Scanpix nuotr.

Pristojusios investicijos, pingantis nekilnojamasis turtas, mažėjantis gyventojų skaičius ir nerimas dėl savo sveikatos bei saugumo – taip galėtų atrodyti juodasis Vilniaus ir aplinkinių regionų raidos scenarijus, jo pašonėje pradėjus veikti baltarusiškai Astravo elektrinei. Tačiau analogiškų istorijų pavyzdžiai rodo, kad tai greičiausiai ir liks tik neišsipildžiusiu siaubo filmo scenarijumi.

Dovaidas PABIRŽIS

Per 50 kilometrų nuo šiuo metu statomos As­travo atominės elektrinės nutolęs Vilnius patenka į jos poveikio zoną. Be to, baltarusiai giriasi, kad stato pigiausią tokio pobūdžio jė­gainę pasaulyje, taip Lietuvai keldami tik dar daugiau nerimo.

O jo ir taip netrūksta – iki šiol elektrinės statytojai neskuba atsakyti į daugelį klausimų, susijusių su atominės saugumu: dėl jėgainės aikštelės parinkimo ir įvertinimo, galimo poveikio aplinkai, vadinamųjų streso testų, Neries vandens panaudojimo, nesibaigiančių incidentų statybų metu ir apskritai elektrinės atitikties tarptautiniams saugumo standartams.

Ir nors politikai gerokai pavėluotai suskubo griebtis kovos prieš elektrinės statybas, rinkti pi­liečių parašus ir organizuoti įvairias akcijas, sunku patikėti, kad nuo Juozapinės kalvos jau aiškiai šviečiant elektrinės kontūrams statybos staiga bū­tų sustabdytos. Daugelis ekspertų sutaria, kad, užuot kovojus su neįmanomu, dabar verčiau belieka kaip galima labiau įsitraukti į statybų procesą, įtraukti į jį tarptautinę bendruomenę ir rūpintis būsimos jėgainės saugumu.

Įtaka nekilnojamajam turtui nedidelė

Kaip Astravo atominė elektrinė tiesiogiai paveiks Lietuvos ekonomiką ir arčiausiai nuo jos esančius valstybės regionus? Pasaulyje netrūksta tyrimų, kokią įtaką nekilnojamojo turto kainoms ir ekonomikai daro tokie objektai. Tiesa, dažniausiai tiriama šiek tiek artimesnių, mažesnių ir tos pačios valstybės teritorijoje esančių regionų, miestų ir miestelių padėtis.

1997-aisiais atliktas tyrimas apie dviejų netoli viena kitos esančių atominių elektrinių Ka­li­fornijoje (JAV) įtaką nekilnojamojo turto kainoms parodė, kad jokio tiesioginio ryšio tarp kainų ir artumo nuo šių objektų nėra. Priešingai – tąkart pastebėta, kad namai arčiau jėgainių buvo brangesni. Rezultatai parodė, kad namų kainos pasiekė aukščiausią tašką likus 23 mylioms (apie 37 km) iki „Diablo Canyon“ atominės elektrinės ribos, o tokie kriterijai, kaip infrastruktūra, darbo vietos ir pasiekiamumas, buvo daug svarbesni už atominės artumą.

Atlikus tyrimą dėl nebenaudojamos, didesnės ir labiau matomos „Rancho Seco“ elektrinės pa­aiškėjo, kad gyvenamųjų namų kainos artėjant prie jos kilo pasiekus 11 mylių (18 km) ribą iki objekto.

Kiti moksliniai tyrimai rodo, kad nekilnojamojo turto rinka gana greitai atsigauna net ir po įvykusių pavojingų incidentų. Incidentas, kai 1979-aisiais radioaktyviosios medžiagos nutekėjo iš reaktoriaus Trijų Mylių salos branduolinėje jėgainėje Pensilvanijos valstijoje (JAV), greitai numušė nekilnojamojo turto kainas 10 mylių (16 km) atstumu nuo elektrinės ir visiškai sužlugdė jo rinką dar arčiau elektrinės. Tačiau namų ir žemės kainos grįžo į ankstesnę padėtį maždaug per du mėnesius. Mokslininkai Haysas Gamble‘as ir Rogeris Downingas kėlė prielaidą, kad galbūt taip nutiko dėl incidento padarinius pašalinti turinčių darbuotojų antplūdžio bei didelio žmonių, besitikinčių gauti valstybines kompensacijas, kiekio.

Daugelyje kitų panašių tyrimų mokslininkai gauna panašias išvadas: tokio pobūdžio objektų atsiradimo įtaka yra trumpalaikė ir nedidelė, o dažniausiai ją atperka teigiamas atėjusių investicijų, papildomų darbo vietų ir įvairių kompensacijų poveikis. Žinoma, už valstybės sienos, žyminčios ir Europos Sąjungos ribą, esantis Vilnius jokių teigiamų ekonominių pasekmių šiuo atveju tikrai nepajus.

„Astravo elektrinės įtaka Vilniaus nekilnojamojo turto rinkai būtų minimali. Be abejo, labai daug žmonių pagalvoja ir ateityje pagalvos, kad galbūt čia kažkiek nesaugu gyventi, bet jie vis tiek yra pririšti prie darbo vietų. Galbūt atsiras keletas žmonių, kurie priims sprendimą nerizikuoti ir iškeliauti, bet tai būtų pavieniai atvejai. Lygiai kaip dalis žmonių kilus Rusijos ir Ukrainos konfliktui, didėjant Rusijos grėsmei, nelabai mato savęs Lietuvoje, turi baimių ir galbūt kelia savo verslą bei pinigus į kitas šalis. Tokių iš tikrųjų yra, bet tai pavieniai atvejai. Žmonės gyvena ten, kur yra darbo vietos. Jeigu dėl Astravo verslas keltųsi kitur, žmonės keltųsi paskui. Bet kol Vilniuje bus kuriamos darbo vietos, tol tikrai nebus masinio nekilnojamojo turto pigimo“, – „Veidui“ sakė ne­kilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Ober-Haus Vertinimo ir rinkos tyrimų departamento va­dovas Saulius Vagonis.

Jeigu dėl Astravo verslas keltųsi kitur, žmonės keltųsi paskui. Bet kol Vilniuje bus kuriamos darbo vietos, tol tikrai nebus masinio nekilnojamojo turto pigimo

Jo teigimu, tą patį galima pasakyti ir apie kitus pavojų galinčius kelti pramoninius milžinus Lie­tuvoje, tokius kaip Kėdainių „Lifosa“, Jonavos „Achema“, Mažeikių „Orlen Lietuva“. Tuose miestuose nekilnojamojo turto kainos didesnės, ir taip yra būtent todėl, kad tai yra didieji darbdaviai, mokantys nemažus atlyginimus. Daugelis žmonių visų pirma žiūri į dabartį, savo ekonominę būklę ir pajamas, o ne į teorinę potencialią grėsmę, kuri gali niekada ir neišsipildyti.

„Būkime realistai – praktiškai bet kokia žmogaus veikla susijusi su tam tikra rizika. Labai geras palyginimas yra angliakasyba. Sakoma, kad atominės elektrinės labai pavojingos, bet nuo jų yra nukentėję kur kas mažiau žmonių nei nuo anglimis kūrenamų jėgainių. Ten žmonės miršta šachtose, atsiranda darbuotojų ir aplinkinių gyventojų sveikatos problemų, didelė tarša. Taigi lengvo at­sakymo čia nėra, visur esama rizikos. Bet investicijos kuria darbo vietas, todėl žmonės ten ir gyvena“, – teigia ekonomistas, „Nordea“ Baltijos šalių tyrimų padalinio vadovas Žygimantas Mauricas.

Trečiaeilis veiksnys investuotojams

Ž.Mauricas įsitikinęs, kad jeigu Astravo elektrinės buvimas prie Vilniaus ir galėtų tapti kriterijumi investuotojams pasirenkant vietą savo pinigų srautams ar gamybai nukreipti, tai būtų tik papildomas veiksnys, nepatenkantis į pirmą dešimtuką. Ir nors tas veiksnys, be abejo, nebūtų teigiamas, didelio poveikio jis tikrai nedarytų.

„Jei vertinsime kažkokio incidento tikimybę, ji tikrai labai nedidelė, todėl neigiamas poveikis bus irgi nedidelis arba jo iš viso nebus. Žinoma, buvo Černobylio avarija, bet tai labiau išimtis. Pačiai Baltarusijai bet kokie incidentai nebūtų naudingi, juk ir nuo Minsko Astravo elektrinė nėra taip toli, kiek daugiau nei šimtas kilometrų, o tai juk kelių milijonų gyventojų miestas. Juolab kad vėjai pa­prastai pučia iš Vakarų“, – sako ekonomistas.

Jam antrina ir tiesioginių užsienio investicijų plėtros agentūros „Investuok Lietuvoje“ vadovas Mantas Katinas. Jo teigimu, bet kokie pokyčiai yra susiję tik su faktais, kurie realiai įrodomi, t.y. kad ši elektrinė tikrai nesaugi. Apskritai pasaulyje, ypač labiau išsivysčiusioje jo dalyje, atominių elek­trinių yra daug ir investuotojų jos negąsdina, išskyrus tuos atvejus, kai tarptautiniu lygiu egzistuoja įrodymai dėl elektrinės nesaugumo.

„Kažkoks negatyvus kriterijus būtų tik tokiu atveju, jeigu tarptautiniu mastu nuskambėtų elektrinės nesaugumo įrodymai ir kažkokie incidentai. Tokie faktai, kokius dabar girdime, iki tarp­tautinio lygio mastelio neiškyla. Kadangi esa­me arti, preventyviai keliame tą problemą, nes ži­nome, kad ir maža rizika mums yra netoleruotina. Bet tarptautiniu lygiu visas pasaulis yra nusėtas tokių elektrinių ir investuotojai tokių dalykų labai neanalizuoja. Tik kažkoks incidentas, net ir smulkus, bet nuskambėjęs tarptautinėje spaudoje, tu­rėtų realią reikšmę. Force majeure rizikų yra ir daugiau – gali prasidėti karas, išsiveržti ugnikalniai ir pan.“, – komentuoja M.Katinas.

Dėl baltarusių atominės elektrinės kaimynystės nebrangs ir nekilnojamojo turto ar kitos draudimo paslaugos. Kaip „Veidui“ teigė draudimo bendrovių „If“ ir „Lietuvos draudimas“ atstovai, įvykiai, atsitikę dėl branduolinės energijos poveikio, yra nedraudžiamieji ir tiek šiuo metu, tiek, tikėtina, ateityje ši rizika ir išliks kaip nedraudžiamasis įvykis.

Ž.Maurico teigimu, Lietuvos draudėjai nebūtų pajėgūs siūlyti tokių paslaugų. O ir visoje Eu­ro­poje gausu šalia atominių elektrinių stovinčių in­dustrinių parkų, tokia elektrinė stovi netgi pačiame Briuselio priemiestyje. Todėl bet kokie galimi incidentai nėra draudžiami, nes jų tikimybė itin ma­ža, o poveikis – labai didelis. Tokiu atveju bet koks incidentas, kaip Fukušimos avarija Ja­po­nijoje, kai nuostoliai skaičiuojami dešimtimis milijardų, reikštų tokios įmonės pabaigą. Todėl kilus tokiems incidentams lieka tarpvalstybiniai susitarimai, tarptautinė pagalba ir parama.

Ž.Maurico manymu, pasienio su Baltarusija regionai, kurie nuo Astravo atominės bus nutolę vos per kelias dešimtis kilometrų, gali pajusti ir nau­dos, jeigu tik ekonominiai Lietuvos ir Bal­tarusijos santykiai bus neblogi ir pastaruoju metu stebimas savotiškas atšilimo laikotarpis tęsis. Atsiras galimybių smulkiajam verslui aptarnavimo srityje, galbūt pagerės ir infrastruktūra, o Astravas taps savotišku mini traukos centru.

Ekonomistas pabrėžia, kad net ir besivystančiose valstybėse, kuriose ekologinių reikalavimų paisoma mažiau, pramonė yra taršesnė, psichologinis atstumas nuo tokių objektų yra 10–15 km, kol matomi industrijos kaminai. O toliau, nepaisant realaus pramonės artumo, jau gali dygti ir prabangūs gyvenamieji rajonai.

Artumą jaučia, bet nesureikšmina

Panaši yra ir greta daug metų veikusios, šiuo metu uždarytos, tačiau pavojaus nepraradusios Ignalinos atominės elektrinės gyvenusių žmonių patirtis. Už keliolikos kilometrų nuo elektrinės esančio Turmanto miestelio seniūnas Stanislovas Stankevičius pasakoja, kad ją statant aplinkiniai gyventojai buvo labai nepatenkinti, informacijos tais laikais buvo mažai, todėl dažnai vėliau jie versdavo ant objekto visas kaltes.

„Ir orai būdavo blogi dėl elektrinės, ir sveikatos sutrikimai, ir visos kitos bėdos. Kalbėta, kad dėl to iš tuometinio Leningrado (dabar Sankt Peter­burgas) ir Maskvos žmonės čia nebevažiuoja ilsėtis, turizmui tai kenkia. Nors tais laikais nekilnojamojo turto rinka nebuvo panaši į normalią, negirdėjau, kad kas nors dėl to būtų išsikraustę gyventi kitur“, – sako seniūnas.

Jo teigimu, Ignalinos atominės elektrinės artumas galėjo daryti įtaką ūkinei veiklai: kažkada kalbėta, kad dėl to „niekas nieko nesiima“, tačiau kita vertus, žemės ūkio paskirties žemė šiame regione gana prasta, nederlinga, todėl ir taip yra pigesnė.

„Dabar viskas išsilygino, iki krizės kainos rekreacinėse zonose buvo ne mažesnės nei Mo­lėtuose. Jau tada niekas į atominę nežiūrėjo. Taip pat ir prie Drūkšių ežero, kur ir dabar žmonės aktyviai kuriasi, statosi, remontuojasi namus. Kai atominę uždarė, ji šiuo požiūriu buvo pamiršta“, – tvirtina seniūnas.

S.Stankevičius prisimena, kad pradėjus veikti atominei kraštas gerokai atgijo, daug kas galėjo pakeisti gyvenimą ir nuo žemės ūkio darbų bei kolūkiečio kasdienybės pereiti prie darbininko gy­venimo, gauti butą ir darbą mieste. Padėtis gerokai pasikeitė elektrinę uždarius, todėl šio krašto gy­ventojai gana aktyviai rėmė planuotą naujos ato­minės statybos projektą.

Greta elektrinės įsikūrusio Dūkšto krašto bendruomenės pirmininkė Ona Zaleckienė tvirtina, kad visiškai užsimiršti, prie kokio objekto gyveni, neįmanoma. Bet, kaip pati sako, kol per daug negalvoji, tol ir gyveni ramiau. „Pati esu kilusi iš Žemaitijos, bet jau daug metų gyvenu čia. Kai nuvažiuoju kur nors į svečius, manęs ir klausia – kaip jūs ten gyvenat? Atsakau, kad kol negalvoji – viskas yra gerai. Bet šiaip, žinoma, visada tai jauti“, – pripažįsta pašnekovė.

Ji taip pat nėra girdėjusi atvejų, kad žmonės sąmoningai būtų palikę savo namus dėl atominės elektrinės kaimynystės. Tiesa, kitokia padėtis Visagine, kuris, anot O.Zaleckienės, pamažu virsta miestu vaiduokliu. Buvusio klestėjimo ten jau nematyti, o butą dabar galima įsigyti iš esmės padengus buvusių šeimininkų skolas ar sumokėjus savivaldybei visai menką sumą.

Dūkšto krašto bendruomenės pirmininkė pabrėžia, kad uždarius elektrinę pavojus tikrai nesumažėjo, nes branduolinė reakcija joje iki šiol vyksta, žmonės ten dirba. Be to, ne mažiau grėsmės kelia ir branduolinių atliekų saugojimo aikštelė.

„Daug yra tekę visokių darbų dirbti. Dar tuomet, kai buvo kuriamos civilinės saugos priemonės, modeliuojama, kas ką turėtume daryti, tai atrodė juokingai. Pati asmeniškai esu apgalvojusi, ką turėčiau daryti, bet sudarytoje darbo grupėje, kuri turėtų organizuoti evakuaciją ir padėti žmonėms susiorientuoti, buvau atsakinga už gyvulius. Esą turėčiau organizuoti gyvulių išvežimą iš užkrėstos teritorijos. Toje komisijoje visada sakydavau – liaukitės kalbėję nesąmones, aš ne kaimyno gyvulius vešiu, o susirinksiu savo vaikus ir lėksiu į pajūrį“, – pasakoja O.Zaleckienė, kurios ma­nymu, kiekvienas, tarp jų ir vilniečiai, ateityje apie tai, ką darytų nelaimės atveju, turėtų galvoti asmeniškai.

Pasimiršta ir nelaimės

1989-ųjų kovo 20 d. tragiškas pramonės gigantų scenarijus Lietuvoje išsipildė Jonavos „Ache­moje“. Sprogus izoterminei saugyklai iš gamyklos rezervuaro išsiliejo 7,5 tūkst. tonų amoniako, kilo didžiulis gaisras. Į atmosferą išsiskyrė cheminių medžiagų, nuodingas debesis nuslinko Ukmergės link. Likviduojant avarijos padarinius žuvo septyni žmonės, kelios dešimtys buvo sužeista. Kiek tiksliai žmonių nuo avarijos nukentėjo, vėliau prarado sveikatą ar mirė anksčiau laiko, dabar jau nepasakys niekas.

Nepaisant atsainaus sovietinės valdžios požiūrio, apie 5 tūkst. Jonavos miesto ir rajono gyventojų buvo evakuota į Kauną. Tačiau labiausiai nuo avarijos nukentėjo į šiaurės rytus nuo gamyklos esantys miesteliai – Vepriai, Deltuva ir kiti aplinkiniai kaimai.

Romas Petras Šaulys, organizacijos „SOS Vepriuose“ įkūrėjas, sako, kad avarijos padariniai jaučiami iki šiol, tačiau žmonės linkę greitai pamiršti tokius įvykius. Pašnekovui nežinomi ir tokie atvejai, kad dėl incidento žmonės miestelyje būtų visam laikui palikę savo namus ir pardavę turtą. Iš esmės čia nesikeitė ir nekilnojamojo turto kainos.

„Ne, tokių atvejų nebuvo. O ką žmonėms daryti – jų namai, gyvuliukai, jie ir kentėjo. Statistiškai nuo šios nelaimės numirė gal penki žmonės. Buvo tokių, kurie po avarijos vaikščiojo po ežerą, o vanduo sugeria ir laiko tuos nuodus, tai jie greitai susirgo. Aplink išgaišo triušiai, kiek išdvėsė šunų ir kačių. Deltuvoje buvo lapių ferma, tai didžioji dalis jų išdvėsė. Bet šiandien namų kainos nesiskirtų – žmonės labai greitai viską pamiršta, juolab praėjo tikrai nemažai laiko. Dabar žmonės atvažiuoja, vieną kitą sodybą nusiperka senatvei. Juk čia labai gražus kraštas, Pliaterių kažkada įsteigtas dvaras, parkas, miškai, ežeras, greta teka Šventoji. Nors iki šiol vėjai neša į mūsų pusę „brudus“ visokius“, – pasakoja vėpriškis, ėmęsis iniciatyvos ieškoti paramos nuo avarijos nukentėjusiam kraštui.

Nuo tikėjimo pažanga iki kovos už teisę į švarią aplinką

Lietuvos istorijos instituto istorikas Saulius Grybkauskas, analizuodamas sovietinio ūkio raidą ir ekonominę politiką, pabrėžia, kad įvairiais laikotarpiais į pramonės gigantų augimą lietuviai reaguodavo skirtingai. Nikitos Chruščiovo laikotarpio pabaigoje statomi chemijos pramonės gigantai buvo parodomi kaip sveikintina iniciatyva ir žemės ūkio pažanga. Šaltinių apie kažkokį to meto pasipriešinimą ar nepasitenkinimą istorikui neteko aptikti.

Lietuva ilgą laiką buvo agrarinė valstybė, todėl investicijos buvo sutinkamos gana palankiai. Be to, planingas pramonės išdėstymas nebuvo sutelktas vien Vilniuje – didelės pramonės gamyklos iškilo Kėdainiuose, Mažeikiuose, Jonavoje ir kitur.

S.Grybkausko teigimu, N.Chruščiovo ir ankstyvuoju Leonido Brežnevo valdymo laikotarpiu buvo juntama didesnė euforija, tikėjimas pažanga. Tik vėliau, maždaug aštuntajame praėjusio am­žiaus dešimtmetyje, įvyko savotiškas posūkis į kai­mą, lietuvių literatūroje atsirado žemės kultas, gamtos ilgėjimasis. Visiškai kitaip situacija jau klostėsi atgimimo išvakarėse, kai kova už ekologiją ir gamtosaugą tapo vienu pagrindinių Sąjūdžio atsiradimo šaltinių.

„To meto sovietinės valdžios požiūris į vadinamąją Sniečkaus atominę elektrinę buvo nevienareikšmiškas: iš pradžių sovietinė valdžia jos lyg ir prašė, bet kai prasidėjo reaktorių statymas, 1982–1983 m. jau yra Plano komiteto pirmininko Aleksandro Drobnio raštai su prašymais stabdyti statybas ir toliau jų neplėsti. Tačiau tai sprendė sovietinio karinio komplekso ministerijos, tai priklausė partijos Centrinio komiteto jurisdikcijai, todėl kažką suvaldyti, sukontroliuoti ar išspręsti problemas buvo labai sudėtinga. Apskritai požiūris tada buvo visai kitoks: pirma eina gamyba, o žmonės, kaip darbo jėga, tik paskui“, – „Veidui“ sakė istorikas.

Tačiau, pasak jo, konkrečių istorinių tyrimų ir duomenų apie tai, kaip žmonės sovietinės okupacijos metais elgėsi greta išdygus pramonės gigantams, nėra.

1987-aisiais  įkurto žaliųjų judėjimo „Atgaja“ pro­jektų vadybininkas Linas Vainius, daugelį metų dalyvaujantis visuomeninėje aplinkosaugos veikloje, teigia, kad šiuo atveju būtina atskirti so­vietinį palikimą, kai taršūs pramonės milžinai iš­kildavo nepaisant žmonių nuomonės, ir dabartinius laikus, kai supratimo apie aplinkosaugą, taršos poveikį gyvenimui ir sveikatai esama kur kas daugiau.

Šiandien statant bet kokią įmonę, kuri gali teršti aplinką, aplinkiniai gyventojai, nenorėdami tokios kaimynystės, reaguoja labai jautriai ir energingai. Tačiau net ir išdygus tokiam objektui jie tampa situacijos įkaitais, kenčia, tačiau nepalieka savo namų. Todėl, S.Grybkausko manymu, neverta tikėtis kažkokių pokyčių ir Vilniuje ar jo apylinkėse.

Tolsta nuo miestų

„Atominės elektrinės kaimynystė niekur nėra pageidaujama. Reikia pažiūrėti plačiau po pasaulį – daugelyje valstybių gretimos kaimynės tam priešinasi. Pavyzdžiui, Danija, kai nuo Kopenhagos „Undinėlės“ giedrą dieną matydavosi jėgainė Švedijoje, nuolat keldavo šį klausimą, dalyvaudavo įvairiose diskusijose. Austrija aktyviai priešinasi atominių statybai Slovakijoje ir pan. Tas požiūris visur yra vienodas, ir Astravo atominė nėra išimtis. Tai didesnės rizikos šaltinis. Viskas gerai, kol nieko neįvyko, bet kai jau įvyks, tada bus labai blogai“, – padėtį vertina L.Vainius.

Pašnekovas atmeta argumentą, esą tokių ob­jektų Vakarų Europoje galima atrasti ir kai kurių didelių miestų priemiesčiuose. Pasak jo, lyginti dabartines tendencijas su objektais, iškilusiais prieš 50 ar daugiau metų, nėra logiška: greičiausiai statant atominę jėgainę tuo metu ten dar buvo tuščias plotas, bet ilgainiui miestas išsiplėtė, gyventojų padaugėjo. Be to, apskritai pasikeitė žinios, grėsmių vertinimas ir požiūris į atominę energetiką.

Todėl šiandien visos didžiosios valstybės savo atomines elektrines, kaip ir kitus stambius pramoninius objektus, stato pasienyje, toliau nuo apgyvendintų teritorijų. Kadaise taip elgėsi Rytų ir Vakarų Vokietijos, kurioms susijungus sunkioji pramonė staiga atsidūrė praktiškai valstybės viduryje.

„Lietuva priekaištauja Baltarusijai, kad As­travo atveju nesilaikoma TATENA rekomendacijų vengti didelių urbanizuotų teritorijų, kuriose gy­vena daug gyventojų. Šis reikalavimas tikrai ne­išlaikytas. Visos valstybės atomines elektrines sta­to toli nuo apgyvendintų teritorijų, taip darė ir SSRS su Ignalinos atomine“, – tvirtina L.Vainius.

Žmonės ilgainiui užmirš ir apskritai nebus jokio Astravo poveikio Vilniaus gyvenimui. Čia tik dabar kilęs priešrinkiminis vajus, nors visas projektas vyksta dar nuo 2009-ųjų.

Už 50 kilometrų dygstančių Astravo atominės elektrinės blokų nuo Vilniaus kalvų nematyti, todėl ir ateityje tik pasąmonėje nujausime netoliese esantį galimą pavojų. O galbūt ilgainiui ir tai bus pamiršta.

„Bazinis scenarijus yra toks, kad žmonės ilgainiui užmirš ir apskritai nebus jokio Astravo poveikio Vilniaus gyvenimui. Čia tik dabar kilęs priešrinkiminis vajus, nors visas projektas vyksta dar nuo 2009-ųjų“, – įsitikinęs Ž.Mauricas.

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Baltarusijoje prieš pradedant statyti paprastą gyvenamąjį namą reikalingas suderintas projektas. O prieš pradedant statyti Astravo atominę elektrinę tokiems niekams neliko laiko – reikėjo skubėti. Juk siekiama greičiausiai ir pigiausiai pasaulyje pastatyti atominę elektrinę.

„Nežinau, kaip jie stato tą elektrinę, jei ten viskas griūva, – dar 2013 m. man pasakojo viena Lietuvoje viešėjusi Baltarusijos pilietė, savo akimis mačiusi, kaip vyksta darbai Astravo AE statybų aikštelėje. – Skambina specialistas kažkam iš partnerių ir svarsto, ar negalima prie force majeure priskirti to, kad sugriuvo ką tik pastatytas gaisrinės angaras. Laimei, jame dar nebuvo gaisrinės automobilių – griūdamas statinys tik sulaužė naujus neišpakuotus baldus“, – su lengva pašaipa pasakojo moteris.

Baltarusių skubėjimą galima su­prasti: AE statybą finansuoja Rusija, tad pi­nigai gali bet kada baigtis.

Gaisrinės angaras – ne rodiklis, o tik signalas apie tai, koks gali būti bendras Astravo AE statybų kokybės lygis. Beje, apie minėto angaro griūtį oficialiai pranešta nebuvo. Apie tai iš­girdau tik tą vienintelį kartą ir tik iš šio jau mi­nėto neoficialaus šaltinio – Astravo AE statytojai apie nesklandumus stengiasi neprasitarti, nes ir taip viešoji nuomonė apie šį objektą yra nekokia.

Nesklandumai Astravo AE plačiai nuskambėjo vos du kartus. Pirmasis – balandžio 8-ąją, kai liejant tarp dviejų reaktorių statomo pastato perdangas buvo pažeistos atraminės konstrukcijos. Vos po dviejų mėnesių, birželio pradžioje, buvo gauta signalų apie galimą dar vieną incidentą Astravo AE, nors Baltarusija šį incidentą neigia, o į Lietuvos įteiktą notą atsakymo kol kas nėra pateikusi.

Kad Astravo atominė elektrinė bus kokybiška, netvirtina net jos statytojai – tik pabrėžia grei­tį ir pigumą.

Baltarusių skubėjimą galima su­prasti: AE statybą finansuoja Rusija, tad pi­nigai gali bet kada baigtis. Dėl to nėra laiko vi­so­kiems procedūriniams menkniekiams – leidimams, tyrimams, bandymams. Antra vertus, Aliak­sandro Lukašenkos pareiškimas, kad tai bus mažiausiomis sąnaudomis pastatyta tokio ti­po elektrinė, verčia spaustis, kiek tik įmanoma.

Vienintelis dalykas, kuriam nutarta netaupyti, – viešieji ryšiai. Baltarusiai kiekviena pro­ga aiškina, kad yra pasirengę atsakyti į bet ko­kius klausimus, tik, bėda, jų atsakymų lietuviai arba nenorį girdėti, arba nesuprantą. Žinoma, kartais suprasti irgi keblu – prisiminkime neseniai feisbuke ir kituose socialiniuose tinkluose internautus juokinusį oficialų Baltarusijos Lie­tuvai atsiųstą Poveikio aplinkai vertinimą (PAV), be jokių korekcijų išverstą „Google Trans­late“ programa. „Power plant“ (atominė elek­trinė) dokumente tapo „visu augalu“, o ne­susipratimas Baltarusiją paskatino dar labiau susirūpinti Astravo AE įvaizdžio reikalais.

Imituoja bendradarbiavimą

Iš Vilniaus atgal į Minską ką tik išvyko dvi die­nas čia veišėjusi gausi baltarusių delegacija. „Kuo daugiau Baltarusijos ekspertų ir politikų no­rėjo pasidėti varnelę, kad buvo Vilniuje ir at­sakė į visus mūsų klausimus. Ir dar, matyt, no­rėjo priblokšti mus savo gausumu, – Bal­ta­ru­si­jos pastangas imituoti bendradarbiavimą, vertindamas ką tik įvykusį susitikimą, komentuoja Aplinkos miniterijos Taršos prevencijos departamento direktorius Vitalijus Auglys. – Mūsų klausimai aštrūs, jų atsakymai – migloti.“

Apibūdinimas „apgraibom“ tinka kalbant ir apie visą Astravo AE statybų procesą.

Iki šiol nėra atsakymų net į esminius klausimus – dėl Astravo AE aikštelės pasirinkimo ir įver­tinimo, jos saugos užtikrinimo, galimo po­veikio Lietuvos aplinkai ir gyventojams. „Dar 2008-aisiais, kai baltarusiai rinkosi vietą aikštelei, nebuvo jokių rimtų tyrimų. Viskas buvo da­roma apgraibom“, – apibendrina V.Auglys, mi­nėdamas patį svarbiausią Lietuvai klausimą dėl atominės elektrinės statyboms pasirinktos aikštelės tinkamumo.

Apibūdinimas „apgraibom“ tinka kalbant ir apie visą Astravo AE statybų procesą, kuriame trūksta daugybės konkrečių skaičių, dokumentų ir tyrimų.

Kodėl AE statyti pasirinkta aikštelė vos už 40 km nuo Vilniaus? Kodėl neatsižvelgiama į Lietuvos institucijų nustatytus rimtus šios aikštelės seisminių ir geologinių tyrimų trūkumus? Kaip AE aušinimui bus naudojamas Neries van­duo ir kaip bus užtikrintas nepertraukiamas jo tiekimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad upė yra apytiksliai 55–65 metrais žemiau nei statomi įren­giniai? Kaip tai paveiks Neries ekosistemą ir geriamąjį vandenį? Kaip bus tvarkomos ra­dioaktyviosios atliekos ir panaudotas kuras?

Lietuva – pagrindinė Baltarusijos „skundikė“

Šie klausimai keliami jau nuo 2009 m. rugpjūčio, kai Baltarusija oficialiai pranešė, kad pla­nuoja statyti pirmąją AE savo šalyje, ir pa­teikė preliminarų poveikio aplinkai vertinimą. Lietuva, įvertinusi Baltarusijos pateiktą me­džia­gą, pareiškė esminių pastabų ir ypač at­krei­pė dėmesį į galimas neigiamas pasekmes, jei­gu AE statyti bus pasirinkta Astravo aikštelė. Kadangi Baltarusija į šias pastabas neatsižvel­gė, Lietuva ėmėsi tarptautinių žygių.

2011 m. birželį Lietuva pateikė skundą Jung­tinių Tautų Espo konvencijos įgyvendinimo ko­mi­tetui. Skundas buvo patenkintas – pripa­žinta, kad Baltarusija pažeidė Espo konvenciją, ir pa­teiktos rekomendacijos pažeidimams ištaisyti.

Visi šie neatsakyti klausimai ka­bo ore, o karavanas eina – statybos tęsiasi.

Žinoma, rekomendacijos – labai gerai, ta­čiau Baltarusija iki šiol teberaginama jas įgyven­dinti, kaip ir rekomendacijas, 2014 m. gautas iš Jungtinių Tautų Orhuso konvencijos atitikties komiteto, konstatavusio, kad Baltarusija Astravo AE stato pažeisdama ir šią konvenciją.

Be to, Lietuva prašo Baltarusiją kuo skubiau pasikviesti Tarptautinės atominės energijos agentūros ekspertų, kad šie visapusiškai įver­tintų Astravo aikštelės tinkamumą AE statyti ir jos atrankos kriterijus, taip pat kuo greičiau atlikti išsamius šios aikštelės ir projekto rizikos bei saugos įvertinimo atsparumo bandymus. Juos Baltarusija įsipareigojo atlikti 2011 m. pasirašytame susitarime su Europos Ko­mi­si­ja, bet juk visa tai gali palaukti.

Blogiausia, kad visi šie neatsakyti klausimai ka­bo ore, o karavanas eina – statybos tęsiasi. O ir 2018 m. jau ne už kalnų – tais metais Bal­ta­ru­sija tikisi paleisti pirmąjį elektrinės bloką.

Kai kurie ekspertai ragina nenuleisti rankų, rinkti parašus, piketuoti ir bandyti laimę – esą dar yra vilties, kad 40 km nuo Vilniaus nepradės veikti pigiausia atominė mūsų planetoje.

Kiti jau susitaikė su šiuo faktu ir ragina ne­be­kovoti su vėjo malūnais. Antai Vilniaus Ge­di­mino technikos universiteto profesorius Vid­mantas Jankauskas sako, kad piketuoti jau vė­lu, o užuot piketavus, Lietuvai reikia kuo la­biau įsitraukti į procesą ir mėginti pasirūpinti saugumu.

Panašiai pataria ir buvęs užsienio reikalų mi­nistras Petras Vaitiekūnas. Jo nuomone, mė­ginimai stabdyti statybas gal ir nėra visai beviltiški, tačiau reikia būti realistais ir pradėti galvo­ti apie atsarginį planą. Toks planas galėtų bū­­ti Lietuvos iniciatyva Europos Sąjungoje su­burta koaliciją, kuri įtikintų Briuselį investuoti į Astravo AE saugumo didinimą.

Visos Europos problema

Žinoma, kitoms šalims dėl Astravo AE taip „neskauda“. Vokiečiams, olandams, prancūzams iki jos – tūkstančiai kilometrų. Estai ir lat­viai šiam klausimui kiek jautresni. Tačiau kol kas vienintelė arši Astravo AE puolėja – Lie­tu­va. Kita vertus, turint omenyje mūsų vienatvę šioje kovoje, mums visai neprastai sekasi.

Kaip sako V.Auglys, pagrindinis darbas šiuo metu yra nepaliaujamai informuoti Europos institucijas ir kelti susirūpinimą ES lygiu. Prie to prisideda ir ekspertai, ir ministerijos – Užsie­nio reikalų, Energetikos, Aplinkos ir kitos. Sa­vo pasisakymuose Astravo AE problemą eu­ropine kiekviena proga vadina ir aukščiausi ša­lies vadovai. Antai Prezidentė Dalia Gry­baus­kaitė taip ir sako: tarptautinių saugumo stan­dartų neatitinkanti statoma Baltarusijos atominė elektrinė kelia didžiulę grėsmę ne tik Lie­tuvai, bet ir visai Europai.

Pasak mūsų šalies vadovės, svarbu, kad Eu­ropos Komisija išgirdo Lietuvos susirūpinimą, o branduolinės saugos užtikrinimas tapo visos Europos tikslu. Tai D.Grybauskaitė pareiškė po susitikimo su eurokomisare Elżbieta Bien­kows­ka, atsakinga už vidaus rinką.

Va­dinamieji streso testai yra pačių šalių kompetencijos klausimas, todėl Komisija negali priversti jų atlikti.

Su EK atstovais apie Astravo AE neseniai telefonu kalbėjosi ir Užsienio reikalų ministras Li­nas Linkevičius. Europos Komisijos pirminin­ko pavaduotojas, atsakingas už energetikos klausimus, Marošas Šefčovičius ministrą patiki­no, kad Komisija yra gerai susipažinusi su Lie­tuvos reiškiamais nuogąstavimais dėl branduolinės saugos. „Atominės elektrinės statybų procesas turi atitikti tarptautinius branduolinės saugos reikalavimus. Baltarusija turi užtikrinti maksimalų projekto įgyvendinimo skaidrumą ir nedelsiant atlikti testavimą nepalankiausiomis sąlygomis“, – teigia EK atstovas. Pa­sak M.Šefčovičiaus, Europos Komisija pasirengusi į Baltarusiją siųsti savo ekspertų, kad būtų įsitikinta, jog testavimas nepalankiausiomis sąlygomis ir tarpusavio peržiūros procesas atitiktų ES standartus.

Vis dėlto premjeras Algirdas Butkevičius at­krei­pia dėmesį, kad Europos Sąjunga vis dar neturi atsakymų dėl seisminių tyrimų atlikimo, taip pat neatlikti vadinamieji streso testai, o spren­dimas statyti jėgainę prie pat išorinės ES sie­nos yra politinis, todėl šitą projektą reikia ver­tinti kaip grėsmę ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai.

Kol kas tokios grėsmės Europoje niekas la­bai rimtai nevertina, tačiau Lietuvos bandymai atkreipti dėmesį į šią problemą duoda šiokių tokių vaisių.

Sukruto ir Europos Parlamentas

Birželio 6-osios vakarą, likus kelioms dienoms iki pranešimo apie galimą naują incidentą Astravo AE, Baltarusijos elektrinės klausimas pirmą kartą rimčiau svarstytas ir Europos Par­lamento plenariniame posėdyje. Ži­noma, tai kol kas tik kalbos, tačiau „pakelti“ Bal­ta­ru­sijos elektrinės problemą į ES lygmenį – jau di­delis pasiekimas. Daugelis šiuo klausimu kalbė­jusių europarlamentarų minėjo ir Lie­tuvą – šalį, kuriai ši atominė yra tiesiog pa­šonėje ir kelia teisioginį pavojų.

Deja, kai kuriais klausimais tai buvo ir liks mūsų pačių galvos skausmas, nes Europos institucijos tiesiog neturi instrumentų, galinčių suvaldyti situaciją Lietuvos pasienyje, o kai ku­rie EP nariai iš viso nesupranta, ko Lietuva skeryčiojasi, ypač jei tie europarlamentarai ir šiaip simpatizuoja jei ne Baltarusijai, tai bent Rusijai.

Gilles’is Lebretonas iš Prancūzijos Lietuvos su­sirūpinime netgi įžvelgia pretekstą „dar kar­tą užsipulti Rusiją“.

Pavyzdžiui, Europos Komisijos narys Chris­tos Stylianides priminė, kad ES jau nuo 2011 m. teikia techninę pagalbą Baltarusijos branduolinio sektoriaus reguliavimo institucijai, bet, jo nuomone, reikia didinti šios institucijos ne­priklausomumą. Komisaras pabrėžė, kad va­dinamieji streso testai yra pačių šalių kompetencijos klausimas, todėl Komisija negali priversti jų atlikti. Be to, komisarui atrodo, kad Bal­tarusija viską daro teisingai: 2011 m. ši šalis pasirašė deklaraciją, kuria įsipareigojo atlikti tokį testą, o neseniai pranešė Komisijai priėmu­si atitinkamą teisinį instrumentą ir ketinanti atlikti šį testą 2016–2017 m.

„Per artimiausius mėnesius Komisija išsiųs į Bal­tarusiją techninę misiją. Sekdama As­tra­vo AE statybos procesą, ji taip pat palaiko glau­dų ry­šį su Lietuvos institucijomis“, – sako ko­misaras, ramindamas, kad situacija „kontroliuo­jama“.

Billas Etheridge’as iš Didžiosios Britanijos netgi aiškina, esą tai pavyzdys, kaip ES be reikalo stiprina savo galias. Jis net neabejoja, kad Baltarusija žino, ką daro, ir nėra reikalo kištis ten, kur nepriklauso. Šio europarlamentaro įsitikinimu, suverenios šalys turi teisę laisvai plėtoti savo energetiką laikydamosi tarptautinių taisyklių, o kilusius ginčus turi spręsti TATENA ir Jungtinės Tautos.

EP narys latvis Andrejus Mamikinas irgi nusiteikęs optimistiškai. Esą Lietuvos ir visos tarptautinės bendruomenės nuogąstavimai yra suprantami, o Baltarusija turi atlikti TATENA prižiūrimus patvarumo bandymus bei išsamią naujosios AE poveikio aplinkai analizę. Tačiau ES panaikinus sankcijas Baltarusijai santykiai su šia šalimi „juda pirmyn“, todėl jis neabejojąs, kad sprendimai bus greitai rasti, bendradarbiaujant visoms suinteresuotoms šalims.

A.Mamikinas netgi pridūrė, kad branduolinė energija – viena mažiausiai teršiančių aplinką, o Astravo AE reaktorius yra toks pat, kokį planuoja statyti Suomija.

Tiesa, jis nepaminėjo, kad Suomija turi nemažai patirties atominių elektrinių statybos srityje, o Baltarusijai tai pirmas blynas, ir dar kepamas paskubomis.

Čekijos europarlamentaras Jiří Maštálka dėl to ragina nepanikuoti: „Mano surengtoje apskritojo stalo diskusijoje Baltarusijos ekspertai patvirtino, kad Astravo AE statyba atitinka visus standartus ir yra prižiūrima nevyriausybinių organizacijų.“ Jis priduria, kad jaudinimasis dėl Lietuvos pašonėje dygstančios atominės elektrinės – normalus reiškinys, nes tokios tendencijos pastebimos visur, tačiau kai kurioms šalims yra kur kas blogiau. Pavyzdžiui, Uk­rai­noje branduolinė įranga yra praktiškai „ant mūšio linijos“.

Gilles’is Lebretonas iš Prancūzijos Lietuvos su­sirūpinime netgi įžvelgia pretekstą „dar kar­tą užsipulti Rusiją“. Tiesa, jis išreiškė nerimą dėl neatliktų patvarumo bandymų ir pridūrė, kad po Fukušimos tragedijos Europoje susiforma­vo branduolinės saugos kultūra, kurią Bal­tarusija turinti gerbti, ypač dėl to, kad statoma AE yra vos per pusšimtį kilometrų nuo Vil­niaus.

Lietuvą Europarlamento plenariniame po­sė­dyje, be pačių lietuvių, vienareikšmiškai už­tarė tik lenkė Anna Elżbieta Fotyga, kitiems ko­legoms primindama, kad pradėjusi statyti As­travo AE Baltarusija nesilaikė Espo konvencijos reikalavimų, o statybai parinkta vieta yra seisminėje ir stiprių vėjų zonoje, todėl „planai turi būti pakeisti“.

Ar jie iš tikrųjų bus pakeisti? Vargu. Kaip sako prof. V.Jankauskas, šaukštai jau po pietų, be to, būnant Europos institucijose neatrodo, kad, be mūsų, dar kas nors panikuoja ir ruošiasi daryti realų spaudimą Baltarusijai, o netiesiogiai – ir pyktis su Rusija.

Aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas yra sakęs, kad jam susidaro įspūdis, jog kai kurie komisarai net vengia šios temos, o jų „ramumas“ dėl Astravo AE ministrui iš viso nesuprantamas. Juo labiau kad analogiškame reaktoriuje Sankt Peterburge būta incidentų.

Vis dėlto, matyt, turime ruoštis planui B. Baltarusių delegacijos dar porą metų pasivažinės maršrutu Minskas–Vilnius–Minskas, o 2018-aisiais pradės veikti pirmasis Astravo reaktorius. Kol dar taip nenutiko, reikia truputį pasistengti, kad Astravo AE taptų nors šiek tiek saugesnė, o mūsų miegas – ramesnis. n

Europarlamentaro Petro Auštrevičiaus komentaras

Astravo AE statoma savavališkai ir taupant saugumo sąskaita, toliau pažeidžiant Espo ir Orhuso tarptautines konvencijas, neatlikus privalomų streso testų ir, blogiausia, vagiant, kaip įprasta sovietinėse statybose.

Europos Komisijos pasiaiškinimai yra nepakankami, o elektrinės statyba – politinis Maskvos sprendimas, skirtas energetinei įtakai regione išlaikyti.

Kompromisai dėl branduolinio saugumo – tiesus žingsnis į katastrofą. Sprendimas yra tik vienas – nesaugios atominės elektrinės statyba privalo būti sustabdyta. Baltarusijos atžvilgiu reikia pritaikyti ES branduolinių derybų su Iranu modelio patirtį, įtraukiant ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą.

Europarlamentaro Bronio Ropės komentaras

Žalieji yra nusivylę atsainiu Europos Komisijos požiūriu į Astravo AE statybą, vykstančią pažeidžiant tarptautinius aplinkosaugos ir branduolinės saugos standartus. Mane glumina ir ES sveikatos komisaro Vytenio Andriukaičio pareiškimas, esą Baltarusija laikosi visų būtinų tarptautinių konvencijų, nors iš tiesų jos buvo pažeistos.

Europos Komisija turėtų kuo skubiau Europos Parlamentui pristatyti labai konkretų veiksmų planą, kuriuo Baltarusija būtų priversta laikytis tarptautinių saugos ir skaidrumo standartų. Šiame plane turėtų būti ir aiški žinia Minskui, kad elektros generavimas elektrinėje, pastatytoje taupant saugumo priemonių sąskaita, kertasi su sąžiningos prekybos principais, todėl tokia elektra ES rinkoje nepageidautina.

Europarlamentaro Algirdo Saudargo komentaras

Faktas, kad Astravo atominė statoma pažeidžiant Jungtinių Tautų Espo ir Orhuso konvencijas. Baltarusija nesilaiko ir po Fukušimos katastrofos prisiimto įsipareigojimo atlikti branduolinės saugos testavimą nepalankiausiomis sąlygomis pagal ES metodologiją.

ES turi skirti didesnį dėmesį trečiųjų šalių statomoms branduolinėms jėgainėms, o aktyvi aplinkosaugos ir branduolinės saugos standartų sklaida turi tapti būtina ES išorės energetikos politikos dalimi. Europos Komisija turėtų daryti spaudimą Baltarusijai, kad ši veiktų skaidriai ir laikytųsi savo įsipareigojimų, pavyzdžiui, per ES branduolinio saugumo bendradarbiavimo instrumentą ar energetinį dialogą.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA