Scanpix nuotr.

Arūnas MILAŠIUS

Šiandien Lietuva itin priklausoma nuo ES paramos, tačiau ekspertai sako, kad nei mūsų ūkis, nei finansų rinka nesugrius, kai šių pinigų neliks. Vis dėlto morališkai ir ekonomiškai pokyčiams, kurie nutiks po kelerių metų, turime ruoštis jau dabar.

Reikia prisiminti, kad įstojus į ES būtent pinigai iš Europos padėjo mūsų šaliai padaryti milžinišką šuolį. Jų dingimas gali sulėtinti plėtrą.

„ES parama skatina Lietuvos ūkio augimą, tačiau nėra lemiamas veiksnys, leidžiantis jam išgyventi. Net jei ES pradės byrėti ir šios paramos po 2021 m. neliks, mes nežlugsime. Nors prognozuoju, kad Briuselis taip drastiškai nepasielgs ir be papildomų lėšų mūsų nepaliks. Tiesiog parama šiek tie sumažės“, – optimistiškai į ateitį žvelgia Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.

Norint sparčiai vystytis, paramą mums reikėtų nukreipti į sritis, kuriose atsilikimas didžiausias. Ar tai pavyksta – kitas klausimas.

Ekspertas sako, kad jau dabar ši parama dalijama per išvestinius instrumentus ir jais naudotis bus galima dar gana ilgai. Žinoma, ES pinigai reikšmingi produktyvumu ir efektyvumu artėjant prie ES šalių senbuvių vidurkių.

Teks uždirbti patiems

Gyventi iš savo uždirbtų, o ne duodamų pinigų jau pratinamasi, nes atskiriems sektoriams ir verslui parama mažėja.

Ernestas Virbickas, Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus viršininkas, pritaria kolegai ir pateikia skaičius: „Iš ES fondų gaunamos lėšos, skiriamos kapitalui formuoti, yra gana ženklios. Įstojus į ES šių pinigų buvo gaunama mažiau – jų srautas sudarė apie 1 proc. BVP. Ekonominio sunkmečio laikotarpiu tokių lėšų naudojimas suintensyvėjo. 2009 m. jų srautas jau buvo 4,3 proc. BVP. O pastaraisiais metais iš ES fondų gaunama parama, skirta kapitalui formuoti, siekė apie 3 proc. BVP.“

Lietuvoje atlyginimai auga 5–6 proc. per metus ir spartesnio didėjimo nebus, nes demografinė padėtis blogėja, investicijos menksta.

Tiesa, Lietuvos banko duomenimis, praėjusiais metais aptariamų lėšų naudojimas suintensyvėjo, nes 2015-ieji buvo paskutiniai metai, kai buvo galima naudoti ankstesnės ES finansinės perspektyvos lėšas. Šiemet iš ES fondų gaunama parama turėtų sumažėti, nes užtruks, kol įsibėgės projektų, finansuojamų pagal naująją ES finansinę perspektyvą, įgyvendinimas.

Vidutinių pajamų spąstai

Tai nėra bėda, galinti sugriauti mūsų ūkį, tačiau iššūkiai, kuriuos teks įveikti, bus gana dideli.

„Norint sparčiai vystytis, paramą mums reikėtų nukreipti į sritis, kuriose atsilikimas didžiausias. Ar tai pavyksta – kitas klausimas“, – šioje srityje didelio optimizmo nereiškia N.Mačiulis.

Banko ekspertas kartu brėžia ir iššūkius, su kuriais susidursime: atlyginimai ES vidurkio per penkerius metus, kurie liko iki šio finansinio laikotarpio pabaigos, nepasieks, todėl konkuruoti dėl kvalifikuotų darbuotojų su ES šalimis senbuvėmis bus vis sunkiau. „Tikėtina, kad lietuviškas darbo užmokestis ES vidurkį pa­sieks per 30–40 metų. Lietuvoje atlyginimai auga 5–6 proc. per metus ir spartesnio didėjimo nebus, nes demografinė padėtis blogėja, investicijos menksta“, – aiškina N.Mačiulis.

Nebepakanka pritraukti užsienio investicijų ir vien tik eksportuoti – norint auginti ekonomiką reikia patiems investuoti užsienyje.

„Swedbank“ atstovas sako, kad mes patekome į vadinamuosius vidutinių pajamų spąstus. Pirmus dešimt metų po įstojimo į ES augti buvo lengva, nes buvome gana atsilikę, dabar vejamės lėčiau. Nebeužtenka vien tik importuoti pažangių technologijų – reikia jas kurti ir patiems rengti aukščiausios kvalifikacijos specialistus. Nebepakanka pritraukti užsienio investicijų ir vien tik eksportuoti – norint auginti ekonomiką reikia patiems investuoti užsienyje.

„Spartaus augimo stadija baigėsi ir dabar teks ieškoti sudėtingų vidinių augimo šaltinių. Tačiau į šiuos spąstus patekome ne tik mes, bet ir Kinija, Estija, kitos valstybės. Pietų Korėja, Singapūras jų išvengė, nes sugebėjo iš karto sukurti inovatyvią ekonomiką ir konkuruoti pasaulyje didelės pridėtinės vertės produktais“, – aiškina N.Mačiulis.

Per kiek laiko mums pavyks atrasti savo kelią, kuris leis pakilti iš sąstingio, spėlioti niekas nesiima.

Mažės investicijos

Lietuvos banko atstovas taip pat nevengia kalbėti apie galimus pavojus. Iš ES fondų gaunamos lėšos – svarbus investicijų finansavimo šaltinis. Pastaraisiais metais iš ES fondų gaunamos lėšos, skiriamos kapitalui formuoti, prilygo maždaug 15 proc. visų investicijų. Apie pusę šių lėšų buvo naudojama valdžios sektoriaus, o kita pusė – privataus sektoriaus investicijoms.

„Netekus tokios paramos kapitalui formuoti bus susiduriama su gana dideliu neapibrėžtumu dėl tolesnės investicijų raidos“, – sako E.Virbickas.

Vis dėlto kapitalo kiekis Lietuvoje užtikrintai didėja, tuo prisidėdamas prie įmonių konkurencingumo. Kartu tai gerina įmonių galimybes gauti finansavimą kapitalo rinkose. Kita vertus, dalis dabar vykdomų investicijų finansuojama pačių įmonių lėšomis arba skolintomis lėšomis. Tačiau netekus ES lėšų sumenks paskatos investicijoms naudoti kitas lėšas.

Reikia skatinti BVP augimą

N.Mačiulis sako, kad mūsų tikslas – BVP augimą padidinti nuo 2–3 proc., koks yra šiandien, iki 4 proc. per metus. Tačiau pasiekti tokį šuolį bus sudėtinga, nes prastėja demografinė padėtis, visuomenė sensta. Be naujų impulsų išjudinti ekonomiką sunku.

„Viena iš sričių, galinčių paskatinti augimą, – finansų rinka. Kol kas gyventojų ir įmonių vartojimas bei investicijos didėjo praktiškai be skolinto kapitalo. Estai, palyginti su mumis, skolinasi beveik trigubai daugiau“, – aiškina N.Mačiulis ir priduria, kad jei pavyktų tinkamai įdarbinti skolintas lėšas, atsirastų pakankamai daug resursų.

Tuo labiau kad mūsų ekonomika šiandien gana gerai subalansuota – įmonių balansai geresni nei ES šalyse senbuvėse, skolų lygis žemas. Tai, kad mes sugebame atsispirti įvairioms krizėms, parodė Rusijos embargas, kuris didesnės žalos mūsų ekonomikai nepadarė.

„Didžiausias mums gresiantis pavojus visiems puikiai žinomas, tačiau jo niekas nesiima spręsti – tai visuomenės senėjimas, kuris visa jėga smogs ateinantį dešimtmetį. Dabar gyventojų mažėja ne dėl emigracijos, o dėl mažo gimstamumo po nepriklausomybės paskelbimo. Net sustabdžius emigraciją Lietuva kasmet praras po 2 proc. darbingo amžiaus gyventojų“, – tvirtina N.Mačiulis.

Pasak jo, per kitą krizę paaiškės, kad esant tokiai visuomenės struktūrai subalansuoti valstybės biudžeto tiesiog neįmanoma. Teks iš esmės keisti socialinį, o galbūt ir pačios valstybės modelį. „Politikai nesiima šios bėdos, nes sprendimai nepopuliarūs, o jų efektas bus tik po keliolikos metų“, – apie tai, kad vargu ar verta tikėtis ryžtingų žingsnių, dėsto N.Mačiulis.

Žmonės keičia rinką

Kitas dalykas, keičiantis mūsų vidaus finansų rinką, – tai naujos tendencijos, dėl kurių tradiciniai bankai praranda dalį rinkos. Pavyzdžiui, prognozuojama, kad dalį vartojimo ir greitųjų kreditų, kurių apimtis vertinama iki 600 mln. eurų per metus, perims vadinamosios tarpusavio skolinimo platformos. Jų paslaugomis naudosis ne tik fiziniai asmenys, bet ir smulkusis bei pradedantis verslas. Tačiau patys bankai kol kas pavojaus varpais skambinti neskuba, nes mano, kad šis judėjimas netaps pavojingu konkurentu, atimsiančiu iš jų klientų pinigus.

„Skolinimo platformos pakeičia laukinę rinką ir mažina šešėlį. Be to, tai greitųjų kreditų pakaitalas, nes palūkanos mažesnės. Didelių pokyčių finansų sektoriuje šių paslaugų plėtra nesukels – bankai visada paskolins pigiau“, – prognozuoja Stasys Kropas, Lietuvos bankų asociacijos vadovas.

Bankininkas panašių svetainių kūrimo vajuje nemato naujo verslo modelio, o tik pasikeitusias technologijas. Žmonės ir iki šiol masiškai skolino vieni kitiems, tačiau apie paslaugas skelbdavo laikraščiuose ar interneto skelbimų portaluose. Tai buvo šešėlinė ir niekieno neprižiūrima rinka.

Toks kreditavimas tinka žmonėms, kurie turi laisvų lėšų ir nebijo rizikuoti. Priešingai nei kreditinėse institucijose, platformose esančios lėšos valstybės nedraustos. Rizika jas prarasti dėl skolininko nemokumo santykinai didelė. Tačiau S.Kropas įžvelgia ir šios tendencijos naudą bankams: jei žmogus ima pinigus verslui ir sugeba mokėti gana dideles palūkanas, vadinasi, jo veikla stabili ir ateityje jis vis tiek ateis į bankus imti kredito, o šie gyvybingam verslui pasiūlys geresnes sąlygas. S.Kropas sako, kad kol kas tarpusavio skolinimo rinkoje sukasi keliolika milijonų eurų, tačiau ši rinka auga.

BLF

Arūnas MILAŠIUS

Su Lietuvos bankų asociacijos prezidentu Stasiu Kropu kalbamės apie tai, kaip mums seksis, jei nutiktų vadinamasis „Brexit“ – Didžioji Britanija pasitrauktų iš Europos Sąjungos ir ši pradėtų byrėti, bei kaip gyvensime, kai baigsis ES parama. Kitas amžinas klausimas – kodėl latviai ir estai, formuodami savo finansų rinkas, nuėjo toliau nei mes ir ar dar galime juos pavyti.

– Kas mums gresia, jei įvyktų vadinamasis „Brexit“ – iš ES pasitrauktų Didžioji Britanija: ar iki Lietuvos atsiristų šio Londono žingsnio pasekmės, ar mes esame toli nuo globalių finansinių procesų ir gyvename saugiai kaip Dievo užantyje?

– Europos finansų sistema glaudžiai susijusi su Didžiąja Britanija. Londonas – pagrindinis ES finansinis centras, per kurį keliauja dauguma atsiskaitymų. Be to, tai pagrindinis operacijų eurais centras. Anglai dirba efektyviai, jų bankai likvidūs ir jų teikiamos paslaugos visus tenkina. Jei įvyktų „Brexit“, tai būtų gan didelis iššūkis tiek Jungtinei Karalystei, tiek visai ES finansų sistemai.

Gali nutikti taip, kad Prancūzijos ar Vokietijos politikai nuspręs savotiškai nubausti britus ir atimti iš jų  dalį finansinių operacijų.

Be to, Didžioji Britanija išsiderėjusi daugybę lengvatų ir finansininkams ten dirbti paprasčiau nei žemyninėje Europoje. Anglams pasitraukus reikėtų derėtis ir visą sistemą, kuri susigulėjusi per dešimtmečius, formuoti iš naujo. Be to, gali nutikti taip, kad Prancūzijos ar Vokietijos politikai nuspręs savotiškai nubausti britus ir atimti iš jų  dalį finansinių operacijų.

– Ar Berlynas su Paryžiumi realiai gali perimti iš britų finansinių paslaugų rinką?

– Spėlioti, kas būtų, jeigu būtų, sudėtinga, tačiau paslaugų kiekis, vadinamasis rinkos gylis, Londone kur kas didesnis, pačios sistemos ir siūlomi produktai išvystyti kur kas geriau nei kitur Europoje ir mėginti tiesiog perimti jų verslą būtų sunku. Tikiuosi, bet kokiu atveju bus pamėginta išlaikyti tą vertę, kuri jau sukurta, ir nebus mėginama tiesiog šiurkščiai perdalyti rinkos.

– Ar mes pajusime, jei prasidės šios kovos?

– Mūsų bankai naudojasi kolegų Londone paslaugomis, ir jos tiesiog brangtų. Didžiojoje Britanijoje dirbančios finansinės institucijos teikia paslaugas visam pasauliui, dėl to mastas didelis ir paslaugos santykinai pigios.

Įmonės orientuojasi ne į tai, kaip sukurti konkurencingą produktą, bet į tai, kaip gauti paramą. Taip iškreipiama rinka.

Iš kitos pusės, mūsų finansų sektorius palyginti primityvus, daugumą pasaulyje pripažintų ins­trumentų mes dar tik pradedame naudoti. Net jei britai nutrauks šių paslaugų teikimą, mums smūgis bus kur kas mažesnis nei Nyderalandų ar Prancūzijos bendrovėms, dirbančioms labiau išvystytos rinkos sąlygomis.

– Kas mūsų laukia, kai po 2020 m. baigsis ar bent stipriai sumažės ES parama, kuri šiandien sudaro didelę mūsų biudžeto dalį?

– Turime tam ruoštis, ir vienas pagrindinių būdų – sukurti efektyvų finansų sektorių, kad galėtume naudotis moderniomis finansinėmis priemonėmis, kurios ir pakeistų ES paramą. Pavyzdžiui, Lietuvoje bankai verslui ir gyventojams skolina pustrečio karto mažiau nei bankai ES šalyse senbuvėse. Pas mus, skaičiuojant pagal BVP, paskolos sudaro apie 40 proc. BVP, o kai kuriose valstybėse – 130 proc. Normalus ir neperkaitintas lygis – apie 90 proc. Kiti instrumentai – akcijos, obligacijos, lizingas, draudimo produktai – pas mus praktiškai neegzistuoja ir sudaro tik 9 proc. BVP. Vidutiniškai euro zonoje jie viršija 100 proc. Tai resursai, kurie padeda verslui.

Jei ji pasitrauks, kitos šalys vargu ar norės mokėti daugiau, kad palaikytų esa­mą paramos dydį.

ES parama – ne tik gėris. Įmonės orientuojasi ne į tai, kaip sukurti konkurencingą produktą, bet į tai, kaip gauti paramą. Taip iškreipiama rinka. Rinkos mechanizmai savo ruožtu ekonomiškai naudingesni, nes verčia konkuruoti.

– Kaip suprantu, milžiniškos paramos nutraukimas nebus problema.

– Verslui ne, tačiau viešajam sektoriui bus sudėtinga. Pakeisti ES lėšas paskolomis ir finansiniais instrumentais bus sudėtinga. Reikės ieškoti kitų galimybių. Pavyzdžiui, kurti projektus kartu su verslu ir siekti, kad jie atsipirktų. Kita bėda – daugumos savivaldybių tarnautojų kvalifikacija per menka, kad sukurtų ir įgyvendintų tokius projektus. Didmiesčiuose tokių žmonių rasime, bet provincijoje administracija gana silpna.

Šoką dingus ES paramai patyrė daugelis šalių. Mums tai taip pat teks pereiti ir išgyventi.

– Ar tai nesmogs žemės ūkiui, vienai svarbiausių mūsų ekonomikos sričių?

– Spėju, kad šiai sričiai parama nebus visiškai nutraukta. Remiami vokiečiai, prancūzai, ir nebus taip, kad jie pinigų gaus, o mes ne. Tačiau jei grįšime prie „Brexit“, tai Didžioji Britanija yra viena didžiausių ES donorių. Jei ji pasitrauks, kitos šalys vargu ar norės mokėti daugiau, kad palaikytų esa­mą paramos dydį. Vis dėlto viliuosi, kad ūkininkai bus remiami, nes pagal ekonomikos išsivystymo lygį mums dar reikia vytis ES šalis senbuves.

– O kaip verslas – ar jis galės kaip lygus varžytis su vakarietišku?

– Verslui reikia motyvacinių priemonių, kurios paskatintų naudotis rinkos priemonėmis, o ne ieškoti paramos. Svarbiausias valdžios uždavinys yra skatinti pasiūlą, kuri po krizės sustingusi. Investicijų lygmuo vis dar mažesnis, nei turėtų būti. Jei nieko nesiimsime, atsiliksime nuo kaimyninių šalių. Mes siekiame, kad Vyriausybė padėtų kurti darbo vietas ir skatintų investicijas, kurios būtų remiamos ne tik ES pinigais. Tam padėtų įvairios garantijos, lengvatos, didinančios šalies patrauklumą ir lengvinančios verslo sąlygas.

– Atėjo tarpusavio skolinimosi platformos, kilo greitųjų kreditų bumas. Kiek tai pakeis finansų rinką? Galbūt ateityje tai taps alternatyva bankams?

– Nauji žaidėjai greitai nepakeis susiklosčiusios padėties. Tokie žaidėjai, kaip rizikos kapitalo fondai, tarpusavio skolinimosi platformos, dirba su kur kas rizikingesniais klientais nei bankai. Taip mūsų segmentai prasilenkia. Bankams tokie rinkos dalyviai naudingi. Verslas, kuris pradedamas ir užauginamas finansuojant palyginti brangiais pinigais, vis tiek bėgant laikui ateis į tradicinius bankus, nes čia pinigai bus pigesni.

– Negi viskas taip šviesu?

– Deja, ne. Lietuvoje nėra nė vienos institucijos, kuriai rūpėtų finansų sektoriaus plėtra ir kuri matytų visą paveikslą, ne atskiras jo dalis. Viskas palikta savieigai. Jei bus finansuojami tik ypač saugūs verslo ir viešieji projektai, kaip dabar, rinkai tai bus žalinga, nes neskatins augimo.

Palyginkime Estiją ir Latviją, kurios nuėjo skirtingais keliais nei mes. Jos visada turėjo savo viziją bei strategiją ir kartu augino visą sektorių.

– Koks jų kelias? Gal galime kažko pasimokyti?

– Estai Taliną kuria kaip finansų centrą. Jie jau reitinguojami tarp pasaulinių finansinių paslaugų centrų, kurie dirba ne tik su vietiniais klientais. Estų pagrindiniai klientai – Skandinavijos įmonės, todėl jie dabar neturi sunkumų ir sėkmingai pritraukia vis daugiau pinigų. Netgi skandinavų investicijos į visas Baltijos šalis ateina per Taliną. Jų vidaus rinkoje paskolų lygis du tris kartus aukštesnis nei pas mus.

Trum­pa­lai­kė kelerių metų nauda dabar latviams gali sukelti rimtų sunkumų.

Latviai klestėjo, kol buvo normalūs ES ir Rusijos santykiai, nes specializavosi aptarnaudami Rytų valstybių finansinius resursus. Dabar ši veikla jiems kelia sunkumų, nes neaiškios kilmės pinigai iš buvusių sovietinių respublikų kelia įtarimų tarptautinėms organizacijoms. Trum­pa­lai­kė kelerių metų nauda dabar latviams gali sukelti rimtų sunkumų. Jų bankininkystės sektoriui sudėtingas laikotarpis, nes bankų paprašyta atlikti auditus, kad jie atitiktų Vakarų finansinėms institucijoms taikomus reikalavimus. Ta­čiau tai tiesiog geopolitinės situacijos pasekmės.

– Kokia mūsų strategija ir kryptis?

– Mūsų finansų sektorius neturėjo jokios strategijos ir vystėsi chaotiškai. Niekur nėra pasakyta, ko mes norime, ką skatiname. Netgi su dabar veikiančių bankų akcininkais nėra dialogo, ką jau kalbėti apie tai, kad būtų diskutuojama, ką pritraukti ateityje.

Jei kalbėtume apie tarptautines nišas – mes jų ne­turime. Be to, esant dabartiniam reguliavimui ne­galėsime plėsti paslaugų eksporto, pavyzdžiui, bal­tarusiams. Turime dirbti vidaus rinkoje ir priim­ti teisės aktus, kad galėtume čia veikti efektyviai.

Pavyzdžiui, apskaičiavome, kad vien lizingo paslauga galėtų prisidėti prie ekonomikos stimuliavimo, tačiau tam reikia, jog Žemės ūkio ir Vidaus reikalų ministerijos pakeistų dalį dabar galiojančių teisės aktų.

– Jei kalbame apie vidaus rinką, ar pas mus gali ateiti daugiau bankų?

– Nebent į kurį nors nišinį segmentą. Bijau, kad ateityje gali vykti bankų koncentracija. Prie to veda ir kai kurie teisės aktai, pavyzdžiui, vadinamoji paslaugų krepšelio kaina. Tai kelia nerimą dabar veikiančių finansinių institucijų savininkams. Mažmeninės bankininkystės rinka ir taip sudėtinga, nes gyventojų mažėja, apyvartos krinta, reguliavimas griežtėja. Investuoti į infrastruktūrą, saugumą, IT technologijas reikia vis daugiau. Lietuvoje bankinių paslaugų marža mažiausia ES. Iš kitos pusės, bankai dabar turi pakankamai kapitalo, kad veiktų stabiliai.

Nors elek­troninėmis paslaugomis žmonės naudojasi vis aktyviau, tačiau kai emigruoja pusė milijono vartotojų, juos pakeisti kitomis paslaugomis sudėtinga.

Kai grąžos nėra, bankai mėgina atsisakyti šio sektoriaus. Tačiau kai finansinės institucijos atsisako mažmeninės bankininkystės, sudėtingiau tampa dirbti ir verslui, nes įmonėms reikia ne tik paskolų, bet ir mažmeninių paslaugų, pavyzdžiui, atlyginimų mokėjimo darbuotojams. O mažmeninėje rinkoje svarbu mastas. Nors elek­troninėmis paslaugomis žmonės naudojasi vis aktyviau, tačiau kai emigruoja pusė milijono vartotojų, juos pakeisti kitomis paslaugomis sudėtinga. Dabar mėginama didinti paslaugų skaičių. Vartotojų nedaugėja ir nedaugės. Dėl to mums neramu dėl vadinamojo krepšelio, pagal kurį bus reguliuojama apie 80 proc. paslaugų. Ban­kai, turintys daugiau klientų, prisitaikys, tačiau tai bus smūgis mažesnėms įstaigoms.

– Galbūt lūžis įvyks ir naujų paslaugų poreikis didės daugėjant pabėgėlių?

– Reikalavimai dėl sąskaitos atidarymo pabėgėliui ir Lietuvos gyventojui – tie patys ir vis griežtėja. Tačiau net jei atvažiuos keli tūkstančiai naujų gyventojų, bankų rinka nepasikeis. Paskui juos neateis ir islamiški bankai, nes jiems keliami tokie pat reikalavimai kaip ir dabar veikiantiems. Tai stabdo rusiškas ir arabiškas finansines institucijas, kurios dažnai negali aiškiai atsakyti, kokia pinigų kilmė. Jiems paprasčiau eiti į tokias šalis kaip Kinija, kur reikalavimai kapitalui mažesni nei ES.

Stasys Kropas

Amžius 63 m.

1977 m. baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą.

1990 m. išrinktas deputatu į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą.

1990–1992 m. – Savivaldybių reikalų komiteto pirmininkas.

1992 m. – ministras be portfelio.

1997–1999 m. – Lietuvos pasirengimo deryboms narystei ES delegacijos narys.

Nuo 2008 m. – Lietuvos bankų asociacijos prezidentas.

BFL

Emigracijai šluojant kaimus ir miestelius atsivėrė nemaloni tiesa – infrastruktūra, kuriai gerinti investuota šimtai milijonų eurų, tampa nebereikalinga, o parengti kitų projektų kokybiškai negalima. Pagal galiojančius teisės aktus, projektus reikia ruošti remiantis senomis normomis, kurios jau nebeaktualios. Kartu pinigai bus be reikalo užkasti į žemę.

Šie pokyčiai – ne tik provincijos tuštėjimo masto neapskaičiavusios valdžios kaltė. Be emigracijos, vandens naudojimą ir šiukšlių kiekius mažina pasikeitę vartojimo įpročiai. Žmonės taupo, šiukšles, kurios turėjo keliauti į regioninius šiukšlių tvarkymo centrus, išrūšiuoja ir atiduoda tolesniam perdirbimui. Aplinkos ministerija jau skelbia, kad dabartiniu finansiniu laikotarpiu mūsų tikslas – modernizuoti senus vandentvarkos ir atliekų tvarkymo įrenginius ir pritaikyti juos prie esamų teisės aktų, o nebe plėtra.

„Šiandien bėda ta, kad galiojantys teisės aktai ir normatyvai mums nebetinka, nes jais tarsi mėginame paneigti realų faktą, jog dėl emigracijos žmonių kaimuose beveik neliko“, – aiškina Gintaras Bleizgys, UAB „SIKC“ vadovas.

Jei miestelyje statistiškai gyvena tūkstantis žmonių, rengiant projektą reikia skaičiuoti šį kiekį, o ne 600 gyventojų, kurie likę iš tikrųjų.

Jis sako, kad būtina kitaip žvelgti į statistinius duomenis. Pavyzdžiui, jei miestelyje statistiškai gyvena tūkstantis žmonių, rengiant projektą reikia skaičiuoti šį kiekį, o ne 600 gyventojų, kurie likę iš tikrųjų. Netgi paviršutiniškai skaičiuojant negalima rasti, iš kur išvažiavo 850 tūkst. žmonių. Realiai, sprendžiant pagal provincijos vartojimą, mūsų likę apie du milijonus ir šį kiekį reikėtų įtraukti į oficialius normatyvinius aktus, o ne mėginti užsimerkti ir toliau rengti milžiniškus, tačiau niekam nebereikalingus projektus ir pagal juos kurti infrastruktūrą.

Pasak G.Bleizgio, skubant tik įsisavinti lėšas mums gresia prisistatyti butaforinių menkai naudojamų įrenginių, kuriuos stengiantis išlaikyti likusiems vartotojams tiesiog bus nuolat didinami tarifai.

Perteklinės investicijos

UAB „Ekonovus“ generalinis direktorius Rolandas Rutėnas taip pat skaičiuoja, kad šalyje pastatytų mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) įrenginių projektiniai pajėgumai didesni nei realus atliekų srautas, todėl dalis padarytų investicijų yra perteklinės.

Taip pat nereikia pamiršti, kad tuo pat metu labai smarkiai plečiamas pakuočių rūšiavimo infrastruktūros tinklas. Iki 2018 m. visos individualios valdos bus aprūpintos rūšiavimo konteineriais. O kur dar planuojamos dvi papildomos atliekų deginimo jėgainės Vilniuje ir Kaune.

Kuo didesnis galingumas, tuo didesnių išlaidų atnaujinimui reikia.

„Kai rengėme pasiūlymus Aplinkos ministerijai, siūlėme investuoti į infrastruktūros atnaujinimą ir modernizavimą, o iš gauto pelno plėsti tinklus. Tada plėtra būtų natūrali. Naujuoju finansiniu laikotarpiu intensyvios plėtros nereikia“, – sako Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas Bronius Miežutavičius.

Jis primena, kad į žemę užkasti vamzdžiai tarnaus dešimtmečiais, tačiau įvairi papildoma įranga – siurbliai, informacinės technologijos – sensta, dėvisi ir tai reikia nuolat atnaujinti. Kuo didesnis galingumas, tuo didesnių išlaidų atnaujinimui reikia.

Ne tik migracija, bet ir žmonių įpročiai keičia verslą ir kartu verčia ieškoti atsakymų, ar mums nebus per brangu naudoti netinkamai suformuotą infrastruktūrą.

B.Miežutavičius sako, kad plėsti reikia tik tose vietose, kur to reikalauja aplinkosaugos standartai. „Dėl išvažiavusių gyventojų didėjančias sąnaudas reikia kompensuoti investicijomis į modernizavimą ir sąnaudų mažinimą“, – apie greitus pokyčius pasakoja Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas.
Antra vertus, jis pripažįsta, kad tik ES lėšos leido kokybiškai pertvarkyti visą sektorių.

Atliekų tvarkytojai pajuto, kad ne tik migracija, bet ir žmonių įpročiai keičia verslą ir kartu verčia ieškoti atsakymų, ar mums nebus per brangu naudoti netinkamai suformuotą infrastruktūrą, į kurią investuota šimtai milijonų eurų.

Pasikeitė žmonės

„Akivaizdu, kad rūšiavimas padės smarkiai sumažinti į sąvartynus išvežamų atliekų kiekį, bet tik klausimas – ar mums ne per brangi tokia sistema? Yra dvi nuomonės: viena, kad reikia ir skatinti pirminį rūšiavimą, ir statyti MBA įrenginius, o likusias po rūšiavimo atliekas de­ginti; kita nuomonė – ar nepakaktų po pirminio rūšiavimo likusias atliekas tiesiog panaudoti energijai gauti“, – kaip kintanti aplinka keičia vartojimo įpročius, aiškina R.Rutėnas.

Matau galimą riziką, kai kontroliuoti turinti institucija pati pradeda ūkinę veiklą. Tokiu atveju gali nukentėti ir veiklos efektyvumas, ir skaidrumas.

Pasak jo, kol kas nėra aišku, koks bus faktinis MBA efektyvumas. Lietuvos komunalinių atliekų tvarkytojų asociacija (LKATA), kuriai ir priklauso „Ekonovus“, jau kreipėsi į Ap­linkos ministeriją, kad būtų skelbiamos MBA periodinės veiklos atskaitos, nes šios informacijos neturi.

R.Rutėnas nekomentuoja, kiek regioninių atliekų tvarkymo centrų (RATC) reikėtų Lie­tuvai, bet įžvelgia pavojų, kad RATC ne tik organizuoja atliekų tvarkymą regionuose, bet ir vis aktyviau dalyvauja tiesioginėje atliekų tvarkymo ūkinėje veikloje: „Matau galimą riziką, kai kontroliuoti turinti institucija pati pradeda ūkinę veiklą. Tokiu atveju gali nukentėti ir veiklos efektyvumas, ir skaidrumas.“

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Kukli lietuviška daržovė žiedinis kopūstas, arba kalafioras, muzikanto Marijaus Mikutavičiaus lūpomis visuomenėje sukėlė audrą ir įliejo naujų garsų į jau šiek tiek pabodusią melodiją pavadinimu „kodėl kyla kainos“.

Arūnas MILAŠIUS

Nors iš pirmo žvilgsnio melodija ta pati: netoliaregiai vartotojai skundžiasi, kad kainos kyla, nors aukšti valdininkai, turtingi prekybininkai ir atsakingi politikai su Statistikos departamentu priešakyje tikina, kad ne. Viskas kainuoja tiek pat, kiek iki euro, o jei kas ir atpigo ar pabrango, tai ne realybė, o tik atskirai paimto vartotojo atminties trumpumo pasekmė. O jei ir brango, tai tik dėl to, kad Lietuvoje įvesti ir patvirtinti laisvosios rinkos dėsniai, kurių visi šventai laikosi.

Dar pernai rudenį Giedrius Bagušinskas, Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos direktorius, pripažino, kad prekybos tinklai drastiškai didina savo dalį prekės kainoje.

Įdomioji šios istorijos dalis ta, kad ši vieninga daina buvo gana trumpa, nes paaiškėjo, jog atmintis trumpa ne tik politikų, kas nestebina ir jau senokai nebepiktina, bet ir pačių prekybininkų. Mat šie besiteisindami ir beporindami apie laisvosios rinkos ekonomiką bei laisvę nustatyti kokias tik nori kainas ir tai, kad jokių antkainių jie nedidina ir niekuo nepiktnaudžiauja, patys jau buvo prisipažinę, jog savo dalį kainoje didina.

Dar pernai rudenį Giedrius Bagušinskas, Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos direktorius, VŽ pripažino, kad prekybos tinklai drastiškai didina savo dalį prekės kainoje. To negalima tiesiogiai vadinti antkainiu, nes ši dalis paslepiama po įvairiais mokesčiais nuoskaitomis ir kitomis rinkos ekonomikoje naudojamomis kainodaros formomis.

Dar blogiau, tame pat tekste, išspausdintame VŽ, Dainius Dundulis, UAB „Norfos mažmena“ savininkas, atvirai teigia, kad per penkerius metus prekybininkų dalis padidėjo apie 2 proc.

O dar blogiau, kad visi kažkaip pamiršo apie lygiai prieš metus garsiai skelbtą kainapjūtę, turėjusią nutikti prekybininkų pelno sąskaita.

Trumpa šios istorijos dalis. Prekybos tinklas „Maxima“ paskelbė mažinantis daugiau kaip tūkstančio maisto produktų ir kitų prekių, kurios sudaro kasdienį lietuvių pirkinių krepšelį, kainas. Apie mažėjančias kainas paskelbė ir „Iki“.

Dar įdomesnis skaičius – skirtumas tarp prekybos centrų pirkimo ir pardavimo. Šis skaičius per metus ūgtelėjo 51,8 proc., arba 35,4 mln. eurų.

„Maximoje“ pigiau kainuoja net 1015 populiariausių prekių: pienas, duona, mėsa, vaisiai ir daržovės, konditerijos ir kulinarijos gaminiai, gėrimai, taip pat nemaža dalis pramoninių prekių. Vidutiniškai jų kaina „Maximos“ parduotuvėse, kaip skelbia bendrovė, visoje Lietuvoje sumažėjo 13 proc.

Prasidėjus „kalafioro skandalui“ Sta­tis­ti­kos departamento paskelbtuose skaičiuose kainapjūtė neatsispindėjo.

Visos šios istorijos buvo sėkmingai užmirštos, tačiau jas teko prisiminti, kai analitikai, kurie mato truputį daugiau nei žodžių junginį „laisvoji rinka“, pradėjo analizuoti statistinius duomenis. Tiesa, šiek tiek kitokius, nei skelbė Statistikos departamentas, pagrįsdamas, kad kainos nekito ir viskas yra gerai, tik keistieji vartotojai nesuvokia, ko nori.

Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) duomenimis, šių metų pirmąjį ketvirtį, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, penkių didžiųjų prekybos tinklų apyvarta (apmokestinama PVM) augo 10,6 proc., o mokėtinas PVM, kuris priklauso nuo kainų pokyčio, – 31,4 proc.

Dar įdomesnis skaičius – skirtumas tarp prekybos centrų pirkimo ir pardavimo (už kiek prekybininkai nusipirko prekių iš tiekėjų ir už kiek pardavė). Šis skaičius per metus ūgtelėjo 51,8 proc., arba 35,4 mln. eurų.

Prekybinės ekonomikos pradžiamokslis sako, kad kai rinkoje dominuoja vienas ar du prekybos tinklai, dauguma tiekėjų tampa įkaitais.

VMI duomenimis, pernai pirmąjį ketvirtį penki didieji prekybos centai sumokėjo 44,8 mln. eurų mokesčių (be įmokų „Sodrai“). Šiemet per tą patį laikotarpį – 52,7 mln. eurų. Šiuos duomenis surinko analitikas Gitanas Nausėda.

Įdomioji dalis, kad šiame fone taip ir nepasigirdo tiekėjų balso. Kodėl – atsakymo ilgai ieškoti nereikia: įmonės bijo, ir bijo ne be pagrindo.

Prekybinės ekonomikos pradžiamokslis sako, kad kai rinkoje dominuoja vienas ar du prekybos tinklai (Lietuvoje dainas užsako Nyderlanduose registruotas didžiausias prekybos tinklas), dauguma tiekėjų tampa įkaitais. Tik kelios tarptautinės korporacijos, pavyzdžiui, „Coca-Cola“, „Procter & Gamb­le“, kurios į reklamą vien Lietuvoje investuoja šimtus milijonų eurų, diktuoja kainas ir prekybininkai priversti nusileisti jų reikalavimams.

Jei parduotuvėje nebus sauskelnių, kurios tinka mylimam kūdikiui, ir skalbimo miltelių, kurie nekelia alergijos mažyliui, tėvai tiesiog eis į parduotuvę, kurioje sauskelnių yra. Su keliais tokiais tiekėjais mėgino kovoti „Norfa“. Po audringų diskusijų ir rinkodaros bangų prekybininkai tyliai atidavė geriausias vietas išskirtiniams tiekėjams, nes šie sugebėjo sukurti tokius prekių ženklus, paskui ku­riuos eina pirkėjai.

Prekybininkų argumentas paprastas: ne­norite – nevežkite. Norinčiųjų vežti mūsų są­lygomis bus visada.

Lietuvos gamintojai buvo keletą kartų užsimiršę ir pamėgino eiti šiuo keliu, tačiau kelias buvo trumpas. Jei prisiminsime bendrovių „Švyturys-Utenos alus“ ir „Maxima LT“ kovas, kai milžinai susikibdavo dėl kainos (pastarasis susidūrimas – šiemet, kai kilo klausimas, ant kieno pečių guls išlaidos dėl taros depozito), nusileisti turėdavo gamintojas. Prekybininkų argumentas paprastas: ne­norite – nevežkite. Norinčiųjų vežti mūsų są­lygomis bus visada. Tiesa, oficialiai tai skam­ba „rastas kompromisas“. Koks tas kompromisas, nekomentuoja nė viena pusė – komercinė paslaptis.

Tuo labiau kad į mūsų prekybos centrų lentynas vis sparčiau braunasi užsieniečiai – daugėja lenkiškų, vokiškų, baltarusiškų, ukrainietiškų maisto produktų. Tai tik dar viena priežastis spustelėti vietinį tiekėją. Net lietuviški pieno produktai, kurie dar neseniai buvo tarsi mūsų perdirbėjų vizitinė kortelė, po truputį lentynose slenkami tolyn.

Pernai metus praktiškai visi didieji pieno perdirbėjai baigė pelningai.

Tiesa, tai dar vienas pavyzdys, kad ne viskas juoda ir balta. Šį kartą priežastis – ne tik prekybininkų galia: perdirbėjai mėgino praradimus dingus Rusijos rinkai perkelti ant Lietuvos vartotojų pečių. Tai buvo patogu, nes, kaip rodo tie patys Statistikos departamento duomenys, nors pieno supirkimo kaina krito keliolika procentų, produktų kaina lentynose liko stabili kaip prie tvoros prikaltas plakatas. Statistiškai sumenko tik keliais procentais, nors pienas pigo keliolika. Pernai metus praktiškai visi didieji pieno perdirbėjai baigė pelningai.

Bėda tik ta, kad į mūsų daržą atėjo lenkai, kurie produkto kainą skaičiuoja ne pagal tai, „kiek norėtųsi“, o pagal tai, už kiek perkamas pienas. Jogurtas, kuris netoli Varšuvos gaminamas iš Lietuvoje pirkto pieno, kainuoja iki trečdalio pigiau nei toks pat jogurtas, pagamintas Lietuvoje iš lietuviško pieno. Kodėl – kol kas atsakinėti nesivargina nei perdirbėjai, nei prekybininkai.

„Lidl“, kurio visi laukia, neišgelbės. Iš pradžių tvarką, kuri realiai atitiktų deklaruojamą laisvąją rinką turime įvesti patys.

Tačiau kuklus kalafioras galbūt privers praverti paslapties uždangą, gaubiančią prekybininkų ir tiekėjų santykius, už kuriuos vis brangiau moka pirkėjai. Vis dar lieka tikimybė, kad užsienio tiekėjų, visuomenės ir galbūt (yra ir tokia tikimybė) politikų bei atsakingų institucijų spaudimas pagaliau grąžins į prekybą skaidrius rinkos santykius. „Lidl“, kurio visi laukia, neišgelbės. Iš pradžių tvarką, kuri realiai atitiktų deklaruojamą laisvąją rinką turime įvesti patys.

BFL

Arūnas MILAŠIUS

Artėjant turistinio sezono pradžiai verslas jį pasitinka dviem naujienomis: viena ta, kad į Vilnių plūstelėjo tiek turistų, jog jiems jau sudėtinga rasti nakvynę, nes trūksta apgyvendinimo įstaigų. Antra žinia – viešbučiai pakilo į kovą su privačius būstus nuomojančiais piliečiais, nes mano, kad konkurencijos sąlygos nevienodos.

Apie atsigavimą ir turistų srauto augimą kol kas galime kalbėti tik Vilniuje. Kurortai dar nerado kuo pakeisti pajamų, kurias sunešdavo rusų turistai, dingę, kai prasidėjo karas Ukrainoje. Keliautojus iš Rytų keičia lietuviai, tačiau mūsiškiai išleidžia kur kas mažiau ir būstą nuomojasi trumpiau nei rusai.

„Dar nebuvo tokio sezono, kad nuo metų pradžios neturėtume kur apgyvendinti turistų. Vilniuje tiek daug renginių, kad atvažiuojančiųjų daugiau, nei yra viešbučių numerių“, – pasakoja Kęstutis Ambrozaitis, įvažiuojamuoju turizmu užsiimančios UAB „Lithuanian Tour“ generalinis direktorius ir Nacionalinės turizmo verslo asociacijos valdybos pirmininkas.

Palangoje butus nuomojančių žmonių daugėja. Rinka perpildyta.

Keliautojų šuolį lėmė tai, kad sostinėje pradėta rengti ypač daug verslo ir pramoginių renginių. Turizmo asociacijos vadovo žiniomis, panaši padėtis ir Taline, kur viešbučių numerių kur kas daugiau nei mūsų sostinėje.

Kurortuose tokių džiaugsmo šūksnių kol kas negirdėti. „Palangoje butus nuomojančių žmonių daugėja. Rinka perpildyta. Be to, mums neramu, kad mažėja rusų. Iš kitos pusės, tikimės, kad dėl teroro grėsmės mažiau lietuvių keliaus į Turkiją bei Egiptą ir užsuks pas mus“, – lūkesčiais dalijasi Irena Švanienė, visuomeninės organizacijos „Svetingas šeimininkas“, vienijančios apartamentų nuomotojus, vadovė.

Turistai kainų nepakėlė

Nors Vilniuje turistų daugėja, sostinėje dirbantys verslininkai sako, kad kainų didinti negali. Palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, kai kuriuose segmentuose jos netgi krito.

Vidutinės kainos, palyginti su pernai metais, krito nuo 10 iki 20 proc.

„Turistai renkasi pigiausią sektorių. Savo svečių namuose matome, kad klientų priviliojame tik tada, kai taikome dideles nuolaidas. Vidutinės kainos, palyginti su pernai metais, krito nuo 10 iki 20 proc.“, – įspūdžiais apie naują sezoną dalijasi Rolandas Kasparaitis, UAB „Rolvinkas“, valdančios trejus svečių namus su 150 vietų ir septynis trumpalaikei nuomai skirtus butus, direktorius. Įmonėje dirba, atsižvelgiant į sezoną, nuo 20 iki 40 žmonių.

Verslininkas nurodo ir kitą priežastį, kodėl kainos krinta, – tai milžiniška konkurencija. Prieš keletą metų sostinėje veikė 4–5 svečių namai, šiandien – 22-eji. Kiek padaugėjo nuomojamų butų, niekas nežino. Toks augimas atsirado dėl santykinai lengvo įėjimo į rinką – užtenka įrengti patalpas ir apie paslaugas paskelbti „Booking.com“ arba „Airbnb.com“. Jei kaina bus tinkama, klientai važiuos.

Vienas pagrindinių sostinės trūkumų – nėra pramogų ir veiklos, dėl kurios žmonės čia praleistų ne dvi tris dienas kaip dabar, o bent savaitę.

„Vilniuje pagrindiniai turistai – rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, lenkai. Vakarų europiečių mažiau. Vasarą gana daug italų ir ispanų, kurie ieško vėsesnio klimato“, – pasakoja R.Kas­paraitis ir pastebi, kad vienas pagrindinių sostinės trūkumų – nėra pramogų ir veiklos, dėl kurios žmonės čia praleistų ne dvi tris dienas kaip dabar, o bent savaitę.

Verslininkas sako, kad viešbučiai be reikalo mėgina kovoti su privačių būstų nuomotojais, nes į tokius būstus važiuoja kitokie keliautojai nei į viešbučius. Apartamentus renkasi tie, kurie nori atskiros virtuvės ir didesnio privatumo, nei gali pasiūlyti viešbučiai. „Klientai, kurie nuolat gyvena butuose, atsisako gyventi viešbučiuose, nes yra įpratę gyventi apartamentuose, patys gamintis valgį, vertina privatumą“, – niuansus dėsto R.Kasparaitis.

Verslininkas pastebi ir kitą šio sezono niuansą: negalima prognozuoti, iš kurios valstybės bus didžiausias turistų srautas, kam skirti daugiausiai dėmesio ir kaip investuoti į reklamą.

Ne laikas kariauti

„Nors privatūs nuomotojai konkuruoja su viešbučiais, dabar galbūt ne pats geriausias laikas kovoti su pavieniais verslininkais. Šiandien, bent jau Vilniuje, turistams tiesiog trūksta vietų“, – sako K.Ambrozaitis.

Verslininkas sako, kad privačios nuomos segmentas auga, nes keliautojai ieško, kur pigiau. Naktis viešbutyje kainuoja 60–80, privačiuose apartamentuose – 30–40 eurų. Skirtumas gana didelis, tačiau kai paklausa taip pat didelė, sostinėje klientų užteks visiems.

I.Švanienė teigia, kad Viešbučių ir restoranų asociacijos iniciatyva griežtinti sąlygas pavieniams apartamentų nuomotojams nebus sėkminga. Tiesiog pastaroji veikla per daug išskaidyta, kad ją būtų galima nubrėžti keliais teisės aktais ir taip sugriežtinti sąlygas.

Pas mus daugiausiai lietuvių. Prieš porą metų antri pagal skaičių buvo rusai, dabar jie ketvirti. Rusų atvažiuoja tiek pat, kiek ir latvių.

„Kurortai, kurie gyveno priimdami rusų turistus, sėkmingai persiorientavo į lietuvius. Daugėja vakariečių, baltarusių. Tačiau rusai gyvendavo kelias savaites ar mėnesį, o lietuviai – tik savaitgalį arba, geriausiu atveju, savaitę“, – skirtumus aiškina K.Ambrozaitis ir su šypsena priduria, kad verslas kurortuose vis dėlto nebadauja.

Asociacijos vadovui pritaria ir verslininkai. „Pas mus daugiausiai lietuvių. Prieš porą metų antri pagal skaičių buvo rusai, dabar jie ketvirti. Rusų atvažiuoja tiek pat, kiek ir latvių“, – apie savo verslą pasakoja Alenas Antanaitis, Druskininkuose veikiančių svečių namų „Draugų namai“ bendraturtis.

Po kelerių metų, kai supras, kad mūsų sostinė – tvarkingas europietiškas miestas, nuvažiuos ir į kaimą.

K.Ambrozaitis sako, kad klientų yra, ir skundai, jog kuo toliau, tuo sunkiau, ne visai pagrįsti. Galbūt laikai ne patys geriausi, tačiau pragyventi įmanoma. Kaimo turizmo sodybos taip pat išsilaiko, tačiau jų pagrindiniai klientai – lietuviai. Tik atskirose sodybose daugiau vakariečių, bet tai lemia sodybų savininko ryšiai ir gebėjimai, o ne tendencija.

„Kol kas žmones dar reikia įtikinti važiuoti į Vilnių, nes jie prisibijo. Srautai pradėjo didėti tik dabar, o važiuoti į kaimą žmonės paprasčiausiai bijo. Po kelerių metų, kai supras, kad mūsų sostinė – tvarkingas europietiškas miestas, nuvažiuos ir į kaimą. Tam tiesiog reikia laiko“, – į ateitį žvelgia K.Ambrozaitis.

Sezono pradžia

„Gegužės pradžioje būna daugiau žmonių, po to lankytojų šiek tiek sumažėja. Tikrasis vasaros sezonas prasidės mėnesio pabaigoje, sulig miesto švente“, – apie pagrindinių darbų pradžią pasakoja A.Antanaitis.

Verslininkas pabrėžia, kad šis kurortas skiriasi nuo tokių kaip Palanga ar Šventoji. Sudėjus savaitgalius ir laisvadienius Lietuvoje bei aplinkinėse valstybėse, kai net ne sezono metu atvažiuoja daugiau turistų, nei įprasta, sezonas čia tęsiasi daugiau kaip penkis mėnesius. Vasaros pikas, kai užimtumas siekia 80–90 proc., prasideda nuo Joninių.

„Kartu su turistų srautu didėja ir konkurencija. Prieš trejus metus „Booking.com“ mes buvome 29-a ten registruota apgyvendinimo įstaiga Druskininkuose. Šiandien mes vieni iš 165-ių. Dauguma jų – tokie svečių namai kaip mūsų ir butai“, – apie tai, kad ten, kur pinigai, ten ir verslas, aiškina A.Antanaitis.

Verslininkas pasakoja ir kodėl taip nutiko: naujokams itin paprasta įeiti į rinką. Užtenka registruotis tokiose svetainėse, kaip „Booking.com“, ir jei kaina bus priimtina, keliautojai pradės važiuoti.

A.Antanaitis sako, kad dabar pagrindiniai jų pačių klientai – lietuviai, kuriuos galima vilioti ne tik per rezervavimo platformas.

Šeimos verslas

„Draugų namus“ prižiūri du broliai ir vienas samdomas žmogus. Kadaise čia veikė siuvykla, kurią šeima nusprendė pertvarkyti į viešbutį. Patirties jau turėjo, nes jie buvo vienos sanatorijos savininkai. „Grįžau iš kelionių po pasaulį namo ir kartu su broliu nusprendėme atidaryti viešbutį“, – kelio pradžią prisimena A.Antanaitis.

Šiandien čia 16 numerių, įrengiama dar 12, kurie lankytojams bus pasiūlyti vasarą. Iki šiol teko dirbti patiems, nes, norint samdyti žmones ir viešbutį paversti ne tik savo darbu, bet ir verslu, reikia daugiau kaip 20 numerių. Tai nedidelio ekonominio viešbučio, galinčio leisti samdyti personalą ir siūlyti daugiau paslaugų, dydis.

„Daugiau kaip 20 kambarių reikia todėl, kad numeriai būna užimti ir pajamų duoda tik savaitgaliais. Samdant administratorius jų išlaikyti nepavyks. Dabar mes tiesiog užsidirbame sau atlyginimą“, – dėlioja A.Antanaitis.

Šalia viešbučio žmonės plečia ir kitą verslą: neseniai atidarė sulčių barą, pagal franšizę – kavos išsinešti kavinę. Šie papildomi objektai skirti turistams. Vietinėje rinkoje tokios santykinai brangios paslaugos neprigyja.

Mažas arba didelis

Kitas būdas išgyventi kurorte – steigti viešbutį, turintį iki 10 kambarių. Tada galima dirbti įsigijus verslo liudijimą be viešbučių administravimo programos ir be samdomų žmonių. „Draugų namai“ – tarpinis variantas tarp verslo su verslo liudijimu ir tradicinio viešbučio.

A.Antanaitis sako, kad Druskininkuose smulkusis apgyvendinimo segmentas auga. Žmonės investuoja į butus ir mėgina juos nuomoti poilsiautojams, stato mažus viešbučius. Mieste investuoja ir rusai – jie perka po keletą butų ir patiki juos nuomoti patikimiems tarpininkams. Kartais taip elgiasi ir lietuviai, mieste įsigydami antrą būstą. Panašus modelis plinta Vilniuje, tačiau jis veikia šiek tiek kitaip: žmonės išsinuomoja keletą butų ir mėgina juos pernuomoti turistams.

„Kol kas rinka Druskininkuose nėra perkaitinta. Savaitgaliais trūksta nakvynės vietų“, – dėsto A.Antanaitis.

Verslininkas pastebi ir tai, jog sanatorijos stengiasi žmones išlaikyti pas save, kad klientai pinigus išleistų neišeidami iš teritorijos. Tačiau bendras žmonių gausėjimas vis tiek kelia visą Druskininkų verslą.

Palanga – išimtis

Turistinis sezonas ne apgyvendinimo verslui, iš vienos pusės, yra galimybė užsidirbti visiems metams, iš kitos – galvos skausmas, kaip prisitaikyti prie sparčiai kintančių sąlygų.

„Iki euro įvedimo darbuotojui lovos nuoma parai kainavo 5 Lt. Dabar ta pati lova – 5 eurai. Sezoniniams darbuotojams, atvažiavusiems į Palangą užsidirbti, paprastai atitenka patalpos, netinkamos poilsiautojams. Pavyz­džiui, turistai nebenori kambarių, kuriuose nėra tualeto ir dušo“, – dėsto Artūras Timukas, valdantis restoraną miesto centre ir sezono metu prekiaujantis suvenyrais.

Žiemą pas jį dirba 10 žmonių, vasarą – šimtas. Dauguma atvažiuoja iš kitų miestų ir juos reikia apnakvindinti.

Palangoje vietų, kur dirbantis žmogus gali priglausti galvą, pakanka. Kas kita Šventoji. Ten tradiciškai poilsiautojams nuomojamos patalpos be dušų ir tualetų, todėl darbuotojams lieka tik pačios blogiausios vietos. Kainos tos pačios kaip ir Palangoje – 5 eurai per parą.

„Jeigu kalbame apie restoranų verslą, įvedus eurą buvo pakilimas, nes žmonės nesuvokė pinigų vertės. Dabar taupo“, – apie vartotojų įpročius pasakoja A.Timukas.

Kartu su euru per trejus metus ketvirtadaliu padidėjo kainos, bet sezoninių darbuotojų algos šoktelėjo pusantro karto. A.Timukas sako, kad surinkti žmones sezonui kiekvienais metais vis sunkiau. Dauguma – jaunimas iki 20 metų, bet jie kitais metais nebegrįžta. Kiekvienam sezonui reikalingas naujas kolektyvas.

Druskininkuose lengviau

Kitaip nei Druskininkuose, pajūryje sezonas tęsiasi iki dviejų mėnesių.

„Palangoje poilsiautojams skirtų būstų nuomos kainos nekinta jau keletą metų. Pasiūla tiesiog per didelė. Be to, mūsų klientai nemokūs, nes Lietuvoje nėra vidurinio sluoksnio. Turtin­gieji gyvena viešbučiuose“, – aiškina I.Švanienė, pati nuomojanti septynis kambarius.

Klientai nebenori gyventi bendrabučio tipo butuose, kuriuose keliems kambariams tenka vienas dušas ir tualetas. Be to, baigia nunykti ir vadinamoji močiučių Palanga – klientai nakvynės ir poilsio vietų ieško nebe pakelėse, bet internete. Kur priglausti galvą, galima rasti netgi labiausiai užimtais savaitgaliais.

Verslininkė pripažįsta, kad vienas didžiausių kurorto trūkumų yra tas, kad jei blogas oras – nėra pramogų. „Palangoje nesustoja naujų gyvenamųjų namų statyba. Praktiškai visi šie būstai nuomojami. Net negalime lyginti pasiūlos, kuri buvo prieš nepriklausomybę, ir dabar“, – sako I.Švanienė.

Tokia konkurencija verčia gerinti sąlygas ir nekelti kainos, tačiau žmonės, kurie sugeba prisitaikyti, nuomodami savo būstą uždirba pragyvenimui ar bent jau prisiduria gana dideles papildomas pajamas.

„Mes nepanikuojam. Palanga – kurortas ir sezono metu čia būdų užsidirbti randa visi norintys ir netingintys. Tai milžiniškas krašto privalumas“, – neabejoja I.Švanienė.

Dirbti galima ir be verslo liudijimo

Alina Gaudutytė, Valstybinės mokesčių inspekcijos Teisės departamento direktoriaus pavaduotoja

Gyventojas, nepriklausomai nuo to, trumpam ar ilgam laikui nori nuomoti nekilnojamąjį turtą fiziniams asmenims, tai gali padaryti įsigijęs verslo liudijimus: „Gyvenamosios paskirties patalpų nuoma, neteikiant apgyvendinimo paslaugų“ ir „Apgyvendinimo paslaugų (nakvynės ir pusryčių paslaugos) teikimas“, „Apgyvendinimo paslaugų (kaimo turizmo paslaugos) teikimas“. Verslo liudijimą žmogus gali įsigyti nebūtinai metams ar mėnesiui, o ir pageidaujamam dienų skaičiui (bet ne mažiau kaip penkioms dienoms, kurios gali eiti ir ne iš eilės).

Pažymėtina, kad paslaugą galima teikti ir neregistravus individualios veiklos pagal pažymą, t.y. neįsigijus verslo liudijimo, tokiu atveju metams pasibaigus gyventojui privalu deklaruoti pajamas ir sumokėti 15 proc. gyventojų pajamų mokestį.

Atkreipiame dėmesį, kad gyventojų vykdoma nekilnojamojo turto nuomos veikla pagal teisės aktų nuostatas nebėra priskiriama individualiai veiklai. Todėl tais atvejais, kai nekilnojamąjį turtą (patalpas) gyventojas nuomoja kitiems gyventojams, pakanka su nuomininku sudaryti nuomos sutartį ir gautas pajamas už turto nuomą, kaip tai numato Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, deklaruoti iki kitų metų gegužės 1 d., iki to paties termino sumokant gyventojų pajamų mokestį.

Pastaraisiais metais gyventojų, deklaravusių pajamas, gautas iš nekilnojamojo turto, skaičius didėja.

Šiemet pajamas iš minėtos veiklos už 2015 m. jau deklaravo (nors deklaravimo ir sumokėjimo terminas dar nėra pasibaigęs) beveik 12 tūkst. gyventojų, už 2014 m. – 46,2 tūkst., 2013 m. – 42,6 tūkst., 2012 m. – 39 tūkst.

„Airbnb.com“ ir „Booking.com“ – tik su PVM

„Airbnb.com“ ir „Booking.com“ platformos – tai interneto svetainės, kuriose lankytojai gali susirasti nakvynę, o asmenys, turintys laisvus namus, butus ar kambarius, gali informuoti apie nuomojamą būstą ir gauti papildomų pajamų. Nuomininkai už suteiktas būsto nuomos paslaugas su per šias platformas nuomojančiais būstą asmenimis atsiskaito per šiuos puslapius administruojančias įmones, kurios veikia kaip tarpininkai tarp nuomininko ir nuomotojo.

Gyventojui, Lietuvoje taip nuomojančiam būstą, visada yra prievolė apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti PVM (21 proc.) nuo sumos, kurias gyventojas sumoka už suteiktas tarpininkavimo paslaugas (nepaisant to, kad jo gautas atlygis per pastaruosius 12 mėnesių už PVM apmokestinamas paslaugas neviršijo 45 tūkst. eurų).

Pažymime, kad VMI, siekdama užtikrinti pajamų apskaitymo už būsto nuomą ir mokesčių sumokėjimo kontrolę, atlieka asmenų, savo vardu įregistravusių daug gyvenamosios ir komercinės paskirties nekilnojamojo turto, analizę. Tai leidžia identifikuoti tuos žmones, kurie galimai nuomoja turtą ir nedeklaruoja gautų pajamų, o jų atžvilgiu atliekami stebėsenos ir taikomi kontrolės veiksmai. Remiantis kitais informacijos šaltiniais, yra nustatomi galimai gyvenamosios ir komercinės paskirties nekilnojamojo turto nuomos pajamų nedeklaruojantys asmenys. Jiems taip pat taikomos poveikio priemonės, siekiant užtikrinti gautų pajamų deklaravimą.

Scanpix nuotr.

Arūnas MILAŠIUS

Su Lietuvos žemės ūkio atašė Kinijoje Mindaugu Kuklieriumi kalbamės apie tai, kokios mūsų ūkininkų ir maisto pramonės perspektyvos tolimoje šalyje. Praėjusią savaitę Pekinas oficialiai patvirtino, kad įsileidžiami lietuviški pieno produktai: dabar abiejų šalių tarnybos baigia tvarkyti dokumentus ir gegužę perdirbėjai jau galės siųsti  krovinius. Viliamasi, kad dar šiais metais kinai įsileis ir lietuviškus mėsos produktus bei grūdus. Gaminius iš grūdų, pavyzdžiui, sausus pusryčius, mes eksportuojame gana seniai.

– Ar Kinijos biurokratinė sistema sudėtinga? Galbūt ji veikia kur kas paprasčiau nei Lietuvoje ir plėtoti verslą bei prekybą lengviau nei pas mus?

– Čia svarbūs asmeniniai ryšiai ir politinis fo­nas. Mums padėjo Lietuvos premjero ir žemės ūkio ministrės vizitai. Be to, pavyzdžiui, kai bu­vo priimtas politinis sprendimas įsileisti lietuviškus pieno gaminius, dirbome su sertifikatus išduodančiomis institucijomis, kad jos reikalingus dokumentus pradėtų rengti anksčiau, nei formaliai bus išduotas pats leidimas. Taip krovinius pavyks išsiųsti keliomis savaitėmis anksčiau, nei paeiliui laikantis visų procedūrų. Kinijoje priežiūros aparatas didelis ir norint, kad reikalai judėtų sparčiau, reikia tam skirti laiko ir darbo.

– Ar mūsų įmonės domisi Kinija? Buvo girdėti atsiliepimų, kad tai pervertinta rinka. Nors ji milžiniška, tačiau joje mes neturime ką veikti, nes esame tiesiog per maži, pati šalis geografiškai per toli.

– Kinijoje dirbti planuoja penkios didžiausios Lietuvos pieno perdirbimo įmonės. Visos jos turi už Aziją atsakingų specialistų ir ieško rin­kų Japonijoje, Kinijoje, Vietname. Šiose valstybėse nuolat būna jų žmonės. Kai kurios įmonės jau keletą metų dirba Honkonge, į kurį eksportuoti paprasčiau nei į didžiąją Kiniją. Be to, kinai įsteigė Pieno technologijų aljansą. Jame, be mūsiškių, dalyvauja ir tokios šalys, kaip Nau­­joji Zelandija, Australija, Nyderlandai. Bu­vimas tokiose sąjungose palengvina darbą, atsiranda galimybė rasti daugiau partnerių.

Jie šeimoms leido turėti antrą vai­ką, todėl laukiama, kad vaikiško maisto, ku­rio di­džioji dalis importuojama, paklausa di­dės.

Jei kalbame apie rinką, kinams šiandien reikia žaliavos. Jie šeimoms leido turėti antrą vai­ką, todėl laukiama, kad vaikiško maisto, ku­rio di­džioji dalis importuojama, paklausa di­dės. Prie to taikosi ir lietuviai. Pavyzdžiui, AB Vil­kyš­kių pieninė stato naują cechą, kuriame bus džiovinami ir į dvi sudedamąsias dalis skaidomi išrūgų milteliai. Produktai ir bus žaliava vaikų maistui, kuris mūsų šalyje negaminamas. Pa­pras­tų pieno miltų galima nusipirkti bet kur. Tai biržinis produktas be didesnės pridėtinės ver­tės. Juos, kaip ir kondensuotą pieną, į ten, tik per aplinkines valstybes, jau dabar veža „Ma­­rijampolės pieno konservai“.

Sutartys dėl tokių biržinių produktų, kaip pramoniniai sūriai ar pieno miltai, gali būti su­darytos gana greitai. Mūsiškiams tai proga iš­šluoti sandėlius, kurie dabar perpildyti. Pelno maržos gal ir nedidelės, bet bent jau vyks apyvarta, nes šiandien pasaulyje gana didelis pieno produktų perteklius.

– Ar produktai su mūsų pačių prekių ženklais ten turi ateitį?

– Apie savo prekių ženklus Kinijoje galime kalbėti daug, tačiau mes tiesiog per maži ir neturime tiek resursų, kad tokio dydžio rinkoje ga­lė­­tume įtvirtinti produktus su savo prekių ženk­­lais. Galime tik lenkti galvą prieš įmones, kurios tokio dydžio rinkoje kaip Rusija sugebėjo įtvirtinti lietuviškus prekių ženklus ir ypač „Svalią“.

– Tačiau Lietuvoje gaji nuostata, kad kinai pieno paprasčiausiai nevartoja ir mums su savo produktais ten net neverta lįsti.

– Kinijoje gyvena gana daug vakariečių, be to, auga jaunoji karta, kuri jau įprato prie vakarietiškų pieno produktų, ir jų pardavimas stabiliai didėja. Būtent šioje valstybėje sparčiausiai au­ga pieno produktų vartojimas, ir potencialo daug. Pavyzdžiui, kinas per metus vidutiniškai su­var­toja 8 kg pieno, lietuvis – per 50 kg.

Jei kalbėtume apie įpročius, pieno produktai iki šiol buvo valgomi tik Šiaurės Kinijoje. Pietuose tradicinėje virtuvėje jų nebuvo. Dabar šis maistas vartojamas ir Pietuose. Be to, kaip minėjau, leista turėti po du vaikus ir greitai iš­augs vaikų maisto paklausa.

Kita mūsų galimybė – vadinamieji ilgo ga­liojimo pieno produktai.

Nuolat užsimenu apie vaikų maistą, nes jo paklausa milžiniška. Prieš keletą metų šalyje kilo didžiulis melamino (buvo bandoma sintetiniu būdu išgauti baltymą, bet paaiškėjo, kad jis nuodingas) skandalas, kai mirė keletas vaikų. Nuo tada žmonės nebepasitiki vietiniais gaminiais ir, kas išgali, perka importinius. Šioje rinkoje didžiausi žaidėjai – olandai, tačiau tai gali būti ir mūsų, kaip brangios ir kokybiškos žaliavos ar pusfabrikačių tiekėjų, šansas.

Kita mūsų galimybė – vadinamieji ilgo ga­liojimo pieno produktai. Juos gamina AB „Pie­no žvaigždės“ ir, mano žiniomis, įmonė derasi su kinais. Tokius gaminius jau tiekia, pavyzdžiui, airiai. Tačiau mums patraukliausias ke­lias būtų gaminti pagal užsakymą, kad mūsų pro­duktais prekiautų ir jiems prekių ženklus ku­r­tų vietiniai.

Sunkiau rasti nišą bus gal tik AB „Žemaitijos pienas“, kurių vienas pagrindinių eksporto produktų – „Džiugas“. Tai sūris, kuris turi bū­ti parduodamas su savo prekės ženklu, nes nėra pramoninis, arba vadinamasis industrinis, skirtas tolimesniam perdirbimui, gaminys. Jam reikia įsitvirtinti prabangiame gurmaniškų produktų segmente.

Tačiau ir tam esama galimybių – Kinijoje yra brangių parduotuvėlių, specializuotų išpuo­se­lė­­to skonio vartotojams. Kiekiai ten nebus milžiniški, tačiau pelno maržos gana didelės.

– O kaip su šviežiais produktais – galėsime vežti tuos pačius sūrelius ir jogurtus, kuriuos valgome patys, ar reikės kurti naujus?

– Skoniai skiriasi. Tai buvo galima matyti pernai Vilniuje vykusio Pieno kongreso metu. Kinai išmėgino daugumą mūsų įmonių eksportui skirtų produktų. Pavyzdžiui, mūsų varškės sūreliai jiems per saldūs, per gausu priedų ir įdaras per daug sutrintas. Mums ir rusams tai puikus skonis, o jie mėgsta, kad valgant jaustųsi varškės ga­baliukai. Technologiškai tokius produktus ga­min­ti sudėtinga, reikia pertvarkyti linijas, pa­reng­ti žmones – tai kainuoja. Kuo stambesnės įda­ro frakcijos, tuo gaminys greičiau byra. Pa­ly­ginimui, Rusijai ar Latvijai reikia kuo smulkiau sutrintos masės, kuri primintų sviestą.

Kinams europietiški valgiai – prestižo reikalas, delikatesas, ku­ris nevartojamas kasdien.

Mėsos produktai kinų ekspertams patiko. Jie ne tokie, kaip gaminami Kinijoje, tačiau ki­nai pasiūlė nieko per daug nekeisti, nes mūsų gaminiai vis tiek bus nišiniai, skirti  turtingiems pirkėjams. Geriau mėginti ieškoti vartotojų, kurie pamėgs būtent tą skonį, kuris jau sukurtas. Ypač jiems patiko mūsų mėsos užkandėlės, tokios kaip rūkytos dešrelės. Kinams europietiški valgiai – prestižo reikalas, delikatesas, ku­ris nevartojamas kasdien. Tačiau reikia investuoti į rinkodarą, kuri gan brangi. Vien Pekine ir apylinkėse 26 mln. gyventojų. Net jei pasiseks išpopuliarinti gaminį, mūsų perdirbimo įmonių pajėgumų gali neužtekti vien šiam regionui aprūpinti.

– Galbūt kinai norėtų investuoti į mūsų maisto pramonę?

– Jei taip nutiktų, tai būtų mūsų galimybė eksportą išplėsti kartais. Žaliavos mes turime. Tik reikia, kad kuris nors jų gamintojas ar prekybininkas susitartų su mūsų perdirbėjais ir keliasde­šimt milijonų eurų investuotų į vaikiškų mais­to produktų gamybą. Tai būtų lūžis, nes jiems reikia didžiulių kiekių.

Be to, investuotojai gamintų savo rinkai, patys sukurtų ir išpopu­liarintų prekių ženklus. Netgi didžiosioms lietuviškoms įmonėms savo prekės ženklo, apimančio tik vieną kurį nors didesnį Kinijos prekybos tinklą, kūrimas finansiškai neįkandamas. Kokybiškos žaliavos mes turime kur kas daugiau, nei reikia, supirkimo kainos – vienos mažiausių Europoje.

Panašią investiciją kinai jau padarę Len­ki­joje. Ten įsigijo didžiulę mėsos perdirbimo įmo­nę, kurioje gamina keturis gaminius ir viską išveža į savo šalį. Vietos rinkoje jie praktiškai nieko neparduoda, nes gamykla ne tam skirta.

– Kokie gali būti mūsų produktų pardavimo kiekiai?

– Prieš savaitę kalbėjau su vienu didmenininku, kuris tikino, kad gavus leidimus prekiauti per mėnesį gali nupirkti 10 jūrinių konteinerių kondensuoto pieno. „Marijamplės pieno konservai“ pernai į Honkongą per metus išvežė 16 tokių konteinerių, per pirmąjį šių metų ketvirtį – septyniolika. Tai būtent klasikinis pusfabrikatis, naudojamas konditerijos pramonėje.

Gana dažna klaida, kai europiečiai mėgina įsitvirtinti siūlydami pačius pigiausius gaminius.

Jei kalbame apie prekių ženklus, kurie galėtų būti mūsų ar kinų kuriami lietuviškiems produktams, jiems išvystyti ir įvesti į rinką reikia bent dvejų trejų metų. Kalbėjome su vieno pu­siau valstybinio Kinijos koncerno, valdančio 16 prekybos tinklų, atstovu. Jis mums pasiūlė iš­sirinkti patrauklų segmentą ir pradėti nuo ge­riausių produktų bei pačios brangiausios nišos. Gana dažna klaida, kai europiečiai mėgina įsitvirtinti siūlydami pačius pigiausius gaminius. Kinai dar įsitikinę, kad pigus gaminys prastas, ir kuriant savo prekės ženklą pavojinga save sieti su neaiškiais gaminiais.

– Kaip kiti, ne pieno, mūsų maisto produktai – jų paklausa yra?

– Kiti produktai dar tik laukia. Kiti leidimai bus mėsai ir grūdams. Norint vežti mėsos gaminius mums koją kiša afrikinis kiaulių maras. Derybos dėl grūdų, kaip žaliavos, dar tik prasi­dėjo. Kiek pavyktų įsitvirtinti su grūdais, dar sunku pasakyti. Kainos čia trečdaliu didesnės nei biržose, tačiau tik dėl to, kad vi­są rinką kontroliuoja keletas valstybinių įmonių. Jei mūsiškiai susitars su kuria nors iš šių ben­drovių, prekyba pajudės. Mūsų grūdų ko­kybė gera, konkuruoti galime.

Dabar čia parduodami mūsų produktai iš grūdų – norint įvežti šiuos gaminius tvarka pa­pras­­tesnė ir jie gana seniai eksportuojami. Len­­­­­­­­tynose jie matomi, tačiau pardavimas santykinai dar nėra didelis.

Jei kalbame apie mėsos žaliavą, paklausios ga­li būti tik atskiros pozicijos. Rasti partnerių galima.

– Galbūt yra ir kitų gaminių, kuriuos galėtume parduoti kinams?

– Prekyba su Kinija neapsiriboja mėsa ir pienu, nes yra pakankamai daug produktų, kuriems ne­reikia ypatingų leidimų. Pavyzdžiui, kinai iš Jung­tinių Amerikos Valstijų vežasi šienainio ru­­lonus. Jiems trūksta pašaro. Fermos statomos masiškai, reikalavimai pieno kokybei aukš­­­ti, o šalies teritorijas užteršė gamyklos. Mes turime pakankamai pievų ir galime sėkmin­gai eksportuoti žolę.

Kitas segmentas, kuris auga, tai gyvi gyvuliai, nes kinai, kaip minėjau, sparčiai plėtoja gy­vu­lininkystę. Tačiau jie ieško ne tik karvių. Pa­vyz­džiui, olandai išpopuliarino ožkų pieną, ku­ris naudojamas vaikų maistui. Turtingi vietiniai už šį pieną moka kelis kartus brangiau nei už karvių. Patys kinai taip pat nori steigti ožkų fermas. Buvo pasiūlymas per metus jiems tiekti po 80 tūkst. melžiamų ožkų. Mes tiek nesurinktume visoje Lie­tuvoje.

Mes dar nesuvokiame Kinijos masto ir ko­kios ten galimybės.

Pavienių ūkininkų, kaip juos suprantame Eu­­ropoje ir Lietuvoje, ten beveik nėra. Tik kai­mo gyventojai, kurie šalia namų dar ir ūkininkauja, – laiko po kelias karves, pieno užtenka šei­­mai ir šiek tiek parduodama. Pagrindiniai ža­liavos gamintojai – labai stambios fermos, ku­rios organizuotos kaip įmonės, ne kaip ūkiai. Pa­­vyz­džiui, mažoje karvių fermoje laikoma apie 2 tūkst., didelėje – 10 tūkst. galvijų. Tokius kompleksus valdo Naujosios Zelandijos verslininkai. Ga­na plačiai išplėtotas kiaulių ir paukščių au­­ginimas. Tai irgi milžiniški kompleksai.

Mes dar nesuvokiame Kinijos masto ir ko­kios ten galimybės. Iš kitos pusės, sudarę il­ga­laikes sutartis mes galėtume tapti veislinių gy­vūnų, kurių nuolat trūksta, veisėjais. Tačiau tam reikia ne vienų metų įdirbio.

Tiesą sakant, olandus galėtume imti pavyzdžiu. Jie sugebėjo suderėti, kad vieninteliai iš eu­ro­piečių nemokėtų 8 proc. muito mokesčio, su­kū­rė savo kūdikių maisto prekės ženklą, kurį pra­dėjo populiarinti iš karto po to, kai kilo melami­no skandalas. Dabar jie – vieni iš lyderių, ir ki­nai tiki, kad būtent šis maistas yra pats geriausias.

– Kaip gretimos Azijos valstybės – ten patekti taip pat sudėtinga kaip ir į Kiniją?

– Viena patraukliausių – Vietnamo rinka. Šalyje yra 100 mln. gyventojų, reguliavimo tvarka pap­ras­tesnė. Kai kurie europiečiai per šią valstybę eksportuoja į Kiniją. Tačiau jei gausime leidimus, reeksportuoti į Kiniją mums nebeapsimokės. Kita vertus, įdomi ir paties Vietnamo rinka.

Bet kokiu atveju, norint dirbti Kinijoje, į ją reikia žiūrėti kaip į rimtą ir ilgalaikį partnerį. Tikėtis atsitiktinės sėkmės neverta.

– Kaip pasaulinė krizė paveikė Kiniją? Ekspertai prognozuoja, kad šalies laukia rimti ekonominiai iššūkiai.

– Kol kas krizė nepalietė maisto produktų rinkos. Jie nuolat brangsta. Lietuviški ir kiti europie­tiški gaminiai skirti ne patiems skurdžiausiems gyventojams, o vidutines ir didesnes pa­ja­mas gaunantiems kinams ir vakariečiams. Šiam sluoksniui priklausančių vartotojų yra pa­kan­kamai.

Pekine atlyginimai didesni nei Lietuvoje, o provincijoje uždarbis daug mažesnis negu pas mus. Maisto produktų kainos panašios, išskyrus pieno. Vienas litras benzino kainuoja 0,80 euro. Vietinės gamybos drabužiai ir elektronika kainuoja kur kas pigiau nei Europoje.

Prekių srautas iš Kinijos į Eu­ropą – milžiniškas, tačiau atgal gabenama ga­na mažai krovinių, lėktuvai ir laivai būna pustuščiai.

Importiniai produktai Kinijoje brangesni nei bet kur Europoje. Aš pats kartais perku europie­tišką pieną, kurio litras parduotuvėje kainuo­ja tris eurus, o už 100 gramų importinio sviesto pakelį (vietinio nėra) tenka mo­kėti ke­turis eurus.

Jei kalbame apie šviežius produktus, galime netgi galvoti apie tai, kad juos būtų galima ga­benti lėktuvais. Prekių srautas iš Kinijos į Eu­ropą – milžiniškas, tačiau atgal gabenama ga­na mažai krovinių, lėktuvai ir laivai būna pustuščiai. Jei mes rasime ką pasiūlyti logistams, kad jie tiesiog prikrautų transporto priemones, kai­na gali būti ypač patraukli. Tačiau šiam mo­deliui reikia itin brangių produktų, pavyzdžiui, eko­logiškų gaminių.

Vis dėlto reikia atsiminti, kad Kinija nėra tuš­­čia rinka. Jie patys gana daug gamina, im­por­­tuotojų konkurencija taip pat didelė.

Mindaugas Kuklierius

Gimė 1972 m.

1996 m. Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos fakultete įgijo magistro laipsnį (specialybė – žemės ūkio ekonomika ir organizavimas).

1999–2000 m. Pietų Danijos universitete Odensėje įgijo diplomą pagal Europos studijų programą. 2006 m. studijavo politinius mokslus Birmingamo universitete Anglijoje ir įgijo diplomą pagal šiuolaikinę Europos studijų programą.

1996 m. pagal studentų mainų programą mokėsi JAV Pietų Ilinojaus ir Ilinojaus universitetuose. Nuo 1993 m. gegužės iki 1994 m. rugsėjo stažavo Danijos ūkininkų pieno ūkiuose.

1997–1999 m. dirbo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Tarptautinio bendradarbiavimo departamento direktoriumi.

2000–2001 m. – Lietuvos Respublikos žemės ūkio viceministras.

2001–2003 m. Vilniaus banke dirbo ekonomistu. 2003–2005 m. – banko „Nord/LB“ (buvęs Lietuvos žemės ūkio bankas) kredito analitikas.

2006–2007 m. – Lietuvos žemės savininkų sąjungos bei Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos ekspertas.

2007 m. – Lietuvos žemės savininkų sąjungos tarybos pirmininkės pavaduotojas. 2007–2008 m. – Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius.

Nuo 2008 m. gruodžio iki 2009 m. balandžio mėn. – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro patarėjas.

2009 m. balandžio mėnesį paskirtas Lietuvos Respublikos žemės ūkio viceministru, atsakingu už žemės ir maisto ūkį, kaimo plėtrą, ES ir tarptautinius ryšius.

2015 m. – žemės ūkio atašė Kinijoje.

Dreamstime nuotr.

Arūnas MILAŠIUS

Šalyje daugėja skolinimo platformų, kur pinigų turintys žmonės gali suteikti paskolą tiems piliečiams, kuriems jų trūksta. Lietuvos bankų asociacija prognozuoja, kad nors šiandien šioje rinkoje sukasi tik keletas milijonų eurų, ateityje ji gali augti iki 600 mln. eurų.

Į naują verslą dėmesį atkreipė ir Lietuvos politikai. Parengtas ir teisės aktų projektų registre įregistruotas Sutelktinio finansavimo įstatymo projektas, kurio tikslas – sureguliuoti verslo finansavimo per įvairias platformas veiklą ir pavesti ją Lietuvos banko priežiūrai. Tarpusavio skolinimo veikla, kai vienas žmogus tiesiogiai skolina kitam, jau reglamentuota Vartojimo kredito įstatymu.

Tarpusavio skolinimo platformų bumas šiek tiek panašus į iki krizės buvusį investavimo bumą.

Norinčiųjų skolinti daugėja, nes, iš pirmo žvilgsnio, galima lengvai uždirbti gana solidžias sumas – kai kurios platformos investuotojams siūlo iki 30 proc. metinių palūkanų grąžą. Jose daugėja smulkių ir pavienių neprofesionalių investuotojų – procesas šiek tiek primena iki bankų krizės klestėjusią praktiką pirkti vertybinius popierius, viliantis, kad jie sukraus turtą. Ieškantieji paskolų šias svetaines gana dažnai vertina kaip alternatyvą greitiesiems kreditams, nes šių palūkanos, sudėjus visus mokesčius, gali būti porą kartų didesnės.

„Tarpusavio skolinimo platformų bumas šiek tiek panašus į iki krizės buvusį investavimo bumą. Žmonės ėmė paskolas ir pinigus dėjo į fondus, nes ten buvo milžiniška grąža. Vėliau, kritus akcijų kainoms, daugelis prarado pinigus. Ar taip nenutiks su tarpusavio skolinimo platformomis, priklausys nuo daugelio aplinkybių“, – aiškina investuotojas Algimantas Variakojis.

Gelbsti tik patikra

A.Variakojis sako, kad vienas pagrindinių rodiklių, galinčių apsaugoti skolintojus, – kiek patikimai tikrinami paskolos siekiantys žmonės ir įmonės. Skolinimas – tai psichologija. Vers­lininkai – racionalūs žmonės, tačiau ir šiandien gana dažnai  žmonės skolina ir investuoja milžiniškas sumas vien tik užliūliuoti gražių pasakojimų ir puikiai parengtų mistinių projektų pristatymo skaidrių. Pinigų rinkoje yra. Ban­kinės palūkanos už juos menkos arba jų visai nebūna, ir žmonės ieško, kur būtų galima santykinai saugiai uždirbti. Patys investuotojai naują galimybę vertina kaip finansinių audrų blaškomų vertybinių popierių ir valiutos rinkų pakaitalą.

Tarpusavio skolinimo platformos šiek tiek primena greitųjų kreditų sistemą, tik čia sandorį sudaro ne įmonė ir fizinis asmuo, o du fiziniai asmenys.

„Kiekvienas žmogus turi kaupti senatvei. Iki krizės domėjausi obligacijomis ir auksu. Pra­sidėjus krizei ir obligacijos, ir auksas atpigo. Vėliau domėjausi įvairiais fondais, bet dabar jų vertė irgi krito. Šiuo metu investuoju per tarpusavio skolinimo platformas, kuriose vienas žmo­gus paskolina kitam“, – kaip planuoja pasirūpinti senatve, pasakoja Karolis Vaitkevičius.

Šiuo metu žmogus į fondus neinvestuoja ir pinigų iš ten nesistengia pasiimti. Laukia, kad jų vertė galbūt pakils ir bus galima bent jau atgauti, kas įdėta. Vaikinas atvirai sako, kad tarpusavio skolinimo platformos šiek tiek primena greitųjų kreditų sistemą, tik čia sandorį sudaro ne įmonė ir fizinis asmuo, o du fiziniai asmenys.

„Investuotojui tai rizikingas, bet, jei pasiseks, pelningas žaidimas. Rizika priklauso nuo godumo. Galima skolinti už kelis procentus, imti užstatu nekilnojamąjį turtą ir už keliasdešimt procentų duoti pinigų finansinių sunkumų turintiems žmonėms“, – aiškina K.Vaitkevičius ir priduria, kad sistema veikia panašiai kaip birža.

Platformoje paskelbiamas pasiūlymas ir žmonės, turintys pinigų, „susimeta“. Pačiam galima fiziškai net nestebėti visų pasiūlymų – sukurti robotai, kurie skolinimosi procesą automatizuoja. Tiesiog reikia pasirinkti kriterijus, kuriuos turi atitikti paskolos gavėjas. Metinės palūkanos svyruoja nuo 12 iki 40 proc.

„Akcijų ir valiutų rinkų stabilumas priklauso nuo valstybės ar pasaulio ekonominės būklės. Kai ji suprastėja, šios rinkoje didėja nuostoliai, žmonės ieško alternatyvų“, – paprastai aiškina Stasys Kropas, Lietuvos bankų asociacijos vadovas.

Palūkanos kas mėnesį

K.Vaitkevičius toliau pasakoja, kaip veikia sistema: „Kai paskola suteikta, kas mėnesį gauni palūkanas ir dalį skolos sumos. Šiuos pinigus galima reinvestuoti. Jei skolininkas nemoka, pati platforma užsiima išieškojimu. Teisminiai ginčai – ne skolintojo, o tarpininko problema.“

Nors interneto erdvėje jau galima rasti skundų, kad žmonės šiose platformose prarado tūkstančius eurų, jis pats kol kas su nemokiais klientais nesusidūrė.

K.Vaitkevičius apskaičiavo, kad norint per mėnesį uždirbti iki 1 tūkst. eurų, reikia išskolinti bent 45 tūkst. eurų.

Investuotojas aiškina ir kuo jam patinka ši sistema: palūkanos mokamos kiekvieną mėnesį. Tai tarsi trumpalaikio ir ilgalaikio investavimo mišinys, kurį galima paversti pragyvenimo šaltiniu. K.Vaitkevičius apskaičiavo, kad norint per mėnesį uždirbti iki 1 tūkst. eurų, reikia išskolinti bent 45 tūkst. eurų.

„Žinoma, visiškai išvengti rizikos čia nepavyks. Tačiau jau matau, kad norinčiųjų skolinti pinigus daugiau, nei juos imti. Patraukliems pasiūlymams reikalingos sumos suformuojamos žaibiškai“, – dėlioja K.Vaitkevičius.

Jis pats per mėnesį išskolina apie 100 eurų ir to nevertina kaip svarbios savo pajamų dalies.

Investuotojas nurodo ir šios sistemos pa­trauklumą: kai perki Kinijos ar JAV bendrovės akcijų, apie įmonę ir jos gaminamus ar parduodamus produktus bei rinką žinai palyginti mažai. Kai skolini konkrečiam lietuviui, tikimybė, kad jis bent jau kada nors pradės grąžinti skolą, vis tiek yra.

Vis dėlto ši sistema, palyginti su vertybiniais popieriais, turi trūkumų – paskolos nėra likvidžios, jų neparduosi. Jei paskolinai keletui metų, lauksi, kol skolininkai galutinai atsiskaitys. Anksčiau pinigų nepasiimsi.

Prireikia verslui

Trumpalaikių paskolų, netgi su didelėmis pa­lūkanomis, prireikia ne tik žmonėms, bet ir įmonėms. A.Variakojis sako, kad normali grąža versle, jei skolinama metams, – iki 6 proc. Ta­čiau jis pats prisipažįsta, kad prieš keletą mė­nesių ėmė „milžinišką“ sumą su beveik 72 proc. metinių palūkanų. „Reikėjo skubiai perimti vienos bendrovės kontrolinį paketą. Skolinausi dviem savaitėms ir sumokėjau 3 proc. visos su­mos. Pavertus į metines palūkanas, jos būtų di­džiulės“, – dėlioja investuotojas ir sako, kad rin­ka tokioms trumpalaikėms paskoloms, kurios imamos trumpam, kai įmonės susiduria su laikinu apyvartinių lėšų trūkumu, yra.

Skolintis savaitei už vieną ar du procentus nuo visos sumos ir taip stabilizuoti finansinius srautus – patrauklu. Palūkanas pavertus metinėmis, jos būtų gana didelės.

„Pavyzdžiui, viešuosiuose konkursuose dalyvaujančios bendrovės negali turėti skolų „Sodrai“ ir Valstybinei mokesčių inspekcijai. Joms mokesčius bet kokia kaina reikia mokėti laiku. Skolintis savaitei už vieną ar du procentus nuo visos sumos ir taip stabilizuoti finansinius srautus – patrauklu. Palūkanas pavertus metinėmis, jos būtų gana didelės“, – dėlioja A.Variakojis ir pripažįsta, kad ne kiekvienas, netgi sąžiningas, gali įveikti bankų taikomus barjerus ir gauti paskolą.

Investuotojas kartu siūlo valstybei neskubėti nurašinėti „Sodros“ ir mokesčių inspekcijos skolų iš įmonių sąskaitų. Šiandien, kai valstybė gali pasiskolinti beveik nemokamai, bendrovėms kartais būtų patrauklu ne trūks plyš skubėti atsiskaityti su valstybe, o šiuos pinigus tiesiog skolintis už kelis procentus metinių palūkanų.

Vietoj skelbimų laikraščių

Bankai kol kas pavojaus varpais skambinti neskuba, nes mano, kad tarpusavio skolinimas netaps pavojingu konkurentu, atimsiančiu iš jų klientų pinigus.

„Skolinimo platformos pakeičia laukinę rinką ir mažina šešėlį. Be to, tai greitųjų kreditų pakaitalas, nes palūkanos mažesnės. Didelių pokyčių finansų sektoriuje šių paslaugų plėtra nesukels. Bankai visada kreditus pigiau“, – prognozuoja S.Kropas.

Bankininkas panašių svetainių kūrimo vajuje mato ne naujo verslo modelį, o tiesiog pasikeitusias technologijas. Žmonės ir iki šiol masiškai skolino vieni kitiems, tačiau apie paslaugas skelbdavo laikraščiuose ar interneto skelbimų portaluose. Tai buvo šešėlinė ir niekieno neprižiūrima rinka.

„Kol kas tarpusavio kreditų rinka nėra įstatymiškai iki galo reglamentuota, todėl pinigų saugumas priklauso nuo kiekvienos platformos ir jos gebėjimo valdyti riziką. Būsimą reglamentavimą vertinu teigiamai, nes tai apsaugos rinkos dalyvius“, – aiškina S.Kropas.

Tačiau toks kreditavimas tinka žmonėms, kurie turi laisvų lėšų ir nebijo rizikuoti. Priešingai nei kreditinėse institucijose, platformose esančios lėšos valstybės nedraustos. Rizika jas prarasti dėl skolininko nemokumo gana didelė. Vis dėlto S.Kropas įžvelgia ir šios tendencijos naudą bankams: jei žmogus ima pinigus verslui ir sugeba mokėti gana dideles palūkanas, vadinasi, jo veikla stabili ir ateityje jis vis tiek ateis į bankus imti paskolos, ir šie gyvybingam verslui pasiūlys geresnes sąlygas.

S.Kropas sako, kad kol kas tarpusavio skolinimo rinkoje sukasi keliolika milijonų eurų, tačiau ji auga. „Jų tikslas – pasiekti dabartinį bankų išduodamų vartojimo kreditų lygį. Tai apie 300 mln. eurų per metus. Kitas jų konkurentas, kurį gali paspausti, – tai greitieji kreditai, apimantys taip pat per 300 mln. eurų“, – kokias nišas užims investuotojai tarpusavio skolinimo platformose, prognozuoja Lietuvos bankų asociacijos vadovas.

Vilioja paprastumas

„Tarpusavio skolinimo paslauga tampa alternatyva bankams ir tiems, kurie ieško finansavimo savo projektams. Skolinantis ar investuojant tradicinėse finansinėse įstaigose dažnai užsitęsia sudėtingi procesai, neįsiklausoma į individualius kliento poreikius“, – savo pranašumą mato Evaldas Remeikis, UAB „Neo finance“, valdančios „paskoluklubas.lt“, vadovas.

Verslininkas sako, kad Lietuvoje, kaip ir už­sienyje veikiančiose tarpusavio skolinimo platformose, investuotojo ir paskolos gavėjo duome­nys nėra atskleidžiami. Šioje tarpusavio skoli­nimo platformoje investuotojo mažiausios gau­­namos palūkanos atskaičius tarpininkavimo mo­kestį siekia 7 proc., o didžiausios – 33 proc. Kiek­vienas gali pats pasirinkti palūkanų dydį, tačiau kuo jos didesnės, tuo didesnė ir rizika.

„Tarpusavio skolinimo platformoms keliami tokie patys reikalavimai, kaip ir vartojimo kredito davėjams, todėl tinkamas šių reikalavimų laikymasis neturėtų iškraipyti rinkos. Žinoma, tokia veikla investuotojams kelia papildomos rizikos, todėl jie turėtų įvertinti, ar jiems tokia rizika priimtina“, – apie tai, kad prarandančiųjų savo pinigus niekas negelbės, pasakoja Jekaterina Govina, Lietuvos banko Finansinių paslaugų priežiūros skyriaus vyriausioji juriskonsultė.

Norai keičiasi

„Investuotojų prioritetai keičiasi. Nepriklau­so­mybės pradžioje žmonės vertino nekilnojamąjį turtą ir įmones, kurios jo turėjo. Šiandien prioritetai šiek tiek kitokie, tačiau visi siekia stabilaus investavimo ir grąžos“, – sako A.Variakojis.

Investuotojas pastebi, kad šiandien Lie­tuvoje gana daug žmonių siekia ne padidinti, o tiesiog išsaugoti kapitalą. Jei vertintume kai kuriuos nekilnojamojo turto projektus Vil­niaus senamiestyje, jų metinė grąža, atmetus infliaciją, būtų tik 1–2 proc. Nuomai skirtas nekilnojamasis turtas duoda iki 7 proc. metinės grąžos, jei turtas ne itin patrauklioje vietoje ir ne toks likvidus, jo grąža jau turėtų būti per 10 proc.

„Lietuvoje investavimo galimybių daugėja. Pavyzdžiui, nekilnojamojo turto bendrovės pradeda kurti nuomai skirtus projektus. Žmogui nebūtina pačiam pirkti turtą ir jį prižiūrėti. Už­tenka tik investuoti“, – pasakoja A.Varia­kojis.

Kita neišnaudota galimybė – įmonės, ku­rioms reikia apyvartinių lėšų. Nors daugėja ob­ligacijas leidžiančių bendrovių, tai vis tiek tik pirmosios kregždės.

„Sėkmingai veikiančios įmonės savininkas, kai ieško papildomų lėšų, nebūtinai turi eiti į banką. Galima susitarti su draugais bei artimaisiais ir jiems perleisti akcijas ar tiesiog pasiskolinti už panašias kaip banke palūkanas. Tačiau procedūros ir skolos valdymas būtų paprastesnis. Bet šiuo keliu pas mus kol kas einama sunkiai“, – dėsto A.Variakojis.

Mokesčiai nelauks

Rasa Virvilienė, VMI prie FM Teisės departamento direktorė

Prekyba akcijomis

Nuo 2014 m. sausio 1 d. savarankiškas tęstinis investavimas į vertybinius popierius ir kitas finansines priemones nelaikomas individualia veikla. Pardavimo ir išlaidų skirtumas, gautas iš finansinės veiklos, kuris neviršija 500 eurų per mokestinį laikotarpį, pajamų mokesčiu neapmokestinamas. Per mokestinį laikotarpį 500 eurų viršijanti suma apmokestinama 15 proc. pajamų mokesčiu.

Prekyba valiutomis

Atkreipiame dėmesį, kad gyventojo sudaromi sandoriai dėl neatidėliotino valiutos pirkimo bei pardavimo (spot) operacijų nelaikomi finansinėmis priemonėmis. Todėl gyventojas, kuris tęstinį laikotarpį spekuliaciniais tikslais, siekdamas gauti ekonominės naudos, sudaro neatidėliotinus valiutos pirkimo ir pardavimo sandorius, yra laikomas vykdančiu individualią veiklą. Skirtumas, gautas tarp gautų (uždirbtų) veiklos pajamų ir veiklos išlaidų, būtų apmokestinamos 5 proc. pajamų mokesčiu. Veiklą įregistravę fiziniai asmenys nuo 50 proc. apmokestinamųjų veiklos pajamų taip pat privalo mokėti 28,5 proc. valstybinio socialinio draudimo (VSD) ir 9 proc. privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokas.

Skolinimas

Pabrėžiame, kad jei fizinių asmenų, kurie ne per tarpusavio skolinimo platformas (toliau – platformos) suteikia nevartojimui skirtas paskolas (įskaitant paskolas su nekilnojamojo turto įkeitimu), vykdoma veikla atitinka visus individualios veiklos požymius (tęstinumas, savarankiškumas, ekonominės naudos siekimas), fizinis asmuo turi įregistruoti individualią veiklą pagal pažymą. Atsitiktiniai paskolų suteikimo sandoriai, kuriuose nėra „versliškumo“ elementų, nelaikomi veiklos vykdymo požymiu.

Fiziniai asmenys per platformas gali suteikti vartojimo kreditus kitiems fiziniams asmenims. Individualios veiklos vykdymu nelaikomas fizinio asmens (investuotojo) kitiems fiziniams asmenims (paskolos gavėjams) per platformą suteikiamas vartojimo kreditas. Todėl fiziniam asmeniui (investuotojui) už suteiktą vartojimo paskolą išmokėtos palūkanos yra apmokestinamos 15 proc. pajamų mokesčiu. Atkreipiame dėmesį, kad minėtos išmokos yra priskiriamos B klasės pajamoms, todėl pajamų mokestį apskaičiuoti, sumokėti ir deklaruoti turi palūkanas gavęs fizinis asmuo (investuotojas).

Tarpusavio skolinimo rinka

l 2015 m. gruodžio 31 d. paskolų davėjai per platformas buvo suteikę 2 tūkst. vartojimo kreditų, o vartojimo kredito sumos likutis sudarė 2,3 mln. eurų (0,53 proc. visos vartojimo kredito gavėjams suteiktos vartojimo kreditų sumos likučio).

l Per tarpusavio skolinimo platformas vartojimo kredito gavėjai skolinasi didesnes sumas: 2015 m. gruodžio 31 d. buvo suteikti tik 67 mažieji vartojimo kreditai, vartojimo kredito sumos likutis sudarė 15 tūkst. eurų.

l Mažieji vartojimo kreditai buvo teikiami šiek tiek pigiau nei kiti rinkoje teikiami kreditai, t.y. jų vidutinė palūkanų norma sudarė 25 proc., bendros vartojimo kredito kainos metinė norma – 90 proc.

l Nors tarpusavio skolinimas rinkoje yra naujovė, stebint paskutinių 2015 m. ketvirčių rezultatus matyti, kad ši veikla sparčiai plėtojama ir ateityje galėtų būti konkurencinga alternatyva tradicinėms paskoloms. Atkreiptinas dėmesys, kad paskolos davėjas rizikuoja neatgauti visos ar dalies suteiktos paskolos ir palūkanų. 2015 m. pabaigoje buvo 95 vartojimo kreditai, kurių įmokas mokėti vėluota daugiau kaip 60 dienų iš eilės, o bendras įsiskolinimas paskolų davėjams sudarė 22,58 tūkst. eurų.

Šaltinis: Lietuvos bankas

Riba – 5 tūkst. eurų

Reikalavimai Lietuvoje veikiančių tarpusavio skolinimo platformų operatoriams yra nustatyti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme. Operatoriai privalo laikytis tų pačių reikalavimų, kurie keliami vartojimo kredito davėjams (suteikti vartojimo kredito gavėjams reikiamą informaciją, prieš priimant sprendimą išduoti kreditą, įvertinti gavėjų kreditingumą ir pan.).

Papildomai operatoriams yra keliami reikalavimai kredito davėjų ar investuotojų atžvilgiu – operatorius privalo užtikrinti, kad vienas davėjas ar investuotojas platformoje paskolintų ne daugiau kaip 5 tūkst. eurų per metus ir ne daugiau kaip 500 eurų vienam gavėjui. Operatorius užmokestį už savo veiklą gali imti tik nuo sumų, kurias grąžina kredito gavėjas.

Jei bus priimtas naujas rinką reguliuojantis įstatymas, 1 tūkst. ir daugiau eurų investuoti norintis žmogus turės atlikti testą, pagal kurį bus nustatoma, ar jis suvokia riziką.

Šaltinis: Lietuvos bankas

Procesas įsibėgėja

Pernai 1242 gyventojai deklaravo, kad vykdo veiklą pagal pažymą „Pagalbinė finansinių paslaugų ir draudimo veikla“. 2015 m. jie deklaravo gavę 7 465 310 eurų pajamų.

Tai 2014 m. pajamos, kai tarpusavio skolinimo platformos tik pradėjo įsibėgėti. Kiek pajamų gauta pernai, paaiškės tik pasibaigus pajamų deklaravimui.

Šaltinis: Valstybinė mokesčių inspekcija

"Uber" nuotr.

Arūnas MILAŠIUS

Lietuvoje vadinamoji dalijimosi ekonomika – kai vienas žmogus tiesiogiai be tarpininkų teikia paslaugas kitam – sparčiai plinta ir keičia verslo veidą. Kol kas pokyčių alsavimą stipriausiai pajuto taksistai, nes atėjo „Uber.com“, ir viešbučiai bei kaimo turizmo sodybos, kurių klientai vis mieliau naudojasi tarptautinėmis rezervavimo ir nakvynės paieškos sistemomis.

Skiriasi tik požiūris į pokyčius. Taksi įmonės ir dispečerinės, kurios tik paskirsto keleivių srautus vairuotojams, sako, kad mėgins prisitaikyti ir rasti savo nišą. O Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija rengia įvairius teisės aktus ir mėgina pasiekti, kad nakvynės teikimas, kaip verslas, būtų kuo griežčiau reglamentuojamas. Tačiau abiejų šakų atstovai sutaria, kad visiems reikia vieno svarbiausių dalykų – visiškai vienodų verslo sąlygų tiek naujokams, tiek senbuviams. Naujos verslo tendencijos verčia keisti veiklos reglamentavimą.

„Matome, kad mūsų verslo plėtros perspektyvos atėjus „Uber.com“ yra geros. Prieš dvejus metus buvo sudėtinga iškviesti taksi. Dabar technologijos leido patogiau aptarnauti klientus, automobiliai naujesni“, – sako Andrius Norkaitis, „etaksi.lt“ platformos įkūrėjas.

Kol kas jis mato vienintelę bėdą: nėra aiškumo ir rinkos dalyviai dirba skirtingomis sąlygomis. Vieniems taikomas griežtas reglamentavimas, kiti dirba praktiškai nekontroliuojami.

Galbūt sunkiau bus tik kelioms bendrovėms, kurios pačios turi automobilių ir samdo vairuotojus.

Nors iš pradžių prieš „Uber.com“, kaip ir kai kuriuose pasaulio didmiesčiuose, mėgino protestuoti ir Vilniaus taksistai, A.Norkaitis sako, kad dauguma dabar bent jau sostinėje dirbančių taksi įmonių – tai dispečerinės, kurios privatiems vairuotojams, dirbantiems pagal individualios veiklos pažymą, paskirsto klientų srautą. Tai tas pats, ką daro „Uber.com“, skiriasi tik naudojamos technologijos. Galbūt sunkiau bus tik kelioms bendrovėms, kurios pačios turi automobilių ir samdo vairuotojus.

Nepaisant to, kad kai kurios šakos jau junta pokyčius, kuriuos sukėlė pasauliniai gigantai, toliau kuriami ir vietiniai šios srities startuoliai. Tiesa, jiems kelias iki pinigų kur kas ilgesnis nei „Uber.com“ taksistui.

Telkia bendruomenę

Lietuvos laisvosios ekonomikos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas sako, kad dalijimosi ekonomika naudinga valstybei, nes mažina įėjimo į rinką barjerus ir kartu skatina verslumą. Todėl naujokams reikėtų taikyti kuo mažiau ribojimų, kad jie nebijotų ir galėtų kurti verslą. Naudojimasis tokiais portalais, kaip „Uber.com“, „Airbnb.com“ ar „Booking.com“, leidžia gerokai pigiau nei iki šiol pradėti savo verslą, nes vartotojai pasiekiami kur kas greičiau. Tačiau visiems būtina nustatyti vienodas žaidimo taisykles, kad nebūtų iškreipta konkurencija.

Klasikinė dalijimosi ekonomika – nebūtinai vien tik verslas. Lietuvoje pradėjo veikti socialinis projektas „coolukis.lt“, kurio tikslas – suvesti senyvo amžiaus žmones, turinčius žemės, ir jaunus žmones bei šeimas, norinčias užsiauginti daržovių ir vaisių. Tai klasikinis modelis, kai siekiant tikslų, nebūtinai verslo, kuriama bendruomenė.

Mūsų tikslas yra mažinti socialinę atskirtį, nes senyvo amžiaus žmonių vienišumas – rimta problema.

„Žmonės, paprastai vyresnio amžiaus, turi žemės, kurioje nieko nesodina. Mes stengiamės, kad pas juos ateitų jaunimas, kuris nori savo rankomis užsiauginti švaraus maisto šeimai. Mūsų tikslas yra mažinti socialinę atskirtį, nes senyvo amžiaus žmonių vienišumas – rimta problema“, – koks projekto tikslas, aiškina Austė Černiauskaitė, projekto vadovė.

Pasak jos, kol kas projektą į priekį stumia savanoriai. Tikslas yra sukurti bendruomenę ir uždirbti tiek, kad būtų galima bent jau išlaikyti patį projektą – puslapį ir keletą darbuotojų. Žmonės siekia sveikai gyventi, miestuose gyvenančios jaunos šeimos nori vaikams parodyti, kaip patiems galima užsiauginti vaisių ir daržovių. Tokie žmonės ir buriasi į bendruomenę, jiems rengiami mokymai, organizuojami įvairūs renginiai.

„Koks bus uždarbio modelis, dar nežinome, nors mūsų tikslas – tvari ir save išlaikanti veikla“, – aiškina A.Černiauskaitė.

Metai iki pinigų

Apie tai, kad kelias iki tvaraus verslo nėra greitas ir lengvas, kalba senbuviai, veiklą pradėję prieš keletą metų ir jau spėję sulaukti investicijų.

„Draugas, grįžęs iš emigracijos Didžiojoje Britanijoje, pasiūlė kurti nuomos platformą, kurioje žmonės galėtų tiesiogiai, be tarpininkų, nuomoti daiktus kitiems. Pradėjome trise“, – apie „dalinuosi.lt“ kūrimą pasakoja vienas platformos įkūrėjų Karolis Vaitkevičius.

Kai ateina investuotojas, tai dar nereiškia, kad startuolio savininkai tampa milijonieriais.

Kadangi bičiuliai prie monitorių palinkdavo tik po tiesioginių darbų, sukurti pirminę puslapio versiją užtruko pusę metų. K.Vait­kevičius nurodo ir dalijimosi ekonomikos esmę: paslaugas žmonės teikia kitiems žmonėms. Tarpininkų nėra, tik platformos, kurios supaprastina nuomos ar prekybos procesą. Tačiau tai nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Naujokams teko aiškintis su Valstybine mokesčių inspekcija ir ieškoti varianto, kokius mokesčius turi mokėti tik retkarčiais atliekamus daiktus nuomojantys žmonės, kuriems tai nėra pragyvenimo šaltinis. Reikėjo kurti naują draudimo paslaugą, kad turto savininkai būtų apsaugoti.

„Kol pradėjome uždirbti pirmuosius bent kiek didesnius pinigus, prabėgo beveik pusantrų metų. Gavome valstybės paramą, po to į mūsų projektą investavo Ilja Laursas“, – aiškina K.Vaitkevičius.

Kiek į tinklalapį investavo I.Laursas, „dalinuosi.lt“ įkūrėjas neatskleidžia, tačiau sako, kad tai buvo būtent investicija, o ne projekto išpirkimas. Svetainė paprasčiausiai turi lėšų plėstis, ieškoti naujų verslo modelių ir išlaikyti keletą nuolatinių darbuotojų.

„Kai ateina investuotojas, tai dar nereiškia, kad startuolio savininkai tampa milijonieriais. Tiesiog gali plėtoti projektą gaudamas ne itin didelį atlyginimą. Lėšos skiriamos verslo plėtrai“, – dėlioja K.Vaitkevičius.

„Dalinuosi.lt“ gali tapti praturtėjimo šaltiniu dviem atvejais: jei šis projektas išaugs į pelningą verslą arba jei jį kas nors nupirks kaip verslą. Abiem atvejais reikia pasiekti gana didelį lankomumą ir sukurti aiškų uždarbio modelį. Šiandien projektas pats save išlaiko, tačiau ar iš to galima sukurti didelį verslą – neaišku, nes Lietuva yra maža šalis. Norint savarankiškai plėstis užsienyje reikia gana didelių investicijų.

„Lietuvoje uždirbti tiek, kad savo jėgomis galėtume išplėsti verslą į dideles Vakarų šalis, praktiškai neįmanoma. Norint bandyti vėl reikia ieškoti investicijų“, – konstatuoja K.Vaitkevičius.

Jam pačiam, kaip projekto dalininkui, kol kas tai nėra pajamų šaltinis. Verslininkas juokauja, kad vien skambus pavadinimas „startuolis“ dar nereiškia, jog šis projektas kada nors taps verslu.

„Uber.com“ nebijo

Kur kas didesnis galvos skausmas – tradiciniam verslui, kuris susidūrė su tokių gigantų, kaip „Uber.com“ ar „Airbnd.com“, ekspansija. Tačiau senbuviai kol kas neplanuoja kapituliuoti dėl naujų tendencijų.

Šoko dėl naujo taksi veiklos modelio nepatyrė ir taksi verslo veteranai. „Tokį pat verslo modelį kaip „Uber.com“ mes taikome nuo 2012 m. Mūsų technologija ta pati, tačiau esminis skirtumas iki šiol buvo tas, kad iš mūsų užsakymų galėjo gauti tik licencijuoti taksistai, iš jų – visi norintieji. Jei pastarasis modelis legalus ir galima paslaugos kainą skaičiuoti ne pagal taksometrą, bet pagal GPS, pavėžėti keleivius leisime ir mes“, – sako A.Norkaitis, „etaksi.lt“ idėjos autorius ir platformos, kuri teikia užsakymus 1,5 tūkst. taksi automobilių, daugiausia licencijuotų, įkūrėjas.

Kitaip nei „Uber.com“, kur mokestis už kelionę nuskaitomas nuo kliento kreditinės kortelės, „etaksi.lt“ automobilyje mokama grynaisiais. Tačiau galima iškviesti automobilį, turintį banko korteles aptarnaujantį terminalą.

A.Norkaitis tvirtina, kad veiklos licencija nėra vien tik blogis. Pavyzdžiui, būtinas privalomasis keleivių draudimas, techninė automobilio apžiūra kas pusę metų. Tačiau kai kurie reikalavimai galbūt pertekliniai. Vien sertifikuotas taksometras kainuoja nuo 500 eurų, nors šiandien nuvažiuotą atstumą galima sėkmingai matuoti išmaniaisiais įrenginiais.

„Per mėnesį automobiliai, teikiantys šias paslaugas, nurieda tūkstančius kilometrų. Galbūt griežtesnė jų techninė priežiūra logiška. Kaip ir specifinis draudimas“, – aiškina A.Norkaitis ir priduria, kad dalijimosi ekonomika – tai ne technologijos.

Jei kalbama apie taksi įmones, tiesiog pasikeitė teisinis reglamentavimas ir leista legaliai dirbti vairuotojams, neturintiems licencijos. Ateityje, jei bus taikomas vienodas reglamentavimas, dauguma taksi bendrovių ir vairuotojų tiesiog prisitaikys.

„Kol kas masinio perėjimo į pavėžėjimo veiklą nėra, nes iki galo neaišku, kiek tai legalu ir kas bus, jei, tarkime, mašina pateks į avariją, ar civilinis draudimas galios užsiimant verslu“, – dėlioja A.Norkaitis.

Tačiau jis pabrėžia, kad reglamentavimo sumažinimas leistų dar pagerinti paslaugų kokybę. Šia veikla kelias dienas per savaitę ar savaitgaliais galėtų užsiimti žmonės, kurie dabar nepradeda dirbti dėl pernelyg didelių investicijų, kurios verslu užsiimant priešokiais neatsipirks.

Nieko naujo

Kolegai pritaria Romualdas Bieliauskas, sostinės taksi vežėjų asociacijos „Sosveta“ vadovas: „Dauguma taksistų jau dabar dirba praktiškai taip pat kaip vairuotojai, besinaudojantys „Uber.com“ ir keleivius vežiojantys savo automobiliais. Mums reikia tik atsakymo, ar tokia veikla kaip „Uber.com“ visiškai legali, ar ne. Jei taip, tai dirbti pagal šį modelį visiems bus kur kas lengviau ir paprasčiau nei dabar.“

Jei bus legalizuotas toks veiklos modelis, kai žmogus su nežymėtu automobiliu, neturinčiu jokių skiriamųjų ženklų, gali užsiimti taksi veikla, prie jo prisitaikys ir įmonės. Dabar taksi rinkoje chaosas. Dalis įmonių turi vairuotojų, kurie yra samdomi darbuotojai, kiti tiesiog nuomoja automobilius vairuotojams, treti teikia tik dispečerio paslaugas ir sudaro sutartis su pavieniais taksistais. Pastaroji veikla – tai tas pats „Uber.com“, tik ne tokia modernia forma.

„Mūsų bėda – ne naujos technologijos, o tai, kad per pastaruosius 20 metų nebuvo sukurta tinkamos įstatymų bazės, kurioje būtų nusakyta, kas leidžiama ir kas draudžiama. Dabar skirtingi teisininkai teisės aktus inter­pretuoja skirtingai“, – konstatuoja R.Bie­liauskas.

Pagal bendrą galiojančią tvarką taksistas, norėdamas dirbti legaliai, turi įsigyti specialius numerius, sumontuoti metrologijos tarnyboje patikrintus taksometrą, plafoną, baigti kursus. „Uber.com“ vairuotojui nereikia nieko, tik registruoti individualią veiklą ir į savo išmanųjį telefoną parsisiųsti darbui reikalingą programėlę.

Jei bus leista dirbti kaip „Uber.com“, dispečerinės savininkas tiesiog skirstys užsakymus kaip ir dabar, tačiau galės sudaryti sutartis ne tik su licencijas įgijusiais taksistais, o su visais automobilius turinčiais piliečiais.

Pasak R.Bieliausko, jei sąlygos nebus suvienodintos, tradicinės taksi paslaugos  nunyks, ir po kelerių metų, jei paaiškės niekieno nekon­troliuojamos „Uber.com“ sistemos trūkumai, jas teks kurti iš naujo.

Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro vadovas Algimantas Križi­nauskas sako, kad kol kas nėra aišku, kaip elgtis su vairuotojais, teikiančiais pavėžėjimo paslaugas per „Uber.com“. Biuras žalą nukentėjusiems atlygina net tada, jei kaltininkas nėra apsidraudęs, tačiau ar vėliau atskiros draudimo bendrovės nesiims išieškoti žalos iš kaltininko, kuris turi tik įprastą civilinės atsakomybės draudimą, tačiau užsiima verslu, nežinia. Tai priklauso nuo kiekvienos sutarties. Norint sunorminti šią veiklą reikia keisti ir įstatymus, nes kol kas net nenumatyta terminologija. Tačiau A.Križinauskas tokį neapibrėžtumą vertina tik kaip laikiną: bėgant laikui veikla bus sunorminta.

Kokios šiandien taksistų pajamos, R.Bieliauskas nesiima skaičiuoti, nes dauguma taksistų dirba pagal individualią veiklą ir dispečerinėms moka tik už iškvietimus. Per „Uber.com“ pavėžėjimo paslaugas teikiantis žmogus, nenorėjęs minėti savo pavardės, sakė, kad per mėnesį, jei dirbi apie 50 val. per savaitę ir važinėji pelningiausiais penktadienio bei šeštadienio vakarais, Vilniuje gali uždirbti apie tūkstantį eurų.

Apgyvendinimo įstaigos sunerimo

Kitas pajutęs naujos tendencijos vėjus – apgyvendinimo sektorius.

„Mes, kaip sektorius, vadinamosios dalijimosi ekonomikos poveikį matome jau gana seniai ir kartu stebime, kaip keičiasi ne tik verslas, bet ir vartotojas. Kuo toliau, tuo daugiau verslo keliasi į šį segmentą, nes vis daugiau apgyvendinimo paslaugų teikėjų išmoksta dirbti šioje erdvėje“, – aiškina Linas Žabaliūnas, Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentas, pridurdamas, kad šalia naudos jau matomi ir aiškūs iššūkiai.

Pagrindinis iššūkis – kad parduodama paslauga neatitinka tos, kurią vartotojas perka. Tai bendra visos Europos bėda.

L.Žabaliūnas sako, kad kol nėra aiškaus reglamentavimo, žmogus perka apgyvendinimo paslaugą, o teikėjas jam parduoda trumpalaikės patalpų nuomos paslaugą. Pastarajai taikomi kur kas mažesni kokybės, higienos, prieš­gaisrinės saugos ir kiti reikalavimai.

„Kol lūkesčiai sutampa, viskas gerai. Kai kyla konfliktas, paaiškėja, kad abu teisūs, nors kalbėjo apie skirtingas paslaugas. Kol dalis sektoriaus veikia pagal skirtingas žaidimo taisykles, tol taip ir bus“, – aiškina L.Žabaliūnas.

Vis dėlto jis pripažįsta, kad dalijimosi ekonomika jau nebesustos ir jos stabdyti bei mėginti sprausti į rėmus neverta.

Griežtins sąlygas

Užtai viešbučių savininkai turi konkretų planą, kokių priemonių imsis prieš stiprėjančius konkurentus.

„Rengiame Turizmo įstatymo pataisas, kurios reglamentuos trumpalaikės nuomos verslą. Tai visos ES galvos skausmas, nes vadinamieji apartamentai, kuriuos nuomoja privatūs žmonės, konkuruoja su viešbučiais. Tačiau jiems taikomi teisės aktai ir mokesčiai skiriasi. Ši banga atėjo ir iki Lietuvos“, – konstatuoja Evalda Šiškauskienė, Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė.

Ji pateikia ir skaičių. Pavyzdžiui, viename iš šiam verslui skirtų tinklalapių mūsų šalyje galima rasti 300 oficialiai veikiančių viešbučių ir 1 tūkst. apartamentų, kuriuos nuomoja fiziniai asmenys.

Asociacija kartu su Ūkio ministerija mėgina keisti veiklos kodus, kad būtų atskirta ilgalaikė nuoma nuolatiniam gyvenimui ir trumpalaikė nuoma, kai būstas turistams išnuomojamas iki mėnesio. Be to, pastaruosius butus prieš nuomojant turėtų patikrinti Visuomenės sveikatos centras, Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba.

„Stengsimės pakeisti Turizmo įstatymą, kad apartamentų savininkai privalėtų regis­truotis Turizmo departamente kaip teikiantys apgyvendinimo paslaugas“, – perspektyvą piešia E.Šiškauskienė.

Ši registracija apartamentų savininkams nieko nekainuos, tačiau visa sritis bus aiškiai reglamentuota, gausime tikslią statistiką. Pavyzdžiui, šiandien, asociacijos duomenimis, turistų, atvykstančių į Lietuvą, daugėja, tačiau viešbučių užimtumas  statistiškai yra vienas mažiausių ES. Žmonės tiesiog nukeliauja į fizinių asmenų nuomojamą būstą.

„Be to, vadinamąjį pagalvės mokestį, kuris skiriamas turistams pritraukti, viešbučiai moka, o butų savininkai – ne. Nors skatinti turizmą suinteresuoti tiek mes, tiek jie. Jie nemoka dalies fiksuotų mokesčių, kurie privalomi viešbučiams. Kai skiriasi mokesčių bazė, konkuruoti sudėtinga. Kol ši veikla buvo paplitusi tik kurortuose, tol nebuvo bėdos. Dabar apartamentai vis labiau įsigali ir didmiesčiuose“, – aiškina E.Šiškauskienė.

Asociacijos vadovės žiniomis, ES taip pat mėginama reglamentuoti trumpalaikę nuomą. Kai kuriose valstybėse trumpalaike nuoma leidžiama užsiimti tik keletą mėnesių per metus, kai kur ši veikla fiziniams asmenims iš viso draudžiama.

„Mes nenorime nieko uždrausti, tačiau tvarka turi būti. Pavyzdžiui, mūsų žiniomis, iki šiol dauguma Palangoje dirbančių butų nuomotojų įsigyja ilgalaikę nuomą leidžiančius verslo liudijimus, nes taip pigiau. Pakeitus teisės aktus bus bent jau tvarka ir žinosime, kas vyksta rinkoje“, – aiškina Viešbučių ir restoranų asociacijos vadovė.

Verslas maskuojasi

Kolegei iš dalies pritaria ir L.Žabaliūnas, sakydamas, kad tiesiog reikia sukurti bendras ir vienodas žaidimo taisykles. Lietuva tokių taisyklių skirtumų kol kas itin nepajuto, tačiau Pietų Europoje ir turistiniuose kraštuose po dalijimosi ekonomikos vėliava viešbučius pradėjo stumti pavieniais nuomotojais prisidengę juridiniai asmenys, valdantys gana didelius apgyvendinimo tinklus.

„Tokiuose tinkluose, kaip „Airbnb.com“ ar „Booking.com“, fiziniais asmenimis masiškai prisidengia tradiciniai ir gana stambūs verslai, kurie gali paslaugas pardavinėti kur kas pigiau nei viešbučiai. Tikrų pavienių verslų, kaip buvo deklaruojama, tarkim, kuriant „Airbnb.com“ portalą, liko vienetai“, – niuansus aiškina L.Žabaliūnas, pridurdamas, kad negalima visko absoliutinti. Pavyzdžiui, įmonė neapsimes pavieniu taksistu, nuosavu automobiliu pavėžėjančiu keleivius.

„Mums reikalinga takoskyra, nes individualus apgyvendinimas, pavyzdžiui, kaimo turizmo sodybų, nakvynės ir pusryčių paslaugos, gana didelė sektoriaus dalis. Tačiau ir mums sunku konkuruoti su žmonėmis, kurie teikia apgyvendinimo paslaugas, bet deklaruoja, kad tai trumpalaikė patalpų nuoma, kuriai taikomi paprastesni reikalavimai“, – aiškina L.Žabaliūnas.

Pastarajai veiklai nereikia turėti higienos paso, laikytis priešgaisrinės saugos reikalavimų, jų reguliariai netikrina įvairios tarnybos.

„Kai jie pateks į tą pačią reglamentavimo sferą kaip ir mes, galėsime normaliai konkuruoti, nes kitas verslo modelis nesiskiria“, – aiškina L.Žabaliūnas.

Kaimo turizmo sodybų asociacijos vadovas sako, kad kaimo turizmo sektoriaus plėtra sulėtėjo, nes greičiausiai jau pasiekta riba ir niša užpildyta. Nakvynės ir pusryčių segmentas auga didmiesčiuose ir kurortuose. Rezer­vavimo portalai visoms veikloms jau tapo reikšminga klientų radimo priemone. Kai kuriose sodybose iki 100 proc. klientų, įskaitant ir lietuvius, ateina per įvairias viešbučių ir apgyvendinimo paieškos platformas.

Lietuvos politikai, žurnalistai, istorikai ir žmonės, save vadinantys patriotais, choru sako, kad mūsų istorinė savastis puolama. Nuolat mėginama perrašyti istoriją nuo seniausių laikų iki nepriklausomybės atkūrimo. Viešojoje erdvėje paprastai aiški valstybė, kuri mėgina perrašyti mūsų istoriją, tačiau pamirštama, kad šiandien pakeisti kai kurių faktų interpretavimą, o ateityje galbūt ir perrašyti vadovėlius, mėgina bent kelios jėgos.

Arūnas MILAŠIUS

Netempkime gumos. Kas gi kėsinasi į tiesas, kurios jau 25 metus tarsi granitu rašomos lietuviškuose istorijos vadovėliuose. Tai bent kelių valstybių atstovai – Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos.

Baltarusija

Baltarusija – šalis, kuri pati ieško identiteto. Nors per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus mėginta kurti nepriklausomą valstybę, šie bandymai buvo nesėkmingi. Šalis tapo nepriklausoma tik po Sovietų Sąjungos žlugimo.

Šiandien baltarusiai ieško istorinių šaknų, kad galėtų formuoti savo identitetą, tam naudoja LDK simbolius (Baltarusija neatsiejama nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos) ir kuria istoriją taip, lyg ten dominuotų baltarusiškos žemės ir gudų kalba.

Šiam tikslui skiriamos gana didelės lėšos, tačiau, priešingai nei Rusijoje, kol kas istorijos perrašymas naudojamas šalies viduje ir mūsų bendra istorija tampa nacionalinio pasididžiavimo simboliu.

Lenkija

Nuolat primenama Vilniaus krašto istorija ir ginčai dėl valdovų bei tautų vaidmens Respublikoje. Lenkijos istorinė žinia siunčiama lenkiškai kalbantiems Lietuvos piliečiams. Palaikoma nuolatinė įtampa, tačiau tai nėra tiesioginis bandymas perrašyti istoriją. Eska­luojama sava įvykių versija ir tuo grindžiama lenkiškai kalbančių žmonių „priespauda“.

Rusija

Valstybės finansuojama propaganda, kai mėginama keisti ir „laisvai“ interpretuoti istorinius faktus. Bandoma pakeisti identitetą ir sudaryti įspūdį, kad Rusija Lietuvai visada buvo draugiška, istorinių lūžių metais gelbėjo ir rėmė. Tikslas – pakeisti istoriją taip, kad tuo patikėtų ne tik Rusijos, bet ir Lietuvos piliečiai.

Rusijos pastangas galima aiškiai įvardinti ir klasifikuoti:

Vieši ambasados veiksmai;

Darbas socialiniuose tinkluose;

Komentatoriai didžiuosiuose portaluose;

Išlaikomi nišiniai portalai;

Žinios savo televizijoje ir interneto portaluose.

Vieši ambasados veiksmai

Tai tokie veiksmai, kai ambasada dalyvauja įvykiuose arba juos kuria. Pavyzdžiui, pernai metų pabaigoje mūsų ir Rusijos spauda bei televizijos gana plačiai parodė, kaip Rusijos ambasados lėšomis Vilkaviškyje perlaidoti 75 per Antrąjį pasaulinį karą žuvusių kareivių palaikai, rasti masinėje kapavietėje.

Bandoma pakeisti identitetą ir sudaryti įspūdį, kad Rusija Lietuvai visada buvo draugiška, istorinių lūžių metais gelbėjo ir rėmė.

Jie buvo palaidoti kaip žuvę rusų kareiviai. Praktiškai visi mūsų šalies portalai šią istoriją aprašė taip, kaip ją pateikė Rusijos ambasada, kuri teigė, kad ten Sovietų Sąjungos kariai. Išimtis – tik „15min.lt“, kuris 2016 m. sausio 11 d. nurodė, kad taip ir nebuvo nustatyta, kokios tautybės perlaidoti žmonės. Netgi neaišku, ar jie tarnavo sovietinėje kariuomenėje.

Darbas socialiniuose tinkluose

Vienas pavojingiausių metodų, su kuriuo kovoti gana sunku.

Netgi atviras melas ir šmeižtas čia lieka nenubausti, nes turint minimalių techninių žinių palyginti lengva išsaugoti privatumą ir išvengti atsakomybės – visada galima išlikti anonimu.

Žvelgiant iš Rusijos, kaip užsakovės, pozicijos, tai patrauklu, nes kurti naujus sklaidos kanalus kainuoja tik darbo užmokestį komentatoriams. Gana didelė tikimybė, kad prisijungs gyvenimu ar valstybe nusivylę žmonės ir propagandą platins nemokamai.

l Socialiniuose tinkluose, kaip ir komentaruose didžiuosiuose portaluose, keliami keli tikslai:

l Iškreipti carinės okupacijos vaidmenį ir jį pateisinti;

l Mesti šešėlį ant tarpukario Lietuvos valstybės;

l Sumenkinti pokario partizanines kovas ir kovotojams prilipdyti žudikų bei nusikaltėlių etiketes;

l Sumenkinti Lietuvos valstybingumą;

l Įnešti sumaišties netgi į gana nesenų istorinių įvykių vertinimą.

Propagandos socialiniuose tinkluose pavojus tas, kad ji pasiekia jaunus žmones, kurių dauguma jau nebėra rusiškos žiniasklaidos vartotojai, nes nebesupranta kalbos. Be to, jaunimas negyveno okupacijos sąlygomis ir negali objektyviai vertinti pateiktos informacijos, kuri balansuoja ties tikroviškumo riba. Formaliai faktai neiškreipiami, tačiau komentuojami tik sau naudinga linkme.

Išplaukusios interpretacijos

Kaip veikia ši sistema, galima pamatyti iš Sausio 13-osios įvykių interpretacijos. Politikas Algirdas Paleckis 2012 m. buvo nuteistas, nes tvirtino, kad tuo metu prieš sovietinę okupaciją kovoję lietuviai šaudė į savus. Ši versija nuolat iškeliama ir Rusijos žiniasklaidoje. Netgi kai šie įvykiai pateikiami „objektyviai“, susidaryti nuomonės, kas ir dėl ko iš tikrųjų įvyko, praktiškai neįmanoma. Šios žinios skiriamos ne tik lietuviams ar rusams, bet ir keliems šimtams milijonų kitų buvusios Sovietų Sąjungos valstybių gyventojų.

Tam, kad būtų lengviau suprasti, kaip tai daroma, – portalo „lenta.ru“ Sausio 13-osios įvykių aprašymas: „1991 m. sausio 12–13 dienomis Vilniuje pirmą kartą susidūrė Lietuvos nepriklausomybės šalininkai ir kariškiai. Šių įvykių metu buvo mėginama šturmuoti televizijos bokštą ir tada žuvo 15 žmonių.“

Neaišku, kas puolė, kodėl puolė ir kas žuvo.

Taikinys – nekalbantys rusiškai

Kitas pavojus – įvairūs lietuviški nišiniai interneto portalai, kuriuos, kaip teigia mūsų specialiosios tarnybos, visiškai arba iš dalies finansuoja Rusijos specialiosios tarnybos. LRT laidos „Savaitė“ duomenimis (2016 m. sausio 16 d.), informacija, kuri visiškai nepalanki Lietuvai, bet labai panaši į tą, kurią skelbia oficialioji rusiška žiniasklaida, cirkuliuoja lietuviškuose interneto portaluose „Ldiena“, „Šauksmas“, „Ekspertai“, „Sarmatas“, „Versijos“, „Revoliucija“, „Laisvas laikraštis“, „Socialistinis liaudies frontas“, „Karštas komentaras“. Šios interneto svetainės kasdien sulaukia 17 tūkst. vartotojų. Jos visiškai priklausomos nuo rėmėjų.

Patriotiniai skundai

Norint atsispirti propagandai galimi du keliai. Kovoje gali dalyvauti bet kuris patriotiškai nusiteikęs pilietis.

Pirmas kelias – teisinis, kai šmeižikiškos ir melagingos informacijos skleidėjai traukiami administracinėn atsakomybėn. Tokių precedentų yra. Pavyzdžiui, nuobaudos propagandiniams rusiškiems kanalams. Šis kelias gan veiksmingas, tačiau turi ir trūkumų.

Pavyzdžiui, administracinėmis priemonėmis nepavyks kontroliuoti socialinio tinklo „Facebook“.

Kitas kelias – visuomenės nuomonės formavimas, kad ji būtų nepakanti priešiškai propagandai. Kartu su administracinėmis priemonėmis tai vienas efektyviausių būdų.

„Facebook“ grupes, dėl kurių rašoma daug skundų, socialinio tinklo administracija gana dažnai naikina arba ilgam laikui blokuoja. Skųsti tikrovės neatitinkančius puslapius ir grupes gali bet kuris pilietis.

BFL

Arūnas MILAŠIUS

Su Žemės ūkio rūmų pirmininku Andriejumi Stančiku (54 m.) kalbamės apie tai, kaip išgyventi smulkiajam ūkininkui, kodėl pieno supirkimo kainos skiriasi tris kartus ir ar žemės ūkis gali išgyventi be valstybės įsikišimo.

– Kaip iš tiesų gyvena mūsų ūkininkai? Nors kalbama apie sunkumus, tačiau augalininkystė pelninga, didieji pieno ūkiai taip pat pelningi.

– Nuo 2014 m., kai buvo paskelbtas Rusijos embargas, po to ES panaikintos pieno kvotos, sektoriuje prasidėjo chaosas. Tada dar niekas nežinojo, kad smuks ir naftos kainos, kurios mums taip pat smogė. Nors atpigus energijos ištekliams mažėjo degalų ir trąšų kaina, tačiau šis kritimas nepadengė produkcijos pigimo. Be to, dauguma pas mus užauginamų produktų importuojama į Azijos ir Afrikos valstybes, kurios išgauna naftą. Jos tiesiog neteko pajamų ir stengiasi pirkti kuo pigiau. Lūkesčių nepateisino Kinija – tikėtasi, kad ten nukeliaus gana dideli kiekiai maisto produktų, likusių Europoje po Rusijos embargo. Tačiau šios šalies ekonomikos augimas lėtėja ir vartojimas nedidėja. Be to, visame pasaulyje geras derlius, grūdų atsargos didžiulės. Laukti aukštų javų supirkimo kainų negalime.

– Tačiau grūdininkai dirba pelningai ir netgi šios dienos kainomis, jei tik derlius nežus, jie gaus pelno.

– Pelningas darbas ir didžiuliai derliai – tai ne tik sėkmė. Mūsų ūkininkai išmoko dirbti žemę, taiko naujausias technologijas, tačiau vien tik technologijomis pasitikėti negalime. Jos kartais ir apgauna ar paskatina priimti neteisingus sprendimus. Pavyzdžiui, šiemet nuostolių patirs ūkiai, kurie investavo į elevatorius ir laikė derlių iki pavasario, kai jis tradiciškai būna brangiausias. Šiemet pavasarinio brangimo nėra.

Be to, negalime džiaugtis ir bendrais augalininkystės ūkių rezultatais, nes kainos artėja prie savikainos.

– Tačiau ne visur taip blogai. Pavyzdžiui, daržovininkams pernai metai buvo sėkmingi. Galbūt čia smulkiųjų ūkių ateitis?

– Praėję metai jiems buvo pelningi, ir valdininkai agituoja mestis į šią sritį. Teoriškai 10 ha plote galima išlaikyti 5 melžiamas karves ir, 2013 m. kainomis, dviejų žmonių šeima galėjo pragyventi. Šiandien toks ūkis nuostolingas. Šiame plote auginant grūdus metinis uždarbis geriausiu atveju bus apie 2 tūkst. eurų.

Matome, kad nyksta 20–30 karvių laikantys ūkiai. Jų šeimininkai sensta, vaikai nebenori perimti verslo, nes jame nemato normalaus pragyvenimo šaltinio.

Teoriškai tokiame plote galima sėkmingai auginti daržoves, tačiau jei tokie ūkiai masiškai mesis į daržininkystę, tai rudenį atsiras perteklius ir kainos bus ypač mažos. Prekybos tinklai su jais nesikalbės, nes užtenka didžiųjų, turinčių sandėlius, fasavimo įrangą. Iki pavasario mažieji derliaus neišlaikys, nes saugyklų įrengimas – gana brangus.

– Galbūt išeitis – kooperacija, apie kurią jau seniai kalbame, tačiau ji niekaip neįsivažiuoja?

– Teoriškai tai išgelbėtų daržininkystę ir pienininkystę, bet be valstybės paramos nieko nebus. Sprendimus ir žingsnius reikia daryti greitai. Šiandien žmonės atsisako ūkių ir išvažiuoja. Jaunimui nebeįdomu dirbti veltui. Matome, kad nyksta 20–30 karvių laikantys ūkiai. Jų šeimininkai sensta, vaikai nebenori perimti verslo, nes jame nemato normalaus pragyvenimo šaltinio. Kaime nebelieka jaunų žmonių, ir ateityje tai taps milžiniška problema.

– Žemė nelieka be priežiūros. Pagal statistiką matome, kad ūkiai sparčiai stambėja. Galbūt tai kaimo ateitis?

– Ūkiai stambėja visame pasaulyje. Ateina naujos technologijos, reikia vis mažiau darbo jėgos. Netgi melžiamų karvių fermas galima pastatyti tokias, kad į tvartą reikėtų užsukti tik kas antrą dieną, o procesus galima valdyti iš namų kompiuterio. Žinoma, tai kainuoja. Pavyzdžiui, vien melžimo roboto, aptarnaujančio 50 karvių, išlaikymas ir priežiūra per mėnesį kainuoja tiek pat, kiek ir melžėjos atlyginimas. O šią techniką reikia nupirkti ir po keliolikos metų turėti už ką pakeisti.

Jei dėl žaliavos trūkumo užsidarys pieno perdirbimo įmonės, šio sektoriaus taip pat nebeatgaivinsime.

Stambėjimas neišvengiamas, tačiau jis turi būti pagrįstas sveika verslo logika. Estijoje dėl mažų kainų nyksta 2–3 tūkst. karvių laikantys ūkiai. Tiesiog mes, kai pas mus iš grandinės pasitraukia 10 karvių laikantis žmogus, to nematome. Kai pradeda dingti tokie objektai, juntame iš karto.

Pavyzdžiui, Lietuvoje pernai pieno gamyba netgi šiek tiek padidėjo, nors karvių mažėjo. Pirmų trijų mėnesių statistika tokia, kad gamyba jau mažėja – žmonės tiesiog traukiasi, o atgal nebegrįš.

Turime ir konkretų pavyzdį, kuo tai gresia: linų pramonė pas mus išnyko. Šiandien ji galėtų būti pelninga, nes pasaulyje tokios produkcijos paklausa yra. Tačiau šios šakos nebeatkursime – ūkininkai užauginti linų galės, tačiau niekas nebeinvestuos milijonų į perdirbimo pramonę. Jei dėl žaliavos trūkumo užsidarys pieno perdirbimo įmonės, šio sektoriaus taip pat nebeatgaivinsime.

– Tačiau ne visi pieno ūkiai skursta. Kai kurie gauna europinę kainą.

– Matome, kad kai kurie didieji ūkiai gauna iki 24 ct/kg. Tai išskirtinė gamintojų grupė, kuri buvo remiama kitų – smulkiųjų ir vidutinių ūkių, kooperatyvų sąskaita. Tvarką iškreipė Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas, turėjęs sureguliuoti pieno rinką ir apsaugoti ūkininkus. Tačiau perdirbėjai įvedė papildomus priedus, pavyzdžiui, už transportavimą, cisternų plovimą, ir kainas sumažino netgi daugiau, nei deklaruojama. Be to, pagal numatytą tvarką kooperatyvams mokėti mažiau nei ūkininkams jie gali praktiškai legaliai. Dabar, kai sektoriui gresia išnykti, valstybė vėl turėjo įsikišti.

– Kai kurie analitikai sako, kad perdirbėjai nusiteikę tiesiog paaukoti pačius smulkiausius pieno ūkius, nes šie vis tiek netaps prekiniais ūkiais ir, kaip rodo praktika, nesusikooperuos, todėl anksčiau ar vėliau pasitrauks iš gamybos.

– Kelias karves auginantys žmonės šiandien moka mokesčius ir save išlaiko. Atsisakę gyvulių jie taps išlaikytiniais. Pereiti į kitus sektorius jie negali, nes iš augalininkystės neišgyvens. Be to, už pieną pajamų gauna reguliariai. O, pavyzdžiui, mėsiniai galvijai auga ilgai, parduodami kartą per metus ar pusantrų, į juos tenka gana daug investuoti, o žmogus nežino, kokia kaina bus po metų, kai gyvulį veš pas supirkėją. Ilgalaikių sutarčių, kurios leistų bent jau prognozuoti, ar pavyks dirbti nenuostolingai, nėra.

– Ar reikėjo siekti, kad būtų nustatyta minimali pieno supirkimo kaina? Juk ūkininkai ir perdirbėjai gali susėsti prie stalo ir sutarti, kad būtų kažkoks vidurkis, o ne taip, kad vienas gauna 8, kitas 24 ct/kg, kaip dabar?

– Kodėl tas, kuris gauna daugiau, turi laisva valia dalintis? Todėl susiklostė taip, kad kai kurie gyvena kitų sąskaita. Pavyzdžiui, dalis didžiųjų bendrovių nusišalino nuo mūsų organizuotų akcijų, nes neturi ekonominių problemų. Smulkieji taip pat numojo ranka. Be valstybės įsikišimo rinkos sureguliuoti jau nebegalime. Visiems turi užtekti vietos po saule. Juk negalime išskaidyti bendrovių – jos sukurtos teisėtai, tačiau galime bent jau sureguliuoti minimalias kainas. Dabar perdirbėjai daro viską, kad kooperatyvai, kurie perima vis daugiau žaliavos, iširtų. Tai konkurencijos sąlygų pažeidimas, tačiau į tai niekas nekreipia dėmesio. Jie pasinaudoja įstatymu ir sugeba mokėti kooperatyvams vis mažesnę kainą. Didžiosioms gamykloms kur kas paprasčiau bendradarbiauti su pavieniais ūkininkais, kurie priklausomi nuo įmonės, nes neturi alternatyvos.

– Galbūt galimybė kooperatyvams išlikti – žaliavos eksportas į Lenkiją ar Vokietiją?

– Ten vežame. Pavyzdžiui, šiandien gana brangiai superkamas ekologiškas pienas, nes du kooperatyvai rado rinką ir žaliavą veža į Vokietiją. Ūkininkams mokama apie 30 ct/kg. Patys kooperatyvai Vokietijoje pieną parduoda už 57 ct/kg. Tačiau ir šis kelias nėra paprastas. Prasidėjo skundai Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, patikros.

Tai konkurentų išmėgintas būdas. Prieš keletą metų, kai veršiukams buvome atradę Turkijos rinką, į kurią vežėme veislinius galvijus, tuoj kilo pasipriešinimas, ir gyvų gyvulių eksportas, motyvuojant pavojumi parsivežti užkrečiamųjų ligų, buvo sustabdytas. Nors atsiradus rinkai Turkijoje gyvo svorio kilogramas pabrango nuo 1,3 iki 1,7 Eur/kg. Ūkininkams tai buvo dideli pinigai. Uždraudus eksportą kainos krito, žmonės nebenori auginti galvijų ir realizuoja veršiukus.

– Negi užtenka šiek tiek pareguliuoti kainas, sumažinti reikalavimus, ir kaimas suklestės?

– Ne, reikia keisti ir mokesčių sistemą, kad kaime kurtųsi smulkūs verslai. Juk dirbti ir papildomai uždirbti nori smulkieji ūkininkai, jaunimas. Lietuvoje pilna renovuotų ir uždarytų mokyklų, kultūros namų, tačiau tam reikia mokesčių lengvatų, pavyzdžiui, investuotojus, kuriančius darbo vietas, keletą metų atleisti nuo pelno mokesčio. Be to, reikia lengvinti dalį ES reglamentų, kurie reguliuoja gamybą, reikalavimų. Prancūzijoje, Vokietijoje kontroliuojančios institucijos, priešingai nei pas mus, ne kelia siaubą, bet yra laukiamos, nes dirba kaip konsultantai. Pas mus jos tik siekia nubausti, o baudos ir sankcijos tokios, kad dėl klaidos gali tekti uždaryti ūkį.

Vokiečiai ir skandinavai sako, kad jie niekada nedės pinigų į tas sritis, kurios nemažina savikainos. Mes priversti investuoti tiesiog į reikalavimų laikymąsi.

Pavyzdžiui, Švedijoje žmogus maistinio rapsų aliejaus spaudyklą įrengė arklidėse. Vienoje pusėje dirba aliejinė, kitoje laikomi žirgai. Pas mus tai būtų neįmanoma. Juokaudami mėginome švedui išaiškinti, kad jis nesilaiko Lietuvoje galiojančių reikalavimų, pavyzdžiui, aliejinę įrengti atskirai nuo fermos stovinčiame pastate.

Tai, kad švedo pastatas stovi šalia fermos, šiam maisto produktui nekenkia, tačiau jo savikaina, palyginti su lietuvio, kuris bus investavęs į naują pastatą ir daugybę kitų smulkmenų, nereikalingų skandinavui, gaminamo, bus kur kas mažesnė.

Kaip mums konkuruoti? Vokiečiai ir skandinavai sako, kad jie niekada nedės pinigų į tas sritis, kurios nemažina savikainos. Mes priversti investuoti tiesiog į reikalavimų laikymąsi.

Pas mus ūkininkas bijo visų institucijų. Pavyzdžiui, dabar žmones, valdančius fermas, gali beveik oficialiai reketuoti kaimynai, nes įvairaus reguliavimo ir aplinkosaugos aktų – daugybė. Gauti leidimus statyti naujas fermas ypač sudėtinga, todėl šioje srityje negalime kalbėti ir apie plėtrą.

– Ar Lietuvoje dar galutinai neįsigalėjo didžiosios agroverslo grupės?

– Jų spaudimo ar lobizmo nejaučiame. Kur kas daugiau bėdų – tarp pačių ūkininkų sluoksnių, nes išsiskiria stambiųjų ir smulkiųjų ūkininkų interesai.

– Šiandien mažiems ūkiams sunkūs laikai. Jie traukiasi ir parduoda arba nuomoja žemę. Ar nebus staigios finansiškai stiprių grupių plėtros?

– Buvo palengvintos žemės pirkimo sąlygos, ir matome, kad gali ateiti daugiau užsienio kapitalo ir vietinio verslo, kuris į žemės ūkio gamybą žiūri tik kaip į investiciją.

Žvelgiant strategiškai, mes gyvename puikiai ir turime gerų išteklių. Vanduo ir dirvožemis, kitaip nei pramoninėse valstybėse, neužteršti. Gyventojų mažai. Kai kuriose Vakarų valstybėse gyventojų tiek, kad net nebėra kur ūkininkauti.

– Tačiau kai kurios mūsų ūkio šakos, pavyzdžiui, paukštininkystė, sparčiai auga.

– Šuolis didelis, tačiau plečiasi ne ūkiai, o modernios automatizuotos fermos, į kurias investuoja verslininkai arba patys stambiausi ūkininkai.

Jei kalbėsime apie ateitį, paukštininkystė patraukli tuo, kad paukštiena, priešingai nei kiauliena, valgoma visame pasaulyje be išimties. Vartojimas, tačiau ir konkurencija, didėja. Žinoma, tai itin konkurencinga šaka, čia svarbu pačios naujausios technologijos. Todėl mažieji ūkininkai, net jei ras kaip pastatyti fermas, nesugebės konkuruoti su didžiosiomis grupėmis, nes verslo pradžiai reikia milžiniškų investicijų.

– Kaip laikosi jūsų paties ūkis?

– Mano ūkis – šeimos. Dirba trys sūnūs, kartu su nuomojama žeme valdome 300 ha, laikome 200 mėsinių galvijų. Iki šiol pagrindas buvo pieno gamyba, dabar šio sektoriaus apimtis mažiname. Vaikai, kurie praktiškai valdo ūkį, sako, kad pieno gamyba nebeatsiperka: investicijos ir laiko sąnaudos milžiniškos, o grąža menka. Melžiamų karvių turime tik 15. Tačiau esu kooperatyvo „Pieno gėlė“ narys. Pernai, kai kainos buvo ypač mažos, supirkome apie 60 telyčių, kurios auga, tik neaišku, ar jas apsimokės melžti, nes iš pieno gamybos praktiškai nieko neuždirbame.

Žemės nederlingos, bet mus gelbsti grūdai. Pas mus žemės balas – nuo 28 iki 34, tačiau kviečių kuliame iki 7 tonų. Kolūkių laikais tuose pačiuose laukuose į kombainus byrėjo iki 3 tonų.

Reikia ne tik technikos, bet ir žinių. Nuolat konsultuojamės su profesionalais. Jei javų derlius bus geras, tai metus baigsime bent jau nenuostolingai.

– Galbūt kaip tik laikas investuoti?

– Kadaise svajojau sukurti modernią fermą, pastatyti robotus, kurie melžtų daugiau nei 50 karvių, nes rasti atsakingų samdomų žmonių pas mus sunku. Netoli Plungė, ir kas nori, darbą turi mieste. Tačiau šiandien nežinau, ar tuo verta užsiimti, nes kol kas neaišku, kada baigsis pieno krizė ir kainos pradės stiebtis aukštyn. Jei jos liks tokios kaip dabar, apie investicijas neverta kalbėti.

Dreamstime nuotr.

Arūnas MILAŠIUS

Lietuvos ūkininkai žvalgosi į orų prognozes – grūdų augintojų pajamos priklausys nuo pavasario. Jei gamta bus maloninga, profesionalams pavyks šiuos metus baigti pelningai, nes kritus kainoms tik prekiniai augalininkystės ūkiai užaugins tiek derliaus, kad jį pardavus bus galima tikėtis pelno.

Pieno ūkių ateitis priklausys nuo to, ar pa­vyks gauti paramos, kuri, po Rusijos em­bargo kritus kainoms, 2015-uosius pelningai leido baigti stambiems ūkiams ir tiems, kurie patys perdirba pieną.

„Gavome pranešimą, kad nuo balandžio 1-osios pieno supirkimo kainos mažės nuo 16 iki 11 ct/kg. Savikaina yra apie 20 ct/kg. Dalį karvių parduosime ir daugiau jėgų skirsime grūdinėms kultūroms“, – apie artimą ateitį pasakoja Kasia Jankun, netoli Vilniaus dirbanti 200 ha žemės ir laikanti 80 karvių.

Kaime vis sunkiau pasamdyti atsakingų žmonių.

Ūkininkė pusę pieno perdirba savo ceche ir parduoda sostinės turgavietėse. Kitą pusę atiduoda supirkėjams ir šios dalies greičiausiai atsisakys – tiesiog parduos karves. Ūkyje dirba 12 samdomų žmonių.

„Mus gelbsti tai, kad dalį pieno patys perdir­bame ir parduodame. Ši veikla pelninga, nors išlaikyti verslą sudėtinga. Kaime vis sunkiau pasamdyti atsakingų žmonių“, – dėlioja K.Jankun.

Kelias grūdų link

Ūkininkė, sumažinusi melžiamų karvių, da­giau dėmesio skirs grūdinėms kultūroms, su ku­riomis darbo mažiau nei su gyvuliais, o pajamos stabilesnės. „Pernai, kai dalis pieno ūkio buvo nuostolinga, mus gelbėjo grūdai“, – pa­pras­tą matematiką dėsto K.Jankun.

Kartu su ja gyvena ir vaikai, kurie nori perim­ti ūkį. Todėl šeima dabar tariasi, ar imti pa­skolą ir modernizuoti pieno perdirbimo cechą.

„Kai kalbama apie pieno ūkius, mažiems ūkiams – tragedija. Jie nori sparčiai vystytis ir stengiasi pasiimti kuo didesnę paramą, o kai su­pirkimo kainos krinta, grąžinti kreditus ir sa­m­dyti žmones tampa vis sunkiau“, – kur su­kasi Lietuvos pieno sektorius, aiškina Albertas Ga­p­šys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas.

Praktika rodo, kad gyvybingiausi mišrūs ūkiai, turintys pakankamai didelius žemės plotus ir užsiimantys ne tik gyvulininkyste.

Ekspertas sako, kad stambieji ūkiai bent kol kas suduria galą su galu. Tačiau ne tik dėl to, kad gauna kur kas didesnę pieno kainą nei lai­kantieji po kelias karves, o dėl ES tiesioginių išmokų ir paramos, kurią dėl krizės skiria Eu­ropos Komisija. Svarbu ir tai, kiek pieno ūkis turi žemės, nes ES parama skirstoma pa­gal žemės plotą. Praktika rodo, kad gyvybingiausi mišrūs ūkiai, turintys pakankamai didelius žemės plotus ir užsiimantys ne tik gyvulininkyste.

Pasak A.Gapšio, šiandien pelningai gali dirb­­ti tik didieji tiek gyvulininkystės, tiek au­ga­lininkystės ūkiai. Smulkieji ir netgi vidutiniai išgyvena tik dėl paramos, nors tiesioginės iš­­mokos – vienos mažiausių ES.

„Perdirbėjai puikiai supranta, kad 70 proc. smulkių pieno ūkių vis tiek turės pasitraukti, ir jiems moka ypač mažai. Šio segmento niekas nenori išsaugoti“, – apie negailestingą rin­ką aiš­­kina A.Gapšys.

Mažesnės pajamos

Patys ūkininkai dabartinę krizę vertina kaip pasaulinės ekonomikos svyravimo pasekmę. Be to, planetoje nebuvo kataklizmų, kurie ma­žin­tų derlių kitose valstybėse.

„Mūsų žemės ūkio perspektyvą lemia du da­lykai: pirmas – tai, kaip atrodo laukai, antras – ekonominė padėtis pasaulyje ir biržose. Pa­sė­liai žuvo tik keliuose regionuose, laukiama ge­ro derliaus, todėl kainos bus palyginti ma­žos“, – pelningų metų nelaukia Lietuvos grū­dų au­gin­tojų asociacijos vadovas Aušrys Ma­ci­jaus­kas, pats dirbantis per tūkstantį hektarų.

Iki šiol buvę ypač pelningi metai daug ką tiesiog užmigdė ant laurų. ES mus privertė auginti žirnius ir pupas, kad saugo­tume dirvas.

Stambūs ūkininkai laukus yra apdraudę, ir nuostolius jiems kompensuos draudimo bendro­vė. Rizikavo arba patys smulkiausi, kurie ne­­­­turėjo pinigų, arba patys didžiausi, kurie tu­ri re­zervų ir gali sau leisti žaisti tokioje loterijoje.

Priešingai nei derlius, pajamų perspektyvos grūdininkų nedžiugina – jos bus vienos ma­žiau­sių per keletą metų.

„Mums lieka vienas kelias – galvoti, kaip ma­žinti savikainą. Iki šiol buvę ypač pelningi metai daug ką tiesiog užmigdė ant laurų. ES mus privertė auginti žirnius ir pupas, kad saugo­tume dirvas. Bijojome, kad bus sunkumų dėl realizacijos, tačiau šiandien šios kultūros ypač paklausios ir pelningos“, – apie tai, kaip kartais pinigai tarsi nukrinta iš dangaus, pasakoja A.Macijauskas.

Ankštinės kultūros eksportuojamos į Indiją ir Egiptą, kur buvo nederlius. Lietuvoje jų su­naudoti tiesiog nėra kur. Pašarams gaminti per­kamos pigesnės sojos ir kukurūzai.

„Žvelgiant į prognozes, keletą artimiausių metų kainos bus palyginti mažos. Tačiau profesionalai vis tiek sugebės dirbti pelningai“, – Die­vo į medį nevaro Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas.

Grūdai paskui naftą

Ūkininkai įvardija ir vieną pagrindinių veiksnių, nusmukdžiusių grūdų kainas, – tai pi­gi nafta.

„Grūdų, mėsos ir pieno supirkimo kai­nos krinta. Jos susijusios su naftos kaina, nes pa­grin­diniai grūdų pirkėjai yra arabų ir Af­rikos vals­tybės, kurios, kai krito energijos iš­teklių kai­na, patyrė milžiniškų nuostolių“, – aiš­kina J.Tal­mantas, pats su šeima dirbantis 1,2 tūkst. ha.

Ūkininkų sąjungos vadovas sako, kad per ke­letą metų tona kviečių pigo 70 eurų, tona rap­­­sų – beveik 140 eurų. Tūkstančius tonų ku­liančiam ūkininkui tai juntamas pajamų mažėjimas.

J.Talmantui nerimą kelia tai, jog kol kas pra­­šviesėjimo nematyti: laukiama, kad Eu­ro­po­je ir kitose valstybėse derlius bus geras, nes gamtinių kataklizmų nebuvo.

„Lietuvoje žieminių pasėlių daugiau nei per­nai, ir jei klimatinės sąlygos leis, derlius bus panašus kaip pernai. Laukiama daugiau kaip 6,5 mln. t grūdinių ir ankštinių kultūrų. Iššalę plo­tai kol kas ne didesni nei ankstesniais me­tais. Svarbu, kad nebūtų didesnių pavasarinių šalčių“, – dėsto UAB „Agrokoncerno grūdai“ ge­neralinis direktorius Karolis Šimas.

Išliks profesionalai

Nors ne viskas klojasi kaip sviestu patepta, ma­sinių bankrotų dar nelaukiama – žmonės tie­siog suka galvą, kaip išgyventi sunkmetį.

„Šiandien aš pats galvoju ne apie plėtrą, bet apie tai, kaip darbuotojams sumokėti atlyginimus. Blogai, kad kainos krinta visuose segmen­tuose. Anksčiau mišriuose ūkiuose, jei pig­­davo grūdai, ūkininką gelbėdavo pienas ar mė­siniai galvijai. Šiandien ir šių produktų ga­my­ba artėja prie nuostolių ribos“, – ūkiškai skai­­čiuoja J.Talmantas.

Bet jis neprognozuoja, kad kaimuose likę žemdirbiai ims masiškai pardavinėti padargus į metalo laužą. Išgyvens tie, kurie žemės ūkį ver­tina kaip verslą ir skaičiuoja, kad būna ne tik visiems pelningų metų, kai aukštos kainos leidžia uždirbti net ir bet kaip ūkininkaujantiems.

„Šiandien skųstis negali netgi pienininkai. 2015 m. jie gavo pakankamai daug paramos. Jei išvestume kainos vidurkį, litras pieno kainuo­tų panašiai kaip 2014 m. Tačiau tokie po­kyčiai lemia tai, kad rinkoje išlieka profesionalai“, – aiškina J.Talmantas.

Pieno daugėja

Asociacijos vadovo žodžius patvirtina ma­toma tendencija, kad karvių mažėja, tačiau ben­­dras primelžiamo pieno kiekis didėja. Žmo­nės išmoksta dirbti, ir, kai prispaudžia bė­da, dirba kur kas efektyviau nei gerais laikais. Be to, sunkūs laikai priverčia plėsti ūkius.

Kolegai pritaria ir A.Macijauskas: stambūs ir efektyvūs ūkiai, kuriuose laikoma 400–500 karvių, šiandien dirba pelningai. Sunkiausia vidutiniokams, laikantiems 50–100 karvių. Jie per di­deli, kad užtektų tik šeimos darbo, reikia samdomų darbuotojų, paskolų investicijoms. Kritus kainoms visos infrastruktūros išlaikyti nebepavyksta. Išėjus žmonėms, kurie padėdavo, tenka atsisakyti gyvulių. Vie­nam žmogui ar porai ūkis tampa tiesiog per didelis.

„Kai kainos ypač didelės, žmonės plau­­kioja padebesiais ir investuoja į da­­lykus, kurie nėra verslo dalis. Pa­vyz­džiui, naujus visureigius ar butus Vil­niaus Gedimino prospekte. Kai ateina sunkūs laikai, paaiškėja, kad skolų naš­ta darosi nepakeliama“, – kitą sunkumų priežastį mato J.Talmantas.

Ūkininkų sąjungos pirmininkas sa­ko, kad dažnai žlunga netgi tie, kurie ne­skaičiuodami ima paskolas ir perka tech­niką, bet ne žemę. Vos tik šalia at­siranda stipresnis konkurentas ir perima dirbamus plotus, modernius traktorius galima statyti garaže.

Iš kitos pusės, kaip sako A.Ma­ci­jaus­kas, mums smogė pieno kvotų naiki­nimas, kai didžiules ir pelningas vi­daus rinkas turintys airiai, lenkai, olandai pradėjo didinti pieno gamybą. Mums su jais konkuruoti sudėtinga, nes jų sektorius technologiškai pranašes­nis ir gali dirbti efektyviau. Mums šias šalis dar reikia vytis.

Kviečių perteklius

„Kasmet ūkininkų ūkių sumažėja 10–12 tūkst., tačiau šiemet jų mažės kur kas sparčiau. Turės trauktis tie, ku­rie neturi sukaupę atsargų. Ūkių stambėjimo tendencija matoma visame pasaulyje“, – aiškina J.Talmantas ir priduria, kad gana dažnai nuos­tolių ir pasitraukimo priežastis yra ne rin­ka, o pačių ūkininkų profesionalumo stoka.

K.Šimas skaičiuoja, kiek gali uždirbti mūsų grū­dų augintojai: pelningiausi – žieminiai kvie­­­čiai, po to žieminiai rapsai ir žirniai bei pu­­­­pos. Ankštinės kultūros patrauklios tuo, kad tai gana pelningas vasarojus.

Kitas šių pramoninių kultūrų privalumas – priešingai nei kviečių, kurių pasaulyje yra perteklius, jų trūksta tokiose milžiniškose valstybėse, kaip Indija ir Egiptas. Pagal išankstines sutartis šioms valstybėms lietuviai jau pardavė 70 proc. derliaus. Už toną žirnių mokama 230 eurų, toną pupų – iki 200 eurų. Iš hektaro prikuliama 3–4 tonos.

„Kviečių augintojams lieka tik laukti, kad kur nors nutiks gamtinis kataklizmas ir perteklius bus mažesnis nei dabar. Prieš trejus metus metų pabaigoje pasauliniai grūdų likučiai bu­vo 175 mln., šiandien – jau 230 mln. tonų. Per metus visame pasaulyje išauginama 730 mln. tonų“, – aiškina K.Šimas.

Kita problema – pasaulio ekonomika lėtėja, Kinija, viena didžiausių pirkėjų, patiria sun­kumų. Šalys, kurios gyvena iš energijos iš­tek­lių, neteko įplaukų ir jų valiuta nuvertėjo. Dabar jos grūdus perka ne pusmečiui į priekį, bet tik mėnesiui ar dviem. Be to, mums sudėtin­ga varžytis su Rusija ir Ukraina, kurių va­liu­tos ir savikaina krito, o derliai ten palyginti dideli.

„Grūdų kainos gali svyruoti 10–15 eurų už toną, tačiau jei nebus katastrofų, jos smarkiai nekils. Mus kol kas gelbsti tai, kad JAV doleris brangus, tad Amerikos ūkininkai praktiškai ne­­gali eksportuoti. Pas juos sandėliuose liks pusė pernai užaugintų kviečių. Jei doleris su­silp­­nės, mes susidursime su sunkumais“, – švie­sios ateities nepiešia K.Šimas. Tačiau jis pri­mena, kad ūkininkams nereikėtų ašaromis lais­­tyti dirvonų: trąšos, degalai ir chemikalai taip pat atpigo.

Patys kalti?

„Pieno kainos pas mus vienos mažiausių ES, tačiau jos tokios ne tik dėl perdirbėjų go­du­mo, kaip mėgina pateikti kai kurie ūkininkai. Mes tiesiog neturime prekių ženklų, ku­riais pažymėtus gaminius galėtume parduoti brangiai. Tokią premiją gavome Rusijoje, ku­rios rinka dingo. Dabar parduodame tik ža­lia­vą tolesniam perdirbimui“, – aiškina A.Ma­ci­jaus­kas.

Jis įvardija ir kitą pavojų: dėl mūsų vartotojų skurdumo mūsų pieno perdirbėjai pradeda prarasti Lietuvos parduotuvių lentynas. Iš jų stumia lenkai, atsiranda netgi airiškų, vokiškų gaminių.

„Nors pasaulyje pasiteisino kooperatyvai, mūsų ūkininkai kol kas nesivienija ir nemėgina patys, kaip olandai, įsitvirtinti rinkoje. Tai taip pat mažina supirkimo kainas“, – dėsto A.Macijauskas ir priduria, kad ne visi sektoriai nustekenti krizės. Pavyzdžiui, pernai sėkmingi metai buvo daržovininkams – supirkimo kainos buvo gana didelės. Kaip bus šiemet, dar anks­ti spręsti.

Kiti sektoriai pavojaus savo verslui taip pat nemato. „Supirkimo kainos sumažėjo, tačiau pigo ir pašarai. Pa­vojaus verslui nėra. Prognozuoju, kad rezultatai bus panašūs kaip 2015-ai­siais“, – aiškina Jo­nas Jagminas, kooperatyvo „Agroa­ves Group“ savininkas, antras po „KG Group“ paukščių augintojas.

J.Talmantas sako, kad šiandien paukš­­tininkystės plėtra atsirėmė į lu­bas, ir ne dėl kainos – Lietuvoje trūks­ta skerdyklų. Didinant kompleksų pa­jėgumą šiandien išsigelbėjimas – lenkai, kuriems trūksta mėsos ir jie perka iš lietuvių.

Paukščių augintojas vardija ir ša­kas, kurios realiai nukentėjo: dėl afriki­nio kiaulių maro ir kritusių kainų traukiasi kiaulininkystė, pienininkams, nors jie ir gauna pakankamai di­­­delę ES paramą, šiandien taip pat nelengvi laikai.

„Pavyzdžiui, pieno ir kai kurių kitų sektorių bėdos – ne tik dėl geopolitinės padėties ar valiutų svyravimo. Tie­siog perdirbėjai tapo monopolinin­kais – sektoriuje veikia po kelias stambias įmones, ir jie iš ūkininko spaudžia pa­skutines sultis. Politikai, atstovaujantys ūkininkams, pyktį nukreipia ne į perdirbėjus, bet į konkuruojančius politikus, nes artėja rinkimai. Iš kitos pusės, spausti perdirbėjus turėtų politikai, tačiau jie to nesiima“, – šiek tiek kitaip nei žemdirbių vadovai dėsto J.Jagminas.

A.Gapšys sako, kad mums kenkia ir bendro­ji ES politika, pavyzdžiui, pieno kvotų naiki­nimas, dėl kurio sustiprėjo konkurencija. Mū­sų ūkiai dirba vis efektyviau, bet šalių senbuvių dar nepavejame. Nors per 12 metų karvių šalyje sumažėjo 160 tūkst., pieno pagaminama 20 proc. daugiau. Tačiau mūsų primilžis iš karvės ir toliau tebėra 15 proc. mažesnis už ES vidurkį.

Pavojingas eksportas

„Išgyvena tie, kurie valdo visą grandinę nuo pieno gamybos iki perdirbimo ir realizavimo. Tai visai kitas verslas su didesne pelno marža, nei gaminti žaliavą kitiems perdirbėjams. Lie­tu­voje praktiškai visą rinką valdo keletas di­džiųjų gamyklų ir jų savininkai, kurie elgiasi kaip jiems patogiau“, – tikina A.Gapšys.

Tačiau Agrarinės ekonomikos instituto ats­to­vas sako, kad mūsų ūkiai negali tobulėti, nes išmokos ir kita parama – viena mažiausių ES. Be to, Briuselis nenori skatinti gamybos, o mes to siekiame.

Kita mūsų bėda, pasak A.Gapšio, ta, kad vis­­ko, išskyrus kiaulieną, užsiauginame per daug ir eksportuojame. Pavyzdžiui, iš 6 mln. t už­augintų javų suvartojame tik 1,5 mln. t. Visa kita išvežame ir turime konkuruoti su pačiais efektyviausiais pasaulio ūkiais.

Arūnas MILAŠIUS

Bendrovių savininkai sako, kad nuo direktoriaus priklauso, ar įmonė dirbs pelningai, o žmonių akys degs. Suklydus renkantis vadovą, netgi sėkmingas verslas gana greitai pradeda riedėti nuokalnėn.

„Warenas Buffettas sakydavo, kad mėgs­ta investuoti tik į tas įmones, kurias valdyti sugeba kiekvienas kvailys. Tačiau realybė kitokia. Verslų, kai praktiškai nieko neveikiant byra pinigai, pasaulyje beveik nėra. Būtent direktorius le­mia, kaip įmonė vystysis“, – pasakoja Vy­tautas Plunksnis, UAB „INVL Asset Ma­nagment“ privataus kapitalo departamento vadovas.

Tačiau ekspertas pabrėžia, kad Lietuvoje, kitaip nei daugelyje Vakarų šalių, kur verslo kultūra kur kas aukštesnė, be direktoriaus, dar svarbus ir pagrindinio akcininko žodis. Gana dažnai kertinius sprendimus, lemiančius bendrovės ateitį, priima ne direktorius, bet savininkas, kuris kontroliuoja beveik visą verslą. Nesvarbu, kad akcininkas formaliai bendrovės vairą atidavė į samdomo vadovo rankas.

V.Plunksnis sako, kad kartais net didelėse lie­tuviškose įmonėse vadovo karjera, kai jis pa­samdomas iš išorės, būna trumpa, nes akcininkai – ypač valdingi. Jie turi savo bendrovės plė­tros strategiją, kurios keisti neleidžia niekam. Tačiau būtent nuo samdomo direktoriaus priklauso, ar verslas bus sėkmingas.

Seno buhalterio pamoka

Jonas Jagminas, sukūręs kooperatyvą „Ag­ro­aves Group“, vienijantį kelis jo šeimai priklausančius paukštininkystės kompleksus, pa­šarų gamyklą, statybų bendrovę, taip pat sako, kad tik nuo samdomo direktoriaus priklauso, ar verslas bus sėkmingas.

„Mano įmonėse šiandien dirba 6 vadovai. Bendrovėje tai pagrindiniai žmonės. Nuo jo priklauso kolektyvo nuotaika ir noras eiti į priekį. Į šias pareigas renkuosi tik tuos, kurie de­ga ir paskui save pirmyn traukia kitus“, – pa­sakoja J.Jagminas ir dalijasi savo patirtimi: net nuostabiausia profesionalų komanda nieko nepadarys, jei vadovas bus netinkamas.

Verslininkas atvirai pripažįsta, kad renkantis naują direktorių lemia ne atsiųstas gyvenimo aprašymas. Jis pats, kaip savininkas, turi susitikti su kandidatu, kartais ne vieną kartą, ir gana ilgai pabendrauti ne tik apie darbą, bet ir apie pasaulėžiūrą, šeimą. J.Jagminas sako netikįs įmonėmis, kurios pagal užsakymą randa kandidatų į vadovus. Galutinis sprendimas vis tiek turi būti akcininko.

„Žmogus gali būti puikus specialistas, ta­čiau jei nesugebės bendrauti su kolektyvu, re­zultatų nebus. Bendravimo kultūros ir sugebėjimų formaliais testais neįvertinsi“, – aiškina J.Jagminas ir pasakoja apie savo patirtį.

Prieš keletą dešimtmečių jis pats tapo gana didelės organizacijos vadovu. Vyriausiuoju buhalteriu ten dirbo senas žmogus, tarpukariu baigęs tris klases. Jam buvo pavaldūs apie 40 specialistų.

„Būdamas jaunas specialistas laksčiau nuo ryto iki vėlyvos nakties. Tačiau kartą pas mane atėjo senasis buhalteris ir tiesiog pasidalijo gy­venimo išmintimi: matau, kaip tu dirbi. Greitai patrūksi, ir jokio rezultato nebus. Kaip manai, kas geriau: kai trisdešimt dirba ir vienas žiūri, ar kai vienas žiūri, o trisdešimt dirba?“ – kas jį patį privertė keisti vadovavimo stilių, aiškina J.Jagminas.

Buhalteris pats nieko nedarė, tačiau apskaita organizacijoje buvo ideali. Užduočių neatlikę pavaldiniai bijodavo užeiti į jo kabinetą.

Verslininkas pabrėžia, kad gero direktoriaus sėkmės laidas – gebėjimas pajungti darbuotojus savo valiai ir tikslams. Jei žmogus nebus lyderis, o mėgins dirbti už visus, joks mokslas jam nepadės.

Kartų kaita

Lietuvoje dirba ne tik samdomi direktoriai – gana dažnai vadovauja savininkai ir iš jų valdžios vairą perima atžalos. Kuriamos šeimos įmonių dinastijos.

„Matome tendenciją: žmonės, kurie prieš keliasdešimt metų privatizavo arba sukūrė verslą, traukiasi ir valdymą perduoda ne tik sa­m­domiems direktoriams, bet ir savo vaikams“, – pasakoja Sigitas Besagirskas, Lie­tuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius, ir konstatuoja faktą: papūtus naujam vėjui gerėja ir įmo­nės rezultatai.

Verslininkų vaikai paprastai būna baigę geriausias užsienio mokyklas, tačiau užaugę bendrovėse šalia tėvų. Veiklos sritį jie puikiai žino, tačiau jaunimas atsineša naują požiūrį į rinkas ir patį verslą.

„Jei kalbame apie samdomus direktorius, kiekvienai bendrovei naujas vadovas – kaip loterija. Žinau daugybę gerų ir ne mažiau blo­gų pavyzdžių, kai naujas direktorius per metus praktiškai sužlugdė įmonę“, – tvirtina S.Be­sa­girskas.

Ekspertas prisimena ir savo patirtį, kai prieš keliolika metų vadovavo banko įkurtai rizikos kapitalo įmonei. Viename renginyje jis užspeitė į kampą kolegą iš Izraelio ir pradėjo klausinėti apie jo verslą. Po pusvalandžio kamantinėjimo, į ką investuoja, atsakymas buvo netikėtas: „Žiūriu į žmones. Jei matau degančias akis, ta­da investuoju. Nupiešti skaičius ir jais paremti bet kokius verslo planus mokame visi.“

S.Besagirskas pateikia ir konkretų pavyzdį: šiandien viena leidykla, kurios specializacija – literatūra, skirta vaikams, ieško naujo vadovo. Jei į šią poziciją bus priimtas žmogus, kuris nežino rinkos, nejaučia, kas įdomu vaikams, ir dirbs tik kaip vadybininkas, verslas bus nužudytas.

Vadovai žvaigždės

„Lietuvoje žmonių, galinčių vadovauti skirtingiems verslams ir spėjančių į juos įsigilinti, nėra daug. Yra keliolika žmonių, kuriuos galima vadinti vadovais žvaigždėmis, nes jie mirga žiniasklaidoje, tačiau gana dažnai jų rezultatai ne ką geresni nei ne tokių viešai matomų direktorių“, – aiškina V.Plunksnis.

Vadovų žvaigždžių atlygis gali būti keletą kartų didesnis nei ne tokių garsių žmonių. Kita vertus, buvimas viešu asmeniu taip pat atima gana daug laiko ir pinigų.

V.Plunksnis sako, kad kai kurie karjerą bai­gę didžiųjų įmonių vadovai, kurie pasitraukė karjeros viršūnėje, šiandien nebedirba samdomo darbo. Paprastai didžiųjų tarptautinių korpo­racijų atstovybių Lietuvoje generaliniai di­rektoriai gauna vadinamuosius motyvacinius paketus. Netgi palyginti jauno amžiaus pasitraukę iš pareigų jie gali investuoti ir tapti verslo dalininkais bei konsultantais.

„O kvalifikuotų mažesnių bendrovių vadovų paklausa bus visada“, – pastebi V.Plunksnis.

Audrius Šošas, vadovų paieškos įmonės „Am­­rop“ vykdomasis partneris Lietuvoje, sa­ko, kad nusakyti, kokių vadovų Lietuvoje trūks­­­­­­­­ta, gana sudėtinga, nes mūsų šalis maža: „Kvalifikuotų direktorių reikia visada, tačiau kinta priežastys, dėl kurių keičiami vadovai.“

Iš plėtros – į efektyvumą

A.Šošas pateikia ir pavyzdžių. Pakilimo me­tais, iki 2008 m., kai plėtėsi dauguma veiklų, rei­­­­kėjo direktorių ir vidutinio lygio vadovų (par­­­davimo, rinkodaros, eksporto depar­ta­men­­tų direktorių), galinčių užtikrinti greitą plėtrą. Sąnaudų valdymas buvo ne toks aktualus kaip dabar. „Kai prasidėjo nuosmukis, mes vėl gavome gana daug darbo, nes prireikė žmonių, galinčių suvaldyti verslą krizės laikotarpiu“, – paprastai aiškina A.Šošas.

Ekspertas taip pat sako, kad nebuvo masinio direktorių atleidimo, bet pokyčių neišvengta. Tie, kurie sugebėjo pasikeisti ir prisitaikyti, liko. Tačiau ne visada tai buvo įmanoma. Pavyzdžiui, kai užsidarė Rusijos rinka ir reikėjo rasti naujų partnerių Vakaruose, angliškai laisvai neben­draujantys specialistai tapo nereikalingi.

„Tais laikais lietuviško kapitalo bendrovėse netgi atsirado tendencija, kad akcininkai, jau pasitraukę iš tiesioginio bendrovės valdymo, grį­žo į darbą, o samdomi direktoriai atsidūrė gatvėje. Dauguma šių pokyčių įmonėms buvo žalingi“, – sako A.Šošas ir priduria, kad tarptautinėse įmonėse tokių drastiškų pokyčių nebuvo.

Mėtytis žmonėmis labiau linkę lietuviai. Baig­iantis recesijai naujas ekonomikos burbulas nesusiformavo, tačiau kai prasidėjo geopolitinės įtampos ir kilo įtampa su Rusija, reikėjo vis daugiau žmonių, galinčių eiti į naujas rinkas. Čia vėl išsiskyrė lietuviškos įmonės, kuriose pokyčių buvo daug, ir vakarietiškos, kuriose geopolitiniai pokyčiai prabėgo ramiai.

„Dauguma Lietuvoje dirbančių vakarietiškų įmonių – tik didelių korporacijų padaliniai, gau­­­nantys užsakymus iš motininių bendrovių. Nuo direktoriaus jose priklauso kur kas ma­žiau nei vietinėse“, – dėlioja A.Šošas.

Mokantys taupyti

Taisyklės, per kiek laiko vadovo, kuris nepateisino lūkesčių, paprašoma atlaisvinti kėdę, nėra. Jei bendrovę įsigyja finansiniai investuotojai, reikalavimai keisti rezultatus būna griežti ir laikas gana trumpas. Gamybos įmonėje, kuri priklauso užsakymus atsiunčiančiai tarptautinei korporacijai, pamatyti vadovo klaidas trunka kur kas ilgiau. Tačiau bendra tendencija – reikia žmonių, kurie sugeba dirbti efektyviau, turėdami kuo mažiau išteklių.

„Per keletą krizės metų pakito reikalavimai vadovui. Dabar reikia ne tik pardavimo ir gamybos, bet ir gebėti suvaldyti bei motyvuoti kolektyvą, efektyviai sudėlioti gamybos gran­dinę. Kai pardavimas didėjo, svarbiausia buvo bet kokia kaina užimti kuo daugiau rinkos“, – apie pokyčius pasakoja A.Šošas.

J.Jagminas atvirai pripažįsta, kad jam taip pat teko klysti skiriant žmones į vadovaujamas pa­reigas. Kelis darbuotojus, kurie gavo valdžią, tai ištvirkino. „Ar žmogus tinka būti direktoriumi, paaiškėja per keletą mėnesių. Tačiau įmonės savininkas turi domėtis, kas vyksta ir kaip sekasi jo bendrovėms. Antraip verslą galima greitai prarasti“, – žodžių į vatą nevynioja J.Jagminas.

Jis pateikia ir gerą pavyzdį: Ariogaloje pa­samdė buvusį darbų vykdytoją, ir nors šis net nebaigęs aukštojo mokslo, per metus subūrė 40 žmonių kolektyvą ir įsuko pelningą verslą.

„Žmogumi, jei jį skiri į aukštas pareigas, privalai pasitikėti ir duoti pakankamą veiksmų laisvę. Kitaip rezultatų nepasieksi“, – dėsto J.Jagminas.

Komandos nevaiko

V.Plunksnis pasakoja ir kaip elgiasi įsigijęs įmonę: vienas iš pageidavimų – kad vadovų komanda galėtų bendrovę vesti toliau, ir būtent šie žmonės, o ne atvesti iš šalies, užsiimtų pokyčiais ir įgyvendintų naujųjų akcininkų planus. Keisti direktorius, kurie puikiai žino savo įmonę ir verslo nišą, rizikinga. Są­lyga, kad liks vadovų komanda, dažnai būna viena iš pa­ties sandorio priežasčių. Tačiau lietuvių ir už­sieniečių akcininkų elgesys dažnai skiriasi.

S.Besagirskas sako, kad kol kas lietuvių ir vakariečių akcininkų mentalitetas gana skirtingas. Lietuvoje tik dešimtadalis vadovų mano, kad darbuotojus reikia skatinti, motyvuoti. 90 proc. vakariečių savo ruožtu kolektyvą mėgina motyvuoti. Dažnai tai būna formalu, tačiau bent jau mėginama.

„Jei didelės įmonės vadovas keliolika minučių pašnekės su darbininku ir net jei išpildys žmo­­gaus prašymą, kurių kolektyvo nariai pa­pras­tai turi, eiliniam darbininkui tai gali būti vienas svarbiausių įvykių karjeroje. Savo ruožtu di­rek­torius sužinos daugybę dalykų, kurių iš kabine­tų nesimato“, – aiškina pramonininkų atstovas.

Neišeina iš kabineto

„Parinkti vadovą, jei nori, kad verslas būtų sėkmingas, – vienas esminių dalykų. Direk­torius turi užvesti kolektyvą ir ne priversti žmones dirbti, bet vesti juos paskui save. Deja, daugiau kaip pusė didelių gamyklų vadovų mėnesiais nenueina iki cecho ir žiūri tik į skaičius“, – dėlioja S.Besagirskas, pabrėždamas, kad sovietinių laikų palikimas, kai užteko tik įsakinėti ir kurti planus, dabar nebeveikia.

Būtent direktorius formuoja kolektyvo tarpusavio bendravimo nuostatas. Jei vadovas tik žada, tačiau nesprendžia žmonių problemų, tai įauga į bendrą vadovavimo ir bendravimo sistemą. Pavyzdžiui, dabar madinga diegti efektyvumą didinančią „Lean“ sistemą. Praktika ro­do, kad jei šios sistemos diegimo nuo savęs ne­pradeda pats vadovas, ji neveikia.

„Pamenu, kaip vienas iškalbingas direktorius kolektyvą įtikino, kad reikia taupyti ir dirbti efektyviau. Žmonės slapčia galvojo, kad galbūt tada bus padidintos algos. Tačiau kitą sa­vai­tę direktorius nusipirko automobilį už 200 tūkst. eurų ir pastatė po kabineto langais. Tau­py­mas kolektyve neprasidėjo“, – sovietinio ­men­taliteto palikimą aiškina S.Besagirskas.

Pramonininkų atstovas nurodo ir kas svarbu paprastam žmogui: lankstus darbo grafikas ir geri santykiai. Atlyginimas reikšmingas, tačiau tai nėra pati didžiausia vertybė.

„Tapau vienos įmonės valdybos nariu ir su akcininkais skandinavais iš karto sutarėme, kad ketvirtadalis pelno, jei jo pavyks uždirbti, bus išdalyta darbuotojams. Tada žmonės jausis savininkais, nors formaliai tokie ir nėra“, – paprastą motyvacijos pavyzdį pateikia S.Besa­girskas.

Dalijasi turtu

Vis dėlto keičiasi ne tik darbuotojai, bet ir vadovai.

„Nuo vadovo ypač priklauso verslai, kuriuose pajamas atneša darbuotojai, pavyzdžiui, paslaugų įmonės. Jei tai gamykla ar nekilnojamojo turto bendrovė, kur piniginius srautus ge­neruoja turtas, o ne darbuotojai ir jų kvalifikacija, nuo direktoriaus priklausanti sėkmės dalis yra mažesnė“, – ūkiškai dėsto V.Plunks­nis.

Investuotojas konstatuoja, kad lietuvių aukš­čiausio lygio ir vidurinės grandies vadovų kvalifikacija didėja. Vis daugiau žmonių į gana aukštas pozicijas grįžta iš užsienio, parsiveždami tenykštę patirtį. Jie įvertina tai, kad Lietu­voje gyventi patogiau ir pigiau nei Vakarų didmiestyje, o pajamos praktiškai tos pačios.

Koks vidutinis Lietuvoje dirbančio direktoriaus atlyginimas, V.Plunksnis nesiima skaičiuoti, tačiau išskiria aiškią tendenciją: žmones vis dažniau motyvuoja ne atlyginimas, o jų vadovaujamos įmonės akcijos. Savininkai tiesiog da­lijasi su samdomais direktoriais jų sukuriama verte ir turtu. Jei bendrovė parduodama, direktoriai taip pat tampa milijonieriais. Tai kur kas didesni pinigai nei vien tik įprastas atlyginimas.

„Geras vadovas šiandien jau gali rinktis, kur dirbti“, – sako V.Plunksnis.

Be to, jei žmogus kvalifikuotas, tai palyginti saugi darbo vieta. Pasak S.Besagirsko, sėkmingai dirbančio direktoriaus akcininkai paprastai nenori keisti, nes niekas nežino, kas ateis į jo vietą. Jei uždirbamas pelnas stabilus ir tenkina sa­vininkus, vadovas tarsi užmirštamas. Todėl aukš­čiausio lygio vadovų kaita netgi mažesnė nei žemesnėse grandyse. Vakarų įmonėse akcinin­kams direktoriai atsiskaito kas mėnesį. Jei rezultatai netenkina, pokyčiai būna gana greitai.

Vis dėlto permainų vėjai neišvengiami. Mūsų gyvenimą vis stipriau keičia technologijos, ku­rios tobulėja ypač sparčiai. „Vadovai, palyginti su buvusiais prieš keliolika metų, jaunėja, nes kei­čiasi pati darbuotojų karta“, – sako A.Šošas.

Jis nurodo ir dar vieną pokytį: vis dažniau direktoriai perviliojami iš kitų organizacijų. Auginti kvalifikuotus vadovus savo kolektyve tiesiog nebėra laiko, nes pasaulis ir rinkos sąlygos keičiasi itin greitai.

Aukščiausio lygio vadovo profilis

Amžius – 35–45 metai.

Išsilavinimas: aukštasis arba keletas aukštojo mokslo baigimo diplomų. Populiariausias, tačiau nebūtinas, ekonominis išsilavinimas.

Anglų kalba privaloma, tačiau bendrovės specialistai privalo mokėti retesnių kalbų, pavyzdžiui, švedų, norvegų, o aukščiausio lygio vadovams tai nebūtina.

Iki 300 – tiek Lietuvoje, neoficialiais duomenimis, per metus pasikeičia aukščiausio lygio vadovų.

2 mėn. – tiek vidutiniškai trunka naujo vadovo paieškos.

Šaltinis: „Amrop“

Vyrai verslesni

Moterys rečiau nei vyrai kuria savo verslą ir dirba savarankiškai. 2015 m. savarankiškai dirbo 58,6 tūkst. moterų, arba 8,6 proc. visų dirbančių moterų, vyrų – 89,9 tūkst., arba 13,7 proc. n

Šaltinis: Statistikos departamentas