeras Davidas Cameronas pareiškė atsistatydinsiąs, tačiau jo įpėdinį dar turi išrinkti Konservatorių partija. D.Cameroną iš pradžių nurodė datą – derybos prasidėsiančios iki spalio, kada bus suformuota nauja JK vyriausybė. Vėliau jis paankstino laiką – iki rugsėjo pradžios.

Kyla didelių abejonių, ar „Brexit“ šalininkai tikėjosi laimėti. Prieš birželio 23-iosios referendumą jie bandė apsidrausti: kėlė reikalavimą, kad „Brexit“ priešininkų pergalės atveju reikėtų dar vieno referendumo, jeigu ateis mažiau nei 75 proc. rinkėjų ir kuriuo nors klausimu pasisakys mažiau nei 60 balsavusiųjų. Būtent tokius reikalavimus dabar galima pritaikyti įvykusiam referendumui ir reikalauti pakartotinio.

Vykstant agitacijai tiek už, tiek prieš „Brexit“ nevengta dumti akių. Antai „Brexit“ šalininkai šaukė, kad narystė ES britams kainuoja po 350 mln. svarų per savaitę – tiek sumokama į ES biudžetą. Tačiau kadangi dalis lėšų grįžta, realios įmokos yra 160 mln. svarų, ir apie tai buvo tylima. Pasilikimo ES šalininkai gąsdino, kad dėl „Brexit“ kiekvienas JK namų ūkis iki 2030 m. praras 4300 svarų. Ekonomistai mano, kad skaičiai nepagrįstai padidinti.

2016-ųjų liepos krizė gali tęstis ir iki rugsėjo. JK turės įveikti Konservatorių ir Leiboristų partijų krizes – išsiaiškinti, kas kam vadovauja. Parlamentas turės pritarti arba ne referendumo rezultatams – beje, šis referendumas nėra juridiškai įpareigojantis. Neatmestina pakartotinio referendumo galimybė. Škotija, Šiaurės Airija, Gibraltaras norėtų pasilikti ES. Kaip tai padaryti?

O ES teks traukti savo įvaizdį iš balos, į kurią jį dar giliau įmurkdė JK apsisprendimas. Vasara žemyne, regis, bus karšta.

"Shutterstock" nuotr.

Riba tarp galimybės skelbti asmeninę informaciją ir neatsakingo elgesio su savo asmeniniais duomenimis yra plonytė. Kaip ir riba tarp duomenų tvarkytojų intereso kaupti duomenis ir prievolės juos ištrinti.

Apie mus galima sužinoti absoliučiai viską: kas esame, ką mėgstame, kur ir ką perkame, kada ir kur, su kuo ir kaip atostogaujame. Kuo daugiau „pripėduojame“ internetinėje erdvėje, tuo sunkiau šiuos pėdsakus ištrinti. Kai kuriais atvejais – net neįmanoma.

Į interneto vartotojų ir duomenų valdytojų bei tvarkytojų santykius vis labiau kišasi ir teisininkai. Balandį Europos Parlamento patvirtintas reglamentas turėtų padėti rasti balansą tarp abiejų pusių. Tačiau ekspertai sako, kad svarbu ne tik apkrauti prievolėmis duomenų valdytojus ir tvarkytojus, bet ir didinti pačių vartotojų atsakomybės jausmą.

Savaitraščio „Veidas“ iniciatyva surengtoje apskritojo stalo diskusijoje apie naujoves internetinėje erdvėje kalbasi Europos vartotojų centro direktorius Tomas Kybartas, LR ryšių reguliavimo tarnybos Interneto priežiūros skyriaus vedėjas Vilius Nakutis, elektroninės komunikacijos, technologijų ir rinkodaros ekspertas Džiugas Paršonis bei bendrovės „Teo“ reguliavimo vadovas, Mykolo Romerio universiteto profesorius, teisės mokslų daktaras Darius Štitilis.

A.Brazauskas: Šiandien kalbėsime apie privatumą internete, apie jo ribas, apie ES ir Lietuvos priemones, susijusias su privatumu, apie asmenines ribas, pagaliau kas už tai yra atsakingas – kas kaltas, o kas ne. Tokie yra tradiciniai klausimai. Ir iš pradžių kiekvieno diskusijos dalyvio prašyčiau glaustai pasakyti, kas jam atrodo svarbiausia.

D.Štitilis: Kaip teisininkas, turbūt turėčiau kalbėti apie teisę. Vis dėlto sakyčiau, kad svarbiausia – kelti kultūrą. Tai susiję tiek su asmens duomenų apsauga, įskaitant ir asmens duomenų saugumą. Kultūrą reikėtų suprasti ir kaip vartotojų, ir kaip duomenų valdytojų, nes dabar duomenų aspauga yra toks procesas, kuris neapsiriboja valstybių sienomis. ES ta kultūra jau keliama tam tikromis reguliacinėmis priemonėmis, tačiau svarbu kultūrą tam tikromis iniciatyvomis kelti netgi pasauliniu mas­tu. Čia galima nusifilosofuoti iki pat pa­grindų, bet iš esmės svarbu palaikyti tam tikrą duomenų apsaugos supratimą, kultūros lygį.

Įvairūs socialiniai tinklai asmeninių duomenų prašo nemažai, tačiau ir patys vartotojai kelia savo duomenis.

T.Kybartas: Atstovauju institucijai, kuri visą situaciją mato iš vartotojų teisių apsaugos perspektyvos. Taip pat atstovauju Europos vartotojų centrų tinklui, kuris yra sukurtas Europos Komisijos iniciatyva. Galima pasidžiaugti dėl ką tik priimto Bendrojo duomenų apsaugos reglamento, kurį prieš tai paminėjo kolega.

D.Štitilis: Apie reglamentą galėsime atskirai pakalbėti. Aš, kaip teisininkas, turiu savo nuomonę, kiek tas reglamentas palengvina, o kiek kai kuriais atvejais apsunkina situaciją.

T.Kybartas: Juo labiau kad yra ne tik reglamentas, bet ir teisės aktų perkėlimas į nacionalinę teisę.

V.Nakutis: Norėčiau atkreipti dėmesį į vartotojų elgesį internete, kai jie ten kelia savo duomenis net neprašomi. Įvairūs socialiniai tinklai jų prašo nemažai, tačiau ir patys vartotojai kelia savo duomenis. Ko jie nedarytų viešoje erdvėje, pavyzdžiui, nekabintų savo nuotraukų iš atostogų skelbimų lentoje, daro tai feisbuke ar kituose socialiniuose tinkluose. Dėl to jie gali patirti daug nepatogumų ir problemų ateityje. Tarkime, jeigu jie skelbia nuotraukas iš atostogų su visa šeima, kas šiuo metu labai populiaru, galbūt piktavalis galėtų pagalvoti, kad butas yra tuščias, ir jį apvogti.

Skelbiamos ir nuotraukos iš įvairių vakarėlių, kas šiuo metu atrodo smagu, bet tai gali būti ne visai smagu, kai žmogus ieškos darbo, o darbdavys tikrins informaciją apie žmogų. Taigi patys vartotojai turėtų išmokti elgtis atsakingiau.

Ar žinote, kad jūs esate pirmieji pasaulyje žmonės, kurių biografijos rašomos nuo gimimo, nepaisant to, ar jūs garsūs, ar ne, ar kažkuo tapsite, ar ne.

Dž.Paršonis: Pratęsiu kolegos mintį iš sociologinės perspektyvos. Neseniai man teko lankytis vienoje mokykloje, skaitmeninio raštingumo laboratorijose. Ir tiems jaunuoliams aš sakau: ar žinote, kad jūs esate pirmieji pasaulyje žmonės, kurių biografijos rašomos nuo gimimo, nepaisant to, ar jūs garsūs, ar ne, ar kažkuo tapsite, ar ne. Tai fenomenas, to niekada anksčiau nebuvo.

Anksčiau „bylutę“ pas saugumiečius turėjo tik tam tikri žmonės, biografijas rašydavo tik apie tam tikrus žmones. O jei rašydavo, faktus reikėdavo susirankioti iš atsiminimų: „Pamenu, jis buvo plikas. O gal ne plikas, nes man atrodo, kad buvo rudaplaukis.“
Viskas buvo paremta atsiminimais, interpretacijomis. O dabar yra absoliučiai viskas, spragų labai mažai. Kažkada būsimo biografo darbas bus sėdėti prie kokių trijų terabaitų duomenų ir tiesiog paversti tai pasakojimu.

A.Brazauskas: Iš didesnių negu „Panamos dokumentai“ failų sudėlioti, ko žmogus yra „pripėdavęs“ internete?

Dž.Paršonis: Būtent. Nemanau, kad mes tai suvokiame. Kad suvokiame šio dalyko apimtis ir reikšmę. Nes įpratome būti nesvarbūs. O tai, kad kiekviena mūsų sekundė, kiekvienas metras ir kiekvienas gramas – užfiksuoti, yra nauja.

A.Brazauskas: Įžvelgiu dvi diskusijos kryptis: viena yra kultūrinė, kita – saugumo. Techninio ir juridinio. Vienas dalykas – kiek mes turime proto socialiniuose tinkluose ir internete, o kitas – kiek mus saugo valstybė. Pone Tomai Kybartai, jūs minėjote, kad esate parengęs prezentaciją. Gal galite ją trumpai pristatyti?

T.Kybartas: Po ilgai trukusių trišalių derybų tarp Europos Komisijos, Europos Parlamento ir Europos Tarybos buvo pasiektas kompromisas dėl bendrojo duomenų apsaugos reglamento teksto, ir šių metų balandžio 14 d. Europos Parlamentas jį formaliai patvirtino. Reglamentas įsigalios per dvejus metus, tad tiek institucijos, tiek įmonės galės prisitaikyti prie naujojo dokumento. Naujasis reglamentas pakeis ES duomenų apsaugos direktyvą 95-46 ir iš dalies pakeis Lietuvos duomenų apsaugos teisinės apsaugos įstatymą.

Naujovės apima aiškesnį informavimą apie duomenų tvarkymą, teisę būti pamirštam, t.y. vartotojai galės reikalauti, kad bendrovė ištrintų ir toliau nebetvarkytų jo duomenų.

Žiūrint iš vartotojo perspektyvos, naujasis reglamentas siekia pakeisti jėgų pusiausvyrą tarp vartotojo – duomenų subjekto, ir bendrovių, valdančių bei tvarkančių duomenis. Reglamentas suteikia daugiau galimybių vartotojams kontroliuoti savo duomenis. Naujovės apima aiškesnį informavimą apie duomenų tvarkymą, teisę būti pamirštam, t.y. vartotojai galės reikalauti, kad bendrovė ištrintų ir toliau nebetvarkytų jo duomenų. Taip pat bus užtikrinta teisė sužinoti, jei prieigą prie jūsų duomenų gavo įsilaužėliai, ir veiksmingesnė pažeistų teisių gynyba.

Palengvinimų bus ne tik vartotojams, bet ir institucijoms bei įmonėms. Vadovaujantis vienu teisės aktu, visoje ES bus taikomas vieno langelio principas. Kita vertus, numatyta griežtesnė administracinė atsakomybė už padarytus pažeidimus, o sankcijos kai kuriais atvejais galės siekti iki 20 mln. eurų arba 4 proc. metinės apyvartos.

D.Štitilis: Netgi nuo visos įmonių grupės, o ne nuo įmonės. Aišku, ne už bet kokį pažeidimą, o už tikrai rimtą, kai paliečiami kelių valstybių vartotojai. Bet sankcijos tikrai yra atgrasančios.

T.Kybartas: Bet jos neįsigalios iš karto, ir Lietuvos įmonės turės laiko prisitaikyti.

A.Brazauskas: Pone Dariau, jūs norėjote oponuoti.

D.Štitilis: Aš tik turiu savo požiūrį ir noriu jį išdėstyti. Reglamentą reikia vertinti kaip teigiamą žingsnį, nes toks įspūdis, kad su jo pagalba kartu keliama kultūra.Vien dėl to, kad visuomenėje ir tarp įmonių kilo didžiulis susidomėjimas. Vien išgirdus apie sankcijas įmonėms už pažeidimus tai jau skatina susimąstyti, ir tai yra gerai. Bet kas reglamente parašyta, nėra ypatinga revoliucija, o tik evoliucija. Kad ir teisė būti pamirštam, kuri spaudoje labai dažnai pristatoma kaip naujovė.

Jie pašalina viešą prieigą prie duomenų, bet nieko, absoliučiai nieko netrina. Niekas nėra pamirštas ir niekas nepamiršta.

Realiai teisė prieštarauti duomenų tvarkymui egzistuoja nuo 1995 m., kai buvo priimta Bendroji duomenų apsaugos direktyva 95/46/EB. Yra ir bylų, pavyzdžiui, gerai žinoma precedento neturinti Gonzaleso byla dėl teisės būti pamirštam paieškos sistemose. Reglamentas tada dar nebuvo priimtas, tačiau ES Teisingumo teismo buvo pasakyta, kad ir esamo teisinio režimo kontekste tokia teisė gali būti realizuota.

Taigi taip, reglamentas įveda tam tikrų naujovių, tam tikrų detalizacijų, bet tai nėra kažkas revoliucinga. Pavyzdžiui, pranešimas apie duomenų apsaugos pažeidimus. Jau dabar yra prievolė pranešti Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai apie asmens duomenų apsaugos pažeidimus.

A.Brazauskas: Dėl teisės būti pamirštam. Kas gali būti pamiršta, reikalaujant subjektui, ir kokiu būdu?

D.Štitilis: Teisė būti pamirštam nėra absoliuti. Pavyzdžiui, žmogus, padaręs nusikaltimą, neturėtų teisės reikalauti, kad informacija apie veiklą, kuri pavojinga visuomenei, būtų ištrinta, kol nėra panaikintas teistumas.Teisė būti pamirštam turi būti suderinta su visuomenės teise žinoti. Tai nėra tik subjekto teisė į privatumą. Tokiomis nuostatomis vadovaujantis tai veiks praktikoje.

Štai „Google“ jau įvedė elektroninę formą, kurią galima užpildyti prašant pamiršti tam tikrus duomenis, t.y. konkrečiu atveju – pašalinti iš paieškos rezultatų. Ir ši teisė kuo toliau, tuo bus aktualesnė. Jei kalbėsime apie jau minėtas biografijas, žmonės, įgiję visuomenėje didesnį svorį, norės valdyti informaciją, kuri gali paveikti jų reputaciją elektroninėje erdvėje. Ir jiems ši teisė bus labai aktuali.

A.Brazauskas: Ar tam pakanka paprasto prašymo laiško, pavyzdžiui, portalo redaktoriui?

D.Štitilis: Pagal dabartinį režimą yra numatyta teisė prieštarauti duomenų tvarkymui, ir pagal tai duomenų valdytojas, įvertinęs visas aplinkybes, turėtų spręsti, ar ir kaip įgyvendinti šią subjekto teisę.

Dž.Paršonis: Noriu atkreipti dėmesį, kad teisę būti pamirštam ir teisę į duomenų ištrynimą kartais vartojame kaip sinonimus, bet tai labai skirtingi dalykai. Ką daro „Google“ ir kai kurie kiti? Jie pašalina viešą prieigą prie duomenų, bet nieko, absoliučiai nieko netrina. Niekas nėra pamirštas ir niekas nepamiršta. Viskas yra ir bus. Ir, ko gero, trynimui bus labiausiai priešinamasi, nes, pasak technologų, trynimas gali pakenkti struktūriniams dalykams. Daug kas yra indeksuota, o atsiradusios „skylės“ gali sugriauti sistemą, kuri tam nepritaikyta.

Mums tik sudaroma iliuzija, kad kažkas ištrinta, bet iš tiesų absoliučiai niekas neištrinama, nes duomenų valdytojai ir jų „draugai“ prieigą turėjo ir turės.

Trynimas – vienas dalykas, pamiršimas – kitas. Panašiai, kaip feisbukas. Kaip juokauja patys jaunuoliai, ištrini nuotrauką, ir atrodo, kad nieko neliko. Po kiek laiko įkeli tą pačią nuotrauką, o feisbukas sako – tokią mes jau turime, galime įdėti atgal. Taigi mums tik sudaroma iliuzija, kad kažkas ištrinta, bet iš tiesų absoliučiai niekas neištrinama, nes duomenų valdytojai ir jų „draugai“ prieigą turėjo ir turės.

O dėl ištrynimo iš viso yra klausimas, ar tai įmanoma realizuoti, ar įmanoma tik ištrinti, arba panaikinti, viešą prieigą.

D.Štitilis: Kiek pamenu, reglamente yra konkrečios sąlygos, numatančios ištrynimą. Teisė būti pamirštam apima ir po tuo paslėptus ištrynimo dalykus. Ten numatytos konkrečios sąlygos. Tai nebus paprastos situacijos, bet daugumai duomenų valdytojų reikės tapti ekspertais. Jiems reikės tam tikrų specialių žinių. Įgyvendinant šią teisę, reikės vertinti ir per išsireiškimo laisvės, viešojo intereso prizmę.

V.Nakutis: Teisė ištrinti informaciją egzistuoja jau dabar, vartotojams kreipiantis į didžiuosius socialinių tinklų paslaugų teikėjus. Feisbuko taisyklėse numatyta, kad jeigu asmuo mano, jog be jo žinios yra įkelta asmeninė informacija, jis turi teisę užpildyti pranešimą, nurodyti tikslią vietą socialiniame tinkle ir prašyti, kad ta inormacija būtų pašalinta. Dažnai ji ir pašalinama, jeigu asmuo įrodo, kad informacija yra būtent apie jį. Bet tam paprašoma jo duomenų.

A.Brazauskas: Kokie yra tie duomenys, dėl kurių galima bylinėtis, prašyti ištrinti ir taip toliau?

V.Nakutis: Asmens duomuo yra vardas, pavardė, gimimo metai, adresas, veido atvaizdas.

D.Štitilis: Bet kokia informacija, iš kurios galima identifikuoti konkretų fizinį asmenį. Tiesa, netgi turint labai mažai duomenų,  asmenį galima identifikuoti. Bet egzistuoja toks principas, kad identifikavimo procesas turi vykti protingomis laiko sąnaudomis. Žiūrint per protingumo prizmę, asmens duomenimis laikomi bet kokie duomenys, pagal kuriuos per protingą laiką galima identifikuoti asmenį. Tačiau vertinant pagal technologijų pasaulio pavyzdžius IP adresas irgi laikomas asmens duomeniu. Ne visuomet, bet dažniausiai. Telefono IMEI kodas – taip pat.

V.Nakutis: Telefono IMEI kodas yra labiau asmens duomuo, nes jis susijęs su konkrečiu telefono aparatu. O, pavyzdžiui, IP adresas nebūtinai yra asmeninis duomuo.

A.BRAZAUSKAS: Neretai interneto komentatorių IP adresas skelbiamas automatiškai. Parašiau komentarą ir čia pat iššoko mano adresas.

V.NAKUTIS: Sakyčiau, kad tai labiau drausminanti priemonė: vartotojai gali jungtis iš interneto kavinės ar darbovietės, ten IP adresas bendras visiems vartotojams. Taip pat asmuo gali jungtis iš namų, kur gali būti keletas kompiuterių ir vienas IP adresas.

D.ŠTITILIS: Turint IP adresą apie asmenį galima sužinoti išties daug. Vieno seminaro metu studentams daviau užduotį – pagal IP adresą pateikti kuo daugiau informacijos apie asmenis. Taigi sulaukiau asmens biografijos su vaikų ir žmonos nuotraukomis, darbovietėmis, atostogų kelionių nuotraukomis ir pan. Sunku patikėti, kad studentas, žinodamas tik asmens slapyvardį internete, iš viešų šaltinių pagal jį ištraukė beveik visą biografiją.

A.BRAZAUSKAS: Kaip tai atrodytų technologiškai? Kokiu keliu įprastai einama? Informacija apie asmenį tampa vieša užsakinėjant bilietus, kelialapius, bendraujant su turizmo agentūromis?

D.ŠTITILIS: Kompleksiškai. Asmeniui dalyvaujant socialiniuose tinkluose, taip pat – kažką perkant ar parduodant.

D.PARŠONIS: Duomenys, kuriuos viešai paskelbiame patys, yra tik dalis viso paveikslo. Dar egzistuoja metaduomenys (kaupiami automatiškai), pagal kuriuos galime nustatyti „protingą“ asmens kelionės laiką į darbą. Taigi, jei mano telefonas žinomas, galima tiksliai pasakyti, kiek laiko ir kokia priemone važiavau į darbą. Pakanka turėti kompiuterį ir prieigą prie nebylių duomenų, įprastai mes į juos nekreipiame dėmesio, ir per kelias sekundes galiu nustatyti apie žmogų labai daug: kur jis vedžioja šunį, kokius būrelius lanko jo vaikai ir pan.

D.ŠTITILIS: Dar vienas pavyzdys: norint išmėginti naują programėlę – žingsniamatį, manęs prašo prieigos prie trumpųjų SMS žinučių, telefono knygelės. Tie duomenys išties vertingi, bet ar žinome, kam juos atiduodame, neturėdami laiko pasigilinti? Privatumas – subjektyvi kategorija, į kurią jaunesni žmonės retai kada gilinasi. Jie sako: mums pasiūlys pagal mūsų judėjimo duomenis geresnę reklamą – puiku. Bet apie saugumą negalvojama.

A.BRAZAUSKAS: Išties, kai pagal ankstesnes paieškas internete ar išmaniajame telefone imami siūlyti nauji adresai, apima keistas jausmas… Nejauku būti sekamam.

D.PARŠONIS: Sakyčiau, tai yra pirmo susidūrimo dalykas: kai žmonių buvo klausiama, kaip jie reaguoja į reklamą, kuri seka juos iš vienos svetainės į kitą, jie nematė nieko blogo, tačiau dabar dauguma tuo pasibaisėję.

D.ŠTITILIS: Dalyvaudamas teisininkų konferencijoje paprašiau pakelti rankas tuos kolegas, kurie mato problemą dėl slapukų (angl. „cookies“ – maži tekstiniai dokumentai, turintys unikalų identifikacijos numerį, kuris perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matytų jo veiklą internete), pakilo iki 10 proc. rankų. Paklausus, ar tai problema, jei slapukų informacija bus sujungta su kita informacija ir atsiras galimybė apie jus sužinoti viską, pakilo ne ką daugiau rankų.

D.PARŠONIS: Žmonės vis dar nelinkę sieti problemos aprašymo su asmenine nelaime.

A.BRAZAUSKAS: Dėl paskelbtos informacijos galima kreiptis į teismą. Tai, matyt, žmogaus ir jo aplinkos požiūrio reikalas. Kur peržengiama leistina riba?

T.KYBARTAS: Tikslas komercinis, juo nesiekiama kurti vieno ar kito asmens portreto. Šie įrankiai pasitelkiami siekiant sukurti efektyvesnį pardavimą, kažkas iš to uždirbs daugiau pinigų, gaus geresnį pelną. Kitas dalykas – asmens apsauga ir  informacija apie slapukus žmogui nėra lengvai prieinama.

D.PARŠONIS: Jei slapuke būtų parašyta, kad ši svetainė renka ir parduoda jūsų duomenis reklamos agentūroms, žmonių reakcija būtų kiek kitokia, padaugėtų teisminių kreipinių. Dabar žmonės į tai arba visai dėmesio nekreipia, arba spaudžia sutikdami, kad informacija apie juos būtų renkama.

D.ŠTITILIS: Duomenų subjektai turėtų būti informuoti aiškiai ir nedviprasmiškai. Dėl slapukų atlikti tyrimai ir su valstybinėmis institucijomis parodė, kad kai kuriose jų dar nedavus sutikimo kompiuteryje jau atsiranda slapukas. Tai nusižengimas teisės aktų reikalavimams, taip pat – saugumo kultūros nebuvimas.

D.PARŠONIS: Manyčiau, laikui bėgant tai pasikeis. Įdomu, koks šiuo klausimu žiniasklaidos ir tų pačių duomenų valdytojų vaidmuo? Ar jie jaučia moralinę teisę paaiškinti žmonėms šiuos dalykus suprantama kalba, ar tik moralizuoja, kad anksčiau slapukai jiems buvo nesvarbūs?

A.BRAZAUSKAS: Su paaiškinimais Lietuvoje prastai. Kai kalbama apie techninius dalykus – visiška maišalynė. Dalis visuomenės, matyt, ir šiandien nežino, kas tas „cookies“.

V.NAKUTIS: Tai nedidelis failas, kuris įrašomas į naršyklę. Iš jo, vėl jungiantis prie tos pačios svetainės, įvyksta atpažinimas, kad šioje svetainėje jau lankėtės. Patikimoje svetainėje slapukas gali patobulinti naudojimo patirtį, leisdamas svetainei sužinoti prioritetus arba leisdamasis nesiregistruoti kaskart, kai einate į svetainę. Tačiau kitose svetainėse iš karto jums gali būti pasiūloma kažkokia reklama ar produktas.

D.ŠTITILIS: Patys vartotojai turėtų spręsti, kokią informaciją skelbia, o kokios ne, kur lankosi, ar tie tinklalapiai saugūs, – tai kompleksinis dalykas.

D.PARŠONIS: Ar bandėte kada aktyviai prižiūrėti slapukus? Aš bandžiau ir turiu pasakyti, kad baisu. Kai kurie jų nė neišsitrina, yra tokių, kurie įsirašo ir juos tenka išrankioti kaip virusus. Žmonės turėtų domėtis, bet įstatymai egzistuoja todėl, kad ne kiekvienas gali apginti savo teises, atsilaikyti vienas prieš galingas grupes.

D.ŠTITILIS: Technologijoms žengiant į priekį negarantuočiau, kad teisinis reglamentavimas išspręs visas problemas, tačiau taip pat svarbu, kad duomenų valdytojai gerbtų duomenų subjektus ir imtųsi tam tikrų apsaugos priemonių. Beje, kai kuriais atvejais, teisinis reguliavimas ar jo aiškinimas netgi riboja asmens duomenų tvarkymą ir technologijų pasirinkimą.

Tinkamiausias pavyzdys – asmens duomenys, kurie tvarkomi panaudojant biometrines technologijas. Vienas variantas, kai paliekame piršto atspaudo kopiją, kitas variantas – tik piršto atspaudo tam tikrą kopiją.

Prieigos sistemos sukurtos taip, kad nenufoto­grafuoja viso atspaudo, jos ima tam tikrą ma­te­matinę formulę. Kuo geresnis antras atvejis? Ant­ruoju atveju negalima atgaminti piršto at­spaudo, taigi privatumui didelė grėsmė nekyla.

Kai kuriose ES valstybėse draudžiama naudoti biometrines technologijas, tačiau jos galėtų palengvinti mūsų gyvenimą, nebereikėtų kortelių, išnyktų piktnaudžiavimas. Daug kur praeitume pridėję piršto atspaudą. Pavyzdžiui, sporto klubuose. Tokį asmens duomenų tvarkymą, kai negalima atgaminti paties piršto antspaudo, reikėtų leisti.

A.BRAZAUSKAS: Pakaktų rasti balansą, tačiau vis dar nemažai spragų, nepakankamas visuomenės švietimas. Žinoma, interneto vartotojas taip pat neturėtų būti apkiautęs.

V.NAKUTIS: Ryšių reguliavo tarnyba turi svetainę  www.esaugumas.lt. Joje daug informacijos apie tai, kaip saugiai reikėtų elgtis internete, so­cia­liniuose tinkluose, apie privatumo nustatymus, saugią el. bankininkystę, antivirusines programas. Į mus kreipiasi vartotojai, praradę savo paskyras feisbuke, taigi juos konsultuojame ir paaiškiname, kaip tokiais atvejais elgtis.

D.PARŠONIS: Labai geras pavyzdys – licencinės sutartys, kurios pateikiamos programos diegimo metu. Be teisininkų, niekas nėra jų skaitęs. Taigi galime sakyti, jog vien tai, kad nesugaištame per metus dviejų dienų jas skaitydami, pastato mus į keblią padėtį. Verslas sukuria tam tikras taisykles, teisininkai surašo keliasdešimties puslapių sudėtingas sutartis, kad tau negalioja jokios garantijos. Mano vertinimu, tai labai nedora: mes taikome į žmogaus sąmoningumą, sakome – domėkis, žiūrėk, ką jie kaupia, bet kada tą daryti? Tai didžioji problema.

D.ŠTITILIS: Jūs sakote, kad tekstai sudėtingi, ir esate teisus. Todėl norėčiau atkreipti teisininkų dėmesį ir paskatinti perimti paprastumo principą. Teisinės sutartys turėtų būti kuo paprastesnės. Yra posakis: atsiprašau, parašiau ilgą laišką, nes neturėjau laiko parašyti trumpo. Tai čia tas pats. Profesionalumas atsiranda tada, kai sugebi sutartį sutrumpinti ir įdėti pagrindines nuostatas, kurių reikalauja įstatymas, į vartotojui suprantamą tekstą. Tuo keliu ir turėtume eiti. Tai tinka kalbant ir apie visus kitus teisinius dokumentus. Jie mūsų vartojimo ir kultūros dalis.

T.KYBARTAS: Teisinio reglamentavimo verslo subjektams tenka atsakomybė už aiškiai pateiktas sutarties sąlygas, taigi kalbame ir apie reglamentavimo viziją, ne tik apie kultūrą.

A.BRAZAUSKAS: Jungdamiesi prie interneto turėtume suvokti, kad galimybių pasislėpti jame nėra. Ten patekę esame atsakingi už tai, ką darome. Nuo sovietmečio likęs nesaugumo ir nuogumo jausmas. Kalbu apie asmeninių duomenų panaudojimą, kai asmuo nežino, ar teismui leidus specialiosios tarnybos gauna prieigą prie jo duomenų.

D.ŠTITILIS: Nors visi suprantame, kad kitaip ne­bus, vis tiek atsisakome dalies privatumo. Ga­lime išjungti kompiuterius, telefonus, bet ak­tyviam žmogui neilgai pavyks pagyventi be tech­nologijų. Reikia stebėti, kad nebūtų piktnau­džiavimo, kad būtų saugios didelių valdytojų sistemos, kad kuo mažiau būtų tokių atvejų, kai „LinkedIn“ paskyros paskelbiamos su slapta­žodžiais ir t.t.

A.BRAZAUSKAS: Būtina galvoti apie švietimą. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje vaikams paaiškinama, kad yra pornografija, bet jie raginami nedaryti skubotų išvadų apie intymius santykius.

D.PARŠONIS: Pats blogiausias būdas, matyt, ir egzistuoja Lietuvoje, kai pasakoma, kad tai – už įstatymo ribų, bet internete tai šalia. Kažin ar jaunam žmogui pavyksta išvengti kontakto naršant po pramogų svetaines. Jei tai nelegalu ir nelegalaus sekso nėra, kaip apie jį kalbėti?

V.NAKUTIS: Pornografija Lietuvoje draudžiama, o šalyse aplink Lietuvą – ne.

D.PARŠONIS: Galbūt tai buvo sugalvota, kai Lietuva dar nebuvo pasauliniame tinkle?

A.BRAZAUSKAS: Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo informacijos poveikio įstatymas visiškai neadekvatus dabartinėms gyvenimo sąlygoms.

V.NAKUTIS: Lietuvos svetainėse draudžiama skleisti pornografiją, todėl tokio pobūdžio informacija šalinama. Taip įpareigoja įstatymai arba teismas. Taigi žiniasklaidos priemonių savininkai privalo žalingą informaciją šalinti.

D.ŠTITILIS: Galime kontroliuoti tik tai, kas skelbiama Lietuvoje, bet tai – lašas jūroje. Daug šviečiamosios ir rekomendacinio pobūdžio informacijos, kaip saugiai elgtis internete, kovoti su žalingu turiniu, neskelbti asmeninės informacijos adresu www.draugiskasinternetas.lt.

Įsteigta ir karštoji linija, kuria galima pranešti apie blogą turinį. Jos tikslas – sudaryti visuomenei galimybę pranešti apie žalingą arba neteisėtą turinį, kad jis būtų pašalintas vietoje. Lietuva bendradarbiauja su pasauline karštųjų linijų asociacija, kuriai priklauso 48 karštosios linijos iš 43 pasaulio šalių.

V.NAKUTIS: Net jei žmogus ir netyčia nuspaudė nuorodą su vaikų pornografija, uždarius naršyklę tai liks naršymo istorijoje, laikinajame faile, jei ji nebus ištrinta.

D.ŠTITILIS: Situacija dėl duomenų apsaugos gerėja, tereikia domėtis šia sritimi ir neperlenkti lazdos, nesuabsoliutinti nei teisių, nei problemų.

T.KYBARTAS: Jei norime teisių į asmens duomenų apsaugą, turime ir savo pareigų nepamiršti. Sugaiškime šiek tiek laiko įvertindami, kur sutinkame dalyvauti, pasižiūrėkime, ką pasirašome, ir jokiu būdu nepasirašinėkime neperskaitytų sutarčių. Niekas neapsaugos žmonių, jei jie patys nesisaugos.

V.NAKUTIS: Pritarčiau, kad vartotojai turi saugoti savo asmens duomenis, žiūrėti, ką pasirašo ir ką kelia į internetą. Saugiai elgtis internete būtina mokytis nuo mažens.

D.PARŠONIS: Galime sakyti, kad įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, bet tai neturi nuplauti rankų. Šioje vietoje ne reguliavimas, ne teisiniai aktai svarbiausi, o žmogus, jo saugumas.

Man, kaip vartotojui, sakoma: domėkis, švieskis, taigi sistema verčia žmogų tai daryti, net jei jis skaityti nemoka. Tikiu, kad visada atsiras žmonių, kurie padės apginti nukentėjusįjį nuo sistemos. Bet kalbantiems ir galvojantiems apie saugumą internete būtina pralenkti laiką.

D.ŠTITILIS: Kartais pervertiname savo privatumą. Kodėl mane seka, kodėl tos kameros stebi, klausiame tik tol, kol pagrobia kažką iš artimųjų. O ką sakyti apie privatumą, kai staiga prireikia vietos nustatymo tiriant nusikaltimą?

D.PARŠONIS: Jungtinė Karalystė garsėja kaip turinti bene daugiausiai vaizdo kamerų kvadratiniame metre, bet nusikaltimų atskleidimas toje šalyje nėra proporcingai didesnis nei kitose.

Komentaras

Lietuvos vartotojų instituto prezidentė dr. Zita Čeponytė

Vienas iš aktualių klausimų, su kuriuo vis dar susiduriama Lietuvoje, yra asmens duomenų suvokimas. 2014 m. Lietuvos vartotojų instituto atliktas reprezentatyvus tyrimas visoje Lietuvoje parodė, kad gyventojai dar nepakankamai žino, kas yra asmens duomenys. Tyrimo metu paaiškėjo, kad dauguma gyventojų neabejotinai asmens duomenimis laiko vardą, pavardę, asmens kodą (83,3 proc.), tačiau, priešingai nei tikėtasi, daug mažesnis procentas apklaustųjų kitus duomenis priskyrė prie asmens duomenų, pavyzdžiui, kompiuterio IP numerį nurodė tik 17,2 proc., elektroninio pašto adresą – tik 23,8 proc., telefono ryšio numerį – tik 30,4 proc.

Apie pusę respondentų kaip asmens duomenis nurodė mokėjimo kortelės numerį (45 proc.), vartotojo vardą ir slaptažodį (48,5 proc.) bei atsiskaitomosios sąskaitos duomenis (51,9 proc.).

Gauti rezultatai rodo, kad gyventojai neturi pakankamai žinių, kas yra asmens duomenys. Nepakankamos žinios gali lemti tai, kad dar per daug asmens duomenų yra atskleidžiama socialiniuose tinkluose ar perkant prekes ir paslaugas.

Stebėtina, tačiau net dešimtadalis apklaustųjų atsakė, kad antivirusinė kompiuterinė programa („Eset“, „Avira“, „Avast“ ar pan.) (10,6 proc.) ir internetinė parduotuvė, kurioje apsiperka (10,4 proc.), yra asmens duomenys. O net apie 5 proc. asmenų iš viso nežino, kas yra asmens duomenys. Vardą, pavardę, asmens kodą dažniau paminėjo aukščiausio išsimokslinimo atstovai.

Yra toks Bilderbergo klubas, apie kurį skleidžiamos įvairiausios nuomonės. Birželio pradžioje kasmetinius uždarus susitikimus rengianti grupė suvažiavo į Drezdeną. Dalyviams labiausiai rūpėjo artėjantis Didžiosios Britanijos apsisprendimas dėl narystės ES.

Arūnas Brazauskas

Drezdenas pasirinktas irgi, matyt, neatsitiktinai. Nors trečią dešimtmetį tai suvienytos Vokietijos miestas, Drez­denas yra opozicijos kanclerės Angelos Merkel politikai židinys. Ten atsirado islamui ir migrantams nedraugiška, o Rusijai net labai draugiška organizacija PEGIDA.

Apie Bilderbergo klubą dar kalbėsime, tačiau prieš tai pabandykime įsijausti į eilinio brito padėtį. Įlįsti į tokio kailį galima konkrečiu pavyzdžiu.

Antai ne viena Lietuvos politinė partija porina apie išeivių grąžinimą į tėvynę. Yra žadančių įdarbinti net 80 tūkst. sugrįžėlių. Bet įsivaizduokime, kad Lietuvoje atsilaisvinusias darbo vietas užpildo graikai, bulgarai ir rumunai.

Kodėl gi ne?

ES piliečiams jokie apribojimai įsidarbinant Lietuvoje negali būti taikomi, išskyrus valstybės tarnybą. Kitas žinomas dalykas: ES, Europos ekonominės erdvės valstybių (Islandijos, Lichtenšteino, Norvegijos) ir Šveicarijos bedarbiai turi teisę ieškoti darbo bei gauti nedarbo socialinio draudimo išmoką ne tik toje šalyje, kurios pilietybę turi, tačiau ir bet kurioje kitoje iš nurodytų šalių. Vadinasi, ir Lietuvoje.

Nežinia, ar lietuvių savimeilę glosto tai, kad britų rinkėjų apsisprendimą lėmė ir Piterbore girtuokliaujantys Lietuvos piliečiai.

Taigi atsiranda Lietuvoje kokia nors darbo vieta, o už durų laukia rumunas, Vokietijos pilietis musulmonas ir iš Airijos grįžęs lietuvis. Leidimų čia dirbti jiems nereikia. Darbdavys ima ir įdarbina rumuną. Vėl vakansija atsiranda – į darbą priima kitą rumuną. Paskui kurį nors rumuną atleidžia, ir tas kreipiasi į darbo biržą dėl lietuviškos pašalpos.

Pavyzdys teisingai sukonstruotas, tačiau netikroviškas. Rumunai nekonkuruoja su Vokietijos musulmonais dėl darbo vietų Lietuvoje. Užtat Didžiojoje Britanijoje lietuviai konkuruoja su rumunais ir kitais atvykėliais iš skurdesnių ES šalių.

Šįmet „The Washington Post“ parašė apie šiauriau Londono esantį Piterboro miestą. Vietinis mokytojas pasakė: „Rumunai šlapinasi parke. Lietuviai gatvėse girtuokliauja, vartoja narkotikus. Net žiurkės čia valgo heroiną.“ Straipsnis ne apie tautinius charakterius, o apie priežastis, dėl kurių dalis britų nenori likti ES.

Manau, jog neprireiktų nė šimto rumunų, kurie Lietuvoje gautų socialines išmokas, kad mūsų šalyje kiltų erzelis dėl ES mums daromos baisios žalos. Kodėl tad britai turi ramiai žiūrėti, kaip lietuviai konkuruoja su jais dėl darbo vietų ir pašalpų?

Naivios sąmokslo teorijos priskiria Bilder­bergo klubui „pasaulio vyriausybės“ vaidmenį. Pirmasis susirinkimas 1954 m. Osterbeko (Nyderlandai) viešbutyje „Bilderberg“ sukviestas Lenkijos politinio emigranto, Belgijos eks­premjero ir Nyderlandų verslininko pastangomis aktyviai padedant Nyderlandų karalienės vyrui princui Bernhardui. Siekta, kad delegatai tolygiai atstovautų politinei kairei ir dešinei. Susitikimų darbotvarkės neskelbiamos, tačiau vis kas nors nuteka į spaudą. 2016 m. dalyvių sąrašas viešas. Rusijos atstovų šįkart nėra, nors Lietuvoje gerai žinoma politologė Lilija Ševcova susitikimuose yra dalyvavusi. Užtat šįmet į Drezdeną atvažiavo Lenkijos užsienio reikalų eksministras Radoslawas Sikorskis.

Bilderbergo klubas, tariama „pasaulio vyriausybė“, nežinojo referendumo dėl Bri­tanijos pasitraukimo iš ES baigties, o ir nulemti tos baigties negalėjo. Toks pastebėjimas palankus valstybininkams demokratams ir nepalankus sąmokslo teorijų kurpėjams. Nežinia, ar lietuvių savimeilę glosto tai, kad britų rinkėjų apsisprendimą lėmė ir Piterbore girtuokliaujantys Lietuvos piliečiai.