Iki šiol girdėjome jau keliolika datų, kada bus paskelbta, ar Lietuva statys naują atominę elektrinę. Energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius prognozuoja, kad sprendimas dėl naujos atominės elektrinės projekto gali būti priimtas pirmąjį šių metų pusmetį.

“Iš tiesų viskas priklauso nuo mūsų pačių, nuo regioninių partnerių, nuo strateginio investuotojo. Šiandien suderintas veiksmų planas įgalina mus priimti sprendimus per pirmąjį šių metų pusmetį, – teigia ministras. – Tai gali paaiškėti, kai vyriausybiniu lygiu susitiks mūsų atstovai ar patys premjerai.”
O premjeras Algirdas Butkevičius pirmą kartą po tikrai ilgos pertraukos paskelbė, kad Lietuva lyg ir turi politinės valios statyti atominę elektrinę. Be to, jo žodžiais, Švedijos ekspertų parengtas tyrimas parodė, kad norint statyti atominę elektrinę bei siekiant sinchronizuotis su Vakarų elektros tinklais reikės statyti antrąją jungtį su Lenkija.
“Taip, tai dėl ko mes dirbam? Dėl to, kad Lietuva importuoja labai daug elektros energijos, o norint atsakyti tuos užduotus klausimus, nesuprantu, kodėl vyko tokia didžiulė diskusija, neturint sinchronizacijos studijos”, – sakė A.Butkevičius.
Jis teigia, esą keista, kad anksčiau apie VAE statybą buvo diskutuojama neturint studijos apie šalies tinklų sinchronizavimą, tačiau pripažįsta, kad dabartinėje studijoje nėra apskaičiuotas būsimos atominės elektrinės reaktoriaus galingumas. Iš tokių ministro pirmininko kalbų susidaro įspūdis, kad jis rado naują būdą, kaip dar pavilkinti sprendimą dėl atominės elektrinės ir atidėti jį bent pusmečiui.
Kad ir kaip jis elgtųsi, tikinčiųjų, jog Lietuva pasistatys naują atominę elektrinę, vis mąžta. Kaip paaiškėjo “Veido” užsakymu tyrimų bendrovei “Prime consulting” atlikus naujausią sociologinę apklausą, tuo, kad Lietuva naują atominę elektrinę pasistatys iki 2025 m., tiki vos 2,8 proc. apklaustųjų. Maždaug trečdalis tiki, kad atominę elektrinę galėtume pasistatyti 2030–2050 m. arba dar vėliau, o kone du trečdaliai įsitikinę, kad Lietuva naujos atominės tikrai nepasistatys.
Pasidomėjus, ką respondentai mano apie šios elektrinės reikalingumą, paaiškėjo, kad, trečdalio nuomone, Lietuvai naujos atominės elektrinės reikia, o du trečdaliai apklaustųjų mano, kad nereikia.
Taigi vis daugiau ženklų, kad šis projektas keliauja į neapibrėžtą ateitį, o gal jau ir istorijos šiukšlyną.

Jūsų nuomone, ar Lietuvai reikia naujos atominės elektrinės? (proc.)

Ne    65
Taip    31,6
Nežinau    3,4

Jūsų vertinimu, kada Lietuva pasistatys naują atominę elektrinę? (proc.)

Lietuva naujos elektrinės apskritai nepastatys    56,8
Vėliau nei 2050 m.    22,8
2030–2050 m.    9,2
Iki 2030 m.    7,2
Iki 2025 m.    1,6
Iki 2020 m.    1,2
Nežinau / neturiu nuomonės    1,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2014 m. sausio 6–8 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Terminą, kada paskelbs, ar Lietuva statys naują atominę elektrinę, ši Vyriausybė nukėlė jau šeštą kartą.

Jei būtų surengtos sprendimų vilkinimo varžybos, dabartinė Lietuvos Vyriausybė neabejotinai užimtų prizinę vietą. Pavyzdžiui, kad tiek vilkintum Visagino atominės elektrinės klausimą, reikia specialių gebėjimų. Iš pradžių Lietuvos visuomenei žadėta, kad atsakymas, statysime naują atominę elektrinę ar nestatysime, bus duotas iki 2012 m. gruodžio, vėliau – iki 2013 m. vasario, tada – iki kovo, paskui žadėta atsakymą duoti gegužę, galiausiai ši data nukelta iki rugsėjo. Dabar, kai rugsėjis artėja prie pabaigos, šio klausimo apskritai stengiamasi neliesti, o tiems, kurie paklausia, paprastai atsakoma: “Kur jūs taip skubate? Mes nežadėjome galutinio sprendimo paskelbti rugsėjį – sakėme, kad tai bus rudenį. Be to, kai viskas taip neaišku, kai neaiški partnerių pozicija ir nežinoma, ar naują pasiūlymą pateiks “Hitachi”, tikėtina, kad galutinio atsakymo teks palaukti.”
Šiaip jau visuomenę, verslo partnerius, darbuotojus labiausiai erzina vadovai, vadinami trintukais, kurie vis kažką kalba, žada, trina, niekada nepasakydami nei taip, nei ne, ir kurie lemia neapibrėžtumą. Regis, tokia ir dabartinė mūsų Vyriausybė ar bent didžioji jos dalis: kažką kalba, mekena, kabinasi prie smulkmenų, bet tikslaus atsakymo ir sprendimo nesulauksi.
Prezidentė ragina Vyriausybę kuo greičiau apsispręsti dėl naujos branduolinės jėgainės, Visagino miestas taip pat kviečia nedelsti, bent kažkokio aiškumo nori japonai, estai ir latviai, Lietuvos visuomenė irgi laukia atsakymų, iš ko mes pirksime ar kaip gaminsimės elektros energiją po 2020 metų, bet visiems vietoj atsakymo ant padėklo atnešamas minėtas neapibrėžtumas.
Kaip nors vis tiek bus, pagyvensim – pamatysim. Bet jei mes taip elgsimės, dauguma laukiančiųjų numos ranka: nerimti tie lietuviai ir jų valdžia beviltiška, tai gal geriau su jais neprasidėti ir neturėti jokių bendrų stambių projektų. Kad po Visagino atominės elektrinės projekto užuomazgų skeptiškai į mus žvelgs ir japonai, ir estai, net abejoti neverta.
Galima sakyti – na, ir tegul žiūri, koks mums skirtumas. Mums svarbiausia neužsikabinti milijardinio akmens po kaklu, nes ateities kartos mus prakeiks. Bet tada premjerui ar energetikos ministrui taip ir reikėtų pasakyti – Visagino atominės elektrinės mes nestatysime, ir išvardyti priežastis bei galimas pasekmes, jei nestatytume. Arba, priešingai, jei nusprendžiame statyti, vėlgi tai pasakome tiesiai šviesiai, su visais argumentais. Nes jei pasirinksime buvimą pusiau nėščiosios pozicijoje, tada mūsų praradimai bus patys didžiausi, ir daugelyje sričių. Tuomet ir 2016 metais atsidusime, jog dar 1991–1992 m. Vyriausybės sakė, kad Lietuvai būtina siekti energetinio savarankiškumo, ir net numatė būdus bei priemones, tačiau iš tų siūlymų įgyvendinta praktiškai niekas nebuvo ir mes energetine bambagysle vis dar tebesame susieti su Rusija.
Ir dar. Vartotojams svarbu žinoti, kad ir 2020, ir 2022, ir 2025 metais didžiumą elektros energijos pirksime iš kitų valstybių. Ir mokėsime tiek, kiek mums pasakys. Tiesa, ir šiuo metu didžiąją dalį elektros energijos perkame iš Rusijos, tačiau dabar aplinkybės palankios, bet po keleto metų situacija gali pasikeisti, nes elektros poreikis, tikėtina, bus didesnis, o pasiūla gali būti mažesnė. Nebent elektrą pirktume iš Baltarusijos atominės elektrinės.

Lietuvos Vyriausybei vis ilgiau dvejojant, statyti ar nestatyti Visagino atominę elektrinę, vis daugiau šalies gyventojų į šį projektą numoja ranka. Net 90 proc. respondentų netiki, kad Lietuva pasistatys naują atominę elektrinę iki 2020-ųjų, o daugiau nei pusė apskritai nemano, kad kada nors turėsime naują atominę elektrinę.

Tai paaiškėjo iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos.
Beje, ne itin optimistiškai apklausti gyventojai pasisako ir apie Lietuvos energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos. Kad ji įmanoma, mano maždaug trečdalis respodentų, daugiau nei pusė apklaustųjų įsitikinę, jog energetinė nepriklausomybė įmanoma tik iš dalies, o 8,4 proc. linkę manyti, kad energetiniu požiūriu mes visada būsime šiek tiek priklausomi nuo Rusijos.

Kaip manote, ar Lietuva pasistatys naują atominę elektrinę iki 2020 m.? (proc.)

Ne    53,8
Iki 2020 m. tikrai nespės, nebent vėliau    37,8
Taip    6,2
Nežino / Neturi nuomonės    2,2

Ar įmanoma Lietuvos energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos? (proc.)

Iš dalies    58,6
Taip    32,6
Ne    8,4
Nežino    0,4

Šaltinis: „Veido“ užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. gegužės 27–29 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

“Rosatom” stabdo Baltijsko atominės elektrinės (BAE) statybas Kaliningrade, nes Europoje nerado nei bankų, norinčių finansuoti BAE statybas, nei elektros energijos, kurią BAE galėtų pagaminti, pirkėjų.

Ekspertai, sakę, kad Baltijsko atominės elektrinės statybos Kaliningrade, apie kurias Rusija paskelbė 2009-aisiais, tėra didelis blefas, turintis užkirsti kelią Visagino atominei elektrinei, buvo teisūs – vos tik Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė, užuot tęsusi projektą, ėmė ieškoti būdų, kaip jį nutraukti partnerių rankomis, iš Kaliningrado atėjo žinia apie BAE projekto įšaldymą.
Kaliningrado srities Dūmos deputatų nervai neišlaikė: viena po kitos ateinančios prieštaringos žinios tai apie atominės elektrinės projekto keitimą, mažinant galią, tai apie statybų užkonservavimą sukėlė rimtą nerimą didžiausio vietos ekonomiką maitinančio projekto ateitimi.
Kaip pranešė portalas rugrad.eu, praėjusį ketvirtadienį Dūma nutarė kreiptis į “Rosatom” generalinį direktorių Sergejų Kirilenką, prašydama aiškiai atsakyti, kokia numatoma Baltijsko AE ateitis. „Atsižvelgdami į platų visuomenės dėmesį, prašome pateikti informaciją apie statomos atominės elektrinės projektines charakteristikas ir numatomus projekto įgyvendinimo terminus“, – apibendrino kreipimosi esmę jo autorius deputatas Aleksandras Kuznecovas. Dieną prieš tai srities gubernatorius Nikolajus Cukanovas prisipažino neturįs jokios oficialios informacijos apie Baltijsko AE likimą, tik tai, ką skaito žiniasklaidoje.

Prancūzai sunerimę
Spaudos pranešimai apie BAE galios mažinimą ir konservavimą privertė sunerimti ne tik Kaliningrado politikus, bet ir prancūzus, kurių energetikos koncernas „Alstom“ yra laimėjęs užsakymą dvi 1200 megavatų galios turbinas „Arabelle“ pagaminti. Todėl pirmadienį statybose apsilankė ir Prancūzijos ambasadorius Rusijoje Jeanas de Gliniasty, kuris patikino: „Nors yra kilę abejonių dėl projekto apimčių, Prancūzijos įmonės tęs bendradarbiavimą.“
Prancūzus galima suprasti. Užsakymas, kurio vertė – 875 mln. eurų, akivaizdžiai stringa. Pagal 2012 m. vasario mėnesį pasirašytą sutartį  pirmajam BAE blokui skirta turbina turėjo būti pagaminta 2016 m., antroji – 2018 m. Tačiau jau po pusmečio gamybos grafikai buvo nukelti dvejiem metams. Kaip 2012 m. rugsėjį pranešė „Alstom“ viceprezidentas Patrickas Fragmanas, pirmosios turbinos gamyba nukelta į 2018-uosius, antrosios – į 2020 m.
Pabrėžtina, kad visą tą laiką Rusijos atstovai, nors ir žinodami, kad anksčiau nei 2018-aisiais turbinų nebus, aiškindavo, esą atominė elektrinė Kaliningrade pradės veikti 2017 m.

Finansavimo nėra
„Veidui“ pavyko išsiaiškinti, kad kol kas „Alstom“ turbinų, skirtų Baltijsko AE, gamybos darbai nėra pasistūmėję toliau nei baigiamoji projektavimo stadija, pritaikant jas konkrečiai elektrinei. Kitas etapas, kai jau reikia pradėti pirkti ir gaminti, laukia finansavimo, kurio šiandien nėra. “Rosatom” gavo leidimą pradėti atominės elektrinės statybas Kaliningrade su sąlyga, jeigu pusę projekto kainos padengs užsienio investuotojai. Todėl Rusijos atstovai taip įkyriai siūlė tiek Lietuvai, tiek Lenkijai įsigyti iki 49 proc. Baltijsko AE akcijų, bet, nepaisant visų jų lobistų pastangų (Lietuvoje “Rosatom” interesus stūmė buvusi ūkio ministrė Birutė Vėsaitė, Seimo nariai Mindaugas Bastys ir Remigijus Žemaitaitis), pirkėjų nerado.
Pasirašant sutartį dėl turbinų su „Alstom“ irgi buvo sutarta, kad prancūzai patys susiras, kas kredituos jų gamybą. Pasiūlymai buvo pateikti “BNP Paribas”, “Societe Generale”, “HypoVereinsbank” ir “UniCredit”. Išnagrinėję Baltijsko AE projektą, turbinų gamybą kredituoti atsisakė “BNP Paribas” (2012 m. gruodį), “HypoVereinsbank” (2013 m. balandį). “UniCredit” pareiškė atliksiantis savarankišką ekspertizę, o tai, atsižvelgiant, kad jo antrinė įmonė “HypoVeireinsbank” jau priėmė neigiamą išvadą, iš esmės reiškia pasitraukimą.
Gegužės pabaigoje vieninteliai galimi turbinų Baltijsko AE finansuotojai buvo likę “Societe Generale” ir Prancūzijos eksporto kreditų draudimo fondas “Coface”, pagal kurio normatyvus Rusija yra ekonomiškai nestabili, dažnai prastai įsipareigojimus vykdanti valstybė. Kaip pranešė žaliųjų organizacija “BankTrack”, stebinti, anot jų, gamtai priešišką bankų veiklą, gegužės 22 d. “Societe Generale” vadovus turėjo aplankyti Rusijos ir Prancūzijos ekologijos šalininkai, spaudžiantys atsisakyti finansuoti bet kokią su Baltijsko AE susijusią veiklą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kodėl taip skiriasi skirtingų ekspertų prognozės dėl Visagino atominės elektrinės projekto.

Naujos Visagino atominės elektrinės (VAE) projektas, kaip taikliai diagnozavo vienas energetikos ekspertas, tapo lyg ir religijos objektu – arba tiki ja, arba ne.
Net neklimpstant į skirtingų Vyriausybių ar partijų „religinius” įsitikinimus šia tema, jei jau energetikos asai padarė kardinaliai priešingas išvadas dėl jos tikslingumo, rasti saliamonišką sprendimą, ar valstybei ji būtų nauda, ar našta, nėra lengva. Tačiau atsakyti į šį klausimą ne tik kad reikia, bet jau seniai reikėjo. Juk jau praėjo daugiau kaip dvidešimt treji metai nuo to laiko, kai pirmoji nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Vyriausybė į savo programą įrašė naujos AE statybą, treti metai nuo Baltijos šalių susitarimo plėtoti šį projektą, beveik metai nuo koncesijos sutarties su “Hitachi” pasirašymo, daugiau nei septyni mėnesiai po patariamojo referendumo, pasakiusio VAE “ne”, pusmetis nuo dabartinės Vyriausybės darbo pradžios, galų gale beveik mėnuo po energetikos ministro Jaroslavo Neverovičiaus vadovaujamos darbo grupės paskelbtų išvadų dėl VAE projekto.
Galutinio sprendimo nėra. Ką “taip” arba “ne” naujai atominei reikštų Lietuvos ekonomikai ir vartotojams?

Savikaina: 18 ar 36 ct už kilovatvalandę?
Esminis skaičius projekte – prognozuojama VAE gaminsimos elektros energijos savikaina, nuo kurios priklausys viskas: ar atsipirks projekto investicijos ir gaminama elektra bus konkurencingos kainos, vadinasi, verslas, vartotojai ir visa valstybė klestės, ar valstybei, kaip dėl kitų energetikos objektų, teks projekto nesėkmės kainą užkrauti ant mokesčių mokėtojų, viešųjų biudžetų skylėmis ir našta verslui.
Paradoksas, bet, skirtingų energetikos specialistų skaičiavimu, elektros savikaina skiriasi dvigubai. Optimistiškai nuteikia vienintelė prognozė – kad VAE gaminsimos elektros energijos savikaina atsipirkus investicijoms (praėjus 18 metų nuo VAE eksploatacijos pradžios, apie 2040-uosius) tebus 8–10 ct/kWh. Antra pagal pigumą kaina “Nord Pool” biržoje – 17 ct/kWh. VAE verslo plane, kuris, kaip skelbta, rengtas padedant kompetentingoms tarptautinėms konsultacinėms analitikų bendrovėms, numatyta jėgainės 60-ies metų darbo vidutinė elektros energijos kaina – apie 18 ct/kWh. O A.Butkevičiaus Vyriausybės užsakymu dirbusi Lietuvos energetikos instituto mokslininkų komanda, pabandžiusi šiek tiek realiau suskaičiuoti būsimas projekto išlaidas, sukalkuliavo 28 ct/kWh (esant 5 proc. diskonto normai) arba net 35–36 ct/kWh (esant 8 proc. diskonto normai) – ir tai neskaičiuojant infliacijos.
Taigi net imant optimistiškiausius variantus savoje AE gaminti elektrą pigiau, nei Šiaurės šalyse pavyktų tik santykinai tolimoje ateityje. Lietuvos pramonininkų konfederacija, apsvarsčiusi darbo grupės skaičiavimus, sunerimo, kad valstybė, užuot jau dabar susikoncentravusi į kogeneracines elektrines, energetikos diversifikavimą, konkurencingų AE elektros kainų laukdama kelis dešimtmečius negrįžtamai praras konkurencingumą. O juk per šiuos porą dešimtmečių energetikos srityje prognozuojama ir skalūnų dujų, ir naujų technologijų, galų gale ir energijos išteklių naudojimo racionalumo revoliucija.

Naujos prognozės – pesimistinės ar realistinės?
VAE verslo plane elektros savikaina buvo daug mažesnė. Kas ją taip pabrangino, atlikus naujus skaičiavimus, ir ar pagrįstai?
Tyrėjų vardu skaičiavimus Seime pristatęs Energetikos instituto Energetikos kompleksinių tyrimų laboratorijos vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Arvydas Galinis aiškino, kad VAE verslo plano skaičius jie papildę neišvengiamomis 1,1 mlrd. Lt išlaidomis infrastruktūrai – keliams tvarkyti, kad būtų galima atvežti stambiagabaričius krovinius, taip pat elektrinei prie elektros tinklų prijungti. Be to, verslo plane labai jau optimistiškai skaičiuota, kad VAE eksploatacijos laikas bus 60 metų, tačiau bent jau dabar vidutiniškai AE eksploatuojamos keturis dešimtmečius. Priduriama ir tai, kad eksploatuojamų reaktorių išnaudojimo koeficientas tėra 70,2 proc., o ne 90 proc., kaip prognozuota verslo plane.
Galų gale abejonių kelia ir projekto kaina: tas pats “Hitachi” planuojamos statyti branduolinės elektrinės Jungtinėje Karalystėje kainą mini kur kas didesnę nei Lietuvoje, ir daugelis ekspertų pripažįsta, kad britiškoji kaina, apie 20 mlrd., skaičiuojant litais, realesnė nei Lietuvoje minimi 17 mlrd. Lt.
Vis dėlto, išanalizavus Andriaus Kubiliaus – VAE entuziastų Vyriausybės laikais parengtą naujos atominės verslo planą ir jau Algirdo Butkevičiaus – VAE skeptikų Vyriausybės darbo grupės ir ekspertų analizę, akivaizdu, kad pirmieji rėmėsi pernelyg optimistinėmis, antrieji – gal pernelyg pesimistinėmis prognozėmis.
Kiti energetikos asai jau kritikuoja ir darbo grupės ekspertų perskaičiavimus. Pavyzdžiui, Energetikos instituto tyrime naudojamos „NordPool”, taip pat aplinkinių elektros energijos rinkų dabartinės kainos pateikiamos kaip iš esmės nesikeisiančios iki 2080 m. Tačiau, remiantis Europos Komisijos šaltinių prognozėmis, 2025 m. jos svyruos nuo 16,6 iki 27,6 ct/kWh, o kiti analitikai Lietuvos zonoje prognozuoja 15,5–31,1 ct/kWh.
Arba štai Energetikos instituto tyrime neįvertintas esamų regiono elektrinių senėjimas ir dėl to didėjantis naujų pajėgumų poreikis, sudarantis prielaidas elektros kainoms kilti. Rusijoje, iš kurios šiuo metu importuojama didžioji dalis Lietuvoje suvartojamos elektros energijos, iki 2020 m. reikės pastatyti apie 15–20 branduolinių reaktorių ir, Rusijos energetikos ministerijos prognozėmis, elektros energijos kainos 2015–2020 m. ten pakils iki 28,6–30,4 Lt ct/kWh.
Švedijoje iš dešimties branduolinių reaktorių, tiekiančių 42 proc. elektros energijos, aštuoni yra 30 metų arba senesni, todėl per artimiausius kelis dešimtmečius Švedijai teks investuoti į jų atnaujinimą, keitimą naujais, ir tai darys įtaką elektros energijos kainoms.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Diskusijose dėl naujos atominės elektrinės projekto daug politikos ir politikavimo, emocijų ir viena kitoms prieštaraujančių ekspertų prognozių. Bet racionalaus ir objektyvaus požiūrio, paremto tarptautine patirtimi, labai trūksta.

Kokį verdiktą lietuviškoje dilemoje – būti ar nebūti Visagino AE – pasiūlytų rinktis Žilvinas Mecelis, vadovaujantis Londone įsikūrusiam investicijų fondui „Covalis Capital“, kuris specializuojasi energetikos, infrastruktūros, atsinaujinančių energijos šaltinių sektoriuose? Anksčiau Ž.Mecelis vadovavo alternatyvaus investavimo padaliniui vienoje didžiausių pasaulyje natūraliųjų išteklių kompanijų Honkonge „Noble Group“, Niujorko investicijų fondo „Zimmer Lucas Partners“ energetikos analizės departamentui, dirbo viename didžiausių Europos alternatyvaus investavimo fondų „GLG Partners“. Prestižinėje „Thomson Extel“ apklausoje Ž.Mecelis dukart pripažintas geriausiu Vakarų Europos energetikos analitiku. Jis – vienas iš Pasaulio lietuvių ekonomikos forumo, kitą savaitę susirinksiančio Vilniuje, pranešėjų.

Ž.M.: Lietuvoje vykstanti diskusija apie atominės elektrinės projektą labai emocinga: kalbama – statyti ar nestatyti, o klausimas turėtų būti formuluojamas kitaip – kas stato ir kas rizikuoja pinigais, tiksliau, ar rizikuojama Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigais. Atsakymas turėtų būti neigiamas, nes tai didžiulis, brangus ir rizikingas projektas ir, jei bazinės projekto prielaidos nepasitvirtintų, tai būtų didelis smūgis mažai besivystančiai šaliai, nes vien statybos metu projektas kainuotų 7 proc. valstybės surenkamų mokesčių per metus, o bendra projekto rizika prilygsta apie 40 proc. valstybės metinio biudžeto. Lietuvos valstybė neturi finansinių resursų prisiimti tokį sprendimą, o jei jis būtų klaidingas, įtaka mokesčių politikai ir Lietuvos finansiniam stabilumui būtų labai neigiama.
Jau ir šiandien valstybė finansinės rizikos prasme nesugeba tinkamai panaudoti net savo indėlių (valstybės valdoma Ignalinos atominė elektrinė dukart prarado pinigus – kartą „Snore“, paskui Ūkio banke), tai ar galima kalbėti apie rizikos už 4-5 mlrd. eurų investiciją prisiėmimą?
Arba štai naudojamas argumentas – reikia statyti AE, nes Švedija stato. Bet ar Švedijos mokesčių mokėtojai bus atsakingi, jei elektros energijos kaina bus triskart mažesnė nei numatytoji verslo plane? Ne, atsakingas privatus kapitalas, kuris stato AE ir jis praloš pinigus, jei sprendimai pasirodys klaidingi.
Tačiau jei atominę elektrinę nori statyti privatus kapitalas, šioje srityje profesionaliai dirbančios privačios bendrovės, jei jos nori prisiimti finansinę riziką, nes mano, kad sugebės gaminti ir parduoti AE elektros energiją rinkoje konkurencinga kaina, valstybė turėtų sudaryti sąlygas plėtoti tokį projektą. Bet jokiu būdu ne prisiimdama garantijas mokesčių mokėtojų sąskaita. Vis dėlto abejoju, ar AE Lietuvoje statytų privatus kapitalas, nes finansinę grąžą šiam projektui prognozuoti sunku.
VEIDAS: Tačiau ar normalu, kad dabar Lietuva – didžiausią savo suvartojamos elektros dalį importuojanti ES valstybė?
Ž.M.: Kodėl tiek daug importuojame, jau kita diskusija, netgi nesusijusi su atomine energetika. Turime daugiau elektros energijos generavimo galių, nei mums reikia, bet jų nenaudojame, nes deginame brangiausias Europoje dujas. Tai šiandien didžiausia problema.
Tačiau situacija gali pasikeisti po dvejų trejų metų. Dujos atpigs, jei Lietuvos politika bus teisinga. Statome suskystintų dujų terminalą ir tai labai gerai – tai padarys įtaką elektros kainai, nes turėsime konkurenciją dujų rinkoje. Statomos jungtys į Švediją ir Lenkiją, valstybė gali skatinti statyti jų dar daugiau. Taip susidarys konkurencinės sąlygos. Gal dujos atpigs tiek, kad ir naujasis Elektrėnų blokas gamins elektrą už konkurencingą kainą, bei nebereikės ekonomiškai skatinti kitų Lietuvos elektrinių. O jei, duok dieve, turėsime ir savo skalūnines dujas, kris ir gamtinių dujų, ir elektros kaina, nes naudosime elektros gamybos pajėgumus, kuriuos turime, bet dabar nenaudojame, nes neturime pigių dujų.
Netikiu, kad dujų kaina ilgai bus tokia didelė – ilgainiui ji turi sumažėti.
Tik reikia, kad valstybė privačiam kapitalui sudarytų konkurencingas sąlygas, nes šimtaprocentinė priklausomybė nuo vieno tiekėjo praktiškai ne tik dujų, bet ir šilumos bei elektros sektoriuose – tragedija, o monopolistas – ar tai bus Rusija ar JAV – kainas nustatys, kokias nori. Juk dabar dujas perkame tris keturis kartus brangiau, nei jos kainuoja JAV.
Bet AE, mano manymu, per didelė finansinė rizika, palyginti su kitomis alternatyvomis. O ką už 4-5 mlrd. eurų ir kur kas anksčiau nei AE (juk ji pradėtų veikti tik po 2020-ųjų) galima pastatyti, pasirinkimas didžiulis.
VEIDAS: Tai ar visai netikite branduolinės energetikos atgimimu Europoje?
Ž.M.: Nesu “prieš” ar “už” branduolinę energetiką, bet manau, kad Europoje jos liks mažai. Švedijoje baigiamas projektas, dėl kurio sprendimas priimtas prieš dešimt metų, kai elektros kainos buvo didesnės ir projektas, prognozuoju, bus nepelningas. Bet švedams, kaip ir branduolinę energetiką vystantiems suomiams, nereikia jaudintis, nes rizika tenka ne mokesčių mokėtojams – ją prisiėmė didelės kompanijos, valstybė mainais joms nieko negarantavo. Prancūzijoje baigiamas AE projektas, bet daugiau jų neplanuojama. Net Jungtinė Karalystė su savo ekonominiais pajėgumais ir žinodama, kad dalis anglies ir atominės energetikos objektų turi būti uždaryti po kelerių metų, naujos atominės statyti dar nepradėjo, nes tai yra labai brangu netgi turtingai valstybei. Beje, Jungtinėje Karalystėje nurodomos AE projekto kainos dvigubai didesnės nei Lietuvoje ir, tikiu, kad tikra kaina yra britiškoji. Vokietija apskritai atsisako atominės energetikos. Kaliningrade irgi visiškai neekonomiška statyti atominę, nes čia jau pastatytos dvi naujos dujinės elektrinės ir yra elektros perteklius. AE statoma eksportui, bet Europoje elektros deficito dabar nėra, atvirkščiai – pasiūla viršija paklausą, nes padaugėjo žaliosios energetikos, o pramonė išeina iš Europos į kitus regionus. Bet Rusija didelė ir turtinga šalis, tad gali leisti sau pralošti kažkiek pinigų. Beje, jei Kaliningrade bus pastatyta AE, regione tikrai bus daug pigios elektros energijos.
VEIDAS: Tačiau ekspertų išvadose dėl VAE projekto prognozuojamas elektros energijos poreikio augimas tiek regione, tiek Lietuvoje.
Ž.M.: Elektros naudojimo efektyvumas tiek pramonėje, tiek ir namų ūkiuose per paskutinius penkerius metus labai padidėjo. Atsirado naujų energiją taupančių technologijų naujos kartos šaldytuvuose, televizoriuose, o iPadams, kuriuos vis dažniau naudojame vietoj televizorių, reikia mažiau elektros energijos.
Skeptiškai vertinu prognozes, kad Lietuvos industrijos plėtra susijusi su elektros energijos naudojimu – niekas Lietuvoje nestatys įmonių, priklausomų nuo dujų ir elektros, nes čia nėra resursų, o pasaulyje yra šimtai vietų, kur jų yra. Jei turėtume pramonę, kur gamyboje reikia labai daug elektros energijos ir norėtume paremti darbo vietas, žinoma, valstybė galėtų paremti naujų elektros generavimo objektų statybą subsidijomis. Bet mes neturime tokios pramonės, daug ką importuojame. Tad mums reikia gerai paskaičiuoti, kas labiau apsimoka – atominė, dujų ar anglies elektrinė ir pasiųsti signalą privačioms tuo užsiimančioms kompanijoms, kad jos to imtųsi.
VEIDAS: Minite, kad kitos alternatyvos racionalesnės nei AE. Kurios konkrečiai?
Ž.M.: Galima statyti elektros jungtis, galima sudaryti sąlygas privačiam kapitalui pastatyti elektrines, pavyzdžiui, ir anglimi kūrenamą šiuolaikinę jėgainę su moderniomis CO2 gaudyklėmis galima pastatyti tris keturis kartus pigiau ir mažesne rizika nei AE. Valstybė galėtų paskatinti skalūninių dujų išgavimą ir tą reiktų daryti kuo greičiau. Šilumos ir elektros gamybos sujungimas kogeneracinėse elektrinėse, biokuro dalies didinimas, energetikos naudojimo efektyvinimas turi būti valstybės prioritetas. Energetikos išteklių racionalus vartojimas – tai pigiausia, ką galime padaryti. Valstybė turi investuoti į energijos paklausos mažinimą ją efektyviau naudojant, į namų šiltinimą, ką ir daro, tik reikia tai daryti sparčiau, nes esame labai neefektyvūs.
VEIDAS: O kokia jūsų nuomonė apie žaliosios energetikos plėtrą?
Ž.M.: Tai ES standartai, ir mes turime jų laikytis, nes juk daug ką darome ES pinigais. Bet esmės tai nekeičia, nes tai nėra strateginis klausimas – negali ant saulės ar vėjo statyti savo nacionalinės energetikos kortos, nes saulė ne visuomet šviečia, o vėjas ne visuomet pučia. Reikia bazinės elektros gamybos, o tai yra dujos arba anglis ir net ne atominė energija. Ji padeda balansuoti sistemą, bet jei norime, kad ji būtų diversifikuota, su mažomis elektrinėmis, reikės, kad visi pajėgumai būtų sujungti į vieną lanksčią sistemą – jei nepučia vėjas, išjungti vėjo jėgaines ir įjungti kitas, o atominės jėgainės paprastai nelabai gali reaguoti į šiuos pokyčius. Tad jei norime diversifikuoti energetikos gamybą, AE nėra sprendimas.
Dar vienas akivaizdus AE įsipareigojimų brangumo pavyzdys – tokių elektrinių stabdymas bei su tuo susiję aplinkosaugos klausimai. Europoje patirtis įrodo, kad tai yra labai brangu – Ispanijoje sustabdė, Prancūzijoje šiais metais pradeda stabdyti, nes yra labai daug žaliosios energijos ir pirmenybė teikiama jai. Mes gi kol kas net nesugebame uždaryti esamos.
Kita vertus, vystant žaliąją energetiką reikia neužmiršti efektyvumo, kad neprisiimtume jos per daug, kaip kad Ispanijoje, kur nepamatuota saulės energetikos plėtra elektros sistemą privedė vos ne iki bankroto, nors saulės ten daugiau nei Lietuvoje. Mano manymu, Lietuvoje saulės ir vėjo energetikos turėtų būti mažiau, biomasės daugiau, bet apskritai kuo mažiau žaliosios energetikos, tuo ekonomiškai efektyviau.
VEIDAS: Tai koks būtų Jūsų patarimas Lietuvos Vyriausybei?
Ž.M.: Visų pirma, emocijas ir geopolitiką atskirti nuo finansų. Buvome branduolinė valstybė, bet nebesame, turėjome šį konkurencinį pranašumą, bet nebeturime. Tai, kad turėjome AE, nebegali būti veiksnys apsisprendžiant dėl naujos AE projekto. Pradedame faktiškai nuo nulio ir juo ilgiau ginčijamės, tuo labiau pralaimime, nes kiti tuo metu juda į priekį, o mes ne.
Į energetiką reikia žiūrėti labai racionaliai ir ekonomiškai, nes yra šalių, kurios priėmę neteisingą sprendimą prieina iki bankroto. Svarbiausias klausimas – kas prisiima riziką už energetinius projektus, o mokesčių mokėtojų pinigais rizikuoti negalima – valstybė turi tik sudaryti sąlygas privačiam kapitalui vystyti energetikos projektus. Reikia diversifikuoti energetiką ir ieškoti pigiausio varianto. AE – akivaizdžiai per didelis finansinis įsipareigojimas Lietuvos valstybei.
Juolab neaišku, kaip toliau augs mūsų ekonomika, jei ir toliau prarasime tiek gyventojų.  Aš netgi nemanau, kad elektra ar dujos yra didžiausia Lietuvos problema. Didžiausia problema – kad Lietuvoje mažėja gyventojų. Bet tai jau kita tema.

Praėjusi savaitė parodė, kad premjeras Algirdas Butkevičius nėra savarankiškas nuspręsti dėl Visagino AE statybų, o jį valdantys užkulisiniai veikėjai atominį projektą žlugdo tokiu pačiu būdu, koks buvo sėkmingai panaudotas per „Lietuvos dujų“ privatizavimo aferą.

Premjero blaškymasis dėl Visagino atominės elektrinės kelia rimtą klausimą: kas yra tie užkulisiniai veikėjai, galintys priversti jį per kelias valandas ne tik kardinaliai pakeisti poziciją, bet ir išeiti viešai apsijuokti prieš žiniasklaidą bei visuomenę?
Žiūrėkime: pirmadienį paryčiais, dar iki oficialios darbo dienos pradžios, A.Butkevičius savo “Twitter” paskyroje apie Visagino AE projektą užrašo: „Gerbsime piliečių poziciją, išsakytą referendumu. Konservatorių pasiūlytas projektas yra neracionalus ir jam nebus pritarta.“
Po pusdienio, su Vyriausybės Strateginio komiteto nariais aptaręs įvairius galimus Lietuvos apsirūpinimo elektros energija variantus, premjeras, išėjęs prieš žurnalistus, aiškiai pasisako už atominį projektą: „Yra priimtas sprendimas, kad Lietuva turi būti branduolinės energetikos šalis, ir įvertinę specialistų pateiktas išvadas turime informuoti savo regioninius partnerius, kad jie susitiktų, išanalizuotų pateiktus pasiūlymus ir ieškotų kompromiso, nes šito varianto, VAE, kaina yra per didelė.“
Išgirdusi seniai lauktą žinią visa žiniasklaida praneša: Lietuva tęs Visagino atominės elektrinės projektą, bet jos gaminamos elektros kaina turi būti sumažinta.
Kažkur užkulisiuose kyla skandalas ir jau antradienio rytą A.Butkevičius aiškina žurnalistams: „Tai yra netiesa – mes pasakėme, kad mes, kaip šalis, esame branduolinė energetikos šalis, nes mes turime uždaryti seną Ignalinos atominę elektrinę. Dabartinio VAE projekto negalime įgyvendinti, nes elektros kaina yra per didelė. Dėl to mes turime informuoti savo regioninius partnerius, kad jie susėdę tartųsi, kokį toliau priims sprendimą.“ O visi kaip vienas žurnalistai, diena anksčiau paskelbę, kad Lietuva tęs Visagino AE projektą, matote, ne taip A.Butkevičių supratę.
Taip staigiai ir radikaliai A.Butkevičiaus pozicija dėl Visagino AE keičiasi nebe pirmą kartą. Po pirmojo Seimo rinkimų turo spaudos konferencijoje A.Butkevičius, paklaustas apie Visagino AE, atsako: „Su Japonijos ambasadore buvau susitikęs jau du kartus. Aiškiai pabrėžiau, kad reikalinga “Hitachi” kompanijai atlikti namų darbus. Esame pasiruošę toliau kalbėtis, bendradarbiauti ir susėsti prie stalo.“ Popiet – LSDP spaudos centro pranešimas: „Referendume dėl naujos atominės elektrinės statybos 62,72 proc. piliečių pritarė LSDP pozicijai, kad mūsų šaliai nereikalingas toks brangus, neskaidrus ir ekonomiškai nepagrįstas projektas.“
Tuomet visi pamanė, kad tai tik rinkimų taktikos dalykas, nes dar laukė antrasis rinkimų turas. Tačiau vėliau dar kelis kartus matėme – vos tik A.Butkevičius pareiškia daugiau ar mažiau aiškią paramą Visagino AE statyboms, jį tarsi kažkas už virvutės trukteli ir priverčia bėgti neigti savo žodžių.
Kas turi tokią užkulisinę galią įsakinėti premjerui? Smulkusis koalicijos partneris Rolandas Paksas? Jam išėjus į opoziciją Vyriausybė tikrai nežlugs, nes tam ir buvo pakviesti lenkai (kurių energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius remia VAE statybas), kad “Tvarka ir teisingumas” nešantažuotų Vyriausybės. Darbo partija? Bet jos atstovai visada pasisakė už atominį projektą.
Lieka saviškiai, socialdemokratai, kurių vadovybėje sėdi net du atviri „Rosatomo“ lobistai, aršiai kovojantys prieš Visagino AE ir “Hitachi”: partijos vicepirmininkė bei ūkio ministrė Birutė Vėsaitė ir partijos prezidiumo narys, parlamentaras Mindaugas Bastys. Pastarojo meto skandalai, parodę, kad šiuodu įtakingi socdemai atvirai atstovauja Rusijos energetikų interesams ir priešinasi Lietuvos Vyriausybės pozicijai energetikos srityje, nė truputėlio nesusilpnino jųdviejų pozicijų partijoje ir Vyriausybėje. A.Butkevičius dargi ėmėsi ginti B.Vėsaitę, viešai reikšdamas pasitikėjimą, nors mėnesiu anksčiau pats atėmė iš jos visas galimybes daryti įtaką energetikai.
Kur čia šuo pakastas? Gal šiuodu socdemų veikėjai dėl savo draugystės su Rusijos energetikais padėjo A.Butkevičiaus vadovaujamai LSDP apsirūpinti pinigais Seimo rinkimams? O gal „Rosatomo frakcija“ LSDP vadovybėje pakankamai įtakinga, kad galėtų išversti A.Butkevičių iš partijos pirmininko posto? Atminkime, kad kitą savaitę vyks LSDP pirmininko rinkimai, o A.Butkevičius į šį postą prieš ketverius metus buvo išrinktas gana atsitiktinai, pagrindinėms partijos vidaus grupuotėms nesugebėjus prastumti kurio iš saviškių. Jeigu A.Butkevičius prarastų LSDP pirmininko vietą, jo išvertimas iš Vyriausybės vadovo posto būtų tik laiko klausimas.
Kartu praėjusią savaitę paaiškėjo, kaip bus kvailinama visuomenė įtikinėjant ją, kad Visagino AE per brangi, tad geriau elektros energiją importuoti ar gaminti iš dujų. Seimui pristatytose Lietuvos energetikos instituto (LEI) išvadose rašoma: “Esant palankioms elektros energijos importo sąlygoms daugiau privalumų turi lankstus nebranduolinis scenarijus (nesant aukštesnei nei prognozuota elektros energijos importo kainai, techniniams ar geopolitiniams tiekimo sutrikimams ir kitoms neigiamai importo kainą veikiančioms sąlygoms). Esant nepalankioms elektros energijos importo sąlygoms daugiau privalumų turi Visagino AE statybos scenarijus.”
VAE priešininkai iš karto įsikibo į pirmąjį LEI variantą: esą Lietuva turėsianti labai palankias galimybes importuoti elektrą per jungtis su Švedija, Rusija, Lenkija, o sava, kartu su “Hitachi”, latviais, estais, gal ir lenkais pasistatyta Visagino AE būtų labai brangi. Pamenate, prieš dešimtmetį, už 200 mln. Lt pardavinėjant 2,2 mlrd. Lt vertės „Lietuvos dujas“, mums jau sekė tokią pasakėlę Algirdas Brazauskas: „Uždarius IAE, dujų poreikis Lietuvoje išaugs iki 6 mlrd. m3. Norėčiau pasakyti, kad alternatyvus dujų tiekėjas iš tikrųjų galimas, bet tai kainuoja nepaprastai brangiai. Ir tos dujos, kurios gali ateiti alternatyviai, bus brangesnės maždaug 25–30 proc., todėl mes turime pasekti Estijos ir Latvijos pavyzdžiu, kur dujų ūkis yra privatizuotas “Gazpromo”. Po akcijų paketo pardavimo „Gazpromo“ tiekiamų gamtinių dujų kaina Lietuvai iki 2015 m. išliks stabiliose ir prognozuojamose ribose.“
Rezultatas žinomas – per vienus metus susigrąžinęs už „Lietuvos dujų“ akcijas sumokėtus pinigus, po penkerių metų, 2008-ųjų pradžioje, dar socialdemokratams valdant, „Gazpromas“ iškėlė dujų kainas iki 500 JAV dolerių už tūkstantį kubų ir nuleis jas nebent Lietuvai pasistačius terminalą, kurį A.Brazauskas vadino „nepaprastai brangiu“. Galima neabejoti, kad Lietuvai atsisakius statyti Visagino AE pirmus kelerius metus Rusija irgi tieks nebrangią energiją. O paskui bus kaip su dujomis, nes savos atominės elektrinės nebus, o kitos – kūrenamos tomis pačiomis rusiškomis dujomis.

Audrius Bačiulis

ĮKARTA
Galima neabejoti, kad Lietuvai atsisakius statyti Visagino AE pirmus kelerius metus Rusija irgi tieks nebrangią energiją. O paskui bus kaip su dujomis.

Ką reiškia ir kuo Lietuvai gresia kaimynystėje dygstančių dviejų atominių elektrinių, statomų nesilaikant tarptautinių konvencijų reikalavimų, spurtas.

Baltarusijos oficiali viešoji erdvė sprogsta nuo branduolinio entuziazmo. Astravo atominė jėgainė (AE) bus pigiausia, sparčiausiai pastatyta, saugiausia. Skambiomis antraštėmis žiniasklaidoje palydimos iškilmės kurio nors būsimos AE objekto pirmo žemės kaušo išrausimo proga. Visa laimė, kad statybvietės duobę palaimina tiek katalikų, tiek stačiatikių dvasininkai, nes, ko gero, kai kalbama apie būsimos AE saugumą, tik Dievo pagalba ir tegalima kliautis: apie branduolinės energetikos tarptautinių konvencijų reikalavimus Astrave, kaip, beje, ir Kaliningrado Baltijos AE, nė girdėti nenorima.
Ką Lietuvai reiškia atsidurti tokiame branduoliniame glėbyje, kai nuo Astravo AE iki Lietuvos sienos tėra 20 km, o nuo Baltijos AE – 12 km? Ar galime nuveikti ką daugiau, nei rengti evakuacijos planus? Galų gale – ar dar yra šansas, kad Astravo AE tėra propagandinis triukas, kaip ilgai įtikinėjo ankstesnė Lietuvos Vyriausybė?

Saugiausia pasaulyje. Ar tikrai?
Kaip praneša naviny.by ir visa baltarusių žiniasklaida, Baltarusijos pirmasis vicepremjeras Vladimiras Semaška ir Rusijos valstybinės korporacijos „Rosatom”, statančios ir Astravo, ir Baltijos AE, generalinis direktorius Sergejus Kirijenka vasario 1 d. sudaužė šampano butelį į ekskavatorių, kuris išrausė pirmą kaušą žemės antrojo bloko duobei.
V.Semaška pareiškė, kad armatūros duobė antrajam blokui turi būti parengta iki rugsėjo – pusmečiu anksčiau, nei numatyta. Skaičiuojama, kad jau dabar statybvietėje triūsia 1120 žmonių, metų pabaigoje jų bus iki 3 tūkst., o per statybų piką – apie 8 tūkst., giriamasi, kad 98 proc. jų baltarusiai. Keista, nes Suomija – sena branduolinė valstybė, bet tarp “Olkiluoto-3″ bloko statytojų suomių – tik ketvirtadalis.
„Rosatomo“ vadovas S.Kirijenka su patosu žada: Astravo AE bus pasaulyje pati moderniausia ir saugiausia. Jei tokia AE būtų stovėjusi Fukušimoje, jai nieko nebūtų atsitikę. Baltarusijos energetikos ministerijos Branduolinės energetikos departamento direktorius Nikolajus Gruša antrina, kad Astravo AE nenukentėtų nei nuo aštuonių balų žemės drebėjimo, nei nuo uragano, ir net ant reaktoriaus pastato nukritęs lėktuvas jai esą nepridarytų jokių problemų. O AE projektuotojų – Peterburgo „Atomenergoprojekto“ projektų direktorius Aleksandras Kazarinas pareiškė, kad Astravo AE bus toks saugumo laipsnis, kad avarijos atveju nereikėtų nė gyventojų evakuoti.
Maža, kad neva saugiausia, Astravo AE dar ir statybų spartuolė. Lyg sugrįžus į sovietmetį, visuomenė nuolat maitinama raportais, kiek pavyko pralenkti laiką. Štai kontraktas su projekto plėtotoju „Rosatomu“ pasirašytas 2012 m. kovo pabaigoje, pirmi darbai prasidėjo balandžio viduryje. “Dabar pirmojo bloko parengiamieji darbai pralenkia grafiką keturiais mėnesiais, antrojo – maždaug aštuoniais–dešimčia”, – deklaruoja V.Semaška.
Balandžio pradžioje „AEM-technologijos“, pasak bendrovės pardavimo departamento direktoriaus Aleksandro Gavriuškino, jau pradėjo ir pirmojo bloko reaktoriaus gamybą. Projektą vykdys bendrovės filialas Rusijos mieste Volgodonske, kur ką tik baigtas analogiškas užsakymas Baltijos AE. Beje, bendrovė laimėjo konkursą tik kovo 19 d., bet, Baltarusijos žiniasklaidos cituojamo A.Gavriuškino žodžiais, jie prognozavo, kad laimės konkursą, todėl darbams ėmė rengtis iš anksto – net kreipėsi į metalo gamintojus, apsvarstė transportavimo kelius. Neva realiausias jų – per Lietuvą, nors Lietuva to dar nežino.
Deklaruojama, kad AE statybos ne tik vyksta sparčiai, bet ir sparčiai pinga. Vėlgi jei pažvelgsime į “Olkiluoto-3″, daugiausia dėl saugumo reikalavimų projekto trukmė ir kaina išaugusi maždaug dvigubai.
Tai bus pavyzdinė statyba ir visų laikų tobuliausia AE, tikina Astravo AE gimdytojai. Ar tikrai?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šiuo metu Didžiojoje Britanijoje, kaip ir Lietuvoje, verda didžiulės aistros dėl naujų atominių elektrinių. Valdžia jau išdavė leidimus dviejų naujų atominių elektrinių projektavimo darbams, tačiau britai nuogąstauja, kad jose gaminsima elektra kainuos labai brangiai.

Jungtinei Karalystei, praėjusią vasarą pademonstravusiai, kad puikiai moka organizuoti sudėtingiausius projektus, tokius kaip olimpinės žaidynės, netolimoje ateityje gresia dar sunkesnis išbandymas: naujų atominių elektrinių statyba.
Priminsime, kad nuo 1995 m. Didžiojoje Britanijoje nebuvo paleistas nė vienas naujas branduolinės jėgainės blokas. O veikiančios atominės elektrinės (AE) viena po kitos uždaromos dėl pasibaigusio reaktorių veiklos termino. Kodėl britai, net susiskaičiavę, kad netrukus gali pristigti elektros energijos, neskuba statyti naujų atominių reaktorių, o škotai apskritai griežtai pareiškė nesutinkantys su bet kokia branduolinės energetikos plėtra Škotijoje?

Skirtinga patirtis

Didžiosios Britanijos žiniasklaida šiek tiek kitaip aprašinėja būsimų elektrinių statybas, nei įprasta pas mus, Lietuvoje. Reaktorių tipo ar galingumo ten niekas neslepia, bet ir nesistengia įvardyti. Gyventojams skirtuose straipsniuose nurodoma, kad naujoji Hinkley Point C AE aprūpins elektra penkis milijonus gyventojų bei įdarbins 5600 žmonių. Apie reaktorių tipą, jų modernumą, patikimumą beveik nerašoma. Manoma, kad techniniai dalykai – tai inspekcijų darbas, o gyventojams svarbi bendra ir lengvai suvokiama informacija.
Lietuvoje šiek tiek kitaip – visuomenė, jau turėdama patirties, kad politikų sprendimai ne visuomet naudingi šalies gyventojams, nepasitiki oficialiomis institucijomis ir bando pati susigaudyti branduolinės technikos subtilybėse. Be to, yra ir patirties: nepriklausomybės atkūrimo pradžioje kiek rašyta ir protestuota dėl Ignalinos AE 3-iojo RBMK bloko statybos! Nenuostabu, kad Lietuvos žmonės žino, ką reiškia abreviatūra RBMK (rus. reaktor bolšoj moščnosty kanalnyj), netgi paaiškintų, kad tokie reaktoriai veikė Ignalinos AE, jie buvo gaminami Rusijoje, o Černobylio tragedijos kaltininkas – irgi RBMK reaktorius.
Dabar lietuvius bandoma išmokyti naujos abreviatūros – ABWR (angl. advanced boiling water reactor – verdančio vandens reaktorius). Būtent šis Japonijos bendrovės „Hitachi“ gaminamas reaktorius laimėjo konkursą ir giriamas kaip pats moderniausias bei patikimiausias. Mokyti gyventojus naujos abreviatūros kol kas sekasi sunkiai – referendumas, surengtas dėl Visagino AE statybos, parodė, kad dauguma nepageidauja Lietuvoje naujų atominių reaktorių.
„Pažangusis verdančio vandens reaktorius (ABWR), kurį strateginė investuotoja „Hitachi“ pasiūlė VAE, yra moderniausia, ką branduolinės energetikos industrija sukūrė ir naudoja praktikoje. ABWR šiuo metu yra vienintelis, naujausios III+ kartos reaktorius, eksploatuojamas komerciškai, – pabrėžia Visagino atominės elektrinės gen. direktorius Rimantas Vaitkus. – Be to, gali būti, kad šeši ABWR reaktoriai taip pat planuojami statyti Jungtinėje Karalystėje.“
„Hitachi“ tikrai turi planų statyti AE Didžiojoje Britanijoje, tačiau kol kas tai dar tik pradžių pradžia. Jungtinės Karalystės branduolinių tyrimų centras nurodo, kad šiuo metu svarstoma dėl trijų reaktorių naujose Jungtinės Karalystės elektrinėse: “Areva” EPR, “Westinghouse” AP1000 ir “Hitachi-GE” ABWR. Tačiau šis centras tik du pirmuosius reaktorius priskiria prie III+ kartos reaktorių, kuriuose įdiegtos patobulintos saugumo, ekonominės ir valdymo priemonės. Kodėl nenurodytas ABWR – užmiršo įrašyti ar dėl jo kilę abejonių?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Po dvejų metų planuotos pradėti statyti Visagino atominės elektrinės projektui valdančioji Seimo dauguma kategoriškai nepritaria ir iš naujo vertina, ar naujoji branduolinė jėgainė būtų labiau naudinga, ar žalinga.

Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė Visagino atominę elektrinę (VAE) planavo pastatyti iki 2020 m., tačiau naujosios valdančiosios koalicijos partneriai pabrėžia, kad būtina atsižvelgti į Lietuvos piliečių patariamajame referendume išreikštą nuomonę, jog branduolinės jėgainės mūsų šalyje neturėtų būti. Be to, laukia ekspertų komisijos išvadų ir tik tada nuspręs, kokią politiką vykdys energetikos srityje: keis VAE projektą ar paaiškėjus, kad tai ne pati reikalingiausia ir efektyviausia valstybės energetinė investicija, imsis naujų projektų.
Atrodo, kad valdančiųjų pozicija nepaaiškės dar gerą pusmetį, nes bus vėl ne tik skaičiuojama, kiek šis projektas ekonomiškai racionalus, bet ir analizuojami visi dokumentai, jų priedai, vertinamos technologinės jėgainės galimybės, peržiūrimos sutartys ir pan. Taigi VAE projektas ir toliau bus vilkinamas, nors nauja atominė elektrinė buvo įrašyta dar į pirmosios Vyriausybės programą 1990 m., o Seimui priėmus Atominės elektrinės įstatymą 2007 m. buvo uždegta žalia šviesa projektui įgyvendinti.
Nuspręsta, kad uždarius Ignalinos atominę elektrinę, Lietuvai gaminusią pigią elektros energiją, geriausia išeitis – pastatyti kitą panašaus dydžio branduolinę jėgainę Visagine. Šio projekto ėmėsi tuometė socialdemokratų Vyriausybė, privačius investuotojus pasirinkusi be konkurso ir įsteigusi nacionalinę energetikos bendrovę „Leo LT“. Bet rinkimus laimėję konservatoriai ir liberalai šią bendrovę likvidavo.
Dabar į valdžią grįžę socialdemokratai kartu su koalicijos partneriais ieškos buvusios Vyriausybės klaidų, nes neslepia, kad ja nepasitiki ir neabejoja, jog rengiant projektą buvo švaistomos lėšos.

Valdantieji, pataikaudami žmonių nuomonei, užsiima populizmu

Energetikos konsultantų asociacijos prezidentas dr. Valdas Lukoševičius pabrėžia, kad įgyvendinant VAE projektą, į kurį Lietuva pasiryžusi investuoti 7 mlrd. Lt, negalima skubėti. Tad ši pauzė – puiki galimybė permąstyti prioritetus ir susidėlioti energetikos projektų seką.
„Svarbu, kad, jeigu reikės, bus galima šalinti VAE projekto trūkumus, jį koreguoti. Tai didelis ir labai daug valstybei kainuosiantis projektas, todėl net maža klaida vėliau gali brangiai atsieiti. Be to, neskubėti reikėtų ir dėl kol kas neaiškios ES pozicijos branduolinės energetikos klausimu. Ji turėtų paaiškėti ateinančiais metais. Taip pat būtina susitarti su kaimynais dėl elektros sistemos harmonizavimo. Kaip tik dabar ir galima iki galo išsiaiškinti šiuos aspektus, o tada priimti galutinį sprendimą“, – tikina V.Lukoševičius.
Konservatorius Kęstutis Masiulis taip pat pritaria, kad kilus pagrįstų abejonių dėl VAE efektyvumo bei atsipirkimo galimybių projektą reikėtų peržiūrėti, ir geriau dabar prarasti jau investuotus 60 mln. Lt, nei vėliau netekti keliolika kartų didesnių sumų. Vis dėlto politikas teigia, kad dabartinė Seimo valdančioji dauguma tiesiog pataikauja žmonių nuomonei ir užsiima populizmu. Mat, jo žodžiais, visi objektyvūs skaičiai bei faktai rodo, kad šis projektas Lietuvai labai reikalingas ir bus sėkmingas.
„Tiek užsienio, tiek mūsų ekspertų įvairios analizės patvirtina, kad Lietuva neturi kitų būdų pasigaminti pigios elektros. Kogeneracinėse elektrinėse gaunama elektra mums pabrangtų dvigubai nei dabar, o už atominės gaminamą būtų trečdaliu brangesnė. Be to, degindami medžių skiedras, iš kurių gaminamos baldų plokštės, supleškintume Lietuvoje gerai išplėtotą baldų pramonę“, – mano vienas iš Seimo Energetikos komisijos narių.

Kodėl naujo Suomijos branduolinio reaktoriaus statybos trukmė ir kaina padidėjo maždaug dukart?

„Olkiluoto 3“ jėgainės statybvietė Suomijoje – unikali galimybė ne teorinėse vizualizacijose, o natūroje pamatyti, su kokiais iššūkiais (nesinori sakyti – problemomis, bet šis žodis čia tiktų labiau) susidursime, jei statysime naują branduolinę jėgainę. Po ilgokos branduolinių įkurtuvių pauzės dabar ES teritorijoje tėra dvi branduolinių jėgainių statybvietės – Suomijoje ir Prancūzijoje, ir abiejose darbai smarkiai stringa.
Nuomonės apie „Olkiluotą 3“ prieštaringos ir pačioje Suomijoje. „Tai labiausiai žlugęs projektas mūsų valstybės istorijoje“, – sako Suomijos parlamentaras, Žaliųjų lygos atstovas Orasas Tynkkynenas. „Mums svarbiau patikimumas, o ne darbų grafikas“, – atremia Olkiluotą valdančios “Teollisuuden Voima Oyj” (TVO) projekto vyresnioji patarėja Kathe Sarparanta.
Kokių iliuzijų dėl Visagino AE projekto turėtume atsisakyti ir kokių argumentų už branduolinę energetiką pasisemti iš suomiškojo „Olkiluoto 3“? Atsakymo į šiuos klausimus „Veidas“ ieškojo lankydamasis Olkiluoto atominėje elektrinėje, susitikdamas su už energetiką atsakingais Suomijos oficialiais asmenimis, parlamentarais ir kolegomis žurnalistais.

Suomių nuomonės nepakeitė net nelaimė Fukušimoje
Nuoroda į maždaug 270 km nuo Helsinkio nutolusią Olkiluoto salą, sujungtą su žemynine dalimi tiltu, – su saugomos gamtos teritorijos ženklu. Arčiausiai prie Olkiluoto atominės elektrinės, už 25 km, esantis miestelis Rauma su unikaliu mediniu senamiesčiu – UNESCO pasaulio paveldo objektų sąraše. Tačiau nei gamtos, nei architektūros išskirtinumas suomiams neatrodė svari priežastis nestatyti branduolinės jėgainės.
1979 m. čia pradėjo veikti 880 MWe galingumo BWR (verdančio vandens) tipo pirmasis reaktorius, 1982 m. – toks pats antrasis. TVO atstovė K.Sarparanta pasakoja, kad 2010–2011 m. į jų modernizavimą investavus 160 mln. eurų, jų eksploatavimo laikas pratęstas dar 40 metų. 2002 m. Suomijos parlamentas leido čia statyti trečią reaktorių, kurio eksploatavimo terminas – 60 metų. Gautas leidimas čia statyti ir „Olkiluotą 4“, kurio projektui kaip tik dabar renkamas partneris. Tarp penkių pagrindinių pretendentų yra ir japonų „Hitachi“ bendrovė, su kuria koncesijos sutartį dėl Visagino AE pasirašė ir Lietuva.
Olkiluoto sala – ir panaudoto branduolinio kuro kapinynas, kai kur tarp uolynų nusileisiantis net į per 400 m gylį.

Branduoliniai objektai Olkiluote baigia išstumti vietos gyventojus: apie 800 ha saloje beliko dvidešimt atkakliausiųjų, nenorinčių užleisti savo valdų AE. Bet suomiams, priešingai nei daugeliui kitų tautų, branduolinė energetika alergijos nekelia. Taip, jai prieštarauja žalieji, prieš „Olkiluoto 3“ statybą savo garsų žygį buvo surengę „GreenPeace“ aktyvistai, į griežtai saugomą AE teritoriją patekę savotišku būdu – tiesiog plaukte atplaukę į salą. Tačiau vyraujanti visuomenės nuomonė gana neutrali ar, kaip sako patys suomiai, tiesiog pragmatiška. Nuo 1980 m. svarbią vietą šalies elektros gamyboje užimanti branduolinė energetika netgi įgyja vis daugiau šalininkų. 1982 m. 38 proc. gyventojų buvo už, o 24 proc. – prieš branduolinę energetiką, dabar teigiamos nuomonės yra 42 proc., o neigiamos – 23 proc. suomių.
Stebėtina, bet net nelaimė Fukušimos AE neišklibino suomių požiūrio, nors ne vieną šalį paskatino atsisakyti branduolinės energetikos plėtros. „Suomiai tiki, kad jų šalyje taip neatsitiks. Visuomenės pasitikėjimas atomine energetika sudaro sąlygas AE plėtrai“, – aiškina TVO viešųjų ryšių specialistas Lauris Inna.
Dabar Suomijoje veikia keturi branduoliniai reaktoriai, penktas statomas, o parlamentas davęs leidimą dar dviem. Jei branduolinės energetikos plėtra vyks pagal šiandienos projektus, 2020 m. 60 proc. elektros energijos Suomijoje gamins AE (dabar 32 proc.), o kartu su atsinaujinančių energijos šaltinių plėtra tai leis smarkiai sumažinti CO2 emisiją. Suomius suabejoti branduoline energetika gali priversti nebent stringantys projektai:. „Olkiluoto 3“ vėluos daugiau nei penkerius metus, o dar vieno turinčio parlamento leidimą – „Fennovoimos“ AE projekto realumas apskritai ima kelti abejonių: prieš mėnesį iš projekto pasitraukė keli investuotojai, vis daugiau svarstoma, ar projektas būtų ekonomiškai naudingas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vėluojantis, opiausių šiandienos energetikos problemų nesprendžiantis, bet į priekį pasistūmėjęs Visagino atominės elektrinės projektas ar viltis, kad bus imtasi aktualesnių, bet vis dar nepradėtų projektų – ką rinktis?

Iki referendumo – “už” ar “prieš” Visagino atominę elektrinę (VAE) – liko mėnuo ir kelios dienos, tačiau, užuot teikę visuomenei kuo daugiau konkrečios informacijos, projektą stumiantys konservatoriai vos ne KGB agentais apšaukia kiekvieną, kuriam kyla klausimų dėl projekto ekonominio racionalumo. O neatsakytų klausimų daugybė. Ar VAE gaminamos elektros energijos kaina bus konkurencinga? Ar Lietuva turi kitų alternatyvų apsirūpinti pigia elektros energija – gal tam užtektų elektros tiltų į Lenkiją ir Švediją? Ar Lietuva pajėgi prisiimti įsipareigojimus į projektą investuoti 7 mlrd. Lt, kai ją slegia per 44 mlrd. Lt skola? Galų gale, artėjant šildymo sezonui su kosminėmis kainomis, kyla natūralus klausimas, ar tuos milijardus investuojame į būtiniausią Lietuvos energetikos projektą.
Į šiuos klausimus „Veidas“ ieškojo atsakymų prie apskrito stalo diskusijai pakvietęs energetikos ekspertus: Energetikos konsultantų asociacijos prezidentą dr. Valdą Lukoševičių, Fizinių ir technologijos mokslų centro vyr. mokslo darbuotoją dr. Evaldą Maceiką, Energetikos instituto vadovą prof. dr. Eugenijų Ušpurą, Energetikos kompleksinių tyrimų laboratorijos vadovą prof. dr. Vaclovą Miškinį, Atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentą Martyną Nagevičių, Vilniaus universiteto dėstytoją, buvusį energetikos viceministrą Romą Švedą ir UAB “Visagino atominė elektrinė” VAE vadovą dr. Rimantą Vaitkų. Pokalbyje taip pat dalyvavo „Veido“ leidėjas dr. Algimantas Šindeikis.

Ar VAE gaminamos elektros kaina bus konkurencinga?
Kiek mokėsime už kilovatvalandę elektros energijos tą dieną, kai bus (jei bus) perkirpta VAE atidarymo juostelė, tiksliai atsakyti neįmanoma, nes juk kainą diktuoja rinka. „Bet yra analitikų vertinimų, ko galima tikėtis, – aiškina VAE vadovas R.Vaitkus. – VAE pastatymo metais rinkos kaina turėtų būti apie 17–25 ct/kWh. Prognozuojama VAE generuojamos elektros energijos kaina 7–10 ct/kWh plius kapitalo sąnaudos, tad, atsižvelgiant į skolinimosi procentus, ji būtų apie 20 ct/kWh. VAE 60-ies metų darbo vidutinė elektros energijos kaina – apie 18 ct/kWh.“
Tačiau, pasak atsinaujinančių išteklių energetikos eksperto M.Nagevičiaus, VAE tokiame dideliame regione, kaip Skandinavijos, rinkos sąlygomis jokios ženklesnės įtakos kainai padaryti negalėtų. Tad ji Lietuvos vartotojams galėtų sumažėti nebent valstybei ėmusis subsidijavimo, kas mažai tikėtina, nes investavus į VAE projektą arti 7 mlrd. Lt valstybei rūpės kapitalo grąža.
Fiziko E.Maceikos nuomone, vertinant visas alternatyvas galima prognozuoti, kad VAE gaminamos elektros energijos kaina nebūtų brangiausia, nes branduolinė energetika – tarp pigiausių elektros gamintojų, jos pirminė investicija labai brangi, bet paskui, palyginti su kitomis rūšimis, pigi eksploatacija. Tačiau ekspertas priduria, jog analizuojant Lietuvos energetikos strategiją susidaro įspūdis, kad VAE projektu gal net nesiekiama pigiausios elektros energijos, o pirmiausia keliamas energetinio saugumo klausimas.

Ar tikrai elektros tiekimo atžvilgiu esame nesaugūs?
Į šį klausimą atsakė Rusija, neseniai trumpam nutraukusi elektros tiekimą Lietuvai, bet nė viena lemputė čia neužgeso. „Nutrūkus kuriai nors importo linijai, galime tai kompensuoti savo pajėgumais, kurių turime net perteklinių. Tačiau dėl jų senumo ir neefektyvumo jų gaminamos elektros kaina siekia 40 ct/kWh, vadinasi, galima sakyti, kad perteklinių galių neturime. Šiuo metu importuojame apie 60-80 proc. elektros energijos. Valstybės interesas turėtų būti maždaug tiek elektros energijos konkurencinga kaina pasigaminti patiems“, – neabejoja Energetikos instituto atstovas V.Miškinis. (…)

Ar elektros jungtys į Švediją ir Lenkiją negarantuos apsirūpinimo elektra?
Vis dėlto ar įmanoma tokia situacija, kad po 2016 m., jau turėdami elektros jungtis su Švedija ir Lenkija, negalėtume konkurencingomis kainomis įsigyti elektros energijos iš žemyninės Europos ir Skandinavijos? Jei jungtys garantuoja importą, kam Lietuvai kišti milijardus dar ir į VAE?
„Jungtys gali gerai tarnauti režimams palaikyti, atsinaujinančių energijos šaltinių gaminamai elektros energijai perduoti. Bet beveik visam mums reikalingo elektros energijos kiekio importui – ne, tokio scenarijaus nelabai įsivaizduoju. Jungtys turėtų tarnauti abipusiams energijos mainams. Pastačius VAE vienos jungties su Lenkija bus net mažai – reikės „LitPolLink’2“, – mano V.Miškinis.
Buvęs energetikos viceministras R.Švedas atskleidžia dar vieną aplinkybę: „Kad Baltijos šalys būtų priimtos sinchroniniam darbui į Vakarų sistemą, turime patys gebėti subalansuoti savo generavimo šaltinius. O kuo palaikysime dažnį? Vėju? Saule? Būkime realistai. Trys Baltijos šalys buvo atsijungusios nuo Rusijos. Kiek išlaikė dažnį? Neužtenka vien jungčių – reikia turėti įvairių energijos šaltinių. Jungtys gyvybiškai svarbios, jos atidaro langą į Europą, bet norint žengti kitą žingsnį – tapti integruota ES sistemos dalimi, reikia būti savarankišku energiją generuojančiu regionu. Jungtys nesprendžia problemos iš esmės: dabar esame visiškai priklausomi nuo Rusijos, tokiu atveju būtume šiek tiek mažiau nuo jos priklausomi.“
Tačiau M.Nagevičius tuos pačius ES energetikos politikos principus traktuoja šiek tiek kitaip: „Ir be VAE galėtume sinchronizuotis su žemyninės Europos tinklais, juolab kad turime pajėgumų. Ar ES šalis negali importuoti elektros energijos?“
Kitas klausimas, į kurį atkreipia dėmesį R.Švedas, kad Lenkijos rytų ir vakarų regione elektros gamybos pajėgumų nedaug, 90 proc. elektros čia gamina anglimis kūrenamos elektrinės. Tačiau nuo 2016 m. ES įsigalioja CO2 išmetimo apribojimai, tad lenkai patys jaus energijos trūkumą, jie norės importuoti, o ne eksportuoti.
Mokslininkas V.Miškinis atkreipia dėmesį, kad net jei įvertinsime visus, taip pat ir VAE, būsimus pajėgumus, apie 2030 m., kaip prognozuojama, šiek tiek elektros vis tiek dar turėsime importuoti. Juk nereikia užmiršti, kad VAE – regioninis projektas, kuriame Lietuva turės tik trečdalį galių. (…)

Ar VAE – svarbiausias energetikos objektas?
Vis dėlto ar tuos beveik 7 mlrd. Lt tikrai investuojame į tai, kas šiandien Lietuvos energetikai būtiniausia? „Žygiuojame į socialinę katastrofą: šiuo metu žmonėms svarbiausia, kaip užsimokėti už būsto šildymą, bet de facto nieko nedaroma, todėl srautas išvažiuojančiųjų iš Lietuvos dar intensyvės. Valstybė neturi pinigų ir moderniam būstų šildymui, ir atsinaujinantiems šaltiniams, ir branduolinei energetikai remti, todėl reikia nusistatyti prioritetus. Tačiau dabartinė situacija atrodo taip, lyg plauktume laivu, kurio bortas pramuštas, o mes kuriame kitos kartos motorą“, – lygina A.Šindeikis. R.Vaitkus replikuoja, kad VAE projektą galima prilyginti kūrimui tokio motoro, kuris ir su skyle borte leistų priplaukti  saugų uostą.
Tačiau M.Nagevičius neabejoja, kad valstybės investicijos į VAE tikrai ne pačios tinkamiausios: „Tokį patį efektą galima pasiekti geriau ir su mažesnėmis sąnaudomis. VAE projektui reikalinga beveik 7 mlrd. Lt Lietuvos investicija, iš kurių kelis mlrd. Lt teks skolintis. O 660 megavatų biokuro elektrinę pastatyti kainuoja 4,1 mlrd. Lt. Tam galima būtų panaudoti 1,6 mlrd. Lt ES paramos, skiriamos atsinaujinančių šaltinių plėtrai. Taigi už tą pačią sumą pastatytume jėgainę ir valstybei nereiktų skolintis.“
V.Lukoševičius antrina: „Sakoma, jog alternatyvioji energetika Lietuvoje labai brangi, bet niekas nepasako, kad dabar Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija vartoja 12 metų kapitalo grąžos formulės kainų nustatymo metodiką, todėl elektros kaina siekia 37ct/kWh. Bet po to likusius penkiolika eksploatavimo metų liks tik eksploatacijos sąnaudos – 2–3 ct/kWh. Danai, skandinavai, vokiečiai didžiulius pinigus investuoja į vėjo parkus Baltijos ir Šiaurės jūrose. Po dvylikos metų atsipirkus jų įrengimo išlaidoms, jie taps labai pelningi ir greičiausiai jie, o ne atominės jėgainės, diktuos elektros kainą.“
Beje, M.Nagevičiaus skaičiavimu, jau 2011 m. elektros gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių ES viršijo gamybą branduolinėse jėgainėse. Iš 1986–1988 m. buvusių 179 reaktorių telikę 132, iš kurių 2030 m. eksploatavimo laiko dar bus nebaigę devyniolika. O naujų per pastarąjį dešimtmetį ES atsirado trys, iki 2020 m. planuojama pastatyti keturis. Vokietija nutarė visai atsisakyti branduolinės energetikos. „Tai reiškia, kad atominė energetika ES nebevaidins didelio vaidmens, nebeturės valstybių lobistų paramos. Neduok dieve, įvyktų kokia katastrofa, ES gyventojai dar labiau pablogintų savo ir taip prastą požiūrį į AE ir ES priimtų sprendimą atsisakyti branduolinės energetikos – ką tada darytume, jei suplanavome skolos grąžinimą ir uždarymo fondo kaupimą 60-iai metų?“ – juodąjį scenarijų piešia M.Nagevičius. Vis dėlto, primena R.Vaitkus, vienuolika iš keturiolikos ES branduolinių valstybių šios savo politikos neatsižada.
V.Lukoševičius apgailestauja, kad nebuvo identifikuotos opiausios energetikos problemos ir sistemiškai sudėlioti prioritetai: „Mažai tikėtina, kad bent vienas iš didžiųjų projektų – elektros jungčių, VAE, dujų terminalo – atpigins energetinius produktus, greičiau atvirkščiai, nes projektai brangūs. Kaip iš tikrųjų buvo galima sutaupyti? Statant kogeneracines elektrines ir šilumai, ir elektrai gaminti, taip atpiginant abiejų sąnaudas. Sakoma, trūksta savivaldybių ir privačios iniciatyvos, bet tai valstybės politikos pasekmė – Energetikos ministerijos ir Vyriausybės dėmesys buvo skiriamas tik strateginiams gana tolimos ateities projektams, nematant, kad šilumos ūkis visai nugyventas.“ (…)

Ar projektas nepavėlavęs?
Visi ekspertai sutaria: kuo įvairesnis pirminis energijos šaltinių balansas, tuo stabilesnė sistema, bet skiriasi pozicijos, kurį energijos šaltinį valstybei pasirinkti prioritetu, nes juk valstybės pajėgumai riboti. VAE vadovas R.Vaitkus primena, kad pagrindinės politinės jėgos dar 2007 m. sutarė dėl atominės energetikos tąsos, sukurta teisinė bazė, tam įsteigta įmonė, projekto plėtotė įgijo pagreitį.
Tik ar jo nesustabdys referendumas? Tiesa, jis tik patariamasis, tačiau bet koks rezultatas taps terpe politinėms spekuliacijoms. Daug metų Lietuvos derybininku energetikos klausimais buvęs R.Švedas sako, kad pasaulio akyse dėl tokio blaškymosi atrodome nekaip ir galime atbaidyti tiek investuotojus, tiek partnerius. Realijos juk tokios: apie energetiką pradėjome kalbėti tik pastaruosius trejus metus, o prieš tai per 20 nepriklausomybės metų nesugebėjome įvykdyti nė vieno energetikos projekto, išskyrus Būtingės naftos terminalą. „Tai nusikalstamas neveikimas, turint tikslą išlaikyti status quo – vertikaliai integruotas monopolijas, kad energija būtų tiekiama per vienintelį šaltinį. Būtingės terminalui taip pat buvo aršiai priešinamasi, o dabar jis mus gelbsti, nors tada tai atrodė ekonomiškai beviltiškas projektas, nes juk yra „Družbos“ naftotiekis. Šiandien “Družba” sausa…
Taip, VAE projektas pavėluotas, pasikeitė energetikos mados, aplinkybės. Tačiau tebesame ties riba, kai turėdami infrastruktūrą ir patirties šioje srityje dar galime jį realizuoti. “VAE – pati geriausia branduolinės jėgainės statybos aikštelė Europoje. Nepanaudoti jos, negaminti po hidro- pigiausios elektros energijos būtų neprotinga. Šiuolaikinė branduolinė energetika pigi ir saugi, garantuojanti pajamas į valstybės biudžetą, nes bus sukuriama daug darbo vietų”, – neabejoja buvęs energetikos viceministras R.Švedas.
Jei ne politikavimas, VAE projektas jau būtų baigtas – juk nauja AE buvo įrašyta dar į pirmosios Vyriausybės programą 1990 m. Ar užvilkintas VAE projektas vis dar reikalingiausia ir efektyviausia valstybės energetinė investicija? Išklausius „Veido“ apskritojo stalo ekspertų prieštaringas pozicijas dėl to kyla labai rimtų abejonių. Kitas klausimas, ar tiek pastūmėjus projektą apsimoka vėl jį mesti ir pradėti kitus praktiškai nuo nulio, nes beveik nieko kitose energetikos srityse nepadaryta nei per šios kadencijos, nei per visus dvidešimt dvejus nepriklausomybės metus.
Bet kuriuo atveju, net ir ėmusis futurologinių brangių projektų, valstybė negali likti abejinga iki raudonumo įkaitusiai didžiausiai energetinei problemai – šilumos kainoms. Deja, šios kadencijos valdančiųjų opiausia piliečių problema nesudomino. Nebūtų keista, jei už žmonės jie “atkeršytų” valdantiesiems per referendumą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-37) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.