Neseniai su feisbuko paveikslėlių srautu atplaukė geibaus jaunuolio nuotrauka. Neprigimtinai rožinius plaukus jis buvo pasikirpęs asimetriškai, panėšėjo į merginą ir nepanėšėjo į macho – vyrišką vyrą, kokie dar vadinami alfa patinais.

Arūnas Brazauskas

Vienas komentuotojas, beje, ne toks jau neviešas asmuo, patraukė per dantį jaunuolio išvaizdą, jo pilietiškumą, norą ginti tėvynę, gebėjimą būti geru vyru, tėvu, lietuviu – tarsi apie tai būtų galima spręsti iš nuotraukos.

Komentuotojas „trolino“: „Labai džiugu, jog integruojamės į Vakarus, nes tokių vyrų tik daugės, ir tapsim labai pažangūs bei atlaikysim visas geopolitines negandas.“ Jis atviravo: „… kuo daugiau tokių vaizdų, tuo labiau man patrauklesnis atrodo nacionalsocializmas. Geriau jau mirti kovoje po tokių ideologijų vėliavomis, nei gyventi apsuptam šitų rožinių padarėlių. Tuo labiau, jog jeigu jie įgis daugumą, tai patirsim tokią diktatūrą ir priespaudą, kad kitos istorinės tironijos atrodys kaip kurortai.“

Štai jums ir rašinys „Kaip suvokiamas vyriškumas?“ – tokia tema buvo pasiūlyta šiųmečiams abiturientams. Trūkstamus spaudos ženklus toliau atstos mano pastabos.

Lietuvis hitlerjugendas, kuris paranojiškai bijo „rožinių padarėlių“, ne tik trenktas, bet ir neišmanėlis.

Nereikia, kad „padarėliai“ taptų dauguma. Europoje iki XVIII a. pabaigos „rožiniai padarėliai“ buvo valdovai. Jų išvaizda bjuro nuo kryžiaus žygių laikų: barzdos ir paprasti durtiniai išėjo iš mados, ausyse atsirado auskariukai, ant galvų imta maukšlinti įmantriai subanguotus, sugarbanotus perukus. Užėjo mada rausvinti ir pudruoti glotniai nuskustus skruostelius, klijuoti ant veido dirbtinius apgamėlius. Visos šios grožybės nebuvo susijusios su lytine orientacija – „rožiniai padarėliai“ buvo bajorai, keli procentai ponų, kurie viešpatavo. O prastuomenė neturėjo išteklių prilygti „rožiniams padarėliams“. Revoliucijos supaprastino madas, perskirstė politinę galią, bet neatšaukė galantiškumo – tiesa, galanterijos prekės dabar labiau skirtos moterims.

Žmogus, kuris po nacionalsocializmo vėliavomis tikisi kovoti su tironija, atrodo trenktas. Po tomis vėliavomis vyko linčiavimas. Hitlerio nurodymu per Ilgųjų peilių naktį buvo išžudyti keli šimtai jo politinių priešininkų, tarp jų ir homoseksualas Ernstas Roehmas, smogiamųjų būrių vadas, bei tos pačios orientacijos jo parankiniai. Išties nuo 1934 m. birželio 30 d. iki liepos 2 d. Reiche būta žudynių savaitės. Nužudyti ir keli iškilūs politikai, užėmę aukštus postus prieš įsigalint naciams. Hitleris prisiėmė visą atsakomybę, pasiskelbė aukščiausiu vokiečių tautos teisėju ir pareiškė, kad tokiu būdu siekta užkardyti sąmokslą.

Jungtinės Valstijos, kartu su sąjungininkais nugalėjusios nacius, anaiptol nešvytėjo žmogaus teisių srityje. Nuo 1882 iki 1959 m. ten buvo nulinčiuota apie 5 tūkst. žmonių, tarprasinės santuokos galutinai legalizuotos tik 1967 m. Maždaug tuo metu, kai Hitleris pasiskelbė aukščiausiuoju teisėju, JAV imta persekioti linčiuotojus, bet pirmųjų nuosprendžių teko palaukti iki 1946 m. Vyrų homoseksualūs santykiai Prancūzijoje dekriminalizuoti 1791 m., o Floridoje – 2003 m. Viešas homoseksualumo demonstravimas Niujorke iki kokių 1969-ųjų grėsė nemalonumais „per valdiškus namus“.

Lietuvis hitlerjugendas, kuris paranojiškai bijo „rožinių padarėlių“, ne tik trenktas, bet ir neišmanėlis. Vakarų pasaulis margas teisiniu požiūriu. Vargu ar hitlerjugendas sulauks, kad Lietuvoje iš darbo būtų atleisti valstybės tarnautojai gėjai, kaip tai nutiko XX a. Kanadoje, tačiau jam yra vilties įsikibti į tas kelias JAV valstijas, kuriose LGBT raiška varžoma kaip Rusijoje. Alternatyva – hitlerinio ar islamistinio pavyzdžio smurtas kaip Orlando mieste Floridoje š.m. birželio 12-ąją. Gal ir gerai, kad hitlerjugendas išsiviešina feisbuke.

Arūnas BRAZAUSKAS

„Man ėmė kurpti bylą praėjus dviem savaitėm nuo tada, kai Vladimirui Putinui viešai priminiau apie nikelio gavybos pasekmes Chopioro gamtos draustiniui“, – „Veidui“ sakė Rusijos gamtosaugininkas Konstantinas Rubachinas (40 m.), kuriam Lietuva 2015 m. suteikė politinį prieglobstį.

K.Rubachinas atsidūrė konflikto centre. Iš vienos pusės – Rusijos Voronežo srities gyventojai, iš kitos – tarptautinė Rusijoje registruota bendrovė, kurios interesai driekiasi į Europą, apraizgydami žemyno metalurgijos pramonę.

Nikelio gavybos reikalai Voronežo srityje dabar jau plačiai žinomi Rusijoje kaip ir „Veido“ pašnekovas, nesiliaujantis vadovauti judėjimui „Apginkime Chopiorą“. Ekologas, žurnalistas, fotografas ir poetas K.Rubachinas yra Rusijos žurnalistų sąjungos ekologinės premijos laureatas. Premija skirta už tinklaraščius, rašytus radijo stotims „Svoboda“ ir „Echo Moskvy“.

Uralo kalnakasybos ir metalurgijos kompanija (rusiško pavadinimo santrumpa – UGMK) 2012 m. gavo leidimą išgauti spalvotus metalus draustinyje. Vietiniai gyventojai sukilo. Konfliktas tęsiasi iki šiol, neišvengta smurto.

Šią gegužę Vilniuje bendraujant su emigrantu, Rusijoje vyko teismo procesas, kuriame K.Rubachino bendražygiai kaltinami turto prievartavimu. Jo teigimu, kaltinimai sufabrikuoti.

2013 m. du vietiniai aktyvistai buvo apkaltinti grasinę sugadinti kalnakasybos techniką ir prievartavę UGMK atstovus, kad šie duotų kyšį mainais už bendrovės saugumą bei protestų nutraukimą. Trečiasis, K.Rubachinas, vos per plauką išvengė Rusijos teisėsaugininkų pasalų ir spėjo emigruoti.

Prezidentui sakyta ne kartą

Dar iki šio incidento įvyko Rusijos prezidento ir K.Rubachino pokalbis jaunimo stovykloje prie Seligero ežero. 2013 m. rugpjūčio mėn. susitikimo įrašą galima rasti internete. Toje pat stovykloje 2012 m. nikelio gavybai nepritariančių gyventojų vardu į V.Putiną kreipėsi K.Rubachino bendražygė.

„Tikiuosi, kad jūs atstovaujate gyventojų interesams, o ne konkuruojančiai firmai“, – perklausė V.Putinas.

Kalbėdamas prezidentui, K.Rubachinas priminė, kad nikelio gavybos pasekmės gali apimti visą Rusijos juodžemio zoną: Vo­ronežo, Volgogrado, Tambovo sritis. Pla­nuojama, kad nikelio gavyba truktų iki 40 metų, o aplink šachtą susidarančios vadinamosios depresinės įgriuvos skersmuo gali siekti 100 km. Žemė ten gali būti naši tūkstančius metų, jeigu dėl gruntinio vandens slėgio pokyčių, jų užteršimo nebus padaryta žalos dirvai. K.Rubachinas V.Putinui aiškino, kad iš nikelio gavybos gautas pelnas išplauks į užsienį, ir keli tūkstančiai darbo vietų, kurios ten atsiras per kelis dešimtmečius, nepalyginamos su galimais nuostoliais gamtai.

„Tikiuosi, kad jūs atstovaujate gyventojų interesams, o ne konkuruojančiai firmai“, – perklausė V.Putinas. Paskui jis ėmė samprotauti, kad konflikte nėra nieko naujo: visada egzistavęs prieštaravimas tarp gelmių įsisavinimo ir gamtosaugos.

Ginant mišką ir žemę

Akylai nuotaikas šalyje stebintis prezidentas turėjo žinoti, kad numatomose nikelio gavybos vietose tvyro įtampa. Nuo licencijos išdavimo iki susitikimo prie Seligero įvyko per pusšimtį protesto mitingų ir kitokių gamtosauginių renginių. Mažesniuose miesteliuose į juos susirinkdavo iki 85 proc. gyventojų. Rusijos mokslų akademijos sociologų apklausų duomenimis, 2012 m. spalį 98 proc. gyventojų laikė projektą žalingu, trečdalis jų buvo pasirengę pažeisti įstatymus kovojant su UGMK ar bet kuo, kas imtų kasti šachtas tose vietose.

Nemanau, kad V.Putinas pats davė nurodymą susidoroti su manimi. Jis galėjo tiesiog kam nors pasakyti, kad daugiau tokių dalykų nebūtų – kodėl jis turįs prieš TV kameras kažkam aiškintis?

Konfrontacija balansavo ties teisėtumo riba. 2013 m. vasario 8 d. įvyko aktyvistų susidūrimas su bendrovės, kuri rengėsi daryti gręžinius, vadovais. 2013 m. gegužės 13 d. protestuotojai susigrūmė su geologų stovyklos apsaugininkais. Šie panaudojo jėgą, buvo sužeistų. Tą pačią naktį šimtai gyventojai apsupo stovyklą, ją apgynė tik policija ir iškviestos specialiosios OMON pajėgos. 2013 m. birželio 22 d. apie 3 tūkst. vietinių gyventojų po mitingo patraukė į geologų bazę, išvertė tvoras, padegė techniką. Apsieita be žmonių aukų.

Pokalbį su K.Rubachinu V.Putinas užbaigė pažadais: „Gerai, jūsų žodžiai neliks be dėmesio, mes išnagrinėsime šią problemą dar kartą.“

K.Rubachinas „Veidui“ spėliojo apie vėliau jį ištikusių nuotykių užkulisius: „Nemanau, kad V.Putinas pats davė nurodymą susidoroti su manimi. Jis galėjo tiesiog kam nors pasakyti, kad daugiau tokių dalykų nebūtų – kodėl jis turįs prieš TV kameras kažkam aiškintis?“

Pasak politinio emigranto, UGMK atstovai nesėdėjo rankų sudėję. Jie parėmė kelis aktyvistus, faktiškai juos papirko. Kartu buvo rezgama provokacija. Bendrovės atstovai parašė skundą Vyriausiajai ekonominio saugumo ir korupcijos užkardymo valdybai (rusiško pavadinimo santrumpa – GUEBiPK). Ši ėmėsi kurpti tai, kas vadinama nusikalstamos veiklos modeliu.

Pasalos bei gaudynės

2013 m. lapkričio 26 d. UGMK atstovai įkalbėjo K.Rubachino bendražygį Michailą Bezmenskį, ne itin principingą žmogų, paimti 15 mln. rublių neva gamtosaugininkų reikmėms. Perduodant pinigus Borisoglebsko mieste M.Bezmenskis buvo sulaikytas. Jį privertė susitikti su kitu aktyvistu – vietos kazokų atamanu Igoriu Žiteniovu, pasiūlyti jam pinigų, kuriuos perduodant buvo sulaikytas ir I.Žiteniovas (šis buvo smarkiai nukentėjęs per gegužės 13-osios grumtynes, po to mėnesį gydėsi ligoninėje).

Kitą dieną M.Bezmenskis išvyko į Maskvą susitikti su K.Rubachinu. Pasak K.Rubachino, jis nežinojęs, kad M.Bezmenskis į susitikimą su savimi tempia 16 kg sveriantį krepšį su 7 mln. eurų. M.Bezmenskis turėjęs įteikti krepšį K.Rubachinui, kurį planuota suimti perdavimo metu. Bendražygiai prasilenkė – K.Rubachinas iš pasimatymo vietos kavinėje pajudėjo anksčiau, nes iš draugų Bo­risoglebske gavo žinutę, kad M.Bezmenskis turėjo reikalų su policija. „Tarp mano išėjimo  ir jo pasirodymo praėjo maždaug viena minutė“, – „Veidui“ sakė politinis pabėgėlis.

Išėjęs K.Rubachinas greitai gavo žinutę ir iš Maskvoje esančio namo, kuriame turėjo butą: pažįstamas pranešė, kad jo būste policija rengia pasalą. K.Rubachinas kurį laiką mėtė pėdas – keitė nakvynės vietas, paskui išvyko iš miesto. Sukoręs ne vieną tūkstantį kilometrų Rusijos keliais, jis sėkmingai kirto sieną.

M.Bezmenskiui, kuris tebuvo jaukas, ir į pinkles pakliuvusiam I.Žiteniovui Rusijoje pateikti kaltinimai turto prievartavimu ir grasinimu sugadinti kalnakasybos techniką. Teismas vyksta, abu kaltinamieji Rusijoje kalinami jau pustrečių metų. K.Rubachinui kaltinimai kol kas nepateikti.

Šių bylų tyrėjas Olegas Silčenka kažkada tardė auditorių Sergejų Magnitskį, kuris 2009 m. neaiškiomis aplinkybėmis mirė tardymo izoliatoriaus ligoninėje. JAV valdžia patvirtino vadinamąjį Magnitskio sąrašą, apimantį maždaug 60 Rusijos pareigūnų, kurių veiksmai  byloje pripažinti neteisėtais, jiems draudžiama įvažiuoti į JAV. Tarp jų – O.Silčenka.

Detalė: GUEBiPK vadovai, sankcionavę veiksmus prieš minėtus Voronežo srities gamtosaugininkus, generolai Denisas Su­grobovas ir Borisas Kolesnikovas 2014 m. buvo suimti apkaltinus juos nusikalstamos grupuotės organizavimu. D.Sugrobovo teismas vyksta, B.Kolesnikovas žuvo – neva pats iššoko pro tardytojo kabineto langą. Iki tol D.Sugrobovas pasižymėjo garsiose baudžiamosiose bylose, kuriose įtariamaisiais, paskui kaltinamaisiais tapo Gynybos ministerijos, Rusijos prezidento administracijos pareigūnai.

2014 m. pradžioje jauni, greitai padarę karjerą D.Sugrobovas (g. 1976 m.) ir B.Kolesnikovas (g. 1977 m.) ėmė regzti nusikalstamos veiklos modelį Federalinės saugumo tarnybos (santrumpa rusų k. – FSB) darbuotojo Igorio Demino atžvilgiu – norėta jį apkaltinti kyšio ėmimu. I.Deminas pasiskundė vyresnybei. Buvo suimti B.Kolesnikovas ir keli GUEBiPK darbuotojai, kurie dalyvavo provokacijoje. Iš viršaus paspaustas GUEBiPK vadovas D.Sugrobovas atsistatydino. 2014 m. gegužės 1 d. jis buvo suimtas.

D.Sugrobovo ir įtariamų jo bendrininkų teis­mas vyksta. Šaltinių duomenimis, dviejų žinybų – GUEBiPK ir FSB konfliktas įvyko dalijantis Maskvos mokėjimo terminalų rinką.

Kalnakasybos užkulisiai

Kalbėdamas apie nikelio gavybą Voronežo srityje K.Rubachinas aiškina, kad atsižvelgiant į esamas nikelio kainas, jų tendencijas, taip pat į kasybos savikainą visas projektas būtų nuostolingas. UGMK motyvacija neskaidri, neaiški. Rusijos ekonomistas Michailas Deliaginas kažkada irgi atkreipė dėmesį į nikelio gavybos nuostolingumą tose vietose. Jo nuomone, nikelis tėra širma, o tikrasis tikslas – išgauti sidabrą ar platiną, slūgsančius tuose pačiuose kloduose.

K.Rubachinas „Veidui“ pasakojo apie UGMK veiklą. Lėšos, kurias UGMK gauna už parduotus Rusijoje išteklius – anglis, metalus, nusėda žaliavomis prekiaujančių firmų sąskaitose Europoje: Kipre, Šveicarijoje. Už sukauptas lėšas perkamos įmonės, kurios Europoje užsiima žaliavų perdirbimu. Kitaip tariant, Rusijos naudingosios iškasenos tampa priemone, įgalinančia užvaldyti atitinkamą pramonę Europoje. UGMK per antrines Šveicarijos įmones valdo spalvotųjų metalų perdirbimo įmones Austrijoje, Prancūzijoje, Slovakijoje. Nenuostabu, kad Rusijos ir Europos kapitalistų interesai susipina.

K.Rubachinas aiškina, kokiu būdu UGMK steigėjas ir vienas savininkų uzbekų kilmės Iskanderas Machmudovas (52 m., 2015 m. valdė 3,7 mlrd. JAV dolerių turtą)  susijęs su Prancūzijos bendrove „Alstom“, gaminančia geležinkelio riedmenis, tarp jų – greitaeigius traukinius.

I.Machmudovas ir vienas UGMK direktorių Andrejus Bokarevas (50 m., įvairių šaltinių duomenimis, 2015 m. valdė turto, vertinamo nuo 0,7 iki 1,35 mlrd. dolerių) kartu su „Alstom“ valdo Rusijos bendrovę „Trans­mashholding“. Didžiausias „Alstom“ akcininkas yra prancūzas Martinas Bouy­guesas. Jis – I.Machmudovo ir A.Bokarevo draugas, medžioklės partneris (Prancūzijoje UGMK vadovai turi įsigiję labai brangaus nekilnojamojo turto, medžioklės plotų). M.Bouygueso laivų statyklose Rusijos užsakymu pastatyti skandalingieji „Mistral“ laivai (vienas dabar parduotas Egiptui), jo lėšomis Paryžiuje statomas stačiatikių centras.

Maskvos miestas yra pasirašęs su „Alstom“ 6 mlrd. eurų vertės kontraktą. I.Machmudovo ir A.Bokarevo komandos žmogus Maskvos vicemeras Maksimas Liksutovas (39 m.) kuruoja Rusijos sostinės transporto departamentą. Pasak K.Ru­bachino, M.Liksutovas yra veikęs Estijoje, kur užsiėmė UGMK tiekiamų anglių tranzitu. M.Liksutovas buvo „Trans­mash­holdingo“ bendrasavininkis, paskui perrašė savo dalį sutuoktinei. Tai nesutrukdė jam tarpininkauti tarp Maskvos miesto ir „Transmashholdingo“. Toks sandėris tarp „savų“ (įskaitant ir „Alstom“) kvepia korupcija.

Birželio 1 d. laikraštis „Süddeutsche Zeitung“, pradėjęs ir tęsiantis „Panamos dokumentų“ tyrimą, parašė, kad Estijoje registruotai firmai „Transgroup Invest“, kurios bendrasavininkis tuo metu buvo M.Liksu­tovas, nubyrėjo per 300 tūkst. dolerių iš tų 5,4 mlrd. rublių, kurių vagystę iš Rusijos biudžeto tyrė S.Magnitskis.

„Alstom“ garsėja korupcija. 2015 m. lapkritį teismas Konektikuto valstijoje nubaudė „Alstom“ didžiausia JAV istorijoje bauda už kyšininkavimą – 772 mln. dolerių. „Alstom“ (tarp jų ir JAV veikiantys padaliniai) davė pakišas valstybinėms įmonėms Indonezijoje, Egipte, Saudo Arabijoje, Bahamose ir Taivane.

Latvijos teismas šiuo metu nagrinėja bylą, kurioje verslo konsultantas Andrejus Li­vanovičius kaltinamas davęs 600 tūkst. eurų kyšį bendrovės „Latvenergo“ pareigūnams, – siekta, kad užsakymą rekonstruoti Pliavinių hidroelektrinę gautų „Alstom“.

„Putino kareiviai“

Turėdamas dešimtis milijonų kainuojančias „dačas“ Prancūzijoje, I.Machmudovas buvo prigriebtas Ispanijoje. Jis ir Olegas Deripaska (48 m., 2015 m. valdė 6,2 mlrd. dolerių vertės turtą) įtariami pinigų plovimu per bendrovę „Vera Matalurgica“. Ispanijos teisėsaugininkai 2009 m. pasirašė susitarimą su Rusija dėl bendro tyrimo, tačiau rusų pusė tyrimą sabotuoja. Pasak K.Rubachino, Rusijos gamtosaugininkai kas pusę metų teiraujasi Rusijos prokuratūros apie bylos eigą ir visuomet gauna standartinį atsakymą: I.Machmudovas yra įtariamasis Ispanijoje, o Rusijoje byla vyksta sava eiga – tyrimas tęsiasi. Ispanų pusė ketina susitarimą nutraukti.

I.Machmudovas kažkada išdidžiai pareiškė žiniasklaidai: „Visi mes Putino kareiviai.“ Nenuostabu, kad taip sako Rusijos žvalgybos karininkas, dirbęs vertėju Libijoje ir Irake. Jis dabar talkina Rusijos bendrovėms, kurioms taikomos tarptautinės sankcijos. Pasak K.Rubachino, I.Machmudovas ir A.Bokarevas nupirko V.Putino draugo Genadijaus Tym­čenkos valdomos bendrovės „Transoil“ dalį, įsigijo 49 proc. ginklų gamintojo „Kalašnikov“ akcijų. Keičiant savininkus bandoma išvengti sankcijų arba paremti nuostolius dėl sankcijų patiriančias įmones.

„Kaip manote, kiek žmonių dirba UGMK?“ – K.Rubachinas uždavė „Veidui“ savo mėgstamą klausimą. Atspėti sunku, nes pagal sąrašus bendrovėje dirba tik du žmonės. I.Machmudovo įsteigta imperija iškaišiota po antrines įmones.

„Mano ir bendražygių vienintelis tikslas – kad prie Chopioro upės niekas niekada nevykdytų jokios kasybos: nei UGMK, nei bet kas kitas“, – „Veidui“ sakė tose vietose augęs K.Rubachinas.

Jis viliasi, kad kada nors be baimės sugrįš į tėviškę. Kviečia apsilankyti, tik perspėja, kad vasarą ten gausybė uodų.

Birželio 5 d. Kazachstano mieste Aktobėje (buvęs Aktiubinskas) įvyko susišaudymas, kurio metu, valdžios duomenimis, žuvo mažiausiai 19 žmonių, tarp jų 12 teroristų. Užpuolikai, pasivadinę „Kazachstano išlaisvinimo armija“, išplėšė ginklų parduotuves, užgrobė autobusą, kuriuo taranavo karinio dalinio vartus.

Arūnas Brazauskas

Kitą dieną Kazachstano nacionalinio saugumo komitetas pranešė, kad dar sausį sulaikytas turtingas aludaris Tochtaras Tulešovas rengė valstybės perversmą. Pranešta, kad suimti tariami T.Tulešovo bendrininkai: buvęs Kazachstano generalinio prokuroro pirmasis pavaduotojas, buvęs Konstitucinės tarybos narys, policijos generolas ir pulkininkas, du pulkininkai – karinių dalinių vadai.

Sausį suėmus T.Tulešovą, „Reuters“ jį apibūdino kaip prorusišką oligarchą, kurio sulaikymas gali pabloginti Rusijos ir Kazachstano santykius. Išties verslininkas 2008 – 2011 m. buvo Rusijos Dūmos komiteto visuomeninis patarėjas. T.Tulešovas vadovavo ir Rusijoje įsikūrusio Teroristinių pavojų analizės centro (TPAC) Kazachstano padaliniui. Pats TPAC komentare dėl suėmimo vadina T.Tulešovą „prorusišku visuomenės veikėju“. Centras, vadinamoji idėjų kalvė (think tank), be viso kito „kala“ propagandą, kokia būdinga ir Lietuvos „nesisteminei žiniasklaidai“ – tai prieš JAV, Ukrainą, NATO, ES nukreipti rašiniai (http://www.catu.su/).

Esant tokiam „pamušalui“ kelių teisininkų, kariškių, policijos pareigūnų suėmimas prašosi vienareikšmio vertinimo: Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas siunčia signalą, kad slopins prorusiškas jėgas šalies viduje.

Pagal išteklius Rusija šiuo metu turi daugiau galimybių mirtinai draugystei ir vaišingumui. O garbaus amžiaus N.Nazarbajevas garsėja gudrumu.

Ta proga verta prisiminti 2014 m. rugpjūtį, kada įvyko aukščiausio lygio informacinis susišaudymas tarp Rusijos ir Kazachstano. Rugpjūčio 27 d. Vladimiras Žirinovskis interviu radijui „Echo Moskvy“ pareiškė, kad Kazachstane kurstomos rusofobiškos nuotaikos. Paklaustas, kada jis pareikš teritorines pretenzijas Kazachstanui, V.Žirinovskis atsakė, kad reikia palaukti ir pirmiau „išsiaiškinti su Ukraina“. Po poros dienų Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas susitikime su jaunimu buvo paklaustas dėl kazachų rusofobijos, kurią, anot klausėjos, sulaiko tik N.Nazarbajevas. V.Pu­tinas išsakė daug pagyrimų N.Nazar­bajevui: tas padaręs Kazachstaną valstybe – esą iki tol kazachai valstybingumo neturėję. Toks komplimentas priminė įžeidimą, ir N.Nazar­bajevas sureagavo atitinkamai: netrukus pareiškė, kad niekada neišduos Kazachstano nepriklausomybės, o šalis gali pasitraukti iš Muitų sąjungos, į kurią dar įeina Armėnija, Baltarusija, Kirgizija, Rusija.

Prieš antpuolį Aktobėje būta įdomių viešosios erdvės virpėjimų. Gegužės 20 d. Rusijos Orenburgo srities tinklalapyje pasirodė gubernatoriaus pranešimas dėl neatidėliotinų priemonių, susijusių su „tragiškais įvykiais šiauriniuose Kazachstano respublikos rajonuose“. Gegužės 23 d. data (nors buvo gegužės 20-oji) paskelbtas pranešimas vėliau priskirtas programišiams. Birželio pradžioje Rusijos Fe­deracijos Tarybos pirmininkė Valentina Matvijenko pareiškė, kad Rusija nenori ramiai stebėti, kaip skriaudžiami rusai buvusiose SSRS respublikose.

V.Putino ir N.Nazarbajevo abipusiai komplimentai, kurių apstu internete, primena stepių tautų vaišingumo paprotį: pats šeimininkas maitina svečią plovu. Dedant kąsnį į burną ypač patogu didesnį gabalą įgrūsti į gerklę ir neparankų svečią užspranginti. Pagal išteklius Rusija šiuo metu turi daugiau galimybių mirtinai draugystei ir vaišingumui. O garbaus amžiaus N.Nazarbajevas garsėja gudrumu. Tiktai padėtis Kazachstane dabar įtempta dėl ekonominių priežasčių – tinkamas metas Rusijos vaišėms.

Naujausią korupcijos suvokimo indeksą (2015 m.), kurį rengia „Transparency International“, vainikavo bent trys „šiaurės žvaigždės“: Danija, Suomija, Švedija. Būtent šia tvarka rikiuojasi mažiausiai korumpuotos šalys. Toliau eina Naujoji Zelandija, Nyderlandai, Norvegija, Šveicarija.

Arūnas Brazauskas

Indekso dėlionė gundo komentuoti fragmentus, ypač jeigu tai klibina įprastas nuomones. Korupcijos indeksas vienodas Airijoje, Honkonge ir Japonijoje, šios šalys užima 18 vietą. Estija, Prancūzija ir Čilė dalijasi 23 vietą, jas lenkia 21 vietoje esantis Urugvajus. Lietuva gali guostis, kad nėra prastesnė už Izraelį, su kuriuo stovi ant 32-os pakopos.

Pavyzdinės „šiaurės žvaigždės“ giriamos už visuomenės ir ypač politinių lyderių nepakantumą korupcijai. Atkreipiamas dėmesys į piliečiams reikšmingos informacijos skaidrumą. Tai vertinama ir biudžeto atvirumo indeksu (Open Budget Index), kurį rengia Tarptautinė biudžeto partnerystės organizacija. Skaidriausių biudžetų penketukas 2015 m.: Naujoji Zelandija, Švedija, Pietų Afrika, Norvegija, Jungtinės Valstijos. Greta dviejų ryškių „šiaurės žvaigždžių“ matome blausią Pietų Afriką. Šalis 2015 m. korupcijos laiptuose buvo 61-a.

Sakoma, kad „šiaurės žvaigždės“ atsparios korupcijai dėl spaudos laisvės.

Paraštėje rašome pastabą: vien gerai sutvarkyta statistika ir jos prieinamumas yra būtina, tačiau nepakankama priemonė korupcijai įveikti. Antai Peru ir Rusija (atitinkamai 88 ir 119 vieta korupcijos indekse) pagal biudžeto atvirumą 2015-aisiais lenkė Vokietiją (10 vieta). Deja, Lietuvos biudžeto atvirumas kol kas neįvertintas, nes indekso rengėjai raidei „L“ tepaskyrė tris vietas: Libaną, Liberiją ir Lesotą.

Sakoma, kad „šiaurės žvaigždės“ atsparios korupcijai dėl spaudos laisvės. Didžiuodamiesi 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucija, kuria anarchiška Abiejų Tautų Respublika pabandė tvarkyti pati save, neturėtume pamiršti, kad pirmasis pasaulyje įstatymas, užtikrinantis spaudos laisvę, buvo priimtas Švedijoje 1766 m. Jis garantavo ir kiekvieno piliečio teisę gauti informacijos apie civilinių įstaigų veiklą – visa, ką valdininkai rašo, tapo prieinama visuomenei (išimtis – karinės paslaptys). Laisvė Švedijoje buvo politinės raidos pasekmė. Parlamentas tapo galios centru. Dėl poleminių spaudinių gausos nebuvo įmanoma gerai organizuoti cenzūros. Todėl ji buvo palikta tiktai teologijos srityje – prašom laisvai diskutuoti apie politinius ir visuomeninius reikalus, bet šiukštu ne apie liuteronybės pamatus.

Korupcijos suvokimo indekso aukštumose greta demokratinių kraštų spinduliuoja autoritarinė teisinė valstybė, kurioje spaudos laisvė, „Reporterių be sienų“ vertinimu, didesnė nei Baltarusijoje, bet mažesnė nei Tadžikistane (2016 m. spaudos laisvės indeksas). Tai Singapūras, kuris korupcijos laiptuose eina iškart po Šveicarijos.

Kaip kadaise liuteroniškoje Švedijoje, Singapūre dabar nediskutuojama dėl moralės pagrindų, tik tie pagrindai tenai ne Šv. Raštas, o Konfucijus. Kitaip nei „šiaurės žvaigždėse“, fizinės bausmės Singapūro kalėjimuose, armijoje ir mokyklose vis dar tebėra auklėjimo priemonė.

Su korupcija besigalynėjanti komunistinė Kinija (83-ia korupcijos indekse) pasirinko santykinai mažą Singapūrą politiniu pavyzdžiu. O ir iš Honkongo, kadaise labai korumpuoto miesto, komunistai galėtų pasimokyti. Nepriklausomos antikorupcinės tarnybos pastangas ten papildo pasakėlės vaikams – Honkongo darželinukams diegiama mintis, kad teisingieji visuomet nugali.

Nors iš viršaus diegiamas konfucianistinis drausminimas kartais net labai gerai „dezinfekuoja“ valstybę nuo korupcijos, vis dėlto manoma, kad pilietiškumu ir laisve pagrįstas „šiaurės žvaigždžių“ modelis yra gerokai pigesnis.

Kelios pažįstamos, kurių dukros pasiekė brandos amžių, man sakė, kad su atžalomis žiūrėjo turkų filmą „Mustangės“. Tikslas – „kad mergaitės pamatytų“.

Arūnas Brazauskas

Šiame „Vilniaus kino pavasaryje“ rodyta juosta pasakoja apie penkių seserų lytinį ugdymą Turkijos užkampyje. Pasaulietinės mokyklos mokinės po gana nekaltos iškylos su vaikinais uždaromos namuose. Močiutė ir kaimynės jas ima ruošti šeimyniniam gyvenimui. Apytrumpius sijonėlius keičia musulmonėms derami drabužiai, merginos mokomos namų ruošos. Vyresnės išleidžiamos už vyrų. Jaunesnės galiausiai pabėga iš namų.

Pažangios lietuvės mamos vedėsi dukras į kiną anaiptol ne tam, kad sužavėtų jas islamiškomis šeimos vertybėmis. Filme nušviečiami kiekvienai paauglei svarbūs dalykai: meilė, „tradicinis“ ir „netradicinis“ seksas, santykiai su vyresniaisiais, apimant ir lytinį išnaudojimą, kada priekabiauja giminės. Lietuvės mamos sutaupo laiko: tai, kas veikiausiai papasakota ir parodyta kalbant su dukromis akis į akį, įpinta į nenuobodų kino siužetą.

Toks bendravimas su atžalomis patogus abiem pusėm. Motina ir dukra gali pasikalbėti apie tai, ką matė, nes abi žiūrovės. Panaši proga paplepėti atsirastų, jei dukra galėtų ir norėtų aptarti, ką apie intymius santykius išgirdo iš mokytojų. Tačiau mokykla tokios progos nesuteikia – lytinio ugdymo programos Lietuvoje nėra.

Galima įvairiai vertinti šią gėdingą švietimo spragą. Pažvelkime į tai kaip į gilios suaugusiųjų traumos išraišką. Esama nuomonės, kad lytinio ugdymo programa turėtų išreikšti krikščioniškas vertybes, nes didžiuma Lietuvos gyventojų teigia esą Romos katalikai. Tačiau žvelgiant į tikinčiuosius iš sakyklos nematyti, kas susituokė bažnyčioje, kas net civiliškai nesituokė ir gyvena susidėję, kas laikosi Marijos ir Juozapo įžadų, kas naudoja prezervatyvus.

Lietuvos švietimo biurokratai, matyt, laukia dar vienos technologinės revoliucijos, kada išplis pigūs tikrovės papildai – išmanieji akiniai ir apatiniai.

Pagal statistinius duomenis, Lietuva niekaip nepanaši į katalikišką kraštą. Santuoka vidutiniškai tveria maždaug velnio tuziną metų, tikėtina, kad suirs apie 40 proc. sudaromų santuokų. Norint gyventi kartu nebūtina vesti ar tekėti: daugiau nei trečdalis žmonių iki 35 metų gyvena nesusituokę, 80 proc. porų bendrai gyventi pradeda iki santuokos. Ne santuokoje gimsta maždaug trečdalis Lietuvos vaikų – dar toli iki Estijos, kur tokių yra apie 60 proc. Pateikti duomenys apytiksliai, tačiau jie išreiškia tendenciją, kuri būdinga būtent laikotarpiui po 1990 m., kada išlaisvintos nuo sovietinių suvaržymų mokykla ir Katalikų bažnyčia galėjo diegti šeimos vertybes.

Per ketvirtį amžiaus pagausėjo prieinamos informacijos – ypač tos, prie kurios suaugusieji nenorėtų prileisti paauglių. Prieš dešimtmetį JAV katalikų bažnyčios parengtame pranešime teigiama, kad žvilgsnis į pornografiją internete pirmąkart krypsta tarp 11 ir 14 metų, 80 proc. septyniolikmečių yra matę „kietą“ pornografiją. Nuo pranešimo laikų saviveiklininkai ėmė varyti į bankrotą pornoindustriją. Prieš porą metų Latvijoje atlikto tyrimo duomenimis, kas dešimtas nepilnametis yra vienu ar kitu būdu siuntęs kitiems savo intymių fotografijų, penktadalis nepilnamečių yra matę tokių vaizdų, kurie atsiųsti jiems ar draugams.

Europoje ir JAV atsiranda mokykliniai kursai, kurių tikslas – aiškinti, kad pornografija iškreiptai vaizduoja lyčių santykius tiek fiziniu, tiek emociniu atžvilgiu. Juolab kad pornografijos matę paaugliai jautresni savo išvaizdai, dažnai ją vertina neadekvačiai. O Lietuvos švietimo biurokratai, matyt, laukia dar vienos technologinės revoliucijos, kada išplis pigūs tikrovės papildai – išmanieji akiniai ir apatiniai.

Arūnas BRAZAUSKAS

Kodėl brangs? Todėl, kad duoti didelį kyšį ir jį paimti teks išmaniau, o šiais laikais tai susiję su papildomomis išlaidomis.

Eligijaus Masiulio politinė savižudybė priminė „Euroviziją“. Įsivaizduokime, kad visi laukė aukščiausių balų, gal net pirmųjų vietų. Ir še tau kad nori – planuotas efektingas šuolis į politikos aukštumas baigėsi nesėkme. Atlikėjas vertėsi per galvą ir plojosi į grindis. Kol kas nežinia, kas kaltas dėl katastrofos – ar atlikėjas batraiščius blogai susivarstė, ar konkurentai keliais centimetrais į šoną patraukė efektingam triukui skirtą kilimėlį. Beje, tie konkurentai gali būti labai artimi saviškiai.

Palyginimą su „Eurovizija“ lydi nuostaba dėl banknotų. Atmintis išplukdo pavardę – Koreika. Tai personažas iš kultinio romano „Aukso veršis“, kurį rusų kalba parašė ankstyvo sovietmečio autoriai Ilja Ilfas ir Jevgenijus Petrovas.

E.Masiulis ir galbūt jam pinigus perdavęs Raimondas Kurlianskis dabar medituoja kartu su brangiais advokatais būtent todėl, kad elgėsi kaip tas Koreika – laikė pinigus lagamine. Yra lagaminas – atsiras ir Ostapas Benderis, arba Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), kurie ateis pinigų paimti. Tiesa, E.Masiulį įklampinusias sumas galima iškaišioti į švarko kišenes pluoštais po 500 eurų.

Apgailėjus iškilaus liberalo politinį saulėlydį  gerklėje tvenkiasi ištarmė: „Kaltas ne Eligijus, kalta aplinka!“ Žinoma, galima stebėtis, kodėl grynaisiais, kodėl paliekant pirštų atspaudus (negi su pirštinaitėmis paėmė kaip mėsos pardavėjai – dabar net ir turguje?). Tačiau tas pinigų grynumas tik argumentas, kad veikiausiai ne sau ėmė, o partijai. Vienam kandidatui duos, kitam duos – žiūrėk, koncertų, alaus ir dovanėlių bus daugiau ir brangesnių, nei rodo rinkimų kampanijos sąskaitos-faktūros. Skirtumą planuota padengti tais koncerno „MG Baltic“ darbuotojų kruvinu prakaitu uždirbtais eurais.

Koks vidutinis kyšis, kurį gavo šios besibaigiančios kadencijos Seimo nariai?

Pažvelkime į reiškinį sistemiškai. Duomenys iš Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimo, kuris paskelbtas prieš porą savaičių: „Šešėlyje vis dar yra daugiau kaip ketvirtadalis šalies ekonomikos, t.y. nelegalioje rinkoje sukuriama 26 proc. visos pridėtinės vertės. Plačiausiai šešėlis paplitęs akcizais apmokestinamų prekių rinkoje: nelegalus alkoholis sudaro 22 proc. stipriojo alkoholio rinkos, nelegalios cigaretės – 20 proc., kuras – 15 proc. rinkos.“

Kitas skaičius – ne mažiau kaip 2 mlrd. eurų, kurie išmokami vokeliuose. Jų visų į švarką nesukiši – tikrai reikės ne vieno lagamino. Pinigai toje sferoje keliauja ne per bankus. Buhalteriai kasmet išgrynina tuos milijardus, kurie nukeliauja į šešėlį, tad parūpinti E.Masiuliui vieną ar daugiau šimtų tūkstančių banknotais tikrai nėra techninė problema.

Mokamos politinės paslaugos – šešėlis šešėlyje. STT ištyrė, kad, pavyzdžiui, „Kauno vandenims“ organizuojant viešuosius pirkimus už 1,3 mln. eurų, vidutinis kyšis sudarė apie 2 tūkst. eurų (pernykščiai duomenys). O koks vidutinis kyšis, kurį gavo šios besibaigiančios kadencijos Seimo nariai? Kas apskaičiuos? Kitas klausimas – kokios politinės jėgos ir kokiu mastu susijusios su kontrabanda. Šis klausimas atsiremia į tokias politines aukštumas, iš kurių vargu ar kas pargrįš su antrankiais.

Prekyba įtaka atsirado ne šiandien, ji neišnyks rytoj. Išmanesnis žiūrovas, mėgstantis filmus apie italų mafiją, per tuos kelis dešimtmečius, kol jie rodomi Lietuvoje, turėjo susiprotėti, kad pasipriešinti aukščiausio lygio korupcijai gali tik nepriklausomos teisėsaugos institucijos. Lietuvoje tai ir vyksta. Ar STT kas nors iš aukščiau pataria, ką griebti? Šoviniai brangūs, todėl nenustebkime, kad politikos aukštumose atsiranda ugnies koreguotojų.

Naująjį savaitraščio “Veidas” numerį galite įsigyti ČIA

Arūnas BRAZAUSKAS

Lietuvos vieta lyg ir besiskirstančioje ES – tokia tema pasiūlyta „Veido“ autoriams, rengusiems straipsnius šio numerio kasmetiniam „Krypčių“ projektui.

Atsakymų ir nuomonių pririnkta apsčiai – skaitytojas viską ras tarp viršelių. Dr. Karolis Žibas, dirbantis Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų institute, priminė, kad per pastaruosius aštuonetą metų ES populiacija padidėjo 11 mln., iš jų maždaug pora milijonų – dėl natūralaus gyventojų prieaugio, o dar 9 mln. – dėl imigracijos iš trečiųjų šalių. ES be rimtų politinių sukrėtimų priėmė milijonus migrantų, bet staiga kilo problema dėl kelių šimtų tūkstančių pabėgėlių pasidalijimo. Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje kilo migracijos krizė be migrantų.

Komentuojant tą pabėgėlių krizę be pabėgėlių vertėtų atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje iš pradžių masines akcijas rengė bene tamsiausios euroskeptikų (tiksliau, euroneišmanėlių) pajėgos. Tiesa, jos buvo mikroskopinės. Kaip ir reikėjo tikėtis, pabėgėlių stabdymo lozungą perėmė solidesnės politinės jėgos, geriau praprususios tiek Lietuvos teisės, tiek ES sąrangos klausimais.

Euroentuziazmo krizė Lietuvoje teliūskuoja be rimtų konfliktų su ES, kaip ir ta pabėgėlių krizė kol kas apsieina be pabėgėlių.

Didis žinojimas – didi ir neviltis. Reikalas tas, kad per pastaruosius 15 metų migrantų skaičius pasaulyje padidėjo 41 proc. ir pasiekė 244 mln. žmonių. Vaizdžiai kalbant, pusė Europos kasmet palieka namus ir ieško laimės svetur. Nekintant kitoms aplinkybėms, gausėjant Žemės gyventojų iki 9,7 milijardo 2050 m., gausės ir migrantų – tikėtina, kad tais metais jų bus apie 320 mln.

Tai, kad euroneišmanėlius Lietuvoje keičia garsiau kalbantys išmanieji, neatšaukia vis ryškėjančios naujos takoskyros: kairiųjų ir dešiniųjų priešpriešą keičia konfrontacija tarp jėgų, kurios pasisako už vieningos Europos projektą ir tam priešinasi.

Euroentuziazmo krizė Lietuvoje teliūskuoja be rimtų konfliktų su ES, kaip ir ta pabėgėlių krizė kol kas apsieina be pabėgėlių. Nors ES teikia paramą – iki 2020 m. nuo narystės Sąjungoje pradžios Lietuva bus gavusi 14 mlrd. eurų (žinoma, jei nebus force majeure), tačiau tai kažkodėl negerina piliečių savijautos.

„Veido“ autorius Dovaidas Pabiržis pastebi, kad Lietuvoje ir 1990-aisiais, ir 2012-aisiais patenkintų savo gyvenimu žmonių, Eurobarometro duomenimis, buvo tiek pat – mažiau nei pusė. Tik prasidėjus karui Ukrainoje pasitenkinimas gyvenimu staiga ėmė kilti ir 2015-ųjų pradžioje pasiekė 74 proc. Sukrėtimai netolimoje Rytų kaimynystėje mobilizavo, sutelkė visuomenę ir leido šiek tiek realistiškiau vertinti savo būvį. Būtent tai, o ne į įvairias sritis investuoti ES milijardai atliko reikšmingesnį vaidmenį.

Politologas dr. Liutauras Gudžinskas „Veidui“ aiškino, jog tyrimai rodo, kad ES struktūrinė parama skatina korupciją. Čekijos, Vengrijos ir Slovakijos pavyzdžiai parodė, kad vidutiniškai apie 1,2 proc. BVP dydžio struktūrinė parama galėjo būti panaudota neskaidriai, – tai prilygsta maždaug trečdaliui visos paramos, kurią šios šalys gavo. Veikiausiai ir Lietuvoje situacija panaši.

Žinios apie ES paramos grobstymą – gera proga įterpti eiliniam lietuviui atgrasią mintį, kad būtina stiprinti kontrolę, gal net padidinti ES tarnautojų būrį. Protesto šūksnius galima trumpam nutildyti statistika: visos ES institucijos Briuselyje ir Strasbūre samdo apie 40 tūkst. tarnautojų, o vien Londono mieste dirbančiųjų įvairiose Didžiosios Britanijos valstybinėse įstaigose bei miesto savivaldybėje yra arti 80 tūkst.

Arūnas BRAZAUSKAS

„Stabdysime pabėgėlių antplūdį“ – plakatai su terminatoriais iš Darbo partijos atkreipė piliečių ir ne vieno apžvalgininko dėmesį. Kur, kada ir kokiomis priemonėmis stabdys – ne tiek Darbo partijos, kiek žiūrovų fantazijos reikalas.

Viena vertus, ramiau, kad šventą atėjūnų stabdymo misiją perėmė rimti dėdės ir tetos. Nes atrodė, kad iš viso pasaulio į Lietuvą nusitaikę pabėgėliai kol kas rūpi vien paauglių ir pensininkų laisvalaikio organizatoriams iš asociacijos „Nacionalinis interesas“. Ši savo pridėtinę politinę vertę kuria rinkdama parašus. Bet jais politikos nepakeisi – ypač kada tautiečiai vangiai pasirašinėja.

Darbo partijos labui reikia pasakyti, kad jų terminatoriai ne vakar atsirado. Prieš du mėnesius būta pareiškimo, kad partija rengia politinį susitarimą dėl migracijos. Susitarimas išreikštų nepritarimą dabar vykdomai migracijos politikai bei „Europos Komisijos įgyvendinamai priverstinei pabėgėlių kvotų sistemai“.

Aišku tik viena, kad ir prieš rinkimus, ir po to kiekviena didesnė į Lietuvą atvykusių pabėgėlių grupė bus triukšmingai sutinkama.

Retorika panaši į Kovo 11-osios akto signatarų Rolando Paulausko ir Zigmo Vaišvilos šnekas. Tai, kad juodu, „Nacionalinis interesas“ ir Darbo partija nori apginti Lietuvą nuo pabėgėlių, nereiškia, jog visi išsiteks viename rinkimų sąraše. Atrodo, kad  paauglių ir pensininkų draugai liks su savo sąrašėliais, o Darbo partijos sąrašas vilios kaip filmo „Žvaigždžių karai“ plakatas.

Terminatorių šūkio narstymas (de­konst­ruk­­cija, kaip mėgsta sakyti literatūros kritikai) pra­sideda nuo elementaraus klausimo: ką tu stabdysi, jeigu čia niekas neplūsta?

Stabdyti reikia Turkiją, iš kurios plaukia pabėgėliai. ES tai ir bando daryti: sukirto su Turkija rankomis dėl to, kad jūrų maršrutai nebūtų vienpusiai. Dabar pabėgėliai plauks atgal, užtat lygiai tiek, kiek parplukdyta į Turkiją, bus įsileidžiama į ES prieš tai juos filtravus. Skaičius tas pats, bet asmenys nebūtinai tie patys. Turkija panaikino vizas ES piliečiams, ES panaikins vizas turkams. O dar kai kas priešinasi Turkijos narystei ES. Ji jau Europoje. Deal, kaip sako anglosaksai.

Kvotų priverstinumo klausimas itin delikatus. Pavyzdžiui, ES priverstinai dalija paramą – kiek „priklauso“, tiek ir duoda. Tačiau niekas neginčija paties dalybų principo, tiktai dažnai skundžiasi, kad per mažai.

Kvotomis kol kas daugiausia popieriuje pernai spalį paskirstyta 120 tūkst. pabėgėlių. Dėl to sutarė ES vidaus reikalų ministrai. Čekija, Slovakija ir Vengrija balsavo prieš. Pernai gruodį Slovakija ir Vengrija pateikė Europos teisingumo teismui ieškinius prieš ES. Jos nesutinka su priimtu paskirstymu kvotomis. Prancūzija pareiškė, kad dabartinėms kvotoms pritaria, tačiau priešinsis naujoms. Latvijos valdančioji koalicija sutarė nepritarti naujoms kvotoms.

Ką tu stabdysi, jeigu čia niekas neplūsta?

Kadangi iš tų 120 tūkst. pabėgėlių po ES šalis paskirstyta tik apie 1 tūkst. žmonių, Europos komisija (EK) rezga planus skirti baudas – po 250 tūkst. eurų už kiekvieną nepriimtą pabėgėlį. Jeigu Lietuva, kuri įsipareigojo priimti 1105 žmones, norėtų atsipirkti ir nieko neįsileisti, tai kainuotų 276,25 mln. eurų (keli žmonės jau priimti). Techniškai tai būtų nurėžta nuo ES pagalbos Lietuvai. Irgi deal.

Šitie EK kėslai gali kažkiek pagadinti rinkimų planus Darbo partijos terminatoriams, nes jie turės aiškiai atsakyti, ką darys: ar sieks, kad Lietuva kreiptųsi dėl kvotų į teismą kaip Vengrija ir Slovakija, ar reikalaus, kad šalis mokėtų baudas?

Aišku tik viena, kad ir prieš rinkimus, ir po to kiekviena didesnė į Lietuvą atvykusių pabėgėlių grupė bus triukšmingai sutinkama. Organizuojant renginius tada galės pasireikšti paauglių bei pensininkų globėjai iš „Na­cio­na­li­nio intereso“ – sakytume, tikri socialiniai dar­buotojai.

Išmone apdovanoti valdžios žmonės prabilo apie bausmes už visuomenės dezinformavimą. Iniciatyva sklinda iš Valstybės saugumo departamento. Mintį dabar atsargiai gromuliuoja parlamentarai.

Arūnas Brazauskas

Kadangi Lietuva puolama ir kibernetiškai, ir visaip kitaip, nieko nuostabaus, kad hibridinio karo sąlygomis norima griežtinti įstatymus. O ir praeitis įpareigoja. Istorikas Modestas Kuodys: „Teisingai suvokti, kas buvo Lietuvos Respublika 1918–1940 m., analizuoti jos raidą vargu ar įmanoma deramai neįvertinus aplinkybės, jog beveik dvidešimtmetį valstybė gyveno ypatingojo teisinio-administracinio režimo – karo padėties – sąlygomis. To meto Europoje tai buvo išskirtinis atvejis.“

Prieš keliant ranką už ar prieš bausmes dėl dezinformavimo, būtų protinga įvertinti kitus „slidžius“ įstatymus, reglamentuojančius informacijos pateikimą.

Yra stulbinamas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, kuris interneto ir išmanaus ryšio laikais atrodo kaip įstatymas dėl antkapių užrašų arba dėl raganavimo. Beje, Didžiojoje Britanijoje raganavimą draudžiantys įstatymai 1951 m. imti keisti vartotojų apsaugos kryptimi. Manyčiau, kad tai teisingas minties posūkis: informuojant galima apgauti, bet kodėl visuomenė turėtų tai pakęsti?

Dezinformacija, kaip ir klaidinga reklama, – painus reikalas. Štai pavyzdys. Antai pernai anaiptol ne anonimas piktinosi:  „…kaip galima vertinti pranešimus, kad Lietuvai jėga ir šantažu Briuselio ponų primetamiems vadinamiesiems „pabėgėliams“ bus skiriama net 600 eurų per mėnesį!? Daugiau kaip dvigubai daugiau nei pensininkams…“

Nurodyta suma buvo skiriama tais atvejais, kada asmuo dalį laiko gyveno pabėgėlių centre. Nuo to laiko išmokų dydžiai sumažinti. Šiuo metu skiriamos mėnesinės išmokos – 204 eurai vienam, 306 eurai dviems ir 408 eurai trims asmenims – praėjus pusmečiui atitinkamai mažės iki 102, 204 ir 306 eurų. Yra ir lubos – šeimai ne daugiau 510 eurų, nepriklausomai nuo narių skaičiaus.

Atrodo, kad tai viešas interesas internete pateikti visą kintančią finansinę informaciją apie užsieniečius, kuriuos šiuo metu išlaiko Lietuvos valstybė. Prašom nurodyti svetainės adresą. Kur ji? Ar ne pati valstybė, turėtų nušviesti prieštaringus valstybės reikalus?

Šitoje valstybėje žmonės nėra padoriai informuojami. Matyt, todėl knieti bausti už dezinformavimą.

Kitas nesenas pavyzdys. Balandžio pradžioje nesėkmingai baigėsi gana keista piliečių iniciatyva įpareigoti Seimą iš naujo svarstyti Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties pataisas, kurios įsigaliojo pernai gruodžio 1 d. Akcijos iniciatoriai paskleidė blėnių apie tą įstatymą, tačiau patingėjo pateikti pavyzdžių, kaip Lietuvą ištinka katastrofa dėl iš esmės sunaikintos buvusios užsieniečių registravimo tvarkos. Kadangi nėra ir nebus katastrofos, nebus ir tų pavyzdžių. Bet ir valdžia nepaprašė akcijos organizatorių viešai paneigti keliuose tinklalapiuose publikuotų nesąmonių apie šį įstatymą.

Aktyvistai nenuleido rankų ir dabar ta pati publika renka parašus po peticija, reikalaujančia, kad Seimas „atsisakytų“, „atšauktų“ ir „užkirstų“ Darbo kodekso pakeitimus, kurie „blogina dirbančiųjų padėtį“.

Brėžkime prioritetus. Darbo kodeksas ir juo grindžiamas socialinis modelis – kūlgrinda į šviesų rytojų. Prašom nurodyti valstybinį tinklalapį, kuriame glaustai, vaizdžiai, „ant pirštų“ su deklamacija ir animacija išaiškintas socialinis modelis ir nušviesti nuo svarstymo pradžios padaryti pakeitimai.

Bet ir profsąjungų ar darbdavių pajėgos tokių liaudžiai suprantamų piešinėlių nenupiešė. Šitoje valstybėje žmonės nėra padoriai informuojami. Matyt, todėl knieti bausti už dezinformavimą.

Arūnas Brazauskas

Balandžio 19 d. atkreipiau dėmesį į „nesisteminės“ žiniasklaidos virkavimą dėl to, kad Lietuvos „sisteminė“ žiniasklaida ignoravo pasaulinius protestus, nukreiptus prieš Norvegijos vaiko teisių priežiūros tarnybą „Barnevernet“.

Išties net „sisteminė“ britų BBC balandžio 14 d. pranešė apie daugelyje šalių rengiamas demonstracijas. Jos keltos dėl vaikų, kurie Norvegijoje buvo atimti iš mišrios šeimos.

Ginant lietuvių tarptautiškumą reikia priminti, kad dėl „Barnevernet“ mūsų šalyje šį sausį demonstruota net prie Norvegijos ambasados. Tada reikalauta grąžinti lietuvių vaikus. Apie tai Lietuvoje pranešta visais kanalais. Lietuviai dažniausiai demonstruoja dėl dalykų, kurie juos liečia tiesiogiai.

Besižvalgydamas, kada ir dėl ko Norvegijos valdžia sulaukė tarptautinio dėmesio, pastebėjau pernai balandį iš Norvegijos atėjusią žinią, kad bus priimtas įstatymas, pagal kurį žmogaus juridinei lyčiai nustatyti pakanka jo raštiško pareiškimo. Biologinė lytis bus nebesvarbi. Biologinis vyras pase galės būti įrašytas kaip moteris – jeigu jis/ji to nori.

Įsivaizduokime novatorių, kuris Seime rėžtų tokią kalbą: įteisinkime elementarią psichoterapijos priemonę – leiskime žmogui pačiam pasirinkti, kokiai juridinei lyčiai jis nori priklausyti.

Tokias pataisas inspiravo tarptautinė kampanija dėl povandeninio laivo ekskapitono, kuriam dabar 65 metai. Kažkada vedęs, turintis sūnų, jis vis dėlto jautėsi moterimi. Nenorėjo vartoti hormonų ir atlikti daugialypės plastinės operacijos, kuri paprastai vadinama „lyties keitimu“ (išties tai yra biologinio lytiškumo naikinimas). Būtent šios procedūros būtų leidusios pakeisti juridinę lytį – žymas pase, vairuotojo teisėse ir pan. Dabar visų tų hormonų ir pjaustymų nereikės. Pakaks raštiškos valios. Kaip biologinis vyras, kuris yra juridinė moteris, bus kalinamas (-a)? Keliaus į vyrų kalėjimą ar į moterų? Matyt, reikės dar vieno Norvegijos įstatymo.

Pasvarstymai dėl lyties keitimo Lietuvos viešojoje erdvėje vangūs. Jau išsakyta nuomonė, kad chirurginis įsikišimas yra baisus žalojimas. Įsivaizduokime novatorių, kuris Seime rėžtų tokią kalbą: taip – pjaustyti reiškia žaloti, taip – iš pradžių būtina taikyti psichoterapiją, todėl įteisinkime elementarią psichoterapijos priemonę – leiskime žmogui pačiam pasirinkti, kokiai juridinei lyčiai jis nori priklausyti.

Įsivaizduoju amo netekusį Seimo moralinį talibaną ir po to prasidedančią kalbų audrą. Spėju, kad po emocinių sprogimų sekos reikalas būtų palaidotas giliau nei  lietuviškas pasas su „w“ raide.

Lietuviams, tautiškumą tapatinantiems su kalba, būdinga žymas garbinti kaip fetišus. Tokie pat fetišai mums yra, atsiprašant, genitalijos. Negalima naudoti nei skalpelio, nei trintuko. Dėl to, kad fetišai nebūtų paniekinti, kai kas vaizduoja, jog pasiryžęs nukryžiavimui.

Norvegija – ne vien emigrantų iš Lietuvos pamėgta vieta, nors jų vaikams tenai atseit gresia pavojus. Tai ES nepriklausanti valstybė, todėl turėtų būti patraukli mūsų euroskeptikams. Norvegai dukart sakė „ne“ referendumuose dėl narystės ES, nes nenorėjo riboti jūrų žvejybos.

Bet apmaudu, kad apie norvegus negalima sukurti „radžviliados“ kaip apie lietuvius: „… lietuvių tautos dabar laukia perspektyva ištirpti pasaulinėje „pilietinėje visuomenėje“ – kosmopolitinėje „visuotinės žmonijos“ bendruomenėje, lygiai taip pat paneigiančioje tautų įvairovės principą ir jų egzistavimo istorinę prasmę.“

Etninė kultūra Norvegijoje klesti, netgi oficialios kalbos dvi – taigi įvairovės neigimu net nekvepia. Tačiau Anderso Breiviko neiššaudytų „kultūrinių marksistų“ neva užvaldyta valstybė, kur lytį bus galima pakeisti ne skalpeliu, o rašykle – ne pavyzdys Lietuvos euroskeptiškam talibanui. Jau geriau Baltarusija.

Nyderlandų referendumas dėl ES ir Ukrainos asociacijos sutarties gerokai pagadino ūpą ukrainiečiams, sukėlė galvos skausmą ES viršūnėms ir paskatino Lietuvos Prezidentę Dalią Grybauskaitę per TV kreiptis į Ukrainos liaudį su drąsinimo žodžiais.

Arūnas Brazauskas

Balandžio 6 d. prie balsadėžių Nyderlanduose atėjo apie 32 proc. rinkėjų, taigi būtinų 30 proc. slenkstis buvo įveiktas. Prieš asociaciją su Ukraina pasisakė 62 proc. atėjusiųjų ir išsiskirstė kas kur. Tai būta pirmojo konsultacinio referendumo nuo tada, kai pernai liepos 1 d. įsigaliojo tokių referendumų įstatymas.

Nyderlandai galutinai ratifikavo Ukrainos ir ES sutartį 2015 m. liepos 8 d. Tačiau po referendumo abeji Nyderlandų parlamento rūmai dabar privalės sutartį svarstyti iš naujo: arba vėl ratifikuoti, arba ne. Taip ES ir Ukrainos asociacijos sutartis įstrigo vienoje Sąjungos narėje. Kitos 27 šalys sutartį ratifikavo.

Kaip atsirado iniciatyva blokuoti sutartį? Akciją pradėjo satyriniu laikomas tinklalapis „GeenStijl“, neretai išsakantis euroskeptiškas pozicijas. Pernai rugsėjį buvo surinkta 440 tūkst. parašų už referendumą, kurio iniciatyva pavadinta „GeenPeil“.

Tinklalapio redakcija pareiškė, jog ES ir Ukrainos sutartis buvo pasirinkta todėl, kad tai patogus „po ranka“ pasitaikęs dalykas, kuris susijęs su ES ir dėl kurio galima rengti referendumą. Olandų aktyvistams užkliuvo būtent Ukraina, o ne Centrinės Amerikos valstybių organizacija, Moldova, Gruzija, nors ES prieš porą metų pasirašė asociacijos sutartis ir su šiais subjektais.

Tarp jų nemažai lengvai manipuliuojamų euroskeptiškų neišmanėlių, kuriems tik duok dėl ko nors pakovoti.

Apklausos po referendumo parodė, kad Ukrainos galbūt keliamos problemos Nyderlandų rinkėjams mažai rūpi. Ukraina kelia nepasitikėjimą dėl korupcijos (59 proc. balsavusiųjų), 30 proc. mano, kad sutartis neduos naudos Nyderlandų ekonomikai, 34 proc. nenori Ukrainos narystės ES ir todėl blokuoja sutartį, 23 proc. apskritai neigiamai vertina ES (rinkėjai nurodė po kelias priežastis, todėl jų suma nesudaro 100 proc.). Toks įspūdis, jog olandai pasinaudojo pirma proga, kad išsakytų nepasitenkinimą ES ir savo vyriausybe.

„The Washington Post“ apžvalgininkė Anne Applebaum savo komentare rašė, kad šis referendumas parodė pasauliui, kaip Rusija gali paveikti rinkimus Europoje. Jai nekelia abejonių Rusijos vaidmuo. O pačios sutarties, daugiau nei tūkstančio puslapių dokumento, parašyto, anot A.Applebaum, techniniu žargonu, nėra skaitę dauguma balsavusiųjų, įskaitant referendumo organizatorius. Vienas jų pasakė apžvalgininkei, kad sutarties netyrinėjo.

Tokių balsavimo „mašinėlių“ Europoje ne viena. Ar visos jos Kremliaus inicijuotos – kitas klausimas, tačiau sukonstruotos jos panašiai kaip Nyderlanduose.

Lietuviškas pavyzdys. Vasario pradžioje keliuose tinklalapiuose, vėliau išvardytuose VSD pateiktoje grėsmių valstybei ataskaitoje, pasirodo raginimai dalyvauti piliečių įstatymų leidybos iniciatyvoje. Ketinta surinkti 50 tūkst. parašų ir įpareigoti Seimą iš naujo svarstyti Užsieniečių teisinės padėties įstatymą, įsigaliojusį pernai gruodžio 1 d. Šį jokių revoliucinių permainų nesukėlusį įstatymą, kuriuo į Lietuvos teisę pavėluotai perkelta nemažai ES normų (neperkelsi – mokėsi baudas), akcijos organizatoriai piešė, lyg tai būtų sugriovę visą galiojančią sistemą, pagal kurią užsieniečiai įsileidžiami į šalį. Kovo 11-osios akto signatarai Zigmas Vaišvila ir Rolandas Paulauskas gąsdino į Lietuvą plūsiančiomis migrantų miniomis.

Galėtume klausti, koks šios politiniu požiūriu beprasmiškos akcijos tikslas? Nors reikiamo parašų kiekio nesurinkta, vėl išbandytas parašus rinkusių aktyvistų tinklas. Tarp jų nemažai lengvai manipuliuojamų euroskeptiškų neišmanėlių, kuriems tik duok dėl ko nors pakovoti.

"Scanpix" nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS

Birželio 2-ąją žurnalistų tyrėjų komandai vadovaujantis Drew Sullivanas parašė tviteryje rusų kalba: „Kaip jūs suprantate, pasaulis pasikeis rytoj 9 val. vakaro Maskvos laiku.“ Išties kitą dieną, sekmadienį, daugelio šalių leidiniai paskelbė vadinamuosius Panamos dokumentus. Visuomenės dėmesį prikaustė tai, kas susiję su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Mažiau svarstoma, kaip šis nutekinimas pakeis pasaulio šešėlinių finansų geografiją.

„Panamos dokumentai“ ar „Panamos terabaitai“ – maždaug 11,5 mln. dokumentų, kurių apimtis – 2,6 terabaito, pranoksta visus iki šiol žinomus nutekinimus. Duomenys pavogti iš Panamoje veikiančios teisinės firmos „Mossack Fonseca“ (pavadinime – partnerių pavardės). Tie terabaitai susiję su maždaug 230 tūkst. įmonių veikla. Palyginimui: 2015 m. pradžioje Lietuvoje buvo registruota 220 tūkst. įmonių, iš jų veikė apie 42 proc. – 93 tūkst. Taigi „Panamos terabaitus“ galėtume lyginti su viso Lie­tuvos ūkio dokumentacijos gabalu: steigimo su­tartimis, susirašinėjimu, buhalterijos fragmentais.

„Mossack Fonseca“ tarpininkauja steigiant įmones ypatingose finansinėse jurisdikcijose (YFJ), kurios kalbainių teikimu vadinamos lengvatinėmis mokesčių zonomis, o verslo bendruomenė susikalba, vartodama „ofšorų“ terminą (angl. off shore).

Tapti legaliu tokio „lukšto“ savininku kainuoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių dolerių – viskas priklauso nuo poreikių.

YFJ veikiančios įmonės visai nemoka arba moka minimalius mokesčius teritorijose, kuriose registruotos. Daug YFJ veikia Karibų jūros salose – tai Jungtinės Karalystės valdomos teritorijos, arba nepriklausomos valstybės, priklausančios Tautų Sandraugai (buvusi Britų Sandrauga).

YFJ įmonės yra legalios, tačiau dažniausiai būna nominalios – turi „popierinį“ direktorių ir valdybos narius. Angliškai jos dar vadinamos „shell companies“ – įmonės-lukštai. Tapti legaliu tokio „lukšto“ savininku kainuoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių dolerių – viskas priklauso nuo poreikių.

V.Putino draugas muzikantas

„Panamos terabaituose“ minimos 140 politikų iš 50 šalių pavardės. Tai yra valstybių vadovai, jų giminaičiai ir draugai.

Rusijos prezidento Vladimiro Putino pavardė niekur neišplaukia, tačiau „Panamos terabaituose“ figūruoja keletas įvairaus rango Rusijos politikų ir jų giminaičių, pavyzdžiui, V.Putino spaudos atstovo Dmitrijaus Peskovo sutuoktinė.

Šis violončelininkas, kuris neužsiima jokiais verslais, valdo įmones-lukštus, ir jų sąskaitos nėra tuščios.

Vis dėlto, nors ir nepaminėtas, V.Putinas kelia daug įtarimų dėl savo artimo draugo muzikanto Sergejaus Roldugino. Šis violončelininkas, kuris neužsiima jokiais verslais, valdo įmones-lukštus, ir jų sąskaitos nėra tuščios. Į S.Roldugino įmones yra suplaukę apie 2 mlrd. dolerių. Sandoriai, dėl kurių atsirado pinigai, neretai atrodo fiktyvūs.

Štai pavyzdys, kuriame veikė dabar jau neveikiantis „mūsiškio“ Vladimiro Romanovo Ūkio bankas. Tarptautinės žurnalistų tyrėjų komandos partneris 15min.lt patvirtino, kad 2010 m. liepos 20 d. sutartimi S.Roldugino valdoma Panamos kompanija „International Media Overseas“ sutarė iš kitos Panamos kompanijos „Dino Capital“ įsigyti „Rosneft“ akcijų už beveik 7,85 mln. JAV dolerių. Tų pačių metų rugpjūčio 4 d. šis sandoris nutrauktas. Juo „Dino Capital“ pripažįsta nesilaikiusi įsipareigojimų. Kaip kompensaciją „Dino Capital“ iš savo sąskaitos Ūkio banke įsipareigoja pervesti 746,9 tūkst. dolerių į S.Roldugino „Inter­national Media Overseas“ sąskaitą Rusijos banke Šveicarijoje.

Minėta suma, kelianti įtarimą dėl pinigų plovimo, nesudaro nė dutūkstantosios tų 2 mlrd. dolerių dalies. Tačiau kitos S.Roldugino įmonių įplaukos panašaus švarumo. Spėliojama, kad šio muzikanto sąskaitos – viena iš daugelio V.Putino „kiaulių-taupyklių“.

Rusijos leidinys „Novaja gazeta“, tarptautinio tyrimo partneris, jau sulaukė „nemalonumų per valdiškus namus“: oficialiai kreiptasi dėl leidinio mokestinio patikrinimo.

G.Sorosas remia tiriamąją žurnalistiką

Tolesni svarstymai – bandymas susivokti, ką „Panamos terabaitai“ pasako apie pasaulio finansus.

„Panamos terabaitų“ atveju nutekinimo sukeltas triukšmas užgožia kai kuriuos klausimus, nors jie ir užduoti. O visumos nesuprasime be tų detalių.

Radijo „Svoboda“ laidoje jaunutė „Novaja gazeta“ žurnalistė Olesia Šmagun, įvardyta kaip „tyrėja“, nors nagrinėjo tai, kas jai buvo paduota (gal geriau ją vadinti „laborante“), pasakė, kad nesvarbu, kokiu būdu gauti „Panamos terabaitai“, nes juos tiriantys žmonės siekia gėrio. Vis dėlto tai yra konfidencialios informacijos vagystė (kaip pakomentavo vienas Lietuvos advokatas, dokumentai buvo „nufyrinti“).

Esą kažkurio iš Panamos advokatų kontoros partnerių – ar Jurgeno Mossacko, ar Ramono Fonsecos palikta meilužė atkeršijo tuo, kad 11,5 mln. dokumentų išsinešė rankinuke.

Vagystės motyvų versija atsirado iškart po „Panamos terabaitų“ paviešinimo. Esą kažkurio iš Panamos advokatų kontoros partnerių – ar Jurgeno Mossacko, ar Ramono Fonsecos palikta meilužė atkeršijo tuo, kad 11,5 mln. dokumentų išsinešė rankinuke. Išties trijų terabaitų kaupiklis – tai delnu apimamas stačiakampis daikčiukas, užimantis tiek vietos, kiek vidutinio storumo detektyvinis romanas. Bet ir programišių įsilaužimo versija nebuvo atmesta.

Kerštinga meilužė pati viena su ta informacija nelabai ką nuveiktų – kaip ir minėta žurnalistė „laborantė“. „Panamos terabaitai“ nukeliavo iki Tarptautinio žurnalistų tyrėjų konsorciumo (International Consortium of Investigative Journalists, ICIJ). Ar veltui? Reikia klausti tų, kurie perdavė informaciją.

Šį konsorciumą 1997 m. įkūrė tiriamosios žurnalistikos organizacija Visuo­menės integralumo centras (Center for Public Integrity, CPI). CPI rėmėjai yra tokie JAV labdaros bei paramos fondai: „Ford Foundation“, „Carnegie Endow­ment“, „Rockefeller Family Fund“, „W K Kellogg Foundation“, „Open Society Foun­dations“. Pastarosios organizacijos, kurią finansuoja George’as Sorosas, atšaka – Atviros Lietuvos fondas veikia ir Lietuvoje.

CPI deklaruoja nepriklausomybę nuo politinių partijų, tačiau JAV yra sulaukęs kritikos už paramą iš G.Soroso, aršaus George’o W.Busho priešininko ir Baracko Obamos finansinio rėmėjo. Esą tai turėję įtakos CPI medžiagoms, kuriose užsipulti B.Obamos priešininkai, vadinamojo Arbatėlės sąjūdžio rėmėjai milijardieriai broliai Kochai.

Tarptautinė operacija

Gal mitinė Panamos advokato meilužė ir pardavė kaupiklį už vieną simbolinį dolerį, tačiau 380 žurnalistų iš maždaug 100 žiniasklaidos organizacijų 80 šalių tikrai negalėjo dirbti veltui vienus metus. Šitas tinklas prasidėjo nuo „habo“ (angl. hub, lietuviškai kalbant – telktuvo). Tai Vokietijos dienraštis „Süddeutsche Zeitung“, kuris pradžioje gavo visus „Panamos terabaitus“. Tą medžiagą reikėjo išmaniai paskirstyti tarp tyrėjų.

Būna nemaloni savaitė. Tai lemtinga, bjauri savaitė, kurios aš labai nemėgstu. Tai savaitė tarp to momento, kai medžiaga jau parengta, ir momento, kai ji spausdinama.

Vargu ar tokio masto tyrimą galima visiškai nuslėpti. „Novaja gazeta“ vyriausiasis redaktorius Dmitrijus Muratovas 2015-ųjų gruodį „Veidui“pasakojo: „Būna nemaloni savaitė. Tai lemtinga, bjauri savaitė, kurios aš labai nemėgstu. Tai savaitė tarp to momento, kai medžiaga jau parengta, ir momento, kai ji spausdinama. Per tą savaitę mes siunčiame paklausimus visiems mūsų istorijos dalyviams – tiems, kuriuos kritikuojame, kieno atžvilgiu atliekamas tyrimas. Tai rašytiniai paklausimai. Jokių telefoninių pokalbių į bylą neįsegsi. Siunčiame paklausimą, kuriame rašoma: „Ar tiesa, kad…“ Pavyzdžiui, ar tikras dokumentas, kad jūs turite turto nurodytoje vietoje? Ar tiesa, kad jums priklauso žemė, kurios kaina – tiek ir tiek Šveicarijos frankų? Per tą savaitę redakcijai neišvengiamai daromas spaudimas.“

Kelios dienos prieš „Panamos terabaitų“ paviešinimą naujienų agentūra „Bloomberg“ paėmė interviu iš J.Mossacko ir R.Fonsecos. Kodėl jais susidomėta prieš pat informacinės bombos sprogimą? Matyt, yla ėmė lįsti iš maišo. „Bloomberg“ teigimu, per 4 val. interviu partneriai atrodė tarsi besitraukiantys į slėptuvę – pasibaigė smagios dienos, kai buvo masiškai štampuojamos įmonės-lukštai.

Daugiau nei pusė „Panamos terabaituose“ minimų kompanijų, apie 113 tūkst., registruota Jungtinei Karalystei priklausančiose Mergelių salose.

Politikos temomis rašantis Danas Hindas 2012 m. kovą rašė aljazeera.com: „Galbūt vieną dieną istorikai atras ir aprašys Trečiąją britų imperiją, organizuotą šalies lengvatinių mokesčių zonų pagrindu ir paremtą rimtais diplomatijos, žvalgybos ir komunikacijos ištekliais. Atsisakę imperijos išvaizdos britai siekia atgauti jos esmę.“

Pagal Didžiosios Britanijos įstatymus ten gyvenantys užsieniečiai moka mokesčius tik už tą veiklą, kuri vykdoma šalyje. Jeigu lėšos laikomos kurioje nors iš britams ar kam kitam priklausančių YFJ, už tai mokesčių nemokama.

„Panamos terabaitų“ atveju nesaugūs pasijuto tie virtualūs Mergelių salų „gyventojai“, kurie varinėjo pinigus per daugiau nei 100 tūkst. įmonių-lukštų.

Bėgte į Ameriką!

Ką daro išgąsdintas investuotojas? Ieško vietos, saugesnės už Mergelių salas. Tokia vieta yra. Ji vadinasi Jungtinės Amerikos Valstijos.

Šį sausį „Bloomberg“ rašė, kad 2015-ųjų rugsėjį vienoje iš San Fransisko teisės firmų kalbėjęs Andrew Penney, „Rothschild & Co“ vykdomasis direktorius, aiškino, kaip pasaulio turtingųjų elitas gali išvengti mokesčių. Jo žinia teisininkams: savo klientams galite padėti perkelti turtus į JAV, kur jie bus paslėpti nuo kitų šalių mokesčių tarnybų. JAV tampa naująja Šveicarija.

Pasak „Bloomberg“, JAV, daugelį metų plakusios kitas šalis dėl to, kad šios padeda turtingiems amerikiečiams slėpti pinigus YFJ, tampa didžiausia slapta mokesčių užuovėja užsienio turtuoliams. Besipriešindamos tarptautiniams skaidrumo standartams JAV kuria naują rinką ir tampa geidžiama vieta užsieniečių turtams. Amerikos užduota kryptimi juda Londono teisininkai ir Šveicarijos bankininkai, padedantys perkelti sąskaitas iš Bahamų ir Mergelių salų į Nevadą, Vajomingą ir Pietų Dakotą.

JAV ir Panama priklauso nedaugeliui šalių, oponuojančių Eko­nominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos finansinio skaidrumo standartams. Likęs pasaulis – maždaug 100 valstybių ir jose veikiančios YFJ sutinka dalytis konfidencialia informacija su mokesčių tarnybomis.

„Panamos terabaituose“ yra šioks toks JAV subjektų segmentas: 441 klientas, 3072 joms priklausančios įmonės-lukštai. Tarp „Mossack Fonseca“ akcininkų – 3467 reziduojantys JAV. Tačiau tiriamųjų žurnalistų konsorciumas iš to JAV segmento kol kas neatskleidė nė vienos pavardės ar pavadinimo.

Tikėtina, kad toks santūrumas tik paskatins įmones-lukštus judėti, pavyzdžiui, į Nevadą, kuri „Mossack Fonseca“ geografijoje irgi pažymėta, tačiau iki šiol buvo užgožta Mergelių salų.