BFL/Š.Mažeikos nuotr.

“Veido” diskusija: ar Lietuvos institucijos padarė pakankamai, kad Medininkų byla per 25 metus būtų pabaigta?

TAIP

Pirmasis nepriklausomos Lietuvos generalinis prokuroras, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas Artūras Paulauskas

Byla dėl Medininkų buvo perduota į teismą su vienu Konstantinu Michailovu, o kiti trys, kurie, kaip įtariama, dalyvavo nužudyme, buvo perduoti teisti už akių. Teismas dabar teisė tą, kuris betarpiškai yra teismo posėdyje ir pripažino, kad jis yra kaltas. Dabar teismas grįš prie tų trijų, kurie teisiami už akių. Iš esmės prokurorai pasakė, kas yra įtariamieji, kuo jie įtariami, ir perdavė juos teisti. Visos aplinkybės buvo išnagrinėtos, daug įvairių pasiūlymų teikė K.Michailovas, teismas viską įvertino ir nuosprendis jau įsigaliojo. Jam liko tik Aukščiausiasis Teismas. Prokurorų nuomone, teisinis kelias, kuris Lietuvoje buvo įmanomas, jau yra baigtas. Liko tik teismai.

Įstatymas, leidžiantis teisti už akių, buvo priimtas visai neseniai. Dar, rodos, 1996-aisiais, kai perdavėme Sausio 13-osios bylą, buvo mano parengtas raštas Seimui, kad reikia priimti tokį įstatymą. Seimas nepriėmė. Tada teismas bylą atskyrė – nuteisė buvusius Lietuvoje, o bylą dėl kitų grąžino prokuratūrai. Diskusijos tarp teisininkų, politikų dėl to labai užsitęsė. Galutiniai įstatymai teisti už akių atsirado prieš 4–5 metus. Tik tada prokurorai galėjo atiduoti Medininkų bylos kaltinamuosius į teismą.

Tie žmonės keliauja, gal tokiu būdu juos pavyks kažkaip sulaikyti, o ta šalis patenkins mūsų arešto orderius.

100 proc. turbūt viskas iš Lietuvos pusės nebuvo padaryta, galbūt kai kurie diplomatai ar politikai, atsakingi už užsienio politiką, galėjo padirbėti, bet dabar, esant tokiems santykiams su Rusija, kažko tikėtis labai sunku, nes čia kyla principinis klausimas – rusai teigia, kad tuo metu viskas buvo gerai, o mes sakome, kad buvome okupuoti, ir vadavomės iš okupacijos. Čia yra ir politinis-ideologinis antagonizmas.

Vilties, kad postūmių bus, visada yra, juk keičiasi valstybių vadovai, gali keistis ir jų požiūris. Su Borisu Jelcinu po pučo nuveikėme gana daug, tačiau bendradarbiavimas greitai baigėsi. Kitas dalykas – tie žmonės keliauja, gal tokiu būdu juos pavyks kažkaip sulaikyti, o ta šalis patenkins mūsų arešto orderius. Juk iš esmės kaltininkai yra aiškūs – jau po metų pasakėme, kad tai yra Rygos OMON, daugiau mažiau su pavardėmis.

NE

Seimo narys, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, istorikas Arvydas Anušauskas

Iš tikrųjų buvo laikas, kai Lietuvos institucijos šioje byloje galėjo padaryti nemažai, tai tiesa. Praėjus 25 metams, dabar jau galime daug ką svarstyti. Buvo tas laikas, sakyčiau, pirmasis penkmetis, o gal net ir dešimtmetis, kai buvo galima padaryti daugiau, bet, deja, taip neatsitiko. Tuo metu bendradarbiaujant su Latvija ir, tiesą sakant, net su Rusija – kurį laiką, bent jau pirmaisiais metais, ji neatsisakydavo bendradarbiavimo šiais klausimais. Tuomet buvo galima ir surinkti daugiau įrodymų, ir surankioti kaltinamuosius. Šios bylos vedimo ir eigos subtilybių tikrai nežinau. Žiūrint iš šalies, matėsi, kad viskas joje įklimpo tarsi į kažkokį molį, iš kurio prokurorai niekaip  negali pajudėti. Atrodo, kad vyko tam tikras susirašinėjimas, atrašymas. Gal latviai ne visus duomenis pateikinėjo. Po 25 metų, kai dalies įtariamųjų jau netgi nėra tarp gyvųjų, iš esmės jau nieko neįmanoma padaryti. Laikas padarė savo – tiriant šios bylos aplinkybes, per daug jo prarasta reikiamu metu.

Vėlgi, man nežinomos aplinkybės nulemia, kad to nebuvo padaryta. Kartais sunku surasti tą tikrąjį paaiškinimą – kodėl?

Prieš 15 ar daugiau metų net nebuvo teisinių galimybių vykdyti teismo procesą už akių, tuomet buvo keičiami kodeksai ir įstatymai. Vis dėlto teisinės galimybės atsirado senokai, pavyzdžiui, Rainių budelis Petras Raslanas už akių jau buvo teisiamas prieš gerą dešimtmetį (bausmė iki gyvos galvos jam buvo paskirta 2001-ųjų balandžio 5 d. – red.). Manau, kad aplinkybių ir kaltinamųjų nustatymas buvo baigtas gerokai anksčiau, todėl šis procesas turėjo galimybę prasidėti taip pat anksčiau, mažiausiai prieš dešimtmetį. Vėlgi, man nežinomos aplinkybės nulemia, kad to nebuvo padaryta. Kartais sunku surasti tą tikrąjį paaiškinimą – kodėl?

Kaip istorikas tikrai galiu pasakyti, kad vilties sulaikyti kitus įtariamuosius šioje byloje visada yra. Net jeigu šiuo momentu atrodo, kad jau viskas yra beviltiška, gali prabėgti metai, penkeri ar dešimt, vis tiek visos ylos išlenda iš maišo. Manau, šiuo atveju anksčiau ar vėliau taip ir nutiks.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

“Veido” diskusija: Ar reikėtų drausti reorganizuoti partiją, kai pradėtas ikiteisminis tyrimas?

TAIP

Arvydas Anušauskas

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys

Palaikau siūlymą, kad partijoms, kurioms jau pradėti ikiteisminiai tyrimai, būtų uždrausta reorganizuotis ir taip išvengti atsakomybės. Vis dėlto nieko keista ir tai, kad buvo atmestas Prezidentės Dalios Grybauskaitės siūlymas partijoms ir bėdų su teisėsaugos institucijomis turinčioms organizacijoms uždrausti reorganizuotis ir taip išvengti atsakomybės.

Šiandien bent dvi valdančiosios partijos iki alkūnių įklimpusios į įvairius skandalus ir tikėtis, kad jos savo balsais palaikys įstatymo, kuris joms gali pakenkti, projektą, beprasmiška. Balsavimo baigtis buvo nulemta dar prieš jam prasidedant.

Jei kalbėtume apie Vakarų patirtį, neteko girdėti, kad partijoms būtų pareikšti įtarimai ir jos įstatymo tvarka naikinamos dėl lyderių padarytų nusikaltimų. Toje pačioje Italijoje, kai prasidėjo gana skandalingos korupcijos bylos, pačios partijos mėgino skalbti mundurą. Jos keitė pavadinimus, mėgino taip atsiriboti nuo skandalingų bylų, tačiau tai nepadėjo. Daliai politinių judėjimų teko pasitraukti iš politinės arenos. Teisinių priemonių, kad susikompromitavę judėjimai trauktųsi, tiesiog nereikėjo.

Bent dvi valdančiosios partijos iki alkūnių įklimpusios į įvairius skandalus ir tikėtis, kad jos savo balsais palaikys įstatymo, kuris joms gali pakenkti, projektą, beprasmiška.

Vis dėlto tai, kas vyko Vakaruose ir pas mus, buvo skirtingi dalykai. Ten korupcija buvo kaltinami atskiri politikai, kurie dirbo savo asmeninei naudai. Lietuvoje pinigai buvo imami būtent partijų, kaip organizacijų, naudai, o pačius politinius judėjimus jų lyderiai valdė taip pat kaip asmenines uždarąsias akcines bendroves.

Jei kalbėtume apie ateitį, net jei Prezidentė pataisys šį įstatymo projektą ir grąžins jį Seimui, šią kadenciją teisės aktas vargu ar bus priimtas. Artėja rinkimai, ir parlamentarai priiminės tik antraeilius įstatymus.

NE

Petras Gražulis

Seimo frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ seniūnas

Aš prieš tokias Prezidentės Dalios Grybauskaitės pateikto įstatymo pataisas, nes dėl vieno ar kelių žmonių prasižengimų nukentėtų organizacija, kurioje tūkstančiai niekuo dėtų narių. Tai gali būti panaudota ir kaip įrankis kovojant su konkurentais.

Negalime sulyginti politinio judėjimo, kuriame tūkstančiai žmonių, ir paprastos uždarosios akcinės bendrovės, turinčios tik kelis akcininkus. Be to, pastarieji, priešingai nei politiniai lyderiai, dažnai tiesiogiai dalyvauja įmonės veikloje.

Be to, Prezidentės siūlymas nėra civilizuotas sprendimas, nes partija yra organizacija, ne gyvas organizmas, kuris gali nusikalsti ar suklysti. Remdamiesi šia logika turėtume uždrausti ir Katalikų bažnyčią, nes istorijoje buvo momentų, kai ji elgėsi netinkamai. Netgi dabar pasitaiko, kad kriminalinius nusikaltimus padaro kunigai.

Žiūrint iš kitos pusės, taip pat nesuprantu selektyvumo. Pavyzdžiui, nors teisėsaugos institucijos turėjo pretenzijų Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų iždininkui, niekas nekalbėjo apie šios organizacijos panaikinimą ar nubaudimą. Jiems nereikėjo ir reorganizacijos.

Toliau sekant šia Prezidentės logika, jei nusikalsta valstybės tarnautojas, reikia iš karto uždaryti tą įstaigą, kurioje jis dirbo.

Vakaruose taip pat nėra tokių teisės aktų. Niekas nekalbėjo apie politinių partijų naikinimą, kai prokurorai dėl įtarimų korupcija iškėlė bylas Prancūzijos prezidentui Nicolas Sarkozy, Italijos premjerui Silvio Berlusconi. Tada nebuvo siūloma naikinti jų vadovaujamų partijų.

Toliau sekant šia Prezidentės logika, jei nusikalsta valstybės tarnautojas, reikia iš karto uždaryti tą įstaigą, kurioje jis dirbo.

Aš pats galvoju parengti įstatymo projektą ir pateikti Seimui, kad jei kuris nors Seimo narys pripažįstamas padaręs nusikaltimą, parlamentas paleidžiamas ir valdžią perima Prezidentė D.Grybauskaitė. Galbūt skamba drastiškai, tačiau kartais manau, kad gyvename nevisiškai teisinėje valstybėje.

BFL

Rusijos noras valdyti Baltijos valstybes yra stiprus, teigia Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas, konservatorius Arvydas Anušauskas.

“Nacionalinio saugumo iššūkių dabar yra tikrai daug.  Po 20 metų jie yra kitokie, bet ne mažiau svarbūs. Rusijos noras valdyti Baltijos šalis kitomis priemonėmis yra pakankamai stiprus”, – Lietuvos Sąjūdžio 13-ojo suvažiavimo metu sakė parlamentaras.

“Netiesioginė įtaka, noras, kad Baltijos šalys kaip nors būtų išskirtos iš bendro NATO šalių ir Europos Sąjungos konteksto yra labai stiprus ir dirbama iš tikrųjų visais frontais”, – tvirtino Seimo narys.

Pasak NSGK pirmininko, Rusijos karinis aktyvumas Baltijos jūroje didėja.

“Tie nuogastavimai, kuriuos išsakė Lietuva savo laiku kalbėdama apie tai, kad “Nord Stream” dujotiekis padidins Rusijos karinį aktyvumą Baltijos jūroje, yra realybė. Jau realybė, tas karinis aktyvumas palei trasą jau yra ženklus”, – sakė konservatorius.

Jis taip pat pripažino, kad Lietuva turi pakankamai gynybos problemų. A.Anušauskas minėjo specialiųjų tarnybų kontrolės problemas, kurios buvo nustatytos atliekant parlamentinius tyrimas.

“Tyrimų metu buvo atskleista buvo atskleista daug svarbių dalykų: tai manipuliavimas galimybėmis, vidaus kontrolė stoka, iniciatyvos, ginant viešąjį interesą prokuratūrose stoka. Buvo simuliuojama ir kova su terorizmu”, – sakė konservatorius.

“Po didelėmis kalbomis apie didžiules galimybes slepiamas tarnybų neįgalumas, techninis atsilikimas, menkas operacijų finansavimas ir daug kitų dalykų, kurie mažina Lietuvos galimybes turėti veiksnias slaptąsias tarnybas, kurios vykdytų ne politinius užsakymus, ne kokių nors korumpuotų verslininkų užsakymus, bet gintų Lietuvos valstybės interesus”, – kalbėjo A.Anušauskas.

Pasak jo, ribotos Valstybės saugumo departamento lėšos buvo naudojamos nesant parlamentinės kontrolės. Todėl esą specialiųjų tarnybų kontrolė yra didinama.

Anot NSGK vadovo, Lietuvoje taip pat yra gausiai manipuliuojama informacija.

“Lietuvoje veikia reali cenzūra (…) Išorinio atvirumo, rašymo apie viską dūmu uždanga slepia manipuliavimą informacija, informacijos slėpimą. Aš galėčiau paminėti temų, kurios niekada nerado ir neras vietos mūsų viešojoje erdvėje. Tam yra pačios įvariausios priežastys. Jos dažniausiai susijusios su korupcinėmis įtakomis. Žinoma, yra ir kitų valstybių įtakos”, – teigė A.Anušauskas.

Neskaidrių verslo grupių bandymas daryti įtaką valstybėje pastaruoju metu stiprėja ir tam dažniausiai pasitelkiama žiniasklaida. Taip tvirtina Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas. Pasak jo, kai kurie užsienio verslininkai investuoti neskaidraus savo kapitalo Vakaruose negali, tačiau tai sėkmingai daro Lietuvoje. “Kiekviena nedemokratiškai nusiteikusi organizacija naudojasi demokratijos teikiamais privalumais”, – teigia Seimo NSGK pirmininkas.

Pokalbį su A.Anušausku pradėjome nuo vertinimo, kaip per pastaruosius kelerius metus pasikeitė grėsmės šalies nacionaliniam saugumui.

A.A.: Šiuo metu grėsmės yra pasikeitusios, kitokios nei prieš dvejus metus. Prieš porą metų didžiausia buvo finansinės sistemos nestabilumo grėsmė – dabar tokios nebėra. Kai kalbama apie kitas grėsmes, išskirčiau priklausomybę nuo vieno tiekėjo energetikos srityje. Jeigu tiekimo šaltiniai nėra išskaidyti – valstybei kyla grėsmių. Kartais, iš šalies žiūrint, jos tarsi teorinės. Sakoma: tai pirkime elektrą ar dujas iš tų, kurie pigiau tiekia. Bet jeigu atsitiks taip, kad tiekti negalės, nenorės? Kai ateina krizė, šalys rūpinasi išimtinai savo energetiniais interesais, taigi mes bet kada galime likti prie suskilusios geldos.

Kitas dalykas liečia specialiąsias tarnybas ir jų parlamentinę kontrolę. Tai, ką radome, buvo įvardijama kaip valstybė valstybėje, kartais atrodė, kad specialiosios tarnybos kontroliuoja politikus. Dabar taip nebėra.

Kas nuveikta? Pakeisti įstatymai, teisinė bazė. Sukurta žvalgybos koordinavimo komisija prie Valstybės gynimo tarybos. Pagal grėsmes nacionaliniam saugumui formuluojami uždaviniai tarnyboms. O dar prieš dvejus metus jos pačios galėdavo nusistatyti, ką nori daryti, ką tirti, kokią informaciją pateikti.

VEIDAS: Tačiau vieši svarstymai dėl Eglės Kusaitės bylos, taip ir nepaskelbtų dvylikos VSD slaptųjų pažymų, kurios atskleidžia verslo įtaką žiniasklaidai ir politikams, istorija liudija, kad permainos nėra tokios ryškios.

A.A.: Dabartinė VSD vadovybė susidūrė su tais dalykais, kurie atėjo iš anksčiau. Būtent tada buvo pradėta ir E.Kusaitės byla. Tie žmonės, kurie visa tai darė, galėjo daryti kitaip. Buvo pakeisti įstatymai, ir 12 pažymų komitetas gavo.Dabartinė teikiama informacija yra kitokio formato, kitaip patikrinta ir kitaip pateikiama.

Yra galiojantys įstatymai dėl slaptumo terminų. Tačiau, kaip rodo “WikiLeaks” pavyzdys, visuomenę dominantys dokumentai vienaip ar kitaip tampa vieši. Ir, manau, tai tik laiko klausimas. Dabar gyvename kitokiu laiku, yra kitokia situacija. Nuo tų laikų, kai buvo rengiamos slaptosios pažymos, labai daug kas pasikeitė.

VEIDAS: Tai “Dujotekana” nebedaro įtakos viešojoje erdvėje ir neveikia politikų sprendimų?

A.A.: Daug kas siekia daryti įtaką ir ją padaro. Dažniausiai per žiniasklaidą. Žinome, kas yra užsakomieji straipsniai. “Dujotekana” tuo užsiima taip pat.

VEIDAS: Taigi dujų ūkis – tai ne tik ekonominis, bet ir nacionalinio saugumo klausimas. Premjeras ir energetikos ministras neseniai suabejojo dėl “Lietuvos dujų” vadovų lojalumo Lietuvai, pareikalauta jų atsistatydinimo. Ar yra duomenų, įtarimų, kad tie žmonės gali atstovauti kitos valstybės interesams? Kaip siekiama tą įtaką, jei ji yra, apriboti?

A.A.: “Gazpromas” ir jos atstovai yra verslininkai, to iš jų neatimsi, o Lietuva – tik mažesnioji akcininkė. Priminsiu, kad Rusijoje verslo ir jėgos struktūrų sąsajos dažnai labai glaudžios. Čia didžiausia bėda. Ir tos sąsajos bei noras daryti įtaką kaimyninėse valstybėse labiausiai kelia susirūpinimą. Daug kas daroma per užsakomuosius straipsnius žiniasklaidoje.

VEIDAS: Tačiau yra ne vien “Gazpromas”. Pavyzdžiui, kaip reikėtų vertinti kai kurių verslininkų, siejamų su galbūt neskaidriu rusišku kapitalu, – “Snoro” banko arba Ūkio banko realizuotą siekį turėti savą žiniasklaidą?

A.A.: Jie turi savo verslą, kuris susijęs su Rusija, be abejonės. Bankininkų norą valdyti žiniasklaidos priemones galima suprasti labai įvairiai. Jis, žinoma, dviprasmiškas. Prieš porą metų registravau siūlymą, kad ne tik bankai, bet ir jiems pavaldžios įmonės negalėtų valdyti žiniasklaidos. Seime siūlymas nepraėjo. Taip, per šiuos metus finansinių verslo grupuočių įtaka žiniasklaidos priemonėms, ypač spaudai, sustiprėjo.

Pridursiu, kad galbūt neskaidrus kapitalas kartais nėra įsileidžiamas į kitas Vakarų Europos valstybes dėl neaiškios savo kilmės. Kai kurie mums žinomi verslininkai tų pinigų tiesiog ten negali panaudoti dėl jų kilmės, neskaidrumo.  Tokie bandymai Vakaruose paprasčiausiai vetuojami.

VEIDAS: Abejotino skaidrumo verslo grupių įtaka vien žiniasklaida neapsiriboja. Dar yra politikai, politinės partijos, politinės organizacijos.

A.A.: Yra daug aplinkinių būdų, kaip galima remti partijas. Yra fondų Rytuose, yra Vakaruose, kurie remia kai kurių marginalinių partijų renginius ir jų veiklą. Tačiau ta veikla nebūtinai tiesiogiai reiškiasi politinėmis akcijomis. Dažnai parama ateina per kultūros rėmimą ir panašiai. Pagal mūsų įstatymus tai nėra draudžiama.

Bet pastebime tam tikrą bandymą mūsų šalies piliečius, kurie yra rusų tautybės, atskirti nuo lietuviškos informacinės erdvės. Visa laimė, kad tik mažesnė dalis rusiškai kalbančių piliečių yra priklausomi nuo vieno informacijos šaltinio. Dauguma jų naudojasi įvairiais informacijos šaltiniais.

VEIDAS: Ar turite duomenų, kiek ir kokių partijų ar partinių organizacijų sulaukia paramos iš priešiškų mūsų šaliai valstybių?

A.A.: Apie partijas nekalbėsiu, nenoriu spekuliuoti. Tačiau yra nedidelių organizacijų, kurios visiškai priklausomos. Jos dalyvauja ir savivaldos rinkimuose. Kai kalbame, kad tai gali būti neskaidrūs pinigai, reikia pasakyti, jog finansavimas dabar tvarkomas kitaip ir konspiracija yra kur kas didesnė. Tad sunku atskirti, kada finansuojamas verslo sandoris, o kada – politinės grupelės. Dažniausiai prisidengiama visai kitais dalykais.

VEIDAS: Tad neatsitiktinai Lietuvoje, regis, nėra buvę nė vieno atvejo, kad prokuratūra dėl galbūt neskaidrios paramos būtų pradėjusi tyrimą, nors viešojoje erdvėje tos partijos ne kartą minėtos?

A.A.: Ne taip viskas paprasta. Net totalitarinis Baltarusijos režimas žino, kad opozicija remiama iš užsienio, bet tų pinigų perimti nesugeba. O jeigu ir užkerta tam kelią, tai drastiškomis priemonėmis ir ne iš karto. Tuo metu Lietuvoje kiekviena nedemokratiškai nusiteikusi organizacija naudojasi demokratijos teikiamais privalumais ir susitvarko savo finansavimą taip, kad teisėsaugos institucijos neturėtų galimybių prie to prikibti.

VEIDAS: Buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus yra paskelbęs, kad Lietuvoje veikia apie 3 tūkst. Rusijos slaptųjų agentų. Ir didžiausia jų koncentracija – energetikos sektoriuje. Ar čia yra tiesos?

A.A.: Spekuliuoti skaičiais nederėtų. Esmė ne jie, o daroma įtaka. Klausimas, ar tie keliasdešimt oficialių pareigūnų, kurie dirba Lietuvoje kitai valstybei, turi realių galimybių čia laisvai jaustis ir veikti, ar ne. Galiu pasakyti: galimybių užkardyti jų veiklą yra. Ir kelias tam yra užkertamas, ir jų agentūrinės kombinacijos atskleidžiamos – apie tai mes esame informuojami.

VEIDAS: “Tampame oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybe”, – yra pareiškusi prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ar Jūs pritariate šalies vadovei?

A.A.: Prezidentės mintis buvo ta, kad taip gali susiklostyti, jei nieko nedarysime. Ką atėję į valdžią radome? Stambios verslo grupės stengėsi ir darė didelę įtaką politikams. Ir darė tai labai aktyviai. Kai kuriuose infrastruktūros, energetikos sektoriuose tam tikri verslininkai buvo pasirengę galimiems valstybės sprendimams arba valstybės neveiklumui tame sektoriuje ir darė iš to biznį. Ir staiga viskas pasikeitė. Aš suprantu, kad dalis verslo grupių patyrė didžiulę frustraciją. O šiuo metu, manau, tendencijos, kad šalis gali tapti oligarchų valdoma valstybe, yra susilpnėjusios.

Bet juk ne nuo vienos politinės jėgos tai priklauso. Nuoširdumo iš kai kurių opozicinių jėgų – kad jos priešintųsi galimai didelių verslo grupių įtakai – nepastebėjau. Tenka apgailestauti, jog nepavyko pakeisti Politinių partijų finansavimo įstatymo taip, kad iš valstybės užsakymus gaunantys verslininkai partijų finansuoti negalėtų.

– Ar teisinga būtų teigti, kad didžiausių nuostolių du šimtmečius trukusioje kovoje dėl laisvės Lietuva patyrė 1941–1953 metais, sukilimo, pogrindžio veiklos ir partizaninio karo metu?

– Dėl to negali būti jokių abejonių. Antrasis pasaulinis karas ir po jo vykusios partizanų kovos buvo ir pačios kruviniausios, ir jų padariniai patys tragiškiausi. Po ankstesnių padalijimų ir sukilimų buvo sunaikinta tik valstybė, o sovietai sunaikino visą ligtolinę visuomeninę sanklodą, Lietuvoje išnyko ištisi socialiniai sluoksniai, lig tol formavę valstybės ir tautos veidą.

– Yra tekę girdėti, kad 1944-aisiais Lietuvoje žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, buvo mažiau nei kažkurioje iš Vidurio Azijos sovietinių respublikų. Ar tai tiesa?

– Visai įmanomas dalykas, nes 1944-aisiais didžioji inteligentijos dalis pasitraukė į Vakarus. Nors tikslių skaičių, ypač kad būtų galima lyginti su Uzbekistano ar Kazachstano išsilavinusių žmonių skaičiumi, nėra, bet nuo sovietų pabėgo beveik visa profesūra, Mokslų akademijos nariai, didžioji studentijos dalis. Netekties mastą rodo tai, kad pasitraukusių mokslininkų ir studentų pakako Hamburge iki 1949-ųjų metų veikusiam visaverčiam Baltijos universitetui įkurti. Vėliau jo profesūra ir studentai išsivažinėjo kas į Australiją, kas į JAV, kas į Kanadą. Ir niekados nebegrįžo į Lietuvą. Praradome ištisas profesines struktūras.

– Kai kalbama apie pokario laisvės kovas, paprastai vyrauja du požiūriai: vienas – kad tai buvo beprasmiška ir tik atvedė į žūtį tautos žiedą, kitas – kad dešimtmetį trukęs partizaninis karas parodė Vakarams, jog Lietuva į Sovietų Sąjungą pateko prieš savo valią, ir tai labai padėjo 1990–1991 metais siekiant tarptautinio pripažinimo. Kuris požiūris teisingesnis?

– Kai kalbama apie partizanų kovų prasmę, dažnai daroma esminė klaida, vertinant jas šių dienų akimis. Žiūrėti reikia iš tuometinių Lietuvos gyventojų pozicijų. Daugeliu atvejų žmonėms tiesiog nebuvo jokio kito pasirinkimo, kaip eiti į mišką, nes tai buvo daug saugiau, nei gyvam sudegti savoje sodyboje.

Per vadinamąsias 1944-ųjų kruvinąsias Kalėdas NKVD daliniai surengė masines žudynes, viena vertus, siekdami “rezultato veiklos ataskaitai”, kita vertus, siekdami tiesiog įbauginti žmones. Pabrėžiu, kad tuomet buvo žudomi būtent visiškai taikūs gyventojai be jokios atrankos, o ne žmonės su ginklu rankose ar pogrindžio dalyviai. “Kruvinųjų Kalėdų” metu savo namuose nužudyta apie 5 tūkst. žmonių.

Tokiomis aplinkybėmis žmonės buvo priversti eiti į miškus vien tam, kad nors kurį laiką išliktų gyvi, kad kovotų dėl savo turto ir savo namų.

Tai, kas 1944-ųjų pabaigoje–1945-ųjų pradžioje dėjosi Lietuvoje, geriausiai atskleidžia NKVD vidaus dokumentuose kurį laiką vartotas terminas “belopovstancy” – tai yra “baltieji sukilėliai”. “Baltaisiais”, pagal analogiją su Rusijos pilietinio karo Baltąja gvardija, to meto Sovietų Sąjungoje buvo priimta vadinti visus sovietų valdžios priešus. Termino “sukilėliai” aiškinti tikriausiai nereikia. Paskui terminą “belopovstancy” partiniai organai enkavedistams uždraudė vartoti, nurodydami pereiti prie propagandinio ideologizuoto “buržuazinių nacionalistų” termino.

Taigi sovietų represinės struktūros pačios pripažino, kad lietuvių partizaninis judėjimas buvo liaudies sukilimas prieš sovietų atneštą santvarką. Tai rodo ir tuo metu populiariausios partizanų akcijos: mokesčių nepriemokų sąrašų naikinimas; represuotų asmenų gelbėjimas, 1944–1945 m. masiškai puolant “stribynes” ir siekiant išlaisvinti jose uždarytus bei kankinamus žmones; miesteliuose įsikūrusių valdžios institucijų puolimas, siekiant sunaikinti tremiamų ir į sovietinę armiją mobilizuojamų asmenų sąrašus. Taigi partizanai visais jiems prieinamais būdais stengėsi palengvinti žmonėms okupacijos naštą.

– Ligi šiol yra žmonių, tarp jų netgi žinomų politikų, kurie, siekdami sumenkinti partizaninio karo mastą ir priežastis, meluoja, esą eiti į miškus vyrus raginęs “Amerikos balsas” ar kitos Vakarų radijo stotys.

– Manau, tokių jau niekas nebepakeis, jie kaip tos sugedusios plokštelės – kartoja tik vieną dainelę, pasiskolintą iš KGB propagandinio arsenalo. Norint paneigti šį melą, pakanka pasakyti, kad “Amerikos balsas” savo laidas lietuvių kalba pradėjo transliuoti tik 1953-iųjų sausį, kai partizanų kovos jau ėjo į pabaigą.

Šia tema viena mano buvusi studentė dabar rašo mokslinį darbą. Iš JAV ji parsivežė labai įdomių dokumentų, tarp jų ir instrukciją “Amerikos balso” lietuviškajai tarnybai, kurioje griežtai nurodoma: “Laidos jokiu būdu negali skatinti gyventojų sukilti ir pradėti ginkluotą ar kitokio pobūdžio kovą. Laidos turi žadinti Lietuvos gyventojų viltį, kad jie nėra pamiršti.” Tikiuosi, kad paskelbus šiuos dokumentus pavyks padėti tašką gandams apie iš užjūrio sklidusius raginimus eiti į mišką.

Iš tikrųjų vyrus eiti į miškus skatino ne “balsai”, o viltis, kad Lietuva gali būti išlaisvinta kilus karui tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų valstybių. Informacijos apie tai, kas dedasi pasaulyje, Lietuvoje pakako, o 1945–1953 m. konfliktų tarp sovietų ir Vakarų kildavo nuolat, jie darėsi vis karštesni. Labiausiai partizanų viltis sužadino 1950-aisiais kilęs karas Korėjoje, kuriame tiesiogiai dalyvavo Sovietų Sąjunga ir JAV. Buvo tikimasi, kad šis karas peraugs į visavertį Vakarų karą su Sovietų Sąjunga, kurio Maskva tuomet tikrai nebūtų atlaikiusi.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas raštu pasiūlė Seimo pirmininkei Irenai Degutienei kreiptis į Valstybės saugumo departamentą dėl vadinamųjų „12 pažymų“ išslaptinimo.

„Nors šiuo metu Komiteto nariai dar tik susipažįsta su pateiktais dokumentais, o Komiteto posėdis šiuo klausimu planuojamas rugsėjo 8 d., jau dabar kyla pagrįstų abejonių dėl šių dokumentų įslaptinimo tikslingumo“, – pabrėžė A. Anušauskas.

Galimą slaptų CŽV kalėjimų buvimą Lietuvoje tyrusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas teigia, jog pranešimai apie Jungtinių Valstijų žvalgybos turimus įtariamojo terorizmu apklausų įrašus situacijos Lietuvai nekeičia.

Parlamentaro žiniomis, įtariamųjų terorizmu gynėjai bando juos susieti su Europa, tikintis, kad tai padėtų išvengti mirties bausmės.

Naujienų agentūra “Associated Press” antradienį paskelbė, kad Centrinės žvalgybos valdyba (CŽV) turi vaizdo įrašų su įtariamojo prisidėjus prie Rugsėjo 11-osios išpuolių Ramzio Binalshibho (Ramzio Binalšibo) apklausomis. Ta medžiaga esą gali atskleisti daugiau detalių apie slaptų CŽV kalėjimų sistemą, kurioje minima ir Lietuva.

Pasak NSGK vadovo, CŽV tokio pobūdžio medžiaga niekada su niekuo nesidalino.

“Kas kokioj CŽV turi, mums visiškai nieko nekeičia, nes JAV, kad ir ką čia kas aplink šnekėtų, oficialiai kitoms šalims informacijos neteikia. Nebent savo tyrėjams, jei jie tuo užsiimtų. Tai yra visų šalių išbandytas dalykas. Rezultatas yra vienas ir toks pats, jų tokia nuostata. (…) Nemanau, kad per pusmetį kas nors pasikeitė”, – BNS trečiadienį sakė A.Anušauskas.

NSGK vadovas teigė, kad iš tokio pobūdžio vaizdo juosto identifikuoti valstybę, kurioje laikomas įtariamasis, praktiškai neįmanoma.

“Tai, kad patalpoje kažkas sėdi ir apklausinėja, nieko nekeičia. Kaip žinia, tie slaptieji kalėjimai buvo statomi pagal vieną kurpalį. Jei patalpos vidus, tai jis toks pat bet kuriame iš tų keturių pastatytų”, – teigė A.Anušauskas.

Seimo nario teigimu, įtariamųjų terorizmu gynėjai laikosi taktikos ieškoti visų įmanomų sąsajų su Europa.

“Žinau, kad mėginama susieti šiuos žmones su Europa buvo jie ten ar nebuvo vien dėl tos priežasties, kad Europoje nėra mirties bausmės. Gynyba nori į tai atitinkamai sureaguoti, kad tie žmonės, kad ir teisiami JAV, nebūtų nuteisti mirties bausme. Ieško visų įmanomų sąsajų su Europa”, – kalbėjo A.Anušauskas.

Pasirodžius informacijai apie galimą CŽV kalėjimo egzistavimą, Lietuvoje buvo atliktas parlamentinis tyrimas. Jo metu nustatyta, kad su CŽV sulaikytų asmenų pervežimu oficialiuose tyrimuose siejami orlaiviai 2002-2005 metais ne kartą kirto Lietuvos oro erdvę.

NSGK surinkti duomenys rodo, kad minimu laikotarpiu Lietuvoje buvo nusileidę orlaiviai, kurie siejami su CŽV.

“Komitetas nenustatė, ar per Lietuvos Respublikos teritoriją buvo pervežami, ar į Lietuvos Respublikos teritoriją buvo atvežti (iš jos išvežti) CŽV sulaikyti asmenys, tačiau sąlygos tokiam pervežimui buvo”, – sakoma išvadose, kurias patvirtino Seimas.

Išvadose teigiama, kad tuometiniai Lietuvos saugumo pareigūnai sudarė galimybę JAV pareigūnams nekliudomai patekti prie orlaivių.

Išvadose taip pat minimos dvi patalpos sulaikytiesiems laikyti. Vienos iš jų “patalpų išdėstymas, uždarumas ir perimetro apsauga, VSD darbuotojų fragmentiškas buvimas patalpose leido atlikti VSD nekontroliuojamus partnerių pareigūnų veiksmus ir naudoti infrastruktūrą savo nuožiūra”, teigiama išvadose. Nors tiesiogiai neįvardijama, šiuo atveju minima bazė Antaviliuose, netoli Vilniaus.

Dabartinė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė yra sakiusi, kad turi “netiesioginių įtarimų”, jog Lietuvoje galėjo veikti slaptas CŽV kalėjimas. Buvęs prezidentas Valdas Adamkus sako manąs, kad kalėjimo nebuvo.