"Veido" archyvas

Per metus į Lietuvos sąvartynus patenka apie 1,5 mln. tonų komunalinių atliekų

Kiekvienas lietuvis per metus išmeta po 500 kg buitinių atliekų, o trečdalis tautiečių jų visai nerūšiuoja – pagal abu šiuos rodiklius esame tarp didžiausių atsilikėlių Europoje.

Po kelių dienų įvyks kasmetinė, jau trečioji aplinkos tvarkymo akcija “Darom 2011″. Gaila, bet įvertinus bendrą vaizdą šalyje galima daryti išvadą, kad lietuviai apsileidę ir dažnas švarinasi tik prieš šventes arba visai nesitvarko. Apskritai mūsų tautiečiai pasižymi nepaprastu sugebėjimu šiukšlinti, o tai liudija ir ką tik paskelbti naujausi Eurobarometro duomenys. Paaiškėjo, kad kiekvienas lietuvis per metus išmeta apie 500 kg buitinių atliekų, kurių visoje šalyje per metus susidaro apie 1,5 mln. tonų.

Tačiau net du trečdaliai sociologų apklaustų tautiečių įsitikinę, kad šiukšlina tikrai ne per daug. Tad ne tik esame šiukšlintojų tauta, bet ir nė kiek dėl to nesikremtame.

Pavyzdžiui, Eurobarometro apklausos atlikėjams 16,7 proc. lietuvių prisipažino nuolat išmetantys apie 30 proc. įsigytų maisto produktų. 2–3 proc. lietuvių išmeta net 50 proc. viso įsigyto maisto. O kur dar visos kitos šiukšlės, dėl kurių lietuviai nesuka sau galvos.

“Šie skaičiai rodo, kad dauguma nesuprantame, kiek šiukšlių išmetame, o tais atvejais, kai šiukšlės neišvengiamos, būtina jas paversti naujomis vertingomis žaliavomis. Juk didžioji dalis šiukšlių gali būti perdirbta, ypač maisto, sodo ar daržo atliekos, mobilieji telefonai. Taip galime taupyti savo pačių pinigus”, – tikina Europos Sąjungos aplinkos komisaras Yanezas Potocnikas.

Rūšiavimo dar “neperkandome”

Pagal išmetamas atliekas kilogramais kai kurios šalys mus vis dar lenkia (tarkime, Bulgarija ir Rumunija), užtat pagal atsilikimą rūšiuojant šiukšles mums lygių nėra. Rekordinis skaičius – 33 proc. apklaustų gyventojų – pareiškė, kad šiukšlių nei rūšiuoja, nei kompostuoja. O juk tai daro devyni iš dešimties europiečių: 15-oje ES šalių šiukšles rūšiuoja daugiau nei 95 proc. gyventojų, tuo tarpu trečdalis nerūšiuojančiųjų yra tik keturiose labiausiai šiuo požiūriu atsilikusiose valstybėse – Lietuvoje, Latvijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje.

Apskritai statistika skelbia, kad iš visų ES išmetamų šiukšlių perdirbama net ketvirtadalis. Lietuvoje šis skaičius tesiekia 11 proc. Tiesa, tai jau daugiau nei 2008-aisiais, kai buvo perdirbama vos 5 proc. šiukšlių, bet nuo kitų europiečių vis tiek atsiliekame kartais.

O juk sąlygos rūšiuoti ir perdirbti Lietuvoje lyg ir yra. Nuo 2006-ųjų Aplinkos ministerija savivaldybėms nupirko apie 20 tūkst. antrinių žaliavų surinkimo konteinerių. Beje, vieno didesnės talpos konteinerio kaina – 1300 Lt.

Be to, šiukšlių rūšiavimas yra viešoji paslauga ir gali būti prieinama visiems. Aplinkos ministerijos Atliekų valdymo skyriaus vedėja Raminta Radavičienė tikina, jog šiukšlių rūšiavimo sistemos įdiegimas yra visiškai nemokamas, tereikia, kad gyventojai išreikštų norą tai daryti ir kreiptųsi į administruojančią rajono įmonę arba bendriją, nesvarbu, kur jie gyvena – mieste ar kaime. Tuomet su šia administruojančia įmone ar bendrija sutartis sudaro atliekų vežėjai.

Tiesa, kai kuriose seniūnijose įkurti konteinerių aikšteles nėra galimybių. Pavyzdžiui, Vilniaus senamiesčio gatvėse nėra nei vietos, nei galimybių privažiuoti specialiajam transportui. Tačiau, Atliekų valdymo skyriaus vedėjos teigimu, ir šiuo atveju yra išeitis: “Norintiesiems rūšiuoti šiukšles išdalijami atitinkamos spalvos maišai (plastikui – geltoni, stiklui – žali, popieriui ir kartonui – mėlyni). Tuomet nustatomi tam tikri grafikai ir pagal juos šiukšles išvežančios bendrovės surenka maišus iš gyventojų. Tokia sistema jau spėjo prigyti Panevėžyje. Bandymai atlikti ir Plungėje.”

Tačiau specialistai pripažįsta, kad lietuviai rūšiuoti vis tiek nelinkę. O kam rūšiuoti, jeigu iš perdirbtų atliekų pagamintų prekių lietuviai, priešingai nei kiti sąmoningi europiečiai, nė nepirktų? Tarkim, Švedijoje užrašas “pagaminta iš perdirbto popieriaus” taptų prekės privalumu, Lietuvoje – priešingai, mat net 49 proc. tautiečių tokių prekių kaip tik nesirinktų (Švedijoje jų nesirinktų tik 4 proc. gyventojų).

Gal paprasčiausiai nemokame taupyti ir kaip tik dėl to nevertiname šiukšlių rūšiavimo, kaip būdo tausoti – tiek aplinką, tiek pinigus. Juk suskaičiuota, kad viena šeima, kruopščiai rūšiuojanti atliekas, per metus gali sutaupyti iki 500 eurų.

Populiariausia rūšiuoti stiklą ir popierių

Specialistai pabrėžia, kad dažniausiai gyventojai įvairiose šalyse rūšiuoti skatinami būtent jiems sumokant už rūšiuojamas atliekas. Kitur, priešingai, taikomos baudos už nerūšiavimą (pavyzdžiui, Japonijoje).

Lietuvoje kol kas matome tik pirmuosius stiklo taros depozito (užstato) įvedimo rezultatus, kurie ne tokie jau prasti. Pavyzdžiui, Lietuvoje daugiausiai perdirbama to, už ką gyventojai gauna (arba atgauna) pinigus: metalo, popieriaus ir stiklo pakuočių. Didžiausia motyvacija rinkti panaudotą stiklo tarą – būtent jau minėtabutelių depozito sistema.

Beje, stiklo atliekos techniniu požiūriu gali būti perdirbamos 100 proc. Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro specialistai teigia, kad stiklo atliekų perdirbimas tausoja ir reikšmingai sumažina smėlio, natrio karbonato bei klinčių gamtinių atsargų naudojimą. Kiekvienos tonos stiklo atliekų perdirbimas sutaupo 1,2 tonos pirminių žaliavų. Be to, jei stiklas gaminamas iš stiklo duženų, energijos sąnaudos yra maždaug 35 proc. mažesnės, nei gaminant stiklą iš pirminių žaliavų.

Jei kalbėsime apie kitas rūšiuojamas šiukšles, galima pasidžiaugti tuo, kad įprastu dalyku didelė dalis mūsų šalies gyventojų laiko makulatūros pardavimą. Popieriaus atliekas Lietuvoje perdirba 10 įmonių, kurių bendri projektiniai perdirbimo pajėgumai siekia apie 200 tūkst. tonų per metus (perdirbama apie 50 tūkst. tonų). Beje, kiekviena perdirbto popieriaus tona išsaugo 26,5 tūkst. litrų vandens ir daugybę medžių.

Ir makulatūros, ir stiklo surenkama ne taip jau mažai, prasčiausia padėtis – dėl plastiko. Jis rūšiavimo požiūriu gyventojų laikomas beverčiu, tad niekas nesivargina jo atskirti nuo kitų buitinių atliekų. Ne veltui politikai prabilo apie tai, kad vertėtų įvesti didesnį depozitą už plastikinę tarą. Tai galbūt paskatintų žmones rūšiuoti plastikines atliekas, be to, gerokai sumažėtų plastikinių šiukšlių paupiuose ar parkuose – juos surinktų centų prisidurti norintys žmonės.

Pavyzdžių, kaip rūšiavimas gali prisidėti prie taupymo, esama ir daugiau. Štai perdirbus 1000 kg aliumininių skardinių, sutaupoma 5000 kg iškasamo boksito, o į aplinką išskiriama 15,7 tonos mažiau anglies dioksido.

Kitas pavyzdys – akumuliatoriai. Šarminiai ir švino rūgštiniai akumuliatoriai irdami išskiria į aplinką daug itin nuodingų sunkiųjų metalų ir kitų teršalų: švino, sieros rūgšties, stibio, plastiko priedų ir kitų, tad yra tarp labiausiai perdirbamų atliekų pasaulyje. Tarptautinės baterijų tarybos duomenimis, net 97 proc. naudotų akumuliatorių pasaulyje perdirbama ir grįžta į automobilių pramonės grandinę.

Lietuvoje šis rodiklis šiek tiek kitoks: Vyriausybės patvirtintame valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane numatyta užtikrinti, kad nuo 2011 m. rugsėjo 6 d. šalyje būtų perdirbami 65 proc. švino – rūgštinių baterijų ir akumuliatorių atliekų, nors kol kas šis skaičius siekia tik 50 proc.

Beje, jeigu kalbėsime ne apie paskatinimą, o apie baudas, reikia pabrėžti, kad jos mūsų šalyje neadekvačios, o gauti baudą būna net “pigiau”, nei perdirbti šiukšles. Tarkim, perdirbimu užsiimančios įmonės “EMP recycling” generalinis direktorius Almontas Kybartas sako, kad šiuo metu perdirbti toną galvaninių elementų kainuoja 8 tūkst. Lt, o valstybės nustatyta bauda už vieną neperdirbtą toną – vos 500 Lt.

Akcija “Darom 2011″

Akcija “Darom” pirmą kartą surengta 2008 m. Estijos savanorių. Tais pačiais metais Lietuvoje prie gamtos švarinimo prisidėjo keli tūkstančiai savanorių, o pernai “Darom” jau talkino daugiau kaip 150 tūkst. dalyvių, kurie per dieną surinko daugiau nei 6 tūkst. tonų šiukšlių.

Šiemet tikimasi sulaukti daugiau nei 200 tūkst. aktyvių Lietuvos piliečių, padėsiančių švarinti aplinką.

Nors šiukšlių rūšiavimo padėtis Lietuvoje pamažu gerėja, palyginti su kitomis Europos šalimis, esame visiški atsilikėliai. Remiantis atliekų apskaitos duomenimis, 2008 m. Lietuvoje surinkta ir perdirbta 6 proc. komunalinių atliekų srauto, 2010 m. – apie 11 proc. O Skandinavijos šalyse kasmet surenkama ir perdirbama apie 90 proc. komunalinių atliekų.

“VSA Vilnius” atstovės Jūratės Antanaitytės-Voldemarienės teigimu, aktyviam rūšiavimui labiausiai trukdo dar nuo sovietmečio daugiabučiuose išlikusios šachtų sistemos.

Druskininkai – kol kas vienintelis miestas, dar 2007 m. visiškai atsisakęs šachtų sistemos. Pasirinkta požeminė atliekų (ir buitinių, ir rūšiuojamų) surinkimo sistema “Molok” gerokai padidino surūšiuotų atliekų kiekį: 2007 m. buvo surinkta 6,3 t popieriaus, o 2010 m. – jau 92,4 t.

Kita problema, trukdanti sėkmingai rūšiuoti, yra žmonių nesugebėjimas tinkamai atrinkti šiukšles. “Pasitaiko, kai popieriaus konteineriuose randama padangų, teko net mašinos buferį traukti. Anksčiau gan dažnai pasitaikydavo, kad į šiuos konteinerius žmonės primesdavo panaudotų sauskelnių, tualetinio popieriaus”, – stebisi J.Voldemarienė.

Per 2006–2009 m. Aplinkos ministerija savivaldybėms nupirko 13 405 antrinių žaliavų surinkimo konteinerius. Šiais metais planuojama įsigyti dar 6,12 tūkst. Vis dėlto iki šiol niekaip nerandama būdų, kaip priversti lietuvius atsakingai rūšiuoti šiukšles.

“Viena efektyvesnių priemonių, skatinančių gyventojus rūšiuoti atliekas, galėtų būti diferencijuotos įmokos už rūšiuotų ir nerūšiuotų atliekų tvarkymą nustatymas. Taip pat, kaip rodo kai kurių Europos valstybių patirtis, galima ir kita priemonė – baudos už pareigos rūšiuoti atliekas nevykdymą ar rūšiavimą ne pagal nustatytas taisykles”, – sako Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorė Vilma Karosienė.

Tokia praktika sėkmingai taikoma ir Japonijoje. Ten, sistemingai nepaisant įspėjimų dėl netinkamai rūšiuojamų atliekų, gyventojams skiriamos piniginės baudos.

Priminsime, kad Lietuvoje 2009 m. susidarė per 1,2 mln. tonų komunalinių atliekų. Iš jų tik 184,7 tūkst. t buvo perdirbta.

Atliekų tvarkymo problemos audrina visuomenę, minėtos srities reglamentavimas piktina verslą. Verslininkai mano, kad Aplinkos ministerijai nepakanka potencijos atliekų tvarkymo problemoms spręsti.

Pastaruoju metu atliekų tvarkymu susidomėjo Vyriausybė ir, verslininkų prašoma, perėmė iniciatyvą iš Aplinkos ministerijos bei sudarė darbo grupę atliekų tvarkymo problemoms spręsti. Seimo nariai kreipėsi į Valstybės kontrolę, prašydami atlikti atliekų tvarkymo auditą. Prezidentė taip pat neliko abejinga gyventojų skundams, apsilankė sąvartyne ir atkreipė dėmesį į ydingą Aplinkos ministerijos darbą.

Akivaizdu, kad Aplinkos ministerija sulaukė visuotinio dėmesio. Juk tvarkant atliekas svarbiausia žmones apsaugoti nuo pavojingo poveikio ir tausoti gamtos išteklius. Tai įmanoma tik perdirbant viską, ką įmanoma perdirbti.

Lietuvoje, regis, nepasiektas nei pirmasis, nei antrasis tikslas. Ar Aplinkos ministerija iš tiesų pajėgi situaciją pakeisti?
Aplinkos apsaugos viceministrui Aleksandrui Spruogiui, atliekų tvarkymo srityje triūsiančiam ne vienus metus, uždavėme keletą kritiškų klausimų, tačiau jis, pasirodo, neturi laiko, taigi klausimus peradresavo savo pavaldinei – ministerijos Atliekų departamento direktorei Vilmai Karosienei. Į “Veido” klausimus taip pat atsakė ir Lietuvos smulkiojo bei vidutinio verslo tarybos narė, aplinkosaugos darbo grupės vadovė Vilma Martinkaitienė.

O Kazokiškės smirdi!

– Atliekų tvarkymą Vyriausybė įvardija kaip prioritetinę sritį. ES nuolat skiria lėšų atliekų tvarkymo sistemai modernizuoti. Tačiau nauji brangūs sąvartynai taip ir netapo modernūs, jie į aplinką skleidžia smarvę ir kenksmingas dujas. Atliekos iš namų ūkių, gamybos įmonių ir toliau neperdirbtos keliauja į sąvartynus. Kenčia žmonės, prarandami gamtos ištekliai, o sąvartynai itin sparčiai pildomi. Kas turėtų prisiimti atsakomybę už tokią netvarką atliekų tvarkymo srityje?

Vilma Karosienė: Kad būtų sumažinta aplinkos tarša, vietoje 800 reikalavimų neatitikusių sąvartynų ir atliekomis užterštų teritorijų įrengta 11 regioninių nepavojingų atliekų sąvartynų, atitinkančių ES teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Tai yra sąvartynai įrengti nepralaidžiu dugnu, įdiegta sąvartyno dujų ir filtrato surinkimo bei valymo sistema, prie kai kurių sąvartynų diegiamos atliekų rūšiavimo linijos. Į aplinką išsiskiria mažiau kenksmingų dujų, nei jų išsiskirdavo iš 800 sąvartynų. Be to, iš jų išsiskiriantis filtratas teršdavo dirvožemį ir vandenį. Senieji sąvartynai uždaryti arba šiuo metu uždarinėjami, vežti atliekas į senuosius reikalavimų neatitinkančius sąvartynus uždrausta nuo 2009 m. liepos.

Vilma Martinkaitienė: Visiškai aišku, kad už atliekų tvarkymo rezultatus atsakinga Aplinkos ministerija. Asmeninę atsakomybę turėtų prisiimti viceministras Aleksandras Spruogis, kuris ministerijoje atliekų tvarkymą kuruoja jau aštuonerius metus ir visiškai sujaukė šią sritį dirbdamas ankstesnėse Vyriausybėse. Reikia pripažinti, kad politikai dar ir šiandien nepagrįstai Aplinkos ministerijos veiklos sferą laiko mažiau svarbia nei kitų ministerijų.

Aplinkos ministerijos darbo kokybė turi įtakos daugiabučių namų priežiūros, teritorijų planavimo, statybų priežiūros, atliekų tvarkymo, oro bei vandens telkinių taršos problemoms. Tai sudėtingi, visuomenei svarbūs ir apleisti klausimai.

– Piketuojantiems prieš Kazokiškių sąvartyno statybą gyventojams buvo žadama, kad sąvartynai bus modernūs ir neskleis jokios smarvės. Deja, yra kitaip.

V.Karosienė: Už tinkamą Kazokiškėse esančio sąvartyno įrengimą ir eksploatavimą atsakingas Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras. 2010 m. liepą Kazokiškių sąvartyne įdiegta priverstinė sąvartyno dujų surinkimo sistema, kuriai esant sąvartyno “kūne” susidarančios dujos yra surenkamos ir deginamos fakele. Manome, kad kvapų problemą padės spęsti planuojami diegti mechaninio biologinio apdorojimo įrenginiai ir kiti atliekų tvarkymo infrastruktūros objektai. Sąvartynuose išsiskiriantiems kvapams mažinti imamasi ir papildomų priemonių: Vilniaus regioniniame nepavojingų atliekų sąvartyne kovai su nemaloniais kvapais įsigytas šalto rūko generatorius, kuriuo skleidžiama speciali, nepavojinga žmonėms ir aplinkai medžiaga, neutralizuojanti nemalonius kvapus.

V.Martinkaitienė: Gyventojų interesai mūsų šalyje pažeidžiami nuolat. Viena priežasčių – valstybės tarnautojų neliečiamybė. Pagal šiandien galiojančius įstatymus pareigų neatliekančio valstybės tarnautojo praktiškai neįmanoma nei nubausti, nei atleisti iš pareigų. Todėl jie ir viešpatauja – nesiskaito su žmonėmis, įstatymais, valstybės interesais. Ministrai ateina ir išeina, o problemos lieka, nes valstybės tarnautojai lieka…

Pasaulis rūšiuoja – mes deginsim

– Aplinkos ministerija remia atliekų deginimo idėją ir yra suplanavusi skirti tam ES lėšų. Kodėl Aplinkos ministerija remia patį brangiausią ir gyventojų aštriai krituojamą atliekų tvarkymo būdą? Ar užteks Lietuvoje atliekų, norint aprūpinti kuru deginimo įmones? Ar atliekų deginimas išspręs problemas, o gal jas padidins?

V.Karosienė: Pagal Lietuvos atliekų tvarkymo įstatymą už komunalinių atliekų tvarkymo sistemų organizavimą atsakingos savivaldybių institucijos, todėl jos priima sprendimus dėl atliekų tvarkymo būdų, atliekų tvarkymo infrastruktūros objektų, parenka atliekų tvarkytojus, nustato komunalinių atliekų tvarkymo sąlygas, dalyvaujančių subjektų teises, pareigas ir atsakomybę. Siekdamas visiško skaidrumo, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas šiemet birželio 11 d. pasirašė sutartį su nepriklausomais ekspertais – “CSD Ingenieure und Geologen” (Šveicarija) Lietuvos filialu dėl Vilniaus regioninės komunalinių atliekų deginimo gamyklos (RKADG) planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūrų, dokumentų ekspertizės. Ekspertai privalo pateikti motyvuotus pasiūlymus dėl Vilniaus RKADG poveikio aplinkai vertinimo ir veiklos leistinumo pasirinktose vietose bei išvadas pristatyti visuomenei. Ekspertų išvadas planuojama gauti iki rugsėjo 11 d. Tik gavus ekspertų pasiūlymus, išnagrinėjus poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą, visuomenės pastabas ir pasiūlymus dėl Vilniaus RKADG poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos ir veiklos leistinumo poveikio aplinkai požiūriu pasirinktose vietose, bus priimtas sprendimas.

V.Martinkaitienė: Aplinkos ministerija priėmė sprendimą skirti ES paramą deginimo įmonėms, nepaisydama visuomenės išdėstytų argumentų, nepateikdama duomenų apie lėšas, kurių pareikalaus įmonės statyba ir eksploatacija. Taip pat nepagrįsdama deginimo įmonės apsirūpinimo kuru. Olandija, Vokietija, Anglija susidūrė su atliekų trūkumu deginimo įmonėms, kai šalys pradėjo skatinti atliekų rūšiavimą ir perdirbimą. Jos priverstos vežtis deginti atliekas iš kitų šalių, pasilikdamos po deginimo likusį šlaką, pavojingus pelenus ir deginimo filtrus. Ar to siekia Lietuva?

Neigia konfliktą su verslininkais

– Kodėl taip sunkiai Lietuvoje sekasi suderinti aplinkosaugos ir verslo interesus? Verslininkų skundai pasiekia net ES. Ar verslininkai nori ignoruoti aplinkosaugos reikalavimus, ar Aplinkos ministerijos reikalavimai yra nekonkretūs ir nepagrįsti?

V.Karosienė: Mes manome, kad tarp skaidraus bei atsakingo verslo ir aplinkos apsaugos institucijų konflikto nėra.

V.Martinkaitienė: Pateiksiu iškalbingą pavyzdį. 2008 m. priimta nauja Atliekų tvarkymo direktyva, kurios reikalavimus Aplinkos ministerija turi perkelti į teisės aktus iki 2010 m. pabaigos. Iki termino pabaigos liko vos trys mėnesiai, tačiau Aplinkos ministerijos parengti projektai dar tebeguli ministerijos stalčiuose, nes verslą paralyžiuojančioms Aplinkos ministerijos idėjoms priešinasi ne tik verslas, joms nepritaria ir Konkurencijos taryba, Teisingumo ministerija, Ūkio ministerija, Vyriausybės kanceliarija. Atrodo, kad Aplinkos ministerija nepritaria Vyriausybės siekiams gerinti verslo sąlygas.

Verslas ir politikai vienys pajėgas

– Atliekų vežimas į sąvartynus – vis dar populiariausias atliekų tvarkymo būdas. Gal galite išvardyti, kokias konkrečias problemas reikia išspręsti, kad atliekos būtų rūšiuojamos ir perdirbamos, bet ne kaupiamos sąvartynuose?

V.Karosienė: Viena iš priemonių, skatinančių rūšiuoti atliekas, – konteineriai antrinėms žaliavoms surinkti. Tuo privalo pasirūpinti savivaldybės. Kadangi jos konteinerių sistemą kūrė vangiai, Aplinkos ministerija 2006–2008 m. savivaldybėms nupirko 13,5 tūkst. konteinerių, o šiemet jų planuojama nupirkti dar apie 6,1 tūkst. Taip gyventojams bus suteiktos galimybės rūšiuoti atliekas. Be to, Aplinkos ministerijos iniciatyva buvo vykdomos visuomenės švietimo akcijos, skatinančios rūšuoti atliekas.

V.Martinkaitienė: Pirmiausia reikia pripažinti, kad dabartinės sudėties Aplinkos ministerija nepajėgi išspręsti problemos. Būtina suvienyti įvairias galimas pajėgas klausimui spręsti. Atrodo, kad tai šiuo metu ir vyksta. Atliekų tvarkymu susidomėjusios visos institucijos.

Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai radus pusę tūkstančio atliekų rūšiavimo taisyklių pažeidimų – realių veiksmų kol kas nesiimta, konstatuoja Lietuvos komunalininkų ir atliekų tvarkytojų asociacija.

Nors Aplinkos ministerija įpareigojo VMVT uždrausti prekybos centrams patiems rūšiuoti atliekas, VMVT kol kas realių veiksmų nesiėmė.

Ažiotažą visuomenėje sukėlė faktai, kad iš 7893 prekybos vietų pažeidimų nustatyta – 513. Ten pakuotės atliekos buvo tvarkomos neturint reikiamų leidimų ir neatitinkant higienos reikalavimų.

“Žmonės, pirkdami maisto prekes didžiuosiuose prekybos centruose, turi būti tikri, kad nėra higienos pažeidimų, o atliekos tvarkomos profesionaliai ir saugiai” , – teigė Lietuvos komunalininkų ir atliekų tvarkytojų asociacijos (LKATA) vadovas Algimantas Bakas.

Prekybos centrai, mažindami veiklos kaštus, ėmėsi papildomo verslo ir, rizikuodami pažeisti higienos reikalavimus, patys šalia maisto produktų tvarkė antrines atliekas.

Prieš tokius prekybos centrų veiksmus pasisakė ir LKATA ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Kaimyninėse šalyse praktika rūšiuoti atliekas šalia sveriamų maisto produktų neegzistuoja. Ten prekybos centrai yra įpareigoti antrines atliekas perduoti specializuotoms įmonėms, kurios rūpinasi atliekų išvežimu, utilizavimu, perdirbimu.

Vilniaus taryba po savaitės turėtų apsispręsti, kaip mieste bus tvarkomos atliekos. Jau dabar ryškėja bendros gairės: bus statoma deginimo gamykla, gyventojai aktyviau rūšiuos šiukšles, o už jų išvežimą mokės pagal būsto plotą, rašo “Vilniaus diena”.

Tarybai pateiktos trys alternatyvos: palikti dabar galiojančią atliekų tvarkymo sistemą, kai šiukšlės gabenamos į sąvartyną, visas atliekas deginti specialioje gamykloje arba pirma šiukšles išrūšiuoti ir deginti tik tam tinkamas.

Šias alternatyvas pateikė savivaldybės samdyti bendrovės “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai” specialistai. Jiems už darbą sumokėta 75 tūkst. litų. Bet jau dabar akivaizdu, kad be deginimo gamyklos Vilnius neapsieis. Mat tiek konsultantai, tiek Vilniaus valdžia baksnoja į ES reikalavimus, kurių paisyti bus privaloma.

Vieni pagrindinių reikalavimų: jau nuo 2012-ųjų mažiausiai 50 proc. atliekų – popieriaus, metalo, plastiko, stiklo ir kitų – privalės būtų perdirbama, o po poros metų bus draudžiama bioskaidžias atliekas (maisto likučius, žolę, medžių šakas, popierių, kartoną) laidoti sąvartynuose.

“Nepaisydami šių direktyvų mes labai greitai sulauktume finansinių sankcijų. Nuo 2014-2015 metų mus vysis piniginės baudos, siekiančios milijonus eurų per metus”, – pabrėžė bendrovės “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai” direktorius Gintas Umbrasas.

Atsižvelgdama į ES reikalavimus Vilniaus taryba greičiausiai rinksis iš dviejų alternatyvų: vadinamųjų juodojo ir švariojo atliekų deginimo būdų. Abu jie bus brangesni už dabartinę šiukšlių tvarkymo sistemą. Dabar vieną toną šiukšlių surinkti ir palaidoti sąvartyne kainuoja 50 litų, o juodojo deginimo kaina šokteltų iki 100 litų, švariojo – ir iki 160 litų už toną.