Donaldas Trumpas kritikuoja JAV valstybę dėl neveiksnumo. Jis rengiasi keisti šalies užsienio politikos kursą. Klibina transatlantinius įsipareigojimus. NATO jam neatrodo amžina organizacija, kurios negalima paleisti. D.Trumpo komandos nariai ir jį remiantys JAV senatoriai kelia grėsmę valstybei.

Arūnas Brazauskas

Po tokiais rūsčiais teiginiais pasirašo CŽV direktorius. Tai ne slapta CŽV pažyma, o visuomenei skirta ataskaita.

Stop! Ar įsivaizduojate tokią situaciją JAV?

Vien pasakojant apie panašius išgalvotus dalykus (sakytume, kad tai dabarties alternatyvinė istorija) amerikiečiui akys sproginėtų iš nuostabos. Galiausiai jis pasukiotų pirštą prie smilkinio ir pasakytų, kad tokia situacija neįsivaizduojama.

Pagal tokį scenarijų kuriant įtempto siužeto filmą, tai būtų juodoji komedija. Bet ir tokio žanro kūrinyje CŽV vadovo negalima vaizduoti psichiškai sveiku. Vieninteliai įmanomi siužeto vingiai – atsistatydinimas ir psichiatro patikra.

Matyt, aišku, kur aš lenkiu. Lietuva – ne Amerika. Ir žvalgybos pareigūnai čia gali rašinėti panašius pranešimus spaudai be skaudžių pasekmių sau. Tokio visiškai nepavojingo autoriams kūrinio pavyzdys – visuomenei pateiktas „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas“, kurį parengė Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos pareigūnai. Kaip galimai keliantis grėsmę Lietuvos saugumui dokumente nurodytas Kovo 11-osios akto signatarų Zigmo Vaišvilos ir Rolando Paulausko veikimas. Jie priskiriami prie Rusijos įtakos tinklo, kaip ir keli „nesisteminiai“ žiniasklaidos organai.

Jei Kremlius už tai moka, galima pasidžiaugti atradus dar vieną vadinamąjį „raspilą“, t.y. rusų valdiškų lėšų vagiliavimą.

Anaiptol ne geru žodžiu „Veidas“ savo publikacijose šįmet minėjo ir tuos signatarus, ir „nesisteminę“ žiniasklaidą. Tęsdamas svarstymus šia tema galėčiau pasakyti, kad VSD rūpestį keliantis informacijos srautas yra diagnozė to srauto autoriams. Rašinių ir vaizdų spektras driekiasi nuo prastai suredaguoto plūdimosi iki geriau sudėliotų ideologinių „konservų“. Ir aiškiai išsakytais, ir kažkiek užmaskuotais signalais siekiama kurti palankesnį Rusijos įvaizdį, greta to kurstyti homofobines, euroskeptines nuotaikas, nepamirštant pagąsdinti migrantais.

Visa tai išties atitinka Kremliaus propagandos gaires, tačiau pateikiama labai netalentingai ir kvailai. Laikyčiau tai Rusijos pinigų švaistymu – jeigu rusų pinigai tam išties naudojami.

Kas ką finansuoja, VSD turėtų atsakyti bent jau sau. Manyčiau, kad tai ne mažiau svarbu nei Rusijos įtakos tinklo schemos. Jei Kremlius už tai moka, galima pasidžiaugti atradus dar vieną vadinamąjį „raspilą“, t.y. rusų valdiškų lėšų vagiliavimą.

Bet mūsų žvalgybininkai bando vykdyti valstybės saugos funkciją veikdami kaip ideologinė institucija. Prigriebti priešų negali, tai nors formuoja viešąją nuomonę. Ši atsigręžė prieš pačius žvalgybininkus – taškų jie nesurinko, savo įvaizdį, galima sakyti, pagadino. Tam gana vieningai pritarta Lietuvos viešojoje erdvėje. Gal tai labai gudraus plano dalis – imituoti intelektinę bejėgystę ir taip užmigdyti priešininką.

Kalbant apie nepatenkintus valstybe nereikėtų pamiršti, kad tai ne koks voratinklis, o solidus sluoksnis, kuris į žvalgų ataskaitą nepateko, nes socialinė atskirtis yra kitų žinybų reikalas. Žemiau skurdo rizikos ribos atsidūrė kas penktas Lietuvos gyventojas. Kažin kodėl šie žmonės turėtų būti patenkinti valstybe? Kodėl jie turėtų mylėti ES? Kodėl išskėstomis rankomis jie turėtų sutikti migrantus iš Artimųjų Rytų? Kodėl jie neturėtų balsuoti už populistines Lietuvos partijas?

Negalint įveikti tikrųjų nepasitenkinimo valstybe priežasčių belieka rodyti pirštu į politikos marginalus.

Balandžio 1-oji – legalių melagysčių diena. Tiesa, kitą rytą apsimelavusi žiniasklaida prisipažįsta, ką ir kur neteisingai parašė. Kad žmonės nebūtų klaidinami ir taip toliau, ir taip toliau.

Arūnas BRAZAUSKAS

Balandžio 1-osios papročiai – labai archajiški. Melo ir tiesos skyrimas dvelkia senove. Būtent Melagių diena parodo, kad neatitrūkome nuo savo šaknų. Jeigu nebūtų melagysčių, kurios paskui įvardijamos, sakytume, kad riba tarp melo ir tiesos visiškai išsitrynė.

Bet ar neišsitrynė? Pasižvalgęs, pasiklausęs prisirenki keistų įspūdžių, kuriuos paskui tenka filosofiškai įprasminti – tarsi atrajoti ir vėl sukramtyti. Pasidalysiu kai kuriais nustebimais.

Neprastai atrodanti solidi ponia, parduotuvėje susikrovusi į maišą anaiptol ne vien kruopų ir makaronų, sako, kad kitą kartą atsineš kalašnikovą ir visus iššaudys, nes kainos padidėjo dvigubai.

Kas šitoje ištarmėje teisybė, o kas melas? Teisybė tai, kad taip svaičiojama ne vien balandžio 1-ąją. Panašios nuotaikos liejasi prie kasų, feisbuke ir kitose masinių sambūrių vietose.

Aiškiau pasakė tik premjeras pernai gruodį: „Turiu pasakyti, kad pusės prekių kainos sumažėjo, o pusės – padidėjo.“

Išsigandęs ponios, baimę gesinu interneto naršykle. Ar Lietuvoje dabar infliacija, ar defliacija? Skaitau dviejų mėnesių senumo informaciją: „Anot Statistikos departamento, tikėtina, kad didžiausią įtaką defliacijai 2016 m. sausį turės mažėsiančios aprangos ir avalynės, transporto ir kai kurių paslaugų kainos. Tačiau jų pigimą, tikėtina, atsvers didėsiančios maisto, kitokių prekių ir paslaugų grupių kainos.“ Aiškiau pasakė tik premjeras pernai gruodį: „Turiu pasakyti, kad pusės prekių kainos sumažėjo, o pusės – padidėjo.“

Vadinasi, ir kalašnikovo siekia tie, kurie pateko į brangstančią barikadų pusę. Tačiau tai neišsprendžia lyg kirvis virš galvos kabančio būties ir buities klausimo: ar euras palengvino gyvenimą? Toks teiginys tiesa ar melas? Manau, kad atsakymo nebus nei balandžio 1-ąją, nei kitais metų laikais.

Kitas filosofinis klausimas mane užklupo, kai eidamas Vilniaus Gedimino prospektu atplėšiau akis nuo vitrinos su garbingų autorių knygomis ir pažvelgiau į kitą gatvės pusę. Ten dvi boružėlės gundė užsukti į suaugusiųjų fantazijoms skirtą parduotuvę. Įsivaizdavau, kad man, pavyzdžiui, 14 metų. Turiu išmanųjį telefoną, todėl galiu nepaisyti boružėlių perspėjimo, kad čia galima įžengti tik sulaukus 18-os. Tuojau pat surenku boružėlių interneto adresą ir per telefoną žvelgiu į keistų prekių pasaulį. Sąrašas kelia klausimų ir skatina naršyti toliau. Netikėta suaugusiųjų pasaulio landa, kurią jie patys pakišo Gedimino prospekte, atgraso nuo bet kokių klausimų mamai, tėtei ir tamstai mokytojai.

Susiskaičiuoju pinigus banko kortelėje, kuria naudojuosi su mamos žinia. Tegul ji nešasi kalašnikovą į parduotuvę, kaip ne kartą žadėjo, tačiau aš niekada nejaučiau eurų stygiaus. Sumoju, kad tą patį keistą daikčiuką iš boružėlių sąrašo galima pigiau užsisakyti garbingoje knygų turgavietėje amazon.com (ji ir tuo prekiauja).

Suprantu, kad esu jau didelis ir amazon.com užsisakysiu būtent tai – su meile iš Lietuvos. Užtat teks atsisakyti apsilankymo Lietuvos pašto skyriuje, kur galima legaliai nusipirkti kiaušinio pavidalo lėlyčių – pimpačkiukų. Neužteks pinigų. Norėjau nupirkti draugei normalų pimpačkiuką – ne tą su vaivorykštiniu kaklaraiščiu. Ir padovanoti jai aidint populiariausiai pimpačkiukų fonogramai „Tu durna!“ – matyt, specialiai sukurtai kovojant su patyčiomis.

Ir man visai neįdomu, kad savo internetiniais veiksmais prisidedu prie defliacijos. Net nesuvokiu, kad stumiu premjerą į kampą. Greitai jis pasakys: „Kainos Lietuvoje patiria defliacinį spaudimą, nes daugelis apsiperka užsienyje – internetu taip pat.“ Ir nesumeluos.

BFL

Arūnas BRAZAUSKAS

„Obuolys, obuolio, obuoliui“, – su slavišku akcentu linksniuoja moteris Vilniaus „Soros International House“ kalbų mokykloje. Neiškentęs patariu jai raiškiau skirti naudininko ir įnagininko galūnes. Tai proga susipažinti. Ji – gerai uždirbančio kompiuterijos specialisto žmona. Mokosi lietuvių kalbos – vadinasi, nesirengia greitai išvažiuoti. Vyrą „nupirko“ didelė Lietuvos bendrovė. Abu Rusijos piliečiai.

Lietuviai reaguoja į TV vaizdus, o ne į statistinius duomenis – kaip dauguma normalių žmonių. Lietuviškai kalbanti baltarusė kompiuterininkė, kurią teko neseniai matyti ekrane, tikėtina, daugumai žiūrovų kelia teigiamus jausmus. Gatvėje ji gal nieko neužpuls, neapiplėš. Stilingai apsirengusi – matyt, tvarka ne vien jos drabužinėje.

2014 m. pradžioje Vilniaus apskrityje gyveno apie 20 tūkst. užsieniečių. „Kiek daug!“ – reakcija į parašytą skaičių, o ne į gatvėje sutiktus užsienio piliečius. Nusiraminimui galima pažiūrėti į kitą skaičių: tuo pat metu Marijampolės apskrityje gyveno vos 418 užsieniečių.

Migrantų minios gąsdina

Teigiamas požiūris į gerai atrodančius užsieniečius dar nereiškia, kad leidimų gyventi Lietuvoje išdavimo tvarka yra racionali. Ir ne visų užsieniečių, kurie negaili pinigų ir laiko valstybinei kalbai išmokti, gyvenimas rožėmis klotas. Ne vien todėl, kad imigrantai kelia nerimą, kuris ypač sustiprėjo pastaruoju metu. Nepaisant pasigirstančių paniškų nuogąstavimų dėl migrantų antplūdžio, Lietuvos biurokratija lengvų kelių į šalį nenumato.

Migrantų minia, kuri kažkur Balkanuose pralaužė užkardą, kelia baimę, net jeigu tai pernykštė TV kronika. Šie žmonės – grėsmė. Būtent grėsmės suvokimas skatina imtis su šia grėsme nesusijusių veiksmų, pavyzdžiui, rinkti parašus, kad pasinaudojant piliečių įstatymo leidybos iniciatyvos teise Seimas būtų įpareigotas iš naujo svarstyti Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisas, galiojančias nuo 2015 m. gruodžio 1 d. Įstatymų būna visokių, tačiau šis neatveria Lietuvos sienų migrantų minioms, kurias Lietuva neva įsipareigoja priglausti, kaip bando gąsdinti akcijos rengėjai.

Net jeigu Lietuva įgyvendins pažadą dvejiem metams suteikti prieglobstį tiems 1105 pabėgėliams, apie kuriuos kalba šalies vadovai, šis skaičius atrodo menkas, palyginti su leidimus dirbti gavusių užsieniečių skaičiumi. Antai, 2014 m. tokius leidimus Lietuvoje gavo 5382 ne ES piliečiai.

Lietuvos gyventojų dėl emigracijos mažėja, bet į Lietuvą kasmet atsikelia per kelis tūkstančius užsieniečių. Pavyzdžiui, 2014 m. iš maždaug 19,5 tūkst. imigrantų 4,7 tūkst. buvo užsieniečiai, o 80 proc. atvykusiųjų sudarė lietuviai reemigrantai. Grįžimas į tėvynę kol kas nekeičia tendencijos, dėl kurios Lietuva vadinama masinės emigracijos šalimi.

Naujausiais statistikos departamento duomenimis, pernai iš šalies išvyko 44 533 žmonės, atvyko 22 130; balansas neigiamas – 22 403 išvykusių perviršis.

Statistiniai vienetai – vis dėlto žmonės

Statistika temdo atskirus atvejus. Lie­tuviška tvarka daro dar labiau pažeidžiamą ir šiaip trapią sritį – šeiminius santykius.

Verslininkas ir verslo konsultantas Darius Radkevičius, kurio žmona yra Ukrainos pilietė, „Veidui“ nušvietė savo šeimos reikalus: „Lietuvos pilietis, kuris grįžo į tėvynę ir neturi nuolatinio darbo, arba turi individualią įmonę, kurioje pagal įstatymus nereikia mokėti fiksuoto atlyginimo, turi įrodyti, kad gali išlaikyti sutuoktinę užsienietę ir jos nepilnametį vaiką.“

Pasak D.Radkevičiuas, tokiai tvarkai galima rasti loginių argumentų – neva taip stengiamasi apsisaugoti nuo fiktyvių santuokų, be to, yra atitinkami ES reikalavimai. Vis dėlto, jei Lietuva nori pritraukti jai reikalingų darbuotojų, kokią dalį gali sudaryti grėsmingos Lietuvai „fiktyvios“ santuokos?

Verslininkas bando suprasti mūsų valdžios logiką. Kas trukdo pakoreguoti reikalavimus bent tuo atveju, jeigu šeima turi savų vaikų? Gal reikėtų eiti kitu keliu – lygių galimybių kontrolierius turėtų pareikalauti visų Lietuvos piliečių, kurie turi darbą, įrodyti, kad jiems užteks pajamų sutuoktiniui ar sutuoktinei išlaikyti?

„Jeigu santuoka ne fiktyvi ir joje jau gimė vaikas – Lietuvos pilietis, kodėl vyras kiekvienais metais turėtų deklaruoti, kad gali išlaikyti žmoną? Tiesa, 2015 m. laikotarpis pailgintas iki dvejų metų“, – svarsto D.Radkevičius. Jo nuomone, tokia praktika prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai.

Pinigų suma, pagal kurią sprendžiama, ar Lietuvos pilietis pajėgus išlaikyti sutuoktinę (-į), D.Radkevičiaus atveju turi būti padėta į banką, kuris išduoda pažymą. Tačiau kitą dieną tuos pinigus galima pasiimti. Nejaugi nėra kitokio būdo, kaip kasmet ar kas dvejus metus būtų galima įrodyti finansinį Lietuvos piliečio pajėgumą?

Išvažiuok į tėvynę palaukti

„Dokumentus dėl leidimo gyventi pratęsimo reikia paduoti prieš du mėnesius ir su nerimu laukti, ar gausi atsakymą laiku. Nes trejų metų patirtis parodė, kad leidimas gaunamas paskutinėmis nustatyto termino dienomis ir niekada ne anksčiau“, – teigia D.Radkevičius.

Šio verslininko šeimos nuotykiai dramatiški, nors ir ne tragiški. D.Radkevičius pasakoja, kad pernai, turbūt dėl to, kad kažkoks Rusijos kriminalinis autoritetas gavo leidimą gyventi Lietuvoje ir tai sukėlė skandalą, nuspręsta kruopščiau tikrinti visus prašymus. Rezultatas: daugybė padorių žmonių iš Lietuvos biurokratų negavo savalaikio atsakymo.

D.Radkevičiaus teigimu, belaukiant atsakymo iš Migracijos departamento jo šeimos terminai buvo praleisti. Kelias dienas pavėlavus buvo kreiptasi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą, kurios atstovė D.Radkevičiaus žmonai, auginančiai trejų metų sūnų, pasiūlė išvykti ir laukti sprendimo Ukrainoje.

„Tik padėjus daugybę pastangų iš Migracijos departamento buvo gautas išaiškinimas, kad, vadovaujantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos žmogaus teisių teismo praktika, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, proporcingumo principu, mano žmona turi galimybę pateikti dokumentus neišvykdama iš šalies“, – apie šios istorijos tarpinį finišą „Veidui“ pasakojo D.Radkevičius.

Nors jo sutuoktinė tada ir nebuvo išsiųsta, kažkas vis tiek turėjo būti nubaustas. Sutuoktiniams buvo pasiūlyta prisiimti kaltę – tada galima perpus sumažinti baudą, galinčią siekti iki 289 eurų.

D.Radkevičius nusprendė būti principingas. Taškas šioje istorijoje, pasak jo, dar nepadėtas: „Mes įsitikinę, kad šiuo atveju nusižengė Migracijos departamentas, nes laiku nepranešė apie trukdžius dokumentų vertinimo procese. Todėl mūsų šeima atsisakė mokėti baudą. Dėl to žmonai nutrūko ligonių kasų draudimas, nors ji dirba įmonėje ir reguliariai moka mokesčius. Lyg tyčia tuo metu susirgo ir negalėjo gauti biuletenio. Negana to, vaikas susilaužė pirštą, lūžis buvo atviras, su komplikacijomis.

Galų gale leidimas laikinai gyventi buvo išduotas. Tačiau išduotas tik vieniems metams, nors pragyvenus trejus išduodama jau dvejiem metams. Ar tai reiškia, kad žmona negalės įstatymų numatytu metu – pragyvenusi Lietuvoje penkerius metus – prašyti Lietuvos pilietybės? Gal turės viską pradėti iš naujo? Laiškas su klausimu, kodėl jai išduotas leidimas tik metams, o ne dvejiem, nesulaukė Lietuvos biurokratų atsako.“

Šiuo metu reikalavimas išvykti jau nebetaikomas – kol bus priimtas sprendimas, pratęsiamas leidimas gyventi Lietuvoje.

Pasimokysime iš Izraelio?

Savos šalies įstatymus ir kitų šalių patirtį išmanantis verslininkas primena, kad, pavyzdžiui, Ukrainoje pragyvenus dvejus metus santuokoje su Ukrainos piliečiu, išduodamas nuolatinis leidimas gyventi neribotą laiką. D.Radkevičius pamini ir Izraelį: gyvendama nuolatinės apgulties sąlygomis, šalis sugeba pritraukti, o ne atstumti gyventojus. Teisę gyventi Izraelyje gauna sutuoktinis, vaiko sutuoktinis ir anūkas.

Užtenka vieno imigracijos teisę turinčio žydo senelio, kuris gali nemokėti hebrajų kalbos, ir imigruos didelė šeima. Nuolatinis leidimas gyventi ten išduodamas penkeriems metams. Žydui, persikeliančiam gyventi į Izraelį, apmokamos transporto išlaidos ir skiriama pašalpa, padedama integruotis darbo rinkoje, pusę metų nemokamai mokoma kalbos.

„Palyginimui – Lietuvoje Vilniaus universitete lietuvių kalbos kursai mano žmonai kainavo 1,5 tūkst. eurų“, – sako D.Rad­kevičius.

Lietuva galėtų lygiuotis į Didžiąją Britaniją, priglaudusią daug mūsų piliečių. Pavyzdžiui, jeigu čia būtų britiška tvarka, lietuvis, kuris grįžo padirbėjęs, pastudijavęs ne trumpiau nei tris mėnesius kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje, turėtų teisę prašyti, kad jo sutuoktinei (-iui) būtų suteiktas leidimas gyventi Lietuvoje pagal ES teisę. Ja remiantis ne ES pilietis gauna penkerių metų leidimą gyventi bei dirbti Lietuvoje ir keliauti po Šengeno zoną. Lietuvos pilietis tuos penkerius metus turi nenutrūkstamai dirbti darbdaviui arba sau, arba studijuoti, arba aktyviai ieškoti darbo (ne ilgiau nei 6 mėn.), arba gebėti save visiškai finansiškai išlaikyti kitais būdais, išsiperkant šeimai sveikatos draudimą ir neimant pašalpų iš valstybės. Ši tvarka pagal Jungtinės Karalystės praktiką vadinama „Surinder Singh route“ (pavadinimas pagal Europos Teisingumo Teismo 1992 m. sprendimą).

Besišvaistantiems „nelegalių migrantų“ terminu verta priminti, kad nelegalu tampama pasibaigus vizos, leidimo gyventi ir pan. galiojimo laikui. „Nelegalių migrantų“ Lietuva neįsipareigojo priimti, nelegalai yra iš Lietuvos deportuojami. Papasakotas pavyzdys rodo, kad dėl nacionalinės biurokratijos ypatumų legaliai dirbantis, Lietuvoje mokesčius mokantis užsienietis gali atsidurti ties deportacijos riba.

Įstatymas nepateisino lūkesčių

Svetlana NAUMČIK, „iLAW“ vyresnioji teisininkė

2014 m. lapkričio 1 d. įsigalioję įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pakeitimai turėjo pakeisti anksčiau egzistuojančią leidimų laikinai gyventi išdavimo praktiką Lietuvoje. Siekta apriboti fiktyvias įmones, kurias užsieniečiai iš trečiųjų šalių steigdavo Lietuvoje, siekdami gauti leidimus laikinai gyventi. Tačiau, kaip rodo šiuo metu egzistuojanti praktika, turtingų užsieniečių, kurie nori patekti į Šengeną, nauji Lietuvos įstatymo reikalavimai negąsdina. Deja, neretai tai apskritai atbaido ne tik steigti įmones, bet ir investuoti tuos užsienio verslininkus, kurie sąžiningai vykdo ar planuoja vykdyti teisėtą verslą Lietuvoje.

Nustatyta, kad užsieniečio, norinčio gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje dėl to, kad jis siekia plėtoti verslą, įmonė privalo aktyviai veikti Lietuvoje ne mažiau kaip šešis mėnesius; tokios įmonės nuosavas kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 28 tūkst. eurų, be to, įmonėje turėtų būti įdarbinti trys Lietuvos piliečiai. Visi užsieniečiai iš trečiųjų šalių, norintys steigti įmones Lietuvoje, teisininkams užduoda tą patį klausimą: „Kaip siūlote vykdyti verslą Lietuvoje ne mažiau kaip šešis mėnesius, jeigu viza, su kuria atvykau į Lietuvą, leidžia būti Lietuvoje ne daugiau kaip 90 kalendorinių dienų?“

Atsakymo į šį klausimą nėra: nacionalinės vizos „D“ tokiems užsieniečiams neišduodamos, o kompetentingos įstaigos pataria į direktoriaus pareigas samdyti Lietuvos pilietį, kuris padėtų užsieniečiui čia vykdyti veiklą. Taip pasielgė ir viena mano klientė iš užsienio: investavusi pinigines lėšas Lietuvoje, išdavė Lietuvos Respublikos piliečiui įgaliojimus, kurie leido pasirašinėti sutartis įmonės vardu, atlikti reikiamus veiksmus banke, o po kelių mėnesių sužinojo, kad pinigai iš įmonės banko sąskaitos nuimti, turtas dingo, o įmonės sąskaita ir turtas – areštuoti. Įmonei gresia bankrotas.

Be to, įsigaliojus naujai įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ redakcijai iš poįstatyminių teisės aktų be žinios dingo norma, nustatanti, kad iš užsieniečio nereikalaujama įsigyti leidimo dirbti, jei jis Lietuvoje įregistruoja įmonę kaip savininkas ir yra tokios įmonės vadovas.

Pavyzdžiui, užsienio valstybės pilietis steigia įmonę Lietuvoje, nori vykdyti verslą. Įstatinis kapitalas toks, kokį numato Lietuvos teisės aktai – 2,5 tūkst. eurų, įmonė nesamdo Lietuvos piliečių, o tokios įmonės akcininkas iš užsienio paskiria save eiti vadovo pareigas. Lietuvos darbo birža tokiam užsieniečiui leidimo dirbti neišduoda ir nurodo, kad būtina kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Tačiau Migracijos departamentas leidimo laikinai gyventi taip pat neišduoda – juk užsieniečio įmonė neatitinka tam tikrų reikalavimų (įmonėje nėra įdarbinta trijų Lietuvos piliečių, o įmonės nuosavas kapitalas mažesnis nei 28 tūkst. eurų).

Biurokratinė logika tokia, kad užsieniečiai, norintys steigti įmonę su minimaliu įstatiniu kapitalu Lietuvoje arba veiklą vykdyti patys (neįdarbinę trijų Lietuvos Respublikos piliečių), neturi galimybės gauti leidimo dirbti ir leidimo laikinai gyventi Lietuvoje.

Lietuvos verslininkai ilgą laiką kovojo su biurokratiniais barjerais bei sudėtinga užsieniečių iš trečiųjų šalių įdarbinimo tvarka. Buvo planuojama, kad nuo 2014 m. lapkričio 1 d. aukštos profesinės kvalifikacijos specialisto įdarbinimo terminas sutrumpės iki dviejų savaičių, jeigu tokiam specialistui iš trečiosios šalies darbdavys įsipareigos mokėti ne mažesnį nei trigubą šalies vidutinio bruto atlyginimo darbo užmokestį (apie 2,3 tūkst. Eur/mėn.).

Tačiau naujo įstatymo nuostatos dėl trumpesnio specialistų iš užsienio įdarbinimo termino praktikoje neveikia, o Lietuvos įmonė, norinti įdarbinti užsienietį iš trečiosios valstybės, turi klampoti duobėtais biurokratiniais vieškeliais.

Ilgai lauktas įstatymas beveik jokių permainų neatnešė: kaip ir anksčiau, būtina surinkti ir papildomai parengti nemažai dokumentų, juos teikti kompetentingoms įstaigoms, pripažinti užsieniečio diplomą Lietuvoje, išversti į lietuvių kalbą krūvą dokumentų. Tačiau leidimo laikinai gyventi, netgi sumokėjus už prašymo nagrinėjimą skubos tvarka, Migracijos departamentas nespėja priimti per dvi savaites ir neretai (ne­paisant sumokėto mokesčio už prašymo dėl leidimo gyventi išdavimo svarstymą skubos tvarka), leidimo laikinai gyventi išdavimo klausimą nagrinėja bendra tvarka arba pratęsia nagrinėjimą keliems mėnesiams.

„Vėl buvo panaudota demokratija“, – taip kovo 22-osios teroro aktus Briuselyje pakomentavo vienas feisbuko drau­gas, gal susipykęs su kalba ir logika, o gal išties nusivylęs demokratija, nors neatrodo, kad suprastų, kas tai yra.

Arūnas BRAZAUSKAS

Trys mirtininkai su bombomis lagaminuose atvyko į Briuselio oro uostą. Du susisprogdino, trečias pabėgo. Šis išpuolis užsitikrino vietą istorijos vadovėliuose. O kokio dydžio šriftu bus aprašyti gaisrai Švedijoje? Nuo pabėgėlių pagausėjimo pernai vasarą iki lapkričio 1 d. suskaičiuoti 9 pabėgėlių centrų padegimai. Šių metų sausio vidury sudegintų centrų skaičius išaugo iki 17. Tai jau vadinama pilietiniu karu.

Duomenis skelbia tinklaraštininkai, kurie rankioja naujienas provincijos spaudoje ir socialiniuose tinkluose. Vietinių gyventojų terorizmas nėra Švedijos pagrindinės žiniasklaidos tema. Ar ne todėl, kad nenorima pripažinti, jog padegėjai – „mūsiškiai“, demokratiškos, tolerantiškos Švedijos piliečiai?

Ar žmogus mūsiškis, ar ne, dažnai priklauso nuo to, ar jis budelis, ar auka. Lietuvoje žydšaudžiai labai nenoriai laikomi mūsiškiais. Kitoks požiūris į aukas: antai šįmet Švedijoje pabėgėlio iš Sirijos nužudytas lietuvis paauglys – mūsiškis. O dėl Nerijaus Bilevičiaus, kuris pernai Švedijoje nuteistas kalėti iki gyvos galvos už išprievartavimą ir žmogžudystę, diskusijų beveik nekyla. Vargu ar jis bus viešai vadinamas mūsiškiu.

Detalės atskleidžia kasdienio mintijimo logiką, tiksliau, jos nebuvimą. Lietuviai, kai jiems tai nenaudinga, pasąmoningai vengia jungčių, kurios nusikaltimą susieja su etnine, kultūrine priklausomybe. Nors mielai braižo jungtis kitų atžvilgiu.

Nemažai lietuvių socialiniuose tinkluose siejo nusikaltimą su islamo religija, nors net Rusijos oficialūs šaltiniai teigė, kad auklė serga šizofrenija.

Vasario pabaigoje Rusiją sukrėtė nusikaltimas: aukle Maskvoje dirbanti Uzbekistano pilietė buvo sulaikyta mojuojanti nupjauta ketverių metų auklėtinės galva. Maskvos musulmonų bendruomenė pripažino ją saviške – rinko aukas nužudytos mergaitės šeimai. Nemažai lietuvių socialiniuose tinkluose siejo nusikaltimą su islamo religija, nors net Rusijos oficialūs šaltiniai teigė, kad auklė serga šizofrenija.

Religinių šaknų paieška – irgi aiškinimo būdas. Tačiau neteko girdėti, kad kuri nors Lietuvos krikščionių bendruomenė rinktų aukas N.Bilevičiaus aukos Lisos Holm artimiesiems. Nedarė to ir ateistai – mat nėra organizuoti.

Neatsižvelgiant į viešąją nuomonę negalima formuoti jokios politikos net ir diktatūros sąlygomis, juolab demokratinėse valstybėse. Belgijos musulmonų lyderiai atsiribojo nuo teroristų. Vakaruose tokie atsiribojimai dabar jau rutina. Kai kurie lietuviai taip pat rutiniškai kars ant pabėgėlių savo siaubą, kurio prisisiurbė iš TV. Todėl tas tūkstantis su trupučiu pabėgėlių, kuriuos priimti per dvejus metus įsipareigojo Lietuvos valdžia, kelia ir kels didesnes aistras nei 20 tūkst. užsieniečių, gyvenančių vien Vilniaus apskrityje (tiesa, daugumą jų sunku atskirti pagal rasinius požymius).

Politiką migrantų atžvilgiu visos ES mastu galima nustatyti tiktai „panaudojant demokratiją“. Nes ES nėra supervalstybė, o tik „visuomeninė organizacija“, nors ir labai solidi. ES narės sutarė veikti solidariai. Tai ypač glosto ausį, kada kalbama apie Lietuvos naudą: 2007 m. – 2020 m. Lietuva bus gavusi 14,1 mlrd. Eur. Tačiau įsipareigojimai abipusiai. Solidarumas numato ir išlaidų skiltį. Lietuva atrodytų nesolidari, jeigu atsisakytų priimti kažkiek pabėgėlių.

Dabarties sąlygomis nepamainomos tvarkos atramos yra policija ir specialiosios tarnybos. Demokratijos, iš dalies ir diktatūros sąlygomis jos siekia užkardyti smurtą, kad nenukentėtų nei kvaili, nei protingi, nei paisantys logikos, nei ignoruojantys ją savanaudiškais politiniais sumetimais.

Arūnas BRAZAUSKAS

Metų vadovo tema, kuriai skirta nemažai vietos šiame „Veido“ numeryje, skatina prisiminti populiarias vadybos idėjas. Pavyzdžiui, privačiame sektoriuje įsitvirtina nuotolinis darbas. Kaip tai galėtų pakeisti valstybės tarnybą?

Įsivaizduokime radikalią valstybės valdymo pertvarką. Didžiuma tarnautojų dirbtų iš namų, jeigu tokius turi. Tai iškart būtų pastebėta, nes į sostinės transporto kamščius nepatektų keli šimtai automobilių.

Dogma, kad dirba tas, kuris ateina į darbą, būtų pamiršta. Tikėjimas darbo valandų tabeliu būtų pakeistas praktika paremtu žinojimu, kad šiais laikais galima kontroliuoti kiekvieną darbuotojo krustelėjimą. Techninių priemonių tam yra. Valdininkų nebūtina elektroniškai raišioti kaip kalinių. Nereikia nei signalus siunčiančių „papuošalų“, kurie nuplėšiami vien replėmis, nei pakabukų. Sekti valdininkų pagal mobiliųjų telefonų signalus irgi nebūtina.

„Dirbau iki nakties“ reiškia, kad valdininkas ištempė 8–9 val. Dar ilgiau dirbant žmonės ima „lūžinėti“.

Informacinės technologijos įgalina žinoti, kada žmogus įsijungė į kokį nors tinklą, kada išsijungė, kiek laiko naršė internete, kokiais puslapiais domėjosi, kiek ir kam laiškų parašė. Galima žinoti, kiek laiko rašytas koks nors tarnybinis raštas, iš kokių šaltinių paimta medžiaga, kas darė pataisas, kokiais keliais gauta papildoma informacija, kada raštas išsiųstas derinti, kiek laiko ir pas ką jis pragulėjo neskaitomas. Tarnybinio telefono išklotinė – kada ir kam skambino, kiek laiko kalbėjo. Darbo dienos pabaigoje tarnautojo viršininkas gali turėti smulkų nuveiktų darbų sąrašą, kuriame akį rėžtų labiausiai slepiamas dalykas – realiai išdirbtas laikas. Viršininkų viršininkai galėtų įvertinti žemesnio lygio vadovų darbus ir taip toliau.

Gausūs laiko biudžeto tyrimai rodo, kad našių proto darbų riba yra ne „visą dieną“, kaip mėgstama sakyti, o 5–6 val. – neskaitant kavos, rūkymo ir kitokių pertraukų. „Dirbau iki nakties“ reiškia, kad valdininkas ištempė 8–9 val. Dar ilgiau dirbant žmonės ima „lūžinėti“.

Tokio pobūdžio permainos kai kam būtų tikrai nemalonios. Juk darbo dieną, kuri skaidri viršininkui, galima padaryti skaidrią ir visuomenei. Tai būtų panašu į kitame pasaulio krašte prasidėjusią „obamizaciją“. JAV prezidentas Barackas Obama kažkada deklaravo siekį – kiekvienas federalinių išlaidų centas turi būti matomas internete. Išimtys – dalis karinių ir žvalgybos išlaidų. Mūsų įsivaizduojamos valdymo reformos atveju visi galėtų matyti, ką ir kiek nuveikė kiekvienas valstybės tarnautojas. Be to, visi neįslaptinti raštai būtų viešai prieinami.

Vienas tokių permainų pliusų – laiko taupymas ir transporto srautų mažinimas. Iš valdininko laiko biudžeto būtų galima braukti dvi valandas, kurias kas rytą moterys sugaišta tam, kad išsiruoštų į darbą, ir 15 min. trumpesnį laiką vyrams. Šeimų biudžetai pasipildytų nepatirtomis transporto išlaidomis. Kentėtų sostinės centre įsikūrusios viešojo maitinimo įstaigos – jeigu nesuvalgytų pietų joms nepavyktų  įpiršti kažkur tūnantiems valdininkams, kad šie užsisakytų maisto į namus. Užtat prekybos centrai priemiesčiuose pajustų pirkėjų gausėjimą.

Aprašytoji utopija kritikuotina keliais aspektais. Viena vertus, svarbi valstybės valdymo kokybė, o ne tai, kurioje vietoje kuriami normatyviniai dokumentai – namų virtuvėje ar darbo kabinete. Laiko biudžeto skaidrinimas galbūt atskleistų, kurios valdymo grandys nereikalingos, kurie padaliniai ir pareigybės yra naikintini. Tačiau skaidrumas gali sukelti neadekvačios populistinės kritikos bangą. Piliečiai, kurie mažai ką supranta apie valstybės valdymą, imtų knistis dar mažiau suprantamose smulkmenose. Daugumai piliečių valdžia yra įstaigų mūrai, o ne informacijos srautai. Staigus šios iliuzijos griovimas gali tik padidinti nepasitikėjimą valdžia.

BFL

Arūnas BRAZAUSKAS

Vienąkart per ketverius metus kalendoriuje iššokanti vasario 29-oji pažėrė irgi nedažnų įvykių. Pasitinkant Dalios Grybauskaitės jubiliejų tiesiog gatvėje buvo parodytas įtempto siužeto filmas. Viešąją erdvę užplūdo garso takeliai. Ne vienas pilietis susimąstė: kokioje šalyje gyvename?

Teisėsaugininkai tą rytą apklausė partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininką Ro­landą Paksą, po pietų buvo sulaikytas su R.Paksu susitikęs „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupės vadovas Gedvydas Vainauskas. Iš anksto apie tai informuota žiniasklaida (15min.lt) sulaikymą nufilmavo ir medžiagą kaipmat pa­skelbė. G.Vainauskui vėliau buvo pareikšti įtarimai dėl prekybos poveikiu.

Kitą dieną, kovo 1-ąją, Seimo Antiko­ru­p­c­inė komisija sklaidė su kita byla susijusių garso įrašų išklotines. Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), kaps­čiusi vadinamojo Vijūnėlės dvaro Drus­ki­nin­kuose reikalus, supažindino Seimo narius, ką šiuo klausimu tarp savęs kalbėjo Druskininkų me­ras Ričardas Malinauskas, ap­linkos ministras Kęstutis Trečiokas, ūkio mi­nis­tras Evaldas Gustas, Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis ir pats premjeras Algirdas Butkevičiaus.

Saliutas?

Visi šie įvykiai priminė šventinį sveikinimą. Išties, kovo 1-oji kai kam reikšminga data – Pre­­zidentės Dalios Grybauskaitės 60-mečio jubiliejus. Kyla pagunda įtarti, kad parodomasis su­laikymas – specialiųjų tarnybų „dovana“ Pre­zidentei. Tačiau tiek pat pagrindo yra ma­nyti, kad tai – tik sutapimai.

Sveikinimai, kaip ir lazdos, turi po du galus. Pernai per Rusijos prezidento Vladimiro Pu­tino gimtadienį spalio 7 d. iš kelių vietų į Si­rijos teritoriją buvo paleistos rusiškos sparnuotosios raketos. Tiesa, pasak žvalgybos šaltinių, kai kurios raketos išklydo iš kelio ir pakeliui nukrito. Tačiau televizinis vaizdelis, kurį Ru­sijos vadovas galėjo stebėti ekrane, matyt, džiugino jo širdį. O devyneriais metais anksčiau, 2006-ųjų spalio 7 d., Maskvoje buvo nužudyta Ana Politkovskaja.

Vien pažeidimai

Vasario 29-osios vaizdai iš Lietuvos nepanėšėjo į saliutą, juolab tai nebuvo fizinis susidorojimas. Įvykių vaizdai masinio entuziazmo ne­sukėlė – veikiau sumišimą. Tiesa, prie Ge­ne­ralinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vy­riausiojo prokuroro Irmanto Mikelionio na­mų įvyko piketas. Jo rengėjus, partijos „Tvar­ka ir teisingumas“ Seimo frakcijos narius, prokurorai apskundė Seimo Etikos ir procedūrų komisijai.

Advokatas Gintautas Bartkus vasario 29 d. „Lietuvos ryto“ TV vertino G.Vainausko sulaikymą: „Atrodo tikrai nelabai gerai. Bet kokie procesiniai veiksmai, ypač baudžiamojoje byloje, yra atliekami vadovaujantis įstatymu. Įstatymas šiuo atveju labai aiškus – kaip tokiais atvejais reikia elgtis. Apklausa atliekama šaukimu, kuriame nurodoma, kodėl žmogus kviečiamas, kada kviečiamas, kur jis turi atvykti. Nuro­do­ma atsakomybė, jeigu jis neatvyks. Iki­teis­minio tyrimo užduotis – surinkti ne bet kokią informaciją, bet objektyvią informaciją. Negalima sudaryti sąlygų, kad žmogus suklystų.“

Advokatas Vytautas Sirvydis savo feisbuko paskyroje lygino STT su „Uber“ kompanija, teikiančia pavėžėjimo paslaugas, mat G.Vai­nauskas buvo sulaikytas ir nuvežtas apklausti į STT būstinę.

Mažiau humoro yra žiniasklaidai išsakytoje V.Sirvydžio nuomonėje apie R.Pakso ir G.Vai­nausko susitikimą: „Jeigu tokius susitikimus fiksuoja žiniasklaida, iš anksto žinodama, kad kažkas čia bus, to nebegalima įvertinti kaip bau­džiamojo proceso arba kriminalinės žvalgybos veiksmų. Tą veiksmą galima vadinti kaip nori, tačiau tai neturi nieko bendro su baudžiamuoju procesu. Tai eliminuoja bet kokį tolimesnį baudžiamojo proceso teisėtumą.“

V.Sirvydis feisbuke neseniai svarstė apie dalyką, kuris tiesiogiai lyg ir nesusijęs su vasario 29-osios–kovo 1-osios įvykiais (taupydami vietą visą tą siužetų rezginį vadinkime operacija „Jubiliejus“).

Pasak advokato, naujosios Baudžiamojo proceso kodekso normos numato „Nuken­tė­jusiojo specialių apsaugos poreikių vertinimo pažymą“, kurioje dar ikiteisminio tyrimo metu privalu įrašyti „Nusikalstamą veiką padarė“ – ne „galimai padarė“, ne „įtariamas“, ne dar kaip nors, o konkrečiai: „padarė“. Taip pažeidžiama nekaltumo prezumpcija.

V.Sirvydžio svarstymus komentavo buvęs VSD generalinis direktorius Gediminas Grina: „Žvalgybos institucijose „kaltumo prezumpcija“ tam ir įslaptinama (įtarimų negalima nei viešinti, nei juo labiau naudoti baudžiamajame procese), kad nebūtų pažeista nekaltumo prezumpcija (Konstitucijos 31 str. 1 d.). Bet koks viešas manipuliavimas žvalgybos informacija pažeidžia bet kokius principus. Yra toks posakis tarp žvalgų, kad vienas iš žvalgybos tikslų – ne kažką „pasodinti“, bet neviešai informuoti valstybės vadovus, su kuo nerekomenduotina viešai sveikintis, fotografuotis ir pan.“

Prezidentė atsiribojo

Teisėsauga nesuteikė D.Grybauskaitei konfidencialaus informavimo paslaugos – veikiau gal kada nors tokio informavimo būta, tačiau viską paskandino ne visuomet teisėto viešumo srovė. Pavyzdžiui, R.Malinausko reikalų viešinimas peržengė Advokatūros įstatymo numatytą ribą: Antikorupcijos komisija išklausė įrašus, kuriuose kalba R.Malinauskas ir Pranas Ma­kauskas, atstovaujantis namo Vijūnėlės par­­ke savininkui Žilvinui Poviloniui civilinėje byloje.

Dar iki savo jubiliejaus D.Grybauskaitė bu­vo priversta atsiriboti nuo R.Malinausko: vasario 23 d. Prezidentės patarėjas Mindaugas Lin­gė pripažino, kad 2012-aisiais prieš Seimo rinki­mus ji domėjosi, ar R.Malinauskas galėtų tap­ti socialdemokratų lyderiu ir premjeru, ta­čiau dėl Vijūnėlės dvaro skandalo dabar tokio pokalbio negalėtų būti.

Kinas: tikrovė suvokiama siužetais

Smalsu, kokiomis virvelėmis suraišioti ope­racijos „Jubiliejus“ įvykiai. Daugeliui tai panašu į įtempto siužeto filmą. Tačiau daugelio fil­mų siužetai panašūs. „Šauniojo septintuko“ de­talės skiriasi nuo „Septynių samurajų“, ta­čiau pamatinis pasakojimas atrodo tas pats.

Tolesni svarstymai primena paraišką kino scenarijui. Čia daugiausia kalbama apie terpę, be kurios neįmanomos politinės specialiosios operacijos, – būtent žiniasklaidą.

Įsivaizduokime – stovi Didelis objektas. Tik­rai geresnis ir gražesnis nei analogiškas ob­jektas Pekine. Tai ne fabrikas, ne elektrinė, ne ligoninė, ne laivų statykla, ne malūnas, ne saulės baterijų laukas. Ir ne aukštųjų technologijų objektas – ne lazeriai, ne fermentai. Tačiau tikrai Didelis objektas. Ir ne kokiame nors už­kampyje jis pastatytas. Matė jį tikriausiai kiekvienas automobilį turintis lietuvis. Ar bent jau 80 proc. tokių.

Didelio objekto Šeimininkas ne koks nors apkiautėlis. Išsilavinęs, nepasipūtęs, taktiškas. Liko gyvas kruvinose kovose dėl vietos rinkoje.

Greta Didelio objekto yra jam priklausantis objektėlis, kuriame saugoma šis bei tas. Tokia aikštelė. Jos veikimą reglamentuoja krūva norminių aktų. Yra ir žinyba, kuri prižiūri tokių objektėlių priežiūrą ir priežiūros priežiūrą. Tai jau pagrindas atsirasti konfliktui ir piniginiams santykiams.

Vieną kartą ateina pas šeimininką konkrečios Politinės jėgos pasiuntiniai. Sako: žinai, ten tavo teritorijoje objektėlis. Gal nori paremti mūsų Politinę jėgą? Kartu pečius suremsime, kartu vardan tos Lietuvos dirbsime.

Tos Politinės jėgos atstovas yra visų tokių Lietuvos objektėlių priežiūros galva. Šeimininkas supranta, kad jam siūlomas sandėris: arba jis aukoja Politinei jėgai, arba Politinė jėga, tiksliau, jos valdoma žinyba, susidomi tuo ob­jektėliu iš esmės. O tada gaudyk eurą laukuose. Šeimininkui ne pirmas toks kartas.

Teisybės keliu pasuksi – patikrinimai, išvados, vėl patikrinimai. Vis tiek ką nors suras. Suras ne litrą kitą į griovelį ištekėjusio tepalo, o Didelį pažeidimą. Tada bauda. Milijoninė.

Žinoma, sprendimas bus apskųstas. Ginčai, teismas, išlaidos advokatams. O jeigu Politinės jėgos koaliciniai partneriai surems pečius vardan tos Lietuvos – vieni vienai žinybai vadovauja, kiti kitai. Apsups Didelį objektą tarsi ko­kius Pilėnus? Mažai tikėtina – jau greičiau koalicijos partneriai perkąs gerkles vieni kitiems. Tačiau apdairus Šeimininkas sudaro ir to­kio ne­įtikėtino scenarijaus sąmatą: žiūrėk, vie­na šimtinė tūkstančių išleista gynybai, kita šim­tinė…

Galima pasukti pilietiškumo ir politinės brandos keliu: nesilaužyti ir paremti tą Politinę jėgą finansiškai. Kol ji tavęs finansiškai neprirėmė.

Sprendžiamoji lygtis vadinama optimizavimo uždaviniu. Kas pigiau: muštis už teisybę su valdžia ar paremti valdžią, kad ši vardan tos Lietuvos muštų kitus?

Šeimininkas vėl jaučiasi tarsi valdytų vien mažą maitinimo įmonėlę – ir tokią dalią jis kažkada patyrė. Šeimininkas nepamiršo, kad tas mažasis turi rūpintis ir priešgaisrine sauga, ir sanitarinėmis normomis. Nereikia mokesčių inspekcijai akių draskyti ir užklydusį darbo inspekcijos pareigūną patartina draugiškai sutikti.

Nepriklausomybės aušroje, kai romantiška patriotinė nuotaika dar nebuvo išblėsusi, žinybų pasiuntiniai džiugiai susirinkdavo duoklę. Blėstant romantikai ir daugėjant tvarkos, duok­lę plėšti tapo sunkiau. Iš mažųjų sunkiau, o iš didžiųjų?

Šautuvas ant sienos

Šeimininkas, kaip jam atrodo, yra pasirengęs apsiginti nuo reketininkų, turinčių Seimo narių mandatus. Jis turi šautuvą, kuris kol kas taikiai kabo ant sienos. Šautuvas – tik palyginimas. Iš tiesų tai Žiniasklaidos priemonė. Skai­dri, nešališka, įdomi. Ji  tarsi šautuvas. Šeimininkas mano, kad prireikus jis tą ginklą nukabins nuo sienos, nutaikys į politinį priešą – ir…

Svarsto, svarsto Šeimininkas – žmogus inteligentiškas, neabejingas grožiui, – kaip jam tą šautuvą užtaisyti ir iš pradžių bent jau pagrasinti. Kad Politinė jėga atstotų. Po Seimo rinkimų, žiūrėk, susiklostys kitokia dėlionė, tada šau­tuvas bus vėl ant sienos pakabintas, arba nu­kreiptas į kitą taikinį.

Bando prisiminti Šeimininkas, kada jis toje Žiniasklaidos priemonėje lankėsi, ką tenai ar­ti­mai pažįsta, kam būtų galima patikėti delikačią kovos už teisybę užduotį – su­rasti tokią tiesą, kad Politinė jėga tam kartui pritiltų.

Atsiveria Šeimininkas tos Žiniasklaidos prie­monės tinklalapį, žvalgosi į žurnalistų portretus ir galvoja, kam atsakingą užduotį patikėti. Ir mato, kad nėra kam. Žiniasklaidos priemonė buvo nuolatos optimizuojama.

Šis žodelis reiškia, kad atlyginimai buvo nuolat karpomi, žurnalistai atleidžiami, likusiems darbo krūvis vis didinamas. Senųjų tiriamosios žurnalistikos vilkų Žiniasklaidos priemonėje nebeliko. Ką daryti? Galima fantazuoti, kad ku­ri nors specialioji tarnyba panorės pasinaudoti būtent ta Žiniasklaidos priemone ir paviešinti ką nors, kas kompromituotų minėtą Politinę jėgą. Tai įmanomas dalykas, tačiau aplinkybių neįmanoma sukurti kaip planetų parado danguje. Bus – nebus? Viskam savas laikas – skandalai dažniausiai atsitinka prieš rin­kimus.

Pagalvojo Šeimininkas, pagalvojo ir nu-sprendė Žiniasklaidos priemonę parduoti. Mo­tyvai labai paprasti: Žiniasklaidos priemonė nė­ra pelninga. Nežinia, ar ji tinka savigynai. Šau­tuvą norėta išlaikyti pigiai, tačiau per Šeimi­ninko neapdairumą jis, vaizdžiai kalbant, už­rūdijo. Kam toks reikalingas? Viską apskaičiavus aiškėja, kad susitarti su politinėmis jėgomis yra pigiau, nei išlaikyti žiniasklaidą jų atgrasymui. Bent jau šiam Šeimininkui. Kitiems gal kitaip. Optimizacijos uždavinių yra įvairių. Žinoma, pigiausia yra nusipirkti seriją straipsnių ir kur nors išspausdinti. Tam savos žinias­klaidos nereikia.

Ima Šeimininkas tą Žiniasklaidos priemonę, ir švyst per tvorą. Su visu kolektyvu. Žinoma, už atlygį. Ir nusiperka Žiniasklaidos priemonę kitas šeimininkas. Pavadinkime jį Naujuoju. Jis neturi didelių skrupulų dėl reputacijos. Nori veikti pagal žiniasklaidos modelį, kurį nužiūrėjo nuo leidinių, atsiradusių kartu su nepriklauso­ma Lietuva 1990-aisiais. Tai korupcinis mo­delis. Veikiama įžūliai ir beveik atvirai. Di­­džiu­mą žiniasklaidos pajamų sudaro įplaukos iš reklamos. Reklamos užsakovus galima priversti reklamuotis. Žinoma, reikia mokėti tai daryti. Paprastas dalykas – ant pasirinktos bendrovės nuolatos pilama negatyvi informacija, kuri nėra melaginga, tačiau akivaizdžiai tendencinga. Pilama, kol ta bendrovė nepasirašo sutarties dėl reklamos. Jeigu tai bendrovei reikia šliūkštelėti ant konkurentų – prašom. Tik susimokėk.

Įtakos turgus

Polėkio kupiną žurnalistinį jaunimą ištinka šo­kas, kai jiems pasakai, kad nemažai nepriklau­somos Lietuvos žiniasklaidos priemonių nuo pat pradžių buvo kuriamos kaip prekybos įtaka taškai. Šis modelis išplitęs nuo gigantų iki žinybinių laikraštėlių.  Nesileidžiant į apiben­drinimus reikia pabrėžti, kad yra išimčių. Lyg tyčia – tai kai kurie leidiniai, kuriuos valdo už­sienio kapitalas. Žinoma, yra ir skaidrios lietuviškos žiniasklaidos.

Naujasis šeimininkas tęsia optimizaciją. At­leidžia, kaip jam atrodo, nereikalingus kadrus, samdo pigesnius. Žiniasklaidos priemonė at­sisveikina su paskutine kalbos tvarkytoja. Kaip kas moka, tas taip rašo. Beje, naujai pa­samdyti prestižinių specialybių absolventai (tokie sunkiai randa darbą, todėl metasi į tai, ką laiko esant žurnalistika) anaiptol ne tokie, kurie sub­lizgėtų per nacionalinį diktantą.

Vis dėlto jaunas gaivalas, nors ir mažaraštis, kunkuliuoja vertybėmis. Žiniasklaida, kurios mi­sija – reketas ir šantažas, anaiptol ne tai, ką apie tėvynę jiems kalbėjo universitete. Tačiau ver­tybiniai maištai gesinami atleidimo lapeliais. Ne­patinka – eik lauk. Naujojo šeimininko v­a­lia at­lyginimai mokami ne visai taip, kaip nu­mato įs­tatymai. Tačiau grasinimų liudyti apie pa­žei­dimus Naujasis nelabai bijo – tai tas pat, kas šautuvas, kurį manė turįs ankstesnis Šeimininkas.

Naujasis mano, kad senas patikrintas prekybos įtaka būdas bus pelningas. Tačiau Lie­tu­voje apstu reketuojančių leidinių. Verslas pa­vargo nuo „juodojo piaro“, nelabai jo bijo. Po­li­t­inės intrigos nėra aukso gysla. Antai vienos iš didžiųjų partijų grupuotė kovoja prieš partijos lyderį ir moka už tai, kad jo nuotraukos būtų spausdinamos kuo bjauresnės: išvirtusiomis aki­mis, perkreiptu veidu ir pan. Tačiau iš tokių paslaugų neišgyvensi.

Naujasis mato, kad Žiniasklaidos priemonės reputacija ima švinkti. Dėl to gali būti kebliau ją parduoti. Jis nurodo išpūsti tinklalapio lankomumo rodiklius. Kažkiek to galima pa­siekti techninėmis priemonėmis – valdant daug tinklalapių konstruoti maršrutus taip, kad skaitytojas neišvengiamai užklystų į Žiniasklaidos priemonę.

Galima imtis prirašinėjimo: prestižinių specialybių absolventai greta to, kad kopijavimo, karpymo ir klijavimo būdu lipdo žinutes, privalo imituoti komentatorius. Savus komentavimo čem­pionus Naujasis pavaišina pica. Ta­čiau atei­na metas, kai Naujasis padaro su Ži­niasklai­dos priemone, ką ir ankstesnis Šeimininkas – švyst per tvorą. Nes žiniasklaida neapsimoka.

Toks mūsų „socialinis modelis“

Kadangi šie pasakojimai tėra pasakojimai, nė­ra prasmės reikalauti sociologinio tikslumo, pavyzdžiui, kokia dalis žiniasklaidos persmelkta tokios tvarkos (veikiau netvarkos). In­for­ma­cijos rinka gyva, ir skirtingos interesų grupės gali susirasti, ką pasirinkti įtakos įrankiu viešojoje erdvėje.

Prie pasakojimo apie šeimininkus ir jų šautu­vus galima pridėti legendas apie specialiąsias tar­nybas, kurios šantažuoja su­si­kom­pro­mi­ta­vu­­sius teisėsaugininkus tam, kad sutvarkytų rei­­kalus, – nuo reikiamų nuosprendžių bylose iki leidimų pasiklausyti telefonų.

Pažeidžiama žiniasklaida (taip gražiai ją va­diname, kad nereikėtų vadinti korumpuota) ir labai išmanios institucijos, puikiai įvaldžiusios veikimo teisinėse spragose meną, – štai jums šios valstybės „socialinis modelis“ (kabutės tam, kad nepainiotume su socialinių įstatymu paketu, kuris svarstomas Seime).

Operacija „Jubiliejus“ mums atskleidė dar vieną šio „socialinio modelio“ grimasą.

R.Paksas. G.Vainauskas, A.Zabulis

Kovo 29 d., pirmadienį, Specialiųjų tyrimų tarnyba kaip specialųjį liudytoją apklausė „Tvarkos ir teisingumo“ partijos pirmininką, europarlamentarą Rolandą Paksą. Ikiteisminį tyrimą atliekanti STT turi duomenų, kad G.Vai­naus­kas su R.Paksu galėjo sutarti, kad šis už didelės vertės kyšį paveiks Aplinkos ministerijai pavaldžios įstaigos – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos – darbuotojus, kad jie leistų pradėti eks­ploa­­tuoti Prienų mieste vie­­nam mažmeninės prekybos tinklui priklausantį prekybos centrą.

Specialiųjų tyrimų tarnyba kaip liudytoją apklausė ir „Lietuvos ryto“ grupės vadovą Gedvydą Vainauską, jam skirta kardomoji priemonė – pasižadėjimas neišvykti iš šalies. G.Vainauskui pateikti įtarimai dėl prekybos poveikiu.

Po apklausos STT pareigūnai pirmadienį pareiškė įtarimus prekyba poveikiu premjero Algirdo Butkevičiaus visuomeniniam konsultantui, buvusiam bendrovės „Omnitel“ ilgamečiam vadovui Antanui Zabuliui.

A.Zabuliui įtarimai pareikšti tiriant galimą neteisėtą poveikį, kad būtų nutrauktas Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo stambiu mastu.

Ikiteisminis tyrimas pradėtas siekiant įvertinti, ar kovo 2 d. prie Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro Irmanto Mikelionio namų surengtu piketu nebuvo trukdoma prokuroro veiklai. Piketą rengė, organizavo ir vykdė Seimo nariai Petras Gražulis, Kęstas Komskis ir Valdas Vasiliauskas. Piketas prie prokuroro namų, kuriuose gyvena jo nepilnamečiai vaikai ir žmona, buvo surengtas po to, kai 2016 m. kovo 1 d. I.Mikelionis per spaudos konferenciją pateikė informaciją apie rezonansinį ikiteisminį tyrimą, kuriame siekiama ištirti įtariamas sunkias korupcines veikas. Prokuratūra svarsto ketinimą kreiptis į Europos Parlamentą prašant panaikinti partijos „Tvarka ir teisingumas“ vadovo europarlamentaro R.Pakso neliečiamybę.

Šaltiniai: stt.lt, prokuraturos.lt, 2016-02-29, 2016-03-03

Vijūnėlės dvaras

Kauno apygardos prokuratūra organizuoja ir kontroliuoja ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto praturtėjimo. Tyrimo metu bus siekiama išsiaiškinti lėšų, kuriomis buvo įsigytas Druskininkuose pastatytas gyvenamasis namas Vijūnėlės parke, kilmę. Atlikti šį tyrimą pavesta Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams.

Išsamiai išnagrinėjus ir įvertinus visas aplinkybes, nustatytas kitame su šiuo statiniu susijusiame ikiteisminiame tyrime (jo metu buvo tiriamos 2015 m. rugsėjo 23 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1025 priėmimo aplinkybės) š. m. vasario 29 d. buvo priimtas sprendimas šį ikiteisminį tyrimą nu­­­­traukti. Toks sprendimas pri­imtas nustačius, kad ištirtose aplinkybėse nėra būtinųjų piktnaudžiavimo ir kišimosi į valstybės tarnau­tojo ar vie­š­ojo ad­­­­mi­­nistravimo funkcijas atlie­kan­­čio asmens veiklą požy­mių.

Nustatyti duomenys bus perduoti išnagrinėti ir įvertinti Vyriausios tarnybinės etikos komisijai bei Seimo Antikorupcijos komisijai.

Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė D.Nikitinienė, nesutikdama su 2015 m. spalio  19 d. priimtu Vilniaus m. apylinkės teismo sprendimu, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti prokuratūros reikalavimus, įskaitant ir reikalavimą nugriauti Vijūnėlės parke pastatytą gyvenamąjį namą taip ginant viešąjį interesą, Vilniaus apygardos teismui yra pateikusi apeliacinį skundą.

Šaltiniai: stt.lt, prokuraturos.lt, 2016-02-29, 2016-03-03

Tik trys JAV sausumos kariuomenės brigados tinka hibridiniam karui – toks vertinimas išsakytas CNN komentarų sraute, pasipylusiame po Rusijos oro antpuolių Sirijoje. Kaip tiksliai išmatuoti Amerikos pasirengimą kariniams iššūkiams – konvenciniams, nekonvenciniams, branduoliniams?

Arūnas BRAZAUSKAS

Valstybių karinis potencialas pirmiausia vertinamas pagal išlaidas gynybai. Žinoma, už pinigus galima chaotiškai prisipirkti ginklų – kurti brangių ginklų kolekciją be jokio plano. Taip nutiko Irane dar valdant šachui Mohammadui Reza Pahlavi (nuverstas 1979 m.).

Kas vertina ir kaip?

Ginklavimosi išlaidų vertinimas nėra paprastas. Autoritetingais laikomi Londono tarptautinio strateginių tyrimų instituto (angl. IISS) ir Stokholmo tarptautinio taikos tyrimo instituto (SIPRI) vertinimai. Šių įstaigų pateikiami karinių biudžetų duomenys skiriasi, nors ir nedaug.

Klaidina ne vien neišmanėliai ar žiniasklaida, bet ir politikai. JAV prezidentas Barackas Obama šįmet suglumino žinovus viešai pareikšdamas, kad Iranas skiria gynybai 30 mlrd. JAV dolerių per metus. Ir CŽV, ir IISS, ir SIPRI nurodo gerokai mažesnius skaičius – nuo 14 iki 17 mlrd. dolerių. Žinoma, prezidentas galėjo nusišnekėti dėl politinių priežasčių, o ne dėl neišmanymo.

Iš pateiktų IISS duomenų matome, kad žinovų nurodytos Irano karinės išlaidos daugiau nei keturis kartus mažesnės už jo kaimynės bei didžiausios priešininkės – Saudo Arabijos.

Panaši išlaidų proporcija Iraną sieja su Rusija, kuri dabar taikosi Iranui į sąjungininkes. Rusijos ir Saudo Arabijos kariniai biudžetai 2014 m. buvo apylygiai – atitinkamai 70 mlrd. ir 80,8 mlrd. dolerių. Tik Saudo Arabijos našta buvo santykinai didesnė – šalis skyrė gynybai apie 10,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP);  Rusija – apie 4 proc. BVP.

2015 m. Rusija trūktelėjo į priekį – padidino karines išlaidas iki 81 mlrd. dolerių. Apskritai pagal 2011–2020 m. ginklavimosi programą Rusija ketina išleisti 705 mlrd. dolerių. Karinių finansų ir ginkluotės pasaulis labai dinamiškas – šalių potencialą reikia įvertinti kasmet.

Didžiausias dangaus kūnas

Grafiškai pavaizduotos JAV karinės išlaidos panašios į Saulės sistemos schemą, kurioje milžiniška centrinė žvaigždė užgožia kitus šviesulius. Nepaisant to, Amerikoje nuolat svarstoma, ar tam tikros karinės sritys pakankamai finansuojamos.

Pavyzdžiui, šįmet JAV jūrų pėstininkų vadovybė ėmė rengti planus, kaip panaudoti sąjungininkų laivus pristatant nedideles amerikiečių pajėgas į karštus pasaulio taškus, mat Amerikos karinio laivyno tam nepakanka.

Keli dideli desanto laivai su kovai pasirengusiais jūrų pėstininkais nuolatos budi jūroje – spalio 1-ąją budėjo trys tokių laivų grupės. Bet siekiant sutaupyti išteklių tariamasi su sąjungininkais dėl menkesnių užduočių. Svarstoma apie maždaug kuopos dydžio pajėgų ir kelių sraigtasparnių plukdymą, jeigu, tarkime, prireiktų evakuoti amerikiečius iš kokios nors Afrikos valstybės ar kito pasaulio taško.

JAV tariasi su Ispanijos, Italijos ir Didžiosios Britanijos laivynų štabais. Kas tai: kooperacija, optimalaus sprendimo paieškos ar nepriteklius? JAV šiuo metu turi 30 desanto laivų, nors atsižvelgiant į galimus karinius poreikius reikėtų dar aštuonių. Dėl riboto biudžeto juos pastatys tik per 13 metų.

Nors kai kas mano, kad JAV karines išlaidas galima pavaizduoti nuolat kylančia kreive, taip nėra. Išlaidos didinamos ar mažinamos pagal poreikius. „The Washington Post“ duomenimis, 2017 m. planuojamas karinis biudžetas, įvertinus infliaciją, bus maždaug 50 mlrd. dolerių didesnės nei 1952 m., kai vyko Korėjos karas.

Akivaizdu, kad prieš 60 metų karinis biudžetas dėl menkesnės ūkio apimties slėgė šalį gerokai labiau. 1952 m. JAV karinės išlaidos prarijo apie 15 proc. BVP, baigiantis Antrajam pasauliniam šalis atiduodavo jo reikmėms iki 37 proc. BVP. Užtat šiuo metu gynybai išleidžiama tik apie 3,5 proc. BVP.

Pasibaigus Korėjos karui Amerikos karinis biudžetas per kelerius metus sumažėjo 41 proc., Vietnamo karo metu išlaidos didėjo, bet jam pasibaigus biudžetas 1968–1974 m. traukėsi 33 proc. Permainos SSSR ir šaltojo karo pabaiga vėl paaugusį biudžetą  1984–1998 m. sumažino 36 proc..

2008 m. atėjusi į valdžią B.Obamos administracija užsibrėžė sumažinti karines išlaidas 31 proc., tačiau planus teko koreguoti, atsižvelgiant į padėtį Afganistane ir Artimuosiuose Rytuose. 2013 m. JAV išleido gynybai 7,8 proc. mažiau nei 2012 m., tačiau teikiant paraišką 2015-iesiems kariškiai pareikalavo 7,7 proc. prieaugio bazinėms išlaidoms (technikai įsigyti, jai palaikyti, algoms mokėti). Priežastys akivaizdžios – Rusijos agresija Ukrainoje ir islamistų aktyvėjimas.

Analizuojant JAV karines išlaidas verta žinoti, kad mokesčių mokėtojų švietimu besirūpinantys ekspertai duomenų skaičių išplečia.

Antai 2014 m. JAV gynybos departamento bazinės išlaidos sudarė 496 mlrd. dolerių. Su išlaidomis karinėms operacijoms užsienyje biudžetas siekė 586,9 mlrd. dolerių. Pridėjus išlaidas branduolinėms pajėgoms (18,6 mlrd. dolerių), veteranams, taip pat išeitines išmokas (151,3 mlrd. dolerių), palūkanas (76,3 mlrd. dolerių – mat valstybė dengia biudžeto deficitą skolintomis lėšomis), taip pat žvalgybos ir šalies apsaugos nuo teroristų išlaidas, pernykštis karinis biudžetas sudarytų 967,9 mlrd. dolerių.

Šįmet pagal minėtas sritis planuojama išleisti 1009,5 mlrd. dolerių. Šie skaičiai, atskleidžiantys, kiek mokesčių mokėtojui realiai kainuoja jo saugumas, įskaitant ir ginkluotąsias pajėgas, sudėlioti iš oficialių duomenų, tačiau kalbėdami apie išlaidas gynybai pareigūnai ignoruoja dalį dedamųjų.

Iš to trilijono su trupučių dolerių kažkiek skiriama trims brigadoms, kurios pasirengusios dalyvauti hibridinių kovų kariniame bare – kovoti su teroristais ir partizanais miestuose, kur civiliai teroristų naudojami kaip gyvieji skydai. Kiti hibridinių kovų barai ne kariniai – propaganda, kibernetinė erdvė, ekonomika: kariniame biudžete atsispindi tikrai ne viskas.

Taupymas ir degradacija

IISS duomenimis, viso pasaulio karinės išlaidos po trejų metų mažėjimo pernai jau didėjo 1,7 proc. Tačiau Europos šalių (išskyrus Rusiją) gynybos išlaidų kreivės  nuo 2008 m. leidosi žemyn.

2014 m. Europos karinės išlaidos, palyginti su 2010 m., buvo 8 proc. mažesnės. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalys išlaidas didino (NATO nepriklausančios Suomija, Švedija), NATO narės Vokietija, Didžioji Britanija mažino. Pastaroji – iš penketo valstybių, išleidžiančių gynybai ne mažiau kaip 2 proc. BVP (kitos NATO „pirmūnės“ – Estija, Graikija, JAV ir Lenkija).

2013 m. NATO narės išleido gynybai 968 mlrd., 2014 m. – 942 mlrd., 2015 m. – 892 mlrd. dolerių. Apskritai NATO išlaidos yra smukusios žemiau 1,5 proc. BVP.

Vakarų kariniai ekspertai, stebėdami JAV ir jų sąjungininkių gynybos išlaidų absoliutų bei santykinį mažėjimą, guodžiasi, kad Vakarų pranašumas – karinių specialistų, štabų, galiausiai ginkluotųjų pajėgų kovinė parengtis. Būtent tai reikia išsaugoti, jeigu Vakarai nori išlikti strategiškai pranašesni.

„The Heritage Foundation“ šįmet pateiktame JAV karo aviacijos vertinime teigiama: jeigu dalinio lakūnai 60 dienų neskraido, nedalyvauja pratybose, toks dalinys išeina iš rikiuotės. Reikia treniruotis nuo pusmečio iki metų, kad būtų pasiektas ankstesnis parengties lygis.

Jeigu sustoja nuolatiniai lėktuvų priežiūros ir remonto darbai, aptarnaujančio personalo darbo kokybei ir našumui atkurti gali prireikti poros metų.

Neseniai internete aptikau gražų filmuką: ant Gedimino kalno stūkso atstatyta pilis. Iškart paspaudžiau mygtuką, kad patinka, ir pasidalijau su tinklo draugais. Gal kada nors Aukštutinė pilis bus pastatyta iš naujo – jei tik visas kalnas nenušliauš žemyn.

Arūnas BRAZAUSKAS

Akivaizdu, kad inžinerijos požiūriu tai būtų visiškai naujas statinys. Šlaitui sutvirtinti būtų panaudoti ne stuobriai, o gelžbetonis. Nesuklystume, jei vaizduotėje kylančią pilį pavadintume hibridu. Ten būtų ir molio, ir kompozitinių medžiagų – žinoma, jeigu šioms užtektų pinigų. Pilis būtų elektrifikuota, ko nebuvo Gedimino laikais.

Hibridais biologijoje vadinami mišrūnai – gyvūnai ar augalai, atsiradę sukryžminus nevienodo paveldimumo organizmus. Pavyzdžiui, arklį ir asilą (mulas), liūtą ir tigrą (ligeris – taip, yra toks padaras). Tokie mišrūnai nevaisingi, neduoda palikuonių.

Lingvistikoje hibridai – žodžiai, sudurstyti iš skirtingų kalbų fragmentų. Būna vykusių ir nevykusių atvejų. Tarkime, jei „kvailinimą“ keisime „kvailizacija“, skambės nekaip.

Užtat keliais rieda hibridiniai automobiliai, ir dauguma savininkų jais džiaugiasi. Gal ir naujoji Gedimino pilis bus tobulas technikos objektas.

Automobilis veža iš taško A į tašką B, o pilis „veža“ į praeitį. Pamenu, 2010-aisiais su minia lietuvių Lenkijoje žygiavau į Žalgirio mūšio inscenizaciją. Bendražygė pasakė, kad Vytautas ant žirgo jai, lietuvei, kelia žvėrišką pasididžiavimą. („Aš krioksiu!“ – taip kita proga pasakė kita lietuvė.)

Vytauto vaizdas buvo hibridinis – „didysis kunigaikštis“ atvažiavo automobiliu ir žirgelį atsivežė priekaboje. Tačiau jausmus kelia raitelis ant žirgo, o ne jo pasirodymo aplinkybės.

Jausmų programavimas – viena iš hibridinio karo užduočių. Apie šį karą dabar daug svarstoma, tik ar visuomet suvokiama, kaip jis „daromas“? Kodėl klastingi kovos būdai vadinami hibridiniais? Todėl, kad tai, atrodo, nesuderinamų dalykų mišrainė. Pavyzdžiui, karo ir taikos. Grobimas vykdomas taip, kad išoriškai tai neatrodytų agresija – tokiu būdu Rusija aneksavo Krymą.

Apie taktines hibridinio karo detales yra prasitaręs Rusijos prezidentas V.Putinas, kai tarsi padarė loginę klaidą: pasakė, kad Rusijos „mandagieji žmonės“ slėpėsi už moterų ir vaikų. Kovinių grupių, užmaskuotų kaip turistai, siuntimas – hibridinio karo abėcėlė. Tuntus tokių kovotojų galima permesti su migrantų srautais.

Priešininko „kvailizacija“ – kitas dalykas iš karo pradžiamokslio. Tai propaganda, kurios tikslas – pakeisti pažiūras. Pavyzdžiui, nea­pykantą priešininkui paversti simpatija jam. Tam labai tinka istoriniai vaizdai, kurie kelia „žvėrišką pasididžiavimą“: Vytautas ant žirgo, Gedimino pilies siluetas.

Net ir patyręs internautas gali apstulbti pamatęs, kaip priešininkas naudoja Lietuvos istorinius simbolius. Geležinis vilkas Gedimino pilies fone, o greta – nuorodos į turinį rusų kalba. Šalia medžiagos apie 1941-ųjų birželio sukilimą veriasi langelis su svarstymais apie globalinę krizę, kuriuos parašė Rusijos istorikas, kita proga išvadinęs Lietuvą „menku šuneliu“.

Visa tai panašu į gerai sustyguotą orkestrą, kuriame esama ir duslių mušamųjų (vaizdelis – „Stalino saulę“ atvežusieji Petras Cvirka, Salomėja Nėris vienoje gretoje su „Briuselio saulės“ nešėjais Algirdu Brazausku, Vytautu Landsbergiu), ir šaižių birbynių – „lietuviškos abėcėlės“ sektantai gąsdina dėl repolonizacijos.

Vaidintojai su istorinėmis Lietuvos kariuomenės uniformomis kviečia pasipriešinti Europos Sąjungos vergijai, jiems diriguoja keli Kovo 11-osios akto signatarai. Toks „kvailizacijos“ spektaklis vyksta esamuoju laiku. Hibridiniame vaizde tikras tiktai nenuplaunamas signataro statusas.

BFL

Arūnas BRAZAUSKAS

Migrantų minios plūsta per kažkurios Europos valstybės sieną. Paskui ekrane pasirodo Kovo 11-osios akto signataras Egidijus Klumbys. „Kad to nebūtų, kas dabar dedasi Vakarų Europoje, kad pabėgėliai – tie, kuriuos mes priimsime, žinotų savo vietą“, – sako signataras ir pasirašo lape. Ir kas galėtų paneigti, kad jis teisus?

E.Klumbys pasirašė Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) išduotą pirmąjį la­pą – taip pradėti rinkti 50 tūkst. parašų, siekiant pasinaudoti piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teise. Ketinama įpareigoti Seimą, kad šis svarstytų įstatymą, kuriuo panaikinamas 2015-11-26 pagal projektą Nr. XIIIP-391(2) priimtas įstatymas, keičiantis įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties Nr. IX-2206“ (pataisos įsigaliojo 2015 m. gruodžio 1-ąją).

E.Klumbys rodo žiūrovams savo parašo da­tą – vasario 22-oji. VRK šią piliečių iniciatyvą įregistravo vasario 4-ąją. Daugiau nei po dviejų savaičių suraičius (bent jau prieš kamerą) pirmąjį sąrašą, iki balandžio 9-osios 17 val. reikia surinkti kitus 49 999 parašus ir įteikti VRK.

Jei ši suskaičiuos 50 tūkst. tinkamų autografų, Seimas anksčiau ar vėliau privalės svarstyti piliečių teikiamą įstatymą. Per kelias minutes pirmajame lape pasirašo dar trys Kovo 11-osios akto signatarai: Aloyzas Sakalas, Rolan­das Paulauskas ir Bronislovas Genzelis (vaizdo medžiaga tinklalapyje sarmatas.lt).

Gerai organizuotas rūpestis

Parašų rinkimo startas – ne vienintelė akcija, kurios vaizdai platinami internete. Vasario 6 d. Vilniuje priešais Europos Komisijos biurą su­rengta akcija „30 metrų parašų prieš priverstinę imigraciją“.

Jos metu pristatyta, kaip teigia organizatoriai, ilgiausia vientisa Lietuvos istorijoje peticija su daugiau nei 24 tūkst. parašų. Taip piliečiai reikalavo sustabdyti numatomą migrantų perkėlimą į Lietuvą. Tuo pat metu panašios akcijos vyko dar keliolikoje ES valstybių.

Piliečių susirūpinimą dėl migrantų palaiko ir nušviečia tinklalapių spiečius – tarp jų Lietuvos liaudies partijos (liaudiespartija.lt), asociacijos „Nacionalinis interesas“ (interesas.lt), tinklalapiai „Alkas“ (alkas.lt), „Šauksmas“ (sauksmas.lt), „Sarmatai“ (sarmatas.lt), „Kūl­grinda“ (kulgrinda.lt).

Internetinėje erdvėje platinamas nuo gruodžio 1-osios galiojančių pataisų išaiškinimas, piešiantis baisoką padėtį, į kurią valstybę neva įstūmė žiopli ir neatsakingi Seimo nariai. Interpretacijos skamba kaip gydytojų konsiliumo mirtina diagnozė Seimo nuginkluotai valstybei.

Priekaištų pakeistam įstatymui santrauka (praleistas nereikšmingas detales galima susirasti minėtuose tinklalapiuose). Lapkričio 26 d. LR Seimas skubotai priėmė Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisas. Per 2015 me­tus į Europos Sąjungos valstybes pateko daugiau kaip milijonas migrantų. 2016 m. sausį – daugiau nei 50 tūkst. Lietuvai Briuselis pa­siūlė migrantų kvotą – 1105 žmones.

Tačiau pagal didėjantį migrantų skaičių galime tikėtis, kad „pasiūla“ Lietuvai didės. Pagal skubos tvarka atnaujintą įstatymą Nr. IX-2206 tarsi nebeliko migrantų atsakomybės už nelegalų valstybinės sienos pažeidimą. Beveik ne­belieka jokių priežasčių nelegalaus migranto ne­įsileisti į šalį, net jei jis neteisėtai atvyksta ir išvyksta iš Lietuvos. Lietuva praranda savo sie­nų kontrolę, šalis yra ruošiama imigrantų perkėlimui. Įstatymas naudingas tik tiems, kurie planuoja daryti verslą iš nelegalių imigrantų bei įvairiomis formomis įsisavinti pinigus dėl jų integracijos Lietuvoje.

Iš kryptingai veikiančių tinklalapių paimta vertinimų mišrainė neįgauna daugiau prasmės, kai kalbiesi su parašų rinkimo aktyvistais. Ra­šyklę maigantis pilietis apliejamas „teisybe“: ne­va pataisos priimtos slapta, ir nežinia, kas jas pateikė. Atrodo, kad akcijos pėstininkais pasirenkami aistringi ir energingi piliečiai, turintys labai menką supratimą apie tai, kaip veikia ši valstybė. ES sąranga ir teisė jų galvose apgaubta dar didesne migla.

O ir internete sklandančių aiškinimų autoriai nevengia manipuliacijų. „Skubotai“ priimtas įstatymas virsta „priimtu skubos tvarka“. Teiginys „tarsi nebeliko migrantų atsakomybės už nelegalų valstybinės sienos pažeidimą“ turėtų kelti įtarimą dėl dalelytės „tarsi“, nes teisėje jokių „tarsi“ būti negali.

Įstatymai nėra paslaptis

Visi migrantų padėtį reguliuojantys teisės aktai skelbiami Migracijos departamento svetainėje migracija.lt. Atsakomybę už Lietuvos sienos pažeidimą numato Baudžiamasis ko­deksas, kurio atitinkamų straipsnių niekas ne­keitė. Galiojanti įstatymo Nr. IX-2206 redakcija, dėl kurios laužomos ietys, šiuo atveju „ne prie ko“.

Pasirašyti dėl šios redakcijos pakeitimo agituojamiems piliečiams gali kilti klaidingas įspūdis, kad jie pasisako prieš 1105 pabėgėlių perkėlimą į Lietuvą. Tačiau ir vėl įstatymas Nr. IX-2206 „ne prie ko“, nes kvota nustatyta Vy­riausybės 2015 m. birželio 22 d. nutarimu Nr. 628.

Pataisų priėmimo istorija rodo, kad teiginiai apie skubotumą ir „skubos tvarką“ laužti iš piršto. Pataisas pateikė Vidaus reikalų ministerija (VRM) 2015 m. birželio 12 d., Seimas jas priėmė po gerų penkių mėnesių lapkričio 26 d. Už šį įstatymą balsavo 66 iš 96 posėdyje dalyvavusių Seimo narių, 8 balsavo prieš ir 22 susilaikė. Kitą dieną įstatymą pasirašė Prezidentė.

Per penkis mėnesius pataisos buvo svarstomos keliuose Seimo komitetuose, tarp jų – Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete bei Užsienio reikalų komitete.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos Užsie­nie­čių registracijos centro viršininkas Remi­gi­jus Volikas „Veidui“ sakė, kad svarstymo metu jo ži­nyba ne kartą teikė medžiagą Seimui.

Per svarstymus buvo galima sukelti nemenką triukšmą viešojoje erdvėje, tačiau pastebimas triukšmelis kilo po gruodžio 1-osios, kai įstatymas įsigaliojo. Gelbėti valstybę nuo tokio „siaubingo“ įstatymo ėmėsi Seimo nariai Au­drius Na­kas ir Valerijus Simulikas (abu priklau­so Miš­riai Seimo narių grupei). Pernai gruo­­džio 16 d. jie įregistravo įstatymo projektą Nr. XIIP-3915, kuriuo naikinamos „pražūtingos“  pataisos.

Užsienio reikalų komiteto narys V.Simuli­kas galėjo nelaukti pusės metų, kad praneštų vi­­suomenei apie tai, jog šis teisės aktas yra tarsi sprogmuo, padėtas prie valstybės pamatų. Gal maždaug 60 tūkst. spaudos ženklų įstatymo skai­­tymas ir analizė užima daug laiko? Argi rei­­­­kia pusės metų išvadai, kuri šviečia pranešime „Apie Seimo priimtą galimų teroristų globos įstatymą“?

Tai pernai gruodžio 1-ąją Seime vykusios spau­dos konferencijos tema: tada Kovo 11-osios akto signataras Zigmas Vaišvila ir Sei­mo narys A.Nakas pristatė vadinamosios Bir­že­lio 3-osios grupės pareiškimą.

Į įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pataisas dabar paleistos dvi torpedos:

1) dviejų Seimo narių projektas, kuris, tikėtina, gali būti svarstomas Seimo pavasario sesijoje; 2) besitęsianti piliečių įstatymų leidybos iniciaty­va, kuriai pavykus įstatymo Nr. IX-2206 pa­taisos vėl bus svarstomas Seime.

Ką nutyli pataisų oponentai?

Įstatymo oponentai kažkodėl visiškai nutyli, kad VRM pateiktu įstatymu į Lietuvos teisę ru­tiniškai perkeliamos ES teisės normos, kurias Lietuva vėlavo įteisinti, nors yra įsipareigojusi. Dėl vėlavimo būtent šiuo klausimu Lietuva bu­vo perspėta, jai grėsė ES sankcijos.

VRM aiškinamajame rašte, kuris pridėtas prie pernai birželį Seimui pateiktų įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pataisų, be viso kito, teigiama, kad atitinkamų ES direktyvų nuostatos į nacionalinę teisę galutinai turėjo būti perkeltos iki 2015 m. liepos 21 d. Ten pat rašoma, kad Lietuvos specialiųjų tyrimų tar­nyba dar 2014 m. lapkritį pateikė išvadą, ku­rioje atkreipiamas dėmesys į galimą korupcijos riziką ir siūloma keisti įstatymo formuluotes, nustatančias sprendimo neleisti užsieniečiui iš­vykti iš Lietuvos Respublikos formą, turinį, pri­ėmimo tvarką, asmens supažindinimo su šiuo sprendimu ir apskundimo tvarką (kitaip ta­riant, įstatymas turi būti toks, kad užsienietis negalėtų išvykti iš Lietuvos už kyšį).

Išties įstatymą buvo galima svarstyti skubos tvarka, kad būtų spėta priimti arba atmesti iki liepos 21-osios, tačiau Seimas užbaigė darbą tik lapkričio pabaigoje.

Galima nuspėti, kuo pasibaigs abu bandymai „paskandinti“ įstatymo Nr. IX-2206  pataisas. Kadangi Lietuvai grėsė nemalonumai už vilkinimą prisiderinti prie ES direktyvų, viso tų normų paketo panaikinimas reikš, kad Lietuva atsisako ženklaus ES teisės gabalo. Galutinės pasekmės – sankcijos.

Kitaip tariant, iniciatyvinė grupė stumia šalį į esminį konfliktą su ES. Prognozė aiški: kad ir kokia valdžia būtų po Seimo rinkimų, ji veikiau­­siai palaidos tiek A.Nako ir V.Simuliko projektą, tiek piliečių iniciatyvą.

Abi šios pastangos iš esmės siekia, kad Sei­mas, jo komitetai, informacijos ir analizės pa­da­liniai pakartotų kelią, nueitą nuo 2015 m. bir­želio vidurio iki tų metų lapkričio pabaigos. Kadangi užsieniečių teisinę padėtį ir migraciją Lietuvoje reguliuojantys įstatymai sudaro sistemą, ar nebūtų racionaliau, užuot visas pataisas išmetus į šiukšlių dėžę, siūlyti naujas pataisas, kurios taiso „vis dar pasitaikančius trūkumus“?

R.Volikas „Veidui“ sakė, kad nuo 2016-ųjų gruo­džio 1-osios įsigaliojusi tvarka užkerta kelią užsieniečiui begalę kartų iš eilės teikti vis tą patį prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Anksčiau asmuo, kurio prašymas suteikti prieglobstį išnagrinėtas ir atmestas, turėjo teisę vėl teikti visiškai tą patį prašymą nauja data, ir Migracijos departamentas tai nagrinėdavo iš naujo.

„Žmonės nori, kad Seimo nariai svarstytų ir grąžintų bent jau seną redakciją“, – sako R.Pau­­­­­lauskas vaizdo medžiagoje, nuo kurios aprašymo pradėtas šis tekstas. Žmonių vardu jis kviečia grąžinti tvarką su visomis jos detalėmis – įskaitant ir aprašytą legalų popieriaus ir Lietuvos pareigūnų laiko eikvojimą.

Niekų tauzijimas

Juristai, valstybės pareigūnai, „Veido“ pa­pra­šyti pakomentuoti įstatymo Nr. IX-2206  pa­taisų interpretacijas, kuriomis gąsdinami pi­liečiai, gūžčiojo pečiais. „Visa tai blėniai“, – pa­sakė vienas iš pašnekovų, pavartodamas retesnį lietuvišką žodį niekams apibūdinti.

Užsieniečius, kuriuos Lietuva įsipareigojo priimti – suteikti papildomą apsaugą dvejiem me­­tams (tokį laiką jie turės leidimą gyventi Lie­­tuvoje), Migracijos departamento pareigūnai atrenka pabėgėlių telkimo vietose Italijoje ir Graikijoje.

Kai jie atvyksta į Lietuvą, jų prašymai su­teikti prieglobstį nagrinėjami per 24 val. Žmogaus, kuris pasiprašė prieglobsčio, neperėjęs Mig­­racijos departamento filtrų (pavyzdžiui, at­skrido lėktuvu ir nėra Lietuvos valdžiai „pažįstamas“), popieriai tvarkomi įprasta tvarka. Vi­sais atvejais prašymai gali būti atmesti – prieglobstis nesuteiktas.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sausio pa­bai­goje per LRT radiją aiškino: „Apie nelegalią migraciją net nėra ko kalbėti. Nėra dokumentų – nėra prieglobsčio, nėra registracijos ar­ba jai priešinamasi – nėra jokių teisių ir ga­rantijų.“

Viešojoje erdvėje linksniuojamas skaičius – 1105. Tiek žmonių Lietuva įsipareigojo priimti per dvejus metus. Tačiau vienintelis oficialus dokumentas, kuriame nurodytas skaičius, yra Vyriausybės nutarimas (jį galima rasti ir Mig­ra­cijos departamento svetainėje). Tenai parašyta: „Pritarti iki 250 užsieniečių, kuriems reikia tarp­tautinės apsaugos, perkėlimui į Lietuvos teritoriją iš Europos Sąjungos valstybių narių arba trečiųjų šalių iki 2018 m. birželio 30 dienos.“ Skaičius 1105 kol kas nefigūruoja oficialiuose dokumentuose valstybine kalba, nors šis įsipareigojimas protokoliškai fiksuotas ES dokumentuose. Kol kas į Lietuvą perkelta tik viena irakiečių šeima.

Produktai „artimajam užsieniui“

Piliečių iniciatyvos organizatoriai gyvena kaž­­kokioje gretutinėje tikrovėje – taip gali at­ro­dyti žinantiems realią tvarką, pagal kurią pa­bė­gėliai patenka į Lietuvą.

Šiek tiek stebina minėto tinklalapių spiečiaus, kuris dūzgia dėl migrantams neva atvertų Lie­tuvos durų, turinys ir dizainas. Kovo pradžioje kul­grinda.lt pagrindiniame puslapyje bu­vo galima atpažinti vieno iš piliečių iniciatyvos pa­rašų rinkimo organizatorių Mariaus Jo­nai­čio fo­to­grafiją. O patriotinių nuorodų pluoš­te („1941 m. birželio sukilimas Lietu­vo­je“, „Lietuva trinama uoliau nei sovietmečiu“, „Iš Lietuvos istorijos dokumentų“) styrojo nuo­roda į Kremliaus in­te­lek­tinės propagandos žy­mūno – istoriko An­dre­jaus Fursovo tekstą „Glo­balinė krizė“.

Tinklalapyje sauksmas.lt apskritai gausu me­džiagų rusų kalba. Tačiau įdomesnės lietuviškos. Pavyzdžiui, antraštė „ES per afrikietiškus šokius pratina lietuvaites prie negrų“ arba vasario 24 d. įkelto filmuko „Baltosios rasės ge­no­cidas“ aprašas: „Filme koncentruotai at­skleis­tas Europos užtvindymo „pabėgėliais“ tiks­las: sionistų vykdomas baltosios rasės genoci­das. Filmo gale pagyvenusi žydė atvirai aiškina, koks mums, Europos tautoms, yra jų skirtas likimas – išnykti.“

2016-ųjų Seimo rinkimams besirengiantys po­­litikai surado energijos bangą, ant kurios ti­ki­si patekti į parlamentą, – migrantų baimę. Pa­sitelkę naudingus idiotus, jie rengia be­prasmiškas akcijas, galinčias pelnyti taškų ir balsų.

Yra ir kitų jėgų. Pasak „Deutsche Welle“, di­­džiausi Kremliaus viešųjų ryšių biudžetai skirti Vokietijai. Prieš emigrantus nukreiptas vo­­kiečių sąjūdis PEGIDA yra ir prorusiškas. Lie­­tuvos viešosios erdvės stebėjimas verčia ma­ny­ti, kad iš tų propagandos biudžetų kai kas nu­byra ir „artimajam užsieniui“, kaip jo sienas braižo Rusijos valdžia.

Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pataisų teikimo Seimui motyvai

2015-06-12 VRM aiškinamajame rašte nurodyta, kad pataisomis siekiama:

– perkelti ir suderinti Įstatymo nuostatas su 2013 m. birželį užbaigtos Bendros Europos prieglobsčio sistemos (BEPS) naujais teisės aktais: Priėmimo sąlygų direktyva; Procedūrų direktyva; Dublino reglamentu; Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo (PMIF) reglamentu;

– panaikinti Įstatyme atsikartojančias reglamentų nuostatas, patikslinti apibrėžimus atsižvelgiant į reglamentų taikymo sritį;

– atsižvelgus į ES Teisingumo Teismo sprendimuose pateiktus ES teisės aktų nuostatų išaiškinimus, pataisyti Įstatymo nuostatas;

– patobulinti prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo mechanizmą, nustatyti griežtesnių priemonių taikymą piktnaudžiavimo prieglobsčio procedūra atvejais;

– praplėsti Įstatymo nuostatų, susijusių su užsieniečiais, kurie negali išvykti dėl humanitarinių priežasčių, reglamentavimą, suteikti prieigą prie darbo rinkos asmenims, kurie gavo leidimą laikinai gyventi;

– pakeisti ir aiškiau reglamentuoti nuostatas dėl nelydimų nepilnamečių ne prieglobsčio prašytojų teisinės padėties nustatymo, kurios yra susijusios su prieglobsčio sistemos pakeitimais;

– reglamentuoti užsieniečių perkėlimo mechanizmą iš kitų ES valstybių narių ar trečiųjų šalių teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją;

– patikslinti kai kurias galiojančias Europos Sąjungos teisę įgyvendinančias Įstatymo nuostatas;

– patikslinti Įstatymo nuostatą, atsižvelgiant į Specialiųjų tyrimų tarnybos pateiktas pastabas;

– reglamentuoti užsieniečiams, gavusiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje, teikiamos paramos integracijai dydžius ir konkrečius atvejus (rūšis).

Šaltinis: http://www3.lrs.lt

Prieš užplūstant „lūšnynų barbarams“

Tai kas gi atsitiks? Vakarų finansinė aristokratija tapo panaši į tarybinę partinę nomenklatūrą? Toji juk irgi ketino imtis vadovauti permainoms, kad išsaugotų valdžią bei privilegijas, pradėjo pertvarką ir prarado nekontroliuojamai išsiplėtusios krizės valdymą. Tikra socialinė Černobylio versija. Vakarų finansinis elitas irgi užkūrė nebekontroliuojamą istorijos reaktorių. Jau buvusio „auksinio milijardo“ šalys skyla iš vidaus, vyksta vidurinės klasės nuskurdimas, įsiplieskia socialiniai konfliktai – ir čia pat ant viso to užgriūva neobarbarų demografinis krūvis, keliantis grėsmę Vakarų egzistavimui.

Išlošę dabar ir artimiausioje ateityje iš vidurinės klasės susilpnėjimo ir panaikinimo, finansiniai oligarchai ilgalaikėje perspektyvoje pakišo dinamitą patys po savimi. Beje, panaši situacija klostosi Rusijoje, kur migracijos skatinimas objektyviai apsunkina gyvenimą vidurinei klasei ir padeda po visuomene socialinę bombą. Už viską reikia mokėti.

(…)

Išprovokavusi krizę, finansinė valdančioji grupė tartum atvėrė pragaro vartus, išorėn plūstelėjo patys įvairiausi demonai. Tarkime, senojo industrinio vystymosi modelio krizė. Pasaulis atsidūrė ant skausmingo perėjimo prie sekančios epochos technologijų slenksčio ir tos technologijos veda į ištisų dabartinės pramonės šakų uždarymą dėl jų nereikalingumo, o tai reiškia, kad praras darbą ir pastogę milijonai išsivysčiusių šalių gyventojų. Daugybė mąstytojų kalba apie pavojingą „technologinio singuliariškumo“ tašką, paminėdami nanotechnologijų, biotechnologijų, genų inžinerijos vystymą. Šiandien JAV ir Europoje nebereikalingais tapo ne tik darbininkai, bet klerkai – vidurinės grandies vadybininkai, eiliniai finansininkai. Globalizacija, be to, skaldo turtingas šalis į savotišką mozaiką: jose dabar esama salų, kuriose įsikūrė klestintys „globalistai“, salų, kuriose miršta industrializmo likučiai ir zonų, pasižyminčių klaikiu skurdu – savotiškas trečiasis pasaulis pirmojo pasaulio vidury.

(…)

Taip, kvailiais paverstus gyventojus lengviau valdyti, tačiau pagal atgalinio ryšio dėsnį viskas bumerangu grįžta ir pačiam elitui bei jo vaikams. Pasižiūrėkite į daugumą šiuolaikinių politinių lyderių pasaulyje ir palyginkite juos netgi ne su XX amžiaus pradžia bet bent jau su viduriu. Šiuolaikiniai „vadai“ – tai tik kažkokie pilki pigmėjai… Acefalai – „begalviai“ – su krize nesusidoros.

Rusiškas pasaulinės sumaišties scenarijus

(…)

Žinau ir dar vieną grupę, tiktai ne socialinę, bet etninę, kuri yra idealiai prisitaikiusi išgyventi žiaurios krizės sąlygomis. Tai mes – rusai. Nors, bijau, per antrą XX amžiaus pusę dauguma šitą savo savybę prarado.

A.Fursovas „Globalinė krizė“ (3)

Šaltinis: kulgrinda.lt

Petro Malūko nuotr.

Balninkų miestelis interneto forumuose apibūdinamas maloniais būdvardžiais: gražus, puikus, nuostabus. Ieškodami, kas dėl to kaltas, galiausiai padėkotume tiems, kurie žiloje senovėje apsigyveno prie Alaušų ir Piršeno ežerų. Prie Balninkų traukia skirtingos jėgos: pažintinė ir pramoginė. Nuo traukos priklauso miestelio sėkmė, nors demografijos giltinė nežada, kad Balninkai vešės kaip jų bendraamžis Vilnius.

Arūnas BRAZAUSKAS

Pagyros Balninkams socialiniuose tinkluose – tai komplimentai prie ežerų įsikūrusioms kaimo turizmo sodyboms, moteliams, poilsiavietėms. Balninkų seniūnijoje tyvuliuoja 18 ežerų, ir nakvynės vietos prie jų matomos iš „kosmoso“ – jeigu tokiu laikysime tinklalapį booking.com su žiniomis apie 781 tūkst.  apgyvendinimo įstaigų. Šis tinklalapis nurodo apie tuziną kaimo turizmo sodybų, įsikūrusių aplink Balninkus.

Galima svarstyti, ar dvi Balninkų parduotuvės gali konkuruoti su Ukmergės ir Molėtų prekybos centrais, kada poilsiautojams kyla noras papildyti automobilių bagažines atsargomis. Juolab kad ir patys balninkiečiai, kurių kiemuose apstu automobilių, turi kur nuvažiuoti: iki Molėtų – 20 km, iki Ukmergės – apie 27 km, iki Anykščių – 30 km, iki Alantos – 17 km.

Šaltiniai teigia, kad senais laikais Balninkai klestėję, kada per juos ėjo kelias iš Vilniaus. Radvilų valia keliui pasukus per Molėtus sumenko ir Balninkų reikšmė. Šiais laikais nepaisydami žvyrkelio atkarpų poilsiautojai vasaromis traukia prie Balninkų ežerų – taigi svarbu ne tiktai kelias, bet ir dėl ko važiuoji.

Balninkų koziris traukos varžybose – anaiptol ne parduotuvės, o Alaušų ežero pakrantė. „Karštomis vasaros dienomis čia tiršta kaip Palangoje“, – sako Balninkų seniūnė Virginija Pusvaškienė. Atvažiuoja daugiausia ukmergiškiai. Pustrečio hektaro užimantis paplūdimys stebėtinai švarus: gal poilsiautojus drausmina juodi šiukšlių maišai, kurių sunku nepastebėti. Vis dėlto, kad prieš savaitgalį pakrantė būtų švarutėlė, kažkas šiukšles turi nurinkti.

Tyrinėjant poilsiaviečių ir prekyviečių geografiją, matuojant turistų ir pirkėjų srautus verta paminėti vieno rinkodaros guru svarstymus. Esą vis mažiau reikšmės turi prekės fizinės savybės, paslaugos turinys – vis svarbesnės darosi istorijos, kurios klijuojamos prie prekių ir paslaugų. Pavyzdžiui, jeigu peršamas ekologiškomis sąlygomis padėtas kiaušinis, svarbios ne vien jo maistinės savybės, bet ir tokios detalės, kaip vištos vardas, jos charakteris, lesalas. Svarbu, ar šeimininkė myli vištą, ir kiti dalykai, kurie apipina kiaušinį pasakaitėmis. O šios padaro kiaušinį įdomesnį už kitus.

Nors vienintelis lietuviško stiklo muziejus, kuris yra būtent Balninkuose, vargiai galėtų konkuruoti su paplūdimiu, esančiu už kelių šimtų metrų (to ir nereikia), galima pasvarstyti, kokių istorijų būtų galima prikurti, kad pravažiuojantieji užsuktų ir įmestų 1,40 euro į prie durų pakabintą kojinaitę.

Mandagiai neaplenkę Vilniaus

Nepervažiuosi Balninkų, nekirtęs miestelio aikštės, kur vasaromis veikia turgelis: ar kaimo gėrybėmis prekiaujama, ar dėvėtais drabužiais, ar viskuo iškart. Aikštės kampe – paminklinis akmuo, ant kurio metalu išvingiuota Balninkų pirmojo rašytinio paminėjimo data – 1338-ieji. Ne savo, o valdovo valia Balninkai išsaugojo istorinį korektiškumą – neišsišoko, neatsirado kronikose pirma Vilniaus, palaukė 15 metų, kol buvo įvardyti 1338 m. lapkričio 1 d. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ir Livonijos ordino magistro prekybos sutartyje. O Vilnius pirmąkart paminėtas 1323 m.

Balninkų bažnytinės ir pasaulietinės galios centrams – ne vienas šimtmetis. Sienos degė, griuvo ir buvo statomos iš naujo, o seniūnijos centro čia būta jau XVI a. 1546 m. Balninkai pavadinti miestu, XVI a. antrojoje pusėje Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas miestui suteikė antspaudą, herbą ir Magdeburgo teises.

Per karus ir marus smarkiai niokoti Balninkai 1792 m. pakartotinai pakelti į miesto rangą, jiems vėl suteiktas herbas, į kurį besižvalgant 2006 m. įteisintas dabartinis – aštuonkampė žvaigždė, panaši į Auseklį, latvių žvaigždę. Vieni balninkiečiai aiškina, kad aštuoni kampai reiškiantys aštuonias LDK tautas, kiti porina, kad tai Balninkuose gyvenusių tautybių skaičius.

Aštuonios tautos – lyg ir mažoka LDK, kur, pasak istorikų, kalbėta ir rašyta 21 kalba (skaičius nėra neįtikėtinas, nes nepamiršta ir tokia retenybė, kaip armėnų bažnytinė kalba), o Balninkams aštuonių tautų daugoka, nors 1797 m. surašant gyventojus greta žydų minimi totoriai, karaimai ir rusai sentikiai. Kitas klausimas – ties etnografijos ir humoro riba: ar pačių balninkiečių nereikėtų laikyti atskira gentimi. „Žogaras Bolninkų korvas sutočijo“, – be žodyno nesuprasi, kad vilkas Balninkų karves išpjovė. Retai vartojamą vilko pavadinimą – žagaras balninkiečiai ištaria tarmiškai: žogaras.

Balninkų pavadinimas kildinamas ir iš balų, ir iš balnių. Minimas ir bajoras Balna, į tas vietas atitremtų totorių prievaizdas. Balos ir balnai – aiškūs dalykai, o štai bajoras Balna, taip pat iš Žalgirio mūšio pabėgę ir tremtimi nubausti totoriai gali būti pramanyti jau Adolfo Šapokos laikais. Dėl to legendos netampa mažiau įdomios.

Kraujo upeliai tekėjo

Besimaudantieji skaidriame Alaušų vandeny gali pereiti kelią ir įbristi į gerokai mažesnį ir drumzlinesnį Piršeną. Apie ežerus sudėta legenda.

Kažkada Balninkuose gyveno graži mergina, vardu Balandė. Ją įsimylėjo lietuvis karžygys Alaušas. Juodu susižadėjo. Tačiau Balninkus užpuolę kryžiuočiai, kuriems vadovavo riteris fon Piršenas. Gyvenvietę kryžiuočiai nuniokojo, o Balandę išsivedė į nelaisvę. Sužinojęs apie tai, Alaušas puolęs kryžiuočius vytis ir Balandę vaduoti. Susikovė su fon Piršenu. Abu buvo sužeisti.

Tyras Alaušo kraujas sutekėjęs į daubą, kur dabar skaidrus Alaušų vanduo. Ten ir karžygio dvasia gyvenanti. O netyras fon Piršeno kraujas nutekėjęs į gretimą duburį, kur dabar Piršeno ežeras, – jo klampūs krantai apaugę ajerais, po juos bastosi nerimstanti Piršeno vėlė. Alaušo mylimoji Balandė pavirto balandėle, atsitūpė medyje, kad nuolat matytų Alaušų ežerą. Ta vieta, kur ji budėjusi, dabar vadinama Balandžiais.

Legenda neatrodo labai sena – kyla įtarimas, kad padavimą sudėjo koks nors praeito ar užpraeito šimtmečio inteligentas. Davė valią lakiai vaizduotei ir į pakrantės ajerus įpynė romantišką istoriją, pagardintą baisybėmis. Karžygio Alaušo dvasia iki šiol nerimstanti, kartais tiek įsismarkaujanti, kad per siaurą sąsmauką liejanti tyrą Alaušų vandenį į drumstąjį Piršeną. Alaušo vėlė kasmet nusitempianti į gelmę kokį nors žmogelį, todėl balninkiečiai seniau skandindavę ežere šunis ir kates – kad tik ta vėlė nurimtų ir žmones paliktų ramybėje.

Matyt, lengviau patikrinti, ar Antano Smetonos laikais kas nors statydavęs namus ant užliejamos Piršeno pakrantės, kad nereikėtų mokėti žemės mokesčio, nei išsiaiškinti, ar tose vietose būta ženklaus kačių ir šunų aukojimo ežerui.

Kraujo čiurkšlėmis užpildytos ežerų daubos, vandenyse gyvenančios karžygių vėlės, gyvūnų aukojimas ežerui, kad šis nenusineštų žmogaus, – kaimo turizmo sodybų svečias iškart neatskirs, ar tai kokio nors japonų filmo atgarsiai, ar vietinė tautosaka. Gal kas nors pasakys, kad tokie siužetai kyla dėl baisybių pritvinkusios istorinės atmosferos, juk po karų ir badmečių miestelis atgimė tik XVIII a. pabaigoje. Prie Balninkų prilipusi tremties vietos šlovė: tai totoriai minimi, tai šiaip nusikaltėliai, kurie po visų bausmių vis tiek nebuvę švelnios avelės. Šiuolaikinio turisto požiūriu, šios vietos – joks pragaras, nors balose įkurdintam tremtiniui galėjo atrodyti kitaip.

Kai šiais laikais padaromi tikri nusikaltimai, pavyzdžiui, kažkas ima padeginėti namus, atsiranda ne romantiškos legendos, o kriminalinės kronikos pranešimai. 2013–2014 m. Balninkuose siautė padegėjas. Trumpais laiko tarpais užkurdavęs po du gaisrus: vos ugniagesiai vieną užgesina ir išvyksta, įsiplieskia kitas. Iš viso būta devynių gaisrų. Legenda kol kas nesudėta, nusikaltėlis nepagautas, nors kelių vietinių gyventojų teigimu, daugmaž aišku, kas padeginėjo.

Šv. Stanislovas Balninkuose ir Vilniuje

Šaltiniai teigia, kad jau 1507 m. Balninkuose būta parapijos. Žygimanto Augusto valdymo laikais (1544–1572) skirta lėšų bažnyčios statybai. Per Švedų tvaną (1655–1660), paskui per Šiaurės karą (1700–1721) nuniokoti Balninkai atsigavo tik XVIII a. antroje pusėje. Nauja bažnyčia pastatyta 1771 m. Dabartinė iškilo tik 1908–1910 m. Balninkų klebono Adomo Jusiaus ir parapijiečių pastangomis. Šv. vyskupas Stanislovas (1030–1079), kuriam paskirta bažnyčia, – kankinys, nužudytas Lenkijos karaliaus Boleslovo ranka.

Šis vyskupas – Lenkijos istorijos personažas, Krokuvos globėjas. Parapijos ir bažnyčios vardu Balninkai lygiuojasi į Vilnių – šventovės, kurią mes įprastai vadiname Vilniaus katedra, visas titulas: Vilniaus šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika. Vyskupo nužudymo scena pavaizduota Vilniaus katedros didžiojo altoriaus paveiksle. Šis lenkas po Lietuvos krikšto laikomas ir Lietuvos globėju.

Nors paskirti šv. Stanislovui, Balninkai iškilmingiausiai mini šv. Lauryną: atlaidai rugpjūčio pradžioje – bene didžiausia Balninkų šventė.

Verta pastebėti, kad sinagoga Balninkuose atsirado 1873 m. – anksčiau, nei sumūryta Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia. Internete randamas šaltinis „Balninkai – Encyclopedia of Jewish Communities in Lithuania“ pažeria įdomių detalių. Pavyzdžiui, 1939 m. būta penkių telefono abonentų, tarp jų vienas žydas. Vargu ar jis išgyveno 1941 m. rugsėjo 5-ąją, kai Pivonijos miške prie Ukmergės buvo sušaudyti bene visi Balninkų žydai – apie 100 žmonių.

Demografinis dalgis

Pavartę istorijos kronikų puslapius, išklausę legendų, pabandykime įvertinti dabartinį Balninkų būvį. Balninkuose gyvenamąją vietą deklaravę 324 žmonės (152 vyrai, 172 moterys). Betyrinėjant seniūnijos statistiką (bendras plotas – 10,5 tūkst. ha, apie tūkstantį gyventojų), krinta į akis gyventojų tankis – 9 žmonės kvadratiniame kilometre (tai daugmaž penkis kartus mažiau nei vidutiniškai Lietuvoje) ir amžiaus vidurkis – apie 60 metų. Nedarbo lygis mažesnis nei apskritai Molėtų rajone, bet ir gyventojai senyvi. Tai nedarbo statistikos nebloginančių ir kažkaip besiverčiančių pensininkų kraštas.

Skaičiuojame seniūnijoje veikiančias įstaigas: Molėtų r. Balninkų pagrindinė mokykla, Šv. Stanislovo bažnyčia, trys bendruomenės centrai, bendrosios pagalbos gydytojo kabinetas, trys Molėtų rajono bibliotekos filialai, stiklo muziejus, paštas. Verslai: trys Molėtų rajono vartotojų kooperatyvo parduotuvės, dvi privačios parduotuvės, šešios kaimo turizmo sodybos (tiek jų seniūnijos teritorijoje), medžio apdirbimo įmonė „Teblius“, individuali įmonė „Geri meistrai“. Seniūnijoje – apie 15 stambesnių ūkininkų, kiti smulkūs.

Išvardyti darbdaviai nesiūlo šimtų darbo vietų, tačiau jų stygius nelabai jaučiamas. Net jeigu maždaug 100 km seniūnijos kelių kas nors imtų masiškai asfaltuoti, vargu ar tarp vietos gyventojų atsirastų reikiamas skaičius darbininkų (kol kas tik apie 8 km kelių padengta asfaltu ar betonu).

„Vaikai užauga ir išvyksta į miestus. Pasilikę jų tėvai sensta ir išeina į pensiją. Darbo vietos jiems nereikalingos“, – sako Vilija Budrionienė, Balninkų pagrindinės mokyklos direktorė.

Miestelyje – apie pusketvirto šimto gyventojų, o vaikų iki 18 metų nesusirinks nė trijų dešimčių. Į Balninkų pagrindinę mokyklą rugsėjo pirmąją atėjo 33 mokiniai. Tik trečdalis jų iš pačių Balninkų, kiti atvažiuoja mokykliniais autobusais. „Vaikų skaičius kritiškas. Kai kuriose klasėse yra po kelis vaikus“, – konstatuoja mokyklos direktorė.

Žvelgiant pro istorinius akinius, Balninkų švietimo įstaigos kadaise buvo dar kuklesnės. 1805 m. parapinę mokyklą čia lankę 10 vaikų. Vis dėlto istorija neleidžia apsigauti. 1964 m. Balninkų mokykla ir vėl plėtėsi – buvo pastatytas priestatas,  įrengtas mokyklos bufetas su valgyklėle. Bendrabutyje (buvusioje klebonijoje) – 60 vietų. Visa tai buvo reikalinga 430 mokinių darbui ir poilsiui. O jau 2001 m. mokslus baigė 43-ioji ir paskutinė abiturientų laida. Mokykla pertvarkyta į dešimtmetę, paskui devynmetę. 2015–2016 m. mokslo metai Balninkų pagrindinėje mokykloje – paskutiniai. Po to ji bus uždaryta, tiksliau, iš esmės pertvarkyta.

„Šie metai mums duoti reorganizacijai. Jei nebūtume rodę iniciatyvos ką nors keisti, mokykla būtų buvusi panaikinta anksčiau. Uždarius mokyklą kažkas tarsi numiršta. Mūsų tai netenkina“, – sako mokyklos direktorė ir pasakoja apie ateities planus.

Kaimynystės namų septyni raktai

Dalis mokyklos patalpų bus pritaikyta universaliam daugiafunkciam centrui (UDC). Pagal apibrėžimus, UDC yra švietimo, kultūros ir socialines paslaugas vaikams bei vietos bendruomenei teikianti įstaiga, kurios veikla gali apimti ikimokyklinį, priešmokyklinį, papildomą, specialųjį ugdymą, vaikų priežiūrą, taip pat neformalųjį suaugusiųjų švietimą, nuotolinį mokymą, pramoginę, sociokultūrinę, meninę veiklą. Trumpai kalbant, vaikų lopšelis, darželis, vaikų ir suaugusiųjų mokykla bei kultūros namai po vienu stogu. Balninkų atveju – ir senelių prieglauda.

Direktorės teigimu, UDC atsiras ne tuščioje vietoje – pamatai tam kloti ne vienus metus. Mokykla turinti gerą bendradarbiavimo įdirbį: per dešimtmetį dalyvauta 22 Lietuvos ir tarptautiniuose projektuose. V.Budrionienė vardija programų pavadinimus: „Comenius“, „Erasmus“, „Nordplus“. Pasak jos, buvo atlikta vietos gyventojų apklausa, išsiaiškinti jų poreikiai. „Pagyvenusiems žmonėms reikia ilgalaikės socialinės paramos, sociokultūrinių veiklų“, – aiškina direktorė.

Balninkų UDC padėtų ne tik vietos senoliams. Pavyzdžiui, vienuolika žmonių laukia eilėje, kad patektų į Alantos senelių namus. Yra vietinių senelių, kurie išvykę į kitose Lietuvos vietose esančias globos įstaigas, ir savivaldybė už juos mokanti. Atidarius UDC jie galėtų sugrįžti.

V.Budrionienė pasakoja apie Lenkijos patirtį: į senolių problemas ten žvelgiama plačiau, sprendžiami jų integracijos klausimai, bandoma įveikti vienišumą, depresiją.  Nemažai seniūnijos senelių rudenį ir žiemą išvyksta pas vaikus į miestus, o savo namuose gyvena tiktai vasarą. Jie mielai pasiliktų, nevažinėtų, jeigu jiems vietoje  būtų teikiama parama ir globa.

Kol kas tiktai planuose egzistuojantis Balninkų UDC jau turi pavadinimą – Kaimynystės namai. Pasak mokyklos direktorės, juose galėtų apsigyventi 25 žmonės. Visoms veiklos kryptims užtikrinti būtų 12 darbo vietų. Šiuo metu mokykloje dirba 16 mokytojų, penki iš jų gyvena miestelyje, kiti – atvykstantys. UDC projektas leis daugiau ar mažiau išsaugoti pedagogų kolektyvą.

Seniūnė V.Pusvaškienė ir mokyklos direktorė V.Budrionienė vardija buvusius mokinius, kurie po daugelio metų remia miestelį. Seniūnė geru žodžiu pamini velionę Europos stalo teniso čempionę (1970 m.) Aldoną Skarulienę  – apsigyvenusi Balninkuose ji treniravo vietos moksleivių komandą. Prie Balninkų stalo tenisininkų ugdymo prisidėjo ir Seimo narys konservatorius Valentinas Stundys, iš savo kišenės nupirkęs mokyklai stalo teniso robotą (kaina senaisiais pinigais – 680 Lt).

Kaimynystės namai galėtų praplatinti ir siaurą vietą viešojo maitinimo srityje. Vasarą į Alaušų paplūdimį suvažiuojantys poilsiautojai ar šiaip pravažiuojantieji turėtų kur pavalgyti, nes UDC nuolat veiktų virtuvė. V.Budrionienė viliasi, kad namai pradės veikti apie 2018-uosius.

Balninkų bendruomenės centras, savotiškas Kaimynystės namų prototipas, veikia nuo 2001 m. – tai viena pirmųjų tokių įstaigų Lietuvoje. Įsikūręs renovuotose buvusio vaikų darželio patalpose, centras su savo salėmis ir virtuve – pamėgta jubiliejų šventimo vieta. Įrengus 16 miegamų vietų vasarą ten planuojamos senelių stovyklos.

Vis dar veikianti mokykla įsikūrusi seniausiame Balninkų mūriniame statinyje, pramintame magazinu. Vėl nyrame į tikėtinus padavimus. Kažkada čia buvęs grūdų sandėlis, kuriame kauptos privalomos atsargos – jeigu ištiktų nederlius. Magaziną rakindavo septyniais raktais, kuriuos saugodavo septyni skirtingi žmonės, – viskas tam, kad sunkiau būtų susimokyti ir kažkiek grūdų pasivogti. Dabartinė Balninkų patirtis rodo kitokio – pozityvaus susimokymo pavyzdį.

Seniūnijos administracija, Bendruomenės centras, kuriami Kaimynystės namai, Šv. vyskupo Stanislovo parapija rikiuojasi į darnią gretą, kuri pajėgi įgyvendinti jų pačių puoselėjamą viziją – suteikti Balninkams didesnių traukos galių, paversti juos kultūros ir turizmo centru.

Stiklo skilimo kryptis nežinoma

Kultūrinės traukos taškas – į centrinę miestelio aikštę bežvelgianti įstaiga, kurios visas pavadinimas – Balninkų V.Miškinio paveikslų galerija ir stiklo muziejus.

Galerija prasidėjo nuo Balninkų mokyklos mokytojo Vlado Miškinio dovanos – 160 jo tapytų paveikslų. Patalpas suremontavo Molėtų savivaldybė, ir nuo 1998 m. spalio galerija ėmė veikti. Kitas balninkietis mokslų daktaras Kazys Strazdas padovanojo miesteliui savo stiklo dirbinių kolekciją – iš viso 367 eksponatus. 2002 m. lapkričio 8-ąją Prezidentas Valdas Adamkus čia perkirpo juostelę – taip buvo atidarytas pirmas ir kol kas vienintelis šalyje stiklo muziejus.

Muziejuje dirbančius Danutę ir Balį Grigus norisi apibūdinti kaip jaunyvus vyresnio amžiaus žmones – būtent tokius, kokiais linkėtume būti visiems, kurie persirito per šešias dešimtis metų, balninkiečų amžiaus vidurkį.

Balninkų mokykloje dėsčiusi geografiją aistringa keliautoja D.Grigienė dabar vedžioja ekskursantus tarp stiklais nukrautų lentynų. Žvelgiant į daiktus, kurie žinomi nuo vaikystės, sunku patikėti, kad jie tapo muziejiniais reliktais. Pavyzdžiui, pieno butelis, kurį nužudė tetrapakai, ar vis dar teiktinu žodžiu „sifonas“ vadinamas indas gazuotam gėrimui daryti ir laikyti.

Įspūdingą ekspozicijos dalį sudaro Onutės Pusvaškytės linoraižiniai. Vienuolė O.Pusvaškytė prieš gerą tuziną metų prisistatė taip: „Mokiausi ir dūkau Balninkuose. Piešti mėgau nuo pat vaikystės. 1968 m. atvykau į Kauną. Įsidarbinau Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje virėja. 1970 m. pabandžiau jėgas įvairiuose žanruose: tapyboje, skulptūroje bei grafikoje. Visi žanrai patiko, tačiau daugiausia apsistoju ties grafikos darbais.“

Muziejus prašosi ir erdvesnių patalpų, ir gausesnei auditorijai skirtų parodų. Juk į muziejų galima atvykti ne vien automobiliu, bet ir pasitelkus skaipą ar kitokias priemones, vadinamas daugialype terpe (multimedija).

Žiemą lėlės, vasarą gėlės

Su dekoratyvinių interjerinių lėlių meistre Irena Pusvaškiene, kurios darbai eksponuojami ir Balninkų stiklo muziejuje, šnekamės jos namuose. Ponia Irena – iš tų, kurie jaunus žmones galėtų pamokyti, kaip gyventi. Jos darbotvarkė: vasarą gėlės, žiemą lėlės. Dirbusi Balninkų bibliotekoje, auginusi vaikus, ūkininkavusi I.Pusvaškienė vienąkart susimąstė, ką jai veikti išėjus į pensiją. Nusprendė, kad atsidės rankdarbiams. Pasimokiusi pas lėlininkę Mildą Norvaišaitę, Irena ėmė gaivinti istorinius ir savo vaizduotės personažus: Barborą Radvilaitę su Žygimantu Augustu, Perkūno dukterį Elektrą, kurios neaptiksi lietuvių mitologijoje. Lėlės gaminamos pagal užsakymus, kurie I.Pusvaškienę pasiekia ir per feisbuką.

Bibliotekininkė dėsto savo pastebėjimus: jei skaito tėvai, skaito ir vaikai; žmonės, kurie piktnaudžiauja alkoholiu, renkasi ne meilės romanus, o psichologinius. Kai dirbo bibliotekininke, jos apskaičiavimais, apie 10–12 proc. skaitytojų buvo išgėrinėjantys arba atėję iš tokių šeimų, ir ši dalis nepakitusi. Kitas bibliotekininkės apskaičiavimas – apie 2030 m. neliks nė vieno balninkiečio. „Tais metais, kada išėjau pensijon, Balninkuose gimė vienas vaikas, o mirė 23 žmonės. Ir dabar panašiai“, – aiškina I.Pusvaškienė.

Nuostabi gamta, lengvai pasiekiami didesni miestai ir bibliotekininkės demografinės prognozės, kurių nenuginčysi, perša mintį, kad šiose apylinkėse turėtų virti nekilnojamojo turto rinka. Negyvenamų namų turėtų gausėti, kaip ir norinčiųjų jų įsigyti. Tačiau seniūnės V.Pusvaškienės teigimu, to nėra. Vaikai neparduoda tėvų namų, verčiau keliasi ten gyventi – visam laikui ar bent šiltuoju metų laiku.

Gyvenimą tarp kaimo ir miesto senokai pasirinko 82-ejų Vanda Šepetienė. Pavyzdys skautams ir visiems, kurie norėtų likti nesuglebę. Nekomerciškai ūkininkaujanti sodyboje per kelis kilometrus nuo Balninkų ponia Vanda dalija dienas tarp miesto ir kaimo (nekomerciškai reiškia, kad ūkininkauja sau, giminėms ir draugams). Visus ji apvažiuoja tamsiai žaliu „Renault“. Pasirinkusi kaimą kaip savotišką terapiją po skaudžių netekčių (per autoavariją žuvo sūnus), V.Šepetienė išliko elegantiška miestietė. Turinti statybininko išsilavinimą, dirbusi ir darbų vykdytoja, ir statybinių organizacijų pareigūne, ponia Vanda – įdomiausių istorijų pasakotoja.

Viena jų pateko į V.Šepetienės kaimynės (kaime, o ne mieste), rusų kalba rašančios Lietuvos rašytojos Lenos Eltang romaną „Kitokie būgnai“. Tai istorija apie nukirptas merginos kasas, kurios buvo įaustos į zakristijos staltiesę.

Vešlūs plaukai, išsaugoti audiny, kuris gal tvers ilgiau nei plaukus auginusi galva, – tvaraus tęstinumo metafora. Vargu ar tokį vaizdinį vadintume greitos sėkmės formule. Tačiau balninkiečiai savo ateitį sieja tais žmonėmis, iš kurių mūsų paviršutiniškais laikais mažai ko tikimasi. Jau dabar Balninkų gyvenimo audinys yra gražus, o jo tvarumą patikrins laikas.

Žilvinas Marcinkevičius / BFL / A.Ufarto nuotr.

Verslininkų grupė, vis dar populiariai vadinama „Vilniaus prekybos“ dešimtuku, kažkada susibūrė iš dviejų šeimų atžalų ir jų draugų. Dešimtuko sudėtis nuolat keitėsi, o dabar ir vienas pagrindinių veikėjų – Žilvinas Marcinkevičius pranešė pasitraukiantis. Jis parduoda su šia grupe siejamas akcijas. Jas įsigyja visiems grupės akcininkams priklausanti bendrovė „Bertona Holdings Limited“. Sandoris apima visas grupės įmones, kurių didžiausias investuotojas yra Nerijus Numavičius, ir turėtų būti užbaigtas iki šių metų balandžio vidurio.

Pateikiame Arūno BRAZAUSKO pernai rašytą straipsnį apie šią verslo grupę. Tarp turtingiausių Lietuvos asmenų patenka visas UAB „Vilniaus prekyba“ (VP) dabartinių savininkų septynetas: Nerijus Numavičius, Žilvinas Marcinkevičius, Mindaugas Marcinkevičius, Vladas Numavičius, Gintaras Marcinkevičius, Mindaugas Bagdonavičius, Ignas Staškevičius.

Kada jie visi paskutinį kartą sėdėjo prie vieno stalo, kokius sprendimus kartu aptarė ir priėmė? Tai klausimai ne vien iš vadybos, bet ir iš teisės srities. Nors šis bei tas prasimuša į viešumą, daugumą dalykų dengia konfidencialumo skraistė.

Rašant apie turtus ir jų savininkus sunku įsprausti tokias sąvokas kaip turtuolių nelygybė, jų tarpusavio socialinė atskirtis. Vis dėlto, kad ir kaip dėliotume buvusio dešimtuko pavardes, skaičiai yra skaičiai: 10 yra 10 kartų daugiau už 1. N.Numavičiaus valdomas turtas („Veido“ duomenimis, 1,1 mlrd. eurų) yra maždaug 9 kartus didesnis už M.Marcinkevičiaus, trečiojo turtingiausio VP savininko, turtus (140 mln. eurų).

Žinoma, patys savaime šie dalykai dar nėra priežastys, dėl kurių du akcininkai negalėtų spręsti ginčų derybomis.  Tačiau VP savininkai bendrauja tarp savęs ne vien telefono skambučiais, bet ir teismo ieškiniais.

Akcininkas, tačiau „netiesioginis“

Informacija apie  teisinį ginčą tarp VP ir jos akcininkų sąraše nurodyto M.Marcinkevičiaus gal suprantamesnė teisininkui, o skaitytojas temato šmėžuojančias pavardes ir juridinių asmenų pavadinimus, vargiai suprasdamas, kas yra ko savininkas.

VP, kaip teigia šios bendrovės tinklalapis, dabar yra holdingo bendrovė, per kitas subholdingo bendroves valdanti mažmeninės prekybos ir vaistinių tinklus Baltijos šalyse, Lenkijoje ir Bulgarijoje. Akcininkai į šią bendrovę įnešė turimas įvairių kitų įmonių akcijas.

Š.m. gegužę sužinojome, anot VP formuluotės, kad buvęs VP dešimtuko narys M.Marcinkevičius stabdo prekybos centrų „Akropolis“ Lietuvoje ir užsienyje pardavimo sandorį, nes pats norėtų juos įsigyti. Konfliktas kilo dėl to, kad VP siekė perimti UAB „Akropolis LT“ valdančių įmonių akcijas iš jų savininkės – Maltoje registruotos bendrovės „Relvit LTD “.

Būdamas „Relvit“ akcininku M.Marcinkevičius iš VP pareikalavo esminės informacijos apie sandorį. Rapyros dūrius primenantys teisiniai veiksmai – sandorio stabdymas Maltos teismo sprendimu; maždaug 7,8 mln. eurų vertės M.Marcinkevičiaus turto areštas (tos pačios „Relvit“ iniciatyva pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė); galiausiai šios priemonės panaikinimas Lietuvos teisme –  į viešumą iškilusios ir dar nesibaigusios kovos tarp N.Numavičiaus ir M.Marcinkevičiaus epizodai.

Ginčo esmė: M.Marcinkevičius kaip „Relvit“ akcininkas reikalauja visos informacijos apie sandorį ir galbūt siekia, – tai VP atstovų versija, –  pirmumo teise įsigyti dalį „Akropolius“ valdančių įmonių akcijų, kurias  parduoda (faktiškai, perleidžia) „Relvit“.

VP valdybos narė Diana Dominienė žiniasklaidai yra sakiusi, kad M.Marcinkevičius nėra VP akcininkas, nors rašant šį straipsnį (2015 m. liepos 29 d.) VP tinklalapyje jis buvo nurodytas sąraše: „Akcininkai. Bendrovę netiesiogiai valdo šie fiziniai asmenys…“ – tinklalapio formuluotė, matyt, reikalauja gilesnės filologinės analizės.

Prieš dvejus metus „Veidas“ rašė: „Prekybos centrų tėvu Lietuvoje vadinamas Mindaugas Marcinkevičius šiandien gyvena ledo rituliu, Baltarusijoje plėtojamu prekybos tinklu ir yra vienas didžiausių investuotojų į nekilnojamąjį turtą.

Pravėrus „Mart Inn“ parduotuvės Babruiske, per 200 tūkst. gyventojų turinčiame Baltarusijos mieste prie Berezinos, duris apima keistokas jausmas. Viskas tarsi sava, matyta, lyg būtum Lietuvoje. Toks įspūdis susidaro ne be pagrindo – ši „Mart Inn“ parduotuvė atrodo tarsi baltarusiška „Maximos“ versija.“

Kaip M.Marcinkevičius, 2010 m. pasitraukęs iš UAB „Akropolis Group“ vadovo posto, tapo su N.Numavičiumi per teismus bendraujančiu asmeniu – skyrius iš neparašytos VP dešimtuko istorijos.

Be viso kito, šiuo metu  M.Marcinkevičiui kartu su partneriais priklauso investicijų bendrovės „Lords LB Asset Management“ fondo „Lords LB Baltic Fund III“ valdomos 10 parduotuvių Lietuvoje ir Latvijoje. Oficialiais duomenimis, M.Marcinkevičius valdo 15 proc. šio fondo akcijų.

Netiesiogiai valdantis

Pirmasis „netiesiogiai valdančių“ VP sąraše – N.Numavičius. Jis kol kas vienintelis lietuvis, patekęs į žurnalo „Forbes“ pasaulio turtuolių sąrašą. 2014 m., kai pirmąkart ten pasirodė jo pavardė, N.Numavičiaus turtas buvo įvertintas milijardu JAV dolerių. Tiek pat įvertintas ir šįmet.

Tas faktas, kad turtingiausias lietuvis, kuris 2015 m. sąraše užima 1741-ąją vietą, yra per 1681 poziciją ir 14,4 mlrd. dolerių atsilikęs nuo turtingiausio ruso Vladimiro Potanino (60-oji vieta „Forbes“ sąraše), teikia peno bent kelioms svarstymų temoms.

Turtiniai skirtumai tarp doleriais ar eurais sveriamų milijardierių  siekia dešimtis kartų (tiksliau, apie 80 kartų – tiek sąrašo pirmūnas Billas Gatesas turtingesnis už „minimalų“ milijardierių N.Numavičių su milijardu dolerių).

Turtas – palyginti nepastovus dalykas. 2015-aisiais N.Numavičius slinktelėjo 176 pozicijomis žemyn, palyginti su vieta 2014-ųjų sąraše – veikiausiai ne todėl, kad nuskurdo, o dėl to, kad, keičiantis akcijų kainoms, sąrašo milijardieriams jas perkant ir parduodant, kinta jų turto vertė, taip pat ir vieta sąraše.

„Forbes“ skelbia ir konkrečią dieną valdomą turtą – minėtasis V.Potaninas liepos 27 d. turėjo 13,4 mlrd. dolerių – 2 mlrd. mažiau nei sudarant sąrašą (rimčiausia pokyčių priežastis – akcijų kainų svyravimai).

Pasakymas, kad V.Potanino turtas nuo metų pradžios sumažėjo maždaug dviem nerijais numavičiais, skamba kaip pajuokavimas, juolab kad po dviejų dienų, liepos 29-ąją, V.Potaninas, „Forbes“ teigimu, turėjo 200 mln. dolerių daugiau. Pirmasis Lietuvoje 2015 m. būtų 85-as Rusijoje ir stotų greta Jelenos Baturinos, Maskvos eksmero Jurijaus Lužkovo žmonos.

N.Numavičiaus brolis, buvęs VP dešimtuko narys (būtasis laikas nekelia abejonių) Julius Numavičius, irgi pateko į „Forbes“ sąrašą – bet ne kaip turtuolis, o kaip asmuo, paminėtas N.Numavičiaus dosjė. Apie jaunesnįjį brolį  „Forbes“ rašo, kad jis siekia iš VP grupės prisiteisti 150 mln. dolerių. Jau keleri metai J.Numavičius su šeima gyvena JAV, yra investavęs į nekilnojamąjį turtą, medicininės įrangos gamybą, kitas veiklas.

Asmenų, kurie vienu ar kitu metu priklausė VP dešimtukui, jų šeimos narių vieni kitiems pateiktų ieškinių, taikos susitarimų sąrašas – VP dešimtuko istorijos priedėlis. Tokį sąrašą, matyt, dar ilgokai teks nuolat atnaujinti. Kitas priedėlis būtų schema, kurioje pavaizduotos legaliai įsteigtos, teisėtai veikiančios, tačiau iš esmės fiktyvios bendrovės, aplipusios N.Numavičiaus kontroliuojamą VP.

Komentuodami M.Marcinkevičiaus ir N.Numavičiaus ginčą VP atstovai išsakė tokią nuomonę:  įvykdžius sandorį „Akropolio“ grupės įmonių valdymas „iš Maltos persikeltų į Lietuvą“. Tai skamba kiek naivokai – reikėtų svaresnių įrodymų, kad „persikėlimas“ nereiškia tik neišvaizdžios lentelės nukabinimo nuo kokių nors durų Maltoje. Žiniasklaidai būtų smalsu pamatyti ir tą personalą, kuris „Akropolius“ valdo „iš Maltos“ – tikintis, kad tai nėra vien namo sargas.

Draugų sėkmės istorija

Ne kartą žiniasklaidoje viešintos VP ir jos savininkų istorijos sudurstytos iš privalomai skelbiamos dalykinės informacijos, pranešimų spaudai, labai šykščių VP narių pasisakymų ir juos pažįstančių žmonių vertinimų. Informaciją tenka rankioti po trupinį, kadangi, „Veido“ šaltinių teigimu, VP dešimtuką saistė žodinis susitarimas minimaliai bendrauti su žiniasklaida.

Žvelgiant iš laiko ir vertybinės distancijos tai atrodo  būdinga sėkmės istorija, kurios herojai – giminystės ir draugystės saitais susiję žmonės.

Esamų  ir buvusių VP akcininkų kelias į verslo aukštumas bei platumas prasidėjo 1992 m.  anaiptol ne šiltnamio sąlygomis.  Visi jie buvo tuomečio Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentai – N.Numavičius, I.Staškevičius, jo draugai broliai Ž. Ir G.Marcinkevičiai. Prie draugų jungėsi kiti broliai: J. ir V. Numavičiai, M.Marcinkevičius, ir draugai – M.Bagdovavičius, Renatas Vaitkevičius.

Tai buvo 9 jaunų vyrų kompanija visomis šio žodžio prasmėmis: draugai, giminės, o drauge ir verslininkai. Iš pradžių draugai vertėsi prekyba nekilnojamuoju turtu, vertybiniais popieriais ir kitomis veiklomis.

VP mažmeninės prekybos imperija prasidėjo nuo 1992 m. įsigytos buvusios alkoholio parduotuvės Vilniuje, kurios nepavykus parduoti kaip nekilnojamojo turto, teko tęsti jos veiklą ir tokiu būdu susikurti starto aikštelę prekybos tinklui – 1994 m. šis jungė jau 7 parduotuves.

Itin sėkmingas privatizuotų cukraus fabrikų perpardavimas atnešė VP per 100 mln. Lt. 1995  m. nusipirkusi Kėdainių, Marijampolės, Panevėžio, Pavenčių cukraus fabrikus, VP 1998 m. juos pardavė danų „Danisco Sugar“. Sandoris tada vyko akylai stebint Gedimino Vagnoriaus Vyriausybei, su kuria danų bendrovė siejo lūkesčius monopolizuoti šalies cukraus rinką. Lūkesčiai nepasiteisino dėl vyriausybių kaitos.

Pelnus atnešę „Vilniaus paukštyno“, „Birštono mineralinių vandenų“, Vilniaus mėsos kombinato, „Vilniaus duonos“ akcijų pirkimo ir pardavimo sandoriai generavo kapitalą, kurį bendrovė nukreipė į mažmeninės prekybos tinklo plėtrą.

Elektra gali nutrenkti

VP savininkai yra patyrę kelias viešųjų ryšių krizes. 2002 m. bendrovė „VP Market“ pasinaudojo PVM įstatymo lengvata, numatančia, jog uždaroji akcinė bendrovė gali susigrąžinti dalį PVM, jeigu tarp jos savininkų yra neįgaliųjų organizacijų. 2002 m. birželį „VP Market“ įsigijo nekilnojamojo turto už 600 mln. litų iš bendrovės „Optimali investicija“, kurios visos akcijos priklausė visuomeninei neįgaliųjų organizacijai „Spindulys“.

2003 m. Finansų ministerija, tuomet vadovaujama dabartinės Prezidentės Dalios Grybauskaitės, pritarė, kad „VP Market“ būtų grąžinta 76,2 mln. Lt PVM. Neįgaliųjų organizacija „Spindulys“ išnyko taip pat greitai, kaip ir susikūrė. PVM grąžinimo istorija sukėlė šurmulį ir tapo akstinu Finansų ministerijai reikalauti, kad būtų panaikintos tokius dalykus leidžiančios PVM įstatymo lengvatos – ką Seimas ir padarė.

2002 m. VP panaudojo savo cukriniu laikotarpiu išbandytą modelį. 1998 m. VP valdytuose  fabrikuose „Kėdainių cukrus“, „Panevėžio cukrus“ buvo įdarbinta neįgaliųjų. Tai davė teisėtą pagrindą mokėti valstybei 44,5 mln. litų mažiau PVM.

Dešimtys milijonų litų, kuriuos VP akcininkai uždirbo iš šios lengvatos, blanksta prieš šimtus milijonų, atitekusių jiems po to, kai 2003 m. pabaigoje privatizavo „Vakarų skirstomuosius tinklus“ (VST). Šie skirstė ir tiekė elektrą Kauno, Šiaulių, bei Klaipėdos regionuose, aptarnaudami per 600 tūkst. klientų.

VP akcininkams priklausanti „NDX energija“ įsigijo VST akcijų už maždaug 700 mln. Lt (77 proc. nupirkta iš valstybės, dalis – iš smulkiųjų akcininkų).

Šie pinigai grįžo VP keliais etapais. 2004 m. pabaigoje VST sumažino įstatinį kapitalą beveik 10 kartų: nuo 405,262 mln. iki 3,718 mln. Lt. Skirtumas – 401,544 mln. Lt išmokėtas akcininkams, kurie dalį gautų dividendų panaudojo dengti paskoloms, paimtoms VST akcijoms įsigyti. 2005–2007 m. VST mokėjo dividendus „NDX energijai“, ir ši susigrąžino tai, ką išleido, pirkdama VST.

VP savininkų devynetas kartu su VST gavo ir dešimtąjį narį – Darių Nedzinską, kuris privatizavus VST tapo šios kompanijos valdybos pirmininku. 2007 m. jis įsiliejo į VP grupės akcininkų gretas.

2006 m. Valstybės kontrolės išvada – VST privatizuoti netinkamai. 2007-aisiais abejonę išreiškė ir Europos Komisija.

Viešosios erdvės audros, sukeltos VST privatizavimo, nesustabdė VP. Buvo žengtas įspūdingas, kartu ir lemtingas žingsnis: 2008 m. gegužę įsteigta bendrovė LEO LT (Lietuvos elektros organizacija) , kurios 38,3 proc. akcijų priklausė  „NDX energijai“, 61,7 proc. – valstybei. LEO LT (taigi VP dešimtukas) deklaravo siekį bendromis valstybės ir privataus verslo pastangomis pastatyti naują atominę elektrinę. Nepaisant akivaizdžios Algirdo Brazausko Vyriausybės ir Seimo socialdemokratų paramos LEO LT, jungtinėmis Seimo opozicijos ir visuomenininkų bei kai kurių verslo grupių pastangomis ši kompanija buvo, vaizdžiai kalbant, išstumta iš žaidimo ir statybų aikštelės. Procesą pagreitino tai, kad po 2008 m. rinkimų Seime buvo daugiau LEO LT oponentų – juolab Andriaus Kubiliaus vadovaujamoje Vyriausybėje.

2009 m. rugsėjo 4 d. Seimo dauguma balsavo už LEO LT bendrovės likvidavimą. Tų pat metų gruodį Energetikos ministerija ir „NDX energija“ pasirašė sutartį dėl pastarosios pasitraukimo iš LEO LT.  Buvo pasirašytas restitucinis susitarimas, kuriuo valstybei sugrąžinamos visos „NDX energijos“ turėtos VST akcijos, o „NDX energija“ atgavo į LEO LT įstatinį kapitalą įdėtą įnašą – 680 mln. Lt.

„Bent mano asmeniniu įsitikinimu, tai iš tikrųjų yra visiška nesėkmė. Šis projektas nedavė jokios naudos, tik daug žalos. Mes patys, matyt, dar ilgai analizuosime, kodėl taip įvyko ir ką galėjome padaryti kitaip“, – LEO LT byrėjimo metu sakė dažnai žiniasklaidoje šmėžuojantis VP dešimtuko balsas ir veidas I.Staškevičius.

Ir dabar internete galima surasti veikiantį  „NDX energija“ tinklalapį (http://ndxenergija.lt/) su trumpa informacija: „Bendrovės savininkai – Lietuvos Respublikos piliečiai. Bendrovėje dirba trys darbuotojai.“  Kaip ir „NDX energija“, tuo pačiu adresu Vilniaus Ozo g. registruota bendrovė NDX. Ji prisistato: „NDX, UAB yra holdingo bendrovė, valdanti ir plėtojanti įmones, užsiimančias suaugusių žmonių, kūdikių maisto bei gyvūnų maisto gamybos ir prekybos verslais. NDX grupės vykdomų verslų geografija apima Švediją, Lenkiją, Čekiją, Baltarusiją, Lietuvą, Slovakiją ir kitas Europos bei Azijos šalis“ (http://www.ndx.lt/).

Už lakoniško prisistatymo – iš valstybės už faktiškai nacionalizuoto VST pinigų kelias: 680 mln. Lt buvo investuoti Lenkijoje perkant maisto produktų gamintojų „Mieszko“, „Mispol“ akcijų. Be to, „NDX energija“ valdė Lietuvos ir Lenkijos kelių bei tiltų tiesybos įmonių grupės „Tiltra Group“  akcijų.

Susitelkti ar išsiskirstyti?

Esama nuomonės, kad būtent LEO LT žlugimas paskatino VP dešimtuko byrėjimą. Dešimtukui artimesni šaltiniai tikina, kad į LEO LT VP akcininkai žiūrėjo kaip į vieną iš daugelio projektų, o trinties tarp akcininkų priežastys susijusios su N.Numavičiaus pasipriešinimu kai kurių akcininkų siekiui pasiimti savo dalis ir plėtoti nuosavus verslus. Vis dėlto „Veido“ kalbinti šaltiniai pripažįsta, kad LEO LT laikotarpis buvęs ypač psichologiškai nelengvas dešimtuko šeimų nariams. Mat į visuomenės dėmesio centrą patekusias žmonas, gyvenimo drauges, vaikus irgi saistė šeiminis įsipareigojimas teikti apie save kuo mažiau informacijos.

Be minėto J.Numavičiaus, dešimtuko sąraše neliko nuo pat pradžių jame buvusio R.Vaitkevičiaus, kuris 2011 m. pardavė turėtas VP akcijas. Po LEO LT likvidavimo greitai kitomis veiklomis užsiėmė ir D.Nedzinskas.

Shutterstock

Arūnas BRAZAUSKAS

Europos Sąjungos finansiniai santykiai su Lietuva planuojami septynerių metų laikotarpiams, kurių pirmasis pasibaigė ir įsibėgėja antrasis. Žodis „septynmetis“ nevartojamas, tačiau oficialūs pasigyrimai dėl šalies pasiekimų primena raportus apie sovietinius penkmečius.

Pagal pirmojo šešmečio rezultatus Lietuva yra sidabro medalininkė – taigi beveik pirmūnė. Per 2007–2013 m. laikotarpį Lietuva panaudojo 95 proc. jai skirtų lėšų. Šis rodiklis stato Lietuvą į vieną gretą su dar keliomis valstybėmis, tarp jų Latvija ir Estija, tačiau ar dėl abėcėlės tvarkos, ar dėl kukliai nutylėto trečiojo skaitmens po kablelio Lietuva oficialiose diagramose piešiama arčiausiai „aukso medalio“ laimėtojos Graikijos. Ši panaudojo 98,1 proc. tam laikotarpiui skirtų lėšų (ES vidurkis – 88,9 proc.).

Antrasis šešmetis irgi nestovi vietoje. Jau dabar 2014–2020 m. ES lėšomis įgyvendinamų projektų bendra vertė siekia daugiau nei 925 mln. Eur (iš viso Lietuvai tam laikotarpiui skirta 6,709 mlrd. Eur). Daugiausia projektų vykdoma aplinkosaugos, socialinės apsaugos, susisiekimo, verslo bei energetinio efektyvumo srityse. Už atliktas investicijas projektų vykdytojams jau išmokėta apie 370 mln. Eur. (žr. lentelę „ES fondų panaudojimo statistika“).

Oficialios žinios netrukdo gyventi – neįkyri, neužgožia pramoginės žiniasklaidos. Todėl paskui ES šešmečius – kitaip nei paskui sovietinės okupacijos laikų penkmečius – nesidriekia patyčių bei anekdotų šleifas. Juolab kad daugybėje  Lietuvos miestų, miestelių ir mažesnių gyvenviečių galima atrasti akį traukiančių objektų, į kuriuos įdėta ES eurų. Tai gatvės, šaligatviai, kultūros centrai, bibliotekos.

Projektai kaip vienkartinės nosinės

Bet jau per pirmąjį šešmetį verslo bendruomenėje, politinėse sferose, žiniasklaidoje atsirado kritiškų ES paramos vertinamų, kurie sunkiai nuginčijami, nes yra beveik akivaizdūs. Valstybė nuo tų įžvalgų nėra atsiribojusi – problemos nuolat svarstomos įvairiais lygmenimis. Kalbant velionio Prezidento Algirdo Brazausko kanceliarine kalba, klausimai yra nuolatos „išžiūrimi“. Kaip ir reikia tikėtis, tai nereiškia, kad jie sprendžiami.

Šalyje, kuri per 16 metų (2004–2020 m.) bus gavusi iš ES 14,613 mlrd. Eur, tokia pagalba kelia šiltus jausmus, nors neatgraso nuo euroskepticizmo ir siūlymų pažeisti, arba pakeisti, Lietuvos stojimo į ES sutartį (pvz., raginimai neuždaryti Ignalinos AE, neparduoti žemės užsieniečiams).

Tarp valstybės tarnautojų ir politikų, kai jie kalba ne minioms, esama blaivaus požiūrio į ES paramos pliusus ir minusus. Tas pat būdinga specializuotoms verslininkų, ekspertų bendrijoms.

Viešųjų ryšių specialistas Leonas Kon­d­rašovas prieš pusmetį žiniasklaidoje svarstė, kad pirmaujanti pagal paramos panaudojimą Lietuva po 20 metų gali turėti mažiau naudos iš ES paramos nei kitos gavėjos.

Pasak jo, dėl specifinių techninių reikalavimų paramai gauti per pirmąjį šešmetį į ją retai galėjo pretenduoti jau vykdomi projektai. Todėl paraiškas reikėjo teikti iš esmės naujiems arba užmaskuotiems kaip naujiems projektams.

L.Kondrašovas priminė, kad Lietuvoje apskritai tik apie 15 proc. įmonių išgyvena daugiau nei ketverius metus nuo įsteigimo – vadinasi, maždaug tokia yra ir ES finansuojamų projektų tęstinumo tikimybė. Turėta omeny ūkinė veikla, o ne vien infrastruktūros projektai, pavyzdžiui, už ES pinigus paklotas grindinys, kuris gali tverti ne vieną dešimtmetį.

Be svarstymų nebus ateities

Pirmajam šešmečiui artėjant į pabaigą ir veriantis antrojo šešmečio perspektyvai, Ūkio ministerija 2012 m. surengė kelias diskusijas apie ES finansinę paramą 2012–2020 m. laikotarpiu (jų medžiagą galima rasti tinklalapyje esparama.lt).

Antai tų metų balandį vyko svarstymai apie paramą inovacijų plėtrai. Lyginant tada formuluotus klausimus su tuo, kokios problemos pabrėžiamos dabar, galima susidaryti vaizdą, kokios kliūtys buvo realiai įveiktos per ketverius metus, o kokios tiktai „išžiūrėtos“ – į jas žiūrima vėl ir vėl.

Ir tada, ir dabar ES iš esmės sutariama, kad inovacijos yra kertinis veiksnys, skatinantis ekonominį šalies augimą. Siūlyta, kad kiekviena ministerija identifikuotų, kokie tyrimai padėtų spręsti visuomenės problemas jų kuruojamose srityse.

2012 m. kritikuotas Lietuvoje vyraujantis siauras supratimas, kad reikalingos radikalios inovacijos, kurios, kita vertus, finansiniu požiūriu rizikingos. Nuogąstauta, kad daug projektų atmetama, nes jie nepakankamai inovatyvūs. Siūlyta nuleisti kartelę: orientuotis ir į esamų produktų tobulinimą, veikiančių produktų linijų plėtrą, kurti naujas esamų produktų linijas. Rekomenduota daugiau orientuotis į inovacijų sklaidą tradiciniuose sektoriuose. Siūlyta ne išradinėti technologijas, o pritaikyti jau esamas.

Tada apgailestauta dėl menkos mokslo bendruomenės motyvacijos, prasto gebėjimo bendradarbiauti su verslu. Pabrėžta, kad valstybės skiriamo biudžetinio finansavimo tvarka nemotyvuoja vykdyti bendrų projektų su verslu. Tyrimų institutų ir biudžetinių įstaigų uždirbtos lėšos grįžta į valstybės biudžetą, ir šios organizacijos negali jais laisvai disponuoti. Siūlyta pakeisti mokslininkų karjeros vertinimo sistemą, įtraukiant taikomuosius tyrimus, tarptautiškumo rodiklius. Braižytos taikomųjų tyrimų programinio finansavimo schemos: finansavimas galėtų susidėti iš valstybės lėšų, ES struktūrinių fondų ir privačių įmonių lėšų.

Tokių taikomųjų tyrimų užsakovai būtų įmonės. Pagal mokslinių tyrimų interesus turėtų būti suformuoti temų komitetai. Svarstyta, kaip motyvuoti mokslininkus. Pavyzdžiui, temas finansuoti ne trumpiau nei doktorantūros trukmė. Tokį finansavimą gavęs mokslininkas turėtų būti atlaisvintas nuo pagrindinių mokslinių tyrimų. Jam turėtų tekti ne daugiau negu vienas kursas per semestrą ir vadovauti jis turėtų vos keletui studentų.

Kiek problemų per ketverius metus buvo išspręsta, o kiek tiktai „išžiūrėta“? Jungčiai su 2016-aisiais, kartu ir „lakmuso popierėliais“ galima imti šias temas:

1) 2012 m. primygtinai siūlyta gerinti inovacijų proceso koordinavimą tarp Švietimo ir mokslo ministerijos ir Ūkio ministerijos;

2) Tada konstatuota, kad reikėtų keisti prioritetus: 2014–2020 m. finansiniu laikotarpiu daugiau dėmesio skirti „minkštosioms“ priemonėms: išmaniam infrastruktūros panaudojimui ir talentų pritraukimui, nes į pačią infra­struktūrą daug investuota per ankstesnį šešmetį;

3) Išsakytas ir beveik „protokolinis“ tapęs reikalavimas: Lietuvos mokslininkas turėtų uždirbti ne mažiau nei Estijos mokslininkas.

Kaip nusidažė lakmusas?

Ką rodė lakmuso popierėliai, buvo galima stebėti šįmet vasario 23 d. Ūkio ministerijos surengtoje diskusijoje apie talentų pritraukimą į Lietuvą. Šis dalykas susijęs su ES investicijomis bent jau tuo, kad į mūsų šalį viliojami mokslininkai bei vadybininkai turėtų prisidėti prie inovacijų, su kuriomis ir ES, ir jos narė Lietuva sieja augimo bei gerovės viltis.

Be ūkio ministro Evaldo Gusto, viceminis­tro Mariaus Skarupsko, diskusijoje dalyvavo akademinės bendruomenės atstovai, aukštųjų technologijų įmonių vadovai, atstovai iš nevyriausybinių organizacijų, valstybinių agentūrų – geras tuzinas ekspertų.

„Kur Švietimo ir mokslo ministerijos žmonės?!“  – sušuko vienos aukštosios mokyklos rektorius. Vieša paslaptis: Švietimo ir mokslo ministerija vis dar nesusikalba su Ūkio ministerija. Ne vienas „Veido“ kalbintas pašnekovas nurodė tai esant viena didžiausių kliūčių naudingai panaudoti šio šešmečio lėšas.

Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos LINPRA prezidentas Gintautas Kvietkauskas, kuris minėtoje diskusijoje nedalyvavo, kita proga aiškino „Veidui“: „Verslas ir mokslas. Mokslui yra viena ministerija, kurią valdo viena partija. Verslui atstovauja Ūkio ministerija. Ten kita partija. Ir tos ministerijos riejasi tarp savęs kaip katė su šunimi, užuot susėdusios ir konsolidavusios jėgas vardan tos Lietuvos.“

LINPRA vienija įmones, kuriose dirba apie 31 tūkst. darbuotojų, įmonių pardavimas kasmet viršija 3 mlrd. Eur, 70 proc. produkcijos eksportuojama. Asociacijos vadovas įvertino Ūkio ministerijos veiklą: žinyba, pasak jo, deda pastangas, kad projektai pajudėtų. G.Kvietkauskas pabrėžė, kad 2014–2020 m. Lietuva turi labai gerų galimybių – įmonės, bendradarbiaudamos su mokslininkais, galėtų sukurti naujų produktų. „Pereitume į visai kitą pakopą, kurioje sukuriama daugiau pridėtinės vertės“, – sakė G.Kvietkauskas ir pridūrė nuogąstaujantis, kad dėl politikų nesutarimo Lietuva tokiu šansu gali nepasinaudoti.

Konstatavę, kad per ketverius metus dvi ministerijos nesuvienijo pastangų, pereikime prie kitų lakmuso popierėlių.

Talentingų Lietuvos išeivių ir užsieniečių viliojimas į Lietuvą – daugiamatis vektorius, į kurio koordinates įeina ir šalies pasiekiamumas tiesioginiais oro reisais, ir galimybė čia legaliai apsigyventi (Lietuvos migracijos įstatymai vieni griežčiausių ES).

Vasario 23-iosios diskusijos dalyviai keliskart minėjo higieną, turėdami omeny ne Vilniaus orą, kuris, pasirodo, švariausias tarp Vidurio ir Rytų Europos sostinių, o elementarias ekonomines, socialines ir veiklos sąlygas, būtinas inovacijų kūrėjams.

„Higienos“ lygio rodiklis – aukštųjų technologijų bendrovės atstovo replika apie „idiotiškus kartelius“, kurie sudaromi skirstant mokslinius grantus. Pasak kalbėjusiojo, grantai paskiriami iš anksto žinant, kas laimės, o kas ne. Jis pateikė pavyzdį: Lietuvoje nieko negavęs projektas buvo pateiktas konkursui svečioje šalyje ir laimėjo 6 vietą tarp 1300 dalyvių.

Tokiomis aplinkybėmis tenka veikti mokslininkams, kurie nebūtinai kenčia nuo mažų atlyginimų, nes dirba privačiame sektoriuje. Tačiau tokių mažuma. Diskusijoje buvo pateiktas pavyzdys apie labai talentingą mokslininką, kuriam aukštosios mokyklos vadovybė sudurstė atlyginimą iš trijų šaltinių, ir vis tiek tai buvo pustrečio karto mažiau nei analogiškas atlygis privačioje bendrovėje.

Lenkiame estus be džiaugsmo

Ūkio ministras E.Gustas pasidžiaugė, kad įvairiuose tarptautiniuose reitinguose Lietuva slenkasi į viršų. Jis pakomentavo Šveicarijos tarptautinio vadybos instituto (IMD) sudaromą Pasaulinį talentų indeksą. Lietuva IMD 2015 m. indekse pajudėjo 5 laipteliais aukštyn, palyginti su 2014 m., ir užėmė 24 vietą tarp 61 valstybės. Tačiau, pavyzdžiui, pagal protų nutekėjimą Lietuva buvo arti apačios – 53-ia, pagal gyventojų pajamų mokesčio efektyvumą (skatinamąjį poveikį) – 45-a.

Jei ministras būtų palyginęs Lietuvą su Estija, veikiausiai būtų sukėlęs prieštaringą reakciją: mat geresni Lietuvos rodikliai tarsi mažina priežasčių kartoti „protokolinius“ raginimus, kad reikia vytis estus. Išties IMD 2015 m. indekse Estija smuktelėjo žemyn per tris pozicijas – užėmė 33 vietą. Protų nutekėjimo atžvilgiu 55-a Estija buvo dviem pozicijomis žemiau už Lietuvą.

Kiti palyginimai. Darbuotojų motyvacija: Lietuva 29-a, Estija 35-a. Gyvenimo lygis (prekių ir paslaugų krepšelis): Lietuva 29-a. Estija 35-a. Užtat Estijoje labiau motyvuojantis gyventojų pajamų mokestis – pagal šį rodiklį Estija 23-ia.

Nepaisant džiaugsmų, kuriuos bet kuriam kryžiažodžių sprendėjui kelia indeksų palyginimai, lakmuso popierėliu pasirinktas mokslininkų atlyginimas dažosi Estijos spalvomis. Priežastis paprasta: nors Lietuva ir lenkia Estiją pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui, estų vidutiniai atlyginimai kažkodėl vis dar maždaug trečdaliu didesni nei Lietuvoje.

Atlyginimai kiltų, jei ta pati suma būtų dalijama tarp mažiau žmonių. Vienas iš kalbėjusiųjų paklausė: „Kaip valstybės tarnautojai, kurie siūlo trečdaliu sumažinti mokytojų ar mokslininkų skaičių, reaguotų į pasiūlymą atleisti trečdalį valdininkų?“ Toks klausimas laikytinas ne vien užslėptu grasinimu, bet ir optimalaus sprendimo paieška. Šiuo požiūriu estai eina optimizacijos keliu: Estijoje ketinama palikti tris aukštąsias mokyklas, o Lietuvoje nežinoma, ką daryti su 47 universitetais ir kolegijomis.

Kaip gyvensime daužomi inovacijų?

Stojimo į ES išvakarėse 2004-aisiais vienas Lietuvos pilietis, kurio tapatybė „Veidui“ žinoma, netyčia pateko į Baltarusijos teritoriją. Pateko be vizos ir išbuvo ten kelias dienas. Ne miške pasiklydo, o taupymo sumetimais apsigyveno Baltarusijai priklausančioje sanatorijoje Druskininkuose.

Ten jis galėjo žiūrėti tiktai Baltarusijos TV. Kaimyninės šalies žiniasklaida piešė siaubingus Lietuvos ateities vaizdus šiai įstojus ES. Išėjęs iš sanatorijos, tas pilietis referendume balsavo už stojimą į ES, tačiau prisipažino, kad baltarusiškos laidos buvo beveik įtikinusios balsuoti prieš.

Netrukus po referendumo vienoje iš viešų diskusijų žinomas politikas, vėliau tapęs premjeru, daug ir įtaigiai kalbėjo apie šviesų Lietuvos rytojų, kai ši tapsianti aukštųjų technologijų valstybe. Universiteto profesorius sociologas jo paklausė: „Dėl technologijų viskas aišku, tačiau kaip mes gyvensime?“

Mokslo ir technikos inovacijų srityje, atrodo, verda gyvenimas, tačiau kai kurios „išžiūrimos“ problemos primena upelio akmenis: srautas teka – akmenys styro. Didesnės dalies Lietuvos piliečių gyvenimas neturi nieko bendro su neramiu technologijų pasauliu, nors kartais iš ten pasipila smūgiai, verčiantys keisti gyvenimo būdą.

2012 m. pavasarį Ūkio ministerijoje diskutuota ir apie būtinybę naujuoju programavimo laikotarpiu skatinti socialines inovacijas. Konstatuota, kad net ekonominio pakilimo laikotarpiu žemiau skurdo rizikos ribos gyvena arti 20 proc. piliečių. Pripažinta, kad pati valstybė skatina skurdo mentaliteto formavimąsi: nekuriamos priemonės, skatinančios keisti pašalpų gavėjų statusą.

Padaryta išvada, kad vien ekonominių priemonių nepakanka, siekiant išspręsti skurdo problemą. Būtina vertybių kaita – pagarbos darbui, tolerancijos formavimas, permainos verslo kultūroje. Tai panašu į siūlymą rengti atitinkamas programas, pavyzdžiui, organizuojant mokymus.

Tam reikalingos lėšos ir žmogiškieji ištekliai. Kai nuo galimų švietimo priemonių diskusijoje vėl grįžta prie ekonominių priemonių, svarstymai atskleidė galimybių skurdą. Sugalvota, kad būtų galima paremti energijos tinklus, kurie savo ruožtu sumažintų tarifus ir taip palengvintų ekonominę naštą skurstantiems. Vardytos ir tokios iniciatyvos: paramos teikimas maistu, pagyvenusių žmonių įtraukimas į vaikų priežiūrą – taip sprendžiant darželių trūkumo problemą

Iš tų diskusijų kyšo esminiai lietuviško skurdo bruožai: brangus būsto išlaikymas (elektra, šiluma), išteklių vaikams prižiūrėti stygius, neprivalgymas.

Konstatuota, kad vyresnio amžiaus žmonių procentinė dalis didėja, tačiau gyventojų pasiskirstymas pagal amžių regionuose labai netolygus. Statistika ir apklausos rodo, kad suėjus senatvinės pensijos amžiui darbinę veiklą tęsia tik 5,4 proc., o ją norėtų tęsti net 34 proc. gyventojų.

Diskusijose taktiškai apeitas klausimas, ar tiems norintiesiems bus sukurta naujų darbo vietų. Užtat nemažai žodžių skirta švietimo pastangoms griaunant neigiamas nuostatas vyresnių darbuotojų atžvilgiu.

Tuos svarstymus įdomu palyginti su šiuolaikinėmis darbo rinkos tendencijomis, kurias lemia būtent technologinės inovacijos.

Vasarį naujienų agentūra „Bloomberg“ pristatė darbo rinkos tendencijų tyrimą. Tirta 15 išvystytų valstybių (tarp jų ir Kinija). Prognozuojama, kad dėl robotizacijos minėtose valstybėse išnyks 7 mln. darbo vietų ir atsiras 2 mln. naujų. Visuminis darbo vietų sumažėjimas – 5 milijonai, tačiau atsižvelgiant į tai, kad tyrimas apėmė šalis, kuriose iš viso dirba 1,9 mlrd. dirbančiųjų, praradimai gali atrodyti tarsi lašas jūroje.

Senėjant gyventojams, o jaunajai kartai netampant sveikesnei, darosi paklausesnės profesijos, susijusios su kitų žmonių poreikių tenkinimu. JAV profesijų sąraše, kurios greičiausiai auga darbuotojų skaičiumi ir atlyginimais (28 pozicijos), – pedagogai, mažų vaikų auklės, sporto treneriai, masažuotojai. Šios kategorijos skaičiumi lenkia kompiuterininkus ir kitus techno­sferos darbuotojus.

Padėk sau vogdamas?

Lietuvoje įvairios ministerijos skiriasi pagal svorį skirstant ES paramos lėšas. Koaliciniai susitarimai dėl ministrų portfelių iš esmės reiškia neviešas sutartis dėl finansinių srautų. Europinių fondų skirstymą gaubia paskalos ir faktai apie korupciją. Nežinia, ar labai guodžia suvokimas, kad ES kamuoja tokios pat korupcinės bėdos kaip ir Lietuvą.

Pasauliniu mastu ES yra „geroji dosnioji tetulė“. Vokietijos kanclerei Angelai Merkel priskiriamas pasakymas: „Europoje gyvena 7 proc. pasaulio gyventojų, ten pagaminama 25 proc. pasaulinio BVP  ir išmokama 50 proc. viso pasaulio socialinių išmokų.“ Pasaulio banko duomenimis, 36 labiausiai išvystytos Europos valstybės iš 51-os (šis sąrašas apima Monaką ir Vatikaną) kasmet išleidžia apie 58 proc. viso pasaulio socialinių išmokų.

Kyla klausimas, ar geroji tetulė nėra žiopla. Atsakymas siauresniu mastu yra žinomas. 2012 m. ES išleido maždaug 5 proc. savo biudžeto (tai sudarė apie 7,6 mlrd. Eur) projektams, kurie iš anksto buvo sumanyti kaip mulkinimas, apgavystės, piktnaudžiavimas. 5 proc. – turtingose ES valstybėse daugmaž tiek biudžeto išlaidų tenka ginklavimuisi, pvz., 2013 m. apie 6,3 proc. Jungtinėje Karalystėje (JK), 5,4 proc. Prancūzijoje, 4,5 proc. Italijoje, 3,3 proc. Vokietijoje.

Kitaip tariant, ES leido pavogti tokią savo biudžeto dalį, kokia pavienėse valstybėse išleidžiama gynybai. Palyginimui, 2011 m. „Reuters“ citavo Rusijos karinio prokuroro pareiškimą: būtent karinio biudžeto Rusijoje išvagiama iki penktadalio. Tais laikais – iki ryškaus karinių išlaidų padidėjimo, Krymo aneksijos, po to įvestų ekonominių sankcijų ir rublio nuvertėjimo – pavogtoji dalis siekė apie 10 mlrd. JAV dolerių.

2004-aisiais, kai Lietuva įstojo į ES, mūsų šalies žiniasklaida pranešė apie ES kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) ataskaitą, kurioje nušviestas ne vienas sukčiavimo atvejis (taigi ne vien Baltarusijos TV piešė tamsiąsias ES puses).

Pavyzdžiui, Italijos ne pelno organizacija, kuri gavo 11 mln. Eur paramą iš ES ir dar 17 mln. Eur iš Italijos, kad galėtų finansuoti 28 projektus besivystančiose šalyse, donorams išsiuntė padirbtas arba išpūstas sąskaitas, ir tik dalis pinigų buvo skirta projektams.

Kitas atvejis – vandens projektai Lesote, kai už sandorių paskirstymą atsakingi vietos valdininkai surinko daugiau nei 3 mln. Eur kyšių ir padėjo į Šveicarijos bankus. Tarptautiniai donorai, tarp kurių buvo Pasaulio bankas ir ES, projektui skyrė 183 mln. Eur paramos ir paskolų.

OLAF nurodė ir vandens tiekimo projekto Paragvajuje atvejį, kai 90 proc. ES pinigų atsidūrė banko sąskaitoje, priklausančioje nieko bendro su projektu neturinčiam fondui.

2012 m. vaizdelis buvo nekoks kaip ir prieš 8 metus. 2012 m. JK Lordų Rūmai užginčijo Europos Komisijos (EK) išvadas, kad iššvaistyta apie 404 mln. Eur iš ES biudžeto. Pasak lordų, išties pavogta beveik 12 kartų daugiau.

Britai rėmėsi ir Europos auditorių rūmų (European Court Auditors – ECA) išvadomis, iš kurių aiškėja, kad iššvaistyta apie 4,8 proc. (7,2 mlrd. Eur) iš maždaug 148 mlrd. Eur, – tiek sudaro Bendrijos biudžetas. Atsižvelgiant į JK indėlį galima sakyti, kad vėjais buvo paleista 1,053 mlrd. Eur JK mokesčių mokėtojų pinigų.

Akivaizdu, kad ES negebėjimas užkirsti kelią piktnaudžiavimui – viena iš britų euro­skepticizmo priežasčių. Pasauliniu mastu britai neproporcingai dosnūs kaip visa ES: JK, kurioje gyvena 1 proc. žmonijos, sukuriama 4 proc. pasaulinio BVP, išmokama 7 proc. pasaulinių socialinių išmokų.

Britus ypač piktina tai, kad lėšos švaistomos tuo metu, kai ES deklaruoja visuotinio taupymo politiką.

Kai kuriuos švaistymo atvejus atvejus atskirai tyrė Europos Parlamentas. Pavyzdžiui, apie 530 mln. Eur buvo išleista atstatant Italijos L’Akvilos miestą Abrucų regione po 2009 m. žemės drebėjimo. Paaiškėjo, kad dalis pinigų, skirtų benamių įkurdinimui naujuose būstuose, atiteko kompanijoms, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su mafija.

Neliečiant sukčiavimo Lietuvoje atvejų, kurie turėtų gulti į atskirą leidinį, reikia pasakyti, kad 2014 m. Lietuva, kurioje, EK duomenimis, buvo tiriami trys sukčiavimo atvejai, stovėjo vienoje gretoje su Vokietija ir Prancūzija pagal tyrimų skaičių.

Siekiant skaidrumo nuo 2014 m. gruodžio EK tinklalapyje integritywatch.eu iš anksto nurodomi atsakingų pareigūnų susitikimų su lobistais vietos ir laikai.

Lietuvoje, kur lobizmo kultūra guli leisgyvė vystykluose, smalsesni piliečiai gali palavinti klausą Vilniaus kavinėse aplink Seimą – daugelį reikalų politikai ir suinteresuoti asmenys aptaria gana garsiai.