BFL

Arūnas MILAŠIUS

Gediminas Žiemelis, „Avia Solutions Group“ valdybos pirmininkas, vienas garsiausių ir kartu prieštaringiausių Lietuvos verslininkų. Su jo vardu siejamas „flyLAL“ bankrotas ir dėl to pradėtas ikiteisminis tyrimas, triukšminga „Agrowill Group“ konsolidacija, kai masiškai buvo superkamos žemės ūkio bendrovės. Kita vertus, G.Žiemelis – vienas iš nedaugelio lietuvių, kurie sugebėjo įsitvirtinti pasaulinėje griežtai reguliuojamoje aviacijos rinkoje.

Su verslininku kalbamės ne tik apie jo verslą, nusidriekusį nuo Vilniaus iki Džakartos, bet ir apie tai, kokios Lietuvos, kaip valstybės, galimybės globaliame ir sparčiai kintančiame pasaulyje, ir apie tai, ar jis pats ryšis konkuruoti su tokiomis pigių skrydžių bendrovėmis, kaip „Ryanair“ ir „Wizz Air“.

– Kaip sekasi jūsų įmonėms? Rusijai, kurioje jūsų investicijos gana didelės, šiandien ne patys lengviausi laikai.

– Balandžio pirmą savaitę pradėsime skrydžius naujame Ramenskojės Maskvos oro uoste. Jį pastatėme savo lėšomis, be kreditų. Pasisekė, nes nuvertėjo rublis. Darbai baigti, tvarkome dokumentus paskutiniams leidimams gauti. Turime visus  sertifikatus ir esame pripažinti kaip tarptautinis oro uostas.

Mūsų oro uostas pastatytas išplečiant bandomosios aviacijos objektą, kuris turėjo du nusileidimo takus. Per metus jame teoriškai galima aptarnauti daugiau nei 16 mln. keleivių. 45 ha sklype sukūrėme infrastruktūrą, leisiančią aptarnauti 4,5 mln. keleivių per metus. Šiemet planuojame 1,9 mln. keleivių. Palyginimui, Maskvos Domodedovo oro uostas suteikia paslaugas 32 mln. žmonių.

Tačiau dabar dėl krizės Rusijoje rinka sumenkusi, dingo turistiniai skrydžiai į Egiptą ir Turkiją, bankrutavo keli vežėjai. Mums prieš akis baltas lapas, nes neaišku, kaip Rusijos rinka vystysis, ir ten galime sėkmingai rasti savo nišą.

Savo vaikus taip pat mokysiu kiniškai, nes tai ateitis. Anglų kalbą išmoks ir taip, rusų šiandien jau nėra tokia būtina ir jos galima pramokti bendraujant buityje.

Mūsų tikslas – pritraukti vieną ar du strateginius vežėjus, ir tai padarysime, nes galime pa­siūlyti pigesnes ir kokybiškesnes paslaugas nei kiti Maskvos oro uostai. Palaikome puikius santykius su Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) ir Azijos vežėjais. Metų pabaigoje bus aišku, kas ateis kaip bazinis vežėjas. Mūsų stiprioji pusė ta, kad, kitaip nei Rusijoje įprasta praktika, mūsų pačių bendrovės šiame oro uoste neturės prioriteto. Jos kaip lygios konkuruos su bet kuriais kitais tiekėjais. Tenykščiam verslui tai patrauklu.

– Ar verta imtis tokių ilgalaikių projektų nestabiliose rinkose?

– Mes tikime oro uostų infrastruktūros verte. Įsukti ir apkrauti objektai parduodami už milijardus JAV dolerių. Pavyzdžiui, Londono Sičio oro uosto, kuriame per metus aptarnaujama tik 4,3 mln. keleivių, savininkai prieš kelias savaites už šį objektą gavo  2 mlrd. svarų (2,6 mlrd. Eur). Todėl tikimės, kad ateityje po krizės mūsų projektas turės vertę.

Vis dėlto oro uosto statyba nėra pagrindinis ar prioritetinis projektas. Darome daugybę kitų: viena iš mūsų veiklos sričių – bemuitė prekyba. Vieną parduotuvę jau turime ir planuojame dar dvi bei tolesnę plėtrą, deramės dėl jau veikiančių bendrovių įsigijimo.

Be to, šiuo metu statome farmacijos fabriką, viešbutį, biurų pastatą, lėktuvų remonto angarus, gyvenamuosius namus, kuriame kelionių operatoriaus tinklą Pabaltijyje. Laikas parodys, kuri iš sričių duos didžiausią grąžą.

– Kaip sekasi Vilniaus oro uoste – ten taip pat norėjote plėsti veiklą?

– Leidimo statyti naują angarą negavome. Mums pigiau ir efektyviau būtų vystyti remonto paslaugas čia, Lietuvoje, kur turime pagrindinį biurą. Šiandien tokius objektus turime Indonezijoje, Tailande, juos siūlo pirkti ar statyti Lenkijoje. Lėktuvų remonto paslaugų vystymas mus vilioja, nes jos duoda ir papildomų pajamų: iš detalių prekybos, mokymų, lėktuvų perpardavimo.

– Toliau plėsitės Rusijoje?

– Mes matome visą pasaulį – Kiniją, JAV, Indoneziją, Turkiją, Ukrainą, Lenkiją ir kitas Europos valstybes. Fiziškai mūsų darbuotojai dabar dirba dvidešimtyje valstybių.

Tik sėdint Lietuvoje susidaro įspūdis, kad Rusija – pati didžiausia ir svarbiausia rinka. Šiandien, kai rublis nuvertėjęs, ten verta tik pirkti, o pati rinka mažesnė negu Indonezijos. Nemažą savo pajamų augimą ateityje matome pastarojoje valstybėje. 250 mln. gyventojų ir 18 tūkst. salų turinti šalis pastaraisiais metais užsakė daugiausia lėktuvų pasaulyje. O keleivių pervežimo oru rinkos išsivystymas gerokai atsilieka nuo kitų pasaulio kraštų. Tuo pačiu metu mūsų įmonės, priešingai nei ES, ten turi tik kelis konkurentus.

– Kokie grupės finansiniai rezultatai?

– „Avia Solutions Group“ pernai suformavo 12 mln. eurų rezervus blogoms skoloms ir balansinio turto nuvertėjimui. Dėl to pagal tarptautinius apskaitos standartus veikla buvo nuostolinga, nors bendra apyvarta augo 24 proc. – vyko aktyvi visų mūsų segmentų plėtra. Šiemet planuojame dirbti pelningai, nes tikimės, kad nebebus nurašymų ir rezervų formavimo. Mūsų stiprioji pusė ta, kad verslas gana diferencijuotas, seniai esame rinkoje, kur reikia daugybės licencijų, leidimų, patvirtinimų, – naujokų šiame sektoriuje randasi lėtai.

Vien Lietuvoje mūsų grupėje dirba 1500 žmonių. Daugiausia lietuviai, tačiau visose padaliniuose – daugiau nei 40 tautybių žmonės.

Dabar mes – aktyvioje verslo vystymosi stadijoje, ir maksimalus pelnas bus 2018 m. Tikėtina, kad šiemet vien „Avia Solutions Group“ įmonių metinė apyvarta viršys 350 mln. eurų. Auga visos mūsų įmonės. Vien Lietuvoje mūsų grupėje dirba 1500 žmonių. Daugiausia lietuviai, tačiau visose padaliniuose – daugiau nei 40 tautybių žmonės. Mums reikia būti kosmopolitais, tik tada pavyks į Lietuvą atvežti pinigų iš viso pasaulio.

– Negi viskas taip paprasta?

– Svarbu atsisakyti kompleksų. Parduoti savo paslaugas bet kur pasaulyje gana paprasta. Pavyzdžiui, mes savo grupės pristatymus, vizitines korteles, interneto puslapius išvertėme ne tik į aštuonias pagrindines užsienio kalbas, bet ir į kinų kalbą, ir tą padarė žmonės, dirbantys mūsų įmonėse. Taip pat elgiasi olandai, prancūzai.

– Pats mokotės kalbėti kiniškai?

– Aš pats tam neturiu laiko, tačiau artimiausios mano aplinkos žmonės privalo tai daryti. Maskvoje ir Vilniuje samdomi korepetitoriai. Keletą žmonių siųsime gyventi į šią valstybę. Norėdamas gerai parduoti savo paslaugas turi gyventi kliento gyvenimą, mokėti kalbą, žinoti kultūrą.

Savo vaikus taip pat mokysiu kiniškai, nes tai ateitis. Anglų kalbą išmoks ir taip, rusų šiandien jau nėra tokia būtina ir jos galima pramokti bendraujant buityje.

Be to, kinų nesustabdysi, tai ateitis, nors jie ir gyvena tarsi atskirame pasaulyje. Ten neveikia „YouTube“, „Facebook“, „Gmail“, „LinkedIn“. Reikia taikytis prie kitų žaidimo taisyklių.

Mes deklaruojame, kad Lietuva – tranzito šalis, tačiau kol kas aukštosiose mokyklose rengiame ne keliomis kalbomis laisvai kalbančius transporto vadybininkus, tarptautinius prekeivius, turizmo specialistus ar inžinierius, bet teisininkus, kurie baigę mokslus siekia tapti valdininkais.

Iš kitos pusės, kitaip nei Kinijoje, pas mus kol kas viskas ypatingai gerai: fantastiška ir neužteršta gamta, maži miestai. Reikia tik kelių pakeitimų, ir gyvensime kaip šveicarai. Svarbu neleisti politikams daryti nesąmonių.

– Gražiai kalbate, o kur Lietuvoje pats investuojate?

– Investuoju į savo įmonių grupės valdymą, žmones, procesus, verslo valdymo įrankius, mokymų centrus. Lietuvoje – pagrindinis mūsų paslaugų ir užsienio rinkų aptarnavimo centras, ir čia jis liks. Tikiu lietuvių darbštumu ir kvalifikacija. Pavyzdžiui, jei kas nors siūlo užsiimti sporto klubais, sakau, kad tai gal ir verta daryti, tačiau ne Vilniuje, o Londone. O valdyti užsienio verslą galima ir iš Lietuvos. Lietuvoje vystome daugiau nei 12 tūkst. kv. m „Saltoniškių“ verslo centrą, 130 kambarių viešbutį, keletą kitų projektų.

Kad ir kaip būtų viešai manipuliuojama „flyLAL“ bankroto priežastimis, tai nebuvo blogas valdymas ar kriminalinė veika.

Vis dėlto aviacija išlieka patraukliausia dėl savo globalumo, sudėtingų skraidančių mechanizmų, technologijų ir, be abejo, verslo masto. Pavyzdžiui, Airijoje, turinčioje 5 mln. gyventojų, aviacijos sektoriuje dirba iki 60 tūkst. žmonių, įsteigtas milijardines apyvartas generuojantis „Ryanair“, registruotų lėktuvų skaičius viršija 1,7 tūkst. (8 proc. pasaulio lėktuvų parko). Lietuvoje aviacijoje jau dirba daugiau nei 5 tūkst. darbuotojų, registruota daugiau nei 40 lėktuvų, bendra Lietuvoje registruotų su aviacija susijusių įmonių apyvarta per metus viršija 600 mln. eurų. Vien mūsų grupėje – apie 1,5 tūkst. žmonių. Prieš 10 metų tokių darbuotojų buvo tik tūkstantis, lėktuvų – mažiau nei 10. Augimas didelis.

Kad ir kaip būtų viešai manipuliuojama „flyLAL“ bankroto priežastimis, tai nebuvo blogas valdymas ar kriminalinė veika: Vilniaus apygardos teismo sprendimas dėl 23 mln. eurų žalos iš neteisėtomis priemonėmis konkuravusio ir lietuvišką aviakompaniją prie bankroto privedusio „airBaltic“ priteisimo tai galutinai įrodė.

– Galbūt grįšite į skrydžių rinką?

– Lietuvoje ne. Kitur neatmetu tokios galimybės. Viena tokiu nišų atsirado Europoje kritus degalų kainoms – matau erdvę dar vienai pigių skrydžių bendrovei, dirbančiai Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ir kitose senose ES valstybėse. Tačiau yra vienas niuansas – pigių skrydžių bendrovė turi už ką nors nemokėti ir konkuruoti ne pigiu maistu ar nepatogiomis sėdynėmis. Pavyzdžiui, „Ryanair“ nemoka už lėktuvus, nes gamintojui, tam, kad nestabdytų gamybos, reikėjo bet kokia kaina parduoti orlaivius. Mes taip pat laukiame panašios progos. „Boeing“ jau pasirinko „Ryanair“, „Airbus“ – „EasyJet“, bet galbūt kuriam nors kitam lėktuvų gamintojui reikės „savo“ flagmano – kitos pigių skrydžių bendrovės. Tik tokiu būdu galėsime skraidyti Europoje. Tokios įmonės veikla turi būti aptarnaujama iš Lietuvos.

Rinka auga. Už ES pinigus pastatyta daugybė oro uostų, kuriems trūksta skrydžių ir jie siekia bet kokia kaina pritraukti avialinijų. Kartais joms net primoka už buvimą. Todėl yra galimybė nemokėti už naudojimąsi oro uostų infrastruktūra ir sėkmingai konkuruoti su senbuviais.

Su „flyLAL“ atėjęs į skrydžių rinką aš su pa­rt­neriais praradau apie 30 mln. eurų, tačiau tai buvo pamokos, be kurių nebūtų gimusi „Avia Solutions Group“. Blogai tik tai, kad bankrutavus „flyLAL“ nesuvaldėme viešosios nuomonės ir faktai buvo kraipomi, kaip kam norėjosi. Tačiau realybė tokia, kad per 10 metų sukurta ir išvystyta didžiulė Lietuvai svarbi verslo šaka.

– Kaip vertinate savo veiklą „Agrowill Group“?

– Tai geras pavyzdys, kad mes – socialiai atsakingi žmonės ir profesionalai, kurie sugebėjo suvaldyti krizę, neišvogti, nepasisavinti turto, nors galėjome pasinaudoti vadinamuoju fenikso sindromu, kai sukeliamas tyčinis bankrotas ir perimamas įmonės turtas. Mes išsaugojome bendrovės ir kitų akcininkų turtą, atkūrėme „Agrowill“ įmonę bei akcijų kursą. Visi kreditoriai, kurie tikėjo ateitimi, atgavo savo pinigus. Akcijos vertė nuo 0,04 euro 2008 m. padidėjo iki 0,40 euro 2016 m. ir šiuo metu yra didesnė, nei buvo susijungus su „Baltic Champs“.

„Agrowill Group“ į sunkią padėtį pateko dėl kelių priežasčių. Pirmiausia dėl agresyvios plėtros, nes pirkome bendroves, ėmėme kreditus, o grūdų ir pieno, kurie duodavo didžiausias pajamas, kainos staiga krito du kartus. Bendrovės paskolos tiesiog tapo per didelės, palyginti su gaunamomis pajamomis. Keletas kreditorių nesutiko su mūsų pasiūlytu planu, ir norėdami apsaugoti grupę nuo sunaikinimo paskelbėme restruktūrizaciją. Nors kurti „feniksą“ būtų buvę kur kas paprasčiau. Kaip minėjau, visi kreditoriai, kurie laukė, atgavo savo pinigus.

– Antrą kartą investuotumėte į žemės ūkį?

– Mes investuotojai, ieškome nišų, konsoliduojame atskirus sektorius ir uždirbame iš jų vertės didėjimo, kai verslai auga. Bendroves ir kuriame, ir perkame. „Agrowill Group“ buvo sektoriaus konsolidavimo pavyzdys. Pirminis žemės ūkio gamybos verslas ypač sunkus – nederlius, vagystės. Po šitos patirties nusprendėme, kad šiame sektoriuje investicijų nedidinsime.

– Kaip sekasi statyti farmacijos gamyklą Baltarusijoje?

– Gamyklą statome ir Baltarusijos vaistų regis­tre jau turime 12 registruotų generinių preparatų. Iš viso jų turėsime 32. Dalyvaujame valstybiniuose pirkimuose. Kol statome gamyklą, vaistus Baltarusijai su mūsų prekės ženklu tiekiame užsakydami gamybą kitų pasaulio šalių gamyklose.

Šis projektas mums įdomus tuo, kad tai įėjimas į farmacijos pramonę, kur plėtros perspektyvos – milžiniškos.

– Kokios Lietuvos perspektyvos globaliame pasaulyje?

– Mano hobis – analizuoti įvairius procesus per skaičius. Taip dingsta emocijos ir galima tiksliai įvertinti situaciją. Pavyzdžiui, žiūrint į statistinius duomenis aišku, kaip per keletą metų Lietuvą paversti klestinčia valstybe. Nereikia netgi nieko investuoti.

Lietuvoje per metus į biudžetą iš įvairių mokesčių surenkama maždaug 5,2 mlrd. eurų. Dar tiek pat įplaukia ES paramos. Daugiau kaip pusė biudžeto įplaukų – iš mokesčių PVM, kuris iš esmės priklauso nuo darbo užmokesčio ir dirbančių gyventojų skaičiaus. Jei Lietuvoje žmonių mažėja, didinti PVM surinkimo neįmanoma. Nėra iš ko. Nepadės sąskaitų tikrinimai ir kova su šešėliu bei paskutinių „sulčių“ iš Lietuvoje likusių gyventojų spaudimas. Nuo 2008 iki 2015 m., nors PVM padidėjo nuo 18 iki 21 proc., ekonomika augo po 4–5 proc. per metus, PVM surinkimas, mano žiniomis, padidėjo tik 14 proc. Jei atmestume ekonomikos augimą, realiai PVM surinkimas mažėjo.

– Kai sakote šiuos skaičius, turite ir pasiūlymą, ką keisti?

– Jungtiniuose Arabų Emyratuose iš 10 mln. gyventojų piliečių tėra 1,5 mln., 6 mln. – aptarnaujantis personalas iš vadinamųjų pigių šalių. Tačiau beveik 3 mln. ten registruotų žmonių – tai leidimą nuolat gyventi turintys asmenys, kurie yra pripažįstami mokestiniais rezidentais. Tai pasiturintys žmonės iš viso pasaulio, paprastai daug keliaujantys, valdantys verslus keliose šalyse ir nė vienoje valstybėje per metus nepraleidžiantys daugiau kaip 183 dienų. Kalbame ne tik apie verslininkus, bet ir apie didesnes pajamas gaunančius asmenis: tai orlaivių pilotai (kurie daugiau nei 180 dienų per metus keliauja), jūreiviai, mobilūs energetikos, naftos platformų darbuotojai. Šie Dubajuje registruoti rezidentai turi teisę ten gyventi, nemoka gyventojų pajamų ir socialinio draudimo mokesčių. Tuo pačiu metu jie savo šalyse išsiregistruoja kaip mokesčių mokėtojai. Todėl, nenorėdami prarasti savo mokestinio rezidento statuso, privalo du kartus per metus atvažiuoti į Emyratus vien tam, kad gautų žymą pase. Vien dėl to šalis savo oro uostuose sulaukia daugiau nei 6 mln. keleivių.

Siekiant neprarasti rezidento statuso, sąlygos ypač griežtos – leidimas gyventi gali būti atimtas už kelių eismo taisyklių pažeidimą. Svarbi detalė, kad sulaukus 62 metų rezidento statusas naikinamas – šalis tiesiai šviesiai deklaruoja: mes nesirūpinsime jūsų senatve ir gydymu, mes jums suteikėme mokesčių lengvatų, kol jūs gyvenote aktyvų gyvenimą.

Lietuva taip pat gali eiti šiuo keliu – kviesti turtingus buvusios Sovietų Sąjungos, Azijos šalių piliečius, kurie ne tik būtų rezidentai, susimokėtų už tai, bet ir taptų papildomais „privalomais“ turistais ir vartotojais, mokančiais PVM. Juos trauktų tai, kad kartu su leidimu gyventi gautų ir Šengeno vizą.

– Ką mums duotų tūkstančiai rezidentų iš kitų šalių?

– Išnaudotume sutvarkytą Lietuvos infrastruktūrą, kuri dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus nėra pakankamai apkrauta. Be to, pas mus atvažiuos 200–300 tūkst. turtingų migrantų, iš kurių galima reikalauti įsteigti įmonę laisvojoje ekonominėje zonoje, atvykti į Lietuvą bent du kartus per metus, susimokėti oficialią metinę rinkliavą į mūsų biudžetą, tarkim, 10 tūkst. dolerių per metus. Be to, kartu su jais atvažiuos ir šeimos. Tai papildomai keli šimtai tūkstančių turistų, kurie pas mus paliks pinigus.

Modelis, kaip veikia ši sistema, jau sukurtas. Jungtiniuose Arabų Emyratuose rezidentų sistemą suformavo britai ir tenykštė valdžia. Dabar tikimasi, kad pajamos iš šio sektoriaus, kartu su bankų plėtra ir turizmu, iki 2060 m. pakeis pajamas iš naftos.

– Tačiau mes atkakliai priešinamės migrantams, o jūs siūlote jų kviesti.

– Visuose aštuoniuose Emyratuose veikia 29 laisvosios ekonominės zonos. Asmuo, kuris nori tapti rezidentu, ten įkuria įmonę, sumoka 10 tūkst. dolerių metinį mokestį (už veiklos licenciją) ir gauna ne tik įmonės pažymėjimą, bet ir, kaip įmonės savininkas, leidimą nuolat gyventi šalyje. Dar 7–8 tūkst. dolerių paima laisvoji ekonominė zona, kurioje steigiama įmonė, teisininkai, įvairios valstybinės institucijos. Bendrovė ir jos savininkas apmokestinami nuliniu tarifu ir gali vykdyti bet kokią legalią veiklą. Tačiau už leidimą gyventi (o praktiškai – už tapimą mokestiniu rezidentu) ir licenciją kasmet tenka mokėti po 10 tūkst. dolerių. Emyratams tai milijardinės pajamos, juk tokių „piliečių“ daugiau nei 3 mln. Be to, tie žmonės, kurie negyvena šalyje, privalo bent du kartus per metus atvažiuoti į valstybę ir ten išleidžia papildomų pinigų.

Pavyzdžiui, Latvija 2005–2011 m. daugiau nei 200 tūkst. kitų šalių piliečių suteikė leidimą nuolat gyventi šalyje. Praktiškai todėl jie per krizę iš Tarptautinio valiutos fondo skolinosi tik 1,5 mlrd. eurų ir šiuos pinigus jau grąžino. Lietuva gali pritraukti 200 tūkst. turtingų rezidentų iš Ukrainos, Kazachstano, kitų NVS šalių. Šiandien tai būtų gana lengva užduotis, nes jiems reikia Šengeno vizos.

Įdomu tai, kad šie procesai šiandien jau vyksta. Mano žiniomis, juodojoje rinkoje nuolatinis leidimas gyventi Lietuvoje kainuoja iki 100 tūkst. dolerių. Šios sumos atitenka juodosios rinkos veikėjams. Tam reikia steigti įmones, įdarbinti žmonių. Kodėl to negalima daryti tvarkingai, imti pinigus į biudžetą, išnaudojant mūsų buvimą Šengeno zonoje, ir atgaivinti merdinčias laisvąsias ekonomines zonas?

– Galbūt šis kelias nepriimtinas ES valstybei?

– Europoje tą daro Jungtinė Karalystė, Danija, Olandija, Kipras, Malta, Vengrija, Slovakija, Latvija, Estija, tačiau apie tai garsiai nekalba. Jos tyliai konkuruoja. Atkreipiu dėmesį – tose šalyse nėra pabėgėlių, migrantų krizių ar sukeliamų neramumų. Jos kažkaip išsigina joms siunčiamų nemokių, nereikalingų ir ateityje valstybės išlaikymo prašysiančių emigrantų.

Panaši sistema galioja Nyderlanduose, Danijoje, tačiau ten biudžeto pajamos kur kas didesnės nei mūsų ir įplaukos iš tūkstančių rezidentų nėra matomos. Latvijoje norint gauti nuolatinį leidimą gyventi reikia pirkti nekilnojamąjį turtą arba į komercinį banką padėti ne mažesnį kaip 70 tūkst. eurų indėlį. Tačiau visose šalyse galioja taisyklė, jog lengvatinis apmokestinimas netaikomas vietos gyventojams, kad jie nepiktnaudžiautų.

Valstybių biudžetai nenukenčia dėl mokesčių sumažėjimo iš vietos mokesčių mokėtojų. Kol mes „beišsivaikštančioje Lietuvoje“ nepritrauksime papildomų vartotojų ir alternatyvių biudžeto pajamų, tol Lietuvos mokesčių inspekcija griežtės, mokesčiai augs ir verslas trauksis į kitas šalis dėl labai paprastos priežasties: Lietuvoje užimtų ir veiklių vartotojų mažėja, o pensininkų ir valstybės tarnautojų – ne, ir dėl to biudžeto deficitas tik didės. Jeigu dar mus privers priimti, tarkim, 10 tūkst. emigrantų, visus juos reikės išlaikyti. Geriau priimti tuos, kurie susimokės, ir ES papasakoti, kad savo dalį atvykėlių mes jau priėmėm.

Mūsų privalumas tas, kad esame maža šalis, kurioje procesus keisti galima gana lengvai ir greitai. Netgi klaidas galima greitai pataisyti.

– Tačiau šie žmonės šalia pabėgėlių, kuriuos turėsime priimti, pakeis mūsų etninę sanklodą.

– ES mes galime argumentuoti, kad priimame pabėgėlius, pavyzdžiui, iš Ukrainos, todėl negalime priimti pabėgėlių iš Artimųjų Rytų. Taip bus mažiau kultūrinių problemų, vietoj išlaidų gausime pajamų. Slavai ir net azijiečiai, su visa pagarba Artimųjų Rytų gyventojams, lengviau įsilies tarp mūsų. Didžiausia tikimybė, kad Lietuvoje jie ilgiau neužsibus, tačiau naudosis mūsų jurisdikcijos privalumais.

– Pakalbėkime ne tik apie emigrantus, bet ir apie mūsų verslo ekspansiją. Mes veržiamės į Kiniją. Kiek tai patrauklu?

– Mūsų grupės įmonės jau penkerius metus dirba su kinais. Esame pasirašę 2,5 mlrd. dolerių vertės sutartis dėl lėktuvų įsigijimo finansavimo, pirkome dalį įrangos farmacijos gamyklai. Jie nelankstūs, konservatyvūs ir plečiasi ne dėl inovacijų, bet dėl savo dydžio. Ten, kaip ir bet kurioje valstybėje, svarbu asmeniniai ryšiai. Radus tinkamą vietinį partnerį visa Lietuvos pieno pramonė galės dirbti vienam jų miestui.

Maisto kokybė Kinijoje bloga ir mėsos ar miltų gaminių mes į ten nenuvešime – negalėsime konkuruoti kaina, nes mūsų gaminiai kokybiškesni ir kartu brangesni. Išimtis – tik pieno produktai, kurie po kelių garsių skandalų pradėti ypač griežtai kontroliuoti. Tai mūsų galimybė. Žinoma, pompastiškas Tibeto lyderio Dalai Lamos priėmimas Lietuvoje mūsų verslininkų ėjimą į Kiniją nutolino keleriems metams.

Aš manau, kad šiandien reikia mokytis kinų kalbos. Tai ateitis. Tuo labiau kad Kinijoje leista turėti antrą vaiką, ir po 20 metų gyventojų skaičius gali siekti 2,5–2,7 mlrd. Klausimas tik vienas – kokiose teritorijos ir valstybėse apsigyvens šie šimtai milijonų kinų. Savo šalyje jie paprasčiausiai netilps.

– Lietuvai tai šansas ar grėsmė?

– Kinai daug investuoja Afrikoje. Ten naudingos iškasenos, derlingos žemės, santykinai didelės ir tuščios teritorijos, kuriose nėra infrastruktūros: nutiesus savo kelius, pastačius mokyklas, ligonines, naftos perdirbimo įmones galima įdarbinti ir kiniškas įmones bei faktiškai kolonizuoti ištisas valstybes. Europiečiai šiame žemyne, priešingai nei kinai, praranda įtaką. Pavyzdžiui, šiandien vien Nigerijoje, neoficialiais duomenimis, kinų gyvena daugiau nei 10 mln.

Jie nesustoja ir Europoje. Baltarusijoje, netoli Minsko, pastatė 300 tūkst. gyventojų miestą, skirtą darbininkams iš savo šalies. Jie, kitaip nei europiečiai, skolino Minskui ir Kijevui. Tiesa, Ukrainoje kinai už paskolą valstybei buvo susitarę nuomotis 1 mln. ha juodžemio su galimybe ją apdirbti kinų žemdirbiams, bet buvo apgauti. Baltarusiai savo žodžio laikosi.

– Klausantis jūsų apima nerimas, kad greitai pratinsimės dėvėti kinų tautinius drabužius…

– Mes galime pasinaudoti galimybe ir, pavyzdžiui, surinkinėti jų prekes savo teritorijoje, tose pačiose laisvosiose ekonominėse zonose, suteikdami laikiną leidimą gyventi, kurį bet kada galėsime panaikinti. Nors ES mėgina riboti kinų ekonominį veržimąsi, mums reikia žiūrėti savo nacionalinių interesų ir tuo pasinaudoti. Tačiau kinams leisti kurtis taip kaip Baltarusijoje – gal ir rizikinga, reikalingos griežtos kvotos. Į Jekaterinburgą Rusijoje prieš 10 metų atvažiavo pirmi trys kinai, o šiandien jų gyvena 80 tūkst. Tačiau, iš kitos pusės, susitarus su vienu kuriuo nors Kinijos regionu ir įsteigus tiesioginį skrydį per metus į mūsų šalį gali atvažiuoti daugiau nei milijonas turistų. Ekonomikai tai būtų šuolis.

– Jūsų paties gyvenimas nedvelkia ramybe – konkurencija, ikiteisminiai tyrimai.

– Visi mes žmonės. Kai nuolat esi kviečiamas į apklausas, juodinamas spaudoje, psichologiškai tai veikia. Kita vertus, tai formuoja stipresnį charakterį.

Įdomu tai, kad Specialiųjų tyrimų tarnybą ir Finansinių nusikaltimų tarnybą, su kuriomis tenka nuolat susidurti, 1996 m. įsteigė mano tėtis Vidmantas Žiemelis, būdamas vidaus reikalų ministru. Aš tuo metu buvau dar moksleivis.

Jei kalbame apie tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, tai yra verslo žlugdymas. Užtenka paskelbti, kad žmogus kuo nors įtariamas, ir tarptautinėse rinkose iš karto priklijuojama etiketė. Kai kurios korporacijos, jei patenki į tokią duomenų bazę, iš karto braukia iš partnerių sąrašo.

Pasaulyje yra keletas įmonių, kurios specializuotai renka ir kaupia duomenis apie didžiausius verslininkus. Bet koks paminėjimas fiksuojamas, ir atsikratyti etiketės, nesvarbu, kad bylos nutraukiamos, teismas išteisina, kainuoja šimtus tūkstančių dolerių. Kartais prireikia ir teisminių ginčų.

Manau, kad, pavyzdžiui, vien neigiamas paminėjimas mūsų spaudoje „Norfos mažmenos“ valdybos pirmininkui Dainiui Dunduliui ir Vidmantui Janulevičiui, UAB „Baltic Solar Energy“ vadovui, sukels sunkumų bendraujant su užsienio partneriais. Mūsiškiams bus sunku gauti tarptautinę paskolą ar Vakarų banke atidaryti sąskaitą. Lietuvos biudžetas nukentės.

Nesuprantu tarnybų, kurios skelbia ikiteisminio tyrimo duomenis. Paskelbus įtarimus, viešai atlikus kratas – žmogus prieš visuomenę jau kaltas be teismo sprendimo. Kuo byla baigiasi, vėliau visuomenei ne taip svarbu. Tuo labiau kad dažnai teismai išteisina verslininkus, nors kriminalinės tarnybos kartais siekia kriminalizuoti elementarius civilinius santykius. Žlugdomas verslas, kuris Lietuvai moka mokesčius. Tyrėjai ir politikai už šias pasekmes neatsako.

Man pačiam teko nueiti šį kelią. Kai pradėti ikiteisminiai tyrimai, gauti leidimus ir sertifikatus, kurie būtini aviacijos pramonėje, sudėtinga. Mes esame oficialūs NATO tiekėjai. Patikros ten rimtos.

– Koks jūsų asmeninis gyvenimas?

– Trečdalį laiko keliauju. Esu aplankęs visas „Avia Solutions Group“ rinkas ir pagrindinius klientus. Skraidau įprastinėmis avialinijomis. Nors grupės įmonė „Klasjet“ valdo tris verslo klasės lėktuvus, kuriuos nuomoja, pats jais neskraidau, nes tai itin brangus malonumas.

Turiu tris kabinetus Vilniuje, Varšuvoje ir Maskvoje (nuo rudens bus ir Bankoke). Visuose ant sienų kabo vienodos nuotraukos, kad nesijausčiau, kur esu.

Iš esmės versle veža kūryba, aistra, bendravimas su žmonėmis, keliavimas ir žinios, kurių nuolat gauni. Labiausiai mane versle užkabina bendravimas su žmonėmis bei konkuravimas. Svarbu kūryba. Kai lieka tik skaičių lentelės, tai nebeįdomu. Dabar „Avia Solutions Group“ dirba daugybė jaunų žmonių, kurie pas mus grįžta iš užsienio, nes galime jiems pasiūlyti įdomų ir, svarbiausia, globalų darbą. Tuo aš labai džiaugiuosi.

"Scanpix" nuotr.

Arūnas MILAŠIUS

Ramus biuras netoli Krašto apsaugos ministerijos. Jei ne įvairiomis kalbomis leidžiamų karinių žurnalų krūvelė, gulinti laukiamajame, ir karius vaizduojantys plakatai ant sienų, niekas neišduotų, kad čia – privačios kariuomenės, dirbančios Afrikoje ir Indijos vandenyno regione, o ne įmonės, prekiaujančios kava ir šokoladukais, biuras.

„Andrejus, ukrainietis, kuris baigė tarnybą Prancūzijos svetimšalių legione ir dabar gyvena Paryžiuje. Mums jis padeda Afrikoje“, – dėdamas ant stalo mobiliojo ryšio telefoną, kurio ką tik kalbėjosi, paaiškina bendrovės „Rae LT“ direktorius Robertas Jurgelaitis.

Pagrindinė įmonės veiklos sritis – siųsti žmones su ginklu rankoje saugoti laivų, plaukiojančių prie tokių valstybių, kaip Somalis, kur iki šiol siaučia piratai. Vieni mūsiškiai šalia Afrikos krantų neįsitvirtintų, todėl bendradarbiauja su didžiausiomis pasaulinėmis saugos tarnybomis.

Lietuviai, važiuojantys į visomis prasmėmis karštus kraštus, – laisvai samdomi paukščiai. Kai „Rae LT“ gauna užsakymą, surenka žmones, paprastai atsargos kariškius ar policininkus, ir siunčia į tolimus kraštus. Šiandien už­sienyje, daugiausia Afrikoje ir Indijos vandenyno regione, dirba nuo 70 iki 100 mūsiškių. Estų, kurie į šį verslą atėjo keleriais metais anksčiau nei mūsiškiai, Juodajame žemyne gali būti iki 200.

Gyvenimas atsargoje

Paties R.Jurgelaičio kelias į šią rinką panašus kaip daugumos kariškių, kurie tapo saugos tarnybų ar privačių kariuomenių darbuotojais. Atsargos karininkas, dalyvavęs taikos misijose buvusioje Jugoslavijoje ir Afganistane, išėjęs į atsargą 2011 m. kartu su kolegomis įkūrė tarptautinį verslą. Pasinaudojo tarptautinėse misijose įgyta patirtimi ir ryšiais, nes ši rinka gana uždara.

Nors ginkluoti lietuviai, latviai, estai ir ukrainiečiai dirba netoli Somalio plaukiojančiuose prekybiniuose laivuose, apie dalyvavimą karo veiksmuose nėra net kalbos. Pagal tarptautines normas, kariauti tokių tarnybų darbuotojams būtų nusikaltimas. Misijų tikslas – būtent išvengti konflikto. Piratai, žinodami apie ginkluotą palydą, paprastai nepuola.

„Rae LT“ pagrindinė veikla – siųsti žmones į Indijos vandenyne plaukiojančius laivus, kad jie ir įgulos būtų saugomi nuo išpirkos reikalaujančių plėšikų. Jei nėra ginkluotos apsaugos, kai kuriuose regionuose laivai paprasčiausiai nedraudžiami, todėl krovinius gabenančios bendrovės priverstos ieškoti profesionalų apsaugininkų.

„Užsienio saugos kompanijos pamėgo lietuvius, kurie tampa saugos komandos lyderiais. Mūsiškių pavaldiniai iš „pigesnių“, tokių kaip Ukraina, valstybių“, – aiškina R.Jurgelaitis.

Taip elgiamasi dėl paprastos priežasties – piratavimas mažėja, norinčiųjų dirbti šioje rinkoje daugėja, todėl paslaugų kainos, o drauge ir atlyginimai, mažėja. Didžiosios privačios kariuomenės mėgino formuoti komandas iš senųjų europiečių, kurie buvo komandos vadovai, ir indų bei Šri Lankos gyventojų. Tačiau mentaliteto skirtumas buvo per didelis, kartu dirbti sudėtinga.

Parduoda patirtį

R.Jurgelaitis su kolegomis parduoda per 20 tarnybos metų įgytą kvalifikaciją. Lietuvoje ir daugumoje aplinkinių valstybių į atsargą išeina tvirti keturiasdešimtmečiai, kuriems rasti savo vietą civiliniame gyvenime kartais sudėtinga. Anksčiau tokia struktūra, kaip „Rae LT“, mūsų valstybėje negalėjo susikurti, nes tik prieš keletą metų į atsargą pradėjo masiškai eiti nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kūrėjai. Iki tol paprasčiausiai nebuvo iš kur surinkti profesionalios komandos.

„Mums ne visada reikalingi kariškiai. Pavyzdžiui, į Malį išsiuntėme civilį aukštos kvalifikacijos paramediką. Tačiau 99 proc. klientų prašo atsargos kariškių ar policininkų“, – sako R.Jurgelaitis.

Nepaisant karinės patirties, saugoti laivo gali važiuoti tik žmonės, kurie baigia specialius papildomus kursus ir gauna sertifikatą. Buvusiam pėstininkui ar patruliui reikia prisitaikyti prie jūrinės specifikos.

Artimiausi tokie kursai rengiami Estijoje, kur panašios saugos tarnybos veikia nuo 2008 m. Lietuvoje kol kas nė viena valstybinė institucija nenori prisiimti atsakomybės ir išduoti leidimų, nes privalomas egzaminas – praktinis šaudymas. Reikalingi ne tik karininkai, kurių kvalifikacija kur kas aukštesnė nei paprasto apsaugininko, – laivuose pakanka darbo ir eiliniams kariams.

Tyko įvairūs pavojai

Karinė patirtis ir ryšiai šiame versle būtini. Tai gana uždara sritis, kurioje daug pavojų, rizikos, todėl žmonės, neturintys profesionalų rekomendacijos, nelaukiami. Netgi menka klaida gali baigtis rimtais nemalonumais.

„Prieš metus viena saugos kompanija, kurioje buvo trys estai, be leidimo kateriu įplaukė į Indijos teritorinius vandenis. Jie norėjo prisipilti nelegalių degalų. Ginkluoti apsaugininkai buvo suimti. Teismas dar nesibaigė, dalis komandos iki šiol laikoma kalėjime“, – apie galimą riziką aiškina R.Jurgelaitis.

Kitas pavyzdys: italų komanda įplaukė į uostą Indijoje, ir muitininkai rado penkiais šoviniais daugiau, nei buvo deklaruota dokumentuose. Italai apkaltinti tuo, kad rengė valstybinį perversmą.

„Rae LT“, kai reikia komandą aprūpinti reikalinga įranga, ginklus dažnai nuomojasi iš tame regione veikiančių bendrovių. Taip tiesiog paprasčiau, nes amunicijos ir ginkluotės nereikia gabenti per keletą valstybių ir rengti galybės dokumentų.

Darbas – nesudėtingas

Kalbėdami apie darbą laivuose, specialistai sako, kad tai santykinai paprasta operacija. Žmogus nuskrenda į šalį, iš kurios uosto plauks laivas, gauna ginklą, suformuojama komanda. Paprastai plaukiama nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Pasak R.Jur­gelaičio, saugomi netgi tokie laivai, kaip žemsiurbės: „Piratų taikinys – ne tik krovinys, bet ir žmonės. Jei tai ekipažas iš turtingų valstybių, kurios savo piliečių nepalieka likimo valiai, tai banditams patrauklu.“

Papildoma apsauga būtina ne tik jūroje. Pavyzdžiui, europiečių grobimas dabar išpopuliarėjo ir Nigerijoje. Vietinės plėšikų gaujos čiumpa pirmą pasitaikiusį baltaodį ir prašo už jį 2–3 tūkst. eurų išpirkos. Tai gana maža suma,  pagrobto žmogaus tautiečiai ją gali surinkti per kelias valandas. Pagrobtajam tai būna vienos nakties nuotykis ir pamoka, kad pasaulyje grėsmių kur kas daugiau, nei galima laukti. Jei pinigai nesumokami, įkaitas gali ir žūti. Todėl verslininkų, keliaujančių į neramias šalis, apsauga – papildomas tokių bendrovių kaip „Rae LT“ pajamų šaltinis.

„Mes ne tik saugome laivus. Gana populiari paslauga – vadinamasis grėsmių vertinimas. Neseniai tokį projektą vykdėme Zimbabvėje“, – prisimena R.Jurgelaitis.

Tolimoje valstybėje britai, olandai ir prancūzai valdė telekomunikacijų bendrovę ir susidūrė su sunkumais. Vietinė valdžia, į užsienio investuotojus žiūrinti ne visada draugiškai, europiečius pradėjo spausti, kad jie bendrovę pigiai perleistų konkrečiai įmonei. Be to, savininkai bendrovę planavo ir taip parduoti, veikla buvo optimizuojama, mažinamos sąnaudos.

„Kai vietoj 30 vietinių kaimo vyrų, kurie saugojo telekomunikacijų bokštą, pastatoma signalizacijos sistema, šie žmonės pyksta, nes Afrikoje nedarbo lygis milžiniškas. Prasideda grasinimai ir kenkimas“, – pasakoja „Rae LT“ vadovas.

Dėl to teko organizuoti ne tik objektų, bet ir įmonės vadovų apsaugą, nes spaudimo sulaukta ne tik iš vietinių, bet ir iš vyriausybės. Lietuvių darbu užsakovai buvo patenkinti. Įmonę jiems pavyko sėkmingai parduoti ir pasitraukti iš šalies.

Kartu su svetimšalių legionu

R.Jurgelaitis sako, kad praradę Rusijos rinką vis daugiau lietuvių verslininkų eina į Afrikos rinką, nes ten mato perspektyvą ir ateitį. Nors daugelis šalių gana skurdžios, ten vis tiek yra itin turtingų žmonių sluoksnis. Be to, maržos dėl patiriamos rizikos ten kur kas didesnės nei Europoje.

„Mūsų darbas – įmonėms, kurios nori ten eiti, surinkti reikalingą informaciją, užtikrinti saugumą. Jei Juodajame žemyne sėkmingai dirba prancūzai, britai, amerikiečiai, galime ir mes“, – aiškina saugos tarnybos vadovas.

R.Jurgelaitis paaiškina ir iš kur tokie platūs ryšiai: bendradarbiaujama su ukrainiečiais ir lietuviais, kurie tarnavo Prancūzijos svetimšalių legione. Šiame dalinyje užsimezga ilgalaikiai ryšiai. Tuo labiau kad Prancūzijos pozicijos Afrikoje tradiciškai visada buvo stiprios. Be to, dalis karių, su kuriais dalyvauta įvairiose tarptautinėse taikos palaikymo misijose, taip pat nuėjo į privačias saugos tarnybas.

„Legione tarnauja žmonės iš 170 pasaulio valstybių, tačiau branduolys yra iš buvusių Sovietų Sąjungos šalių. Ten be sunkumų gali susikalbėti rusiškai.“ Pastaruoju metu ten padaugėjo ukrainiečių“, – sako R.Jurgelaitis, pajuokaudamas, kad kinai, patekę į šį dalinį, pirmiausia išmoksta rusiškai, tik po to prancūziškai.

„Rae LT“ duomenų bazėse yra lietuvių, tarnavusių tiek Lietuvos kariuomenėje, tiek legione.

„Šiandien, jei reikia bet kokios informacijos Afrikoje, pavyzdžiui, tiesiog pažiūrėti, ar viešbutis, kurį užsakai, yra saugiame miesto rajone, kreipiamės į buvusius legionierius. Jie gyvena ir dirba visame žemyne“, – aiškina R.Jurgelaitis ir pripažįsta, kad be vietinio bendradarbio dirbti Afrikoje neįmanoma.

Pagrindiniai klientai – ne lietuviai, o užsienio bendrovės, dirbančios Afrikoje. „Kiek mums pavyks išplėsti veiklą, kol kas sunku prognozuoti“, – sako R.Jurgelaitis.

Pavyzdžiui, lietuviai kartu su partneriais iš Maltos Džibutyje mėgino įkurti didelę bazę, kuri aptarnautų kitas privačias saugos tarnybas, dirbančias Indijos regione. Tačiau įvyko perversmas, ir plėtrą bei dešimtis tūkstančių JAV dolerių, kurie buvo sumokėti už licencijas, veiklai įsigytus nekilnojamojo turto objektus teko pamiršti.

Dirba ir Europoje

„Rae LT“ turi nuolatinių darbuotojų Kenijoje, Džibutyje. Pastarojoje valstybėje lietuviai kartu su partneriais maltiečiais kom­plektuoja laivuose plaukiančioms apsaugos komandoms reikalingą ginkluotę ir įrangą.

„Dirbame ne tik Afrikoje. Pavyzdžiui, Latvijoje sustabdėme naftos produktus vagiančią gaują. Nuostoliai siekdavo milijoną eurų per metus“, – pasakoja R.Jurgelaitis.

Pasak jo, tai būta palyginti paprasto darbo. Naftos bazės direktorius buvo kone vienintelis žmogus visoje organizacijoje, kuris nevogė iš įmonės. Lietuvių darbas buvo surinkti duomenis, užfiksuoti nusikaltimą ir medžiagą perduoti policijai. Į vagystes buvo įtrauktas visas be išimties įmonės kolektyvas. Kai direktorius išvažiuodavo, apsauga paleisdavo šunis, kad šie įspėtų, jei vadovas grįš, ir eidavo iš cisternų leisti dyzelino.

„Tai buvo aukščiausias lygis, nes kaip nusikalstama grupė dirbo visas kolektyvas. Formaliai dokumentuose vagystės nefiksuotos, todėl direktorius net negalėjo skųstis policijai. Buvo pavagiamas toks kiekis, kiek pagal reglamentą degalų gali išgaruoti“, – subtilumus aiškina R.Jurgelaitis.

Kai lietuviai per mėnesį surinko informaciją, policija vagis pagavo nusikaltimo vietoje.

„Vagysčių, grasinimų, piktnaudžiavimo užtenka ir ramiose šalyse – nereikia važiuoti į Afriką“, – verslo perspektyvą mato „Rae LT“ vadovas.

.

"Dreamstime" nuotr.

Arūnas MILAŠIUS

Politikai ir valdininkai mėgina verslui brėžti patraukliausių eksporto krypčių maršrutus. Tomis kryptimis traukia lėktuvai, pilni ministerijų atstovų. Tačiau verslo atstovai tikina, kad dalis valstybių, kuriose investuojamas mūsų vadovų darbas ir mokesčių mokėtojų pinigai, patrauklios tik teoriškai.

Nepaisant pastangų, lietuviškos kilmės prekių eksportas, Statistikos departamento duomenimis, krinta. Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos duomenimis, po Rusijos embargo, kuris stipriausiai palietė mūsų ūkininkus ir maisto pramonę, nes atėmė didžiausią rinką, užsienio prekyba auga ne tolimų egzotiškų valstybių, o ES sąskaita.

Kita spėriai kylanti kryptis – ne išsvajota Kinija, apie kurią kaip perspektyvią kalbama jau seniai, bet leidimų vežti vis dar nėra, ar kitos Azijos valstybės, o JAV. Dar viena aiški tendencija – už Europos ribų mūsiškiai kuriasi ir stiprėja mažose šalyse, kuriose gyvena tik keli milijonai žmonių. Sėkminga plėtra Armėnijoje, Omane. Be to, tenykščiai didmenininkai kur kas sukalbamesni, nes jų užsakomi kiekiai ne visada domina didžiuosius Europos ir pasaulio tiekėjus, ir čia mes galime įsiterpti.

„Valdžia stengiasi, nereikia nubraukti visko, ką ji daro. Tačiau girtis, kad politikų pastangomis buvo atvertos naujos rinkos ir po embargo jomis pakeista Rusija, negalime“, – nukerta „Limstar Group“, didmena prekiaujančios mėsa, generalinis direktorius Justas Venckus.

Svarbu Europa

Apie tai, kad plėtra sėkmingiausia Senajame žemyne, o ne tolimuose kraštuose, kalba ir kitos įmonės. „Prasidėjus Rusijos embargui mes, kaip ir kitos kompanijos, persiorientavome bei stipriname eksportą Vakarų Europos ir Skandinavijos šalyse“, – pasakoja „KG Group“ vadovas Tautvydas Barštys.

Grupė įvardija ir kur mato potencialą – Afrikos bei Artimųjų Rytų šalyse, kuriose jau pradedama dirbti: dalyvaujama ten vykstančiose parodose, užmezgami verslo kontaktai.

Tačiau realiai „Kauno grūdų“ ir Vilniaus bei Kaišiadorių paukštynų, kurie priklauso grupei, eksporto kryptys pastaraisiais metais nepasikeitė – daugiausia išvežama į Vakarų Europos ir Skandinavijos šalis. Ten pastaruosius dvejus metus didinamas šviežios nešaldytos vištienos eksportas. Taip pat suintensyvėjo vištienos pardavimas Muitų sąjungos šalyse – Kazachstane ir Armėnijoje. Tačiau kiekiai, palyginti su visa gamyba, maži. Be to, pastaraisiais metais išaugo eksportas į kaimynines Baltijos valstybes.

Pasak Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos direktoriaus Giedriaus Bagušinsko, pardavimo didėjimą kaimyninėse valstybėse paprastai reikia sieti su „Maxima LT“ tinklo plėtra tose valstybėse. Netgi užsienyje gan didelę mūsų prekybininkų asortimento dalį formuoja lietuviai perdirbėjai.

Sutartis – dar ne prekyba

J.Venckus pabrėžia ir dar vieną aspektą, kuris dažnai pamirštamas: politiniai džiaugsmo šūksniai, pasirašius vieną ar kitą tarpvalstybinę sutartį, dar nereiškia, kad į ten pajudės prekės. Po šių sutarčių gali praeiti keletas metų, kol veterinarijos tarnybos suderins reikalavimus ir išduos leidimus vežti produktus.

Taip veikia neformali savo rinkos apsauga, kuri gali būti naudojama ir kaip politinio spaudimo įrankis. Pavyzdžiui, su Kinija įvairių protokolų pasirašyta gana daug ir jau beveik metai žadama, kad vos ne „nuo ateinančio mėnesio“ bus galima vežti pieno ir mėsos gaminius.

Tokius produktus į ten gabenti gali praktiškai visos aplinkinės valstybės, išskyrus mus. Po Prezidentės Dalios Grybauskaitės susitikimo su Dalai Lama 2013 m. kinai į gilų stalčių sudėjo visus susitarimus ir pokalbiai apie prekybinius santykius atnaujinti tik pernai. Nors dabar aukšti mūsų ir jų valdininkai skraido vieni pas kitus į svečius, lietuviškų prekių pilni konteineriai į šią valstybę nejuda.

„Su Kinija valdžios institucijos dirba gana daug, tačiau rezultatai kol kas neatperka įdėtų pastangų. Įmonės nusisuka nuo šios šalies. Kur kas patrauklesnės nei didžiosios Azijos ir NVS šalys kai kurios palyginti mažos arabų valstybės“, – apie tai, kad norai ir rezultatai dažnai skiriasi, aiškina G.Bagušinskas.

Pasak verslininko, reikia suprasti, jog kinų kultūra tokia, kad jie niekada nesako „ne“. Tačiau niekas nežino, ar pasakys „taip“.

Dideliems per maži

G.Bagušinskas sako, kad didžiosiose Azijos valstybėse beveik visą importą paprastai kon­troliuoja keli žmonės, glaudžiai susiję su valdžia. Su jais dirba didieji pasauliniai koncernai, kurie taip pat palaikomi savo vyriausybių. Mes su savo gamybos pajėgumais jiems esame tiesiog per smulkūs.

Didieji importuotojai paprastai dirba tik su pačiais populiariausiais  gamintojais, rinkos lyderiais. Jie gauna daugybę didžiausių tarptautinių gamintojų pasiūlymų.

„Su tokiomis šalimis, kaip Kinija ar Iranas, mums paprasčiau tapti žaliavų, bet ne galutinių produktų tiekėjais, bet ir čia tenka konkuruoti su Naujosios Zelandijos ir netgi Lenkijos perdirbėjais“, – tarptautinės prekybos vingius aiškina G.Bagušinskas.

Eksportuotojų asociacijos vadovas įvardija ir kitą valstybę, netapusią išsvajotu pardavimo rojumi, – tai Iranas, kuriam neseniai buvo panaikintos tarptautinės sankcijos.

Šalis didelė, naftos, nors ir pigios, daug ir ją bus galima parduoti tarptautinėse rinkose. Tačiau mus iš ten stumia rusai, kurie pasiūlė pigesnių grūdų, o buvo metų, kai į Iraną veždavome 45 proc. visų eksportuojamų javų. „Politinis atšilimas santykiuose su Iranu matomas, tačiau realūs įvairių tarnybų barjerai išnyks tik po kelerių metų. Galbūt tada ir susiklostys mums palankios aplinkybės ir galėsime pradėti ne tik žaliavų, bet ir produktų eksportą“, – svarsto G.Bagušinskas.

Dėl atstumo ir kitų barjerų sparčiau nepajuda ir prekyba su Pietų Afrikos Respublika. Į šią šalį, kaip ir daugelį kitų egzotiškų šalių, mes paprastai patenkame ne tiesiogiai, o per prancūzus ar olandus didmenininkus. Iš kitos pusės, tokių barjerų, ribojančių importą, turi ir ES. Tai mus apsaugo nuo pigių rusų ir ukrainiečių prekių.

Politika šalia ekonomikos

Dar viena šalis, nepateisinusi vilčių, yra Baltarusija. Neseniai ji buvo įvardijama kaip valstybė, kuri padės apeiti Rusijos paskelbtą europietiškų, taip pat ir lietuviškų, prekių embargą. Vasario 15-ąją ES panaikino sankcijas 170 Baltarusijos valdininkų ir verslininkų bei dešimčiai įmonių.

„ES šaunuoliai, jie suprato, kad laikas keisti mąstymą ir nebespausti Baltarusijos. Sankcijų panaikinimas – teisingas sprendimas“, – šalies prezidentą Aliaksandrą Lukašenką cituoja portalas „Tut.by“.

Tačiau politiniai pokyčiai nepakeitė fakto, kad Baltarusija, Muitų sąjungos narė, laikosi tų pačių importo draudimų, kuriuos įvedė Maskva. Kitas veiksnys, sumažinęs visų NVS valstybių patrauklumą, – po naftos kainų kritimo čia prasidėjo rimta ekonominė krizė. NVS erdvėje ekonomiškai saugių šalių neliko.

„Baltarusijoje milžiniška krizė. Tūkstan­čiuose įmonių vėluoja atlyginimai. Vartotojų perkamoji galia kritusi, nes pinigai nuvertėjo“, – gero kaimynų gyvenimo nemato J.Venckus.

Verslo pasitraukimas

„Nors Lietuvos valstybės institucijos reklamavo, kad galime plėsti veiklą tokiose valstybėse, kaip Baltarusija, Kazachstanas, Azer­baidžanas, dabar mūsų verslas iš ten traukiasi“, – aiškina G.Bagušinskas.

Kritus naftos kainoms, NVS valstybėse nuvertėjo valiuta. Mūsų prekės jiems tiesiog per brangios. Be to, matydami kritusį pardavimą, vietiniai vis dažniau prašo prekes tiekti su atidėjimu. Tačiau taip būtų ypač rizikinga.

„Buvusiose sovietinės valstybėse saugių salų, kuriose galima saugiai prekiauti, praktiškai neliko“, – konstatuoja G.Bagušinskas.

Įmonės, kurių eksportas į ten būdavo iki 25–30 proc. bendros apyvartos, šiandien Rytuose parduoda kelis procentus visos produkcijos. Net jei Rusija staiga panaikintų embargą, į ten sugrįžti būtų sudėtinga, nes rinka nuskurdo. Mūsų maisto produktai atsidurtų brangiausiame segmente, kurio prekyba gana maža, o konkuruoti tenka su vokiečiais, prancūzais, italais, lenkais, dėl didžiulių gamyklų pajėgumų sugebančiais gaminti pigiau nei mes.

„Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Kazachstane, kilus ekonominei krizei valdžia pradėjo vis daugiau apmokestinti užsieniečių įmones, netgi bandoma perimti verslus“, – tvirtina J.Venckus.

G.Bagušinskas apibūdina ir įmonių nuotaikas: palaikomi ryšiai su senais partneriais ir laukiama, kada pagerės laikai. Tik vienas kitas lietuvis ryžtasi investuoti, kol kainos nukritusios.

Auganti Amerika

Valiutų svyravimai, kurie mus stumia iš NVS, duoda naudos kituose žemynuose. Pavyzdžiui, prieš keliolika metų, kai atpigo JAV doleris, mes turėjome pasitraukti iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Šiandien, kai doleris sustiprėjo, eksportas į ten sparčiai auga. G.Bagušinskas sako, kad būtent ši kryptis tapo bent jau pieno perdirbėjų išsvajota rinka – vežame palyginti daug sūrių.

„Nors valdininkai dažnai kalba apie Kiniją, Indoneziją ir kitas dideles Azijos ar Rytų valstybes, tačiau dėl atstumo ir mentaliteto mums artimesnės JAV ir Europa. Tik kartais pasitaiko tokių išimčių, kaip Pietų Korėja, kurioje europinę kultūrą išpopuliarino prancūzai ir mes pataikėme į šią nišą“, – apie tarpkultūrinę prekybą dėsto G.Bagušinskas.

Kitas, gan netikėtas posūkis buvo arabų šalys, kurios importuoja iki 95 proc. maisto ir jų pagrindinė prekybinė valiuta – JAV doleris. Daliai mūsų eksportuojančių maisto perdirbimo įmonių šios kryptys tapo pelningomis nišomis. Nors kol kas pardavimai nėra itin dideli, tačiau jie stabiliai didėja. Dirbti tokiose valstybėse, jei pavyksta susitarti su stambiu didmenininku, gana saugu.

„Dabar mūsų įmonių tikslas – ne kuo spartesnė plėtra ir naujų šalių bei rinkų paieška, o bandymas įsitvirtinti jau esamose rinkose ir didinti pardavimus ten“, – dėsto G.Bagušinskas.

Pasaulinė konkurencija

J.Venckus sako, kad kai kurias valstybes, į kurias siūloma eksportuoti, mūsų valdininkai pasirinko ne pagal realų pardavimo potencialą, bet pagal tai, kiek jose gyventojų. Niekam neįdomu, kad, tarkime, Indonezijoje ar Irane, kurios šiandien reklamuojamos kaip ypač patrauklios rinkos, mes savo kainomis ir kiekiais negalime konkuruoti su Indija, Rusija ar Brazilija.

Pastarosios šalys, gamindamos maisto produktus ir žaliavas, nesilaiko dalies ES būtinų sanitarinių reikalavimų ir pieno bei mėsos produktus gali parduoti kartais pigiau nei mes. „Už ES ribų mes varžomės su tokiomis valstybėmis, kaip Naujoji Zelandija – didžiausia pieno gamintoja, taip pat Portugalija, Argentina, Brazilija, Indija, kurios yra didelės mėsos tiekėjos“, – į platų pasaulį žvelgia J.Venckus.

„Limstar group“ vadovas sako, kad net jei tokios šalys, kaip Iranas ar Kinija, leis įvežti mūsų produktus, dar reikės rasti nišą, kurioje galime parduoti gaminius. Greičiausiai tai bus tik nišiniai produktai. Kaip ir pagal religinius reikalavimus pagaminta „halal“ ir košerinė produkcija. Tai, kad Lietuva leido ritualinį skerdimą, mums atveria reikšmingas nišas, tačiau tai ne išsigelbėjimas visai mėsos perdirbimo pramonei.

Pavyzdžiui, „KG Group“ pagal „halal“ reikalavimus gaminamą produkciją eksportuoja į Europos šalis, kuriose gausu žmonių iš musulmoniškų šalių, ir prognozuoja, kad į Europą plūstant pabėgėliams šių produktų rinka gali augti. „Halal“ produktų eksportas į arabų šalis kol kas fragmentiškas.

„Nuo šių metų pradžios, ypač jei kalbėsime apie mėsą, Europoje gili krizė. Į trečiąsias šalis dėl kainų skirtumo beveik nieko negalime parduoti nei mes, nei kiti europiečiai“, – dėsto J.Venckus.

Be to, Rusija didina gamybą. Netgi prie Kinijos sienos statomi milžiniški kompleksai, kurie bus skirti ne pačios Rusijos, o Azijos rinkai. Šiuolaikinėmis technologijomis, jei valdžia duoda pinigų ir skatina statybas, naujas fermas galima pastatyti per keletą mėnesių. Perkirpus statybų juostelę kiaulieną iš tokių objektų galima pardavinėti po pusmečio, vištieną – po 40 dienų.

J.Venckus pateikia ir paprastą pavyzdį: 2014 m., Rusijai paskelbus embargą, Brazilijoje, kuri tapo pagrindine tiekėja, kainos drastiškai šoktelėjo. Per 2015 m. jos krito 2–3 kartus.

Randame nišų

Ne viskas taip juoda. Pavyzdžiui, kelios įmonės Armėnijoje bendrai sukūrė didmeninę bazę ir pradeda plėsti veiklą šioje valstybėje. G.Bagušinskas aiškina ir kam to reikėjo: šalis maža, vietos prekybininkai negalėjo prekių pirkti vilkikais, vežti mažesnius kiekius atskiriems tiekėjams neapsimokėjo. Reikėjo suvežti didelius kiekius ir juos išskaidyti. Kitaip įsitvirtinti svetimoje valstybėje negalime.

„Kol kas realiausia išeitis norint didinti eksportą – prekiauti su ES valstybėmis, kuriose kritus kainoms didėja vartojimas. Pavyzdžiui, pieno miltai pas mus per intervencinius pirkimus, kai mėginama palaikyti rinką, perkami didesne kaina, nei Naujojoje Zelandijoje parduodami biržoje. Kai toks skirtumas, Azijoje ar Afrikoje konkuruoti su zelandais sunku“, – paprastą receptą siūlo J.Venckus.

Mums lieka tik nišos. Pavyzdžiui, europiečiai Kinijoje sėkmingai parduoda subproduktus. J.Venckus pateikia ir paprastą pavyzdį: kinai perka jaučio gyslas, kurios Europoje nevartojamos. Tačiau ir čia koją kiša mūsų gamybos mastai, nusileidžiantys europietiškiems. Visos didžiausios lietuviškos skerdyklos vieną šios produkcijos konteinerį renka pusę metų. Didžiausiai Italijos skerdyklai tokiam pat kiekiui užtenka mėnesio.

„Kai japonų paprašėme leidimo eksportuoti jautieną ir jie sužinojo, kad per metus skerdžiame 150 tūkst. galvijų, nustebo, kodėl mes norime prekiauti, juk tokio kiekio pritrūks mums patiems“, – sako Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius.

Valdininkas sako, kad šiandien mes užsiauginame tik pusę kiaulienos, kurią suvartojame, ir tai dalį mėsos išvežame į Lenkiją. Vietoj jos perdirbėjai įsiveža belgišką mėsą. Kokybiškos jautienos taip pat turime mažai. Tik plečiantis paukštininkystės kompleksams pagaliau užauginame tiek mėsos, kiek suvalgome.

„Pasaulis keičiasi ir mūsų ūkininkai turi prie to prisitaikyti. Pavyzdžiui, pieno kainos kritusios, tačiau kokybiškos jautienos, kurios turime gana mažai, nereikia net vežti į tolimus kraštus. Ją superka europiečiai. Pieninių galvijų, kurių mėsa buvo pagrindinė prekė Rusijoje, Vakarų Europai nereikia“, – aiškina J.Milius.

Veterinarijos tarnybos vadovas sako, kad dabar, kai pieno kainos pasiekusios rekordines žemumas, ūkininkams, ne tik perdirbėjams, laikas persitvarkyti ir rasti kitų veiklų, kurios būtų pelningos.

Patrauklios rinkos

Justas Jurevičius, VšĮ „Versli Lietuva“ vyr. analitikas

Svarbiausi rinkų patrauklumo aspektai yra šalies artumas, dydis, perkamoji galia bei plėtros perspektyvos. Pagal minėtus aspektus Lietuvos įmonėms įdomiausios Baltijos šalys, Lenkija, Skandinavijos regionas, Vokietija, kitos stambios ES valstybės. Svarbiausi pasirinkimo kriterijai šiame regione – bendra ekonominė erdvė (prekybos barjerų nebuvimas), artumas, didelė perkamoji galia (ypač Skandinavijoje ir Vakarų Europoje) ir geros ilgalaikio bendradarbiavimo perspektyvos.

Dėl didelės perkamosios galios nemažai bendrovių žvalgosi į JAV. Šalies dydis lemia jos patrauklią poziciją pasaulio prekybos sistemoje.

Dėl eksporto plėtros perspektyvų įmonės domisi sparčiai besivystančiomis Azijos rinkomis (dabar jaučiamas padidėjęs susidomėjimas Japonija, Kinija) ir netgi Afrikos šalimis.

Istoriniai, ekonominiai ryšiai lemia, kad nemažai įmonių galimybių randa ir kaimynėse Rytuose. Tikėtina, prekyba su šiomis rinkomis išliks reikšminga, nepaisant esamų geopolitinių ir ekonominės raidos problemų. Tačiau dėl pradžioje minėtų patrauklumo kriterijų galima tvirtinti, kad ilguoju laikotarpiu didžioji dalis Lietuvos verslo daugiausia potencialo matys greitai augančiose kaimyninėse ES šalyse ir turtingose Vakarų ES rinkose.

delfi.lt nuotr.

Arūnas MILAŠIUS

Lietuviškų knygų pardavimas auga, didėja leidyklų pajamos ir pelningumas. Tačiau kūrybą kaip galimą oraus pragyvenimo šaltinį, teikiantį bent jau statistinio vidutinio dydžio ar didesnes pajamas, gali vertinti tik tie, kurie patys leidžia savo kūrinius, arba garsūs žmonės, rašantys publicistiką ir kulinarijos vadovus.

Mantvydas Leknickas keletą metų eiles rašė sau ir draugams feisbuke. Tekstų dau­­gėjo, draugų pagyrų netrūko, ir vai­ki­nas pradėjo minti leidyklų slenksčius – no­rėjo, kad jo kūriniai atsidurtų ne tik virtualioje erdvėje, bet ir ant popieriaus. Pasiūlymai leisti poezijos rinktinę leidėjų nesudomino. Vy­rauja nuomo­nė, kad net geriausios eilės ne­virsta di­de­liu eu­rų kiekiu.

„Nusprendžiau rizikuoti ir pagalbos paprašiau savo draugų bei sekėjų. Socialiniame tinkle jų turėjau keletą tūkstančių“, – kelią į poezijos viršūnę brėžia M.Leknickas.

Poetas socialiniuose tinkluose paskelbė, kad ruošiasi leisti knygą, ir gerbėjams pasiūlė pirkti dar neišspausdintą leidinį. Žmonės už jį mokėjo net nematę leidinio. Už surinktas lėšas buvo iš­­spausdinta tūkstantis poezijos rinkinio „Knie­dytos mintys“ vienetų ir išsiųsta užsakovams.

Autorius, kurio knyga šiandien jau parduota 7 tūkst. egzempliorių tiražu, at­vi­rai sako, kad šiandien jau gali derėtis dėl pa­lan­kių sąlygų su leidėjais ir platintojais, todėl ki­ta knyga gali būti bendras jo ir profesionalių leidyklų bendradarbiavimo vaisius.

Sėkmė – derybinė pozicija

„Leisdamas poezijos rinkinį nesitikėjau už­dirb­ti, bet pamačiau, kad ši veikla gali būti pelnin­gas verslas tiek autoriui, tiek leidyklai. Jei ra­šytojas nepalankiomis sąlygomis pasirašo su­tartį su leidykla, dėl to gali kaltinti tik save“, – žodžių į vatą nevynioja M.Leknickas.

Jis pats pirmąja sėkme pasinaudojo derėdama­sis su platintojais dėl palankių sąlygų. Poe­tas tvirtai sako, kad kūrybą galima paversti pra­­gy­venimo šaltiniu, tačiau tai darbas, kuris ne­gali apsiriboti tik klaviatūros barškinimu.

Norint gyventi iš savo kūrinių pardavimo per metus reikėtų parašyti vieną dvi knygas ir už­siimti savo vardo garsinimu, važinėti į susitikimus su skaitytojais, dalyvauti įvairiuose projek­tuose, už kuriuos taip pat mokama. Be to, ne­galima pamiršti, kad vien tik žinomas vardas dar neužtikrina gero pardavimo. Tūkstančiai feis­buko sekėjų tikrai dar nereiškia, kad tiek pat bus ir pirkėjų. Nuolat teks investuoti į rekla­mą ar bent viešuosius ryšius.

Tarpininkų neišvengsi

„Nežinau, ar kartosiu eksperimentą, kai pats spausdinau knygą ir pats ją pardavinėjau internetu. Susidūriau su nesklandumais: kurjeriai dalies knygų nepristatė, nes užsakovų nerado namie. Kai kurie žmonės, pirkdami „Knie­dy­tas mintis“, parašė neteisingą adresą. 5–7 proc. knygų, nors siuntų tarnyba už kiekvieną leidinį gavo po 1,5 euro, taip ir nebuvo nuvežtos užsakovams. Skaitytojai mane apipylė piktais laiškais. Nusprendžiau, kad tegul geriau kny­gas pardavinėja knygynai“, – apie patirtus nuo­tykius ir kodėl prireikė tarpininkų, pasiiman­čių savo dalį, pasakoja M.Lek­nickas.

Rašytojui, kai reikėjo išsiuntinėti parduotas knygas (pirmiesiems pirkėjams jis buvo pažadėjęs ranka pasirašytus egzempliorius su asmeniniu palinkėjimu), teko pagalbon kviestis drau­gus. Nors šiam darbui ėmė atostogų, vienas per trumpą laiką nebūtų sugebėjęs susitvarkyti.

Poetas nurodo ir dar vieną priežastį, kodėl nenori vienas stačia galva nerti į kūrybą ir m­ė­ginti gyventi vien tik iš to, – tai rizikingas verslas. Niekas negali užtikrinti, jog naujo leidinio egzempliorių bus parduota tiek, kad autorius iš to pragyventų, kol baigs kitą kūrinį.

Be to, jei savo leidinius pardavinėsi pats, pa­vyzdžiui, siųsi paštu ar per kurjerius, teks bendrauti su tūkstančiais užsakovų, knygas pakuoti, tikrinti adresus, aiškintis, kodėl vienu ar kitu adresu siuntinys nebuvo pristatytas.

Tai milžiniškas darbas, atimantis daug laiko. Lietuvos rinka ne tokia pelninga kaip didesnių Vakarų valstybių. Paprastai ten žinomi autoriai turi ne tik leidėjus, bet ir agentus, kurie tvarko administracinius reikalus. Mokėti šiems tarpininkams lietuviai, netgi garsūs autoriai, kol kas neturi pakankamai pajamų.

Nori pinigų – kelk skandalą

Vis dėlto norinčiųjų savo kūrybą derinti su leidyba yra. Dailius Dargis pernai išleido penktą knygą apie kriminalinį pasaulį. Jo kelias į sa­varankišką leidybą šiek tiek kitoks nei M.Lek­nic­ko. Kriminalinių istorijų rašytojas nusprendė rizikuoti savo pinigais ir kūrybą paversti vers­lu, nes nenorėjo didžiosios dalies uždarbio pa­likti leidykloms. Šiandien visas jo knygas leidžia jam priklausanti įmonė. Tačiau pradžia bu­­vo tradicinė, kaip ir daugumos autorių – ben­dradarbiavimas su leidykla.

„Dirbau žiniasklaidos įmonėje ir pasiūliau surinkti mano rašytus tekstus apie mafiją bei iš­leisti knygą. Susitarimas buvo toks, kad jei leidinys bus pelningas, uždarbį dalinsimės per pu­sę, jei patirsime nuostolių – nieko negausiu“, – rašytojas pasakoja apie tai, kaip atsirado „Tik­roji Daktarų istorija“, pirmoji jo knyga.

Per penkerius metus šios knygos, autoriaus žodžiais, parduota 50 tūkst. egzempliorių. Visų D.Dargio knygų jau parduota 100 tūkst. Ra­šy­to­jas pripažįsta: jei nori gerų pardavimo rezultatų, kūrinys turi sukelti skandalą.

Pavyzdžiui, „Tikroji Daktarų istorija“ buvo nuolat žiniasklaidos centre, nes Henriko Dak­ta­ro šeima kreipėsi į teismą, o bylinėjimąsi gan plačiai nušvietė įvairūs leidiniai ir portalai. Tai buvo nemokamas viešinimas, kuris didino publikos susidomėjimą leidiniu. Šiandien tokio pat ar net didesnio dėmesio sulaukia Rūtos Vana­gai­tės „Mūsiškiai“.

Leidyklos nuvylė

D.Dargis gražiais žodžiais apie saviraišką ne­­slepia ir tikrosios priežasties, kodėl nusprendė kūrybą paversti verslu: kai pamatė, kiek ga­li­ma uždirbti, leidybos ėmėsi pats. Vis dėlto ket­virtą knygą „Mafijos kronikos“ vėl patikėjo lei­dyk­lai. Tačiau prisipažįsta dėl šio projekto pa­­­ty­ręs nuostolių, nes partneriai pasinaudojo sutarties punktais, kurie buvo nepalankūs autoriui.

„Leidykla turi šimtus leidinių ir atskirai kny­gai neskiria tiek dėmesio, kiek autorius sa­vo kūriniui. Pardavimas buvo menkas, nes ne­buvo reklamos ir viešųjų ryšių palaikymo, be kurių didesnio pardavimo nebus“, – dėsto D.Da­r­gis.

Kriminalinių istorijų rašytojas nusprendė tarpininkams savo leidinių daugiau nepatikėti. Dabar jo kelias – investuoti į knygos parengimą ir spausdinimą, atiduoti tiražą didmenininkams, kurie leidinį išvežioja po knygynus, su­renka pinigus ir juos perveda autoriui. Dalį pa­jamų tenka atiduoti prekybininkams ir tarpininkams, tačiau nereikia rūpintis logistika.

Vis dėlto tai nereiškia, kad autorius gali sū­puo­tis kėdėje ir svajoti apie pirmą milijoną. „Jei nori uždirbti iš knygų rašymo ir leidybos, turi kontroliuoti visą leidybos bei platinimo procesą ir rūpintis viešaisiais ryšiais, derėtis su knygynais. Pavyzdžiui, aš daug dirbu feisbuke. Ten perku reklamą, kuriu puslapius atskiriems leidiniams“, – D.Dargis aiškina, kad lengvai už­­dir­bamų pinigų nėra.

Jis, kaip ir M.Leknickas, daug lėšų skiria reklamai prieš Kalėdas, kai knygų parduodama daugiau. Be to, jei autorius nuolat nešmėžuos portaluose ir televizijoje, jo leidinių pardavimas kris.

Europos Sąjungos ir valstybės paramos kriminalinių istorijų rašytojas neieško. Visi leidiniai – komerciniai projektai, kuriuos finansavo iš savo kišenės. „Mano temos aštrios. Tai ne gro­­žinė literatūra. Rašau tai, ko žmonės negalės nemokamai paskaityti internete“, – sėkmės receptą nurodo D.Dargis.

Vienos knygos neužteks

Šiandien D.Dargiui pajamų šalia knygų pardavimo teikia ir šalutinė veikla – paskaitos, scenarijų rašymas, bendradarbiavimas su televizijomis. Autorius sako, kad jauni ir veržlūs žmonės, kurie nebijo rizikuoti, mėgsta bendrauti ir naudojasi socialiniais tinklais, uždirbti iš savo knygų leidybos bent jau vidutinę lietuvišką algą per mėnesį gali. Tačiau tai nebus viena knyga, kuri neš pinigus visą likusį gyvenimą. Rašyti ir rūpintis leidyba reikės nuolat.

„Kol kas man įdomu rašyti dokumentines is­­torijas. Matau, kad ir žmonėms tai įdomu. Kai knygos nebebus perkamos, imsiuosi kitos veik­­los“, – visą gyvenimą rašyti neplanuoja D.Dar­­gis.

Tradicinės leidyklos taip pat pastebėjo autorius, kurie savo kūrinius leidžia patys. „Va­di­na­moji savilaida, kai žmonės patys leidžia savo kny­gas, augs. Pasaulyje šis judėjimas jau įgijo pa­greitį“, – sako „Vagos“ leidyklos vyriausioji re­­daktorė Agnė Puzauskaitė.

Autoriai ir rinkodarininkai įvardija ir auditoriją, kuriai skiriama daugiausia dėmesio. Tai vi­dutinio amžiaus moteris, turinti nuolatinį darbą.

Leidyklos tokia tendencija, kai žmonės pa­tys leidžia ir reklamuoja savo kūrinius, nesidžiaugia, nes tai atima dalį jų pajamų. „Mums vadinamoji savilaida – iššūkis. Jei geras autorius sugeba pats rūpintis savo kūriniais, jis už­dirba daugiau nei pas leidėją ir jį prisivilioti sun­ku. Iš kitos pusės, pavieniam rašytojui dažnai pritrūksta žinių apie rinkodarą, leidybą“, – apie tai, kad pelningai parduoti savo kūrinius sugeba ne kiekvienas, aiškina leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė.

Tačiau ji pabrėžia ir niuansą, dėl kurio savilaida netampa masiniu bestselerių autorių už­siėmimu: jei knyga nepateisina lūkesčių ir jos leidyba būna nuostolinga, riziką prisiima leidykla. Daug kas tiesiog nenori rizikuoti savo pi­nigais.

Savilaida praktiškai neužsiima vertėjai, ku­riems leidyklos moka didesnius honorarus nei daugumos lietuviškų bestselerių autoriams. Ver­tėjai iš literatūrinio darbo pragyvena. Tai paaiškinama paprastai: vidutiniškai užsienio au­­torių knygų tiražai didesni nei lietuvių au­torių.

Vis dėlto padėtis keičiasi. „Stovime prie ri­bos, kai Lietuvoje vis daugiau autorių galės gy­venti iš honorarų. Kalbame apie vidutiniam at­ly­ginimui prilygstančias pajamas. Bet tokių žmo­nių nebus dešimtys“, – prognozuoja L.Va­ra­navičienė.

Tačiau jei autorius nori uždirbti bent keletą šimtų eurų per mėnesį, nepakanka vidutinio tiražo, kuris statistiškai tik šiek tiek viršija tūkstantį egzempliorių. Prancūzijoje vidutinis knygos tiražas, leidyklos „Tyto alba“ duomenimis, yra 7 tūkst. egzempliorių.

Autoriai nuošalėje

Sotus gyvenimas iš leidyklų honorarų – rašytojams vis dar tolima ateitis. Nors pačių leidyklų pajamos iš knygų pardavimo, Statistikos de­par­tamento duomenimis, didėja, pelno banga kol kas sunkiai ritasi iki autorių.

L.Varanavičienė autoriams, bendraujantiems su leidyklomis, greito uždarbio didėjimo kol kas nežada: prie knygų dirba daugybė žmonių, kuriems reikia mokėti. Leidiniams, galintiems tapti bestseleriais, skiriamas reklamos biu­džetas, tai savo ruožtu taip pat mažina rašytojo honorarą. Be to, leidyklos vis dažniau linkusios sudaryti sutartis, pagal kurias, jei pardavimas stringa, atsakomybę už tai prisiima ir autorius – mažėja jo uždarbis.

A.Puzauskaitė sako, kad autorių, pasirašančių sutartis su leidyklomis, pajamos nedidelės. Mėnesinis atlyginimas, kuris kūrėjams leistų užtikrintai žvelgti į ateitį, niekam nemokamas. „Šiek tiek daugiau nei lietuvių autoriams mo­kama vertėjams, kuriems tai pragyvenimo šaltinis. Leidyklos prie geriausių rikiuojasi į eilę, nes kvalifikuotų specialistų trūksta“, – apie kitą rinkos pusę pasakoja „Vagos“ leidyklos atstovė.

Išspaudžia minimumą

Gintaras Bleizgys, pats išleidęs devynias poe­­zijos knygas ir iki pernai vasaros valdęs 13 knygynų tinklą „Knygų namai LT“, sako, kad Lietuvoje gali būti nuo 10 iki 30 žmonių, mėginančių pragyventi vien tik iš knygų rašymo. Dauguma jų bendradarbiauja su leidyklomis.

Tačiau tai nebūtinai grožinės literatūros au­toriai, o jų gyvenimas ne toks sotus kaip aukštas pareigas einančio valdininko. Kaip jau mi­nėta, daugiausia parduodama publicistikos, ku­linarijos knygų. L.Varanavičienė pateikia ir konkretų pavyzdį: jau keletą metų iš eilės vienos perkamiausių jos vadovaujamos leidyklos knygų – Filomenos Taunytės kūriniai apie sveikatingumą.

G.Bleizgio žiniomis, bent šiek tiek žinomam autoriui, išleidusiam keletą perkamų kny­gų, iš honoraro ir, jei jis pasilikęs autoriaus teises, iš mokesčio už knygų skaitymą bibliotekose per mėnesį įmanoma uždirbti apie 400 eurų. Tokia suma įkandama tik tiems, kurių kū­rinių parduodama bent keletas tūkstančių eg­zem­p­lio­rių. Pragyventi sugeba ir kai kurie grožinės literatūros autoriai. Pavyzdžiui, meilės ro­manų ra­šy­tojai, per metus sukuriantys kelis ro­manus. Ša­­lia honorarų jiems reikšminga pa­jamų dalis – mokestis už knygų panaudą bibliotekose.

„Žinomi autoriai, kurie sugeba organizuoti reklamos kampanijas arba už juos tai padaro lei­dyk­los, parduoda po keliolika ar keliasdešimt tūkstančių knygų“, – dėsto G.Bleizgys ir sa­­ko, kad netgi dabar kai kurie rašytojai su gi­liais pasidūsėjimais pasakoja apie sovietmečiu gyvavusią sistemą, kuri daliai menininkų leido patogiai gyventi.

Lietuviškieji superbestseleriai

„Leidybos verslas prieš keletą metų buvo nuostolingas, tačiau šiandien jau viltingai žengiame į priekį“, – apie tai, kad padėtis taisosi, pa­­sakoja A.Puzauskaitė ir atskleidžia naują ten­den­ciją: pirkėjai vis mieliau renkasi lietuvių au­torių knygas. Prieš keletą metų, su retomis išimtimis, knygynuose karaliavo verstinė literatūra.

„Jei knyga parašyta ir leidžiama kaip ko­mercinis projektas, o jos pardavimas pasiekia bent 7 tūkst. egzempliorių, iš tokio tiražo galima uždirbti nuo kelių iki keliolikos tūkstančių eurų. Kiek man asmeniškai teko susidurti, pats didžiausias pirkimas buvo Valdo Adamkaus kny­gos „Paskutinė kadencija“. Mes, knygynų savininkai, mokėjome spaustuvei, kad tik greičiau išleistų naują tiražą“, – į prisiminimus leidžiasi G.Bleizgys.

Vien „Knygų namai LT“ tinkle pajamos iš V.Adamkaus knygos per mėnesį siekė 13 tūkst. eurų. Vidutiniškai parduodant bet kurio kito autoriaus knygas pajamos paprastai siekdavo ne daugiau kaip 300 eurų per mėnesį.

„Tyto albos“ vadovė patvirtina, kad V.Adam­­­kaus knyga lietuviškais mastais buvo superbestse­­leris, kurio parduota per 40 tūkst. egzempliorių. Nors išleista 2011 m., knyga perkama ir da­bar.

Kito tokio atvejo, kai žmonės veržėsi į knygynus ir stovėjo eilėse dėl vienos knygos, nebebuvo, nors sujudimų, kai skaitytojai eina pirkti ne šiaip knygos, o ieško vieno ar kito autoriaus kūrinių, būna gana dažnai.

Lietuviškais bestseleriais, kurių parduota po keliolika tūkstančių, galima vadinti Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“, Laimos La­vas­tės „Mes. Lietuviai“. Jos leistos pakartotiniais tiražais. Iš verstinių knygų laukiamos tokios, kaip E.L.James „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, Gregory Davido Robertso „Šantaramas“.

„Rinkoje būna šuolis, kai užgriebiama ne­nagrinėta arba uždrausta tema. Kitas svarbus faktorius – leidyklos palaikymas. Didžiausius knygynus ir leidyklas valdo tos pačios įmonės. Jei knyga padedama matomoje vietoje, rengiama jos palaikymo kampanija, bus ir parduodama. Kitų knygų pirkėjai tiesiog nepamato. Dėl to sunku prasimušti autoriams, kurie nepriklauso didžiosioms leidykloms“, – aiškina G.Bleizgys.

Poetas sako, kad 5 tūkst. egzempliorių tiražas – didelis ir pelningas. Jei parduodamas tik pir­minis apie 2 tūkst. egzempliorių leidimas, tai balansuojama ties savikainos riba.

Tačiau knygos gyvenimo laikas nėra amžinas. Paprastai tai metai, kartais dveji. Išimtys – retos. „Vagos“ leidyklos redaktorė pasakoja, kad kartais pasitaiko, jog kokia nors verstinė knyga sandėliuose guli keletą metų, jau planuojama ją išvežti į makulatūrą, tačiau staiga šios knygos motyvais išleidžiamas kino filmas, ir tada leidinys šluojamas iš lentynų, prireikia naujų tiražų.

Verslo sistema

Šiandien sudėtinga pasakyti, kokio dydžio tikroji Lietuvos knygų rinka, nes leidiniai parduodami ne tik specializuotuose knygynuose. Statistikos departamentas duomenis renka tik iš pastarųjų.

„Palyginti daug leidinių realizuojama prekybos centruose, per susitikimus su skaitytojais, elektroninėse parduotuvėse“, – specifiką aiškina G.Bleizgys.

Kitas galingas ir vis augantis pardavimo kanalas – feisbukas. Tokie autoriai, kaip Ilzė Butkutė, M.Leknickas, gerbėjams tiesiogiai parduoda tūkstančius egzempliorių savo kūrinių. Daug realizuojama ir knygų mugėje. Jei užtenka reklamos, leidyklos ten parduoda tūkstančius egzempliorių. Dėl to šiam renginiui leidyklos ruošia pačias karščiausias naujienas.

G.Bleizgys sako, kad nors knygos didžiausio pardavimo laikas yra metai, šį laiką galima pratęsti, jeigu autorius rašo nuolat: jei patinka nauji kūriniai, žmonės perka ir senus. Kitas kelias – jei leidykla kūrinį įtraukia į kokią nors seriją. Pirkdami naujus leidinius žmonės ieško ir senų serijos knygų.

Svarbus pardavimo skatinimo būdas – įvairūs konkursai ir rinkimai. Jie suteikia ne tik rek­lamą. „Jei knyga pateko į geriausių knygų de­­­­­­­šimtuką, tai praktiškai garantuoja, kad 500–700 leidinio egzempliorių nupirks bibliotekos. Lietuvos rinkai tai didelis kiekis“, – niuan­sus aiškina G.Bleizgys.

Elektroninės knygos – užribyje

Tradicinis leidybos verslas atsigauna – bendros pajamos pokriziniais metais didėja, tačiau jei kalbame apie visą rinką, prabėgusius metus galima įvardyti kaip neįgyvendintų lūkesčių laiką: nurimo kalbos apie elektronines knygas, nors prieš keletą metų didieji portalai pompastiškai atidarinėjo skaitmeninius leidinius platinančius knygynus. Lūžio neįvyko ir virtualios knygos liko tik nišine preke.

A.Puzauskaitė sako, jog elektroninių knygų leidyba, kurios leidyklos bijojo, nes prognozuota, kad popieriniai leidiniai greitai išnyks, buvo aklavietė. Maždaug prieš dvejus metus paaiškėjo, kad skaitmeninių leidinių pardavimas ne­iš­stums popierinių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.

„Vagos“ leidyklos redaktorė sako, kad šia­me segmente sėkmės sulaukia tik pavieniai projektai. Šiandien leidyklos prognozuoja, kad elektroninė leidyba – ne šviesi ateitis, o tik nišinis pardavimo kanalas.

„Pardavinėju visų penkių knygų elektronines versijas, tačiau tai labiau prestižas ir parodymas, kad žengiu koja kojon su laiku, nei už­darbis“, – patirtimi dalijasi D.Dargis.

Rašytojas savo kūrinius platina „iTunes“ ir „Google Play“, lietuviškuose elektroniniuose knygynuose skaitmeninės versijos neparduoda. Pačiam D.Dargiui skaitmeninės knygos – kol kas tik galvos skausmas: jas masiškai platina piratai. Reikia nuolat stebėti nuskenuotus leidinius platinančius tinklalapius ir jiems rašyti piktus laiškus, kad kūrinio platinimas būtų nu­trauktas. „Bylinėtis kol kas neprireikė. Už­ten­ka pagąsdinimų, ir knygas jie išima. Jei ne­būtų piratų, pardavimą tai dar šiek tiek kilstelėtų“, – porina D.Dargis.

L.Varanavičienė sako, jog elektroninių kny­gų pardavimo mažėjimas matomas visame pasaulyje, ir prognozuoja, kad pas mus skaitmeninė leidyba netaps reikšminga.

Tiražų kritimas

1994 m. vidutinis knygos tiražas (6,8 tūkst. egz.) buvo net 5 kartus didesnis negu 2014 m. – 1,3 tūkst. egz. Verstinės knygos leidžiamos kiek didesniu kaip 1,6 tūkst. egz. tiražu.

Šaltinis: Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Rūta Vanagaitė: „Rengiuosi dėvėtų rūbų parduotuvėse“

Lietuvoje bestselerių autoriai neuždirba tiek pinigų, kad galėtų nevaržomai gyventi. Aš pati iš kūrybos pragyvenu sunkiai, rengiuosi dėvėtų rūbų parduotuvėse ir greito pagerėjimo nelaukiu – leidykla ne kartą yra pasakiusi, kad iš rašymo nepraturtėsi.

Šiandien mano pagrindinės pajamos – tai 15 proc. nuo knygos „Ne bobų vasara“ leidyklos kainos. Tai mažiau kaip euras už vieną egzempliorių, bet aš dėkinga žmonėms, kurie ją vis dar perka. Šio kūrinio per dvejus metus parduota per 30 tūkst. egzempliorių.

Jei būčiau žinojusi, koks bus jos populiarumas, galbūt būčiau leidusi pati. Tačiau šioje rinkoje nieko negali nuspėti.

Taip nutiko ir pastarajai mano knygai „Mūsiškiai“. Ją rašiau vien dėl to, kad po knygos „Ne bobų vasara“ leidyklai buvau įsipareigojusi pateikti dar vieną kūrinį. Sėkme niekas netikėjo, netgi aš pati. Maniau, kad jos niekas nepirks.

Gavau 1500 eurų honorarą. Tai atlygis už mano pusės metų darbą. Taigi uždirbau maždaug eurą per valandą. Tiek pat kainavo automobilio parkavimas prie Lietuvos ypatingojo archyvo ir kava. Kad sumokėčiau advokatams, kurie skaitė tekstą prieš jį atiduodant leidyklai, pinigus ėmiau iš santaupų.

Kiek žinau, knygos pristatymo vakarėliui su sumuštiniais buvo skirta daugiau lėšų, nei man sumokėta honoraro. Nieko nekaltinu. Sutartį pati pasirašiau ir sutikau su siūlomomis sąlygomis. Kai leidyklos savininkai mane kviečia prabangių pietų, aš jiems pasiūlau iškepti bulvių, o likusius pinigus atiduoti man.

Nors „Mūsiškių“ sėkme netikėjo niekas, netgi aš pati, šią knygą būčiau rašiusi netgi tada, jei niekas man nebūtų sumokėjęs. Tačiau man motyvas – ne tik pinigai. Rašiau knygą, nes norėjau kažką Lietuvoje pakeisti. Be to, man patinka rašyti. Moku žmonėms sakyti tai, kas jiems svarbu.

Man patinka daryti tai, ką noriu, ir negalvoti apie pinigus. Juokinga, kai žmonės mano, kad „Mūsiškius“ parašiau tam, kad į save iššaukčiau ugnį ir uždirbčiau milžinišką sumą.

„13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“ investicijos

2 tūkst. egzempliorių pirmasis tiražas;

7 tūkst. Eur – pirmojo tiražo parengimo ir spausdinimo kaina;

2–3 tūkst. Eur – viešinimo kaina;

140 parduotų egzempliorių autoriui duoda 1000 Eur pajamų.

Šaltinis: Dailius Dargis

Leidyklų honorarai

400–700 Eur – poezijos knygos autoriaus honoraras.

1200–5000 Eur – populiarios prozos knygos autoriaus honoraras.

3000–5000 Eur – žinomo vertėjo honoraras už knygą.

Šaltiniai: Gintaras Bleizgys, UAB „Vagos“ leidykla

Bigfoto.in. ua nuotr.

Arūnas MILAŠIUS

Dvylika vyrų Karpatų kalnuose 1950 m. liepą krovėsi kuprines ir paskutinį kartą tikrino ginklus. Su sovietais kovojantys Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) partizanai ruošėsi prasiveržti į Lietuvą. Tai bus paskutinis UPA organizuotas žygis už savo šalies ribų.

Partizanai puikiai žinojo, kad Lietuvoje, kaip ir pas juos, liepsnoja partizaninis ka­­ras. Tačiau tarp dviejų didžiausių sovietų okupuotoje teritorijoje partizaninių judėjimų nebuvo jokio ryšio. Todėl UPA vadai ryžosi pa­mėginti jį užmegzti.

Tai buvo pavojingas bandymas. Reido dalyvius gaudė ne tik sovietai. Lietuvos partizanai jau nebebuvo naivūs kovotojai ir žinojo, kad NKVD gali griebtis pačių įvairiausių provokacijų. Neaišku, kaip ukrainiečiai būtų sutikti mū­sų giriose. Nepaisant visų galimų pavojų, nu­spręsta bandyti.

Mūsiškiai nemėgino

Ukrainiečiai į Lietuvą veržėsi ne tuščiai – mus siejo seni ryšiai. Ukrainiečių istorikas Olek­sandras Vovkas rašo, kad tarpukariu Lie­­tu­vos Vyriausybė kuo galėdama padėjo sukarin­toms ukrainiečių formuotėms, Kaune buvo spausdinami svarbiausi OUN (Ukrainos na­ciona­listų organizacijos, kurios padalinys buvo ir Uk­rainos sukilėlių armija) leidiniai – žurnalai „Sur­ma“ ir „Nacionalist“, taip pat daug bro­šiūrų.

Kaune, Laisvės alėjos 20, oficialiai veikė Lie­tuvių ir ukrainiečių draugystės bendrija. OUN atstovas Lietuvoje buvo šimtininkas Iva­nas Revjukas (Bartovičius). Jis nuolat palaikė ryšius su Lietuvos Vyriausybės atstovais, kon­kre­čiai – su Užsienio reikalų ministerijos pareigū­nais. Pirmasis OUN vadovas J.Konovalecas nuo 1929 m. turėjo Lietuvos pilietybę ir mūsų krašte lankydavosi dažnai. OUN per Europos šalių sostinėse esančias ambasadas iš Lietuvos gaudavo subsidijų.

Istorija neišsaugojo detalių, tačiau yra tikimybė, kad šalia atsišaukimų kuprinėse gulėjo ir už­šifruoti bloknotai su prieškarinių rėmėjų ad­resais. Galbūt sukilėliai vylėsi, kad karas dar ne­išblaškė ryšininkų ir pagalbininkų, kurie ir ga­lės suvesti su mūsų partizanais. Tačiau dabar jau niekas negali pasakyti, ar šios viltys buvo rea­lios.

Yra duomenų, kad Tauro apygardos kovoto­jai palaikė ryšius su atskiromis Vakarų Bal­ta­ru­sijos partizanų grupėmis. Su Ukrainos sukilė­lių armija, bent kiek žinoma dabar, ryšių ne­buvo.

Vasarą, kalbėdamasis su Adolfo Ra­ma­naus­ko-Vanago asmens sargybiniu Juozu Ja­ka­vo­niu-Tig­ru, klausiau, ar mūsiškiai buvo užmezgę ryšius su ukrainiečių partizanais, tačiau jis tik liūdnai palingavo galvą: „Mums iki jų buvo per didelis atstumas. Tose teritorijose, per kurias bū­tų reikėję eiti, neturėjome ryšių, patikimų žmo­nių. Miškai buvo prigrūsti sovietų kariuomenės. Kai 1949 m. partizanų vadai rinkosi į su­sitikimą, kad pasirašytų Vasario 16-osios deklaraciją, iš Dzūkijos iki susitikimo vietos te­ko eiti kelis mėnesius. Tiek laiko užtruko kelionė savame krašte. Buvo nerealu galvoti apie pra­siveržimą iki Ukrainos nepažįstamomis vietomis, kuriose nėra rėmėjų tinklo, pogrindžio palaikymo.“

Kuprinėse – atsišaukimai

Nepaisant pavojų, kuriuos UPA kariai vertino realiai, ukrainiečiai buvo pasiryžę užmegzti ry­šius su lietuviais partizanais. Į rizikingą žygį iš­sirengę sukilėliai į kuprines krovė rusų ir uk­rainiečių kalba parašytus atsišaukimus „Broliai lietuviai, latviai ir estai“, kuriuose kvietė kartu kilti į kovą prieš bolševikus. Kaip vėliau pasakojo šio reido dalyviai, pogrindinėse spaustuvėse miškuose išleistų propagandinių lapelių buvo tiek, kad juos teko kimšti į kuprines vietoj maisto. O maistas, grupei keliaujant nepažįstamomis vietovėmis, kur nėra ryšininkų bei rė­mėjų tinklo, itin svarbus sėkmės veiksnys.

Tokie reidai ukrainiečių sukilėliams nebuvo naujiena. 1945–1949 m. jie buvo prasiveržę į Len­kiją, Slovakiją, Čekiją, Rumuniją – šalis, ku­riose gyveno ukrainiečių diaspora, egzistavo dar nuo lenkų valdymo laikų likęs ryšininkų ir rė­mėjų tinklas.

Šie reidai – ne kovinės akcijos. Atvirkščiai, stengtasi išvengti susidūrimų su priešo kariuomene. Tikslas – propaganda. Kaimuose rengti mi­tingai, kalbėtasi su vietiniais, ieškota ryšio su vie­tos pogrindžiu ir stengtasi išjudinti antisovie­tinį pasipriešinimą. Taip pat skleista žinia apie ukrainiečių sukilėlių judėjimą.

Dokumentų nuotrupose rašoma, kad ukrainiečiai jau 1945 m. mėgino prasiveržti ir į Lie­tuvą, tačiau ar toks žygis įvyko, rasti duomenų ne­pavyko.

Trumpa sėkmė

Jei kalbėtume apie kitų 1945–1949 m. ukrainiečių reidų sėkmę, dauguma dalinių pasiekė iš­keltus tikslus. Dauguma tų, kurie buvo gavę įsakymą prasiveržti į Vakarus, tai padarė. Kiti grį­žo į dislokacijos vietas. Į Vakarų Vokietiją per Čekiją nužygiavo kelios ukrainiečių partiza­nų grupės.

Ukrainiečiai svetima teritorija per tris mė­nesius nukeliaudavo 1500 kilometrų.  Pės­čio­mis ir naktimis, nes juos priešas medžiojo. Po tokių prasiveržimų į Vakarus apie ukrainiečių sukilėlius pirmuose puslapiuose pradėjo rašyti Vakarų spauda. Šaltasis karas jau buvo prasidėjęs ir ginkluotas pasipriešinimas sovietinei dik­tatūrai kėlė pagarbą.

Tačiau įgyvendinti kito tikslo – suvienyti so­vietų okupuotų valstybių sukilėlius – UPA ne­pavyko. Daugumoje šalių pasipriešinimas buvo palyginti silpnas ir gana greitai po Antrojo pa­saulinio karo kovos nuslopo. Su kiek ilgiau išsilaikiusia lenkų Armija Krajova kovojo patys uk­rainiečių sukilėliai. 1950 m. centralizuotas ir ben­drą vadovybę turintis partizaninis judėjimas, be Ukrainos, veikė tik Lietuvoje. Atskiros su­kilėlių grupės veikė Latvijoje, Estijoje ir Va­karų Baltarusijoje.

Paskutinis reidas

Dėl organizuoto pasipriešinimo 1950 m. į mū­sų kraštą ir nukrypo ukrainiečių sukilėlių va­dų akys. Reidai į Vakarus jau buvo praeityje. Sie­nų apsauga sustiprinta. Maskvos palaikomi ko­munistiniai Slovakijos ir Čekijos režimai sustiprėjo.

Iki tol šių komunistinių šalių kariuomenė ir policija palyginti atlaidžiai žiūrėjo į per jų žemę žygiuojančius ukrainiečius, stengėsi nekreipti į juos dėmesio ir nesivelti į konfliktus, o dabar sukilėliai buvo negailestingai persekiojami. Vis dėlto šiuose kraštuose išlikusiomis ryšių linijomis, kai kuriais duomenimis, pavieniai sukilėlių pasiuntiniai iš Vakarų Ukrainą pasiekdavo dar 1951 m. Tačiau tai buvo išimtys.

Reidas į Lietuvą buvo paskutinis ukrainiečių partizanų žygis į užsienį. Jį organizuoti pa­vesta Vasilijui Galasai, kuris buvo Šiaurės rytų Ukrainos vadas. Ši užduotis jam skirta ne tik todėl, kad kelionė turėjo prasidėti iš Voluinės, kurios kovotojams vadovavo V.Galasa, bet ir dėl to, kad būtent jis turėjo patirties rengiant tokius žygius.

V.Galasa 1945–1946 m. rengė reidus į Slo­va­kiją, o 1946 m. netgi parašė išsamią žygio į Len­kiją instrukciją. 1947 m. jo įsakymu trys sukilėlių šimtinės veržėsi į Vakarų Vokietiją.

Geriausia agitacija

Būtent V.Galasa parengė žygiui į Lietuvą skir­tą propagandinę medžiagą rusų ir ukrainiečių kalbomis. Keliautojų kuprinėse gulėjo ir atsišaukimas „Baltarusijos tautai“ bei savotiški to meto komiksai – pieštiniai propagandiniai lapeliai „Laisvę tautoms ir žmonėms“.

Šiuos piešinius sukūrė garsus Ukrainos su­kilėlių dailininkas Nilas Chasevičius-Bei Zo­tas. Menininkas piešė ne tik propagandinius pla­katus, bet ir sukilėlių pinigus „bofonus“, kū­rė apdovanojimus. Po dvejų metų, 1952 m., dai­lininkas su dviem mokiniais žuvo vienoje so­dy­boje įrengtame bunkeryje, kuriame ir dirbo.

V.Galasa norėjo atrasti ryšių su dar išlikusiais antisovietinio pasipriešinimo židiniais. At­sišaukime, kurį į Lietuvą nešė sukilėliai, bu­vo rašoma: „Lietuviai, latviai ir estai, turime su­jungti jėgas, kad galėtume kartu kovoti už savo tau­tų laisvę. Visų mūsų tikslas – sukurti savo vals­tybes ir išlaisvinti visas Maskvos pavergtas tautas. Lietuvos, Latvijos ir Estijos revoliucionieriai, pradėkime bendradarbiauti. At­siųs­kite į Ukrainą savo pogrindinės literatūros, atsišaukimų. Sakykite savo broliams, kurie prie­varta paimti į sovietinę kariuomenę, kali Si­biro lageriuose ar tremtyje, kad draugautų su ukrainiečiais ir petys petin kovotų su sovietais. Mes visada taip elgsimės.“

Šie priesakai buvo įgyvendinti. Tiesa, ne miš­­kuose ir kalnuose. 1953 m., po Josifo Sta­li­no mirties, sovietų konclageriuose prasidėjo po­­litinių kalinių sukilimų banga. Lietuviai ir uk­rainiečiai buvo daugumos jų vadai ir pagrindi­nė smogiamoji jėga.

Žygis Lietuvos link

Nueiti kelis šimtus kilometrų priešo kontroliuojama teritorija, kurioje nėra rėmėjų ir patikimų pagalbininkų, galėjo tik nedidelė mobili grupė. Ją parengti buvo pavesta Kovalio srities partizanų vadui Vasilijui Sementuchui-Jaryj.

Po prasiveržimų į Vakarus buvo konstatuota, kad idealus tokios reido grupės dydis yra 30–40 kovotojų, – toks santykinai nedidelis bū­rys yra kompaktiškas, lengvai valdomas ir gali ke­liauti slaptai. Kita vertus, jis yra pakankamai stip­rus, kad esant reikalui galėtų kautis su di­desnėmis priešo jėgomis. Tačiau kelionei į Lie­tuvą buvo atrinkta tik 12 partizanų. Jiems va­do­vavo Kamin Kaširo rajono partizanų vadas Ry­bakas. Jo tikrasis vardas nežinomas.

1950 m. liepos 19-ąją sukilėliai perėjo Uk­rai­nos ir Baltarusijos sieną ir įžengė į Da­vy­dogrodcko rajoną. Norėdami kuo greičiau pa­siek­ti Lietuvą, pirmame etape jie net neužsiėmė propaganda. Tiesiog stengėsi kuo greičiau ke­liauti miškais. Tačiau paaiškėjo, kad rusai ži­no apie reidą ir jo tikslą užmegzti ryšius su lietuviais.

Miškus apgulė kariuomenė, ant tiltų buvo pa­statytos sargybos, surengtos pasalos prie ke­lių ir perkėlų per upes. Į miškų glūdumą pa­siųstos operatyvinės grupės. Todėl jau liepos 22-ąją grupės vadas keičia maršrutą ir kelionės tiks­lus. Nuspręsta, kad pagrindinis dėmesys bus skiriamas baltarusių agitacijai ir propagandai.

Kita priežastis, privertusi atsisakyti kelionės į Lietuvą, buvo ta, kad Jaryj, kuris žygiavo kar­tu, nebegalėjo tęsti kelionės – jam neatidėliotinai teko grįžti į Voluinę. Vadas kartu su apsauga pasuko atgal. Likę partizanai tęsė reidą.

Baltarusiai atsikando okupacijos

Neseniai rasta partizanų ataskaita apie ke­lionę. Dokumente aprašoma, kaip vyko agitacija. „Užeiname į kaimą. Pas mus iš visų gyvenvie­tės pusių pradeda eiti vietiniai žmonės. Kar­tais pokalbiai virsta mitingais. Kalbame apie kovą su bolševikais, apie tai, kad šioje kovoje bū­tina sujungti visų pavergtų tautų jėgas. Aiš­ki­­name, už ką mes kovojame. Pavyzdžiui, tik vie­name kaime mūsų pasisakymus išklausė 200 žmonių.

Po trumpo mitingo prasidėdavo diskusijos, kurių metu kaimiečiai pasakojo apie savo gyvenimą ir keikė stalininius kolchozus (Sovietų Są­jun­ga Vakarų Baltarusiją, kaip ir Vakarų Uk­rainą, užgrobė tik 1939 m., kai užpuolė Len­ki­ją). Viena pagyvenusi moteris mūsų netgi pra­šė: „Vaikinai, gelbėkite mus nuo šėtonų bolševikų.“ Matome, kad baltarusiams taip pat jau te­ko ta pati kančių taurė kaip ir mums. Kai iš­pla­tiname revoliucinę literatūrą, pasitraukiame iš kaimo. Kai kurie, norėdami ilgiau pakalbė­ti, mus lydi iki miško.“

Tačiau ne visur partizanai buvo priimami taip širdingai. Daugelis baltarusių ukrainiečių par­tizanų klausėsi tylėdami. Apie savo pažiūras žmonės vengė prasitarti. Bijojo, kad ukrainie­čiai yra persirengę NKVD smogikai, tiesiog pro­vokuojantys ir ieškantys antisovietiškai nu­siteikusių žmonių, kad vėliau juos suimtų.

Sustabdė prie upės

Sukilėliai pasiekė Pripetę, iki tol jau buvo ap­lankę 21 kaimą, daugiausia Polesės srityje. Bū­rys, keldamasis per upę, pateko į pasalą ir į kitą krantą persikelti nepavyko. Nors jiems pa­sisekė atsitraukti be nuostolių, nuspręsta sukti at­gal, nes keliauti tolyn, tuo labiau į Lietuvą, ne­bebuvo kaip.

UPA partizanai 1950 m. rugsėjo 1-ąją kirto ­Ba­ltarusijos ir Ukrainos sieną ir sugrįžo į dislokacijos vietą Voluinėje.

Nors žygio grupę aktyviai persekiojo NKVD da­­liniai ir kariuomenė, sukilėliams pavyko iš­veng­ti rimtų ginkluotų susidūrimų – jiems pasisekė ištrūkti iš rajono, kurį blokavo apie pirminį par­tizanų maršrutą žinojusi kariuomenė. Sėk­­min­ga buvo ir agitacija Baltarusijoje. Ta­čiau pa­grindinis tikslas – užmegzti ryšį su Lie­tu­vos parti­zanais – nepasiektas. Tai buvo pa­skutinis Uk­rai­nos sukilėlių reidas už savo šalies teritorijos.

Kai kuriais duomenimis, kad būtų užmegzti ry­šiai su lietuviais, partizanų vadai planavo siųs­ti kelias partizanų grupes ir netgi organizuoti didelio būrio prasiveržimą. Tačiau šie planai taip pat liko neįgyvendinti.

Skirtingas likimas

Partizaninis judėjimas silpo. 1950 m. žuvo Uk­­­rainos sukilėlių armijos vadas Romanas Šu­che­vičius. Nuo tada prasidėjo pasipriešinimo sau­­lėlydis, pagrindinės organizacijos struktūros buvo sudaužytos.

Reido į Lietuvą dalyvių likimas susiklostė skir­tingai.

Vasilis Sementuchas-Jaryj, paskutinis Ko­va­lio srities partizanų vadas, žuvo 1954 m. kartu su trimis bendražygiais. Jam buvo tik 33 metai.

Vasilis Galasa-Orlanas, Ukrainos sukilėlių ar­­mijos pulkininkas, reido idėjinis organizatorius, mirė 2002 m. sulaukęs 81 metų.

1953 m. vasarą jį suėmė sovietinio saugumo už­verbuoti buvę partizanai. Orlanas pradėjo bendradarbiauti su sovietais. Šis žaidimas tęsėsi iki 1958 m. Per tą laiką jam pavyko į Vakarus iš­siųsti savo žmoną Mariją Savčin, kuri vyro nu­rodymu apsimetė užverbuota agente. Kaip įkai­tas Ukrainoje paliktas jų sūnus. Prieš M.Sav­čin kelionę į Vakarus saugumiečiai tė­vams leido at­si­sveikinti su šešerių metų sūnumi – vaikas jiems parodytas per automobilio lan­gą.

Pasiekusi Vakarus Marija viską išklojo JAV ir kitų šalių žvalgyboms ir kurį laiką sėkmingai da­lyvavo operatyviniame žaidime. Pats Or­la­nas 1958 m. buvo nuteistas dešimčiai metų ka­lė­jimo. Amnestuotas 1960 m. Pasirašė keletą at­sišaukimų, smerkiančių Ukrainos sukilėlių ar­mijos veiklą.

Laisvėje vedė antrą kartą. Dirbo šaltkalviu, eko­­nomistu. Jam pavyko atsiimti ir auginti sū­nų.

Kai kurių kitų reido dalyvių net nežinomi tik­rieji vardai.