Scanpix nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Asmenukių madai, kurią vieni laiko grėsme, o kiti – kultūrine permaina, sunkiai atsispiria ir paviršutiniški paaugliai, ir intelektualai. Asmenukes darosi JAV prezidentas Barackas Obama, britų premjeras Davidas Cameronas ir net Romos popiežius Pranciškus.

„Selfie“, reiškiantį savo paties nuotrauką, padarytą išmaniuoju telefonu ir įkeltą į feisbuką, Lietuvos kalbininkai pakrikštijo asmenuke. Tačiau naujiena to nepavadinsi, nes Metų žodžiu asmenukė išrinkta dar 2013-aisiais.

„Mūsų šeimoje nėra puolančių darytis asmenukių. Galbūt todėl, kad truputį ironiškai žiūrime į šią madą“, – neslepia psichoterapeutas Olegas Lapinas.

JAV psichiatrų asociacija visuomenės potraukį dažnai viešinti savo autoportretus apibūdina kaip psichikos sutrikimą.

Asmenukes tyrinėjantis menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis sako pats dažnai pozuojantis meniniams „selfiams“. Menotyrininkas vadina tai dramatiška visuomenės išraiška, kuri tarnauja sukurtam asmens statusui pabrėžti: „Kadangi daugelis žmonių yra priklausomi nuo vizualumo, įsigalėjusio kultūroje, eidami į renginius ar bendraudami su svarbiais asmenimis nejučia traukia telefonus ir neatsispiria pagundai įamžinti save vienoje ar kitoje aplinkoje ir feisbuke paviešinti nufotografuotus autoportretus.“

JAV psichiatrų asociacija visuomenės potraukį dažnai viešinti savo autoportretus apibūdina kaip psichikos sutrikimą. Teigiama, kad tai liguista žmogaus būsena, kuriai būdingas nesuvaldomas noras kelis kartus per dieną fotografuoti save ir dalytis šia nuotrauka internete.

Psichiatrų nuomone, tokiai būsenai progresuojant ateityje gali kilti grėsmė žmogaus sveikatai. JAV jau dalijamos rekomendacijos, patariama stebėti save ir savo artimuosius, jei stiprėja liguistas polinkis darytis asmenukes. Tačiau O.Lapinas JAV kolegų prognozių nelinkęs vertinti rimtai. Psichoterapeutas sako, kad sukurti savo atvaizdą ir pamatyti jį iš šono – nuo seniausių laikų žmogų lydintis psichologinis poreikis, o kompiuterizacijos eroje tai vis lengviau pasiekiama. Klausimas, kiek jums tai priimtina.

Meno istorijoje dailininko buvimas tam tikrame vykstančiame įvykyje žinomas labai seniai, galima sakyti, tai asmenukės prototipas.

„Asmenukė – ne vien tik žmogaus portretas, bet ir noras pasipuikuoti tuo, kad jis yra ypatingoje vietoje, pavyzdžiui, Paryžiuje, prie Eifelio bokšto, su kokia nors įžymybe. Meno istorijoje dailininko buvimas tam tikrame vykstančiame įvykyje žinomas labai seniai, galima sakyti, tai asmenukės prototipas“, – pasakoja dailėtyrininkė dr. Jolita Liškevičienė.

„Man įdomiausi į religines kompozicijas įkomponuoti dailininkų autoportretai. Būtent čia regiu asmenukių pradžią“, – tikina V.Kinčinaitis.

J.Liškevičienė primena, kad autoportretas leido tyrinėti asmens nuotaikas, psichologines būsenas.

Jau nuo pat pradžių šis reiškinys kėlė žmonių pašaipą, tik vėliau buvo imtasi solidesnių studijų ir rimčiau pažvelgta į asmenukių prototipą – fotokabinose gimusias fotografijas ir jų estetikos svarbą kultūros ir fotografijos meno raidai.

1925 m. Niujorke pastatytos pirmosios fotokabinos sukūrė neįtikėtiną asmenukių prototipų galeriją, kurios kontekste portretinė fotografija ir mobiliųjų telefonų asmenukės įgyja vėl visai kitą reikšmę. Tyrinėtojus ir šiandien stebina ikonografinis asmenukių ir pirmųjų, fotokabinose sukurtų, autoportretų panašumas. V.Kin­činaitis sako, kad šiuolaikinius asmenukių daugintojus su pirmaisiais fotokabinų entuziastais vaizdo kūrimo procese suartina profesionalaus fotografo valios nebuvimas.

Asmenukių paieškos veda į fotokabinas

XX a. trečiajame dešimtmetyje fotokabinos vadintos pačia svarbiausia pramoga Paryžiuje, Londone, Niujorke. Jų išradėjai susikrovė milijoninius pelnus, o žmonės pirmą kartą per istoriją atrado kūrybinį impulsą fotografuotis.

Poparto pradininkas Andy Warholas į meno istoriją įėjo genialiu sprendimu padaryti pirmąjį autoportretą naudojantis fotokabina.

Serbijos žydą Anatolį Josephą 1925 m. jo užpatentuotas išradimas „Photomatonas“, masėms garantavęs geros kokybės fotoportretus, kone per naktį pavertė turtuoliu. Sukūręs automatizuotą fotografuojantį aparatą A.Josephas užsitikrino sau ateitį:  jo išradimas teikė pastovų didžiulį autorinį atlyginimą. 1927 m. „The New York Times“ antraštė skelbė: „Automatinis nuotraukų gaminimo prietaisas jaunam išradėjui sukrovė milijoną dolerių.“

Žmonėms šis išradimas atvėrė plačias saviraiškos galimybes. V.Kinčinaitis sako, kad fotokabinose ir išryškėjo laisva, save kurianti Vakarų visuomenė. Poparto pradininkas Andy Warholas į meno istoriją įėjo genialiu sprendimu padaryti pirmąjį autoportretą naudojantis fotokabina.

Beasmenis fotokabinos objektyvas pateikė nešališką, automatizuotą pozuotojo veido vaizdą, jo pozas ir mimiką. Kiekvienas panorėjęs galėjo tapti superžvaigžde anapus užuolaidos. Visai kaip prancūzų filme „Amelija iš Monmartro“, kuriame rafinuota vizualia estetika vaizduotėje prikeliamas fotokabinoje paliktos autoportretų juostos gyvenimas. Tai ilgas ir įdomus klasikinių asmenukių išradimo ir raidos kelias.

Vaizdais tapomi fotodienoraščiai

Pasak menotyrininkės Ramutės Rach­levičiūtės, į autoportretus linkę dailininkai įprastai stengėsi parodyti žmogaus charakterį, gilinosi į egzistencinius klausimus, susijusius su savirefleksija. Taigi nuo seniausių laikų autoportretas buvo suvokiamas lyg vaizdais pasakojamas gyvenimo dienoraštis, prasmingas atskiro žmogaus kontekste. Tačiau ne kiekvienas nutapytas portretas buvo vadinamas autoportretu.

Dauguma autoportretų šabloniški, vaizduojantys sėkmės lydimą, klestintį vyruką, tačiau šiandienos autorių kūriniai pasižymi kur kas gilesniu psichologizmu.

Nuo seniausių laikų autoportretas buvo suvokiamas lyg vaizdais pasakojamas gyvenimo dienoraštis, prasmingas atskiro žmogaus kontekste.

Bene garsiausiu Renesanso autoportretistu dailės istorikė Gražina Danasienė vadina vokiečių dailininką Albrechtą Durerį. Iš jo autoportretų matyti, kaip dailininkas augo, brendo ir seno. O žymiausio baroko autoportretisto – garsaus olandų dailininko Rembrandto kūriniuose daugiausia dėmesio skiriama psichologiniam portretui.

Garsiausias šio dailininko jaunystės laikų autoportretas su žmona Saskija. Iš jo žvelgia patenkintas, sėkmės lydimas dailininkas, tačiau iš vėlesnių jo autoportretų jau matyti, kad kūrėjas pavargęs nuo gyvenimo naštos.

Iš XIX a. autoportretistų itin pagarsėjęs Vincentas van Goghas (autoportretas su nupjauta ausimi). Kone visą dailininko gyvenimą galima atsekti iš jo autoportretų.

Iš XX a. antros pusės lietuvių dailės korifėjų minėtini Justinas Vienožinskis, Vladas Karatajus. Vėliau autoportretų tapybą keičia fotografija. Nors ir dabar yra tapytojų, tapančių savo autoportretus. Vienas jų – Šarūnas Sauka, mėgstantis įterpti save į tapomo paveikslo sceną.

Meno kritikė Monika Krikštopaitytė sako, kad dailininkai autoportretistai puikiai išmanė savo amatą, todėl dažnai pasinaudodavo privilegija vaizduoti save iš geriausios pusės: pasirinkdavo, kokius savo asmenybės bruožus paryškinti, o kokių neakcentuoti, apgalvodavo smulkiausias įvaizdžio detales, aplinką, kurioje save tapo.

M.Krikštopaitytė neabejoja, kad jei tautos patriarchas būtų gyvenęs mūsų laikais, jis būtų užvertęs feisbuką savo asmenukėmis.

Tačiau ir kuriozinių situacijų netrūko. Kaip pavyzdį ji pateikia Joną Basanavičių, nuolat pozuodavusį savo portretams, tačiau beveik visada likdavusį nepatenkintą galutiniu rezultatu ir vėl kviesdavusį naują dailininką. M.Krikštopaitytė neabejoja, kad jei tautos patriarchas būtų gyvenęs mūsų laikais, jis būtų užvertęs feisbuką savo asmenukėmis.

Kuo baigiasi tokia priklausomybė, puikiai iliustruoja istorija, nutikusi Didžiojoje Britanijoje, kai paauglys dėl nevykusių asmenukių mėgino nusižudyti. 10 valandų praleidęs fotografuodamas save jis padarė daugiau nei 200 asmenukių, bet vienintelės tinkamos taip ir nerado. Netekęs vilties nusprendė pasitraukti iš gyvenimo ir išgėrė saują migdomųjų. Jo gyvybę išgelbėjo mama.

Socialinių tinklų narcizai

Asmenukių fenomeną tyrinėjantis psichologas Zlatanas Krizanas teigia, kad išdarinėti beprotiškus dalykus (fotografuotis ant bedugnės krašto, dangoraižio ar traukinio stogo ir pan.) žmones skatina noras padaryti įspūdį kitiems. Užvaldžius pasitenkinimui demonstruoti įspūdingas nuotraukas tarsi pamirštamas bet koks pavojus, prarandama nuovoka.

Netrūksta pavyzdžių, kai užsižaidus savo fotografijomis keisčiausiose planetos vietose žūvama. Eksperimentinio pobūdžio asmenukės sulaukia daugybės peržiūrų, įtraukia vis naujus šio žanro mėgėjus ir pasižymi sunkiai suskaičiuojamais srautais sekėjų. Stebėdami šiuos pokyčius senosios fotografijos meistrai sutaria: tai žymi klasikinės fotografijos nykimą ir fotomenininko paneigimą (visuomenei jo nebereikia).

Į asmenukių pinkles dažniausiai įkliūva narciziškos asmenybės, vis bandančios pasitikrinti savo vertę ir siekiančios gauti aplinkinių patvirtinimą, kokios jos nepakartojamos ir nepralenkiamos.

Psichologai sutaria, kad dėl poreikio demonstruotis socialiniuose tinkluose dažniausiai nukenčia tikrasis žmogaus „aš“. Anksčiau žmogus vieno ar kito veiksmo imdavosi dėl prasmės, naudos, įdomumo, savirealizacijos, o dabar – tam, kad įdėtų nuotrauką į feisbuką.

Psichologai tai vadina susvetimėjimo su pačiu savimi forma. Kad ir kaip keistai tai skambėtų, asmenukių kultūra būtent tuo ir pasižymi. Tai klestinčio narcisizmo kultūra, būdinga tiek vyrams, tiek moterims. Skirtumas tik toks, kad mitiniam Narcizui pakako savimi grožėtis pačiam, o šiuolaikiniams narcizams būtina, kad juos matytų kiti.

„Žmogiška būtybė be galo silpna ir pažeidžiama, lydima įvairiausių nuosmukių ir silpnybių. Tai puikiai išnaudojama socialinių tinklų kūrėjų, kurie skatina realizuoti silpnybę – būti nuolat matomam ir dauginti savo atvaizdą. Tačiau bet kuris išmaniojo telefono savininkas realizuoja tuos pačius troškimus: siekia dėmesio ir pripažinimo. Ir nors jo fotografijos niekinės, niekam neįdomios, visad lieka iliuzija, kad paskleidus šiuos vaizdinius socialiniuose tinkluose, visai kaip ir išėjus į gatvę, pavyks tapti dėmesio verta persona“, – svarsto V.Kinčinaitis.

Vis dėlto būdami šiuolaikinių technologijų įkaitais drauge gauname ir galimybę tapti, kad ir nedideliais, kūrėjais. Socialiniuose tinkluose eksperimentuojantys jaunuoliai ir paaugliai geba susikurti statusą, o kai kada tai tampa startu į gyvenimo sėkmę. Kim Kardashian, išgarsėjusi savo asmenukėmis, ėmė leisti knygas. Lietuviškas jos analogas būtų, matyt, Monika Šalčiūtė.

Egzistencinis nerimas

Ar ilgai aplinkiniai nori ir ar ilgai gali matyti to paties žmogaus asmenukes? Ar tai negali pabosti? Psichoterapeutas O.Lapinas atsako: tik ne tam, kuris į šį procesą įsitraukęs. Jis siūlo įsivaizduoti situaciją šeimoje, kurioje vaikas nesulaukia tėvų dėmesio: „Snaudžiantis išgėręs tėvas nepakelia akių nuo televizoriaus, o nuolat grindis plaunanti mama, regis, jas ir temato. Kad ir ką darytų jų vaikas, kad ir kaip stengtųsi, jiems jis tarsi nematomas. Ar šis jausmas neskatins jo visą likusį gyvenimą siekti pripažinimo, būti pamatytam ir išgirstam?“

Pranešimus apie asmenukes skaitantis ir jas tyrinėjantis V.Kinčinaitis mano, kad visuomenei asmenukės priimtinos dėl nuolat jaučiamo egzistencinio nerimo: „Žmogaus gyvenime kinta aplinkybės, nuotaikos, būsenos, todėl jis vis bando įsikabinti į kažką pastovaus, nekintamo. Jam nieko kito ir nelieka, kaip tik žvelgiant į asmenukę suvokti, kad jo vaizdinys ilgaamžiškesnis nei jis pats.“

Menotyrininkas sutinka, kad istorijos kontekste asmenukė, dar kitaip vadinama skaitmeniniu autoportretu, atrodo kaip mirktelėjimas, ištirpstantis socialiniuose tinkluose. Iš kitos pusės, ji nužymi naujas XXI amžiaus visuomenės savikūros tendencijas, kūrybiškumo proveržius ir priklausomybę nuo technologijų raidos.

Iš asmenukių kultūros išsirutuliojusios šiuolaikinio meno koncepcijos įdomios ir įtraukiančios, taip pat nuolat verčiančios klausti: o kas toliau?

Socialiniuose tinkluose karaliavusią asmenukę prisivijo „wefie“ – grupinė nuotrauka, kurioje pozuojama su draugais, įžymybėmis. Taigi šios srities tyrinėtojai sako, kad niekada negalima dėti taško.