Gal jau yra geresnė vizija, o gal ir konkreti  Lietuvių Tautos valstybės  atkūrimo programa, su tinkama ideologija, teisės aktų sistemos ir visos valstybės valdymo sistemos reforma ir atitinkamais konkrečiais projektais.  Jei taip, tai puiku. Su didžiausiu malonumu dalyvausiu praktinėje veikloje ją įgyvendinant. Jei ne, tai gal šiame straipsnelyje išsakytos mintys bus naudingos parengiant tokios programos projektą. Su tokia viltimi ir pradedu dėstymą.
Tiesa, prašau nenustebti, kad vizijoje yra pateikiami etapai, kurie jau praeityje. Tai padaryta specialiai tam, kad įvertintume tą neseną praeitį, o ne užbrauktume ją. Juk be praeities nėra dabarties, o be jų nebūna ir ateities.

Galima Tautos valstybės atkūrimo ideologija
Tauta suvokia idėjos ir materijos vienovę, suteikdama prioritetą idėjoms,  įgyvendindama jas. Išnyksta nesutaikoma priešprieša tarp materialistų ir idealistų. Suvokiama dvasinio ir materialaus pasaulių vienovė, jų tarpusavio ryšys ir bendradarbiavimas. Idealistinė ir materialistinė ideologijos susilieja į realistinę minties srovę.  Suvokimas, kad idėjos valdo pasaulį, o žmonės tik įgyvendina jas tampa Tautos daugumos gyvenimo ir veiklos nuostata, pagrindiniu principu. Individai pradeda jausti simpatijos, palankumo jausmą vienas kitam, norą bendrauti ir bendradarbiauti. Išnyksta gyvulinis kovos už būvį principas, kartu su juo ir žiauri konkurencija, kurią pakeičia bendradarbiavimas ir sveikas lenktyniavimas.

Religija, mokslas, filosofija ir kultūra palaiko ir vysto minėtos ideologijos teiginius.

Dingsta  prieštaravimas  tarp mokslo ir religijos. Mokslas paaiškina teisingus religijos teiginius, siūlo pakeisti klaidingas dogmas.  Religijos nuostatos keičiasi  taip, kad atitiktų žmonijos sąmonės lygį. Religija, mokslas, filosofija ir kultūra ugdo žmogų – asmenybę, suvokiančią jį supančios aplinkos realybę,  savo vietą joje, santykį su kitais žmonėmis.

Tauta suvokia savo vietą kitų Tautų tarpe, supranta, kad Ji ir tik Ji kuria savo valstybę ir yra atsakinga už elito, valdančio valstybę veiksmus. Visa valstybinio reguliavimo sistema, ją valdantis elitas tarnauja Tautai, gina Jos ir kiekvieno piliečio teisėtus interesus

Tauta suvokia kultūringos politikos reikšmę ir dalyvauja joje. Visiems veiksniems valstybės piliečiams suteikiamos lygios galimybės dalyvauti valstybės valdyme, siekti užimti bet kokio lygio valstybės pareigūno postą. Iš esmės valdžia tampa gražia auka.  Dešiniųjų ir kairiųjų vertybės suartėja, išnyksta priešprieša tarp jų, abi pusės stengiasi nustatyti šių vertybių naudojimo optimalią proporciją, atitinkančią laikmečio iššūkiams, maksimaliai užtikrinančią Tautos, Jos valstybės ir piliečių interesų patenkinimą.

Pirmasis Lietuvių Tautos valstybės atkūrimo etapas.
Pirmasis etapas – tai realios kovos už nepriklausomybę, atsakant į laikmečio iššūkius etapas. Jis prasidėjo 1987 metais pirmuoju viešu Ribentropo – Molotovo sutarties paminėjimu ir baigėsi 1992 metų vasaros pabaigoje, kai po GKČP pučo pralaimėjimo Lietuvos Respublika  “ de facto“ ir  „de jure“ tapo laisva ir pripažinta daugelio valstybių. Tai Tautos aktyviosios dalies dvasinio – moralinio pakilimo, išreikšto konkrečia pasiaukojančia veikla, siekiant bendro, visų tautiečių ir piliečių trokštamo tikslo, laikotarpis. Elitas , vadovavęs minėtai aktyviosios Tautos dalies veiklai, buvo tikrasis elitas, sugebėjęs įgyvendinti Tautos valią. Deja, tikruoju elitu jį pavadinti galima s ą l y g i n a i, tik išėjimo iš SSSR  siekio įgyvendinimu. Visus kitus Tautos norus, išreikštus dvasinio -  moralinio pakilimo metu jis, kaip ir aktyvioji tautos dalis užmiršo.

Šis etapas ganėtinai objektyviai atspindėtas tiek dokumentikoje, tiek grožinėje literatūroje.

Antrasis etapas.
Antrasis etapas prasidėjo pirmaisiais laisvos, nepriklausomos Lietuvos Respublikos Seimo rinkimais 1992 metų rugsėjo mėnesį. Tai didelio Tautos aktyviosios dalies dvasinio – moralinio nuosmukio etapas, kurio rezultatu tapo skęstantis, beveik visiškai nevaldomas Lietuvos valstybės laivas iš kurio, kaip kas galėdamas gelbstisi, net be gelbėjimosi ratų ar liemenių, tikėdamas patekti į geriau valdomą laivą. Nesistebėkime. Tai gyvenimo dėsnis. Po pakilimo ateina nuosmukis. Po laimėjimo, kaip taisyklė, ateina pralaimėjimas. Tą patyrė ir kitos tautos.

Prisiminkime, kas buvo JAV po J.Vašingtono vadovaujamos išsivadavimo iš britų priespaudos kovos pergalės. Bandė visiškai įsigalėti vergija ir tik Pilietinio karo baigtis ir po jo dar ilgai vykusi kova, pagaliau, buvo apvainikuota pergale. Tik šios pergalės dėka buvo sukurta pilietinė (jokiu būdu ne tautinė), draugiška, patriotiška JAV  visuomenė, įgalinusi šią valstybę tapti tuo kuo ji tapo.

Mums daug lengviau, mes monolitinė tautiniu požiūriu valstybė. Lietuviai sudaro per 80 proc. visų gyventojų, tad objektyvių sąlygų kilti tautinei ar rasinei nesantaikai nėra, aišku, kad nuo kvailumo apraiškų niekas neapsaugotas.

Antrajam etapui būdingos didžiulės klaidos, ankščiau deklaruotų principų ir siekių išdavystės, tautinės savimonės, etikos ir moralės nuosmukis, padlaižiavimas užsieniečiams ir kitos, individui siekiant asmeninės ar grupinės materialios naudos,  negatyvo apraiškos. Tikrosios visuomenės nėra, yra tik atskirų, susvetimėjusių, tarpusavyje nebendraujančių individų suma.  Susivienija daug egoistinių grupuočių, pasivadinusių politinėmis partijomis ar visuomeniniais judėjimais, siekiančių įgyvendinti asmeninius, geriausiu atveju, grupinius interesus. Šios politinės partijos nieko bendro su kairiosiomis ar dešiniosiomis politinėmis jėgomis neturi. Vietoj centro jėgų, atsiranda naujieji liberalai, griaunantys valstybės sektorių. Niekas, net pačios partijos ir jų lyderiai, jau nesuvokia kur kairė, kur dešinė. Jos skaldo Tautą, naudoja principą „skaldyk ir valdyk“, uzurpuoja visą valstybės valdymo sistemą. Minėto negatyvo pasėkoje, valstybė artėja prie bankroto. Ji gali net bankrutuoti, o Tauta išnykti, asimiliuotis su kitomis Tautomis, jeigu ji nepradės trečiojo Tautos valstybės atkūrimo etapo. Labai sunku įvardinti antrojo etapo pabaigos laiką. Galima įvardinti tik  jo pabaigos ir perėjimo į trečiąjį etapą požymius. Tai – didžiulis chaosas ir panika, kai visi rėkia, įrodinėja savo tiesas, visi kalba, tačiau vienas kito visiškai negirdi, lyg būtų kurti. Tautos dauguma, nepatenkinta savo valstybe, tampa visiškai abejinga politikai, niekina ją ir politikus, prarandą tikėjimą, viltį ir masiškai emigruoja.

Tikrieji Tautos elito atstovai, išmetami iš  oficialios valstybės valdymo sistemos. Jie tampa marginalais.  Politologas K.Girnius pavadino juos „raudančiai intelektualais“, išstumtais iš viešosios erdvės (yra ir geresnis, bei objektyvesnis jų pavadinimas). Valstybės ekonomika, jei nėra išorės finansinių injekcijų, žlunga.

Kaip grybai po lietaus dygsta naujos partijos, nauji visuomeniniai – demokratiniai judėjimai. Jie deklaruoja Tautos interesų įgyvendinimą, tačiau arba nieko nedaro, arba daro viską priešingai. Min ėti dariniai kuriasi  „viršaus“ (pripažinto elito) ir  „apačios“ („raudančių intelektualų“) pastangomis.

Atidžiai stebint procesus, vykstančius visuomenėje, galime be jokio vargo atpažinti, koks darinys, kieno iniciatyva sukurtas. Ilgai nepiktnaudžiaujant skaitytojų dėmesiu, pateiksiu tik du tokių darinių pavyzdžius. Tai A.Zuoko įkurtas judėjimas „Taip“ ir K.Čilinsko įkurtas „Jungtinis demokratinis judėjimas“  vėliau virtęs „Nepartiniu demokratiniu judėjimu“. Taip buvo  K.Čilinskui esant gyvam. Kaip bus po šviesiosios atminties K.Čilinsko mirties sunku prognozuoti. Kodėl? Todėl ir tik todėl, kad  šiandieninis Lietuvos „elitas“ puikiai supranta kas įvyks, jeigu laimės „apačios“ iniciatyva įkurti judėjimai, jei jie atpažins vienas kitą, pradės bendradarbiauti, parengs ilgalaikę suderintų veiksmų programą ir ją įgyvendins. Todėl „elitui“ reikia , kad jų nebūtų, todėl jis deda visas pastangas, kad sunaikintų „apačios“ iniciatyva įkurtus judėjimus arba jų veiklą padarytų niekine. Šiandien aiškia persvara laimi“ elitas“  bei iš viršaus“ įkurti visuomeniniai – politiniai dariniai.

Antrojo etapo pabaigą ir trečiojo etapo pradžią aiškiai parodo kelių“ iš apačios“ sukurtų visuomeninių – politinių judėjimų ir( arba) partijų susivienijimas (bet kokia forma) bei suderintos bendros Tautos valstybės atkūrimo programos (pavadinimas gali būti ir skambesnis) priėmimas bei pateikimas viešojoje erdvėje.

Trečiasis etapas
Šis etapas prasideda aukščiau įvardintu veiksmu ir konkrečia veikla, siekiant įgyvendinti Tautos valstybės atkūrimo programą, žinoma,  koreguojant ir tobulinant  ją.

Visuomeninių demokratinių judėjimų ir (arba) partijų susivienijimas jau suvokia, kad jis turi sukurti įrankį  – mechanizmą, veikiančios Konstitucijos, įstatymų ir poįstatyminių aktų rėmuose, kurio  pagalba galėtų įgyvendinti savo ideologiją, pakoreguoti pagrindinius teisės aktus taip, kad  „elitinius“  valstybės valdymo institucijų pareigūnus, pakeistų Tautos gelmėse esantys tikrojo elito atstovai. Jis juos turi atpažinti, auginti,  puoselėti, padėti jiems patekti į valdžią ir, pastariesiems patekus į valdžios olimpą, imtis reikiamų priemonių, kad „numirus drakonui nebūtų sveikinamas kitas drakonas.“

Bet koks neteisėtas perversmas su „šakėmis“ ar „kalašnikovais“ neduoda  jokio progreso, o tik atitolina tikslo pasiekimo laiką. Tad tokių dalykų trečiajame etape neturėtų būti. Taiki, demokratiška revoliucija galima, jeigu bus paruoštos reikiamos pajėgos, kurios įgyvendins  tos revoliucijos šūkius – siekius. Tiek  Prancūzijos, tiek Rusijos didžiosios revoliucijos (18 a. pabaigos revoliucija pasibaigusi Bastilijos paėmimu, 1917 m. vasario taiki revoliucija pasibaigusi Nikolajaus II atsisakymu nuo sosto), tiek bet kurių  kitų šalių revoliucijos atnešė tautoms tik kraują ir baisų negatyvą, kas  patvirtina aukščiau išsakytą mintį. Dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje tokių minčių jau neturėtų kilti, jeigu nenorime nusiristi atgal į devynioliktąjį ar dvidešimtąjį amžių. Matomai, tokios baisybės praeityje gal ir buvo reikalingos, kad kiltų Tautos sąmonė, gal kito kelio progresui ir nebuvo…Kas gali tai vienareikšmiškai įvertinti? Dabar mes jau galime pasinaudoti kitų Tautų patirtimi ir nėra būtinybės „išradinėti dviratį iš naujo“.

Trečiasis etapas pasibaigia kai „iš apačios“ susikūrusių demokratinių judėjimų (taip pat ir politinių tikrai demokratiškų partijų)  susivienijimas įgyvendina savo pradines programines nuostatas ir pradeda kurti visuotinės gerovės valstybę.

Pabaiga.
Galima būtų pateikti ir ketvirtojo etapo požymius bei trumputį veiklos aprašymą. Bet tai jau būtų per didelis žvilgsnio perkėlimas į tolimą ateitį, kuris jokios praktinės naudos neduotų. Todėl  išnaudokime laiką racionaliau,  šio straipsnio tęsinyje aptardami pradines demokratinių visuomeninių judėjimų ir galimų jų partijų susivienijmo praktinės veiklos kryptis. Tarkime, po savaitės – dviejų, įvertinus skaitytojų ir bendraminčių kritiką bei pasiūlymus.

Jonas Mažintas