Autoritetų ir ryškių asmenybių, kurios būtų ne tik savo srities profesionalai, bet ir kelrodžiai visai visuomenei, dabar nematome nei verslo pasaulyje, nei politikoje, nei tarp kultūros ar Bažnyčios atstovų. Kodėl atsivėrė moralinių autoritetų tuštuma?

Prieš porą metų amžinybėn iškeliavus prezidentui, socialdemokratų mohikanui Algirdui Mykolui Brazauskui, Socialdemokartų partijoje iki šiol neatsirado nė vieno kolegos, kuris prilygtų jam savo charizma ir autoritetu. Sunku būtų išskirti ir kitos politinės jėgos atstovą, kuris dabar galėtų lygintis su A.M.Brazausku.
Nors visuomenės buvo vertinamas prieštaringai ir neretai kritiškai, dėl savo ūkiško požiūrio ir tvirtos nuomonės visais klausimais jis visada turėjo daugybę rėmėjų, dažnai būdavo populiariausių politikų reitingų viršūnėse. Be to, tai vienintelis Lietuvos politikas, po nepriklausomybės atkūrimo užėmęs visus tris aukščiausius valstybės postus.
Tuštumą, kurios dar ilgai niekas neužpildys, paliko ir pernai miręs Lietuvos pramonės patriarchas Bronislovas Lubys, sugebėjęs sukurti apie penkiasdešimt skirtingų įmonių ir daugiau kaip penkis tūkstančius darbuotojų turintį „Achemos“ koncerną, nuolat provokavęs politikus ir net varžęsis su energetikos strategais – jam ar valstybei greičiau pavyks pastatyti suskystintų dujų terminalą. Be to, B.Lubys buvo Lietuvos kultūros mecenatas, remdavęs klasikinės muzikos festivalius, bažnyčių restauravimą, vertingų knygų leidybą.
Kita išskirtinė asmenybė – poetas Justinas Marcinkevičius, ryškų pėdsaką palikęs ne tik lietuvių literatūroje, bet ir kaip tautos vedlys, moraliniu autoritetu tapęs aktyviai dalyvaudamas Sąjūdžio veikloje ir atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Daugiatūkstantiniuose mitinguose įkvepiančias kalbas sakęs J.Marcinkevičius į politiką nepasuko, tačiau visos visuomenės autoritetu išliko iki pat mirties, praėjusių metų vasario 16-osios.
Tokie bažnyčios atstovai, kaip Tėvas Stanislovas, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kardinolas Vincentas Sladkevičius, taip pat buvo ne tik krikščioniškų tiesų skleidėjai, bet ir visos tautos dvasios žadintojai, kurių gilios mintys daugeliui rodė kelią.
Legendinė asmenybė buvo ir aktorė Rūta Staliliūnaitė, kurią režisierius Jonas Vaitkus yra pavadinęs savo profesijos riteriu. Beje, R.Staliliūnaitė į Lietuvos teatro istoriją įėjo ne tik kaip išskirtinio meistriškumo aktorė, bet ir kaip menininkė plačiausia prasme, aktyviai dalyvaudavusi dar ir visuomeninėje veikloje.
Tokių autoritetų žmonės dabar pasigenda, jų laukia, tačiau ar šiandieniniai politikos, verslo, kultūros lyderiai pajėgūs tiek iškilti ir sustiprėti, kad taptų visos tautos vedliais?

Vietoj asmeninės charizmos – viešųjų ryšių akcijos

Tiek sociologai, tiek psichologai pabrėžia, kad autoritetai visuomenei būtini. Mat daugeliui žmonių sunku patiems susigaudyti sparčiai besikeičiančioje aplinkoje, jiems reikalingi autoritetai, kaip vertybiniai orientyrai. O jeigu neatsiranda išskirtinių asmenybių, tikrųjų visuomenės vedlių, jų vietą užima dirbtiniai autoritetai, kurių įvaizdį dažnai formuoja viešųjų ryšių akcijos, žiniasklaida, o ne konkretūs nuveikti darbai ir asmenybės žavesys. Tai itin akivaizdu tampa prieš kiekvienus rinkimus.
Daugelis politikų, jei tik būtų išrinkti, žada lyg supermenai išvaduoti Lietuvą nuo visų negalavimų, tikina, kad jų pastangomis mes visi gyventume kaip rojuje. „Kurdami geradarių įvaizdį jie bando pretenduoti į autoritetus, tačiau mes iki šiol skęstame vis gilesniame politiniame chaose. Mat ne visi šie tariami mesijai yra pajėgūs būti autoritetais, kalbėti tiesą ir sąžiningai tesėti pažadus tarnaujant visuomenei“, – dėsto Vytauto Didžiojo universiteto sociologas Dainius Genys.
Mykolo Romerio universiteto docentas politologas Vytautas Dumbliauskas pastebi, kad dabartiniai politikai yra funkcionieriai. Nors tarp jų nemažai profesionalų, turinčių ir lyderio savybių, tačiau jie nėra ryškūs intelektualai ir neturi tokio svorio visuomenėje, kokiu išsiskyrė A.M.Brazauskas ar kokį turi Vytautas Landsbergis. „Dabar įvairiose srityse vyksta rutininis darbas, nes valstybėje nėra itin didelių sukrėtimų, kaip atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Įvykiai pareikalauja autoritetų, ir jie atsiranda“, – neabejoja V.Dumbliauskas.
Jo vertinimu, jeigu prieš daugiau nei dvidešimt metų mums nebūtų reikėję kovoti dėl šalies nepriklausomybės atkūrimo, V.Landsbergis greičiausiai ir būtų likęs mažai kam žinomas anuometinės Vilniaus konservatorijos dėstytojas. V.Dumbliausko nuomone, toje epochoje reikėjo ir tokio politiko kaip A.M.Brazauskas, kuris buvo pragmatiškas ir ūkiškai tvarkėsi valstybėje.
Nors Lietuvos ekonominė padėtis ir dabar sunki, valstybė kasmet klimpsta į vis gilesnę skolą, tačiau, V.Dumbliausko žodžiais, tai didesnei daliai visuomenės mažai rūpi. „Štai pensininkams kur kas svarbiau, kad būtų laiku išmokėta pensija, o kad jų anūkai ar proanūkiai privalės grąžinti milijardines skolas, jiems neatrodo didelė grėsmė“, – aiškina politologas.

Nėra socialinio poreikio turėti autoritetą

Iš sociologinių apklausų matyti, kad dabar tik prezidentė Dalia Grybauskaitė daugeliui žmonių yra autoritetas, – visuomenės pasitikėjimas ja didesnis nei bet kuriuo iki šiol buvusiu prezidentu. Vis dėlto tautos moraliniu autoritetu ji nėra tapusi. Tai, kad ir kitose srityse šiandien nematome išskirtinių asmenybių, V.Dumbliauskas aiškina tuo, jog nėra terpės jiems atsirasti.
„Autoritetui pakankamai nesunku iškilti konkrečios grėsmės akivaizdoje. Pavyzdžiui, sovietmečiu grėsmė buvo visiems akivaizdi, todėl daugelis to meto asmenybių iškilo kaip lietuviškumo puoselėtojai“, – dėsto D.Genys.
O štai dabartinis laikmetis nėra palankus autoritetams stiprėti, nors ir esama asmenų, turinčių savybių, būtinų tautos vedliams. Mat, D.Genio žodžiais, plintant masinio nepasitikėjimo virusui bei nykstant solidarumo jausmui mažėja terpių, kuriose autoritetas galėtų iškilti.
Vis dėlto ir šiuo metu autoritetai, pateikiantys argumentuotas pasaulio supratimo interpretacijas, būtų pageidautini daugeliui piliečių, tačiau šiandien niekas nepajėgus pateikti vienareikšmiškos tiesos. Kaip teigia sociologas Zygmuntas Baumanas, dabar nebėra tokios arogantiškos bendruomenės ar sąjūdžio, kuris kalbėtų visai žmonijai arba kurį kalbantį žmonija išklausytų ir paklustų.
„Autoritetus iškelia ne tiek pačios asmenybės ar jų dydis, kiek socialinis poreikis turėti autoritetą, – antrina filosofas Liutauras Degėsys. – Šiandieninis nihilistinis požiūris į politinį, teisinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą lemia perdėtą, neadekvatų visuotinį kritiškumą, kuris, susijungęs su mažos tautos nevisavertiškumo kompleksu, virsta amžinos paauglystės sindromu. Tad tokioje erdvėje autoritetu gali būti tik tokie patys paaugliai, kurie susitapatina su paaugliškomis neigimo, atmetimo, kritiškumo nuostatomis.“
Pasak L.Degėsio, šiandieninėje visuomenėje autoritetu galima tapti ne dėl to, kad ilgai ir sunkiai mokeisi ar dirbai, o todėl, kad iškilai staigiai, atsitiktinai ir be pastangų. Filosofo žodžiais, dar viena sąlyga tapti autoritetu – tai atliepti masines visų nuskriaustųjų „paauglių-piliečių“ viltis – ne tik norėti to, ko nori nepatenkintieji, bet ir sukurti iliuziją, kad autoritetas yra toks pat, kaip ir jie. Taip pabrėžiama, kad autoritetu tapti yra lengva.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pasaulis taip susimaišė, kad lietuvių emigrantų ar kilusių iš jų jau rastume ir tarp pasaulinio garso filmų kūrėjų, ir tarp didžiausių bankų vadovų, ir tarp aukštų kitų valstybių politikų. Kurie jų savo talentu, profesiniais laimėjimais daugiausiai pasiekė ir išgarsėjo pasaulyje pastarąjį dvidešimtmetį?

Vilniaus universiteto leidykla šiemet išleido Alfonso Eidinto, Alfredo Bumblausko, Antano Kulakausko ir Mindaugo Tamošaičio knygą „Lietuvos istorija“. Paskutiniame jos skyriuje „Pabaiga, arba išbarstyti Lietuvos veidai“ autoriai primena apie Gediminaičių ir Jogailaičių dinastijų palikuonis, kurie perdavė savo genus visoms žinomiausioms Europos monarchijoms, ir kad pasauliui davėme daugybę garsių šeimų, aristokratų, o Amerikai ir Europai – darbščių angliakasių, statybininkų, auklių, inžinierių. Lietuvos žmones emigracijos bangos išblaškė po visą pasaulį, bet ten, kaip pabrėžia istorikai, daugelio jų vardai tapo netgi geriau atpažįstami nei Lietuvos.
„Įsivaizduokime „idealiąją Lietuvą“, kurioje spektaklius ir filmus kuria ne tik Jonas Mekas ar teatro režisierius Eimuntas Nekrošius, bet ir Robert Zemeckis (Robertas Zemeckis, gimęs Čikagoje 1952 m. lietuvio šeimoje), o juose vaidina seras John Gielgud (Džonas Gilgudas) ir Charles Bronson (Karolis Bučinskis). Visos šios pasaulinės teatro ir kino žvaigždės yra Lietuvos emigrantai arba kilusios iš jų šeimų. O kai pamatai po provincijos miestelį Tryškius vaikštantį Erkiulį Puaro – aktorių Davidą Suchetą – ir ieškantį savo protėvių Suchedowitzų, emigravusių per Turkiją į PAR, pagalvoji, kiek dar tokių vardų slepia Lietuva?“ – po pasaulį pabirusius ir ten profesinių aukštumų pasiekusius lietuvių emigrantus bei jų palikuonis naujoje „Lietuvos istorijoje“ vardija istorikai.

Užsienio šalyse išsibarstę 1,3 mln. lietuvių kilmės žmonių

Iš tiesų kai 1994 m. R.Zemeckis atsiėmė „Oskarą“ už režisūrinį darbą kuriant geriausią tų metų Holivudo filmą „Forestas Gampas“, per visą pasaulį apskriejo ir tas faktas, kad vieno geriausių Holivudo režisierių tėvas – lietuvis.
O šiemet už nebylųjį filmą „Artistas“ „Oskaru“ apdovanotas prancūzų kino režisierius Michelis Hazanavicius gimęs Lietuvos žydų šeimoje Paryžiuje.
Garsiojo detektyvo Erkiulio Puaro vaidmens atlikėjo D.Sucheto kraujo ryšys su Lietuva šiek tiek tolimesnis: aktoriaus senelis iš tėvo pusės buvo Lietuvos žydas, gyveno Kretingoje, vėliau – Memelyje (dabartinėje Klaipėdoje). Prieš porą metų D.Suchetas, ieškodamas savo šaknų, tikrai lankėsi Lietuvoje, o stovėdamas prie Tryškių žydų kapinių vartų nusistebėjo: „Toks mažas miestelis ir tokios didelės kapinės.“
Domėdamasis savo lietuviškomis šaknimis Lietuvoje yra lankęsis ir filmų „Pianistas“, „Australija“ bei kt. scenarijų autorius seras Ronaldas Harwoodas, kurio tėvas buvo plungiškis. Na, o rugsėjį Lietuvoje pradėto rodyti filmo „Kita svajonių komanda“, sujaudinančio žiūrovus iki širdies gelmių, režisierius Marius Markevičius yra šių dienų Amerikoje kylanti kino žvaigždė. JAV lietuvių šeimoje gimusio M.Markevičiaus filmas jau rodomas didžiausiose Amerikos kino salėse.
Per kelias didžiąsias emigracijų bangas pirma į JAV, vėliau – į Europos šalis Lietuva po pasaulį išbarstė tikrai daug reikšmingų asmenybių.
Tiesa, nei R.Zemeckis, nei R.Harwoodas ar daugelis kitų šiandieninių garsenybių, gimusių paprastose lietuvių emigrantų šeimose, šiandien lietuviškai nešneka ir apie šiandieninę Lietuvą žino nedaug. Amerikoje rastume nemažai net ir nemišrių lietuvių emigrantų šeimų, kuriose lietuviškai jau seniai nebekalbama.
Istorikui Algimantui Kasparavičiui tai visai neatrodo keista. Jis primena, kad vien tarpukariu, per 22 metus, į JAV dėl ekonominių priežasčių emigravo apie 105 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš kurių didžioji dalis labai greitai „suamerikonėjo“. Tai patvirtina faktas, kad 1938–1939 m. užsidarė apie pusšimtį įvairaus pobūdžio lietuviškų organizacijų, veikusių Amerikoje, o priežastis buvo paprasta: lietuvių šalyje nesumažėjo, bet jie išmoko anglų kalbą, sėkmingai integravosi į vietines bendruomenes, ir šios organizacijos tapo nebereikalingos.
Pasak A.Kasparavičiaus, kita emigrantų banga, po Antrojo pasaulinio karo už Atlanto pasitraukęs Lietuvos visuomenės elitas, kur kas labiau siekė išlaikyti lietuvybę, mat dauguma jų atvykę į šalį iš elito nukrito į patį žemiausią Amerikos visuomenės sluoksnį, o viltis ir laukimas, kada jie galės grįžti į atkurtąją Lietuvos valstybę ir vėl atsidurs sau deramoje vietoje, itin stipriai laikė lietuvybę.
Kad lietuviškai nekalba rašytoja Rūta Šepetys, pasaulyje išgarsėjusi savo romanu „Tarp pilkų debesų“, ar žymus JAV politikas senatorius Richardas Durbinas, taip pat turintis lietuviško kraujo, gal ir apmaudu. Galima ginčytis ir dėl to, ar daugelis šių asmenybių vadintini lietuviais, net jei jie patys save tokiais ir laiko. Vis dėlto reikia pripažinti ir tai, kad dėl savo talento, ambicijų, o kartais ir sėkmės šie žmonės garsina ir Lietuvos – savo arba tėvų tikrosios tėvynės vardą.
Skaičiuojama, kad užsienio šalyse gyvena apie 1,3 mln. lietuvių kilmės ar iš Lietuvos kilusių asmenų. Tad vardyti visas iškiliausias kultūros, politikos, verslo ar sporto asmenybes, kurias su Lietuva visada sies jų lietuviška kilmė, net jei šie žmonės jau gimė ne Lietuvoje ir jų tėvai nebemokė jų lietuvių kalbos, būtų galima labai ilgai. Kaip pripažįsta organizacijos „Global Lithuanian Leaders“ (GLL) vadovė Dalia Venslovaitė-Petkevičienė, apie daugelį šių žmonių Lietuvoje mažai kam žinoma. Dažnas jų laiko save lietuviu, bet savo karjeros viršūnę pasiekė negyvendami Lietuvoje.
„Pavyzdžiui, kiek lietuvių žino Johnny Unitą, arba Joną Jonaitį, kuris Amerikoje buvo tapęs tikra amerikietiškojo futbolo legenda – jis amerikiečiams buvo lyg Arvydas Sabonis lietuviams, – sako D.Venslovaitė-Petkevičienė. – Arba kas Lietuvoje žino, kad Sidnėjaus savivaldybės jūrų uosto pakrantės tarnybai Australijoje vadovauja lietuvė Eglė Garrick, ar kad šį rudenį Lietuvoje viešėjęs perkamiausių finansinių knygų Amerikoje autorius, verslininkas ir investuotojas Dougas Casey taip pat turi lietuviško kraujo, nes jo seneliai pasitraukė į JAV iš carinės Lietuvos. Tokie žmonės savo įtakingais ryšiais bei prijautimu Lietuvai gali būti ne tik Lietuvos įvaizdžio ambasadoriai, bet ir patarėjai atveriant duris užsienyje ar išnaudojant globalias galimybes.“
Beje, šių metų pabaigoje, gruodžio 27-ąją, kai į Lietuvą sugrįš daug po pasaulį išsibarsčiusių lietuvių, GLL kartu su Užsienio reikalų ministerija ir VšĮ „Versli Lietuva“ rengia pasaulinių lietuvių kilmės lyderių verslo, mokslo, kūrybos ir visuomenės srityse apdovanojimų renginį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Stebint, kaip Lietuvos bankas ir Vyriausybė sprendžia „Snoro“ bankroto bylą, tikriausiai pirmą kartą galima jausti pasitenkinimą valdžios veiksmais. Ar bent jau nepavyksta rasti, prie ko čia rimčiau prikibti.

Taip, Lietuvos bankas ir prokuratūra turėjo išvengti informacijos nutekėjimo ir operaciją pradėti, kaip planuota, savaitgalį, o ne vidury savaitės. Taip, komunikuoti su visuomene buvo galima geriau. Bet visa kita kol kas verčia tik kraipyti galvą ir užsiduoti klausimą: kaip jiems taip gerai pavyksta?
Bankas perimtas žaibiškai, pavykus apsaugoti nuo išvedimo nemenką dalį pinigų. Visi įstatymų paketai, reikalingi jam perimti, parengti ir nedelsiant priimti Seime. Žmonėms, regis, jau įkalta į galvą, kad indėliai niekur nedings, nes yra drausti, tad panikos išvengta. Lietuvoje buvęs turtas, tiek nekilnojamasis, tiek kilnojamasis, sugaudytas. Visi su banko savininkais susiję asmenys stebimi kiaurą parą (tą parodė Sigitos Baranauskienės ir jos palydos sugavimas pakeliui į Rygą ir išlaipinimas iš jau nacionalizuoto mersedeso).
Banko perėmimą ir turto susigrąžinimą administruoja vienas geriausių specialistų pasaulyje Simonas Freakley, kadaise gaudęs Saddamo Husseino ir Marcosų šeimos turtus. Patys savininkai Vladimiras Antonovas ir Raimondas Baranauskas suimti Londone ir sprendžiamas jų ekstradicijos į Lietuvą klausimas. Jie, regis, ketina bandyti to išvengti ar kaip galima labiau vilkinti bylą, bet kažkodėl atrodo, kad Lietuvos Vyriausybė, sugebėjusi pasisamdyti S.Freakley, sugebės pasisamdyti ne ką prastesnius advokatus „Snorą“ išgrobsčiusiems bankininkams susigrąžinti.
Toks Lietuvos valdžios veiksmų operatyvumas ir veiksmingumas, nuolat aplenkiant abu „Snoro“ savininkus ir verčiant juodu tik reaguoti į Lietuvos banko bei prokuratūros veiksmus, ėmė gimdyti jų galvoje sąmokslo teorijas. Esą visą operaciją suplanavo ne nevykę ir nerangūs „pribaltai“, o NATO žvalgyba, nutarusi kirsti per nagus su Irano apsirūpinimu branduolinėmis technologijomis susijusiems rusams.
Tokį Antonovų ir jų bendrų konspiracinį mąstymą galima suprasti – nuo pat atėjimo į Lietuvą dirbę su brazauskine-kirkiline Vyriausybe ir Reinoldijaus Šarkino vadovaujamu Lietuvos banku, jie priprato, kad jokių ryžtingų sprendimų iš valdžios pusės bijoti neverta. Galima neabejoti, kad jeigu ir dabar Prezidentūroje, Lietuvos banke, Vyriausybėje, Finansų ministerijoje būtų sėdėję tie patys asmenys kaip prieš trejetą metų, „Snoras“ būtų tyliai prasmegęs su visais indėliais, o turto trūktų ne už 3,4 mlrd. Lt, o už visus aštuonis milijardus.
Veikiausiai viskas būtų taip, kaip „pas braliukus“ Latvijoje: Lietuvos Vyriausybei jau perėmus „Snorą“ ir nutraukus visas jo operacijas, V.Antonovas ramiausiai atvyko į Rygą, susitvarkė reikalus „Snorui“ priklausančiame „Krajbanke“, išvedė iš jo, kaip teigiama, apie pusę milijardo litų, regis, dar ir savo banko Ukrainoje pardavimo dokumentus sutvarkė. Latvijos valdžia tyliai sėdėjo ir žiūrėjo, o gaudyti šoko tik tada, kai V.Antonovo jau ir pėdos buvo ataušusios.
Lietuva sugebėjo veikti greitai ir veiksmingai, nes sprendimus priimančiuose kabinetuose sėdi jau kitokie žmonės. Jaunas, bet „dantytas“ advokatas Vitas Vasiliauskas, dar tapdamas Lietuvos banko valdybos pirmininku, šių metų balandį žadėjo imtis visai kitokios bankų priežiūros, nei buvo ligi šiol. Beje, tuomet jis pažadėjo tai priežiūrai ir užsienio specialistus pasitelkti. Tik dauguma arba neatkreipė dėmesio, ką jis šneka, arba nesuprato, kuo tai gresia.
Ingrida Šimonytė – irgi ne romiai tylintis Rimantas Šadžius, užsikimšdavęs ausis, kai Finansų ministerijos specialistai trimituodavo apie artėjančią krizę. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai irgi nebe Romualdas Boreika vadovauja. Ir dar susidaro įspūdis (nors labai norėtųsi klysti), kad operacijoje „Snoras“ tiek STT, tiek VSD arba visai nedalyvavo, arba vaidino tik antraeilį, pavedimų vykdytojų vaidmenį. Kaip tie muitininkai, kuriems buvo tiesiog paskambinta ir nurodyta, kur, kada ir kokį mersedesą sulaikyti.
Visi tie valstybės žmonės, besitvarkantys su „Snoro“ byla, neatsirado iš niekur, jie ir anksčiau dirbo valstybės tarnyboje. Tiesiog šį kartą jie gavo leidimą veikti – taip, kaip leidžia įstatymai, ir taip, kaip jie, pasirodo, sugeba. Tai, kad jie negalėjo veikti anksčiau, lėmė ne kas kita, o politinės valios nebuvimas. Nes tikrai sunku įsivaizduoti savo žmonos viešbučiu ir Panevėžio statybos tresto statomais Valdovų rūmais labiausiai susirūpinusį Algirdą Brazauską, duodantį veikimo laisvę finansinių nusikaltimų tyrimo pareigūnams. Ar šnabždukų apsuptą Valdą Adamkų, kuris, gavęs žinių apie grėsmingą padėtį banke, darytų ką nors dagiau, nei nusiųstų tas žinias su kurjeriu Gediminui Kirkilui ir padarytų įrašą dienoraštyje, kaip jį šios žinios sukrėtė.
Ką reiškia vos kelių kertinių figūrų pasikeitimas, rodo ir kita pastarojo meto Vyriausybės bei teisėsaugos veikla: įvesti kasos aparatai turguose, operacija prieš mokesčių nemokėjimą Gariūnuose, praėjusią savaitę įvykęs masinis kontrabandininkų sulaikymas.
Tačiau matant visuos šiuos ryžtingus veiksmus kartu kirba klausimas: o kas bus, kai visos šios bylos atsidurs teismuose? Juk gerai žinoma, kad susidūrę su turtingų bei įtakingų asmenų bylomis mūsų teisėjai pajunta ypatingą pagarbą nekaltumo prezumpcijos principui. Gariūnų byla tokį precedentą jau davė. Tad, ko gera, ruošiantis V.Antonovo ir R.Baranausko parskraidinimui į Lietuvą, valdžiai reikėtų padaryti vieną kitą permainą ir teisėjų gretose.

Valstybės žmonės, besitvarkantys su „Snoro“ byla, ir anksčiau dirbo valstybės tarnyboje. Tiesiog šį kartą jie gavo leidimą veikti, kaip leidžia įstatymai ir kaip jie, pasirodo, sugeba.

"Veido" archyvas

Artūras Poviliūnas – Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas

Amžinieji vadovai – reiškinys, apėmęs daugumą iš valstybės biudžeto vienaip ar kitaip mintančių įstaigų. Permainos čia braunasi labai iš lėto.

Įsivaizduokite Mykolo Romerio universitetą (MRU) be jam dvi dešimtis metų vadovaujančio Alvydo Pumpučio, Vyriausiąją rinkimų komisiją be Zenono Vaigausko, Generalinę miškų urėdiją be Benjamino Sakalausko, o Lietuvos tautinį olimpinį komitetą – be Artūro Poviliūno. Neįtikima? Pasirodo, kartais nesvarbu, asmenys renkami ar skiriami, kadencija ribojama ar ne, – vadovo krėsle prasėdima dešimt, penkiolika, dvidešimt metų. Prezidentė Dalia Grybauskaitė tai pavadino “užpelkėjimu”, tačiau šis užsisėdėjimo viename poste reiškinys mūsų šalyje, regis, kur kas platesnio masto.

Dar visai neseniai nepakeičiamais buvo galima laikyti ir Ignalinos atominės elektrinės direktorių Viktorą Ševaldiną, Ūkio ministerijos sekretorių Anicetą Ignotą, Lietuvos darbo biržos direktorių Vidą Šlekaitį, Archyvų departamento direktorių Vidą Grigoraitį bei daugelį kitų.

2008-aisiais į valdžią atėjus konservatoriams, o vėliau prezidente išrinkus D.Grybauskaitę, dalis ankstesnių nepakeičiamųjų vadovų vis dėlto buvo pakeisti, tačiau iš tiesų praretintas tik paradinis ešelonas – tuo metu vidurinės ir aukštesnės grandies vadovus permainos palietė kur kas mažiau. Ką jau kalbėti apie antraeilių, viešojoje erdvėje mažiau minimų valstybės įmonių arba viešųjų įstaigų vadovus.

Maža to, yra pavyzdžių, kai valstybinis postas nepavaldus nei laikui, nei besikeičiančioms santvarkoms. Antai tik pernai Lietuvos elektrinės vadovas 83-ejų Petras Noreika, poste išbuvęs 48 metus, išleistas į užtarnautą poilsį, ir tai nenoromis.

Ledai tik eižėja, judėti dar nepradėjo

Tas pačias vadovaujamas pareigas draudžiama eiti daugiau nei dešimt metų iš eilės. Tokias įstatymo pataisas, skirtas visų pirma prokurorams, vasario mėnesį pateikė prezidentė D.Grybauskaitė. Regis, tas pats laukia STT, kitų teisėsaugos institucijų. Kada pataisos bus priimtos – tik laiko klausimas, nors tokių siūlymų kritikai šaukia: taip bus galima susidoroti su vadovybei neįtinkančiais, gerai ir uoliai tarnaujančiais pareigūnais.

Logiškai mąstant, ribota vadovų kadencija turėtų būti visur – ar tai būtų muziejai, teatrai, ar mokyklos, ligoninės, bibliotekos, ar valstybės įmonės. Tokią liniją brėžia Prezidentūra. Jai atitaria ir ministerijų vedliai: vidaus reikalų ministras vis pakalba apie pokyčius policijos sistemoje, už kadencijų medicinos įstaigų vadovams įvedimą pasisako sveikatos apsaugos ministras Raimundas Šukys, mokyklų vadovams – švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius. Tik bėda, kad per dvejus metus šių veikėjų kalbos vis dar nevirto teisės aktais. Dešimtmečius ligoninei ar mokyklai vadovaujanti persona – Lietuvoje vis dar kasdienybė.
Vyriausybė vis dar rengia naująją valstybės tarnybos koncepciją. Pamatinė jos nuostata: aukščiausios kategorijos, vadovų postus užimančių valstybės tarnautojų kadenciją (minimi ketveri metai) riboti, juos rotuoti.

Viešosios politikos ir vadybos instituto direktorius Haroldas Brožaitis sako, kad apie valstybės tarnybos reformą du nepriklausomybės dešimtmečius apskritai beveik negalvota: “Pažangaus vadybinio požiūrio ligi šiol nebuvo. Valstybės tarnybą, viešąjį sektorių buvo bandoma padaryti jautresnį politinei įtakai.”

Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docento Kęstučio Girniaus, dešimtmečiais vadovaujantys direktoriai – sovietmečio palikimas. Esą nuo sovietmečio išlikę ryšiai tarp asmenų vis dar tebeveikia, jie niekur nedingo, nors, žinoma, šiek tiek silpnėja. “Tai tarsi toks netiesioginis anos sistemos tęsinys. Tai ne tik sovietinis mentalitetas”, – mano VU TSPMI docentas.

Tačiau kaip paaiškinti, kodėl tie patys žmonės vis perrenkami, skiriami eiti pareigas? “Jei kalbėsime apie R.Šarkino ilgaamžiškumo fenomeną, siūlyčiau pažvelgti į Jungtines Valstijas, kurių centrinio banko galva Alanas Greenspanas poste išbuvo beveik 20 metų ir atleistas tik 2006-aisiais. Taigi ir kitose valstybėse būna įvairių atvejų”, – pabrėžia K.Girnius.

Be to, valstybiniai postai gali būti vertinami ir pagalviešąją įtaką. Kuo labiau institucija susijusi su didžiąją politika, tuo didesnė tikimybė, kad vadovų galvos ten risis dažniau. Paprastas pavyzdys: dar nė vienas Generalinės prokuratūros vadovas Lietuvoje nėra išbuvęs visos kadencijos, o Lietuvos banko vadovas R.Šarkinas išbuvo net tris.

Čia kaip atskirą pavyzdį reikėtų paminėti MRU rektorių A.Pumputį. Nors kai kas šaiposi, kad norint, jog A.Pumputis rektoriautų toliau, reikėjo keisti net universiteto pavadinimą, tai vis dėlto vadovas iš didžiosios raidės, itin stipri asmenybė: juk jis praktiškai iš nieko sukūrė universitetą. Be to, jis ne tik geras vadovas, bet ir labai į pažangą linkęs žmogus. Todėl M.Romerio universitetas neprimena pelkės, priešingai – tai moderniausias mūsų šalies universitetas.

Nėra aiškių darbo vertinimo kriterijų – liksi poste ilgai

Kokie argumentai paprastai skamba vis skiriant tą patį asmenį dar vienai kadencijai? Žinoma, kad jo nepamainoma kompetencija, patirtis ir profesionalumas. Viešosios vadybos specialistai aiškina, kad iš tiesų ilga vadovo kadencija savaime nėra blogai – įgaunama patirtis leidžia geriau atlikti darbą ir yra vertinama. Antra vertus, kodėl tos patirties nepanaudoti panašioje srityje ar panašaus pobūdžio įstaigoje?

“Jei buvo geras vienos mokyklos direktorius, gerai vadovaus ir kitai mokyklai. Ir bus daug gerų mokyklų. Priešingu atveju gauname stagnaciją, pelkę”, – aiškina Seimo narys, viešojo administravimo specialistas prof. Kęstutis Masiulis.
Tiesa, esama postų, kuriuose rotacija negalima, nes kitų panašių postų tiesiog nėra. Bet jų gerokai mažiau nei tų, kuriuose vadovai nesunkiai galėtų keistis: tai ir mokyklos, ir ligoninės, ir susisiekimo ir energetikos įmonės bei kt.

Tačiau jei galima nieko nekeisti, tai Lietuvoje taip ir elgiamasi. Ekspertai sutaria, kad mūsų šalies viešajame sektoriuje nei konkurencijos, nei idėjų kovos beveik nepamatysi. Tokia padėtis palanki tarpti vidutinybėms, o aplinkui jas spiestis pataikūnams.

Politologas K.Girnius pabrėžia esminę tokio reiškinio problemą: dažnai ilgaamžiškumo paslaptis – vis dėlto ne talentas vadovauti, o vadovo darbo vertinimo kriterijų, rodiklių nebuvimas. “Kai nėra aiškių kriterijų, išsyk atsiranda ir problemų. Lengviausia “užsilikti” ten, kur nėra kaip nors matuojamas ir apibrėžtas veiksmingumas. Asmenys tuo, žinoma, pasinaudoja, o tokia patirtis vis perimama”, – aiškina K.Girnius.

O K.Masiulis priduria: “Ir jei vadovas žino arba bent nujaučia, kad dirbs ilgai, gerų patarėjų, pavaduotojų jam ir nereikia. Taip susikuria pataikūniška sistema, institucija, vadovaujama tokių asmenų, ima stagnuoti. Tokią praktiką perima ir įpėdiniai. Susidaro užburtas ratas. Toks reiškinys – masinis, įprastas mokyklose, ligoninėse, aukštosiose mokyklose, ministerijų departamentuose ir t.t.”

“Kai Lietuvoje ištari frazę “virtualus ofisas”, aiškini, kad darbo visur negalima matuoti vien darbo valandomis, tai pas mus visi tyčiojasi, aiškina, jog tai “kosmosas”: vis dar nesuvokiama, kad turi būti matuojama darbuotojo sukurta pridėtinė vertė, o ne atsėdėtos valandos. Daugybėje mūsų institucijų ir jų vadovų galvose – baisus atsilikimas”, – konstatuoja K.Masiulis.

H.Brožaitis siūlo mokytis iš Skandinavijos šalių ar net iš Europos Sąjungos institucijų. Ten rotacijos, arba kaitumo, principo laikomasi skrupulingai, nes tiesiog yra susiformavusi pažangi viešojo administravimo kultūra. Ilgai nereformuojamas viešasis sektorius turi tendenciją greitai “užpelkėti”, ir išsivalyti tada trunka ilgai.

Prezidentė D.Grybauskaitė įtakingųjų reitingų viršūnėse – jau daug metų. Prieš trejus metus buvo aiškinama, kad jai ten lengva patekti dėl to, jog dirba užsienyje, – esą bepigu iš šalies kritikuoti Lietuvos valdžią, taip elgdamasis bet kas būtų populiarus. Pernykštė jos pergalė įtakingiausiųjų rinkimuose dvejonių jau nebekėlė: kaip tik metų pabaigoje ji privertė atsistatydinti kelis iki tol įtakingus Lietuvos pareigūnus, o ir kitaip jau buvo spėjusi pademonstruoti griežtą savo valią.

Šiemet viskas dar aiškiau – pagrindiniai galios svertai dabar sutelkti S.Daukanto aikštėje, ir tik vienose rankose: iki šiol galvos šiek tiek pastebimiau nėra iškėlęs nė vienas prezidentės patarėjas, dažniau nei kiti šalia jos nesisukioja ir nė vienas politikas ar verslininkas.

“Mes vis pasikalbame, kad taip dar nėra buvę. Jei nori patekti pas prezidentę, net nežinai, per kurį jos aplinkos žmogų geriau to siekti”, – pasakoja vienas anoniminėje “Veido” įtakingiausiųjų rinkimo apklausoje dalyvavęs senas politikos vilkas. Priminsime, kad anketas siuntėme visiems Seimo nariams ir ministrams, sulaukėme per 90 atsakymų.

Politologas Vytautas Dumbliauskas mano, kad prezidentės galias lemia jos informuotumas. “Kelis kartus teko dalyvauti pusiau neformaliuose susitikimuose su ja: nustebino puikus šalies politikos ir ekonomikos – tiek oficialios, tiek užkulisinės – išmanymas. Ji puikiai suvokia korupcijos lygį ir veikimo schemas”, – mano politologas. Jis yra girdėjęs, kad D.Grybauskaitė mėgsta rengti susitikimus su įvairių profesijų atstovais, pati gauti iš jų informacijos apie įvairias Lietuvos gyvenimo sritis.

O štai priešingas buvusio prezidento Valdo Adamkaus elgesys kaip tik ir padarė jį labiau moraliniu šalies autoritetu, nei tikru vadovu. Prieš tai negyvenęs Lietuvoje, jis mikliai buvo apipančiotas savų interesų turinčių patarėjų korpuso, taip ir neįprato pats rinktis informacijos iš tiesioginių pokalbių su opozicijos atstovais, Prezidentūros įtakai nepriklausančiais pareigūnais, verslininkais ir kitais žmonėmis.

Skirtingas ministrų svoris

Čia gali kilti klausimas, kodėl įtakingiausiųjų sąraše kai kurie ministrai – gana aukštai, o kai kurie nepateko nei į šešiasdešimtuką, nei į šimtuką?

“Manau, jog mano kolega Kazys Starkevičius buvo išrinktas todėl, kad jis žemės ūkio srityje dirba jau daugybę metų, yra gerbiamas Kaune, atstovauja valdančiajai partijai, yra dažnai matomas viešumoje. Lietuvoje žemės ūkis turi senas tradicijas, didelė šalies gyventojų dalis gyvena kaimiškose vietovėse, verčiasi žemdirbyste, todėl šis ministras ir vertinamas kaip gana įtakingas”, – aukštą žemės ūkio ministro poziciją reitinge aiškina susisiekimo ministras Eligijus Masiulis. Jis priduria, kad žemės ūkis palyginti menkai nukentėjo nuo krizės, be to, jis gauna labai daug ES paramos – tai, be jokios abejonės, taip pat didina ministro svorį.

Beje, tuos pačius argumentus galima pasitelkti ir vertinant aukštą paties E.Masiulio poziciją. Jis – dabar valdančiojoje koalicijoje esančios partijos vadovas, atvykęs iš Klaipėdos, kur tebeturi užnugarį, taip pat vadovauja nemenkus ES pinigus perskirstančiai ministerijai.

“Tačiau ne viską lemia tik postas. Įtaka – tai greičiau sėkmingas posto ir jį užimančios asmenybės valios, charizmos, sugebėjimo vadovauti derinys”, – mano politologas V.Dumbliauskas ir palygina du panašiose pozicijose šiuo metu esančius, valdžios neturinčius politikus – Darbo partijos lyderį Viktorą Uspaskichą bei partijai “Tvarka ir teisingumas” vadovaujantį Rolandą Paksą.

Pirmasis – įtakingiausiųjų reitingo pirmajame dvidešimtuke, antrasis nepateko net į šešiasdešimtuką. “Žinoma, galima remtis į V.Uspaskicho ekonominį svorį – jis vis dar vienas turtingiausių Lietuvos verslininkų. Tačiau iš tiesų įtaka negaunama savaime, su postu ar pinigais – ji yra kuriama”, – mano politologas. Pasak jo, V.Uspaskichas sugeba patraukti į savo pusę aplinkui esančius žmones, visiems pasidaryti savas ir priimtinas. O R.Paksas nėra labai charizmatiška, lengvai su bet kuo bendraujanti asmenybė.

Beje, kai kurie politikai įtaką ir pačius reitingus vadina visiškai nereikalingais ir netgi jiems gyvenimą apsunkinančiais dalykais. Vienas tokių yra tik nedaugelio Seimo narių įtakingu laikomas, nors ir labai strategiškai svarbiai Lietuvos ūkio sričiai – energetikai vadovaujantis ministras Arvydas Sekmokas. “Aš net džiaugiuosi, kad niekam nekrintu į akis. Dirbu man patikėtus darbus, jaučiuosi turintis visišką premjero Andriaus Kubiliaus paramą, prezidentės D.Grybauskaitės pritarimą – kitkam neturiu nei laiko, nei noro”, – “Veidui” paaiškino iš tiesų viešumos vengiantis politikas.

Esama tarp įtakingiausiųjų ir daugiau labai retai viešumoje matomų veikėjų. Vienas tokių – gana aukštą 23 vietą užimantis Vyriausybės kancleris Deividas Matulionis. Apklausoje dalyvavęs Seimo narys, ir pats įtraukęs kanclerį į sąrašą, “Veidui” paaiškino net neabejojantis šio valdininko įtaka premjerui A.Kubiliui. “Jis šiuo metu diriguoja Vyriausybės administracinio aparato judesiams, yra atsakingas už valstybės tarnybos reformavimą – su juo privalo skaitytis net ministrai, ką jau kalbėti apie žemesnio rango pareigūnus”, – sakė parlamentaras.

Politologas V.Dumbliauskas taip pat pastebi, kad D.Matulionis yra tapęs artimu premjero bendražygiu. “Kanceris, patarėjas Virgis Valentinavičius yra tie žmonės, į kuriuos Vyriausybės vadovas gali atsiremti. Sunku yra būti nuolat iš visų pusių puolamam ir kritikuojamam, svarbu turėti žmonių, su kuriais gali darbinius reikalus aptarti be įtampos, nesibaimindamas puolimo”, – aiškina politologas.

Pervertinta žiniasklaidos galia

Įtakingųjų reitinge į akis krinta tai, kad gana aukštas pozicijas čia užima žiniasklaidos atstovai. “Žiniasklaida gali tave padaryti įtakingu politiku, bet gali ir nuvainikuoti – jos galia Lietuvoje didelė”, – linkęs manyti politologas.

Aukštėjančios laikraščių ir kitų žiniasklaidos priemonių savininkų, politikos apžvalgininkų, vyriausiųjų redaktorių pozicijos liudija prieš artėjantį savivaldos ir Seimo rinkimų ciklą stiprėjančią jų įtaką ir reikalingumą politikams. “Į Ritos Miliūtės laidą dabar jie bėga net nepasiklausę temos”, – juokauja politologas.

Pateiksime ir dar vieną, gana naują, žiniasklaidos įtaką iliustruojantį pavyzdį. Anketas su savo išrinktais įtakingiausiais žmonėmis politikai “Veidui” pradėjo siųsti dar lapkričio pabaigoje, ir pagal jas sudaromose lentelėse vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė rikiavosi toli už pirmojo trisdešimtuko. Tačiau pradėjus plūsti toms anketoms, kurios buvo pildytos jau antrąją gruodžio savaitę, padėtis iš karto pasikeitė ir kontrolierė šoktelėjo aukštyn. Priežastis lengvai nuspėjama: taip nutiko po to, kai E.Žiobienė įtakingo dienraščio “Lietuvos rytas” priedo “Stilius” buvo išrinkta Metų moterimi ir pasirodė daug informacijos apie jos teisinį principingumą, sąžiningumą bei profesionalumą.

Politologė Ainė Ramonaitė mano, kad Lietuvoje politikų ir žiniasklaidos santykis yra šiek tiek iškreiptas, ne visai toks, koks būdingas Vakarų demokratinėms šalims. “Mūsų politikai bijo žurnalistų, nes šie žaidžia tik pagal savo taisykles – ne stengiasi pavaizduoti tikrovę tokią, kokia ji yra, bet kuria tokį vaizdą, kurį nori parodyti redakcijos. Čia slypi manipuliacijų, piktnaudžiavimo savo galiomis pavojus”, – teigia politologė.

Jos vertinimu, dėl šios priežasties nemaža dalis politikų stengiasi elgtis ir kalbėti taip, kad įtiktų ir patiktų žurnalistams: “Dėl to politikai žiniasklaidai ir suteikia tokius didelius įtakos svertus”.

Priešingai nei Lietuvoje, daugelyje Europos šalių populiariausi tie politikai, kurie vykdė ir tebevykdo griežčiausią taupymo ir savęs ribojimo politiką. Tuo tarpu švaistūnai baudžiami nepasitikėjimu.

Vokietija – viena sėkmingiausiai iš krizės baigiančių iškopti valstybių Europoje. Šios šalies kanclerė Angela Merkel padarė viską, kad sunkmečio nepajustų nei vargingiausieji, nei verslininkai. Ji siekė, kad biudžeto išlaidos būtų mažinamos tik labai nežymiai, nes palaikė poziciją, jog ekonomiką reikia skatinti. Tad per krizę vokiečiai ir toliau ėmė paskolas, pirko naujus automobilius ir per daug nesibaimino netekti darbo.

Tačiau A.Merkel už tai niekas neskuba dėkoti. Jos populiarumas per metus smuktelėjo dar 6 proc. ir šiuo metu yra mažiausias nuo pat tų laikų, kai ji tapo kanclere. Tyrimų agentūros “Forsa” atlikta apklausa rodo, kad šiuo metu ja pasitiki 33 proc. vokiečių.

Taip pat vis mažiau palaikymo turi ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy. Nors mums gali atrodyti, kad prancūzai turėtų jį nešioti ant rankų, nes ir toliau dirba mažiausiai valandų per savaitę visoje Europoje, mėgaujasi dosniomis socialinėmis išmokomis, o krizės apskritai beveik nepajuto, N.Sarkozy populiarumas šiuo metu yra mažiausias, koks tik kada nors buvo.

Pernai kritęs iki rekordiškai mažo 32 proc. palaikymo, šiemet pasitikėjimas juo tesiekia vos 28 proc. Be to, nėra jokio aukso vidurio, ir visi likusieji 72 proc. N.Sarkozy vertina itin skeptiškai ir neigiamai.
Tuo tarpu Jungtinė Karalystė – visiškai priešingas pavyzdys.

Ši šalis pasirinko griežto taupymo kelią ir šiuo metu imasi įgyvendinti dar vieną radikalaus taupymo planą ir mėgins kaip įmanydama tilpti į “Prokrusto lovą” – Mastrichto sutartyje numatyto leistino biudžeto deficito ribas. Dėl to toliau bus mažinamas valstybės tarnautojų skaičius, o biudžeto išlaidos bus apkarpytos 83 mlrd. svarų sterlingų.

Tačiau britams tai, regis, patinka: nuo vasaros pradžios premjero konservatoriaus Davido Camerono populiarumas tik didėja, o nuo pavasario jį palaikančiųjų skaičius išaugo 11 procentų.

Be to, net 45 proc. Didžiosios Britanijos gyventojų šiuo metu mano, kad būtent konservatoriams pavyks geriausiai susidoroti su sunkmečiu.

Tuo tarpu pinigais kur kas labiau švaistęsis ankstesnis premjeras liberalas Gordonas Brownas tarp gyventojų teturėjo tik 16 proc. rėmėjų, nors atrodytų, kad turėjo būti priešingai.

Nesuprasi ir latvių: šalies parlamento rinkimus laimėjo griežtas taupymo priemones įvedęs premjeras Valdis Dombrovskis.

Motyvai – ne vien ekonominiai

Toks rinkėjų simpatijų paradoksas verčia tikėti, kad žmonėms vertinant savo galinguosius ir valdančiuosius ekonominis motyvas – ne pats svarbiausias. Kitaip būtų neaišku, kodėl tuomet visoje Europoje gyventojai streikuoja, reikalaudami atlaisvinti diržus, nustoti vaikytis Mastrichto kriterijų ir leisti žmonėms “laisviau kvėpuoti”, jei vis tiek remia tuos, kurie tuos diržus ir užveržė arba kaip tik – kodėl nusigręžia nuo švaistūnų.

Išvada viena: nors mums, lietuviams atrodo, kad prezidento ar premjero reitingas labiausiai turėtų priklausyti nuo to, kaip jiems sekasi susidoroti su sunkmečio problemomis ir kokiomis priemonėmis jie tai daro, Europoje – visai kitokios tendencijos.

“Baltijos tyrimų” direktorė Rasa Ališauskienė įsitikinusi, kad politinių lyderių populiarumą daugelyje Europos šalių lemia visai ne ekonominis faktorius, o, tarkime, požiūris į socialines problemas, diskriminaciją, kovą su terorizmu, aplinkos apsaugą.

Tarkime, jau minėtoje Latvijoje, sociologės R.Ališauskienės vertinimu, per rinkimus vyko kova tarp latviškų ir rusakalbių partijų, tad ekonominis motyvas čia buvo nustumtas į antrą planą.

Tas pats pasakytina ir apie Prancūziją. Sociologas Vladas Gaidys įsitikinęs, kad prancūzai kur kas jautriau sureaguoja ne į ekonominius sprendimus, o į socialiai jautrias temas, tokias kaip romų išsiuntimas iš Prancūzijos ar sprendimas prailginti pensinį amžių.

Na o tokioje šalyje kaip Vokietija itin daug reiškia politiko požiūris į, tarkime, aplinkos apsaugą. R.Ališauskienė atkreipia dėmesį, kad A.Merkel populiarumas smarkiai krito tuomet, kai ji užsiminė apie galimas išlygas dėl naujų atominių elektrinių statybos: kaip tik tuomet iš A.Merkel maždaug 10 proc. simpatijų nukeliavo į žaliųjų stovyklą.Žinoma, Vokietijoje svarbu dar ir tai, kad koalicija – labai trapi.

“Šalyse su daugumos vyriausybėmis premjerai gali tikėtis didesnio visuomenės palaikymo, o mažumos vyriausybių vadovai priversti taikytis su tuo, kad juos palaiko tik labai nedidelė visuomenės dalis, o bet koks svarbesnis klausimas pasitikėjimą tokios vyriausybės lyderiu gali sumažinti iki minimalios ribos”, – vokiečių ir kitų europiečių simpatijas ir antipatijas aiškina sociologė.