Žvilgsnis į ateitį. Skaitmeninių technologijų iššūkis – būtinybė prisitaikyti prie permainų kaitos. Jos atveria didžiules galimybes, bet kartu duoda ir neigiamų dalykų, tarkime, vis sudėtingiau užtikrinti duomenų saugumą ir privatumą.

„Šiuo metu pasaulyje yra apie milijardą aktyvių interneto tinklaraščių, 3 mlrd. aktyvių interneto vartotojų ir apie 20 mlrd. prie interneto prijungtų prietaisų, o ateinantis daiktų internetas turėtų pastarąjį skaičių padvigubinti dar 2020-aisiais“, – Mykolo Romerio universitete vykusioje TED – Technology, Entertainment, Design – konferencijoje (TEDxMRU) aiškino informacinio saugumo ekspertas Martynas Savickas.

Strateginio valdymo specialistas ir verslo konsultantas Edmundas Radavičius atkreipia dėmesį, kad mūsų laikmetis pasižymi dviem pokyčiais: pasikeitė tai, kaip susitvarkome su informacija, ir tai, kaip suprantame pačių pokyčių evoliuciją. Tai iš esmės pakeitė mūsų požiūrį į ~status quo~. Anksčiau ~status quo~ asocijavosi su kažkuo stabiliu, nuspėjamu ir apčiuopiamu, o dabar vieninteliu stabiliu ir prognozuojamu dalyku tapo tai, kad vyksta nuolatiniai pokyčiai.

„Kai įmonėse reikia rasti kokius nors sprendimus, visada užduodu klausimą: ar turite strategijos, kurią dabar įgyvendinate, planą? Man visada atsako: „Taip, turime gerą planą, kuriame esame viską numatę“. Kai išgirstu šiuos du žodžius – „strateginis“ ir „planas“, pasiūlau įmonės vadovybei paimti planą, atsinešti šiukšliadėžę ir įdėti jį ten, – dėsto E.Radavičius. – Šiais laikais planas yra niekas, nors pats planavimas yra viskas. Pokyčių per daug, kad būtų galima kliautis verslo planu, todėl prisitaikymas prie greitai besikeičiančios aplinkos tampa ypač svarbus.“

Prieš kelis dešimtmečius įmonės savo verslo planuose vienu didžiausių konkurencinių pranašumų nurodydavo informacijos turėjimą. Efektyvus jos ieškojimas ir saugojimas laikytas strategiškai svarbiais dalykais. Dabar padėtis visiškai pasikeitė. Aplink mus yra daugybė lengvai gaunamos informacijos, pasiekiančios mus per žiniasklaidą, internetą ir socialinius tinklus, todėl žmonės natūraliai susiduria su problema tinkamai ją priimti ir apdoroti. Pagrindiniu konkurenciniu pranašumu tapo mokėjimas suvaldyti informaciją ir veiksmingai ja pasinaudoti.

Taigi pasaulis prieš interneto atsiradimą ir jam atsiradus stipriai skiriasi, skiriasi ir tai, kaip žmonės elgiasi su informacija, kaip tai paveikė realybės suvokimą. Verta paminėti, kad pastarąjį dešimtmetį informacijos kiekis didėjo eksponentiškai. Deja, apie turinio kokybę to pasakyti negalima.

„Daug žmonių iš esmės nekuria naujos informacijos, o pakartotinai kuria panašią. Pavyzdžiui, paimkime vadybos teoriją, egzistuojančią apie penkiasdešimt metų: perskaičiau įdomią naujieną – kiekvienais metais vis vien išleidžiama maždaug 50 tūkst. įvairių vadybos teorijos knygų. Suvokime: 50 tūkst. žmonių kasmet parašo po knygą apie teoriją, kuri per šį laiką beveik nepasikeitė, o milijonai kitų žmonių perka ir vis vien skaito šias knygas“, – sako E.Radavičius, svarstydamas, kokį pažangą būtų galima pasiekti, jei nevyktų toks darbo dubliavimasis.

Kadangi nesunkiai galima pasiekti didžiulius klodus žinių virtualioje erdvėje, atrodytų, kad prielaidos greitai pažangai yra kone tobulos. Žinoma, kuo daugiau inovacijų kuriama, tuo labiau jos paskęsta bendroje pažangoje, be to, tampa vis sunkiau sukurti ar atrasti kažką, kas padėtį keistų iš esmės, kaip kadaise nutiko išradus ratą, elektros lemputę ar radiją. „Tikriausiai tai, kad kažkada kosmonautas Louisas Armstrongas išsilaipino Mėnulyje, išliks didesniu žingsniu žmonijos istorijoje, nei bus tada, kai žmogus išsilaipins Marse“, – įsitikinęs E.Radavičius.

Virtualiam pasauliui įgaunant vis daugiau svarbos, daugiau dėmesio sulaukia ir duomenų saugumas, kova su kibernetinėje erdvėje iš bet kurios šalies vykdomais programišių nusikaltimais.

„Vieną kartą sėdint bare mano dėmesį patraukė pokalbis prie kito stalo, prie kurio keletas barzdotų vaikinų juokingomis kepurėmis aptarinėjo technologijas. Nuo atsinaujinančių energijos išteklių technologijų jie perėjo prie informacinio saugumo ir duomenų privatumo. Jie diskutavo apie grėsmes, apie tam tikras organizacijas, kurios renka duomenis apie gyventojus, tokias kaip Nacionalinė saugumo agentūra JAV. Vaikinai nepamiršo aptarti, kad rusų programišiai yra remiami šalies valdžios, kalbėjo apie tokias grėsmes, kaip Kinijos kibernetinės erdvės nusikaltėliai ar Rumunijos kredito kortelių sukčiai. Jie netgi aptarinėjo Nigerijos nepageidaujamų elektroninio pašto laiškų siuntėjus, kurie jau kokius dvidešimt penkerius metus tvindo pasaulį žinutėmis „Sveikinu! Laimėjai loterijoje“. Kai kurie dalykai skambėjo kvailai, bet iš tiesų visa tai daro tam tikrą poveikį kiekvienam iš mūsų. Triukšmas žiniasklaidoje apie tai veda prie nerimo ir baimės, o galbūt ir paranojos“, – pasakoja M.Savickas, informacinio saugumo srityje dirbantis daugiau nei dešimtmetį.

Natūralu, kad kiekvienam iš mūsų kyla klausimas, ar galime tapti tokių grėsmių auka ir ar dėl to racionalu jaudintis. Pasak eksperto, reikia atsižvelgti į keletą pagrindinių aspektų: incidento tikėtinumą ir galimas to incidento pasekmes.

Informacija yra tam tikrą vertę turintis dalykas. Ją galima nusakyti skirtingais būdais. Pavyzdžiui, tai gali būti vaikystės nuotraukos, kurios žmogui gali turėti didelę emocinę vertę, tačiau veikiausiai nesudomins nieko kito. Na, bent jau ne taip stipriai, kad būtų siekiama jas pasisavinti. Nepaisant to, kad galbūt kitiems nuotraukos yra bevertės, naudojantis kažkokia paslauga, kai nuotraukos, tarkime, laikomos internete, vis vien būtų tikimasi, kad jos bus apsaugotos. O kaip dėl banko sąskaitų? Jų vertę nesunku nusakyti pagal tai, kiek pinigų yra padėta į banką.

Ar mūsų vienokią ar kitokią vertę turintis turtas gali tapti piktavalių taikiniu? Taip, jei žmogus turi objektyviai vertingo turto ar priėjimą prie jo ir jei yra visiškas lengvabūdis, nesirūpinantis savo duomenų saugumu. Nors vartotojui tikrai nereikia pasinerti į saugumo programavimo studijas ir tobulinti kriptografijos algoritmų, tačiau nesinaudoti saugumą užtikrinančiomis technologijomis ir įrankiais būtų keista. Pats paprasčiausias dalykas, susijęs su duomenų saugumu, yra slaptažodis.

„Pagalvokite, kaip elgiatės su savo namų raktais. Manau, stengiatės juos laikyti saugioje vietoje, neatiduodate jų nepažįstamiesiems, o jei pametate, tikriausiai keičiate spyną. Taip pat reikėtų elgtis ir su slaptažodžiu, – aiškina M.Savickas. – Įsivaizduokite miestą su milijonu namų, turinčių milijoną spynų ir raktų. Ar šiame mieste savo vertingą turtą išdrįstumėte laikyti užrakintą spyna, kurią galima atrakinti atsuktuvu, arba iš viso neužrakintą? Dabar įsivaizduokite programišių su supergalia, galintį per penkias sekundes patikrinti, ar mieste visos durys yra užrakintos. Tai padaryti paprasta. Taip net neturėdamas didesnio turto gali tapti auka.“

Naudodamiesi internete teikiamomis paslaugomis mokame už jas arba pinigais, arba  savo privatumu. Surinkta informacija apie žmones, kaip apie klientus, gali brangiai kainuoti, tačiau ją turinčios korporacijos investuoja milžiniškas lėšas, kad pirmiausia apsaugotų save, o kartu ir joms informaciją patikėjusius žmones.

Tiesą sakant, didieji verslo žaidėjai kiekvieną dieną lenktyniauja su kibernetiniais nusikaltėliais. Beje, čia tvarkytis ypač gerai sekasi programinės ir techninės įrangos gamintojai „Microsoft“. Pasak M.Savicko viskas vyksta pagal panašų scenarijų: kiekvieną antradienį „Microsoft“ išleidžia skubius duomenų apsaugos atnaujinimus, tada penktadienį programišiai juos „nulaužia“. „Microsoft“ dirba savaitgalį ir antradienį vėl išleidžia naują atnaujinimų rinkinį.

Beje, yra dar vienas aspektas, mažinantis galimybę mums tapti kibernetinių nusikaltimų aukomis, – tai matomumas (tiksliau, jo menkumas). „Lietuva pasaulio žemėlapyje yra matoma kur kas blyškiau nei, pavyzdžiui, JAV. Juk visi žino Amerikos bankus „City Bank“, „Goldman Sachs“ ir kitus, na, o dabar paklauskite savęs, kokie yra trys didžiausi vietiniai Moldovos bankai. Nežinote? Programišių atsakymas būtų toks pat, todėl geriau tiesiog dar kartą bandyti įsilaužti į „Goldman Sachs“, – patikina specialistas.

Kitas TEDxMRU pranešėjas, rinkodaros specialistas ir dėstytojas Aurimas Paulius Girčys pastebi, kad, esant tokiems technologijų tobulėjimo tempams, galime priartėti ir prie digitofobijos, nes atsiras žmonių, kuriuos tai gąsdins, kurie bijos būti išstumti technologijų, nenorės keisti savo įprasto gyvenimo būdo. Juolab į priekį einant dirbtinio intelekto tyrimams.

Šiais metais pirmą kartą buvo įveiktas Tiuringo testas, kurio metu patyrę specialistai sprendžia, ar bendrauja su realiu žmogumi, ar programa. Šį kartą jie pirmą kartą apsigavo ir patikėjo, kad kalbasi ne su mašina, o su trylikos metų berniuku. Tai rodo, kaip toli yra pažengusi ši sritis. A.P.Girčio manymu, čia slypi didelis potencialas.

Jis apskritai save vadina technologijų entuziastu ir nevengia su tuo eksperimentuoti tiek dirbdamas su klientais, tiek dėstydamas. „Iš skaitmeninių sprendimų gaunu daug naudos, tai man leidžia atsipalaiduoti ir tuo pačiu metu pateikti kokybišką turinį savo studentams“, – patikina A.P.Girčys.

Tarkime, skaitmeniniai sprendimai dėstytojui gali padėti sutaupyti laiko, nes dalį darbų studentai gali atlikti internetu, juos įvertinti taip pat galima automatiškai pagal tam tikrus algoritmus. (Pagal algoritmus jau gali būti „rašomi“ net ir patys tekstai, tiesa, dažnai jie nebūna nuoseklūs ar logiški.) Technologijos buvimą tam tikroje vietoje tam tikru metu daro nebūtiną.

„Paprastas pavyzdys: pernai turėjau keliauti į konferenciją Barselonoje ir, užuot skaitęs paskaitą nustatytu laiku, nusprendžiau padaryti vaizdo įrašą, kurį įkėliau į „YouTube“. Lankomumas pasiekė 120 proc. (kai kurie studentai tai peržiūrėjo dukart). Pagrindinė nauda, kurią taip suteikiau studentams, buvo ta, kad jis ar ji galėjo pasirinkti sau patogų laiką, kada „apsilankyti“ paskaitoje, o jei kas buvo neaišku, galėjo pasitikrinti su draugais ar „Google“ paieškos sistemoje ir vėl grįžti žiūrėti toliau. Tai padidino mano, kaip dėstytojo, komforto zoną ir patirtį“, – paaiškina A.P.Girčys ir prideda, kad technologijos leidžia ne tik dirbti nuotoliniu būdu, bet ir vienu metu turėti ne penkiolika bendradarbių, o kad ir septynis tūkstančius, su kuriais galima dalytis žiniomis ir kartu greitai tobulėti.

Taigi technologijos keičia tai, kaip mokomės ir dirbame, kaip sąveikaujame su aplinka ir kitais žmonėmis. Nors nauda gali būti didžiulė, tinkamo elgesio su informacija iššūkis tebelieka.

Vaiva Sapetkaitė

Jau netrukus miestai bus patrauklūs tik bohemos atstovams, mizantropams ir psichopatams, o didžioji žmonijos dalis pradės gyventi nedidelėse, bet moderniose bendruomenėse.

Tatjana Vorožko

JAV žurnalistė

Tai, kas čia išdėstyta, – ne pranašystė ar prognozė. Galima sakyti, čia aprašyti reiškiniai ir tendencijos, kurias pastebiu gyvendama moderniame vienos pažangiausių pasaulio valstybių mieste. Tai kartu ir praktika, sėkmingai egzistuojanti kitose visuomenėse ar egzistavusi kitoje epochoje, ir kūrybiška mano pačios patirčių sintezė. Tai idėjos, į kurias savo knygose dėmesį atkreipė futuristai, ekonomistai, antropologai, sociologai, demografai, psichologai.

Trumpai tariant, viskas gali būti taip (o kai kurie elementai kai kuriose kultūrose gyvuoja jau tūkstančius metų): jei tik žmogus netaps technologinės pažangos auka, jis imsis organizuoti visuomenę, atsižvelgdamas į savo paties, kaip biologinės rūšies, ypatybes, ir prisitaikys prie būsimų ekonomikos permainų.

Išsikels iš miestų

Kokybinis lūžis, paveiksiantis visą visuomenės struktūrą, įvyks tuomet, kai iš esmės pakis transportas. Gal tai bus skraidantys automobiliai, o gal greičio rekordus viršijantys traukiniai (balsuočiau už šį variantą). Kartu su padidėsiančiomis darbo per atstumą galimybėmis žmonija susigrąžins galimybę derinti ekonominį mobilumą su socialiniu sėslumu ir sveika gyvensena.

Dauguma žmonių gyvens 1500–2000 gyventojų turinčiuose kaimuose, padalytuose į atskiras maždaug 150–200 žmonių bendruomenes. Šiose bendruomenėse žmonės bus susaistyti įvairiais giminystės, prekybiniais ir asmeniniais santykiais. Šeimos ir šalies suvokimas išliks nepakitęs, tačiau prisidės, tiksliau, bus atgaivintas ar sustiprintas, dar vienas santykių sluoksnis – gentis arba bendruomenė.

Be valstybinių mokesčių, bendruomenių gyventojai rinks lėšas, skirtas vietos problemoms spręsti, – pradedant kanalizacijos remontu, baigiant pagalba patekusiems į sunkią padėtį. Žmonės susigrąžins tai, ką savo sveikatos sąskaita prarado industrializacijos ir ankstyvosios postindustrializacijos laikotarpiu, – stiprų ryšį su gamta, bendravimą ir fizinį aktyvumą. Greta privačių namų bus žemės sklypai, netoliese – miškelis, tvenkinys, vaismedžiai palei kelią.

Transporto priemonės bus paliekamos už bendruomenės ar kaimo ribų. Nueiti per dieną 3–7 kilometrus taps norma. Transportas į bendruomenės teritoriją atvyks tik prireikus atgabenti baldus ar kitus sunkiasvorius krovinius, bet ir tai tik ribotais kiekiais ir tik tam numatytu laiku.

Apie pusę visų suaugusių gyventojų dirbs prekybos-pramonės-mokslo centruose (PPM), kaip „Tyson Corner“ ar Kalifornijos Silicio slėnis, kurių dauguma bus įsikūrę greta didelių miestų (miestai, beje, išliks, tačiau sugrįš į savo istorines ribas). Ten bus pramogų (kaip ir kaimuose), ir daugybė ilgalaikio apgyvendinimo viešbučių. Vieni žmonės rotacijos principu dirbs visoje šalies teritorijoje, kiti dvi tris dienas per savaitę atvažiuos į šiuos centrus, likusieji dirbs iš namų.

Kiti darbuosis kaimuose. Nedidelė jų dalis – administracijos centro įstaigose: savivaldybėje, parduotuvėse, policijoje, kirpykloje ir panašiai. Dauguma – namie: programuotojai, dizaineriai, rašytojai ir taip toliau. Kiekvienos bendruomenės centre bus bendro naudojimo pastatas (klubas) su biuro patalpomis – namie vienam juk nuobodoka. Kiekvienoje bendruomenėje bus keletas ūkininkų ir maisto perdirbimo įmonių darbuotojų.

Labai daug paklausių gaminių bus sukuriama pasitelkus trimačius spausdintuvus. Pavyzdžiui, mados dizaineriai parduos tik patį dizainą, o pirkėjai namie patys išsispausdins naujus marškinėlius ar sukneles. Tie, kurie tokio spausdintuvo neturės, galės nusipirkti iš dizainerio gatavą produktą, o šis jį klientui į namus išsiųs per paštininką robotą. Vietoj tekstilės fabrikų visą gamybos ciklą organizuos vienas vienintelis žmogus su vienu kompiuteriu ir vienu 3D spausdintuvu.

Tokia pat gamyba vyraus ir daugelyje kitų pramonės šakų, orientuotų į individualų klientą. (Ir tai ne tolima ateitis – mano stomatologas gretimame kabinete spausdina dantų karūnėles.) Šalia namų automobiliui skirtą vietą pakeis nedidelės dronų nusileidimo aikštelės.

Nauji pajamų šaltiniai

Autorių teisių apsauga taps pačia populiariausia jurisprudencijos sritimi. Viena vertus, originali idėja bus kone pagrindinis pajamų šaltinis. Kita vertus, jos nebesaugos brangi gamybos apsauga, tad originali idėja taps labiau pažeidžiama.

Atsiras naujos rūšies teisė – asmens ir išvestinių duomenų apsauga. Pavyzdžiui, jei įmonė, siekdama pasiūlyti jums geriausią produktą, naudoja jūsų duomenis apie jūsų, kaip vartotojo, pageidavimus, ji už tai privalo sumokėti. Jei bendrovė sukuria automatinį vertėją, išstudijavusi vertėjų darbo specifiką ir taip sunaikindama šią profesiją, šie taip pat turi gauti honorarą.

„Facebook“ bus apmokestintas. Populiarūs tinklaraštininkai gaus pajamų iš mikroįmokų, kurios bus renkamos už kiekvieną paspaudimą „dalintis“.

Išaugs liaudies amatų, antikvarinių daiktų, rankdarbių paklausa – žmonės tiesiog norės kažko tikro, dvasingo.

Sunkus fizinis darbas, kuris nereikalauja aukštos kvalifikacijos, vykstant technologiniam progresui beveik išnyks. Gamyklose liks inžinieriai, kasyklos bus uždarytos. Nedarbo problemą pavyks išspręsti pasikeitus švietimo sistemai, išnykus stereotipams apie tai, koks darbas yra vyriškas, o koks moteriškas (vyrai pasikėsins į „moterišką darbą“ paslaugų sektoriuje), taip pat remiant bendruomenę.

Pavyzdžiui, dešimt turtingiausių bendruomenės gyventojų įkurs užmokesčio fondą, iš kurio atlyginimas bus mokamas dirbantiems bendruomenės labui – prižiūrintiems sergančiuosius ir vyresniuosius, vykdantiems statybos ar remonto darbus, užtikrinantiems švarą ir tvarką. Investuodamas į šį fondą, turtingasis gyventojas mainais nusipelno garbės ir bendruomenės pagarbos, taip pat garantiją, kad sunkiu metu jis irgi sulauks pagalbos. Kai kuriose kitose bendruomenėse iš visų dirbančių narių šiam tikslui bus renkama vietos rinkliava.

Išėjimas į pensiją bus ne staigus vienkartinis bet kokios veiklos nutraukimas, o laipsniškas perėjimas nuo veiklos nacionalinėje ekonomikoje prie darbo vietos rinkoje, nuo visos darbo dienos prie sutrumpėjusios.

Bus naudojami alternatyvūs energijos šaltiniai ir šiuolaikiniai žemės ūkio metodai (pavyzdžiui, patobulintos akvaponikos ir aeroponikos), todėl kiekviena bendruomenė ir kaimas visiškai apsirūpins elektros energija bei maisto produktais.

Laukia drastiški švietimo pokyčiai

Vaikai laisvai lakstys po kaimą, laipios medžiais, plaukios tvenkinyje, nakvos ir vakarieniaus draugų namuose, bet tam tikrais būdais ši laisvė bus kontroliuojama: ant riešų vaikai segės apyrankes, fiksuojančias staigų kortizolio ir adrenalino padidėjimą (baimė), į kurį reaguos tėvai arba atsakingi už šį klausimą bendruomenės nariai. Kažkur bus ir stebėjimo kameros. Gimstamumas tebebus mažas, tad vaikų saugumo klausimas išliks toks pat reikšmingas kaip šiandien.

Galbūt vaikų kūnuose bus įmontuoti lustai, fiksuojantys jų buvimo vietą, fizinę ir emocinę būklę. Pažvelgei į ekraną, ir matai, kad vaikas žaidžia pas kaimynus, yra sveikas, laimingas, viskuo patenkintas.

Išpopuliarės aloparentingas – kai tėvų funkcijas iš dalies pakeičia kiti artimi žmonės. Dirbantys tėvai sulauks visokeriopos kitų bendruomenės narių paramos ir pagalbos.

Švietimo sistema pasikeis iš esmės. Į gyvenvietės centre įsikūrusią mokyklą eis tik vaikai nuo trejų iki devynerių metų, kur jų dienotvarke ir veikla rūpinsis suaugusieji.

Paskui kiekvienas vaikas mokysis pagal individualią programą amerikietiško koledžo principu. Norėdamas gauti aukštosios mokyklos diplomą, vaikas turi įsisavinti tam tikrą skaičių „valandų“, arba privalomo kurso lygių. Tarp tokių kursų bus „Logika ir mąstymo pagrindai“, „Psichologija ir sėkminga komunikacija“, taip pat – tam tikras skaičius neprivalomų dalykų ar lygių. Pavyzdžiui, visą mokykloje dėstomą matematikos kursą sudarys 20 lygių, iš kurių 14 bus privalomi. Bet jei vaikas yra įvaldęs visus 20, jis gali pradėti mokytis matematikos universitete. Ir visiškai nesvarbu, kiek jam metų arba kokiu lygiu jis tuo metu mokosi, pavyzdžiui, istorijos. Kai kurie vaikai aukštąjį mokslą baigs tuo pat metu kaip ir vidurinį, o kai kuriais atvejais net ir anksčiau.

Mokymą sudarys kompiuteriniai mokomieji žaidimai ir programos, nuotolinės paskaitos, perskaitytos knygos, kompiuteriniai testai, pristatymai, individualūs ir grupiniai projektai, praktika laboratorijoje arba darbo vietoje. Visų amžiaus grupių vaikai klube mokysis savarankiškai, o dar vieną dvi dienas per savaitę – mokykloje, kur rengs pristatymus ir bendrus projektus, taip pat važinės į praktiką ar ekskursijas po mokslinius centrus.

Mokomosios, žaidimais paremtos programos taps didžiuliu verslu. Jų kūrėjų bus tiek, kiek inžinierių Sovietų Sąjungoje. Ir mokyklos, ir patys mokiniai, jei jiems nepriimtini mokyklos tarybos sprendimai ir jie yra pasirengę mokėti pinigus, turės galimybę rinktis bet kurias jiems patinkančias programas.

Mokytojų bus mažiau. Vienas „mokytojas žvaigždė“ savo dalyko paskaitas galės skaityti visiems šalies vaikams. Tačiau atsiras ir dvi naujos profesijos – akademinis patarėjas ir palydovas.

Patarėjas su tėvais padės vaikui susikurti mokymo planą, pasirinkti dalykus, mokymo programas, išspręsti problemas, tačiau jo pagrindinė užduotis bus atpažinti ir ugdyti talentus. Sėkmingiausi konsultantai akademiniais klausimais bus tikros ateities „roko žvaigždės“ (tai praktiškai jau vyksta Pietų Korėjoje).

Palydovas rūpinasi vaiku jam netrukdydamas. Tai gali būti ir močiutė, sauganti nešiojamaisiais kompiuteriais dirbančius vaikus, ir vairuotojas, nuvežantis, o greičiausiai tiesiog palydintis juos į klubą, sporto būrelį ar ekskursiją. Pagrindinė tokio palydovo užduotis – užtikrinti, kad vaikai nepamirštų daryti pertraukų, mat mokymasis bus toks pat patrauklus ir sukeliantis priklausomybę kaip kompiuteriniai žaidimai. Mano vaikas jau dabar taip mokosi skaityti mokykloje.

Tokia mokymo sistema ne tik leis kiekvienam vaikui mokytis savo tempu (net sunki liga ar ankstyvas nėštumas netaps nuosprendžiu) ir plėtoti savo individualius gebėjimus, bet ir padės ugdyti planavimo, atsakomybės, savo stipriųjų pusių bei galimybių atpažinimo įgūdžius. Specialybės pasirinkimo būtinybė bus akivaizdi likus dar daug laiko iki mokyklos baigimo.

Bendravimas tiek PPM centruose, tiek bendruomenėje bus gana aktyvus. Bendruomenės nuolat organizuos šventes, gimtadienius ir kitus viešus renginius. Žmonės puikiai vieni kitus pažinos, labiau rūpinsis savo reputacija bendruomenėje nei reputacija anoniminėje internetinėje erdvėje.

Gydymas – neišeinant iš namų

Pasikeis ir medicina. Daugelis paplitusių lėtinių ligų taps retenybe dėl sveiko gyvenimo būdo: didesnio fizinio aktyvumo, gryno oro, mažiau druskos maiste ir streso gyvenime. Diagnostiką daugeliu atvejų žmonės galės atlikti savo namuose. Šiandien tai nėštumo testas – rytoj daugelio ligų testai. Pasitikrinai, užpildei anketą, išsiuntei užklausą. Sveikatos priežiūros darbuotojai, esantys galbūt už tūkstančių kilometrų, patikrins duomenis, įvertins ligos istoriją ir išrašys arba išsiųs reikiamą vaistą. Tiesiai į gydytojus kreiptis reikės tik esant labai rimtai priežasčiai, sergant retomis ligomis. Tokiais atvejais vaistiniai preparatai bus kuriami individualiai.

Gydytojų sumažės, bet atsiras nauja profesija – sveikatos konsultantas, kuris reguliariai stebės sveikatos rodiklių dinamiką ir teiks rekomendacijas dėl gyvenimo būdo, mitybos, net jei klientas ir nesirgs jokioms akivaizdžiomis ligomis.

Vaikų neturintys jauni žmonės dažniausiai keleriems metams paliks bendruomenes, kuriose jie užaugo, ir persikels pagyventi į miestus, kad pasimėgautų tam tikru anonimiškumu ir didesne laisve. Miestuose, kurie pagal savo pobūdį nepakeisti, gyvens bohema, mizantropai ir psichopatai (nuo jų niekur nepabėgsi), taip pat tie, kuriems tiesiog ankšta gyventi bendruomenės rėmuose arba kurie nenori prisiimti papildomų socialinių ir finansinių įsipareigojimų.

Vis daugiau ženklų liudija, kad tautinių valstybių vaidmuo Europos Sąjungoje ir toliau menks.

„Nebijokime šių žodžių: mums reikia judėti į tautinių valstybių federaciją. To mums reikia ir tai yra mūsų politinis horizontas“, – tai Europos Komisijos prezidento Jose Manuelio Barroso žodžiai.
Jie iliustruoja faktą, kad šiandieninėje Europoje itin svarbus tautinės valstybės klausimas. Koks vaidmuo reformuotoje ES numatomas tautinei valstybei? O gal jai, remiantis kai kurių ekspertų teiginiais, paprasčiausiai verta išnykti? Pats J.M.Barroso sako, kad federalinė Europa jokiu būdu nereikš, jog bus sukurta europinė supervalstybė, panaši į JAV. Jo vizija skelbia demokratinę tautinių valstybių federaciją, kuri neva gebėtų geriau spręsti bendras sąjungos problemas. Tam esą reikia taip padalyti suverenitetą tarp sąjungos ir tautinių valstybių, kad kiekviena šalis ir kiekvienas pilietis būtų geriau pasirengęs kontroliuoti savo paties likimą.
Tiesa, kiti įtakingi ES veikėjai, tarkime, Guy Verhofstadtas ar Danielis Cohn-Benditas, pasisako griežčiau: pasak jų, tautinė valstybė yra atgyvena, ir Europa turi judėti prie ekonominės, fiskalinės ir politinės sąjungos. Akivaizdu, kad tokia pozicija taip pat sulaukia tvirto pasipriešinimo, ypač konservatorių ir tautines pažiūras išpažįstančių politikų. Tad panagrinėkime pagrindinių šio ginčo dalyvių argumentus.
Pradėkime nuo pačios tautinės valstybės apibrėžimo ir jos vaidmens istorijoje. Valstybę galima apibrėžti per centrinę valdžią, kuri tam tikroje apibrėžtoje teritorijoje turi galios monopolį. O tautą galima apibūdinti kaip tam tikrą grupę žmonių, kurie tapatinasi vienas su kitu dėl kultūrinių, etninių, lingvistinių ar istorinių priežasčių. Tad tautinė valstybė kaip tokia yra šių dviejų dalykų jungtis.
Prancūzų filosofas Pierre‘as Manent’as su tautinės valstybės susikūrimu sieja atstovaujamosios demokratijos įsigalėjimą. Knygoje „Demokratija be tautų“ jis rašo, kad suvereni valstybė gali būti valdoma ir ne atstovavimo būdu, tačiau atstovaujamasis valdymas suponuoja suverenią valstybę. Suvereni demokratinė valstybė Europoje yra siejama būtent su tautinės valstybės įsigalėjimu. Tokiu atveju, pasak P.Manent’o, didesnių galių perdavimas Briuselyje įsikūrusioms ES institucijoms reiškia ne tik valstybės suvereniteto suvaržymą, bet ir įsigalėjimą to, ką šiandien vadiname demokratijos deficitu.
P.Manent’o vertinimu, demokratija visu pirma reiškia politinę savivaldą, o šiandien įsigalintis valdymo stilius, kai viešojo gyvenimo taisykles vis dažniau diktuoja įvairios agentūros, administracijos, teismai ir komisijos, yra ne demokratija, o veikiau rafinuotas despotizmas, kuriam svarbiausia yra procedūros, bet ne savivalda. Panašu į tai, ką Franzas Kafka aprašė savo kūrinyje „Procesas“.

Laidoti dar anksti

Savo ruožtu istorikas dr. Alanas Skedas, kuris yra Europos federalizmo priešininkas, teigia, jog keli Europos dominavimo pasaulyje amžiai gali būti paaiškinti tuo, kad Europa niekada nebuvo imperija. „Kiti pasaulio regionai jungėsi ar buvo įjungiami į imperijas ar supervalstybes. Galime prisiminti Mingų dinastiją, Mogolų dinastiją, Osmanų dinastiją. Tose vietose vyko centralizacija, harmonizacija, biurokratizacija, korupcijos suvešėjimas. Šios imperijos tapo nebepajėgios prisitaikyti ir konkuruoti. Europa imperija netapo, Bažnyčia negalėjo kontroliuoti imperatoriaus, imperatorius nekontroliavo popiežiaus, Katalikų bažnyčia skilo, imperija skilo ir iškilo tautinės valstybės. Taigi Europoje vyko tiek politinė, tiek religinė konkurencija“, – teigia istorikas. Būtent tai, anot jo, ir leido Senajam žemynui iškilti.
Tačiau dabar įtaka iš tautinių valstybių rankų slysta. Visa tai tampa akivaizdu pažvelgus į žemyną užklupusią finansinę ir ekonominę krizę. Šalys pavieniui nebegali susitvarkyti su kylančiais iššūkiais, todėl vis garsiau kalbama apie būtinybę gilinti integraciją, kad globalios problemos būtų sprendžiamos globaliai. BBC apžvalgininko Paulo Rohano teigimu, dabartinės tendencijos rodo, kad problemas vis dažniau bandoma spręsti apeinant valstybinį lygmenį: arba sprendimai  priimami Briuselyje, arba siekiama veikti tiesiogiai per regionus.
Vis dėlto esama nemažai ekspertų, kurių teigimu, tautinę valstybę laidoti dar anksti. Harvardo universiteto profesorius Paulas Weileris teigia, kad ES tam tikra prasme bando mėgdžioti tautinę valstybę – sukurta vėliava, himnas, ES pilietybė, parlamentas. Tačiau pats valdymas, pasak teisės profesoriaus, nesiremia tautinės valstybės pavyzdžiu. „Europa iš esmės valdoma tokiu modeliu, kad piliečiams neįtikusios vyriausybės paprasčiausiai neįmanoma pakeisti“, – teigia P.Weileris. Pasak jo, nereikėtų skubėti laidoti tautinės valstybės.
Filosofas Jacques‘as Rupnikas priduria, kad sovietų bloko ir Jugoslavijos pabaiga, o pastaruoju metu ir Kosovo nepriklausomybė rodo, jog tautinių valstybių aplink ne mažėja, o daugėja.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šiais laikais prognozuoti tolimesnės ateities praktiškai nebeįmanoma. Netgi penkerių metų į priekį. Ką jau kalbėti apie 20 metų.

Pagal Maslou piramidę, saugumas yra vienas svarbiausių poreikių. Paradoksalu, tačiau kuo labiau pasaulis ir visuomenė pažangėja, tuo mažiau saugumo ateities atžvilgiu žmogus gali užsitikrinti. Omenyje turiu senatvę. Ankstesniais laikais prognozuoti buvo galima gana toli į ateitį. Tarkime, kokios gali tikėtis pensijos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo, kokios – iš privataus fondo. Jeigu žmogus manydavo, kad išmintingiau pinigus senatvei kaupti savarankiškai, tada santaupas investuodavo į nekilnojamąjį turtą arba į auksą, arba į meno kūrinius, arba į obligacijas, arba į akcijas. O dabar šie būdai tampa visiškai išdrikę ir nepatikimi, nes prognozuoti tolimesnės ateities praktiškai nebeįmanoma. Netgi penkerių metų į priekį. Ką jau kalbėti apie 20 metų.
Tarkime, jei žmogus vadovausis senomis taisyklėmis ir investuos į žemę, seną butą, auksą, akcijas ar kitų valstybių obligacijas, po keliolikos metų jis gali likti plikas, basas, nes paaiškės, kad pinigai buvo investuoti netinkamai ir ne tik nepagausėjo, bet netgi neteko didelės dalies savo vertės. Ankstesniais laikais buvo kalbama, kad bent jau auksas, nekilnojamasis turtas ir vyriausybių obligacijos – labai patikimos investicijos. Dabar taip jau niekas nebekalba. Nes tavo pinigai gali būti investuoti į kokios Graikijos, Kipro ar Portugalijos obligacijas ir po dar vienos krizės paaiškės, kad tu kaip ir nieko nebeturi. Arba prisipirkus nekilnojamojo turto po penkerių metų jo vertė gali sumažėti trečdaliu ar net dvigubai, kaip atsitiko tiems, kurie nekilnojamąjį turtą pirko 2007 metais. Ir tu vėl lieki su didelėmis ausimis.
Lygiai taip pat nepatikimai atrodo ir II pakopos pensijų fondai, ir visokios skaičiuoklės, rodančios, kokias neblogas pensijas mes gausime kažkada. Pažįstu nemažai žmonių, kurie kadaise patikėjo visokiomis skaičiuoklėmis, ekspertų patarimais, o dabar spjaudosi, nes patyrė didelių praradimų. Nepatikėsite, bet ir šiandien yra žmonių, kurie vis dar laukia, kada JAV doleris kainuos keturis litus, o gal net penkis, nes kažkada mūsų ekspertai žadėjo, kad doleris visur yra doleris, todėl tikrai nenuvertės. Ir ką turime šiandien? Ką šiandien gali galvoti apie dolerį, žinodamas, kiek jų JAV valdžia prispausdino per pastaruosius penkerius metus?
Ir tai pasakytina ne tik apie dolerį. Euras taip pat išgyvena didžiulę krizę, kuri vis gilėja, o litas juk pririštas prie euro. Taigi prognozuoti daugiau nei penkerius metus į priekį nebegali praktiškai nieko. Ir ne tik to, kas susiję su finansais, – tai pasakytina praktiškai apie visas sritis. Tarkime, niekas nebenori prognozuoti, kiek 2020 metais kainuos elektra, todėl niekaip neapsisprendžiama, ar Lietuvai reikia statyti naują atominę elektrinę. Lygiai taip pat beviltiškas reikalas prognozuoti permainas Lietuvos sveikatos ar švietimo sistemose. Nesvarbu, kad sukurtos strategijos 2030-iesiems, nesvarbu, kad Vyriausybė tarsi ir dirba pagal kažkokią savo pasitvirtintą programą, – iš tiesų žmogus planuoja, o Dievas juokiasi iš jo planų. Dar labiau jis juokiasi iš Lietuvos planų, todėl realybė pas mus nuo planų skiriasi drastiškai.
Vadinasi, žmogui svarbu nepasitikėti visokiais prognozuotojais ir pseudoekspertais, nes ateityje šie atsakomybės tikrai neprisiims, o visus nuostolius, tiek finansinius, tiek moralinius, žmogui teks srėbti pačiam.

Per dešimtmetį į elektros perdavimo tinklus planuojama investuoti 2,8 mlrd. Lt.

Elektros perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“ kasmet rengia Lietuvos energetikos sistemos 330–110 kV tinklų plėtros planą dešimčiai metų priekį. Šįmet bendrovė tokį planą pirmą kartą susitikimuose su Lietuvos gyventojais pristato ir komentuoja viešai. Siekdami, kad visuomenė geriau suprastų energetikos sektoriuje vykstančius procesus, „Litgrid“ specialistai įvairiuose šalies miestuose pradėjo organizuoti atvirus seminarus „Žvilgsnis į ateities energetiką“.
„Elektros perdavimo tinklas – tai milijardinės vertės turtas, priklausantis Lietuvos visuomenei. O „Litgrid“ – šį turtą valdanti valstybės įmonė, todėl ji turi būti atskaitinga visuomenei. Energetikoje itin svarbus darbų tęstinumas, nes nuo projekto idėjos iki sprendimo priėmimo ir galutinio jo įgyvendinimo paprastai praeina 7–10 metų. Jeigu matome, kad konkrečioje linijoje 2020 m. gali susidaryti neleistinas tinklo darbo režimas, planuojame naujos linijos statybą, kad išvengtume avarinių situacijų“, – aiškina bendrovės sistemų planavimo ir tyrimų skyriaus vadovas Vytautas Šiožinys.

Neproporcingai ženklus importas

Kokiais rodikliais remiantis rengiamas Lietuvos elektros energetikos sistemos tinklų plėtros planas? Pasak „Litgrid“ specialistų, tam pirmiausia būtina žinoti, kokia padėtis yra šiandien. Itin svarbūs elektros energijos suvartojimo rodikliai, prognozuojami kiekvieniems ateinančio dešimtmečio metams. Žinodami prognozes, specialistai analizuoja, kaip teks patenkinti šį poreikį: gaminant ar importuojant elektros energiją. Tam būtina turėti ir dešimtmečio elektros energijos gamybos prognozes – tiek Lietuvoje, tiek „Nord Pool Spot“ biržos veiklos regione. Surinkus šiuos duomenis, rengiami tikėtini elektros importo ir eksporto srautų scenarijai, kitaip tariant, prognozuojama, iš kurių šalių daugiausiai elektros pirksime ar kurioms parduosime.
Panašiu principu planuojama ir vietinio tinklo plėtra. „Jeigu, tarkim, matome, kad skirstykloje, maitinančioje Kauno klinikas, elektros pareikalavimas didėja ir kyla pavojus, kad po dešimtmečio gali sutrikti patikimas energijos tiekimas, jau šiandien planuojame naują perdavimo liniją“, – teigia V.Šiožinys.
2011 m. šalies gyventojams ir įmonėms buvo pateikta 10,4 TWh elektros energijos (įskaičiuojant nuostolius tinkle), iš kurių galutinį vartotoją pasiekė 9,5 TWh. Šalies elektrinių įrengtoji galia siekė 4 tūkst. MW. Tačiau tik 35 proc. patiektos elektros energijos buvo pagaminta vietos elektrinėse (iš jų 26 proc. generuota šiluminėse jėgainėse), o 65 proc. energijos – importuota. Kitur Europoje įprasta, kad šalies viduje pagaminama 70–80 proc. vidaus vartojimui reikalingos elektros energijos.

Atsinaujinančių išteklių energetikos reikalavimai

Kokia situacija planuojama po dešimtmečio? 2021 m. prognozuojamas 12,9 TWh, arba 2,5 TWh didesnis už pernykštį, elektros energijos suvartojimas. Šis rodiklis stipriai priklauso nuo planuojamo šalies bendrojo vidaus produkto pokyčių: jei numatomas ekonomikos augimas – didėja ir energijos vartojimas.
Negalima pamiršti, kad Visagino atominės elektrinės projektas šiuo metu atsidūręs politinėje kryžkelėje. Kadangi stambiausia dabartinė vietinė elektros energijos gamintoja – Lietuvos elektrinė yra morališkai ir technologiškai pasenusi, per ateinančius dvidešimt metų ji greičiausiai bus uždaryta, tad „Litgrid“ prognozuoja įrengtosios galios sumažėjimą. Tačiau 2015 m. planuojama įvesti Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės penktąjį bloką, be to, neabejotinai didės gamyba iš atsinaujinančių išteklių.
Kaip numatyta Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme, 2020 m. Lietuvoje turėsime 500 MW galios vėjo jėgainių, 141 MW hidroelektrinių (neskaičiuojant Kruonio HAE), 10 MW didžiųjų saulės elektrinių ir 355 MW biokurą deginančių elektrinių. Didžiausias iššūkis perdavimo sistemos operatoriaus laukia prijungiant ir balansuojant vėjo elektrines, nes patikimai prieinama ištisus metus, skaičiuojant pagal ENTSO-E metodiką, tėra 7 proc. tokių jėgainių įrengtosios galios. Didžiuma mažesnio pajėgumo vandens, saulės ir biokuro elektrinių problemų nesukels, nes bus jungiamos tiesiogiai prie skirstomųjų tinklų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pažvelkime, kaip pasaulio architektai įsivaizduoja mūsų ateities namus.

Daugeliui mūsų namai asocijuojasi su blokiniais daugiabučiais ir automobilių prigrūstais kiemais. Tačiau pasaulio urbanistikos ekspertai tikina, kad praeis keli šimtai metų ir tipiški keturių sienų su stogu butai jau nebebus tradicinis būstas.
Kaip prognozuoja žurnalas “Forbes”, pristatęs įdomiausias ateities būstų vizualizacijas, klimato kaita, didėjantis gyventojų skaičius pasaulyje bei geopolitiniai pokyčiai jau dabar nubrėžia gaires, kaip atrodys mūsų gyvenamosios erdvės ateityje.
Niujorko architektas Victoras Vetterleinas pabrėžia, kad visi namai ateityje bus kuriami ir statomi panaudojant saulės, vėjo ir vandens energiją, o vis tobulėjančios technologijos atveria neaprėpiamas galimybes projektuotojams.
Štai šveicarų grafikos dizaineris Timonas Sageris suprojektavo ateities namus, pavadintus “Wolke 7″, kurie kasdienį gyvenimą tiesiogine to žodžio prasme pakylėja į naujas erdves. Jungtinės Tautos prognozuoja, kad 2100 m. pasaulio gyventojų skaičius pasieks 10 mlrd., tad gyvenimas “dangaus namuose”, T.Sagerio nuomone, galėtų pagelbėti susiduriant su sunkumais dėl gyventojų perviršio.
Šie ir kiti architektų fantazijos vaisiai šiandien atrodo dar nelabai realiai, bet jų autoriai tikina, kad net ir pačios fantastiškiausios idėjos yra pagrįstos logika. Kada tokie namai taps kasdienybe, dabar dar niekas negali pasakyti, bet architektai įsitikinę, jog efektyviausios idėjos ilgainiui tikrai bus įgyvendintos.

Uraganams atsparus namas
Honkongo “10Design” grupės architektas Tedas Givensas sukūrė galingiems uraganams atsparaus būsto prototipą. Pakilus stipriam vėjui hidraulinė svirtis namą įtraukia po žeme. Kai uraganas praeina, namas vėl iškyla į paviršių ir jo gyventojai tęsia normalų gyvenimą.

Namai danguje
Dėl šio namo, kurio autorius – Šveicarijoje dirbantis dizaineris T.Sageris, skrydžiai pirmąja klase įgyja naują prasmę. Kelis denius turinčiame skraidančiame name yra viskas, ko tik gali reikėti patogiam gyvenimui.

Juose nebaisūs jokie karščiai
Korėjos dizaineris Christopheris Danielis sukūrė namo, pritaikyto gyventi karštose ir sausringose vietovėse, koncepciją. Atsižvelgiant į saulės aktyvumą galima reguliuoti netgi, pavyzdžiui, langų stiklų skaidrumo lygį. Namo projektas sukurtas galvojant apie karščių alinamus JAV Kalifornijos valstijos gyventojus.

Povandeninis viešbutis
Įsivaizduokite, kad žiūrėdami per savo viešbučio kambario langą matote praplaukiančių margaspalvių žuvų kolonijas. Šio viešbučio, kurio idėja priklauso Lenkijos kompanijos “Deep Ocean Technology” kūrėjams, svečiai tokią galimybę turėtų, mat pastatai yra ir panirę po vandeniu, ir virš jo. Čia būtų galima mėgautis nardymo, SPA malonumais, o panorėjus įkvėpti gryno oro – pailsėti virš vandens iškilusiose terasose.

Namai kalvose
Vos žvilgtelėję pamatysite pačią paprasčiausią kalvą. Bet įsižiūrėję įdėmiau pastebėsite, kad ši kalva turi įėjimą. Tokių požeminių būstų autoriai – Vankuverio (Kanada) architektai. Po žole apaugusiais piliakalniais pasislėpę nedideli namai puikiai įsilieja į natūralų kraštovaizdį.

Socialiniai tinklai žingsniuoja į kitą evoliucijos etapą: kai kurie jų ilgainiui virs elektroninėmis parduotuvėmis, kuriose keliais pelės paspaudimais bus galima įsigyti ne reklamuojamas, o draugų ar pažįstamų rekomenduojamas prekes.

Šį pavasarį didžiausias pasaulyje socialinis tinklas “Facebook” pradėjo oficialią prekybą savo akcijomis. Nemažai investuotojų tikėjosi, kad jų kaina akimirksniu šaus į viršų – juk prognozuojama, kad dar šiais metais tinklas peržengs vieno milijardo vartotojų ribą ir juo naudosis kas septintas pasaulio gyventojas. Ir nors pirmomis prekybos minutėmis akcijos šiek tiek pabrango, dabar “Facebook” akcijos kainuoja jau beveik ketvirtadaliu mažiau nei pirmą prekybos biržoje dieną.
Nustatyta pradinė akcijų kaina nepaliko erdvės jų brangimui – dėl to uždirbti galėjo tik “Facebook” vadovybė, “verslo angelai” bei keletas pačių pirmų investuotojų. O jau tie, kurie akcijas pirko gegužę, ne tik neuždirbo, bet netgi patyrė nuostolių. Pasak žurnalo “Forbes” leidėjo ir “verslo angelo” Richo Karlgaardo, “Microsoft”, pradėjusi prekybą akcijomis 1986 m., buvo verta 780 mln. dolerių, o per 13 metų jos akcijos pabrango apie 700 kartų – tad ir tūkstančiai paprastų investuotojų uždirbo milijonus. “Google” pirmą prekybos dieną buvo verta apie 23 mlrd. dolerių ir paprastiems investuotojams paliko mažiau – šiandien jos akcijos brangesnės apie devynis kartus. “Taigi Markas Zuckerbergas ir draugai pasiėmė viską”, – reziumuoja R.Karlgaardas.
Iš dalies dėl to dalis akcininkų padavė kompanijos “Facebook” vadovą M. Zuckerbergą bei akcijų platinimą organizavusį investicinį banką “Morgan Stanley” į teismą, kaltindami, kad šie nuslėpė nuo akcininkų prognozuojamą akcijų atpigimą. Tačiau dauguma rinkos analitikų pastebi, kad dabar “Facebook” turės “parodyti pinigus” – didinti savo pajamas ir pelną tam, kad investuotojų pasitikėjimas kompanijos perspektyvomis nesumažėtų.
Šiuo metu kol kas vienintelis “Facebook” pajamų šaltinis yra reklama vartotojams, bet didinant jos kiekį kyla rizika atbaidyti dalį jų, o tai reikštų tinklo žlugimo pradžią.
Be to, nors dabar “Facebook” yra didžiausias socialinis tinklas, vis dėlto turi gana daug konkurentų, kurių kūrėjai ir vadovai intensyviai ieško naujų verslo modelių, kaip uždirbti iš socialinės medijos. Taigi ar tikrai socialiniai tinklai yra tik šių laikų naujovė, kiek laiko jie dar bus “ant bangos” ir kaip jų evoliucija gali pakeisti verslo bei paprastų vartotojų įpročius?

Nuo urvinio žmogaus iki interneto eros

Šių metų pradžioje Harvardo universiteto mokslininkų grupė žurnale “Nature” paskelbė mokslinio tyrimo išvadas, kuriose teigiama, kad žmonių protėviai, nors ir neturėjo “Facebook” ar kompiuterių, palaikė socialinius ryšius (tinklus), kurie vienijo panašius interesus turinčius individus. “Įsitikinome, kad šiuolaikinių žmonių naudojimasis internetiniais socialiniais tinklais primena tai, ką žmonija darė visada – ne tik prieš atsirandant “Facebook”, bet ir prieš įsigalint žemdirbystei”, – teigia tyrimo bendraautoris Jamesas Fowleris, Kalifornijos universiteto medicininės genetikos ir politikos mokslų profesorius.
Atlikdami eksperimentą mokslininkai du mėnesius stebėjo Tanzanijoje gyvenančią klajojančių medžioklių ir rinkėjų hadza gentį – vieną nedaugelio žmonių grupių, kurios niekada neatrado žemdirbystės. Mokslininkai apklausė šios genties narius apie jų ryšius su kitais gentainiais, taip pat stebėjo, kam iš genties jie dovanoja vieną svarbiausių dovanų – medų. Pagal šiuos duomenis buvo nubraižyta tarpusavio ryšių schema, kuri parodė, kaip formuojasi draugų grupės pagal įvairius požymius (ūgį, amžių) ir pomėgius (maisto, laisvalaikio užsiėmimų). “Duomenis analizavome įvairiais kampais, tam naudodami daugiau nei dešimt aspektų, kuriais manipuliuoja šiuolaikinių socialinių tinklų analitikai”, – pasakojo profesorius J.Fowleris. Tyrimo autoriai teigia, kad hadza genties žmonių sukurti tarpusavio ryšiai patvirtina, jog socialinių tinklų sudarymas yra neatsiejama žmonių elgesio dalis.
Interneto amžiuje vienas pirmųjų socialinių tinklų buvo 1994 m. sukurtas “GeoCities”, kuris leido vartotojams susikurti asmenines svetaines su įrašais ir savo nuotraukomis. Panašius pomėgius ir interesus turintys žmonės jungdavosi į virtualius miestus, tarkime, kino mėgėjai jungėsi prie Holivudo. Iš viso tinklas turėjo apie 38 mln. vartotojų.
“Dot–com” burbulo pūtimosi apogėjuje “GeoCities” už 3,57 mlrd. dolerių įsigijo milžinė “Yahoo!”, deja, jai iš šio tinklo uždirbti nepavyko, tad 2009 m. jis buvo uždarytas. Dar vienas šiuolaikinių socialinių tinklų prototipas buvo 1995 m. pradėjęs veikti “Classmates”, kuris vienijo žmones, baigusius tą pačią mokyklą ar klasę. Šis svetainės modelis paplito ir kitose šalyse – taip pat ir Lietuvoje. Taigi mūsų šalyje vis dar veikia puslapis “Klasė.lt”.
Tiksliausią socialinio tinklo, kokį jį šiandien įsivaizduojame, koncepciją 2003-aisiais sukūrė Chrisas De Wolfe’as ir Tomas Andersonas su “MySpace” svetaine. Joje kiekvienas vartotojas turėjo virtualią kertelę, kurioje talpino savo žinutes, nuotraukas, galėjo įdėti muzikinių kūrinių ir, žinoma, bendrauti su kitais vartotojais. Beje, “MySpace” tapo ypač populiarus tarp pradedančiųjų muzikantų – taip išgarsėjo tokie atlikėjai kaip “Arctic Monkeys” ar Lily Allen. 2005-aisiais “MySpace” už 580 mln. dolerių įsigijo spaudos magnato Ruperto Murdocho kompanija “News Corp”. Norėdami padidinti pajamas, naujieji savininkai pradėjo didinti reklaminių skydelių kiekį tinklalapyje, o tai atbaidė daugumą lankytojų ir jie pasirinko “Facebook”.
Šis ilgainiui tapo karaliumi, nors jam į nugarą nuolat ir baksnoja keletas konkurentų – “Google+”, “Twitter” bei “LinkedIn”. Deja, nė vienas jų nesurenka pakankamai vartotojų, kad minėtajam galėtų kelti rimtesnę grėsmę. Paieškos milžinės “Google” prieš metus pristatytas socialinis tinklas šiandien turi apie 170 mln. narių, tačiau kyla didelių abejonių, kiek jų yra aktyvūs tinklo dalyviai. Neseniai internetinio verslo konsultavimo kompanijos “RJMetrics” atliktas tyrimas parodė, kad net trečdalis “Google+” narių po pirmo įrašo nustoja aktyviai naudotis tinklu. Tiesa, prie šių išvadų prieita tik stebint visiems prieinamus įrašus, o “Google” atstovai teigia, kad dauguma socialinio tinklo narių skelbia privačius įrašus, kurie neprieinami “RJMetrics” tyrėjams. Vis dėlto paieškos milžinė vengia skelbti oficialius duomenis apie “Google+” narių aktyvumą , o tai gali reikšti, kad tinklui nesiseka taip, kaip tikėjosi jo kūrėjai.
Trumpųjų (iki 140 simbolių) žinučių socialinis tinklas “Twitter” šiandien turi apie 140 mln. aktyvių vartotojų. Deja, jo vadovas Dickas Costolo vis dar neturi aiškaus verslo plano, kaip iš jo uždirbti.
O štai profesionalus ir darbdavius vienijančio “LinkedIn” padėtis visiškai priešinga – šis socialinis tinklas turi apie 160 mln. narių ir jo pajamos per metus padvigubėjo. Pagrindinis šio tinklo uždarbio šaltinis – darbdaviai ir darbuotojų samdos kompanijos, kurios perka priėjimą prie “LinkedIn” sukauptų duomenų apie potencialius darbuotojus.

Socialinių tinklų evoliucijos takais
Kaip rodo skirtingi tyrimai, šiandien dauguma vartotojų jau nusivylę universaliais socialiniais tinklais, tad labiausiai populiarėja tinklai, vienijantys mažesnes panašių pomėgių žmonių grupes. Tarkime, “Pinterest” leidžia nariams kurti virtualius albumus, kuriuose jie gali “įsegti” pomėgius atspindinčias nuotraukas. “Pinterest” sėkmingai didina savo narių skaičių ir šiandien yra vertinama apie milijardą dolerių, juolab kad jo kūrėjai teigia atradę verslo modelį, padėsiantį gauti pajamų iš pirkimų, kuriems tarpininkavo šis socialinis tinklas. Dar vienas populiarėjantis tinklas yra “Path”. Jame vienas narys gali turėti tik iki 50 draugų ar giminaičių – toks apribojimas verčia atrinkti tik pačius svarbiausius žmones. O štai Pietų Korėjoje sukurtas “Between” – socialinis tinklas, kuriam gali priklausyti tik du žmonės, dažniausiai sutuoktiniai ar draugų pora.
Dar viena tendencija – dėl vis didėjančio mobiliųjų įrenginių kiekio, kai kurie tinklai net nekuria įprastų internetinių svetainių. Tarkime, prieš kelias savaites “Facebook” už milijardą dolerių įsigijo “Instagram” – siaurą socialinį tinklą, skirtą dalytis tik nuotraukomis ir veikiantį tik išmaniuosiuose telefonuose bei planšetėse. Siauresni tinklai leis jų kūrėjams geriau žinoti savo vartotojų poreikius ir tiksliau siūlyti reklamas, tačiau daugiausia vilčių dedama į galimybę socialinius tinklus paversti elektroninėmis parduotuvėmis, kuriose keliais pelės paspaudimais būtų galima būtų ne reklamuojamas, o draugų ar pažįstamų rekomenduojamas prekes.
“Ko gero, nuo elektroninės prekybos pereisime prie socialinės”, – apibendrina reklamos kompanijos “Adeo Media” atstovė Jennifer Giusti. Tą rodo ir praėjusių metų rudenį paskelbta informacija, kad “eBay”, “PayPal” bei “Facebook” bendradarbiaus ir taip padės kurti naujus elektroninės prekybos socialiniame tinkle įrankius. Ši kryptis dar labiau išryškėja turint omenyje, kad naudojantieji mobiliuosius įrenginius yra labiau linkę pirkti impulsyviai.

Inžinierius: žvaigždėlaivį „Enterprise“ įmanoma pastatyti per artimiausius 20 m ©en.memory-alpha.org

Žvaigždėlaivio schema ©buildtheenterprise.org

Žvaigždėlaivio dydis ©buildtheenterprise.org

Projekto įgyvendinimo schema ©buildtheenterprise.org

Žvaigždėlaivių entuziastas tvirtina, jog žmonija galėtų pasistatydinti ne vieną „Enterprise“ kalibro žvaigždėlaivį. Iš principo įmanoma, jog po naują tokį kosminį laivą galima pastatyti kas 33 metus (maždaug kas vieną Žemės gyventojų generaciją).

„Vadinasi, trys žvaigždėlaiviai per 100 metų, – skaičiuoja sistemų ir elektros inžinieriumi prisistatantis, tačiau į elektroninius laiškus neatsakinėjantis BTE Dan. – Kiekvienas naujas egzempliorius būtų tobulesnis už pirmtakus. O šiuos taipogi būtų galima modifikuoti, renovuoti.“

Svetainėje buildtheenterprise.org pateikiami ne tik minėtojo BTE Dan samprotavimai tinklaraščio pavidalu, bet ir diskusijų skiltis bei rubrika „Klausimai – atsakymai“. Į vieną iš ten pateiktų klausimų „O ką, jeigu kas nors sugebėtų įrodyti, jog pastatyti žvaigždėlaivi „Enterprise“ technine prasme yra ne mūsų nosims?“, BTE Dan atsako:

„Jei kas nors pajėgtų mane įtikinti, jog techniškai tai yra neįmanoma (politinius ir finansinius klausimus palikime nuošalyje), tuomet šiame tinklalapyje aš viešai pareikšiu, jog aš klydau. Jei taip nutiktų, „Enterprise“ statybų pradžia būtų nukelta į ateitį – tarkim, kokiam pusšimčiui metų. Tačiau nemanau, kad kam nors pavyktų priremti mane prie sienos techniniais argumentais. Mano pozicija labai aiški: žvaigždėlaivį pastatyti mes jau galime – ir turėtume to imtis tučtuojau, nedelsdami.“

technologijos. lt

Mokslininkai ir inžinieriai vėl suka galvas, kaip dar padidinti žemės ūkio derlingumą bei efektyvinti gamybą. Pažvelkime į šviesias ir šiek tiek tamsesnes žemės ūkio perspektyvas.

Šiandien pasaulyje gyvena daugiau nei 7 mlrd. žmonių ir, atsižvelgiant į dabartinį pasaulio populiacijos didėjimą, prognozuojama, kad 2050 m. Žemėje bus apie 9 mlrd. gyventojų. Šiuo metu pasaulyje badauja apie milijardą žmonių, o ateityje šis skaičius gali padvigubėti.
Kad pavyktų išmaitinti žmoniją, pasaulio žemės ūkiui reikia revoliucinių technologijų, kurios padėtų dar labiau efektyvinti šią sritį, – kitaip tariant, reikia dar vienos žaliosios revoliucijos. Atrodo, kad pasaulio mokslininkų ir inžinierių kuriamos naujausios technologijos leis priartinti šį virsmą. Dirvožemio jutikliai, savaeigiai traktoriai, augalai, auginami kartu su žuvimis, augalus maitinantys mikrobai, šiltnamiai dykumose – tai tik keletas žemės ūkio naujovių, kurios per artimiausią dešimtmetį turėtų sukelti antrą žaliąją revoliucija.

Žaliosios revoliucijos pėdsakais

Praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje prasidėjo pirmoji žalioji revoliucija – didžiulis proveržis žemės ūkio srityje. Jos pradininku laikomas Normanas Borlaugas, kuris dirbdamas Meksikoje kartu su šios šalies mokslininkais išvedė naują rūšį kviečių – žemaūgių, atsparių ligoms ir gebančių efektyviai įsisavinti trąšas bei drėgmę. Vėliau N.Borlaugo komanda išvedė panašias savybes turinčių ryžių bei kukurūzų rūšis, kurios padėjo Indijai ir Pakistanui išvengti bado epidemijos. Už šiuos laimėjimus N.Borlaugas 1970-aisiais buvo apdovanotas Nobelio premija, o naująsias grūdines kultūras noriai ėmė auginti besivystančios pasaulio šalys.
Beje, Sovietų Sąjungoje apie žaliąją revoliuciją nebuvo daug kalbama – čia vyko kitas perversmas, kai Nikita Chruščiovas iš kelionės po JAV parsivežė idėją, kad kukurūzai išgelbės šalį. Deja, savos revoliucijos padaryti jam nepavyko, užtat anekdotų šia tema prikurta apsčiai.
Grįžkime prie tikrosios žaliosios revoliucijos: per pastaruosius 40 metų vidutinis derlius padidėjo daugiau nei 150 proc., o kai kurių grūdinių kultūrų – net ir daugiau. Tarkime, 1960-aisiais iš hektaro buvo gaunama apie dvi tonas ryžių, XX a. pabaigoje – jau apie šešias tonas, o tonos kaina per tą laikotarpį nukrito daugiau nei dvigubai.
Žinoma, šis perversmas žemės ūkyje, nors ir prasidėjęs prieš pusę amžiaus, vis dar nepasiekė nemažai skurdžių šalių, tarkime, daugumos Afrikos valstybių. Mat norint gerokai padidinti derlių reikia ne tik tinkamos veislės grūdų, bet ir kokybiško drėkinimo, intensyvaus tręšimo bei pesticidų ir insekticidų purškimo.
Taigi besivystančioms šalims vis dar yra ką tobulinti, o Vakarų šalių ūkininkai jau pasiekė įsisotinimo ribą, ir pastaruosius dvidešimt metų derliai didėja labai nedaug. Todėl paprastai konservatyvūs ūkininkai pradeda dairytis į mokslininkus, kurių inovacijos leistų išauginti daugiau maisto mažesniuose plotuose ar net miestuose.

Traktorių robotų invazija

Šiandien dar esame šios invazijos pradžioje – kol kas tik keletas didžiųjų žemės ūkio technikos gamintojų, tarkime, „John Deere“ ar „Kinze“, yra pradėję kurti autonomiškai (be vairuotojo) dirbančius traktorius. „Daugiau nei dešimt metų bendradarbiaujame su Carnegie Mellon universitetu, kurdami autonomines mūsų traktorių valdymo sistemas“, – teigia Johnas Reidas, „John Deere“ inovacijų ir technologijų departamento direktorius.
Traktoriuose jau šiandien montuojamas specialus jutiklis, nustatantis traktoriaus judėjimo kryptį, bei patobulintas GPS signalo imtuvas, galintis nustatyti traktoriaus padėti kelių centimetrų tikslumu. Jau šiandien kai kurių modelių traktoriuose montuojama įranga, kuri apskaičiuoja tobulas posūkių ir važiavimo trajektorijas ir jas atlieka be vairuotojo įsikišimo, – taip sumažinamos degalų sąnaudos bei tolygiau apsėjami ar apipurškiami laukai.
Buvusi karinių naikintuvų F18 pilotė Mary Cummings šiandien dirba Masačusetso technologijos institute ir kuria autonomines lėktuvų bei traktorių valdymo sistemas. Pasak jos, jau šiandien ūkininkai, dirbantys naujausiais traktoriais, primena keleivinių lėktuvų pilotus: jų vaidmuo – prižiūrėti automatiškai veikiančią įrangą ir įsikišti, jei kas nors ne taip. „GPS technologija netgi leidžia pabūti su šeima, pavyzdžiui, neseniai kabinoje su dukra žiūrėjome filmą“, – džiaugiasi Stevenas Swankas, Montanos kviečių augintojas.
Negana to, šiandien kuriamos visiškai autonomiškos žemės ūkio mašinos, kurioms nereikės net prižiūrinčių vairuotojų. Kad nesusidurtų su kliūtimis, jose bus montuojamos vaizdo kameros bei specialus radaras, koks jau dabar naudojamas šiuolaikinių automobilių atstumo kontrolės sistemose: „pamatęs“ priekyje važiuojantį automobilį, įrenginys pradeda automatiškai stabdyti mašiną. Toks prietaisas neleistų traktoriui susidurti su žmogumi, gyvūnu ar kita stambesne kliūtimi. Smulkesnių kliūčių išvengti padės specialus lidaras, veikiantis lazerio principu.
Visus duomenis, gaunamus iš minėtų jutiklių, apdoroja borto kompiuteryje veikianti programa. Svarbiausia, jog visos šios technologijos yra atpigusios iki tokio lygio, kad ilgainiui bus galima pradėti masinę jų gamybą.

Dirvožemio jutikliai ir išmanieji mikrobai

Kylančios naftos kainos daro įtaką ne tik žemės ūkio technikos degalų, bet ir trąšų, kurios taip pat gaminamos iš naftos, kainoms. Todėl geriausias būdas sumažinti produkcijos kainą – duoti trąšų ir vandens augalams tik tiek, kiek reikia. Šioje srityje kaip tik ir dirba du Ajovos universiteto profesoriai Stuartas Birrellas bei Ratneshas Kumaras. Šie mokslininkai kuria specialius belaidžius jutiklius, kurie būdami keliasdešimt centimetrų po žeme žemo dažnio radijo ryšiu siųs duomenis apie dirvožemio drėgmę, temperatūrą ir cheminę sudėtį į ūkininko kompiuterį. Iš šių duomenų galima apskaičiuoti, kiek trąšų bei vandens reikia augalams ir kuriose lauko vietose jų labiausiai trūksta. Pasak mokslininkų, iki šios taikymo pradžios liko maždaug apie penketą metų.
Kita žemės ūkio naujovė daug realesnė ir šiandien jos jau galima įsigyti parduotuvėse – tai skysti „steroidai“, skirti dirvožemiui, „SumaGrow“. Šį papildą augalams sukūrė Mičigano universiteto mikrobiologijos ir molekulinės genetikos profesorius C.A.Reddy – jis ištyrė beveik 300 dirvožemyje gyvenančių mikrobų rūšių ir atrinko tuos, kurie sumažina augalų poreikį fosforo trąšoms, apsaugo augalų šaknis nuo patogenų bei perduoda augalams azotą, esantį ore. Svarbiausia, kad mikrobai dauginasi ir palaiko savo kolonijos gyvavimą, todėl „SumaGrow“ naudoti reikia rečiau nei įprastas trąšas. Pirmieji bandymai parodė, kad šis mikrobų „kokteilis“ leidžia padidinti įvairių daržovių derlių beveik dukart.
Dar viena priemonė derliui padidinti buvo atrasta prieš keletą šimtų metų Amazonės miškuose: ten čiabuviai po žemių sluoksniu degindavo medžius ir gautas anglis sumaišydavo su žeme – taip gaudavo derlingą ir tamsiai juodą žemę, vadinamą terra preta. Šiandien bioanglių gamybai nereikia kirsti miškų – tam puikiai tinka įvairios žemės ūkio produktų atliekos, tarkime, šiaudai ar augalų stiebai.
Bioanglių gamybos procesas skiriasi nuo įprasto degimo: pirolizės metu organinių medžiagų degimas vyksta aplinkoje, kurioje yra labai mažai deguonies. Tokios bioanglys, sumaišytos su dirvožemiu, padidina jo savybes sugerti vandenį bei pritraukia mikroorganizmų, padedančių augalams iš žemės pasiimti maistingąsias medžiagas. Dar vienas pranašumas – vykstant degimo procesui į atmosferą neišskiriamas anglies dvideginis.
Šis procesas nėra paprastas, nors šiandien pasaulyje jau yra keliolika kompanijų, kuriančių mobilias krosneles bioanglims gaminti.

Pažvelkime į tamsiąją žemės ūkio pusę

Nors minėtos naujovės atrodo optimistiškai, šiandien žemės ūkio industrializacija yra nuėjusi ir šiek tiek kita linkme. Dažnam žemės ūkio produkcijos valgytojui pamačius, kaip ji užauginama, piestu atsistotų visi plaukai. JAV ypač populiarios fermos-fabrikai, kuriuose gyvūnai auginami panašiu principu, kaip gaminamos prekės ant konvejerio.
Kartkartėmis viešumoje pasirodo fermose nufilmuotų vaizdų, kaip viščiukai auga sugrūsti mažyčiuose narvuose, nukapotais snapais, trypiantys nustipusius ir išmatomis mumifikuotus savo kolegas, galvijai mirksta purve, o varomi vežti į skerdyklą, nebepaeinantys į furgoną sustumiami buldozeriu. Tačiau kai kuriose valstijose, pavyzdžiui, Ajovoje, už tokių naujienų skleidimą šiandien galima patekti į kalėjimą – didžiausių fermų-fabrikų lobistai pasiekė, kad būtų priimti įstatymai, draudžiantys filmuoti fermų viduje.
Kai kurios daržovės, tarkime, pomidorai, gali būti auginami net smėlyje, į kurį nuolatos pilamos trąšos bei nuodingi pesticidai ir herbicidai, o jų vaisiai nuskinami visai žali ir paskui „nokinami“ etileno dujomis. „Kieti, beskoniai, vienodo dydžio žali kamuoliukai, ant kurių atsiranda tik nedidelis įbrėžimas, kai jie iškrinta iš 100 kilometrų per valandą važiuojančio sunkvežimio“, – taip juos apibūdina Barry Estabrookas, išleidęs knygą „Tomatoland“, kurioje vaizdžiai aprašo Floridos pomidorų augintojų kasdienybę. Pasak jo, kai kuriuose ūkiuose sugrįžta kone į vergovę – darbuotojai verčiami sunkiai dirbti, o to nedarantys ūkininkai tyliai ignoruoja šį faktą.
Užtat fermų-fabrikų naudojamas žemės ūkio produkcijos gamybos būdas yra taupus, greitas ir efektyvus. Ir baugu, kad „geras pavyzdys“ gali būti užkrečiamas, ypač turint galvoje nedaug skrupulų paisančią ir savo šalies augimu besigiriančią Kiniją.

Jei gimstamumo rodikliai nesikeis, 2025 m. Lietuvoje bus dvigubai daugiau vyresnių žmonių nei jaunų.

Nors 2012-ieji pavadinti aktyvaus senėjimo ir kartų solidarumo metais, Lietuvos gyventojams šie žodžiai turi miglotą reikšmę. Apie tai liudija populiari nuomonė, kad pensija turi pasirūpinti valstybė, tai yra senstant būtent ji turi užtikrinti orų gyvenimą. Kaip rodo Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos atlikta apklausa, tuo įsitikinę net 76 proc. šalies gyventojų.
Iš tiesų, nuo šių metų pradžios pensiniam amžiui pradėjus tolti, pasigirsta replikų, esą kam kaupti patiems, jei senatvė už aukštų kalnų. Kita vertus, atsiranda daugiau laiko pasirūpinti savo gyvenimo kokybe. Tad kokį sprendimą priimti dirbančiam žmogui – plaukti pasroviui ar kaupti?
Nuo 2004 m. Lietuvoje veikia trijų pakopų pensijų sistema. Pirmoji – valstybinis socialinis pensijų draudimas, arba tiesiog „Sodra“, turėtų, gyventojų nuomone, pasirūpinti pensijomis. Ir nors pensijomis ji rūpinasi, tačiau neturi įsipareigojimo užtikrinti konkretaus pensijos dydžio ar aukšto pensininko gyvenimo lygio.
Dirbantieji „Sodroje“ neturi „asmeninių sąskaitų“, kuriose būtų kaupiamos sumokėtos įmokos ir prireikus perskirstomos jiems patiems. Didžioji dalis surinktų įmokų atitenka dabartiniams pensininkams ir tik nedidelė dalis – patiems dirbantiesiems ligos, motinystės (tėvystės,) nedarbo ar kitų išmokų formomis. Taigi mėgstamas kartoti posakis „aš visą gyvenimą mokėjau mokesčius“ sistemos atžvilgiu nėra joks argumentas, nes visą gyvenimą mokėti mokesčiai jau seniai yra perskirstyti ir išmokėti. O senjorų pensijos dydis priklauso tiek nuo darbo stažo ir gautų pajamų, tiek nuo tuometinės valstybės finansinės padėties.
Priklausomybė nuo valstybės finansų nėra itin patraukli ne tik dėl ekonomikos ciklų, bet ir dėl demografinių tendencijų. O jos pastaruoju metu krypsta ne būsimųjų pensininkų naudai. Jei gimstamumo rodikliai nesikeis, 2025 m. Lietuvoje bus dvigubai daugiau vyresnių žmonių nei jaunų. Šie nebūtinai visi pasiliks Lietuvos darbo rinkoje, o pasilikę – nebūtinai visi dirbs, taigi ir užtikrins pajamas institucijai, mokančiai pensijas. O šiai teks suktis gerokai apsukriau, nes 2049 m., kai į pensiją ruošis dabartinis jaunimas, vienam jaunuoliui iki 15 metų teks net trys senjorai – dukart daugiau nei dabar.
Kad nepasijustų staigaus gyvenimo kokybės nuosmukio, išėjus į pensiją pajamos turi siekti 70–80 proc. buvusio atlyginimo. Deja, šiandien senatvės pensija Lietuvoje yra perpus mažesnė už vidutinį uždarbį. „Sodros“ duomenimis, vidutinė senatvės pensija 2011 m. gruodį siekė 748 Lt, o vidutinis atlyginimas 2011 m. IV ketvirtį – 1688,8 Lt, atskaičius mokesčius.
Dabartiniai senjorai priversti spaustis kaip išmanydami, nes 81 proc. savo pajamų išleidžia vien būtiniesiems poreikiams – maistui, būstui, drabužiams ir avalynei, sveikatos priežiūrai ir transportui. Lengviau kvėpuoti jiems leidžia nebent artimųjų parama. Būtent artimieji finansiškai ir remia 34 proc. pensininkų, dažniausiai skirdami 100–300 Lt/mėn., kaip rodo Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos apklausos duomenys. Tačiau daugiau nei pusei senjorų šios paramos nepakanka.
Jauni žmonės neretai prunkšteli į saują išgirdę paraginimą kaupti pensijai – juk iki jos dar taip toli, o gal net ir nesulauksią. Ypač dažnai šiuo „argumentu“ ginasi vyrai, tvirtindami, kad vidutinė gyvenimo trukmė išėjus į pensiją yra penkeri metai, tad kaupti jai net neapsimoka. Kiti verčiau pasipiktina valstybės politika ir atremia, kad jiems reikia remti ir savo vaikus, senus tėvus, tad ne laikas pačių pensija rūpintis. Tačiau visi jie šauna pro šalį. Ir ne dėl to, kad iš tiesų vyrų gyvenimo trukmė išėjus į pensiją yra 12 metų. O dėl to, kad dažnam toji „tolima“ pensija vis dėlto ateis, ir galbūt tai atsitiks kaip tik ekonominės recesijos laikotarpiu, kai pasikliauti kuo kitu, nei savo santaupomis, nebus galima.
O juk tam, kad dabartinis dvidešimt penkerių metų žmogus užsitikrintų 70–80 proc. vidutinio darbo užmokesčio (1180 Lt/mėn.) dydžio pensiją, pakaktų per mėnesį atsidėti 40–80 Lt. Tai pagal jėgas kiekvienam, atsakingam už savo ateitį. Tad galbūt verta pamąstyti, ką dėl jos darome jau šiandien?

Kad nepasijustų staigaus gyvenimo kokybės nuosmukio, išėjus į pensiją pajamos turi siekti 70–80 proc. buvusio atlyginimo.

Artimiausiais dešimtmečiais pasaulio politikos, finansų, technologijų srityse įvyks kardinalių pokyčių, kurie iš esmės pakeis dabar egzistuojančią visuomenę.
Šių laikų Emanueliu Kantu vadinamas amerikiečių rašytojas, verslininkas, futuristas Alexas Lightmanas neabejoja, kad per artimiausius dešimtmečius įvyksiantys pokyčiai sukurs tobulesnę, prie idealios labiau priartėsiančią visuomenę. Kaip pasaulis atrodys po kelių dešimtmečių, kalbame su pirmąją “Economist Reader’s Award” premiją “už inovacijas, kurios, tikėtina, radikaliai paveiks pasaulį iki 2020-ųjų”, pelniusiu Alexu Lightmanu.

VEIDAS: Jūsų požiūriu, kaip per artimiausius dešimtmečius pasaulyje keisis vyraujančios politinės ideologijos?
A.L.: Manau, kad neliks susipriešinimo tarp kairės ir dešinės, nes jau ir dabar politinės partijos tolsta nuo klasikinių savo ideologijų. Netgi manau, kad greitu laiku neliks politinio elito, nes dabar Vakarų pasaulyje vyraujančią atstovaujamąją demokratiją pakeis tiesioginė. Tai rodo visi ženklai: masiniai protestai, revoliucijos įgauna vis didesnį mastą, šiuose procesuose dalyvauja vis didesnė žmonių grupė, o svarbiausias jų reikalavimas – leisti dalyvauti priimant su jų gyvenimu susijusius sprendimus. Politinį elitą, mano nuomone, pakeis kolektyvinis valdymas, o tobulėjant technologijoms ir didėjant jų prieinamumui, svarbiausius sprendimus priims politiškai aktyviausi, bet kartu anonimiški, hierarchiškai neišranguoti visuomenės nariai.

VEIDAS: Ar kalbate apie tai, kad politinį elitą pakeis kolektyvinė sąmonė?
A.L.: Galima pasakyti ir taip. Tačiau ši sistema nebus bukas minios valdymas, kur sprendimus diktuoja diletantiški, nekompetentingi, neinformuoti asmenys. Manau, dabartinį politinį elitą pakeis intelektualinis elitas – žmonės, kurie liks nematomi, bet kurie savo žiniomis ir kompetencija sugebės sureguliuoti dabar politikoje ir ekonomikoje tvyrantį chaosą. Bus sukurtos visiškai naujos superstruktūros, kolektyvinis superprotas, ir globalus socialinis superorganizmas.

VEIDAS: O kalbant apie ekonomiką, kokių pokyčių galima tikėtis pasaulio finansų struktūroje?
A.L.: Artėjame prie pasaulinio dabartinių finansų kolapso: gyvenimas į skolą, burbulo pūtimas negali trukti amžinai. Jau dabar ekonomikos guru siūlo įvairius sprendimus, kaip transformuoti pasaulio finansų struktūrą, bet tam reikės drastiškų sprendimų, kurie nebus lengvi ir paprasti. Kita vertus, juos priimti padės besibaigiantys naftos ištekliai, kurie dabar yra ekonomikos varomoji jėga. Dar vienas svarbus aspektas – kad keisis pati visuomenė, jai dabartinė ekonomikos struktūra taps pernelyg ankšta, pernelyg ribojanti, atgyvenusi. Jau dabar vystomos tokios metodikos kaip rinkos prognozavimas remiantis kolektyviniu intelektu.

VEIDAS: Kaip, jūsų nuomone, pasaulio vaizdą pakeis sparčiai senstanti visuomenė?
A.L.: To nesibaiminčiau, nes technologijos pažengė jau tiek, kad žmogus greitai taps nemirtingas. Itin populiarėjančios transhumanizmo idėjos nebeatrodo fantastiškos – žmogaus nemirtingumas atrodo visiškai realus, nes jau po keliasdešimties metų žmogaus smegenys, jo intelektas galės būti “perkeltas” į kitą materialųjį kūną – odos, kraujo, organų funkcionavimas nebeturės jokios reikšmės.

VEIDAS: Skamba beveik neįtikėtinai. Kalbate apie žmogaus protu valdomus robotus?
A.L.: Mokslininkai jau kuria planus, kaip tai bus įgyvendinta praktiškai. Rusijoje grupė mokslininkų sukūrė strategiją “Rusija 2045”, kurioje numatyta, jog “reinkarnacija” galima ne tik kalbant apie žmogaus protą, bet ir apie sąmonę. Gal tai sunku suprasti, bet jau kuriamos technologijos, kurios leis žmogaus protui net po jo fizinės mirties valdyti įvairius procesus.

VEIDAS: Ar pats sutiktumėte, kad jūsų protas taptų nemirtingas?
A.L.: Be jokios abejonės. Netgi to norėčiau. Mielai sutinku tapti savo smegenų “donoru”. Tik reikia suprasti, kad viskas bus paremta ne fiziniu smegenų funkcionavimu, o jų skleidžiamų impulsų panaudojimu, skaitmenizavimu.

VEIDAS: Kokią reikšmę tokioje skaitmeninėje, technologinėje, anoniminėje visuomenėje turės religija?
A.L.: Jos reikšmė neišnyks, bet pats religijos, Dievo suvokimas keisis. Netgi dalis transhumanistų neneigia aukštesnės jėgos egzistavimo, o kai kurie ja net neabejoja. Bet kuriuo atveju tikiu, kad proto tobulėjimas reiškia ir dvasios tobulėjimą, tad gėrio idėja negali būti paneigta. Aukštesnio sąmoningumo lygio žmonės ateities visuomenėje bus dvasingesni, turės kilnesnes moralines vertybes. Apie tai sprendžiu netgi iš savo asmeniškai pažįstamų mokslininkų, transhumanistų. Jų tikslai yra visiškai kilnūs, jie siekia geresnės, tobulesnės visuomenės.

Sąmoningumo lygio žmonės ateities visuomenėje bus dvasingesni, turės kilnesnes moralines vertybes.

2025-ieji atrodo ldar abai toli, tačiau ateities pamatai dedami jau šiandien. Pažvelkime, kaip pasikeis informacinės technologijos po gero dešimtmečio.

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos informacinių technologijų ir telekomunikacijų sritis žengė platų žingsnį. Šiandien mūsų šalis tiek Europoje, tiek ir pasaulyje pirmauja pagal šviesolaidinio interneto skverbtį, Lietuva taip pat patenka į pirmą dvidešimtuką pagal vidutinę interneto spartą, šalyje kiekvienam gyventojui tenka beveik po dvi mobiliojo ryšio korteles, gerai išvystyta internetinė bankininkystė, Lietuvoje po truputį diegiamas naujausios kartos 4G mobilusis internetas.
Daugumą šių žygdarbių šalies IT sektorius atliko būtent per pastaruosius dešimt metų, kuomet įvyko tam tikras lūžis – informacinės technologijos prasiskverbė į kiekvieno paprasto vartotojo namus. „Prieš dešimt metų IT žinios dar buvo išskirtinumas, dabar tai jau būtinybė, „privalomos programos“ dalis“, – teigia Martynas Bieliūnas, „Microsoft“ verslo strategijos ir rinkodaros vadovas Baltijos šalims. Pasak jo, dingo technologijų neprienamumas ir akademiškumas – šio dešimtmečio viduryje visi (ne tik lietuviai) pradėjo masiškai keltis į socialinius tinklus, o tai padėjo demokratizuoti internetą. Technologijų vartotojai Lietuvoje yra aktyvūs ir žingeidūs visose amžiaus ir socialinės grupėse – per dešimtmetį stipriai sumažėjo socialinė atskirtis technologijų srityje.
„Yra ir neigiamų pokyčių – kartais tenka konstatuoti kad jaunosios kartos žinios tampa kiek paviršutiniškos“, – pastebi M.Bieliūnas. Pašnekovas cituoja Nicholaso Carro knygą „The Shallows“, kurioje autorius daro įžvalgą, jog žmonių suvokimas tampa paviršutinišku, viskas bandoma daryti probėgšmiais dėl didžiulės informacinės perkrovos, kurią sąlygoja prieigos prie interneto plitimas ir mobilumas.
Panašią informacinių technologijų demokratizaciją, kuri pakeitė ir IT verslą, pastebi ir verslininkas Ilja Laurs, įkūręs mobiliųjų programėlių parduotuvę „GetJar“. „Šiandien IT verslas Lietuvoje pereina nuo korporatyvių sprendimų prie galutinio vartotojo produktų, kuriems kurti ir pardavinėti nereikia didžiulių kompanijų“, – pastebi I.Laurs.
Pasak pašnekovo, prieš dešimt metų IT verslas buvo uždaras, prieinamas tik didelėms kompanijoms, kurios dažniausiai dirbo su stambiais klientais ar valstybinėmis įmonėmis. Šiandien Lietuvoje tokias įmones keičia maži ir sėkmingi startuoliai (angl. start up), kuriems pradines lėšas skiria rizikos kapitalo fondai. „Svarbu ir tai, kad lietuviai šiandien kuria produktus tarptautinei rinkai, o ne tik Lietuvai“, – patikslina I.Laurs. M.Bieliūnas priduria, kad IT profesionalai Lietuvoje mokomi suvokti ne tik savo konkrečią sferą, bet ir aplinkines disciplinas, daugumai suteikiami gilūs akademiniai tiksliųjų mokslų pagrindai.
Tai yra pastarojo dešimtmečio pasiekimai, už kuriuos galime save pagirti, tačiau daug svarbiau neužmigti ant laurų – juk artimiausi dešim dvidešimt metų daug svarbesni. Todėl pažvelkime, kurlink judės pasaulio IT sektorius – sprendžiant iš dabartinių pasiekimų Lietuva neabejotinai koja kojon žengs kartu.

Besikeičiančių paradigmų metas

Šiandien dažnam Vakarų vartotojui būdinga nuolatinio buvimo „ryšio ribose“ būsena, kurią skatina internetas ir konkrečiai – socialiniai tinklai, keičiantys žmonių psichologiją bei gyvenimo būdą. M.Bieliūnas spėja, kad socialiniai tinklai ilgainiui įsiskverbs į darbo organizavimą, ypač turint omenyje debesų technologijų integraciją. Pastaroji technologija vystysis dar labiau – tad po penkiolikos metų kompiuteris taps tik sąsaja su debesyse saugomais duomenimis bei ten pat veikiančiomis programomis ar žaidimais.
Visgi daug įdomesnis yra šiandienos informacinių technologijų socialinis ir filosofinis aspektas. Tarkime, socialiniai tinklai bei kitos priemonės pakeitė bendravimą iš modelio „vienas su vienu“ į „vienas su visais“, o galbūt ir net dar toliau – į globalaus kaimo modelį „visi su visais“. Šis bendravimo masiškumas keičia privatumo sąvoką, todėl per artimiausius keliolika metų bus pradėti kurti teisiniai ir filosofiniai informacinių technologijų atneštų pokyčių vertinimai.
„Šiandien žmonija nebespėja apmąstyti visų pokyčių ir pasėkmių, kurias atneša naujausios technologijos, – svarsto I.Laurs. – Tarkim H.Fordui masiškai pradėjus pardavinėti automobilius, iš pradžių juos vairuoti galėjo ir girti žmonės.“ Pasak pašnekovo, turės praeiti daugiau nei keli dešimtmečiai, kol žmonija apmąstys visus IT naujovių atneštus pokyčius bei sukurs tinkamą juridinę bazę – tad 2025 m. tikrai turėsime tam tikrus apmatus.
Kitas šiandien aktualus klausimas yra autorinių teisių apsauga ir dėl jos kylantis konfliktas, kurį rodo protestai dėl šias teises bandančių apsaugoti tarptautinių susitarimų, pavyzdžiui, ACTA. Pasak I.Laurso, šiandien esame priešrevoliucinėje būsenoje, kai „apačios (vartotojai) nenori, o viršūnės (įrašų kompanijos) negali“ – todėl per artimiausius penkiolika metų prekybos modelis iš esmės pasikeis.
„Senasis verslo modelis, orientuotas į fizinę prekybą autoriniu turiniu yra visiškai nesuderinamas su internetu, todėl visiškai išnyks – 2025-aisiais turėsime keletą naujų, daug lankstesnių modelių“, – yra įsitikinęs I.Laursas. Tą rodo ir faktas, kad atsiranda šios srities reformas žadančios politinės jėgos – tarkime Švedijoje ir Vokietijoje ypač sustiprėjusios Piratų partijos pozicijos.
Pasak M.Bieliūno, tiek muzikos industrija, tiek kompiuterinių programų licencijos debesų kompiuterijoje taip pat eina mažesnių ir lankstesnių mokėjimų kryptimi – prenumeratos ir nedidelių pirkimų modeliai, mokama tik už tai kas panaudojama.

Žmogaus ir kibernetinės mašinos sąjunga

Visi „Veido“ kalbinti pašnekovai sutaria, kad apie 2025-uosius vienaip ar kitaip bus „kompiuterizuoti“ beveik visi mus supantys daiktai – jie bus sujungti į taip vadinamąjį daiktų internetą. Tai reiškia, kad išmanūs bus ne tik telefonai, bet ir šaldytuvai, automobiliai, dulkių siurbliai ir kiti buities prietaisai – vis spartėjanti miniatiūrizacija leis į juos montuoti aibę jutiklių, pagal kurių surinktus duomenis, sprendimus priims juos veikiantys procesoriai.
„Jei kompiuterinė programa pajėgi padaryti logišką sprendimą – kodėl šių pareigų jai neatiduoti?“, – retoriškai klausia M.Bieliūnas. Pasak pašnekovo, dauguma atvejų tai net saugiau: kompiuterinės sistemos tarp savęs komunikuoja tiklsiau ir greičiau negu žmogus, todėl gali greičiau įvertinti aplinkybes ir priimti tinkamą sprendimą.
Tačiau progreso kryptis – glaudus žmogaus ir tecnologijų gebėjimų apjungimas, kai žmogiškasis intelektas yra išplečiamas papildomomis galimybėmis. Šiandien naudodamiesi interneto paieška, tam tikra prasme irgi praplečiame savo smegenų galimybes technologinėmis priemonėmis. „Google“ neseniai pristatė papildytos realybės (angl. augmented reality) akinių prototipą „Project Glass“, pro kuriuos matomas vaizdas papildomas kita informacija. Panašius projektus savo laboratorijose rengia ir kitos IT sektoriaus lyderės – kompanijos „Microsoft“ ar „Samsung“.
Pirmieji žingsniai žengti žmogaus ir kompiuterio sąsajos tobulinimo srityje. Juk gerus trisdešimt metų vienintelis būdas duoti nurodymus kompiuteriui buvo klaviatūra ir pelė. Tačiau prieš keletą metų kompanija „Apple“ savo telefonuose išpopuliarino liečiamąjį ekraną – toks valdymas daug intuityvesnis. Šiandien „Apple“ žengė dar toliau – jos telefonuose veikianti programėlė „Siri“ supranta balso nurodymus ir daugeliu atveju atsako balsu, be to, kompanijos inžineriai jai yra suteikę net ir šiokį tokį charakterį. Tuo tarpu, „Microsoft“ prie du metus sukūrė „Kinect“ įrenginį, kuriuo tiek žaidimus, tiek programas galima valdyti balsu ir kūno judesiais.
„Juk dažnam iš mūsų praverstų papildomas gigabaitas anglies nanovamzdelių pagalba sukurtos darbinės atminties „įmontuotos“ šalia gamtos duotos smegenų atminties“, – linksmai pranašauja M.Bieliūnas. Žinoma, tokia prognozė 2025 metams atrodo drąsiai, tačiau tik žvelgiant į ateitį tiesiškai. Tuo tarpu išradėjas, inžinerius ir futurologas Raymondas Kurzweilas, remdamasis Moore’o dėsniu, teigia, kad visos technologijos vystosi eksponentiškai.
„Paimkime žmogaus genomo iššifravimą – 1990-aisiais kai buvo atlikti pirmieji darbai ir buvo iššifruota tik apie viena dešimttūkstantoji dalis kodo, beveik visi mokslininkai įvertinę tuometines technologijas teigė, kad šis darbas užtruks vos ne šimtą metų“, – prisimena R.Kurzweilas. Tačiau visas žmogaus genomas galutinai buvo iššifruotas apie 2003 m. – tokį tempą uždavė eksponentiškai tobulėjančios technologijos.
Todėl neverta skubėti pasmerkti šiandien per drąsiai atrodančias prognozes, nes žmogus negali aiškiai įvertinti, kokia ateitis slypi už eksponentinio IT vystymosi posūkio.

Informacinių technologijų sritis 2025 metais
1. Daiktų internetas. Dauguma mus supančių daiktų bus išmanūs – sujungti į tinklą, jie galės atlikti savarankiškus sprendimus.
2. Technologijų miniatiūrizacija. Nanotechnologijos inžinerijoje bei medicinoje leis kurti mikroskopinius prietaisus bei robotus.
3. IT užkariaus biologiją ir mediciną. Šiandien prasidėjusi gyvybės mokslų kompiuterizacija leis iš esmės keisti žmogaus sveikatą ir amžių.
4. Kompiuterio ir vartotojo sąsaja. 2025-aisiais bus daugiau kompiuterių valdymo būdų – balsu, judesiais, smegenų bangomis.
5. Papildytoji realybė. Per artimiausią dešimtmetį bus sukurti prietaisai, kurie leis tikrovėje matomus daiktus papildyti nauja informacija.
6. Debesų technologijos. Kompiuteris galiausiai taps tik portalu į debesyse esančias programas bei saugomus duomenis.
7. Dirbtinis intelektas. Visos aukščiau išvardintos sritys leis priartinti savarankiškai mąstančios mašinos sukūrimą.
8. Robotikos vystymasis. Vis daugiau gyvenimo sričių bus palikta įvairiems robotams – tą lems tobulėjantis dirbtinis intelektas.
9. Autorinių teisių apsaugos pasikeitimas. 2025 m. veiks daug lankstesni autorinio turinio platinimo verslo modeliai.
10. Privatumas ir duomenų apsauga. Bus sukurti aiškūs teisiniai ir moraliniai kriterijai, kurie reglamentuos žmonių elgesį virtualioje erdvėje.