Atmintis. Prieš 70 metų, 1945-ųjų žiemą, naktį iš vasario 13-osios į 14-ąją, taip pat vasario 15-ąją jungtinės britų ir amerikiečių oro pajėgos subombardavo Drezdeną – Saksonijos kultūrinį bei administracinį centrą. Strateginiai bombonešiai trimis antskrydžiais pavertė griuvėsiais devynis dešimtadalius miesto – vieno seniausių Vokietijoje.

Pačiomis pirmomis Antrojo pasaulinio karo dienomis, 1939 m. rugsėjo 2 d., Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybės pareiškė, kad prasidėjusiame kare bus bombarduojami „tiktai kariniai objektai“. Praėjus pusmečiui nuo karo pradžios, 1940 m. vasario 15 d., Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Arthuras Neville’is Chamberlainas, pasisakydamas Bendruomenių rūmuose, patvirtino įsipareigojimą: „Kad ir ką darytų kiti, mūsų vyriausybė niekados niekšiškai nepuls moterų ir kitų civilių vien tam, kad juos terorizuotų.“.

Nepaisant kariaujančių valstybių vadovų pažadų, per Antrąjį pasaulinį karą tūkstančiai miestų buvo sugriauti ir šimtai tūkstančių civilių visoje Europoje žuvo bombarduojant miestus bei miestelius. Jungtinės Karalystės karinių oro pajėgų („Royal Air Force“ – RAF) bombarduojamosios aviacijos vadas aviacijos maršalas Arthuras Harrisas, pravarde „Bomber“, kalbėdamas apie Vokietiją, vaizdingai pasakė: „Pašalinsime vokiečių miestus vieną po kito, kaip šalinami dantys.“ Jis parengė planą subombarduoti 60 didžiausių Trečiojo reicho miestų. Aviacijos vadas jautė galingą Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Winstono Churchillio paramą.

Maršalas A.Harrisas pareikalavo iš vyriausybės pateikti jam keturis tūkstančius sunkiųjų keturių motorų bombonešių ir tūkstantį greitų naikintuvų-bombonešių „Mosquito“. Tai būtų leidę jam kasnakt virš Vokietijos skraidinti iki tūkstančio lėktuvų. Rengiant efektyviausius bombardavimo metodus aktyviai darbavosi W.Churchillio patarėjas prof. Frederikas A.Lindemannas.

Naikinamasis totalinis karas buvo Antrojo pasaulinio bruožas. Tokio karo programą paskelbė Trečiojo reicho liaudies švietimo ir propagandos ministras Josefas Goebbelsas, deklaravo Josifas Stalinas. Programos prisilaikė ir anglai bei amerikiečiai, vykdydami „kiliminio“ Vokietijos bombardavimų operacijas.

1943 m. lapkričio 18 dieną energingasis maršalas A.Harrisas, pavertęs bombarduojamąją aviaciją milžiniška griovimo mašina, pradėjo „mūšį dėl Berlyno“. Ta proga jis pasakė: „Aš noriu šį košmarišką miestą nuo pradžios iki galo paversti pelenais.“

Trečiojo reicho sostinė sulaukė šešiolikos masinių antskrydžių, per kuriuos buvo numesta 50 tūkst. tonų bombų. Pusė miesto virto griuvėsiais. Viso karo eigoje anglai numetė ant Berlyno daugiau bombų negu vokiečiai ant visos Anglijos. Tuo metu buvo populiarus anekdotas: „Ką galima vadinti bailiu? Atsakymas: berlynietį, kuris savanoriu išvyko į frontą…“

Antrojo pasaulinio karo metais taikių gyventojų naikinimu iš oro daugiausia užsiėmė sovietų sąjungininkai iš antihitlerinės koalicijos – JAV ir Didžioji Britanija. Ir vokiečių, ir rusų karinė aviacija bombardavo priešo miestus, bet dažniausiai tai buvo aviacinė parama sausumos kariuomenei. SSRS neturėjo išteklių strateginiam miestų bombardavimui dideliais mastais vykdyti.

Sovietų Sąjungos raudonoji armija po didelės puolamosios operacijos 1945 m. sausį pasiekė Oderį – iki Berlyno jai buvo likę vos 60 kilometrų. Tai sukėlė nerimą Vakaruose. Greiti sovietinės armijos žygiavimo tempai Rytų fronte ir daugelio miestų užėmimas nebuvo malonūs įvykiai sovietų sąjungininkams, nes seniai laukiama Krymo (Jaltos) konferencija, kurios nutarimai lemtų pokarinės Europos ateitį, turėjo prasidėti sovietams demonstruojant savo galią. Vakarų sąjungininkų sėkmė Italijoje ir pernelyg užsitęsę mūšiai Ardėnuose atrodė labai kukliai, palyginti su sovietų kariuomenės puolimu.

Taip susiklosčius aplinkybėms sovietų sąjungininkai ieškojo būdų, kaip pademonstruoti jėgą ir užtikrinti geresnes sąlygas savo diplomatams Krymo konferencijoje. Tuo metu Europoje jie turėjo tokį stiprų įrankį, kaip strateginė bombarduojamoji aviacija. Dar 1944 m. liepos mėnesį anglų štabų viršininkai, ketindami demoralizuoti priešą, planavo didelį Berlyno bombardavimą. Po to, kai Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas W.Churchillis pritarė šiai idėjai, oro pajėgų štabo viršininkas parengė atitinkamą planą ir 1944 m. rugpjūčio 1 d. pateikė jį štabų viršininkams. Planas buvo užkoduotas pavadinimu „Perkūno trenksmas“ („Thunderbolt“). Pagrindinis operacijos taikinys – Berlynas, atsargai buvo numatyta subombarduoti kitą didelį Vokietijos miestą ir, kaip rašoma plane, „efektas bus reto įspūdingumo, jeigu taikiniu bus parinktas iki šiolei mažai nukentėjęs miestas“. Britų vadų nuomone, toks antskrydis priartintų galutinę pergalę.

Kodėl Amerikos ir Anglijos bombarduojamoji aviacija savo agresijos objektu 1945 m. pradžioje pasirinko būtent septintą pagal gyventojų skaičių ir trečią pagal transporto mazgo dydį Vokietijos miestą Drezdeną? Kokią tai turėjo karinę reikšmę?

Turbūt todėl, kad 1944 m. gruodį amerikiečių ir anglų kariuomenių karinė padėtis Europoje pašlijo. Italijoje jų maršas buvo pristabdytas, o Vakaruose vokiečių kariuomenė pradėjo sėkmingą stambų kontrpuolimą Ardėnuose, suduodama triuškinančių smūgių amerikiečiams. Vakarų politikai savo antskrydžiais virš taikaus miesto siekė politinių ir diplomatinių tikslų. Jie norėjo parodyti sovietams, kad, nepaisant nesėkmių Ardėnuose, JAV ir toliau tebėra supervalstybė, turinti baisios jėgos griaunamąjį ginklą. Galima spėlioti: jeigu amerikiečiai būtų turėję atominę bombą šiek tiek anksčiau, tikriausiai ją būtų numetę ant Drezdeno.

1945 m. sausio 21 dieną jungtinis štabų komitetas, norėdamas pademonstruoti Vakarų sąjungininkų jėgą, pavedė štabų viršininkams įvykdyti operaciją „Perkūno trenksmas“. Pagrindinis taikinys buvo ne Trečiojo reicho sostinė Berlynas, o Drezdenas, kuris, Europos konsultacinės komisijos sprendimu, turėjo įeiti į sovietų okupacinę zoną. Tai buvo svarbiausia aplinkybė pasirenkant taikinį – atstatyti jį teks sovietams.

W.Churchillis, žinodamas, kad Raudonoji armija perėjo Oderį Breslau rajone ir stovi 190 km nuo Drezdeno, o Rytų Vokietijos miestai, išskyrus Berlyną, perpildyti Silezijos bei Rytų Prūsijos pabėgėlių, nutarė, kad situacija palanki bombarduoti.

Rengiantis operacijai „Perkūno trenksmas“ buvo atsižvelgta, kad iki vasario 4 d. mėnulio padėtis trukdys vykdyti masinius antskrydžius, ir apie tai pranešta W.Churchilliui. Jis buvo patenkintas, kad netrukus po vasario 4 d., kada Krymo konferencija pasieks kulminacinį tašką, bus įvykdytas triuškinantis antskrydis į vieną iš Rytų Vokietijos rajonų, ir tai negalės nepadaryti poveikio sovietų delegacijai. Tačiau, deja, blogos oro sąlygos sumaišė Didžiosios Britanijos premjero kortas ir Drezdeną teko bombarduoti jau po konferencijos, kuri vyko 1945 m. vasario 4–11 dienomis.

Rengiant operacijos planą kilo nesutarimų tarp karinių bei civilių specialistų dėl tikslingumo bombarduoti būtent Drezdeną, garsėjantį kultūros paveldu ir neturintį didelės karinės bei ekonominės reikšmės. Drezdenas vis dėlto turėjo šiokią tokią karinę pramonę: 127 gamyklose, gaminančiuose karinę produkciją, dirbo apie 50 tūkst. darbininkų. Be to, Drezdenas buvo svarbus geležinkelio linijų mazgas. Būtent ant šito miesto sovietų sąjungininkai nutarė išlieti savo rūstybę.

Kadangi karo eigoje Drezdenas buvo tiktai tris kartus trumpai bombarduotas amerikiečių aviacijos (1944 m. spalio 7 d., lapkričio 10 d. bei 1945 m. sausio 16 d.) ir vokiečiai jį laikė pačiu saugiausiu miestu, dalis pabėgėlių iš Rytų Europos, kurie nuo Raudonosios armijos tarsi nuo maro bėgo į Saksoniją, pasilikdavo Drezdene. Tuo metu, kai priešo lėktuvai sėjo mirtį ir griovė Vokietiją, Drezdenas atrodė kaip saugi ramybės sala. Pabėgėlių antplūdį dar skatino tarp Vokietijos gyventojų pasklidę gandai apie atsišaukimus, kuriuose neva sakoma, kad po karo Drezdenas tapsiąs naujos suvienytos Vokietijos sostine ir todėl sąjungininkų aviacija jo nebombarduosianti. Taip pat sklido gandai, kad Drezdeno apylinkėse gyvena W.Churchillio giminaičiai, todėl miestui nebegresia joks pavojus. Per trumpą laiką Drezdeno gyventojų nuo 630 tūkst. karo pradžioje padaugėjo iki 1200–1400 tūkst. Bėglių daugėjo kas valandą, nuvargę, leisgyviai, drebantys nuo šalčio žmonės įsikurdavo tiesiog gatvėse bei skveruose. Jie jautėsi savaip saugūs. Niekas negalėjo įsivaizduoti, kad greitai jie degs ugnies pragare, užkurtame „civilizuotų“ anglų ir amerikiečių.

Drezdenas gundantis taikinys anglų ir amerikiečių aviacijai buvo dar ir todėl, kad, suduodami bauginantį smūgį, jie niekuo nerizikavo: miesto priešlėktuvinė gynyba buvo labai silpna. 1945 m. pradžioje šalia miesto nebeliko ir naikintuvų eskadrilės. Vasario 2 d. A.Hitleris įsakė Vokietijos karinių oro pajėgų priešlėktuvinius naikintuvus naudoti tiktai prieš antžeminius taikinius Rytų fronte.

Vasario 13-osios naktį, kai šimtai tūkstančių žmonių gyveno dar nesugriautoje „Elbės Venecijoje“ – taip vadintas Drezdenas, britų ir amerikiečių bombonešiai trimis bangomis ėmė bombarduoti miestą. Ataka truko visa naktį be menkiausios pertraukos. Antskrydyje virš Drezdeno dalyvavo per 1300 lėktuvų, tarp jų 773 britų RAF sunkieji bombonešiai „Avro Lancaster“ ir devyni „Mosquitos“ bombonešiai bei 527 JAV karo aviacijos „skraidančios tvirtovės“ „Boeing B-17“. Puolančių lėktuvų kolona nusidriekė 200 km. Per 14 valandų ant miesto buvo numesta 3749 tonos įvairiausių tipų bombų (2978 tonas numetė anglų lėktuvai ir 771 toną – amerikiečių). 75 proc.  (apie 2800 tonų) numestų bombų – padegamosios fosforinės.

Tarp dalyvavusiųjų antskrydyje buvo nemažai ir lenkų lakūnų, tarnaujančių sąjungininkų pajėgose. Dar prieš antskrydį sužinoję, kad pagal Jaltos susitarimus didelės Lenkijos dalys atiteks Sovietų Sąjungai, jie ėmė maištauti, todėl iš jų buvo atimti asmeniniai ginklai. Tačiau galiausiai jie pakluso Lenkijos egzilinės vyriausybės įsakymui dalyvauti antskrydyje.

Drezdenas virto ugnies jūra, o temperatūra kai kuriose miesto vietose pasiekė 1500 laipsnių pagal Celsijų. Miesto centre temperatūra buvo tokia aukšta, kad atmosferoje neliko deguonies. Dešimtys tūkstančių besislepiančių žmonių užduso rūsiuose ir slėptuvėse. Daugelis išbėgusiųjų į gatves įklimpo ištirpusiame asfalte, sudegė liepsnose. Tūkstančiai žmonių buvo sužeisti bei apdegę. Virš miesto iškilo iki šešių kilometrų aukščio ir trijų kilometrų skersmens įkaitinto oro stulpas. Akinanti degančio miesto žara buvo matoma už 80 kilometrų. Tiktai po dviejų dienų gaisraviečių temperatūra sumažėjo tiek, kad buvo galima prie jų bent jau prisiartinti.

Vasario 15 d. 1100 amerikiečių bombonešių, lydimi arti tūkstančio naikintuvų, pakartojo antskrydį virš sugriauto, vis dar degančio miesto. Kovo 2 d. ir balandžio 17 d. amerikiečiai vėl bombardavo Drezdeną. 33 kvadratiniai kilometrai miesto virto ištisais griuvėsiais.

Vokietijoje dabar tvirtinama, kad per Drezdeno bombardavimą žuvo apie 25 tūkst. žmonių. Tokį skaičių po šešerius metus trukusio tyrimo paskelbė Vokietijos istorikų komisija, 2004 m. sudaryta Drezdeno miesto valdžios nurodymu. Istorikai išanalizavo laidojimo duomenis, gyventojų cenzo įrašus, teismų archyvus – iš viso apie 16 tūkst. dokumentų. Taip pat kruopščiai išstudijavo gausybės liudininkų prisiminimus, sulygino besiskiriančius Vokietijos ir užsienio archyvų duomenis.

Istorikų komisijos vadovas Rolfas Dieteris Muelleris tvirtino, kad remiantis dokumentais ir kitais šaltiniais galima tiksliai patvirtinti 18 tūkst. žmonių žūtį, tačiau, jo įsitikinimu, bendras žuvusiųjų skaičius gali siekti 25 tūkstančius. Komisijos nariai paneigė Vokietijoje vyraujančią nuomonę, kad per bombardavimus ir gaisrus dešimčių tūkstančių aukų kūnai sudegė be pėdsakų. Žuvo 20 tautybių žmonių, tarp jų buvo daug priverstinai perkeltų į Vokietiją darbininkų iš Rytų. Drezdene buvo sovietinių karo belaisvių stovykla – ji anglų ir amerikiečių aviacijos buvo visiškai sunaikinta, žuvo keli tūkstančiai ten buvusių belaisvių.

Tarp žuvusiųjų Drezdeno pragare buvo nemažai pabėgėlių iš Rytų Europos šalių, taip pat ir Lietuvos. Čia buvo dislokuoti 255-ojo lietuvių policijos bataliono kariai, 1-ojo lietuvių policijos pulko karininkai.

Drezdeno sunaikinimą išgyveno 2-ojo lietuvių statybos bataliono vadas majoras Aleksandras Milaševičius su šeima. Jis 1944 m. pabaigoje kartu su šeima išvyko į Vokietiją ir 1945 m. vasarį Drezdene pakliuvo po bombomis. Žuvo visa jo šeima. Grįžęs į Lietuvą įsitraukė į partizaninę rezistenciją (slapyvardis Ruonis), vadovavo partizanų apygardai, 1949 m. rugsėjo 9 d. žuvo mūšyje su okupantais.

A.Hitleris uždraudė laidoti antskrydžių aukas bendruose kapuose. Siekiant išvengti išvengti epidemijų, žuvusiųjų kūnus nutarta sudeginti. Darbams vadovavo SS šturmbanfiureris (majoras) Karl Streibelis. Jo komandoje būta ne vien vokiečių, bet ir ukrainiečių, latvių, lietuvių. Kremavimo komanda kelias savaites degino nelaimėlių kūnus, ir vokiečių kino dokumentininkai fiksavo šiuos tragiškus kadrus istorijai.

Tarptautinės sutartys, pasirašytos JAV ir Didžiosios Britanijos, aiškiai nurodė, kad karo metais kovinius veiksmus galima vykdyti tik prieš ginkluotąsias pajėgas, o ne prieš taikius gyventojus. Hagos 1907 m. konvencija draudė neginamų civilinių objektų bombardavimą ir apšaudymą, kultūrinių vertybių naikinimą. Kariaujančioji pusė buvo įpareigota perspėti priešininką apie apšaudymo (bombardavimo) pradžią. Praėjus mėnesiui po Drezdeno tragedijos Tarptautinis Raudonasis Kryžius pareiškė protestą Anglijos ir JAV vyriausybėms dėl Vokietijos miestų bombardavimo.

Vokietijos vadovybė panaudojo Drezdeno sugriovimo temą propagandos tikslams. Vokiečių diplomatai platino miesto griuvėsių, žuvusių žmonių, apdegusių vaikų nuotraukas. Sutapimas: prieš pat Drezdeno bombardavimą Trečiojo reicho užsienio reikalų ministerija buvo išsiuntusi į neutralias šalis dokumentą, kuriame maršalas A.Harrisas įvardytas kaip „svarbiausias Europos priešas“ ir „bombų teroro“ šalininkas.

Anglai ir amerikiečiai karo propagandos priemonėmis diegė mintį, kad strateginis Vokietijos bombardavimas suvaidino lemiamą vaidmenį palaužiant Trečiojo reicho pasipriešinimą. Ši tezė po karo ilgam „apsigyveno“ anglosaksų istoriografijoje. Priešinga ir tiek pat abejotina tezė įsitvirtino sovietinėje istoriografijoje: teigta, kad anglų ir amerikiečių oro atakos tik šiek tiek sumažino Vokietijos karinį bei ekonominį potencialą.

Nobelio literatūros premijos laureatas vokiečių rašytojas Guenteris Grassas mano, kad anglų ir amerikiečių vykdytas Vokietijos miestų bombardavimas buvo nusikalstamas ir nepateisinamas kariniais tikslais. Vis dėlto jis pripažįsta, kad istoriškai vokiečiai pirmieji pradėjo oro antskrydžius – sunaikino Gerniką per Ispanijos pilietinį karą, vėliau griovė Roterdamą, Koventrį, Liverpulį, Londoną. „Ką darėme kitiems, sugrįžo mums patiems. Tai jau abipusiai karo nusikaltimai“, – mano G.Grassas.

Jis įsitikinęs, kad bombardavimas nedavė siekiamų rezultatų: „Sąjungininkai bandė palaužti Vokietijos žmonių pasipriešinimą, išžudydami šimtus tūkstančių, tačiau pasipriešinimas dėl to tik stiprėjo.“

2005 m. Hamburgo prokuroras atsisakė pateikti kaltinimus Nacionaldemokratų partijos politikui dėl to, kad šis Drezdeno bombardavimą palygino su holokaustu – pastarojo žodžio vartojimas ir bet kokie gretinimai Vokietijoje kruopščiai tiriami.

Drezdeną naujam gyvenimui prikėlė moterys. Simboliška, kad bombardavimo naktį mieste buvo užregistruoti 44 naujagimiai. Šiuolaikinis juodo metalo paminklas primena juodą ir sunkų Drezdeno moterų darbą po bombardavimo: išsekusios po sunkaus darbo moterys prisėdo trumpo poilsio ant betono luitų – šios skulptūros kontrastuoja su gretimais esančiais baltais daugiaaukščiais. Būtent moterys, kada trūko maisto ir darbo rankų, išvalė milijonus kubinių metrų Drezdeno griuvėsių. Po karo rūmų, bažnyčių, istorinių pastatų nuolaužos buvo tvarkingai surinktos, visi fragmentai sunumeruoti, aprašyti ir išvežti už miesto. Miesto vietoje atsirado milžiniška lygi aikštė su pažymėtomis buvusių gatvių ir pastatų ribomis.

Buvęs sorbų tautinės mažumos žvejų, vadinusių save „drezdanais“, kaimelis – dabar vėl vienas puošniausių Europos miestų. Dabartinis Drezdenas džiugina ne vien naująja architektūra – pastatų arkose galima pastebėti restauruotus senovinius vartus, sienoje įmontuotų barokinių frizų su linksmais berniūkščiais ar kitokių iš griuvėsių išgelbėtų puošmenų. Atgimusį Elbės pakrančių perlą kasmet aplanko keli milijonai turistų. Griuvėsių nebėra.

Europos sugriautų miestų asociacijoje yra apie penkis šimtus Europos miestų, sugriautų per pastarųjų trijų šimtų penkiasdešimties metų karus. Tarp jų ir mūsų Šiauliai – per Antrąjį pasaulinį karą labiausiai nukentėjęs Lietuvos miestas.

Petras Makabra

Žmonės, dirbantys protiškai sudėtingus darbus, susijusius su duomenų apdorojimu ar intensyviais santykiais su žmonėmis (derybos, mokymas, vadovavimas), turi daugiau galimybių išlaikyti gerą atmintį senatvėje. Herioto-Watto universiteto (Škotija) mokslininkams ištyrus per tūkstantį 70-mečių paaiškėjo, kad dirbusieji sudėtingus darbus per atminties ir mąstymo testus pasirodo geriau nei dirbusieji paprastesnius. Vienas galimų paaiškinimų – labiau stimuliuojantys darbai sukuria „kognityvinį rezervą“, padedantį smegenims geriau atsispirti neigiamam senėjimo poveikiui.

Pitsburgo universiteto mokslininkų tyrimas parodė, kad senjorų atmintį palaikyti ar pagerinti gali nesudėtinga fizinė veikla, tarkim, 40 minučių pasivaikščiojimai triskart per savaitę. Tokia veikla padidina hipokampo, smegenų dalies, kurioje kuriami prisiminimai, dydį. Palyginus vaikščiojusiųjų ir mažos fizinės veiklos tiriamųjų grupes paaiškėjo, kad pirmieji geriau pasirodė per atminties testus, be to, jų hipokampo dydis vidutiniškai padidėjo 2 proc., o antrųjų sumažėjo 1,4 proc.

Gera žinia smaližiams: Kolumbijos universiteto studija parodė, kad kakava, tiksliau, joje esantis flavanolis, gali sustabdyti su amžiumi susijusį atminties prastėjimą ir procesą atsukti atgal. Tai aiškinama šio antioksidanto savybe pagerinti smegenų kraujotaką. Naudinga ir kava: Johnso Hopkinso universiteto mokslininkai, patikrinę žinomas sąsajas tarp kofeino ir mokymosi, informacijos įsisavinimo efektyvumo, pastebėjo, kad kofeinas gali prisidėti prie geresnės ilgalaikės atminties formavimosi. Per testus geriau pasirodydavo tie, kurie po protinės veiklos vartodavo kofeino. Optimalus kiekis – 200 miligramų (didinant efektas negerėjo).

Beje, Oksfordo universiteto tyrimas atskleidė, kad vyresni žmonės, kurių organizme yra mažiau, nei rekomenduojama, vitamino B12, net šešis kartus labiau linkę patirti smegenų nykimą.

Iki šiol atminties sutrikimus mokslininkai paprastai siedavo su artėjančia senatve, tačiau naujausi tyrimai atskleidžia, kad tokių problemų gali kilti ir kur kas ankstyvesniame amžiuje, peržengus 30 ar 40 metų ribą. Nevertėtų būgštauti, jei kartą ar du pamiršote namie raktus, tačiau nuolat besikartojančios atminties spragos gali tapti rimtų ligų pranašu.
Kartkartėmis atmintyje išnyrančios vadinamosios baltosios dėmės, psichologo dr. Mariaus Daugelavičiaus teigimu, gali būti ne kas kita, kaip streso, nuovargio ar greito gyvenimo tempo požymis. „Atminties baltuma žmones ištinka stresiniais momentais. Tai ne atminties, o streso problemos“, – aiškina psichologas.
Atminties silpnėjimas neatsiejamas nuo biologinių individo ląstelių senėjimo, kuris mūsų organizme užprogramuotas genetiškai. Tačiau, kaip teigia psichiatrė, psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė, galima pasidžiaugti tuo, kad ne visa atmintis silpnėja vienodai: „Ilgiausiai mūsų atmintyje išlieka ankstyviausi prisiminimai, ilgalaikiai gyvenimo įpročiai, rutina, daugelį metų naudoti profesiniai įgūdžiai, mąstymo schemos ir elgesio modeliai.“
Bėgant metams senstančiam žmogui darosi vis sunkiau įsiminti naujus dalykus, tačiau įprastai tai kompensuojama didėjančia asociatyvine atmintimi bei gyvenimiška patirtimi. Žinoma, labai daug lemia ir paties individo pastangos, nenoras susenti anksčiau laiko.
Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos vadovas prof. Albinas Bagdonas mano, kad žmogų senatvė ištinka tuomet, kai nustojama domėtis supančiu pasauliu. „Norint lavinti atmintį būtina nuolatinė veikla. Žinoma, nemažai prie to prisideda ir genetika, pasirinktas gyvenimo būdas bei vidinės nuostatos. Ne paslaptis, kad žmogaus mokymosi galios slopsta apie 70-uosius gyvenimo metus (tuo metu silpnėja mokymuisi būtina trumpalaikė atmintis), tačiau nereikia suprasti, kad sulaukus šio amžiaus nebereikia stengtis išmokti ko nors naujo. Nieko neveikdami nunyktume kaip asmenybės“, – tikina 72-ejų metų pašnekovas.

Atmintį gelbsti mintinas mokymasis
Vyrauja nuomonė, kad fizinę sveikatą ir tam tikrus protinius gebėjimus žmogus atsineša jau gimdamas, tačiau nemažai įtakos atminčiai turi lavinimas.
Mokslininkų tvirtinimu, jei protiniai žmogaus gabumai nebuvo lavinami iki 12-os metų, intelektas ir protiniai pajėgumai ims mažėti nesulaukus nė 20-ies. Tačiau jei lavinimui skirta pakankamai dėmesio, individo smegenų aktyvumas, o kartu ir protiniai gebėjimai, nemažės panašiai iki 65–70 metų. Deja, vėliau smegenyse vykstantys degeneracinai procesai nesustabdomi.
Kaip teigia A.Kirvaitienė, gyvendamas žmogus nuolat kažką praranda: grožį, jaunystę, galiausiai fizinę sveikatą bei protinius gebėjimus: „Senatvė ir ligos kaip vagis – apiplėšia ir turtingus ir vargšus. Tačiau turtingam žmogui dar lieka nemažai, o apiplėštas vargšas tampa visišku skurdžiumi. Taigi kuo daugiau lavinsime savo protą ir atmintį, tuo mažiau senatvės negandos juos palies.“
Psichiatrė neabejoja – ilgiausiai šviesų protą išlaiko asmenys, nenustojantys savęs lavinti, bendraujantys su bendraamžiais, nuolat atnaujinantys profesines žinias: „Ypač gerai išlaikyti atmintį padeda mokymasis mintinai: galima mokytis eilėraščius ar patikusius tekstus. Atmintis – lyg proto raumenys: nustojus atlikti kasdienius pratimus, ji neišvengiamai atrofuojasi.“
Tačiau atmintis priklauso ne vien nuo to. Jei žmogaus gyvenimo tempas greitas, jei jis nuolat patiria stresą, jo atmintis vis silpsta. Mūsų atmintį tai veikia panašiai kaip kompiuteryje pernelyg daug vienu metu atidarytų programų: lėtėja mąstymas, prireikia laiko, kol suvokiame situaciją, o atminties procesai ima strigti. Visus veiksnius, kenkiančius smegenų ląstelėms, galima įvardyti kaip atminties žudikus. Tai toksiniai veiksniai: tabakas, alkoholis, vaistai, maisto teršalai, smegenų degeneraciniai procesai arba ligos.
Atlikdami įvairius tyrimus ir siekdami kuo ilgiau išsaugoti žmogaus atminties mechanizmus mokslininkai pastebėjo dar vieną dalyką: įtakos trumpalaikei žmogaus atminčiai turi ir krūminių dantų netekimas.
Odontologas ir disertacijos apie dantų netekimą autorius med. m. dr. Kęstutis Sveikata sako, kad pažintinė funkcija, už kurią atsakinga galvos smegenų dalis hipokampas (seniausia ir giliausiai nugrimzdusi į galvos smegenų vidų smegenų žievės – apsiausto (lot. ~pallium~) dalis), yra glaudžiai susijusi su krūminių dantų netekimu: „Praradus dantis pastebėtas šios galvos smegenų dalies neuronų skaičiaus mažėjimas, ir lemiantis minėtos funkcijos sutrikimus. Tyrimai su gyvūnais (žiurkėmis ir pelėmis) atskleidžia, kad dantų netekimas gali turėti sąsajų ne tik su pažintine funkcija, bet ir su atminties (ypač trumpalaikės) sutrikimais.

"Veido" archyvas

Net apmaudu – atminties galimybės yra beribės, bet kartais mums per sunku prisiminti paprasčiausius dalykus, tarkim, banko kortelės PIN kodą ar brolio gimtadienį. Su šia neteisybe galima kovoti pasitelkus atminties lavinimo metodus.

Svarbu ryškios asociacijos

Įvairių dalykų įsiminimo principo esmė – smegenyse vykstantis reiškinys, kai norėdami ką nors prisiminti turime porą neuronų sujungti tvirtu ryšiu. Tai lengvai pavyksta, kai patiriami ypač stiprūs išgyvenimai, tarkim, eismo įvykis ar savos vestuvės. Tokio pobūdžio įvykius dauguma žmonių atsimena gerai, su visomis detalėmis. Kasdieniškesnius dalykus įsiminti daug sunkiau. Tačiau šią užduotį galima pasilengvinti ir dalykus, kuriuos reikia įsiminti (kad ir tą PIN kodą), tarsi “įkrauti” emocijomis. Įsiminimo metodų esmė ta, kad kuriamos įvairios asociacijos, kurios ir padeda sudaryti stipresnius ryšius tarp neuronų.

Mitybos įtaka atminčiai. Šį poveikį galima palyginti su sportu. Vartojant daug baltymų turinčio maisto ir sportuojant sparčiai auga raumenys. Tačiau kas iš to, jei nusprendę koreguoti kūno formas pradėsite maitintis idealiu maistu, bet į treniruoklių salę neisite? Atminčiai mityba, tinkamas gyvenimo ir poilsio ritmas nėra nesvarbūs, bet tai – savotiškas fonas. Labiausiai ją lavinti padeda tinkamai parinkti pratimai.

Gebėjimas susikaupti. Žmogui gali būti sunku reikiamą informaciją gerai įsiminti ne dėl prastos atminties, o todėl, kad jam stinga gebėjimo susikaupti. Beje, yra ir specialių pratimų, padedančių lavinti dėmesio koncentraciją. O dar lengviau įsiminti įvairius dalykus tiems, kurių laki fantazija, mat jos prireikia kuriant asociacijas.

Ilgalaikė atmintis. Mokslininkai ištyrė, kad norėdami kažką įsiminti turime bent tris kartus tai pakartoti. Tuomet informacija patenka į ilgalaikę atmintį ir iš esmės išlieka ten visą likusį gyvenimą. O vienkartinis bandymas kažką įsiminti nesukuria tvirto ryšio tarp neuronų. Tad norint kažką įsiminti ilgam išmoktą dalyką verta pakartoti po savaitės, po mėnesio, po poros mėnesių.

Padeda pratimai

Jums ar jūsų atžalai susigriebti ir patreniruoti atmintį taip, kad būtų lengviau įsiminti egzaminams išlaikyti reikiamą informaciją, dar ne vėlu. Pamėginkite atlikite keletą testų. Tarkim, artimas žmogus jums išvardija 30 daiktų, o jūs turite parašykite, kiek jų prisimenate. Vidutiniškai žmogus įsidėmi 7–8 daiktus (t.y. mažiau nei trečdalį). Pakartokite vėl.Analogišką testą pakartojus po kiek laiko jau pastebėsite, kad galite išvardyti kur kas daugiau, o gal net ir visus daiktus. Tiesiog jau būsite išmokę tam tikrą sistemą, kaip lengviau įsiminti reikiamą informaciją.

Atminties lavinimo būdai

Atminties lavinimo principus galima pritaikyti įvairiems dalykams įsiminti. Dažniausiai žmonės stengiasi įsidėmėti skaičius (telefono numerius, datas ir kt.), savo dienotvarkę, maršrutą (tarkim, kai kas nors diktuoja jį telefonu, o jūs negalite užsirašyti) ir kt.

Išmokus atminties lavinimo pratimų, lengviau įsidėmėti užsienio kalbos žodžius, datas ar net ilgą perskaitytą tekstą dėlioti mintyse pagal tam tikrą sistemą.

Lavinkite savarankiškai

Atminties lavinimo metodikų yra įvairių. Antai vardams įsidėmėti taikomos penkios metodikos – pagal žmogaus veido bruožus, susipažinimo ar kitokią vietą, panašumą į kitą asmenį, išskirtinį drabužį ar aksesuarą, pagal profesiją. Čia jums siūlomi įsiminimo principai tikrai nėra sudėtingi, tik gerai įsiskaitykite.

Mnemonika. Tai įsiminimo technika, kai skaičiams priskiriami tam tikri simboliai. Tarkim, jums reikia prisiminti savo banko kortelės PIN kodą – 2018. Tereikia išmokti tą sausą faktą paversti žaisminga ir įdomia istorija.

Pirmiausia kiekvienam skaitmeniui priskirkite tam tikrą vaizdinį. Tarkim, skaičius 2 forma panašus į gulbę, 0 gali simbolizuoti lėkštę (balioną, ratą ir pan), 1 – peilį (pieštuką), 8 – senį besmegenį. Tarkim, pasirinkote tokias skaičių 2018 reikšmes – gulbė, lėkštė, peilis, senis besmegenis. Kad nekiltų abejonių, kokia eilės tvarka jie eina, iš šių keturių įdomių objektų sukurkite įdomią istoriją.

Tarkim, gulbė skrenda ir nukrinta į lėkštę, šalia kurios guli peilis. Peilis pradeda pulti gulbę, ši ima bėgti ir atsitrenkia į senį besmegenį.

Kuo istorija bus keistesnė, tuo lengviau ją ir kartu banko PIN kodą įsiminsite. Savo istoriją galite tęsti tol, kol įsidėmėsite dešimties ar dvidešimties skaičių seką.

Kelionės metodas. Šiuo atveju kiekvienas skaičius priskiriamas tam tikram gerai žinomam kelionės punktui.
Tarkim, kas rytą iš namų keliaujate į darbą maršrutu laiptinė–mašinų stovėjimo aikštelė–visuomeninio transporto stotelė–transporto žiedas–parduotuvė–darbas. Jums reikia įsiminti datą 1979 09 04.

Skaičiams priskiriamus vaizdinius reikia sudėlioti prie tų savo kelionės punktų.

Tarkim, skaičius 1 yra pieštukas, kurį įsivaizduojate stovintį savo laiptinėje. Antras jūsų maršruto punktas – automobilių stovėjimo aikštelė prie namo, kur kabo ryškus balionas (t.y. skaičius 9). Kitas punktas – visuomeninio transporto stotelė, aplink kurią žmogus šienauja žolę dalgiu, simbolizuojančiu skaičių 7. Dar kitas skaičius, kurį reikia įsiminti, – vėl 9, tik šįkart balionas plaikstosi prie transporto žiedo. Kitas kelionės punktas – parduotuvė ir skaičius 0, kurį gali simbolizuoti lėkštė. Tad parduotuvę atmintyje reikia “sujungti” su prie jos durų reklamuojamomis ar daužomomis lėkštėmis, o gal ant parduotuvės nutūpė skraidanti lėkštė… Ir taip toliau – išskirkite tiek kelionės punktų, kiek skaičių reikia įsiminti.

Iš pat pradžių šie įsiminimo būdai šiek tiek užtrunka ir būna keista šitaip fantazuoti. Tačiau pasipraktikavus tampa nesudėtinga: išgirdus kažkokį skaičių, jau per kelias sekundes jį pavyksta paversti reikiamu vaizdu.