BFL

Svajojame apie skandinavišką ar vokišką gyvenimą, lyginame jų ir mūsų atlyginimus, pensijas. Išsirinkę naują valdžią žiūrime, ar padės ji tas mūsų svajas įgyvendinti. Girdime prioritetus: socialinių problemų sprendimas, socialinės atskirties mažinimas, palankios šeimai aplinkos kūrimas. Gražu paklausyti. Tačiau kokia bus šalies ekonomikos plėtra? Juk nuo to ir priklauso socialinių problemų sprendimas.

Vitas MAČIULIS

Nepadidinsime nei atlyginimų, nei pensijų, nesusigrąžinsime svetur prakutusių darbščiųjų savo piliečių, jei neturėsime vokiškos ar skandinaviškos ekonomikos. Reikėtų juos pasivyti. Bet jeigu jų ekonomika auga po 1–1,5 proc., o mūsų augs po džiuginančius 2–2,5 proc., tai dabartinis jaunimas į skandinavus galės lygiuotis tik išeidamas į pensiją.

Norint turėti skandinavišką gyvenimą anksčiau, ekonomikos plėtroje reikia ryžtingų ir netradicinių žingsnių. Tačiau tokie žingsniai reikalauja atsisakyti stereotipų ir pažvelgti į šalį, anot vieno protingo žmogaus, ne nuo Šatrijos, bet nuo Monblano aukštumų.

Stebint sėkmingai besivystančias valstybes, jų sėkmės istorijas, kyla nekasdienių minčių apie galimus šalies ekonomikos plėtros scenarijus. Jie įvairiose vietose, įvairiu būdu ir įvairių žmonių jau buvo išsakyti. Tačiau be įgyvendinimo būdų, be veiksmų. Galbūt šis tekstas kažkam pasirodys provokuojantis, tačiau jo tikslas – paskatinti diskusiją.

Lietuva – Kinijos vartai į Europą

Apie tokį projektą daug šnekų, bet mažai darbų. Išimtis – „Saulės“ traukinys ir kalbos apie kinų investicijas Klaipėdos uoste. Tas dukart per mėnesį keliaujantis traukinys – šaunu, tačiau tai tik plyšelis, o ne vartai. Kinija netrukus taps didžiausia pasaulio ekonomika, o Europos Sąjunga – didžiausia rinka. Į ją kinai aktyviai ieško prekių kelių. Sparčiai juda Šilko kelio projektas, tačiau tokių galingų ekonomikų bendravimui to tikrai neužteks. Galėtume ir mes atverti kinams į Europą dar vieną platų ir patrauklų kelią. Tam reikėtų patrauklių veiksmų. Pavyzdžiui…

Parduoti Kinijos investuotojams arba išnuomoti šimtui metų 1 km Melnragės pajūrio ir 1 kv. km akvatorijos išoriniam giliavandeniam uostui pastatyti. Ne sudaryti sąlygas investuoti ar vilioti kitokiais mažais „saldainiukais“. Ne patiems 10 metų diskutuoti ir dar 10 metų bandyti pastatyti, bet parduoti, ir taškas. Tik tada išrankiesiems kinams, kuriuos vilioja viso pasaulio protingieji, bus patrauklu. Jie viską pasistatys ir įsirengs, bet be mūsų pagalbos išsiversti juk negalės, ir kartu sukurs gausybę darbo vietų bei įlies gausų srautą į mūsų mokesčių sistemą.

Ir su nepatenkintais melnragiškiais, įskaitant VIP‘us, kinai finansiškai susitvarkytų. Jei reikia pavyzdžio, tai Margaret Thatcher valdymo laikotarpiu kinams buvo parduota keletas valstybei priklausančių gražiausių ir didžiausių Londono pastatų. Greičiausiai kainavo brangiau negu 1 kv. km mūsų žemelės Europos pakraštyje, o angliško išdidaus tautiško triukšmo buvo ne mažiau. Bet ėmė ir ryžtingai padarė, atverdami platų kelią kinų investicijoms Jungtinėje Karalystėje.

Parduoti arba išnuomoti šimtui metų Kėdainių arba Kazlų Rūdos buvusį karinį aerodromą su visais takais, sklypais ir priklausiniais. Tikslas ir sąlygos – tokios pat kaip Melnragės uosto. Viską jie pasistatys ir susitvarkys.

Įkurti Šanchajuje galingą Lietuvos prekybos atstovybę (Danijos, turinčios tik apie 6 mln. gyventojų, atstovybėje dirba 70 žmonių; Lietuva Kinijoje taip pat „aktyvi“ – prekybos atstovybėje nuoširdžiai stengiasi bene du darbuotojai).

Sudaryti sąlygas kinams įkurti Vilniuje arba Klaipėdoje savo „Chinatown“, Kinų kvartalą. Gal kai kam prisižiūrėjus filmų ir baugu, tačiau Europos ir JAV miestų, turinčių analogus, patirtis rodo, kad dėl kinų tikrai mažiausiai problemų. O jiems tai – dar vienas patrauklumo veiksnys.

Vilniaus ir Klaipėdos ar kituose universitetuose įkurti arba sustiprinti kinų kalbos katedras, sudaryti visas įmanomas paskatas lietuviams studijuoti kinų kalbą. Turėjusieji verslo reikalų su kinais tikrai patvirtins, kad bendravimas jų kalba jiems labai svarbu.

Įkurti Vilniuje kinų kultūros centrą, kviesti čia kinų menininkus ir muzikantus, versti į mūsų kalbą jų knygas: žmogiškasis dėmesys Rytų kultūroje – palankių kontraktų variklis.

Politiškai įpareigoti premjerą bent kasmet, o ministrus – kas ketvirtį vizituoti Kinijos aukštuosius pareigūnus. Prezidentės užsienio politikos dimensijoje Kinija taip pat turėtų užimti vyraujančią vietą. Tokių veiksmų rezultatas būtų didžiulės kinų investicijos, kurių pasekmė – neišsemiamas paslaugų poreikis: statybos, logistikos, nekilnojamojo turto plėtros, mažmeninės prekybos ir daugybės kitų aktyviems žmonėms reikalingų paslaugų.

Tuo tarpu lietuviams daryti nieko nereikia – tik leisti nusipirkti mažą lopinėlį mūsų žemelės ir turėti truputį pakantumo kitokiems, bet nuoširdiems ir draugiškiems žmonėms.

Lietuvos ir Kinijos verslo tarybos pirmininkas Mindaugas Reinikis

Tokio projekto „Lietuva – Kinijos vartai į Europą“ šiandien nėra, nors suprantama, kad kai kam to norėtųsi. Tačiau to paties turbūt norėtų kiekviena šalis. Logistiniu požiūriu Kinijos vartai į Europą yra ir bus didieji jūrų (Antverpenas, Hamburgas) ir oro uostai (Frankfurtas). Finansiniai vartai į Europą yra Londonas. Be to, kinams Europa yra nevienalytė – senoji, Vakarų Europa, ir naujoji, Rytų Europa, Vidurio ir Balkanų šalys, Kinijoje netgi turinčios savo pavadinimą – 16+1. Turime suprasti, kad kinai tai traktuoja kaip vieną regioną.

Jeigu norime pritraukti investicijų, reikia atlikti namų darbus – ką mes dedame ant stalo, ką galime perdaryti, ką pasiūlyti. Kinams reikia duoti labai konkretų pasiūlymą, o toliau – investicijų medžioklė. Kinai irgi skaičiuoja. Kita vertus, „Chinatownai“ atsiranda ne tiesiog pasiūlius, o iš poreikio: Bratislavoje tai pavyko, tačiau mūsų regione nėra tiek kinų.

Mums apskritai būtina apsispręsti, ar valstybei reikia žmonių iš užsienio. Jei taip – pareguliuoti ir palengvinti jų atvykimą, įsikūrimą. Dabar nėra vienos politikos. Mūsų ambasadoje Kinijoje darbuojasi devyni žmonės, tačiau ambasada – ne tik Kinijai, bet ir Vietnamui, Pietų Korėjai, kitoms šalims. Kitaip tariant, ambasadai reikia dirbti su puse pasaulio turint tik keletą darbuotojų, todėl, be abejo, diplomatinį korpusą reikia stiprinti. Bet „įpareigoti“ Lietuvos premjerą susitikti su kinų premjeru nebūtų įmanoma, nes egzistuoja tam tikras diplomatinis protokolas. Kita vertus, buvęs premjeras Algirdas Butkevičius buvo aktyviausias – net šešis kartus susitiko su Kinijos premjeru. Tik bėda, kad grįžęs premjeras neturi kam perduoti tų žinių.

Kinija, nori nenori, jau ir dabar yra praktiškai pirma pasaulio ekonomika, nors jei niekas iš mūsų pusės nesikeis, blogiau nebus – tiesiog bus taip, kaip yra.

Lietuva – žaliasis rojus

ES struktūrinę paramą visų pirma nukreipti ekologiniams augalininkystės ir gyvulininkystės ūkiams, vaistažolių ir arbatžolių ruošimui, ekologinėms kaimo sodyboms ir miestų restoranams.

Reikėtų įkurti specialią, turinčią didelius įgaliojimus ekologiškumo kontrolės instituciją, kurios objektyvumu užsieniečiai patikėtų. Savikontrolė ir visuomeninių organizacijų patikinimai čia nepadės.

Kuo plačiau išplėtoti elektromobilių ir elektrinių autobusų infrastruktūrą, sudaryti jų eksploatavimui daug lengvatų. Taksi iš oro uostų ir turistiniai autobusai – tik elektriniai.

Smarkiai padidinti šalies žaliosios energetikos bei klimato kaitos įsipareigojimus ir demonstruoti įgyvendinimo rezultatus.

Skirti labai dideles investicijos į žaliąją rinkodarą: visose įmanomose parodose, oro uostuose, miestų viešosiose erdvėse reklamuoti, kad Lietuva – žaliausias kraštas, visais įmanomais būdais skelbti tą žalumą patvirtinančią informaciją. Arūno Matelio „Skrydis per Lietuvą“ ir Mariaus Jovaišos „Neregėta Lietuva“ turėtų tapti nepamainomais kiekvieno Lietuvos tarptautinio prisistatymo atributais.

Nors didžiuojamės savo architektūra ir istorija, šiuo požiūriu netapsime europiniu traukos centru. O žaliojo turizmo, žaliojo transporto, žaliojo maitinimo, prie kurių labai tiktų medicininis turizmas, rojumi tapti galėtume. Paslaugos žaliai nusiteikusiems pasiturintiems turistams ir palankiausios sąlygos žaliesiems investuotojams galėtų tapti svarbiausiu naujosios Lietuvos ekonomikos varikliu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2017-m

BFL

Dar ankstesnė Vyriausybė sulaukė specialistų darbo grupės siūlymų prijungti „Sodros“ įmoką, kurią už darbuotoją moka darbdavys, prie darbuotojui „į rankas“ mokamo atlyginimo. Buvo netgi tikimasi, kad pakeitimai įsigalios nuo 2014-ųjų pradžios. Nauja tvarka nebūtų keitusi „į rankas“ gaunamų pinigų sumos, tačiau „popieriuje“ rašoma alga padidėtų maždaug 31 proc. be poros šimtųjų po kablelio.

Arūnas BRAZAUSKAS

Kalbų apie darbdavio ir darbuotojo mokamų „Sodros“ įmokų sujungimą būta ankstesnės Vyriausybės laikais. Dabar šitas dalykai vėl svarstomas labai rimtai. Įmokų sujungimo nauda beveik nenuginčijama, nors ir „popierinė“. Užtat migloje skendi kitų naujosios valdžios projektų, pavyzdžiui, gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifo didinimo, galimas poveikis valstybės ir piliečių finansams.

Svarbu, kaip atrodo

Argumentuojant tokius pakeitimus buvo aiškinama, kad „Sodros“ mokėjimų tvarka nebeatrodys tokia paini. „Nebeatrodys“ šiuo atveju raktinis žodis. Viešiesiems ryšiams svarbus atrodymas būtų kitoks ir užsieniečių akyse. Mat Lietuvos darbuotojų darbo užmokestis vis dar atrodo mažesnis nei kaimyninių valstybių. Pripliusavus prie algos „Sodros“ įmoką, atlyginimai išsipūstų trečdaliu. Galima tikėtis, kad Lietuva dėl to būtų geriau vertinama tarptautiniuose konkurencingumo reitinguose.

Prie pasikeitusios Lietuvos mokesčių rodiklių „išvaizdos“ prisidėtų tai, kad sumažėtų nominalūs mokesčių tarifai: „Sodros“ – nuo 39,98 iki 30,52 proc, GPM – nuo 15 iki 11,45 proc. Aritmetika paprasta: nesikeičiant realiam mokestinių įmokų dydžiui, vien padidinus algą „popieriuje“, procentais išreikšta įmokų dalis atlyginime sumažėtų.

Prie „tarptautinio atrodymo“ argumentų pridėkime lūkesčius, kad tokie pakeitimai sukurtų paskatas mažėti šešėlinei ekonomikai šalies viduje. Panašios viltys remiasi tuo, kad nesikeičiant atlyginimui „į rankas“ bent jau teoriškai nesikeičia ir vokeliuose mokamos sumos. Darbuotojas matytų žiniaraščiuose išsipūtusią savo algą ir tai galbūt įkyriau primintų, kad imdamas vokelyje jis skriaudžia save. Į „Sodrą“ juk nekeliauja kitas „vokelis“ su atitinkama įmoka: darbdavys nusuko ir nuo „Sodros“, ir nuo darbuotojo ateities.

Žinant, kad darbo liaudis nuo valytojų iki gerai apmokamų specialistų dažniausiai operuoja atlyginimo „į rankas“ sąvoka, t.y. eurų skaičiumi, kuris lieka po mokesčių, galima suabejoti, ar atlyginimų „popieriuje“ didinimas savaime padidintų ir žmonių sąmoningumą. Daugmaž visi žino, kaip iki šiol formuojamos „Sodros“ įmokos. Suvokiama ir tai, kad vokelis reiškia nusuktą pensiją, tačiau viliamasi, jog skylutę užpildys kas nors kitas. (Utopinis vaizdelis: darbdaviai masiškai persiima atjautos dvasia, moka pensijas irgi „vokeliuose“ – kiek negaila.)

Šviečiamasis „Sodros“ įmokų sujungimo poveikis veikiausiai būtų nedidelis. Priešingai, galima tikėtis nepasitenkinimo ar bent jau pašaipų bangos: padidino atlyginimus „popieriuje“, bet realiai niekas nepasikeitė – juk tai akių dūmimas. Siekiant išvengti panašių vertinimų, reikėtų valstybinės viešųjų ryšių kampanijos – dalyko, kurį ligšiolinės Lietuvos valdžios darydavo atbulomis rankomis.

Pernai Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis „Veido“ diskusijoje „Kas mums mokės pensijas 2030-aisiais?“ pasakė: „Dabar tik idiotai dirba pagal normalias darbo sutartis. Aišku, tie idiotai suneša didžiąją dalį „Sodrai“, bet tai nėra tvaru.“ (2015, nr. 16.)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2016-m

T.Povilauskas DELFI nuotr.

Vidutinis mėnesio bruto darbo užmokestis Lietuvoje šių metų antrą ketvirtį, palyginti su atitinkamu 2015 m. laikotarpiu, buvo 8,1 proc. didesnis. Darbo užmokestis į rankas per metus padidėjo 8,5 proc., o realusis užmokestis – 7,7 procento.

Tadas POVILAUSKAS, SEB banko analitikas

Šie pokyčiai nestebina, nes sąlygos sulaukti panašaus darbo užmokesčio augimo išliko tokios pat kaip ir pirmą ketvirtį: nedarbas  mažėjo, konkurencija dėl kvalifikuotų darbuotojų didėjo, minimalus darbo užmokestis augo, bendrovių pelningumo rodikliai ir galimybės didinti algas buvo neblogos. Tikėtina, kad didelių staigmenų nepateiks ir darbo užmokesčio pokyčiai antrą pusmetį, nepaisant to, kad ekonomikos augimas šiek tiek nuvilia, o eksporto rinkos daug pasitikėjimo nekelia.

Labiausiai algos augo apgyvendinimo ir aptarnavimo sektoriuje

Kalbant apie įvairias ekonomikos šakas, didesnių netikėtumų dėl darbo užmokesčio pokyčių nėra.  Labiausiai per metus atlyginimus pakėlė apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas teikiančios įmonės – antrą ketvirtį vidutinis mėnesio atlyginimas buvo 13,7 proc. didesnis negu prieš metus.

Labiausiai per metus atlyginimus pakėlė apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas teikiančios įmonės.

Šiame sektoriuje beveik kas trečias darbuotojas gauna minimalų ar net mažesnį mėnesio atlygį, todėl pastarieji MMA didinimai turėjo įtakos vidutinių algų kilimui. Beje, šis sektorius sėkmingai auga – antrą šių metų ketvirtį apgyvendinimo įstaigos sulaukė 10 proc. daugiau svečių negu prieš metus, todėl šiuo metu didėja ir ateityje dar didės darbuotojų poreikis.

Nebestebina besitęsiantis darbo užmokesčio augimas informacijos ir ryšių ar apdirbamosios gamybos sektoriuose, nes juose sunkiausia pritraukti naujos kvalifikuotos darbo jėgos. Mažiausiai darbo užmokestis šių metų antrą ketvirtį augo viešojo valdymo, gynybos, socialinio darbo ir energetikos sektoriuose. Pastarojo sektoriaus plėtra nurimusi, o vidutinis darbo užmokestis jame yra vienas didžiausių Lietuvoje, taigi algas darbuotojams energetikos bendrovės kelia atsargiai. Beje, vidutinis darbo užmokestis viešajame sektoriuje augo lėčiau negu privačiame dėl valdžios siekio riboti valstybės išlaidų augimą.

Realusis darbo užmokestis pralenkė prieškrizinį lygį

Realusis darbo užmokestis, skaičiuojamas  įvertinant kainų pokyčius šalyje, šiais metais pranoko prieškrizinį lygį ir šiuo metu yra didžiausias šalies istorijoje.

Realusis darbo užmokestis, skaičiuojamas  įvertinant kainų pokyčius šalyje, šiais metais pranoko prieškrizinį lygį ir šiuo metu yra didžiausias šalies istorijoje.

Visgi pajamų nelygybė Lietuvoje nemažėja ir tik aštrina visuomenės susiskaldymą. Akis bado ir tai, kad vidutinis darbo užmokestis atskaičius mokesčius  Lietuvoje vis dar mažesnis negu Latvijoje. Tiesa, pastaraisiais ketvirčiais atsilikimas mažėja, o tam įtakos os šakas. Didžiausias algas visose Baltijos šalyse gauna IT, finansų ir energetikos sektoriuose dirbantys asmenys. Tai suprantama, nes šiuose sektoriuose kuriami didžiausios pridėtinės vertės produktai, paslaugos.

Mūsų šalyje visų užimtųjų skaičius 2015 metais buvo 2,1 karto didesnis negu Estijoje ir 1,5 karto didesnis negu Latvijoje. Vis dėlto Estijoje ir Latvijoje IT sektoriuje dirbo 26 tūkst. gyventojų, o Lietuvoje, kuri užimtųjų skaičiumi smarkiai lenkia kaimynes – vos 27 tūkstančiai gyventojų. Latvijoje finansų sektoriuje dirba daugiau žmonių negu visoje Lietuvoje. Energetikos sektoriuje padėtis panaši – Lietuvoje jame dirba mažiau žmonių negu Latvijoje ir tik šiek tiek daugiau negu Estijoje. Tačiau žemės ūkio veikla Lietuvoje verčiasi 4,8 karto daugiau žmonių negu Estijoje ir 1,7 karto daugiau negu Latvijoje. Beje, šiame sektoriuje, palyginti su kitais, dažniau dirbama pagal individualios veiklos pažymas, o ne darbo sutartis.

Apibendrinant, dažnai pastebima, kad mažesnės kvalifikacijos žmonės Vakarų Europoje uždirba santykinai daugiau negu Lietuvoje. Visgi dažnai pamirštama pridurti, kad ten daug daugiau žmonių dirba aukštesnę pridėtinę vertę kuriančiuose sektoriuose, tad ir žmonės gali daugiau mokėti už paslaugas, kurias teikia mažesnės kvalifikacijos asmenys.

Didelių darbo užmokesčio pokyčių artimiausiu metu neturėtų būti

Esminių vidutinio darbo užmokesčio pokyčių artimiausiais ketvirčiais nereikia tikėtis. Kitais metais MMA turėtų augti mažiau negu šiemet, tad šio veiksnio įtaka bus mažesnė ir vidutinis darbo užmokestis šalyje augs šiek tiek lėčiau. Verslininkams apsaugoti darbuotojus nuo konkurentų bus dar sunkiau, ypač dabar, kai lūkesčių dėl didesnio atlyginimo spiralė vis labiau įsisuka. Kita vertus, smarkus darbo užmokesčio augimas skatins įmonių investicijas į mašinas, įrenginius, programinę įrangą. O mažiau našioms bendrovės, kurios dirba eksporto rinkose, bus vis sudėtingiau.

SMM nuotr.

Naujaisiais mokslo metais pedagogų laukia palankūs pokyčiai: daliai jų didės atlyginimų koeficientai.

Saulė Marcinkevičiūtė

Švietimo ir mokslo ministerija mokytojų algoms didinti papildomai skyrė 8 mln. eurų. „Radome lėšų mažiausiai uždirbančių mokytojų padėčiai pagerinti. Iki šiol visų pedagogų atlyginimai buvo skaičiuojami pagal tris skirtingus koeficientus: minimalų, vidutinį ir
maksimalų.

Nuo rugsėjo 1 d., skyrus papildomų lėšų, mini-malių koeficientų neliks, visi bus pa kelti bent iki vi durkio. Pokytį pajus tie pedagogai, kurių algos iki šiol buvo skaičiuoja-mos pa gal mažesnį nei vidutinį koeficientą“, – sako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė.
Minimalūs koeficientai didės ne tik mokytojams, bet ir auklėtojams, priešmokyklinio ugdymo pedagogams, specialiesiems pedagogams, socialiniams darbuotojams, švietimo įstaigose ir psichologinėse pedagoginėse
tarnybose dirbantiems psichologams, specialie-siems ir socialiniams pedagogams. Skaičiuojama, kad algos iki 5 proc. didės 41 proc. mokytojų, 22 proc. auklėtojų ir 35 proc. pagalbos mokiniui specialistų.

SMM nuotr.

Darbo santykiai. Per pastaruosius šešerius metus atlyginimų skirtumas tarp vyrų ir moterų Lietuvoje mažėjo sparčiausiai Europos Sąjungoje – nuo 21 iki 12,5 proc. moterų nenaudai. Tačiau šį pokytį daugiausia lėmė ne aktyvi valstybės politika, o pasaulinė ekonominė krizė.

Moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumas yra sudėtinga, įvairių tarpusavyje susijusių veiksnių nulemta problema. Nors lyčių lygybė ir vienodos galimybės – vienas iš Europos Sąjungos prioritetų (šis principas suformuluotas dar 1957 m.) ir tam išleidžiamos didžiulės sumos pinigų, kuriamos strategijos, socialinės reklamos, veiksmų planai ir kt., bet šalys narės šioje srityje iki šiol itin skiriasi, o bendri rezultatai nedžiugina. Didžiausias vyrų ir moterų atlyginimų atotrūkis, siekiantis net  30 proc., 2013-aisiais fiksuotas Estijoje. Toliau rikiuojasi Austrija (23 proc.) ir Čekija (22 proc.). O geriausia padėtis tarp Bendrijos narių šioje srityje yra Slovėnijoje ir Maltoje: čia uždarbio skirtumas neviršija 5 proc.

Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas ir Darbo kodeksas numato, kad už vienodą bei vienodos vertės darbą moterims ir vyrams turi būti mokamas vienodas atlyginimas, o bet kuris asmuo, manantis, kad darbdavys pažeidžia įstatymą šiuo aspektu, gali kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Tačiau, kaip rodo Lietuvos ir ES patirtis, vien teisinio reguliavimo nepakanka – svarbų vaidmenį iki šiol vaidina tradiciškai „moteriškų“ ir „vyriškų“ profesijų skirtumai.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2014 m. ketvirtąjį ketvirtį moterų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis buvo 657, o vyrų – 774 eurai. 2013-aisiais moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis sudarė 12,5 proc., o privačiame sektoriuje – 15,8 proc. Lietuva pagal šį rodiklį viršija Europos Sąjungos vidurkį ir šiuo metu užima aštuntą vietą tarp kitų Bendrijos narių.

Didžiausias moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis 2013 m. buvo 35–44 metų amžiaus darbuotojų (17,9 proc.), mažiausias – 65 metų ir vyresnių (5,7 proc.) bei jaunesnių nei 25 metų (7,3 proc.) darbuotojų amžiaus grupėse.

Kyla klausimas: kaip Lietuva, kurioje ekonominiai ir socialiniai procesai paprastai brėžiami per neoliberalizmo prizmę, šioje srityje užima tokias aukštas pozicijas? Pavyzdžiui, pagal vyrų ir moterų atlyginimų skirtumą lenkiame Švediją ir Suomiją – valstybes, kurios iš pažiūros atrodo lyčių lygybės lyderės Europoje ir pasaulyje. Neoliberalizmo etalonas, į kurį nuolat lygiuojamės, – kaimyninė Estija šioje srityje yra pati paskutinė, o modifikuotą socializmą po Jugoslavijos subyrėjimo pratęsusi Slovėnija – absoliuti lyderė.

Vilniaus universiteto sociologo Romo Lazutkos teigimu, posovietinėse valstybėse vyrų ir moterų užmokesčio skirtumai paprastai yra mažesni nei Pietų ar Vidurio Europos valstybėse, ir tam įtakos turi sovietinė socializmo praeitis. Tuo metu, nepaisant šiandieninių vilniečių skundų, buvo gerai išplėtota valstybinė vaikų priežiūros sistema, suteikdavusi daugiau galimybių moterims siekti karjeros ir dalyvauti darbo rinkoje. Kai kuriose Europos valstybėse to iki šiol neįvyko.

Be to, komunizmo metais propaguota lyčių lygybė, o šios ideologijos atgarsiai pastebimi iki šiol. Statistiškai Lietuvoje moterų užimtumas yra aukšto lygio, o darbo neturinti moteris traktuojama kaip nevisavertė visuomenės narė. Sovietiniais laikais, kaip ir šiandien, moterys turėjo geras galimybes gauti išsilavinimą – šiuo metu Lietuvos moterys yra labiausiai išsilavinusios Europoje.

Kita vertus, katalikiškose, vėlai industrializuotose valstybėse, kaip Lietuvoje, Lenkijoje ar Rumunijoje, savo vaidmenį iki šiol vaidina ir šeimos tradicijos, todėl moterims tenka didesnis krūvis šeimoje, didesnis indėlis auginant ir prižiūrint vaikus, dirbant namų ruošos darbus ir pan. Tačiau ne visi tradicinės visuomenės požymiai nepalankūs siekti karjeros. Pavyzdžiui, seneliai Lietuvoje ir kitose panašiose regiono valstybėse iki šiol padeda auginti vaikus, priešingai nei Vakarų Europoje, kur jie anūkams nėra linkę aukoti tiek daug savo laiko.

Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse, viešose vietose ir informacinėje erdvėje gausu socialinės reklamos, raginančios atkreipti dėmesį į nevienodo vyrų ir moterų užmokesčio problemą, stereotipus apie vyrų ir moterų vaidmenį visuomenėje. Pavyzdžiui, vyras ir moteris perkasi parduotuvėje, o prie mokėjimo kasos moteriai nupilamas penktadalis pakelio pieno, nuplėšiama pusė žurnalo ir pan. Nėra aišku, kiek tokios priemonės duoda naudos, tačiau tai bene pagrindinis instrumentas sprendžiant šią problemą.

Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Moterų ir vyrų lygybės skyriaus vedėjos Vandos Juršėnienės, per minėtą laikotarpį Lietuvoje buvo pasitelktos šviečiamosios, informacinės, teisinės priemonės, kurios paskatino keistis įmonių vadovų, darbdavių, visuomenės nuostatas, ypač dėl moterų dalyvavimo priimant sprendimus, dėl to, kad moterų ir vyrų darbas turi būti vienodai atlyginamas, kad atitinkamą darbą gali vienodai kokybiškai atlikti tiek moterys, tiek vyrai – ar tai būtų prekybos centro kasininko, ar vadovo, ar kuris nors kitas darbas. Tai lėmė teigiamus pokyčius darbo rinkos segregacijos atžvilgiu.

Vis dėlto didžiausią įtaką turėjo pasaulinė ekonominė krizė ir jos sukelti struktūriniai pokyčiai. Iki 2008-ųjų moterų atlyginimai Lietuvoje buvo mažesni daugiau nei penktadaliu, ir šalis rikiavosi toli nuo lyderių. Pasak Kauno technologijos universiteto docentės Rūtos Brazienės, pagrindinių pokyčių Lietuvoje priežastis yra ne didesnės lyčių lygybės užimtumo srityje atsiradimas, o tai, kaip pasaulinė krizė paveikė kai kuriuos šalies ekonomikos sektorius. Kadangi labiausiai nukentėjo privatus, ypač statybos sektorius, daug didesnė dalis vyrų prarado darbą ar jų atlyginimai buvo sumažinti. Daugelis jų vėliau pasirinko emigraciją.

Be to, atskirose šalies ekonomikos šakose lyčių skirtumai išlieka didžiuliai. Statistika rodo, kad finansinėje ir draudimo veikloje moterys iki šiol uždirba 40 proc. mažiau nei vyrai (2008 m. – 46 proc.), informacijos ir ryšių srityje šis skirtumas netgi 5 proc. išaugo ir šiuo metu siekia 27 proc., apdirbamojoje gamyboje – 26 proc.

2013 m. moterys sudarė 38,6 proc. visų vadovų (teisės aktų leidėjų, vyresniųjų valstybės pareigūnų, įmonių, įstaigų, organizacijų ir kitų vadovų). Moterys rečiau nei vyrai kuria savo verslą ir dirba savarankiškai. 2014 m. savarankiškai dirbo 8,9 proc. visų dirbančių moterų, o vyrų – 12,9 proc.

Taigi per pasaulinę ekonomikos krizę sumažėjus geriausiai mokamų, o dažnai ir išpūstų ekonomikos sektorių atlyginimams, skirtumas tarp vyrų ir moterų atlyginimų susitraukė daugiau nei trečdaliu, nes tradiciškai „moteriškų“ profesijų – mokytojų, medikų ar socialinių darbuotojų pajamos krito kur kas mažiau. „Galima sakyti, kad privačiame sektoriuje darbo vietos yra brangesnės, bet mažiau saugios krizių ir kitų panašių įvykių kontekste“, – pabrėžia sociologė. Krizei pasibaigus atotrūkis tarp vyrų ir moterų atlyginimų antrus metus iš eilės šiek tiek didėja.

Pasak R.Brazienės, nors šiandieniniu lyčių atlyginimų skirtumu dažnai norima džiaugtis, retai susimąstoma, kokią įtaką tai turi gyvenimo ciklo perspektyvoje, pavyzdžiui, skirtumui tarp vyrų ir moterų pensijų.

„Kaip žinome, Lietuvoje moterys gyvena vidutiniškai apie 12 metų ilgiau nei vyrai. Jos lieka su tomis mažesnėmis pensijomis, taigi natūralu, kad vyresnių nei 65 metų moterų skurdo riba daugiau nei 10 proc. viršija vyrų skurdo ribą. Ir jeigu mes pabandytume paimti bendrą individą ir apskaičiuoti, kiek moteris per gyvenimą neuždirba pinigų, kuriuos galėtų uždirbti, tai padauginus šiandieninį skirtumą, per 13 proc., iš profesinio gyvenimo ciklo, trunkančio apie keturiasdešimt metų, susidarys gana įspūdingos sumos“, – tvirtina mokslininkė.

Svarbų vaidmenį iki šiol tebevaidina lyčių vaidmenys ir tradicijos, kurios formuoja vyrų ir moterų įvaizdį visuomenėje nuo pat mažumės. Tai lemia visuomenės projektuojamus lūkesčius bei pasirenkamas profesijas. R.Brazienės teigimu, sektoriai, kuriuose dominuoja moterys, iki šiol yra „pigesni“: tai medicina, švietimas, socialinės paslaugos, smulkioji prekyba ir kt.

Kaip pastebi R.Lazutka, tam tikra ekonominių sektorių segregacija dar egzistuoja, tačiau vis daugiau moterų eina dirbti į „vyriškas“ sritis – tampa vadybininkėmis ar vadovėmis. Tai lemia ir joms palankesnė švietimo sistema.

„Vis dažniau kalbame, kad egzaminavimo ir vertinimo tvarka mokymosi rezultatų atžvilgiu palankesnė merginoms ir moterims, kurios yra stropesnės. Vyrukai jau paauglystėje paišdykauja, dažnai nesilaiko tvarkos ir ne dėl to, kad būtų mažiau gabūs, bet dėl mažesnio tvarkingumo gauna mažesnius balus. O tuomet būna sunkiau įstoti ir į universitetus, ypač socialinių mokslų – ekonomikos, teisės, vadybos sritis, kuriose dabar vyrauja merginos. Todėl šiose srityse merginos turi daugiau galimybių, o tai lemia ir algų vidurkio didėjimą“, – aiškina sociologas.

Tyrimai rodo, kad moterys mažiau išrankios ir dėl darbo pobūdžio, ir dėl būsimo atlygio. ES yra išsikėlusi tikslą didinti moterų užimtumą, tačiau Lietuve jis ir taip didelis: pernai bedarbių moterų buvo 68,3 tūkst., o vyrų – 89,8 tūkst.

Sociologai pastebi, kad bedarbiai vyrai darbo ieškosi ilgai, jų lūkesčiai yra didesni ir jie dažnai nesiima menkai atlyginamo bei nekvalifikuoto darbo. O moterys linkusios greičiau spręsti problemas, imtis smulkių žingsnių, kad pagerintų esamą padėtį. Be to, daug daugiau vyrų apskritai yra ekonomiškai neaktyvūs – jie ir nedirba, ir neieško darbo.

„Dar per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį Pasaulio bankas atliko tyrimą apie pokomunistines šalis, ir čia buvo pastebėta, kad moterys imasi tam tikrų greitų sprendimų – mažo versliuko, perpardavinėjimo ar pan., nes žino, kad kasdien reikia pamaitinti vaikus. Užuot puolusios į visišką neviltį ar prie televizoriaus kūrusios grandiozinius planus, jos tiesiog imasi kažkokių smulkių veiklų ir taip įsitraukia. Todėl atlyginimų skirtumai gali būti nulemti ir moterų požiūrio, nes jos yra aktyvesnės smulkiuose dalykuose, imasi mažiau atlyginamo darbo“, – pasakoja R.Lazutka.

Šių metų vasarį Vyriausybė patvirtino Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtą Valstybinę moterų ir vyrų lygių galimybių 2015–2021 m. programą. Joje numatyti ne itin ambicingi tikslai: 2021-aisiais moterys turėtų sudaryti 20 proc. sprendimų priėmėjų ir einančių aukščiausias pareigas vadovų (2014 m. šis rodiklis buvo 19,24 proc.), o moterų ir vyrų algų skirtumas per šešerius metus turėtų sumažėti 0,05 proc. punkto – nuo 12,5 iki 12,45 proc. Akivaizdu, kad toks visiškai nežymus pokytis gali įvykti ir savaime, be didesnių išorinių pastangų.

O tam, kad įvyktų tikri, ne ekonominių procesų nulemti pokyčiai, pasikeistų požiūris ir išnyktų tradiciniai stereotipai, pasak sociologės R.Brazienės, labiausiai reikia ne konkrečios politikos ar dar vieno veiksmų plano, bet įvykusios kartų kaitos ir laiko.

Dovaidas Pabiržis

Prognozės. Skundai, kad į darbo rinką išleidžiami ne tokie specialistai, kokių jai labiausiai trūksta, Lietuvoje jau tapo maldele. Antra vertus, užtikrinčiau pasakyti, kokie darbuotojai bus paklausūs ateityje, taip pat sudėtinga.

Miglą turėtų išsklaidyti vienas Vyriausybės prioritetų – specialistų kvalifikacijų žemėlapis. Apie tai kalbama jau ne vienus metus, bet kol jis bus parengtas, praeis dar keleri. Kadangi Lietuvos darbo rinka yra palyginti nedidelė ir gana jautri pokyčiams (tarkime, didelių užsienio kompanijų atėjimui), gaišatis – nepageidaujamas dalykas. Nepaisant neigiamų aspektų, pagrįstos darbo rinkos raidos prognozės reikalingos. Šioje srityje gerai sekasi Norvegijai. Panašią darbo rinkos paklausos ir pasiūlos prognozavimo sistemą ateityje norima įdiegti ir Lietuvoje. Apie Norvegijos patirtį ir kylančius iššūkius „Veidas“ kalbasi su tyrėja, statiste, dirbančia prie šios sistemos Norvegijoje, dr. Victoria Sparrman.

VEIDAS: Kaip Norvegijoje atliekamos specialistų paklausos darbo rinkoje prognozės? Į kokius svarbiausius aspektus būtina atsižvelgti?

V.S.: Naudojame daugiaaspektį modelį, orientuodamiesi į 15–20 industrijų. Prognozuojame darydami daug įvairių prielaidų: sakykime, atsižvelgdami į tarptautinę situaciją, prekybos sąlygas, galvodami, kokios turėtų būti naftos kainos, kokia galėtų būti Norvegijos eksportuojamos produkcijos paklausa, ir daug kitų. Visa tai sudedame į turimą modelį ir aiškinamės, kuria linkme turėtų plėtotis tam tikros pramonės šakos, veikiamos šių aplinkybių. Pagal tai sprendžiame, kokia turėtų būti pasiūla pagal skirtingus kompetencijų lygius. Šiuo metu esame nustatę šiuos: pirminis ugdymas, vidurinis ir pagrindinis išsilavinimas, povidurinis profesinis išsilavinimas ir tretinis mokymasis (universitetinės bakalauro ir magistro studijos – V.S.). Tai paklausos pusė. Taip pat gilinamės į skirtingas sritis ir tiriame baigiančius jaunuolius ar konkrečioje srityje veikiančius specialistus.

Darbo rinkos paklausos ir pasiūlos prognozes darome dvidešimtmečiui į ateitį.

VEIDAS: O kiek galima pasikliauti tokiomis specialistų pasiūlos ir paklausos prognozėmis? Kadangi jos sudaromos remiantis daugybe dinamiškų veiksnių, ar pasikeitus aplinkybėms viskas nesugriūva kaip kortų namelis?

V.S.: Prognozes darome atskaitos tašku laikydami dabartinę ekonomikos situaciją. Nenorime tiksliai pasakyti, kiek žmonių pageidautume įdarbinti kokioje nors industrijoje po dvidešimties metų, veikiau norime parodyti, kad štai čia – spėjama paklausa, o čia – spėjama pasiūla. Kartais tarp šių dalykų atsiranda plyšys. Tai nereiškia, kad tikrai manome, jog jis liks ir ateityje. Tiesiog norime pasakyti, kaip atrodys darbo rinkos situacija ateityje, jeigu nieko nesiimsime ir nekeisime. Pateiksiu pavyzdį: jeigu pamatome, kad ims trūkti medicinos seselių, vyriausybė turi skatinti tokių studijų pasirinkimą, parodyti, jog tapti slaugytoja – gera mintis.

Žinoma, pinigai, skiriami švietimo sistemai, taip pat turi būti atitinkamai perskirstyti, daugiau finansuojant medicinos seselių rengimą. Štai taip vyriausybė bandytų išvengti „tarpo“ – pasiūlos ir paklausos neatitikimo. Vadinasi, mums svarbu ne tiek būti tiksliems, kas iš tikrųjų nutiks, kiek prognozuoti, kas gresia, jei padėties nekeisime.

Pridėčiau, kad tai naudojama plačiau, ne tik darbo rinkos paklausai ir pasiūlai prognozuoti. Pavyzdžiui, tuo pačiu modeliu naudojamasi keturis kartus per metus prognozuojant ekonominę šalies situaciją, taip pat Norvegijos finansų ministerija jį pasitelkia sudarydama metinius biudžetus.

VEIDAS: Ar parengę prognozę ją nuolatos atnaujinate, plėtojate atsižvelgdami į kintančias aplinkybes?

V.S: Taip. Tarkime, dėl imigracijos į Norvegiją. Ji yra didelis iššūkis. Pavyzdžiui, dabar dirbame aiškindamiesi, kaip turėtų kisti norvegiški atlyginimai, atsižvelgiant į didelius imigrantų srautus. Aš nagrinėjau imigracijos poveikį bendram atlyginimų lygiui šalyje, ir gana aišku, kad imigrantai turėtų jį sumažinti. Tai gali lemti struktūros pokyčių efektas ir darbininkų derybinių galių, paveiktų imigrantų srautų, sumenkimas. Nuo tada, kai pastebėjome šį efektą, norime tiksliau suprasti, kaip tai paveiks žmones: ar tai labiau atsilieps aukštesnės, ar žemesnės kompetencijos darbuotojams. Šitaip stengiamės atnaujinti ir plėtoti prognozes atsižvelgdami į naują situaciją.

Kadangi Norvegijoje esama imigrantų, turinčių ir labai aukštą išsilavinimą, ir labai žemą, tai gali paveikti ir vienų, ir kitų specialistų darbo užmokestį. Tikrai nėra taip, kad atvažiuotų tik žemos kompetencijos darbo rinkos dalį „padengiantys“ imigrantai. Pridėčiau, kad daug profesinių sąjungų Norvegijoje apima ir joms nepriklausančius žmones. Vadinasi, net jei nepriklausai darbuotojų sąjungai, įmonėje gauni adekvatų atlyginimą, kaip ir priklausantieji. Kitaip tariant, yra tam tikros ribos dėl mažesnių imigrantų atlyginimų. Aišku, gali būti tarptautinių kompanijų, kurios samdo užsienio darbo jėgą ir darbuotojams moka mažesnius atlyginimus.

VEIDAS: Kaip patartumėte elgtis Lietuvos vyriausybei, kad darbo rinkos prognozės duotų daugiau naudos?

V.S.: Jei Norvegijoje nebūtų buvę vyriausybės intereso, šis modelis nebūtų buvęs tinkamai išplėtotas. Buvo skiriamas finansavimas, skatinamas modelio tobulinimas – visa tai daryta norint sužinoti, kokiose pramonės šakose, kokiame ugdymo lygyje ateityje gali kilti problemų ir ar galima kažką padaryti, kad to būtų išvengta.

Vis dėlto turėčiau būti atsargi patardama Lietuvos vyriausybei, nes nežinau daugelio detalių. Gerai, kad domimasi darbo rinkos pasiūlos ir paklausos prognozavimu. Tik, manau, jums veikiau reikėtų daugiau apimančio modelio, nei mes turime Norvegijoje, ir susifokusuoti į pasiūlą bei paklausą pagal įgūdžius.

Pabrėžčiau, kad vienas norvegiško modelio sėkmės veiksnių yra tyrėjai, nuolatos atnaujinantys ir plėtojantys modelį. Be to, duomenų rinkimas, analizė ir modelio tobulinimas yra glaudžiai susiję. Kadangi mums gali būti nurodyta daryti prognozes skirtingiems ateities scenarijams, įgyjame daug reikalingos susijusios patirties – juk atliekame tyrimus įvairiomis darbo rinkos temomis. Reikia matyti platesnį vaizdą. Jei susikoncentruoji tik į darbo rinką ir neatsižvelgi į pramonės struktūrą, į galimą to raidą, nėra gerai. Deja, vyriausybė vis vien labiausiai orientuojasi į darbo rinkos pasiūlos ir paklausos prognozes, o mes, tyrėjai, suinteresuoti gauti atitinkamos papildomos informacijos, kad galėtume atnaujinti projekcijas.

VEIDAS: Kokios institucijos teikia tyrėjams reikalingus duomenis? Ar informacijos pakanka išsamesniems tyrimams?

V.S.: Naudojame nacionalinius statistinius duomenis iš penkių ugdymo lygių. Jei turime daug duomenų iš pramonės šakų ir penkių ugdymo lygmenų, iš to jau galima gauti daug informacijos. Sudėtingiausias dalykas – pasiūlos pusė. Sunku išplėtoti veiksmingą modelį, kad galėtum modeliuoti ateities pasiūlą darbo rinkoje. Tai priklauso nuo to, kiek žmonių pasitrauks iš darbo rinkos, kiek darbo jėgos į ją ateis, kokį išsilavinimą jie turės, kokio tipo išsilavinimą rinksis, jei nedarbo lygis kils, ir pan.

Be to, prisiminkime, kad vienas žmogus gali dirbti skirtingose srityse. Sakykime, mokytojas. Jam nebūtinai reikia dirbti mokymo sistemoje – jis, pavyzdžiui, gali darbuotis biurokratiniame, vyriausybiniame sektoriuje. Dar kitur.

VEIDAS: Kaip vertintumėte, ar profesijų reikšmė mažėja ir vis aktualesni tampa tam tikri įgūdžiai, leidžiantys darbuotojui lanksčiai prisitaikyti prie skirtingų darbo rinkos situacijų?

V.S.: Gal nesakyčiau, kad jos tampa ne tokios svarbios, bet tiesiog akcentuočiau, kad žmogus su tam tikru įgūdžių rinkiniu gali funkcionuoti skirtingų tipų darbuose.

VEIDAS: Ar rengiant tokias prognozes įtraukiamas ir įgūdžių lygmuo? Ar žiūrima, kokios kompetencijos taps svarbiausios ateityje?

V.S.: Ne, atsižvelgiama tik tiek, kiek įgūdžių reikia pagal ugdymo lygmenį.

VEIDAS: Ar rengiant prognozes naudojamasi tik nacionaliniais duomenimis, ar atsižvelgiama į kitų šalių darbo rinkos bei ekonomines prognozes?

V.S.: Atsižvelgiame į savo imigracijos srautus, kurie, be abejo, priklauso nuo to, kokia ekonominė situacija yra kitose šalyse. Imigracija priklauso nuo to, koks nedarbo lygis yra Norvegijoje ir koks jis kitose šalyse. Jei skirtumas didelis ir Norvegijoje šis lygis labai žemas, o kitose valstybėse aukštas, vadinasi, turėtų imigruoti daugiau žmonių. Taigi tai nėra uždaras modelis, stengiamės atsižvelgti, kas potencialiai mums aktualaus vyksta kitur.

VEIDAS: O ar matote kokių įdomių tendencijų, kaip darbo rinkoje keisis specialistų paklausa?

V.S.: Manau, kad ateityje bus labai svarbu turėti nors kokį išsilavinimą. Matome, kad darbuotojų, neturinčių išsilavinimo, poreikis stipriai kris. Taigi, jei kam nors turėčiau duoti patarimą, patarčiau studijuoti kažką, kas patinka. Nekompetentingos darbo jėgos nedarbo lygis bus kur kas didesnis nei kompetentingos.

VEIDAS: Lietuvos darbo rinka palyginti nedidelė. Tai reiškia, kad į rinką įėję nauji stambūs darbdaviai arba dideli jau esamų kompanijų veiklos pokyčiai gali greitai pakeisti padėtį, o visos prognozės tapti nebeaktualios. Ar yra kokių nors būdų nuo to apsisaugoti?

V.S.: Jei pažiūrėtumėte į Norvegijos ekonomiką, visada turime porą prognozuojamo bendrojo vidaus produkto (BVP) skaičių. Su ir be naftos pramonės. Galima sakyti, tai panašu ir į jūsų situaciją. Šiuo atžvilgiu geriausia daryti prognozes su ir be tokių įmonių, taip pat praverstų rinkos jautrumo analizė. Sakykime, kas nutiks šalies ekonomikai, jei kuri nors iš tokių didelių kompanijų padidins tam tikrų darbuotojų paklausą ar jai seksis kitaip, nei manyta. Būtų išmintinga nusistatyti stambias, nemažą įtaką galinčias padaryti kompanijas ir pabandyti kurti ateities prognozes su jomis ir jas atmetus.

VEIDAS: Kokį vaidmenį šiame kontekste atlieka atlyginimai?

V.S.: Įprastose prognozėse, kaip turėtų sektis Norvegijos ekonomikai, atsižvelgiame į atlyginimų ir nedarbo lygio sąsają. Atlyginimai iš tikrųjų suderina darbo rinką. Vis dėlto savo darbo paklausos ir pasiūlos projekcijose šį aspektą ignoruojame. Ne todėl, kad būtų sunkiau, bet todėl, kad mums svarbiau pamatyti, kas nutiks, jei atlyginimai to nepadarys. Kad būtų aiškiau, pateiksiu paprastą pavyzdį: jei sakome, kad turėtume atsižvelgti į darbo rinkos derinimą, labai didelį atlyginimą turėtų gauti medicinos seserys, – taip į tokio tipo darbą galima pritraukti daugiau žmonių, atsiras daugiau besirenkančiųjų studijuoti šią profesiją. Vis dėlto mes nenorime nei paspartinti, nei sulėtinti atlyginimų pokyčių, kad atlyginimai šokinėtų aukštyn ir žemyn, – norime tvarios paklausos ir pasiūlos raidos.

Dr. Victoria Sparrman

Dr. Victoria Sparrman yra tyrėja, dirbanti „Statistics Norway“, pagrindinėje Norvegijos oficialiosios statistikos institucijoje. Ji yra atsakinga už Norvegijos darbo rinkos ir ekonomikos raidos prognozes. Šiuo metu V.Sparrman tiria Norvegijos atlyginimų aplinką po to, kai šalis patyrė didelių struktūrinių ekonomikos pokyčių: monetarinės politikos permainas, kovojant su infliacija, ir imigracijos srautų padidėjimą. Ji taip pat ketverius metus yra dirbusi Norvegijos finansų ministerijoje.

Vaiva Sapetkaitė

Pernai visose Baltijos šalyse augo vidutinis bendras darbo užmokestis, kuris praėjusiais metais viršijo prieškrizinį lygį, teigiama Baltijos šalių SEB bankų namų ūkių finansų apžvalgoje („SEB Baltic Household Outlook“). 2013 metais vidutinis darbo užmokestis prieš atskaitant mokesčius Estijoje padidėjo 7,6 proc., Lietuvoje – 4,7 proc., Latvijoje – 4,6 procento.

SEB banko finansų ekspertų teigimu, dėl didinamo minimalaus atlygio ir mažėjančios infliacijos visose Baltijos šalyse augo ir gyventojų perkamoji galia. Paskutinį 2013 metų ketvirtį realusis darbo užmokestis (atsižvelgiant į infliaciją)  sparčiausiai augo Latvijoje (6,2 proc.), tuo pačiu laikotarpiu Estijoje – 6 proc., Lietuvoje – 4,2 procento.

„Nepaisant palyginti lėto ekonomikos augimo tempo, darbo užmokestis Baltijos šalyse didėja jau trečius metus iš eilės. Tam įtakos turi ne tik minimalaus atlygio didinimas, bet ir gana įtempta padėtis darbo rinkoje: dėl kvalifikuotų darbuotojų trūkumo įmonės priverstos siūlyti didesnius atlyginimus ieškomiems darbuotojams. Be to, dėl palyginti nedidelės infliacijos didėja ir realusis darbo užmokestis, kuris, tikimasi, augs ir šiais metais“, – sako SEB banko Lietuvoje šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė.

Remiantis SEB bankų namų ūkių finansų apžvalgoje pateiktais duomenimis, nors visose Baltijos šalyse vidutinis grynasis darbo užmokestis viršijo prieškrizinį lygį, tačiau Estijoje jis augo greičiau negu Latvijoje ir Lietuvoje. Vidutinis darbo užmokestis atskaičius mokesčius paskutinį 2013 metų ketvirtį Estijoje buvo 14 proc., o Lietuvoje ir Latvijoje – 2 proc. didesnis negu prieš pat prasidedant sunkmečiui.

Praėjusių metų paskutinį ketvirtį vidutinis į rankas gaunamas darbo užmokestis Estijoje buvo 785 eurai (2 710 litų), Latvijoje – 530 eurų (1 830 litų), Lietuvoje – 524 eurai (1 809 litai).

Visgi SEB finansų ekspertų teigimu, šis atotrūkis tarp Baltijos šalių ateityje turėtų mažėti – 2014 metais Lietuvoje ir Latvijoje tikimasi spartesnio atlyginimo augimo negu Estijoje. Prognozuojama, kad Lietuvoje vidutinis bendras darbo užmokestis turėtų didėti 5,5 procento. Latvijoje tikimasi 5-5,5 proc. atlyginimo didėjimo, kurį iš dalies lems minimalaus atlygio padidinimas iki 320 eurų (1 105 litų). Estijoje, kur metų pradžioje minimalus atlyginimas padidintas iki 355 eurų (1 226 litų), prognozuojamas 5 proc. vidutinio darbo užmokesčio augimas.

„Veidas“ skelbia sąrašą profesijų, kurių atstovai turi didžiausius šansus uždirbti daugiausiai.

Šiuo metu Lietuvoje brangiausiai atlyginamos siauros specializacijos reikalaujančios specialybės. „Tačiau tai mažina galimybes įsidarbinti, ypač tokioje mažoje rinkoje kaip mūsų. Kiekvienas rinkdamasis profesiją turi sau atsakyti į klausimą, ar nori būti universalus ir už tai gauti galimybę konkuruoti Lietuvos rinkoje, ar specializuotis tam tikroje srityje ir uždirbti daugiau, nei mokama vidutiniškai darbo rinkoje, bet susitaikyti su mintimi, kad įsidarbinimo galimybės bus ribotos ir darbo pasiūlymų teks dairytis kitose šalyse“, – su darbo rinkos realijomis Lietuvoje supažindina Eligijus Kajieta, vadybos konsultacijų bendrovės „Hay Group“ produktų ir paslaugų vadovas Baltijos šalims.
Pašnekovas sutinka, kad rasti aukso vidurį jaunam specialistui šiandien mūsų šalyje nėra lengva: darbdaviai išrankūs ir nori žmonių, turinčių patirties. „Atsirinkdamas darbuotojus Lietuvos darbdavys darbo patirtį naudoja kaip rizikos mažinimo veiksnį, o Vakarų Europos kompanijos jau išmoko, kaip atpažinti žmogų, turėsiantį potencialo vienoje ar kitoje organizacijoje. Gaila, bet darbuotojų samda pagal asmenines savybes Lietuvoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius, taigi specialistai be patirties patenka į užburtą ratą“, – konstatuoja E.Kajieta.
Nors daugelio studentų netolimoje ateityje laukia arši konkurencinė kova dėl darbo vietos, politikos mokslų pirmakursis Lukas Adomaitis bent jau kol kas dėl būsimų darbų nesibaimina. Norimą studijų kryptį vaikinas sako rinkęsis pagal tai, kas jam buvę arčiau širdies, o pragmatinių motyvų – kokio atlygio galės tikėtis po studijų – nepaisęs. „Profesiją visuomet galima pakeisti. Tarkime baigęs politologijos studijas aš galėsiu dirbti žurnalistu, patarėju vienoje ar kitoje ministerijoje, taigi pritaikomumo laukas gana platus“, – savo pasirinkimą motyvuoja būsimasis politologas. Studentas teigia, kad jam pinigai nėra esminis dalykas, daug svarbiau dirbti mėgstamą darbą, kurio jis ir tikisi po studijų.
Ekspertai savo ruožtu sako, kad studijuoti tai, kas patinka, – sveikintinas dalykas, nes dirbdamas nemėgstamą darbą joks žmogus negali būti laimingas. Bet turbūt visi sutiktų, kad čia svarbu ne tik tai, kokį darbą dirbsi, bet ir tai, kiek uždirbsi. Kita vertus, būtina galvoti ir apie tai, kaip savo įgytas žinias pavyks pritaikyti darbo rinkoje.
Personalo paieškos ir atrankos įmonių ,,Alliance for Recruitment” Lietuvoje partneris bei vystymo direktorius Andrius Francas mano, jog visų blogiausia stoti bet kur, kad tik gautum diplomą, o ypač jį stebina kai kurių jaunuolių požiūris, kad jei norimo darbo gauti ir nepavyks, vis tiek bet kada bus galima „įsitrinti“ į valstybės tarnybą. „Kaip atskleidė atliktas tyrimas, kone pusė visų baigiančiųjų studijas pageidauja dirbti valstybės tarnyboje. Nejau jauni žmonės jaučiasi neįgalūs darbo rinkoje? Nejau jie nėra konkurencingi?“ – stebisi A.Francas.
Pasak Kauno technologijos universiteto rektoriaus prof. Petro Baršausko, norint, jog karjera būtų sėkminga, svarbūs yra keli dalykai: būtina mėgti savo darbą ir jausti pašaukimą, tačiau galvoti ir apie tai, ko reikia, kad būtum paklausus ne tik Lietuvoje, bet galbūt ir tarptautiniu lygiu. „Šiandien nebepakanka būti geru mechaniku, šalia to būtina išmanyti elektroniką, informacines technologijas, turėti verslo pagrindus. Siekiant tapti specialistu, kurį gaudytų kiekviena įmonė, svarbu atsižvelgti į tarpdiscipliniškumą“, – pataria rektorius.
Atlyginimo dydis gal ir ne svarbiausia, bet labai svarbu. Tad šį kartą bandėme panagrinėti, kokių profesijų atstovai turi daugiausiai šansų gauti didžiausius atlyginimus.
Taigi kokios profesijos šiuo metu Lietuvoje pelningiausios?

Kas uždirba daugiausiai

Remiantis Europos profesinio mokymo plėtros centro 2013 m. bendrosiomis prognozėmis, iki 2020 m. Lietuvoje reikės vis mažiau žemos ir vis daugiau vidutinės bei aukštos kvalifikacijos specialistų. Su tuo linkusi sutikti ir tiesioginės personalo paieškos įmonės „Alpha Consultants“ direktorė Inga Siminonienė.
Ji prognozuoja, kad kur kas didesniais atlyginimais nei šiandien galės džiaugtis asmenys, susieję savo gyvenimą su žemės ūkio, biotechnologijų, nanotechnologijų mokslais, taip pat su medicina, statybos inžinerija, gamybos technologijomis. „Mokslas vis sparčiau žengs į mūsų gyvenimą, taps labiau pritaikomas ir kasdieniškas“, – teigia I.Siminonienė.
„Veido“ duomenimis, solidžiausiais atlygiais šiandien Lietuvoje gali pasigirti lėktuvų pilotai (12–20 tūkst. Lt), jūrų kapitonai (nuo 13 iki 20 tūkst. Lt), IT sistemų architektai (4–9 tūkst. Lt), programuotojai (2,5–7 tūkst. Lt), finansų analitikai (2,5–6 tūkst. Lt), patyrę advokatai (3–7 tūkst. Lt), notarai (5 tūkst. Lt), statybų projektų vadovai (6 tūkst. Lt).
Lyg ant mielių kylančiais atlyginimais pastaruoju metu džiaugiasi ir logistikos sektoriaus darbuotojai: pardavėjų ir pardavimo vadybininkų atlyginimai svyruoja nuo 2300 iki 7 tūkst. Lt per mėnesį atskaičius mokesčius.
Nemaži atlyginimai laukia ir mokančiųjų skandinavų, prancūzų bei vokiečių kalbas: Lietuvoje steigiama vis daugiau tarptautinių klientų aptarnavimo ir paslaugų centrų, kuriuose galima uždirbti 3 tūkst. Lt ir daugiau. Tiesa, psichologiniu požiūriu šis darbas tikrai ne iš lengvųjų.
Šie atlyginimai gali tapti savotišku orientyru, siekiant susivokti, kokios atlyginimų perspektyvos laukia vienos ar kitokios profesijos atstovų. Tiesa, nereikėtų pamiršti, kad Lietuvoje tebevyrauja dideli atlyginimų skirtumai netgi tarp identiškų įmonių tame pačiame mieste. Kaip atskleidžia „Hay Group“ tyrimų duomenys, tos pačios specialybės atstovų, dirbančių labai panašų darbą, atlyginimai Lietuvoje gali skirtis net ir keletą kartų. E.Kajietos teigimu, tai lemia net keletas priežasčių: darbo rinkoje vyraujančios specialistų pasiūlos ir paklausos tendencijos, darbuotojų gebėjimas derėtis ir asmeninės kompetencijos.

Uždarbį lemia apgalvoti sprendimai

Kaip tvirtina ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto mokslinių tyrimų direktorius Modestas Gelbūda, pažangiose Vakarų šalyse vertinami Lietuvos medikai, matematikai, informatikai, fizikai, biotechnologai, krepšininkai ir kai kurių inžinerinių krypčių specialistai, o kad užsienio įmonės veržtųsi į Lietuvą samdyti mūsų vadybos ar ekonomikos specialistų, tuo labiau tyrėjų ir mokslo daktarų, kol kas pastebėti neteko.
„Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo žinau vos du atvejus, kai daktaro laipsnį apsigynę Lietuvoje vadybos srities tyrėjai išvažiavo dirbti į pažangių šalių universitetus. Akivaizdu, kad Lietuvos socialinių mokslų srities mokslininkai ir tyrėjai tokios paklausos neturi, ir aš manau, jog tai atskleidžia kompetencijos realybę“, – be užuolankų apie nekokias socialinės krypties specialistų perspektyvas pasauliniame kontekste kalba trylika metų garsiausiuose užsienio universitetuose praleidęs tarptautinio verslo ir vadybos mokslų daktaras M.Gelbūda.
Tokia padėtis susiklostė todėl, kad sovietmečiu tikslieji ir gamtos mokslai Lietuvoje buvo stipriai plėtojami, siekiant neatsilikti nuo Vakarų, o socialiniai mokslai, atvirkščiai, judėjo priešinga kryptimi ir buvo palikti grimzti atsilikimo liūne.
Apie liūdnas, o gal net tragiškas socialinės pakraipos profesijų atstovų perspektyvas kalba ir A.Francas: „Nesakau, kad socialinių profesijų atstovai išmirs badu, tačiau neradę darbo susikraus daiktus ir emigruos. Prarasime juos kaip piliečius ir mokesčių mokėtojus, ateityje jie neras darbo Lietuvoje. Dėl šios priežasties itin svarbu šiandien dar mokykloje besimokantiems ateities darbuotojams teisingai susidėlioti prioritetus: rinktis ne tai, kas lengviausia, o tai, kas garantuotų darbo vietą. Juk tiksliojo profilio specialistai praktiškai visada žino, ką veiks po studijų, o apie humanitarinį profilį pasirinkusius studentus to negalima pasakyti.“
Na, o laimingiausius karjeros bilietus ištraukia tie žmonės, kurie, kaip sako I.Siminonienė, geba įsiklausyti į save. Rinktis madingą studijų kryptį ir tikėtis gero atlyginimo, pasak jos, tolygu pasmerkti save iš anksto. „Dar ne taip seniai buvo madinga studijuoti verslo administravimą, daugelis jaunuolių šią kryptį rinkosi nė nesusimąstę, o šiandien daugelis jų dirba administratoriais. Nuo per didelio susidomėjusiųjų skaičiaus ši specialybė netapo labiau apmokama, kaip, beje, ir apskaitininkų“, – tendencijas komentuoja ekspertė.
Ne pirmus metus mokinius būsimos karjeros klausimais konsultuojanti Dalia Gaidamavičiūtė neabejoja, kad geri pinigai ateina tuomet, kai veiki tai, ko iš tiesų norisi. Kitaip sakant, nepralenkiamam savo srityje galima tapti tik tuo atveju, jei savo darbą dirbi su didele aistra.
Konsultantė atkreipia dėmesį, kad apie profesinius lūkesčius vyresniųjų klasių moksleiviai ne visuomet kalba adekvačiai: „Daugeliui mokinių atrodo, kad rinktis tokią profesiją, kaip suvirintojo, yra gėdinga, mokiniai samprotauja, kad geriau jau dirbti statybininkais Norvegijoje.“
Šiuo atveju karjeros konsultantai ragina jaunimą stiprinti savo geriausius gebėjimus ir „netempti“ to, kas jiems netinka ir nepatinka. Tačiau į tokius patarimus įsiklauso ne visi. „Dabar visi, gabūs tam ar ne, pasirengę tapti programuotojais ir IT specialistais. Mokiniai būgštauja, kad pasirinkę vadybininko, teisininko, ekonomisto ar žurnalisto kelią bus priversti dirbti prekybos centrų kasose. Bėda ta, kad informaciją jie priima tiesiogiai, o neturėdami su kuo pasitarti, apsisprendžia be gilesnių įžvalgų“, – sako D.Gaidamavičiūtė.
Personalo atrankos ir darbuotojų paieškos bendrovės „Indigroup“ vadovas Karolis Blaževičius sutinka, kad IT specialistai šiandien išties vieni paklausiausių darbuotojų: vos pradėję dirbti jie jau gali džiaugtis 3 tūkst. Lt atlyginimu atskaičius mokesčius, o po kelerių metų alga neretai šokteli ir iki 6–7 tūkst. Lt. Kaip vieną perspektyviausių sričių pašnekovas mini ir interneto rinkodaros analitiką, tačiau pabrėžia, kad kitų sričių specialistai, palyginti su IT sektoriumi, tokias sumas uždirba sulaukę kur kas brandesnio amžiaus. Vis dėlto geru ir daug uždirbančiu programuotoju tampa toli gražu ne kiekvienas tokias studijas baigęs žmogus.
Remdamasis sukaupta patirtimi K.Blaževičius mano, kad labiausiai profesinėje srityje laimi tie, kurie po baigtų studijų neatmeta galimybės gyvenime veikti ką kita. „Kartais reikia pažvelgti tiesai į akis ir pakeisti profesiją nesijaučiant dėl to kaltu ar neatsakingai pasielgusiu žmogumi“, – svarsto K.Blaževičius.
Iki galo nesusivokus, kuri studijų kryptis išties domina, karjeros konsultantai pataria studijas kuriam laikui atidėti. „Patariame neskubėti renkantis profesiją, geriau jau dar metus pagalvoti, paieškoti savęs, bet Lietuvoje tai nėra taip paprasta. Mokiniai gal ir sutiktų, tačiau pasigirsta abejonių, kad tėvai jų nesupras. Vis dėlto matome, kad visuomenės požiūris pamažu kinta“, – džiaugiasi D.Gaidamavičiūtė.

Statistikos departamento duomenimis, vidutinis bruto darbo užmokestis ketvirtąjį 2012 m. ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2011 m. laikotarpiu, padidėjo 2,6 proc. Pastaraisiais ketvirčiais darbo užmokesčio didėjimas sustingo kiek aukščiau nei ties 2 proc., o realusis darbo užmokestis vis dar mažėjo. Vis dėlto gausėja ženklų, jog atlyginimų įšalas pamažu pradės tirpti ir darbo užmokesčio didėjimas virs spartesniu.

Darbo užmokesčio augimo įsibėgėjimu 2013 m. neleidžia abejoti sausio 1 d. iki 1000 Lt padidinta minimali mėnesio alga (MMA). Procentinis MMA pokytis gana įspūdingas – 17,6 proc., tad vidutinio darbo užmokesčio padidėjimui jis pridėtų bent 2 proc. punktus. Be to, MMA padidinimas aukštyn timptelės ir daugiau uždirbančių darbuotojų algas, kadangi bus siekiama atstatyti protingas proporcijas tarp skirtingos kvalifikacijos darbo jėgos atlyginimo.

Kitas svarbus veiksnys, padėsiantis samdomiems darbuotojams išsireikalauti darbo užmokesčio kilstelėjimo, yra aštrėjanti darbo jėgos trūkumo problema. Nors nedarbo lygis dar sudaro maždaug 13 proc., vis daugiau sektorių (IT, transporto, laivų statybos ir kt.) skundžiasi sunkumais rasti tinkamų darbuotojų. Tai nekelia nuostabos, kadangi potencialių darbuotojų gretas toliau retina emigracija. Antai 2012 m. iš šalies išvyko 43 tūkst. gyventojų. Taip, tai mažiau nei 2011 m., kuomet Lietuvą paliko 54 tūkst., tačiau emigracijos mastas išlieka grėsmingas ir gilina struktūrinio nedarbo problemą.

Galiausiai darbo užmokesčio augimą skatins ir gerėjantys įmonių finansiniai rezultatai. Antai ketvirtąjį ketvirtį pastebimos teigiamos įtakos turėjo nereguliarios premijos ir vienkartinės piniginės išmokos. Koreliacija tarp finansinės sektoriaus padėties ir darbo užmokesčio didėjimo akivaizdi – vienintelis sektorius, kuriame nominalus darbo užmokestis ketvirtąjį 2012 m. ketvirtį smuktelėjo, buvo nekilnojamojo turto operacijų veikla, negalinti pasigirti tvirta būkle. Lėtai (0,3 proc.) augo iš nuosmukio neišsivaduojančio statybos sektoriaus darbuotojų darbo užmokestis.

Užsibrėžusi įvesti eurą 2015 m., vyriausybė turėtų siekti atitikti Mastrichto infliacijos kriterijų. Tai dar viena gera žinia atlyginimų gavėjams. Jei infliacija bus suvaldyta ir išliks mažesnė nei 2,5-3,0 proc., vidutinio darbo užmokesčio augimas veikiausiai ją pralenks. Taigi realus darbo užmokestis pradės nedrąsiai didėti ir kompensuos gyventojų perkamosios galios praradimus, patirtus sunkmečiu.

Žinoma, yra ir kita darbo užmokesčio, įskaitant MMA, didėjimo pusė – neigiama įtaka užimtumui. Paskutinįjį 2012 m. ketvirtį, kuomet MMA jau buvo padidinta rugpjūtį ir buvo laukiama jos kilstelėjimo 2013 m. pradžioje, nedarbo lygis sudarė 13,0 proc. ir buvo 0,7 proc. punkto didesnis nei trečiąjį ketvirtį. Toks padidėjimas pernelyg ženklus, kad galėtų būti paaiškintas vien sezoniniais veiksniais, juo labiau, kad daugelis makroekonominių rodiklių nerodė ūkio aktyvumo sumažėjimo. Tikslinga manyti, jog nedarbo lygio kilimo veiksnių puokštėje atsidūrė ir MMA padidėjimas.

Be to, spartesnis darbo užmokesčio augimas šaliai reiškia konkurencingumo praradimą. Pastarųjų metų eksporto šuolis iš dalies buvo patirtas gyvenant minimaliu atlyginimų didinimo režimu. Taigi tikėtina, jog spartėjant darbo užmokesčio augimui vis didesnės įtakos ekonomikos plėtrai turės vidaus rinkos padėtis.

Daugybė lietuvių programuotojų, nors jų atlyginimai šalyje yra vieni didesnių, išvyksta dirbti į užsienį. Kokios priežastys tai lemia?

Pasaulyje sparčiai didėja IT industrija, sykiu – ir specialistų paklausa. IT sektoriaus plėtra bei specialistų trūkumas ir yra vienos pagrindinių priežasčių, lemiančių santykinai didesnius šios srities specialistų atlyginimus.
Asociacijos „Infobalt“ apklausa, kuria siekta įvertinti IT specialistų poreikį, parodė, kad 2016 m. Lietuvai reikės maždaug 21 tūkst. IT specialistų – programuotojų, sistemų analitikų, projektų ir pardavimo vadovų, testuotojų, IT inžinierių ir kt. Tačiau aukštosios mokyklos iki 2016 m. parengs tik apie 15 tūkst. specialistų. Jau dabar įmonės darbuotojų ima ieškoti universitetuose, o pasiūlymų įsidarbinti sulaukia net pirmo kurso studentai.
Į kovą dėl IT specialistų su Lietuvos įmonėmis stoja ir užsienio bendrovės, nes kvalifikuotų technologijų srities darbuotojų trūksta ir Europoje. Europos Komisijos duomenimis, iki 2015 m. IT sektoriuje trūks apie 700 tūkst. kvalifikuotų specialistų.

Anglijoje uždirba keturiskart daugiau

Vienas pagrindinių užsienio bendrovių kozirių, siekiant prisivilioti populiariausios šalyje IT specialybės atstovus – programuotojus, yra didesnis atlyginimas. Lietuvoje programuotojo mėnesio atlyginimas svyruoja tarp 2,5–7 tūkst. litų į rankas. O štai JAV programuotojo vidutinis metinis atlyginimas, „CareerCast.com“ atlikto tyrimo duomenimis, siekia 88 tūkst. dolerių (apie 19 tūkst. Lt per mėnesį). „Absolutsalary.net“ analizė parodė, kad programuotojo be patirties atlyginimas JAV siekia 40 tūkst. dolerių per metus (apie 8,6 tūkst. Lt per mėn.), o didesnę nei dvidešimties metų patirtį turintis specialistas galėtų uždirbti ir apie 133 tūkst. dolerių (apie 28,6 tūkst. Lt per mėn.).
„Didžiojoje Britanijoje uždirbu keturis kartus daugiau nei Lietuvoje. Turint omenyje, kad kainos abiejose šalyse panašios, programuotojo gyvenimo kokybė ten geresnė“, – teigia Londone gyvenantis ir dirbantis programuotojas Vilius Paulauskas, užsimenantis, kad išskirtiniais gabumais ir kvalifikacija neišsiskiriančio programuotojo atlyginimas siekia keliolika tūkstančių litų.
Mažiausi Lietuvoje yra interneto tinklalapių programuotojų atlyginimai. Penkerių metų patirtį turintis programuotojas uždirba apie 2,5–3 tūkst., labai geras specialistas – apie 4 tūkst. Lt per mėnesį. Labiausiai trūksta „Apple“ operacinės sistemos „iOS“ aplinkoje gebančių programuoti specialistų, todėl ir jų uždarbiai didesni. „Šių programuotojų atlyginimas gali siekti ir 8 tūkst. Lt, nors jų darbo patirtis gali būti vos keleri metai. Penkerių metų patirties nelabai kas turi, nes „Apple“ gaminių rinka pas mus gana jauna“, – teigia „VM Consulting“ vadovas Vaidas Mičiūda.
Vis dėlto personalo atrankos agentūros „Captor“ partneris Kostas Valančauskas pastebi, kad didesnis atlyginimas ne visuomet yra geriausia motyvacijos priemonė. „Prieš kelerius metus Vilniuje atsidarius „Barclays“ technologijų centrui, ten buvo perviliotas būrys geriausių IT specialistų, kuriems pasiūlyti labai geri atlyginimai. Tačiau pastaruoju metu dalis jų atsikando darbo aptarnavimo centre, kuriame viskas labai reglamentuota, gana mažai veiksmų laisvės, ir grįžta atgal į senas darbovietes, neretai ir už mažesnį atlyginimą, nes ten gali geriau realizuoti savo gebėjimus“, – pasakoja personalo atrankos specialistas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

61 proc. dirbančių didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų šiandien vis dar uždirba mažiau nei iki krizės. Tai parodė „Veido“ užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atlikta apklausa. Kad jų algos per krizę buvo apkarpytos ir iki šiol nepadidėjo, nurodė 35,8 proc. respondentų, o 25,8 proc. teigė, kad jų sumažinti atlyginimai jau šiek tiek padidėjo, tačiau prieškrizinio lygio dar nepasiekė.
Vis dėlto nemažai lietuvių nusiteikę optimistiškai ir viliasi, kad šiemet jų atlyginimai didės, tai prognozuoja ir ekspertai. Algų didėjimo 2013-aisiais tikisi 45,4 proc. apklaustų didmiesčių gyventojų. Na, o kad jų darbo užmokestis šiemet vis dėlto nedidės, mano maždaug pusė apklaustųjų.

Ekspertų prognozėmis, 2013 m. atlyginimai šalyje gali kilti 5–8 proc. Kaip manote, ar šiemet didės jūsų paties atlyginimas? (proc.)

Netikiu, kad didės     52,4
Manau, kad didės     45,4
Nežinau / neturiu nuomonės     2,2

Kaip kito jūsų darbo užmokestis 2008–2012 m.? (proc.)

Per krizę sumažėjo ir iki šiol nepadidėjo     35,8
Per krizę sumažėjo, po to padidėjo, bet prieškrizinio lygio dar nepasiekė     25,8
Padidėjo     16,6
Visai nekito     21
Nežinau / neturiu nuomonės     0,8

Šaltinis: „Veido“ užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. vasario11–13 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Kas ir kiek uždirba Lietuvoje? „Veidas“ pirmą kartą sudarė šimto profesijų atlyginimų mūsų šalyje sąrašą.

Atlyginimo dydį lemia daug priežasčių: darbuotojo patirtis, kvalifikacija, asmeninės savybės, padėtis rinkoje. Vis dėlto tai labai priklauso ir nuo pasirinktos profesijos.
Yra tokių profesijų, kurios pasmerkia gyventi minimaliomis sąlygomis nuo algos iki algos, kaip yra ir tokių, kurios žada sotų bei aprūpintą gyvenimą.
Kaip matome iš „Veido“ sudaryto atlyginimų sąrašo, prie pirmosios grupės galima būtų priskirti bibliotekininkus, muziejininkus, parduotuvių kasininkus, valytojus, krovikus, siuvėjus, floristus, paštininkus, viešbučių kambarines ir net ikimokyklinio ugdymo mokytojus. Daugelio jų alga į rankas siekia tūkstantį ar šiek tiek daugiau litų per mėnesį.
„Muziejų darbuotojų atlyginimai – apverktini, mažiausi iš visų biudžetininkų Lietuvoje. Daugiau uždirba net bibliotekininkai“, – pripažįsta Lietuvos muziejų asociacijos valdybos pirmininkas, Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza. Dauguma muziejininkų, nors neretai turi aukštąjį išsilavinimą, uždirba ne daugiau kaip 1000–1300 Lt per mėnesį atskaičius mokesčius.
Panašiai uždirba parduotuvių kasininkai, nors ir neturintys universiteto diplomo, o šios profesijos atstovų gretos šalyje yra vienos didesnių. Na, o tarp mokytojų, kaip pastebi naujasis Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Andrius Navickas, taip pat daugėja tokių, kurių mėnesio atlyginimas tesiekia 600–1000 Lt, nes mažėjant mokinių traukiasi mokytojų darbo krūviai. Tiesa, kol kas tai daugiausia provincijos problema. Didmiestyje nemažą patirtį turintis ir nuolat kvalifikaciją keliantis vidurinio ugdymo mokytojas uždirba ne taip jau mažai – 2000–3000 Lt į rankas.
Prie mažesnių tenka priskirti ir slaugytojų algas – dauguma jų uždirba šiek tiek daugiau nei tūkstantį litų per mėnesį. „Todėl slaugytojai masiškai išvažiuoja. Dirbti dar yra kam, bet jau su dideliu „pritempimu“, slaugytojų trūksta visur – ir rajonuose, ir miestuose“, – tvirtina Lietuvos gydytojų sąjungos vadovas Liutauras Labanauskas. Pasak jo, Vakaruose ar Skandinavijos šalyse slaugytojų algos irgi siekia 1000–2000, bet ne litų, o eurų arba svarų.

Geriausiai uždirba orlaivių kapitonai, antstoliai, IT sistemų architektai

O štai lėktuvų pilotai, „Veido“ duomenimis, uždirba 12–20 tūkst. Lt per mėnesį atskaičius mokesčius. Panašios ir užsienio laivuose dirbančių lietuvių jūrininkų – kapitonų ar vyriausiųjų mechanikų algos (maždaug nuo 13 iki 20 tūkst. Lt).
„Jūrininkų atlyginimai nuo jūreivio iki kapitono svyruoja nuo 4000 iki 20 tūkst. Lt per mėnesį“, – sako bendrovės „Limarko“ vadovas Vytautas Lygnugaris.
„Jūrininkų uždarbiai nemaži, lietuviai užsienio laivuose gerai vertinami ir turi puikias galimybes nuo eilinio jūreivio per kokius 8–10 metų pakilti iki kapitono. Tačiau reikia nepamiršti, kad ištisus mėnesius jūrininkas būna atskirai nuo šeimos, o per metus jūroje dirba maždaug šešis septynis mėnesius, todėl ir jų algos santykinai didesnės“, – papildė Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininkas Petras Bekėža.
Iki 20 tūkst. Lt per mėnesį uždirba ne tik kapitonai, bet ir, tarkime, didžiųjų miestų antstoliai. Mažesni, bet vis tiek solidūs IT sistemų architektų (4000–9000 Lt į rankas) ar programuotojų (2500–7000 Lt) atlyginimai, taip pat architektų (5000–8000 Lt), interneto dizainerių (2500–7000 Lt), finansų analitikų (2500–6000 Lt) uždarbiai. Tikrai neprastai uždirba ir patyrę Vilniaus advokatai (3000–7000 Lt ir daugiau) bei notarai (vidutinės mėnesio pajamos siekia 5000 Lt), gerą atlygį žada teisėjo profesija (4000–6000 Lt). Palyginti nemažų atlyginimų gali tikėtis ir medikai bei inžinieriai. Tiesa, kai kalbama tiek apie šias, tiek apie kitas profesijas, būtina pabrėžti, kad atlyginimų žirklės visose srityse yra labai didelės: kitaip tariant, tos pačios profesijos atstovų atlyginimas Lietuvoje gali skirtis net tris kartus.
Personalo paieškos ir atrankos įmonės „Indigroup“ direktorius Karolis Blaževičius sako, kad didžiausius pageidaujamus atlyginimus, kiek jam yra tekę susidurti, buvo nurodę vadovaujamo darbo IT ir finansų srityse ieškantys specialistai. „Šių sričių atstovų, kaip samdomų darbuotojų, atlyginimai rinkoje yra vieni didesnių“, – pastebi K.Blaževičius.
Jo žiniomis, Lietuva Europoje garsėja kaip gera IT specialistų kalvė, todėl vis daugiau užsienio įmonių kuria Lietuvoje biurus, samdo už gerą algą lietuvių specialistus, o savo produktą parduoda ir visą veiklą plėtoja tik užsienyje. „IT srityje turime daug stiprių žmonių, kurie geba valdyti stambius IT projektus. Be to, internetas – ta sritis, kuri juda į priekį. Tai ir lemia, kad ši profesija yra perspektyvi ir gerai mokama“, – vertina „Indigroup“ direktorius.
Pasak jo, darbo rinkoje vis dar trūksta ne tik programuotojų, bet ir inžinerinių profesijų atstovų. K.Blaževičius atkreipia dėmesį, kad šiuo metu Lietuvoje ypač geros karjeros galimybės ir atlyginimai laukia tų inžinierių, kurie ne tik išmano techninę savo profesijos pusę, bet ir pasižymi geromis pardavėjo savybėmis: „Inžinierius, kuris geba parduoti produktą, gali tapti geru inžinerinės įmonės pardavimo vadovu. Tokių specialistų trūkumas yra didelis, o siūlomi atlyginimai – taip pat labai dideli.“