Justas Mundeikis

Justas Mundeikis, ekonomistas (Lithuanian-Economy.net)

IQ.lt portale pasirodė Lietuvos laisvos rinkos instituto prezidento, ekonomisto, Žilvino Šilėno komentaras: „Bloga statistika = bloga politika“. Jo autorius teigia, jog neatsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje ir Estijoje vienam gyventojui tenka vienoda BVP dalis, negalima lyginti šiose šalyse dirbančiųjų atlyginimų bei, kad Lietuvos verslininkai nėra godesni ir nemoka mažesnio darbo užmokesčio. Šiame komentare norėčiau paanalizuoti BVP bei atlyginimų statistiką ir įrodyti, jog Eurostat pateikia duomenis, leidžiančius ne tik palyginti Estijoje ir Lietuvoje dirbančiųjų atlyginimus, bet, pasitelkus papildomą statistiką, galima kvestionuoti Ž. Šilėno tezę dėl sąžiningų atlyginimų.

Ž.Šilėno komentaro tikslas yra paneigti šį argumentą: „Štai vienas dažnai linksniuojamas skaičius. Neva Estijos BVP vienam gyventojui toks pat kaip Lietuvos, o vidutinis atlyginimas – aukštesnis. Išvada – Lietuvos verslininkai daug godesni nei Estijos, todėl darbuotojams moka mažiau.“ Siekiant įrodyti skaitytojui, jog taip nėra, autorius pasirenka tokią minčių seką:

1. Lietuvos BVP atitinka Estijos BVP vienam gyventojui tik tada, kai BVP tenkančio vienam gyventojui rodikliai yra lyginami ne eurais, o perkamosios galios standartu (toliau – PGS). Tačiau algos yra lyginamos eurais, o ne PGS, tad algų lyginti negalima;
2. BVP, tenkantis vienam gyventojui, nėra vidutinio atlyginimo atitikmuo. BVP sudaro gaunami darbo užmokesčiai bei pajamos už įdarbintą kapitalą;
3. Lietuvoje darbuotojai dirba su mažiau kapitalo nei darbuotojai kitose ES šalyse, todėl Lietuvos dirbantieji sukuria mažiau vertės;
4. Estijos pramonėje įdarbinta 20 proc. daugiau kapitalo nei Lietuvos pramonėje;
5. Atlyginimai „atrodo“ mažesni dėl 31 proc. darbdavio mokamos „Sodros“ dalies, kuri dažnai neatsispindi lyginant pajamas, gaunamas skirtingose šalyse neatskaičius mokesčių;
6. 200 tūkst. darbuotojų dirba ne pilnu etatu ir daliai jų išmokami atlyginimai vokeliuose, o tai sumažina vidutinį darbo užmokestį oficialioje statistikoje.

Visame šiame ekvilibristiniame minčių kratinyje yra tiesos, tačiau ir apstu autoriaus „tingėjimo“ analizuoti statistinius duomenis. Stebina, jog tokį nepagrįstą komentarą parašo pats „instituto“ prezidentas, tačiau tai jau ne pirmas kartas, kai Ž.Šilėnas pateikia nekompetentingas ekonomines analizes (žr. „LLRI ir MMA“).

Manau, jog analizuojant duomenis, net kai lyginama statistika tik su Estijos duomenimis, visada yra įdomu pažvelgti ir į Latvijos rodiklius. Tad šiame komentare pateikiami visų trijų Baltijos šalių rodikliai.

BVP, tenkantis vienam gyventojui

Bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis, tenkanti vienam gyventojui, 2015-ais metais Estijoje siekė 15 600 eurus, Latvijoje – 12 300 eurus, o Lietuvoje – 12 800 eurus (žr. 1 pav.). Tačiau lyginant BVP, tenkantį vienam gyventojui, perkamosios galios standartu[1] (toliau PGS) statistika atrodo kur kas patrauklesnė lietuvio akiai: Estijos BVP, skaičiuojant PGS, siekia 21 400, Lietuvos – 21 100, o Latvijos – 18 500 (žr. 2 pav.). Taigi, jeigu lyginama BVP dalis, tenkanti vienam gyventojui, ne eurais, o PGS, Estijoje BVP dalis yra vos 1,4 proc. didesnė nei Lietuvoje. Lyginant eurais, skirtumas siektų 21,9 proc.

1 pav. BVP, tenkantis vienam gyventojui, eurais. Šaltinis: Eurostat

2 pav. BVP, tenkantis vienam gyventojui, PGS. Šaltinis: Eurostat

Estijos, Lietuvos ir Latvijos darbuotojų pajamos

Ž.Šilėno teiginiai, jog negalima palyginti gaunamų pajamų Lietuvoje ir Estijoje, nes tada jos būtų lyginamos eurais, o ne perkamosios galios standartu (1 argumentas) bei, jog negalima lyginti pajamų skirtingose šalyse, nes tada neatsižvelgiama į darbdavio sumokamus mokesčius (6 argumentas), yra klaidingi. Eurostat pateikia gaunamų atlyginimų ES duomenis, įskaitant ir darbuotojo bei darbdavio sumokamus mokesčius. 1-oje lentelėje pateikiami darbo vietos kaštai, sumokami mokesčiai ir darbuotojo gaunamos pajamos darbuotojo, neturinčio vaikų bei gaunančio vidutinį šalies atlyginimą[2]. Siekiant geresnio palyginimo tarp šalių, rodikliai pateikiami ir eurais, ir perkamosios galios standartu.

Pažvelgus į lentelę (žr. 1 lentelę) pastebima, kad tiek vertinant eurais, tiek perkamosios galios standartu, Estijoje gaunamos pajamos po mokesčių ir visos darbo vietos kaina yra didesnės nei Lietuvoje. Estijoje 100 proc. vidutinės algos gaunančio asmens be vaikų darbo vieta kainuoja darbdaviui 28 proc. brangiau nei Lietuvoje, o darbuotojui, atskaičius visus mokesčius, lieka 30,7 proc. daugiau atlyginimo, vertinant perkamosios galios standartu. Įvertinus Eurostat pateiktus duomenis paaiškėja, jog galima palyginti ne tik BVP dalį, tenkančią vienam gyventojui, bet ir atlyginimus. Tad verta paanalizuoti, ar Ž.Šilėno pateikti argumentai yra validūs ir atitinka realybę.

1 lentelė. Vidutinį šalies atlyginimą gaunančio asmens, neauginančio vaikų, darbo vietos kainos sudedamosios dalys 2013 m. Šaltinis: Eurostat, autoriaus skaičiavimai

Pramonėje sukauptas kapitalas

Kokia statistika remiasi LLRI prezidentas, minėdamas sukauptą kapitalą Estijos pramonėje, nėra aišku. Egzistuoja keletas statistinių ir ekonometrinių metodų, kurie naudojami norint apskaičiuoti sukauptą kapitalą, tad sunku patvirtinti Ž.Šilėno argumentą, kad Estijos pramonėje įdarbinta apie 20 proc. daugiau kapitalo nei Lietuvoje.

Darbas visą ir ne visą darbo laiką

Kur kas lengviau patikrinti pateikiamus statistinius argumentus apie dirbančius ne visą darbo laiką asmenis. „<…> ne visą darbo dieną dirbantys žmonės. Lietuvoje tokių yra apie 200 tūkst., dauguma dirba už minimalų atlyginimą (MMA) ar mažiau“. Remiantis 2-oje lentelėje pateiktais Eurostat duomenimis, ne visą darbo laiką Lietuvoje dirba apie 111-120  tūkst. asmenų, o ne 200 tūkst., kaip teigia LLRI prezidentas savo komentare. Lietuvoje ne visą darbo laiką dirbančiųjų skaičius svyruoja tarp 7-ių ir  9-ių proc. visų užimtųjų. Estijoje šis rodiklis yra didesnis ir svyruoja tarp 7-ių ir 11-os proc., priklausomai nuo analizuojamo laikotarpio (žr. 3 lentelę).

2 lentelė. Dirbančiųjų visą ir ne visą darbo laiką skaičius, tūkstančiais. Šaltinis: Eurostat, autoriaus skaičiavimai

3 lentelė. Dirbančių visą ir ne visą darbo laiką dalis, procentais. Šaltinis: Eurostat, autoriaus skaičiavimai

Šešėlinė ekonomika

Galima tik spėlioti, kokias algas gauna dirbantieji ne visą darbo laiką vokelyje, tačiau analizuojant Lietuvoje užimtųjų asmenų (neįskaitant užimtųjų, dirbančių viešajame administravime, krašto apsaugoje ir socialinės rūpybos sektoriuje) pajamų (vertinant PGS) vidurkį ir medianą – mėnesinės pajamos Lietuvoje buvo mažesnės nei Estijoje. Nesvarbu, ar analizuojami dirbančiųjų visą darbo laiką ar ne visą darbo laiką rodikliai (žr. 4 lentelę). Taip pat galima matyti, jog visose šalyse proporcija tarp visą ir ne visą darbo laiką dirbančiųjų asmenų pajamų yra sąlyginai panaši. Taigi galima daryti išvadą, jog dirbantieji daliniu etatu už mažesnę algą (kurių Lietuvoje yra mažiau nei Estijoje), vargu ar iškraipo statistiką.

4 lentelė. Dirbančių visą ir ne visą darbo laiką pajamų vidurkis ir mediana, eurais bei PGS, 2010-ais m. Šaltinis: Eurostat

Analizuojant šešėlinės ekonomikos mastą, dažnai remiamasi Friedrich Schneider analize. Remiantis ja, Lietuvos ir Estijos šešėlinės ekonomikos dydis yra apytiksliai vienodas. F.Schneider skaičiavimais, 2015-ais metais šešėlinė ekonomika Lietuvoje siekė 25,8 proc. BVP, o Estijoje – 26,2 proc. BVP (žr. 3 pav.). 2014-ais metais ir Lietuvoje, ir Estijoje šešėlio rodiklis siekė po 27,1 proc. BVP (žr. 4 pav.).

3 pav. Šešėlinės rinkos dalis, procentais nuo oficialaus BVP 2015-ais metais. Šaltinis: Schneider, 2015

4 pav. Šešėlinės ekonomikos dalis, procentais nuo oficialaus BVP 2014-ais metais. Šaltinis: Schneider, 2015

Atsižvelgiant į tai, kad šešėlinės ekonomikos mastai yra apytiksliai vienodi, ne visą darbo laiką dirbančių asmenų Lietuvoje proporcija yra mažesnė, o oficialiai gaunamų pajamų – panaši, galima daryti prielaidą, kad net įskaičiavus vokeliuose gaunamus atlyginimus, vidutinės pajamos Lietuvoje būtų mažesnės nei Estijoje. Konstatavus faktą, jog vertinant perkamosios galios standartu, atlyginimai Estijoje yra ženkliai didesni nei Lietuvoje ir pripažįstant, kad šių skirtumų priežastis nėra šešėlinės ekonomikos mastas, nes jis yra sąlyginai vienodas Lietuvoje ir Estijoje, ar darbuotojų darbo dienos trukmė, kyla klausimas, kas lemia didesnę algą Estijoje?

Kodėl atlyginimai Lietuvoje ir Estijoje skiriasi?

Lyginant, kaip yra dalinamas ekonomikos „pyragas“ (t.y., analizuojant BVP sudėtį apskaičiuotą pajamų metodu), matoma, jog pyrago dalys Estijoje ir Lietuvoje ženkliai skiriasi (žr. 5 pav.). Estijoje net 13 proc. BVP atitenka valstybei, gaunamų iš gamybos ir importo mokesčių. Lietuvoje šis rodiklis siekia tik 11 proc. Atlygis darbuotojams Estijoje sudaro net 48 proc. BVP pyrago, o Lietuvoje – tik 41 proc. Taigi Estijoje darbuotojams atrėžiama didesnė pyrago dalis nei Lietuvoje.

Estijoje darbuotojams atrėžiama didesnė pyrago dalis nei Lietuvoje.

O kieno sąskaita tai vyksta? Suprantama, verslo arba ekonominiais terminais įvardinant: bendrojo likutinio pertekliaus sąskaita, kuri Estijoje sudaro tik 39 proc. BVP, o Lietuvoje net 48 proc. Taigi, jeigu, kaip teigia Ž.Šilėnas, Estijoje įdarbinta daugiau kapitalo, o verslo gaunamos pajamos už kapitalą mažesnės nei Lietuvoje, tai reiškia, jog Estijos verslas akceptuoja mažesnes palūkanas už įdarbintą kapitalą nei Lietuvos.

5 pav. BVP pasiskirstymas, matuojant pajamų metodu, 2015-ais metais. Šaltinis: Eurostat, autoriaus skaičiavimai

Egzistuoja ne viena priežastis, kodėl pyragas padalinamas skirtingai: tai susiję ir su darbuotojų derybine galia, ir su minimalių atlyginimų skirtumais, ir tikriausiai su verslo požiūriu į tai, kiek pelno atrėžti dirbančiajai klasei.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje lithuanian-economy.net 2016 m. rugpjūčio 8 d.

Iškilūs menininkai prisipažįsta: jiems gėda pasakyti savo atlyginimo teatruose dydį. Vakaruose jie būtų milijonieriai, bet Lietuvoje uždirba mažiau nei statybininkai ir pragyventi gali tik iš privačių renginių ir televizijos laidų.

Kaip manote, kiek uždirbti turėtų viena žymiausių Lietuvos sopranų, operos primadona Irena Milkevičiūtė? Vienos garsiausių šalies operos dainininkių, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės atlyginimas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) siekė 2–4 tūkst. Lt iki mokesčių. Tai yra mažiau, nei Lietuvoje uždirba statybininkai.
Vakaruose aukščiausio lygio operos solistai gyvena pasiturimą gyvenimą, o talentingiausi Lietuvos solistai aukščiau vidutinio sluoksnio pakyla nebent dainuodami privačiuose vakarėliuose arba važinėdami dirbti į užsienio teatrus. Tokių atlikėjų yra vis daugiau, naujausias pavyzdys – dirbti į Eseną (Vokietija) išvyksta LNOBT sopranas Nr.1 Sandra Jonušaitė, sukūrusi apie dvidešimt pagrindinių vaidmenų.
Kaip sako I.Milkevičiūtė, Lietuvos kultūrai tai didelė netektis. „Mūsų dainininkai tiek po užsienį nevažinėtų, jei Lietuvoje atlyginimai būtų pakenčiami. Man irgi teko dainuoti užsienio pastatymuose – dirbti Italijos, Vokietijos, Ispanijos, JAV teatruose. Už porą spektaklių gaudavai kaip už pusę metų darbo mūsų teatre“, – prisimena prieš mėnesį su teatru atsisveikinusi 66 metų operos primadona.
I.Milkevičiūtė priduria, kad džiaugdavosi kiekvienu kvietimu dainuoti privačiai, nes tai būdavo didelė finansinė paspirtis, ypač – sumažėjus spektaklių, nes tuomet pastebimai susitraukė ir operos solistės alga.

Privačiuose renginiuose uždirba daugiau nei teatre

Baleto primarijus Nerijus Juška teigia, kad būtent gastrolės užsienyje bei privatūs užsakymai padeda išgyventi daugeliui operos ir baleto artistų. Tik dėl dalyvavimo privačiuose vakarėliuose ir išvykų į užsienio teatrus N.Juška niekada neskurdo – pasistatė namą, susitvarkė buitį. Šiuo metu LNOBT nebedaug šokančio N.Juškos atlyginimas siekia apie du tūkstančius litų. Vis dėlto baleto primarijus sako nesiskundžiantis – jis džiaugiasi ir tokiu atlygiu.
„Koks buvo mano atlyginimas per patį karjeros piką? Juokingas, – tvirtina N.Juška. – Jei būčiau šokęs tiek pat spektaklių, tarkime, Didžiajame teatre Maskvoje, šiandien jau būčiau milijonierius. Ten už spektaklį solistai gauna 3 tūkst. eurų, o teatre Lietuvoje – kelis šimtus litų.“
Užtat dalyvaudamas privačiuose renginiuose Lietuvoje N.Juška užsidirba gerokai daugiau nei teatre: už pasirodymą gauna pusantro tūkstančio litų ir daugiau.
Operos, baleto solistai, orkestrų muzikantai bei dirigentai yra vieni labiausiai migruojančių Lietuvos kultūros atstovų. Dažnas jų dirba tarp Lietuvos ir užsienio, ypač daug keliauja garsiausi dirigentai ir orkestrų meno vadovai. Reikia pripažinti, kad kai kurie jų, sėkmingai pasinaudoję griuvus sienoms atsivėrusiomis galimybėmis, šiandien gyvena ne prasčiau nei prakutę verslininkai.
Vienas tų, kuriam kultūra tapo pelninga profesija, yra Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrėjas ir vyriausiasis dirigentas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Gintaras Rinkevičius. Prabangiam savo šeimos namui G.Rinkevičius užsidirbo iš esmės ne Lietuvoje, o diriguodamas garsiems Vokietijos, Latvijos, Rusijos ir kitų šalių orkestrams.
Vis dėlto tokie pavyzdžiai Lietuvoje – labiau išimtis nei taisyklė, nors Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus pripažįsta, kad kiekvienas orkestras džiaugiasi galimybe groti užsienyje, nes ten galima uždirbti bent keliskart daugiau nei Lietuvoje.
„Į mūsų orkestrą surinkti aukščiausios klasės menininkai, kad ir į kokią šalį nuvažiuotume, publika mus giria už profesionalumą. O savo atlyginimus, kurie mums priklauso kaip biudžetininkams, pasakyti tiesiog gėda: mano, kaip dirigento ir meno vadovo, atlyginimas yra 1260 Lt, orkestro muzikantai gauna 1100–1400 Lt per mėnesį. Vakaruose orkestrų muzikantai uždirba nuo dviejų iki septynių tūkstančių eurų. Todėl ir sukamės kaip tik galime, pačiais įvairiausiais būdais“, – neslepia D.Katkus.

Menininko profesija – viena brangiausių, o atlyginimai – vieni mažiausių

Piniguose nesimaudo ir Vakarų menininkai, bet uždirba gerokai daugiau. Pavyzdžiui, JAV Brodvėjaus teatruose minimali aktoriaus alga siekia per 6,4 tūkst. dolerių per mėnesį (apie 17 tūkst. Lt). Tačiau ryškiausios scenos žvaigždės, ypač jei dirba ir Holivude, uždirba kur kas daugiau: štai Džeimso Bondo vaidmens atlikėjo aktoriaus Danielio Craigo savaitinis atlyginimas siekia apie 40 tūkst. dolerių.
Tiesa, eiliniuose teatruose atlyginimai mažesni, o „The New York Times“ viename savo straipsnių kėlė klausimą: „Aktoriaus darbas įdomus, bet ar galite sau tai leisti?“ Tad atlyginimų dydis aktualus ne vien Lietuvos menininkams.
Jungtinėje Karalystėje paprastas aktorius per mėnesį uždirba 2–3 tūkst. svarų sterlingų (8–12 tūkst. Lt), bet patys didžiausi scenos grandai gali uždirbti ir dešimt kartų daugiau. Aktoriaus pripažinimas ir šlovė Vakaruose su atlyginimo dydžiu susiję daug labiau nei Lietuvoje.
Lietuvoje net ir didžiausios dramos teatrų žvaigždės, kaip sako Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas Ramutis Rimeikis, per mėnesį uždirba 2–3 tūkst. Lt. Už kiekvieną suvaidintą pagrindinį vaidmenį spektaklyje Nacionaliniame dramos teatre aktorius gauna 150 Lt neatskaičius mokesčių.
Dėl kalbos barjero dramos teatro aktorių galimybės vaidinti užsienyje gerokai mažesnės nei operos ar baleto solistų, tačiau dauguma teatro aktorių taip pat turi papildomų darbų, arba, kaip jie ironiškai vadina, „chaltūrų“ (veda renginius, filmuojasi serialuose, TV laidose, įgarsina reklamas), taip iš įvairių šaltinių susirankiodami jų poreikius tenkinančias pajamas.
„Pusantro tūkstančio litų – įprastas teatro aktoriaus atlyginimas, – tvirtina žymus Nacionalinio dramos teatro aktorius Vytautas Rumšas. – Statybininkai uždirba turbūt trigubai daugiau.“
Jam antrina pripažintas teatro ir kino aktorius Regimantas Adomaitis: „Visi mano, kad mes pertekę pinigų. Bet tai, ką gauni už spektaklius, yra juokas. Niekada artistai daug negaudavo – nei sovietmečiu, nei dabar. Aš irgi negyvenau vien tik iš tos algelės – daug filmavausi užsienyje.“
„Iš tiesų retas aktorius gyvena vien iš to, ką uždirba teatre, todėl ir bėgioja per televizijas, renginius, serialus, alina save. Užtat po to ir atsitinka tragedijos“, – priduria R.Rimeikis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nuo šių metų pradžios Vyriausybei minimalią mėnesio algą (MMA) padidinus iki 1000 Lt, nemažai šalies savivaldybių grimzta į skolas. Lietuvos savivaldybių asociacijos duomenimis, daugiausiai lėšų trūksta Marijampolės savivaldybei – 1,66 mln. Lt, Klaipėdos rajono – 1,58 mln. Lt, Palangos – 1,53 mln. Lt. Daugiau kaip milijono litų stinga ir Šilalės (1,32 mln. Lt), Šakių rajono (1,29 mln. Lt) savivaldybėms.
„Labiausiai pinigų trūksta kultūros darbuotojų, darželių auklėtojų padėjėjų, socialinių pedagogų atlyginimams mokėti. Mat šie darbuotojai gaudavo minimalų atlyginimą“, – sako Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys. Pasak jo, toms savivaldybėms, kuriose nėra kultūros namų ar bibliotekų, lengviau, o turinčiosioms, tarkime, daug muzikos kolektyvų, MMA padidinimas tapo našta.
„Neturi savivaldės lėšų ir švietimo įstaigoms išlaikyti – mokėti už šildymą, aplinkos tvarkymą. Taip pat sargų, valytojų atlyginimams mokėti“, – antrina Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorės pavaduotojas Rimantas Čapas.
Finansų ministerijos atstovė Teresė Staniulytė atkreipia dėmesį, kad prieš didinant MMA buvo įvertintas šio žingsnio poveikis savivaldybių biudžetams ir apskaičiuotas dėl šio didinimo atsirasiantis papildomas lėšų poreikis. Tad savivaldybėms buvo skirta 138 mln. Lt daugiau nei 2012 m.
„Ta suma buvo paskirstyta savivaldybėms, bet sumažėjus įplaukoms iš gyventojų pajamų mokesčio jos vis tiek nepakanka“, – tvirtina R.Čapas.
V.Brazys, kaip ir daugelis kitų savivaldybių merų, nebemato galimybių, kaip galėtų padengti susidariusias skolas, tad tikisi, kad Finansų ministerija ieškos galimybių finansavimui padidinti.

Beveik pusė Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų yra patenkinti savo turima profesija ir gaunamu atlyginimu. Tai atskleidė „Veido“ užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atlikta apklausa.

Net 45,6 proc. respondentų nurodė, kad jei jiems šiandien vėl reikėtų rinktis profesiją, rinktųsi tą pačią. Kad pasirinktų kitą profesiją, teigė 29 proc. apklaustų didžiųjų miestų gyventojų, taigi tų, kurie pripažįsta rinkdamiesi specialybę apsisprendę blogai, yra gerokai mažiau. Tiesa, dar ketvirtadalis apklausos dalyvių prisipažino dėl įvairių priežasčių pagal savo įgytą profesiją šiuo metu nedirbantys.
Na, o galvodami apie savo vaikų išsilavinimą daugiau nei trečdalis miestiečių nurodė, jog norėtų, kad jie mokytųsi užsienyje, jei tik šeima turėtų tokią galimybę. Dar beveik antra tiek gyventojų mano, kad idealus variantas būtų, jei vaikai galėtų pastudijuoti ir Lietuvoje, ir užsienyje.
Taigi galima daryti išvadą, kad daugumai lietuvių studijos užsienyje atrodo aukštesnės kokybės. Na, o kad jiems nesvarbu, kur – Lietuvoje ar svetur, studijuos jų vaikai, nes vis tiek studijos visur panašaus lygio, paminėjo tik 0,2 proc. respondentų.

Ar galėdamas atsukti laiką atgal jūs rinktumėtės tą pačią profesiją, ar kokią nors kitą? (proc.)

Rinkčiausi tą pačią – esu patenkintas savo profesija ir atlyginimu     45,6
Rinkčiausi kitą – šiandien matau, kad padariau blogą sprendimą pasirinkdamas specialybę     29
Man tai nesvarbu, nes vis tiek nedirbu pagal savo įgytą profesiją    25,4

Jei turėtumėte galimybę rinktis, kur norėtumėte, kad išsilavinimą įgytų jūsų vaikai – Lietuvoje ar užsienyje? (proc.)

Užsienyje     36,4
Būtų idealu, jei galėtų pastudijuoti ir Lietuvoje, ir užsienyje     35,8
Lietuvoje     27,2
Nežinau / neturiu nuomonės     0,4
Nesvarbu, studijos visur yra panašaus lygio     0,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. rugpjūčio 13–15 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Visame pasaulyje žmonės mokosi daugiausia tų pačių profesijų, tačiau skirtingose šalyse gali gerokai skirtis tiek to paties gydytojo, mokytojo ar statybininko darbo pobūdis, tiek darbdavio keliami reikalavimai, tiek ir algos dydis.

Lietuvos darbo rinka ir viešasis bei privatus sektorius ne tik darbo sąlygomis, bet ir reikalavimais sparčiai vejasi europinį lygį.
Štai mokytojo darbas Lietuvoje iš esmės nebesiskiria nuo kolegos, dirbančio Vakaruose ar Skandinavijoje, nes į mokymo procesą perkeliama vis daugiau turtingų šalių jau seniai naudojamų naujovių. Vis dėlto kol kas Lietuva išsiskiria vienomis mažesnių klasių Europoje (mokyklose mokytojų mažėja, bet ne taip sparčiai kaip mokinių), be to, mūsų mokyklos mažiau aprūpintos naujomis technologijomis ir kompiuteriais, o mūsų mokymo proceso lygis, sprendžiant iš mokinių rezultatų, Europos mastu nėra nei pats aukščiausias, nei pats žemiausias – tiesiog vidutiniškas.
Na, o jei grįšime prie pačių mokytojų, šiandien labiausiai į akis krinta jų atlyginimų skirtumai. Lietuvoje mokytojų atlyginimai tikrai nėra patys mažiausi ir netgi lenkia šalies vidurkį, bet jei palygintume, pavyzdžiui, su mokytojų atlyginimais turtingoje Norvegijoje (nors norvegų mokytojai dirba tiek pat, o gal net ir ne taip sunkiai), pamatytume didžiulį skirtumą. Nieko nuostabaus, kad mūsų pašnekovė Norvegijoje mokytoja dirbanti lietuvė Indra Gintalienė gali sau leisti atostogas Honkonge, kai Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinės mokyklos anglų kalbos mokytoja Aurelija Čebelienė dažniausiai atostogauja Europoje, o prieš tai, kaip ir daugelis lietuvių, turi dar ir keletą mėnesių pataupyti.
Atlyginimai yra pirmas dalykas, kuris krinta į akis lyginant tas pačias profesijas Lietuvoje ir kitose Europos šalyse.

Skiriasi ir atlyginimai, ir psichologinė atmosfera

Pasak įdarbinimo užsienyje paslaugas teikiančios įmonės „Annus“ direktoriaus Virginijaus Bendoraičio, tarp lietuvių emigrantų populiariose Europos ir Skandinavijos šalyse – Norvegijoje, Danijoje, Švedijoje, Olandijoje ar Jungtinėje Karalystėje – tų pačių profesijų atstovams siūlomi keliskart didesni atlyginimai nei Lietuvoje. Tai pagrindinė priežastis, skatinanti lietuvių emigraciją.
„Atlyginimai didesni, o kainų ir pragyvenimo lygis tose šalyse santykinai mažesnis: tarkime, Lietuvoje už šimtą litų gali nupirkti maisto šeimai kokioms trims dienoms, o Jungtinėje Karalystėje už šimtą svarų prasimaitinsi dvi savaites“, – lygina V.Bendoraitis.
Bet atlyginimai – toli gražu ne vienintelis skirtumas. Lietuva pagal daugelį profesijų išsiskiria dar ir tuo, kad nedidelėje mūsų rinkoje ir darbdavių reikalavimai, ir krūviai yra santykinai mažesni. Tai išryškėja palyginus panašaus dydžio ir veiklos pobūdžio įmones Lietuvoje ir kurioje nors Vakarų Europos šalyje, nors kai kuriuose sektoriuose, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos, yra netgi priešingai: mūsų gydytojai ir slaugytojai, kad užsidirbtų padorų atlyginimą, dirba kone dvigubai daugiau nei vakariečiai.
Kiti skirtumai: mūsų verslo efektyvumas mažesnis, įmonės ir viešasis sektorius ne toks inovatyvus, o darbuotojai (kad ir apie kokią profesiją kalbėtume) įpratę dirbti daug įvairių, su jų tiesiogine profesija bei išsilavinimu dažnai net nesusijusių darbų. Kitaip tariant, lietuvis gydytojas, slaugytojas ar vadybininkas paprastai būna daug universalesnis specialistas nei Vakarų šalyse, tačiau tai ne tik pliusas, bet ir minusas, nes, tarkime, gydytojai jau ne tiek gydo, kiek rašo, pildo įvairius popierius, suvedinėja duomenis į kompiuterį ir pan. Tai lemia pirmiausia maža mūsų rinka: privačios įmonės ar viešojo sektoriaus įstaigos yra per mažos, kad galėtų įdarbinti atskirus darbuotojus kiekvienai skirtingai funkcijai vykdyti, todėl vienas darbuotojas dažniausiai atlieka daug įvairių funkcijų. Tokia padėtis ir kitose mažose valstybėse.
„Esminis mūsų skirtumas, kai lyginame su Vakarų šalimis, – silpni įmonių vadovai, – teigia Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas. – Žinau pavyzdžių, kai panaši įmonė Suomijoje geba dirbti keliskart efektyviau nei tokio pat lygio įmonė Lietuvoje. Ir tai dažniausiai lemia vadybos problemos.“
V.Bendoraitis taip pat pastebi, kad darbuotojų psichologinė savijauta Vakaruose ir Skandinavijos šalyse kur kas geresnė nei Lietuvoje. Paprastai Vakarų įmonėse padirbę lietuviai kaip vieną pagrindinių skirtumų mini tai, kad ten iš darbdavio sulaukdavo daugiau pagarbos.
„Darbai statybų aikštelėje ar ligoninės palatoje visose šalyse daugmaž tokie patys, tačiau bendra darbo atmosfera, požiūris į darbuotoją skiriasi. Vakaruose tai pasiekta per daugelį metų, yra susiformavusios tam tikros tradicijos, o mes šito dar tik mokomės“, – svarsto V.Bendoraitis, pridurdamas, kad į darbus užsienyje besidairantiems aukščiausio lygio lietuvių specialistams – medikams, inžinieriams ar programuotojams – psichologinis komfortas dažnai yra tiek pat svarbus ar netgi svarbesnis nei siūlomas atlyginimas.
Personalo paieškos, atrankos ir konsultacijų bendrovės „Alliance for Recruitment“ vystymosi direktorius Andrius Francas papildo, kad net ir Vilniuje įsikūrusiose tarptautinėse įmonėse darbo atmosfera gerokai skiriasi nuo Lietuvos įmonių. Jų vadovai į Lietuvą įneša vakarietiškos kultūros dvasios, kuri patinka daugeliui lietuvių: susidomėjimas darbo pasiūlymais tarptautinėse įmonėse visuomet būna didelis.
„Kodėl? Tarptautinėse įmonėse požiūris į darbuotoją pozityvesnis, suteikiama daugiau laisvės, bet sykiu – ir daugiau atsakomybės, jei tik matoma, kad darbuotojas to vertas, – apibendrina A.Francas. – Lietuviškas verslas ir mūsų vadovai tam skiria mažiau dėmesio, o priežastys yra paprastos: mūsų šalis dar jauna, mes neturime vakarietiško kapitalizmo mentaliteto. Vakarietiškos verslo ir darbo organizavimo tradicijos pas mus realiai pradėtos diegti tik nuo 2000 metų.“

„Alliance for Recruitment“ vystymosi direktorius A.Francas teigia, kad net ir Vilniuje įsikūrusiose tarptautinėse kompanijose darbo atmosfera gerokai kitokia nei Lietuvos įmonėse.

Mokytojai
Vidutinis atlyginimas Lietuvoje: 2695 Lt
Vidutinis atlyginimas Norvegijoje: 12,5–25 tūkst. Lt

Indra GINTALIENĖ, anglų kalbos mokytoja
Darbovietė: Spikkestad ungdomsskole jaunimo mokykla Norvegijoje
Mokytojo profesija Norvegijoje, kaip ir Lietuvoje, nėra laikoma prestižine, bet pagarbos mokytojui čia vis dėlto daugiau, o atlyginimai tokie, kad net ir eiliniai mokytojai gali sau leisti, tarkime, atostogas egzotiškose šalyse. Pavyzdžiui, mūsų pašnekovė I.Gintalienė, Norvegijoje, Drameno mieste, nuolat gyvenanti nuo 1997-ųjų ir čia auginanti tris vaikus, netrukus po interviu išvyko atostogų į Honkongą. Be to, priešingai nei Lietuvoje, kur dėl mažėjančio mokinių skaičiaus mažėja ir darbo vietų mokytojams, ypač provincijoje, Norvegijoje gali būti garantuotas, kad darbą turėsi visą gyvenimą. „Gali būti atleistas tik tuo atveju, jei tapsi kriminaliniu nusikaltėliu“, – šypteli I.Gintalienė.
Mokytojų krūvis Norvegijoje panašus: 21–23 pamokos per savaitę, atostogų dienų irgi bemaž tiek pat, tačiau klasės didesnės: siekiama, kad net ir mažų mokyklų klasėse būtų po 28–30 mokinių, todėl įprasta mažesnes klases sujungti (tarkime, pirmos ir antros ar trečios ir ketvirtos klasių mokiniai mokosi kartu).
Daug dėmesio skiriama individualizuotam mokymui: iš mokytojų reikalaujama užduotis mokiniams parengti pagal jų individualų pasirengimo lygį. Be to, visose mokyklose kartu su sveikaisiais vaikais mokosi ir neįgalūs – mokiniai, kuriems nustatytas cerebrinis paralyžius, autizmas ir kt. Šiems vaikams parengiami atskiri mokymo planai, be to, dirbti su jais skiriami asistentai, tad vienu metu pamokoje gali dirbti net ir du ar trys mokytojai.
Taip pat Norvegijoje visi moksleiviai nuo 11 klasės pamokose naudojasi nešiojamaisiais kompiuteriais. Dar viena ypatybė – mokinių pažymiai laikomi paslaptimi ir viešai nėra aptarinėjami.

Aurelija ČEBELIENĖ, anglų kalbos mokytoja
Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinė mokykla

Trylikti metai mokytoja dirbanti vilnietė A.Čebelienė pastarųjų savo atostogų vyko į Italiją – kelionės į tolimas šalis jai, kaip ir daugeliui Lietuvos pedagogų, yra per brangios. Tad Lietuvos mokytojai negali sau leisti taip išlaidauti, kaip jų kolegos, dirbantys Vakarų ar Skandinavijos šalyse. Kita vertus, A.Čebelienė mano, kad skųstis mažu uždarbiu irgi nėra pagrindo, nes šiandieniniai mokytojų atlyginimai netgi lenkia šalies vidurkį. A.Čebelienei labiau neramu, kad mokytojo profesija Lietuvoje tapo tokia nepopuliari, kad ją ėmė rinktis daugiausia niekur kitur neįstoję jaunuoliai.
Jeigu šiandien prireiktų keisti darbą, A.Čebelienė mano, kad Vilniuje jį gana nesunkiai rastų: laisvų darbo vietų anglų kalbos mokytojams yra, tačiau būtų daug sunkiau tai padaryti kaimuose ar mažesniuose miesteliuose, o ypač ne tokio populiaraus dalyko mokytojui. Provincijoje, kaip ji pastebi, mokytojai šiandien nėra tikri, ar rytoj turės darbą. Tai dar vienas dalykas, šiandien visiškai svetimas gimstamumo mažėjimo pastaruoju metu nepatyrusiai Norvegijai.
Tačiau apskritai skirtumai tarp mokytojo profesijos Lietuvoje ir Vakarų ar Skandinavijos šalyse tirpsta: mūsų šalį pasiekia vis daugiau pažangių naujovių, tik ne taip sparčiai ir ne tokiu mastu kaip turtingesnėse šalyse. Tarkime, vis daugiau M.Daukšos mokyklos kabinetų aprūpinama skaitmeninėmis lentomis, nors dar neseniai tai atrodė nepasiekiamas dalykas.
Šioje mokykloje, kaip ir Vakarų, jau dirba ir profesinio orientavimo specialistai, padedantys mokiniams karjeros pasirinkimo klausimais. Tiesa, kai kuriose srityse dar stipriai atsiliekame: kompiuteriais mokiniai naudojasi tik per informatikos pamokas, o pagal individualius poreikius pritaikytas mokymas tebėra siekiamybė. Mokyklos, kuriose sveiki ir neįgalūs vaikai mokosi kartu, Lietuvoje taip pat retenybė.

Advokatai

Atlyginimas Lietuvoje: jaunų sėkmingų advokatų Vilniuje – 4000-7000 Lt, geriausių specialistų – 10–23 tūkst. Lt
Vidutinės pajamos Jungtinėje Karalystėje: jaunų advokatų Londone – 5–7 tūkst. svarų (20,7–29 tūkst. Lt), partnerių lygmens advokatų – 20–50 tūkst. svarų sterlingų (83–207 tūkst. Lt)

Raminta DEREŠKEVIČIŪTĖ
Darbovietė: „K&L Gates“ advokatų kontora Londone
29 metų R.Dereškevičiūtė – jauna, bet jau daug pasiekusi advokatė, ketvirtus metus dirbanti vienoje didžiausių tarptautinių teisinių kontorų pasaulyje „K&L Gates“. Vien kontoroje Londone dirba apie pusantro šimto aukščiausio lygio teisininkų, tarp jų – ir lietuvė, kuriai duris tarptautinei karjerai atvėrė ne tik įgimti gabumai bei profesinės ambicijos, bet ir prestižiniame Vašingtono universitete (Georgetown university) įgytas teisės magistro diplomas.
Vienas esminių skirtumų, palyginti su Lietuva, tas, kad Anglijoje advokatai yra dviejų kategorijų: teismuose klientams atstovauja baristeriai, o solisitoriai daugiau dirba konsultacinio ir patariamojo pobūdžio darbą. Prie pastarųjų yra ir R.Dereškevičiūtė: jos teisiniais patarimais besikeičiančių ES direktyvų ir reglamentų chemijos pramonės bei aplinkosaugos srityse klausimais naudojasi stambiausios pasaulio bendrovės.
Jauni sėkmingai dirbantys advokatai Vilniuje ir Londone uždirba panašiai, tik vieni algą gauna litais, kiti – svarais sterlingų, o mokesčiai Lietuvoje mažesni. Kita vertus, Londone tapti pripažintu gerai mokamu advokatu, o ypač pasiekti partnerio lygmenį – gerokai sudėtingiau. Anglijoje reikia dirbti po dvylika valandų per parą bent šešerius metus, kad taptum vyresniuoju advokatu, ir ne mažiau nei dešimtmetį, norint pakilti iki partnerių. Todėl iš Lietuvos atvykę trisdešimtmečiai advokatų kontorų partneriai Londono teisininkams kelia šypseną. „Čia normalus reikalavimas advokatui yra apie 1600 valandų konsultacijų per metus, o įskaitant kitus darbus, daugeliui tenka dirbti po 10–12 valandų per dieną“, – sako R.Dereškevičiūtė.
Rinkos dydis lemia tai, kad Londone tiek advokatų krūviai, tiek reikalavimai yra gerokai didesni nei didžiosiose Vilniaus kontorose. Kita vertus, už įtemptą darbą dosniai atlyginama: R.Dereškevičiūtės darbdavys padengia pusę jos sporto klubo abonemento kainos, skiria lėšų jos pensijos kaupimui, finansuoja privatų sveikatos draudimą, ką jau kalbėti apie visų išlaidų, susijusių su dalyvavimu tarptautinėse konferencijose, apmokėjimą.

Rūta RADZEVIČIŪTĖ
Darbovietė: vienos didžiausių Vilniuje verslo advokatų kontoros advokatė
Geriausių Vilniaus verslo advokatų kontorų teisininkai, priešingai nei Londono, be savo tiesioginių pareigų, dar spėja ir padėstyti universitete, ir disertacijas apsiginti. Kaip sako 30 metų sostinės advokatė R.Radzevičiūtė, Londone normalus advokato krūvis yra 1600 valandų konsultacijų per metus, o Vilniuje jis paprastai neviršija 1200 valandų. Ir nors būna savaičių, kai R.Radzevičūtei tenka dirbti po 12–14 valandų kasdien, ir net savaitgaliais, tai nėra taisyklė. Tiesa, savo darbo valandas tiek Londone, tiek Vilniuje didžiausių kontorų advokatai turi atidirbti maksimaliai produktyviai.
Na, o pagrindinis reikalavimas advokatams iš esmės tas pats – pritraukti į kontorą kuo daugiau klientų. „Reikalavimas A – turi būti geras teisininkas, B – turi būti geras pardavėjas, C – geras oratorius ir viešas kalbėtojas, tinkamai reprezentuojantis kontorą bet kokioje aplinkoje“, – teigia R.Radzevičiūtė.
Pasak jos, konkurencija Vilniuje didžiulė: jauni teisininkai laukia po pusantrų metų, kad galėtų išsilaikyti advokato egzaminą. Geriausiose kontorose, kuriose jauni advokatai uždirba „į rankas“ 5–6 tūkst. Lt ir daugiau, įsidarbina toli gražu ne kiekvienas. Vis dėlto R.Radzevičiūtė sutinka, kad Vilniuje advokatui padaryti karjerą lengviau nei Londone.
Beje, darbuotojų skatinimo priemonės didžiausiose Vilniaus kontorose panašios: metų gale mokamos premijos, apmokamos telefono, sporto klubo, privataus sveikatos draudimo įmokos. R.Radzevičiūtės kontoroje visiems darbuotojams, užsibuvusiems darbe iki šeštos valandos, pasiūloma užkandžių. Be to, kontoros konsjeržas visada pasirengęs darbo metu nuvežti nuplauti automobilį, parvežti vaikus iš mokyklos ar sutvarkyti kitus asmeninius reikalus.

Kavinių ir restoranų padavėjai

Vidutinis atlyginimas Lietuvoje: 1–1,3 tūkst. Lt
Vidutinis atlyginimas Norvegijoje: 15–16 tūkst. kronų (7–7,5 tūkst. Lt)

Ausma TUOMAITĖ
Darbovietė: savitarnos kavinė populiariame prekybos centre Osle, Norvegijoje
27 metų panevežietė A.Tuomaitė su vyru ir šešerių metų dukra Norvegijos sostinėje Osle, viename brangiausių pasaulio miestų, gyvena jau ketvirtus metus. Baigusi meninio baldų restauravimo studijas universitete A.Tuomaitė darbo pagal specialybę Lietuvoje nerado, todėl nutarė emigruoti. Nuo pat atvykimo į Oslą jauna moteris dirba padavėja populiaraus prekybos centro savitarnos kavinėje, nors sako neprarandanti vilties Norvegijoje panaudoti ir savo, kaip baldų restauratorės, žinias, tuolab kad per šiuos metus jau neblogai pramoko norvegų kalbą.
Padavėjų atlyginimai Norvegijoje, pasak Ausmos, palyginti su kitomis profesijomis, vieni mažesnių. Skaičiuojant litais, padavėjai uždirba vidutiniškai 7 tūkst. Lt „į rankas“. Iš padavėjos atlyginimo A.Tuomaitė gali sau leisti nuomotis butą pačiame Oslo centre, leisti dukrą į prestižinę mokyklą, lankyti sporto klubą, kultūrinius renginius, pakeliauti. „Iš šios profesijos gali visiškai normaliai gyventi – pinigų trūkumo nejauti“, – teigia pašnekovė.
A.Tuomaitės pareigos iš esmės nesiskiria nuo panašių kavinių padavėjų Lietuvoje: ji priima užsakymus, paruošia kavą, pašildo maistą, aptarnauja klientus prie baro ar prie staliukų. Kavinė, kurioje lietuvė dirba, yra savitarnos, tad klientai palieka nedaug arbatpinigių. Tačiau Ausma dėl to galvos sau nesuka: ji gauna fiksuotą atlyginimą, kuris apskaičiuotas atsižvelgiant į šią aplinkybę. Ji džiaugiasi, kad norvegų darbdaviai labai malonūs, padavėjai nepersidirba ir nenusilaksto, kaip neretai pasitaiko Lietuvoje, pagal šalies įstatymus jiems kasmet priklauso dvi savaitės apmokamų atostogų. Be to, darbuotojams leidžiama valgyti kavinėje su 50 proc. nuolaida.

Inga RAMELYTĖ
Darbovietė: buvusi „Čili“ picerijos Vilniuje padavėja
Lietuvoje padavėjų darbo sąlygos ir atlyginimas labai priklauso nuo to, kokioje kavinėje ar restorane dirbama. Padavėjai, dirbantys populiariausiose kavinėse ar restoranuose, kur lankytojų srautai bei arbatpinigiai yra didžiausi, savo darbu paprastai nesiskundžia, o tie, kuriems tenka nuobodžiai lūkuriuoti klientų prie pustuščių staliukų, vos pajėgia iš šios profesijos pragyventi, mat fiksuota padavėjų atlyginimo dalis paprastai yra tik minimalus atlyginimas arba tik pusė minimumo, o bent jau antra tiek padavėjas teoriškai turėtų susirinkti iš arbatpinigių. Deja, iš arbatpinigių susirinkti kiek didesnę (bet šalies vidurkio nesiekiančią) algą pavyksta tik populiariausių kavinių ir restoranų padavėjams. Be to, padavėjai Lietuvoje dažnai skundžiasi, kad darbdaviai juos išnaudoja, verčia dirbti be atostogų, nenori oficialiai įdarbinti ir pan.
25 metų I.Ramelytė, dirbusi padavėja populiarioje „Čili“ picerijoje, sako, kad iš arbaptinigių ji susirinkdavo antrą minimumą, o kartais net ir daugiau. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos studentė mano, kad šis darbas tinkamiausias jaunam žmogui, kol dar nėra šeimos: kaip pranašumą I.Ramelytė įvardijo tai, kad gali dirbti tau patogiu laiku ir kiekvieną dieną iš darbo parsinešti keliasdešimt litų grynaisiais, o kaip trūkumą minėjo sunkumus gaunant paskolą, tarkime, būstui pirkti: skolinti padavėjams mūsų bankai nėra linkę.

Gydytojai

Vidutinis atlyginimas Jungtinėje Karalystėje: apie 8300 svarų sterlingų (35 tūkst. Lt)
Vidutinis atlyginimas Lietuvoje: 4068 Lt

Gydytojas kardiologas Audrius ŠIMAITIS
Darbovietė: Karališkoji Kornvalio ligoninė Jungtinėje Karalystėje
Septynerius metus Anglijoje gydytoju dirbantis A.Šimaitis sako, kad pagaliau nebesijaučia vergu, kuris, norėdamas užsidirbti padorų atlyginimą, priverstas dirbti ne tik po dvylika valandų kiekvieną dieną, bet ir kone kiekvieną vakarą namie bei savaitgaliais. Pasak A.Šimaičio, gydytojai Lietuvoje daugybę laiko praleidžia tvarkydami įvairius popierius ir dirbdami mažai ką bendro su jų profesija turinčius organizacinius darbus. „Pavyzdžiui, aš, dirbdamas skyriaus vedėju Lietuvoje, net lovų ligoniams ieškodavau. Tai absurdas. Anglijoje šį darbą atlieka lovų vadybininkai“, – pasakoja A.Šimaitis.
Gydytojas priduria, kad čia tik vienas iš daugelio pavyzdžių. Anglijoje viskas sustyguota taip, kad gydytojas kuo mažiau blaškytųsi, tai yra kad dirbtų tiesioginį savo darbą – gydytų žmones. Todėl daug popierinio darbo, kurio neišvengia jo kolegos Lietuvoje, už A.Šimaitį šiandien atlieka jam paskirta sekretorė. Pavyzdžiui, poliklinikoje apžiūrėjęs pacientą A.Šimaitis į diktofoną sudiktuoja diagnozę bei rekomendacijas ir tuo jo darbas pasibaigia: parengti vadinamąjį klinikinį laišką paciento bendrosios praktikos gydytojui – jau jo sekretorės pareiga.
Lietuvis kardiologas Karališkojoje Kornvalio ligoninėje su pacientais dirba tik tris dienas per savaitę, o likęs jo darbo laikas skirtas korespondencijai, tyrimų komentavimui, profesiniam tobulėjimui bei dalyvavimui ligoninės komitetų, kuriuose aptariami įvairūs vadybos gerinimo klausimai, posėdžiuose.
Pasak A.Šimaičio, naujausia įranga Lietuvos ir Anglijos ligoninės aprūpintos jau panašiai, bet jis įsitikinęs, kad paprastam žmogui be kyšių ir pažinčių Lietuvoje būtų suteikta žemesnio lygio pagalba nei Anglijoje. Beje, kyšiai Anglijos ligoninėse, pasak mediko, visiškai neegzistuoja.

Gydytoja kardiologė Vilma MATELYTĖ
Darbovietė: Santariškių klinikų kardiologijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius
V.Matelytė Santariškių klinikose dirba budėjimais po dvidešimt keturias valandas. Sunkūs širdies ligoniai ir nuolatinė kova dėl gyvybės – šios gydytojos darbo kasdienybė. Darbas paprastai labai intensyvus, dažnai pritrūksta laiko net užkąsti. Tačiau gydytojų atlyginimai, pasak V.Matelytės, nėra adekvatūs ilgoms studijoms (ji universitete mokėsi dešimt metų) bei patiriamam stresui. Gydytojos nuomone, tai viena priežasčių, kodėl Lietuvoje taip paplitę kyšiai bei dovanos medikams.
Gydytojo darbo skirtumai Lietuvoje ir užsienyje V.Matelytei gerai žinomi: vienus metus ji yra dirbusi ligoninėje Airijoje ir dvejus – Škotijoje. Į Lietuvą jauna medikė grįžo tik prieš keletą mėnesių.
V.Matelytė sutinka, kad vienas esminių skirtumų, be atlyginimo, yra popierinio darbo perteklius. „Popierizmas – ligos istorijų, anketų įvairiems registrams, paskyrimų lapų pildymas užima didesnę pusę darbo laiko, – sako pašnekovė. – Palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje gydytojui tenka pildyti labai daug popierių, daug rašyti ranka ir, kitaip nei Anglijoje, nėra sekretorių, kurios padėtų tai daryti.“
Santariškių klinikų kardiologė taip pat apgailestauja, kad gydytojo darbe Lietuvoje neegzistuoja ir toks dalykas, kaip fiksuotos darbo valandos, skirtos profesiniam tobulinimuisi. Tai tenka daryti pripuolus tarp darbo su pacientais arba laisvalaikiu. Dalyvauti konferencijose dažniausiai nėra kada, nes reikia priimti pacientus, o vykti į konferencijas užsienyje nėra lėšų (kelionės ir viešbučių išlaidų darbdaviai nepadengia, galima tikėtis nebent farmacijos kompanijų paramos).
Taigi Lietuvoje medikai dirba kone dvigubai daugiau, bet už gerokai mažesnį atlyginimą.

Slaugytojai

Vidutinis atlyginimas Vokietijoje: 1,4–1,6 tūkst. eurų (4,8–5,5 tūkst. Lt)
Vidutinis atlyginimas Lietuvoje: apie 1600 Lt

Asta KORINTH
Darbovietė: Fiurto miesto ligoninė Vokietijoje
Nepaisant to, kad visuomenei senstant slaugytojo profesija laikoma viena perspektyviausių, Vokietijoje šias studijas renkasi vis mažiau jaunuolių. „Juk darbas sunkus, o atlyginimai ir čia nėra gundantys“, – teigė nuo 1999 m. Vokietijos ligoninėje slaugytoja dirbanti lietuvė A.Korinth.
Slaugytojų darbas Vokietijoje griežtai kontroliuojamas. Kompiuterinėje programoje slaugytojos privalo fiksuoti kiekvieną savo veiksmą: sugirdei ligoniui vaistus – klik, pastatei lašelinę – dar vienas klik, pakeitei sauskelnes – vėl klik, ir taip visą dieną. Pagal spustelėjimų kompiuteryje kiekį vadovybė sprendžia, ar kuriame nors skyriuje slaugytojai turi ne per mažą krūvį, nors per darbų gausą, pasak vidaus ligų skyriuje dirbančios A.Korinth, dalį savo darbų jos pamiršta užfiksuoti. „Štai ir vakar, nors buvo labai sunki diena, išgirdome, kad mūsų skyriuje krūvis nepakankamas“, – stebisi pašnekovė.
Fiurto ligoninėje dabar toks pacientų perteklius, kad jų lovos jau statomos net koridoriuose. Dabar, pasak lietuvės slaugytojos, sprendžiama, kaip šią problemą spręsti. Tad ir slaugytojoms darbo tik daugėja, nes jų daugiau neįdarbinama.
Kita vertus, kitaip nei Lietuvoje, Vokietijoje slaugytojai turi daugiau padėjėjų. Padėjėjai atsakingi už maisto ir rankšluosčių dalijimą, yra atskiri darbuotojai, atsakingi už ligonių vežiojimą atlikti tyrimų, be to, pusę dienos skyriuose dirba sekretorės, kurios tvarko įvairius popierius, bendrauja su pacientų artimaisiais ir pan. Lietuvoje dauguma šių darbų tenka patiems slaugytojams. „Tačiau vokiečiai pacientai gerokai reiklesni. Jie kviečiasi tave dėl kiekvienos smulkmenos, pavyzdžiui, todėl, kad nemoka perjungti TV programos“, – lygina A.Korinth.

Daiva JUŠKEVIČIENĖ
Darbovietė: Respublikinės Šiaulių ligoninės Onkologijos klinika
Įtampa, stresas, nuovargis bei nepasitenkinimas savo uždarbiu – tai nuolatiniai Lietuvos slaugytojų, kurių visoje šalyje dirba apie 18 tūkst., kasdienybės palydovai. Panašiai kaip kasininkai parduotuvėse uždirbantys slaugytojai jaučiasi nevertinami, todėl Šiaulių ligoninėje vyriausiąja slaugos administratore dirbanti D.Juškevičienė neabejoja, kad Lietuvai gresia šios profesijos atstovų emigracijos banga. „Daug specialistų ketina išvykti. Pavyzdžiui, Norvegijoje dabar yra didelė slaugos personalo paklausa, o mokami atlyginimai leidžia ne tik egzistuoti, kaip pas mus, bet ir sukaupti santaupų ateičiai. Mūsų slaugytojos užsienyje labai gerai vertinamos, nes moka viską, geba atlikti bet kokius darbus“, – teigia D.Juškevičienė.
Lietuvos ligoninių slaugytojams tenka perpus mažiau padėjėjų nei Vakaruose. Todėl slaugytojai privalo atlikti daugybę skirtingo pobūdžio pareigų. „Esame universalūs: tenka pabūti net mokytojais, teisininkais, kurjeriais ar psichologais. Daugybė vaidmenų viename, – apibendrina pašnekovė. – Be to, yra labai daug popierinio darbo, duomenų suvedinėjimo. Kiekvieną veiksmą turi fiksuoti dokumentuose.“
Tad Vokietijos kolegų, turinčių daugiau pagalbininkų darbui su pacientais, patirtis (nors ir ten dirbantiems atrodo, kad jų darbas sunkus ir per mažai atlyginamas) Lietuvos slaugytojams atrodo lyg nepasiekiama svajonė.

Pastaba: nurodyti vidutiniai atlyginimai per mėnesį. Visi vidutiniai atlyginimai, išskyrus padavėjų, kurių dydį lemia arbatpinigiai, nurodyti neatskaičius mokesčių.

Inžinierius
Vidutinis atlyginimas šalyje iki mokesčių: 2300–5500 Lt
Antanas ŠULSKIS, UAB „Elgama-elektronika“ inžinierius projektuotojas

38-erių metų A.Šulskis mechanikos inžinieriumi dirba jau vienuolikti metai. Dabartinė specialisto darbovietė – elektros skaitiklių gamykla Vilniuje. „Elgamos-elektronikos“ gaminami daugiau nei dviejų šimtų modifikacijų skaitikliai šiandien vartotojų naudojami 25 pasaulio šalyse. A.Šulskis įmonėje yra atsakingas už staitiklių korpusus, plastikines ir metalines jų dalis (projektuoja naujus skaitklius, kuria jų modifikacijas).
Inžinieriaus profesiją A.Šulskis pasirinko todėl, kad visuomet labiau linko į tiksliuosius mokslus. Jis, kaip ir daugelis abiturientų, stodamas į Kauno technologijos universiteto mechanikos inžinerijos specialybę visiškai nesidomėjo, nei kiek inžinieriai uždirba, nei kiek darbų jiems siūloma. Mokslai A.Šulskiui patiko ir visiškai nepasirodė sunkūs.
A.Šulskis nesijaučia prašovęs: rasti darbą pagal pasirinktą specialybę jam niekada nebuvo sunku. „Darbo visą laiką turėjau. Gerų inžinierių Lietuvoje trūksta, jiems darbo visada atsiras. Neturime daug gamybos imonių, tačiau dabar kaip tik keičiasi inžinierių kartos ir tai lemia šių specialistų trūkumą“, – pastebi A.Šulskis.
Ar patenkinti inžinieriai savo atlyginimu? A.Šulskis pripažįsta, kad šios profesijos atstovų uždarbio žirklės labai didelės. Jauni inžinieriai uždirba pusantro tūkstančio litų, patyrę specialistai – 3,5–4 tūkst. Lt ir daugiau. „Aš savo atlyginimu patenkintas, bet dar įžvelgiu galimybių jį didinti“, – šypteli inžinierius.

Tarptautinių pervežimų vairuotojas
Vidutinis atlyginimas šalyje iki mokesčių: 5600 Lt
Gvidas RADZEVIČIUS, UAB „Daimanta“ vairuotojas

Šiai profesijai reikalingas tik D kategorijos vairuotojo pažymėjimas, o aukštasis išsilavinimas nebūtinas. Nepaisant to, vilkikų vairuotojai atlyginimais lenkia netgi gydytojus, studijuojančius universitete dešimt ir daugiau metų. Viliojantis atlyginimas buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl G.Radzevičius nutarė tapti tolimųjų reisų vairuotoju. Be to, tai buvo proga pamatyti nepažintas šalis. 47-erių vilnietis sako, kad 1996 m., kai jis pradėjo dirbti vilkiko vairuotoju, pinigai čia buvo išties nemaži. Dabar algos nebe tokios įspūdingos: vien per pastarąją krizę vairuotojų uždarbis gerokai sumenko. Tiesa, atlyginimai vėl pamažu kyla.
„Mūsų uždarbis – tai dienpinigiai, už nuvažiuotą kilometrą mokama po 35 centus. Taigi kuo daugiau ir kuo greičiau suvažinėsi, tuo daugiau uždirbsi“, – sako G.Radzevičius, per mėnesį uždirbantis 3,5–4 tūkst. Lt į rankas.
Pasak pašnekovo, vilkikų vairuotojų atlyginimai negali būti maži, nes tai sunkus, pavojingas ir atsakingas darbas (tenka gabenti milijoninės vertės krovinį, už kurio saugumą bei pristatymą laiku atsako pats vairuotojas). G.Radzevičius apibendrina, kad ši profesija – tai gyvenimo būdas: jie ilgas valandas praleidžia prie vairo, automobilyje miega, gaminasi valgį, o atokvėpio valandomis žiūri televizorių ar žaidžia kompiuterinius žaidimus. Krovinio nugabenimas pirmyn atgal į kokią Italiją, jei viskas vyksta sklandžiai, gali tetrukti savaitę, na, o jei keliauja į Rytus, užtrunka gerokai ilgiau. Pastaroji G.Radzevičiaus kelionė į Kazachstaną truko 36 dienas, iš jų dešimt parų, kol buvo sutvarkyti visi muitinės formalumai, jis prastovėjo sostinėje Astanoje kaustant 40 laipsnių šalčiui.

Programuotojas
Vidutinis atlyginimas šalyje iki mokesčių: 2500–5000 Lt*
Juozas KONTVAINIS, „Bentley Systems“ programuotojas

Trisdešimtmetis programuotojas J.Kontvainis dirbti pradėjo studijuojamas antrame Vilniaus universiteto kurse, tad šiandien jau turi dešimties metų darbo patirtį. IT sritis yra viena tų dėkingų profesijų, leidžiančių dirbti dar nebaigus mokslų, be to, neprisirišanti prie konkrečios darbo vietos. Dar vienas pliusas – net ir neturėdami didelės darbo patirties programuotojai gauna santykinai didesnį atlyginimą.
„Mūsų įmonė samdo daug studentų: iš pradžių jie ateina atlikti praktikos, o vėliau įsidarbina. Aš čia jau vienas vyresnių“, – apie savo dabartinę darbovietę – tarptautinę IT bendrovę „Bentley Systems“ pasakoja J.Kontvainis. Jis priduria, kad „Bentley Systems“ padalinys Lietuvoje yra vienas sparčiausiai augančių pasaulyje. Įmonė plečia savo veiklą Lietuvoje, nes randa čia aukšto lygio IT specialistų už patrauklią kainą. Pats J.Kontvainis šiuo metu kuria planšetinių kompiuterių programėlę, kuri bus skirta amerikiečių vartotojams. Prieš penkerius metus programuotojo atlyginimas buvo apie 3 tūkst. Lt per mėnesį, o šiandien jis uždirba jau 4–5 tūkst. Lt.
J.Kontvainio nuomone, programuotojo profesija tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje turi itin geras perspektyvas, nes darbo jiems tik daugės. „Bentley Systems“ bendrovei darbuotojų jau dabar trūksta kone nuolat. „Atsiranda vis naujų įrenginių, be to, dabar jau net ir mikrobangų krosneles ar šaldytuvus reikia programuoti“, – teigia pašnekovas.
Jis įsitikinęs, kad turėtų didėti ir programuotojų atlyginimai, kurie ir taip nemaži, palyginti su kitų profesijų atstovų. Tiesa, J.Kontvainis pabrėžia, kad ši profesija tinka tik analitiniu mąstymu pasižymintiems žmonėms.

Vaistininkė
Vidutinis atlyginimas šalyje iki mokesčių: apie 3000 Lt
Danutė BUBNIENĖ, „Šeimos vaistinės“ Vilniuje vaistininkė

Lietuvoje vaistininkai uždirba maždaug dukart daugiau nei įprasti pardavėjai. Vidutinis vaistininko atlyginimas siekia apie 3 tūkst. Lt iki mokesčių, o vaistinės vedėjo – apie 3,8–4 tūkst. Lt. Pasak jau septyniolika metų vaistininke dirbančios D.Bubnienės, vaistininkas privalo būti ne tik geras pardavėjas (nes jo atlyginimo dydis dažnoje vaistinėje priklauso nuo parduotų maisto papildų, kosmetikos priemonių ir kt. prekių kiekio), bet ir geras ligų žinovas bei patarėjas, nes daugelis sunegalavusių gyventojų, užuot laukę eilėse poliklinikoje, pirmiausia ateina konsultuotis būtent pas vaistininką. Pasak D.Bubnienės, per dieną vaistininkui tenka bendrauti su daugybe žmonių, išklausyti ne tik nusiskundimus sveikata, bet neretai ir asmenines pirkėjų problemas.
„Tai įtemptas ir emociškai sudėtingas darbas. Esi kaip kempinė, per dieną sugerianti visas emocijas“, – sako D.Bubnienė. Ji priduria, kad vaikystėje užsukdama į Šėtos miestelio (Kėdainių r.), kuriame užaugo, senąją vaistinę, dažniausiai sutikdavo joje tik vieną kitą žmogų, tad vaistininko darbas jai atrodė ramus, be jokio didesnio streso. Tačiau po farmacijos magistro studijų tuomečiame Kauno medicinos universitete pati tapusi vaistininke D.Bubnienė įsitikino, kad šios profesijos atstovai ne veltui priskiriami prie didesnės profesinės rizikos grupės, todėl dirba ne 40 valandų, kaip daugelis, o 36 valandas per savaitę. Be to, vaistininkai turi daugiau atostogų – iš viso 35 kalendorines dienas per metus.
Pašnekovė įvardija ir daugiau šios profesijos pranašumų: pradedantieji vaistininkai uždirba tiek pat, kiek ir seniau dirbantys, be to, jaunesni turi netgi geresnes galimybes siekti karjeros.

*Nurodyti jaunų ir patyrusių specialistų atlyginimo vidurkiai

Šešiasdešimties profesijų atstovų atlyginimai Lietuvoje

Profesija     Vidutinis atlyginimas iki mokesčių (Lt per mėnesį)

Advokatai    7468*
Antstoliai    25 183*
Architektai    3000
Agronomai    2500
Buhalteriai    1900
Baldininkai (baldų gamintojai)    1947
Biotechnologai    2500–5000**
Biurų sekretorės    1500
Chemikai    3812
Draudimo specialistai    3837
Dažytojai    2500
Ekspeditoriai    2600
Elektrikai    2500
Finansų analitikai    3000–6000**
Farmacininkai (vaistų gamyba)    3770
Furgonų / lengvųjų automobilių vairuotojai    2000
Gydytojai    4068
Inžinieriai    2300–5500**
IT specialistai / programuotojai    2500–5000**
IT sistemų architektai    7000
Kasininkai-pardavėjai    1200
Kirpėjai    1300–1500
Krovikai    1200
Konsultantai    1370
Mokytojai    2695
Mokslininkai    2800
Matininkai    3000
Miškininkai    1993
Manikiūrininkai    800–1000
Mūrininkai    3000
Notarai    14214*
Nekilnojamojo turto brokeriai    3400
Pardavimo vadybininkai    2000–4000***
Prekybininkai    1944
Padavėjai    1300
Paštininkai / kurjeriai    1447
Policininkai (patruliai)    2486
Policijos tyrėjai-įstaigų vadovai    3207
Plytelių klojėjai    2600
Rinkodaros vadybininkai    2000–3000***
Reklamos vadybininkai    2500
Statybininkai    1913
Socialiniai darbuotojai    2288
Slaugytojai    1600
Siuvėjai    1419
Sandėlininkai    1000
Santechnikai    1200
Suvirintojai    2000
Šaltkalviai    2000
Teisėjai (apylinkių teismuose)    5964
Tekstilininkai    1878
Tarptautinių pervežimų vairuotojai    5600
Ūkininkai    2064
Vidiniai neteisinių įmonių teisininkai    3000
Vidiniai prekybos / paslaugų įmonių dizaineriai    2500
Vaistininkai    3000
Valytojai    800
Viešbučių kambarinės    1300
Viešbučių administratoriai    2000
Virėjai (kavinių, restoranų)    2600

* Pastaba: advokatų, antstolių ir notarų pajamų vidurkis apskaičiuotas pagal jų metinius deklaruotų apmokestinamųjų pajamų 2010 m. duomenis: dalis šių pajamų skiriama kontoroms išlaikyti, tad realus darbo užmokestis yra mažesnis. Antstolių rūmų ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos duomenimis, kontorų išlaikymas ir kiti mokesčiai sudaro apie 65–70 proc. antstolių bei advokatų gaunamų pajamų. Daug mokesčių sumoka ir notarai: Notarų rūmų teigimu, jei vidutinis notaro atlyginimas „popieriuje“ siekia per 14 tūkst. Lt, tai atskaičius visus mokesčius jis sudaro apie 5 tūkst. Lt.

** Nurodyti jaunų ir patyrusių specialistų atlyginimo vidurkiai
*** Nurodyti žemesnio ir aukštesnio lygmens vadybininkų atyginimo skirtumai

Šaltinis: Statistikos departamentas, „Indigroup“, „CV Market“, Valstybinė mokesčių inspekcija, Lietuvos darbo birža, Policijos departamentas, Kirpėjų ir grožio specialistų asociacija, Nacionalinė teismų administracija, Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija, didžiųjų darbdavių duomenys

Profesijos, kurių atlyginimas per pastaruosius penkerius metus krito labiausiai
(atlyginimo mažėjimas 2007–2012 m., proc.)

Mūrininkai    –37
Nekilnojamojo turto brokeriai    –35
Suvirintojai    –30
Dažytojai    –29
Žurnalistai    –25

Šaltinis: „CV Market“ darbo pasiūlymų duomenų bazės, darbdavių duomenys

Sustabdyti ratą „nuo atlyginimo iki atlyginimo“ reikia šiandien, nes „tinkamas metas“ gali taip ir neateiti.

Ar kada pagalvojote, kiek kartų per metus, vartydami spalvotus žurnalus su žymių žmonių atostogų nuotraukomis, stebėdami „Travel“ kanalo transliacijas ar socialiniame tinkle peržiūrėdami egzotiškas draugų nuotraukas, pajuntate sukirbant pavydą? Turbūt net pasidaro šiek tiek liūdna, kai prisimenate, jog kitąmet atostogoms ir vėl galėsite leisti tik išvyką prie vėsokos Baltijos jūros ilgąjį liepos 6-osios savaitgalį? O kiek Naujųjų metų jau sutikote pasižadėdami, kad „kitąmet Kalėdoms taupysiu ir ruošiuosi iš anksto“, „savo finansus planuosiu atsakingiau“, ar duodami kitą finansinį pažadą, kurį vėliau pamirštate dar sausiui neįpusėjus?
Sakysite – o kas belieka? Gyvenimas yra toks, koks yra, ir pagal savo galimybes daugiau sau leisti negalite. Ir dabar dažniau tenka pagalvoti ne apie kitų metų atostogas, o kaip išsiversti iki kito atlyginimo. Tad nieko keisto, kad net minties nekyla apie galimybę atsidėti pinigų vasaros atostogoms, kai iš vieno atlyginimo gruodžio mėnesį tenka apmokėti išaugusias sąskaitas už šildymą bei elektrą, paruošti Kalėdų stalą, nupirkti eglutę ir būtinai kažką padėti po ja. O kaip pasirengti šildymo sezonui, kai atostoginiai pinigai jau būna išleisti atostogoms, o joms pasibaigus reikia dar ir viskuo aprūpinti į mokyklą einančią atžalą? Taip ir sukame visus metus užburtą ratą „nuo algos iki algos“, o prasidėjus naujiems metams ir toliau jo nestabdome.
O jeigu artėjant šventinei Kalėdų savaitei netikėtai išloštumėte loterijoje, pavyzdžiui, 500 Lt? Tokios sumos tikriausiai kaip tik ir užtektų Kūčių vakarienei, kalėdiniam pietų stalui ir smulkmenėlėms, kurias dovanosite šeimynykščiams. Štai čia būtų galima savęs paklausti: ar sutaupytą pajamų dalį, kurią būtumėte skyrę šventiniams rūpesčiams, atidėtumėte kitų metų išlaidoms, ar vis dėlto pinigus išleistumėte kitur? O ar kada pagalvojote, kad tokį loterijos bilietą (su garantuota grąža) tikrai gautumėte, jeigu kas mėnesį nuo gegužės iki Kalėdų atidėtumėte po 60 Lt?
Įsitikinimas ar nuojauta, kad šiandienos poreikių aplenkti ir pasirūpinti rytdiena nepavyks, kartais pernelyg įsitvirtina mūsų mąstyme, ir to daryti net nebandoma.
Liepos viduryje, kai pats laikas prisiminti šildymo sąskaitas ir pradėti kaupti pinigus, net 40 proc. bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktos apklausos respondentų teigė šildymo sezonui nesiruošiantys ir to daryti apskritai neketinantys. Ir net praėjęs sezonas, po kurio vasaros viduryje skolų už šildymo paslaugas tebeturėjo net 9 proc. namų ūkių, nepaskatino jų ruoštis kitam sezonui.
Metų pabaigoje išlaidos išauga ne tik dėl karštesnių radiatorių, bet ir dėl žiemos švenčių maratono. 2010 m. gruodį mažmeninės apyvartos prieaugis, palyginti su metiniu vidurkiu, buvo 18,9 proc. Tad pakili kalėdinė nuotaika iš tiesų skatina plačiau atverti pinigines. Vis dėlto dovanų pirkimą planuoja, jų sąrašus sudarinėja, biudžetą numato ir palankiausius pirkimo variantus apsvarsto tik kas septintas lietuvis – tokius duomenis atskleidžia 2010 m. atlikta AFI kalėdinė apklausa. Todėl tikėtina, kad ir šiemet artėjant metų pabaigos šventėms parduotuves užplūs minios žmonių.
Atostogaudami ir planuodami atostogas lietuviai dažnai taip pat laikosi jiems ekonomiškai nenaudingų biudžeto planavimo įpročių. Dažniausiai liepos ir rugpjūčio mėnesiais atostogaujantys tautiečiai poilsiui ruoštis ima tik likus mėnesiui iki atostogų pradžios. Lietuvių atostogų kultūra ir pasirengimas joms gerokai skiriasi nuo senųjų Europos valstybių gyventojų, į kuriuos dirsčiojama kitais atvejais. Šie laikosi nusistovėjusių tradicijų ir atostogas planuoja mažiausiai prieš metus.
Tiesa ir tai, kad vieni minėtas išlaidas padengti iš vieno mėnesio atlyginimo turi daugiau galimybių nei kiti. Bet tokių nedaug. Turėti čia ir dabar – to norėtųsi kiekvienam. Deja, auksinėmis monetomis besipurtantis avinėlis būna tik pasakose. Kad pinigų būtų dabar, jais reikia pasirūpinti labai iš anksto. „Nuo pirmadienio“, „Naujųjų metų“, „po šildymo sezono“, „kai turėsiu daugiau laisvų pajamų“ – netinka. Sustabdyti ratą „nuo atlyginimo iki atlyginimo“ reikia šiandien, nes „tinkamas metas“ gali taip ir neateiti.
Iki Kalėdų liko dar aštuonios savaitės – ką per tą laiką dar galite padaryti, kad sausį svaigintų ne finansinės pagirios, o vasaros atostogų planai?

BFL

Ministro Pirmininko tarnyba atsakingai pareiškia, kad nuo 2009 metų rugpjūčio mėnesio Vyriausybės narių darbo užmokesčio skaičiavimo tvarka nesikeitė. Nebuvo priimtas nei vienas Vyriausybės nutarimas ar Premjero potvarkis, kuriuo vadovaujantis būtų padidinta kurio nors ministro pareiginė alga.

Viešojoje erdvėje vėl pasirodė visuomenę klaidinanti informacija, kurioje kelių ministrų atlyginimo padidėjimas dėl suėjusio darbo stažo valstybės tarnyboje pateikiamas kaip tariama Vyriausybės ministrų algų didinimo politika.

Atkreipiame dėmesį, kad dabartinės Vyriausybės narių pareiginė alga yra 8 480 litų neatskaičius mokesčių („į rankas“ tai sudaro 6444,8 litų) ir ji nesikeitė nuo 2009 metų. Priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą skaičiuojamas kiekvienam ministrui individualiai priklausomai nuo išdirbtų metų valstybės tarnyboje. Informacijoje manipuliuojama skaičiais, kuomet nurodoma, kad antrąjį šių metų ketvirtį lyginant su pirmuoju, išaugo Socialinės apsaugos ir darbo ministro, Užsienio reikalų ministro, Ūkio ministro, bei Energetikos ministro atlyginimai, tačiau nesiteikiama paaiškinti, kad pagal šiuo metu galiojančius įstatymus šiems ministrams padidėjo stažas valstybės tarnyboje.

Susisiekimo ministro faktinis atlyginimas, skirtingai nei teigiama, nepadidėjo nei vienu litu. Viešojoje erdvėje minimas tariamas padidėjimas susidaro dėl aritmetinių priežasčių – I š.m. ketv. Ministras buvo išėjęs savaitę nemokamų atostogų ir kasmetinių atostogų, tai formaliai sumažino jo darbo užmokestį I ketv, todėl lyginant ir susidaro įspūdis, kad II ketv. atlyginimas padidėjo, nors iš tiesų jis nekito.

Dar 2009 m. liepos mėnesį Vyriausybė inicijavo valstybės tarnautojų, pareigūnų, politikų, teisėjų atlyginimų mažinimą. Tai buvo sudėtinė nacionalinio sutarimo „Už saugią Lietuvos ateitį“ dalis ir jos iki šiol yra laikomasi. Taip pat už reprezentacines lėšas Vyriausybėje įvestas griežtas atsiskaitymas. Penkioliktoji Vyriausybė sumažino ministrų reprezentacinių fondų dydžius nuo buvusių 4 iki 1 vidutinio darbo užmokesčio. Vien per du metus ministerijų ir MPT darbo užmokesčio fondas sumažėjo daugiau nei 63 milijonais litų arba 23 proc., o išlaidos reprezentacijai sumažintos 6 milijonais arba 66 proc.

Viešojoje erdvėje jau ne kartą pasirodžius neteisingai interpretuojamai informacijai, Ministro Pirmininko Tarnyba pareiškia, kad atlygio skaičiavimą reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas ir kol jis nebus pakeistas tol galios dabartinė tvarka. Todėl tikimasi, kad Seime bus pritarta naujoms Valstybės tarnybos gairėms, kuriomis siekiama nustatyti skaidrią atlygio sistemą, atsisakant priedų už stažą, kvalifikacinių klasių, priemokų, o atlygį susiejant su rezultatu.

BFL

Priešieškinys pateiktas antradienį Klaipėdos apygardos teismui, pranešė įmonė.

“Vienareikšmiškai galima pasakyti, jog buvusi sutartis su “Naftos grupe” buvo ydinga ir nenaudinga ne tik dėl negautų pajamų, bet ir dėl to, jog sutartis buvo naudingesnė “Naftos grupei”, kuriai buvo suteikta išskirtinė teisė krauti vakuuminį gazolį, tokiu būdu apribojant mūsų bendrovės teisę tiesiogiai teikti šią paslaugą ir gauti geresnes ekonomines sąlygas”, – pranešime spaudai sakė įmonės generalinis direktorius Rokas Masiulis.

Pasak jo, atliktas sutarties įvertinimas ir nuostolių paskaičiavimas parodo, kiek lėšų dėl vienos neskaidrios sutarties negavo valstybės valdoma įmonė.

Šių metų balandį “Naftos grupė”, su kuria “Klaipėdos nafta” pernai rugsėjį vienašališkai nutraukė sutartį dėl vakuuminio gazolio krovos, pateikė įmonei 17 mln. litų vertės ieškinį dėl tariamai patirtų nuostolių atlyginimo, tačiau “Klaipėdos nafta” su juo nesutinka. Todėl įmonė įvertino 2004 metų gruodį pasirašytą sutartį su “Naftos grupė” ir nustatė, kad nuo 2005 merų sausio iki 2010-ųjų gegužės ji galėjo patirti daugiau nei 40 mln. litų nuostolių.

R.Masiulis jau anksčiau yra sakęs, kad įmonės nuomone, “Naftos grupės” ieškinys yra niekinis, jame nėra nė vieno pagrįsto argumento, todėl bendrovė svarsto galimybę pareikšti savo ieškinį.

“Naftos grupė”, be to, teismo prašo grąžinti jai priklausantį naftos produktų perteklių.

Valstybei priklauso 70,63 proc., koncernui “Achemos grupė” – 9,58 proc. “Klaipėdos naftos” akcijų. Įmonės akcijos kotiruojamos “Nasdaq Omx” Vilniaus biržos Papildomajame prekybos sąraše.

"Veido" archyvas

Antradienį į Seimo darbotvarkę sugrįš praėjusią savaitę iki kito plenarinio posėdžio atidėtas minimalios mėnesinės algos didinimo klausimas.

Seimui planuojama pateikti du dokumentų projektus, susijusius su minimalios mėnesinės algos didinimu.

Rezoliucijos projektą “Dėl minimalios mėnesinės algos didinimo” turėtų pateikti Seimo Krikščionių partijos frakcijos seniūnas Vidmantas Žiemelis. Jame Vyriausybei siūloma nuo šių metų liepos 1 d. didinti minimalią mėnesinę algą (MMA) iki 900 litų, o nuo 2012 m. sausio 1 d. – iki 1000 litų.

Dokumento projekte siūloma taip pat laipsniškai didinti neapmokestinamųjų pajamų dydį, kuris galėtų užtikrinti geresnį socialinį teisingumą, nemažinant gyventojų suinteresuotumo darbine veikla.

Kitą dokumentą – nutarimo projektą “Dėl minimalios mėnesinės algos dydžio” numato pateikti Seimo narys Gintaras Songaila.

Jame siūloma Vyriausybei įstatymų nustatyta tvarka imtis priemonių, kad ne vėliau kaip iki 2011m. liepos 1d. minimalios mėnesinės algos dydis būtų padidintas ne mažiau kaip 200 litų ir siektų ne mažiau kaip 1000 litų.

BFL

Premjeras Andrius Kubilius prognozuoja, kad ateityje darbo užmokestis gali augti, tiesa, šį didėjimą sieja su šalies ekonomikos augimu.

“Darbo užmokestis yra labai svarbus parametras ir jis priklauso visų pirma nuo ekonomikos, verslo galimybių. Šioje vietoje po tikrai didelio ekonomikos nuosmukio visi dar jaučiame tas pasekmes ir svajoti, galvoti apie labai spartų atlyginimų augimą būtų nevisiškai teisingai”, – ketvirtadienio rytą “Žinių radijuje” kalbėjo Premjeras.

Pasiteiravus, ar mato prielaidų atlyginimų Lietuvoje didėjimui, Ministras Pirmininkas prakalbo apie darbdavio ir darbuotojų susitarimą bei galimybes.

“Noriu pastebėti, kad Lietuvoje didžioji dalis ekonomikos yra privati ekonomika ir susitarimas tarp verslo ir dirbančiųjų visada galimas, jeigu verslas ir dirbantieji mato, kad iš tikrųjų yra galimybė didinti atlyginimus. Tai ne Vyriausybė nustato atlyginimus, Vyriausybė kartu su socialiniais partneriais gali svarstyti minimalios mėnesinės algos klausimą, bet ligšiolinės diskusijos parodė, kad skirtingose ekonomikos srityse, skirtingose verslo rūšyse yra labai skirtingai matoma problema”, – sakė A. Kubilius.

Premjero teigimu, smulkusis verslas pabrėžia, jog jei šiuo metu būtų verčiamas didinti minimalų atlyginimą, jis negalėtų išsilaikyti, mažėtų darbo vietų skaičius. A. Kubilius sutiko, jog sunku išgyventi ir už minimalų, ir už šiek tiek didesnį atlyginimą. Dabar minimalus darbo užmokestis neatskaičiavus mokesčių yra 800 litų arba 678,5 lito “į rankas”, norima jį didinti iki 1 tūkst. litų.

“Bet turėtume suvokti, kad atlyginimai tai nėra kažkas, ką galima paimti iš oro. Kokią turime ekonomiką, kiek jinai yra sugebanti atsigauti po krizės, kiek sugeba pasaulio rinkose, tokius atlyginimus jinai ir sugeba mokėti. Matome tendenciją, kad atlyginimai gali ateityje augti, bet visa tai priklauso vėlgi ne nuo Vyriausybės, Seimo narių, o nuo to, kokiu būdu ir kaip sparčiai atsigauna tas pats verslas ir ekonomika”, – dėstė Premjeras.

A. Kubilius konkrečiai neatsakė į klausimą, ar minimalaus darbo užmokesčio didinimas gali dar labiau padidinti nedarbą.

“Mes rankų nenusiplauname, bet negalime irgi primesti kokios nors savo pozicijos, nes visa patirtis ir esmė minimalių atlyginimų nustatymų ir Trišalių tarybų darbo yra dialogo tarp verslo, darbdavių ir profsąjungų pabrėžimas ir svarba. Nes jeigu nebus tokio susitarimo, jeigu viena verslo dalis galvos vienaip, kita dalis – kitaip, o bus priimami kažkokie politiniai sprendimai, tai galime labai skausmingai pakenkti ekonomikai, verslui ir, pavyzdžiui, padidinti nedarbą. Tai į tuos klausimus turi būti gauti aiškūs atsakymai ir tik tada galime priimti vienokį ar kitokį sprendimą”, – komentavo Vyriausybės vadovas.

Lietuvoje pernai 11 žmonių gavo didesnį kaip 100 tūkst. litų vidutinį mėnesio atlyginimą, o didžiausia suma, kurią vienas žmogus gavo iš dividendų, siekė 34 mln. litų, rodo Valstybinės mokesčių inspekcijos pateikti duomenys.

Didžiausia vidutinė paskaičiuota mėnesio alga pernai buvo 186,8 tūkst. litų, atskaičius mokesčius ji siekė apie 140 tūkst. litų, penktadienį rašo dienraštis “Lietuvos rytas”.

Keturi Lietuvos gyventojai, turintys įmonių akcijų, praėjusiais metais gavo daugiau kaip po 10 mln. litų dividendų.

VMI neskelbia kokie asmenys gavo didžiausius atlyginimus ir kokiose bendrovėse jie darbavosi. Tačiau iš pateiktų duomenų matyti, kad praėjusiais metais net keturios iš penkių didžiausius atlyginimus mokėjusių įmonių buvo uždarosios akcinės bendrovės.

Vienoje įmonėje daugiau kaip 1 mln. litų (įskaičius algą, autoriaus atlygį, dividendus ar kitas pajamas) pernai uždirbo 23 žmonės.

Praėjusiais metais tik 0,5 proc. dirbančių žmonių alga viršijo 10 tūkst. litų.

Darbu ir atlyginimu sako esantys patenkinti 20 proc. lietuvių, rodo apklausa.

Naujienų portalo delfi.lt užsakymu viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės “Spinter tyrimai” atlikta apklausa rodo, jog didžioji dalis dirbančiųjų, 45,8 proc., gauna 1001-2000 litų “į rankas”.

35,1 proc. dirbančiųjų nurodė gaunantys iki 1000 litų dydžio atlyginimą, 15,6 proc. – daugiau nei 2000 litų dydžio atlyginimą,

Savo darbu ir uždarbiu patenkinti sakė esantys 20,7 proc. apklaustųjų, 22,4 proc. žadėjo likti darbe, net jei sumažintų atlyginimą arba jis vėluotų. 15,8 proc. apklaustųjų žadėjo, jei nedidės atlyginimas, emigruoti, 8,7 proc. – ieškoti kito darbo.

Tuo tarpu atlyginimo padidėjimo šiais metais tikisi 18,7 proc. apklaustųjų, nesitiki – 52 proc., 12,8 proc. mano, kad jis gali mažėti, o 8,9 proc. nuogąstauja, kad gali likti bedarbiu.

Netekę darbo už minimalų atlyginimą sutiktų dirbti 25,5 proc. apklaustųjų, 19,8 proc. dirbtų, jei atlyginimas būtų didesnis nei 1000 litų, 16,4 proc. – didesnis nei 1500 litų.

Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė “Spinter tyrimai” viešosios nuomonės apklausą portalo delfi.lt užsakymu atliko sausio 17-24 dienomis. Tyrime dalyvavo gyventojai nuo 18 iki 75 metų, rezultatų paklaida 3,1 proc.