Lietuvoje, suardžius monopolinę sistemą, palaipsniui pinga atliekų tvarkymas – įmonėms ir gyventojams nebetenka mokėti už kai kurių atliekų surinkimą, o surenkant dalį atliekų už jas netgi pradėti mokėti pinigai. Tokia situacija susiformavo atsiradus sveikai konkurencijai atliekų tvarkymo rinkoje.
Atliekų rinkoje buvusia situacija nepatenkinti didžiausi gamintojai ir importuotojai prieš porą metų susibūrė į Gamintojų ir Importuotojų Asociaciją (GIA), kuri buvo pradžia pradedant griauti įsišaknijusią monopoliją atliekų tvarkymo srityje. Atsiradus konkurencijai, Lietuvos gyventojams atsirado galimybė pasirinkti, o sveika konkurencija privertė mažinti atliekų tvarkymo kainas, dėl ko sumažėjo ir prekių kainos.
Praėjusiais metais pirmą kartą Lietuvoje pradėta supirkinėti senas, panaudotas baterijas. Tuomet GIA ir bendrovės „EMP recycling“, „Ekstara“ bei „Atliekų tvarkymo centras“ pasirašė susitarimą, kuriuo susitaria bendrai veikti tam, kad panaudotos nešiojamosios baterijos būtų superkamos. Tokiomis priemonėmis siekiama žmones įpratinti naudotus galvaninius elementus nemesti į bendras šiukšliadėžes. Iki tol surenkama ir saugiai perdirbama buvo tik keli procentai iš  700 tonų – tiek baterijų kasmet patenka į Lietuvos rinką.

Siekiant išvystyti kuo platesnį elektronikos ir baterijų atliekų surinkimo tinklą, GIA kartu su partneriais organizavo ir įgyvendino projektą „Mes rūšiuojam“ Lietuvos švietimo įstaigose, kur moksleiviai už atliekų rinkimą ir rūšiavimą pagal surinktą kiekį yra apdovanojami įvairiais prizais – knygomis, stalo žaidimais, kelionėmis, bilietais į kiną ir pan. Taip skatinant moksleivius yra formuojami geri įpročiai, o Lietuvos gamta patiria vis mažiau žalos dėl į aplinką patenkančių atliekų. Vien per pusmetį tokiu būdu buvo surinkta šimtai tonų įvairios elektronikos ir baterijų atliekų.

Dar vienas žingsnis – autoservisų veikloje susidarančių atliekų – oro, kuro, tepalo filtrų, alyvų, padangų, -  tinkamo surinkimo ir perdirbimo sistemos įgyvendinimas. Susivieniję gamintojai ir importuotojai per du metus pasiekė įspūdingų rezultatų, t.y. ne tik sumažino atliekų tvarkymui skiriamą lėšų kiekį (kurios įskaičiuojamos į prekių kainą), bet ir už tas lėšas suorganizavo ir šių atliekų supirkimą ar nemokamą surinkimą iš autoservisų  ir taip sumažino aplinkos taršą. Iki tol veikusią neefektyvią sistemą GIA jau patobulino, tačiau ir toliau bus siekiama dar labiau mažinti taršą.

GIA direktorius Alfredas Skinulis džiaugiasi, kad jų atliekamus darbus vertina ne tik partneriai, bet ir konkurentai, skirdami GIA veiklai nemažai dėmesio žiniasklaidoje.

„Pasisakome už sveiką, normalią konkurenciją, ypač jei ji padeda sumažinti į aplinką patenkančių teršalų kiekį, formuoja gerus rūšiavimo įpročius ir mažina gaminių kainas“, – sako A.Skinulis. Anot jo, sutinkamas pasipriešinimas tik rodo, kad yra einama teisingu keliu.

GIA direktorius dėkoja daugiau nei 500 asociacijos narių, kurių požiūris į aplinkos apsaugą leido sukurti asociaciją, metusią iššūkį sustabarėjusiai Lietuvos atliekų tvarkymo sistemai.

„Padėkos taip pat nusipelno ir mūsų partneriai įvairiose akcijose – Lietuvos savivaldybių asociacija, Policijos departamentas, galiūnas Žydrūnas Savickas ir kiti, kurie patikėjo mūsų idėjomis. Jų bendradarbiavimas leido mums siekti pagrindinio mūsų tikslo – saugoti aplinką nuo taršos, tuo pačiu gyventojams kuo labiau mažinti atliekų tvarkymo kainas“, – tvirtina GIA vadovas.

Nors ruduo ir žiema atliekų tvarkytojams paprastai nebūna labai palankus metas, Lietuvos moksleiviai ir studentai labai aktyviai dalyvavo pirmajame projekto „Mes rūšiuojam“ etape – per pirmąją rudens ir žiemos akciją buvo surinkta 138 tonos elektronikos atliekų ir 4,6 tonos panaudotų baterijų. Tikimasi, kad pavasario akcija bus dar sėkmingesnė.
Daugiausia elektronikos atliekų surinko Šiaulių regiono švietimo įstaigos. Iš jų atliekų tvarkytojai išgabeno  daugiau kaip 25 tonas elektronikos atliekų. Daugiau kaip po 20 tonų elektronikos surinko Vilniaus ir Kauno regiono švietimo įstaigos.
Daugiausia senų, nebenaudojamų baterijų surinko Vilniaus regiono švietimo įstaigos – beveik 1 toną. Nuo šio regiono kiek atsiliko Kauno ir Šiaulių regionų moksleiviai – čia surinkta 883 ir 789 kg nebenaudojamų baterijų.
Gamintojų ir Importuotojų Asociacija (GIA) projektą „Mes rūšiuojam“ kartu su  VŠĮ „Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacija“ bei bendrove „Atliekų tvarkymo centras“ organizuoja visoje Lietuvoje. Pirmoji projekto „Mes rūšiuojam“ akcija tęsėsi nuo praėjusių metų rugsėjo iki šių metų sausio. Antroji akcija vyks nuo vasario iki gegužės.
„Nors apdovanosime visus projekto dalyvius, tos mokyklos, kurios per pirmąją projekto akciją nesuskubo surinkti elektronikos ir baterijų, turi galimybę pasitempti ir iki mokslo metų pabaigos pasiekti gerų rezultatų bei gauti daugiau prizų“, – sako GIA vadovas Alfredas Skinulis.
Vasario pradžioje bus išrinktos ir paskelbtos aktyviausios mokyklos, surinkusios didžiausius atliekų kiekius. Viena jų bus apdovanota pagal pageidavimus suprojektuotais ir pagamintais baldais už 5 tūkst. litų, kitai atiteks kokybiškas kavos aparatas. Moksleiviams skirtos dovanos, – sporto reikmenys, knygos, stalo žaidimai, apsilankymai kino teatruose ar pažintinės kelionės, – bus įteiktos pasibaigus projektui ir susumavus abiejų projekto akcijų rezultatus gegužės mėnesį.
Kaip žinoma, prie projekto „Mes rūšiuojam“ prisijungė daugiau negu 1100 švietimo ir ugdymo įstaigų. Projekto metu vaikai sutartu laiku į nustatytas vietas prie įstaigų gabena seną, nenaudojamą elektroniką, senas baterijas. Tose vietose atliekos sveriamos ir surašomos. Priimamos tiek smulkios elektronikos atliekos (pvz., plaukų džiovintuvas, mikrobangų krosnelė, virtuvės kombainas ar pan.), tiek stambios atliekos – televizoriai, kompiuteriai, šaldytuvai ir t.t. Visos projekte dalyvaujančios švietimo įstaigos pagal surinktą atliekų kiekį galės pasirinkti dovanas – sporto reikmenis, knygas, stalo žaidimus, apsilankymus kino teatruose ar pažintines keliones. Projekto organizatoriai skatina ne tik moksleivius  – dovanų gaus įstaigos, kurios surinks didžiausius atliekų kiekius. Tam, kad nebūtų diskriminuojamos mažos mokymo ar ugdymo įstaigos, taip pat bus apdovanotos ir tos, kur vienam mokiniui teks didžiausias kiekis atliekų. Prognozuojama, kad šio projekto metu bus išdalinta dovanų už maždaug 200 tūkst. litų. Daugiau informacijos apie viso projekto organizavimą galima rasti internete adresu www.mesrusiuojam.lt
Kaip žinoma, elektronikos atliekos negali patekti į bendrus buitinių atliekų sąvartynus, todėl jų negalima mesti į buitinių šiukšlių konteinerius. Elektronikos atliekų taip pat negalima ardyti patiems ar leisti tai daryti neturintiems specialių leidimų, nes atliekose gali būti pavojingų medžiagų, kurios gali padaryti žalą žmogaus sveikatai ir aplinkai. Panaudotos baterijos kartu su buities atliekomis patekusios į sąvartynus daro dvigubą žalą gamtai: gruntas užteršiamas pavojingomis atliekomis, o baterijose esančios medžiagos nepanaudojamos kaip antrinės žaliavos.

Seną buitinę techniką bei elektroniką teisingiau tvarko žmonės, turintys aukštesnį išsilavinimą ir aukštesnes pareigas, tuo tarpu mažesnes pajamas gaunantys darbininkai dažniau nenaudojamą buitinę techniką išmeta tiesiog į šiukšlių dėžę ar konteinerį, taip užteršdami aplinką.
Tokius duomenis pateikia RAIT rinkos tyrimų kompanija, spalio mėnesį atlikusi reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą.
Prie šiukšlių konteinerio panaudotą techniką dažniau palieka vidurinį išsimokslinimą turintys, vidutines pajamas (801-1100 Lt vienam šeimos nariui) turintys bei darbininkai ir ūkininkai. Panaudotus prietaisus dažniau nemokamai priduoda aukštą išsimokslinimą turintys, dirbantys respondentai,  specialistai ir tarnautojai. Už pinigus buitinę techniką ir elektroniką dažniau priduoda aukštąjį išsilavinimą turintys apklaustieji.
„Akivaizdu, kad žmonių turimos žinios nulemia mūsų aplinkos švarumą ir saugumą, todėl daug dėmesio skiriame visuomenės informavimui, stengiamės visiems paaiškinti, kaip svarbu teisingai tvarkyti atliekas – tik taip galime išsaugoti savo gamtą švaresnę“, – sako Gamintojų ir Importuotojų Asociacijos (GIA) direktorius Alfredas Skinulis.
Kaip rodo tyrimas, 45 proc. apklaustųjų atiduoda nereikalingą buitinę techniką arba elektroniką perdirbimui, o  38 proc. ją  išmeta.  37 proc. visų apklaustųjų neveikiančią buitinę techniką arba elektroninius prietaisus išmeta į šiukšlių konteinerį arba pastato šalia jo,1 proc. apklaustųjų teigia seną elektroniką išmetę bet kur aplinkoje. Penktadalis apklaustųjų (21 proc.) nebenaudojamus prietaisus už pinigus priduoda atliekų supirktuvėje arba į namus iškviečia atliekų surinkėją. 18 proc. patys nuveža arba nuneša nebenaudojamą techniką į artimiausią vietą, kur nemokamai priima buitinę techniką bei elektroniką.
Kaip žinoma, GIA kartu su VŠĮ „Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacija“ bei bendrove „Atliekų tvarkymo centras“ Lietuvos švietimo įstaigose organizuoja projektą „Mes rūšiuojam“, kurio metu už surinktas elektronikos atliekas ar naudotas baterijas vaikai ir jaunimas gaus dovanų. Prie šio projekto prisijungė daugiau kaip 1000 švietimo ar ugdymo įstaigų, kuriose mokosi ar ugdoma apie 300 tūkst. vaikų ir jaunuolių. Projekto metu vaikams ir jaunimui yra aiškinama apie žalą, kurią gamtai daro neteisingai tvarkomos atliekos, jiems suteikiama informacija apie teisingą atliekų tvarkymą ir ugdomi įpročiai teisingai tvarkyti visas buityje susidarančias atliekas. Daugiau informacijos apie šią akciją galima rasti internete www.mesrusiuojam.lt
Elektronikos atliekos negali patekti į bendrus buitinių atliekų sąvartynus, todėl jų negalima mesti į buitinių šiukšlių konteinerius. Elektronikos atliekų taip pat negalima ardyti patiems ar leisti tai daryti neturintiems specialių leidimų, nes atliekose gali būti pavojingų medžiagų, kurios gali padaryti žalą žmogaus sveikatai ir aplinkai. Taip surinktos atliekos bus saugiai perdirbamos, o gautos medžiagos bus panaudotos pakartotinai.

Pusė Lietuvos gyventojų panaudotas baterijas išmeta į šiukšlių dėžę arba bet kur aplinkoje, rodo sociologinis  tyrimas.
RAIT rinkos tyrimų kompanijos spalio mėnesį atliktos reprezentatyvios Lietuvos gyventojų apklausos duomenimis, beveik pusė (48 proc.) Lietuvos gyventojų panaudotas baterijas išmeta į šiukšlių dėžę. 1 proc. respondentų teigė, kad išmeta baterijas bet kur aplinkoje. Tyrimo metu buvo gauta ir tokių atsakymų, kad senas baterijas užkasa į žemę arba tiesiog laiko namuose.
43 proc. respondentų įmeta baterijas į dėžutes, kurios yra įvairiose viešose vietose arba atiduoda atliekų supirktuvėje. Tyrimas rodo, kad į specialias surinkimo dėžutes baterijas dažniau meta aukštąjį išsimokslinimą turintys, gaunantys aukštas pajamas (virš 1100 Lt vienam šeimos nariui), nedidelių miestelių bei kaimų gyventojai. Už pinigus baterijas priduoda dažniau vyrai, taip pat 35 – 44 metų gyventojai. O vyresni respondentai (55-64 m.) dažniau teigė išmetantys baterijas bet kur į aplinką.
„Nuolat visais įmanomais būdais kalbame apie būtinybę tvarkyti atliekas. Atlikto tyrimo duomenys rodo, kad Lietuvos gyventojų sąmoningumas auga, jie vis rečiau ranka numoja į aplinką. Viliamės, kad bėgant laikui mūsų informacija pasieks dar daugiau žmonių ir atsakingumo visuomenėje bus daugiau, – sako Gamintojų ir Importuotojų Asociacijos direktorius Alfredas Skinulis.
Panaudotas baterijas rūšiuoti skatina šiuo metu Lietuvos švietimo įstaigose vykstantis aplinkosaugos projektas „Mes rūšiuojam“, kurio metu už surinktas elektronikos atliekas ar naudotas baterijas vaikai ir jaunimas gaus dovanų. Prie projekto „Mes rūšiuojam“ prisijungė daugiau kaip 1000 švietimo ar ugdymo įstaigų, kuriose mokosi ar ugdoma apie 300 tūkst. vaikų ir jaunuolių. Projektą „Mes rūšiuojam“ kartu su GIA nuo rugsėjo organizuoja VŠĮ „Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacija“ bei bendrovė „Atliekų tvarkymo centras“.
„Mes rūšiuojam“ veidu tapęs stipriausias pasaulio žmogus Žydrūnas Savickas palaiko atliekų rūšiavimo idėją ir ragina kiekvieną pradėti nuo savęs.
„Kiekvienam iš mūsų reikia pirmiausia pagalvoti, ar viską padarome, kad mūsų aplinka būtų švaresnė, sveikesnė, kad joje gyventi būtų kuo patogiau ir saugiau. Pavojingos atliekos, patekę į aplinką, kelia pavojų mums patiems ir mūsų vaikams, tad kam rizikuoti savo sveikata ir gerove?“, – sako Ž.Savickas.
Kaip žinoma, panaudotos baterijos kartu su buities atliekomis patekusios į sąvartynus daro dvigubą žalą gamtai: gruntas užteršiamas pavojingomis atliekomis, o baterijose esančios medžiagos nepanaudojamos kaip antrinės žaliavos. Suirdamos baterijos į aplinką išskiria toksines medžiagas, sunkiuosius metalus, rūgštis, kurios gali pakeisti dirvožemio sudėtį, nudeginti augalų lapus, gyvūnų odą. Iš aplinkos nuodingosios medžiagos gali patekti į maistui auginamus augalus, būti išplautos į vandens telkinius, o iš čia išmestose baterijose esantis švinas, gyvsidabris, nikelis kadmis gali patekti į gyvūnų ir žmonių organizmus ir taip padidina tikimybę susirgti onkologinėmis ligomis. Todėl panaudotos baterijos turi būti rūšiuojamos ir atiduodamos atliekų tvarkytojams.

Iki šiol kasmet Lietuvoje parduodama maždaug 700 tonų baterijų ir buityje naudojamų akumuliatorių, tuo tarpu surenkama vos kelios dešimtys tonų panaudotų baterijų, tai reiškia, kad beveik visos parduotos baterijos patenka į aplinką ir ją užteršia.

Apie 70 proc. gyventojų pritaria atliekų deginimui kaip energijos gamybos šaltiniui, beveik penktadalis neturi nuomonės, o daugiau nei 13 proc. – pasisako prieš. Trečdalis gyventojų, turinčių neigiamą nuomonę apie atliekų deginimą, ją pakeistų, jeigu jis darytų mažesnį poveikį žmogaus sveikatai, apie 30 proc. – jei atliekų deginimas būtų griežčiau kontroliuojamas atsakingų institucijų, o 26 proc. – jei jis sąlygotų mažesnes šildymo kainas. Tokie duomenys paaiškėjo inžinerijos ir konsultacijų bendrovės „Sweco Lietuva“ užsakymu „Vilmorus“ atlikus Lietuvos gyventojų apklausą.

Apklausos duomenys parodė, kad atliekų deginimas kaip energijos gamybos šaltinis palaikymo sulaukia visose amžiaus grupėse, tačiau dažniausiai už tai pasisako 30-39 (70 proc.) ir 50-59 m. (71 proc.) didžiųjų miestų gyventojai, turintys aukštąjį išsilavinimą (78 proc.) ir gaunantys aukščiausias pajamas per mėnesį vienam šeimos nariui (1001 Lt ir daugiau).

Atliekų deginimui dažniausiai (19 proc.) nepritaria jauniausi (iki 29 m.) gyventojai, turintys nebaigtą vidurinį išsilavinimą (17 proc.) ir gaunantys mažiausias pajamas per mėnesį vienam šeimos nariui (iki 400 Lt).

„Tyrimo rezultatai nustebino – viešojoje erdvėje dažnai sklandant neigiamoms nuomonėms apie atliekų deginimą, paaiškėjo, kad net 70 proc. gyventojų pasisako už atliekų deginimą kaip energijos gamybos šaltinį. Nerimą kelia tai kad tie gyventojai, kurie yra nusiteikę prieš, dažniausiai neturi pakankamai žinių šia tema“, – teigia „Sweco Lietuva“ prezidentas Artūras Abromavičius.

Tyrimas taip pat atskleidė, kad palankesnę nuomonę apie atliekų deginimą 22 proc. gyventojų formuotų mažesnis neigiamas poveikis aplinkai, 20 proc. – atliekų deginimo įrenginių statyba atokiau nuo gyvenamųjų teritorijų, 8 proc. – aktyvesnis visuomenės informavimas ir supažindinimas su planuojamais statyti atliekų deginimo įrenginiais.

Anot „Sweco Lietuva“ prezidento, nerimą kelia tai, kad nuolat eskaluojant atliekų deginimo trūkumus, gyventojai, neįsigilinę į situaciją, tiesiog perima neigiamą informaciją. Pasak jo, atliekų deginimo įrenginiai sėkmingai veikia daugelyje Europos šalių ir nedaro žalos, kadangi juose diegiamos pažangios technologijos,   eksploatavimui taikomi itin aukšti reikalavimai bei užtikrinama efektyvi poveikio aplinkai kontrolė.

„Atliekų deginimo procesas yra griežtai reglamentuojamas – egzistuoja teisės aktų nustatyti aplinkosaugos reikalavimai, kuriuos procesą kontroliuojančios institucijos netgi gali sugriežtinti. Energetinę vertę turinčių komunalinių atliekų panaudojimas energijos gamybai, lyginant su tradiciniais energijos gamybos būdais, turi daug teigiamų bruožų. Tokiu būdu išgaunant energiją, efektyviai mažinamas sąvartynuose šalinamų atliekų kiekis. Visuomenei alternatyvaus kuro naudojimas taip pat turi akivaizdžią ekonominę naudą – konkurencija energetikos sektoriuje sąlygoja energijos kainų mažėjimą“, – teigia A. Abromavičius.

Tyrimo, kuris buvo vykdomas reprezentatyvios apklausos būdu, metu apklausti 1004 vyresni negu 18-os metų Lietuvos gyventojai. Tyrimą atliko viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Vilmorus“.

Užuot deginę šiaudus, gluosnius arba miško kirtimo atliekas, tokias kaip šakos bei kelmai, Lietuvos biokuro gamintojai šiandien pretenduoja į tą pačią medieną, kaip ir baldininkai. Kokios to pasekmės?

Šiaudų granulių gamintojų produkcija Lietuvoje nereikalinga – didžioji jos dalis iškeliauja į Lenkiją, Vokietiją, Daniją bei kitas Europos šalis tiek kaip biokuras, tiek kaip kraikas žirgams. „Lietuvoje šiaudų granulės praktiškai niekam neįdomios, nors specialistų skaičiavimais, kūrenant vien šiaudų granulėmis pakaktų padengti ketvirtadalį viso reikiamo šilumos kiekio Lietuvoje“, – tvirtina 5 tūkst. tonų šiaudų granulių per metus pagaminančios ir viską eksportuojančios įmonės „Eurotiltas“ direktorius Darius Kelermanas.
Problema ta, kad Lietuvoje statomos pačios pigiausios biokuro katilinės, sugebančios deginti tik medieną. Tuo tarpu šiaudų kūrenimui tinkantys katilai brangesni, todėl jų Lietuvoje vos vienas kitas, nors galimybių apsirūpinti atsinaujinančiu biokuru turėtume daug – Lietuvoje kasmet užauga nuo pusės iki dviejų milijonų tonų šiaudų, kuriuos būtų galima perdirbti į granules. Didžioji dalis dabar tiesiog supūva laukuose. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas lygina, kad mes praktiškai nepradėjome naudoti šiaudų biokurui gaminti, o Danija jų sukūrena apie 2 mln. tonų. Danai perdirba net 90 proc. visų šiaudų.
„Norėčiau pabrėžti, kad iš medienos gaminamą biokurą taip vadinti galima sąlyginai. Įsivaizduokite, kiek metų turi praeiti, kad medis užaugtų. Tikrasis biokuras tas, kuris tiesiogiai atsinaujina – užauginame duonelę, nupjauname ir vėl turime kurą“, – akcentavo D.Kelermanas.

Konkuruoja dėl tos pačios medienos

Katilams nesant pritaikytiems deginti šiaudus, šiandien pagrindinis biokuro šaltinis Lietuvoje yra mediena. Tačiau biokuro plėtra neramina medienos pramonės atstovus. Jie skundžiasi, kad jau šiandien biokuro gamintojai kėsinasi į plokščių gamintojų naudojamą medieną, o ateityje plečiantis biokuro gamybai ši problema taps dar aštresnė. Mediena, kuri galėtų būti panaudojama aukštesnės pridėtinės vertės produktams, išrūksta per kaminus, o miško kirtimo atliekos šakos ar kelmai lieka pūti miške.
„Medienos, kurią sugeneruoja Lietuvos miškai, pakaktų visiems, jei ji būtų protingai paskirstoma: ir baldų, ir statybinių medžiagų, ir kuro gamintojams. Jei į katilus pakliūtų ne aukštos pridėtinės vertės produktams tinkama mediena, o ta, iš kurios nieko negalima pagaminti, viskas būtų gerai. Tačiau šiandien Lietuvoje šitaip nevyksta. Baimė gimsta iš to, kad matome tendenciją Lenkijoje, kur aukščiausios kokybės rąstai keliauja į smulkintuvus“, – pabrėžė asociacijos „Lietuvos mediena“ direktorius Raimundas Beinortas.
Biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA direktorius Aleksas Jakštas ginasi, kad biokurui gaminti didesnė dalis panaudojama prasčiausios kokybės medienos. „Pati biokuro energetika paremta principu, kad turi būti naudojama pačios prasčiausios kokybės mediena – miško kirtimo ir medienos pramonės atliekos bei malkinė mediena. O kad pačios žemiausios kategorijos malkinę medieną gali naudoti ir plokščių pramonė, tai jau kitas klausimas. Supriešinti plokščių pramonę su biokuro gamintojais neteisinga ir netoleregiška, nes atsinaujinanti energetika iš principo yra Lietuvos politika ir ta konkurencija išpūsta. Galėtų ir biokuro gamintojai skųstis, kad plokščių gamintojai perka malkinę medieną, o kodėl jie nenori pirkti plokštinės medienos?“, – aiškina A.Jakštas.
Tačiau medienos pramonės atstovai ir miškininkai tvirtina, kad skirtumas tarp malkinės ir plokštinės medienos yra menamas. „Susitarimo reikalas, ar parduodamas medieną pardavėjas deklaruoja, kad tai malkinė, ar plokščių mediena“, – pabrėžia R.Beinortas.
Kad biokuro gamintojai ir plokščių gamintojai pretenduoja į tą pačią medieną patvirtina ir miškininkai. „Tiek katilinės, tiek plokščių gamintojai naudoja tą pačią medieną – malkinę, dar vadinamą plokščių mediena. Nežinau, kas sugalvojo du pavadinimus, bet plokštinė ir malkinė mediena yra ta pati, tik kai mediena parduodama katilinėms, užrašoma jog tai malkinė mediena“, – pasakojo miško savininkų kooperatyvo „Aukštaitijos šilas“ direktorius Saulius Tirevičius.
Tiesa, pasak jo, šiandien aršios konkurencijos tarp abiejų pirkėjų grupių dar nėra, nes šiuo metu Lietuvos rinka užversta pigiomis skiedromis iš Baltarusijos. Tačiau ateityje, plečiantis biokuro gamybai, konkurencija gali paaštrėti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kiekvienuose namuose atsiranda sugedusios ar nebenaudojamos buities technikos ir elektronikos. Šias elektros ir elektronines atliekas daugelis išmeta į komunalinių atliekų konteinerius kartu su kitomis atliekomis, kaupia sandėliuose, gabena į metalo supirktuves arba – dar blogiau – palieka gatvėse ir pakelėse, taip kenkdami aplinkai bei savo sveikatai.

„Lietuvoje jau kurį laiką ugdomas žmonių sąmoningumas, jog visos atliekos, ypač tos, kuriose yra sveikatai ir gamtai pavojingų medžiagų, turi būti atiduodamos saugiai ir tvarkingai perdirbti, – sako Elektros ir elektroninės įrangos gamintojų ir importuotojų asociacijos (EEPA) vadovas Giedrius Mikulskas. – Per beveik dešimtmetį vykdomą visuomenės švietimą ji tampa vis atsakingesnė, tačiau procesas vyksta ganėtinai ilgai, nes žmonės nelinkę greitai keisti savo įpročių“ G. Mikulsko nuomone, galbūt žmonės pradėtų atsakingiau elgtis, jei žinotų apie elektronines atliekas daugiau faktų, ypač – pačius naujausius ir iš Lietuvos .

Štai tie 10 faktų apie elektronines atliekas, kurie padės suprasti, kodėl jas svarbu atiduoti tik tam specialiai skirtose vietose, iš kur jas veš perdirbti, ir tai daryti saugiai:

Elektros ir elektronine įranga laikytini visi prietaisai, kuriems veikti reikalingas elektros tinklas, baterijos arba elektromagnetiniai laukai. Taip pat – tie prietaisai, kurie skirti kurti, perduoti, išmatuoti tas sroves bei laukus. Tai ir skalbyklės, viryklės, šaldytuvai, televizoriai bei monitoriai, įvairi kompiuterių technika, garso įranga bei tokios smulkmenos kaip lygintuvai, skrudintuvai, maišikliai, elektriniai įrankiai, žaislai, šviestuvai, žibintuvėliai bei kt.

Gaminant elektrinius ir elektroninius prietaisus sunaudojama daugybė žaliavų: įvairių metalų, plastmasių, gumos, stiklo, puslaidininkių, tepalų, dujų ir pan. Daugelis šių medžiagų, prieš tai jas nukenksminus, gali būti perdirbtos ir panaudotos pakartotinai.

Į sąvartynus išmesti ar netinkamai ardomi elektroniniai prietaisai, irdami, į aplinką išskiria ypač pavojingas medžiagas: sunkiuosius metalus, plastikus, ozono sluoksnį ardančias dujas (freonus), nervų sistemą galintį pažeisti šviną, o smegenis – kadmį. Ypač neigiamas pasekmes žmogaus organizmui gali turėti vandens telkinius ir dirvožemį užteršiantis gyvsidabris bei tepalai ir plastikai.

Dėl šių priežasčių elektroninės atliekos priskiriamos prie pavojingų, žalingą poveikį gamtai ir žmonių sveikatai turinčių atliekų. Pagal galiojančius ES reikalavimus, skaičiuojant 1 gyventojui, mūsų šalyje per metus reikia surinkti ne mažiau kaip 4 kg elektroninių atliekų.

Nuo 2016 m. ES šalims narėms bus nustatomos užduotys surinkti elektroninių atliekų, skaičiuojant jų svorį procentais nuo rinkoje parduodamų naujos įrangos kiekių: iki 2019 m. Lietuvoje bus privaloma surinkti 40-45 proc., o po 2019 m. – ne mažiau kaip 65 proc.

Lietuvoje elektroninės atliekos atskirai renkamos 8-erius metus. Oficialios statistikos duomenimis, per metus surenkama maždaug 10-12 tūkst. tonų šių atliekų. Tačiau tai sudaro tik apie 30-40 proc. visų, susidarančių šalyje. Likusios atliekos patenka į sąvartynus arba nelegalias supirktuves.

Nelegaliai elektronines atliekas superkantys ir ardantys asmenys siekia išgauti tik vertingas antrines žaliavas. Todėl prietaisai, prieš juos ardant, nenukenksminami, o visos „pigesnės“ antrinės žaliavos išmetamos tiesiog į sąvartynus ar pamiškes. Atiduodami ar parduodami senus buities prietaisus, žmonės turi įsitikinti, kad juos superkantys ar paimantys asmenys, turi tokiai veiklai būtinas licencijas. Kitu atveju bus pažeidžiami šiuo metu Lietuvoje veikiantys įstatymai.

2011 m. mūsų šalies gyventojai daugiausia atidavė tinkamai perdirbti stambios buities technikos (šaldytuvų, viryklių, skalbyklių ir pan.) – 6500 t. Įvairios IT ir telekomunikacijų įrangos bei televizorių ir monitorių atiduota 2700 t, o elektrinių ir elektroninių įrankių surinkta beveik 900 tonų. Mažiausiai surenkama žaislų ir smulkių namų apyvokos prietaisų, kuriuos lengva išmesti tiesiog į šiukšlių dėžę.

2012 m. kovą bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktos apklausos duomenimis, 46 proc. lietuvių išmeta visas elektronines atliekas kartu su komunalinėmis atliekomis, o 13 proc. jas kaupia sandėlyje, garaže ar sode. Vos šiek tiek daugiau nei trečdalis apklaustųjų elektronines atliekas atiduoda jas perdirbančioms įmonėms.

Elektronines atliekas galima atiduoti visose šios įrangos prekybos vietose, taip pat jose perkant naują prietaisą; savivaldybių stambiagabaričių atliekų surinkimo aikštelėse bei EEPA ir jos partnerių atliekų surinkimo vietose, kurias galima rasti internete www.epa.lt, www.zalvaris.lt, www.emp.lt, www.kuusakoski.lt. www.novitera.lt. Stambiagabaritė įranga gali būti išvežta tiesiai iš namų ar biurų, paskambinus telefonu 8 695 55111 ir sutarus tinkamą laiką.

Lietuvos autoverslininkų asociacijos (LAA) iniciatyva įvyko pirmasis automobilių gamintojų ir importuotojų bei Aplinkos ministerijos, jos reguliavimo srities institucijų pasitarimas, kurio metu aptarta eksploatuoti netinkamų transporto priemonių identifikavimo tvarka, įvežimo į šalį kontrolė.

LAA prezidentas Petras Ignotas pabrėžė, kad šiuo metu per menkai kontroliuojamas naudotų automobilių įvežimas į Lietuvą. Transporto priemonių gamintojų ir importuotojų registre tiksliai atsispindi tik naujų automobilių gamintojų ir importuotojų įvežamos į šalį transporto priemonės, o naudotų automobilių importuotojai dažnai registracijos prievolės nevykdo: pvz., 2010 metais įvežti 120 370, 2009 metais – 117 127, 2008 metais – 283 601, 2007 metais – 423 758, 2006 metais – 395 260, o 2005 metais- 305 989 naudoti automobiliai.

Ką reiškia atsidurti tame importuotojų registre? Svarbiausias dalykas, kad tokiu būdu gamintojas ir importuotojas įsipareigoja finansuoti transporto priemonių, kai jos baigiamos eksploatuoti, tvarkymą. Kitaip tariant – registravusieji įvežtas transporto priemones prisideda prie atliekų utilizavimo finansavimo.

Automobilių servisų atliekas tvarkančios įmonės ,,Žalvaris“ komercijos direktorius Edmundas Truncė pastebi, kad atsakomybė už „mirusių“ mašinų nukenksminimą užkraunama socialiai atsakingiems rinkos dalyviams.

„Gamintojų atstovai, įvežantys gal 5 proc. transporto priemonių, yra bene vieninteliai vykdantys įstatymuose numatytas prievoles. Tuo tarpu patentininkai daro tik tai, kas neša naudą, o kai „grietinėlė“ nugriebiama – į viską nusispjauna. Tai nėra sąžininga“, – pastebėjo E.Truncė.

Specialistai atkreipia dėmesį, kad dalis įvežamų naudotų automobilių yra netinkamos eksploatuoti transporto priemonės arba tiesiog pavojingos atliekos, kurios pasiekia Lietuvą nesilaikant jokių atliekų vežimo reikalavimų. „Tikimės, kad Aplinkos ministerija atkreips dėmesį į šią problemą ir sugriežtins eksploatuoti netinkamų transporto priemonių įvežimo į šalį kontrolę“, – susitikimo metu sakė LAA prezidentas.

P. Ignotas atkreipė dėmesį į ir į tai, kad Lietuva neturi eksploatuoti netinkamų transporto priemonių identifikavimo tvarkos. Iš visų 1,718 mln. šalies lengvųjų automobilių tik 59,7 proc. yra drausti ir su technine apžiūra, likusieji 37,1 proc. yra probleminiai – keliantys pavojų eismo saugumui, t.y. eksploatuojami be draudimo ar be techninės apžiūros.

Daugiau nei 0,5 mln. lengvųjų automobilių yra nedraudžiami ir be techninės apžiūros net nuo 2006 metų, taigi, galbūt ir neeksploatuojami. LAA kreipėsi į Aplinkos viceministrą Aleksandrą Spruogį, kad ministerija parengtų ir patvirtintų eksploatuoti netinkamų transporto priemonių identifikavimo tvarką, kuria vadovautųsi kontroliuojančios įstaigos (Muitinės departamentas, Valstybinė kelių transporto inspekcija, Policija, VĮ „Regitra“ ir kt.).

Laiką, kai reikia keisti padangas, ženklina jomis prišiukšlintos pamiškės. Šiuo metu pakelėse pilna ir senų sofų, šaldytuvų ar skalbimo mašinų. Jei nesvarbūs kiti argumentai, verta bent jau skaičiuoti: Vilniuje prie Gariūnų veikianti stambiagabaričių atliekų surinkimo aikštelė arčiau nei miškas, vadinasi, sutaupysite degalų ir išvengsite baudos už aplinkos teršimą (o ji gali siekti ir 2 tūkst. Lt). Aikštelėje atliekos surenkamos nemokamai, ji dirba net savaitgalį.

UAB „Ecoservice“ gamybos direktorius Andrejus Junda sako, kad žmonės pamažu tampa vis labiau civilizuoti, mažiau šiukšlina. Vien šiemet gyventojai į aikštelę patys atvežė 700 t didžiųjų, 275 t statybinių atliekų. Vis dėlto šiukšlintojų dar labai daug: pavyzdžiui, padangų į vienintelę Vilniuje tokią aikštelę šiais metais vilniečiai atvežė 96 t, o „Ecoservice“ darbuotojai jų, išmestų kur papuola, surinko 120 t.

„Atliekas ardome – dažytą medieną atskiriame nuo nedažytos, nes šią galima panaudoti biokurui. Išrenkame metalą ir vežame į supirktuves. Paraloną, vatą kol kas kaupiame ir ieškome perdirbėjų. Stengiamės, kad kuo mažiau atliekų patektų į sąvartyną“, – aiškina A.Junda. Taip atsiperka dalis įmonės veiklos išlaidų. Be to, „Ecoservice“ registruoja, kiek priėmė atliekų, ir sostinės savivaldybė pagal sutartį įmonei už jų surinkimą sumoka.

„Iki šiol niekas taip ir nepaaiškino žmonėms, kaip veikia atliekų tvarkymo sistema, nesugebėjo motyvuoti namų ūkius prisidėti prie jos kūrimo ir palaikymo. Tuo tarpu visuomenės švietimui šia tema išleidžiami didžiuliai pinigai”, – teigia kompanijos „Ekokonsultacijos” direktorė Lina Šleinotaitė- Budrienė.

Kai žmonės neprisijungia, sistemą tvarko siauras suinteresuotų asmenų ir institucijų ratas, kuris negali užtikrinti normalaus jos veikimo. Retas Lietuvos gyventojas suvokia, kad už išmestų atliekų, daiktų sutvarkymą jis sumoka dvejopai: kaip gyventojas ir kaip vartotojas. Vieną kartą – juos pirkdamas, kitą – apmokėdamas šiukšlių išvežimo sąskaitą kas mėnesį.

Visuomenėje sklando mitai – esą šiukšlių rūšiuoti neverta, nes aplaidūs atliekų surinkėjai jas galiausiai suverčia į vieną krūvą. Mitas gyvas, nes žmonės vis dar nežino pagrindinių buitinių atliekų rūšiavimo principų: svarbiausia, kad tarp sausų atliekų nepatektų šlapios. Sumaišytas įvairias sausas antrines žaliavas patogiausia rūšiuoti naujų technologijų pagalba .

Tik nedaugelis žino, kad kai kurias pavojingas atliekas teisingai tvarkyti netgi apsimoka. Panaudoti akumuliatoriai superkami, o alyvų atliekos, nebetinkami oro ir kuro filtrai surenkami nemokamai. „Mūsų žmonės labai neatsakingai elgiasi su pavojingomis atliekomis, dažnai jas slepia arba išmeta kartu su komunaliniu srautu. ES statistikos duomenimis 2006 m. Lietuvoje susikaupė 124 tūkst. tonų pavojingų atliekų. Iš jų sutvarkyta buvo tik 5.9 tūkst. tonų”, – pastebėjo vienos didžiausių Lietuvoje atliekų surinkimo ir tvarkymo „Žalvaris” komercijos direktorius Sigitas Ašmonas.

„Panaudotos automobilių alyvos yra labai pavojinga atlieka ir naudinga antrinė žaliava. Deja, Lietuvoje tvarkingai sutvarkoma tik penktadalis šių atliekų. Dešimtis tūkstančių tonų žmonės sudegina šildydami garažėlius, nesusimastydami, kad į aplinką išleidžia labai nuodingas konserogenines medžiagas, kurios sukelia vieną sunkiausių ligų – vėžį. „Valstybė nustatė užduotis gamintojams ir importuojams iki 2012 m. sutvarkyti bent

trečdalį panaudotų alyvų. Tačiau verslininkai yra tapę situacijos įkaitai – nėra aiškios teisinės sistemos, kuri verstų atiduoti panaudotą alyvą perdirbėjams, nutrauktų metų metais tebesitęsiantį aplinkos ir žmonių nuodijimą”, – sakė advokatų kontoros „Šliogeris, Būtėnienė ir partneriai” advokatas Tomas Šliogeris.

Atliekų tvarkymas Lietuvoje – nuo abėcėlės, susikertančių interesų iki ES reikalavimų vykdymo ir tam skirtų lėšų įsisavinimo – bus aptariamas rugsėjo 22 – 23 d. Druskininkuose, aštuntus metus šaukiamame forume, į kurį susirenka keli šimtai aplinkos apsauga, darnia plėtra bei atliekų tvarkymu besirūpinančių verslo ir valdžios institucijų, nevyriausybinių organizacijų atstovų.

Pagrindinės šių metų forumo temos – kaip Lietuvos atliekų tvarkymo sistemą veikia padėtis kaimyninėse šalyse – Latvijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje? Iki šiol šalys beveik nebendradarbiauja tvarkydamos atliekas, nors sutelkus jėgas tam skiriamos lėšos būtų naudojamos efektyviau.

Bio skaidžių atliekų tvarkymui iš ES Lietuva gavo 450 mln. litų. Forume bus kalbama apie darbų konkursus, technologijas, galimus viešosios ir privačios partnerystės projektus. Kol kas pažanga bioskaidžių atliekų tvarkyme labai menka.

Viena opiausių temų šiuo metu – medicininių atliekų tvarkymas, dėl kurio kelis kartus paskelbta ekstremali padėtis Vilniuje ir šalyje. Forumo dalyviai kalbės apie Europos šalių praktiką, medicininių atliekų srautus, technologijas ir tvarkymo finansavimą. Bus kalbama ir apie pavojingų atliekų tvarkymo tendencijas Lietuvoje ir Vakarų Europo šalyse, pasisakys užsienio ekspertai.

Elektroninių ir elektros atliekų surinkėjai ir perdirbėjai jaučia atsigaunant vartojimą, nors pastebi, kad atiduoti perdirbimui lietuviai labiausiai linkę stambią elektrotechniką, o smulki dažniausiai vis dar keliauja į šiukšlių konteinerį.

“Šiemet elektrotechnikos atliekų surinkimas gerokai pagyvėjęs. Pirma, elektroninės įrangos gamintojus ir importuotojus vienijanti asociacija EEPA šiais metais pradėjo aktyviau dirbti. Antra, vartojimas šiemet irgi padidėjęs – gyventojai daugiau perka naujos elektrotechnikos, o mums atiduoda seną. Mūsų įmonėje atliekų surinkimas šiemet padidėjo 100 proc., palyginti su pernai”, – tvirtina buitinės technikos atliekų surinkimo ir perdirbimo įmonės “EMP recycling” generalinis direktorius Almontas Kybartas.
Padidėjusį tokių atliekų pristatymą stebi ir kitos įmonės, tad tikimasi, kad krizės laikotarpiu kritę surinkimo skaičiai šiemet bus didesni. Aplinkos ministerijos duomenimis, 2008 m. Lietuvoje buvo surinkta 10,9 tūkst. tonų buityje susidarančių elektroninės įrangos atliekų, 2009 m. – 6,8 tūkst., o 2010 m. – 8,8 tūkst. tonų.
Pasak A.Kybarto, dažniausiai žmonės perdirbti atiduoda stambią elektrotechniką – šaldytuvus, televizorius, skalbimo mašinas. “Mums atiduodama tai, kas netelpa į konteinerį. O smulkios elektronikos surenkama mažai, nes žmonės plaukų džiovintuvą, telefoną ar barzdaskutę vis dar išmeta į konteinerį”, – mano A.Kybartas.
Jam pritaria ir Elektros ir elektroninės įrangos bei baterijų ir akumuliatorių gamintojų ir importuotojų asociacijos (EEPA) direktorius Giedrius Mikulskas, teigiantis, kad sunkiau iš žmonių perdirbimui surinkti smulkią įrangą, kurią lengva išmesti, – skaičiuotuvus, žaislus bei kitus su galvaniniais elementais veikiančius prietaisus. “Sunkiai pavyksta surinkti ir įrangą, kurioje yra vertingų sudedamųjų dalių. Pavyzdžiui, šaldytuve yra juodojo metalo, tad metalų prekeiviai linkę nupirkti ir supresuoti juos į metalo laužą, negalvodami, kad į aplinką išsiskiria gausybė kenksmingų medžiagų. Metalo aikštelėse – kalnai metalo laužo, tarp kurio akivaizdžiai matyti šaldytuvų detalių”, – tvirtina G.Mikulskas.
Pasak jo, daugiausiai žmonių tinkamai atsikrato baterijų ir akumuliatorių, nes yra aktyviai informuojama apie tam skirtas vietas, be to, juos patogu atnešti.

“Operacijų centras, šiuo atveju Sveikatos apsaugos ministerija, po ilgų diskusijų su Aplinkos apsaugos ministerijos pavaldžiomis institucijomis, pasiūlė nebekaupti atliekų UAB “Senovė” teritorijoje Vilniuje, o vežti medicinines atliekas utilizavimui į Latviją. Iki šiol susikaupusios bendrovės “Senovė” teritorijoje atliekos per savaitę bus sudegintos, todėl pagrindo ekstremaliai situacijai nebebus”, – sako Ekstremalių situacijų komisijos pirmininkas, vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis.

Kartu su Ekstremalių situacijų komisijos nariais ekstremalios situacijos dėl medicinos atliekų atšaukimo klausimą sprendė ir Sveikatos apsaugos, Ūkio bei Aplinkos ministerijų atstovai. Išanalizavusi esamą situaciją ir galimybes, komisija suformulavo siūlymą Vyriausybei dėl ekstremalios situacijos atšaukimo ir teiks jį artimiausiame Vyriausybės posėdyje, kuris turėtų įvykti rugpjūčio 17 d. Atitinkami sprendimai priimti dėl UAB “Senovė”: bendrovė bus įpareigota nuo rugpjūčio 10 d. nebekaupti medicinos atliekų savo teritorijoje, o iki rugpjūčio 19 d. – sunaikinti esamas sukauptas medicinos atliekas, kurių šiuo metu yra apie 37 tonas.

Ekstremalių situacijų komisijos pirmininkas, vidaus reikalų ministras R. Palaitis išreiškė viltį, jog klausimas dėl ekstremalios situacijos atšaukimo bus išspręstas dar iki Lietuvoje vyksiančio Europos vyrų krepšinio čempionato. “Kitu atveju, kils daug klausimų, kaip valstybėje, kurioje paskelbta ekstremali situacija, gali vykti tokio masto renginys”, – teigia jis.

Medicinos atliekos šalyje pradėjo kauptis sustabdžius jų naikinimą statomoje gamykloje Šiauliuose – dėl šios priežasties birželio pradžioje šalyje paskelbta ekstremali situacija ir leista atliekas naikinti bendrovėje “Senovė”, nors ši neturi leidimo tokiai veiklai.