Liepos 5 dieną Minske vykusioje Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Parlamentinėje Asamblėjoje teikta Lietuvos parlamentarų rezoliucija, kritikuojanti Baltarusijos Astravo atominės elektrinės statybą, buvo atmesta nepradėjus jos nagrinėti.

ESBO – didžiausia pasaulyje regioninė tarptautinė organizacija, plėtojanti priemones, skirtas karinėms konfrontacijoms mažinti ir saugumui Europoje stiprinti. Šiuo metu organizacija vienija 57 valstybes, esančias Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Centrinėje Azijoje. Parlamentinė Asamblėja yra vienas svarbiausių organizacinių junginių. Kartą per metus vykstanti sueiga, sukviečianti per 300 šalių narių parlamentarų, rengia rekomendacinio pobūdžio rezoliucijas, kurios dažnai būna įgyvendinamos.

Skaudžiausią smūgį Lietuvos delegacija patyrė tada, kai ši rezoliucija nesugebėjo patekti į Asamblėjos darbotvarkę. Svarstant klausimus, kurie bus nagrinėjami šioje sueigoje, lietuvių parlamentarų parengta rezoliucija buvo sustabdyta Švedijos delegacijos atstovo socialisto Kento Harstedto iniciatyva. Pasak švedų atstovo, mūsų parlamentarų iškelta problema buvo labiau dvišalių santykių aiškinimasis tarptautinėje arenoje, ji nekelianti realios grėsmės tarptautiniam saugumui, todėl tokio klausimo ESBO Parlamentinė Asamblėja neturėtų svarstyti.

Nors lietuvių delegacija, vadovaujama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovo, Seimo nario Virginijaus Sinkevičiaus, bandė atsakyti šiai Švedijos delegato išdėstytai nuomonei, galutinis balsavimas lėmė, kad tik aštuonios valstybės iš 57 palaikė mūsų parlamentarų suformuluotą rezoliuciją. Net 20 šalių pasisakė prieš tokios rezoliucijos įtraukimą į darbotvarkę.

Įdomu tai, kad daugiausia Rytų valstybių palaikoma Astravo AE statyba palaikymo sulaukė Šiaurės valstybių bloke. Beveik visais atvejais šių valstybių nuomonė sutampa su Europos Sąjungos narių pozicijomis, todėl Nepriklausomų Valstybių Sandraugos pozicijos palaikymas lietuviams iškėlė daug klausimų. Tiesa, K.Harstedtas yra radikalaus Skandinavijos socialistų sparno narys, todėl tai nėra pirmas kartas, kai šis politikas palaiko prorusišką poziciją.

Astravo AE – beveik dešimtmetį Lietuvai ramybės neduodanti problema. Mūsų valstybės politikai atvirai svarsto apie šios elektrinės saugumo galimybes. Didelį ažiotažą šis klausimas sukelia ir todėl, kad statyba vyksta vos už kelių dešimčių kilometrų nuo Lietuvos pasienio ir pakilus į orą Vilniuje statomos elektrinės bokštai yra gerai matomi. Lietuvos delegacijos tarptautinėje arenoje stengiasi, kad Astravo AE nebūtų baigta statyti ir nepradėtų savo veik-los. Manoma, kad atsitikus nelaimei radioaktyviosios medžiagos smarkiai paveiktų dalį Lietuvos regionų ir turėtų panašių pasekmių, kokių būta po Černobylio katastrofos Ukrainoje.

Tiesa, tarptautinėje arenoje mūsų kaimyninės šalys sutaria, kad Lietuvos delegacijų keliamas klausimas yra svarbus. Statoma elektrinė pakankamai galinga, kad nelaimės atveju paveiktų ne tik Lietuvą, bet ir visą Centro bei Šiaurės Europos šalių regioną.

Didžiosios Europos valstybės bei Pietų regionas Astravo AE statybos klausimu išlieka neutralus, todėl dažnai mūsų delegacijos palaikymo nesulaukia – per įvairius balsavimus šios šalys susilaiko.

Scanpix nuotr.

Pristojusios investicijos, pingantis nekilnojamasis turtas, mažėjantis gyventojų skaičius ir nerimas dėl savo sveikatos bei saugumo – taip galėtų atrodyti juodasis Vilniaus ir aplinkinių regionų raidos scenarijus, jo pašonėje pradėjus veikti baltarusiškai Astravo elektrinei. Tačiau analogiškų istorijų pavyzdžiai rodo, kad tai greičiausiai ir liks tik neišsipildžiusiu siaubo filmo scenarijumi.

Dovaidas PABIRŽIS

Per 50 kilometrų nuo šiuo metu statomos As­travo atominės elektrinės nutolęs Vilnius patenka į jos poveikio zoną. Be to, baltarusiai giriasi, kad stato pigiausią tokio pobūdžio jė­gainę pasaulyje, taip Lietuvai keldami tik dar daugiau nerimo.

O jo ir taip netrūksta – iki šiol elektrinės statytojai neskuba atsakyti į daugelį klausimų, susijusių su atominės saugumu: dėl jėgainės aikštelės parinkimo ir įvertinimo, galimo poveikio aplinkai, vadinamųjų streso testų, Neries vandens panaudojimo, nesibaigiančių incidentų statybų metu ir apskritai elektrinės atitikties tarptautiniams saugumo standartams.

Ir nors politikai gerokai pavėluotai suskubo griebtis kovos prieš elektrinės statybas, rinkti pi­liečių parašus ir organizuoti įvairias akcijas, sunku patikėti, kad nuo Juozapinės kalvos jau aiškiai šviečiant elektrinės kontūrams statybos staiga bū­tų sustabdytos. Daugelis ekspertų sutaria, kad, užuot kovojus su neįmanomu, dabar verčiau belieka kaip galima labiau įsitraukti į statybų procesą, įtraukti į jį tarptautinę bendruomenę ir rūpintis būsimos jėgainės saugumu.

Įtaka nekilnojamajam turtui nedidelė

Kaip Astravo atominė elektrinė tiesiogiai paveiks Lietuvos ekonomiką ir arčiausiai nuo jos esančius valstybės regionus? Pasaulyje netrūksta tyrimų, kokią įtaką nekilnojamojo turto kainoms ir ekonomikai daro tokie objektai. Tiesa, dažniausiai tiriama šiek tiek artimesnių, mažesnių ir tos pačios valstybės teritorijoje esančių regionų, miestų ir miestelių padėtis.

1997-aisiais atliktas tyrimas apie dviejų netoli viena kitos esančių atominių elektrinių Ka­li­fornijoje (JAV) įtaką nekilnojamojo turto kainoms parodė, kad jokio tiesioginio ryšio tarp kainų ir artumo nuo šių objektų nėra. Priešingai – tąkart pastebėta, kad namai arčiau jėgainių buvo brangesni. Rezultatai parodė, kad namų kainos pasiekė aukščiausią tašką likus 23 mylioms (apie 37 km) iki „Diablo Canyon“ atominės elektrinės ribos, o tokie kriterijai, kaip infrastruktūra, darbo vietos ir pasiekiamumas, buvo daug svarbesni už atominės artumą.

Atlikus tyrimą dėl nebenaudojamos, didesnės ir labiau matomos „Rancho Seco“ elektrinės pa­aiškėjo, kad gyvenamųjų namų kainos artėjant prie jos kilo pasiekus 11 mylių (18 km) ribą iki objekto.

Kiti moksliniai tyrimai rodo, kad nekilnojamojo turto rinka gana greitai atsigauna net ir po įvykusių pavojingų incidentų. Incidentas, kai 1979-aisiais radioaktyviosios medžiagos nutekėjo iš reaktoriaus Trijų Mylių salos branduolinėje jėgainėje Pensilvanijos valstijoje (JAV), greitai numušė nekilnojamojo turto kainas 10 mylių (16 km) atstumu nuo elektrinės ir visiškai sužlugdė jo rinką dar arčiau elektrinės. Tačiau namų ir žemės kainos grįžo į ankstesnę padėtį maždaug per du mėnesius. Mokslininkai Haysas Gamble‘as ir Rogeris Downingas kėlė prielaidą, kad galbūt taip nutiko dėl incidento padarinius pašalinti turinčių darbuotojų antplūdžio bei didelio žmonių, besitikinčių gauti valstybines kompensacijas, kiekio.

Daugelyje kitų panašių tyrimų mokslininkai gauna panašias išvadas: tokio pobūdžio objektų atsiradimo įtaka yra trumpalaikė ir nedidelė, o dažniausiai ją atperka teigiamas atėjusių investicijų, papildomų darbo vietų ir įvairių kompensacijų poveikis. Žinoma, už valstybės sienos, žyminčios ir Europos Sąjungos ribą, esantis Vilnius jokių teigiamų ekonominių pasekmių šiuo atveju tikrai nepajus.

„Astravo elektrinės įtaka Vilniaus nekilnojamojo turto rinkai būtų minimali. Be abejo, labai daug žmonių pagalvoja ir ateityje pagalvos, kad galbūt čia kažkiek nesaugu gyventi, bet jie vis tiek yra pririšti prie darbo vietų. Galbūt atsiras keletas žmonių, kurie priims sprendimą nerizikuoti ir iškeliauti, bet tai būtų pavieniai atvejai. Lygiai kaip dalis žmonių kilus Rusijos ir Ukrainos konfliktui, didėjant Rusijos grėsmei, nelabai mato savęs Lietuvoje, turi baimių ir galbūt kelia savo verslą bei pinigus į kitas šalis. Tokių iš tikrųjų yra, bet tai pavieniai atvejai. Žmonės gyvena ten, kur yra darbo vietos. Jeigu dėl Astravo verslas keltųsi kitur, žmonės keltųsi paskui. Bet kol Vilniuje bus kuriamos darbo vietos, tol tikrai nebus masinio nekilnojamojo turto pigimo“, – „Veidui“ sakė ne­kilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Ober-Haus Vertinimo ir rinkos tyrimų departamento va­dovas Saulius Vagonis.

Jeigu dėl Astravo verslas keltųsi kitur, žmonės keltųsi paskui. Bet kol Vilniuje bus kuriamos darbo vietos, tol tikrai nebus masinio nekilnojamojo turto pigimo

Jo teigimu, tą patį galima pasakyti ir apie kitus pavojų galinčius kelti pramoninius milžinus Lie­tuvoje, tokius kaip Kėdainių „Lifosa“, Jonavos „Achema“, Mažeikių „Orlen Lietuva“. Tuose miestuose nekilnojamojo turto kainos didesnės, ir taip yra būtent todėl, kad tai yra didieji darbdaviai, mokantys nemažus atlyginimus. Daugelis žmonių visų pirma žiūri į dabartį, savo ekonominę būklę ir pajamas, o ne į teorinę potencialią grėsmę, kuri gali niekada ir neišsipildyti.

„Būkime realistai – praktiškai bet kokia žmogaus veikla susijusi su tam tikra rizika. Labai geras palyginimas yra angliakasyba. Sakoma, kad atominės elektrinės labai pavojingos, bet nuo jų yra nukentėję kur kas mažiau žmonių nei nuo anglimis kūrenamų jėgainių. Ten žmonės miršta šachtose, atsiranda darbuotojų ir aplinkinių gyventojų sveikatos problemų, didelė tarša. Taigi lengvo at­sakymo čia nėra, visur esama rizikos. Bet investicijos kuria darbo vietas, todėl žmonės ten ir gyvena“, – teigia ekonomistas, „Nordea“ Baltijos šalių tyrimų padalinio vadovas Žygimantas Mauricas.

Trečiaeilis veiksnys investuotojams

Ž.Mauricas įsitikinęs, kad jeigu Astravo elektrinės buvimas prie Vilniaus ir galėtų tapti kriterijumi investuotojams pasirenkant vietą savo pinigų srautams ar gamybai nukreipti, tai būtų tik papildomas veiksnys, nepatenkantis į pirmą dešimtuką. Ir nors tas veiksnys, be abejo, nebūtų teigiamas, didelio poveikio jis tikrai nedarytų.

„Jei vertinsime kažkokio incidento tikimybę, ji tikrai labai nedidelė, todėl neigiamas poveikis bus irgi nedidelis arba jo iš viso nebus. Žinoma, buvo Černobylio avarija, bet tai labiau išimtis. Pačiai Baltarusijai bet kokie incidentai nebūtų naudingi, juk ir nuo Minsko Astravo elektrinė nėra taip toli, kiek daugiau nei šimtas kilometrų, o tai juk kelių milijonų gyventojų miestas. Juolab kad vėjai pa­prastai pučia iš Vakarų“, – sako ekonomistas.

Jam antrina ir tiesioginių užsienio investicijų plėtros agentūros „Investuok Lietuvoje“ vadovas Mantas Katinas. Jo teigimu, bet kokie pokyčiai yra susiję tik su faktais, kurie realiai įrodomi, t.y. kad ši elektrinė tikrai nesaugi. Apskritai pasaulyje, ypač labiau išsivysčiusioje jo dalyje, atominių elek­trinių yra daug ir investuotojų jos negąsdina, išskyrus tuos atvejus, kai tarptautiniu lygiu egzistuoja įrodymai dėl elektrinės nesaugumo.

„Kažkoks negatyvus kriterijus būtų tik tokiu atveju, jeigu tarptautiniu mastu nuskambėtų elektrinės nesaugumo įrodymai ir kažkokie incidentai. Tokie faktai, kokius dabar girdime, iki tarp­tautinio lygio mastelio neiškyla. Kadangi esa­me arti, preventyviai keliame tą problemą, nes ži­nome, kad ir maža rizika mums yra netoleruotina. Bet tarptautiniu lygiu visas pasaulis yra nusėtas tokių elektrinių ir investuotojai tokių dalykų labai neanalizuoja. Tik kažkoks incidentas, net ir smulkus, bet nuskambėjęs tarptautinėje spaudoje, tu­rėtų realią reikšmę. Force majeure rizikų yra ir daugiau – gali prasidėti karas, išsiveržti ugnikalniai ir pan.“, – komentuoja M.Katinas.

Dėl baltarusių atominės elektrinės kaimynystės nebrangs ir nekilnojamojo turto ar kitos draudimo paslaugos. Kaip „Veidui“ teigė draudimo bendrovių „If“ ir „Lietuvos draudimas“ atstovai, įvykiai, atsitikę dėl branduolinės energijos poveikio, yra nedraudžiamieji ir tiek šiuo metu, tiek, tikėtina, ateityje ši rizika ir išliks kaip nedraudžiamasis įvykis.

Ž.Maurico teigimu, Lietuvos draudėjai nebūtų pajėgūs siūlyti tokių paslaugų. O ir visoje Eu­ro­poje gausu šalia atominių elektrinių stovinčių in­dustrinių parkų, tokia elektrinė stovi netgi pačiame Briuselio priemiestyje. Todėl bet kokie galimi incidentai nėra draudžiami, nes jų tikimybė itin ma­ža, o poveikis – labai didelis. Tokiu atveju bet koks incidentas, kaip Fukušimos avarija Ja­po­nijoje, kai nuostoliai skaičiuojami dešimtimis milijardų, reikštų tokios įmonės pabaigą. Todėl kilus tokiems incidentams lieka tarpvalstybiniai susitarimai, tarptautinė pagalba ir parama.

Ž.Maurico manymu, pasienio su Baltarusija regionai, kurie nuo Astravo atominės bus nutolę vos per kelias dešimtis kilometrų, gali pajusti ir nau­dos, jeigu tik ekonominiai Lietuvos ir Bal­tarusijos santykiai bus neblogi ir pastaruoju metu stebimas savotiškas atšilimo laikotarpis tęsis. Atsiras galimybių smulkiajam verslui aptarnavimo srityje, galbūt pagerės ir infrastruktūra, o Astravas taps savotišku mini traukos centru.

Ekonomistas pabrėžia, kad net ir besivystančiose valstybėse, kuriose ekologinių reikalavimų paisoma mažiau, pramonė yra taršesnė, psichologinis atstumas nuo tokių objektų yra 10–15 km, kol matomi industrijos kaminai. O toliau, nepaisant realaus pramonės artumo, jau gali dygti ir prabangūs gyvenamieji rajonai.

Artumą jaučia, bet nesureikšmina

Panaši yra ir greta daug metų veikusios, šiuo metu uždarytos, tačiau pavojaus nepraradusios Ignalinos atominės elektrinės gyvenusių žmonių patirtis. Už keliolikos kilometrų nuo elektrinės esančio Turmanto miestelio seniūnas Stanislovas Stankevičius pasakoja, kad ją statant aplinkiniai gyventojai buvo labai nepatenkinti, informacijos tais laikais buvo mažai, todėl dažnai vėliau jie versdavo ant objekto visas kaltes.

„Ir orai būdavo blogi dėl elektrinės, ir sveikatos sutrikimai, ir visos kitos bėdos. Kalbėta, kad dėl to iš tuometinio Leningrado (dabar Sankt Peter­burgas) ir Maskvos žmonės čia nebevažiuoja ilsėtis, turizmui tai kenkia. Nors tais laikais nekilnojamojo turto rinka nebuvo panaši į normalią, negirdėjau, kad kas nors dėl to būtų išsikraustę gyventi kitur“, – sako seniūnas.

Jo teigimu, Ignalinos atominės elektrinės artumas galėjo daryti įtaką ūkinei veiklai: kažkada kalbėta, kad dėl to „niekas nieko nesiima“, tačiau kita vertus, žemės ūkio paskirties žemė šiame regione gana prasta, nederlinga, todėl ir taip yra pigesnė.

„Dabar viskas išsilygino, iki krizės kainos rekreacinėse zonose buvo ne mažesnės nei Mo­lėtuose. Jau tada niekas į atominę nežiūrėjo. Taip pat ir prie Drūkšių ežero, kur ir dabar žmonės aktyviai kuriasi, statosi, remontuojasi namus. Kai atominę uždarė, ji šiuo požiūriu buvo pamiršta“, – tvirtina seniūnas.

S.Stankevičius prisimena, kad pradėjus veikti atominei kraštas gerokai atgijo, daug kas galėjo pakeisti gyvenimą ir nuo žemės ūkio darbų bei kolūkiečio kasdienybės pereiti prie darbininko gy­venimo, gauti butą ir darbą mieste. Padėtis gerokai pasikeitė elektrinę uždarius, todėl šio krašto gy­ventojai gana aktyviai rėmė planuotą naujos ato­minės statybos projektą.

Greta elektrinės įsikūrusio Dūkšto krašto bendruomenės pirmininkė Ona Zaleckienė tvirtina, kad visiškai užsimiršti, prie kokio objekto gyveni, neįmanoma. Bet, kaip pati sako, kol per daug negalvoji, tol ir gyveni ramiau. „Pati esu kilusi iš Žemaitijos, bet jau daug metų gyvenu čia. Kai nuvažiuoju kur nors į svečius, manęs ir klausia – kaip jūs ten gyvenat? Atsakau, kad kol negalvoji – viskas yra gerai. Bet šiaip, žinoma, visada tai jauti“, – pripažįsta pašnekovė.

Ji taip pat nėra girdėjusi atvejų, kad žmonės sąmoningai būtų palikę savo namus dėl atominės elektrinės kaimynystės. Tiesa, kitokia padėtis Visagine, kuris, anot O.Zaleckienės, pamažu virsta miestu vaiduokliu. Buvusio klestėjimo ten jau nematyti, o butą dabar galima įsigyti iš esmės padengus buvusių šeimininkų skolas ar sumokėjus savivaldybei visai menką sumą.

Dūkšto krašto bendruomenės pirmininkė pabrėžia, kad uždarius elektrinę pavojus tikrai nesumažėjo, nes branduolinė reakcija joje iki šiol vyksta, žmonės ten dirba. Be to, ne mažiau grėsmės kelia ir branduolinių atliekų saugojimo aikštelė.

„Daug yra tekę visokių darbų dirbti. Dar tuomet, kai buvo kuriamos civilinės saugos priemonės, modeliuojama, kas ką turėtume daryti, tai atrodė juokingai. Pati asmeniškai esu apgalvojusi, ką turėčiau daryti, bet sudarytoje darbo grupėje, kuri turėtų organizuoti evakuaciją ir padėti žmonėms susiorientuoti, buvau atsakinga už gyvulius. Esą turėčiau organizuoti gyvulių išvežimą iš užkrėstos teritorijos. Toje komisijoje visada sakydavau – liaukitės kalbėję nesąmones, aš ne kaimyno gyvulius vešiu, o susirinksiu savo vaikus ir lėksiu į pajūrį“, – pasakoja O.Zaleckienė, kurios ma­nymu, kiekvienas, tarp jų ir vilniečiai, ateityje apie tai, ką darytų nelaimės atveju, turėtų galvoti asmeniškai.

Pasimiršta ir nelaimės

1989-ųjų kovo 20 d. tragiškas pramonės gigantų scenarijus Lietuvoje išsipildė Jonavos „Ache­moje“. Sprogus izoterminei saugyklai iš gamyklos rezervuaro išsiliejo 7,5 tūkst. tonų amoniako, kilo didžiulis gaisras. Į atmosferą išsiskyrė cheminių medžiagų, nuodingas debesis nuslinko Ukmergės link. Likviduojant avarijos padarinius žuvo septyni žmonės, kelios dešimtys buvo sužeista. Kiek tiksliai žmonių nuo avarijos nukentėjo, vėliau prarado sveikatą ar mirė anksčiau laiko, dabar jau nepasakys niekas.

Nepaisant atsainaus sovietinės valdžios požiūrio, apie 5 tūkst. Jonavos miesto ir rajono gyventojų buvo evakuota į Kauną. Tačiau labiausiai nuo avarijos nukentėjo į šiaurės rytus nuo gamyklos esantys miesteliai – Vepriai, Deltuva ir kiti aplinkiniai kaimai.

Romas Petras Šaulys, organizacijos „SOS Vepriuose“ įkūrėjas, sako, kad avarijos padariniai jaučiami iki šiol, tačiau žmonės linkę greitai pamiršti tokius įvykius. Pašnekovui nežinomi ir tokie atvejai, kad dėl incidento žmonės miestelyje būtų visam laikui palikę savo namus ir pardavę turtą. Iš esmės čia nesikeitė ir nekilnojamojo turto kainos.

„Ne, tokių atvejų nebuvo. O ką žmonėms daryti – jų namai, gyvuliukai, jie ir kentėjo. Statistiškai nuo šios nelaimės numirė gal penki žmonės. Buvo tokių, kurie po avarijos vaikščiojo po ežerą, o vanduo sugeria ir laiko tuos nuodus, tai jie greitai susirgo. Aplink išgaišo triušiai, kiek išdvėsė šunų ir kačių. Deltuvoje buvo lapių ferma, tai didžioji dalis jų išdvėsė. Bet šiandien namų kainos nesiskirtų – žmonės labai greitai viską pamiršta, juolab praėjo tikrai nemažai laiko. Dabar žmonės atvažiuoja, vieną kitą sodybą nusiperka senatvei. Juk čia labai gražus kraštas, Pliaterių kažkada įsteigtas dvaras, parkas, miškai, ežeras, greta teka Šventoji. Nors iki šiol vėjai neša į mūsų pusę „brudus“ visokius“, – pasakoja vėpriškis, ėmęsis iniciatyvos ieškoti paramos nuo avarijos nukentėjusiam kraštui.

Nuo tikėjimo pažanga iki kovos už teisę į švarią aplinką

Lietuvos istorijos instituto istorikas Saulius Grybkauskas, analizuodamas sovietinio ūkio raidą ir ekonominę politiką, pabrėžia, kad įvairiais laikotarpiais į pramonės gigantų augimą lietuviai reaguodavo skirtingai. Nikitos Chruščiovo laikotarpio pabaigoje statomi chemijos pramonės gigantai buvo parodomi kaip sveikintina iniciatyva ir žemės ūkio pažanga. Šaltinių apie kažkokį to meto pasipriešinimą ar nepasitenkinimą istorikui neteko aptikti.

Lietuva ilgą laiką buvo agrarinė valstybė, todėl investicijos buvo sutinkamos gana palankiai. Be to, planingas pramonės išdėstymas nebuvo sutelktas vien Vilniuje – didelės pramonės gamyklos iškilo Kėdainiuose, Mažeikiuose, Jonavoje ir kitur.

S.Grybkausko teigimu, N.Chruščiovo ir ankstyvuoju Leonido Brežnevo valdymo laikotarpiu buvo juntama didesnė euforija, tikėjimas pažanga. Tik vėliau, maždaug aštuntajame praėjusio am­žiaus dešimtmetyje, įvyko savotiškas posūkis į kai­mą, lietuvių literatūroje atsirado žemės kultas, gamtos ilgėjimasis. Visiškai kitaip situacija jau klostėsi atgimimo išvakarėse, kai kova už ekologiją ir gamtosaugą tapo vienu pagrindinių Sąjūdžio atsiradimo šaltinių.

„To meto sovietinės valdžios požiūris į vadinamąją Sniečkaus atominę elektrinę buvo nevienareikšmiškas: iš pradžių sovietinė valdžia jos lyg ir prašė, bet kai prasidėjo reaktorių statymas, 1982–1983 m. jau yra Plano komiteto pirmininko Aleksandro Drobnio raštai su prašymais stabdyti statybas ir toliau jų neplėsti. Tačiau tai sprendė sovietinio karinio komplekso ministerijos, tai priklausė partijos Centrinio komiteto jurisdikcijai, todėl kažką suvaldyti, sukontroliuoti ar išspręsti problemas buvo labai sudėtinga. Apskritai požiūris tada buvo visai kitoks: pirma eina gamyba, o žmonės, kaip darbo jėga, tik paskui“, – „Veidui“ sakė istorikas.

Tačiau, pasak jo, konkrečių istorinių tyrimų ir duomenų apie tai, kaip žmonės sovietinės okupacijos metais elgėsi greta išdygus pramonės gigantams, nėra.

1987-aisiais  įkurto žaliųjų judėjimo „Atgaja“ pro­jektų vadybininkas Linas Vainius, daugelį metų dalyvaujantis visuomeninėje aplinkosaugos veikloje, teigia, kad šiuo atveju būtina atskirti so­vietinį palikimą, kai taršūs pramonės milžinai iš­kildavo nepaisant žmonių nuomonės, ir dabartinius laikus, kai supratimo apie aplinkosaugą, taršos poveikį gyvenimui ir sveikatai esama kur kas daugiau.

Šiandien statant bet kokią įmonę, kuri gali teršti aplinką, aplinkiniai gyventojai, nenorėdami tokios kaimynystės, reaguoja labai jautriai ir energingai. Tačiau net ir išdygus tokiam objektui jie tampa situacijos įkaitais, kenčia, tačiau nepalieka savo namų. Todėl, S.Grybkausko manymu, neverta tikėtis kažkokių pokyčių ir Vilniuje ar jo apylinkėse.

Tolsta nuo miestų

„Atominės elektrinės kaimynystė niekur nėra pageidaujama. Reikia pažiūrėti plačiau po pasaulį – daugelyje valstybių gretimos kaimynės tam priešinasi. Pavyzdžiui, Danija, kai nuo Kopenhagos „Undinėlės“ giedrą dieną matydavosi jėgainė Švedijoje, nuolat keldavo šį klausimą, dalyvaudavo įvairiose diskusijose. Austrija aktyviai priešinasi atominių statybai Slovakijoje ir pan. Tas požiūris visur yra vienodas, ir Astravo atominė nėra išimtis. Tai didesnės rizikos šaltinis. Viskas gerai, kol nieko neįvyko, bet kai jau įvyks, tada bus labai blogai“, – padėtį vertina L.Vainius.

Pašnekovas atmeta argumentą, esą tokių ob­jektų Vakarų Europoje galima atrasti ir kai kurių didelių miestų priemiesčiuose. Pasak jo, lyginti dabartines tendencijas su objektais, iškilusiais prieš 50 ar daugiau metų, nėra logiška: greičiausiai statant atominę jėgainę tuo metu ten dar buvo tuščias plotas, bet ilgainiui miestas išsiplėtė, gyventojų padaugėjo. Be to, apskritai pasikeitė žinios, grėsmių vertinimas ir požiūris į atominę energetiką.

Todėl šiandien visos didžiosios valstybės savo atomines elektrines, kaip ir kitus stambius pramoninius objektus, stato pasienyje, toliau nuo apgyvendintų teritorijų. Kadaise taip elgėsi Rytų ir Vakarų Vokietijos, kurioms susijungus sunkioji pramonė staiga atsidūrė praktiškai valstybės viduryje.

„Lietuva priekaištauja Baltarusijai, kad As­travo atveju nesilaikoma TATENA rekomendacijų vengti didelių urbanizuotų teritorijų, kuriose gy­vena daug gyventojų. Šis reikalavimas tikrai ne­išlaikytas. Visos valstybės atomines elektrines sta­to toli nuo apgyvendintų teritorijų, taip darė ir SSRS su Ignalinos atomine“, – tvirtina L.Vainius.

Žmonės ilgainiui užmirš ir apskritai nebus jokio Astravo poveikio Vilniaus gyvenimui. Čia tik dabar kilęs priešrinkiminis vajus, nors visas projektas vyksta dar nuo 2009-ųjų.

Už 50 kilometrų dygstančių Astravo atominės elektrinės blokų nuo Vilniaus kalvų nematyti, todėl ir ateityje tik pasąmonėje nujausime netoliese esantį galimą pavojų. O galbūt ilgainiui ir tai bus pamiršta.

„Bazinis scenarijus yra toks, kad žmonės ilgainiui užmirš ir apskritai nebus jokio Astravo poveikio Vilniaus gyvenimui. Čia tik dabar kilęs priešrinkiminis vajus, nors visas projektas vyksta dar nuo 2009-ųjų“, – įsitikinęs Ž.Mauricas.

Praėjusių metų žiemą aiškinę, kad atominė elektrinė Baltarusijos Astravo regione statoma nebus, pavasarį piktinęsi, kad toji elektrinė vis dėlto bus ir, būdama nesaugi, kels nenusakomą grėsmę Lietuvos valstybei, ilgainiui Lietuvos politikai šią elektrinę užmiršo ir dabar į judesius kaimyninėje valstybėje visiškai nebereaguoja.

Nors baltarusiai atominę elektrinę projektuoja panašiais tempais kaip lietuviai Visagino atominę.
Rusijos bendrovė „Rosatom“ ir Baltarusijos valstybės įmonė Atominės elektrinės statybos direkcija jau pasirašė sutartį dėl atominės elektrinės netoli Astravo miesto statybos. Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos teigimu, Baltarusija jau pradėjo darbus elektrinės statybų aikštelėje. Dviejų blokų jėgainę tikimasi pastatyti iki 2018 m. Abiejų AE blokų galia turėtų siekti 2400 megavatų. Beje, Lietuvoje planuojama statyti Visagino atominė elektrinė būtų per pusę mažesnio galingumo ir tik vieno bloko.
Skelbiama, kad elektrinė Astravo regione kainuos daugiau kaip 10 mlrd. JAV dolerių. Didžiąją dalį šios atominės elektrinės statybos finansuos Rusija.
Kad Astravo elektrinė nėra vien tauškalai, liudija ir faktas, kad prieš du mėnesius Baltarusijos parlamento žemesnieji rūmai minėtą Rusijos ir Baltarusijos tarpvyriausybinį susitarimą dėl bendradarbiavimo projektuojant, statant ir paleidžiant Astravo AE jau ratifikavo, o vėliau minėtam susitarimui pritarė ir aukštesnieji parlamento rūmai.
Baltarusijos antibranduolinio judėjimo lyderis M.Ulasievičius teigia: „Pasirašyta Baltarusijos ir Rusijos sutartis liudija, kad šis projektas iš tiesų „stumiamas“, yra pavojus, jog jis bus įgyvendinamas. Buvo laikas, kai viskas buvo aprimę, bet šiandien faktas lieka faktu – Rusija duoda pinigų, vadinasi, projektas gali būti realizuotas. Tai liūdina.“
Beje, Baltarusijos gamtinių išteklių ir aplinkosaugos ministerijos valstybinės ekspertizės valdybos viršininko A.Andrejevo teigimu, Baltarusija esą jau baigė konsultacijas su visomis šalimis, įskaitant Lietuvą. Visos procedūros, susijusios su poveikio aplinkai vertinimu, jo nuomone, baigtos. Lietuva į šį pareiškimą niekaip nesureagavo. Dar kitas Baltarusijos pareigūnas pridūrė, kad Lietuva gali nesutikti su poveikio aplinkai vertinimo ataskaita, bet Baltarusija dėl statybos jau apsisprendė, sprendimas jokių tarptautinių susitarimų esą nepažeidžia, todėl keičiamas nebus.

AFP

Europos Komisija atsižvelgė į Prezidentės Dalios Grybauskaitės raginimus, jog Europos Sąjunga nedelsiant imtųsi visų įmanomų priemonių, kad jos kaimynystėje esančios ir planuojamos statyti atominės elektrinės būtų saugios. Tai savo laiške Prezidentei patvirtino Europos Komisijos Prezidentas Jose Manuelis Barroso.

“Lietuvos kaimynystėje planuojamos branduolinės jėgainės gali kelti grėsmę mūsų šalies saugumui, todėl Lietuva ir ES privalo užtikrinti, kad jos atitiktų aukščiausius saugumo standartus”, – pabrėžė šalies vadovė, gegužės 30 d. laišku kreipdamasi į Europos Sąjungos Tarybos Pirmininką Hermaną Van Rompuy ir Europos Komisijos Prezidentą Jose Manuelį Barroso.

Rugpjūčio pradžioje Europos Komisijos Pirmininkas Jose Manuelis Barroso informavo Lietuvos vadovę, jog atsižvelgdama į jos kreipimąsi Europos Komisija pateikė specialius klausimynus Rusijai ir Baltarusijai, kuriais siekiama nustatyti, ar europiniai saugumo standartai bus taikomi Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje Astrave planuojamoms statyti branduolinėms jėgainėms.

Europos Komisija taip pat paprašė Baltarusijos pateikti Astravo atominės elektrinės poveikio aplinkai vertinimus, kurie turi būti atlikti pagal Espoo konvencijos ir kitus tarptautinius standartus, ir pasiūlė surengti bendras konsultacijas.

Atsižvelgiant į Prezidentės iniciatyvą, šių metų birželio 23 d. už energetiką atsakingas Europos Komisijos narys Giuntteris Oettingeris taip pat susitarė su Rusijos ir Baltarusijos atstovais, kad šios šalys naudodamos ES metodologiją atliks esamų ir planuojamų branduolinių jėgainių rizikos ir saugumo įvertinimą – vadinamuosius “stress-testus”.

Gegužės 30 d. Prezidentė Dalia Grybauskaitė laišku kreipėsi į Europos Sąjungos Tarybos Pirmininką Hermaną Van Rompuy ir Europos Komisijos Prezidentą Jose Manuelį Barroso, kuriame paragino stiprinti ES vidinę integraciją energetikos srityje ir imtis visų įmanomų priemonių užtikrinti su branduoline energetika susijusių objektų ES ir jos kaimynystėje saugumą.

Europos Sąjungos vadovai klausimą dėl būtinybės užtikrinti ES kaimynystėje esančių atominių elektrinių saugumą taip pat kėlė ir per 2011 m. birželio 9-10 d. Nižnij Novgorode vykusį ES ir Rusijos viršūnių susitikimą.

"Veido" archyvas

Baltarusija ir dar šešios Europos Sąjungai nepriklausančios šalys sutiko papildomai patikrinti savo atominių elektrinių saugumą – atlikti vadinamuosius streso testus, agentūrai “Interfax” sakė ES atstovybės Minske pareigūnai, remdamiesi deklaracija, kuri pasirašyta dalyvaujant Europos Komisijos nariui, energetikos komisarui Güntheriui Oettingeriui ( Giunteriui Etingeriui).

“Pasak dokumento, šalys atliks savo atominių elektrinių streso testus, remdamosi ES parengtomis procedūromis. Taip pat buvo suderinta galimybė, kad testų rezultatus vertins kitų šalių nepriklausomi ekspertai”, – patikslino ES biure Baltarusijoje.

Atstovybėje buvo nurodyta, kad ES nuo birželio 1 dienos pateikė atominių elektrinių vadinamųjų streso testų kriterijus šalims partnerėms Europoje aptarti. “Atliekant šiuos testus ypatingas dėmesys turi būti skiriamas atominių elektrinių pasirengimui atlaikyti gamtos kataklizmus: žemės drebėjimus ir potvynius”, – nurodė ES atstovybė.

Scanpix

Birželio pabaigoje į Lietuvą atvyksiantis JAV Atstovų rūmų Europos reikalų pakomitečo pirmininkas Danas Burtonas (Denas Bartonas) perspėja dėl Baltarusijoje ir Kaliningrade numatomų statyti naujų atominių elektrinių saugumo, rašo portalas www.huffingtonpost.com.

Pasak D. Burtono, Baltarusijos ir Rusijos sprendimas statyti reaktorių Astrave šalia Lietuvos-Baltarusijos sienos yra grėsmės ženklas, kurio Vakarai neturėtų ignoruoti. Jo manymu, tai yra skaidrumo, tarptautinio koordinavimo ir bendravimo trūkumas.

Statant elektrines Astrave bei vakarinėje Kaliningrado srities dalyje, Rusija vėl demonstruoja savo ketinimus stiprinti energetikos monopoliją regione, dėl kurios Rytų Europa gali vėl tapti politiškai priklausoma nuo Maskvos, įspėja D. Burtonas. Jo manymu, JAV ir tarptautinė bendruomenė turėtų griežtai prieštarauti šiam sumanymui, kol projektai atitiks tarptautinius teisės reikalavimus dėl atominės energijos saugumo.

“Situacija Černobylyje (Ukraina – BNS) ir Japonijoje, kur kovo mėnesį Fukušimos atominę elektrinę apgadino cunamis, skiriasi tuo, kaip sovietinis režimas reagavo į katastrofą, ją neigdamas kelias savaites. Tas pats gali atsitikti ir Baltarusijoje, kurią šiuo metu valdo autokratinis lyderis”, – rašoma D. Burtono pranešime.

Tačiau JAV neprieštaravo, kai vos prieš kelias savaites Rusijos valstybės valdoma atominių elektrinių operatorė “Rosatom” pasirašė susitarimą su Baltarusijos prezidentu Aleksandru Lukašenka. Kaimyninių šalių vyriausybėms vis dar neaišku, kokiais kriterijais vadovavosi Baltarusija, rinkdama vietą elektrinei – vos 23 kilometrai nuo Lietuvos sienos ir 50 kilometrų nuo Vilniaus, rašoma pranešime.

D. Burtonas į Lietuvą atvyks kartu su JAV valstybės sekretore Hillary Clinton (Hilari Klinton). Jis teigia tikintis, jog prieš atvykstant į Vilnių, H. Clinton dar kartą apsvarstys projektą.

Lietuvos premjeras Andrius Kubilius ir kiti Lietuvos atstovai pabrėžė, jog Baltarusija nesugebėjo atsakyti į klausimus apie poveikį aplinkai. Pasak A. Kubiliaus, nebuvo nei tinkamų atsakymų, nei tinkamos diskusijos.

BFL

Baltarusijos atstovas pareiškė, kad su rusais susitarta dėl Astravo AE statybos technologijos. Anot jo, pasirinktas variantas, kuris statybą leis užbaigti greičiau.

Tai pranešė Baltarusijos AE statybos direkcijos vyriausiasis inžinierius Anatolijus Bondaris, informuoja Belta. Jis dalyvauja Maskvoje vykstančiame tarptautiniame forume “Atomekspo 2011″.

Pasak A. Bondario, buvo lyginami du Rusijoje įgyvendinami AE-2006 kartos projektai – Naujojo Voronežo AE-2 ir Leningrado AE-2.

Naujojo Voronežo AE-2 statoma stipresnių konstrukcijų, o baltarusiai pasirinko Leningrado projektą, kartu numatant ir sustiprinti konstrukcijas, pirmiausia – reaktoriaus apsauginį gaubtą. Tai leistų sutaupyti laiko ir lėšų.

Pamatus dviem rusiškiems VVER-1200 reaktoriams Astrave planuojama pradėti lieti šį rugsėjį. Pasak A. Bondario, elektrinę statysianti Rusijos įmonė “Atomstrojeksport” patvirtino pirmąjį reaktorių paleisianti 2017 metais, o antrąjį – po metų.

Astravo AE bus statoma už Rusijos paskolą, kurios dydis tebederinamas.

Ištikus branduolinei katastrofai Baltarusijoje autoritarinis režimas tai gali nuslėpti nuo visuomenės, sako buvęs Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos komisijos, tyrusios Černobylio atominės elektrinės avarijos priežastis, atsakingasis sekretorius Jurijus Voronežcevas.

“Totalitarinėse valstybėse viskas turi būti gerai, ir katastrofų totalitarinėse valstybėse nebūna. Aš bijau, kad katastrofos atveju (Baltarusijoje – BNS) pasikartotų Černobylio situacija”, – trečiadienį Seime per konferenciją galimoms grėsmėms dėl Baltarusijos planuojamos statyti atominės elektrinės Astrave aptarti sakė J.Voronežcevas.

“Jūs būdami NATO po kiek laiko ir kitais kanalais sužinotumėte, o mes – nebent draugai iš Vilniaus paskambins ir praneš”, – liūdnai juokavo fizikas iš Baltarusijos.

Seime trečiadienį vyksta tarptautinė konferencija, kurioje kalbama apie galimas grėsmes Lietuvai ir Baltijos jūros regiono šalims dėl Baltarusijos planuojamos statyti atominės elektrinės Astrave.

Renginyje pakviesti dalyvauti Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos ir Lietuvos ekspertai, šių valstybių pilietinės visuomenės atstovai, Lietuvos politikai, pranešė Seimo ryšių su visuomene skyrius.

Baltarusių ketinama statyti branduolinė jėgainė būtų nuo Vilniaus nutolusi vos apie 50 kilometrų. Tai kelia susirūpinimą ir miesto, ir šalies vadovybei.

Lietuvos pareigūnams nerimą kelia baltarusių planuojami naudoti rusiški reaktoriai, kurie, kaip teigiama, iki šiol nėra realiai išbandyti. Pasak Lietuvos diplomatų, iki šiol nepaaiškinta, kodėl pasirinktos aikštelės šalia Lietuvos sienos, neparengti planai avarijos atveju, skubant ignoruojami saugumo klausimai.

Lietuva pati siekia per 10 metų pasistatyti atominę elektrinę Visagine. Pagal planą, projekte dalyvautų stambi užsienio bendrovė, taip pat trijų Baltijos šalių ir Lenkijos vyriausybės.

astravas_bewlaruss

Vilniuje viešintis Baltarusijos Astravo rajono vadovas teigia, kad žmonės laukia 2016 metų, kai turėtų pradėti veikti atominė elektrinė ir nesibaimina jo kaimynystės.

Tuo metu šiose Baltarusijos pasienio apylinkėse gyvenančios lietuvių bendruomenės lyderis teigia, kad žmonės paprasčiausiai nesuvokia, ką šalia jų ruošiamasi statyti.

Astravo vykdomojo komiteto pirmininkas Adamas Kovalko trečiadienį po susitikimo su Vilniaus meru Artūru Zuoku žurnalistams sakė, kad šiuo metu vyksta parengiamieji atominės elektrinės statybos darbai – teisiami keliai, statomas energetikų miestelis.

Jis tvirtino, jog AE statyba tik teigiamai paveiks rajono vystymąsi, o tam bus skirta milijardai baltarusiškų rublių.

“Žmonės laukia, kad tai kuo greičiau prasidėtų. Laukia 2016 metų”, – sakė A.Kovalko.

“Kai Astrave vyko poveikio aplinkai vertinimo klausymai, kai pasisakė visi mokslininkai ir papasakojo, ką kokia bus ta atominė elektrinė, kokia bus reaktorių apsauga, žmonės yra visiškai ramūs. (…) Jei Japonijoje būtų tokia apsaugos sistema, nebūtų atsitikę to, kas įvyko”, – kalbėjo Astravo rajono vadovas.

Paklaustas, ar yra galimybių, jog statybos aikštelės vieta galėtų būti keičiama, jis sakė esąs nekompetentingas tai komentuoti.

Anot jo, žmonės iš įvairių regionų, taip pat ir kaimyninės Lietuvos, domisi galimybėmis rasti darbo rajone, kur bus statoma branduolinė jėgainė.

“Pagal preliminarų susitarimą Rusijos statybininkai turi atvažiuoti rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais”, – sakė A.Kovalko.

Tuo metu pasienyje su Lietuva esančio Baltarusijos Gervėčių krašto lietuvių bendruomenės lyderis Alfonsas Augulis teigė, kad vietos žmonės nedaug ką žino apie atominės elektrinės statybą ir jos pasekmes.

“Žmonės ne tik nesusigaudo, bet nežino tų pasekmių, kas tai yra, kaip tai bus. Jie įsivaizduoja, kad tai bus kaip bet kuri įmonė, kuri stato ten. (…) Šiandien informacinis srautas apie atominę elektrinę Baltarusijoje yra toks didelis, jie pasiruošę argumentuotai, kad tai yra pati saugiausia elektrinė pasaulyje ir geresnės, saugesnės nėra”, – dėstė A.Augulis.

“Kita pusė – aplink 35 kilometrų spinduliu nėra nė vienos gamyklėlės, kur turėtų darbo daugiau negu 100 žmonių”, – kalbėjo jis.

Vilniaus meras Artūras Zuokas teigė, kad už maždaug 50 kilometrų nuo Lietuvos sostinės planuojama AE turės didelės įtakos didžiausio šalies miesto ateičiai. Jis ragino Lietuvos vadovus siūlyti Baltarusijai jungtis prie Visagine įgyvendinamo AE statybos projekto.

“Šiandien mes turime šansą ir galimybę šį projektą bendrai kartu su baltarusiais, su latviais ir estais įgyvendinti Visagine. Tokią galimybę dėl politinių kažkokių ambicijų ar nesusikalbėjimų praleisti būtų nusikalstama prieš Vilniaus miesto ateitį”, – kalbėjo sostinės meras.

Jis teigė nenorintis, kad netoli Vilniaus atsirastų branduolinis objektas, tačiau pripažino, kad Baltarusija turi teisę užsitikrinti didesnius elektros gamybos pajėgumus.

“Šiandien aš matyčiau didesnę problemą ne Baltarusijos pusėje, o Lietuvos, nes Lietuvos Vyriausybė nekviečia į bendrą projektą mūsų kaimynų baltarusių”, – dėstė A.Zuokas.

Lietuva kritikuoja Baltarusijos ir Rusijos planus statyti atomines elektrines prie pat Lietuvos sienos. Lietuvos pareigūnams nerimą kelia planuojami reaktoriai, kurie, anot jų, iki šiol nėra realiai išbandyti. Pasak Lietuvos diplomatų, iki šiol nepaaiškinta, kodėl pasirinktos aikštelės visai šalia Lietuvos sienos, neparengti planai avarijos atveju, skubant ignoruojami saugumo klausimai.

Lietuva pati siekia per 10 metų pasistatyti atominę elektrinę Visagine. Pagal planą, projekte dalyvautų stambi užsienio bendrovė, taip pat trijų Baltijos šalių ir Lenkijos vyriausybės.

I šį klausimą savaitraščiui “Litovskij kurjer‘ atsakė “BelNIPIenergoprom” direktorius Andrejus Rykovas:” Baltarusijos teritorijoje nėra tinkamesnės vietos atominėj elektrinėj. Nors pradžioje buvo nustatyta virš 70 tinkamų statybai vietų. Rezultate liko 3: Krasnopolianskaja Čauso rajone, Kukšinovskaja Mogiliovo srityje ir Astravas. Visur atlikti geologiniai, geofiziniai, hidrologiniai ir aerometeorologiniai tyrimo darbai.

Pasirodo, Mogiliovo srityje gylyje nuo 25 iki 40 metrų ir žemiau guli vandeniu apsemta kreida. Buvo atlikti papildomi tyrimai, kreiptasi konsultacijų į TATENA. Bendra nuomonė buvo tokia: faktorius ne draudžiantis, bet apsunkinantis. Todėl buvo pasirinktas Astravo variantas. Tokia mūsų sprendimų logika”.

Baltarusija atominę jėgainę ketina statyti Astrave, kuris yra maždaug už 50 kilometrų nuo Vilniaus, nes tai yra tinkamiausia vieta šalies teritorijoje, tvirtina energetikos bendrovės “BelNIPIenergoprom” direktorius Andrejus Rykovas.

“Baltarusijos teritorijoje nėra tinkamesnės vietos atominei elektrinei. Nors pradžioje buvo nustatyta virš 70 tinkamų statybai vietų, galiausiai liko 3 – Krasnopolianskaja Čauso rajone, Kukšinovskaja Mogiliovo srityje ir Astravas. Visur buvo atlikti geologiniai, geofiziniai, hidrologiniai ir meteorologiniai tyrimo darbai”, – savaitraščiui “Litovskij kurjer” sakė A.Rykovas.

Anot jo, Čauso rajone ir Mogiliovo srityje numatytose aikštelėse 25-40 metrų gylyje yra vandeniu apsemta kreida, kuri apsunkina jėgainės statybas. A.Rykovo teigimu, tokia išvada buvo padaryta po konsultacijų su Tarptautine atominės energijos agentūra (TATENA).

“Todėl buvo pasirinkta Astravo aikštelė. Joje buvo atlikti papildomi tyrimai”, – tvirtino A.Rykovas.

2,4 tūkst. megavatų galios dviejų reaktorių atominę elektrinę Baltarusijoje iki 2018 metų turėtų pastatyti Rusijos įmonė “Atomstrojeksport”.

Baltarusijos skaičiavimais, jėgainė su infrastruktūra kainuos apie 9,4 mlrd. JAV dolerių, o vien tik branduolinė jėgainė – maždaug 6 mlrd. dolerių. Baltarusija siekia gauti iš Rusijos 9 mlrd. dolerių paskolą.

Lietuvai pradėjus protestuoti dėl visiškai neatsakingo Baltarusijos požiūrio į Astrave planuojamos statyti naujos atominės elektrinės saugos reikalavimus, paaiškėjo, kad triukšmo kėlimas, ypač tarptautiniuose vandenyse, ir tėra vienintelis mūsų ginklas.

Mat nėra jokios tarptautinės organizacijos ar institucijos, kuri turėtų galių kontroliuoti atskirų valstybių atominės energetikos saugumą ar juolab nurodyti, ką ir kaip suvereni šalis gali statyti savo teritorijoje. Taigi telieka kliautis gera kiekvienos valstybės valia.

Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA), iš kurios būtų galima tikėtis prievaizdo vaidmens, pasirodo, tėra patariamoji organizacija, konsultuojanti atominę energetiką plėtojančias šalis.

“Veidui” pasiteiravus, kaip TATENA vertina Baltarusijos pasirinktą vietą naujai atominei elektrinei statyti, šios organizacijos atstovai pranešė negalintys patvirtinti, kad jie iš tiesų jau lankėsi pas mūsų kaimynus.
“Viešo projektų nagrinėjimo ir vertinimo TATENA niekada nedaro. Įvairių misijų rezultatai yra konfidencialūs ir su jais galima susipažinti tik tai šaliai, kurioje vyko misija, sutikus. TATENA pati savanoriškai nesiima iniciatyvos siųsti saugos vertintojų, kol nebūna pakvietimo iš pačios suinteresuotos šalies”, – veikimo principą paaiškino Vienoje įsikūrusios Lietuvos atstovybės branduolinės energetikos atašė Violeta Greičiuvienė.

Lietuva pareiškė savo poziciją dėl planuojamos atominės elektrinės Baltarusijoje galimo poveikio aplinkai vertinimo  ir su ja raštu supažindino Baltarusijos Respublikos gamtos išteklių ir aplinkos apsaugos ministeriją.

Lietuva laikosi požiūrio, kad Baltarusijos pateiktas jos teritorijoje planuojamos AE galimo poveikio aplinkai vertinimas buvo atliktas nepakankamai išsamiai. Ataskaitoje apsiribota tik vienos šiai branduolinei jėgainei statyti parinktos vietos – Gardino srityje esančios Astravo aikštelės, kuri yra už 23 km nuo Lietuvos sienos, analize.

Kaip sakė Lietuvos poziciją rengusios Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento direktorius Vitalijus Auglys, tai neatitinka JT konvencijos dėl poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste nuostatų, pažeidžia geros tarptautinės praktikos principus.  Lietuva prieštarauja, kad atominė elektrinė būtų statoma Astravo aikštelėje. Ši aikštelė yra galimai šalia ar net virš aktyvaus tektoninio lūžio, o tokioje vietoje pagal tarptautinę praktiką AE negalima statyti.

Juk gali tekti taikyti, pasak Vitalijaus Auglio, apsaugomuosius veiksmus gausiai apgyvendintoje Lietuvos teritorijoje. Didžiausias šalies miestas ir sostinė Vilnius, kuriame šiuo metu gyvena daugiau kaip pusė milijono žmonių, yra už tik 50 km nuo Astravo. Parengti ir išlaikyti avarinės parengties priemones Lietuvai brangiai kainuotų.

Visuomenės nuomonė, kaip rodo apklausų rezultatai, nepalanki atominės jėgainės statybai netoli Vilniaus. Aktyvūs piliečiai organizavo elektroninės peticijos prieš šią statybą pasirašymą. Surinkta daugiau kaip 23 tūkst. parašų.