Prieš prasidedant ekonominei krizei ekonomikos augimą jautė ir savivalda, ir valstybė, bet nuo 2011 m. jį jaučia tik valstybė.

Lietuvos savivaldybių asociacija (LSA) netrukus rinksis į dvidešimtąjį suvažiavimą. Regis, atidengtos visos savivaldą slegiančios problemos, bet reikiamų sprendimų nėra. Ypač didelį smūgį savivaldybėms sudavė ekonominė krizė ir jos laikotarpiu priimti sprendimai. Nors kalbama, kad kuo daugiau funkcijų reikia perduoti savivaldybėms, realybė liudija ką kita: savivaldybėms savarankiškumo nepadaugėjo.
Šiame suvažiavime dar kartą bus priminta apie netesėtus valdžios pažadus, įvardytos ekonominės krizės pasekmės Lietuvos savivaldai ir pasiūlyta, kaip tikslingai jas šalinti.
LSA prezidentas Druskininkų meras Ričardas Malinauskas pripažįsta, kad ši Vyriausybė labiau įsiklauso į savivaldybių nusiskundimus. Tačiau ypač skaudina, kad per pastarąjį laikotarpį neatsirado pasitikėjimo savivalda iš kai kurių Seimo narių, tam tikrų ministerijų pusės.

Siekti ekonominės naudos nemotyvuojama
Pasak LSA direktorės Romos Žakaitienės, visos Vyriausybės kalba apie darbo vietų kūrimą, investicijų pritraukimą į regionus, tačiau per mažai kreipiama dėmesio, kad tai daryti savivaldybėms trūksta motyvacijos.
LSA jau ne vienus metus įtikinėja, kad savivaldybių motyvaciją gerokai pakerta savivaldybėms tenkančio gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dalies neteisėtas mažinimas ir savivaldybių biudžetų savarankiškų pajamų didėjimo ribojimas. Belieka tikėtis, kad ši Vyriausybė ryšis priimti regionų plėtrą užtikrinančius sprendimus.
Iki 2011 m. didžioji dalis gyventojų pajamų mokesčio įplaukų prognozuojamo prieaugio likdavo savivaldybių biudžetams. Tačiau nuo 2011 m. Vyriausybė nusprendė, kad savivaldybės turėtų atiduoti valstybės biudžetui visą GPM prognozuojamų įplaukų padidėjimą. Dėl tokio pakeitimo GPM prognozuojamos įplaukos į valstybės biudžetą 2013 m., palyginti su 2012-aisiais, padidėjo net 25 proc. Būtent tokios pajamų dalies neteko savivaldybės.
Jei kuriame nors regione atidaroma gamykla ir atsiranda naujų darbo vietų, savivaldybės gyventojai to nejaučia, nes surenkami didesni mokesčiai paskirstomi kitiems.
Todėl suvažiavime LSA dar kartą siūlys keisti Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymą ir neriboti savivaldybių pajamų didėjimo, nustatant, kad savivaldybėms tenkančiam GPM procentui skaičiuoti kaip pagrindas turi būti imamas einamiesiems metams patvirtintas galiojantis GPM procentas.
“Suvažiavime priimsime rezoliuciją, siūlydami, kad vėl būtų taikoma ikikrizinio laikotarpio finansavimo metodika, kai ekonomikos augimą jautė ir savivalda, ir valstybė, bet nuo 2011 m. augimą jaučia tik valstybė”, – pabrėžia R.Žakaitienė.
Tada padidėtų paskatos savivaldybėms dar aktyviau skatinti darbo vietų išlaikymą ir kūrimą, verslumą, investicijas, ekonomikos plėtrą bei mokestinių pajamų didėjimą savo teritorijoje. Taip padidėtų galimybės užtikrinti kuo didesnį valstybės biudžeto ir kitų fondų pajamų gausėjimą.
LSA ne kartą kreipėsi į valstybės valdžios ir valdymo institucijas prašydama spręsti savivaldybių biudžetų subalansavimo problemas, kad gyventojų pajamų mokesčio įplaukos būtų teisingai padalijamos tarp valstybės ir savivaldybių, atsižvelgiant į ekonomikos augimą ar traukimąsi. Asociacijos nuomone, savivaldybių finansinė būklė pagerės ir pradelsti įsiskolinimai sumažės tik tada, kai Seimas ir Vyriausybė patobulins ar atkurs savivaldybėms tenkančio gyventojų pajamų mokesčio procento nustatymo formulę ir neberibos savivaldybėms planuojamų savarankiškų pajamų didėjimo.

Skęsta skolose
Pastaraisiais metais nustatant savivaldybėms tenkantį GPM procentą iš savivaldybių buvo atimamas visas planuojamas GPM įplaukų natūralus prieaugis ir atiduodamas tik valstybės biudžetui. Dėl to atsirado didelių pradelstų kreditinių įsiskolinimų, kurie trukdo ir verslo, ir darbo vietų plėtrai. Savivaldybių pradelsti kreditiniai įsiskolinimai 2009 m. sudarė 147,2 mln. Lt, o šiemet siekia jau 391,4 mln. Lt ir, palyginti su 2009-aisiais, padidėjo 244,2 mln. Lt.
Dėl tokių didelių skolų daugelis savivaldybių nebegali skolintis, todėl iš dalies užkertamas kelias vykdyti ES lėšomis finansuojamus projektus, nes reikalaujama, kad savivaldybė savo lėšomis prisidėtų ne mažiau kaip 15 proc. Ką daryti, jei savivaldybės tokių lėšų neturi? Taigi LSA prašo sumažinti savivaldybių prisidėjimo dalį nuo 15 iki 7,5 proc.
Kitas savivaldybių skaudulys – per ekonominę krizę dramatiškai išaugintas socialinių pašalpų gavėjų skaičius. Valstybės teikiama socialinė parama 2012 m., palyginti su 2009 m., padidėjo net keturis kartus, jos suma pasiekė daugiau nei 800 mln. Lt per metus. Kai kuriose savivaldybėse tokių paramos gavėjų prašomos sumos didėjo daugiau nei aštuonis kartus. Todėl savivaldybėms iš valstybės biudžeto reikėjo skirti vis daugiau specialiųjų tikslinių dotacijų socialinėms pašalpoms ir kompensacijoms išmokėti.
“Negerai, kad specialioji tikslinė dotacija buvo paskirta tiesiog pravalgymui. Šiuos pinigus reikėjo panaudoti gyventojų užimtumo didinimui, jų įtraukimui į darbo rinką ar panašiems tikslams. Kai ši funkcija buvo perduota savivaldybėms, matome, kad padėtis smarkiai pagerėjo”, – pabrėžia LSA vadovė.
Šiuo sprendimu socialinės pašalpos tenka tiems, kuriems jų tikrai reikia. Savivaldybės tuo suinteresuotos ekonomiškai, nes joms paliekama socialinėms pašalpoms skirta, bet nepanaudota lėšų dalis.
Tačiau šis pavyzdys bene išskirtinis, nes daugelyje sričių savivaldybių sprendimų priėmimo laisvę badoma riboti. Pavyzdžiui, iki šiol vandens kainą galėjo nustatyti pačios savivaldybės, bet Seime svarstomas įstatymo projektas, ir ši funkcija greičiausiai bus atiduoda Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (VKEKK).
R.Malinauską stebina ir kai kurie valdžios sprendimai, susiję su šilumos ūkiu. Pavyzdžiui, kai kurios savivaldybės buvo priverstos šilumos ūkį perduoti privačioms įmonėms. VKEKK turėjo prižiūrėti ir patikrinti privatininkus, kad šie nenuskriaustų žmonių. Tačiau dabar kalčiausios liko savivaldybės, neva nesugebančios sukontroliuoti privačių įmonių savininkų ir apriboti jų pelnų. Išties socialinio teisingumo turėtų siekti valstybės institucijos, tokios kaip jau minėta VKEKK.
“Susidaro įspūdis, kad funkcijos, su kuriomis nesusitvarko valstybė, perduodamos savivaldybėms, – stebisi LSA prezidentas. – Šios, būdamos arčiausiai žmogaus ir praktiškai žinodamos padėtį, su sunkumais susitvarko. Pavyzdžiui, atliekų srityje savivaldybės problemas geriau ar blogiau išsprendė, daugiabučių namų renovacija taip ir nepajudėjo, kol nebuvo įtrauktos savivaldybės, socialinės paramos mokėjimas optimizuojasi, kai šią funkciją perėmė savivaldybės.”
Savivaldybėms reikėtų rodyti daugiau pasitikėjimo ir perduoti tas funkcijas, kurias jos galėtų vykdyti geriau. Tačiau kol kas vis dar yra kitaip.
Vilniaus universiteto docentas dr. Egidijus Bikas ir dėstytoja Irma Kamarauskienė, atlikę išsamų tyrimą, nustatė, kad Lietuvos politika finansų srityje tik iš dalies atitinka Europos vietos savivaldos chartiją. Fiskalinės decentralizacijos principas, o kartu ir savivaldybių savarankiškumas dar nėra įgyvendintas tokiu lygiu, kuris atitiktų tikros savivaldos reikalavimus.

Savivaldybių biudžetai santykinai mažėja
R.Malinauskas pabrėžia, kad valstybės biudžetas grįžo į laikotarpį iki krizės, o savivaldybių biudžetai, deja, kaip buvo sumažinti 2009-aisiais, taip ir liko neatkurti. Kai kurių savivaldybių pajamos savarankiškoms funkcijoms atlikti sumažėjo net apie 30 proc. Niekas nepaneigs, kad per pastaruosius metus įvairios prekės ir paslaugos tik brango.
“Jei savivaldybės atgaivina įvairius bendruomenės objektus, parkus, skverus, rūpinasi savo miestais ir sugrąžina jiems europietišką veidą, infrastruktūros išlaikymo sąnaudos tik didėja. Tačiau savivaldybių biudžetai – anaiptol. Taigi LSA suvažiavimo rezoliucijoje ir bus sakoma: leiskime gyventi ne tik valstybei, bet ir savivaldybėms ikikriziniu biudžetu”, – sako LSA prezidentas.
Pabrėžtina, kad savivaldybių biudžetų pajamų dalis nacionalinio biudžeto pajamose pastaraisiais metais mažėjo nuo 13 proc. 2008 m. iki 10,84 proc. 2012-aisiais. Tačiau valstybės biudžeto pajamos gerokai didėjo jau nuo 2011 m. Labiausiai akis bado savivaldybėms neskirtos lėšos iš Kelių priežiūros ir plėtros programos. Pavyzdžiui, 2011–2012 m. savivaldybėms buvo skirta apie 200–220 mln. Lt valstybės biudžeto asignavimų. Tai du kartus mažiau, nei planuota skirti 2008 m. O kelių padėtis savivaldybėse labai prasta. Patobulintą asfalto ir trinkelių grindinio dangą turi tik apie 16 proc. vietinių kelių bei gatvių.
Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius atsigręžė į regionų problemas, įvairiuose Lietuvos miestuose rengiamos diskusijos, į jas įtraukiant ir savivaldos atstovus. Belieka viltis, kad savivaldos atstovų žodis bus išgirstas ir reikiamos įstatymų pataisos padarytos.

GPM prognozuojamų įplaukų į valstybės biudžetą padidėjimas (proc.)
2012 m. (palyginti su 2011 m.)    20
2013 m. (palyginti su 2012 m.)    25

Savivaldybių biudžetų pajamų savarankiškoms funkcijoms atlikti pokyčiai 2008–2014 m.
Planas (mln. Lt)
2008    2009    2010    2011    2012    2013    2014
Savivaldybių biudžetų pajamos savarankiškoms funkcijoms    3843,532    3844,055    3326,995    3154,346    3235,417    3433,785    4235,516
Kasmetinis savivaldybių pajamų pokytis        0,532    –517,06    –172,649    81,071    198,368    801,731
Savivaldybių išlaidų pokytis dėl centrinės valdžios sprendimų:
išlaidų padidėjimas    258,588    0    138,043    597,241
išlaidų ekonomija    225,025    173,134    0
Realus savivaldybių pajamų pokytis, įvertinant išlaidų pokytį    –258,065    –292,035    0,485    81,071    60,325    204,49
Realus savivaldybių pajamų pokytis 2014 m., palyginti su 2008 m.     –203,729

LBA prezidento S. Kropo  lapkričio mėnesio bankų veiklos statistinių rodiklių komentarai

Tarpušventyje pamokslavimų ir taip pakanka, todėl apžvelgdamas bankų sistemos lapkričio mėnesio derlių stengsiuosi apsiriboti trumpu kelių rodiklių komentaru. Juolab, kad įdomių pokyčių, palyginti su spaliu, esama.

Pirmiausia į akis krenta po kelių optimizmo mėnesių gerokai bliūkštelėjęs bendrasis paskolų portfelis. Per lapkričio mėnesį jis sumažėjo net 1,19 mlrd. litų. Tačiau daryti išvadą, kad  žlugo begimstanti viltis jog skolinimas atsigauna būtų neapdairu, nes  didžiąją dalį paskolų nusiurbė gerokai sumažėjęs paskolų pačių bankų įmonėms portfelis. Priežasčių galima įžvelgti įvairių, tačiau panašu, kad intensyvaus antrinių įmonių finansavimo laikas baigėsi ir paskolos grįžta atgal į bankus. Tuo tarpu paskolų verslui portfelis kito nežymiai – mažėjo 85,11 mln. litų, o paskolų privatiems asmenims suma išliko veik nepakitus – didėjo 317 tūkst. litų.

Įdomu tai, kad gerokai sulysęs paskolų antrinėms įmonėms portfelis neturėjo įtakos turto rodikliui – bankų turtas per mėnesį išaugo 58,4 mln. litų ir pasiekė 75,45 milijardo. Statistika rodo, kad bankai laisvas lėšas gausiau investavo į skolos vertybinius popierius, kurių portfelis per mėnesį išaugo 536,9 mln. litų iki 7,21 milijardo.

Tuo tarpu būsto paskolos ir toliau išlieka madingos, tačiau santūriai. Per mėnesį naujų paskolų išduota už 163,33 mln. litų – beveik  20 mln. litų mažiau nei spalį. Taigi, besipučiančio būsto paskolų burbulo kol kas nematyti nė iš tolo. Tą patį rodo ir bendrasis būsto paskolų portfelis, kuris per lapkritį padidėjo 15,54 mln. litų. Tai yra labai mažai, turint galvoje viso beveik 19,9 mlrd. litų siekiančią tokių paskolų sumą.

Indėlių portfelis didėjo 41,47 milijono iki 47,79 mlrd. litų – pokytis, sakykim tiesiai, menkas. Įvertinus tą faktą, kad Europos centrinio banko bazinės palūkanos greičiausiai kurį laiką išliks labai žemame lygyje ir tai, kad indėlių draudimo įmokos Lietuvoje yra vienos aukščiausių Europos Sajungoje, o  reguliavimo ir  priežiūros sąnaudos bankams  smarkiai  didėja,  galima teigti, kad palūkanos už trumpalaikius indėlius (o kitokių Lietuvos bankų klientai dėl esamo teisinio reglamentavimo ir  neturi galimybių laikyti)  neturi jokių prielaidų didėti. Taigi, šios taupymo  priemonės  patrauklumas  ilgainiui gali pradėti blėsti.

Šiek tiek užbėgant už akių kalendoriui, galima konstatuoti, kad bankai metus užbaigia sustiprėję, o rinkoje aiškiai dominuoja racionaliai optimistiniai ekonomikos augimo lūkesčiai.

Tačiau tai nieku gyvu nereiškia, kad pasiektas etapas, kai galima šiek tiek atsipūsti – atvirkščiai. Norint aktyviai prisidėti prie ūkio plėtros, bankams teks gerinti turto ir įsipareigojimų valdymą, pirmiausia – siekti bankų veiklos teisinės ir reguliavimo aplinkos  tobulinimo.

Turint galvoje faktą, kad per kelis metus bankai susidurs su labai dideliais naujais iššūkiais, tokiais kaip pasirengimas euro įvedimui, migracija į bendrą Europos mokėjimų eurais erdvę, prisijungimas prie Europos bankų sąjungos ir kiti, norisi  palinkėti valdžios institucijoms net tik sklandžiai vykdyti darbus susijusius su šių projektų įgyvendinimu, bet taip pat nepalikti be dėmesio Lietuvos ūkio finansavimo klausimų.

Būtina įgyvendinti priemones, švelninančias reguliavimo reformų neigiamą poveikį įmonių ir ilgalaikių projektų finansavimui, vengti verslo ir namų ūkio kreditavimo reguliavimo ir mokestinių iškraipymų bei netolygumų tarp regiono valstybių ir atskirų finansavimo veiklos sektorių, plėsti finansavimo priemonių arsenalą bei kurti pakankamą motyvaciją ilgalaikio taupymo priemonių plėtrai.

Praėjusią savaitę įsteigta Neišnešiotų naujagimių asociacija (NNA). Kaip sakė jos pirmininkė Asta Radzevičienė, naujosios organizacijos tikslas – telkti šeimas, sulaukusias neišnešioto kūdikio, ir ypač pagelbėti toms šeimoms, kurios dar neturi neišnešiotų vaikelių auginimo patirties. “Daugelis šeimų, gimus neišnešiotam kūdikiui, sutrinka: nežino ne tik ką toliau daryti, bet ir kaip prieiti prie to vaikelio, kaip jį paimti, kaip su juo pradėti bendrauti.

Tad mūsų tikslas – burti tokias šeimas ir dalytis patirtimi pasakojant savo istorijas bei teikti viltį, liudijant tikrais pavyzdžiais, kad šitie vaikeliai išauga tokie pat sveiki ir protingi, kaip ir laiku gimusieji, – sakė A.Radzevičienė. – Jau šį ketvirtadienį, spalio 11 d., mes, keturios šios asociacijos steigėjos, auginančios jau ūgtelėjusius neišnešiotukus, vyksime į Vilniaus universiteto Santariškių klinikas susitikti su čia neišnešiotų naujagimių bei neišnešiotų naujagimių intensyviosios terapijos skyriuose gulinčių kūdikėlių mamomis bei tėčiais ir dalysimės savo patirtimi: rodysime savo vaikelių nuotraukas, kokie jie gimė, kaip augo, kokie yra dabar, kaip jiems toliau sekasi.”
Pasak A.Radzevičienės, šią tėvų iniciatyvą susiburti ypač palaiko Santariškių klinikų Vaikų ligoninės Neonatologijos centro vadovė prof. Nijolė Drazdienė bei neišnešiotų naujagimių skyrių vadovai, gydytojai, personalas. Tad planuojama, kad tokios tėvų paramos valandėlės kalbantis su nežinioje gyvenančių neišnešiotų kūdikių mamomis bei tėčiais vyks maždaug kas tris savaites. “Mes siekiame kalbėtis ne tik su mamomis, bet ir su tėčiais, nes mamos, stengdamosi padėti savo kūdikiams kabintis į gyvenimą, ligoninėse kartu su jais paprastai guli po du tris mėnesius, o tėčiams, esantiems namie yra dar sunkiau: jie mažai mato kūdikį ir jo mamą. Deja, ne visi tėčiai tai pajėgia ištverti”, – apgailestauja NNA pirmininkė.
Šiuo metu asociacija jau vienija apie 30 savanorių, pasiryžusių dalytis savo istorijomis, – dažna yra unikali, tikras išgyvenimo stebuklas. “Mamas, gulinčias ligoninėse šalia savo kūdikio, geriausiai supranta kita mama, kuri tai išgyveno anksčiau ir jau praėjo “ugnį bei vandenį”. Šių mamų pasakojimai suteikia ką tik gimusių neišnešiotukų mamoms gerokai daugiau vilties nei psichologų konsultacijos”, – tvirtina pašnekovė.
Netrukus NNA turėtų išplėsti savo skyrius po visą Lietuvą. A.Radzevičienė informavo, kad asociacija jau turi savo tinklalapį www.neisnesiotukas.lt ir yra sukūrusi savo paskyrą socialiniame tinkle “Facebook”.
Iš viso šiuo metu Lietuvoje veikia 81 pacientų organizacija, vienijanti skirtingomis ligomis sergančius ar išgijusius žmones bei jų šeimos narius.

Liepos mėn. Lietuvos marketingo asociacijos (LiMA) narių balsavimu buvo išrinkti 5 Vilniaus skyriaus valdybos nariai: „IDS Borjomi Europe” rinkodaros vadovė Ieva Semerikovaitė, renginių vadybos agentūros „ ŪPAS” vadovas Darius Lomsargis, UAB „Travel Planet” vadovė Gabrielė Štaraitė, „Office System” rinkodaros specialistė Toma Vyšniauskienė bei „Bulls Press Vilnius” pardavimų vadovė Rūta Elijošaitytė.

Pirmajame naujos valdybos posėdyje Ieva Semerikovaitė išrinkta skyriaus pirmininke.
„Šios kadencijos metu sieksime stiprinti LiMA narių bei verslo atstovų dalijimąsi patirtimi, plėsti Vilniaus miesto marketingo specialistų akiratį bei gerinti profesinius įgūdžius, – sako LiMA Vilniaus skyriaus valdybos pirmininkė I. Semerikovaitė. – Įvairūs seminarai, mokymai bei narių tarpusavio bendravimas leis kiekvienam asociacijos nariui augti kaip marketingo specialistui”.
Iki 2013 m. rugpjūčio LiMA Vilniaus skyriaus valdyba žada suorganizuoti  15 seminarų marketingo ir kitomis temomis bei surengti kasmetinę vienos dienos konferenciją “LiMA Day Vilnius”.

2004 m. įkurtos Lietuvos marketingo asociacijos įstatai numato kasmetinius valdybos rinkimus, vykstančius visuotinio narių suvažiavimo metu. Į valdybą slaptu balsavimu renkami 7 nariai. LiMA skyriai įkurti Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Klaipėdoje. Skyrių vadovybė renkama iš skyriui priklausančių narių po visuotinio suvažiavimo. Šiuo metu LiMA vienija apie 430 šalies marketingo specialistų.

Lietuvos savivaldai trūksta savivaldos – kaip iššifruoti šią dažnai savivaldybininkų kartojamą frazę, aiškinamės su Savivaldybių asociacijos direktore Roma Žakaitiene.

R.Ž.: Savivaldybės visada kartoja, kad nenori tapti vykdomaisiais komitetais, – jos nori būti savarankiškesnės. Funkcijų centralizacija ar, atvirkščiai, jų primetimas savivaldybėms neklausiant, ar jos gali jas įgyvendinti, ir dar be reikiamo finansavimo, – viena esminių problemų Lietuvoje. Tą pastebi ne tik pačios savivaldybės: Europos Tarybos Vietos ir regionų valdžios kongreso monitoringo grupė, šiemet po vienuolikos metų vėl vertinusi, kiek savivalda Lietuvoje atitinka Europos vietos savivaldos chartiją, pasigedo daugiau finansavimo savivaldybėms deleguotoms funkcijoms atlikti, bendruomenių nuomonės priimant sprendimus, didesnės valdžios decentralizacijos, kad jos institucijos būtų kiek įmanoma arčiau žmogaus.
Daug buvo tikimasi iš apskričių reformos – kad savivaldybės galės priimti daugiau sprendimų. Deja, funkcijų padaugėjo mažai.
VEIDAS: Merai labiausiai piktinasi, kad savivaldai neperduota tvarkyti žemė. Ar tai iš tiesų didysis regionų plėtros trukdis?
R.Ž.: Jei savivaldybėms būtų atiduota žemės disponavimo – ne nuosavybės – teisė, būtų lengviau pritraukti investuotojų, operatyviau įgyvendinti projektus. Europoje beveik visur savivaldybės disponuoja žeme, į tai jau antrą kartą atkreipė dėmesį ir minėta Europos Tarybos monitoringo grupė.
VEIDAS: Tačiau aiški ir priežastis, kodėl priimtas toks sprendimas: korupciniai skandalai savivaldybėse neduoda pagrindo pasitikėti.
R.Ž.: Visuomenės apklausų duomenimis, savivaldybėmis žmonės pasitiki labiau nei Vyriausybe ar Seimu. O savivaldybių yra šešiasdešimt, tad kai kurioje nors vienoje nutinka kas blogo, prilimpa visoms.
Ne tik Lietuvoje centrinė valdžia tikina, kad ji geriau tvarkys reikalus, nes valdo biudžetą. Bet turėdamos savarankišką biudžetą, ir savivaldybės galėtų gerai tvarkytis. Dabar jos iš tiesų labai priklausomos nuo centrinės valdžios, o pasitikėjimą juk gali įgyti tik turėdamos tokias pareigas, kuriomis gali įrodyti, jog tikrai galima jomis pasitikėti.
VEIDAS: Kokių funkcijų, be disponavimo žeme, savivaldybės nori, bet negauna?
R.Ž.: Jei jau savivaldybės pagal įstatymą yra už kurią nors sritį atsakingos, pavyzdžiui, už šilumos ūkį, tai norėtų būti atsakingos iki galo – kad joms leistų ir nustatyti šilumos kainas. Baiminamasi, kad prieš rinkimus tai būtų politizuojama – neva numušamos kainos, taip sužlugdant šilumos tiekimo įmones. Bet rinkimai vyksta ir į centrinę valdžią, o prieš juos priimama visokių populistinių dalykų.
VEIDAS: Vis dėlto savivaldybės labai skirtingos: teisės vienodos, bet prieniškiai priversti už šilumą mokėti beveik dvigubai brangiau nei molėtiškiai.
R.Ž.: Pagrindinis šilumos kainos dėmuo – kuro kaina, o ji priklauso ir nuo valstybės politikos, kiek deramasi, kad ji būtų mažesnė. Dabar visi sako: būtų pigiau, jei visur šildymui būtų naudojamas biokuras. Tačiau reikia prisiminti, kad gavusios ES struktūrinių fondų pagalbą pačios savivaldybės turėjo nuspręsti, kur investuoti: į vandentvarką, biokuro katilus ar kitą opiausią regionui problemą. Tos savivaldybės, iki kurių buvo nutiesti dujų vamzdžiai, investavo į kitas sritis, nes dujos buvo pigios, kiti buvo priversti ieškoti kuro alternatyvų. Šiandien pastarieji išlošė – moka už šilumą pigiau.
Savivaldybės deda visas pastangas, kad per ateinantį 2014–2020 m. ES finansinį laikotarpį ES paramą investuotų į biokatilus, mat nors biokuras pigesnis už dujas, jei savivaldybės pertvarkytų šilumos tiekimą tik skolindamosi iš bankų, šilumos kaina būtų dar didesnė nei dabar.
VEIDAS: Kaip vertinate tai, kad vis daugiau savivaldybių reiškia norą perimti į savo rankas šilumos, kitas komunalinių paslaugų įmones? Kodėl Lietuvoje negalioja aksioma, kad privačios įmonės tvarkosi efektyviau?
R.Ž.: Negalima sakyti, kad paslaugų kainą lemia nuosavybės forma. Savivaldybės nori ne tiek perimti įmones, kiek kitokios kainų už paslaugas nustatymo metodikos. Dabar gyventojai nebepajėgia susimokėti už šilumą, tikinama, jog sumažinus kainas įmonės bankrutuotų, bet paskui paaiškėja, kad jos dirba pelningai, ir tie pelnai didesni, nei galėtų būti. Savivaldybės garantuoja, kad jei jos turėtų daugiau įtakos nustatant šilumos kainas, šios būtų mažesnės. Bet vėl žadama kažką atimti iš savivaldybių, atiduoti valstybės įmonei.
VEIDAS: Vis dėlto kas lemia didžiulius skirtumus tarp savivaldybių, pradedant gatvių valymu žiemą? Gal dėl to ir linkstama labiau pasitikėti viena nacionaline įmone?
R.Ž.: Daug kas priklauso nuo tarybų narių reiklumo. Tačiau nevienodi ir savivaldybių finansavimo šaltiniai, pavyzdžiui, priskirtos prie probleminių ar esančios Ignalinos atominės elektrinės regione gavo papildomą finansavimą. Arba štai Vilnius surenka daugiau gyventojų pajamų mokesčio, bet yra donoras kai kurioms kitoms savivaldybėms, todėl negali vykdyti norimų investicinių projektų, turi skolų. Savivaldybių finansavimo metodika neturėtų būti tokia, kad visas krūvis būtų užkrautas vienam ar dviem miestams.
Jau ne kartą keltas klausimas, ar savivaldybės turi išgyventi tik iš gyventojų pajamų mokesčio. Pokyčių esama: padidindamos turto mokestį jos jau gali priversti juridinius asmenis geriau tvarkyti savo turtą. Visame pasaulyje turto mokestis yra savivaldybių, bet pas mus jį moka tik juridiniai asmenys.
Be to, kitokia turėtų būti ir Lietuvos regioninė politika. Dešimt regionų plėtros tarybų, į kurias įeina merai ir tarybų nariai, turėtų turėti daugiau funkcijų, rūpintis to regiono bendrais projektais, o ne tik padalyti nelabai didelius europinius pinigus. Žinoma, norėtųsi, kad regioninei politikai 2014–2020 m. iš ES būtų skirta ne 11 proc., kaip dabar, o kur kas didesnė suma.
VEIDAS: Tačiau mūsų savivaldybės skiriasi ne tik viena nuo kitos. Ypač didžiuliai skirtumai tarp mūsų provincijos savivaldybių ir, tarkime, Vakarų Europos savivaldybių – ten lauko tualetų neberasi.
R.Ž.: Dėl to kaltas ir mūsų pripratimas. Pavyzdžiui, vykdant geriamojo vandens  ES reikalavimus daug kur nutiesti vamzdžiai, bet kai kur žmonės kategoriškai atsisako prisijungti, jei tik reikia už savo pinigus nutiesti kelis metrus trasos. Jie motyvuoja, kad šulinio vanduo skanesnis.
VEIDAS: Savivaldybės nori daugiau finansinio savarankiškumo, bet mažuma merų sugeba rasti investuotojų, imtis ambicingų projektų.
R.Ž.: Viskas priklauso nuo žmonių: jei savivaldybėje – darbinga, kūrybinga, stipri komanda, galima laukti gero rezultato. Gaila žiūrėti, kaip sunkiai dirba tos tarybos, kurių merams visą laiką reikia laviruoti tarp partijų, stengiantis išsilaikyti. Todėl Savivaldybių asociacija jau seniai siūlo įteisinti tiesioginius merų rinkimus. Tai turėtų stabilizuoti darbą savivaldybėse, sutelkti jas ūkinei veiklai, o ne politinei kovai.
VEIDAS: Kaip suprasti: savivaldybės skundžiasi, kad turi per mažai funkcijų, tačiau jas gavusios vėl dejuoja nepajėgiančios jų vykdyti?
R.Ž.: Per ketverius metus savivaldybių biudžetai sumažinti 607,7 mln. Lt, o funkcijos tos pačios. Džiaugiamės, kad atsirado nors viena – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri ne buldozerio principu primetė naują tvarką, o pasiūlė eksperimentą: savivaldybėms prisiimti atsakomybę skirstant socialines pašalpas. Manau, kitąmet bus dar daugiau norinčiųjų prisidėti prie šio eksperimento.
Asociacija turi dar vieną siūlymą: savivaldybėms leisti sutaupytas lėšas pasilikti kitoms socialinėms reikmėms, ir tada nebereiks nė eksperimento. Savivaldybės kelia klausimą tik dėl kompensacijų už šildymą: jei šiluma brangs nepaisant savivaldybių valios, tai turi likti valstybės deleguota funkcija su tam skirtais biudžeto pinigais.
VEIDAS: O kaip savivaldybės vertina siūlymus joms perimti daugiabučių renovavimą?
R.Ž.: Vis daugiau diskutuojama, kad savivaldybių įmonės būtų atsakingos už atskirų kvartalų renovavimą, būtų kredito ėmėjos. Savivaldybės to nesikrato: asociacija pasirašė susitarimą su Aplinkos ministerija, Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra. Bet siūlome susieti renovavimo programą su kompensacijomis už šildymą, nes šiandien įkalbinti renovuoti namą žmones, gaunančius kompensacijas, beveik neįmanoma.
VEIDAS: Kodėl Lietuvoje stringa savivaldos reforma? Likome vieni iš nedaugelio ES teturinčių vieną savivaldos lygį?
R.Ž.: Dar 2007 m. asociacija pareiškė savo nuomonę: Lietuvoje savivalda užtektinai reformuota. Daugiau savivaldybių steigti nereikia, nes dabartinės tokio dydžio, kad jų biudžetas sudaro galimybes jas vystyti, o lėšų patrupinimas nieko gero neduotų. Beje, ir Europoje, pavyzdžiui, Danijoje, Latvijoje, kitose šalyse, savivaldybės stambinamos.
Pas mus kai kas siūlo visoms seniūnijoms suteikti savivaldybių statusą – tada jų turėtume 550. Bet jau šiandien savivaldybėms regionuose trūksta kvalifikuotų specialistų, pavyzdžiui, architektų. Antra, tokiu atveju iš biudžeto išlaikoma valdininkų armija didėtų, bet klausimas, ar užtikrintume didesnę jų paslaugų kokybę. O juk apskričių reforma siekta mažinti biurokratų kiekį.
Ko tikrai trūksta, tai žmonių dalyvavimo savivaldoje. Ieškome būdų, kaip stiprinti bendruomenes: atsirado seniūnaičių institucija, 8 mln. Lt suma skiriama bendruomenių projektams – gavusios po 100 ar 200 tūkst. Lt jos pačios apsisprendžia, ar keliuką asfaltuoti, ar kultūros centre salytę įsirengti.
VEIDAS: Bet ar jūs pažįstate savo seniūnaitį?
R.Ž.: Nei jį rinkau, nei pažįstu. Seniūnaičiai prigijo kaimiškose vietovėse, kur buvo stiprios bendruomenės. Dažnai vyksta diskusijos, ar miestuose apskritai reikalingos net seniūnijos, pavyzdžiui, Klaipėdoje, Panevėžyje jų nėra. Nors miestų teritorijos didelės, gyventojų daug, bet jų savivaldybės pajėgios užtikrinti ir seniūnijų funkcijų vykdymą.
VEIDAS: Koks yra siektinas savivaldos Lietuvoje modelis ir kaip jį pasiekti?
R.Ž.: Savivaldybės nori teisių, nebijo atsakomybės ir siekia tokios sistemos, kuri leistų dirbti stabiliai. Dabar egzistuojančios galėtų pakankamai gerai tvarkytis, jei tik bus tam reikalingas finansavimas, atsiras daugiau tiesiai į savivaldybę ateinančių mokesčių – gyventojų pajamų, turto, gal net dalis PVM. Reikia, kad savivaldybės aiškiai žinotų, už ką jos atsako, ir kartu su centrinės valdžios institucijomis – darbo birža, mokesčių inspekcija ir kt. – spręstų tos teritorijos problemas. O stabilumo pridėtų ir tiesioginiai merų rinkimai.

“Įgyti pasitikėjimą savivaldybės gali tik turėdamos tokias pareigas, kuriomis gali įrodyti, kad jomis tikrai galima pasitikėti.”

BFL

– Su kokiomis nuotaikomis savivaldybės įžengė į naujuosius metus?
R.Ž.: Su gana įvairiomis. Asociacijai pagaliau pavyko pasiekti, kad šiemet savivaldybių skolinimosi limitai būtų atkurti iki 2011 m. lygio. Tai reiškia, kad svarbūs europiniai projektai savivaldybėse galės būti tęsiami. 2012 metai bus rekordiniai savivaldybėms panaudojant Europos Sąjungos ir kitų šalių paramos lėšas, tačiau nepamirškime, kad šiems projektams įgyvendinti naudojamos savivaldybių pajamos, skirtos savarankiškoms funkcijoms atlikti (jos ir taip skurdžios), arba skolintos lėšos.
Savivaldybėms, be abejo, daug rūpesčių sukėlė „Snoro“ banko griūtis. Gerai, kad Vyriausybė gana greitai sureagavo ir padėjo savivaldybėms užtikrinti atlyginimų bei socialinių išmokų mokėjimą, be to, suteikė galimybę skolintis iš valstybės. Tačiau skolinimasis vis tiek yra su palūkanomis, ir metų pabaigoje skolą reikės grąžinti. Labiausiai savivaldybės baiminasi, ar „Snoro“ turtas bus realizuotas iki šių metų pabaigos ir bus įmanoma atgauti indėlius, antraip 2013-ieji bus dar sudėtingesni metai.
Jei kalbėsime apie biudžetą, šiemet nuo savivaldybių nukirpta dar 75 mln. Lt. Iš viso nuo 2008-ųjų iš savivaldybių be jokio teisinio pagrindo buvo atimta apie 612 mln. Lt (2009 m. – 150; 2010 m. – 127,7; 2011 m. – 260 mln. Lt).
Kitas ypač skaudus dalykas – 107 mln. Lt sumažintas moksleivio krepšelis, tad savivaldybės priverstos keisti klasių dydį, kai kuriais atvejais sujungti mokyklas, ir tai daroma tik bandant išgyventi.
– O kaip savivaldybės vertina naujos socialinių pašalpų mokėjimo tvarkos įvedimą?
R.Ž.: Turime penkias savivaldybes – Akmenės, Panevėžio, Raseinių, Radviliškio ir Šilalės rajonų, kurios pačios pasisiūlė išbandyti naująjį modelį: teikti socialinę paramą nepasiturintiems gyventojams kaip savarankišką funkciją.
Noriu pasidžiaugti, kad bene pirmą kartą toks svarbus siūlymas išbandyti naują metodą nebuvo stumiamas buldozeriniu būdu ar privalomai nuleistas iš dangaus. LSA įdėjo daug pastangų, kad tokio modelio efektyvumas pirmiausia būtų išbandytas bandomosiose savivaldybėse ir įsitikinta, ar, įtraukus vietos bendruomenę į paramos teikimo ir organizavimo procesus, paramos teikimas taps tikslingesnis bei veiksmingesnis. Labai džiaugiamės, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija išgirdo mūsų argumentus. Juo labiau kad visi sutariame dėl esminio tikslo – mokėti socialines išmokas tik tiems, kuriems tikrai reikia, o visus kitus skatinti dirbti, užsiimti savo verslu.
– Ar dažnai savivaldybių ir aukščiausiosios valdžios bendradarbiavimas būna toks sklandus?
R.Ž.: Esame pasiekę iš tiesų nemažai – vien tai, kad visi svarbūs su savivalda susiję teisės aktai turi būti derinami su LSA, leidžia mums stiprinti savivaldos pozicijas ir ginti gyventojų interesus. Pagrindiniai mūsų darbo įrankiai – derybos, vietos specifikos išmanymas ir profesionalių specialistų argumentai. Todėl būna keblu, kai tų argumentų ne tik nesiklausoma, bet tiesiog nukertama kaip kirviu – bus tik taip ir ne kitaip. Visa apibendrinta Lietuvos savivaldybių nuomonė, kuriai atstovaujame, tiesiog ignoruojama.
Sudėtinga ir tai, kad savivaldybėms primetami vis nauji įsipareigojimai, kuriems atlikti neskiriama lėšų. Arba iš pradžių skiriamas dalinis finansavimas, o vėliau jis mažinamas ar iš viso panaikinamas. Savivaldybių teisės toliau siaurinamos, geriausias to pavyzdys – kišamasi į tas sritis, už kurias pagal Lietuvos įstatymus atsakingos savivaldybės: tai vandens ūkis ir atliekų tvarkymas. Pavyzdžiui, visais būdais bandoma apsunkinti savivaldybių dalyvavimą arba išstumti jas iš tam tikrų veiklos sferų įsileidžiant privatų operatorių. Taip netrukus sulauksime situacijos, apie kurią vis dažniau diskutuojama šilumos ūkyje: dar neseniai buvo skatinama nuomoti jį privačioms įmonėms, o dabar linkstama prie perdavimo valstybei.
– Šilumos ūkis savivaldybėms apskritai yra viena opiausių sričių.
R.Ž.: Šiandien savivaldybių vaidmuo šilumos ūkio sektoriuje formalus, nors savivaldybės yra šilumos ūkio savininkės ir yra labiausiai kaltinamos dėl didelių sąskaitų. Tačiau realiai šilumos kainas nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Savivaldybių darbą apsunkina ir aiškios valstybės politikos šilumos sektoriuje nebuvimas.
Asociacijos pozicija šiuo požiūriu aiški – savivaldybės yra pasirengusios prisiimti atsakomybę, tačiau nori turėti ir teisę priimti sprendimus.
– Ar visuomet tokiais svarbiais klausimais pavyksta suderinti visų 60-ies savivaldybių poziciją?
R.Ž.: Visi sprendimai asociacijoje priimami per savivaldos interesų prizmę. Jei nacionalinė valdžia prima sprendimą, kuris kenkia savivaldai, asociacijos nariai vieningai pasisako prieš tai, nepaisydami priklausomybės valdančiųjų partijai ar opozicijai. Tai didelis stimulas dirbti.

Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir akcijos „Knygų Kalėdos” dalyvių susitikime, pirmą kartą šalies vadovei buvo pristatyti statistiniai duomenys, rodantys mūsų spaudos pramonės padėtį kitų Europos šalių kontekste.

Duomenis pateikusi Lietuvos spaustuvininkų asociacija (LISPA) atkreipė dėmesį, kad dėl knygoms taikomo 9 proc., o laikraščiams ir periodiniams leidiniams – 21 proc. PVM tarifo, Lietuva nustumta į panašaus dydžio (18-23 proc.) bendrąjį PVM tarifą turinčių Europos šalių užribį. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl net ir ekonominiu sunkmečiu periodinės spaudos bei knygų leidėjai renkasi kaimyninių Baltijos šalių, Lenkijos ar net Čekijos spaustuves.

„Tenka tik apgailestauti, kad esama mokestinė aplinka mažina mūsų pramonės galimybes būti lygiaverte Europos rinkos dalyve, nors spaustuvių technologiniai pajėgumai bei verslo kultūra leistų net ir lyderiauti, – sako LISPA prezidentė dr. Erika Furman. – Kad esame stiprūs savo srityje, rodo ir lapkritį skandinavų spaustuvininkų oficialiai pareikštas noras bendradarbiauti su Lietuvos kolegomis ir net perkelti gamybą į mūsų šalį“.

LISPA prezidentės teigimu, beveik visose didžiosiose ES šalyse spaudos pramonė skatinama ir palaikoma taikant sumažintus PVM tarifus: Liuksemburge (bendrasis PVM – 15 proc.) – 3 proc., Italijoje (bendrasis PVM – 20 proc.) – 4 proc., Ispanijoje (bendrasis PVM – 18 proc.) – 4 proc., Prancūzijoje (bendrasis PVM – 19,6 proc.) knygoms – 5,5 proc., laikraščiams ir periodiniams leidiniams – 2,1 proc. „Jungtinėje Karalystėje, kurioje bendrasis PVM tarifas yra 20 proc., spauda iš viso neapmokestinta PVM“, – atkreipia dėmesį E. Furman, pridurdama, kad tokį patį bendrąjį PVM tarifą, kaip ir Jungtinė Karalystė, turinti mūsų kaimynė Estija, visai spaudai taiko 9 proc. PVM, todėl lietuviški periodiniai leidiniai ir spausdinami šioje šalyje.

„Greta sumažinto PVM tarifo, daugelyje Europos šalių valstybė superka apie 50 proc. leidžiamų knygų tiražo ir perduoda jas bibliotekoms – taip ne tik papildomi fondai, bet ir palaikomi leidėjai bei spaustuvininkai, – pabrėžia LISPA prezidentė. – Tuo metu Lietuvoje bibliotekos negavo naujų leidinių pastaruosius trejetą metų, tad akcija „Knygų Kalėdos“, kurioje surinkta per 17 tūkst. naujų knygų, nors ir tapo akivaizdžia paspirtimi bibliotekoms, problemos neišsprendė. Tik nuolatinis dėmesys knygai gali sudaryti prielaidas, kad tiek valstybės tarnautojai, tiek politikai, tiek visa tauta supras knygos reikšmę, jos vaidmenį žmogaus asmenybės formavimuisi, jo sąmoningumui ir brandai“.

Lietuvos spaustuvininkų asociacija, susitikimo metu padėkojusi šalies Prezidentei už ligšiolinę rašytinio žodžio globą, išreiškė viltį, kad dėmesys šiai tema bus tęstinis. Taip pat, siekdami didesnio valstybės dėmesio knygai, turinčiai edukacinę ir lavinamąją vertę, asociacijos nariai paprašė šalies Prezidentės paremti LISPA iniciatyvą gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, minėti kaip nacionalinę šventę. „Šios dienos minėjimas nacionaliniu mastu yra labai svarbus augančiai kartai, kad ji jau nuo nuo darželio ar mokyklos suolo būtų supažindinama su mūsų šalies kalbos išlikimo istorija. Turime didžiuotis savo kalba, kuri yra viena seniausių pasaulio kalbų, ne mažiau nei Lietuvos krepšiniu”, – teigia E. Furman, džiaugdamasi Prezidentės pažadu globoti spaudos pramonę. LISPA taip pat tikisi, jog mūsų valstybės dovanojamų dovanų sąraše bus suteikta garbinga vieta knygoms, ypač meno albumams, ir taip remiamos kūrybos industrijų – menininkų, leidėjų ir spaustuvininkų – iniciatyvos.

1994 m. įkurta Lietuvos spaustuvininkų asociacija (LISPA), profesiniu ir bendros veiklos pagrindu jungia spaustuves, susijusių veiklų įmones, mokymo institucijas. Šiuo metu asociacija vienija 32 narius.

Ketvirtadienio vakarą Lietuvos bankas pranešė, kad bankas „Snoras“ yra nemokus, ir kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Banko valdyba taip pat atšaukė ankstesnius sprendimus, kuriais buvo leista iš bankomatų ir kai kurių skyrių per dieną išsiimti po 500 Lt. Laikinojo „Snoro“ banko administratoriaus pateikti duomenys rodo, kad iš banko dingo turto, verto 3,4 mlrd. Lt.
Oficialiai skelbiama, kad per 20 dienų atgauti lėšas galės tik indėlininkai, kurių indėliai banke neviršija 345 280 Lt. Visiems kitiems banko kreditoriams lėšos bus grąžintos jau Bankroto įstatyme nustatyta tvarka.
Taigi praėjusios savaitės Lietuvos banko ir Vyriausybės sprendimai buvo gana netikėti, nes prieš dešimt dienų aiškinta, kad bankas nacionalizuojamas ir dalijamas į dvi dalis – gerąją ir blogąją. Tačiau vėliau priimtas kitoks sprendimas, kuris iš esmės keičia reikalo esmę.
Apie pastarųjų dienų aktualijas kalbamės su „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacijos vadovu, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generaliniu direktoriumi Danu Arlausku.

VEIDAS: Pastarasis Lietuvos banko sprendimas daug kam buvo gana netikėtas, nes prieš dešimt dienų kalbėta, kad banką dar pavyks atgaivinti. Tad kaip Jūs reaguojate į žinią apie bankroto „Snoro“ bankui paskelbimą?
D.A.: Iš esmės šį sprendimą vertiname pozityviai, nes manome, kad priimtas daug skaidresnis būdas kreditorių interesams tenkinti. Pagal bankroto procedūras visi kreditoriai yra lygūs. Jei būtų einama prie banko skaidymo į gerą ir blogą bankus, kreditoriai, kurių indėliai neapdrausti, būtų neturėję, galima sakyti, jokio šanso atgauti pinigus. Kadangi bankroto procesą reglamentuoja teisinės procedūros, bus sudarytas kreditorių komitetas, ir tikimės, kad tarp jų pateks ir mūsų asociacijos atstovų.
VEIDAS: Jūsų duomenimis, kiek įmonių nukentėjo nuo „Snoro“ nacionalizavimo?
D.A.: Be gyventojų, pagrindiniai banko klientai – smulkieji ir vidutiniai verslininkai. Banke iš viso buvo atidaryta 1,15 mln. sąskaitų, iš jų 1 mln. – fizinių asmenų. Likusi dalis tenka juridiniams asmenims, taigi ir verslininkams. Iš 6 mlrd. Lt bankui patikėtų lėšų 2 mlrd. Lt – juridinių subjektų. Taigi į dramatiškai sunkią padėtį pateko tūkstančiai įmonių ir verslininkų.
Nors ketvirtadienį Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas pranešė, kad „Snorui“ skelbiamas bankrotas, tačiau šiandien dar labai daug neaiškumų. Aišku tik viena: bankrotas paskelbtas, teismo procesas tęsis ilgai ir šiemet tikrai niekas neišsispręs.
VEIDAS: Jūsų nuomone, ką reikės daryti su ES lėšomis finansuojamais projektais, kurių kreditinės linijos buvo atidarytos būtent „Snoro“ banke?
D.A.: Žinau medienos briketus gaminančią įmonę Utenos rajone, kuri gavo ES finansavimą būtent per „Snoro“ banką ir kreditavimo linija jau turėjo pradėti veikti. Verslininkas investavo savo lėšas 1000 kv. metrų gamyklai statyti, beliko įsigyti gamybos įrangą. Suprantama, kad dėl „Snoro“ bėdų projektas įstrigo. Ši įmonė, kaip ir daugelis kitų, gavo „Invegos“ garantiją projektui, finansavimo modelis sukurtas, verslo planas realus. Manau, tokius atvejus reikia atskirai nagrinėti ir kreditinę liniją skubiai perkelti į kitą banką. Tai valstybei nieko nekainuotų. Šiaulių, „Citadelės“, Medicinos ir Ūkio bankų vadovai neprieštarauja perimti šių projektų plėtojimą.
Kitas variantas, jei valstybė garantuoja gražinti iki 100 tūkst. eurų indėlius ir lėšas atsiskaitomosiose sąskaitose, kodėl ir šiuo atveju negalima pasinaudoti garantiniu mechanizmu? Aišku, tuomet reikėtų pajudinti lėšas iš indėlių draudimo fondo.
VEIDAS: Paaiškėjo, kad vykstant bankroto procedūrai „Snoras“ turės tik 4,6 mlrd. Lt vertės turto, kad indėlininkai savo lėšas atgaus dalimis. Kaip, Jūsų vertinimu, visa tai atsilieps šalies ūkiui, banko akcininkams ir kreditoriams, kurių indėliai neapdrausti?
D.A.: Skirtingų šaltinių duomenimis, bus prarasta daugiau kaip 40 tūkst. darbo vietų. Dėl mažesnio pelno, pajamų, pridėtinės vertės mokesčių surinkimo valstybės biudžetas tiesiogiai neteks 750 mln. Lt. Netiesiogiai ekonomika neteks daugiau nei 2 proc. BVP.
Manau, kad Lietuvos banko pirminiai skaičiai šiek tiek sumažinti. Iš tiesų gerai valdant bankroto procedūrą tikroji turto vertė bus didesnė, ir tikėtina, kad kreditoriai atgaus didesnę dalį lėšų. Aišku viena: šiandien laki frazė, kad skęstančiųjų gelbėjimas – jų pačių reikalas, įgauna dar didesnę reikšmę. Vyks kreditorių susirinkimai, todėl kviečiu aktyviai registruotis į indėlininkų ir kreditorių asociaciją, ir visi kartu ieškosime geriausių išeičių. Taigi asociacijos veikla tampa dar prasmingesnė.
Maksimalūs galimi kreditorių ir akcininkų nuostoliai sieks 3,3 mlrd. Lt. Manome, kad neapdrausti kreditoriai atgaus ne daugiau kaip 0,66 ct nuo kiekvieno įnešto lito ir jų nuostoliai sieks apie 34 proc. Apskaičiuota, kad akcininkų nuosavybės banke galėtų būti 0,79 mlrd. Lt.
VEIDAS: Kodėl apskritai kilo mintis steigti „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociaciją? Galbūt Jūs pats turite nemenką indėlį šiame banke?
D.A.: Kai supratome, kad apie 2,5 mlrd. Lt bus tiesiog nubraukti ir kad patekti į „gerąjį“ banką nepavyks, o patekę į „blogąjį“ pavieniui nebūsime matomi, nusprendėme susiburti į asociaciją. Mums pasirodė patrauklus socialinės partnerystės, pilietinės visuomenės įtraukimas į valstybinių problemų sprendimą. Mūsų asociacijos privalumas tas, kad nesiekiame politinių dividendų.
Aš pats neturiu „Snore“ nei indėlių, nei obligacijų, nors kituose bankuose turiu. Man buvo nepriimtinas banko vadovo Raimondo Baranausko viešas elgesys. Tai turbūt vienintelis bankininkas, puikavęsis automobilių kolekcijomis, dalyvavęs įvairiuose vakarėliuose, mėgavęsis prabanga. Be to, buvo žinoma, kad kitas akcininkas Vladimiras Antonovas yra persona non grata Rusijoje. Ir trečias faktas, su šiuo banku mane paskatinęs elgtis atsargiai, yra tas, kad „Snoras“ negavo leidimo atidaryti atstovybę Didžiojoje Britanijoje, kurios bankų sistema labai reikli ir skaidri.
VEIDAS: Tačiau informacijos apie „Snoro“ nesėkmę Didžiojoje Britanijoje stigo. Galbūt tai būtų atvėrę akis daugeliui žmonių.
D.A.: Dabar jau daugelis kaltina Vyriausybę, Lietuvos banką, kodėl jie neprižiūrėjo, nieko nesakė. Ne visi dalykai gyvenime reglamentuojami. Pati didžiausia vertybė – laisvė patiems priimti sprendimus ir atsakyti už savo veiksmus. Žmogus ta laisve turi naudotis taip, kad ji jam pačiam nepridarytų žalos. O kad taip nebūtų, reikia patiems mąstyti. Gal mano žodžiai ką nors ir įskaudins, tačiau ar gerai būtų, jei valstybė, o ne mes patys, spręstų, kaip elgtis? Kita vertus, nors ir reikalaujama, kad statybos aikštelėje reikia dėtis šalmą, tačiau ne visi to paiso ir dėl to nukenčia.
Skandinavai bankų sistemoje taiko įvairius saugiklius, o, pavyzdžiui, amerikiečiai į tai žvelgia kaip į normalią riziką, kurią nesėkmės atveju ramiai priima. Ten bankrutuoja bankai, pensijų fondai, bet žmonės vėl pradeda nuo nulio ir juda į priekį. Nedramatizuoju situacijos Lietuvoje, nes manau, kad globali ekonominė krizė sudavė kur kas didesnį smūgį nei banko griūtis.
VEIDAS: Skelbiama, kad didžiausias „Snoro“ grupės ir banko įsipareigojimas vienam klientui siekė 199 mln. Lt. Kokių Jūs žinote stambių „Snoro“ kreditorių ir indėlininkų?
D.A.: Mūsų asociacijos steigėjai yra banko „Snoras“ indėlininkai ir kreditoriai. Jų kasdien vis daugėja. Šiandien yra apie penkis šimtus. Nuo pat pradžių veikloje aktyviai dalyvauja bendrovės „Mikrovisata“, „Vėtrūna“, „Topo centras“, „Litexpo“, „Lietuvos dujos“. Verslininkams talkina teisinių paslaugų įmonės „Lawin“, „Raidla“, „Lejins&Norcous“, „Varul“, „Tark Grunte Sutkienė“, „Bernotas&Dominas Glimstedt“, „Borenius“, „Triniti“, „Motieka&Audzevičius“, „Metida“. Asociacijos finansų patarėjai – „Žabolis ir partneriai“. Asociacijos atstovai – Dovilė Burgienė, Irmantas Norkus, Linas Sesickas ir Alvydas Žabolis.
Mes siekiame asmeninės banko vadovų atsakomybės. Kad ir kiti žinotų, jog su žmonių pinigais reikia elgtis atsakingai. Taip pat siūlome akylai pažvelgti ir į Lietuvos banko veiklą – ar „Snoras“ neturėjo ten pernelyg artimų sąsajų.
Nustebau prieš kelerius metus perskaitęs Gintaro Petriko pareiškimą, kad jis mokėjo vienam buvusiam Lietuvos banko pirmininkui pinigus už paslaugas. Negirdėjau, kad būtų kilusi kokia nors reakcija. Manau, prokuratūra turėtų prie šio klausimo grįžti.
VEIDAS: Kai aplinkui tokios naujienos, ar laikas nuo 2012 m. liepos 1 d. minimalią algą didinti nuo 800 iki 850 Lt? Kokios pozicijos laikosi Lietuvos verslo darbdavių konfederacija?
D.A.: Mes sutinkame, kad reikia kelti minimalų atlyginimą. Tačiau ne taip, kaip siūlo Vyriausybė ar profsąjungos. Svarbiausias tikslas – didinti vartotojų perkamąją galią. Dabar didelė dalis mūsų visuomenės dalyvauja ne ekonominiame šalies gyvenime, o tiesiog pragyvenime. Savo ruožtu mes siūlome didinti neapmokestinamųjų pajamų dydį.
Neseniai lankiausi Kalifornijoje, kur į akis krito japoniškų automobilių gausa. Vietos gyventojų paklausiau, kur jų fordai. Man buvo paaiškinta, kad pataikaudami profesinėms sąjungos darbdaviai kėlė atlyginimus tol, kol jų pagaminama produkcija tapo nekonkurencinga. Rezultatą mes žinome: automobilių gamyklos buvo priverstos užsidaryti.
Taigi ir Lietuvoje negalime reikalauti didinti atlyginimo iškart nuo 800 iki 1000 Lt. Tai reikia daryti etapais. Be to, jei įmonės būtų skatinamos didinti atlyginimus per mažesnius mokesčius, tuomet jos didintų ir produktyvumą.

BFL

„Mūsų siūlymai grindžiami viešai prieinama informacija apie situaciją „Snoro“ banke, todėl mums buvo labai svarbu pasitikrinti, ar administratoriaus turimi duomenys neprieštarauja mūsų skaičiavimams. Mes taip pat norėtumėm į banką deleguoti savo stebėtoją, kuris padėtų priimant reikalingus sprendimus. Administratorius tokį siūlymą pažadėjo aptarti su Lietuvos banku ir savo teisės patarėjais bei nedelsiant informuoti apie sprendimą“, – pažymėjo susitikime „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacijai atstovavęs  „Raidla, Lejins & Norcous“ vadovaujantis partneris Irmantas Norkus.

Jis taip pat patikino, kad asociacijos nariams atstovaujantys teisininkai nagrinėja galimybes pareikalauti atsakomybės iš stambiųjų „Snoro“ akcininkų bei banko vadovų, priėmusių galimai indėlininkų ir kreditorių teises pažeidusius sprendimus.

Asociacija siūlo kuo skubiau nustatyti banko turto deficitą ir, atsižvelgiant į tai, apsispręsti dėl valstybės dalyvavimo įliejant į banką naujo kapitalo. Valstybės kapitalas gali būti investuotas ilgalaikio įsipareigojimo forma. Taip pat svarstoma dalį kreditorinių reikalavimų bankui pakeisti į banko obligacijas ir/arba dalį kreditorinių reikalvimų bankui kapitalizuoti, paverčiant juos banko akcijomis. Siūloma kuo skubiau fomuoti naują banko valdybą ir atnaujinti jo veiklą.

Artimiausiu metu asociacija inicijuos „Snoro“ kreditorių susirinkimą, kuriame bus siekiama patvirtinti „Snoro“ veiklos atkūrimo planą ir suteikti asociacijai mandatą atstovauti nacionalizuoto banko kreditoriams tolesniuose procesuose.

Apie „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociaciją

Asociacija vienija visus nukentėjusius „Snoro“ banko klientus ir kviečia vienyti jėgas sprendžiant klausimus, susijusius su banko restruktūrizavimu. Asociacijos steigėjais tapo Šarūnas Kliokys, Gražvydas Bajoras, Šarūnas Birutis, Pranas Griškevičius, Simona Heinsohn ir Danukas Arlauskas.

Lapkričio 21 dieną oficialiai įregistruota asociacija jau vienija kelias dešimtis nukentėjusiųjų Lietuvos įmonių ir daugiau nei 250 privačių asmenų.

Asociacijai talkina šios savo klientų interesus atstovaujančios teisinių paslaugų įmonės: LAWIN, „Raidla, Lejins & Norcous“, „Varul“, TARK GRUNTE SUTKIENĖ, „Bernotas & Dominas Glimstedt“, BORENIUS, „Triniti“, „ Motieka & Audzevičius“, „Metida“.

Mėsos ir pieno produktus į Rusiją eksportuojančios Lietuvos įmonės jau gali lengviau atsikvėpti. Eksporto rinkoje kilusius sunkumus padės įveikti Šiaurės Vakarų Rusijos mėsos perdirbėjų asociacija, rašo “Lietuvos rytas”.

“Mums būtinas partneris Rusijoje. Patirtis rodo, kad bet kuri įmonė, eksportuojanti maisto produktus į šią rinką, kilus bėdoms pati neįstengia patekti į Rusijos valdžios kabinetus.

Tai – tvarka, kuri užsieniečiams galioja visose Rusijos valdžios institucijose. Juk net oficialaus atsakymo į paklausimą iš jų tenka laukti maždaug mėnesį”, – sakė Eksporto vystymo asociacijos direktorius Vilius Martusevičius.

Pavyzdžiui, eksportuojančioms įmonėms bemaž nepasiekiama Rusijos veterinarijos ir fitosanitarijos priežiūros tarnyba. O jos taikomi eksporto reikalavimai yra ypač griežti.

“Atsiradus kliūčių lietuviškų gaminių eksportas Rusijoje būdavo ilgam, kartais – ir pusmečiui apribotas”, – sakė Krekenavos agrofirmos generalinis direktorius Linas Grikšas.

Bendradarbiavimo memorandumą Lietuvos Eksporto vystymo asociacija ir Šiaurės Vakarų Rusijos mėsos perdirbėjų asociacija pasirašė pernai gruodį. Kovo pradžioje asociacijos surengė susitikimą – į Vilnių buvo atvykę Rusijos Mėsos perdirbėjų asociacijos vykdomasis direktorius Dmitrijus Pozdniakovas ir Sankt Peterburgo, Leningrado srities veterinarijos ir fitosanitarijos priežiūros tarnybos vadovas Olegas Gromovas.

Anot O.Gromovo, Rusijos mėsos perdirbėjų ir Eksporto vystymo asociacijų bendradarbiavimas ypač naudingas eksporto plėtrai. Asociacijoms dirbant išvien eksportui kils mažiau trukdžių, atsiras daugiau Rusijos tarnybų supratingumo, todėl ir iškilusias problemas bus galima išspręsti daug greičiau.

Problemas susitikime kartu taip pat aptarė Krekenavos agrofirmos, “Agrovet”, “Pieno žvaigždžių”, “Žemaitijos pieno”, “Marijampolės pieno konservų”, “Univitos” ir kitų Lietuvos mėsos bei pieno perdirbimo įmonių atstovai.

Maždaug 80 proc. viso Rusijos mėsos ir pieno importo keliauja per Šiaurės Vakarų regioną – Sankt Peterburgą ir Leningrado sritį.