Pietų Korėjos bendrovė “Korea Electric Power Corp.” (“Kepco”) atsisakė dalyvauti Lietuvos atominės elektrinės konkurse. Taigi Lietuva rinkosi strateginį investuotoją iš vienintelio pretendento, tačiau ir jo neliko.

Energetikos viceministras Romas Švedas penktadienį oficialiai paskelbė, kad lapkričio pabaigoje, praėjus dviem savaitėms po pasiūlymo pateikimo korėjiečiai pareiškė atsiimantys savo siūlymą. Tokio sprendimo priežasties viceministras nekomentavo. Lietuva bandė juos įkalbėti, tačiau nepadėjo nė ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus laiškas Pietų Korėjos prezidentui.

“Bendrovės konkursuose dalyvauja ir norėdamos išsiaiškinti situaciją ateičiai – pasižiūrėti, kokios konkurso sąlygos, reikalavimai, su kuo turi reikalų, kokie galimi politiniai sprendimai, ar svarbu, kokios tautos partneriai. Galbūt korėjiečiai suprato, kad ES neprisidės – nebus finansuojama ne ES valstybės bendrovė”, – mano energetikos ekspertas, buvęs energetikos ministras Leonas Ašmantas.

Seimo Atominės energetikos komisijos pirmininko pavaduotojo socialdemokrato Rimanto Sinkevičiaus manymu, iš tiesų ES suinteresuota, kad jos skiriami pinigai nueitų ES šalių gamintojams, o ne trečiųjų šalių ekonomikai skatinti. Problema ir tai, kad dabar pasaulyje – atominės energetikos bumas ir trūksta išmanančių statytojų, todėl parlamentaro nenustebino, kad statyti atominės jėgainės Lietuvoje nesiveržė prancūzų bendrovė “Areva”, pirmiau minėta tarp potencialių pretendentų.

Pasak R.Sinkevičiaus, dabar Lietuvai reikia skelbti naują konkursą, bet prieš tai išsiaiškinus regioninių partnerių galutinę poziciją. “Lenkai kalbasi su rusais, latviai ir estai kritikuoja Lietuvą už vėlavimą. Kita vertus, Lietuva deklaruoja, kad ji atominėje elektrinėje nori 34 proc. akcijų, strateginiam investuotojui žadama 51 proc. Tai kas lieka regioniniams partneriams? Ar tai juos gali dominti?” – retoriškai klausia R.Sinkevičius.

Parlamentaras neatmeta ir galimybės Lietuvai kooperuotis su Rusija statant branduolinę jėgainę Kaliningrade. “Jei turėtume ne mažiau kaip 34 proc. akcijų, ekonomiškai tai būtų pats racionaliausias sprendimas. Tik jei valstybė mano, kad atominė elektrinė Lietuvoje yra valstybingumo išlikimo reikalas – tada jokia kaina ir jokia ekonomika nesvarbu”, – sako Seimo Atominės energetikos komisijos pirmininko pavaduotojas.

Energetikos viceministras R.Švedas informavo, kad dabar investuotojo bus ieškoma tiesioginių derybų būdu.

Naujos atominės elektrinės (AE) Lietuvoje koncesijos konkurse liko vienas dalyvis – Pietų Korėjos bendrovė, tvirtina Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas ir didžiausias “Achemos grupės” savininkas Bronislovas Lubys.

Jo duomenimis, prancūzai iš pradžių buvo susidomėję projektu, bet vėliau pasitraukė, rašo naujienų portalas delfi.lt.

“Pirmas klausimas, galingas konkursas, liko Pietų Korėja, neliko antro, trečio, penkto, septinto (dalyvio – red.). Prancūzai paskutiniai pasitraukė prieš maždaug dešimt dienų. Jeigu būtų privati kompanija, tai ji skelbtų antrą konkursą ir ieškotų daugiau dalyvių, kaip darys mūsų valdžia, tai matyt ant Kalėdų, Velykų ar kitų Kalėdų sužinosime”, – ketvirtadienį LPK konferencijoje “Darnus vystymasis: plėtra ir energetika” kalbėjo B. Lubys.

Vėliau paprašytas patikslinti, jis sakė tokią informaciją gavęs iš savo šaltinių.

“Mano šaltiniai sako, kad jie (prancūzai – red.) dalyvavo, bet išvažiavo, nes nutarė, kad nebeįdomu. Aš nežinau, kodėl jie pasitraukė, man dėl to labai gaila, nes Prancūzija turi galingą sistemą, taip pat ir finansinę”, – sakė pramonininkų prezidentas.

Jo teigimu, dabartiniai planai 2018-2020 metais turėti naują AE labiau primena pasakas, o ne realius planus.

“Turint omenyje, kad suomiai, kurie yra nepalyginamai didesnio finansinio potencialo, jau radikaliai vėluoja su savo atominės stoties statybomis. Tai kalbėti, kad mes iš tiesų galėsime pastatyti 2020 metais, tai čia yra daugiau prie tų pasakų, kurias mums mamos visiems skaitė, bet ne prie realijų, kurios kuo nors būtų pagrįstos”, – kalbėjo B.Lubys.

Vyriausybė iki šių metų pabaigos žada pasirinkti strateginį investuotoją, kuriam turėtų tekti daugiau nei pusė jos akcijų. Pareigūnai kol kas nekomentuoja, kas susidomėjo galimybe investuoti į jėgainę Lietuvoje, tačiau tvirtina, kad yra daugiau nei vienas dalyvis.

Pasiūlymą pateikusi patvirtino tik Korėjos bendrovė “Korea Electric Power Corp.”, neatmetama, kad konkurse dalyvauja ir amerikiečiai. Prancūzijos bendrovė “Electricite de France”, kuri buvo minima tarp potencialių investuotojų, neseniai paneigė dalyvaujanti konkurse.

Naujos jėgainės projekte taip pat turėtų dalyvauti Estija, Latvija ir Lenkija.

Jei dar prieš savaitę kas nors būtų pasakęs, kad kažkokie iš Strasbūro atvykę ekspertai gali reikalauti iš Seimo pasiaiškinti dėl žodžių, kuriuos debatų metų vartoja parlamentarai, kad žmogų galima per dieną išmesti iš darbo už viešai išsakytą mintį, būčiau nepatikėjęs. Per pastaruosius du dešimtmečius žodžio ir spaudos laisvė Lietuvoje tapo vienu tų nedaugeliu dalykų, kuriais visiškai pagrįstai galėjome didžiuotis.
Prisipažinsiu, matant, kaip Lietuvos žiniasklaida bulvarėja ar įsitraukia į politinės galios žaidimus, kokie nieko bendra su tikrove neturintys teiginiai nuskamba viešojoje erdvėje, kartais imdavo ir sukirbėdavo mintis: O gal ir neblogai būtų tą žodžio laisvę kiek suvaržyti? Nejau melas, įžeidinėjimai ar nešvankybės iš tiesų yra neišvengiamais teisės į minties ir žodžio laisvę palydovais?
Po praėjusio ketvirtadienio įvykių, kuomet už straipsnį „Veide“, niekaip nesusijusį su jo darbine veikla, iš tarnybos VRM išmestas istorikas, mokslų daktaras Petras Stankeras, man tokios mintys jau niekados nebekils. Viena yra retkarčiais kartoti atmintin įstrigusias pastoriaus Martino Niemoellerio eiles: „Pirma jie atėjo pas komunistus, paskui pas jehovistus, paskui pas žydus ir galiausiai – pas mane“, visai kas kita – savo akimis išvysti, kaip už viešai tartą žodį susidorojama su žmogumi. Šiandieną jau visiškai nebesvarbu, ką aš pats pagalvojau prieš trejetą savaičių, perskaitęs P.Stankero straipsnį. Šiandieną svarbu suvokimas, kad pakanka nedidelės grupės iš anksto nusistačiusių, stipriai politiškai angažuotų veikėjų, kuriems nepatinka kokios nors mintys, kad žmogus būtų nubaustas už tai, ką jis mano ir sako. Tai – pats tikriausias Georgo Orwello romane „1984-ieji“ aprašytų visa matančio „Didžiojo brolio“ ir „minčių policijos“ įsikūnijimas praktikoje. Tik tai vyksta ne antiutopijoje, ne Sovietų sąjungoje, ne nacių Vokietijoje, o demokratinėje Lietuvoje.
Kodėl naująją vienamintystę skiepijančios organizacijos pastaraisiais mėnesiais nesirinkdamos būdų itin stengiasi nutildyti kitaminčius? Gal todėl, kad mato europiečių galvose vykstančias permainas, suvokus, kad dešimtmečius diegti politinis korektiškumas, daugiakultūriškumas, pacifizmas, visuotinės kaltės jausmas davė atvirkščią, nei tikėtasi, rezultatą? Ir kad apie tai jau nebebijoma kalbėti atvirai?
Referendumas dėl minaretų Šveicarijoje, čigonų deportavimas Prancūzijoje ir Italijoje, pastarieji rinkimai Švedijoje visų viešosios minties prižiūrėtojų galvose turėjo aidėti kaip pavojaus varpų dūžiai. Bet tikras žemės drebėjimas juos ištiko Vokietijoje. Čia centrinio banko valdybos narys, žymus socialdemokratų veikėjas Thilo Sarrazin‘as parašė knygą „Vokietija naikina save“ apie nevisaverčius imigrantus musulmonus, apie žydus, kurie turi jiems vieniems būdingą geną. Pirminė reakcija į knygą buvo tokiems atvejams įprasta – rasistu ir naciu apšauktą T.Sarrazin‘ą bankas nedelsdamas atleido, socialdemokratai pašalino iš partijos. Bet toliau įvyko dar visai neseniai neįmanomas dalykas – Vokietijos visuomenė stojo į T.Sarrazino pusę. Per keturis mėnesius išspausdinta 11 pakartotinų jo knygos leidimų, tiražas viršijo milijoną egzempliorių. Matydama, kaip kinta viešoji nuomonė, pati kanclerė Angela Merkel viešai paskelbė: „Daugiakultūriškumas žlugo“.
Tačiau pirmiausia žlugo tradicinis susidorojimo su kitaminčiais mechanizmas. „Sarrazino atvejis parodė, kad bauginimai iš politiškai teisingų minčių prižiūrėtojų pusės, grasinant išmesti neįtikusius žmones už visuomenės ribų, nebeveikia, – rašė žymus publicistas Matthias Matussekas. – Vokiečiai mokosi“. Įdomu, ar pasimokė mūsų žmogaus teisių gynėjai, ar atsiras jų tarpe kas įkandin Voltairo pakartos: „Nesutinku su jumis, bet numirsiu, kad jūs galėtumėte išsakyti savo nuomonę“?

Vokiečių rašytoja Charlotte Roche (Šarlotė Rouč), sekmadienį duodama interviu savaitraščiui “Der Spiegel”, pasisiūlė praleisti naktį su prezidentu Christianu Wulffu (Kristianu Vulfu), jei šis balsuos prieš vyriausybės planus pratęsti Vokietijos branduolinių reaktorių eksploataciją.

“Siūlausi su juo permiegoti, jei jis nepasirašys”, – sakė 32 metų rašytoja, kovos su branduolinių technologijų naudojimu aktyvistė.

“Mano vyras sutinka. Dabar lieka pirmajai poniai duoti savo sutikimą, – sakė Ch.Roche. – Aš turiu tatuiruočių”.

Didžiojoje Britanijoje gimusi Ch.Roche, 2008 metais išleisto erotinio bestselerio “Šlapumos” (Wetlands, Feuchtgebiete) autorė, praėjusią savaitę dalyvavo didelėse demonstracijose prieš radioaktyvių atliekų transportavimą, kurios akcentavo Vokietijoje egzistuojantį nerimą dėl branduolinės energetikos.

Ch.Wulffas šiemet turi nuspręsti, ar įstatymas, kuriuo būtų pratęsta 17-os Vokietijos branduolinių reaktorių eksploatacija laikotarpiams iki 14 metų, turėtų būti priimtas be Bundesrato – žemėms atstovaujančių aukštųjų parlamento rūmų – sutikimo.

Tokius itin ginčijamus planus vyriausybė patvirtino rugsėjo mėnesį. Pagal juos didžiausia Europos ekonomika branduolinės energijos atsisakytų daugiau kaip dešimtmečiu vėliau – maždaug 2035 metais.

Lietuva nepasiruošusi svarstyti Baltarusijos pasiūlymo kartu statyti atominę elektrinę, ketvirtadienį pareiškė premjeras Andrius Kubilius.

Taip jis komentavo Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos pasiūlymą Vilniui ir Minskui bendrai statyti jėgainę, nors abi šalys kol kas svarsto atskirus panašius projektus.

“Kiek supratau, buvo siūloma, kad Lietuva dalyvautų atominę elektrinę statant Baltarusijoje. Bent jau iki šiol tokius pasiūlymus tekdavo girdėti, kiek supratau, ir vakar panašus buvo pakartotas. Mes ne vieną kartą esame sakę ir Baltarusijos pusei, kad nesame pasiruošę svarstyti tokių pasiūlymų”, – interviu Žinių radijui A.Kubilius.

A.Lukašenka trečiadienį bendroje spaudos konferencijoje su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite sakė, kad Lietuva ir Baltarusija galėtų pastatyti bendrą atominę elektrinę. Tai jis pakartojo ir ketvirtadienį paskelbtame interviu laikraščiui “Litovskij kurier”.

“Statykime kartu. Mes jau išėjome į aikštę, jau pradėjome statybas. Kodėl Lietuvai neprisijungti prie šio projekto ir nesusitarti, kiek elektros energijos jūs imsite. Nenorite, statykite savo elektrinę, o mes statysime savo”, – interviu sakė A.Lukašenka.

Premjeras A.Kubilius ketvirtadienį taip pat sakė, kad Lietuva suinteresuota, jog trečiadienį vykusio vizito metu pasirašytas susitarimas dėl supaprastintos pasienio gyventojų kelionių tvarkos pasienio gyventojams kuo greičiau pradėtų veikti.

“Aš negalėčiau įvertinti, kaip ten toliau visi reikalai klostysis. Be abejo, yra įvairių iššūkių, kai kas gąsdinasi dėl kontrabandos ir nelegalių prekių. Bet vertinant pliusus ir minusus, manau, galime dėti stiprų pliuso ženklą”, – sakė Vyriausybės vadovas.

Susitarimas leistų iki 50 kilometrų nuo sienos gyvenantiems žmonėms sieną kirsti be vizų, o su specialiais leidimais.

„Lietuvos rytas“ praneša:

Baltarusijos prezidentui Aleksandrui Lukašenkai pareiškus, kad Lietuva ir Baltarusija turi kartu statyti atominę elektrinę, Lietuvos Premjeras Andrius Kubilius tai vertina skeptiškai. Anot jo, Baltarusijos lyderis tokius pareiškimus daro, nes pati Baltarusija nėra tinkamai pasirengusi įgyvendinti AE statybos projektą.

“Nėra čia kažkoks naujas pasiūlymas. Kiek supratau, buvo siūloma, kad Lietuva dalyvautų statant Baltarusijoje AE, bent jau iki šiol tokius tekdavo girdėti pasiūlymus. Šiuo atžvilgiu mes tikrai ne vieną kartą esame sakę ir Baltarusijos pusei, kad nesame pasiruošę svarstyti tokių pasiūlymų. Turime savo projektą ir visas jėgas, finansinius resursus telkiame į savo elektrinės statybą. Baltarusijos pusė, matyt, savo projekto nesugeba taip efektyviai vykdyti ir todėl ieško kažkokių ir naujų variantų, ir naujų projekto finansavimo partnerių”, – ketvirtadienį “Žinių radijui” sakė A. Kubilius.

Apie bendrą darbą statant atominę elektrinę (AE) Baltarusijoje trečiadienį per Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės vizitą Minske kalbėjo Baltarusijos vadovas Aleksandras Lukašenka.

„Čia nėra koks nors naujas pasiūlymas. Kiek supratau, buvo siūloma, kad Lietuva dalyvautų atominę elektrinę statant Baltarusijoje. Bent jau iki šiol tekdavo girdėti tokius pasiūlymus, kiek supratau, ir vakar panašus buvo pakartotas. Šiuo atžvilgiu mes ne vieną kartą esame sakę ir Baltarusijos pusei, kad nesame pasiruošę svarstyti tokių pasiūlymų”, – ketvirtadienį per Žinių radiją kalbėjo p. Kubilius.

Premjero nuomone, Baltarusija naujų projekto partnerių, finansavimo partnerių ieško dėl to, jog tikriausiai nesugeba efektyviai realizuoti savo AE statybos projekto, tačiau Lietuva susitelkusi ties savo atominės jėgainės statyba.

„Turime savo projektą, ir visas jėgas, laiką bei išminties ir finansinius resursus telkiam į savo elektrinės statybą. <…> Aš ne kartą esu Baltarusijos pusei sakęs, mes galėtume galvoti apie tai, kaip bendradarbiauti realizuojant mūsų Visagino atominės jėgainės projektą, bet tai lieka dar tolesnių diskusijų objektas“, – teigė ministras pirmininkas.

Trečiadienį p. Grybauskaitė Minske susitiko su Baltarusijos prezidentu p. Lukašenka ir aptarė regioninį šalių bendradarbiavimą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO), kuriai Lietuva pirmininkaus kitais metais, dvišalio bendradarbiavimo galimybes, ukrainietiškos elektros energijos tranzito per Baltarusijos teritoriją galimybę, naftos importo į Baltarusiją per Klaipėdos uostą sąlygas.

Kalbėdama apie Lietuvoje ir Baltarusijoje naujai statomas atomines elektrines p. Grybauskaitė pabrėžė, jog Lietuvos ir kitų regiono valstybių interesas – užtikrinti, kad visos branduolinės jėgainės regione būtų saugios ir atitiktų tarptautinius gamtosaugos reikalavimus.

Energetikos ministras neabejoja, kad Lietuvai pavyks įgyvendinti svarbiausią šalies energetikos projektą – pastatyti naują atominę elektrinę. Arvydas Sekmokas tiki, kad Vyriausybei pavyks pritraukti strateginį investuotoją, o jei to padaryti nepavyktų, būtų ieškoma kitų projekto įgyvendinimo būdų.

Pertvarkyti visą energetikos sektorių – tiek elektros, tiek dujų – pasiryžęs A.Sekmokas nežada atsistatydinti, jei, tarkime, Lietuva negautų nė vieno potencialaus strateginio investuotojo įpareigojančio pasiūlymo. Energetikos ministras tikina nejaučiantis didelio psichologinio spaudimo, o stresą numalšina kas savaitę bent kartą šokinėdamas parašiutu.

“Beveik kiekvieną savaitgalį padarau bent 10 šuolių, bet ir poros užtenka, kad užsimirščiau”, – interviu BNS sakė A.Sekmokas.

Būdamas pagrindinis elektros energetikos ūkio pertvarkos, neoficialiai vadinamos “Edisono” projektu, strategas, energetikos ministras sako nežinantis visų jos smulkmenų: “Į varžtelius nesigilinu”.

Praėjusį penktadienį A.Sekmokas atsakė į BNS klausimus.

BNS: Ką nauja galite papasakoti apie potencialių strateginių investuotojų į naujos atominės elektrinės projektą atranką, išskyrus tai, ką jau beveik pusmetį girdime – kad jų yra penki, ir daugiau nieko negalite komentuoti.

A.Sekmokas: Negaliu pasakyti laiko rėmų, bet mes jau tariamės, kad kviesime potencialius strateginius investuotojus teikti įpareigojančius pasiūlymus – netolimoje ateityje, tikrai nelaukiant rudens, tikrai tai įvyks vasarą ir netolimą vasarą. Mes peržiūrime pasiūlymus, kuriuos gavome ir svarstysime, kuriems tuos pasiūlymus siųsime – galbūt visiems, gal ne, priklausomai nuo to, ką jie mums pateikę šiandien. Tikrai nežinau skaičiaus – gali būti visi penki, gali būti ir mažiau.

BNS: Kiek pasiūlymų tikitės gauti?

A.Sekmokas: Pagal visas konkurso sąlygas mums būtų naudinga gauti du, tikimės ne mažiau vieno. Pagal sąlygas galiausiai turėsime derėtis su pirmu numeriu, jei nepavyks, su antru – tokios kvietimo sąlygos. Jeigu tas pasiūlymas nebus dėl vienokių ar kitokių priežasčių priimtinas, mes toliau sieksime savo tikslų pastatyti atominę elektrinę. Mes toliau galime neskelbiamų derybų būdu ar kitu keliu, laikantis visų teisės aktų, bet aš esu įsitikinęs, negaliu garantuoti, bet manau, kad įpareigojantį pasiūlymą turėtume gauti vieną arba du tokius, kurie leistų vesti perspektyvias derybas.

BNS: Ar tai bus Europos kompanijos?

A.Sekmokas: Neturiu jokių manymų – kai bus, tai ir bus. Tiesą sakant, man nesvarbu kompanijos, svarbu tikslas, rezultatas, o priemonės, kaip jį pasiekti – jos turi būti teisėtos, legalios, turi atitikti kriterijus, o toliau nėra svarbu.

BNS: Jei gausite vieną pasiūlymą ir nesusiderėsite, tuomet procesas užtruks ilgiau? Ar derėsitės su tais, kurie nepateikė įpareigojančių pasiūlymų?

A.Sekmokas: Tikslas – tą padaryti kuo greičiau, jeigu nepadarysime greičiau, tai padarysime per ilgesnį laiką. Vistiek tikslas – pastatyti atominę ir manau, mes privalome jį pasiekti.

BNS: Ar modeliuojate variantą, kad galite nesusiderėti su niekuo?

A.Sekmokas: Visi variantai yra galimi, tačiau mano įsitikinimu, mes privalome tai padaryti. Klausimas yra toks pat, kaip būdavo anksčiau – ar ateis strateginis investuotojas? Svarbu ne tai, svarbu, ar mes, kaip valstybė, sugebėsime sukurti tinkamą investicinę aplinką ir visas reikiamas sąlygas, kad ta investicija į Lietuvą ateitų. Mes daug metų kalbame apie investicijas, bet padaryta tikrai nepakankamai, kad tokios didelės investicijos kaip į atominę elektrinę, į Lietuvą ateitų. Čia priklausys nuo visų valstybės institucijų.

BNS: Praėjusią savaitę Vyriausybė nutarė padidinti Visagino atominės elektrinės (VAE) įstatinį kapitalą, įliejant į jį Lietuvos elektrinės valstybės valdomas akcijas. Kodėl jūs taip skubate, juk netrukus po to šios akcijos bus perduotos “Lietuvos energijai”, kurios akcijas valdys ta pati VAE? Ar tai daroma tik tam, kad parodytumėte būsimam strateginiam investuotojui, jog galite užtikrinti 34 proc. valstybės dalį? Ar to pakaks – grubiais skaičiavimais, VAE įstatinis kapitalas sieks daugiau nei 800 mln. litų?

A.Sekmokas: Be abejo, 800 mln. litų nepakaks. Mūsų tikslas – suformuoti kapitalą iki 34 procentų. Didesnio tikslo mes nelabai siekiame, nebent to labai prireiktų. Šiandien mes dar negalime įvardinti viso projekto biudžeto, todėl mums sunku pasakyti, kokia mūsų dalis turėtų būti. Turime padaryti namų darbus, kad būtume pasiruošę Lietuvos dalį padengti įstatiniame kapitale.

Dabar mes sustipriname VAE, o po to žiūrėsime, kokio reikia finansavimo ir yra įvairūs galimi keliai tą finansavimą surasti.

BNS: Kodėl Lietuvos elektrinės akcijas nutarėte perduoti taip staiga ir neįvertintas nepriklausomų vertintojų?

A.Sekmokas: Kad pertvarka būtų efektyvi, ją reikia daryti greitai – kuo labiau ištempi pertvarką, tuo labiau atsiranda netikrumo – taip įvyks ar kitaip, žmonės yra demotyvuojami, jie laukia, kaip čia bus. Mes įnešame (akcijas – BNS) į VAE, kuri yra 100 proc. valstybės įmonė, ir po to iš karto perkelsime į “Lietuvos energiją”. Visi teisiniai žingsniai, kurie reikalingi, jie bus padaryti, tik mes turime tikslą tą atlikti kuo greičiau, tiksliau, kuo skaidriau, tempas yra labai svarbu.

BNS: Kiek ilgai elektrinės akcijos bus VAE nuosavybė?

A.Sekmokas: Šiemet mes turime kuo greičiau jas įkelti į “Lietuvos energiją”. Jeigu kažkas nusikels mėnesiui ar dviem, bet mano keliami uždaviniai – iki metų pabaigos visiškai gyvendinti “Edisono” projektą, restruktūrizuoti elektros sektorių, kad galėtume judėti toliau ir tai nebūtų stabdis.

BNS: Naujos atominės elektrinės projekto finansavimas yra ilgas procesas. Kitąmet jau turėtų būti sukurta nauja energetikos įmonių struktūra – VAE bus tiek Lietuvos skirstomųjų tinklų, tiek “Lietuvos energijos” akcijų turėtoja – tai yra gamybos ir skirstymo sektoriaus. Ar jūs kalbate apie visą šią struktūrą kaip įnašą į būsimos atominės elektrinės projektą?

A.Sekmokas: Nebūtinai kaip įnašą – kaip šaltinį, kuriuo didesne ar mažesne dalimi bus galima pasinaudoti, formuojant Lietuvos dalį atominėje elektrinėje. Šitie subjektai ir veiklos sritys – elektros gamybos ir skirstymo – yra kaip šaltinis užtikrinti Lietuvos įnašą.

BNS: Ir pritraukti finansinių resursų?

A.Sekmokas: Taip.

BNS: Kokie bus finansiniai šaltiniai?

A.Sekmokas: Tai gali būti tų įmonių dividendai, gali būti dalies jų akcijų pardavimas, gali būti akcijų emisijos. Gali būti įvairūs būdai, įvairūs finansavimo instrumentai. Šiai dienai mes nevardijame, nenustatome konkrečių instrumentų, nes jų yra visa eilė, ir jų pasirinkimas priklausys nuo to, kiek to kapitalo mes laikysime, kad reikia įdėti. Tai priklausys nuo strateginio investuotojo dalies, kokius įnašus rinksis regioniniai partneriai, ar bus vienas strateginis investuotojas, ar bus konsorciumas – jis gali turėti didesnį apetitą. Kai mes turėsime visą vaizdą, tada mes sakysime – mums reikia tiek kapitalo ir tada tokiai sumai gali būti vienas instrumentas, kitokiai sumai – kitoks instrumentas.

BNS: Ar galvojama apie kurių nors įmonių pirminį viešą akcijų pasiūlymą (angl. IPO)?

A.Sekmokas: Aš net norėdamas to negalėčiau sakyti, nes tai yra listinguojamos įmonės. Apie tokius žingsnius mes turėtume informuoti biržą.

BNS: Ar būtų įmanomas bet kurios iš tų įmonių, kurios bus valdomos VAE, dalies akcijų pardavimas per biržą ?

A.Sekmokas: Negaliu pasakyti. Tai priklausys nuo to, kokio kapitalo mums reikės.

BNS: O jeigu jums pritrūks kapitalo, Jūs neatmetate galimybes, kad pasikviesite privataus kapitalo tokiu būdu? Kalbu apie Lietuvos elektrinę, Lietuvos skirstomuosius tinklus, “Lietuvos energiją”, Kruonio ir Kauno elektrines.

A.Sekmokas: Aš to neatmetu, bet pirmoje dalyje mes turėtume įvertinti patį procesą – mes turime ir taip daug partnerių, ir dar jų pririnkti labai didelį skaičių apsunkintų procesą. Mes matome dalyvius kaip pakankamai stambius, turinčius mažiausiai kelis procentus akcijų. Jei mes kalbame apie kelis procentus akcijų, tai jau yra dešimtys milijonų dolerių arba eurų. Ne tiek jau daug tokių būtų, kurie galėtų ir norėtų tokias sumas kaip smulkūs dalyviai įdėti – tada reikėtų juos kažkaip konsoliduoti. To neatmetame, bet apie jokius mechanizmus kol kas negalvojame.

BNS: O gal jūs, atvirkščiai, svarstote apie priverstinį akcijų išpirkimą – pavyzdžiui, Lietuvos elektrinės ir “Lietuvos energijos”, kur valstybė valdo daugiau kaip po 95 proc. akcijų?

A.Sekmokas: Nesvarstėme apie tokius dalykus. Pirmoj eilėj mums svarbu pasiekti tam tikrus strateginius susitarimus su strateginiu investuoti ir kartu tęsti dialogą su regioniniais partneriais.

BNS: Tiek Lenkija, tiek Estija kartas nuo karto parodo susierzinimą, jog viskas vyksta pernelyg ilgai. Jie užsimena apie savo atomines, latviai apskritai negali prisidėti finansiškai. Kaip Jūs įsivaizduojate Lenkijos, Latvijos, Estijos dalyvavimą projekte?

A.Sekmokas: Su jais vyksta diskusija dalykiniame lygyje. Jie yra supažindinti su mūsų projektu taip pat, kaip ir strateginiai investuotojai. Tai yra kompanijos, kurios gali ar nori investuoti. O kad visokių diskusijų, pamąstymų, komentarų būna politiniame lygyje, tai ir mūsų Seimo nariai išreiškia įvairių vertinimų.

BNS: Jūs esate tikras, kad tos trys šalys dalyvaus projekte?

A.Sekmokas: Aš nesu tikras, bet mes su jomis toliau dirbame ir, aš manau, kad yra pakankamas pagrindas joms dalyvauti.

BNS: Esate užsiminęs, kad tikitės gauti Europos Sąjungos finansinę paramą šiam projektui.

A.Sekmokas: Aš sakyčiau, ne tiek finansinę paramą. Manau, pirmiausia mums reikalinga politinė parama, ir kol kas aš neturiu signalų, kad EK prieštarautų. Manau, kad jeigu Europos Komisija rastų finansinių instrumentų, nebūtinai finansavimo, tai irgi būtų labai naudinga ir svarbu, nes tai yra regioninis projektas.

BNS: Kokie gali būti tie finansiniai instrumentai, Jūsų manymu?

A.Sekmokas: Finansiniai instrumentai gali būti labai įvairūs. Tai gali būti parama dėl ekonominių projekto sąlygų, gali būti jau įgyvendinus atominės elektrinės projektą, gali būti dėl importo tarifų iš trečiųjų šalių, galbūt pritarimas paramai iš europinių ar pasaulinių finansinių institucijų.

Mūsų atomines projektas yra regioninis projektas. Jis yra labai svarbus regionui – Lietuvai, Latvijai, Estijai, taip pat matau jį naudingą Lenkijai. Jis yra pakankamai reikšmingas ir kitiems partneriams – Švedijai ir Suomijai, juos irgi vadinu partneriais, nes mus jungs elektros jungtys. Todėl tai yra svarbu regionui, svarbu Lietuvai, kadangi mes tapome deficitine rinka ir mūsų priklausomybė nuo dujų ir elektros iš vieno šaltinio padidėjo – tai yra tiekimo saugumas sumažėjęs. Tačiau nė kiek ne mažiau projektas svarbus ir Europos Sąjungai, nes jeigu mes neišlaikysime šio egzamino – liksime deficitine rinka – tai Europos Sąjunga neišlaikys solidarumo egzamino.

BNS: Kokią didžiausią grėsmę matote įgyvendinant strateginius projektus, pirmiausia atominės elektrinės?

A.Sekmokas: Visada kaip didžiausias matau vidines grėsmes, vidinį politikavimą, vidinį susipriešinimą. Labai reikia susiklausymo, priimant reikiamus įstatymus, sukuriant reikiamą aplinką, kad užtikrintume energetinį valstybės saugumą, energijos vartotojų interesus. Jeigu bus pakankamai politinės valios, ne tik valdančiosios daugumos, bet ir opozicijos, visų partijų, tai neabejoju, tuos uždavinius sėkmingai įgyvendinsime. Jeigu politinės išminties pritrūks, jeigu bus stengiamasi pakenkti vienai ar kitai politinei partijai, nepaisant valstybės interesų, be abejo, tokia grėsmė yra.

Lietuvai pradėjus protestuoti dėl visiškai neatsakingo Baltarusijos požiūrio į Astrave planuojamos statyti naujos atominės elektrinės saugos reikalavimus, paaiškėjo, kad triukšmo kėlimas, ypač tarptautiniuose vandenyse, ir tėra vienintelis mūsų ginklas.

Mat nėra jokios tarptautinės organizacijos ar institucijos, kuri turėtų galių kontroliuoti atskirų valstybių atominės energetikos saugumą ar juolab nurodyti, ką ir kaip suvereni šalis gali statyti savo teritorijoje. Taigi telieka kliautis gera kiekvienos valstybės valia.

Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA), iš kurios būtų galima tikėtis prievaizdo vaidmens, pasirodo, tėra patariamoji organizacija, konsultuojanti atominę energetiką plėtojančias šalis.

“Veidui” pasiteiravus, kaip TATENA vertina Baltarusijos pasirinktą vietą naujai atominei elektrinei statyti, šios organizacijos atstovai pranešė negalintys patvirtinti, kad jie iš tiesų jau lankėsi pas mūsų kaimynus.
“Viešo projektų nagrinėjimo ir vertinimo TATENA niekada nedaro. Įvairių misijų rezultatai yra konfidencialūs ir su jais galima susipažinti tik tai šaliai, kurioje vyko misija, sutikus. TATENA pati savanoriškai nesiima iniciatyvos siųsti saugos vertintojų, kol nebūna pakvietimo iš pačios suinteresuotos šalies”, – veikimo principą paaiškino Vienoje įsikūrusios Lietuvos atstovybės branduolinės energetikos atašė Violeta Greičiuvienė.

Lietuva pareiškė savo poziciją dėl planuojamos atominės elektrinės Baltarusijoje galimo poveikio aplinkai vertinimo  ir su ja raštu supažindino Baltarusijos Respublikos gamtos išteklių ir aplinkos apsaugos ministeriją.

Lietuva laikosi požiūrio, kad Baltarusijos pateiktas jos teritorijoje planuojamos AE galimo poveikio aplinkai vertinimas buvo atliktas nepakankamai išsamiai. Ataskaitoje apsiribota tik vienos šiai branduolinei jėgainei statyti parinktos vietos – Gardino srityje esančios Astravo aikštelės, kuri yra už 23 km nuo Lietuvos sienos, analize.

Kaip sakė Lietuvos poziciją rengusios Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento direktorius Vitalijus Auglys, tai neatitinka JT konvencijos dėl poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste nuostatų, pažeidžia geros tarptautinės praktikos principus.  Lietuva prieštarauja, kad atominė elektrinė būtų statoma Astravo aikštelėje. Ši aikštelė yra galimai šalia ar net virš aktyvaus tektoninio lūžio, o tokioje vietoje pagal tarptautinę praktiką AE negalima statyti.

Juk gali tekti taikyti, pasak Vitalijaus Auglio, apsaugomuosius veiksmus gausiai apgyvendintoje Lietuvos teritorijoje. Didžiausias šalies miestas ir sostinė Vilnius, kuriame šiuo metu gyvena daugiau kaip pusė milijono žmonių, yra už tik 50 km nuo Astravo. Parengti ir išlaikyti avarinės parengties priemones Lietuvai brangiai kainuotų.

Visuomenės nuomonė, kaip rodo apklausų rezultatai, nepalanki atominės jėgainės statybai netoli Vilniaus. Aktyvūs piliečiai organizavo elektroninės peticijos prieš šią statybą pasirašymą. Surinkta daugiau kaip 23 tūkst. parašų.

Lietuvos premjeras Andrius Kubilius penktadienį sakė Vilniuje viešinčiam kolegai iš Baltarusijos Sergejui Sidorskiui išdėstęs nuogąstavimus ir pastabas dėl Minsko pasirinktos vietos naujai atominei elektrinei greta Lietuvos sienos.

“Mes išsakėme savo tam tikrus nuogąstavimus ir pastabas dėl pasirinktos vietos. Bet manau, kad šias problemas galime spręsti plėtodami bendradarbiavimą, o ne tik ginčydamiesi labai karštai ir emocingai, kaip kartais susidaro vaizdas”, – žurnalistams po susitikimo su Baltarusijos premjeru sakė A.Kubilius.

Baltarusija atominę elektrinę ketina statyti šalia Lietuvos esančiame Michailiškių kaimelyje, Astravo rajone. Nuo šio kaimelio iki Lietuvos sienos yra apie 20 kilometrų, Vilnius nutolęs per 55 kilometrus.

Baltarusijos AE projektas yra eksperimentinis, pavojingas ir nepriimtinas, teigia Baltarusijos visuomeninės ekologinės ekspertų komisijos atsakingoji sekretorė Tatjana Anatoljevna Novikova.

“Projektas yra nepriimtinas dėl ekologinių, teisinių ir kitų priežasčių. Yra labai daug neatitikimų ir grubių pažeidimų, dėl ko projektas negali būti realizuojamas”, – trečiadienį spaudos konferencijoje sakė T.A.Novikova, pristatydama visuomeninių ekologijos ekspertų komisijos išvadą dėl atominės elektrinės statybos Baltarusijoje projekto .

Anot jos, šis projektas yra eksperimentinis, o Baltarusija neturi pakankamai patirties, kaip eksploatuoti ar statyti tokią elektrinę.

Seimo narys Gintaras Songaila spaudos konferencijoje sakė, kad Lietuvos pozicija dėl Baltarusijos AE bus patvirtinta ir išsiųsta Baltarusijai iki kito antradienio.

T.A.Novikovos teigimu, elektrinė turės neigiamos įtakos Vilnelės upei, kurios vanduo bus naudojamas aušinimui. Anot jos, aišku, kad pašildytą vandenį teks grąžinti kartu su radionuklidais ir kitomis atliekomis, o tai pakeis upės hidrologiją, išnyks lašišos.

Anot jos, ignoruojama tai, kad per ventiliaciją į atmosferą išmetamos dalelės gali keliauti ir 50 kilometrų spinduliu – tai yra iki Vilniaus. Be to, avarijos atveju tektų evakuoti Vilniaus gyventojus.

T.A.Novikovos teigimu, galimas neigiamas poveikis apribotas 4 kilometrų spinduliu, tuo tarpu patirtis rodo, kad tokia elektrinė poveikį gali turėti 100 tūkst. kilometrų spinduliu.

Be to, pasak T.A.Novikovos, neaišku, kur bus laidojimas kuras, neužsimenama apie jokias saugyklas. Taip pat, anot jos, nėra paruošta teisinė bazė:”Niekas nepasakys, kad projektas neatitinka įstatymų, nes jų nėra”.

“Įrodymai rodo, kad Baltarusija nestatys elektrinės, nes trūksta, patirties, pinigų. Abejoju, ar Rusija investuos pinigus į tokį nestabilų režimą kaip Aleksandro Lukašenkos”, – spaudos konferencijoje sakė Seimo Atominės energetikos komisijos pirmininkas Rokas Žilinskas.

Tuo tarpu T.A.Novikova teigė, kad darbai jau vyksta – pastatytas geležinkelis, rūšiavimo aikštelė, pradėtas automobilių kelių tiesimas. Jie kol kas darbai finansuojami iš Baltarusijos biudžeto. Planuojama, kad statybą finansuos Rusija, kuri turėtų suteikti 9 mlrd. kreditą – T.A.Novikova teigė nežinanti, kokia valiuta nurodoma ši suma – eurais ar JAV doleriais.

Taip pat, jos teigimu, Baltarusijos vadovas dėl kredito kreipėsi ir į Kiniją.

Daugiau kaip 2 tūkst. megavatų galios Baltarusijos atominę elektrinę ketinama statyti šalia Lietuvos esančiame Michailiškių kaimelyje, Astravo rajone. Nuo šio kaimelio iki Lietuvos sienos yra apie 20 kilometrų, Vilnius nutolęs per 55 kilometrus.

Praėjusią savaitę energetikos ministras Arvydas Sekmokas pranešė, kad penkios užsienio bendrovės, esą atitinkančios atrankos kriterijus, atsiuntė atsiliepimus dėl dalyvavimo Visagino atominės elektrinės statybos projekte. Nors visų bendrovių atstovai jau buvo atvykę apžiūrėti būsimos statybų aikštelės, potencialių investuotojų kompanijų pavadinimai dar neskelbiami, nes su jais pasirašytos konfidencialumo sutartys.

Buvęs pirmasis Lietuvos energetikos ministras Leonas Ašmantas stebisi, kad iš derybų daroma paslaptis. Vasarį Energetikos ministerija skelbė, kad po viešo konkurso iš 25 bendrovių, susidomėjusių elektrinės statyba, komisija atrinko penkias. Iš jų iki metų pabaigos turės būti išrinkta viena, turinti tokio pobūdžio branduolinės energetikos projektų įgyvendinimo patirties. Jai turėtų atitekti ne mažiau kaip 51 proc. jėgainės akcijų. Tačiau galutinį sprendimą turės priimti Seimas.

A.Sekmokas sakė, kad visų penkių bendrovių vertinimu, tai labai sudėtingas projektas, todėl jos pageidauja sužinoti daugiau projekto detalių. Tarkime, kokia dalis projekte atiteks Lietuvai. Anksčiau buvo skelbta, kad ji turėtų sudaryti 34 proc. Taip pat vis dar tariamasi su Estija, Latvija ir Lenkija, kokia dalimi jos dalyvautų projekte. Energetikos ministerijai ruošiant namų darbus, teks atsakyti ir į klausimus apie galimą riziką bei projekto atsipirkimą. Skelbiama, kad visa statyba gali kainuoti apie 17 mlrd. Lt.

L.Ašmanto nuomone, rinktis galima tik iš tų kompanijų, kurios turi savo technologijas ir galėtų statyti savo reaktorius. “Jeigu tarp tų penkių tokių nėra, tada viskas papildomai kainuos ir pelno uždirbs tie, kurie turi technologijas”, – sakė buvęs ministras.

Lietuvai prognozuoja, kad Visagino atominė elektrinė ims veikti 2018–2020 m., o šiek tiek anksčiau gali pradėti veikti Baltarusijos Astravo ir Kaliningrado srities Niemano branduolinės elektrinės. Abi jos gali tapti mūsų elektrinės konkurentėmis. Pasak L.Ašmanto, tikėtina, kad greičiau pastatys baltarusiai, nes šios elektrinės reikia energetinei sistemai dėl didesnio jos patikimumo. “Tai, kad nepakvietėme Baltarusijos į savo projektą, mūsų pačių bėda”, – mano L.Ašmantas.

Lietuvos energetikos instituto direktoriaus prof. Eugenijaus Ušpuro įsitikinimu, vien tai, kad Astrave jau pradėti statyti namai būsimos elektrinės statybininkams, o Niemane įkasta kapsulė, liudijanti darbų pradžią, dar nereiškia, kad ten elektrinės bus pastatytos greičiau nei Lietuvoje.