Šiuo metu maždaug penktadalis Lietuvos darbuotojų gauna minimalią ar dar mažesnę algą, tačiau visi jie mano, kad yra nusipelnę kur kas didesnio atlyginimo.

Iš „Veido“ užsakymu tyrimų bendrovės „Prime consulting“ atliktos naujausios sociologinės apklausos paaiškėjo, kad nė vienas respondentas nemano esąs vertas mažesnės nei tūkstančio litų algos. Dauguma, net 40,4 proc., apklaustųjų mano, kad yra nusipelnę darbo užmokesčio, kuris svyruotų tarp 3501–4000 Lt (ir ne popieriuje, o į rankas).
Priminsime, kad šiuo metu vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje neatskaičius mokesčių siekia 2175 Lt, tačiau tokios algos mano esantys nusipelnę kiek mažiau nei 16 proc. apklaustųjų. Kita vertus, manančiųjų, kad yra verti didesnio nei 10 tūkst. Lt atlyginimo, taip pat nėra daug – 1,4 proc.
Dauguma respondentų, paklausti, kas, jų vertinimu, lemia palyginti mažus Lietuvos gyventojų atlyginimus, minėjo po keletą priežasčių, bet darbdavių godumas buvo minimas dažniau nei kitos priežastys.

Kaip manote, kokio mėnesinio atlyginimo esate nusipelnęs (-iusi)? (į rankas, proc.)

Iki 1000 Lt    0
1001–2000 Lt    7,6
2001–2500 Lt    9
2501–3000 Lt    10,6
3001–3500 Lt    15,6
3501–4000 Lt    40,4
4001–4500 Lt    6,2
4501–5000 Lt    2,8
5001–6000 Lt    1,8
6001–8000 Lt    1,4
8001–10 000 Lt    3,2
10 001–20 000 Lt     1,2
Daugiau nei 20 tūkst. Lt 1    0,2

Jūsų vertinimu, kas lemia palyginti mažus Lietuvos gyventojų atlyginimus? (proc.)

Darbdavių godumas    17,4
Didelis nedarbas    9,4
Dideli mokesčiai    8
Bendra prasta mūsų valstybės ekonominė padėtis    5,8
Menkas darbuotojų darbo efektyvumas    5,2
Visos paminėtos priežastys    54,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. kovo 12–14 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

„Veidas“ pirmą kartą sudarė šešiasdešimties Lietuvoje populiarių profesijų vidutinių atlyginimų sąrašą.

Aštuoniolikmetis Paulius Kazakevičius, Kauno Veršvų vidurinės mokyklos moksleivis, yra vienas tų abiturientų, kurie dar neapsisprendė, kur studijuoti. Renkantis studijas jam svarbūs keli dalykai: kad patiktų mokytis, o gavus diplomą ne tik būtų darbo, bet ir atlyginimas patrauklus. Visus šiuos dalykus suderinti nėra lengva. P.Kazakevičiui dar sunkiau apsispręsti todėl, kad jam labiau sekasi tikslieji mokslai, bet širdis linksta prie socialinių – viešosios komunikacijos, žurnalistikos, o gal psichologijos studijų. „Vis dėlto esu tikras: kad ir kokias studijas pasirinkčiau, mano būsima alga labiausiai priklausys nuo mano darbo kokybės“, – svarsto abiturientas.
Pernai lapkritį savaitraščio „Veidas“ atlikta 815 moksleivių apklausa parodė, kad šių dienų vaikai ir jaunuoliai labiausiai nenorėtų būti valytojais, kasininkais ar gatvių šlavėjais, tai yra dirbti prasčiausiai mokamų darbų, o svajoja apie gydytojo ar klestinčio verslininko – nedaug dirbančio, bet gerai uždirbančio, karjerą. Tiesa, prie tų profesijų, kurios dabartinei jaunajai kartai atrodo nepatraukliausios, itin dažnai buvo minimi ir mokytojai, bet tai lėmė jau ne algos dydis (nes mokytojai uždirba ne taip jau mažai, palyginti su minėtomis profesijomis), o pastarąjį dvidešimtmetį smarkiai kritęs šios profesijos prestižas.
Taigi pinigų, kuriuos ateityje uždirbs, klausimas šių dienų abiturientams tampa vis svarbesnis, nors daugelis jų, kaip ir mūsų pašnekovas kaunietis P.Kazakevičius, rinkdamiesi būsimą profesiją ieško aukso vidurio: kad patiktų mokytis, bet ir darbas pagal būsimą profesiją nebūtų tarp mažiausiai mokamų.
Deja, Lietuvoje patikima informacija apie atlyginimus skelbiama dažnausiai tik pagal atskirus sektorius, tai yra neįvardijant konkrečios profesijos atlyginimų vidurkio. Šiuos duomenis renka Statistikos departamentas, tačiau šiuo metu įstaiga skelbia tik kelių pavienių konkrečių profesijų vidutinius atlyginimus: visi kiti turimi duomenys yra tik 2006 metų, vadinasi, pasenę.
Universitetai irgi nežino, kiek realiai uždirba net ir populiariausias studijų programas baigę absolventai: aukštųjų mokyklų alumnų karjeros stebėsenos sistema šiandien dar tik kuriama. Daugių daugiausia universitetai turi duomenis apie tai, kokia dalis absolventų po studijų randa darbą.
Kaip teigia Kauno technologijos universiteto studijų tarnybos direktorė Berita Simonaitienė, informacijos apie absolventų atlyginimus nėra taip paprasta gauti, bet jau netolimoje ateityje šią spragą tikimasi užpildyti: universitetas tikisi šią informaciją susirinkti apklausdamas pačius absolventus.
Aleksandro Stulginskio universiteto (buvęs Lietuvos žemės ūkio universitetas) prorektorius prof. Jonas Čaplikas taip pat negalėtų pasakyti, kiek vidutiniškai uždirba, tarkime, jų parengti agronomai. Tiesa, prorektorius tikina, kad jie uždirba neblogai.
Todėl „Veidas“, remdamasis iš įvairių šaltinių surinktais duomenimis, pirmą kartą sudarė šešiasdešimties Lietuvoje populiarių profesijų vidutinių atlyginimų sąrašą, iš kurio matyti, kokios profesijos mūsų šalyje žada didžiausius ir mažiausius atlyginimus. Tai pirmas toks viešas ir išsamus vidutinių atlyginimų mūsų darbo rinkoje sąrašas.

Algos dydį labiausiai lemia gebėjimas derėtis

Taigi kokioms profesijoms žadami mažiausi ir didžiausi atlyginimai?
Lietuvos darbo rinkoje susiklostė tokia situacija, kad daugiausiai darbų tiek šiandien, tiek po penkerių metų, kai studijas baigs dabartinė abiturientų karta, bus siūloma toms profesijoms, kurioms universiteto diplomas nėra būtinas. Tai yra darbų bus daugiausiai tiems, kurių atlyginimai mažiausi: prekybos centrų kasininkams, kurių vidutinis atlyginimas iki mokesčių siekia 1200 Lt, taip pat viešbučių ir biurų pagalbiniams darbininkams ir valytojams, uždirbantiems minimalų ar kiek didesnį atlyginimą, kambarinėms, gaunančioms vidutiniškai 1300 Lt iki mokesčių, taip pat krovikams, šiandien dirbantiems vidutiniškai už 1200 Lt, vairuotojams bei įvairių sričių vadybininkams, kurių algos jau šiek tiek didesnės ir siekia vidutiniškai 2 tūkst. Lt per mėnesį.
Tiesa, tarp tų profesijų atstovų, kuriems darbo po penkerių metų bus daugiausiai, patenka ir gydytojai bei mokytojai. Jų vidutiniai atlyginimai šiuo metu siekia atitinkamai 4068 ir 2695 Lt per mėnesį iki mokesčių.
„Veido“ surinktais duomenimis, mažiausio uždarbio šiuo metu gali tikėtis ir įvairūs konsultantai, kirpėjai, siuvėjai, kurjeriai, sandėlininkai, biurų administratoriai ar ligoninių slaugytojai, o didesni atlyginimai siūlomi vaistų gamybos srityje dirbantiems farmacininkams, biotechnologams, IT specialistams, finansų analitikams, su pardavimu susijusiose įmonėse dirbantiems inžinieriams, antstoliams, notarams, advokatams ar tarptautinių pervežimų vairuotojams. Pastarieji, beje, yra vieni iš nedaugelio, gaunančių solidžius atlyginimus ir be universiteto diplomo, tačiau tai lemia objektyvios priežastys: krovinius gabenančių vilkikų vairuotojų darbas susijęs su didele atsakomybe ir rizika.
Šie atlyginimų vidurkiai gali padėti orientuotis, kokios atlyginimų perspektyvos laukia vienos ar kitos profesijos, tačiau negalima atmesti ir to fakto, kad Lietuvoje iki šiol tvyro dideli atlyginimų skirtumai netgi tarp identiškų įmonių tame pačiame mieste, ką jau kalbėti apie skirtumus tarp sostinės ar provincijos. Kaip rodo tarptautinės konsultacijų bendrovės „Hay Group“ tyrimų duomenys, tos pačios specialybės atstovo, dirbančio labai panašų darbą, atlyginimas Lietuvoje gali skirtis net iki dviejų kartų. Pasak „Hay Group“ produktų ir paslaugų vadovo Baltijos šalims Eligijaus Kajietos, netgi toje pačioje įmonėje dirbantys darbuotojai gali gauti visiškai skirtingą algą. Taip yra todėl, kad Lietuvoje atlyginimo dydis labai priklauso nuo kiekvieno darbuotojo gebėjimų derėtis su darbdaviu bei tuo metu darbo rinkoje vyraujančių specialistų pasiūlos ir paklausos tendencijų.
„Objektyvios atlyginimų sistemos Lietuvoje nėra, ir tai kelia problemų tiek darbuotojams, kurie jaučiasi nemaloniai žinodami, kad kitas tos pačios kvalifikacijos darbuotojas įmonėje uždirba daugiau, tiek patiems darbdaviams, kurie dėl tokios padėties negali įgyti visiškai atsidavusių ir savo darbu patenkintų darbuotojų, – pabrėžia E.Kajieta. – O, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje rinka jau taip susiniveliavusi, kad visi darbai apmokami daugmaž vienodai. Atsivertęs bet kurį skelbimų laikraštį pamatysi įrašytą konkretų darbuotojui siūlomą atlyginimą.“

Programuotojai karjeros piką pasiekia anksčiau

Dažnai labai skiriasi ir pradedančiojo bei jau patyrusio specialisto atlyginimai. Daugelis jaunų darbuotojų uždirba mažiau, nors yra ir išimčių, o kai kurių profesijų atstovai savo uždarbio maksimumą pasiekia anksčiau nei kiti.
Kaip pastebi personalo atrankos ir darbuotojų paieškos bendrovės „Indigroup“ vadovas Karolis Blaževičius, tarp tokių patenka ir IT specialistai. Pasak jo, daug programuotojų pradeda dirbti dar studijuodami, todėl 23 metų sulaukęs jaunas programuotojas jau neretai uždirba 3 tūkst. Lt, atskaičius mokesčius, o štai to paties amžiaus ekonomikos ar vadybos studijų absolventas – daugiausiai iki 2 tūkst. Lt.
„IT srityje karjeros pikas pasiekiamas daug anksčiau: pardavimo vadovais dažniausiai tampama sulaukus maždaug 35-erių, o štai 26–27 metų programinės įrangos gamybos vadovų, kurių atlyginimo vidurkis siekia 7 tūkst. Lt iki mokesčių, turime gana nemažai“, – atkreipia dėmesį „Indigroup“ vadovas K.Blaževičius.
Prisiminus prieš kelerius metus sprogusį statybininkų atlyginimų burbulą galima būtų pateikti ir kur kas vaizdingesnių pavyzdžių. Štai mūsų pašnekovas Rytis Ambrazevičius 2006 m. vos tik pradėjęs dirbti mūrininku iš karto uždirbdavo po 5–7 tūkst. Lt per mėnesį, o dabar, kai yra įgijęs daugiau patirties, uždirba jau tik 2,5–3 tūkst. Lt. Tai tik parodo, kad buvę išpūsti statybininkų atlyginimai grįžo į normalų lygį, – tokio absurdo rinkoje šiandien nebėra.
Beje, statybininkai patenka tarp tų profesijų, kurių atlyginimai per pastaruosius penkerius metus krito labiausiai. Užtat įvardyti profesijas, kurių atlyginimai per šį laikotarpį labiausiai kilo, kur kas sudėtingiau. Mat 2008–2010 m. daugelio specialistų uždarbis tik mažėjo, o nuo pernai metų ėmė stabilizuotis arba tik po truputį didėti. Kaip rodo „CV Market“ duomenys, jei kai kurių profesijų atlyginimai nuo 2008 metų ir pakilo, tai tik daugiausiai 5–10 proc. Pavyzdžiui, ekspeditoriams siūlomų atlyginimų vidurkis 2008 m. siekė apie 2017 Lt iki mokesčių, o šiemet algos pakilo iki maždaug 2600 Lt. Maždaug puse tūkstančio litų nuo 2008-ųjų padidėjo ir vairuotojų atlyginimai – tai siejama su atsigavimu transporto sektoriuje.
Vis dėlto „Hay Group“ atstovas E.Kajieta abiturientams patartų nesirinkti profesijos vien pagal didžiausius uždarbius, esą naudingiau yra objektyviai įvertinti savo gebėjimus ir pagalvoti, kaip patekti tarp specialistų elito – rinkoje geriausiai mokamų darbuotojų. Nes geriausiesiems bet kurioje srityje mokami puikūs atlyginimai.

Inžinierius
Vidutinis atlyginimas šalyje iki mokesčių: 2300–5000 Lt
Antanas ŠULSKIS, UAB „Elgama-elektronika“ inžinierius projektuotojas

38-erių metų A.Šulskis mechanikos inžinieriumi dirba jau vienuolikti metai. Dabartinė specialisto darbovietė – elektros skaitiklių gamykla Vilniuje. „Elgamos-elektronikos“ gaminami daugiau nei dviejų šimtų modifikacijų skaitikliai šiandien vartotojų naudojami 25 pasaulio šalyse. A.Šulskis įmonėje yra atsakingas už staitiklių korpusus, plastikines ir metalines jų dalis (projektuoja naujus skaitklius, kuria jų modifikacijas).
Inžinieriaus profesiją A.Šulskis pasirinko todėl, kad visuomet labiau linko į tiksliuosius mokslus. Jis stodamas į Kauno technologijos universiteto mechanikos inžinerijos specialybę visiškai nesidomėjo, nei kiek inžinieriai uždirba, nei kiek darbų jiems siūloma. Mokslai A.Šulskiui patiko ir visiškai nepasirodė sunkūs.
A.Šulskis nesijaučia prašovęs: rasti darbą pagal pasirinktą specialybę jam niekada nebuvo sunku. „Darbo visą laiką turėjau. Gerų inžinierių Lietuvoje trūksta, jiems darbo visada atsiras. Neturime daug gamybos imonių, tačiau dabar kaip tik keičiasi inžinierių kartos ir tai lemia šių specialistų trūkumą“, – pastebi A.Šulskis.
Ar patenkinti inžinieriai savo atlyginimu? A.Šulskis pripažįsta, kad šios profesijos atstovų uždarbio žirklės labai didelės. Jauni inžinieriai uždirba pusantro tūkstančio litų, patyrę specialistai – 3,5–4 tūkst. Lt ir daugiau. „Aš savo atlyginimu patenkintas, bet dar įžvelgiu galimybių jį didinti“, – šypteli inžinierius.

Tarptautinių pervežimų vairuotojas
Vidutinis atlyginimas šalyje iki mokesčių: 5600 Lt
Gvidas RADZEVIČIUS, UAB „Daimanta“ vairuotojas

Šiai profesijai reikalingas tik D kategorijos vairuotojo pažymėjimas, o aukštasis išsilavinimas nebūtinas. Nepaisant to, vilkikų vairuotojai atlyginimais lenkia netgi gydytojus, studijuojančius universitete dešimt ir daugiau metų. Viliojantis atlyginimas buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl G.Radzevičius nutarė tapti tolimųjų reisų vairuotoju. Be to, tai buvo proga pamatyti nepažintas šalis. 47-erių vilnietis sako, kad 1996 m., kai jis pradėjo dirbti vilkiko vairuotoju, pinigai čia buvo išties nemaži. Dabar algos nebe tokios įspūdingos: vien per pastarąją krizę vairuotojų uždarbis gerokai sumenko. Tiesa, atlyginimai vėl pamažu kyla.
„Mūsų uždarbis – tai dienpinigiai, už nuvažiuotą kilometrą mokama po 35 centus. Taigi kuo daugiau ir kuo greičiau suvažinėsi, tuo daugiau uždirbsi“, – sako G.Radzevičius, per mėnesį uždirbantis 3,5–4 tūkst. Lt į rankas.
Pasak pašnekovo, vilkikų vairuotojų atlyginimai negali būti maži, nes tai sunkus, pavojingas ir atsakingas darbas (tenka gabenti milijoninės vertės krovinį, už kurio saugumą bei pristatymą laiku atsako pats vairuotojas). G.Radzevičius apibendrina, kad ši profesija – tai gyvenimo būdas: jie ilgas valandas praleidžia prie vairo, automobilyje miega, gaminasi valgį, o atokvėpio valandomis žiūri televizorių ar žaidžia kompiuterinius žaidimus. Krovinio nugabenimas pirmyn atgal į kokią Italiją, jei viskas vyksta sklandžiai, gali tetrukti savaitę, na, o jei keliauja į Rytus, užtrunka gerokai ilgiau. Pastaroji G.Radzevičiaus kelionė į Kazachstaną truko 36 dienas, iš jų dešimt parų, kol buvo sutvarkyti visi muitinės formalumai, jis prastovėjo sostinėje Astanoje kaustant 40 laipsnių šalčiui.

Programuotojas
Vidutinis atlyginimas šalyje iki mokesčių: 2500–5000 Lt*
Juozas KONTVAINIS, „Bentley Systems“ programuotojas

Trisdešimtmetis programuotojas J.Kontvainis dirbti pradėjo studijuojamas antrame Vilniaus universiteto kurse, tad šiandien jau turi dešimties metų darbo patirtį. IT sritis yra viena tų dėkingų profesijų, leidžiančių dirbti dar nebaigus mokslų, be to, neprisirišanti prie konkrečios darbo vietos. Dar vienas pliusas – net ir neturėdami didelės darbo patirties programuotojai gauna santykinai didesnį atlyginimą.
„Mūsų įmonė samdo daug studentų: iš pradžių jie ateina atlikti praktikos, o vėliau įsidarbina. Aš čia jau vienas vyresnių“, – apie savo dabartinę darbovietę – tarptautinę IT bendrovę „Bentley Systems“ pasakoja J.Kontvainis. Jis priduria, kad „Bentley Systems“ padalinys Lietuvoje yra vienas sparčiausiai augančių pasaulyje. Įmonė plečia savo veiklą Lietuvoje, nes randa čia aukšto lygio IT specialistų už patrauklią kainą. Pats J.Kontvainis šiuo metu kuria planšetinių kompiuterių programėlę, kuri bus skirta amerikiečių vartotojams. Prieš penkerius metus programuotojo atlyginimas buvo apie 3 tūkst. Lt per mėnesį, o šiandien jis uždirba jau 4–5 tūkst. Lt.
J.Kontvainio nuomone, programuotojo profesija tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje turi itin geras perspektyvas, nes darbo jiems tik daugės. „Bentley Systems“ bendrovei darbuotojų jau dabar trūksta kone nuolat. „Atsiranda vis naujų įrenginių, be to, dabar jau net ir mikrobangų krosneles ar šaldytuvus reikia programuoti“, – teigia pašnekovas.
Jis įsitikinęs, kad turėtų didėti ir programuotojų atlyginimai, kurie ir taip nemaži, palyginti su kitų profesijų atstovų. Tiesa, J.Kontvainis pabrėžia, kad ši profesija tinka tik analitiniu mąstymu pasižymintiems žmonėms.

Vaistininkė
Vidutinis atlyginimas šalyje iki mokesčių: apie 3000 Lt
Danutė BUBNIENĖ, „Šeimos vaistinės“ Vilniuje vaistininkė

Lietuvoje vaistininkai uždirba maždaug dukart daugiau nei įprasti pardavėjai. Vidutinis vaistininko atlyginimas siekia apie 3 tūkst. Lt iki mokesčių, o vaistinės vedėjo – apie 3,8–4 tūkst. Lt. Pasak jau septyniolika metų vaistininke dirbančios D.Bubnienės, vaistininkas privalo būti geras ligų žinovas bei patarėjas, nes daugelis sunegalavusių gyventojų, užuot laukę eilėse poliklinikoje, pirmiausia ateina konsultuotis būtent pas vaistininką. Pasak D.Bubnienės, per dieną vaistininkui tenka bendrauti su daugybe žmonių, išklausyti ne tik nusiskundimus sveikata, bet neretai ir asmenines pirkėjų problemas.
„Tai įtemptas ir emociškai sudėtingas darbas. Esi kaip kempinė, per dieną sugerianti visas emocijas“, – sako D.Bubnienė. Ji priduria, kad vaikystėje užsukdama į Šėtos miestelio (Kėdainių r.), kuriame užaugo, senąją vaistinę, dažniausiai sutikdavo joje tik vieną kitą žmogų, tad vaistininko darbas jai atrodė ramus, be jokio didesnio streso. Tačiau po farmacijos magistro studijų tuomečiame Kauno medicinos universitete pati tapusi vaistininke D.Bubnienė įsitikino, kad šios profesijos atstovai ne veltui priskiriami prie didesnės profesinės rizikos grupės, todėl dirba ne 40 valandų, kaip daugelis, o 36 valandas per savaitę. Be to, vaistininkai turi daugiau atostogų – iš viso 35 kalendorines dienas per metus.
Pašnekovė įvardija ir daugiau šios profesijos pranašumų: pradedantieji vaistininkai uždirba tiek pat, kiek ir seniau dirbantys, be to, jaunesni turi netgi geresnes galimybes siekti karjeros.

*Nurodyti jaunų ir patyrusių specialistų atlyginimo vidurkiai

Lentelė

Šešiasdešimties profesijų atstovų atlyginimai Lietuvoje

Profesija     Vidutinis atlyginimas iki mokesčių (Lt per mėnesį)

Advokatai    7468*
Antstoliai    25 183*
Architektai    2000-5000
Agronomai    2500
Buhalteriai    1900
Baldininkai (baldų gamintojai)    1947
Biotechnologai    2500–5000**
Biurų sekretorės    1500
Chemikai    3812
Draudimo specialistai    3837
Dažytojai    2500
Ekspeditoriai    2600
Elektrikai    2000
Finansų analitikai    3000–6000**
Farmacininkai (vaistų gamyba)    3770
Furgonų / lengvųjų automobilių vairuotojai    2000
Gydytojai    4068
Inžinieriai    2300–5000**
IT specialistai / programuotojai    2500–5000**
IT sistemų architektai    7000
Kasininkai-pardavėjai    1200
Kirpėjai    1300–1500
Krovikai    1200
Konsultantai    1370
Mokytojai    2695
Mokslininkai    2800
Matininkai    3000
Miškininkai    1993
Manikiūrininkai    800–1000
Mūrininkai    3000
Notarai    14214*
Nekilnojamojo turto brokeriai    3400
Pardavimo vadybininkai    2000–4000***
Prekybininkai    1944
Padavėjai    1300
Paštininkai / kurjeriai    1447
Policininkai (patruliai)    2486
Policijos tyrėjai-įstaigų vadovai    3207
Plytelių klojėjai    2600
Rinkodaros vadybininkai    2000–3000***
Reklamos vadybininkai    2500
Statybininkai    1913
Socialiniai darbuotojai    2288
Slaugytojai    1600
Siuvėjai    1419
Sandėlininkai    1000
Santechnikai    1200
Suvirintojai    2000
Šaltkalviai    2000
Teisėjai (apylinkių teismuose)    5964
Tekstilininkai    1878
Tarptautinių pervežimų vairuotojai    5600
Ūkininkai    2064
Vidiniai neteisinių įmonių teisininkai    3000
Vidiniai prekybos / paslaugų įmonių dizaineriai    2500
Vaistininkai    3000
Valytojai    800
Viešbučių kambarinės    1300
Viešbučių administratoriai    2000
Virėjai (kavinių, restoranų)    2600

* Pastaba: advokatų, antstolių ir notarų pajamų vidurkis apskaičiuotas pagal jų metinius deklaruotų apmokestinamųjų pajamų 2010 m. duomenis: dalis šių pajamų skiriama kontoroms išlaikyti, tad realus darbo užmokestis yra mažesnis. Antstolių rūmų ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos duomenimis, kontorų išlaikymas ir kiti mokesčiai sudaro apie 65–70 proc. antstolių bei advokatų gaunamų pajamų. Daug mokesčių sumoka ir notarai: Notarų rūmų teigimu, jei vidutinis notaro atlyginimas „popieriuje“ siekia per 14 tūkst. Lt, tai atskaičius visus mokesčius jis sudaro apie 5 tūkst. Lt.

** Nurodyti jaunų ir patyrusių specialistų atlyginimo vidurkiai
*** Nurodyti žemesnio ir aukštesnio lygmens vadybininkų atyginimo skirtumai

Šaltinis: Statistikos departamentas, „Indigroup“, „CV Market“, Valstybinė mokesčių inspekcija, Lietuvos darbo birža, Policijos departamentas, Kirpėjų ir grožio specialistų asociacija, Nacionalinė teismų administracija, Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija, didžiųjų darbdavių duomenys

Lentelė
Profesijos, kurių atlyginimas per pastaruosius penkerius metus krito labiausiai
(atlyginimo mažėjimas 2007–2012 m., proc.)

Mūrininkai    –37
Nekilnojamojo turto brokeriai    –35
Suvirintojai    –30
Dažytojai    –29
Žurnalistai    –25

Šaltinis: „CV Market“ darbo pasiūlymų duomenų bazės, darbdavių duomenys

 

Nepaisant įvairių priemonių, skatinančių didesnę moterų integraciją darbo rinkoje, dailiosios lyties atstovės sulaukia mažesnio finansinio įvertinimo nei vyrai.

Nors atotrūkis tarp abiejų lyčių vidutinio darbo užmokesčio Lietuvoje yra mažiausias per penkerius metus, darbo rinkoje moterys vis dar sulaukia mažesnio finansinio įvertinimo. Tam, kad jų metinės pajamos prilygtų vidutiniam vyrų uždarbiui, moterims šiemet tektų dirbti 38 dienomis ilgiau.
Lygaus darbo užmokesčio diena šiemet Lietuvoje paskelbta anksčiau nei įprasta – vasario 23-iąją. Tądien moterys, dirbusios nuo 2011 m. pradžios, pasiekė vidutinį metinį vyrų uždarbį, gautą per tuos pačius metus. Tai yra mažiausias atotrūkis tarp skirtingų lyčių darbo užmokesčio nuo 2006 m., kai pradėta rinkti tokia statistika.
2011 m. IV ketvirčio duomenimis, vidutinis moterų darbo užmokestis Lietuvoje buvo beveik 13 proc. mažesnis nei vyrų ir siekė 1576 Lt per mėn. Tai reiškia, kad vyrui uždirbant 1 Lt moteris gavo 87,1 ct. Esant tokiam atlyginimų skirtumui, be pertraukų dirbančios moterys per gyvenimą, arba vidutiniškai 33,2 darbo metų, uždirba beveik 93 tūkst. Lt mažiau nei vyrai.
Tiesa, atotrūkis tarp vyrų ir moterų darbo užmokesčio nėra unikalus Lietuvos reiškinys. Tai daugelio, jei ne visų, šalių tendencija. Pavyzdžiui, Europos Sąjungoje skirtumo vidurkis svyruoja apie 17 proc., o Latvijoje 2010 m. vyrų darbo užmokestis buvo didesnis visose veiklos srityse. Šiuo požiūriu situacija Lietuvoje yra pranašesnė nei kaimyninėje šalyje: egzistuoja keturios veiklos, kuriose moterys uždirba daugiau nei vyrai.
2011 m. III ketvirtį moterys uždirbo ne mažiau nei vyrai privalomojo socialinio draudimo, vandens surinkimo, valdymo ir tiekimo, transporto ir sandėliavimo bei bendrojo vidurinio ugdymo srityse. O didžiausios lyčių užmokesčio žirklės užfiksuotos piniginio tarpininkavimo, finansinėje ir draudimo, farmacinių preparatų gamybos srityse.
Kas lemia darbo užmokesčio skirtumus? Priežasčių daug ir jos gana subjektyvios. Viena jų – darbo specifika. Dėl interesų ar fizinių galimybių kai kurios veiklos, pavyzdžiui, statyba, priimtinesnės vyrams nei moterims. Tai lemia nedidelį užimtų moterų skaičių tose šakose ir ryškų darbo užmokesčio skirtumą tarp lyčių. Tarkime, jei naftos perdirbimo gamykloje dirba keturios moterys, užimančios biuro administratorių pozicijas, nieko nuostabaus, kad vidutinis jų darbo užmokestis šioje srityje yra kuklesnis nei vyrų.
Nevienodi užmokesčiai susiformuoja ir dėl šeimyninių įsipareigojimų. Ir dėl motinystės atostogų, ir dėl susirgusių atžalų slaugymo moterų darbo stažas dažniau nei vyrų yra pertraukiamas, jos dirba mažiau valandų, o tai turi dvejopos įtakos darbo užmokesčiui. Išankstinės nuostatos gali nulemti darbdavio sprendimą dėl didesnės atsakomybės pareigų suteikimo. Be to, su pertraukomis vykdoma darbo veikla gali trukdyti moteriai sparčiau kopti karjeros laiptais.
Nors moterys Lietuvoje per gyvenimą dirba pusmečiu ilgiau nei vyrai, šie per savaitę daugiau laiko skiria darbui, dažniau pluša viršvalandžius. Be to, dažniau tarp moterų nei vyrų pasitaikantis darbas ne visą darbo dieną taip pat prisideda prie karjeros perspektyvų ir užmokesčio dydžio.
Pažvelgę į vyrų ir moterų darbo užmokesčio dinamiką matysime, kad iki 2007 m. jis kito panašiais tempais. Tiesa, ekonominio pakilimo metais vyrų atlygis didėjo sparčiau, ir atotrūkis išaugo. 2009 m. lygaus darbo užmokesčio diena nusikėlė net į kovo 23-iąją.
Prasidėjus ekonominei recesijai, atotrūkis ėmė mažėti, labiau traukiantis vyrų atlyginimams. Nuo 2008-ųjų per trejus metus vyrų vidutinis darbo užmokestis sumažėjo daugiau nei 7 proc., o moterų atlygio pokytis nesiekė ir pusantro procento. Tokius pokyčius daugiausia lėmė užimtųjų persiskirstymas skirtinguose veiklos sektoriuose. Krizės metu labiausiai nukentėjo daugiausiai vyrų įdarbinusios sritys: statyba, transportas, kasyba ir karjerų eksploatavimas. O moterų ekonominis vaidmuo daugelyje namų ūkių išaugo. Ne vienoje šeimoje būtent jų darbas tapo pagrindiniu pajamų šaltiniu.
Šiuo metu didesnė moterų integracija į darbo rinką yra skatinama tokiomis priemonėmis, kaip nauja motinystės pašalpų skaičiavimo ir mokėjimo tvarka, pensinio amžiaus suvienodinimas. Nepaisant to, atrodo, kad ekonomikai atsitiesiant darbo užmokesčio skirtumas gali vėl paryškėti. Norisi tikėti, kad tai lems objektyvios ekonominės aplinkybės, o ne lytis.

Pernai vidutinis moterų darbo užmokestis Lietuvoje buvo beveik 13 proc. mažesnis nei vyrų.

Kokiose Lietuvos įmonėse vidutinis darbo užmokestis didžiausias? Ir ar išties geidžiamiausiais laikomi darbdaviai moka daugiausiai? “Veidas” iš arčiau pažvelgė į atyginimus, mokamus žinomiausiose bendrovėse.

Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalyje, Statistikos departamento duomenimis, šių metų pirmąjį ketvirtį siekė 2071,6 Lt. Palyginti su ankstesniu ketvirčiu, jis 2,4 proc. sumažėjo, o per metus, palyginti su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu, 2 proc. padidėjo. Taigi darbo užmokesčio svyravimai tiek į vieną, tiek į kitą pusę tebėra labai nedideli ir gerokai atsilieka nuo infliacijos. Įmonėse, kurios nuolat patenka į kasmet sudaromus geidžiamiausių darbdavių sąrašus, padėtis panaši: nors matyti pirmieji ekonomikos atsigavimo ženklai, atlyginimai daugelyje jų išlieka stabilūs arba didėja labai nedaug.
Atlyginimas lietuviams, personalo atrankos įmonės “Grafton Recruitment” apklausos duomenimis, yra pagrindinis kriterijus renkantis darbdavį. Tad kokios įmonės Lietuvoje savo darbuotojams šiandien moka daugiausiai? Nors daugelyje bendrovių darbo užmokesčio dydis yra konfidenciali informacija, “Veidas” pamėgino praskleisti šią paslapties skraistę.

Išskirtinės algos – tik išrinktiesiems

Atlyginimų burbulas subliūško. Priešingai nei iki krizės, dabar daugelyje įmonių nusistovėjo, anot “Grafton Recruitment” vadovės Dianos Mečanecaitės, protingi atlyginimai. “Atlyginimai tapo proporcingi keliamiems reikalavimams”, – lūžį apibūdina D.Mečanecaitė.
Tai galima pasakyti ir apie tokias tarptautines bendroves, kaip “Barclays”, kuri pernai Vilniuje atidarė technologijų centrą, ar grynųjų pinigų perlaidų bendrovę “Western Union” – garsias įmones, kuriose, apklausų duomenimis, dirbti svajoja dauguma lietuvių. Vidutiniai atlyginimai jose gerokai didesni nei šalies vidurkis, bet ne tokie dideli, kad iškreiptų rinką. “Veido” šaltinių duomenimis, “Barclays” technologijų centre dirbantys lietuviai IT specialistai uždirba po 6–8 tūkst. Lt neatskaičius mokesčių. Taigi dalis “Barclays” specialistų uždirba iki keturių kartų daugiau nei vidutinis lietuvis. Viešosios įstaigos “Investuok Lietuvoje” generalinis direktorius Mantas Nocius teigia, kad “Barclays” specialistų atlyginimai didesni nei daugelyje Lietuvos IT įmonių.
Didžiausi IT specialistų atlyginimai Lietuvoje svyruoja ties 5–7 tūkst. Lt riba. “Veido” žiniomis, iš IT įmonių didžiausias specialistų atlyginimų vidurkis yra “Barclays” technologijų centre, bendrovėse “Alna”, “Atea” (buvusi “Sonex”), “Baltic Amadeus”.
Tiesa, mūsų šaltinių teigimu, keletas lietuvių, gavusių taip trokštamą darbą “Barclays”, jau spėjo nusivilti: jie tikina, kad didžioji IT specialistų dalis atlieka monotonišką darbą pagal instrukcijas, todėl grįžo pas lietuvių darbdavius, nors ir už mažesnę algą.
IT, finansų, naftos, farmacijos, alkoholio ir tabako sektorių įmonės paprastai siūlo didžiausius atlyginimus rinkoje, tačiau visose egzistuoja didelės atlyginimų “žirklės” tarp žemiausios ir aukščiausios grandies darbuotojų. Tai reiškia, kad sėkmingiausia veikla užsiimančių šių sektorių įmonių vadovai uždirba po keliolika tūkstančių litų, o eiliniai darbuotojai – porą tūkstančių litų per mėnesį. “Tai sektoriai, kuriuose tos pačios pozicijos atlyginimai šiek tiek didesni nei kitur. Tačiau paprastai itin gerai įmonėje uždirba tik keli žmonės, o daugumos darbuotojų atlyginimai neišsiskiria”, – teigia “Search Group” tiesioginės personalo paieškos konsultantė Ingrida Vitkienė.
Pavyzdžiui, kažin ar SEB banką geidžiamiausiu darbdaviu šiemet išrinkę lietuviai labai trokštų dirbti banko klientų aptarnavimo srityje: aptarnaujančio personalo vidutinis atlyginimas 2010 m. pabaigoje buvo ne itin įspūdingas ir siekė 2069 Lt prieš mokesčius. Vidutinis specialistų atlyginimas – 3341 Lt, tad irgi neatrodo pribloškiamai. Tačiau būti banko vadovais turbūt norėtų daugelis: vidutinis vadovaujančių darbuotojų atlyginimas SEB yra 9921 Lt neatskaičius mokesčių.
Šiaulių bankas į geidžiamiausių darbdavių dvidešimtuką nepatenka, nors čia vidutinis vadovų atlyginimas yra dar didesnis ir praėjusių metų gale siekė 14 910 Lt. Krizė apkarpė ir šio banko vadovų algas, nes, pavyzdžiui, 2008 m. vidutinis jų darbo užmokestis siekė net 23 039 Lt. Tiesa, tokius atlyginimus Šiaulių banke gauna vos aštuoni asmenys, o visų kitų banko tarnautojų vidutinis atlyginimas praėjusių metų pabaigoje sudarė 1967 Lt – tai netgi šiek tiek mažiau už dabartinį šalies vidurkį (2008 m. buvo 2410 Lt).
Bankai daug investuoja į savo įvaizdį, tad daug kas patiki, kad ten tikros aukso kasyklos. Vadovams – gal ir taip (be to, jie naudojasi ir kitomis privilegijomis, pavyzdžiui, važinėja tarnybiniu automobiliu), bet jų yra nedaug, o kai kuriems žemiausios grandies bankų tarnautojams, pavyzdžiui, vos per tūkstantį litų į rankas gaunantiems klientų aptarnavimo vadybininkams, net gėda kam nors prisipažinti, kad dirba banke, o vos suduria galą su galu. Deja, dirbusieji bankuose sako, kad ir karjeros galimybės ten labiau teorinės.
Taigi Lietuvoje dažnai svarbiau ne tai, kur dirbi, o kas esi, – galima būtų paminėti daugybės įmonių pavadinimus, kurie niekam nebus žinomi, bet jose pavieniai darbuotojai, kuriantys didžiausią pridėtinę vertę, uždirba milžiniškus pinigus.

Uždarbis rinkoje suvienodėjo

Po krizės nebeliko ir itin didelių atlyginimų skirtumų tarp panašaus dydžio bei apyvartos bendrovių. Atlyginimai mažėjo net ir tose įmonėse, kuriose jie buvo gerokai didesni nei vidurkis, o lig šiol buvę skirtumai jau nebe tokie ryškūs. Taigi didžiausiose ir žinomiausiose bendrovėse atlyginimai šiandien labai panašūs.
Jei kalbėsime apie visus darbuotojus apskritai, o ne vien apie einančius išskirtines vadovaujamas pareigas, šiek tiek didesnėmis algomis, tarkime, telekomunikacijų srityje, pasižymi bendrovė “Teo LT”. 2010 m. vidutinis “Teo” darbuotojų darbo užmokestis siekė 3500 Lt. Beje, bendrovės personalo skyriaus direktorius Edis Kasperavičius teigia, kad pastaruosius kelerius metus, nepaisant ekonomikos nuosmukio, visas įmonės darbuotojų atlygis – darbo užmokestis, priedai, sveikatos draudimas ir pan. – iš esmės nesikeitė.
Tarp gamybos įmonių atlyginimais išsiskiria tabako pramonės milžinė “Philip Morris Lietuva”, taip pat patenkanti tarp geidžiamiausių darbdavių. Pavyzdžiui, gamybos darbuotojų, dirbančių pamainomis, vidutinis atlyginimas siekia 3700 Lt. “Mažiausias atlyginimas gamykloje yra du kartus didesnis nei oficialus minimumas. Taip pat turime ir socialinių priedų sistemą, apimančią įmokas į kaupiamuosius pensijų fondus, sveikatos draudimą, visi darbuotojai apdrausti gyvybės draudimu, jiems kompensuojamos sportinės veiklos ir sveikatingumo paslaugos. Rūpindamasi darbuotojų patogumu bendrovė organizuoja jų atvežimą į darbą ir parvežimą”, – vardija “Philip Morris Baltic” korporacijos reikalų vadovas Lietuvai Gintautas Dirgėla.
Tarp gamybininkų algomis išsiskiria ir apie 1400 darbuotojų turinti AB “Achema” – čia vidutinis darbo užmokestis šių metų pirmąjį pusmetį buvo 3384 Lt. Kaip sako “Achemos” generalinis direktorius Jonas Sirvydis, sunkmečiu vidutinis darbo užmokestis buvo nukritęs į 2004 m., o šiemet priartėjo prie 2007 m. lygio – pirmąjį metų pusmetį, palyginti su tuo pačiu 2010 m. laikotarpiu, jis padidėjo 58 proc. “Deja, galimybes darbuotojams uždirbti dar daugiau riboja nuolat kylanti pagrindinės žaliavos – gamtinių dujų kaina bei mūsų valstybei diktuojamos vienintelio dujų tiekėjo sąlygos”, – teigia J.Sirvydis.
Daugiau už šalies vidurkį uždirba ir kai kurių baldų pramonės įmonių darbininkai, pavyzdžiui, “Vilniaus balduose” vidutinis jų atlyginimas 2010 m. pabaigoje siekė 2637 Lt. Specialistai čia uždirba vidutiniškai 4101 Lt per mėnesį. Na, o vidutinis vadovų atlyginimas “Vilniaus balduose” – 16 184 Lt.
Didesnių atlyginimų galima tikėtis ir energetikos sektoriuje. Pavyzdžiui, “Lietuvos energijos” darbininkų vidutinis darbo užmokestis siekia 2683 Lt, o specialistų – 4054 Lt. Tiesa, įmonės vadovo Daliaus Misiūno atlyginimas yra daugiau nei keturiskart didesnis – 19,9 tūkst. Lt. Tiek pat uždirba ir “Lesto” generalinis direktorius Arvydas Tarasevičius, o darbuotojų atlyginimai čia šiek tiek mažesni nei “Lietuvos energijoje”.
Taigi gerai uždirbti įmanoma ir Lietuvoje, bet tam reikia išskirtinių gebėjimų ir, žinoma, sėkmės. O bendro atlyginimų šuolio rinkoje, koks buvo iki krizės, šiandien nežada joks ekspertas. Kaip sako atlygio tyrimus atliekančios įmonės “Consulteam Baltics” direktorius Žilvinas Akelis, metinis algų kilimas šiemet turėtų siekti tik 2–3 proc. “Be to, jau aišku, kad artėja nauja recesija ir atlyginimams tai tikrai atsilieps”, – prognozuoja Ž.Akelis.

Lietuvos verslas iš krizės duobės jau gerokai palypėjo į viršų, tačiau gyventojų piniginėse šis ekonomikos pagerėjimas dar nejuntamas. Pirmąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, vidutinis atlyginimas didėjo daugumoje sektorių, tačiau toli gražu ne tiek, kiek bendrovių pelnas. Statistikos departamento duomenimis, pirmąjį šių metų ketvirtį įmonių pelnas padidėjo 2,8 karto, o darbo užmokestis – tik 2 proc.
Ekonomistai ir darbo rinkos ekspertai pabrėžia, kad, didėjant pelnui, pats laikas juo dalytis su darbuotojais, nes darbuotojų trūkumas ateityje gali labai smarkiai kirsti įmonių konkurencingumui. Šią problemą supranta ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Bronislovas Lubys, metinėje pramonininkų konferencijoje pabrėžęs, kad jei įmonės, gaudamos didesnį pelną, sutiktų mokėti darbuotojams daugiau, darbo jėgos trūkumas Lietuvoje nebūtų jaučiamas.

Auginasi lašinius ir kaupia investicijoms

Didžiausios žirklės tarp pelno ir atlyginimų didėjimo šių metų pradžioje buvo matyti nuo krizės itin nukentėjusiuose sektoriuose ir ten, kur darbo užmokestis ir taip vienas mažiausių. Nekilnojamojo turto operacijų sektoriuje pelnas šoktelėjo du kartus, tačiau vidutinis atlyginimas – 14 Lt, transporto ir saugojimo veikla užsiimančių bendrovių pelnas ūgtelėjo aštuoniais kartais, atlyginimai – 4,6 proc., o maisto produktų ir gėrimų gamybos srityje pelnas didėjo du kartus, atlyginimai – 1,1 proc.
Tarp tokių pavyzdžių ir tekstilės sektorius. Tekstilės įmonių pelnas pirmąjį ketvirtį išaugo 2,6 karto, tačiau vidutinis darbo užmokestis palypėjo tik 3 Lt. Tuo tarpu pernai pirmąjį pusmetį itin kukliai gyvenusių drabužių siuvimo įmonių pelnas šiemet pakilo net du šimtus kartų, o atlyginimai – vidutiniškai tik po 70 Lt.
“Manau, kad įmonės auginasi lašinius”, – kuklų atlyginimų kilimą didėjant pelnui komentuoja Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos prezidentas Linas Lasiauskas. Jis aiškina, kad atlyginimai šiame sektoriuje nekilo dėl dviejų priežasčių: nemaža įmonių pelno dalis nukreipiama į investicijas, nes daugėjant užsakymų būtina didinti gamybos apimtis, be to, įmonės kaupia lėšas brangstančioms žaliavoms įsigyti.
“Pirmąjį ketvirtį įmonės dar turėjo žaliavų, įsigytų senomis kainomis. O dabar žaliavos, tokios kaip medvilnė, vilna, pabrangusios, tačiau galutinio užsakymo kaina išlieka panaši, todėl įmonės priverstos laviruoti tarp vidinių išteklių. Atlyginimai nekyla todėl, kad įmonės dabartinio pelno sąskaita galėtų amortizuoti ateityje matomus nuostolius”, – priežastis vardija L.Lasiauskas.
Kaip išeitį iš šios padėties asociacijos prezidentas mato būtinybę investuoti į produktyvumą didinančias technologijas ir gaminti didesnės pridėtinės vertės savo prekės ženklo produktus. Dabar dauguma tekstilės ir siuvimo įmonių vis dar gamina užsienio prekėms ženklams.

Sezoniškumo įtaka

Atkreiptinas dėmesys, kad kai kuriais atvejais didėjant pelnui atlyginimai netgi mažėjo. Su statybomis glaudžiai susijusiame kasybos ir karjerų eksploatavimo sektoriuje pelnas pirmąjį ketvirtį ūgtelėjo 78 proc., o vidutinis atlyginimas susitraukė 3,4 proc. Šiame sektoriuje dirbančios įmonės “Gasta” direktorius Gintas Zybartas pabrėžė, kad koreliacijos tarp pelno ir atlyginimų nematyti dėl sezoniškumo įtakos. Žiemą nevyksta statybos, tad ir ši veikla praktiškai sustoja, tačiau dabar valstybinių užsakymų daugėja ir sektorius po truputį atsigauna. “Praėjusį mėnesį mes jau 10 proc. padidinome atlyginimus karjerų specialistams, nes buvo pinigų”, – dėsto įmonės vadovas.
Kita vertus, jis tvirtina, kad ženkliau didinti atlyginimų šiemet dar nėra galimybių, nes bendrovės vadovai nesijaučia užtikrinti dėl ateities. “2008–2010 m. karjerai buvo nereikalingi, todėl patyrėme nuostolį, o jį reikia padengti iš šiųmečio pelno. Tik tada jau galima būtų didinti atlyginimus. Mūsų įmonėje atlyginimai buvo sumažėję kokius penkis kartus, o iš 37 žmonių buvo likę tik septyni. Valstybė nukrito į 2006 metus, o karjerai – į 2000-uosius”, – lygina “Gastos” vadovas.
“Swedbank” vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis mano, kad stiprus įmonių pelno susitraukimas 2009 m. yra svarbiausia priežastis, kodėl nevienodu greičiu atsigauna pelnas ir darbuotojų atlyginimai. “Kadangi pelnas krito labiau negu atlyginimai, dėl to ir jo augimas dabar gerokai spartesnis”, – įsitikinęs N.Mačiulis.
Kita priežastis, pasak jo, kad po ekonomikos nuosmukio iš pradžių ima gerėti įmonių finansiniai rodikliai, o tik tada, kai įmonės pasijunta drąsiau ir užtikrinčiau, pradeda didėti darbuotojų atlyginimai.
Kita vertus, jei prisiminsime praeitį, akivaizdu, kad Lietuvos darbdaviai nėra pratę savo iniciatyva kelti atlyginimų. Ekonominio pakilimo laikais, kai darbo užmokestis rinkoje sparčiai didėjo, įmonės atlyginimus dažniausiai keldavo ne lojaliausiems, ilgamečiams darbuotojams, bet naujiems, kurių kitaip nepavykdavo prisivilioti. Tad tendencija, kai darbuotojai atlyginimą pasikeldavo tik susiradę naują darbą, buvo labai ryški. Taigi galbūt ir dabar viena priežasčių, kodėl didėjant pelnui nekyla atlyginimai, yra ta, kad grėsmės dėl darbo jėgos dar nejaučiantys darbdaviai nelinkę dalytis pelnu.
Darbo rinkos ekspertai sutaria – paskirstyti didžiosios dalies pelno atlyginimams didinti įmonės tikrai negali, nes kiekvienos padėtis ir tikslai skirtingi: viena ruošiasi intensyviai plėtrai, kita turi įsipareigojimų bankams ar partneriams, trečios akcininkai laukia dividendų. Kita vertus, Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius prof. Boguslavas Gruževskis neabejoja, kad koreliacija tarp įmonės pelno ir kolektyvo darbo užmokesčio turi būti. “Kuo ši koreliacija labiau jaučiama, tuo didesnė motyvacija. Kai įmonė uždirba pelno, laikas galvoti apie problemas, kurių gali kilti ateityje dėl kvalifikuotos jėgos trūkumo, ir didinti darbuotojų lojalumą. Pelnas – pagrindinis ekonominės veiklos rodiklis, ir visi, kurie prisideda prie jo, taip pat ir darbuotojai, turi maksimaliai jausti pokyčius”, – įsitikinęs profesorius.

Didesnė nacionalinių pajamų dalis – įmonėms

Ekonomistė Margarita Starkevičiūtė pabrėžia, kad atsilikimas tarp pelno ir darbo užmokesčio didėjimo Lietuvoje yra ilgalaikė tendencija, o žirklės tarp didžiausią ir mažiausią atlyginimą gaunančių darbuotojų – didžiausios Europoje. “Tai lemia kelios priežastys. Pirma, Lietuvos įmonėms tenka daug investuoti, nes paveldėjome neefektyvų ūkį. Antra, silpnos profsąjungos. Trečia, šalyse, kuriose labai daug reguliavimo darbo jėgos srityje, atlyginimai mažesni”, – priežastis vardija M.Starkevičiūtė.
Beje, ši tendencija atsiskleidžia ir analizuojant bendrojo vidaus produkto (BVP) duomenis pajamų metodu – didesnė nacionalinių pajamų dalis tenka įmonėms, o ne darbuotojams. N.Mačiulis konstatuoja, kad 2008 m. kompensacija darbuotojams (atlyginimai neatskaičius mokesčių ir socialinio draudimo įmokos) sudarė 44,5 proc., o įmonių pelnas – 32,5 proc. BVP. 2010 m. šis santykis jau pastebimai pasikeitė: darbuotojams atiteko tik 41,5 proc., o įmonėms – 34,2 proc. BVP.
N.Mačiulis tvirtina, kad įvairiose pasaulio šalyse kompensacijos darbuotojams ir pelno santykis yra labai skirtingas, o skirtumai priklauso ne tik nuo to, kaip įmonės linkusios dalytis savo pelnu, bet ir nuo ekonomikos struktūros. Šalyse, kuriose labai išplėtotas darbui imlus paslaugų sektorius, kompensacija darbuotojams būna santykinai didesnė. Paprastai taip yra labiausiai išsivysčiusiose šalyse, kaip Danija (55 proc.), Jungtinė Karalystė (57 proc.), Šveicarija (64 proc.). Šalys, kuriose vyrauja didelių investicijų ir mažesnės darbuotojų kompetencijos reikalaujanti pramonė, atlyginimų dalis BVP paprastai yra mažesnė: Vokietijoje – 48 proc., Norvegijoje – 45 proc.
“Swedbank” prognozuoja, kad šiemet per metus atlyginimai didės apie 5 proc., o SEB bankas mini 5,5 proc. ribą. Kita vertus, kai kuriuose sektoriuose jau dabar įmonės dalijasi su darbuotojais uždirbtu pelnu ir gan sparčiai didina atlyginimus: chemikalų ir chemijos produktų gamybos srityje vidutinis atlyginimas pirmąjį ketvirtį kilo 16,4 proc., informacijos ir ryšių sektoriuje – 8,5 proc., o pernai nuostolį patyrusiame, bet šiemet pelno uždirbusiame pagrindinių metalų ir metalo gaminių gamybos sektoriuje – 7,7 proc.

Ne visi sektoriai dalijosi uždirbtu pelnu

Sektorius    Pelnas/nuostolis prieš apmokestinimą (mln. Lt) 2011 I ketv.    Pokytis, palyginti su 2010 I ketv. (proc.)    Vidutinis darbo užmokestis 2011 I ketv. bruto (Lt)    Pokytis, palyginti su 2010 I ketv. (proc.)
Visi    1,98 mlrd.    281    2071    2
Miškininkystė ir medienos ruoša    58,6     83    1870    2,5
Kasyba ir karjerų eksploatavimas    19,8    78    2324    –3,4
Maisto produktų, gėrimų gamyba        77,6    210    1991    1,1
Tekstilės gaminių gamyba    23,1    260    1829    0,2
Odos ir odos dirbinių gamyba    0,99    247         1468    –1,9
Chemikalų ir chemijos produktų gamyba    230    298    3860    16
Vaistų pramonės gamyba    30    225    4401    12
Kompiuterinių, elektroninių ir optinių gaminių gamyba    18,4    22    2870    8
Transporto įrangos gamyba    19,1    7    2078    22
Transportas ir saugojimas    275    808    1970    4,6
Informacija ir ryšiai    108    21    3416    8,5
Nekilnojamojo turto operacijos    75,6    218    1919    0,7
Administracinė ir aptarnavimo veikla    10,8    33    1688    –2
Šaltinis: Statistikos departamentas

Šį kartą mumis piktinosi absoliučiai visi pašnekovai. Tiesą sakant, ne mažiau jais piktinomės ir mes. Suprantama, tema viena jautresnių – atlyginimų dydis. O šitoks nuomonių skirtumas – iš absoliučiai skirtingai suvokiamos Lietuvos realybės.

Ilgai galvojau, kodėl taip sunkiai susišnekame ir kodėl taip jautriai reaguojame į vieni kitų kritiką. Manau todėl, kad krizė valstybinį ir privatų sektorių palietė labai skirtingai. Mano kolegos iš ministerijų ir valstybės įstaigų spaudos tarnybų šį kartą pasirodė panašūs į tuos vaikus, kurie nebuvę kaime ir mano, kad daržovės užauga “Maximoje”. Nes jie nesuvokia dabartinės Lietuvos pinigų kainos. Valdininkai kuo nuoširdžiausiai dėstė, esą atlyginimai kai kuriems darbuotojams kyla dėl to, kad taip tiesiog numato įstatymas: atėjo laikas, sukapsėjo stažo valstybinėje tarnyboje terminas – štai tau ir didesnis atlyginimas. Nesiginčiju, kad valdiškame darbe dirbantys žmonės turi turėti kokių nors privilegijų ir garantijų, jų atlyginimo didėjimas gal ir turi būti užprogramuotas. Tačiau aš, kaip ir bet kuris privataus sektoriaus atstovas, žinau, kad Lietuvoje pastaruosius dvejus metus buvo tokia sudėtinga ekonominė situacija – tiesą sakant, didelio palengvėjimo daugelyje verslo sričių vis dar nejusti – kad žmonėms paprasčiausiai teko labai smarkiai susiimti: dirbti gerokai daugiau (kūrybingiau, inovatyviau) ir, deja, labai neretu atveju, tenkintis sumažėjusiu atlyginimu. Nes kitokių variantų tiesiog nebuvo – pinigų nebuvo. Nes versle jie uždirbami. O valstybės tarnyboje, pasirodo, tiesiog pasiimami. Iš kur? Iš to paties verslo, visų dirbančių žmonių sumokamų mokesčių, o kai pristinga – iš užsienio rinkų, kur skolinamasi už labai nemenkas palūkanas.

Žinau, kad daugeliui valdininkų šita mintis nuskambės šventvagiškai, tačiau manau, kad Lietuvos Vyriausybė, užklupus krizei, turėjo griežtai įšaldyti visų valstybės išlaikomų darbuotojų atlyginimus. Ne tik bazinį atlyginimą, bet ir galimybę algai didėti sukakus stažo terminui ar pakilus kvalifikacijai. Ne panaikinti, o įšaldyti, kol Lietuvai buvo (ir tebėra – rodo naujausi biudžeto surinkimo duomenys) taip sunku pripildyti iždą. Antraip, kodėl užklupus juodam sunkmečiui, nesudrebėjo ranka sumažinti pensijas, socialines išmokas – juk jos buvo mokamos tokiu pat valstybės ir jos piliečių sutarties pagrindu, kaip ir mokant algas viešojo sektoriaus darbuotojams. Tačiau tai – situacijos suvokimo, solidarumo stoka. Vienas pirmųjų blogų pavyzdžių – premjeras Andrius Kubilius, pakėlęs atlyginimų priedus savo naujai suburtai komandai, kuriai, kaip matote, teko labai didelis darbo krūvis sprendžiant Lietuvą užklupusias problemas. Panašiai savo atlyginimo kilimą motyvuoja ir naujasis “Sodros” vadovas Mindaugas Sinkevičius. Jau šis iš privačios gydymo įstaigos vadovų atėjęs valdininkas dar tikrai neturėtų būti pamiršęs, kiek pacientų reikia aptaranuati tam, kad vadovo alga padidėtų 2 tūkst. Lt.

“Pagal naująją tvarką elektrinės darbuotojams siūloma vos 900 litų alga, o eiliniams vadybininkams – net po penkis tūkstančius. Jau nekalbu apie vadovų atlyginimus, kurių dydis kažkodėl laikomas didžiausia paslaptimi”, – piktinosi Lietuvos elektrinės profesinės sąjungos pirmininkas Algirdas Sirvydas.

Praėjusį penktadienį profsąjungos lyderis dalyvavo derybose su darbdaviais dėl naujos kolektyvinės sutarties.

Į “Lesto” bendrovę sujungtų RST ir VST darbuotojai taip pat nusiteikę netylėti. Jų nuomone, vadovai, kurių daugelis neturi nieko bendra su energetika, gauna tikrai per dideles algas.

“Mes siekiame, kad būtų persvarstytos ir pareigybės, ir atlyginimai. Dėl to subūrėme darbo grupę”, – sakė “Lesto” jungtinės profesinių sąjungų atstovybės pirmininkė Jadvyga Blažienė.

Jos teigimu, siekiama, kad specialistai gautų bent šiek tiek daugiau nei dabar, o su energetika nesusijusių darbuotojų algos sumažėtų.

Į kovą pakilo ir Ignalinos atominės elektrinės darbuotojai. Jie netgi pasiskundė Europos Komisijai dėl per mažų atlygių. Praėjusią savaitę darbuotojai gavo Europos Komisijos ir Transporto generalinio direktorato direktoriaus branduolinei energijai Peterio Farosso atsakymą. Jame tiesiog nurodyta, kad algų dydį nustato Ignalinos atominės elektrinės vadovybė.

Susivieniję energetikai gegužės 9 dieną kreipėsi į energetikos viceministrą Arvydą Darulį, tačiau jokių atsakymų iš jo negavo iki šiol.

Teisingumo ministerija, įgyvendindama teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, iš 2011 metų Privatizavimo fondo lėšų prašo skirti 250 tūkst. litų teisėjų atlyginimams.

Vyriausybei teikiamame projekte teigiama, kad minėta suma skirta įgyvendinti Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo išimties tvarka programą.

Remiantis minėtuoju įstatymu, nesumokėta darbo užmokesčio dalis kasmet dalimis teisėjams turi būti išmokama iki 2012 metų gruodžio 31 dienos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Kovo pradžioje Finansų ministerija pranešė, kad iš viso įsipareigojimų teisėjams dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies suma sudarė 57,9 mln. litų. Per 2009-2010 metus grąžinta 20 mln., liko grąžinti 37,9 mln. litų.

Pernai 10 mln. litų tam skirta iš Privatizavimo fondo, šiemet valstybės biudžete šiam tikslui lėšų nenumatyta. Pagal Vyriausybės patvirtintą tvarką, teisėjams skolos dalis išmokama proporcingai atsižvelgiant į valstybės biudžete numatytus tam tikslui asignavimus.

Vyriausybė yra nutarusi, kad teisėjams bus grąžinta apie trečdalis dėl nepagrįstai sumažintų atlyginimų susidariusios 150 mln. litų skolos. Atlyginimų skirtumas mokamos už trejus metus ir apskaičiuojamos už laikotarpį nuo 2005 metų liepos 1 iki 2008 metų liepos 1 dienos.

2010 m. ekonomikos atsigavimas, kurį sukėlė eksporto prieaugis, pasiektas daugiausia dėl to, kad buvo mažinami atlyginimai.

Pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje labai paaštrėjo diskusijos slidžia santykio tarp produktyvumo ir darbo užmokesčio tema. Neatsakingai ir nežinia iš kur traukus skaičius mesta vieno banko ekonomikos veikėjo frazė apie ypač mažą Lietuvos žmonių darbo našumą (kuris esąs net 4–6 kartus mažesnis nei normalaus europiečio) įskėlė labai pozityvią diskusiją. Ar uždirbame mažai, nes nemokame dirbti ir esame labai tingūs? O gal uždirbame mažai, nes mums mažai moka, nors sukuriame ne taip jau mažai tos vertės?

Oficiali ES statistika teigia, kad vidutiniškai vienas Lietuvos dirbantysis sukuria apie 45 proc. to, ką sukuria 15-os senųjų ES narių dirbantieji. Ką sako šis rodiklis? Skaičius gaunamas padalijus naujai sukurtą vertę iš valandų, per kurias ta naujoji vertė ir buvo generuota (rodikliai skaičiuojami eliminuojant kainų skirtumus). Patys statistikai gana griežtai primena, kad kalbama apie bendrą įspūdį. Taip yra todėl, kad daugelyje sektorių (pavyzdžiui, švietimo, sveikatos apsaugos, finansų, socialinio darbo ar viešojo administravimo) niekaip kitaip negalima apskaičiuoti naujai sukurtos vertės, kaip tik išlaidas padalijus iš dirbusiųjų skaičiaus. Ir tai reiškia, kad jei atlyginimai sumažėjo, tai mokytojai (socialiniai darbuotojai, gydytojai…) sukūrė mažiau vertės, net jei padaugėjo mokinių klasėje ir daugiau buvo atlikta operacijų. O va jei koks bankas labai smarkiai padidina savo paslaugų įkainius (pastarųjų metų Lietuvos realybė), o jo analitikas gauna didelį atlyginimą, nors jo mokslinių darbų nė su žiburiu nerasi, tai ir vertės tas bankas sukuria labai labai nemažai. Jūs tuo rimtai tikite?

Tad bet kuris solidesnis statistikos tyrimas nepamiršta pabrėžti, jog panašūs išvestiniai rodikliai reikalingi tik tam, kad būtų galima numanyti bendrą situaciją, tad tikėtina, jog kokia Vokietija (110 proc. vidurkio), Prancūzija (113 proc.) ar JAV (118 proc.) yra daugiau ar mažiau našesnės nei ES vidurkis, o Lietuva, Estija (52 proc.), Latvija (39,5 proc.) – ne tokios produktyvios. Na, o išskirtinį produktyvumą demonstruojančiame Liuksemburge (166 proc.) išties tiek daug sukuriama tik todėl, kad šioje šalyje itin didelė labai gerai apmokamų finansininkų koncentracija.

Čia paminėtos metodinės subtilybės, žinoma, nepanaikina dvejopos ypatingos produktyvumo klausimo svarbos. Viena vertus, produktyvumas yra vienas esminių veiksnių, generuojančių ilgalaikį augimą, kita vertus, jo analizė išties svarbi ir kai kalbama apie naujai sukurtos vertės pasidalijimą. Gyventojų skaičius lemia, kiek darbuotojų turės valstybė, o produktyvumas, arba gamyba vienam darbuotojui, apibrėžia, kiek uždirbs kiekvienas darbuotojas. Kad šalis būtų turtinga, o jos vidutinis pilietis galėtų mėgautis aukštu gyvenimo lygiu, būtina (nors nepakankama!) sąlyga yra ir didelis produktyvumas, t.y. gebėjimas našiau pasinaudoti turimu kapitalu, darbu bei gamtos ištekliais ir pagaminti daugiau reikalingų daiktų.

Lietuvoje kalbant apie nedidelį ir lėtai didėjantį produktyvumą paprastai susitelkiama ties darbuotojo indėliu į naujos vertės kūrimą. Vis dėlto tos ar kitos šalies darbuotojų produktyvumas nėra vien jų pačių išsilavinimo ar įgūdžių pasekmė: produktyvumą generuoja ir aplinkos socialinė, ekonominė bei politinė infrastruktūra, pasitikėjimą užsitarnavę garbingi teismai, kurie priverčia vykdyti kontraktus ir sprendžia ginčus tarp vartotojų ir tiekėjų.

Našesnė ta ekonomika, kai darbuotojai aprūpinti didesniu kapitalo kiekiu arba, tai reiškia tą patį, daugiau investuojama į žemę, pastatus ar įrangą. Labai panašiai ekonomikos produktyvumą didina ir naujos idėjos: vienaip ar kitaip derindami kapitalą ir darbą, taikydami naujas technologijas, kurdami ir teikdami rinkai naujus gaminius, galime pagaminti įvairesnių ar geresnių gaminių mažesnėmis sąnaudomis.

Lietuvoje beveik neprisimenamas produktyvumą generuojantis valstybės vaidmuo. Siekiant našios ekonomikos negalima pamiršti švietimo ir lavinimo. Pavyzdžiui, Pietų Korėja vos per vienos kartos gyvenimą iš trečiojo pasaulio valstybės virto išsivysčiusia šalimi daugiausia dėl labai rimto vaikų ugdymo ir geros aukštojo mokslo sistemos.

Nors Lietuvoje įkyriai peršama mintis, kad maža vyriausybė yra geriau nei didelė, tačiau efektyviai ekonomikai išties svarbu ne tiek dydis, kiek kokybė. Pavyzdžiui, Švedijos vyriausybė išleidžia daugiau nei pusę šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), o Meksikos – tik ketvirtį BVP. Bet Švedijos vyriausybė yra efektyvi ir garbinga, šalis turtinga, tuo tarpu Meksikos – neefektyvi, korupcija paplitusi, o šalis skursta.

Itin svarbi ir rinkų laisvė: visuomenė gali turtėti tada, kai atsiranda pigesnių prekių gamybos būdų, tad turtėjimo procesas tuo pačiu metu yra ir kai kurių verslų išstūmimas iš rinkos.

Žinoma, realus darbuotojo atlyginimas (t.y. atlyginimas, įvertinus infliaciją) priklauso nuo produktyvumo. Kuo daugiau darbuotojas pagamina vertės savo darbdaviui, tuo daugiau jis uždirba. Ilgainiui, kai kompanija savo darbuotojus aprūpina geresne įranga ir tos įrangos susikaupia daugiau, jų darbo užmokestis didėja. Vis dėlto tai nėra absoliuti taisyklė. Dėl didėjančio produktyvumo visai nebūtinai išlošia pats darbuotojas. Jei darbuotojo derybinė galia nedidelė, jo darbdavys gali darbo užmokesčio nekeisti, bet padidinti pelno dalį. Labai silpnos, o tam tikra prasme ir korumpuotos bei nuo Lietuvos valdžios labai priklausomos didžiosios šalies profsąjungos tikrai nesugeba deramai atstovauti savo darbuotojų interesams. Tai rodo ir skaičiai. Per pastaruosius porą metų kompensacija dirbantiesiems (t.y. bendros dirbančiųjų pajamos) sumažėjo 11 mlrd. Lt, o kapitalo kilmės pajamos pernai santykinai jau sugrįžo į 2007 m. lygį.

Lietuvoje 2010 m. darbo kaina įvertinus produktyvumą (apskaičiuojama kaip darbo vieneto sąnaudos arba, atsižvelgiant į infliaciją, kaip reali darbo kaina) smuko 10 proc., ir tai didžiausia nuosmukis visoje Europoje. Be kita ko, tai reiškia, kad 2010 m. ekonomikos atsigavimas, kurį sukėlė eksporto prieaugis, daugiausia buvo pasiektas būtent piginant darbo kainą (t.y. mažinant atlyginimus). Toks vidinės devalvacijos kelias pasakoja ir apie tai, kad nors vertės pernai buvo sukurta daugiau, darbo dalis pajamose toliau mažėjo. Tad kalbos apie didėjantį darbo jėgos išnaudojimą tikrai nėra iš piršto laužtos. Diskutuoti galime nebent apie tai, ar esama Lietuvos viešojoje erdvėje pakankamai panašių profesionalių diskusijų.

Darbuotojų lūkesčiai dėl pageidaujamų atlyginimų didėja sparčiau negu darbdavių pasiūlymai.

“Darbuotojų lūkesčiai didėja ir artėja prie skaičiukų, buvusių geraisiais laikais. Siūlomi atlyginimai taip pat jau truputį kyla, bet jie labai priklauso nuo ieškomos pozicijos ir nuo to, kiek kandidatų yra rinkoje. Daugiau kyla atlyginimai tų darbuotojų, kurie rinkoje paklausūs”, – tvirtina darbuotojų paieškos ir atrankos įmonės “Prime Pelope” direktorė Aušra Delonaitė.

Ji pastebi, kad šiuo metu rinkoje labai paklausūs rinkodaros specialistai, jiems siūlomi jau didesni atlyginimai, kurie sunkmečiu buvo smarkiai kritę. Pavyzdžiui, patyrusiam rinkodaros specialistui didesnė įmonė siūlo 3,5–5 tūkst. Lt atlyginimą, atskaičius mokesčius. A.Delonaitės teigimu, šiek tiek pakilo ir eksporto vadybininkų ar pardavėjų užsienio rinkoms siūlomi atlyginimai.

Darbo paieškos portalo CV duomenimis, šiuo metu didžiausių atlyginimų pageidauja analitikai ir programuotojai: pirmieji tikisi 3351 Lt, antrieji – 3288 Lt per mėnesį. Ekonomistai tikisi uždirbti 2813 Lt, inžinieriai – 2550 Lt, rinkodaros vadybininkai – 2523 Lt, dizaineriai – 1995 Lt, o pardavėjai-konsultantai – 1531 Lt.

Teigiamos atlyginimų tendencijos matyti ir tarp mažesnės kvalifikacijos reikalaujančių darbo vietų. Prieš metus ar pusantrų didžioji dalis darbdavių siūlydavo minimalų užmokestį, o dabar jis pakilo pora šimtų litų. Pavyzdžiui, Lietuvos darbo biržos duomenų bazėje esančiuose skelbimuose padavėjams jau siūlomas 1100–1400 Lt darbo užmokestis, siuvėjoms – 800–1500 Lt, sandėlininkams – 1200 Lt.

„Sodros“ reformą numatyta svarstyti Seime. Siūlomos dvi pensijų skaičiavimo metodikos. Galbūt jos leis teisingiau apskaičiuoti pensijas būsimiems pensininkams, bet neišspręs pajamų problemos.

Ne paslaptis, kad verslininkai siekia sumažinti išlaidas darbuotojams samdyti. Tobulinamos gamybos ir paslaugų technologijos, diegiami našesni įrengimai, kurie didina gamybos ir paslaugų apimtis, kelia darbo našumą. Todėl dėsningai mažėja darbuotojų skaičius, jiems išmokamas bruto darbo užmokestis, nuo kurio skaičiuojamos įmokos “Sodrai”. Ir  šie veiksmai dargi skatinami. Atleidžiama nuo pelno mokesčio mokėjimo, kai tobulinamos technologijos ir plečiama gamyba, skiriamos Europos Sąjungos  paramos lėšos.

Taigi atsiranda prieštaravimas tarp verslo intereso sukurti daugiau pridėtinės vertės su mažesnėmis darbo sąnaudomis ir valstybės intereso –  didinti įmokas socialiniams fondams. Interesų priešpriešą akivaizdžiai patvirtina 2010 metų rezultatai.  Nors privačiame sektoriuje, palyginus su 2009 metais,  sukurta 3 mlrd. Lt (4,6 proc.) daugiau pridėtinės vertės, tačiau  įmokų “Sodrai” sumokėta  0,5 mlrd. litų (9,4 proc.) mažiau. Įmokų santykis su sukurta pridėtine verte  sumažėjo nuo 9,15 proc. buvusio 2008 metais iki 7,75 proc. – 2010 metais. Esant 2008 metų santykiui, praėjusiais metais įmokos “Sodrai” būtų buvusios 950 mln. litų didesnės. Siekiant išvengti šio prieštaravimo, reikėtų  įmokas skaičiuoti nuo sukurtos pridėtinės vertės, o biudžeto išlaikomose įstaigose – palikti esamą tvarką.

Aišku, būtų geriausia eiti kitu keliu – nustatyti kokią dalį sukurtos pridėtinės vertės įmonės turi skirti  darbuotojų darbo užmokesčiui. 2008 metais  buvo skirta 34,1 proc., o 2010 metais – 31,5 procentas. Kadangi įmokos “Sodrai” skaičiuojamos nuo darbuotojų bruto darbo užmokesčio, tuomet “Sodros” pajamos būtų susietos su sukurta pridėtine verte ir išvengta 2009 metų situacijos.

Valdžia turi šiokią tokią įtaką darbo užmokesčiui nustatydama minimalią algą, kuri yra 800 Lt.  Ji neleidžia darbdaviui mokėti darbuotojui mažiau nurodytos sumos, bet nereguliuoja kokia pridėtinės vertės dalis turėtų būti išmokėta visiems darbuotojams. O ta dalis yra gerokai mažesnė, negu kitose Europos valstybėse. 2010 metais kompensacijos darbuotojams suma (darbo užmokestis ir įmoka jų socialiniam draudimui) Lietuvoje buvo  45,8  (privačiame versle – 39,2 proc.), kai Europos Sąjungos šalių vidurkis – 65,4 procentai.  Pas mūsų kaimynus ši dalis taip pat yra didesnė.  Šie duomenys patvirtina, kad mūsų verslininkai yra šykštūs, moka darbuotojams gerokai mažiau negu kitose valstybėse, sau pasilikdami didžiąją dalį bendru darbu sukurto produkto.  Todėl nenuostabu, kad atskirtis tarp turtingųjų  ir vargšų yra didžiausia Europos Sąjungoje.

Minimalios algos padidinimas 100 ar daugiau litų pagerina tik labai mažai uždirbančių žmonių padėtį, bet nesprendžia klausimo iš esmės. Bet valdžiai ir ši žmonių grupė nerūpi.  Premjeras nesenai pareiškė, kad tai verslininkų ir profsąjungų reikalas.

Pasigirdo pasiūlymų įvesti progresinius mokesčius darbo pajamoms ir turto mokestį, kurie, tariamai, padidins Sodros pajamas. Progresiniai mokesčiai nepadidina bruto darbo užmokesčio nuo kurio skaičiuojama įmoka “Sodrai”. Todėl neišspręs jos pajamų problemos, kurios negalima palikti Dievo malonei ir verslininkų sąžinei.

Prezidentė pažadėjo nuo sekančių metų atstatyti iki buvusio lygio senatvės pensijas. Tai maloni naujiena.  Bet abejoju, kad pažadas bus ištesėtas, nes ekonomika atsigauna lėtai, o diegiamos priemonės “Sodros” pajamoms didinti yra mažai efektyvios. Belieka tik džiaugtis, kad pensijos daugiau nemažinamos ir laiku išmokamos.

Petras Navikas

Vienur “į rankas” gaunamas vidutinis darbo užmokestis kai kurių kitų savivaldybių vidurkį viršija net dvigubai. Štai, pavyzdžiui, Vilniuje praėjusių metų trečią ketvirtį mėnesio atlyginimo vidurkis buvo gerokai didesnis nei 1800 Lt, o visai netoliese esančiuose Šalčininkuose jis nesiekė 1200 Lt per mėnesį. Tai paaiškėjo iš “Swedbanko” Asmeninių finansų instituto parengtos analizės.

Ir tai nieko nuostabaus: atlyginimai didžiausi tose savivaldybėse, kuriose dirba daugiausiai aukštos kvalifikacijos darbuotojų, yra įsikūrę specifiniai verslo ir gamybos objektai. Dėl šios priežasties vidutiniai atlyginimai Klaipėdos miesto ir rajono, Visagino ir Mažeikių rajono savivaldybėse buvo didesni nei vidutinis darbo užmokestis “į rankas” šalyje (1621 Lt). Darbuotojų skaičius kai kuriose šiose savivaldybėse įsikūrusiose įmonėse smarkiai mažėjo (pvz., Mažeikiuose nuo 2008-ųjų nedarbas didėjo labiausiai Lietuvoje). Vis dėlto jūrų uoste, atominėje elektrinėje, naftos perdirbimo gamykloje likę dirbti darbuotojai išlaikė palyginti didelį darbo užmokestį.

Atitinkamai mažiausias pajamas gauna tų savivaldybių gyventojai, kuriose veikia nedaug ūkio subjektų, o darbo jėga menkai konkurencinga – palyginti mažai darbingo amžiaus gyventojų, neaukšta ir jų kvalifikacija. Tokios savivaldybės dažnai pasižymi dideliu jose gyvenančių bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykiu. Tarp jų – Ignalina, Akmenė, Vilniaus r., Zarasai ir kt.

Taigi daugeliui šių savivaldybių gyventojų itin  svarbios tampa nedarbo išmokos. Daugiausiai tokias išmokas gaunančiųjų yra Visagine, Elektrėnuose, taip pat – Vilniuje. Tikimybė, kad šių savivaldybių gyventojai yra labiau priklausomi nuo socialinių išmokų, yra didesnė. Kartu tokia situacija gali rodyti ir tai, kad šiose savivaldybėse yra mažiau ilgalaikių bedarbių.

Tačiau situacija darbo rinkoje nieko nepasako apie vietos savivaldų gyventojų gebėjimą tvarkyti asmeninius finansus. Greičiau – apie tokių gebėjimų poreikį. Štai dešimčiai Kalvarijos savivaldybės, kurioje atlyginimai vieni mažiausių šalyje, gyventojų tenka net 2,5 pradelstų mokėjimų kredito, išperkamosios nuomos, telekomunikacijų, komunalinių paslaugų bendrovėms ir bankams atvejų. Daugiausiai skolingi yra Palangos savivaldybės gyventojai. Per pastaruosius metus pradelsti mokėjimai čia ūgtelėjo labiausiai ir šiuo metu vienas tokių skolų turintis Palangos savivaldybės gyventojas vidutiniškai vėluoja mokėti 15,6 tūkst. Lt. Vaizdžiau tariant – beveik viso vidutinio metų uždarbio dydžio sumą.

Vertinant savivaldybių gyventojų pradelstų mokėjimų skaičių ir vidutinę sumą matyti, kad vėluojami mokėti įsipareigojimai Lietuvoje pasiskirsto labai netolygiai. Vadinasi, gyventojų praktika tvarkantis su privalomais mokėjimais yra labai nevienoda.
Šešios iš dešimties savivaldybių, kuriose yra didžiausias vėluojamų dengti įsipareigojimų skaičius, sutampa su tomis, kuriose pradelstų mokėjimų greitųjų kreditų bendrovėms atvejų yra daugiausia. Taigi gali būti, kad gyventojai šiose savivaldybėse greitaisiais kreditais dažnai naudojasi pradelstiems mokėjimams dengti.

Vienų skolų dengimas kitomis tikrai ne ta išeitis, kurią būtų galima pavadinti geru ir atsakingu skolų tvarkymu. Tad akivaizdu, kad pradelsti mokėjimai ir toliau liks tarp didžiausių šių metų iššūkių, mat pajamų didėjimo didelė dalis gyventojų greičiausiai nepajus – vidutinio darbo užmokesčio augimą šiemet greičiausiai užgoš kainų kilimas.

Skirtumai tarp savivaldybių formavosi ne vieną dieną. Tikrai ne per dieną ar net ne per metus Lietuvos gyventojų finansinė padėtis ir supanašės. Vis dėlto galima viltis, kad mažinant regioninę atskirtį dedamos pastangos anksčiau ar vėliau atsipirks tuo, jog tvarią šalies ateitį kurs stabilų finansinį pagrindą turintys gyventojai.