Amžinai vasariškose Kanarų salose, besidriekiančiose netoli vakarinės Afrikos pakrantės, net žiemą jautiesi geriau nei lietuvišką vasarą. Ši vieta itin masina Vakarų Europos pensininkus, kurių čia galybė.
Vaiva SAPETKAITĖ
Las Palmaso oro uoste keliautojus pasitinka reklaminis filmukas, kuriame balto smėlio paplūdimiuose šėlsta dailiai sudėti jaunuoliai. Tai – akį rėžiantis klaidingos reklamos pavyzdys. Taip, paplūdimiai nuostabūs, bet gražių atletiškų jaunuolių ir „vėžio įdegiu“ nurausvintų apkūnių vakarų europiečių santykis akies nedžiugina.
Gal esu konservatyvi keliautoja, bet man visada atrodė, kad nuvažiavus į svetimą kraštą galėsi susikalbėti tos šalies kalba, būsi apsuptas vietinių gyventojų ir turėsi daugybę progų paragauti tik tai vietai būdingų skanėstų. Bet ši kelionė privertė keisti įpročius.
Išsiruošus į Ispanijai priklausantį rojų Atlanto vandenyne, kitaip dar vadinamą Gran Kanarijos sala, didžiausia mano baimė buvo, ar sugebėsiu normaliai susikalbėti su vietiniais. Jau anksčiau buvau girdėjusi, kad anglų kalbos jie neįkerta, o manoji ispanų, deja, ne ką geresnė. Vis dėlto nerimas greitai išsisklaidė, pasijutau tarsi Vokietijoje ar Austrijoje – tik karštesnėje ir egzotiškesnėje. Kas galėjo pagalvoti, kad Gran Kanarija bus panaši į vyresnio amžiaus vokiečių turistų pensioną?
Įtarimas, kad čia vyksta kažkas keista, kilo jau pirmą vakarą, kai su draugais išsiruošėme į barą paskanauti tapas ir išgerti sangrijos, neatskiriamos nuo viešnagės Ispanijoje. Ilgai neklaidžioję užsukome į artimiausią barą ir pasiuntėme geriausiai ispaniškai kalbančią draugę visko sutvarkyti.
Po poros sakinių apie tai, kad norėtume pamatyti meniu, ir klausimo, ar čia galima atsiskaityti kreditine kortele, ji išplėtė akis, nes visiškai nesuprato barmeno atsakymo.
Sušlubavo jos ispanų kalbos žinios? Ar vietinė tarmė pasirodė sunkiai iššifruojama (sakoma, kad Kanarų gyventojai keistai nukanda galūnes), ar barmenas tiesiog prašneko nesuprantamu žargonu? Ne, prie baro dirbantis garbaus amžiaus savininkas su mūsų drauge kalbėjo vokiškai. Kadangi jam anglų kalba irgi nekaip dėliojosi, o mes vis dėlto norėjome kažko užsisakyti, teko pereiti prie vokiečių kalbos. Vokiškai tai vokiškai.
Diplomatiškai paklausėme savininko, ar jis čia atsikėlė neseniai ir dar nespėjo išmokti ispaniškai. Ne – pasirodo, Kanaruose jis gyvena bene pusę amžiaus. Geriau apsidairę supratome, kad apskritai atsidūrėme vokiškoje oazėje. Aplink daugybė apkūnių vokiškai kalbančių ponų ir ponių, maukiančių vokišką alų tarp vokiškų sporto komandų atributika nukabinėtų sienų. Aišku, meniu taip pat vokiškas: iš jo gali užsisakyti įprastų vokiškų „šedevrų“: vienos, kitos, trečios rūšies vokiškų dešrelių su duona ar skrudintomis bulvytėmis arba dar kokio nors vokiško maisto. Gera žinia vegetarei, svajojusiai apie egzotiškus vaisius ir daržoves.
Panašių vietų saloje netrūksta – vokiečių ar kurią nors skandinavų kalbų išgirsi vos ne kiekviename žingsnyje.
Blogiausia, kad kainos taip pat visur atitinka vakarų ar šiaurės europiečių gyvenimo lygį. Jei, kaip ir mes, nuvyksite ten manydami, kad tokiame krašte vaisiai ar daržovės kainuoja pigiau, greitai suprasite, kad klydote. Nors saloje gausu bananų plantacijų ir tiesiog gatvėse auga pistacijų medžiai, tai dar nereiškia, kad pavyks rasti pigių bananų ar riešutų.
Net vietiniuose turguose kainos pritaikytos vokiečiams. Nors nusiderėti galima dvigubai ar net daugiau, dažnas vokietis traukia piniginę ir per daug nesigilindamas už menkaverčius niekučius moka tiek, kiek prašo aiškiai gudraujantys vietiniai prekeiviai.
Gran Kanarijos turgūs labai primena turkiškuosius ir pirkimo ritualai vyksta pagal tą pačią tvarką (žinoma, jei tik pasivargini derėtis): tyčia ar netyčia žvilgsniui ilgiau užtrukus prie kokios nors prekės, tuoj prišoka besišypsantis prekeivis (kyla įtarimas, kad jiems kažkaip pavyko genetiškai evoliucionuoti ir išsiugdyti beveik telepatinį jautrumą pirkėjui). „Drauge, užsuk čia: prekės puikios, kitur pigiau negausi, o specialiai tau dar kainą nuleisiu.“ – „Už kiek atiduodate?“ – „Už… (čia pasako kokią nors niekuo nepagrįstą ir akivaizdžiai per didelę sumą).“ – „Nesąmonė, kitas prekeivis žadėjo atiduoti už dvigubai mažiau! Tikrai nepirksiu.“ Pastaroji frazė turi būti pasakyta pasipiktinus ir apsisukant, tarsi norėtumėte nueiti šalin, nes po šio ritualo pagaliau išgirsi lauktąjį sakinį, apie kurio artėjimą žinojote tiek jūs, tiek pardavėjas: „Gerai, drauge, sakyk, savo kainą – kiek gali mokėti?“
Po to seks dar šiokios tokios derybos ir galiausiai, sakykime, 55 eurus ką tik kainavusi kuprinė bus parduota už 20 eurų. Žinoma, prekeivis tarsi pamalonindamas dar pasiskųs, kad per pigiai parduoda ir tu jam paskutinius marškinius plėši.
Po tokio ritualinio prekybos šokio nueisi besididžiuodamas, kad štai tu, rytų europietis, esi kur kas gudresnis už tuos naivius pasiturinčius vokiečių ar skandinavų senjorus, nors širdies gilumoje dar kurį laiką kirbės įtarimas, jog ir tu buvai apsuktas aplink mažąjį gudriai besišypsančio kanariečio pirštelį.