XX amžiuje astrologinėms pranašystėms atsirado rimta konkurencija – ekonomikos, politikos bei kitų sričių prognozės. Kiek patikimos šios ekspertų prognozės ir kas kaltas dėl jų neišsipildymo?
Spalį Lietuvoje vyks Baltijos regiono šalių investuotojų forumas, kuriame apsilankys ir žymusis ekonomistas Nourielis Roubini, vienas iš nedaugelio ekonomikos ekspertų, dar 2006-aisiais numačiusių po poros metų pasaulį ištiksiančią ekonominę recesiją. Buvęs Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko bei JAV prezidento Billo Clintono patarėjas šiandien žiniasklaidoje pašaipiai vadinamas Daktaru Pražūtimi (angl. Dr. Doom) – mat N.Roubini jau keleri metai nenustoja generuoti viena už kitą niūresnių prognozių.
Beveik kas kelias savaites šio ekonomisto vadovaujama analitikos bendrovė „Roubini Global Economics Monitor“ pateikia po liūdnoką ateities spėjimą. Štai ir šią vasarą žiniasklaida mirgėjo antraštėmis apie tai, kad Londono olimpiada tapo „ekonomine nesėkme“, apie „sudėtingą rugsėjį“, apie „jau žinomą euro žlugimo datą“ bei kitąmet visas problemas apimsiančią „tobulą audrą“ (angl. perfect storm), kuri praūš per pasaulį.
Šiandien viso pasaulio žiniasklaidos kanalais laisvai teka didžiuliai srautai įvairiausių prognozių ir spėjimų, kokie įvykiai laukia mūsų artimoje ar net labai tolimoje ateityje. Dažniausiai tuo užsiima įvairių sričių ir svorio ekspertai susirūpinimo raukšlių išvagotomis kaktomis, prognozuojantys tiek teigiamą, tiek neigiamą ateitį. Vis dėlto dažnai kyla klausimas: kiek tų prognozių iš tiesų išsipildo, o kiek iš jų, vis koreguojamos ir papildomos, pakeičia savo pavidalą iki tokio laipsnio, kad net tampa atvirkščiomis? Pastaruoju metu ypač daug dėmesio skiriama ekonomikos prognozėms, kurios tapo ypač aktualios prieš keletą metų praūžus ekonomikos recesijai, o šiandien euro zonai susiduriant su finansinėmis problemomis.
Tad kas skatina ekonomikos ekspertus prognozuoti ateitį, o visuomenę – godžiai laukti ir klausytis visų spėjimų (ypač niūrių), kurie retai pasiteisina bent perpus?
Apie ežius ir lapinus
Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje psichologas profesorius Philipas Tetlockas, šiandien dirbantis Pensilvanijos universitete, pradėjo tyrimą, kuris tęsėsi apie 20 metų ir kurio rezultatus pateikė 2005-aisiais publikuotoje knygoje. Tyrimo metu jis periodiškai apklausdavo 284 įvairių sričių ekspertus – ekonomistus, politologus, žurnalistus, kurie turėdavo prognozuoti ateities įvykius. Infliacija didės ar mažės? Koks bus ekonomikos augimas, naftos kaina, akcijų biržos kainos? Kas laimės rinkimus? Šiais ir daugybe kitų klausimų buvo apiberiami ekspertai – iš viso atlikdamas tyrimą Ph.Tetlockas surinko beveik 27,5 tūkst. įvairių prognozių.
Vėliau buvo tikrinamas visų spėjimų tikslumas, o gauti duomenys susumuoti. Pasirodė, kad ekspertų spėjimai buvo tik šiek tiek tikslesni už atsakymus, gautus mėtant monetą. Mokslininkas padarė išvadą, kad kompiuterių programos prognozuoja ateitį panašiu tikslumu kaip esą išmintingieji ekspertai.
Tiesa, Ph.Tetlockas pagal ekspertų elgesį ir prognozių tikslumą išskyrė dvi jų grupes – „lapinus“ ir „ežius“. Šiuos simbolius jis pasiskolino iš filosofo Isaiah Berlino, kuris savo ruožtu didžiuosius mąstytojus skirstė, remdamasis graikų poeto Archilocho eilėmis: „Lapė žino daug dalykų, tačiau ežys žino didįjį dalyką.“
„Ežiai“ – tai buvo specialistai, gerai išmanantys vieną sritį, agresyviai išplečiantys savo srities žinias į kitas ir taip bandantys daryti apibendrinimus bei iš to plaukiančias ateities prognozes. O „lapinai“ nebuvo taip gerai įsigilinę į vieną sritį, išmanė daugiau smulkių sričių, be to, dažniau abejojo savo prognozėmis ir skeptiškai žiūrėjo į viską paaiškinančias schemas. (…)
Neišsipildžiusių ekspertų prognozių amžius
Ekonomistas Johnas Kennethas Galbraithas yra teigęs, jog vienintelis ekonominių prognozių tikslas – kad astrologija atrodytų verta pagarbos. Juolab kad didesnė dalis prognozių neišsipildo, o įvyksta tai, ko nesitikėjome.
Štai investuotojas ir Niujorko universiteto profesorius Nassimas Talebas savo knygoje „Juodoji gulbė“ teigia, jog pasaulio pokyčiai vyksta „judant nuo sukrėtimo prie sukrėtimo (…), tačiau mes linkę manyti, kad viskas keičiasi laipsniškai ir nedideliais žingsneliais“. Vis dėlto daugybė pavyzdžių rodo, kad dauguma įvykių, apie kuriuos bandė įspėti įvairūs ekspertai, neįvyko, užtat žmonijos istoriją labiausiai keitė sukrėtimai, kurių niekas nesitikėjo.
Tokių netikrų prognozių per XX amžių buvo paskelbta tikrai nemažai. Štai vienas pirmųjų žymių ekonomistų Irvingas Fisheris susigadino reputaciją, prieš pat 1929-ųjų akcijų biržos žlugimą, pradėjusį Didžiąją depresiją, prognozuodamas, kad akcijų biržos pasiekė „ilgai išliksiantį aukštą lygį“. O prasidėjus sunkmečiui žinomas britų ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas pridūrė, kad britai nesijaudintų, nes problemos Amerikoje neturėtų jų paliesti. Deja, Didžioji depresija užsitęsė dešimtmetį ir, persiritusi per Atlantą, tapo viena Antrojo pasaulinio karo priežasčių.
Kitas ryškus pavyzdys – devintojo dešimtmečio prognozės, kad Japonija taps pasaulio lydere. 1988-aisiais Ronaldo Reagano atstovas Clyde’as Prestowitzas prognozavo, kad JAV dominavimas baigiasi, nes Japonija netrukus taps supervalstybe. Šiai prognozei pritarė nemažai mąstytojų visame pasaulyje – deja, dešimtojo dešimtmečio Azijos krizė parodė priešingai, ir šiandien Japonija yra viena labiausiai įsiskolinusių pasaulio valstybių.
Pagal analogiškas prognozes, Indija jau aštuntajame dešimtmetyje turėjo žlugti dėl visuotinio bado, tačiau žemės ūkyje įvyko Žalioji revoliucija, ir šiandien Indija yra gana stipriai besivystanti rinka. Panašiai prognozės neišsipildė ir dėl Sovietų Sąjungos: užuot, kaip buvo pranašaujama, apie 1990-uosius aplenkusi JAV, ji subyrėjo.
Neverta turbūt nė kalbėti apie gamtinių išteklių kainų spėjimus – visą XX amžių nuolat pasigirsdavo daugybė spėjimų, kad štai jau tuoj tuoj pasibaigs nafta arba dujos ar kad šių išteklių kainos stipriai kris arba pašoks. Štai 1914-aisiais JAV Kasyklų biuras perspėjo, kad šalies naftos išteklių pakaks tik dešimčiai metų, 1939-ųjų prognozė – kad liko tik 12 metų, 1951-ųjų – kad liko tik 13 metų, o 1977-aisiais prezidentas Jimmy Carteris įspėjo, kad nuo šiol kainos tik didės.
Tačiau niekas nenumatė, kad atsiras ir greitai paplis internetas bei kaip jis paveiks žmoniją, panašiai niekas nenumatė ir 2008-aisiais kilusios finansų krizės. Visuomenė klausiamai žiūrėjo į politikus, politikai žvelgė į ekonomistus, o ekonomistai bandė kažką įžiūrėti matematiniuose modeliuose, tačiau jokių ženklų niekas nematė. Išskyrus N.Roubini. (…)
Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.
Loading ...